BRONĖ JAMEIKIENĖ ruošiasi į Azijos kraštus

Azijos Fondo globojama, Bronė Jameikienė kitiems mokslo metams išvyksta į Azijos kraštus, kur mokslinėse ir kultūrinėse institucijose skaitys paskaitas apie Vakarų meną: Indijoj — Luknow ir Delhi universitetuose, Hong Konge — Chu Hai ir United kolegijose ir Hong Kongo universitete. Taipgi numatytos jos paskaitos Indonezijoj, Siame, Formozoje, Pietų Korėjoje ir Japonijoje.

Bronė Jameikienė su muzike iš Japonijos Honolulu mieste, Havajuose.

Ateinantį pavasarį ruošia savo darbų parodą Honolulu mieste, Havajuose, Gima galerijoje.

Bronė Jameikienė yra Į Laisvę bendradarbė.

Skaityti daugiau: BRONĖ JAMEIKIENĖ ruošiasi į Azijos kraštus

Vieninga politinio darbo vadovybė

ŽODIS FRONTO SIMPOSIUME TAUTINĖS VIENYBĖS TEMA

Vytautas Volertas

TIKSLAI

Neabejotina, kad ne tik visi politiniai vienetai, bet ir pavieniai lietuviai emigracijoje, neužkrėsti egoizmo, nepapirkti ir psichiniai nepasimetę šiandieniniuose politiniuose tiksluose sutaria. Negalima niekam primesti, kad būtų ieškoma ko nors kito, kaip savarankiškai besitvarkančios Lietuvos laisvų Europos kraštų tarpe arba Jungtinių Europos Valstybių šeimoje. Ir ne tik politiniai darbai šion pusėn veda. Net kultūrinis gyvenimas, lituanistinis auklėjimas, visų sričių kūryba iki šiol sąmoningai ir nesąmoningai paskatos randa neprarastoje viltyje, kad kada nors peržengsime Atlantą, kojas atremdami į laisvą, lietuvišką žemę.

PRIEMONĖS

Politinių vienetų priemonės, tiesa, skiriasi, Jos tyčiomis pasirenkamos kitokios Talkoje, kaip ALT’oj ar VLIK’e, kad nebūtų paralelizmo. Antra, jos priklauso nuo aplinkos. Lietuvių Studentų Sąjungai yra parankiausios parodos universitetuose (taip pat politiniai ne tuščios pastangos! ), Lietuvių Bendruomenės apylinkėms naudingiau veikti vietinę amerikiečių visuomenę kur nors Philadelphijoje per televiziją, radiją, spaudą. Los angeliečiai susirado rezoliucijų kelią. ALT’a gal visai teisingai tvirtina, kad jos daugiausiai klauso senatoriai. VLIK'as orientuojasi už JAV ribų, o sąmoningas lietuvis fabrike stengiasi savo rūpestį skiepinti šalimais dirbančiam juodaodžiui.

Skaityti daugiau: Vieninga politinio darbo vadovybė

Kultūros kongrese pasižvalgius

Kultūrinės, dvasinės kovos baras daug ramesnis, laimėjimai ir pralaimėjimai pastovesni: jie bręsta lėčiau, bet šaknis leidžia, nepalyginti, giliau.

Mums ši tylioji kultūros kova blogiausiai sekėsi. Ginklu mūsų protėviai milžiniškus plotus nukariavo — kultūriškai jų laimėti nemokėjo.

Ne tiek nuo plieno žuvo mūsų tautiečių, kiek kultūriniai ginklai jų mums išplėšė — Rytuose ir Vakaruose dideli pralaimėti barai.

Lietuviškas kraujas, lietuviški veido bruožai, lietuviški iš dalies ir papročiai, tik lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, ir širdis nebelietuviškos tėvynės laime plaka.

Dr. Ignas Skrupskelis


Kultūros kongreso medžiagą paskelbė Aidai. Nesustojame prie kongreso eigos ir paskaitų atpasakojimo. Keliomis pastabomis paliečiame tik kultūros ir politikos santykį praeityje ir dabartyje, pažvelgiame į lituanistinių sekcijų posėdžiuose vykusias diskusijas.

