KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
Skaisti jaunystė tvirtai žygiavo,
Galingu skrydžiu veržės į Dievą...
Tiesa ir Meilė ją išvadavo,
Meilė padėjo pažinti Tėvą...
Deimantais žėri brangus jubiliejus!
Bažnyčia švenčia dovaną brangiausią.
Žmogus su Kristum - žmonių Atpirkėju -
Viena Auka ir Kunigas Aukščiausiam!
(Vynmedžio Šakelė. Deimantiniam Kunigystės Jubiliejui, 1984)
[Ada Urbonaitė]
KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS
Juozas Šalčius gimė 1900 m. sausio 13 d. Stanaičių kaime, Garliavos parapijoje. Tėvai - pasiturintys ūkininkai, abudu pamaldūs, blaivūs. Ypač šviesus buvo tėvas, apsiskaitęs, sveiko praktiško proto žmogus, palaikė artimus santykius su kunigais ir kitais apsišvietusiais žmonėmis, tad kaimynai visais reikalais kreipdavosi į jį patarimų.
Juozukas pradžios mokyklą baigė Garliavoje, o vidurinį mokslą - Kaune, prel. Konstantino Olšausko įsteigtos „Saulės“ draugijos Mokytojų kursuose ir gimnazijoje. Čia, kaip pasakoja jo bendramokslė mokytoja Barbora Keršulytė (dabar - 1988 - 95 m. amžiaus), Juozas pasižymėjo apsiskaitymu ir guviu protu. Kai mokytojai aiškindami naują dalyką užduodavo klasei kokį klausimą, jauniausio klasėje spindinčių akių berniuko ranka visada būdavo pakelta - atsakymą jis žinojo.
Baigėsi Didysis karas, prasidėjo lietuvių tautinis sąjūdis už nepriklausomybę. Juozas Šalčius buvo bebaigiąs gimnaziją. Atgimimo idėjos buvo gyvos ir „Saulės“ gimnazijoje. Jos direktorius Pranas Dovydaitis buvo Lietuvių Tautos Tarybos narys. O su kokiu dvasios pakilimu mes visa tai išgyvenome! Mes kasdien eidavome į gimnaziją marškinius persijuosę tautinėmis juostelėmis, - mielai tuos laikus prisimindavo kun. Šalčius. Jis baigė ir Mokytojų kursus, tačiau beveik nemokytojavo. Jam suspindo kita žvaigždė - tapti kunigu. 1919 m. jis įstoja į Seinų kunigų seminariją. Tačiau netrukus Seinai buvo lenkų okupuoti, ir lietuviai klierikai ištremti į Lietuvą: susodinti į ilgus vežimus ir, ginkluotų kareivių lydimi, atvežti netoli Kalvarijos ir palikti.
Porą metų seminarijai patalpos buvo nuomojamos Zyplių dvare (Lukšių parapijoje), o vėliau nupirktas Gižų dvaras, kur seminarija išbuvo penkerius metus. Galiausiai pastatyti gražūs erdvūs rūmai Vilkaviškyje, bet klierikui Šalčiui juose mokytis jau neteko: 1924 10 26 Marijampolės bažnyčioje vysk. Antano Karoso jis buvo įšventintas kunigu.
Pirmoji parapija - Gražiškiai. Klebonas čia buvo kun. Abramavičius, pagyvenęs ir ligotas. Bet jis turėjo tėvišką širdį ir jaunam vikarui kun. Šalčiui daug ką patardavo. Kun. Šalčius čia - ir visur kitur - pirmiausia rūpinosi žmonių švietimu ir telkimu į katalikiškas organizacijas. Jis pasirinko tokį šūkį: Į kiekvieno kataliko namus bent vienas katalikiškas laikraštis! Žmonės skaityti spaudą dar buvo neįpratę, be to, daugelis gyveno gana neturtingai, tad už prenumeratą iš savo kišenės nemažai (per 400 litų) teko pridėti pačiam vikarui. Kokia dalis parapijiečių buvo suburta į katalikiškas organizacijas, sunku pasakyti, o spaudos prenumeravimo srityje, kaip skelbė tuometinė Lietuvos spauda, Gražiškiai laimėjo pirmąją vietą. Kun. Šalčius greit suartėjo su žmonėmis, pastoracinis darbas sekėsi, tačiau neilgai čia teko išbūti - truputį daugiau nei metus.
Antroji parapija - Kudirkos Naumiestis. Čia klebonavo kun. Al. Grigaitis, Šventojo Rašto profesorius. Jis gyveno Kaune, atvažiuodavo tik sekmadieniais. Pamokslų nesakydavo ir katalikiškoje akcijoje nedalyvaudavo, bet norėjo, kad kiti joje veiktų. Naumiestyje buvo progimnazija ir dvimečiai mokytojų kursai. Kapelionu dirbo kun. V Švelnys. Tai buvo apsiskaitęs, uolus ir pavyzdingas kunigas. Tuomet (1926 m.) dar veikė Seimas, politiniai santykiai buvo įtempti. Kapelionas dalyvavo politinėje veikloje. Į tą veiklą jis greit įtraukė ir savo naująjį kolegą.
