LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBOS PAREIŠKIMAS

Šiais metais Baltijos valstybių prezidentai sutarė sudaryti komisijas nacių ir komunistų okupacijų metais įvykdytiems nusikaltimams įvertinti. Lietuvos prezidentūra pranešė apie komisijos sudarymą ir paskelbė jos sudėtį.

Viso pasaulio lietuviai pageidauja, kad šioje komisijoje būtų aukščiausios kvalifikacijos žinovai, nes jie padarys sprendimus, turinčius istorinę reikšmę Lietuvos valstybei. Lietuvių Fronto bičiuliai, 1940 - 1990 metais kovoję prieš abu okupantus ir niekada toje kovoje nesusvyravę, mano, kad Prezidentūra turėtų viešai aptarti komisijos narių kvalifikacijas.

Kyla klausimas, ar komisija, sprendžiant iš jos sudėties ir kai kurių jos narių pasisakymų, yra pakankamai išbalansuota, ar neskirianti daugiau dėmesio nacių okupacijai, nors sovietinė buvo Lietuvai daug ilgesnė ir skausmingesnė.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBOS PAREIŠKIMAS

TAUTOS GAIRIŲ IR VILČIŲ ATSINAUJINIMO ŠALTINIS

10 metų nuo Sąjūdžio pradžios

Kalba Vytauto Didžiojo universitete, minint Sąjūdžio įsikūrimo dešimtąsias metines. Kaunas, 1998 m. gegužės 23 d.

Jucundi acti labores - baigti darbai malonūs. Šis garsiojo Antikos politiko Marko Tulijaus Cicerono posakis, išmoktas dar universiteto suole, pirmiausiai man ateina mintin, žvelgiant į Sąjūdžio pradžią iš dešimties metų laiko aukštumos. Baigti darbai ne ta prasme, kad nebebūtų reikalo visuomenę ir valstybę tobulinti bei ugdyti, bet ta prasme, kad istorinis uždavinys, kuriam Sąjūdis buvo pašauktas, yra atliktas - tobulai išnaudota istorinė proga atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką, pasiektas visiškas tarptautinis pripažinimas, valstybė įvesdinta į pasaulio tautų bendriją.

Man teko laimė ir garbė dalyvauti Sąjūdžio veikloje nuo pat Kauno iniciatyvinės grupės susidarymo 1988-ųjų birželio 10-ąją Architektų namuose, leisti pirmąjį laisvą, kompartijos bei cenzūros nekontroliuojamą laikraštį Kaune „Kauno aidas". „Kauno aidas" buvo maža dalelė to stebuklo, kuris kristalizavosi Kovo 11-osios aktu. Neveltui šv. Jono Evangelijoje pasakyta: „Pradžioje buvo žodis" (Jn 1,1). Žodis, ištartas su dideliu tikėjimu ir nepalaužiama valios jėga. Mes buvome tik aidas tuo laiku tartų žodžių. Ir ne mūsų nuopelnas, kad anie žodžiai taip jautriai atliepė Lietuvos žmonių širdyse.

Skaityti daugiau: TAUTOS GAIRIŲ IR VILČIŲ ATSINAUJINIMO ŠALTINIS

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Dirbsime vedami idealizmo!

Su dideliu malonumu prisimenu Jūsų apsilankymą Lietuvoje ir mūsų susitikimus. Pažintis su Jūsų bendraminčiais rezistentais ir fronto bičiuliais man yra tarytum palaima, tarytum įeinu į kitą pasaulį, susipažįstu su žmonėmis, apie kuriuos buvau tik girdėjęs iš "Amerikos balso" arba sovietinių propagandistų. Aš ir šiandien apie daugelį mano sutiktų bičiulių dar daug naujo sužinau iš "Draugo", "Į laisvę", enciklopedinių leidinių. Tuo pačiu aš nenustoju galvoti, kokią nepataisomą žalą mūsų valstybei ir tautai padarė sovietų okupacija. Tik dabar pilnai suvokiu, kaip okupacija sužalojo mūsų tautos kamieną, išblaškydama gražiausią ir kūrybingiausią tautos dalį po pasaulį. Daugelis iš jūsų savo jaunystę, patirtį, žinias ir jėgas paskyrėte savo naujiems kraštams, žemėms, kurios jus priglaudė. Tačiau gerbdami savo naujuosius kraštus, jūs niekada nepamiršote savo tėvynės, tėvų žemės. Ne tik neužmiršote, bet ir visados jai gyvenote, aukojotės. Jūs puoselėjote lietuvybę, lietuviškai auklėjote savo vaikus, kūrėte lietuviškus židinius, leidote knygas, rengėte šventes, rūpinotės Lietuvos laisvinimu...

Po Daumanto mirties minėjimo 1998.09.07 Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje. Iš k- dr. Nijolė Bražėnaitė, direkt. Vidmantas Vitkauskas, Vida Vaitiekūnienė.

Nesumažėjo jūsų meilė bei pareiga Lietuvai ir šiandien, kai ji tapo laisva. šiandien į Tėvynę jūs grįžtate ne tik mintimis, bet ir darbais - intelektualine, dvasine ir materialine parama, labdara. Jūs sugrįžtate, kad pakeltumėte mūsų dvasią, tikėjimą. Deja, bet kartais mes jūsų nesuprantame, neįvertiname, netgi atstumiame (pilietybės įstatymas, nuosavybės grąžinimas ir kt.).

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

UŽSIENIO LIETUVIAI IR LIETUVA: BENDROS KALBOS BEIEŠKANT

VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS

Paskaita 42-rojoje Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje, 1998.08.20.

Beveik prieš dešimtį metų, 1988 metų spalio 22-23 d.d., su dideliu entuziazmu, bet taip pat su neramumo jausmais teko dalyvauti pirmajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje ir pasveikinti Sąjūdį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir tuo pačiu visų laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių vardu. Sveikinimai buvo šiltai priimti: atrodė, kad tada mes visi lietuviai, kur tik bebūtume, vieni kitus taip gerai supratome, rėmėme ir kartu džiaugėmės. Tada atrodė, kad tokiam išsireiškimui, kaip „bendros kalbos ieškojimui" net vietos nebūtų buvę. Bet kažkaip ir tada mano pasąmonėje, matyt, glūdėjo tam tikri susirūpinimai dėl mūsų visų vienybės ateityje. Tai, atrodo, buvo išreikšta mano sveikinime sekančioje frazėje: .. .„Išeivijon stalinizmas išgrūdo daugelį pačių pažangiausių intelektualų, gerų žmonių, kurie patys ir jų vaikai savo talentais praturtino tuos kraštus, kur jie gyvena, - o jie būtų galėję juos Lietuvai atiduoti. Taigi siūlau įskaičiuoti ir išeiviją į stalinizmo aukų skaičių ir tuo būdu mus prijungti prie dabar vykstančių atsinaujinimų. Priėję prie išvados, kad mes visi buvome panašiai nuskriausti, gal rasime geresnį vieni kitų supratimą, gal sumažinsime savitarpio nepasitikėjimą ir įtarinėjimus- ir pradėsime vėl jaustis to paties krašto vaikais, nežiūrint, kur begyventume"...

Dainava 1998. Dr. V. Bieliauskas skaito paskaitą. Sėdi moderatorius dr. Z. Brinkis.

(Nuotr. J. Urbono).

Skaityti daugiau: UŽSIENIO LIETUVIAI IR LIETUVA: BENDROS KALBOS BEIEŠKANT

SUVOKIME SAVE IR SAVO PAVELDĄ!

LIŪDA RUGIENIENĖ

Paskaita 42-rojoje Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje, 1998.08.20.

ETNINĖS kultūros suvokimas ir išlaikymas bei tautinio identiteto išvystymas yra vienas iš svarbiausių klausimų, liečiančių šiandien ne tik nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą, bet ir mus pačius išeivijoje. Mes vis dar nesame išsiryškinę, kodėl šitas klausimas yra svarbus, kodėl mums reikia dirbti kartu; nesusitarę, ką mes sakysime savo jaunesniajai priaugančiai kartai, kaip mes ją įtikinsime, kad išliktų lietuviais. Negi leisime jiems ištirpti svetimo krašto katile, o patys pasitenkinsime vien lengvo pobūdžio socialia veikla be sąžinę griaužiančio jausmo, kad privalome ką nors sugrąžinti bendruomenei, perduoti jaunesniems tai, ką esame išmokę, pasidalinti tuo, ką esame gavę. Mes nesielgiame kaip žydai. Tikiuosi, kad JAV Lietuvių Bendruomenės ruošiamoje konferencijoje spalio mėnesį Clevelande šie mūsų visuomenei jautrūs klausimai bus paliesti. Tik drąsiai įvertinę padėtį, galėsime pradėti prasmingus ir realius planus ateičiai.

