Į Laisvę 1960 23(60)


Mūsų mieliesiems skaitytojams, bendradarbiams ir rėmėjams
Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų proga 
siunčiame širdingiausius sveikinimus

Į Laisvę Redakcija ir Administracija

    T U R I N Y S
Antano Maceinos laiškas Lietuvių Fronto Bičiuliams ....... 1
Zenonas Ivinskis: Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoj 6
Aleksandras Petoefi: Karas ir taika ..................... 11

Aloyzas Baronas: Paradas ................................ 18
Leonardas Andriekus: Daina .............................. 23
Tomas Remeikis: Lietuviai ir Demokratų partija .......... 32
Ignas Malėnas: Tautiškumo pergalė prieš kvislingą ....... 47
Jaunos Amerikos jaunas Prezidentas ...................... 52 
Bažnyčia ir Valstybė Amerikos žemyne .................... 55 
Lietuvių Bendruomenėj, 
        Vardai įvykiuose 59-64


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

*    *    *
Į LAISVĘ— Lietuvių Fronto Bičiulių trimėnesinis politikos žurnalas.

Redaktorius — dr. Vytautas Vardys.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1960 23(60)

Trys dešimtmečio uždaviniai


1960 M. GRUODIS NR. 23    (60)

PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS

Brangios Bičiulės ir Bičiuliai

DIDELIU džiaugsmu sutikau Jūsų pakvietimą pabuvoti Amerikos bei Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių konferencijoje. Ir štai dabar esu su Jumis ne tik savo dvasia, bet ir savo žodžiu. Ačiū Jums visiems už šią garbingą progą.

Visų pirma leiskite pasveikinti Jus, susirinkusius išvakarėse beveik jau dvidešimtmetės sukakties, žydinčios didžiausia lietuvių tautos tragedija visoje jos istorijoje. Palinkėti Jums šia proga įprastos sėkmės yra permaža. Šiandien reikia ryžtis ir ištesėti. Ryžtis kovai, net jeigu ji atrodytų ir nesibaigianti. Ištesėti net tada, kai visos viltys atrodytų žlugusios. Tremtinio būtis dabar yra tokia, kad nežinia ir drąsa yra virtusios tauriausiomis dorybėmis. Tegu Jūsų susibėgimas iš dviejų plačių kraštų virsta simboliu nesuardomai visų lietuvių jungčiai, o Jūsų nutarimai bei planai anai ryžčiai ir ištesėjimui.

Jūs prašėte manęs žodžio, žodžio iš tolimos Europos, kuri stovi šiandien pačių grumtynių viduryje, suskaldyta politiškai ir dvasiškai. Ji dairosi paramos, laukdama jos iš visų, kurie šiose grumtynėse dalyvauja. Tad ir mano žodis bus ne kas kita, kaip šios paramos prašymas. Lietuvių Fronto bičiuliai juk neša šias grumtynes ant savo peč'ų. Jie yra pašaukti padėti visiems, kurie šiose grumtynėse svyruoja ir ilsta. Lietuvių Frontas juk yra būdingas ne tuo, kad jis daugiau ar mažiau atsideda kasdienos politikai, bet tuo, kad tęsia toliau rezistencinį tautos uždavinį. Rezistencija yra Lietuvių Fronto kilmės šaltinis ir jos gyvybės pradas. Jis išaugo iš kovos su tautos pavergėjais. Jame susitelkė kovos vyrai, suvesti vieno uždavinio, būtent, neleisti lietuvių tautai sunykti pavergime. Bet šiam pavergimui užtrunkant, kova ilgėja ir įvairėja. Daugėja tad pavojai kovą pralaimėti, šie pavojai tyko dabar tiek mūsų tautos, dvidešimt metų pavergtos, jie tyko ir mūsų sąjungininkų laisvajame pasaulyje, jie tyko, galop, ir mūsų pačių. Rezistencinė mūsų pareiga dabar yra išaugusi ir išsišakojusi, bet mes turime ją vykdyti, mes turime spirtis šiai trejopai grėsmei. Ir tai kaip tik nusmaigsto gaires mūsų ateities veiklai.

BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA

PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.

Skaityti daugiau: Trys dešimtmečio uždaviniai

Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoje

Šiandien labiau negu bet kada mums reikalinga stiprybės mūsų kelyje į laisvę. Dėl to yra būtina dirstelėti atgalios į šimtmečių bėgyje mūsų tautos nueito kelio žūtbūtinius momentus ir iš ten pasisemti dvasiai stiprybės.

Zenonas Ivinskis

Aušros pirmojo numerio pats pirmasis sakinys skambėjo: “Hoimines historiarum ignari semper sunt pueri” — “žmonės, kurie istorijos nepažįsta, visada lieka vaikais.” Šitas garsus, per šimtmečius nuolat iki banalumo kartojamas posakis tačiau tik sąlyginai begali būti priimtas. Juk per paskutinius keliasdešimt metų eile Europos nacijų, kurių istorijos tyrinėtojai savo tautoms tiek daug istorijos veikalų prirašė, buvo ar dar ir tebėra nuėjusios klystkeliais. Šiandien tat nebeužtenka savo istoriją gerai pažinti. Reikia jau kažko daugiau!


Zenonas Ivinskis

— vienas iškiliausių Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje išaugusių intelektualų, mokslininkų ir Lietuvos praeities tyrinėtojų — yra istorikas, filosofijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Lietuvos Laikinosios vyriausybės skyrimu suorganizavo teologijos - filosofijos fakultetą, buvo išrinktas jo dekanu. Ligi Lietuvos aukštųjų mokyklų uždarymo 1943 m. be istorijos dėstymo filosofijos fakultete Kaune skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete. Nepriklausomybės metais dalyvavo Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje ir tarptautiniame istorikų kongrese Zueriche, o gyvendamas tremtyje skaitė paskaitas tarptautiniuose istorikų kongresuose 1955 m. Romoje ir 1960 m. Stockholme Moksliniame darbe eilės istorinių veikalų autorius. Už veikalą apie Merkelį Giedraitį ir jo laikų Lietuvą paskirta Aidų premija 1955 m. Išspausdino daug studijų ir straipsnių lietuvių ir kitomis kalbomis įvairiuose leidimuose ir žurnaluose. Rezistencijoje — 1941 m. lietuvių tautos sukilimo dalyvis, rezistencinės minties ugdytojas, buvęs Europos Lietuvių Fronto Bičiulių pirmininkas, dabar Lietuvių Fronto Tarybos narys, Į Laisvę bendradarbis. Nuo 1949 m. gyvena Italijos ir V. Vokietijos sostinėse — Romoje ir Bonnoje. Romoje Vatikano archyvuose rinko ir renka medžiagą Lietuvos istorijai, o Bonnoje pirmininkauja Baltų Institutui.


Spausdinamas straipsnis yra paskaita, skaityta Europos Lietuvių Fronto Bičiulių ir ateitininkų studijų savaitėje 1960 m.

MŪŠIŲ LAUKUOSE UŽTIKRINTAS TAUTINIS IR VALSTYBINIS IŠLIKIMAS

GARSŪS PRAEITIES ŽYGIAI KVĖPĖ LIETUVIUI PASITIKĖJIMĄ SAVIMI

Kodėl ano meto aušrininkai taip rūpestingai žvelgė į lietuvių tautos istoriją? Kodėl jie, keldami žymiuosius praeities žygius, stengėsi virpinti tada sustingusią lietuvių tautinę sąmonę? Jų pastangos buvo aiškios. Ano meto, t. y. 19-tojo amžiaus galo liūdnoje dabartyje, kada po caristinės Rusijos jungu dar nesimatė jokio vilties žiburėlio, jie (Aušros veikėjai) per garsius praeities žygius kvėpė lietuviui daugiau pasitikėjimo savimi.

Tiesiog nuostabu, kokiu brangiu turtu aušrininkams pasidarė Lietuvos praeitis. Jos pagalba jie stengėsi budinti, kelti ir sąmoninti tautą, nes, anot to pirmojo Aušros numerio propagandinės prakalbos, “Per ilgus tuos amžius mūsų giminė taip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dywitis reikia, kad tik per Wiešpaties malonę jiji iki šiai dienai dar gyva liko!”

Užtat ano meto patriotai taip labai gilinosi į lietuvių tautos praeities žygius. Ir šiandien tikrai dar didelė nuostaba ima, kai paskaitai, kokiu pakilusiu jausmu nuo pat pirmojo Aušros numerio apie piliakalnius Lietuvoje ėmė rašyti didysis patriotas Jonas Basanavičius, visą savo gyvenimą paaukojęs pažinti senajai lietuvių didybei ir jos garsiai kultūrai. Kiekvienas praeities daiktas, koks akmens kirvukas, “Perkūno kulka” ar net senovės lietuvių lapinė kepurė vis turėjo tikslą parodyti labai seną lietuvių tautos praeitį ir drauge skatinti tėvynės meilę.

Šitaip puoselėdami jau seniai mirusias ir užuomarštin patekusias praeities vertybes, aušrininkai stipriai prisidėjo prie tautos sąmoninimo. Kada ano laiko dabartis buvo tokia tamsi ir juoda, tie vyrai, teturėdami dar tik neaiškią laisvės viltį, guodėsi lietuvių tautos praeities žygiais ir džiaugėsi jos spindinčiais darbais.