Parapijiečiai Naumiestyje buvo labiau pasiturintys, bet ir įvairesnių pažiūrų. Daug socialistinių idėjų skleidė čia gyvenantis Antanas Sniečkus. Kapelionas dažnai prašydavo kun. Šalčių skaityti paskaitas, rengti susirinkimus. Šiam dažnai tekdavo išlaikyti praktišką prelegento egzaminą, nes socialistų aktyvistai įvairiausiais būdais trukdydavo, stengdavosi išardyti susirinkimus. Abudu jaunieji kunigai - vikaras ir kapelionas -dirbo sutartinai, tarpusavio santykiai buvo šilti, bet greitai jiems teko išsiskirti.
Po Lietuvos Bažnytinės provincijos sudarymo (1926 m.) senelis Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas gavo jauną koadjutorių vysk. Mečislovą Reinį. Šis buvo karštas katalikiškos akcijos veikėjas ir palaikytojas. Jo siekis buvo: Mokyklų kapelionai reikiamoj aukštumoj - gyvas religinis gyvenimas parapijose!
Vysk. Reinys kunigą Šalčių pažinojo jau iš Gražiškių laikų. Tad netrukus ir pasirūpino perkelti jį į Šakius. 1926 m. pabaigoje kun. Šalčius čia ir atvyko. Šakiai, prieš karą buvusi skurdi gyvenvietė (žydpilė, kaip miestą vadino Vincas Kudirka), dabar buvo tapusi augančiu apskrities miestu. Kultūriniu požiūriu Šakiai buvo „žalia dirva“. Gimnazijos direktorius ir klebonas dekanas buvo viename kun. Starkaus asmenyje, kuris nei vienoje, nei kitoje srityje teigiamai nepasireiškė.
Kun. Šalčius pirmiausia atkreipė dėmesį į jaunimą - pavasarininkus. Čia jis ir „paskendo“ - visi sekmadieniai buvo užimti. Po pamaldų -jaunimo susirinkimas, po to - kelionė į kaimus organizuoti steigiamųjų susirinkimų: paskaita religine tema, iš tautos istorijos ar visuomeninės srities. Meninę dalį atlikdavo pats jaunimas: trumpas vaidinimėlis, monologas, dialogas, dainos ir kt. Katalikiškasis jaunimas - pavasarininkai -ėmė klestėti. Buvo metų, kai į pavasarininkus įstodavo iki 200 naujų narių. Teko veikimą suskirstyti kuopelėmis ir sekcijomis: eucharistininkų, spaudos platintojų, sporto ir kt. Šiame darbe kun. Šalčiui talkino kai kurie mokytojai ir vargonininkas.
Kun. Šalčiaus veiklos viršūnė Šakiuose buvo 1930 m. surengtas Zanavykuos katalikiško jaunimo - ateitininkų ir pavasarininkų - kongresas. Buvo gerai paruošta dviejų dienų įvairi programa ir visa tai gerai išreklamuota. Kongrese dalyvavo Apaštalų Sosto nuncijus arkivysk. R. Bartalonis, Nunciatūros patarėjas mons. Faidutis SJ, vysk. Mečislovas Reinys, vysk. Justinas Staugaitis, profesoriai: kun. dr. Pranas Kuraitis, Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas ir daug kitų garbingų svečių. Kongresas padarė didelį efektą. Jis pakėlė jaunimo dvasią ir supažindino visuomenę su katalikiško jaunimo judėjimu. Kongresas buvo tarsi kun. Šalčiaus ketverių metų veiklos Šakiuose apvainikavimas. Po kongreso kun. Šalčius tuojau pat išvyko į Kauną tęsti jau pradėtų neakivaizdinių studijų Vytauto Didžiojo universitete, Teisės fakultete. Dabar, Kurijos patartas, jis prie civilinės teisės prijungė ir Bažnytinę kanonų teisę.
1930 08 30 Švietimo ministerijos įsakymu uždrausta moksleivių ateitininkų organizacija. Šis draudimas pažeidė Lietuvos vyriausybės ir Vatikano sudarytą konkordatą ir buvo labai žalingas katalikiškos inteligentijos ugdymui. Vyskupai pareiškė, kad draudimas yra neteisėtas ir kad jie, vyskupai, protestuoja, kviesdami protestuoti visus tikinčiuosius. Tarp episkopato ir vyriausybės prasidėjo kultūrinė kova.
