Į Laisvę 1972 55(92)

     T U R I N Y S

Skaitytojų žodis .................................................... 2

Vytautas Vardys: Lietuva Kauno įvykių metais ........................ 4

Kazys Škirpa: Vėliavnešio gelbėjimas ............................... 16

Vytautas Vaitiekūnas: Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla okupacijoje 25

J. Vingrelis: Po bolševikų kaukėmis ................................ 40

Solidarumas su tauta ............................................... 50

Veiksniuose ir veikloje ............................................ 53

Lietuvių Fronto Bičiulių gretose ................................... 65

Spauda, radijas, knygos ............................................ 72

“Į Laisvę” vedamieji ............................................... 79


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1972 55(92)

SKAITYTOJŲ ŽODIS

LFB kovos veidrodis

Džiaugiuosi žurnalo "Į Laisvę” linija. Puslapiuose jaučiamas tvirtas žinojimas, ko siekiama ir kuriuo keliu einama . . .

"Į Laisvę" yra veidrodis LFB kovos ir ryžto dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės išlaikymo tremtyje.

B. Radzivanas, M. D.
New York, N. Y.

Veržlus ir kovingas

Spaudoje skaitome, kad “Į Laisvę" kai kam įvaro ir baimės. Bet tegu ir toliau žurnalo veržlumas bei kovingumas judina apsnūdusius ir pasimetusius, ypač siekiant pagrindinio tiksloTėvynės išlaisvinimo.

Aktyvistų būrelio vardu ačiū, ačiū.

Dr. Eliziejus Draugelis
S. Paulo, Brazilija

Subrendusi linija

“Į Laisvę" nr. 54 (91) geras, laužymas puikus, medžiaga įdomi. Jaučiama subrendusi žurnalo linija.

Kazys Ambrazaitis, M. D.
Chesterton, Ind.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

LIETUVA KAUNO ĮVYKIŲ METAIS

VYTAUTAS VARDYS

Apibrėžiant politinį okupuotos Lietuvos profilį Kauno įvykių metais, nemanau, kad skaitytojui reikia priminti, jog Lietuvos gyvenimo rėmas ir ją liečiantys sprendimai yra nusakomi ir padaromi Maskvoje. Tai tačiau reikia iškelti, norint suprasti, jog Lietuvos gyvenimui nusakyti būtina žinoti bendroji Maskvos politinė linija, apspręsta valdančiosios komunistinės partijos Kremliuje. Čia pateikiama analizė todėl pradedama Sovietų Sąjungos vidaus politikos apibūdinimu. Pats politinis profilis, žinoma, gali būti daugiau ar mažiau detalus ir pasilikti tik profiliu. Jam pamatyti buvo pasirinkta tik pora bruožų: partijos vystymasis, ekonomijos kaita ir tautiškumo klausimas. Tie bruožai yra labai svarbūs. Tad nors čia Lietuvos gyvenimas tėra apžvelgiamas enciklopediškai, svarbiųjų bruožų išryškinimas, tikiuosi, leis pakankamai ryškiai pamatyti patį profilį.

Bendroji politinė kryptis Brežnevui ir jo kolegoms perėmus vadovybę 1964, keitėsi sovietų vidaus politika. Tas keitimasis negalėjo nepaliesti Lietuvos. Pagrindinė Brežnevo, Kosygino ir Podgornio politikos linkmė buvo sudrausminti įvairius visuomenės sluoksnius, pav., rašytojus ir kitus menininkus, ir atgal sucentralizuoti svarbias gyvenimo sritis, ypač ekonominę, o taip pat administracinę, kad tuo būdu būtų užtikrintas partijos pirmumas ir jos absoliuti valdžia besikeičiančioj visuomenėj. Brežnevas ir kolegos todėl gana efektingai pradėjo stabdyti Chruščiovo laikais gerokai įsibangavusią liberalizaciją rašytojų ir iš vis intelektualų taipe. Buvo suorganizuotas garsusis Danieliaus ir Siniavskio teismas; teisman patraukti jaunasis Litvinovas ir kiti, viešai protestavę prieš Čekoslovakijos okupaciją 1968. Sekančiais metais Solženicynas net išmestas iš rašytojų sąjungos. Ekonominėje srityje darydama reformas, Brežnevo kolektyvinė vadovybė panaikino respublikines ir apygardines (regijonines) ūkio tarybas, kurios davė atskirų pajamų ir šiokios tokios diskrecijos tas pajamas sunaudoti vietiniams reikalams. Ekonominio gyvenimo valdymas vėl buvo perkeltas į centrą — į Maskvos ministeriją. Administracinėje srity naujieji vadai centralizavo Maskvon kai kurias iki šiol tik respublikų atliekamas funkcijas, iš jų, svarbiausia, pradinio ir vidurinio švietimo administravimą ir teisingumo ministerijų kontrolę.

Skaityti daugiau: LIETUVA KAUNO ĮVYKIŲ METAIS

VĖLIAVNEŠIO GELBĖJIMAS

Kazys Škirpa

Vienas iš kilniųjų įsipareigojimų, kuriuos užsidėdavo kiekvienas įsirikiuojąs į LAF kovotojų eiles, buvo pasižadėjimas “branginti vienminčio garbę ir reikalui esant teikti jam reikalingą pagalbą”. Šis įsipareigojimas juo labiau saistė LAF vadus, taigi, ir mane patį. Todėl kai mane pasiekė žinia iš Tėvynės apie Leono Prapuolenio areštą ir deportavimą į Vokietiją nežinia kokiam likimui, prieš mane atsistojo nelengvas klausimas, būtent — kaip galėčiau padėti šiam mūsų tautos laisvės kovotojui išsigelbėti iš jį ištikusios nelaimės. Juk tai buvo mūsų sukilimo vėliavnešys!

Deja, tuojau pat dar negalėjau imtis jokių konkrečių Leono gelbėjimo žygių. Pirma, man nebuvo žinoma, kur jį gestapas buvo nugrūdęs: į kalėjimą ar vieną iš nacių kacetų. Antra, mano paties padėtis po pasipriešinimo kovos, siekiant apginti Laikinosios vyriausybės išsilaikymą, ir ryšium su ta kova išsivysčiusia užsienyje antinaciška spaudos ir radijo propaganda, buvo pasidariusi labai nebetikra. Kad įtampa ir nacių įkaitimas prieš mane atslūgtų, pasijutau priverstas kuriam laikui pasitraukti iš Berlyno į Bavarijos kalnus lyg poilsio. Kaip mano padėtis buvo pasidariusi nebesaugi, pasako šis atsitikimas: kai prieš išvykdamas buvau užėjęs į vokiečių saugumo policijos įstaigą pasitikrinti, ar jos išleistas patvarkymas Baltijos kraštų pabėgėliams iš Berlyno niekur be leidimo neišvykti kartais nesaisto ir manęs, kalbėjęs su manimi svetimšalių skyriaus viršininkas dr. Geissler prasitarė: “Sie handeln klug” (Jūs elgiatės išmintingai).

Skaityti daugiau: VĖLIAVNEŠIO GELBĖJIMAS

LIETUVOS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLA OKUPACIJOJE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

I

Partijos pirmumas mokykloje

Kaip žinome, valstybės santykius su mokykla apsprendžia arba asmens, arba kolektyvo pirmumas. Pirmuoju atveju pripažįstama, kad valstybės santykiuose su mokykla sprendžiamas žodis priklauso mokinių tėvams, kad, anot Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, “tėvai turi pirmumo teisę parinkti švietimo-auklėjimo rūšį savo vaikams” (26 str.) ir kad todėl, kaip 1960 Tarptautinė konvencija prieš diskriminaciją švietimo srityse nustato, “yra esminga respektuoti tėvų laisvę . . .pasirinkti savo vaikams ir kitas švietimo institucijas šalia viešosios valdžios išlaikomųjų” (5 str.). Antruoju — kolektyvo pirmumo atveju pripažįstama, kad valstybės santykiuose su mokykla sprendžiamas žodis priklauso ne tėvams, o valstybei.

Sovietinėje sistemoje valstybės santykius su mokykla apsprendžia ne tėvų pirmumo teisė, o sovietinės visuomenės pirmumas, faktiškai komunistų partijos pirmumas. Partijos programa nustato, kad “komunistinė liaudies švietimo sistema remiasi visuomeniniu vaikų auklėjimu” ir kad “auklėjamoji šeimos įtaka vaikams turi vis labiau organiškai derintis su jų visuomeniniu auklėjimu.”1

Nuosekliai vykdydama partijos pirmumo principą valstvbės-mokyklos santykiuose, Sovietų Sąjunga nustato savo, taip pat ir okupuotos Lietuvos mokyklai atitinkamus uždavinius. “Svarbiausias tarybinės mokyklos uždavinys yra, — sako 1958.XII.26. mokyklų įstatymas, — auklėti jaunimą didžios pagarbos socialistinės visuomenės principams dvasia, komunizmo idėjų dvasia. 2 Tatai dar labiau sukonkretina Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos statutas, kuris (2 str.) tarp svarbiausių bendrojo lavinimo mokyklos uždavinių įterpia uždavinį “formuoti jaunosios kartos marksistinę-lenininę pasaulėžiūrą, ugdyti kilnų sovietinio patriotizmo jausmą — meilę Tėvynei*, savo liaudžiai, Tarybų Sąjungos Komunistų partijai, pasiryžimą ginti socialistinę Tėvynę. 3

* Okupuotos Lietuvos raštuose “Tėvynė” didžiąja “T” viduryje sakino visada reiškia tik Sovietų Sąjungą. Okupuotą Lietuvą vadinti tėvyne iš viso dar tik nesenai leista ir, žinoma, rašte mažąja “t”. Prieš tai Lietuva tebuvo arba gimtinė, arba kraštas, arba tėviškė.