Skaityti daugiau: Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoje

KARAS IR TAIKA

Aleksandras Petoefi
vengrų poetas

Taikos, taikos pasauliui, tik
Ne iš tirono valios, ne! 
Šventosios Laisvės atnešta 
Taika teskils visa žeme.

Jeigu visuotinė taika
Pasaulį šitaip aplankys,
Į šalį dėsime ginklus,
Skandinsim juos į vandenis.

Bet jeigu ne, čionai ginklus,
Kovosime be atvangos!
O taip, jei net kovoti reiks
Ligi pasaulio pabaigos!

Vertė A. Tyruolis

PARADAS

Aloyzas Baronas

Karių paradą seka gatvėj minios,
Praeina jie darniai veidais gyvais.
O daug jų nuskandino jūros sidabrinės,
Daug jų užklojo smėliu ir purvais.

Ir aš žinau, per visą žemę mano,
Žygiuos karių kolonos amžinai,
Ir sudarkytuose veiduose partizanų
Žydės besikartojančių Pilėnų pelenai.

DAINA

Leonardas Andriekus

Žinau, kad Lozorių
Prikėlei iš numirusių,
Ir seserys, jo verkusios,
Tuojau nurimo.
Kodėl gi bangos taip raudoja mariose,
Kodėl taip šaukia mano seserys: 
Nėra prisikėlimo?

Tai kas, jei akmenys
Prie marių juokiasi 
Iš mano ašarų, nukritusių 
Ant karšto smėlio?
Aš nerimo daina, kančioj prinokusia,
nukelsiu rudenį, lyg karsto antvožą, 
Nuo mirusių pavasarių —
Prišauksiu vieversėlį
Į tėviškės dirvas,
Ir jo balse
Pajus kiekvienas žemės grūdas
Prisikėlimo pergalę.

Iš naujo rinkinio

Saulė Kryžiuose

Lietuviai ir demokratų partija

MAŽUMŲ VAIDMUO AMERIKOS POLITIKOJE

Tomas Remeikis

Bendrais bruožais kalbant, Amerikos tautinės mažumos savo interesus gina dviem būdais: aktyvia veikla pagrindinėse politinėse partijose ir taip vadinamu “lobbying” (įtaka), t. y. ekstralegaliniu valstybės pareigūnų įtikinėjimu ir spaudimu. Vartojamas metodas priklauso nuo mažumos dydžio, susiorganizavimo ir socialinio-ekonominio portreto. Juo mažesnė grupė, juo ji daugiau priversta naudotis “lobby” veikla, nes Amerikos rinkiminė sistema pagrįsta teritoriniu atstovavimu, kuris neleidžia proporcinės reprezentacios rinktose pozicijose.


TOMAS REMEIKIS

Illinois universitete baigia rašyti disertaciją politinių mokslų daktaro laipsniui gauti. Jo straipsnių dažnai pasirodo akademinio jaunimo žurnaluose. Jaunosios kartos intelektualas ir visuomenininkas, ypač žinomas savo veikla skautų akademikų tarpe ir Lietuvių Studentų Sąjungoje JAV.


Lietuvių Amerikoje atveju, galima teigti, sėkmingiausias interesų gynimo kelias yra neformalaus spaudimo ir socialinių kontaktų kelias. Visos Amerikos mastu lietuviai sudaro užtektinai imponuojančio dydžio grupę, į kurią Amerikos politikai jau kreipia dėmesio. Kadangi ir daugelio kitų Rytų Europos mažumų interesai dažnai sutampa su lietuvių, Amerikos politikas, ignoruodamas lietuvių pageidavimus, dažnai gali užsitraukti ir kitų mažumų nemalonę. Kersteno Komiteto sudarymas yra geriausiai žinomas tokios ekstralegalinės įtakos rezultatas.

Skaityti daugiau: Lietuviai ir demokratų partija

TAUTIŠKUMO PERGALĖ PRIEŠ KVISLINGĄ

PRANO GERMANTO ATVEJIS

Ignas Malėnas

Švietimo tarėjas vokietinėje tarnyboje okupacijos metais. — Už vokiečių kalbos dėstymą nuo pirmo skyriaus — kaip bolševikai Lietuvoje dabar už rusišką liežuvi. — Kraujo kaina už tautos interesus.


IGNAS MALĖNAS

neseniai Clevelande atšventęs 60 metų amžiaus sukaktį, yra žinomas vadovėlių autorius, pedagogas, Vytauto Didžiojo universiteto teologijos - filosofijos fakulteto dėstytojas. 1936 metais kartu su eile kitų žinomų katalikų veikėjų reformistų Ignas Malėnas pasirašė Naujojoje Romuvoj paskelbtų deklaraciją „Į organiškos valstybės kūryba”. Vokiečių okupacijos metais vadovavo vidurinių mokyklų departamentui švietimo ministerijoj ir, vėliau vadyboj. Po 1945 m. aktyvaus lietuviškoio švietimo vadovas Vokietijoje ir JAV.

Čia spausdinami jo memuarai apie švietimo tarėją dr. Praną Germantą -Meškauską, kuris, bevadovaudamas lietuviškajam švietimui, iš stipraus vokietininko atsivertė į tikrą lietuvį patriotą. Vokiečių buvo kalintas Stutthofo koncentracijos stovykloje. Ten ir mirė 1945 metais.


1941 m. birželio mėn. gale man pranešė, kad aš kviečiamas į Švietimo ministeriją. Nuėjau. Radau J. Ambrozevičių, J. Rainį, dr. A. Jušką ir V. Kasakaitį. Mes visi buvom pakviesti vadovauti departamentams, o V. Kasakaitis departamento reikalų vedėju. Beje, netikslu būtų pamiršti sargą Lukauską, kuriam teko sutikti kiekvieną interesantą ir išaiškinti, kad trumpai pasirašytų, ko nori ir prašymą įduotų departamento direktoriui uždėti rezoliucijai. Jokių sekretorių nei mašininkių neturėjome. Būdavo, ateis interesantas, ant lapelio pasirašys ko jis nori, direktorius uždės jam rezoliuciją ir eina su raštu namo vykdyti kas parašyta. Bet interesantų būdavo tiek daug, kad kartais tekdavo užtęsti darbą net ligi 9 val. vakaro. Tačiau dėl šitokių darbo valandų niekas nenusiskundė. Tai buvo entuziazmo laikai. Kitaip galvojantį sutikęs manydavai, kad jis nesveiko proto. Šitokiu entuziazmu dirbome 6 vavaites, iki buvo paleista mūsų vyriausybė.

Skaityti daugiau: TAUTIŠKUMO PERGALĖ PRIEŠ KVISLINGĄ

Jaunos Amerikos Jaunas Prezidentas

Amerika turi naują prezidentą, 43 metų John F. Kennedy. Jo išrinkimas atspindi naująją Ameriką — nebe anglosaksinę, protestantinę, per daugelį generacijų įsišaknijusią Šiauriniame kontinente, bet naujųjų emigrantų — neseniai įsikūrusią, jau nebe anglišką ir ne protestantišką Ameriką. John Kennedy atstovauja ne kilmes aristokratiją — tai Henry Cabot Lodge, bet XIX amžiaus imigrantų Ameriką. Tieji įsitvirtino ne šeimos kilmės pagrindu, bet per politiką ir per sugebėjimą tapti turčiais (Edwin O’Connor, The Last Hurrah, 1956). Dar ir kitu atžvilgiu naujasis prezidentas yra naujosios Amerikos atstovas: jis miestų „mylimasis”, didžiųjų miestų balsais išrinktas. Jis taip pat naujos generacijos atstovas, generacijos, kuri brendo po Rooseveltinėje atmosferoje ir kovėsi paskutiniame kare. Šitoji Amerikos generacija skirtinga nuo stevensoniškės: ji dar buvo perjauna susižavėti marksistiniu radikalizmu ekonominei krizei likviduoti, bet kartu pakankamai priaugusi suprasti reformų reikalą, kad kraštan niekada negrįžtų nedarbas, skurdas, alkis (žiūr Arthur M. Schlesinger veikalus apie Roosevelto laikus). Taip pat — tai geenracija, kuri tiki Amerikos galybe ir nori užsieniuose tą galybę naudoti Amerikos tikslams. Abu jie, laimėjusysis Kennedy ir jo oponentas Nixonas šiuo požvilgiu priklauso kitai generacijai — ne Eisenhowerio, įtikėjusiai, kad Amerikos milžinas pačia savo egzistencija išlaikys taiką ir laisvę, bet 1960 generacijai, kuri nori Amerikos galybę pavartoti, kad pasiektų galutinės taikos ir laisvės.

Skaityti daugiau: Jaunos Amerikos Jaunas Prezidentas

BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ AMERIKOS ŽEMYNE

PUERTO RICO: AR VYSKUPAI „KIŠOSI Į POLITIKĄ” AR POLITIKAI Į BAŽNYČIOS REIKALUS? • PRINCIPAS IR IŠMINTIS • KUO PADEDAMA KRIKŠČIONIŠKAI DEMOKRATIJAI IR KUO NE

Tuo pat metu, kai Amerika rinko prezidentu kataliką John Fitzgerald (senelio vardu) Kennedy, Amerikos protektorate Puerto Rico katalikai vyskupai uždraudė salos ispaniškai kalbantiems katalikams balsuoti už gubernatoriaus Luis Munoz Marin Demokratų partiją. Tokiu būdu Jungtinių Amerikos Valstybių teritorijoje, — kur katalikui tradiciškai buvo paneigiama Prezidentūra dėl to, kad jisai tariamai tarnautų Popiežiui ir vyskupui, ne Amerikai, — aukšti Bažnyčios hierarchai lyg ir pademonstravo Bažnyčios vadinamą „kišimąsi į politiką”, kurį Amerikos protestantai teigė ir nuo kurio prezidentinis kandidatas Kennedy atsisakė.