Universitete kun. Šalčius tapo Vytauto Didžiojo klubo narys - ateitininkas visuomenininkas. Jis netrukus buvo įtrauktas į plačią katalikiškos akcijos veiklą bei kovą dėl katalikiško jaunimo veikimo laisvės. Už tai kun. Šalčiui buvo iškeltos kelios baudžiamosios bylos, skirtos administracinės nuobaudos. (Jis nubaustas už pasakytus pamokslus Prienų bažnyčioje, Jurbarke, Marijampolėje ir kitur.) Byla už Atsišaukimo į katalikišką visuomenę parengimą ir platinimą atsidūrė net kariuomenės teisme. Tačiau tame atsišaukime nebuvo rasta nieko antivalstybinio. Buvo gražu, kai advokatas Chronožickis, žydas, kreipėsi į teisėjus:
- Už ką ši byla?
- Už atsišaukimą, kuris prasideda žodžiais: Mes, katalikai, turime klausyti savo vyskupų!
- Nu, ar čia nusikaltimas?!
Vis dėlto teisiamieji - 4 kunigai ir 8 ateitininkai studentai - buvo nubausti bent minimaliomis bausmėmis. Kun. Šalčiui bausmė buvo didžiausia - 2000 Lt, arba 3 mėnesiai kalėjimo. Labiausiai ant kun. Šalčiaus buvo pykstama už jo daromą poveikį jaunimui. Pavyzdžiui, už paskelbimą katalikiškame dienraštyje, kaip laikytis tardymo metu (neduoti parodymų, sakyti, kad parodymus duos teisme ir pan.).
Jauniesiems kunigams bei studentams jų veikloje bei kovoje daug padėjo kai kurie Kunigų seminarijos profesoriai, ypač prof. Stasys Yla. Vyriausybės agentai pastebėjo, kad šioje kovoje daugiausia reiškiasi kai kurie jauni kunigai. Tuomet vyriausybė kreipėsi į vyskupus prašydama, kad šie kunigai būtų iš Kauno iškelti. Dėl kunigo Šalčiaus pas vysk. Karosą buvo nuvykęs teisingumo ministras Žilinskas. Po šio pokalbio vysk. Karosas atsiuntė Kurijos vedėją kun. R Aleksą atsiklausti, ar jis sutiks būti iškeliamas iš Kauno. Kunigas Šalčius savo kunigiškame gyvenime laikėsi Milės Christi (Kristaus kareivio) principo, tad Kurijos atstovui atsakė, kad to ir klausti nereikia...
Taip kun. Šalčius buvo paskirtas į Virbalį vikaru. Didingą, gražią bažnyčią laiko dantys (statyta 1783 m.) buvo gerokai apgadinę: ją buvo būtina remontuoti. Tačiau klebonas kun. Pr. Naujokaitis, pagyvenęs, liguistas, labai nervingas žmogus, niekaip negalėjo susitarti su parapijiečiais dėl remonto. Būdavo, sušaukia susirinkimą ir pirmiausia ragina: „Sudėkite iš anksto pinigus, tąsyk pradėsiu bažnyčios remontą". Tuoj kyla barniai ir nesutarimai, klebonas susinervina ir palieka susirinkimą. To paties metodo laikėsi ir jo vikaras, ir vaisiai buvo tokie pat. Tad dabar, gavęs naują vikarą visuomenininką, klebonas priprašė, kad šis imtųsi darbo.
Kun. Šalčius sutiko. Pirmiausia jis apsiklausinėjo, kurie čia žmonės veiklesni, kurie įtakingesni, kurie triukšmadariai ir išsiuntinėjo 50-čiai žmonių kvietimus atvykti ir nuspręsti - imtis darbo ar ne. Atvyko beveik visi pakviestieji. Žmonėms patiko, kad su jais tariamasi. Visi, net ir buvę triukšmadariai, pasisakė teigiamai. Tuomet buvo sušauktas visuotinis susirinkimas, kuriame patys susirinkusieji pareiškė: „Gana to erzelio, reikia imtis darbo!“ Buvo nutarta imti mokesčius, nustačius vidutinę normą. Apie 10 žmonių tuoj pat apsimokėjo.
Kun. Šalčius to ir tikėjosi, tad buvo jau susitaręs su meistrais ir pasirūpinęs pastoliais. Tuoj pat pradėtas darbas. Žmonės nustebo: „Mes dar pinigų nemokėjom, o jau dirbama!“ Raginti nereikėjo, visi krapštė savo pinigines. Sunešė pinigų net daugiau, negu reikėjo remontui. Tad buvo įtaisytas gražus baldakimas ir kt.