Skaityti daugiau: LIETUVOS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLA OKUPACIJOJE

PO BOLŠEVIKŲ KAUKĖMIS

Juozas Kondratas Lietuvoje išleistoje prisiminimų knygoje “Tolimos pabarės” atidengia šiurpią rusų komunistų Lietuvoje sukurtos sistemos tikrovę

J. VINGRELIS

Po 1970 metais suruošto partijos teismo J. Mikelinskui už apysaką “Tris dienas tris naktis” ir po tais pat metais E. Mieželaičio išpuolių rašytojų suvažiavime prieš rašytojų nukrypimus nuo partijos linijos, Lietuvoj įvyko kūrybinė stagnacija. 1971 metais jos literatūrai buvo įsidėmėtinai nederlingi. Aiškiai buvo pastebimas rašytojų supasavimas. Tik tokiu būdu terorizuojamas rašytojas ir tegalėjo išreikšti savo protestą ir nepasitenkinimą. Daugiausia buvo spausdinama vertimai, pakartojimai, propagandiniai leidiniai ir menkos vertės raštai. (Atrodo tik norėta užpildyti planą ar sunaudoti partijos skirtą popieriaus kontingentą. . .). Literatūrinės krizės ir kūrybinio paralyžiaus ženkle 1971 m. gale “Vaga” išleido Juozo Kondrato atsiminimų knygą “Tolimos pabarės”.

Knygos autorius bemokslis, bet trejus metus lankė partinę mokyklą. Partietis, “liaudies gynėjas” arba stribininkas. Atsiminimuose daugiausia kalba pats apie save: piemenavimą, tarnavimą Lietuvos kariuomenėj, raudonojoj armijoj, kovas su vokiečiais nuo Oriolo iki Kuršių, tarnybą bolševikinei Lietuvai ir užbaigia įspūdžiais Montrealio parodoje.

Neriboto melo srautas

Daugiausia kalba šioj didelio formato, 283 puslapių knygoj apie partizanų veiklą ir kolūkių organizavimą, nes pats toj akcijoj labai aktyviai dalyvavo. Šia tema Lietuvoj, net ir išeivijoj, išleista labai daug knygų. Yra ir gana meniskai ir talentingai parašytų, pav. J. Avyžiaus (“Kaimas kryžkelėj”, “Sodybų tuštėjimo metas”), J. Paukštelio (“Čia mūsų namai”), V. Bubnio (“Alkana žemė”) ir t.t. J. Kondratas mums atidengia daug faktų ir iki kaulo nunuogintų smulkmenų, kurios mums dažnai daugiau pasako, negu laiko dulkių apnešti faktai ar banali statistika. Mums, toliau buvusiems nuo tos kruvinosios epochos, yra įdomus kiekvienas mažmožis. “Tolimos pabarės” mums plačiau praveria langą į mūsų tautos kruvinąją epochą, nuplėšia kaukes jos tikriesiems kaltininkams, nors jų veidai iš baimės dar dangstomi vualiu.

Skaityti daugiau: PO BOLŠEVIKŲ KAUKĖMIS

ŽVILGSNIAI Į ĮVYKIUS IR SPAUDĄ

SOLIDARUMAS SU TAUTA

►    Laisvės ilgesio prasiveržimai

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

►    Lietuvos klausimas nešamas į amerikiečių mases

►    JAV LR VI Taryba po trijų sesijų

►    Veikloje ir rutinoje

►    Jaunimo informacijos centras

►    Peticijos, peticijos

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

►    Mirė Leonas Prapuolenis

►    Ivinskio rūpesčiai laiškuose

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

►    Jurgio Gliaudos “Simas” angliškai

►    Stasio Ylos “A Priest in Stutthof’

►    Nepakanta ir meilė, ignorancija ir baimė

►    Ateitininkai tremtyje 

“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI

►    Padėti Lietuvai atgauti laisvę

►    Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimo laukiant

LAISVĖS ILGESIO PRASIVERŽIMAI

SOLIDARUMAS SU TAUTA

ROMAS KALANTA, 20 m., gindamas Lietuvos laisvę, žuvo Kaune 1972 gegužės 14. (Plačiau skaityk šiame puslapyje “Laisvės ilgesio prasiveržimai”).

Daugiau negu ketvirtis šimtmečio, kai okupanto batas mindo Lietuvos žemę ir prievartauja lietuvių širdis, tačiau nei žemės, nei širdžių jam laimėti nesiseka. Rusas Lietuvoje laikomas atėjūnu, o jo brukamas komunizmas — apgavyste. Panaši padėtis yra ir kitose nerusiškose, prievarta rusų imperijon įjungtose respublikose ir satelitiniuose kraštuose. Komunizmu nebetiki nė patys rusai, išskyrus privilegijuotų raudonųjų buržuazijų, visomis jėgomis siekiančių valdžių ir galių išlaikyti savo rankose.

Prievartine indoktrinacija okupantui nepasisekė laimėti nė jaunosios kartos, išaugusios hermetiškoje izoliacijoje nuo Vakarų kultūros. Nenužudžius žmoguje žmogiškumo, laisvės ilgesio sunaikinti negalima. Jis apsireiškia pačiose nepalankiausiose sąlygose, šiurpia grėsme atsiliepdamas laisvės uzurpatorių širdyse.

Pastarųjų poros metų laikotarpyje okupuotoje Lietuvoje tokių laisvės ilgesio prasiveržimų, pasiekusių ir pakutenusių pasaulio sąžinę, buvo keli. Tačiau stipriausių reakcijų susilaukė Romo Kalantos 1972 gegužės 14 (sekmadienį) susideginimas Kaune ir po to kelias dienas vykusios prieš okupaciją nukreiptos demonstracijos.

Skaityti daugiau: LAISVĖS ILGESIO PRASIVERŽIMAI

LIETUVOS KLAUSIMAS NEŠAMAS Į AMERIKIEČIŲ MASES

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

Pašnekesys su Leonardu Valiuku, JAV LB centro Informacijos tarnybos vedėju

Amerikiečių informavimas Lietuvos reikalu vis stipriau ir stipriau įsisiūbuoja. Pastarieji įvykiai Lietuvoje, aišku, tam įsisiūbavimui sudarė palankią atmosferą. Tačiau daugelis didžiųjų laikraščių vedamųjų, žymiųjų laikraštininkų straipsnių bei nesuskaitomas skaičius trumpesnių rašinių Lietuvos klausimu amerikiečių spaudoje pasirodė kaip tiesioginis JAV LB centro Informacijos tarnybos pastangų rezultatas. Dalis lietuvių spaudos šį faktą sąmoningai nutyli. “Į Laisvę” skaitytojus informuoja iš pirmųjų šaltinių.

Redakcija

Kuriuos Informacijos tarnybos atsiekimus pastaruoju kelių mėnesių laikotarpyje laikote pagrindiniais laimėjimais?

— Iš eilės didžiųjų krašto dienraščių pavyko išgauti įžanginius, iš eilės laikraštininkų — straipsnius, kurie buvo perleisti per šimtus amerikiečių dienraščių ar savaitraščių. Tai nėra tušti žodžiai. Štai, didieji ir žymieji dienraščiai, davę įžanginius: The New York Times (liepos 6), Los Angeles Times (birželio 18), The Christian Science Monitor (birželio 17), New York Daily News (birželio 15). Štai, žinomesni laikraštininkai, parašę Lietuvos bylos klausimu straipsnius, kurie buvo įdėti šimtuose krašto dienraščių ar savaitraščių: dr. Russell Kirk (gegužės 9), Thomas A. Lane (liepos 15), Paul Wohl (liepos 1), Paul Scott (birželio 23). Tai tik didieji laimėjimai. Ir įžanginių, ir straipsnių buvo išgauta žymiai daugiau. Apie straipsnelius ar pravestus laiškus dienraščiuose ar savaitraščiuose nė nekalbu. Jų buvo beveik kiekvienos vietovės, kur tik yra LB darbuotojų, spaudoje. Vien tik vietos nupirkimas tuose dienraščiuose ar savaitraščiuose būtų kainavęs virš vieno milijono dolerių. Surinkti milijoną dolerių lietuvių tarpe nėra jau taip lengva. Tai gali paliudyti Lietuvių Fondo darbuotojai.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KLAUSIMAS NEŠAMAS Į AMERIKIEČIŲ MASES

JAV LB VI TARYBA PO TRIJŲ SESIJŲ

JAV LB VI taryba antrojoje sesijoje Philadelphijoje 1971 sausio 16-17 istoriškai reikšmingais nutarimais neatšaukiamai pajudėjo ta linkme, kurią 1969 m. vasarą nurodė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba: užimti laisvojo pasaulio lietuvių gyvenime tą vietą, kuri jai iš esmės ir paskirties priklauso. Pačiu svarbiausiu nutarimu toje sesijoje tada buvo užakcentuota teisė Lietuvių Bendruomenei aktyviai dalyvauti kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės, nors tokiai veiklai atkakliai prieSinosi Amerikos Lietuvių Taryba.

Savo istorinę misiją ir likiminę paskirtį Lietuvių Bendruomenė aštriai jau buvo pajutusi prieš daugiau negu 9-rius metus, kai Toronte, Kanadoje, PLB valdyba, JAV ir Kanados LB-nių vadovai buvo sutarę “suintensyvinti laisvės kovos pastangas ir lėšų telkimą”. Bet anų dienų teisingiems nutarimams paversti tikrove pritrūkta drąsos. Tur būt, buvo pabūgta kieto pasipriešinimo ar vėl pasikliauta prielaida, kad bendri Lietuvos laisvės rūpesčiai evoliucijos keliu visus suglaudins į bendrą veiklą. Tačiau susiglaudinimo viltys nepasitvirtino. Autoritetinis Altos režimas susilaukė sosto paveldėtojų iš naujųjų ateivių, kurie patys prieš kelerius metus siekė į šią organizaciją įvesti daugiau demokratinės dvasios.