Redakcija

Kultūrininko, Židinio redaktoriaus, vėliau XX Amžiaus, dar vėliau Sibiro kankinio dr. Igno Skrupskelio dar nepriklausomoje Lietuvoje parašytais žodžiais žvelgiame į Kultūros Kongresą, įvykusį 1692 rudenį Čikagoje. Tikrovė nepasikeitusi, tik daug sunkesnė ir tragiškesnė, o problema ta pati. Lietuviškos kultūros laisvas pasireiškimas svetimųjų supančiotas pavergtame krašte. Lietuviškos kultūros daigus karpo svetimos aplinkos šalnos laisvėje.

Tolimoje praeityje Lietuvos didieji kunigaikščiai kultūrinio ginklo svarbos nesuprato ir neįvertino. Pasitikėta tik plieno kardu. Juo apginta laisvė, nukariauti dideli plotai, bet kultūriškai neatsilaikyta ir pralaimėta. Caro Rusijos okupacijų metais lietuviškoji kultūra buvo naikinama fizinėmis priemonėmis, kaip ji naikinama ir dabar. Kultūrinės apraiškos pavergtame krašte diriguojamos iš svetur. Tūkstančiai kultūros darbuotojų buvo ištremti į Sibirą. Vieni jų ten žuvo, o grąžintieji iš kultūrinės veiklos išjungti. Caristinės okupacijos metais lietuviškoji kultūra tirpo ir sutirpo Lietuvos žemėje esančiuose dvaruose.

Skaityti daugiau: Kultūros kongrese pasižvalgius

Mes neliksim nutildyti žmonės!

Prieš keturiasdešimt penkerius metus Lietuva kėlėsi laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Nepalaužiamas į laisvę tikėjimas, visos tautos ryžtas ir pasiaukojimas atvedė į Vasario 16-tosios idealą, o savanorių pralietas kraujas didįjį tautos idealą apgynė ir išsaugojo.

Vasario 16-toji mums nepaprasta šventė. Ji mūsų patriotizmo ir tautinės ištikimybės rodyklė. Pagal tai, kaip ją sutinkame ir branginame, matuojame savo tautinį susipratimą, sprendžiame, kiek pavienio tautiečio širdyje tautinės sąmonės liepsna rusena.

Kiekvieną kartą Vasario 16-tąją sutinkame su dvasios pakilimu. Tik nūdien ji turi kitokį atspalvį, negu anksčiau, kai lietuvių tauta pati savo nepriklausomą gyvenimą tvarkė. Tada ji buvo pergalės ir džiaugsmo šventė. Dabar — nuoskaudos ir kovos ryžto atnaujinimo šventė.

Kiek mumyse tas ryžtas gyvas ir neapneštas laiko ir svetimybių dulkėmis? Vasario 16-toji įpareigoja pažiūrėti į save ir nusivalyti laiko dulkes, kad laisvės šauksmas ir kovos ryžtas liktų amžinai jaunas ir amžinas.

Nutildyti laisvėje gyvenančius žmones, kad jie apie sovietinį kolonializmą nekalbėtų ir jo nematytų, vienas iš svarbiausių Lietuvos pavergėjo siekimų. Nuo sovietinės okupacijos iš Lietuvos į laisvę pasitraukusius tremtinius okupantas daugel metų grasinimais ir viliojimais kvietė grįžti į Lietuvą, kad sugrįžusius nutildžius fizinėmis priemonėmis. Neįgyvendinę savo planų grasinimais, sovietai tuos pačius planus vykdo sentimentalaus gundymo metodais — skatinimu aplankyti Lietuvą, joje likusius gimines, pažįstamus. Naujoji gundymų banga turi tuos pačius kėslus — apie sovietinio kolonializmo baisumą šaukiančio žmogaus nutildymą. Apsilankę pavergtoje Lietuvoje lietuviai sovietams nebepavojingi, nes giminių sentimento ir baimės dėl jų ateities vardan patys savanoriškai save nutildo. Jei šauksmas apie Lietuvos pavergimą ir sovietinio kolonializmo baisumą yra vienintelis ir didžiausias laisvųjų lietuvių kovos ginklas, tai šaukiančio žmogaus savanoriškas nusitildymas yra to ginklo atidavimas Lietuvos pavergėjui.