LFB studijų savaitės metu Lietuvių Bendruomenės ateitį svarstė: iš k. - PLB pirm. V. Kamantas, dr. Z. Brinkis, straipsnio autorė L. Rugienienė, JAV LB valdybos pirm. R. Narušienė. (Nuotr.J. Urbono)

Tautinio identiteto krizė yra jaučiama ne tik Lietuvoje, bet ir pas mus. Ji turbūt liečia viso pasaulio lietuvius. Išeivijoje ji prasidėjo po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kuomet dingo aiškus mūsų darbų ir veiklos tikslas. Dabar kartais vieni kitus kaltiname, kad nenustatome savo veiklos krypties, ne į svarbiausius reikalus kreipiame pagrindinį dėmesį. O jis vieniems yra švietimas, kitiems kultūra, tretiems politika, socialinė veikla ir taip toliau. Nesame išsprendę vieno pagrindinio klausimo -mūsų , kaip bendruomenės, pažiūros į gyvenimą Lietuvai nepriklausomybę atstačius. Žinoma, jei save laikytume kosmopolitais, tai mums Lietuva nereikalinga. Tačiau, jei tautinę kultūrą laikome svarbia žmogaus vystymosi procese ir visame gyvenime, tuomet turime ją ir ugdyti. Kaip naujagimiui yra reikalinga prisirišti prie artimo žmogaus, ypač motinos, nes kitu atveju jis nesugeba mylėti, tai ir subrendusiam žmogui yra svarbu prisirišti prie tautos, pažinti jos kultūrą, ją pamilti. Ir jei neprisirišime prie savosios tautos - neišsilaikysime. Svetimame krašte lietuvišką kultūrą, atskirtą nuo Lietuvos, yra sunku išvystyti, nes aiškiai trūksta kultūrininkų, lituanistų, intelektualų. Norime ar nenorime, atramą turime rasti Lietuvoje, tačiau tai priklausys ir nuo to, kaip pati Lietuva išspręs savo etninės kultūros klausimą. Jei Lietuva pasitenkins kosmopolitizmu, jei valstybė nerems etninės kultūros išlaikymo, - tokiu atveju mums ir mūsų jaunajai kartai Lietuva nebus įdomi, nes visa tai gali rasti ir čia, Amerikoje, arba kur kitur pasaulyje. Gal liks ji patraukli tik kaip turistinis kraštas, kur gali susikalbėti lietuviškai, bet greit ir lietuvių kalbos nebereikės, nes Lietuvos jaunimas kalbės angliškai, panašiai kaip ir kitur Europoje.

Skaityti daugiau: SUVOKIME SAVE IR SAVO PAVELDĄ!

Mes mokėsim gyventi!

VYTAUTAS VOVERIS

Vyr. Itn. Vytautas Voveris, šio straipsnio autorius, dirba Savanorių pajėgų štabe, domisi Lietuvos kariuomenės bei partizanų kovų istorija, renka biografines žinias apie partizanų vadus ir ruošiasi visa tai išleisti atskira knyga.

Vaikystėje ilgai negalėjau suprasti vieno dalyko: mokytojai mums kaldavo į galvas pasakas apie šauniųjų tarybinių partizanų žygdarbius, apie visokius koševojus ir melnikaites, tačiau už mokyklos slenksčio girdėdavau atvirkščiai. Tėviškėje, Dzūkijos kaimeliuose ir vienkiemiuose, tuos tarybinius partizanus kažkodėl vadino rusų banditais, o štai "buržuazinius nacionalistus" - Lietuvos partizanais. Močiutė, negalėdama suvaldyti padykusių anūkų, gąsdindavo: "Pagaus jus enkavedistai, tada žinosit". Kas tie enkavedistai ir kas tie Lietuvos partizanai? - niekaip negalėjau tada suprasti. Ar partizanais vadina "banditus", kurie, kaip laikraščiai rašė, mokytojai aiškino, plėšikavo, žudė žmones, o narsūs liaudies gynėjai juos gaudė? Kodėl žmonės tais "banditais" nesipiktina, nesmerkia, o "liaudies gynėjus" vadina stribais, šis žodis jau ir vaikui atrodė kažkaip svetimas, nemalonus, niekinantis.

Skaityti daugiau: Mes mokėsim gyventi!

PARTIZANAS

Jonas Šalna

Tokia nerami ir kraupi naktis.
Likimo apnuogintos rankos
Uždega aukuro ugnį.
Slėptuvėj prisiglaudęs jis.
O čia taip tvanku mirties glėby,
Išmestam iš žydinčių pievų.

Jų žingsniai tolsta
Ir vėl taip arti,
Trypia virš galvų,
Jauti jų kvapą,
Negyvas alsuoji,
Jauti
- gyvybė ne tavo,
Lyg lauki nubusti
Iš nemigos sapno,
Iš košmariško liūno,
Išsivaduoti iš replių
Merkiančių į Nebūties prarają.

Skaityti daugiau: PARTIZANAS

Balto rūko skraistė

JANINA SEMAŠKAITĖ

Karštą 1993-ųjų vasarą važiavome į Juodupę, tikėdamiesi susitikti su partizanų ryšininkais bei jų artimaisiais, jei tik pavyks juos rasti pagal turimus adresus. Buvęs Balio Vaičėno būrio partizanas Andrius Dručkus, šviesios atminties Algirdas Čekys, „Valstiečių laikraščio" žurnalistas ir aš, taupydami laiką, pasidalinome temas, kuris apie ką šnekėsis. Andrius, tų vietų ir partizanų kovų liudininkas, konsultavo mus ir rinko medžiagą savo būsimam muziejui, Algirdui teko uždavinys - analizuoti ir aprašyti susidūrimus su okupacine kariuomene bei stribais, o mano tikslas - sukurti gyvus moterų - ryšininkių paveikslus, pajusti jų išgyvenimus, skausmą ir viltis. Deja... laikas ir likimas viską patvarko ne pagal mūsų norus. Liūdna - Algirdas išėjo į Amžinybę, nespėjęs parašyti visko, ką sukaupė storuose savo sąsiuviniuose, o aš tada, atsisveikindama su partizanų ryšininke Brone Pupeikyte -Šinkūniene, nė nepagalvojau, kad mūsų bendrai pradėtą darbą teks įveikti vienai...

Prisikėlimo apygardos, Maironio rinktinės partizanai šaudymo pratybose Žaiginio miške. Nuotr. daryta 1949 spalio mėn.

Liko atminty kankinančiai karštos vasaros vizija ir iki skausmo gražus atsisveikinimas: nejauna, pavargusi moteris skubiai atnešė dubenėlį pirmųjų nunokusių vyšnių ir daugybę kartų padėkojusi, kad ją, vienišą, prisiminėm, ėmė atsiprašinėti: „Neturiu duonos, jau visa savaitė mūsų krautuvėn neatvežė, negaliu jūsų pavaišinti, bet... Jei dar palauktumėt, blynelių prakepčiau..." Už ką dėkojo išlydėdama mus, už ką atsiprašė: mes tik dirbom pasirinktą darbą, negalėjom likti abejingi savo tėvų kartos idealams, sunkių išgyvenimų metams. Partizanės kelias tiesėsi prieš mus, tarytum baltos drobės audinys vasaros saulėje. Kol kalbėjausi su Brone Pupeikyte, Algirdas žavėjosi mažu moterišku rankdarbiu, tikru stebuklu, tremtyje išsiuvinėta servetėle, o paskui pamokė: „Tik niekam neatiduokit, juk tai eksponatas muziejui, vertybė."

Skaityti daugiau: Balto rūko skraistė

Į Laisvę fondas ir asmenybės raiška

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Pirmiausiai norėčiau pagrįsti savo pranešimo ryšį su bendra studijų savaitės tema: kodėl Laisvę fondas ir asmenybės raiška", kai savaitėje diskutuojami klausimai sukasi apie rezistenciją ir kultūrą, kaip dvi istorinės atminties gaivinimo versmes?

Vidmantas Valiušaitis, šio straipsnio autorius, ir Aldona Žemaitytė, “Dienovidžio" redaktorė Druskininkuose.

(Nuotr. K. Ambrozaičio)

Bendras rezistencijos ir kultūros dėmuo

Rezistencija ir kultūra yra artimai susijusios su asmenybės branda. Be stiprios, kilnios ir taurios asmenybės, nėra nei tikros rezistencijos, nei autentiškos kultūros, be jos - negali būti nė patvaraus valstybingumo. Prof. Juozas Brazaitis savo programiniame straipsnyje „Srovė ir uola" kadais yra rašęs: „Užtat juo labiau stiprėjame mintyje daryti visa, kad žmogui, asmeniui, būtų grąžintas respektas ir pripažinta jo reikšmė valstybės gyvenime. Šitas mumyse pačiuose subrendęs siekimas brandintas kaip visuotinis būsimos Lietuvos siekimas: pagerbti asmens laisvę ir sudaryti galimybes jo laisvai kūrybai, kuria jis prisidėtų prie tautos gyvenimo pažangos.