Skaityti daugiau: JAV LB VI TARYBA PO TRIJŲ SESIJŲ

VEIKLOJE IR RUTINOJE

“Aidų” žurnalo 1972 metų sausio -vasario numeris buvo skirtas JAV-bių LB dvidešimtmečiui paminėti. Be kitų, tame numeryje rašė Vincas Trumpa. Jo straipsnio tema: Bendruomenės tikslus ir veiklą perkratant. Tame straipsnyje jis teigia: “. . . Politikuoti gali ir ALTa, ir L. Valiukas. Pagrindinis klausimas nėra, kas politikuoja, bet ką politikuoja. Iš tikrųjų tarp ALTos ir Valiuko politikos nėra esminio skirtumo, nors jie tarpais karštai pešėsi . . Gyvendamas Čikagoje ir sekdamas ALT-bos vykdomojo komiteto veiklą bei turėdamas ryšių su Rezoliucijoms Remti Komitetu (L. Valiuko “politika”), noriu pažiūrėti iš visų pusių j V. Trumpos minėtą teigimą.

ALT-bos “politika”

Nemanyčiau, kad iš viso yra toks dalykas kaip ALT-bos politika ar L. Valiuko politika. Tad, ir vienu ir kitu atveju žodį politika rašau kabutėse.

Skaityti daugiau: VEIKLOJE IR RUTINOJE

JAUNIMO INFORMACIJOS CENTRAS

“Jaunimo darbas ir širdis — lietuvių tautos ateitis!” Tai PLJ kongreso šūkis, naudojamas ir taip vadinamo Lietuvių jaunimo informacijos centro. Visi geros valios lietuviai deda daug vilčių į savąjį jaunimą ir laukia jo darbų. Ar šis vienetas, pradėjęs savo pirmuosius žingsnius prieš maždaug porą metų Bostone, duos ką nors apčiuopiamo ir naudingo lietuvių visuomenei, sunku būtų šiuo metu pasakyti. Turime palaukti metus ar kitus. Ar šis vienetas iš viso reikalingas? Kokie yra šio vieneto siekiai dabar? Kokia yra šio vieneto dabartinė veikla?

Informacija saviesiems

Pasirodžius mūsų spaudoje žinutėms apie šio vieneto “užgimimą”, maniau, kad Bostono ir apylinkės jaunųjų grupelė bandys informuoti svetimuosius Lietuvos bylos ir lietuvių klausimais. Bent šiuo metu ši grupė apie svetimųjų informavimą mums rūpimais klausimais beveik nė nekalba. Ji pasišovusi apjungti laisvojo pasaulio lietuvių jaunimą. Lietuvių apjungimui (jaunų ir senų!) turime Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Tas naujasis vienetas LB nesikrato, o skelbia, kad jai talkinsiąs.

Skaityti daugiau: JAUNIMO INFORMACIJOS CENTRAS

PETICIJOS, PETICIJOS

Pirmoje 1972 metų pusėje bent kelios lietuvių grupės rinko parašus po savo peticijomis. Amerikos Lietuvių Tarybos vykdomojo komiteto peticija buvo nukreipta į Baltuosius rūmus. Jaunimo kongreso rengėjai bandys su savo peticija siekti Jungtinių Tautų generalinį sekretorių dr. Kurt Waldheim. Romas Kezys ir jo talkininkai rinko parašus po savo peticija Simo Kudirkos išlaisvinimo reikalu. Apie savo peticiją rašė ir kalbėjo Gintaras Karosas, taip vadinamo Lietuvių jaunimo informacijos centro vadovas. Atrodo, kad ši peticija liko tik planuose. Spaudoje skelbtomis žiniomis, pirmosios trys grupės surinko po savo peticijomis po keliasdešimt tūkstančių parašų. Tai, žinoma, pareikalavo nemaža pastangų, darbo, laiko ir pinigo. Peticijų iniciatoriai ir vykdytojai siekė padėti komunistų vergijoje kenčiančiai Lietuvai ar lietuviams.

ALT-bos peticija

ALT-bos vykdomasis komitetas pajudėjo su parašų rinkimu 1971 metų pabaigoje. Peticijos tikslas buvo painformuoti prezidentą Richard Nixon, prieš jam išvykstant į Maskvą deryboms su Kremliaus diktatoriais, apie padėtį pavergtoje Lietuvoje ir kartu prašyti, kad jis nepadarytų jokių nuolaidų komunistams Lietuvos bylos klausimu. Štai tos peticijos tekstas, po kuria pavyko ALT-bos vadovybei surinkti apie 75,000 parašų:

“We protest the forcible Soviet occupation and the illegal annexation of Lithuania, the denial of religious freedom, self-determination and human rights to the nation as exemplified by the brutal imprisonment of Simas Kudirka”.

Skaityti daugiau: PETICIJOS, PETICIJOS

MIRĖ LEONAS PRAPUOLENIS

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

LEONAS PRAPUOLENIS, 1941 birželio 23 sukilimo vadas, mirė Čikagoje 1972 liepos 25.

Buvo gimęs 1913 birželio 9 Daugėlaičių k., Kybartų vls., Vilkaviškio apskr. Kybartų Žiburio gimnaziją baigė 1933, karo mokyklą — 1936, prekybos institutą Klaipėdoje 1939. Pogrindžio veiklon prieš rusų okupaciją perėjo 1940 metų rudenį ir tapo aktyvus Lietuvių Aktyvistų Fronto branduolio narys. Vadovavo 1941.VI.23 sukilimui Kaune ir per Kauno radiją paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, perėjo pogrindinėn antinacinėn rezistencijom 1941.IX.27 gestapo areštuotas ir išsiųstas Dachau konc. stovyklon. Lietuvos pasiuntinio Berlyne K. Škirpos pastangomis 1942.IV.2 išlaisvintas ir priverstinai apgyvendintas Vokietijoje specialioje gestapo priežiūroje. 1945 pabėjo į Šveicariją.

Po karo gyveno Vokietijoje, o nuo 1955 Čikagoje ir aktyviai dalyvavo LFB veikloje: Europos LFB c. v. vicepirmininkas, LFB Vyr. Tarybos narys, LFB Čikagos apygardos pirm. Iki pat savo mirties išlaikė gyvą rezistencinę dvasią: skaitė paskaitas, bendradarbiavo spaudoje, organizavo Lietuvos laisvės klausimais diskusijas, talkindamas kitoms organizacijoms, rengė demonstracijas, viešas eisenas ir kt. 1971 buvo pakviestas Amerikos Lietuvių Tarybos centro reikalų vedėju, bet kaip frontininkas netrukus buvo iš tų pareigų atleistas.

Apie Prapuolenio iš nacių kaceto gelbėjimą šiame “Į Laisvę” numeryje rašo buv. Lietuvos pasiuntinys Berlyne pulk. K. Škirpa. (Žiūr. “Vėliavnešio gelbėjimas”, pusl. 16).

IVINSKIO RŪPESČIAI LAIŠKUOSE

Kiekvienas laikraštis ar žurnalas gali didžiuotis bendradarbių sąrašuose turėdamas prof. Zenono Ivinskio masto žmogų. Tad sunkia ranka ir dar sunkesne širdimi redaktoriui tenka iš bendradarbių kartotekos išimti prof. dr. Zenono Ivinskio kortelę. Jau jam laiškas niekad nebebus rašomas ir atsakymo nebelaukiama. Kaip 54 (91) “Į Laisvę” numeryje skelbiamos bibliografijos matyti, tokių redaktorių bus ne vienas . ..

Ivinskio bendradarbiavimas “Į Laisvę” žurnalui nesibaigė vien straipsnių prisiuntimu. Jis, Lietuvių Fronto sąjūdžio užgrūdintas veteranas, iki paskutinės gyvenimo valandos gyveno rezistenciniais rūpesčiais, kuriais dalijosi su redakcija.

Pradėdamas 1970 redaguoti “Į Laisvę”, kviečiau visus Bičiulius “savo žurnalo atžvilgiu tam tikra prasme būti ir redaktoriais, ir kritikais, ir bendradarbiais”. Atsiliepimų buvo įvairių, bet Zenonas buvo vienas iš tų, kurie atsiliepė pilnai ir entuziastiškai. Su giliu dėkingumu prisimenu jo padrąsinimus, kurie ypač redagavimo pradžioje buvo naudingi, jo įspėjimus, kuriais pasinaudojau, jo siūlymus, planus ir idėjas, kurios buvo stengtasi perkelti į “Į Laisvę” puslapius. Galimybės ribotos, ir ne viskas pasisekė, tačiau jo mintys tapo ryškiais orientyrais, kurių prisilaikant, buvo vairuojama idėjinė žurnalo kryptis.

Prof. Z. Ivinskio lietuviškas idealizmas stipriai atsispindi jo laiškuose, kurių reikia manyti, yra daug kam parašęs. Būtų prasminga visus jo laiškus surinkti į vieną vietą, kad ateityje būtų prieinami lietuvių išeivijos gyvenimo, veiklos ir kūrybos tyrinėtojams. Šioje vietoje skelbiamos kai kurių Ivinskio laiškų “Į Laisvę” redakcijai, ištraukos.

Skaityti daugiau: IVINSKIO RŪPESČIAI LAIŠKUOSE

ŽURNALISTIKOS PREMIJA JUOZUI BRAZAIČIUI

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

Pirmoji Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos kun. Juozo Prunskio žurnalistikos premija buvo paskirta Juozui Brazaičiui “už brandų bei svarų įnašą į lietuvių periodinę spaudą per 50 metų”.