Skaityti daugiau: Mes neliksim nutildyti žmonės!

J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei

Darbai ir idėjos

Čikagos Lietuvių Fronto Bičiuliai 1963 sausio 27 d. suruošė J. Daumanto Partizanų antrosios laidos papildytą išleidimą visuomenei.

Tėvų jėzuitų koplyčioje šv. mišias už kritusius Lietuvos partizanus ir Sibiro kankinius atnašavo ir pamokslą pasakė tėvas Juozas Vaišnys, S. J., Laiškai Lietuviams redaktorius. Jautriame pamoksle kun. J. Vaišnys pažymėjo, jog partizanai yra kariai, kai jie savo krašto laisvę gina. Pavergėjas atėmė mums ir mūsų kraštui laisvę, partizanai išėjo laisvės ginti. Pagal tarptautinę teisę partizanų valdžia buvo teisėta krašto valdžia. Partizanai vykdė savo vadovybės įsakymus. Niekas neturi teisės jų vadinti banditais, nes jie gynė teisingą ir šventą reikalą. Partizanų knygos autorius Juozas Lukša-Daumantas buvo vienas iš narsiausių kovotojų ir vadų laisvę ginant. Tai šviesi ir neužmirštama jaunos gyvybės auka. Savo knygoje jis paliko mums laisvės kovų testamentą.

J. Daumanto Partizanų pristatymas Čikagoje. Aukštai: Alė Kėželienė skaito J. Daumanto Partizanų ištrauką (Nuotrauka P. Petručio). Vidury: sol. St. Baras ir dail. A. Valeška (Nuotrauka B. Lungio). Apačioj: moterų kvartetas — iš kairės į dešinę: Nijolė Mac-konytė, Vanda Aleknavičienė, Dana Puodžiūnienė, Irena Gepnerytė (Nuotrauka P. Petručio).

Skaityti daugiau: J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei

“KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO” PINKLĖSE

Vladas Ramojus

II Kultūros kongreso uždaromajam posėdyje muz. A. Mikulskis iškėlė įdomų “kultūrpolitikos” klausimą. Prisiminęs Vašingtone įvykusius Tautinės Sąjungos rengtus sąskrydžius, pastebėjo, kokį galingą efektą paliko lietuvių giesmės sostinės katedroje ar Čiurlionio ansamblio koncertai, atlikti sąskrydžių metu, kai lietuvių liaudies dainų klausėsi Valstybės departamento pareigūnai, kongreso nariai, sostinėje reziduoją įvairių šalių diplomatai. Muz. A. Mikulskis kaip tik ir siūlė per širdis belstis į protus, į sąžines. Anot jo, tai ir būtų pats sėkmingiausias veiksnys Lietuvos laisvinimo žygiuose.

Manau, jog retas kuris nesutiks su faktu, kad išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime muzikinis menas yra brandžiausias ir aukščiausiai iškilęs, bent mūsų bendruomenės ribose. Tai liudija I-oji ir II-oji Kanados ir Amerikos lietuvių Dainų šventės, sutraukusios tūkstantines minias žmonių. Jau šešti metai iš eilės Čikagoje vyksta lietuviški operų spektakliai, kiekvienais metais turį 5000 klausytojų. Per II Kultūros kongresą buvo suruoštas lietuviškos simfoninės muzikos koncertas ir kiti įvykiai. Tendencijos plačiai išsišakojusiam muzikiniam gyvenimui blėsti nesimato, juoba, kiekviena lituanistinė mokykla turi chorus ir ruošia prieauglį chorams ir ansambliams, kuris jau aiškiai matomas Dainavos ir Čiurlionio ansamblių gretose. Eilė kompozitorių ir solistų išsimušė iš savo bendruomenės ribų. Kun. Markaičio kūriniai vienur kitur įtraukiami į konservatorijų ir universitetų studentų ir absolventų koncertus, St. Baras prieš kelis metus laimėjo geriausio tenoro titulą milžiniškajo geriausio tenoro titulą milžiniškam Chicago Tribūne festivalyje, Al. Kučiūnas paruošia solistus ir chorus neeilinio lygio Čikagos Lyric operoje.