Skaityti daugiau: Į Laisvę fondas ir asmenybės raiška

KARVELIS TARP VANAGŲ

Lietuvių karių gyvenimas pagal karo kapeliono dienoraštį

HENRIKAS KUDREIKIS

„Minskas, 1941 metai, toli nuo Lietuvos, nuo artimųjų. Penktą valandą ryto jau pilnutėlė bažnyčia. Šimtai akių nukreiptų į mano veidą. Čia tenka naudotis lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir gudų kalbomis. Lietuviai civiliai ir kariai susirinko išklausyti trečiųjų Mišių. Pirmą kartą šventųjų Simono ir Elenos bažnyčioje, Minske, suskambėjo lietuviškos religinės giesmės. Tas mane giliai sujaudino."

255-tojo bataliono prie Magiliovo lietuviai karininkai. Pirmoj eilėj vidury sėdi karo kapelionas kun. Z. Ignatavičius- Ignonis.

Taip kun. Zenonas Ignonis pradėjo karo kapeliono tarnybą lietuvių karių tarpe Gudijoje. Iš jo dienoraščio lapų („Praeitis kalba") į mus žvelgia šio Kristaus apašatalo gyvenimo epizodai baisiose tų laikų sąlygose. Jo žodžiuose atsispindi II-rojo Pasaulinio karo sūkuriuose atsidūrusių lietuvių karių dvasinis stiprumas ir kai kurių, karo pasėkoje kilusios, silpnybės: girtavimas ir silpstanti religinė praktika.

Skaityti daugiau: KARVELIS TARP VANAGŲ

KOSMOPOLITIZMAS AR TAUTIŠKUMAS lietuviškojo jaunimo kelyje?

DAIVA KARUŽAITĖ

Mintys diskusijoms Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje 1998.08.22.

Besikeičiančiame pasaulyje smarkiai pažengusi technologija (televizija, kompiuteriai, faksai, telefoniniai susijungimai ir kt.) pagreitina žmonių komunikaciją. Per sekundes galima sužinoti apie svarbius įvykius bet kuriame pasaulio kampelyje. Pasaulio ribos tuo būdu mažėja ir kartais, atrodo, net dingsta. Žmonės to paveikti pradeda įsigyti pasaulinį (ne tautinį) mąstymą. Taip atsiranda kosmopolitizmas, vienijimasis pasaulio linkme. Matydami tuos pačius vaizdus, girdėdami tas pačias žinias, žmonės veikia vienas kitą, darosi panašesni, pradeda panašiai elgtis ir galvoti. Sunku dabar likti unikaliu. Dažnai reikia būti tolerantišku, o tolerantiškumas yra kosmopolitizmo šaknis.

Jaunimo simpoziumo Dainavoje dalyviai. Iš k.- dr. V. Kerelytė, D. Karužaitė, A. Girnius, A. Cvekelis.    (Nuotr. ]. Baužio)

Be abejo, kosmopolitiniam bendravimui kliūtis yra bendros kalbos neturėjimas. Sunku komunikuoti, jeigu kalbi skirtinga kalba. Tačiau šią kliūtį nuo senovės laikų peržengia dailininkai ir muzikai. Naudodami savitus ritmus, poetai taip pat šiek tiek aplenkia bendros kalbos nebuvimo kliūtį. Menininkai dažnai sugeba perduoti savo mintis bei jausmus vaizdais, ritmais ir muzikos tonais ir taip tampa universaliai suprantami. Tiek vaizdinis menas, tiek ir muzika gali būti vis labiau suprasti be kalbos žinojimo.

Skaityti daugiau: KOSMOPOLITIZMAS AR TAUTIŠKUMAS lietuviškojo jaunimo kelyje?

REZISTENCINĖS MINTYS DAINAVOJE

42-roji Lietuviškų studijų savaitė

JUOZAS BAUŽYS

Šią vasarą, rugpjūčio 16-22 d., Michigan'o Dainavoje ir vėl įvyko Lietuviškų studijų savaitė. Tai jau 42-roji iš eilės Lietuvių Fronto bičiulių rengiama tokia savaitė. Pagrindinė jos tema - „Nauji uždaviniai rezistencinėje ir kultūrinėje veikloje". Šios temos rėmuose tad ir buvo svarstomos bei diskutuojamos įvairios problemos, pastebimos lietuviškojoje išeivijoje ir pačioje Lietuvoje. Dalyviais ši studijų savaitė buvo gana gausi, o savo programa - tikrai įvairi.

Rytmečiais šv. Mišias aukodavo kun. Algirdas Paliokas, SJ, Lemonto pal. J. Matulaičio misijos kapelionas. Trumpi, bet taiklūs ir svarstytas temas paliečiantys jo pamokslai buvo visų maloniai laukiami. Po pusryčių prasidėdavo dienos programa: paskaitos, pokalbiai, diskusijos, simpoziumai ir posėdžiai. Likdavo kartais laiko ir Spyglyje pasimaudyti bei pasivaikščioti. Vakarais - vėl kas nors įdomaus.

Pirmadienis prasidėjo neseniai Druskininkuose įvykusios septintosios \ laisvę fondo Lietuvos filialo savaitės apžvalga. Išsamius pranešimus apie ją padarė ten dalyvavę dr. K. Ambrozaitis, A. Raulinai-tis ir A. bei L. Stepaičiai. (Apie Druskininkų savaitę rasite šiame numeryje atskirą straipsnį). Po pietų dr. Antanas Musteikis skaitė paskaitą: „Istoriniai pakaruokliai". Joje jis palietė kai kuriuos tendencingai iškraipomus istorinius faktus, todėl ir pavadinęs juos istoriniais pakaruokliais ar šmėklomis. (Kelios mintys iš jo paskaitos spausdinamos šiame numeryje atskirai).

Skaityti daugiau: REZISTENCINĖS MINTYS DAINAVOJE

Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ

Mintys svarstyboms 40 metų sukakties proga Dainava, 1998.VIII.18

ALGIS P. RAULINAITIS

Šiais metais minime 40 metų sukaktį nuo pilnutinę demokratiją" pasirodymo 1958-aisiais metais. Nejučiomis iš pasąmonės išnyra Rerum novarum ir Quadragesimo anno enciklikos. Ne tik, kad daugelis jų idėjų atsispindi pilnutinę demokratiją" studijoje, bet ir patys enciklikų pavadinimai labai tiksliai apibūdina pilnutinę demokratiją" - juk tai tikrai Rerum novarum. Pirma tokia išsami studija apie ateities valstybės viziją. Lygiai taip pat tiksliai Quadragesimo anno enciklikos pavadinimas tinka mūsų šiandieninėms svarstyboms. Juk tikrai praėjo keturiasdešimt metų.

Pažvelgę į „Į pilnutinę demokratiją", ypač paskaitę įžanginius žodžius „Vietoj pratarties", nejučiomis esame priversti susimąstyti - beveik visi pratartyje esantys teiginiai turi būti laikomi kaip pranašystės...

Skaityti daugiau: Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ

LIETUVIŠKOS ŠMĖKLOS

ANTANAS MUSTEIKIS

Dr. Antanas Musteikis savo paskaitoje "Istoriniai pakaruokliai" kalbėjo apie mūsų laikų istorijoje pastebimus paradoksinius teiginius. Jis palietė tokias, jo žodžiais, lietuviškas ir kitų tautybių šmėklas. Čia tik ištrauka iš "Lietuviškų šmėklų" skyriaus. (Red.).

Dvidešimtojo amžiaus Lietuva tris kartus atkūrė savo nepriklausomybę bei laisvę. Kritiškais laikais niekas iš galingųjų pasaulio valstybių lietuviams nepadėjo. Jie liko, prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio žodžiais, vienų vieni. Tūkstančiai lietuvių atvira ir pasyvia kova gelbėjo savo tėvynę, kai okupantai juos prievartavo, kankino, žudė, trėmė... Didžioji laisvės gynėjų dalis buvo tikri karžygiai, panašūs į Juozą Lukšą-Daumantą. Bet ar ne keista, kad viena lietuvių išeivių dalis - "atviro žodžio" skelbėjai - nė vieno iš jų neprilygino prie Vytauto Didžiojo, išskyrus... atmintiną nomenklatūrininką?

Toji Vytauto Didžiojo iškamša buvo Antanas Sniečkus, didžiausias dvidešimtojo šimtmečio lietuvių pakaruoklis, apipintas mitinėmis dingstimis. Esą jis ilgiausiai išsilaikęs valdžios viršūnėje, tad neleidęs rusams kolonistams įsitvirtinti Lietuvoje (?) Iš tikrųjų jis išliko fanatiškiausiu komunistiniu prievartautoju ne tik stalinistiniu, bet ir vėlesniu laikotarpiu...