KONFLIKTAS PUERTO RICO

Trys Puerto Rico vyskupai, du amerikiečiai ir vienas vietinis (arkivyskupas James P. Davis, vyskupas James E. McManus, C. Ss. R., ir augziliaras vyskupas Luis Aponte Martiv nez) spalio 23 d. ganytojiniame laiške datuotame spalio 18 d., pasmerkė Demokratų partiją, liepdami tikintiesiems nebalsuoti už tokią partiją, kuri atstovauja „antikrikščionišką, antikatalikišką filosofiją, kuri remiasi modernia herezija, kad ne dieviškasis Įstatymas, bet viešoji valia nusprendžia, kas yra moralu ir kas ne. Vyskupai nurodė, kad Demokratų partija kaip tik palaikanti „nemoralias idėjas ir nemoralų elgesį.” Cituodami Leono XIII Immortale Dei, jie užakcentavo savo kaip ganytojų pareigą „uždrausti katalikams balsuoti už partiją, kuri, paneigdama krikščioniškąją moralę, prisiima laicistinę moralę. 

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ AMERIKOS ŽEMYNE

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE

Bendruomenė žvelgia į savo veidą

Rugsėjo 24-25 dienomis Čikagoje įvyko metinė ir paskutinė dabartinės Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesija. Šioje sesijoje Lietuvių Bendruomenės Taryba pirmoje eilėje pažvelgė į savo veidą — į atliktus darbus, laiko iškeltus reikalavimus ir organizacinę sąrangą.

Ligi šiol Lietuvių Bendruomenės įstatai rodė, jog Lietuvių Bendruomene bendradarbiauja su Lietuvos laisvinimo institucijom. Pertvarkydama įstatus Lietuvių Bendruomenės Tarybos paskutinioji sesija pabrėžė, jog Lietuvių Bendruomenės organai dirba Lietuvos laisvinimo darbą.

Tarybos sesijoje pakeista ir Lietuvių Bendruomenės Tarybos rinkimų tvarka. Nutarta sudaryti 5 rinkimines apygardas, kurios išrinks 31 Tarybos narį. Kiekvienos apygardos išrinktų Tarybos narių skaičius priklausys nuo balsavusiųjų skaičiaus. Tokiu būdu naujojoj Taryboj bus atstovai iš visų rinkiminių apygardų.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE

VARDAI ĮVYKIUOSE

* Dail. Paulius Augius palaidotas gruodžio 10 d. Šv. Kazimiero kapinėse. Dail. P. Augius priklauso pirmajai originaliajai nepriklausomos Lietuvos grafikų grupei, išugdytai lietuviškos meno mokyklos. Kraštui atgavus nepriklausomybę, susitvarkius administracinėms bei mokslo institucijoms, tuojau pradėjo veikti ir meno mokykla su visais skyriais, neišskiriant ir grafikos.

Paulius Augius, paskatintas mokyklos, giliai įsijautė į mūsų liaudies grafikos dvasios bei formos kalbą. Būdamas tikras kūrėjas, jisai liaudies grafikos nepamėgdžiojo, o surado jam būdingą tematikos ir vaizdavimo stilių.

Iš kitos pusės, — Pauliui Augiui buvo įgimtas mūsų liaudies meno nekomplikuotas siužeto pasakojimas ir jo išraiškos būdas. Todėl savo sintetinėmis, o kartais beveik simbolinėmis formomis jisai išliko mūsų liaudies meno ekspresijos charakteryje.

Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE

PRO DOMO SUA

Nuo 1959 m. vasaros Į Laisvę iš New Yorko persikėlė į Viduriniuosius Vakarus — Čikagą ir Milwaukee. Į Čikagą persikėlusios Į Laisvę šeši sąsiuviniai apima 400 puslapių medžiagos, pašvęstos labiausiai Lietuvos vergijoje ir Lietuvos laisvajam pasaulyje studijom.

Į Laisvę yra susitvarkiusi kaip trimėnesinis žurnalas, ir mes skaitytojus 1960 m. aplankėme keturis kartus. Kitaip tariant, esame periodiniai, nors mūsų periodiškumas dar nevisai tikslus. Jisai tačiau ne visada nukentėjo dėl Redakcijos ar Administracijos kaltės, bet gerokai ir dėl techninių spaustuvės sąlygų. Skaitytojai tur būt pastebėjo, kad nuo 1960 m. pradžios sukontinentalėjo — sumažėjo Į Laisvę rašmenys — šriftas. Tokiu būdu kiekvienu numeriu galėjome Jums pateikti 10% daugiau medžiagos, taigi per 1960 metus Jums davėme praktiškai penkis ankstesniais rašmenimis žurnalo numerius. Žinoma, manome ir pagražėję...

Skaityti daugiau: PRO DOMO SUA

Atstovybės, atsiųsta paminėti

Į LAISVĘ ATSTOVYBĖS

Australijoje: N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Kilda South, Victoria. A. Grigaitis, 21 Brunswick St, Fitzroy, Vic.

Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, Via Verbania 28, Intemo 18, Roma

Jungtinėse Valstybėse: A. Salys, 6540 So. Artesian Ave., Chicago 29, Illinois. Telef. RE 7.6621; B. Polikaitis, 15483 Ward St., Detroit 21, Mich.; J. Ąžuolaitis, 2012 N. Catalina St, Los Angeles, Calif.; A. Gaigalas, 335 Titan St., Philadelphia, Pa. Telef. HO 7-4176; V. Vaitkus, 85 Arnold St., Waterbury, Conn.; A. Sabalis, 251 Alphonse St., Rochester, N. Y.; V. Ročiūnas, 1892 Lampson Rd., Cleveland 12, Ohio.

Skaityti daugiau: Atstovybės, atsiųsta paminėti

Į Laisvę 1961 24(61)


    T U R I N Y S

Atsiminkime 1941 Birželio 23! .................................. 1
Juozas Brazaitis: Partizanai antrosios Sovietų okupacijos metu   3
A. Tyruolis: Laisvės Elegija ................................... 9
A. Baronas: Vienas Vakaras .................................... 18
Andrius Baltinis: Knyga apie žymų mąstytoją ................... 20
Kazys Jurgaitis: Ginkluotos rezistencijos žygiai laisvę ginant  25
Ar daug Lietuvoje bedievių ir kokios rūšies ................... 32
Stalinizmas naujame rūbe ...................................... 35
Kiek Žiugžda ir į jį panašūs yra pasiryžę nuvertinti mūsų tautą 38
Estai laisvajame pasauly ...................................... 43
      Darbai ir Idėjos, 
      Lietuvių Bendruomenėje,
      Idėjos spaudoje, 
      Vardai įvykiuose 46-62
Laiškai ....................................................... 62


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

* * *

Į LAISVĘ — Lietuvių Fronto Bičiulių trimėnesinis politikos žurnalas.

Redaktorius— dr. Vytautas Vardys.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1961 24(61)

ATSIMINKIME 1941 BIRŽELIO 23!


1960 M. BALANDIS NR. 24 (61)

ŠIEMET BIRŽELIO 23 sueina dvidešimt metų nuo lietuvių tautos sukilimo, kuris pašalino sovietinę okupaciją, paskelbė nepriklausomos Lietuvos laikinąją vyriausybę, perėmė krašto administraciją anksčiau, nei karo eigoje pasirodė pirmieji vokiečių kariai.

Sukilimas buvo pirmas lietuvių ginkluotos rezistencijos pasipriešinimo išsiveržimas. Nuo tada lietuvių tauta nepaliovė priešinusis okupacijom. Keitėsi okupantai. Keitėsi pasipriešinimo žmonės ir organizacijos. Keitėsi pasipriešinimo formos bei metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas aštriausiai reiškėsi ar tebesireiškia. Nepakitusi betgi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai; dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gintis nuo smurtu primetamo svetimo gyvenimo turinio ir stiliaus, pasiryžimą gyventi ir kurti savitai, lietuviškai.

1941 SUKILIMO negali nutylėti ir okupantas. Sukilimo sukaktis pakurstė okupanto pastangas juodinti sukilimą, apkloti jį melais. Sukilimo sukaktis erzina okupacijos agentus, nes pats sukilimo faktas nepaneigiamai liudija, kad:

Sukilimas išreiškė visuotinį lietuvių tautos troškimą nusikratyti svetima okupacija. Jis demaskavo ir sovietinį melą, kad lietuvių tauta buvo prašiusi priimama į Sovietų Sąjungos vergiją.

Skaityti daugiau: ATSIMINKIME 1941 BIRŽELIO 23!

PARTIZANAI ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METU


Juozas Lukša — Daumantas — Skrajūnas — Miškinis,

vienas iš pagrindinių Lietuvos partizanų vadų antrojoj bolševikų okupacijoj. Atvykęs iš Lietuvos į laisvąjį pasaulį 1948 vasarą, jis paraše knygą Partizanai už geležines uždangosir grižo Lietuvon, kur žuvo didvyrio mirtimi 1951.