Skaityti daugiau: “KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO” PINKLĖSE

...be namų negerai

Jonas Šoliūnas

Ar matėte žmogų, kuris dėl gaisro ar kilusios audros netenka namų ir atėjęs prie likusių pamatų nusiminęs mąsto apie ateitį? Turbūt tai ne vien teko matyti, o gal net ir pačiam pergyventi?

Daugelis mūsų savų namų netekome karo audroje ir, šitan kraštan atvykę, neretai vėl griebėmės namų statymo. Tai natūralu, nes juk pagaliau nesame laukiniai ir namų reikia. Tačiau, idant į banalumą neįsiveltumėm ir dovanai nei laiko, nei popieriaus nenaudotume, pamirškime privačius namus ir pažvelkime į namus, kuriais naudojasi visa visuomenė. Kaip mes tuos namus bevadintume, jie vistiek paliks ne privatūs, bet bendruomenės namai.

Užsidarymas šeštadieniais

Sekdami anų laikų vargo mokyklų pavyzdžiu čia atvykę organizavome šeštadienines mokyklas, kurios daugelyje vietovių kartais neblogai veikė, tačiau labai dažnai tos šeštadieninės mokyklos tai tikras “skausmas kakle”, amerikiečiai pasakytų. Priežasčių dėl panašių mokyklų nesėkmių neieškosime. Tačiau verta keletu sakinių prisiminti, mano manymu, klaidas, kurios aiškiai pastebimos išeivijos jaunimo auklėjime. Palikę įvairiausių sistemų naudingumą ar jų žalingumą nagrinėti mokyklinio auklėjimo žinovams, pažiūrėkime į kai kurias priemones, kurios yra vartojamos mūsų pedagogų.

Skaityti daugiau: ...be namų negerai

VIENYBĖS PROBLEMA


Vienybės dvasia tebėra gyva ir gaji. Politikai ir kultūrininkai reiškia vieningą mintį New Yorko Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštose diskusijose. Iš kairės į dešinę: V. Sidzikauskas, J. Girnius, J. Puzinas ir H. Kačinskas

Foto V. Maželio

Vasario 9-10 dienomis New Yorke įvyko Lietuvių Fronto Bičiulių Atlanto pakrančio sambūrių suvažiavimas. Tai buvo, sakytum, frontininkų veiklos kasmetinė rutina. Tačiau šįmetinis suvažiavimas skyrėsi nuo ankstyvesniųjų ir forma ir turiniu: suvažiavimo didžioji dalis buvo skirta platesnei visuomenei ir į tautinės vienybės problemos svarstymą buvo įtraukta visa eilė kultūrinėje, politinėje bei visuomeninėje veikloje besireiškiančių brandžių asmenybių, atstovaujančių įvairias pasaulėžvalgas bei sroves. Gausiai pripildyta Baltų namų auditorija ir svarstomam klausimui parodytas dėmesys, paliko puikaus pasisekimo įspūdį, o sekančią dieną įvykęs partizanų pagerbimo minėjimas šauniu triumfališkumu apvainikavo suvažiavimo pasisekimą.

Skaityti daugiau: VIENYBĖS PROBLEMA

Atsiųsta paminėti

•    “Tautos Praeitis”. Istorijos ir gretimų sričių neperiodinis žurnalas. Tomas I Knyga 4, 1962 m. Šia ketvirtąja knyga užbaigiamas pirmasis “Tautos Praeities” tomas. Vis tobulėdamas, žurnalas jau yra pasiekęs rimtą šios rūšies leidinių lygį. Lietuvių Istorijos Draugijai linkėtina ir toliau užsimotą darbą tęsti. Tai darbas, kurio reikšmė nepraeina su diena ar metais.

•    Knygų Lentyna” 1962 m. Nr. 3. Leidžia Vytautas Saulius. “Knygų Lentyna” kartais vadinama “Lietuvos išeivių kult. gyvenimo rodyklet”...