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOS ŠMĖKLOS

DEMOKRATIJA REIKIA KURTI

Įžangos žodis Studijų savaitei Druskininkuose

Vytauto Antano Dambravos leidinio „Politika ir moralė" pradžioje tarytum motto įdėta tokia ištrauka iš rezistento laiško: „Vytautai, ar nebuvome laimingesni, kai kovodami prieš okupantą demonstravome, leidome knygas, lipinome plakatus, rengėme konferencijas, ėjome į kitataučių spaudą, radiją ir televiziją, rašėme laiškus parlamentų ir vyriausybių nariams, važinėjome į Vašingtoną ir kitas sostines. Kovodami tada tikėjome, kad išsilaisvinusią Lietuvą tvarkys dori, teisingi ir sąžiningi žmonės, atsidavę savo tautai. Dabar kažkas ne taip. Bet, Vytautai, nusivylimui ir dvasiniam nuovargiui pasiduoti negalima".

Vienoje iš Laisvę" žurnalo redaktoriaus skilčių klausiama: „Ar tie, kurie prieš 50 metų pradėjo pogrindyje leisti rezistencinį žurnalą „Į Laisvę", sulaukė tokios Lietuvos, kokios jie, o taip pat ir partizanai tikėjosi? Argi dar dešimtmečius reikės laukti, kol žmogus galės pasitikėti žmogumi, kol nuo veidų nukris prisitaikančios ir lengvai besikeičiančios kaukės?"

Manau, kad tokius ir kitus klausimus mes iškelsime ir bandysime atsakyti šios studijų savaitės metu.

Skaityti daugiau: DEMOKRATIJA REIKIA KURTI

SEPTINTOJI Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ LIETUVOJE

Druskininkų studijų savaitėje kalba dr. K. Ambrozaitis ir J. Laučiūtė. a

Šią vasarą Į laisvę fondo Lietuvos filialas surengė jau septintąją studijų savaitę. Ji įvyko Druskininkuose liepos 8-12 d. Pagrindinė savaitės tema buvo „Rezistencija ir kultūra - dvi istorinės atminties gaivinimo gairės". Paskaitose, pranešimuose bei svarstybose, kurios vyko Druskininkų savivaldybės salėje, dalyvavo apie pora šimtų žmonių, jų tarpe 35 iš užsienio kraštų.

Sotintosios studijų savaitės dalyviai aplankė partizanų paminklą Perlojoje.

Nemaža dalis šios savaitės svečių ir dalyvių į Druskininkus atvyko specialiu autobusu iš Vilniaus. Jie važiavo per istorines ir partizanų kovas menančias vietoves - Merkinę ir jos apylinkes, Varėną - lankydami atmintinas rezistencijos vietas. Vėliau, kitomis dienomis surengtose išvykose buvo dar aplankyta Liškiava, Margionys, Kasčiūnų kaimas, visur susitikta su partizanais bei jų artimaisiais.

Skaityti daugiau: SEPTINTOJI Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ LIETUVOJE

VYTAUTAS STASYS VARDYS

1924.09.02-1993.10.19

Šiemet Vytautui būtų suėję 74 metai, deja, jis šias sukaktuves jau švęs amžinybėje, kurią pasiekė prieš penkerius metus. Augdamas giliai religingoje šeimoje, dar savo jaunystėje pasižymėjo dideliu idealizmu: meile Dievui ir meile žmogui. Savo idealams vykdyti jis ieškojo įvairių kelių, kurie tapo jam, tarsi identiteto ieškojimu. Jis studijavo Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijose ir tuos pat mokslus tęsė Eichstaette. 1945 - 1949 m. studijavo filosofiją ir literatūrą Tuebingeno universitete. Po to atvykęs į JAV, susidomėjo politiniais mokslais ir 1958 Wisconsino universitete gavo Ph.D. Bestudijuodamas Vytautas, atrodo, pavargo mokindamas svetimtaučius, kaip ištarti jo gražią, žemaitišką pavardę Žvirzdys ir ją pakeitė į Vardį, kuri anglosaksų liežuviams buvo prieinamesnė. Pakeitė jis savo pavardę, bet nepakeitė savo identiteto, kurį jau buvo radęs studijų metu Vokietijoje. Jau tuomet jis buvo stiprus lietuvis veikėjas ir lietuviško jaunimo vadovas. 1946 m. jis buvo Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininku ir suorganizavo metinę konferenciją, kuri susidėjo dalinai iš kelionės laivu Reino upe ir dalinai iš stovyklavimo prie Reino. Toje Reino konferencijoje dalyvavo apie 1,000 ateitininkų, ir tai buvo bene didžiausias jaunimo susibūrimas, įvykęs tuomet Vokietijoje.

Skaityti daugiau: VYTAUTAS STASYS VARDYS

HEROJUS KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS IR... „KATALIKUS"

Žvilgsnis į knygą

ANTANAS DUNDZILA

Liūtas Mockūnas, PAVARGĘS HEROJUS... Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje, Baltos lankos, Vilnius 1997,567 psl.

Tai knyga apie vokiečių bei rusų okupacijos laikų rezistentą, tačiau rezistenciją vėliau išdavusį ir nuėjusį tarnauti sovietams, Joną Deksnį. Autorius teigia, kad jis J. Deksnio nebando teisti, tik mėgina jį suprasti (psl. 24).

Dainavos LFB savaitėje simpoziumo apie užsienio lietuvių veiklą dalyviai. Iš k. - A. Dundzila, R. Narušienė, dr. V. Bieliauskas, P. Žumbakis. (Nuotr. K. Ambrozaičio)

Knygos plati apimtis skatina ribotis keliomis, labiau į akis kritusiomis pastabomis. Iš iki šiol matytų straipsnių leidiniui deramą foną paskelbė J. Šmulkštys 1997 lapkričio mėn. „Akiračiuose", „Beveik be herojų knyga". „Kultūros baruose" 1998 Nr. 7 tilpo A. Kučio „Buvo ir herojų ir išdavikų". Lietuvos Meno kūrėjų asociacija 1998 eseistikos kategorijoje knygą premijavo. Rašinį sąmoningai vadinu žvilgsniu, be pretenzijų į išsamesnę recenziją.

Šis žvilgsnis į knygą yra išdėstytas keturiuose poskyriuose. Pirmajame yra J. Deksnio biografijos bruožai bei bendresnio pobūdžio apie knygą įspūdžiai. Toliau sėka trejetas konkrečių pastabų: klausimas, kada J. Deksnys nuėjo tarnauti okupantui; dokumentacija; juodinimas buvusių J. Deksnio politinės orientacijos oponentų.

J. Deksnys ir knyga

J. Deksnys (g. 1914 Daugpilyje - m. 1982 Vilniuje), buvęs rezistentas nuo pat 1940 ar 1941 metų, 1949 su slapta pogrindžio misija iš Vakarų nuvyko į Lietuvą, buvo suimtas ir nuėjo tarnauti sovietams. Sovietai jį tardė, bet niekada neiškėlė bylos. Jis gyveno Vilniuje čekistų priežiūroje -tačiau nekalinamas. Jam mokėjo gerą algą, buvo viskuo aprūpintas.

Skaityti daugiau: HEROJUS KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS IR... „KATALIKUS"

ŽMONĖS IR ĮVYKIAI

"Girių aido" koncerto Pasaulio lietuvių centre Lemonte, JAV, 1998 spalio 9 d. atlikėjai. (Nuotr. B. Kronienės)

"Girių aidas" - Lietuvos partizanų ir tremtinių kvintetas šį rudenį vėl su koncertais lankėsi š. Amerikoje. Jų jautrios, patriotinės ir partizanų kovas primenančios dainos visur sutraukė daug klausytojų. JAV LB Kultūros tarybos pastangomis buvo surengta 12 koncertų. Kvintete dainuoja Vytautas Balsys-Uosis, Antanas Lukša-Arūnas, Lietuvos operos solistas Vincentas Kuprys, Antanas Paulavičius ir Vladas Šiukšta. Jiems akomponuoja pianistė Melita Kuprienė. Visas koncertų pelnas skiriamas Lietuvos partizanų globos fondui, kuris šelpia dar gyvus likusius partizanus.

Čikagos LFB sambūrio naują valdybą šiemet sudaro pirm. Julija Smilgienė, Marija Remienė, Jonas Rugelis, dr. Vacys šaulys ir Aleksas Šatas. Lapkričio mėn. sambūris rengia dr. Antano Maceinos paminėjimą su šv. Mišiomis ir akademine programa. Paskaitai apie dr. A. Maceiną pakviestas iš Kanados kun. dr. Feliksas Jucevičius.