Lange parymo sena motulė, ir mergužėlė verkė viena ...
Jinai žinojo, kad vėjai siuto, kad partizano sunki dalia ...

Ginkluota lietuvių rezistencija prieš Lietuvos pavergėjus visa jėga išsiveržė prieš 20 metų visuotiniu lietuvių tautos sukilimu 1941 birželio mėn., kuriam vadovavo Liet. Aktyvistų Frontas. Ji nenutilo vokiečių okupacijos metais, dramatiškai išsiplėtė ir suliepsnojo visame krašte antrosios sovietų okupacijos metu.

Minint ginkluotosios lietuvių rezistencijos 20 metų sukaktį persispausdiname iš Lietuvių Enciklopedijos XXII tomo straipsnį apie partizanus, Juozo Brazaičio parašytą, atskleidžiantį legendarinius Lietuvos partizanų žygius, ligi savęs išsižadėjimo besąlyginį pasiaukojimą ir sudėtas aukas laisvę ginant.

JUOZAS BRAZAITIS

Šis partizanų pasireiškimo laikotarpis išsiskiria iš kitų savo platumu, apėmusiu visą tautą, ištvermingumu, trukusiu daugiau kaip dešimtmetį, žūtbūtinės kovos žiaurumu ir žuvusių gausumu — iki 50.000. Jo raidoje pažymėtini trys laiko tarpai: masinis sąjūdis iki 1947, centralizuota organizacija iki 1952, individualus partizaninis veikimas po to laiko.

PARTIZANŲ ATSIRADIMO VEIKSNIAI

Buvo keli veiksniai, lėmę kitokį Sovietų okupacijos sutikimą 1944 nei 1940: a) pirmosios okupacijos patirtis, kad su sovietiniu okupantu neįmanomas joks sugyvenimas tiems, kurie siekia savo tautai nepriklausomybės ir savo kultūros, o asmenims bent reliatyvios laisvės sąžinei: b) vokiečių okupacijos metu įsiūbuotas visame krašte pasipriešinimas ir sukurtos pasipriešinimo organizacijos; c) pogrindinės spaudos dar vokiečių okupacijos metu sukeltas optimizmas, kad bolševikų galima okupacija truksianti neilgai ir kad reikią tik išlaukti, iki bus įvykdyti Atlanto Chartos pažadai atstatyti nepriklausomybę tiems kraštams, kurie ją turėjo prieš karą, bet kurie jos buvo dėl karo netekę; d) reikalas gintis ir gyventojus ginti nuo sovietų kareivių prievartavimo ir plėšikavimo; e) noras išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Vienos tų priežasčių buvo svarbesnės vieniems, kitos kitiems, tačiau visos jos skatino trauktis į miškus masiškai ir virsti partizanais.

Skaityti daugiau: PARTIZANAI ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METU

LAISVĖS ELEGIJA

A. T y r u o l i s

Žeme, kūnais nuklota,
Žeme, krauju 'pašvęstoji,
Kaip Dovydas su Galijotu
Grumiasi tavo herojai.

Ir kai nusvyra jų rankos,
Šventąją laisvę jos dengia, 
Laisvę, kurios sunkūs tankai 
Sutriuškinti dar neįstengė.

Kelias ji iš kraujo klano,
Kelias ji iš po velėnos,
Ir gyva ir nemirus gyvena
Už klaikių mūro sienų


Laisvė, kurion piktą žvilgį
Svaido ugnim prašalaičiai, 
Laisvė, kurios pasiilgę 
Kaip motinos įieško našlaičiai.

PARTIZANŲ DAINOS

* * *
O, ne mėnulis tėvas Tau,
Sūnau, dangaus žydrynių, 
Žvaigždžių keliais tu atėjai 
Gint žūstančios Tėvynės

Buvai nuo priešų tu toli,
Pas juos sugrįžti nežadėjai. 
Bet vis širdis nerimo tau, 
Nes Lietuvą mylėjai.

Ir tamsią naktį tarp erdvių,
Išskleidęs parašiutą,
Tu nusileidai pušyne,
Žaliam, žaliam, kaip rūta.

Tik išdavikė drebulė
Sarkastiškai šlamėjo,
Ir kai pavargęs užmigai,
Tą priešas pastebėjo.

Skaityti daugiau: PARTIZANŲ DAINOS

VIENAS VAKARAS

Iš premijuoto romano Lieptai ir bedugnės

ALOYZAS BARONAS

Rūksta drėgnos dulkės. Niauri purvina diena. Graudi, gelianti, melancholiška. Liūdnai verkia medžiai, ir paskiros varnos praskrenda, paklydę ar neišbaidytos šūvių. Rūškana popietė. Temsta. Grįžtam namo. Vėlinių vakaras. Toks purvinas ir sentimentalus.

—    Už mus gal kas nors uždegė žvakutę, — taria Zigmas.

—    Nemanau. Juk niekas netiki, kad mes mirę. O beto, kas žino, kur yra tie, kurie turėjo uždegti. Piautuvu paženklintas žmogus sentimentų nežino.

Aš tavęs visus metus ilgėjaus,

O man sakė, mesk jis nepareis.

Degė žvakės, gelsvas vaškas liejos,

Vėlinių liūdnais pavakariais, — padeklamuoja šį ir dar keturis Krūmino eilėraščio posmus. Zigmas man papasakoja kažkokį vėlinių nuotykį, ir taip paminime tą rūškaną šventę, kuri be karo nebūtų tokia reikšminga. Kryžiai ir kryžiai. Milijonai kryžių. Dega vėlinių žvakutės ant karių kapų. Karių kapai pagarbos verta vieta. Tačiau tik mažų tautų. Jie gynė laisvę. Guliu sandėly. Žiurkės daužosi virš lubų, paskutiniai drėgni ir garuoją kasėjai krinta į purvinus guolius. Sandėly dvokiąs alsavimas. Žadą imąs. Žmonės draskosi barstydami utėles. Kai koks naivelis eina į lauką savam reikalui. Kiti čia pat į šiaudus. Dvokia, bet juk tuoj šią vietą paliksim. Gal už dienos, gal už savaitės.

Skaityti daugiau: VIENAS VAKARAS

Knyga apie žymų mąstytoją

Vertingas prof Juozo Ereto veikalas apie Stasį Šalkauskį

Profesorius Juozas Eretas mums atskleidžia prieš akis laikotarpį, kuris sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais.

ANDRIUS BALTINIS

1. ERETO VEIKALO POBŪDIS

STĄSYS Šalkauskis yra giliai įaugęs į Lietuvos religinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Todėl daugelis iš mūsų prisimename jo netikėtą ir perankstyvą iškeliavimą į Amžinybės tolius 1941 m. Prof. dr. J. Eretas savo naujai parašytoje monografijoje apie Šalkauskio kapą taip sako: “Stasio Šalkauskio žemiško poilsio vietą saugoja pilko granito keturkampis, žemas, kuklus antkapis. Jo viename šone aukštai kabo žalvarinis kryžius su Nukryžiuotuoju, kitoje pusėje svyruoja berželis.”

Nors kuklus yra šis antkapis, tačiau prof. Eretas, Šalkauskio bičiulis, parašydamas jo išsamią monografiją, yra pastatęs jam gražiausią ir patvariausią paminklą, nes jau senovės romėnai tvirtino ir mokė, kad spausdintas žodis neišnyksta. Prof. Ereto veikalas yra ne tik didis paminklas kilniai asmenybei ir žymiam Lietuvos filosofui, bet ir tam laikotarpiui, kuriame Šalkauskis dirbo. Skaitant prof. Ereto su dideliu nuoširdumu ir meile parašytą Šalkauskio gyvenimo kelią, kuris būdingas daugeliui Lietuvos inteligentų, siekiančių aukštojo mokslo, mums atsiskleidžia žymieji Rytų ir Vakarų kultūros centrai su pažįstamais mūsų kultūrininkais, iš kurių tarpo ypatingai ryškus Stasys Šalkauskis. Kauno ir visos Lietuvos kultūrines nuotaikas ir siekimus pergyvename skaitydami apie Šalkauskio dėstymą Lietuvos universitete ir jo laimėjimus mokslo plotuose. Šis laikotarpis sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais, kada suklestėjo lietuviškoji kultūra ir visas jos gyvenimas. Tad ši 278 psl. knyga yra ne tik mūsų žymiojo filosofo gyvenimo ir darbų aprašymas, bet didelis ir vertingas mūsų tautos istorinių įvykių ir kultūros skleidimosi liudijimas busimosioms kartams, ir todėl yra, vertingas įnašas į mūsų kultūros istoriją.

Skaityti daugiau: Knyga apie žymų mąstytoją

GINKLUOTOS REZISTENCIJOS ŽYGIAI LAISVĘ GINANT

MEDŽIAGA LIETUVOS PARTIZANŲ ISTORIJAI

KAZYS JURGAITIS (ELI)

Lietuvos partizanų kova prieš žiauriausią ir brutaliausią okupantą visoje Lietuvos istorijoje nėra paslaptis ir lietuviams Vakaruose. Tos kovos autentiškų aprašymų yra nemaža J. Daumanto knygoje Partizanai už geležinės uždangos, knygoje Daumanto, kurs buvo prasiveržęs pro geležinę uždangą iš Lietuvos į Vakarus, tačiau vėl sugrįžo tęsti tos nelygios kovos, kol savo didvyriška mirtimi uždėjo antspaudą visam tam, ką minėtoje knygoje rašė. Panašių nepaprasto herojiškumo žygių buvo pilna visa Lietuva. Tuos žygius mate ir kartu išgyveno visas pavergtas kraštas ir tyliai iš lūpų į lūpas kalbėjo apie juos. Jaunimas gi savo ruožtu partizanų žygius populiarino savo tarpe ir, partizanų kovoms dar beaidint, sukūrė partizanų dainas, kurias šiandien tebedainuoja (kai priešas negirdi) visame krašte.