Dabar išleistame Nr. 3 paskelbtas laisvojo pasaulio liet. periodikos sąrašas.

Metmenys, 1962 m. nr. 5. Jaunosios kartos kultūros žurnalas. Redaguoja dr. Vyt. Kavolis.

Sėja, 1962 nr. 1-4. Tautinės demokratinės minties žurnalas. Leidžia Varpininkų Leidinių Fondas. Redaguoja redakcinė kolegija. Ats. red. G. J. Lazauskas.

Margutis, 1963 nr. 1-2. Rašo J. Dainauskas, St. Daunys, J. Šoliūnas, H.    Nagys, K. Reikalas, J. Žilevičius, V. Meškauskas ir kiti. Yra poezijos, dailininkų kūrybos reprodukcijų, foto nuotraukų. Straipsneliu ir 2 iliustracijom paminėtas Čikagos LFB ruoštas J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei.

Skaityti daugiau: Atsiųsta paminėti

Pedagoginis Lituanistikos institutas

Supažindiname skaitytojus su Čikagoje veikiančio Pedagoginio Lituanistikos Instituto neakivaizdinio kurso siekimais ir tvarka. Jau pirmaisiais mokslo metais į neakivaizdinį kursą įsirašė gražus būrelis studentų iš JAV, Kanados, Europos ir Australijos. Būsime prisidėję prie lituanistikos ugdymo, jei ir Į Laisvę žurnalo puslapiuose paskelbtas paryškinimas bus suprastas ir plačiau paskleistas. Gimtosios kalbos ir tautinio išlikimo grumtynėse lituanistika yra svarbiausias ginklas.

R e d a k c i j a

Susidarius studentų minimumui, Instituto Lektorių Tarybos nutarimu neakivaizdinis Institute einamųjų dalykų dėstymas pradėtas 1962 m. rugsėjo mėn. Kol kas dėstomi tik pagrindiniai Instituto reguliaminu numatyti dalykai: lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir lietuvių tautos istorija. Kiti reguliamine numatyti dalykai šion dėstymo sistemon bus palaipsniui įvedinėjami vėliau.

Atsižvelgiant į šio kurso studijuojančių nevienodą lituanistinį pasiruošimą, dėstomųjų dalykų kursas grupuojamas dviem laipsniais. Pirmojo laipsnio kursas yra bendrinis, antrojo — specialinis.

Skaityti daugiau: Pedagoginis Lituanistikos institutas

Pedagoginio Lituanistikos Instituto Reguliamino

Pratarmė

Jeigu jau pavienio individo kūryba yra branginama ir saugojama, tai ką besakyti apie kūrybą visos tautos? Individas priklauso tik vienai generacijai, o tuo tarpu tauta apima nesuskaičiuojamų generacijų eilę ir jų kūrybos visumą, kas sudaro tam tikrą įnašą į visuotinį kultūros lobyną.

Kad nedingtų per amžius sukrautas dvasinis lietuvių tautos turtas kalboj, tautosakoj bei literatūroj, istorijoj, tautodailėj ir papročiuos, pirmoj eilėj jį reikia išsaugoti mums patiems, o paskiau, kaip kultūrinę vertybę, perduoti jį kitoms kartoms. Juk tautybė, kaip ir židinio ugnis, nekurstoma gęsta, o ypač dabar, kai didelė tautos dalis liko išblaškyta po visus pasaulio kraštus, kai neteko gyvojo ryšio su pačiu tautybės židiniu.

Šiuo metu, gyvenant mums ne savo tėvų žemėje, iškyla dar gyvesnis savosios kultūros vertybių pertekimo reikalas jaunimui, kad jis, įgijęs minimumą metodinių žinių, galėtų likti lietuvių tautos individualybės laidas ateičiai. To siekiant, 1958 m. ir buvo įsteigti Čikagoje Aukštieji Pedagoginiai Lituanistikos Kursai, iš kurių vėliau išaugo Pedagoginis Lituanistikos Institutas.