Juozas Brazaitis bendradarbiauti spaudoje pradėjo 1921 metais. Buvo vienas iš “XX Amžiaus” dienraščio steigėjų ir redaktorių. 1942-44 dirbo pogrindinėje “Į Laisvę” redakcijoje Lietuvoje, 1954-58 redagavo “Į Laisvę” Amerikoje.

Gautą 500 dol. premiją prof. J. Brazaitis paskyrė knygai apie prof. Juozą Eretą išleisti

PROF. JUOZAS BRAZAITIS, “Darbininko” redaktorius

Nuotrauka V. Maželio

 

 

JURGIO GLIAUDOS “SIMAS” ANGLIŠKAI

“November the twenty-third, 1970, downed with a forecast of heavy gales. Leaden-hued clouds crept low against the blackish sky towards New Bedford, and the metallic stillness of its bay waters was beginning to blossom out with creamy crests of waves” — vaizdžiais, poetiškais žodžiais prasideda rašytojo Jurgio Gliaudos knyga “Simas” anglų kalba. Glaudžiai, bet pilnai pristatyti įvykiai, kuriais prasideda lemtingoji diena ir kuri baigiasi Simo Kudirkos grąžinimu sovietams.

Lietuviškoji šios knygos laida lietuvių spaudoje buvo labai plačiai komentuota ir, kas reta išeivijos knygos istorijoje, per trumpą laiką buvo išleistos ir išpirktos dvi knygos laidos. Į anglų kalbą Simą išvertė Kęstutis Cižiūnas ir J. Žemkalnis. Gražiai išleido Manyland Books, Inc. (84-39 90th St., Woodhaven, N. Y. 11421). Nežinant, sunku pasakyti, kaip leidyklai sekasi su knygos pardavimu, tačiau knyga jau surado kelius į viešosios opinijos informavimo centrus. 

Skaityti daugiau: JURGIO GLIAUDOS “SIMAS” ANGLIŠKAI

STASIO YLOS “A PRIEST IN STUTTHOF”

Kas atsitiko prieis du su puse dešimtmečio, yra jau istorija. Ji išmokstama iš knygų. Knyginės žinios yra abstrakčios, lyg formulės: mokiniai ir žino, ir vėl pamiršta; gyvenime naudojamos tik reikalui esant. Kas gi formulėmis gyvena? Kas gaivina sielų tik faktuose ir datose?

Tautinės gyvybės šaltiniu gali būt vien knygos, rašytos “krauju, širdim ir kančiomis”. Tokių knygų nereikia išmokti, bet jų impulsais gali gyventi ilgų laikų arba net ir visada.

Viena tokių knygų yra kun. prof. Stasio Ylos gilių išgyvenimų istorija iš Stutthofo kalinio dienų — “Žmonės ir žvėrys dievų miške”. Skaitant šių knygų prieš du dešimtmečiu, mums, karo baisumų, okupacinių baimių irgi patyrusiems, apie vokiečių žiaurumus iškilo naujų žinių, šiurpių mūsų brolių ir kitų tautų įkalintųjų pergyvenimų ir ankstyvos, bet ne beprasmiškos mirties paveikslų (Kun. A. Lipniūno ir kitų).

Tai knyga, kurių St. Yla buvo parašęs ne paprastu rašalu, o “prakaitu, vargo dulkėmis, baimės virpėjimais”, ir kuri mus veikė drauge sukrečiančiai, ir gaivinančiai ir orientuojančiai į ateitį. Iš tų pačių laikų ir to paties koncentracijos lagerio baisumų išleista ir prof. Balio Sruogos knyga “Dievų miškas”.

Skaityti daugiau: STASIO YLOS “A PRIEST IN STUTTHOF”

NEPAKANTA IR MEILĖ, IGNORANCIJA IR BAIMĖ

Totalinė skirtingos nuomonės nepakanta

Atsiliepdamas į prof. A. Maceinos straipsnį “Nuo ko mes bėgome”, rašytojas Jurgis Gliaudą 1971.VIII.18 “Dirvoje” pareiškė nuomonę, kad “mes apleidome Lietuvą dėl okupacinio režimo teroro baimės. Gi režimo komponentai buvo režimo rėmėjai . . .Jų tarpe buvo nemaža lietuvių tautos narių, kurie savo teroro praktika nesiskyrė nuo importo”. Šias J. Gliaudos pastabas persispausdino 'Į Laisvę” nr. 53(90).

“Akiračiai”(nr. 1-35), redakcijos vardu komentuodami tas pastabas, rašo:

“Šiame pastarajameĮ Laisvę numeryje skelbiama dar vieno “specialisto” tuo klausimu nuomonė, kad žiauriausi ir Lietuvai pragaištingiausi komunistai yra ne rusai, o lietuviai”. Ir savo komentarui “Akiračiai” davė įsidėmėtiną antraštę: “Pasiilgo carinės okupacijos”.

Lietuviai, apsikrėtę rusiškom idėjom

Mykolas Krupavičius nesenai pasirodžiusioje “Prisiminimų” knygoje, kalbėdamas apie bolševikų revoliucijos metą Voroneže, rašo:

“Aušrininkai tarpusavy skyrėsi tuo, kad vieni jų leido be kovos naujoms rusiškoms idėjoms apsėsti širdis ir protus, norėdami jas įgyvendinti Lietuvoje, o kiti ir apie Lietuvą nustojo galvoję. Jiems matuška Rossija atstojo močiutę Lietuvą . . . Nėra nė vieno bolševikų daryto žygio prieš lietuvių visuomenę, kur nebūtų dalyvavę ir aušrininkai. Taip, pvz., kratą pas prof. J. Jablonskį darė aušrininkai. Mano bute darė kratą ir pasisavino daug raštų ir knygų taip pat aušrininkai. Aušrininkai suiminėjo bolševikams pavojingus žmones, jų tarpe ir Lietuvių Tautos tarybos narius. Aušrininkai mane teisė mirtimi. Aušrininkai kliudė ir išvaikė nepageidaujamų krypčių susirinkimus. Žodžiu, nebuvo nė vieno bolševikų žygio lietuvių persekiojimo metu, kuris būtų apsėjęs be aušrininkų pagalbos.”(274-5 pusl.).

Skaityti daugiau: NEPAKANTA IR MEILĖ, IGNORANCIJA IR BAIMĖ

ATEITININKAI TREMTYJE

 (Ištrauka iš Mykolo Krupavičiaus “Prisiminimų”)

Ateitininkai rusiškoje tremtyje išmoko artimai draugiškai vienoje giminingoje šeimoje gyventi su savo nelaimingąja ištremtąja liaudim. Kai Lietuvoje pradėjo šiuodu svarbiausi gyventojų sluoksniai — kaimiečiai ir inteligentai — tarpusavy nesutikti, kai tarp jų atsirado kenksminga tautai ir valstybei tvora, buvę Rusijoj ateitininkai tam neigiamam reiškiniui nepasidavė. Gyvenimo vargai ir nelaimės juos išmokė vienybės ir artimo ryšio su tais, iš kurių jie patys yra išėję. Keli jaunystės metai Rusijoje drąsioje kovoje su visa, kas ateitininko sielai yra svetima, neigiama, juos išugdė drąsius, kovingus, nenusimenančius kovotojus už savo idealus ir tikslus. Toks ateitininkas iš Rusijos sugrįžo atgal į savo tėvynę. Kaip veržlus, kovingas, branginąs savo patirimus ir idealus jis spaudė savo antspaudą į besikuriantį naują lietuvišką gyvenimą. Keleri metai, rodos, nedidelis laikotarpis, o tačiau jie, praleisti skirtingose gyvenimo sąlygose, palieka skirtingų žymių žmogaus galvosenoje ir veiksmuose. Mūsų jaunimas, pasilikęs Lietuvoj ir iškentęs nepaprastai žiaurų okupantų režimą, kuris neleido žmogui pareikšti savo laisvą mintį, jaunimas, kuris visą savo veiklą sutelkė į susirūpinimą duonos kąsniu, skyrėsi nuo jaunimo, išaugusio Rusijos revoliucijos dvasioje. Pasilikusiam jaunimui buvo sukliudyta subręsti tomis pačiomis ateitininkų savybėmis, kuriomis subrendo praleidęs revoliucijų audrą jaunimas. Tie skirtumai, sugrįžus iš Rusijos ir vėl susijungus vienoje ateitininkiškoje šeimoje, išsilygino ta prasme, kad veržlesnis ir kovingesnis tremtinis ateitininkas patraukė prie savęs rastuosius tėvų žemėje idėjos draugus. Jeigu Nepriklausomoji Lietuva be kovų iš karto buvo įstatyta į aiškiai sveiką ir gilų demokratinės santvarkos kelią, tai yra tos ateitininkijos nuopelnas, nes ji ir Lietuvoje užėmė vadovaujamą (vadovaujančią) vietą. Galime pasidžiaugti ir pasigėrėti, kad tos ateitininkijos kūrybiniais darbais džiaugėsi ne tiktai visa be pažiūrų skirtumo Lietuva, bet ir aplankę ją įvairių kraštų svetimšaliai. Tremties ateitininkai nepavėlavo “ant nepriklausomybės įkurtuvių”. Jie grįžo pačiu svarbiausiu ir reikalingiausiu momentu — į kruviną Laisvinimo puotą. Jie grįžo tuo metu, kai Vasario 16 Aktu paskelbtą Nepriklausomą Lietuvą reikėjo ginti su ginklu rankose ir ant Laisvės Aukuro ne tik savo kraują, bet ir gyvybę dėti.

Skaityti daugiau: ATEITININKAI TREMTYJE

PADĖTI LIETUVAI ATGAUTI LAISVĘ

VEDAMIEJI

Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese vienose diskusijose dalyvavęs trečios kartos lietuvis dėstė, kad protingiau esą stengtis Lietuvai padėti, bet ne kovoti dėl jos laisvės. Kadangi šio kalbėtojo pavardė bent iki šiol nesutinkama nei padėjėjų, nei kovotojų sąrašuose, reikia manyti, kad jam ta mintis buvo įpiršta iš šalies. Ir iš tikro, tą mintį lietuviškai išeivijai ne nuo vakar siūlo tam tikra dalis vidurinės ir vyresniosios kartos intelektualų.