1933 m. rugsėjo pradžia. Virbalio pradžios mokyklos vedėjas šaukia tėvų susirinkimą aptarti klausimo dėl vaikų katalikų draugijėlės uždarymo ir valdinės skautų organizacijos įsteigimo. Vieno vaiko tėvas įteikia savo kvietimą kun. Šalčiui, kad šis nuvyktų už jį į susirinkimą. Prasidėjus susirinkimui, kun. Šalčius, gavęs iš pirmininkaujančio žodžio teisę, buvo beeinąs į tribūną kalbėti, tačiau prišokęs policininkas pareiškė, jog kun. Šalčiui uždrausta viešai kalbėti. Žmonės labai nustebo ir pasipiktino: „Kas gi čia dabar! Mūsų vikaras, kuris tik Dievo ir Tėvynės meilę skleidė, negali viešai kalbėti!“ Pasipiktinę sujudo, kilo triukšmas, ir policininkas uždarė susirinkimą. Įsikarščiavę tėvai kalbėjo, jog į tokią mokyklą negalima leisti savo vaikų. Kun. Šalčius jiems paaiškino, kad taip daryti nebus galima. Bet protestui pareikšti užtenka neleisti vaikų į mokyklą tris dienas. Taip ir buvo padaryta. Sujudo, sukruto dėl tokio įvykio Vilkaviškio mokyklų inspekcija ir Švietimo ministerija, plačiai pasklido žinia: „Mokyklos vaikų streikas!“
Kun. Šalčius gerai sugyveno su žmonėmis. Jis mokėjo bendrauti su visais: ir su laisvamaniais, ir su komunistinių pažiūrų žmonėmis. Tačiau netrukus darnus virbaliečių sambūvis buvo sudrumstas. Dėl amžiaus ar dėl sveikatos klebonas kun. Naujokaitis atsisakė klebono pareigų. Į jo vietą atvyko kun. Starkus, kuris, įsižeidęs dėl atleidimo iš Šakių gimnazijos direktoriaus pareigų, paliko Šakius ir susikeitė su Veiverių klebonu.
Bet jam nesisekė ir Veiveriuose. Dabar kun. Starkus pateko į Virbalį, bet ir čia sukėlė audrą. Nepakęsdamas kun. Šalčiaus populiarumo, pradėjo jį ironizuoti. Be to, ir jo asmeninis šiurkštumas su žmonėmis sukėlė virbaliečių net per didelį priešiškumą ir jie ėmė reikšti klebonui nepasitenkinimą (pvz., buvo paprotys po Evangelijos sugiedoti giesmės posmelį, o klebonui kun. Starkui perskaičius Evangeliją, choras nenutildavo ir giedodavo giesmę iki galo, neleisdamas jam sakyti pamokslo ir pan.), tad Kurija turėjo juos apraminti: pagrasino uždarysianti bažnyčią.
Vysk. Reiniui proteguojant, kun. Šalčius buvo paskirtas į Veiverius klebonu. Tuometinis Veiverių klebonas kun. M. Krupavičius jau buvo paskirtas į Kalvariją klebonu ir dekanu, tačiau kurį laiką dar čia pabuvo. Kun. Šalčiui buvo tikra laimė pabendrauti su savo bičiuliu ir kunigo idealu. Kun. Krupavičius irgi mėgo kun. Šalčių ir dažnai juokaudavo: Kai aš būsiu vyskupas, tu būsi mano koadjutorius. Kun. Krupavičius - valstybininkas, visuomenininkas, ištikimas ir uolus kunigas daug lėmė kun. Šalčiaus gyvenime ir veikloje nuo pat jo jaunystės ir užmezgė bičiulystę, trukusią visą gyvenimą.
Kun. Krupavičius buvo daug pasidarbavęs Veiveriuose, bet dar liko kai kurių darbų nepadarytų: išdekoruoti bažnyčios vidų, pastatyti kleboniją ir kt. Naujasis klebonas kun. Šalčius tuoj ėmėsi tų darbų. Juos atlikęs sutelkė dėmesį į dvasinį savo parapijiečių gyvenimą. Jis stengėsi plėsti Kristaus karalystę ne tik atskiruose individuose, bet ir šeimose, ir visoje visuomenėje. Tam jis pasikviesdavo talkon tėvus jėzuitus (t. Masilionį, t. Paukštį ir kt.). Pirmiausia t. Masilionis surengė sėkmingas rekolekcijas. Be to, ir šiaip sekmadieniais klebonas juos pasikviesdavo, kad padėtų jam organizuoti Vyrų apaštalavimo sąjūdį - Švč. Širdies garbinimą ir kt. Būdavo jaudinamai gražu, kai Vyrų sekmadienį apypilnė vyrų bažnyčia suklaupdavo prie Dievo stalo priimti Švenčiausiąjį. Klebonas stengėsi burti visus parapijiečius bendram, aktyviam dalyvavimui šventojoje liturgijoje, - tam tikslui jis išleido giesmynėlį ir kt.