Keletu vaizdų apie man žinomus partizanų žygius papildysiu Vakaruose paskelbtą partizanų istoriją.


KAZYS JURGAITIS

Neseniai iš Lietuvos atvykęs į laisvąjį pasaulį, išgyvenęs kruviną okupanto siausmą ir partizanų pasipriešinimą, savo akimis matęs tos kovos vaizdus ir užrašęs autentiškus pasakojimus, rašo, kaip okupantas naikino Lietuvos laisvę ir žmones ir kaip ginkluotoji lietuvių rezistencija gynė. Aprašomų įvykių vietos ir datos autentiškos. Redakcija žino kritusiųjų, išlikusiųjų ir kankintojų aprašomų kovų dalyvių pavardes, kurių betgi tikslingumo sumetimais neskelbia.

Kazys Jurgaitis papildo, praplečia ir pratęsia ligi vėlesnių laikų J. Daumanto Lietuvos partizanų kovų testamentinį palikimą, surašytą Partizanai už geležinės uždangos knygos puslapiuose.


ŠILUVOS PARTIZANAI

Prieš karą Šiluva buvo garsi savo atlaidais. Beveik iš visos Lietuvos suplaukdavo žmonės rugsėjo 7-15 dienomis pasimelsti. Paskutiniu laiku Šiluvą išgarsino ir jos partizanai.

Vaišingi ir nuoširdūs šiluviškiai žemaičiai, bet tylūs, užsispyrę ir padarytą nuoskaudą negreit užmirš. Pelkėta su smėlio kauburėliais nederlinga žemė reikalavo iš savo šeimininkų didelio darbštumo, taupumo. O tokiems ypač būdingas charakterio bruožas yra laisvės branginimas. Vietovės partizaniniam veikimui yra palankios.. Vietos gyventojai kalba, kad ir 1863 metais dideli sukilėlių būriai buvo Tyrulių pelkėse (Radviliškis — Šiauliai — Šiluva trikampy bei Šaukoto giriose).

Skaityti daugiau: GINKLUOTOS REZISTENCIJOS ŽYGIAI LAISVĘ GINANT

AR DAUG LIETUVOJE BEDIEVIŲ IR KOKIOS RŪŠIES?

VYSK. JULIJONAS STEPONAVIČIUS

Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų valdytojas, už pasipriešinimą vykdyti komunistinius potvarkius religijos atžvilgiu, konkrečiai už atsisakymą suteikti kunigo šventinimus keliems komunistų partijos į kunigų seminariją atsiųstiems klierikams, nušalintas iš pareigų, ištremtas iš Vilniaus ir įkalintas. Šis liūdnas faktas rodo Valstybės ir Bažnyčios santykį sovietijoje, kur Bažnyčiai palikta tik klusnaus tarno ar vergo teisė.

Pirmasis straipsnis apie antireliginio žmogaus gamyklą, parašytas neseniai iš Lietuvos atvykusio lietuvio, rodo, kaip, kokiomis priemonėmis ir kokia apimtimi vedama ir plečiama antireliginė veikla paskutiniaisiais metais.

Antrasis straipsnis apie stalinizmą po chruščevizmo apsiaustu vaizduoja, kaip komunistinė propaganda per spaudą ir propagandinius leidinius siekia suniekinti ir nužmoginti už Lietuvos laisvę kritusius ar nukankintus partizanus ir dvasiškius, pastaruosius padarydama partizanų talkininkais, vadais, net panaudodama “autentiškus parodymus” sovietiniams tardytojams.

Abu straipsniai paimti iš Europos Bičiulio, Lietuvių Fronto leidžiamo Vokietijoje.


* VALSTYBINĖ KOVA PRIEŠ DIEVĄ IR TIKINČIUOSIUS ** RELIGINIŲ ŠVENČIŲ “NUSAVINMAS” ** NAUJAS PROPAGANDISTŲ ŠŪKIS — LIETUVIAI MARGUČIUS DAŽĖ DAR PRIEŠ MINDAUGĄ ...

Bolševikų konstitucijos straipsnis, kuriame sakoma, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, panaudojamas taip, kad kalbėti prieš bažnyčią gali kas nori, kaip nori ir kiek nori, bet jokiu būdu ne už bažnyčią. Visi tarnautojai, vadovaujantieji darbuotojai, inteligentai privalo kalbėti antireligingai. Visos bažnytinės apeigos, šventės laikomos prietarais, ir daroma šitokia išvada: koks gi tu mokytojas, jei pats tiki į Dievą? Juk tada pats griauni Darvino teoriją apie žmogaus kilmę. Koks gi tu gydytojas, jeigu tiki ? Vadinasi, nepasitiki vaistais, fiziniu požiūriu į ligą. Tokie žmonės gali tik šluoti gatvę. O to nenorint, turi tvirtinti, kad Dievo nesą, kad žmogus tikrai beždžionės proanūkis. Štai tokios rūšies “bedieviai” yra beveik visi mokytojai, gydytojai, agronomai ir panašiai.

Pastaraisiais metais bedievinimo taktika truputį pasikeitė. Dabar visas tas darbas pavestas vietiniams bolševikėliams. Intrigos ir taip vadinama kritika organizuojama vietoje: fabrikuose, mokyklose ir net kolchozuose. Darbininkai vienas su kitu kiršinami, skatinami skųstis, sekti vienas kitą. O tokios aplinkybės verčia slėpt darbus ir net jausmus. Ir štai šituo bolševikai pasigirti gali. Daug yra pasisakančių, kad Dievu netiki. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tikrųjų? Dvasininkai konstatuoja, kad bažnyčių lankymas bei religinių pareigų atlikimas nedaug sumažėjo. Kaip visa tai suprasti?

Skaityti daugiau: AR DAUG LIETUVOJE BEDIEVIŲ IR KOKIOS RŪŠIES?

STALINIZMAS NAUJAME RŪBE

Neseniai Lietuvoje iš spaudos išėjo kompartijos istorijos instituto paruošta propagandinė knygelė Faktai kaltina, Žudikai bažnyčios prieglobstyje. Toje knygelėje sudėta keliolika pareiškimų, kurie priskiriami dviem Lietuvos vyskupam — kankiniam ir eilei kunigų bei pasauliečių ir liečia lietuvių laisvės kovas bolševikinės okupacijos pradžioje, ypač 1945-46 metais.


Prancūziškai rašąs žinomas Stalino biografas ir sovietinių klausimų žinovas Borisas Suvarinas, vertindamas po Stalino mirties įvykusius pasikeitimus Sov. Sąjungoje, tvirtina, jog šiuo metu ten viešpatauja tas pats stalinizmas, nors jis ir nori išsiginti savo vardo.

Tokį tvirtinimą tenka prisiminti, stebint naujausius reiškinius pavergtoje Lietuvoje. Nevienas dalykas pasirodo tarsi naujas, bet tik pirmu žvilgsniu. Kai giliau pažiūri, tuojau atpažįsti senus stalininius metodus, nors ir naujai ataustus.

Štai vartome šviežiai išspausdintą neva Mokslų Akademijos leidinį. Tikrumoje tai tik jos vardu pradėtoji leisti propagandinė serija — vadinamų “Archyvinių dokumentų” antrasis rinkinys. Spalvotame viršelyje ties dievnamio šešėliu matyti iškelta ranka su kryžiumi, o ją dengianti balta kamža sumirkusi raudoname kraujuje. Iš tiesų, tai įtaigus vaizdas. Pirmu žvilgsniu atrodo, jog tai knygelė, kuri liudija mūsų laikų bažnyčios persekiojimus ir kraują, išlietą už šventą krikščionių tikėjimą. Bet ne. Čia pat juodomis raidėmis įrėžta antraštė skelbia: Žudikai bažnyčios prieglobstyje.Ir tik iš šių žodžių atpažįstame stalininį vylių, pridengtą kiekvienam tikinčiajam brangiais simboliais: dievnamis, kryžius, kunigo drabužis. Jeigu anksčiau viešai ir atvirai visokiais būdais tie simboliai buvo išjuokiami ir niekinami, tai dabar jau nesivaržoma jais pasinaudoti, kad tik daugiau nesibaigiančio stalininio melo patektų į žmonių sąmonę.

Skaityti daugiau: STALINIZMAS NAUJAME RŪBE

KIEK ŽIUGŽDA IR Į JĮ PANAŠŪS YRA PASIRYŽĘ NUVERTINTI MŪSŲ TAUTĄ

PADLAIŽIAVIMAS MASKVAI YRA PASIEKĘS NEĮSIVAIZDUOJAMĄ RIBĄ

Vienas iš įdomiausių pavergtame krašte reiškinių šių metų pradžioje buvo kovos prieš tautinę lietuvių tapatybę sustiprinimas, ženklą naujai kovai šį kartą davė pats “didysis vadas ir mokytojas” Chruščiovas, Sovietų Sąjungos komunistų partijos centrinio komiteto plenume labai išpeikęs Lietuvos administratorius, kam šie atnaujina senas pilis ir bažnyčias. Lietuvoje ši “istorinių paminklų” prezervavimo akcija buvo nuėjusi gana toli, nes buvo žmonių, kurie raidiškai suprato nuolatinį komunistų gyrimąsi, kad jų valdžiai rūpi lietuviškosios kultūros apsaugojimas, kaip jis nerūpėjęs “buržuazinei” valdžiai prieš karą.