Norint minėtą siūlymą konkretizuoti ir jį įgyvendinti, išeities tašku tektų pasirinkti vieną iš trijų “padėti Lietuvai” sampratą: pačių siūlytojų, okupanto ar okupuotos tautos.

Ar “padėti Lietuvai” frazė yra rimtas siūlymas, ar tik nenorimas aptarti šūkis, sunku pasakyti, nes patys siūlytojai iki šiol nėra atskleidę jo tikrojo turinio. Tačiau apytikriai galima spėti, kad ta pagalba turėtų ribotis didesnių laisvių Lietuvos žmonėms iš Maskvos išrūpinimu, tuo pačiu metu pripažįstant susidariusio status quo teisėtumą. Kiekvienu palengvėjimu ir pagerėjimu krašte reikia džiaugtis, tačiau kiek pernaivu galvoti, kad Maskva iš geros širdies pavergtam lietuviui duotų tokių teisių, kuriu neduoda savajam rusui. Tokia nepilna ir nereali pagelba Lietuvai laisvojo lietuvio patenkinti negali.

Skaityti daugiau: PADĖTI LIETUVAI ATGAUTI LAISVĘ

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ SUVAŽIAVIMO LAUKIANT

Veikliai ir kūrybingai Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžio ir tam sąjūdžiui artimi žmonės reiškiasi lietuviškos išeivijos gyvenime. Tai vienintelė iš kadaise gausių Lietuvos rezistenciniame pogrindyje veikusių organizacijų, kuri išlaikė organizacinį tęstinumą, palikdama ištikima savo rezistenciniams įsipareigojimams. Pastarieji įvykiai okupuotoje Lietuvoje liudija, kad po 30 nelaisvės metų ta pati valstybinės nepriklausomybės idėja tebėra gyva visoje lietuvių tautoje.Ypač viltingai nuteikia sovietų sistemoje išaugusio Lietuvos jaunimo pasiaukojantis patriotizmas, į kurį ištvermingai atsiliepia idėjiniai frontininkų siekiai.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ SUVAŽIAVIMO LAUKIANT

Į Laisvę 1972 56(93)

     T U R I N Y S

Skaitytojų žodis ........................... 2

Kęstutis Kazimieras Girnius:

     Išeivijos ateitis jaunimo perspektyvoje 4

Aloyzas Baronas: Talentai ir įsakymai ..... 13

Mykolas Naujokaitis: Su Levu 113 .......... 22

Antanas Gintaras Razma: Pasaulio Lietuvių

     Jaunimo kongresas — didysis bandymas . 26

Juozas Kojelis: Poetas publicistikoje ..... 29

Solidarumas su tauta ...................... 37

Veiksniuose ir veikloje ................... 44

Lietuvių Fronto Bičiulių gretose .......... 60

Spauda, radijas, knygos ................... 69

“Į Laisvę” vedamieji ...................... 78


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1972 56(93)

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Straipsniai geri, literatūra pamiršta

Šiame numeryje (“Į Laisvę” nr. 55-92) vertingiausi straipsniai Vytauto Vaitiekūno“Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla okupacijoje” ir J. Vingrelio “Po bolševikų kaukėmis”; abu atskleidžia šiurpių tikrovę Lietuvoje.

Gerai, kad pagerbtas rašytojas - žurnalistas prof. J. Brazaitis; gerai, kad recenzuojat knygas, bet grožinę literatūrų jau vėl užmirštate! O kad kokį eilėraštį, kokį mažų gabalėlį grožinės prozos.

Alė Rūta
Santa Monica,
Calif.

Maža pagalba geriau už žodinę kovą

Dėl vedamojo (“Padėti Lietuvai atgauti laisvę”, “Į Laisvę”, nr. 55-92red.) man rodos, kad tėra tik semantiškas skirtumas tarp “kovoti už Lietuvos laisvę” ir “padėti Lietuvai”. Jeigu ta kova, kaip kad dažnai būva, tik žodinė, tai manau, kad kokia nors maža konkreti pagalba Lietuvai yra naudingesnė už dideles kovingas kalbas.

Genius Procuta
Kanada

Neįvertintas Krupavičius?

Nežinau, kaip traktuoti ištraukos iš Mykolo Krupavičiaus prisiminimų (“Ateitininkai tremtyje”) talpinimų priešpaskutiniame žurnalo lape. Sakyčiau, kad minint vieno didžiausių mūsų tautos vyrų,. kurio vardas išliks gyvas ir už šimtmečių, mirties metines, jo raštas (ir nuotrauka) vienų iš pirmųjų žurnalo puslapių turėjo puošti.

Alfonsas Nakas
“Naujienos”,
1972.X.26

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

IŠEIVIJOS ATEITIS JAUNIMO PERSPEKTYVOJE

KĘSTUTIS KAZIMIERAS GIRNIUS

Prieš pradėdamas kalbėti apie išeivijos ateitį jaunimo perspektyvoje, noriu trumpai apibrėžti šios temos sampratą. Išeivijos ateitį galime diskutuoti ir vertinti bei bandyti jai pasiruošti tik tada, kai žinome ir pilnai suprantame jos uždavinius. Gi jiems suprasti turime turėti šiokią tokią išeivijos tikslo sampratą. Čia kyla pirmoji problema, nes išeivijos tikslas permažai mūsų visuomenėje diskutuojamas, lyg jis būtų visiems aiškus ir savaime suprantamas — todėl jį svarstant neverta laiko gaišinti. Beveik kiekvienoje stovykloje ar iškilmingame posėdyje girdime priminimą garbingos Lietuvos praeities ir kokį nors optimistišką pasisakymą apie giedrią išeivijos ateitį. Bet dauguma šitokių pasisakymų tėra tik šūkiai, o šūkiai retai teturi kokį nors konkretų turinį. Dažniausiai jų kartojimas skiriamas tik vienkartiniam užsidegimui. Jei paklaustume žmonių, kaip jie įsivaizduoja išeivijos ateitį ir uždavinius, gautume labai skirtingus atsakymus, jei iš viso išgirstume prasmingus atsakymus, o ne tik pakeitimą vienų žodžių kitais, lygiai neišanalizuotais. Tikrai neatsirastų vieningos nuomonės. Tai gali reikšti arba kad klausimas labai kontroversiškas, apie kurį visi turi savas nuomones ir dar nėra padaryta kokios nors bendresnės išvados, arba kad iš viso žmonės apie tai negalvoja ir, netikėtai užklupti, sako tik tai, kas tuo metu ateina į galvą. Deja, pastarasis išaiškinimas yra daug teisingesnis. Tačiau jei negalvojame apie išeivijos prasmę ir uždavinius, tai kaip galime ruoštis ateičiai .. . Negalima rimtai ruoštis, jei nežinome, kam ruošiamės. Kol tikslas lieka neaiškus, mūs pastangos ir energija bus veltui eikvojamos, nes nebus nustatyta, kokie darbai svarbesni ir kuriuos turėtume daugiausiai remti.

Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS ATEITIS JAUNIMO PERSPEKTYVOJE

TALENTAI IR ĮSAKYMAI

Žvilgsnis į okupuotoje Lietuvoje 1971 metų literatūros premijoms pasiūlytus veikalus

ALOYZAS BARONAS

Pavergtosios Lietuvos literatūra jau ne kartą buvo aptarta laisvojo pasaulio lietuvių spaudos skiltyse. Yra buvę visa eilė apžvalginių ir kritikos straipsnių, vertinančių visą Lietuvos literatūrą, paskirus jos kūrėjus ar atskirus žanrus. Supažindinant su okup. Lietuvos literatūra, tektų suminėti jau per šimtą vardų, daugiau ar mažiau pasireiškusių prozoj, poezijoj ar dramoj, ir šimtus knygų. Ir tačiau jei reikėtų kalbėti apie vertingus kūrinius, tas skaičius būtų labai nedidelis, ne todėl kad šiais laikais nebūtų daugiau talentų, bet todėl, kad ten nėra kūrybinės laisvės. Tai liečia ne tik Lietuvą, bet taip pat visus kitus užgrobtus kraštus ir pačią grobikę Sovietų Rusiją. Rusai, davę geriausių literatūros klasikų, per pastaruosius penkiasdešimt metų nieko gero neišugdė, o tragiškiausia, kad Pasternako, Solženicyno ar dar vieno kito talentingo kūrėjo geriausius veikalus jie turi skaityti anglų ar kuria kita svetima kalba.

Daugeliui gali atrodyti, kad nuolatinė kalba apie sovietų rašytojų varžymus gali būti ir perdėta, tačiau taip nėra. Ir jei kuris rašytojas pabando atsipalaiduoti nuo tų varžtų, nuolat ir nuolat yra perspėjamas, kad nukrypęs nuo partijos linijos. Tokių perspėjimų buvo visad, bet ypač jie sutvirtėjo šiais metais. Tai reakcija į užsienio lietuvių veiklą ir pačiame krašte viešai reiškiamą nepasitenkinimą.