1935 08 27, antradienį, ramią veiveriečių gyvenimo tėkmę sukrėtė šiurpus įvykis. Tais metais Lietuvoje vyko ūkininkų streikai dėl valdžios palaikomų monopolijų piktnaudžiavimo, dėl pernelyg žemų žemės ūkio produktų kainų, taigi ir veiveriečiai atsisakė tiekti miestui maisto produktus, kol bus pakeltos kainos. Veiverių ūkininkų streikas vyko be didesnio žmonių sambūrio, tačiau policija parodė nepaprastą žiaurumą: prieš ramius beginklius žmones ji pavartojo ginklus. Du žmonės buvo nušauti ir keletas sužeista. Tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis iškilo mirusiųjų laidojimo klausimas. Žmonės, klebono patarti, rengė iškilmingas laidotuves. Buvo nupinta per 50 vainikų: iš gėlių - jaunimui nešti, ir iš javų varpų -vyrams. Laidotuvių išvakarėse iš Vidaus reikalų ministerijos pranešama, kad bus leidžiama dalyvauti laidotuvėse tik žuvusiųjų artimiesiems ir kad ant visų kelių stovės policija - neleis įvažiuoti į Veiverius.
Žmonės sumišo, ką gi čia dabar daryti? Jie kreipėsi j kleboną patarimo ir pagalbos. Savo parapijiečių skausmo valandą klebonas ėmėsi paties sunkiausio - atsakomybės už tvarką laidotuvėse. Jis paskambino ministerijai - tenetrukdo žmonėms dalyvauti laidotuvėse, nes žmonės įaudrinti, nenusileis ir bus užmokėta naujomis aukomis iš abiejų pusių. Tenesirodo policija, už tvarką atsakys jis, klebonas. Ministerijoje budintis pulk. Rusteika iš karto prieštaravo: „Kad ir du šimtai žmonių kris, bet policija chuliganerijai nenusilenks!“ Klebonas jam aiškino: Lietuvoje žmonių kol kas nėra per daug; nušautieji nėra chuliganai. Gustaitis - stiprus ūkininkas, Veiverys - jaunalietuvių vadas. Pagaliau policijos uždavinys - palaikyti tvarką. Šį kartą visos atsakomybės imuosi aš, klebonas, bet jeigu policija rodysis gatvėje, tai aš visai nedalyvausiu laidotuvėse; telaidos ji, policija!
Penktadienį, laidotuvių dieną, visais keliais plaukė žmonės iš Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Alytaus, Kauno. Klebonas matė, kaip rizikingai jis pasielgė, imdamasis atsakomybės už tvarką. Juk tokioj margoj minioj taip lengvai galėjo atsirasti koks neatsakingas žmogus, kuris šūktelėtų: „Muškim policiją“ ar panašiai, arba akmeniu sviestų į ją. O policija buvo pasirengusi atsakyti kulkosvaidžių ugnimi.
Klebonas kreipėsi į minią tardamas: Šiandien piliečiai laiko savo subrendimo egzaminą - ar galima gyventi be policijos. Jei jūs laikysitės tvarkos ir rimties, įrodysite, jog policija jums nereikalinga! Pasiėmęs keletą vyrų, apsivilkusių baltomis kamžomis, kun. Šalčius išėjo ant plento ties policijos būstine, kad būtų pirmieji prieš išstatytus kulkosvaidžius... Tačiau minia visą kelią ėjo nepaprastai susitelkusi, vien tik akyse pastebimu skausmu... Tokios didelės ir tokios drausmingos minios dar nebuvo tekę matyti.
Baigiant tvarkyti klebonijos aplinką (užveistas didelis sodas, gautas naujoms kapinėms sklypas apsodintas medžiais ir kt.), vysk. Reinys primygtinai siūlė kun. klebonui Šalčiui vykti į Alytų. Žmonės nustebę kalbėjo: „Štai viską sutvarkė ir paliks!“ Savo atsisveikinimo su Veiveriais kalboje kun. Šalčius sakė: Žmonės mėgsta kalbėti, kad klebonas viską daro sau. Dabar jūs galite įsitikinti, jog tai klaidingos šnekos...
Lietuvoje buvo susidariusi tokia nuomonė, kad Alytuje ir Šiauliuose stipriausiai ir gausiausiai veikia laisvamaniai. Atrodo, kad Alytuje svarbiausi laisvamanybės platintojai buvo gimnazijos direktorius Totorius ir matematikos mokytojas Klimavičius. Jų remiami čia ir kairieji buvo stiprūs. Tuo tarpu religiniai reikalai visiškai silpni. Ilgametis klebonas kun. Pr. Baltrušaitis buvo gabus ekonomas ir ūkio vadovas, bet ne klebonas. Vysk. Reinys ieškojo išeities iš tokių aplinkybių. Apsistojo ties kun. Šalčiaus kandidatūra. Kun. Šalčius nenorėjo sutikti, bijojo, ar jam pavyks nenuvilti vyskupo lūkesčių... Galiausiai vysk. Reinys prikalbino kun. Šalčių pabandyti. Sutiko. Žmonės jį priėmė prielankiai, nes jie norėjo turėti kleboną, o ne ūkininką. Tačiau vos spėjo kun. Šalčius atsikelti į Alytų, pasikeitė Lietuvoje valstybės santvarka. Naujoji valdžia pradžioje buvo taikinga, bet vėliau - šaknys ėjo gilyn... Buvo keletas susitikimų su įvairiais pareigūnais, bet baigėsi laimingai.