Maskvai davus ženklą, propagandistai Lietuvoje pradėjo savo akciją, gal kai kuriem bolševikam ir nevisai malonią, tačiau jau neišvengiamą. Prasidėjo kova. Iš visų propagandinių pasisakymų pats “macniausias” buvo Žiugždos strp. kovo mėnesio 4 d. Tiesoje, įvardintas “Apie tradicijas, tikras ir tariamas”. Šisai žinomas istorijos klastotojas (Lietuvoje žinomas ne kalbininko vardu, bet “istoriko”), diktuoja visai Lietuvos praeities interpretacijai ir praleidžia tik tai, ką įsako burliokai iš Maskvos. Šį straipsnį, kad nebūtume įtariami cituoją be konteksto, persispausdiname ištisai be priedų (tegu Tiesa perspausdina mūsąjį), kad skaitytojai patys, ypač pora “kultūrinio bendradarbiavimo” trokštančių tautiečių, ir tie, kurie tiki, kad su “Rytais” susidėjus Lietuva išsilaikysianti kaip tauta, pamatytų iki kokio lygio (žemesnio nei biologinio!) Žiugžda ir jam panašūs yra pasiryžę nuvertinti mūsų tautą.

Skaityti daugiau: KIEK ŽIUGŽDA IR Į JĮ PANAŠŪS YRA PASIRYŽĘ NUVERTINTI MŪSŲ TAUTĄ

ESTAI LAISVAJAME PASAULY

• Dešimtoji Estijos gyventojų dalis Vakaruose • Politinė organizacija • Estų veikla Švedijoj • 1000-čio studentų studijiniai darbai • Laisvųjų estų grožinės literatūros gajumas.

Kai 1944 vasarą, žinomomis aplinkybėmis, prasidėjo trečiasis nūdienės Pabaltijo tragedijos veiksmas, didelė estų tautos dalis pajudėjo į Vakarus. Kiek žmonių iš tikrųjų mėgino pasitraukti iš Estijos, niekas tiksliai nežino. Tik aišku, jog ne visiems tatai pavyko. Staigus sovietinių armijų veržimasis ir akla, pabaltiečių laisvės siekimams priešinga nacių politika daugeliui sukliudė pasiekti tikslą — laisvuosiuos Vakarus. Vieni žuvo fronto ugnyje, kitus priglaudė nerami Baltija, dar kiti kelyje pakliuvo sovietams į nagus.

Tuojau po karo V. Vokietijoj buvo apie 40.000 estų, maždaug lygiai pasiskirsčiusių amerikiečių ir anglų okupacinėse zonose. Tai su šiais Estijos vaikais nevienas ir mūsų to paties likimo išeivių susitiko, artimai susipažino ir bendradarbiavo. Jų dauguma vėliau persikėlė į JAV ir Kanadą, gi likučiai išsklido po platųjį pasaulį. Kiek mažesnę estų dalį karo sūkuriai nubloškė Švedijon. Apie 18.000 čia tiesiog atplaukė mažais žvejų laivais ir motorlaiviais, 7.000 atvyko per Suomiją. Jų skaičių papildė dar 7.000 švedų kilmės Estijos piliečių, kuriems išvykti okupacinė valdžia leido. Tuo būdu iš viso užsienyje atsidūrė apie 72.000 estų, t. y. viena dešimtoji dalis tėvynėje likusių tautiečių.

Skaityti daugiau: ESTAI LAISVAJAME PASAULY

DARBAI IR IDĖJOS

ŽMOGIŠKASIS RYŠYS AR TALKININKAVIMAS ?

Kaip “turistai” laikas nuo laiko į JAV atvyksta būrelis iš pavergtosios Lietuvos. Pereitų metų pabaigoje su kitais New Yorką, Čikagą, Detroitą ir dar porą vietų lankė Bieliauskas ir Sluckis. Grįžęs, Sluckis Literatūroj ir Mene aprašo savo įspūdžius — “Tenai, kur stūkso dangoraižiai”. Iš pradžių nustebęs Amerikos galybe, pramoniniu išsivystymu, vėliau ima dejuoti, kad “vieno pažangaus laikraščio redakcijoj” patys redaktoriai dirba linotipininkais. “Darbininkų laikraštis, atseit,” rašo Sluckis, “irgi naudojasi amerikinėm laisvėm”. Ne taip, girdi, kaip The New York Times, kuris kasdien popieriui po giraitę sunaudojąs.

Pagal “turistą” Sluckį, šitaip Amerikoj turėtų būti leidžiami komunistų laikraščiai. Nenuostabu todėl, kad jisai su Bieliausku buvo nusivylę sutiktaisiais Vilnies ir Laisvės komisarais: jų prastais laikraščiais, dar prastesniais parengimais; ne be reikalo Amerikoj vaikščiodami abu dejavo, kad Vilnies ir Laisvės saujelė jiems, komunistams, neduoda jokios naudos ir reikėsią apie tas “gazietas” ir jų iškilmingus redaktorius užmiršti. Nustebo Sluckis su Bieliausku (pagal pirmojo užrašus), atradę, kad “pažangūs žmonės Čikagoje” nekenčia negrų. Reikėjo pasiįdomauti Sluckiui Vilnies spaustuvėj: gal ten būtų atradęs ir antisemitinės literatūros platintojų (nebent dabar jau “susivaldžiusių”). Reikėjo vienam saugiau abiem, geriau namuose būti) aplankyti Draugo redakciją, pažiūrėti į dienraščio rūmus, pakalbėti su “buržuaziniais nacionalistais”: šitie tikriausiai geresnį įspūdį būtų palikę tolerancijos negrams ir žydams atžvilgiu negu Vilnies žmonės ar jų “konvertitai” iš vadinamo DP tarpo.

Skaityti daugiau: DARBAI IR IDĖJOS

LIETUVIŠKIEJI FONDAI

FONDO LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI DARBAS

Prieš porą metų buvo dejuojama, kad niekas nenori remti kultūros, gi dabar — mecenatų daugiau, negu iš tikrųjų remtinų darbų. Šitai sakant, turima minty kaip grybai po lietaus dygstą fondai kultūrinei veiklai remti. Lietuvių Bendruomenė iš seniau turi Kultūros Fondą, kuris išleido Aleksandryną, finansuoja Gimtąją Kalbą ir t. t. 1960 m. New Yorke regis prie Lietuvos Laisvės Komiteto (Committee for a Free Europe padalinys) susiorganizavo studijinis institutas. Nuo 1959 m. pabaigos per kelis mėnesius kūrėsi Lietuvių Fronto Bičiulių organizuojamas fondas. Nepasidavė ir kiti.

LB tais pat metais pasiūlė Geležinio Fondo kūrimą, gi dr. Antanas Razma davė konkretų pavidalą seniai puoselėtai milijoninio fondo minčiai. Kad būtų keli tokie fondai — tai gerai. Esame labai įvairiai organizuoti ir vienas organizatorių būrys visų galimų resursų nesuorganizuos. Tačiau kartais imame manyti, kad daugelio fondų turėjimas tai principo reikalas. Tokių principų, žinoma, nėra. Šitokius dalykus nusprendžia organizacinė, politinė, visuomeninė išmintis. Taip ir su fondais.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKIEJI FONDAI

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE

LIETUVIO KŪRĖJO SANTYKIS SU MŪSŲ VISUOMENE

Penktoji Amerikos ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių studijų ir poilsio savaitė 1961 vasarą

Amerikos ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių penktojoj studijų ir poilsio savaitėj 1961 vasarą numatyta mesti žvilgsnį į šio meto lietuvio kūrėjo santykį su mūsų visuomene. Šis klausimas yra aktualiai iškilęs dėl vis didėjančios įtampos tarp kuriančiųjų ir visuomenės. Visuomenei prikišamas dvasinis suprimityvėjimas bei sukonservatyvėjimas, darąs ją abejingą mūsų kūrėjams. O visuomenėj girdima priekaištų kūrėjams dėl atitrūkimo nuo savosios visuomenės. Aktualu išklausyti abiejų šalių nusistatymas ir paieškoti kelio mūsų kūrėjui suartinti su visuomene, o šiai — geriau suprasti mūsų kūrėjus. Ėmęsi iniciatyvos prie Į Laisvę žurnalo sudaryti fondą lietuviškosioms studijoms, Lietuvių Fronto Bičiuliai šioj studijų ir poilsio savaitėj ryžtasi šį savo sumanymą pastudijuoti visame kylančių klausimų horizonte. Numatyta 5 paskaitos — pašnekesiai:

Liaudis, šviesuomenė ir intelektualas: liaudis ir šviesuomenė ankstesniais amžiais ir dabar, įvedus visuotinį švietimą ir išaugus specialistų kadrams; inteligentas ir specialistas; inteligentas ir intelektualas; intelektualas kaip vadas ir kaip sukilėlis (pagal tai, koks kada vaidmuo jam tenka).