Skaityti daugiau: TALENTAI IR ĮSAKYMAI

SU LEVU 113

MYKOLAS NAUJOKAITIS

Pirmieji pogrindžio ryšiai

Sutikau Levą Vilniaus gatvėj. Iš tiesų tai buvo sutartas susitikimas, tarpininkaujant mūsų bendram pažįstamam, patikimam ryšio mezgėjui. Mūsų bendrininkas — ryšininkas Jonas Žostautas iš anksto jau buvo mus supažindinęs, nusakęs mūsų veiklos tikslus ir siekimus. Tad susitikimas buvo kaip senų pažįstamų. Tie, kurie pažinojo Levą anais senais laikais, stebėjosi jo stilium, laikysena, elgsena; turėjo sunkumų sutikti, kad jis, Levas, yra uolus pogrindžio darbininkas — organizatorius. Tryse pavaikščiojom keletą valandų Vilniaus gatvėse 1940 m. lapkričio mėn. saulėtą nors ir šaltą dieną. Apsilankėm Gedimino pilyje, Rasų kapinėse ir Žvėryne. Išsikalbėjom. Keista. Nors ir buvom skirtingų politinių pažiūrų, nekilo jokio klausimo nei dabarčiai, nei ateičiai: kas darbą atliks, kas vadovaus. Sutarėm laikytis ir puoselėti du pogrindžio centrus — Vilniuje ir Kaune, ir juos vystyti lygiagrečiai, nes jei nelaimė ištiktų vienoje vietoje — antroji organizacijos dalis pasiliktų pilnam stiprume. Mūsų sutarti punktai buvo štabų priimti — patvirtinti. Sutarėm ir laikėmės nuolatinio ryšio tvarkos. Susitikdavom Vilniuje ar Kaune kas dvi savaitės pasikeisti naujienom ir toliau vystyti programą ir planus, pasiruošę įvairioms galimybėms. Buvo visai natūralu ir žmogiška, kad mes išplėtėm savo pasikalbėjimus į organizacinį ir politinį tinklą. Pats svarbiausias klausimas ir mūsų diskusijų taškas, žinoma, buvo karo tarp rusų ir vokiečių galimybės, jo pasėkoje pogrindžio organizuoto ir planuoto sukilimo įvykdymas, vyriausybės ir administracijos organizavimas.

Į Berlynu ir atgal

1941 m. sausio mėnesį, rusų paieškomas, persikėliau į Kauną ir apsistojau pas Joną Žostautą. Levui prisistačius, aptarėm padėtį. Galvojom, kad Levas turėtų kurį laiką vengti pasirodyti vietovėse, kur mano pėdsakai dar nebuvo atvėsę.

Skaityti daugiau: SU LEVU 113

PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESAS — DIDYSIS BANDYMAS

Tarp vilčių ir abejonių

ANTANAS GINTARAS RAZMA

Ten, kur aidėjo jaunatviškas, lietuviškas balsas, dabar tyla. Čikagoj . . . Kent universitete . . . Romuvoj. Iš vyresnių ir jaunesnių girdisi pokongresinių abejonių: taip, mes matėme jaunų žmonių mases kongreso metu, bet dabar jau nieko nebesigirdi. Artas spektaklis buvo tik vienkratinė jaunimo koncelebracija, kuri vėl pasikartos 1975 Brazilijoje? Jei taip, abejojančių manymu, tai tie sunkiai surinkti pinigai geriau būtų buvę sunaudoti kuriam kitam ilgiau išliekančiam tikslui.

Organizacijai reikia idėjinės bazės

Lietuviškoj visuomenėj esama daug žmonių, kurie į kongresą žiūrėjo gan paviršutiniškai. Jiems bet koks jaunimo suėjimas jau yra svarbus laimėjimas lietuvybei. Pagal tai kongreso svarbiausias tikslas būtų buvęs sugabenti jaunimą iš viso laisvo pasaulio į vieną vietą, kad jis galėtų pasišnekėti, pasilinksminti ir gal net pradėti kurti lietuviškas šeimas. Žiūrint iš to taško, kongresas buvo stebėtinai sėkmingas: Kent valstybiniame universitete susirinko 250, Romuvos stovykloje 500 ir nesuskaitoma minia jaunuolių Čikagoj. Ir baliavota, ir linksmintasi, ir merginėta.

Skaityti daugiau: PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESAS — DIDYSIS BANDYMAS

POETAS PUBLICISTIKOJE

Bernardo Brazdžionio politinė - visuomeninė linija “Lietuvių Dienose”

JUOZAS KOJELIS

Išleidęs visus savo rūpesčius pensijon, kartojant jo paties linksmai tartus žodžius, ir pats redaktorius Bernardas Brazdžionis po 17 metų paliko “Lietuvių Dienų” redaktoriaus kėdę, perleidęs savo pareigas redakciniam kolektyvui.

Septyniolikos metų jo darbas (su garbės atlyginimu) tuo būdu yra tapęs istoriniu faktu ir vertinimo objektu.

Lietuviško gyvenimo veidrodis

“Lietuvių Dienos” išsiskyrė iš kitų išeivijos lietuviškų žurnalų tuo, kad neturėjo oficialaus savo paskirties aptarimo, k. t., “kultūros”, “mokslo”, “politikos”, “atviro žodžio”, “jaunimo” ir t. t. Brazdžionio pirmatako redaktoriaus Juozo Vitėno pasirinkimu, “Lietuvių Dienos” foto ir žodine medžiaga turėjo galimai pilniau atspindėti visą lietuvių išeivijos gyvenimą ir veiklą. Taigi, informavimas buvo pagrindinė žurnalo paskirtis, atiduodant gerą duoklę grožinei ir meninei kūrybai. Susidarius stipresniam kolektyvui, informacijos platforma buvo praplėsta ta prasme, kad išeivijos gyvenimą kurią ir formuoją veiksniai žurnale ne tik buvo pristatomi, bet ir sudarytos galimybės ir jiems patiems prisistatyti. “Lietuvių Dienos” buvo tarsi scena, kurioje buvo rodomas lietuviškas spektaklis, tačiau redaktorius ar kolektyvas nesisavino nei režisoriaus, nei dirigento, nei choreografo ir net nei grimoriaus rolės.

Skaityti daugiau: POETAS PUBLICISTIKOJE

ŽVILGSNIAI Į ĮVYKIUS IR SPAUDĄ

SOLIDARUMAS SU TAUTA

►    Kovojau su lietuvių tautai svetima sovietų valdžia

►    Bendradarbiavimas ir laisvė

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

►    Lietuvos byla Europos saugumo konferencijoje

►    Demonstracijos

►    Lietuvos Vyčiai ir jų ateitis

►    Ko trūksta Tabor farmos pokalbiams

►    Lietuvos Vyčiai atsiriboja nuo Lie. Bendruomenės

►    Įspūdžiai iš Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongreso

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

►    Rezistencijos vadų amžinybėn palydint

►    Prapuolenio laiškas Škirpai

►    LF Bičiulių stovykla Wasagoje

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

►    Rūsčios dienos

►    “Vardan teisybės”

►    Ištikimybės ir garbės keliu 

“Į LAISVĘVEDAMIEJI

►    Ištikimųjų įsipareigojimas

►    Laisvinimo veiklos finansavimas

KOVOJAU SU LIETUVIŲ TAUTAI SVETIMA SOVIETŲ VALDŽIA

SOLIDARUMAS SU TAUTA

Partizano LIUDVIKO SIMUČIO pareiškimas Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumui

Šio rašto autorius Liudvikas Simutis, g. 1935, už dalyvavimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdyje Pabaltijo karinio sovieto tribunolo 1955 buvo nubaustas mirtimi. SSSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumas mirties bausmę pakeitė 25 metų griežto režimo pataisos darbų kalėjimu. Po 15 kalinimo metų, 1970.V1I.20, aplenkdamas kalėjimo administraciją, kuri jo anksčiau siųstus pareiškimus sulaikydavo, Simutis savais kanalais pasiuntė SSSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumui naują pareiškimų, kurio nuorašas pasiekė ir laisvąjį pasaulį. Pareiškimas parašytas, žinoma, rusų kalba.

Liudviko Simučio tėvas Adomas Simutis, kilęs iš Vėgerių val., Mažeikių apskrities, nuolat gyveno savo namely Kaunatavoj, Luokės vals., Telšių aps. Dirbo padieniu darbininku. Buvo vedęs. Turėjo du sūnus. Nepriklausomybės laikais politinėm organizacijom nepriklausė. Apie jo kokį reiškimąsi, Lietuvą sovietam okupavus, trūksta žinių. 1941.VI.8, tik dvi savaites prieš vokiečių-rusų karo pradžių, jis buvo NKVD suimtas ir laikomas Telšių kalėjime. Jo lavonas buvo rastas Rainių miškely drauge su 72 kitų Telšių kalėjimo kalintųjų ir, rusam besitraukiant, 1941.VI.24 naktį Rainių miškelyje nukankintųjų lavonais. Tarp tų lavonų buvo dar keturi kaunataviškiai: Adolfas Butkus, Karolis Kizevičius, Petras Maskolenka ir Kazys Paulauskas, NKVD suimti tų pat dieną kaip ir Simutis. Kaunatavoj niekas neabejojo, kad visus juos bus įskundę po 1863 sukilimo Kaunatavos dvaro žemėse įkurdinti rusai kolonistai.

Vertėjas

SSSR Aukščiausiojo Sovieto

Prezidiumui

Simučio Liudviko, Adomo s., g. 1935 Adresas: Mordvių ASSR p /o Javas, p /ja ZX 385 /10

Pareiškimas

Buvau penkerių metų amžiaus, kai man parodė mano tėvo lavoną. Pusė veido sutinus, pamėlynavus. Antroji pusė kruvina. Akys išdurtos. Rankų ir kojų oda balta, atšokus nuo kūno, apvirinta. Liežuvis ištrauktas ir virvele ištemptas. Lyties organai sutraiškyti. (Apie tai aš sužinojau vėliau). Gretomis daug tokių pat sumaitotų lavonų. Mano motinos ir daugelio man nepažįstamų žmonių raudojimas. Prakeikimai bolševikų adresu.