1941 06 22 ryto 5 val. prapliupo vokiečių bombos. Prasidėjo karas. Į pavakarę pasirodė vokiečių tankai ir kita karo technika bei kariuomenės daliniai. Kadangi buvo manoma, jog karas - dienų klausimas, klebonas porai dienų išvyko į Birštoną. Bet karas užsitęsė. Alytus buvo smarkiai subombarduotas, visur degėsiai ir griuvėsiai. Sudegė klebonija ir visi parapijos namai. Bažnyčia zakristijono Jono Venterio dėka išliko nesudegusi. Tad pirmiausia buvo pastatyta klebonija su ūkiniu pastatu. Išdažytas bažnyčios vidus ir prie bažnyčios pristatyta didelė zakristija, kur buvo įrengta didžiulė, apšildoma naujai įsigytų knygų biblioteka. Po karo ketinta pradėti statyti naują bažnyčią. Mieste buvo daug sugriautų namų, akmenų, betono. Tinkama statybai medžiaga - 80 000 plytų - nupirkta ir pradėta gabenti į klebonijos kiemą.
Pamaldų lankomumas buvo menkas nuo prieškarinių laikų. Klebonas kun. Šalčius rūpinosi, kaip suaktyvinti parapijos religinį gyvenimą. Bartis jis nemėgino, tik po pamokslo su bažnyčios lankytojais sukalbėdavo tris Sveika, Marija už neinančiuosius į bažnyčią. Taip daryti įpareigojo ir vikarus mokykloje su vaikučiais ir kalėdojant. Parapijiečiai išsijudino, nors ir ne taip greit. Bažnyčioje įtaisyta šv. Juozapo statula ir išrūpinti atlaidai.
1944-ieji. Karas prie Lietuvos pradėjo artėti visu greičiu. Sovietų armijai vejant vokiečius ir artėjant prie Lietuvos, žmonėse kilo panika. Vieni bėgo į Vakarus, kiti šen, treti ten. Klebonas kun. Šalčius nors jautė, kad jam pasilikti yra pavojingiau nei daugeliui kitų (be to, išvykti turėjo protekciją -jam buvo pažadėta globa generolo Justo dvare Austrijoje), bėgti nesusigundė. Jam buvo nejauku - Ganytojas palieka avis ir bėga... - pasiliko, nors patyrė daug bėdų. Gyventojus iš Alytaus evakavo, reikėjo viską palikti. Tuo tarpu kiti brovėsi į evakuotųjų butus, viską plėšė, vogė. Klebonas kun. Šalčius su vikaru kun. Pr. Šliumpa pasitraukė į Balbieriškį.
Kovos ties Alytumi užsitęsė. Buvo patarta į Alytų nebegrįžti. Reikėjo ieškoti, kur, prie kokios bažnyčios apsistoti. Pradžioje važiavo vežimu, bet kareiviai arklį atėmė. Toliau teko keliauti dviračiu. Nuvyko kun. Šalčius į Kaišiadoris, pas vysk. Teofilių Matulionį. Šis buvo tik ką grįžęs iš Vyskupų konferencijos Ukmergėje, kuri ten buvo surengta vysk. Reinio iniciatyva padėčiai aptarti.
Vysk. Matulionis šiltai sutiko kun. Šalčių ir buvo patenkintas, kad jis nesitraukė iš Lietuvos ir kad sutiko aptarnauti Kruonio tikinčiuosius, kurių klebonas buvo pasitraukęs. Kurį laiką pabuvęs Kruonyje, kun. Šalčius dviem trims mėnesiams išvyko į Sasnavą. Vėliau - į Višakio Rūdą, kur buvo pasilikęs senelis kan. Budzeika. Po to dar vienur kitur apsistojo
Kauno vyskupijoje, vėliau Joniškio parapijoje, Kaišiadorių vyskupijoje. Bet neilgam. Lietuvoje prasidėjo partizaninis judėjimas. Miškuose - žaliukai, kaimuose - kolektyvizacija.
Kunigo autoriteto įtaka buvo stipri. Norėta, kad kun. Šalčius pritartų kolektyvizacijai. Net siūlyta jam nuvykti į Baltarusiją pasižiūrėti, kaip ten tvarkomasi. Bet kun. Šalčius atsisakė motyvuodamas tuo, kad jis, nors ūkininko sūnus, bet žemės ūkiu nesidomi. Apie kolūkius jis aiškino, kad, teoriškai imant, dideli žemės plotai, mašinos gal ir pateisinami, bet praktiškai - ne. Žmogaus prigimtis siekia laisvės, savarankiškumo, nori dirbti sau, o ne kitiems.