Antanui Dundzila iš.m. spalio 15 d. buvo paskirta JAV LB Kultūros tarybos 1998 metų žumalizmo premija. Antanas Dundzila savo straipsniais uoliai bendradarbiauja ir "Į laisvę" žurnale. Premijos mecenatas yra Lietuvių Fondas.

Skaityti daugiau: ŽMONĖS IR ĮVYKIAI

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Zigmas Zinkevičius, KAIP AŠ BUVAU MINISTRU, atsiminimai. Šioje Kaune neseniai išleistoje 135 psl. knygoje, kurią parašė buvęs Lietuvos Švietimo ir mokslo ministeris yra pateikta daug įdomių faktų. Štai tik keletas knygos skyrių pavadinimų: Pirmosios dienos, Pietryčių Lietuvos mokyklos, Už tautinę mokyklą, Kosmopolitai puola, ir kt.

Antanas Kučys, AUŠROS BELAUKIANT. šioje knygoje „Varpo" redaktorius A. Kučys sudėjo nepaprastai vertingą rinkinį savo straipsnių, spausdintų 1952-1996 m. JAV lietuvių spaudoje. Juose atsispindi užsienio lietuvių veikla, rūpesčiai ir darbai, prasidėję dar tais laikais, kai reikėjo šaukti ir kalbėti pasauliui už pavergtą ir nutildytą tautą. Autorius juose atvirai rašo ideologinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis temomis, džiaugiasi Lietuvos Atgimimu ir rūpinasi jos ateitimi. Knygoje 610 psl. ir vardynas. Kieti viršeliai. Išleido „Saulabrolio" leidykla Vilniuje 1997 m.

Mindaugas Bloznelis, LIETUVOS IŠLAISVINIMO TARYBA. Medžiaga veiklos studijai. Tai LIT'o istorijos nuo 1944 metų, organizacinės struktūros, politinės ir rezistencinės veiklos kruopštus aprašymas su vardynu ir kai kurių rezistentų nuotraukomis bei biografijomis. Knyga 291 psl., išleista 1997 m. „Minties" leidyklos Vilniuje.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

Į Laisvę 1999 129(166)

Redakcijos skiltis ........................................................... 2

       Kazys Ambrozaitis - Krislas iš ašarojančios akies

       Juozas Baužys - Ką pasiimsime su savimi į naująjį tūkstantmetį?

V.R. - Žurnalo mecenatai ..................................................... 4

Vidmantas Valiušaitis - Surūdijęs peiliukas, vėliava ir istorinė sąmonė ...... 5

P. Algis Raulinaitis - Laikinosios Vyriausybės vieta mūsų istorijoje.........  8

Skaitytojų žodis ............................................................ 10

Vytautas A. Dambrava - Idealizmas ir oportunizmas Lietuvoje ir išeivijoje ... 12

Algirdas Saudargas - Lietuvos užsienio politika tarp kasdienos ir banalybės . 22

Vytautas Volertas - Valdą ir valdomieji ..................................... 28

Algirdas J. Stepaitis - Lietuva ir užsienio Lietuvija Nepriklausomybės kelyje 33

Aloyzas Vilkys - Ar labai sunku mylėti Tėvynę? .............................. 38

Vytautas J. Šliūpas - Nacių vykdytas Lietuvos gyventojų genocidas ........... 42

Icchokas Meras - Apie didvyriškumą .......................................... 47

Henrikas Kudreikis - Iliuzijos ir realybė ................................... 48

Janina Jazdauskienė - Vienas iš tūkstančių .................................. 50

V. Šegždienė - Atiduok Tėvynei, ką privalai! ................................ 54

Jonas Antanaitis -1941 m. sukilėliai siekia teisių pripažinimo .............. 62

Zenonas Prūsas - Kodėl prezidentas Bush nepadėjo Lietuvai? .................. 63

Juozas Kojelis - Literatūros popietė su Ale Rūta ............................ 67

P. Algis Raulinaitis - Politinių studijų savaitgalis Los Angeles ............ 68

Janina Semaškaitė - Ateities kartoms ........................................ 74

Žmonės ir įvykiai ........................................................... 76

Atsiųsta paminėti ........................................................... 79


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1999 129(166)

KRISLAS IŠ AŠAROJANČIOS AKIES

REDAKCIJOS SKILTIS

Aukos, sudėtos kovose už laisvą ir nepriklausomybę, tautai yra vienodai brangios ir valstybėje jos turi būti vienodai vertinamos. Kas pamiršta istoriją, tam dažnai tenka vėl pakartoti istorines klaidas. Labai pamažu, bet tuo atveju Lietuva žengia pirmyn, priima vis daugiau įstatymų, surištų su praeitimi ir okupacijomis. Nors antroji sovietų okupacija ir stengėsi visais būdais išrauti iš žmonių laisvės kovų atminimą, tačiau tas atminimas vyresnėje kartoje yra išlikęs. Tik gal dar nebuvo laiko pažvelgti į tuos, kurie uoliai talkininkavo okupantams naikinant aktyvius ir pasyvius laisvės kovotojus. Nuo šių metų pradžios įsigaliojo įstatymas, liečiantis asmenis, dirbusius okupacijų metu saugumo struktūrų organizacijose (KGB ir kt). Tokiems asmenims dabar bus draudžiama dirbti atsakingose valstybinėse tarnybose. Gal šis įstatymas ir ne visus pasieks, tačiau šiais devintaisiais nepriklausomybės metais tauta lengviau gali atsikvėpti.

Skaityti daugiau: KRISLAS IŠ AŠAROJANČIOS AKIES

KĄ PASIIMSIME SU SAVIMI Į NAUJĄJĮ TŪKSTANTMETĮ?

Artėjame prie slenksčio į naująjį XXI-mą amžių. Žiniasklaida jau pradeda skaičiuoti dienas, valandas ir minutes iki šio šimtmečio ir tūkstantmečio pabaigos. Po dviejų tūkstančių metų, kai buvo pradėtas vartoti krikščioniškosios eros kalendorius, žmonija žengs šį žingsnį, kuris dabar, šiame kompiuterinės technologijos amžiuje, atrodo nepaprastai bauginantis iš anksto nenumatytomis problemomis (kaip pvz., Y2K).

Mums tačiau ne tokios problemos svarbu. Mums svarbu, ką mes- kaip žmonės ir kaip lietuviai - įžengdami į naujojo šimtmečio ateitį , su savimi pasiimsime iš dabarties, kurioje gyvename. Nejaugi tempsime su savim pilnus lagaminus žiaurių negerovių, pastebimų ir aiškiai matomų mūsų valstybiniame ir visuomeniniame gyvenime. Jų tiek daug... Ar nereikėtų geriau naujame šimtmetyje pradėti gyventi iš naujo, atsinešus su savimi iš dabarties tik tokias vertybes, nuo kurių priklausys gražesnis mūsų pačių ir mūsų tautos likimas?

Skaityti daugiau: KĄ PASIIMSIME SU SAVIMI Į NAUJĄJĮ TŪKSTANTMETĮ?

ŽURNALO MECENATAI

Juozas Mikonis (1918 -1998)

Marija Mikonienė, prisimindama savo mylimo vyro a.a. Juozo mirties metines, š.m. vasario 18 d. Dievo Motinos parapijos bažnyčioje Clevelande užprašė šv. Mišias, kurias aukojo parapijos klebonas kun. Gediminas Kijauskas, S.J., dalyvaujant daug bičiulių, giminių ir artimųjų. Marijai tai buvo gilaus liūdesio ir kartu nebegrįžtamų laimingų dienų prisiminimas. Tokia pat jos nuotaika dalinosi ir gausus Mikonių šeimos draugų būrys.

Marija, pagerbdama savo gyvenimo brangaus palydovo atminimą, paskyrė rezistencinės minties ir kultūros žurnalui "Į laisvę" du tūkstančius dolerių.

Skaityti daugiau: ŽURNALO MECENATAI

SURŪDIJĘS PEILIUKAS, VĖLIAVA IR ISTORINĖ SĄMONĖ

Vidmantas Valiušaitis

Vasario 16-osios - valstybės atkūrimo šventės - proga

Neseniai vienas bendradarbis, istorijos ir senienų mėgėjas, parodė retą praeities relikviją, sukėlusią minčių ir davusią pagrindo šioms pastaboms.

Tai buvo nedidelis lenktinis peiliukas, surūdijusia ir pusiau nulaužta geležte, bet gražiai išsilaikiusiom kriaunelėm. Peiliuko rankenėlė buvo pagaminta iš skaidrios, permatomos medžiagos, tikriausiai, organinio stiklo, pro kurį matėsi gerai išsilaikęs spalvotas piešinys ant metalinio paviršiaus. Piešinys vaizdavo Vilniaus katedrą, kuriai iš abiejų šonų vijosi trispalvės vėliavos - geltona, žalia, raudona - kaspinas. Apačioje -data: 1947 m. Vasario 16 d.