Skaityti daugiau: KOVOJAU SU LIETUVIŲ TAUTAI SVETIMA SOVIETŲ VALDŽIA

BENDRADARBIAVIMAS IR LAISVĖ

Išeivijai bendradarbiauti su paliktu kraštu yra taip natūralu, kaip valgyti ar gerti. Asmenišką, visuomeninį, kultūrinį ir politinį bendradarbiavimą su savo tėvynėmis intensyviai praktikuoja Amerikos skandinavai, vokiečiai, šveicarai, italai, japonai . . . Jokių nesutarimų tos išeivijos tarpe dėl to nekyla. Lietuviškos išeivijos gi bendradarbiavimas su okupuotos Lietuvos žmonėmis daugiau negu šimtmečio ketvirtį yra nutrūkęs. Nėra ne tik bendradarbiavimo, bet nei normalaus bendravimo ar santykiavimo. Ar tų santykių atstatymas yra įmanomas?

Pagrindinė sąlyga atstatyti išeivijos ir Lietuvos lietuvių okupacijoje bendradarbiavimą yra laisvas, niekieno nevaržomas žmonių, idėjų ir kultūrinių vertybių pasikeitimas visišku lygybės principu. Jei tik ši sąlyga būtų išpildyta, bendradarbiavimas suūžtų pavasario sriautu. Nereikėtų dėl to nei bartis, nei pyktis. Dabar tų sąlygų nėra. Jų ilgimės mes, ilgisi ir Lietuvos žmonės. Ištrėmimu į Sibirą ir ilgai trukusiu nužmoginimu žmogaus tragikos filosofiją asmeniškai paliudijęs Juozas Keliuotis simboliškai įvardintame straipsnyje “Tiltas, kurio nėra” (“Kultūros Barai”, 1971-12) ilgesingai kalba apie “abipusių kontaktų” reikalingumą. Dėl reikalingumo visi sutariame, bet nuomonės išsiskiria dėl galimumų. Iki šiol kontaktai galimi iš vienos pusės. Tai patvirtina tas pats Keliuotis kitame laikrašraštyje: “Apie mūsų laimėjimus užsieniečiai ‘geradėjai’ puikiai žino. Jie skaito tarybinius laikraščius, susitinka su tėvynainiais ir anoje, ir šioje okeano pusėje” (“Literatūra ir Menas”, 1972-15). Autorius negali pasakyti, kad tėvynainiai Lietuvoje išeivių laikraščių ir knygų negauna o nuvykę tėvynėn uždaromi Vilniuje ir budriai saugojami. Prie bendradarbiavimo tilto, lyg Amerikoje prie išvažiavimo iš didelės automobiliams statyti aikštės vartų, okupantas yra įtaisęs geležinius nagus. Jei bandysi iš kitos pusės įvažiuoti, supiaustysi padangas. Taip ir Kazakevičiaus iš Vilniaus prieš kurį laiką “Į Laisvę” adresu pasiųsti knygų siuntiniai adresatą pasiekė, o iš čia siųsta poezijos knyga “žuvo” pakelyje. Taigi, reikia sutikti su Keliuočiu, kad tilto, kuriuo į abi puses laisvai keliautų ir susisiektų Lietuvos ir išeivijos žmonės, jų kūriniai ir idėjos, dar nėra.

Skaityti daugiau: BENDRADARBIAVIMAS IR LAISVĖ

LIETUVOS BYLA EUROPOS SAUGUMO KONFERENCIJOJE

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

JUOZAS RAJECKAS, LIETUVOS ATSTOVAS WASHINGTONE chargé d’affaires titulu pačiu sunkiausiu Lietuvai laiku ištikimai gina Lietuvos teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos pasiuntinybė Washingtone — tai pats svarbiausias ir stipriausias laisvos Lietuvos diplomatijos užsienyje postas, akivaizdžiai laisvame pasaulyje paneigiąs okupanto kėslus. Laimingu atveju, tą postą laiko patyręs diplomatas ir garbingas lietuvis, kuriam šiais metais sukako 75 m. amžiaus.

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencija, kurioje dalyvaus Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės, nebe už kalnų. Tai konferencijai ruošiasi Sovietų Sąjunga, jai ruošiasi ir laisvojo pasaulio kraštai. Didelio dėmesio tai konferencijai skiria JAV-bių vyriausybė. JAV-bių prezidentas R. M. Nixon tai labai aiškiai akcentavo savo pareiškimuose, duotuose The Washington Star-Newslaikraštininkui Garnett D.

Horner (žiūr. The New York Times, 1972 lapkričio 10). Anot prezidento, “The first year will be a very busy one. We are going to move on SALT II, We, of course, will be moving on the European Security Conference . . Be abejo, toje konferencijoje bus pajudintas viena ar kita forma Lietuvos bylos klausimas. Mūsų veiksniai tai konferencijai irgi ruošiasi.

Skaityti daugiau: LIETUVOS BYLA EUROPOS SAUGUMO KONFERENCIJOJE

DEMONSTRACIJOS

Demonstracijos yra priimta ir ypač Amerikoje praktikuojama priemonė kokiu nors reikalu pasiekti viešosios opinijos dėmesį. Pastaraisiais keleliais metais demonstracijų Amerikoje pasipylė lyg iš gausybės rago. Buvo demonstruojama už viską ir prieš viską, tad ir žinių skleidimo kanalai-spauda, radijas, televizija, demonstracijoms nebeskyrė išskirtino dėmesio. Kad jos visuomenei būtų pristatytos, turėjo kuo nors išsiskirti iš paprasto pasivaikščiojimo šaligatviais su plakatais.

Norėdami atkreipti spaudos ir televizijos dėmesį, kairieji radikalai demonstracijas ėmė rišti su smurtu, nuosavybių naikinimu, fizišku susirėmimu su policija ir t.t. Tuo būdu demonstracijos dažnai užsibaigdavo riaušėmis. Tada spauda, televizija ir radijas jas pristatydavo visose detalėse. Padrąsinti pasisekimo, radikalai smurto elementą kiekvienose demonstracijose didino, ir buvo prisigyventa laiko, kad jau nebesinorėjo žiūrėti televizijos žinių programų, nes jos visos buvo persūdytos riaušes primenančiomis demonstracijomis. Dabartiniu metu demonstracijų įkarštis yra jau praėjęs.

Skaityti daugiau: DEMONSTRACIJOS

Lietuvos Vyčiai ir jų ateitis

Reikia manyti, kad visi tie, kurie dar įdomaujasi ir dalyvauja lietuvių išeivijos veikloje, yra daugiau ar mažiau girdėję apie Lietuvos Vyčius (The Knights of Lithuania), JAV-bių lietuvių organizaciją. Šį vienetą buvo gerokai išgarsinęs pasaulio lietuvių tarpe a. a. kun. kleb. Jonas C. Jutkevičius, vienas iš Lietuvos Vyčių veikėjų, kuris buvo pašauktas amžinybėn 1971 metų vasarą.

DR. JOKŪBAS J. STUKAS praėjusią vasarą vedovavo Lietuvos vyčių ekskursijai į Pietų Ameriką. Jo pastangomis Brazilijos katalikų jaunimo organizacija TFP pažadėjo pravesti plataus masto akciją Lietuvos laisvės reikalu: parašų rinkimas, straipsniai spaudoje, 85 radijo stotyse specialios programos, demonstracijos prie rusų ambasados, memorandumas Jungtinėms Tautoms. Prof. J. J. Stukas yra vienas iš nedaugelio šviesiųjų Amerikos lietuvių vadų, kuriuos išaugino senoji lietuvių imigracija.

Tos organizacijos pradžia siekia 1913 metus. Tai buvo lietuvių išeivių katalikų jaunimo organizacija. Beveik visi nariai tuo metu (1913 metais ir kiek vėliau) buvo gimę ir augę Lietuvoje. Ir savo organizacijos himne jie giedodavo: “ . . . Mums viską davė Lietuva, vaduosim galva ją savo . . .” Lietuvos Vyčiai tebegieda tą pirminį himną, kuris jiems mažai ką bereiškia: šiuo metu beveik visi organizacijos nariai yra gimę ir augę JAV-se.

Skaityti daugiau: Lietuvos Vyčiai ir jų ateitis

KO TRŪKSTA TABOR FARMOS POKALBIAM?

Kaip žinom, Tabor Farmos pokalbius pradėjo a. a. Juozas Bičiūnas, PLB Valdybos buv. pirmininkas. Turėjo gerą ir gražų tikslą: sudaryti sąlygas susitikti skirtingų nuomonių bei įvairuojančių nuotaikų žmonėm ne tik pasikalbėti aktualiaisiais dienos klausimais, bet ir pabendrauti, pasižmonėti. Tokie neformalūs pažmoniai, Bačiūno nuoširdžiausiu įsitikinimu, turėję lyginti asmeninius kampuotumus, švelninti mūsų polemikų aštrumus, atleisti susitvenkusias įtampas. Bet, svarbiausia, ko Bačiūnas norėjo, tai apaštalauti Lietuvių Bendruomenės idėjai, sudarant tą atmosferą, kuri reikalinga kliūtims nuo Bendruomenės kelio šalinti. Reikia pripažinti, kad pirmasis 1964 metų susikimas tokia atmosfera pasižymėjo: šeimininkas savo kvietuosius svečius nuoširdžiai priėmė ir vaišino, o svečiai atsilygino tuo pačiu džentelmeniškumu. Nuomonės buvo reiškiamos atvirai, bet ir korektiškai. Taip, kaip turi būti kultūringų žmonių draugėj.