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE

LIETUVIŠKA INICIATYVA WASHINGTONE

Kalifornijos ALT iniciatyva, vasario 6 dieną Senatorius Thomas H. Kuchel (R-Calif.) įnešė S. Con. Res. 12, kuria prašoma, kad prezidentas Kennedy iškeltų Baltijos Valstybių klausimą Jungtinėse Tautose. Kuchelio rezoliucija norėtų (1) kad Jungtinės Tautos lieptų sovietams evakuuoti visus sovietų karinius dalinius, agentus, kolonistus, o taip pat pašalintų visas sovietų kontroles, (2) kad visi baltų egzilai būtų grąžinti iš Sibiro ir darbo stovyklų, ir galiausiai (3) kad Jungtinės Tautos Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje pravestų laisvus rinkimus. Tokio pat turinio rezoliuciją Atstovų Rūmuose pasiūlė kitas kalifornietis respublikonas Glenard P. Lipscomb, jaunas kongresmenas, pasižymėjęs savo klausimais apie Valstybės Departamento užsieniuose vedamus apklausinėjimus (pools) apie Amerikos populiarumą. Atstovų Rūmuose rezoliucijai duotas vardas H. Con. Res. 153. Kovo mėn. rezoliuciją pakartojo du kiti Kongreso žmonės.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKA INICIATYVA WASHINGTONE

SUVAŽIAVIMO REZOLIUCIJOS

New Yorke š. m. vasario 11, apsvarstęs, kas reikalinga ir kas įmanoma daryti Lietuvos laisves, Tautinio solidarumo ir kultūrinės dinamikos baruose, Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimas savo nusistatymus ir pasiryžimus subendrino kaip direktyvas savo veiklai, o taip pat kaip sugestijas, kurias organizacija ir atskiri jos nariai plėstų tarp kitų lietuvių bendruomenės narių.

1.    Tęsti visom jėgom kovą už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.

2.    Rūpintis pažinti, suprasti, įvertinti padėtį Lietuvoje, sutinkant su pagarba kiekvieno lietuvio, Lietuvoje esančio, kūrybines ir tikrai lietuviškas pastangas.

3.    Demaskuoti Lietuvos okupanto kolonizacijos, rusifikacijos ir ateistinimo užmačias, ypačiai kreipiantis į vietos amerikinę spaudą.

4.    Palaikyti ir remti mintį, kad laisvojo pasaulio lietuviai derintų bent nusistatymus aktualiais klausimais, iki bus įvykdyta politinės vadovybės vienybė.

5.    Siekti, kad Laisvosios Europos radijas atsisakytų nuo Baltijos valstybių diskriminacijos ir duotų šiom tautom transliacijas; taip pat siekti, kad Amerikos Balso lietuviškos programos būtų sustiprintos savo turiniu.

Skaityti daugiau: SUVAŽIAVIMO REZOLIUCIJOS

IDĖJOS SPAUDOJE

NESUSIPRATIMAS DĖL RYŠIŲ NESILIAUJA

— Kas tie ryšininkai. — Ryšių reikalas ir tarp dviejų generacijų. — Politinės vienybės tilto statyba.

1.

KULTŪRINIŲ MAINŲ sutartį 1958 sudarius tarp Amerikos ir Sovietų, kilo tarp Amerikos lietuvių diskusija dėl kultūrinių ryšių, dėl kultūrinio bendradarbiavimo ir kitokiais žodžiais reiškiamų santykių su Lietuva. Pernai ta diskusija priėjo tokią aštrią formą, kad socialistinis “Darbo” žurnalas pasijuto priverstas atsiriboti nuo savo redaktoriaus J. Kiznio, o “T. Žiburių” laikraštis nuo savo nuolatinio bendradarbio A. Šalčiaus. Atsiribojimas buvo logiška išvada, nes susidarė diametraliai priešingo galvojimo pozicijos. Viena, tradicinė — siekdama nepriklausomos Lietuvos atstatymo, atmetė okupanto sudarytą politinę padėtį ir vengė bet kokių žygių, kurie reikštų tos padėties sankcionavimą de jure ar de facto. Tai yra tokia politinė pozicija, kurios tebesilaiko ir Amerikos oficiali politika. Antra, revizionistinė — pasmerkė pirmosios, taip pat ir Amerikos credo, priėmė okupanto sudarytą padėtį kaip bazę, kurios ribose siūlė palaikyti kultūrinius mainus su Lietuva. Tai yra tokia pat pozicija, kokią Sovietai tebesiūlo Vakaram Vokietijos atžvilgiu.

Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE

VARDAI ĮVYKIUOSE

Inž. A. Rudis atšventė 50 metų amžiaus sukaktį. Gimęs 1911 Jungtinėse Amerikos Valstybėse pavyzdingai lietuviškoje šeimoje, pats Lietuvos niekada nematęs, inž. A. Rudis visas savo jėgas, sugebėjimus ir energiją pašventė Lietuvai ir lietuviams. Tik baigęs aukštąjį mokslą inž. A. Rudis į didelės lietuviškos veiklos barus išėjo tuo metu, kai Lietuva neteko laisvės, kai išgirdo kenčiančio ir pavergto lietuvio šauksmą, kai laisvės kovų baras buvo perkeltas į laisvąjį pasaulį. Jau 20 metų kai Antanas ir Marija Rudžiai ištikimai ir nepavargstamai budi visų lietuviškųjų reikalų sargyboje.

Inž. A. Rudžio veikla plati ir šakota. Aktyviai dalyvauja Balfe, Alte, Kolumbo ir Lietuvos Vyčiuose, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijoje, kitose kultūrinėse organizacijose, remia lietuviškus ansamblius, chorus. A. ir M. Rudžiai yra didžiausi aukotojai visiems lietuviškiems reikalams. Tremtinius lietuvius Vokietijoj rėmė ir remia per Balfą ir asmeniškai. Rudžių šeima iš Vokietijos atsikvietė daugiau 200 lietuvių šeimų. A. Rudžio veikla gyvai juntama Lietuvių Romos Katalikų Susivienijime. 1956 Amerikos vyskupų tarybos buvo paskirtas Amerikos Vyrų ir ALRK Federacijos atstovu į Pasauliečių katalikų suvažiavimą Romoje. Tai buvo didelė garbė lietuviams ir A. Rudžio veiklos įvertinimas. Politinėje veikloje dažnai lankosi Washingtone, lanko kongresmanus ir senatorius, jiems primena Lietuvos bylą. Kersteno kongresinis komitetas, kuris tyrinėjo Pabaltijo kraštų okupaciją, buvo pakviestęs inž. A. Rudį patarėju ir su plačiais JAV vyriausybės įgaliojimais buvo pasiųstas į Europą.

Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE

RAŠYTOJO A. BARONO LAIMĖJIMAS

Aloyzas Baronas, dešimtosios dienraščio Draugo romano premijos laimėtojas, yra 13 išspausdintų knygų autorius. Premijuotasis romanas Lieptai ir bedugnės Aloyzo Barono literatūrinį kraitį pakėlė ligi 14 knygų. Draugo romano premijai skirti jury komisija, susidedanti iš Bernardo Brazdžionio, Jurgio Gliaudos, Juozo Kojelio, Felikso Kudirkos ir Elenos Tumienės, Aloyzo Barono romaną rankraštyje premijavo visais balsais 1961 sausio 21 Los Angeles mieste. Tūkstanties dolerių premija įteikta Čikagoje 1961 vasario 5 Marijos Aukšt. Mokyklos salėje koncerte — literatūros vakare.

Aloyzas Baronas gimė 1917 Vabalninke. Kaune baigęs gimnaziją 1941, įstojo į technikos fakultetą Kauno universitete, bet vėliau studijavo filosofijos fakultete. Tremtyje studijas tęsė Vokietijos Frankfurto prie Maino universitete. Į JAV persikėlė 1949.

Skaityti daugiau: RAŠYTOJO A. BARONO LAIMĖJIMAS

LAIŠKAI

Dėl dr. Juškos straipsnio

Į Laisvę, Nr. 22 (1960), p. 37, Antanas Juška, straipsnyje “Lietuviškų parapijų problema”, rašo: “Pirmoji lietuvių parapija įsteigta, regis, Pittston, Pensilvanijoje. Ji ir šiandien palieka tautinė. Paskutinioji parapija įkurta 1941 metais Los Angeles mieste, Kalifornijoje. Keista, kad ši paskutinioji, kur lietuvių skaičius kasmet didėja, kai kitur nyksta, panoro likti jau teritorine, ne tautine. Tuo būdu pilnai suprantamas kai kieno pasipiktinimas anos parapijos vadovų užmačiomis.”

Kadangi Į Laisvę yra rimtas žurnalas ir, be to, straipsnio autorius skaitytojams pristatomas kaip istorikas, reikalą, kaip Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos klebonas, patikslinti, pareikšdamas kas seka:

1. Los Angeles Šv. Kazimiero parapija niekada nėra buvusi tautinė ta prasme, kuria kalba straipsnio autorius. Ji niekad neturėjo tautinės parapijos įsteigimo dokumentų. Tokių dokumentų neturi nė viena iš šešių Los Angeles Arkivyskupijoje esančių “tautinių” parapijų, kurių trys yra teritorinės. Kanoniškai įsteigtų tautinę parapiją panaikinti gali Šv. Sostas (Codex Iuris Canonici, 216,4). Todėl Los Angeles Šv. Kazimiero parapiją lyginti su Pittston lietuvių parapija yra netikslu, nes negalima panaikinti to, ko iš viso nebuvo.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ SUVAŽIAVIMAS

Kultūrinis derlius praeityje. Koks jis bus ateityje?