Bevartant rankose ir apžiūrinėjant šį labai savotišką nežinomo autoriaus kūrinį, minėtasis kolega ištarė: „Čia busimasis eksponatas, padovanosiu jį tremtinių muziejui. Pagamintas šiaurėje, toli nuo Lietuvos". Pamaniau sau: ar yra kas bendra tarp to surūdijusio peiliuko ir Vasario 16-osios, tarp to nežinomo tremtinio, po sunkių katorgos darbų, pusbadžiaujant, greičiausiai, kur nors prietemoje, rūpestinga grafika braižiusio metalą, atkakliai grandžiusio, zulinusio ir kniedijusio skardos bei stiklo gabalėlius, ir, tarkime, šiandieninio, ypač jaunesnės kartos žmogaus, nardančio internete, žiūrinčio satelitinę televiziją, geriančio Coca-cola ir besimaitinančio McDonald's hamburgeriais?

Skaityti daugiau: SURŪDIJĘS PEILIUKAS, VĖLIAVA IR ISTORINĖ SĄMONĖ

LAIKINOSIOS VYRIAUSYBES VIETA MŪSŲ ISTORIJOJE

P. ALGIS RAULINAITIS

Sausio pradžioje Seimas priėmė įstatymą, kuriuo pripažino Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario mėn. 16-tos dienos deklaraciją valstybiniu teisės aktu. Kažkodėl prezidentas Valdas Adamkus šio įstatymo nepasirašė ir grąžino Seimui jo nevetavęs. Pagal galiojančius įstatymus tada jį pasirašė Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.

Toje deklaracijoje rašoma: „LLKS taryba, glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta, kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą". Taip pat toje deklaracijoje, išreiškiančioje okupuotos, bet nenugalėtos Lietuvos ir lietuvių tautos valią, įtvirtinami pagrindiniai konstituciniai demokratijos principai: „Valstybinė Lietuvos santvarka - demokratinė respublika. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai".

Skaityti daugiau: LAIKINOSIOS VYRIAUSYBES VIETA MŪSŲ ISTORIJOJE

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Vien ašarų neužtenka

Skaitant Janinos Semaškaitės straipsnį "Balto rūko skraistė" (Į laisvę Nr. 128) man nuriedėjo ne viena ašara. Bet to neužtenka. Kilo mintis, ar nebūtų galima iš autorių gauti adresus ne tik tos straipsnyje taip šiltai aprašytos partizanų ryšininkės Bronės Pupeikytės, bet ir daugelio kitų laisvės kovotojų, minimų "Į laisvę" žurnalo numeriuose.

Rožė Šomkaitė, So. Orange, NJ

Paminklai - Lietuvos istorija

Ačiū, kad žurnalą mums siunčiate. Jis labai Lietuvoje laukiamas. Visuomet įdomu, ką rašo V. Volertas, P. Jurkus, J. Semaškaitė ir kt. Lietuvoje kultūrinė spauda merdi: trūksta ne tik lėšų, bet ir spaudos darbuotojų, kurie būtų pasišventę "vardan tos Lietuvos".

Štai ir mūsų Zanavykuose -Šakiuose buvo pastatytas, nors ir kuklus, Lietuvos Himno autoriui dr. Vincui Kudirkai paminklas. Nuo jų nenori atsilikti ir vilkaviškiečiai, nes iš jų žemės kilęs šis Didysis Varpininkas. Tačiau mūsų spaudoje pasirodė rašiniai, kad žmonės neturi ko valgyti, o čia statomi paminklai. Tik neteko girdėti, kad iš bado būtų miręs nors vienas suvalkietis. O tokie paminklai labai reikalingi - tai Lietuvos istorija, kuri juk buvo sunaikinta sovietmečiu mūsų žmonių sąmonėje.

Eduardas Plečkaitis, Vilkaviškis

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

IDEALIZMAS IR OPORTUNIZMAS LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

VYTAUTAS ANTANAS DAMBRAVA

Ambasadoriaus dr. Vytauto A. Dambravos kalba, pasakyta 1999.01.30 Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių studijų savaitgalyje 

Amb. Vytautas A. Dambrava skaito paskaitą Los Angeles LFB pol. studijų metu. Nuotr. J. Pupiaus.

Nuo Lietuvos ir nuo didžiųjų išeivijos židinių mane bent laikinai skiria dideli nuotoliai. Nežinau, ar ši padėtis man kenkia ar mane gelbsti. Nepalietus ranka žaizdos, yra sunku viską objektyviai vertinti. Tačiau, stebint iš perspektyvos mūsų meto reiškinius, galbūt trumpa analizė ir kritiškas žvilgsnis yra naudingi.

Šių laikų oportunistai, suprantama, nenori būti tuo vardu vadinami - jie surado savo stabams kitus vardus. Ir ne vienas mūsų moderniame, numoralėjusiame pasaulyje klausiame, kiek beliko mumyse idealizmo? Kodėl idealizmas blėsta? Kaip ilgai jis išsilaikys ir ar pajėgsime jį sugrąžinti atgal į mūsų gyvenimą? Tai apokaliptinis nuogąstavimas, primenąs Kristaus žodžius švento Luko evangelijoje: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?"

Visi, be išimties, savyje nešiojame gėrio ir pikto pradus. Idealizmas ir oportunizmas yra ne kas kita, kaip tų pačių priešiškų jėgų - gėrio ir blogio - apraiškos mumyse. Kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi visą gyvenimą, ir nuo mūsų pačių priklauso, kuri tų jėgų liks nugalėtoja. Toje dvikovoje glūdi žmogaus gyvenimo prasmė; ji apsprendžia kiekvieno likimą amžinybėje.

Pasaulis mamonos šimtmetyje mūsų akyse nesulaikomai rieda bedugnėn. Rieda jon oportunistai, kurie vergiškai taikosi prie kiekvienos padėties, ieškodami naudos, rieda ir apsimetėliai idealistai, kurie, rodydamiesi avių kailyje, viduje jau yra tapę plėšriais vilkais... „Juos pažinsite iš vaisių" - sako ir mus įspėja Kristus.

* * *

Kai aš buvau jaunas, turbut nė nežinojau žodžio „oportunistas", tik nuolat girdėjau žodžius: idėja, idealas, idealizmas, idealistas. Tie, sakyčiau, šventi žodžiai buvo kartojami ir šeimoje, ir mokykloje, ir bažnyčioje.

Skaityti daugiau: IDEALIZMAS IR OPORTUNIZMAS LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA TARP KASDIENOS IR BANALYBĖS

ALGIRDAS SAUDARGAS

Min. Algirdas Saudargas LFB politinių studijų savaitgalyje skaito paskaitą. Nuotr. ]. Pupiaus

Lietuvos Respublikos vyriausybės programoje tvirtinama, kad strateginiai vyriausybės tikslai užsienio politikos srityje yra: „užtikrinti šalies nacionalinį saugumą integruojantis į transatlantinę bendruomenę ir jos institucijas; stiprinti nacionalinę ekonomiką ir kelti žmonių gerovę įsiliejant į Europos prekių ir kapitalo rinką."

Siekdama minėtų tikslų, Vyriausybė vykdys užsienio politiką šiomis kryptimis: „politinėmis diplomatinėmis priemonėmis sieks kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą (ES) ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO); aktyviai rengsis deryboms su Europos Sąjunga dėl įstojimo į ją, siekiant kuo geriau patenkinti Lietuvos ūkio ir gyventojų ekonominius bei socialinius interesus; sieks pradėti šias derybas kartu su pirmosiomis šalimis kandidatėmis; plėtos abiem pusėms naudingus dvišalius santykius su kaimyninėmis valstybėmis, ypač su Lenkija."

Pateikiau šiuos teiginius ne tam, kad jais abejočiau ar norėčiau paneigti, ir ne tam, kad siūlyčiau juos aptarus pataisyti bei patobulinti. Žinoma, nemanau, kad jais negalima abejoti ar jų žodinė išraiška yra tobula. Tiesiog manau, kad tai nebloga programa, ir iki šiol neprireikė iš esmės ją tobulinti. Tai yra vyriausybės programa ir ją vykdau.

Skaityti daugiau: LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA TARP KASDIENOS IR BANALYBĖS

VALDĄ IR VALDOMIEJI

VYTAUTAS VOLERTAS

Įstatymo balsas minioje

Kiekviena valstybė yra tarsi milžiniškas plaustas atviruose vandenyse. Kai šviečia saulė, nevargina šaltis ar kokia tropinė sutra, plūduriuok, švilpauk, uždainuok. Bet kelionę įtakoja įvairios srovės, veikdamos kryptį. Užgriūva audros, švilpia viesulai. Kaimynystėje atsiranda koks piratų ar šiaip bjaurybė plūdurys, graso paskandinti, verčia gintis. Jei plausto įnamiai yra sumanūs ir drausmingi, visus pavojus galima sėkmingai prastumti. Vairininkai ir jų pagalbininkai tvarkingai atlieka savo pareigas, keleivių masė supranta padėtį, be murmėjimų gelbsti. Plaustas neišyra, tvarka ir susiklausymas jį išlaiko net ir trankomą labai stiprių bangų.