Tai buvo pradinės priekabės. Vėliau pradėta kabintis įvairiais kitais pretekstais. Galiausiai baigėsi Vilniaus saugumo požemiuose. Po kurio laiko Vilniaus Lukiškių kalėjimo salėje per 40 žmonių grupė išklausė sprendimą: kiekvienam po 10 metų lagerio!
Kun. Šalčius pradžioje buvo nuvežtas į Karagandą. Ir čia jis neprarado savo krikščioniško pozityvumo, net ramino kitus. Kai vienas kunigas labai sielojosi, tiesiog širdo ant visų ir ant visko, - kaipgi ir jis čia patekęs?! -kun. Šalčius ramino: Kiek žmonių [lageryje buvo per 2000 žmonių] iš įvairiausių tautų ir luomų čia pateko, kodėl gi jūs negalėjot patekti...
Jis pats ramiai žingsniuoja į darbą prie statybų, visada su rožančiumi rankose. Nadzirateliai net pradėjo jį pravardžiuoti - Ščiočik. Tačiau kunigas Šalčius ne vien Sveika, Marija skaičiavo: jis konsekravo ir toje Azijos platybėj tolimojoj, Brazdžionio žodžiais tariant, kur neskambėjo Dievo garbei šventas žodis nuo septintos dienos pasaulio sukūrimo, - jo lūpos kartojo šventuosius maldos žodžius: Tėve mūsų... Tebūnie, teįvyksta Tavo šventoji valia! Tebūnie, kaip Tu nori, ne kaip aš!.. Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai... visada ir visur.
Todėl ir kartu su kun. Šalčiumi lageryje buvusieji (Gražys, šiaudinis ir kt.) sako: Kunigas Šalčius - tikras kunigas.
Vėliau kun. Šalčiui teko pabūti ir baudžiamajame (štrafnoj) lageryje, (čia iš lietuvių kunigų buvo t. Danyla SJ.) Dar vėliau - invalidų lageryje, nes dirbdamas lentpjūvėje buvo susižalojęs. Čia kiek artimiau susigyveno su stačiatikių archijerėjumi ir su Tartu universiteto profesoriumi, liuteronu, fakulteto dekanu. Prasidėjo kitos rūšies pokalbiai. Dažniausia tema - Roma, popiežiai, kaip suprasti Kristaus žodžius: Bus viena avidė ir vienas Ganytojas. Dabar yra trys pagrindinės Bažnyčios: Romos katalikų Bažnyčia nuo šv. Petro laikų, stačiatikių nuo XI a. ir liuteronų nuo XVI a., - kuri tad yra Kristaus įsteigtoji? Liuteronas profesorius sako: „Jei taip, tai katalikų“. O stačiatikių archijerėjus: Negali būti! Yra tik „Sobornaja“ Bažnyčia!
Kun. Šalčius, gerai kalbantis rusiškai katalikų kunigas, buvo ieškomas pokalbiams, nes religija besidominčių buvo ir daugiau. Metai ir dienos -gražiausios Dievo dovanos - bėgo ir lageryje. Atėjo Chruščiovo laikai. Į Tarybų Sąjungą atvyko Vokietijos kancleris Adenaueris tartis dėl lageriuose laikomų vokiečių belaisvių. Po ilgesnių derybų susitarta: visi esantieji lageriuose, pakaltinti už karo metus, išskyrus ginkluotus nusikaltimus, amnestuotini. Taip ir kun. Šalčius, kadangi buvo teistas tik už agitaciją ir propagandą, ne už tėvynės išdavimą, - užbaigė savo „tarybinę duoklę“. Kaune gyvenanti kun. Šalčiaus sesuo Kemėšienė iš anksto buvo atsiuntusi notaro pažymėjimą - pasižadėjimą išlaikyti brolį, tad dabar kun. Šalčius galėjo grįžti išlaikytiniu. Tai buvo 1955 metai.
Grįžęs iš lagerio kun. Šalčius jautėsi nepajėgus dirbti pastoracinį darbą. Tad savo gyvenimo patirtį ir dvasinę potenciją jis išnaudojo kitu būdu, labai naudingu tautai ir žmonėms. Dievas jam buvo davęs talentą kaupti medžiagą istorijai. Ir į kapą jos nenusinešė, bet paliko tautos ateičiai ir atminimui. Vis padejuodamas, kad trūksta žurnalistinio talento, kad plunksna surūdijusi - jis rašė. O tai plunksnai nusišveisti nebuvo kada. Jaunystėje jis buvo visiškai pasišventęs pastoraciniam darbui, brandžiausiame amžiuje - Gulago akademija, kur prie Karagandos statybų plunksna tik rūdyti tegalėjo.