Rytinės Amerikos Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimas įvyko New Yorke Baltijos Laisvės Namuose vasario 11. Vadovavo dr Alb. Šmulkštys (Philadelphia), dr. V. Dambrava (Washingtonas), E. Balsys (Waterbury), sekretoriavo Raugienė (Philadelphia). Apsvarstė temas: kas įmanoma daryti Lietuvos laisvės, tautinio solidarumo ir kultūrinės dinamikos baruose. Suvažiavimas savo nusistatymus ir pasiryžimus paskelbė priimtose rezoliucijose. (Jos skelbiamos šiame Į Laisvę nr. Red.).

Vakare su svečiais Vasario 16 proga buvo diskutuojama tema: „Penkiolikos metų kultūrinis derlius ir kas toliau”. Apžvalginėje dalyje kalbėjo Pr. Naujokaitis — apie literatūrą, dr. A. Šlepetytė — apie mokslą, K. Čerkeliūnas — apie sportą, L. Dambriūnas ir L. Sabaliūnas — apie idėjas, kuriom buvo įprasminama tremties kultūrinė veikla. 

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ SUVAŽIAVIMAS

20 METŲ, atstovybės

LAISVĖS IR REZISTENCIJOS SARGYBOJE

Į LAISVĘ žengia į dvidešimtuosius metus.

Į LAISVĘ laikraštis pasirodė 1941 m. birželio 24 — į antrą dieną Lietuvos Aktyvistų Frontui pašaukus tautą sukilti prieš sovietinį okupantą; pirmą dieną po Laikinosios Vyriausybės paskelbimo.

Į LAISVĘ turėjo leistis pogrindin ir iš ten gaivinti tautoje pasipriešinimo bei laisvės dvasią, kai antrasis okupantas, nacinis, sutrukdė laisvosios Lietuvos suvereniniams organams tėvynėje veikti.

Į LAISVĘ buvo blykstelėjęs tremtyje Vokietijoje.

Į LAISVĘ atgaivinta Amerikoje 1953 m. rezistencijos ir budėjimo dvasiai palaikyti; tai dvasiai, kokią turėjo pirmieji Į LAISVĘ leidėjai, rašytojai, platintojai, daugumas jau savo gyvybę dėl laisvės atidavę.

Į LAISVĘ per 20 metų buvo ir liks ištikima už laisvę žuvusiems ir už laisvę kovojantiems draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, bet BROLIAMS.

Junkimės į gražią Į LAISVĘ skaitytojų šeimą.

Skaityti daugiau: 20 METŲ, atstovybės

Į Laisvę 1961 25(62)


1961 M. LIEPA NR. 25 (62)
Adolfas Damušis: Laisvės kovų pirmasis veiksmas ....... 1
Leonas Prapuolenis: Tautos istorinio laimėjimo sukaktis 6
Vladas Būtėnas: Grįžimas į senus kovos laukus......... 11
Pilypas Narutis: Pirmosios sukilimo aukos ............ 12
Dvidešimečiui praėjus ................................ 15
Į Laisvę nueitas kelias .............................. 16
Pirmieji Į Laisvę skaitytojai ........................ 17
Zenonas Ivinskis: Rusifikacija — 
        Rusų veržimosi į Vakarus pagrindinis veiksnys  19

Iš Vinco Ramono kūrybos .............................. 26 
Kultūrinio gyvenimo apžvalga pavergtoje Lietuvoje .... 29
Vokietijos partijų priešrinkiminis veidas ...........  39 
J. Baužys: Ateitis per 50 metų ....................... 44 
Zigmas Brinkis ir Kazys Pemkus
        Socialinė medicina dviejuose kontinentuose ... 48
Vardai įvykiuose. 
        Laiškai redakcijai ........................... 46


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1961 25(62)

Laisvės kovų pirmasis veiksmas


Adolfas Damušis

PRIEŠ 20 METŲ

ADOLFAS DAMUŠIS

Dvidešimčiai metų praėjus aktyviosios lietuvių prieškomunistinės rezistencijos pradžia, pasireiškusi sukilimu, įgauna didesnio ryškumo ir vertingumo. Kas anais laikais rezistentų buvo atlikta kaip eilinė gyvenimo pareiga, šiandien atrodo kaip principinė prievole. Ir jeigu tada lietuvių rezistencinė dvasia nebūtų veiksmu pasireiškusi, dabar jaustumėsi pažeminti ir prasikaltę, kaip neįrodę ištikimybės tiems idealams, kuriais laisvės laikais tikėjome.

IDEALISTINĖ REZISTENCIJA

Lietuvių rezistencija buvo grynai idealistinė apraiška, neturėjusi nei asmeninio intereso, nei garbės siekimo ir, galiausiai, nei vilties greit išsikovoti laisvę. Tai buvo dvasios sukilimas preiš aplinkos melą ir negeroves. Ji, sąžinės paskatinta, gimė atskiruose asmenyse, ir kaip grandininė reakcija, gavusi atgarsio visuomenėje, spontaniškai išsiplėtė visoje tautoje.

Aukos dvasia, lydėjusi lietuvių laisvės kovas, buvo gili kad net ir dabar klastingoms okupanto pastangoms nepavyksta jos išdildyti iš žmonių atminties. Moksleivija studentija, darbininkai, ūkininkaičiai, jaunoji inteligentija, nepasiturintieji, bet idealistiškai nusiteikę, buvo rezistencijos pagrindinė atrama. Jų pastangomis visa Lietuva buvo nusėta pogrindžio ryšiais ir pogrindžio spauda, kuri tūkstančiais egzempliorių reguliariai pasklisdavo visuomenėje. Visuomenė jautė nuolatinį rezistencinį ryšį ir laikėsi kaip vienas vienetas, pasiryžusi dvasiniai ir fiziniai išsilaikyti nesužalota. Okupantas visuomenę stengėsi žaloti labai intensyviai — provokacijomis, smegenų plovimu, šnipinėjimo tinklo sudarymu. Tose pastangose jis sutiko lietuvių tautos rezistencinę jėgą, su kuria kovoti jam nebuvo lengva, nes lietuviškoji -antikomunistinė rezistencija rėmėsi stipriais moraliniais dėsniais. Rezistentai buvo nesavanaudžiai, socialinių reformų baimės neturėjo, buvo aktyvūs socialinių reformų šalininkai.

Skaityti daugiau: Laisvės kovų pirmasis veiksmas

Tautos istorinio laimėjimo sukaktis

KODĖL ŠI SUKAKTIS SLOPINAMA?

LEONAS PRAPUOLENIS

Leonas Prapuolenis, Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo viršininkas ir įgaliotinis prie 1941 m. sukilimo pastatytos Laikinosios Vyriausybės.

Gal būt tai slypi mūsų tautos ar tik jos kai kurių vadovaujančių sluogsnių charakteryje. Tačiau faktai rodo, kad savo dėmesį esame linkę labiau telkti į tautines nesekmes, nei į laimėjimus. Antai, Vytautui Didžiajam bei istorinės Lietuvos galybei prisiminti ir pagerbti neprikl. Lietuvos vyriausybė parinko ne Žalgirio ar kurio kito istorinės reikšmės karinio ar politinio laimėjimo faktą, bet Vytauto didžiausios nesėkmės įvykį. Vėlgi Vilniaus Dienai buvo parinktas ne nepriklausomos Lietuvos kariuomenės Gedimino pilies bokšte Lietuvos vėliavos pirmasis iškėlimas, bet Lenkijos generolo Želigovskio “sukilėlių” invazijos į Vilnių diena. Ir dabartinėje Lietuvos laisvės kovoje su sovietiniu okupantu jau tradicija tapo metai iš metų minėti pirmąsias masines deportacijas, bet laimėto Tautos Sukilimo prieš sovietinį okupantą net dvidešimties metų sukaktis, išskyrus LFB Tarybą, nė vieno kito mūsų veiksnio dėmesio nepatraukė. O juk 1941 birželis mūsų tautai ir valstybei daug reikšmingesnis yra Sukilimo faktu, nei deportacijomis. Kai pastarosios teliudija sovietinio okupanto beatodairinį žiaurumą ir mūsų tautos nuostolį bei kančią, tai Sukilimas skelbia urbi et orbi lietuvio pasitikėjimą savo jėgomis, nepalūžusią pasipriešinimo valią ir degantį ryžtą nublokšti okupanto užkartą jungą ir atsikovoti tautinę laisvę bei valstybinę nepriklausomybę. Sukilimas ne tik apnuogino sovietinės propagandos nuolat kartojamą melą apie tariamai savanorišką mūsų tautos atsisakymą savo laisvės, ne tik garantavo, nors ir tik laikinį, valstybės suverenumo vykdymą, bet taip pat parašė testamentą ateičiai, kad negali būti tokios tarptautinės padėties, kurioje tautai jau nieko kita nebeliktų, tik beviltiška rezignacija. Ir kai šiandieną šen bei ten tarp laisvųjų lietuvių pasiskardena, tegu tik paskiri, rezignacijos balsai, Sukilimo prasmės ir reikšmės prisiminimas yra juoba aktualus.

Skaityti daugiau: Tautos istorinio laimėjimo sukaktis

Subkategorijos