Dr. Kazys Ambrozaitis, Vytautas Volertas ( šio straipsnio autorius) ir dr. Adolfas Damušis Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.

Tvarkingoje valstybėje svarbiausias balsas yra įstatymo. Tai moralinių normų, istorijos laikotarpio nuotaikų ir valstybės piliečių, kalbančių savo įgaliotinių balsu, gyvenimui sukurti nuostatai. Jie taria žodį, o ne prezidentas, ne vyriausybė, ne jos ministrai, ne partijos ar sukti advokatai. Apie JAV konstituciją, taigi apie šios valstybės gyvenimo nuostatų pagrindą, štai ką pareiškė išgarsintasis prez. F. D. Roosevelt: „JAV konstitucija pasirodė esanti nuostabiausias vyriausybės taisyklių klasikinis rinkinys, bet kada parašytas" (1930 m.). O už trejų metų jis papildė: „Mūsų konstitucija yra tokia paprasta ir praktiška, kad visuomet galima pasiekti specialius tikslus, ją tai vienur, tai kitur paryškinant" (1933 m.).

Skaityti daugiau: VALDĄ IR VALDOMIEJI

LIETUVA IR UŽSIENIO LIETUVIJA NEPRIKLAUSOMYBĖS KELYJE

ALGIRDAS J. STEPAITIS

Algirdo J. Stepaičio paskaita, skaityta Vasario 16-tos dienos minėjime, įvykusiame 1999 m. vasario 7 d., Šv. Antano parapijos salėje, Cicero, Illinois.

Ši vasario 16-toji diena, minint Lietuvos Nepriklausomybės 81-ją sukaktį, yra paskutinė šiame XX šimtmetyje. Dvidešimtasis amžius, nors ir pasižymėjęs didžiule technologijos pažanga, yra vienas siaubingiausių žmonijos istorijoje, atnešęs du pasaulinius karus, o taip pat nacizmą ir komunizmą su koncentracijų stovyklomis ir Sibiro gulagais, kuriuose buvo sunaikinta milijonai nekaltų žmonių. Lietuvių tauta neteko beveik vieno milijono savo žmonių. Todėl, žengiant į XXI šimtmetį, vertėtų prisiminti ir pagalvoti apie Lietuvos Nepriklausomybės kelią, kuriuo Lietuva ir užsienio lietuviai (Lietuvija) ėjo praeityje, eina dabartyje ir eis ateityje.

Grįžkime mintimis į devynioliktojo šimtmečio pabaigą, kai Lietuva, tebekenčianti Rusijos okupaciją, po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų Rusijos carui uždraudus spaudą ir uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvos šviesuolių apsisprendimu pasiryžta eiti keliu, vedančiu į Lietuvos laisvę. Pirmiausia reikėjo pažadinti tautos sąmonę ir priminti pasauliui garbingą Lietuvos praeitį ir jos teisę atkurti savo valstybę. Tas Lietuvos šviesuomenės apsisprendimas buvo ypač paremtas Amerikos lietuvių, kurie tuo metu buvo labai paveikti Kražių skerdynių, įvykusių 1893 metais. Kaip tik devyniolikto šimtmečio pabaigoje ir XX-jo pradžioje, Amerikoje kūrėsi lietuviškos parapijos.

Skaityti daugiau: LIETUVA IR UŽSIENIO LIETUVIJA NEPRIKLAUSOMYBĖS KELYJE

AR LABAI SUNKU MYLĖTI TĖVYNĘ?..

ALOYZAS VILKYS

Tokį klausimą 1997 metų vasarą kelionės po Lietuvą metu poetui Bernardui Brazdžioniui Naujojoje Akmenėje akmeniškių poezijos gerbėjų vardu pateikė Akmenės rajono laikraščio „Vienybė" redaktorius. Manau, toks tiesmukiškas ir net vylingai retorinis pasmalsavimas, atsiduodantis „laisvos ir nepriklausomos spaudos" paleidžiamomis dujomis, subtilesnį žmogų, ypač dvasinio meno kūrėją, gali sugluminti. Ar ne juokingai skambantis klausimas? Bet ko čia, gerbiamieji lietuviai, stebėtis? Juk, atvirai kalbant, dabar nepriklausomoje Lietuvoje dauguma mūsų gyvena tokia nuostata, kad „iš tėvynės meilės košės nevirsi". Tai, dievaži, autentiški vieno rajoninio masto politiko žodžiai, žmogui išsprūdę iš lūpų kartaus nusivylimo valandą, kai po pralaimėtų rinkimų nepavyko užimti aukšto posto savivaldybėje. Tiesa, iš poeto „interviu imantis" žurnalistas savo mįslingam klausimui suteikė dar kitą potekstę, atseit, ar sunku buvo mylėti Tėvynę gyvenant taip toli ir taip ilgai nuo jos. O ką poetas atsakę į tai? - Dieve, juk tai buvo nenormalus gyvenimas!

Bernardas Brazdžionis N. Akmenėje įvedamas į salę. Tuoj už jo Stasė Niūniavaitė ir meras Anicetas Lupeika. Nuotr. j. Šalvaičio

Skaityti daugiau: AR LABAI SUNKU MYLĖTI TĖVYNĘ?..

NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS

Vytautas J. Šliūpas

Pranešimas, padarytas Los Angeles LFB politinių studijų savaitgalyje

Kalba VytautasJ. Šliūpas. Prie stalo - Angelė Nelsienė, Gediminas Leškys, Algirdas Patackas ir Algis Raulinaitis. Nuotr. J. Pupiaus.

Apie nacių vykdytą genocidą labai daug jau rašyta, kalbėta, rodyta filmuose ir televizijoje, įsteigti muziejai ir pastatyti jį primenantys paminklai. Visuomenėje sudaryta nuomonė, kad nacių vykdytas genocidas (Holocaust) buvęs tiktai žydų tautos žudymas. Tikrumoje šis genocidas apėmė visas Europos tautas, visas tautines mažumas, neišskiriant ir lietuvių. Nacių vykdytas genocidas (ir vadinkime jį "nacių", ne "vokiečių" arba "fašistų", nes paskutinysis žodis, vis labiau paplintantis, turi kitokią reikšmę) sunaikino apie 20 milijonų žmonių , iš jų tarp 3 ir 6 milijonų žydų. Palyginus jį su sovietiniu genocidu, kuris sunaikino apie 100 milijonų žmonių, naciškasis genocidas buvo mažesnės skalės nusikaltimas prieš žmoniją, bet jis yra labiau pasaulyje išgarsintas, jo vykdytojai jau nubausti, o vokiečių tautai ir pasauliui nuolat vis primenama apie tą terorą. Ateis laikas, kada pasaulis pamatys, kad ir sovietinis genocidas turi būti pilnai išaiškintas, visuotinai pasmerktas ir jo kaltininkai nuteisti.

Skaityti daugiau: NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS

APIE DIDVYRIŠKUMĄ

Icchokas Meras

1941 metų liepos mėnesio 28 dieną mane varė į žvyrduobę sušaudyti. Atsitiktinumo dėka kelioliką vaikų grąžino iš pusiaukelės. Dar vieno atsitiktinumo dėka aš patekau tarp žmonių, kuriems buvo brangi septynerių metų vaiko gyvybė.

Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, jų tarpe ir mane, - tai Bronė ir Juozas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stefa Kulevičiūtė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Urbeliai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Damanskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau.

Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, pažjstamų ar nepažįstamų, kada nors matytų ar niekada neregėtų, kurie visoje Lietuvoje, miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir bažnytkaimiuose, nepaisydami žiauraus teroro, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

Skaityti daugiau: APIE DIDVYRIŠKUMĄ

ILIUZIJOS IR REALYBĖ

HENRIKAS KUDREIKIS

Penkiasdešimt metų Lietuvą siaubė bolševikinis teroras. Istoriškai tai gal nebūtų labai ilgas laiko tarpas, bet vis dėlto tada negalvojome, kad jis taip ilgai užtruks. Tai buvo iliuzijų ir vilionių laikai. Laikai, kai dauguma mūsų vaikiškai tikėjome Atlanto Charta. Tai buvo mūsų politiško trapumo laikai.