Praėjo keleri metai, ir Bačiūnas vėl norėjo tokį pažmonį pakartoti. Bet jau negalėjo: užklupo jį patį liga, pasibaigusi jo mirtimi. Persitvarkiusi PLB Valdyba įvykdė tai, ką velionis buvo planavęs: radusi naujųjų Tabor farmos šeimininkų Almos bei Valdo Adamkų palankumą ir su jais susitarusįjį apsisprendė pažmonius ir toliau tęsti. Kartu tai turėjo būti a. a. Juozo Bačiūno prisiminimas ir pagerbimas. Šie pažmoniai dabar pradėti vadinti Bendruomenės - Spaudos - Radijo dienomis. Kelias dienas surengė pati PLB Valdyba, 1972 metų dienas bendru susitarimu surengė Liet. Žurnalistų Sąjungos Valdyba. Ji sudarė programą ir sukvietė svečius.

Skaityti daugiau: KO TRŪKSTA TABOR FARMOS POKALBIAM?

LIETUVOS VYČIAI ATSIRIBOJA NUO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS

Lietuvos Vyčiuose, JAV-bių lietuvių katalikų organizacijoje (žiūr. straipsni apie Lietuvos Vyčius šiame "Į Laisvꔞurnalo numeryje - Red.), jau kuris laikas pastebima daug izoliacijos bei atsiskyrimo nuo kitų lietuvių organizacijų. Dr. J. J. Stukas, išbuvęs ketverius metus Lietuvos Vyčių Centro valdybos pirmininku, buvo pasišovęs 1972 metų pirmoje pusėje suvesti savo organizacijos narius į artimesnį ryšį su JAV-bių Lietuvių Bendruomene. Tuo metu jo vadovaujama Centro valdyba padarė nutarimą kviesti Lietuvos Vyčių visas kuopas jungtis į Lietuvių Bendruomenę. Dr. J. J. Stuko ir jo vadovaujamos Centro valdybos nebuvo intencija “sulikviduoti” ar “uždaryti” Lietuvos Vyčius, kaip kad tam tikri asmenys kalbėjo ar rašė spaudoje, priešingai — juos atlietuvinti ir gauti jiems visokeriopos paramos iŠ JAV—bių Lietuvių Bendruomenės.

Audra dėl “in corpore”

Lietuvos Vyčių Centro valdyba, padariusi minėtą nutarimą, paskelbė jį mūsų spaudoje su pirm. dr. J. J. Stuko laišku, kurį jis buvo parašęs JAV-bių LB Centro valdybos pirm. V. Volertui. Tame laiške jis rašė, kad Lietuvos Vyčiai įsijungia “in corpore” į Lietuvių Bendruomenę. Prie to termino prikibo nedraugiškai Lietuvių Bendruomenei nusiteikę asmenys.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VYČIAI ATSIRIBOJA NUO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS

ĮSPŪDŽIAI IŠ PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESO

Nesu senosios kartos atstovas. Atsiradau JAV-se pačioje savo vaikystėje. Taigi, esu JAV-bių mokslo institucijų auklėtinis. Jaunimo kongreso rengėjai nepramatė jokios rolės asmenims, peržengusiems 30 metų amžiaus ribų. Aš esu tų ribų peržengęs. Tiesa, buvo kviečiami per spaudų visi tame jaunimo kongrese dalyvauti. Nuvykau. Nesigailiu tai padaręs. Diskusijose ar pašnekesiuose turėjau progos pareikšti savo nuomonę. Buvo tikrai reta proga pasikalbėti su visa eile jaunųjų lietuvių iš laisvojo pasaulio visų kampų.

Gerosios kongreso pusės

Pagirtini kongreso organizatoriai už sudarymų galimybės mūsų jauniesiems iš visų laisvojo pasaulio kraštų susitikti ir pabendrauti. Tai, tur būt, ir buvo pats didžiausias šio įvykio rengėjų laimėjimas. Visos eilės kongreso atstovų kalba yra gana jau laužyta, bet jie drįso kalbėti ir savo nuomones reikšti lietuviškai. Jų žodžiuose ir pareiškimuose buvo galima įžiūrėti didelio prisirišimo prie viso to, kas lietuviška. Visi tie, kurie tik kalbėjo (nemaža dalis nė kartų nepravėrė savo burnų), reiškė norų jungtis į Lietuvos laisvinimo ir kitų lietuviškų darbų. Tiesa, visa eilė jaunimo kalbėtojų, kurie reiškė savo nuomonę, nesusigaudė lietuviškuose reikaluose. Tai nieko nuostabaus. Daugelis iš jų nei Lietuvos laisvinime nei kitame lietuviškame darbe nedalyvauja. Visad lengviau yra pareikšti kritiškų žodį vienu ar kitu klausimu, negu kad dirbti kurį nors konkretų darbų.

Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESO

REZISTENCIJOS VADĄ AMŽINYBĖN PALYDINT

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

Apie Leono Prapuolenio mirtį buvo pranešta praėjusiame “Į Laisvę” numeryje ir apie jo išlaisvinimą iš nacių kaceto paskelbtas LAF vado pulk. Kazio Škirpos prisiminimų pluoštas. Šiame numeryje apie Levą, antibolševikinio pogrindžio organizuotoją ir ištikimą dėl Lietuvos laisvės kovotoją, rašo tos kovos bendrininkas ir artimas bičiulis Mykolas Naujokaitis. Pokario nuotaikoms pavaizduoti ir Prapuolenio asmeniškiems nusiteikimams bei stiliui paryškinti spausdinamas vienas jo laiškas, 1945 rašytas min. K. Škirpai.

LEONAS PRAPUOLENIS PRIEŠ 10 METŲ LFB Vyr. Taryboje: iš kairės I-je eilėje — tlr. J. Kižys, L. Prapuolenis, dr. J. Girnius, prof. J. Brazaitis, dr. P. Padalis, St. Daunys; Il-je eilėje — dr. V. Vardys, dr. K. Ambrozaitis, dr. P. Kisielius, St. Barzdukas, dr. V. Majauskas.

1941 Birželio sukilimo vado laidotuvėse Čikagoje dalyvavo Laikinosios vyriausybės ministras pirm. pulk. Kazys Škirpa, ėjęs ministro pirm. pareigas ir švietimo ministras prof. Juozas Brazaitis, pramonės ministras dr. Adolfas Damušis, daugelis kitų sukilimo dalyvių ir rezistencinės kovos bičiulių bei gausi visuomenė. Atsisveikinimui su velioniu vadovavo dr. Petras Kisielius, LFB Vyr. Tarybos pirmininkas.

Iš daugelio pasakytų atsisveikinimo kalbų čia skelbiamos keturios.

LAF VADO ŽODIS

Brangus Kovos Drauge,

Mielas Levai!

Atvykau iš tolėliau, kad šiuo buvusiems Lietuvių Aktyvistų Fronto nariams ir patriotiškajai lietuvių visuomenei skausmingu momentu paboti arti Tavęs, kaip mūsų tautos Birželio Sukilimo vėliavnešio, nūnai Aukščiausiojo valia pašaukto į amžinatvės ramybę. Kažkaip nesinori tikėti, kad Tavo žmogiškoji dalis— kūnasbus netrukus pridengtas purios žemelės, kuri pridengia ir kitus pasitraukiančius į amžinatvę.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS VADĄ AMŽINYBĖN PALYDINT

PRAPUOLENIO LAIŠKAI ŠKIRPAI

Berne, 1945 m. birželio 30 d.

J. E.
Ponui Ministeriui K. Škirpai
P a r y ž i u j e
5, rue de Messine

Didžiai Gerbiamas ir Brangus Pone Ministeri,

Lai būna leista man, nors paskubom, pasidžiaugti ir tikrai nuoširdžiai, kad Jums pavyko iš taip klaikių Gestapo rankų išlikti ir gyvam ir sveikam ir galiausiaiParyžiuje nusileisti.

Tikrai būtų malonu, jei turėčiau galimybę apie visų Jūsų odisėjų, nuo suėmimo dienosbirželio 10 ligi amerikiečių įspūdingo išlaisvinimo —    ką nors konkrečiau patirti. Aiškužymiai maloniau būtų, jei rastųsi galimybė keletą valandų Jūsų malonioje šeimoje, kaip kad Berlyne ar Sonnenburge, buvojant, paplepėti —    praeities, dabarties ir ateities vargais kartu pagyventi. Na, bet noriu tikėti, kad vienų gražių dienų, Europai amerikietišku tempu gyventi pradėjussienos atsidarys.

Kas liečia manetai nedaug tereikėjo, kad ir vėl būtų tekę, tik žinoma ne kartu su Jumis, dalintis kalinio likimu. Po to, kai spalio mėn. 15 d. grįžęs iš, mano akimis žiūrint, būtinai legalios, kartu su Dr. P. Padalskiu, tuo metu (IX.15 - X.8) dar neužimtoje Žemaitijoj atliktos kelionėsradęs savo kambaryje paliktus tam tikrus, mano saugumu susirūpinimo ženklus, nepanorau antrų kartų būti Gestapo “glostomas” irnieko nedelsdamas, dingau. Po keletos savaičių, atgimęs L. Šarūnuaišku, kaip ir kiekvienas naujagimis, jau be barzdosklaidžiojau Šveicarijos pasieny, kol galų gale Vokietijos kūnui jau šalant, to klaikaus siaubo atsikračiau. Dabartiniu metugyvendamas tikrai malonioje, jaukioje ir taip širdingoje pono Ministerio p. Turausko šeimos aplinkoje—jaučiausi taip patenkintaskad šias valandas laikau savo gyvenimo smaguriavimu. Eidamas “garbingas” L. P. Komiteto sekretoriaus pareigas, krepštinėjuosi, kaip toji, daugiau žalos nei naudos darydama pelytė, po biurų, vis daugiau ir daugiau Amerikos kryptim besidairydamas. Na, o koks iš manęs sekretoriusJums tas yra labai gerai žinoma! Šiam titului skirtų nusišypsojimųpuikiausiai įsivaizduodamaspriimu.

Skaityti daugiau: PRAPUOLENIO LAIŠKAI ŠKIRPAI

Subkategorijos