Nepaisant to, kun. Šalčius parašė keletą labai aktualių knygų. Kad tos knygos aktualios, rodo faktas, jog visos jos, patekusios į užsienio lietuvių rankas, buvo išspausdintos. Pirmoji ten patekusi - Medžiaga arkivyskupo Reinio biografijai (210 mšr. p.). Ten - pavadinta Mečislovas Reinys (Čikaga, 1977. 249 p.), papildyta kun. Vytauto Bagdanavičiaus įvadu. Antroji - Prelatas Mykolas Krupavičius. Ten - Valstybininkas politikos sūkuriuose prelatas Mykolas Krupavičius. (Čikaga, 1980. 247 p.). Ir trečioji - Birštono -Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje (150 mšr. p.). Ten - Konstantinas Olšauskas ir jo teismo byla. (Čikaga, 1985. 141 p.). Leidėjai: „Saulės“ draugijos nariai ir auklėtiniai. Ketvirtoji aktuali knyga - Iš Bažnyčios ir Popiežių istorijos (363 mšr. p.). Ši knyga į užsienį nebuvo pasiųsta. Bet dabar, atrodo, jau pateko į Vakarų Vokietiją. Lietuvoje ši knyga vertinama dėl to, kad joje yra pateikta žinių iš pokarinės Lietuvos Bažnyčios gyvenimo, ko jokiame rašytiniame šaltinyje dar nėra. Knyga parašyta kun. J. Šalčiui būdingu stiliumi - skaitytojui pateikta tai, kas yra tikra, įdomu.
Be šių veikalų, kun. Šalčius parengė labai naudingą Lietuvos istorijai medžiagą - Schemą Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 1918-1940. Čia grafiškai pavaizduota visi Lietuvos Respublikos prezidentai ir ministrų kabinetai su svarbiausiais atliktais darbais. Tai kun. Šalčiaus gebėjimas sintezuoti, užfiksuoti ir perduoti kitiems. (Ne veltui prel. M. Krupavičius kadaise jį vesdavosi į Seimo posėdžius!)
Kai kun. Šalčius gyveno Kaune, juo pradėjo domėtis kulto įgaliotinis Rugienius ir saugumas, - ką jis veikiąs, kokiu pagrindu čia gyvenąs ir t. t. Tada vyskupui Labukui, nors jis labai gerbė ir mylėjo kun. Šalčių, beliko pasiūlyti persikelti gyventi į Kapsuką (Marijampolę). Ir čia, nors jau buvo nekokios sveikatos, jis nesiliovė tarnavęs žmonėms. Būdamas tikras kunigas ir jausdamas didelę atsakomybę už sielas, jis vargais negalais eidavo bažnyčion. Kas ilgiausiai sėdėdavo klausykloje? - Kunigas Šalčius. Ypač rekolekcijų metu jis be jokio atokvėpio išsėdėdavo ilgas valandas - juk nepaliksi neišklausęs visų...
Meilė knygai, kaip ir meilė Tėvynei, kun. Šalčiui buvo įgimta. Kaip vaikystėje jis už mamos įdėtus pinigus mieste dažniau pirkdavo knygelę negu bandelę, taip ir dabar, senatvėje, gyvenimo vargų ir negalių labai suvargintas, jis visą laiką nesiskyrė su knyga.
Čia, Marijampolėje (1924 m. vysk. Antano Karoso įšventintas kunigu), prie altoriaus Juozapas Šalčius pradėjo kunigiškąjį savo gyvenimo kelią. Čia ir teko jį baigti, gyvenimo saulėlydyje patiriant karčią seno žmogaus dalią. Ne dėl kokios ligos mirė kunigas Šalčius, bet tiesiog nunoko Amžinybei. Jis ir trijų savaičių neišgulėjo patale. Trejetą dienų prieš mirtį atvykusi iš Kauno jo aplankyti viena pažįstama, matydama, kad jis toks bejėgis guli lovoje, sako: „Tėveli, man atrodo, kad Jėzus yra netoli Jūsų ir Jus kviečia: Ateik, ištikimasis tarne, kadangi tu tenkinaisi mažu, aš tau atlyginsiu didžiu“. Jis labai nušvitusiu veidu linktelėjo: Taip.
1988 m. rugsėjo 25 d., labai ankstų sekmadienio rytą, eidamas 88-uosius metus, kunigas Juozapas Šalčius užgeso šiai žemei.
Pateikėme kun. Juozo Šalčiaus trumpą, labai fragmentišką biografiją. Yra iškilusi idėja išleisti atsiminimų knygą apie šį neeilinį žmogų, tikrą idealistą, daug pasidarbavusį kuriant krikščionišką Lietuvos ateitį ir galintį būti pavyzdžiu kitiems.