Bevartant senus laikraščius ir žurnalus, beskaitant juose Maceinos, Girniaus ir kitų mąstytojų straipsnius, dažnai matome, kad tais laikais buvo keliamos nors ir nedidelės viltys, jog kultūringasis Vakarų pasaulis praregės tiesą ir pagaliau pakels savo balsą prieš tironus. Mes skendome iliuzijose ir retai iš jų išsiblaivydavome. Gaudydavome kiekvieną bent puse lūpos užsimenantį kieno nors pasisakymą , kuris atrodydavo vedąs arčiau prie vilčių išsipildymo. Net ir diplomatai kalbėdavo, kad "laikas veikia mūsų naudai".

Nėra abejonės, kad tokiu atveju iš Vokietjos būtume visi grįžę į namus. Atsimenu, kad jau gyvenant Kanadoje, prasidėjus Korėjos karui, visuose kampuose pasklido šnekos, kad dabar jau tikrai greit grįšime Lietuvon. Niekas nenorėjo galvoti apie politinį realizmą - tikrovę slėpėme nuo savo akių.

Skaityti daugiau: ILIUZIJOS IR REALYBĖ

VIENAS IŠ TŪKSTANČIŲ

Janina Jazdauskienė

Žmonos prisiminimai apie savo vyrą Šarūną Jazdanską - buvusį partizaną ir Sibiro tremtinį 

Partizanas ir Sibiro tremtinys Šarūnas Jazdauskas.

Apie pokario metų Lietuvos gyventojų pasipriešinimo kovas dabar spaudoje yra daug medžiagos iš archyvų ir likusių gyvų tos kovos dalyvių betarpiškų prisiminimų. Daug kur minimas ir mano vyras Šarūnas Jazdauskas. Mano tikslas - apjungti tuos fragmentiškus duomenis ir nuosekliau apžvelgti jo nueitą kelią. Tai nėra išsamus visų to meto įvykių, kuriuose mano vyrui teko dalyvauti, aprašymas, nes jis nemėgo daug pasakoti apie save, nenorėjo prisiminti viso to, ką teko išgyventi.

Š. Jazdauskas gimė 1922 m. vasario 28 d. Kaune, bet augo Palangoje. Išaugęs prie jūros, jis iš mažens svajojo būti jūrininku, todėl 1940 m. liepos mėnesį su draugu baidare slapta perplaukė siena su Vokietija ir įsidarbino vokiečių prekybiniame laive. 1942 m. pavasarį, motinos spaudžiamas, grįžo į Lietuvą. Dirbo Radviliškio geležinkelio stotyje, nes geležinkelininkų vokiečiai neėmė į kariuomenę. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo komandiruotas į Vilniaus geležinkelių valdybą. Čia jis ir įsijungė į pogrindinę veiklą.

Skaityti daugiau: VIENAS IŠ TŪKSTANČIŲ

ATIDUOK TĖVYNEI, KĄ PRIVALAI!

V. ŠEGŽDIENĖ

V. Šegždienė, šio straipsnio autorė, yra Šiaulių m. Šventupio vid. mokyklos vyresnioji mokytoja 

Gražiai įprasmino Šiaulių apskrities moksleiviai ir mokytojai Ginkluoto pasipriešinimo judėjimo Lietuvoje 54-ąsias metines - 1998 m. gegužės 20 d. jie keliavo apskrities kovų ir kančių keliais. Ši kelionė - tai tęsinys puikaus projekto, kurį paruošė Šiaulių apskrities Socialinių reikalų ir švietimo departamentas kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriumi. Prieš pusę metų buvo organizuotas konkursas „Šiaulių krašto kovų ir kančių keliai". Moksleiviai ruošė kūrybinius darbus, rinko kraštotyrinę medžiagą: tremtinių ir partizanų prisiminimus, dainas, dokumentus. Aktyviausi moksleiviai ir jų mokytojai buvo pakviesti dalyvauti pažintinėje - mokomojoje ekskursijoje.

Išlydėdamas per pusšimtį ekskursantų apskrities Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktorius J. Bosas kalbėjo: „Simboliška, kad kelionę pradedate čia, prie apskrities pastato, kur gyveno, dirbo žymus politikos veikėjas, pasipriešinimo okupaciniam režimui vadovas generolas Jonas Noreika - Vėtra. Noriu tikėti, kad aukštoje, neišbraidytoje partizanų žolėje išminsite platų taką..."

Viktoras Šniuolis ekskursijos metu prie gen. Jono Žemaičio paminklo Šiluvoje.

Skaityti daugiau: ATIDUOK TĖVYNEI, KĄ PRIVALAI!

1941 METŲ SUKILĖLIAI SIEKIA TEISIŲ PRIPAŽINIMO

Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. sukilėlių sąjunga iškilmingu minėjimu Vilniaus karininkų ramovėje 1998 gruodžio 18 d. pagerbė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo narius. LAF Vilniaus štabas 1941 metų pavasarį rengė planus, kaip atkurti Lietuvos valstybingumą, prasidėjus vokiečių - sovietų karui. Buvo ieškoma geriausių sprendimų - kaip atskirti lietuviškus kariuomenės dalinius nuo sovietinės vadovybės, kaip suformuoti Lietuvos Laikinąją vyriausybę, perimti krašto valdymą anksčiau nei įžengs vokiečių kariuomenė. Tačiau likus maždaug dviem savaitėms iki karo pradžios, dauguma LAF Vilniaus štabo narių, įskaitant ir jų vadovą majorą Vytautą Bulvyčių, buvo sovietinio saugumo suimti. Aštuoni iš jų buvo sušaudyti Gorkio kalėjime 1941 m. gruodžio 18 d. Dar aštuoni buvo nuteisti ilgus metus kalėti.

Skaityti daugiau: 1941 METŲ SUKILĖLIAI SIEKIA TEISIŲ PRIPAŽINIMO

KODĖL PREZIDENTAS BUSH NEPADĖJO LIETUVAI ?

ZENONAS PRŪSAS

George Bush and Brent Scowcroft, A WORLD TRANSFORMED (Pertvarkytas pasaulis), Alfred A. Knopf, New York, 1998.

Kai 1990-91 metais Lietuva sunkiai kovojo dėl savo nepriklausomybės ir kai rizikavo tautos išlikimu, buvo pasigesta didesnės Amerikos paramos. Po daugelį metų kartotų užtikrinimų, kad Amerika nepripažįsta Sovietų okupacijos, kai 1990 m. kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybės atstatymą, tuolaikinis JAV prezidentas George Bush lyg ir bandė užmerkti akis. 1998 m. pabaigoje knygų lentynose pasirodė storoka 590 psl. knyga, pavadinta "A World Transformed"(Pertvarkytas pasaulis). Jos autoriai yra buvęs JAV prezidentas George Bush ir Brent Scowcroft, tuometinis valstybės saugumo patarėjas Bush'o administracijoje. Knygoje rašoma apie 1989-1992 metų laikotarpį. Ją perskaičius, susidaro įspūdis, kad dėl Lietuvos Bush lyg ir jaučia tam tikrą sąžinės graužimą, nes knygoje Lietuvos vardas yra dažnai minimas. Vienas knygos skyrius - A Careful Dance (Atsargus šokis) yra beveik ištisai paskirtas Lietuvos temai. Per visą knygą autoriai, ypač Bush , bando teisintis, kodėl negalėję daugiau padėti Lietuvai, kodėl delsė.

Skaityti daugiau: KODĖL PREZIDENTAS BUSH NEPADĖJO LIETUVAI ?

LITERATŪROS POPIETĖ SU ALE RŪTA

LFB literatūros popietės rengėjai ir programos dalyviai. Iš k. - V. Vidugiris, Dr.Z. Brinkis,kun. S. Anužis, S. Šakienė, A. Ragauskas, E. Dovydaitienė, A. Raulinaitis, Alė Rūta, S. Pautienienė, B. Brazdžionis, J. Pupius. Nuotr. E. Arbo.

Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių sambūrio surengtoje tradicinėje literatūros popietėje, įvykusioje 1998 gruodžio 6 d., dalyviai buvo supažindinti su ką tik Lietuvoje išleistu nauju rašytojos Alės Rūtos romanu "Skamba tolumoj". Popietę malda pradėjo kun Stanislovas Anužis. Atidarymo žodyje sambūrio pirmininkas dr. Zigmas Brinkis pastebėjo, kad išeivijoje gyvenančių lietuvių rašytojų knygos vis rečiau pasirodo, o ir pačių rašytojų eilės gerokai praretėjusios. Jis pasidžiaugė Alės Rūtos veržliu kūrybingumu. Vėliau apie 150 popietės dalyvių įsigijo Alės Rūtos knygas, o autorė jas mielai pasirašinėjo. Nuoširdžiu žodžiu ji padėkojo organizatoriams ir literatūrą mylinčiai auditorijai.

Skaityti daugiau: LITERATŪROS POPIETĖ SU ALE RŪTA

Subkategorijos