Idėjos spaudoje

Antikomunistinis ir prokomunistinis blokai * Trečias Frontas * Konkretūs asmenys vietoj abstraktaus principo * Humanizmas, pažangumas, nauji keliai, objektyvumas

Kur link visa tai traukia?

1962 metuose buvo gausu lietuvių spaudoje polemikos. Lyg būtume ėmę derintis į pasaulinių blokų santykius, ryškindami nesutarimą vieni su kitais. Komunistinis pasaulis ėmė demonstruoti tarpusavio nesutarimus. Vakarų sąjungininkai vis garsiau skelbė savo interesus išsiskyrus. Kodėl ir mums neišplaukti į tokius “tarptautinius vandenis”...

Teįmanoma sustoti prie vieno metų polemikos fakto, kuris akivaizdžiau iliustravo poleminės propagandos metodus norint sukelti dėmesio, iš kitos pusės nurodė idėją, kuri norima įkalbėti lietuvių visuomenei Vakaruose, kaitaliojant jai tuos propagandinius metodus. Viena iš tokių idėjų kaip tik poleminiu ir propagandiniu būdu buvo atgaivinta metraštyje Metmenyse, kuriuos redaguoja dr. Vytautas Kavolis. To metraščio straipsnį pavadintą “Trečiosios jėgos formavimasis?”, pasirašytą V. Kv., tuojau persispausdino Vienybės savaitraštis kaip “dėmesio vertą”. Jį aštriai ir išsamiai pasmerkė Naujienos, pastebėdamos, kad nebūtų verta dėl jo ir kalbėti, jei tai nebūtų skelbiama Metmenyse, kurios yra “mūsų liberalinio jaunimo minčių reiškėjas”. Atmetė jį ir Dirva, tardama:    “Trečio    fronto nėra”, ir įspėdama: “Pajėgesni būsime viename fronte”. Rezervuotai ar tiesiai neigiamai sutiko ir kiti laikraščiai. Tik Vienybė pakartotinai ir jau be jokių rezervų parėmė Metmenų straipsnį, skelbdama, kad “Metmenų rašinys tai žaibas... nušvietęs visų juntamą be galo jautrų dalyką”. Laikraščio tikinimu, tam trečiam frontui priklausą metai... Į pasisakymus buvo įmaišyta ir “pipiro”. Pvz. Naujienos nurodė, kad Metmenų straipsnis parašytas tokiu stilium, kurio be žodyno negali suprasti. Vienybė prikišo, kad Naujienų autorius jo ir nesupratęs. Apeinant tokius žnypčiojimus, norima čia sustoti prie pačių idėjų, kurias norėta padaryti aktualias ir įkalbėti ar paneigti lietuvių visuomenei Vakaruose.

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

VARDAI ĮVYKIUOSE

JAV ir Kanados LFB Centro Valdybos nariai su dr. J. Grinium. Iš kairės į dešinę pirmoje eilėje: dr. Z. Brinkis, dr. K. Ambrozaitis (pirm.), dr. J. Grinius, Į Laisvę red. St. Daunys. Antroje eilėje: inž. St. Kungys, J. Baužys, inž. A. Pargauskas. Nuotraukoje nėra CV narių dr. V. Majausko ir J. Aušroto.

Nuotrauka V. Maželio.

Julius Kakarieka, istorijos profesorius Concepcion universitete, Čilėje, porą žiemos mėnesių praleido Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Čikagos Lietuvių Fronto Bičiuliai, jam besilankant Čikagoje, suruošė pasikalbėjimą — pobūvį.

Julius Kakarieka kilęs iš Vilniaus krašto, Dieveniškių miestelio. Baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, istoriją studijavo Vilniaus universitete, o istoriją ir filosofiją — Tuebin-geno universitete. Studijas gilino Čilės universitete. Čilėje jau 12 m. dėsto istoriją ir istorijos filosofiją. Profesoriavo Santiago katalikų universitete, Čilės valstybiniame universitete, kur buvo istorijos departamento direktorium.

Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE

Aukos, pranešimai, atstovybės

Į Laisvę aukojo:

Dr. K. Ambrozaitis 50, V. Maželis 28,75, dr. J. Kižys 11, inž. A. Par-gauskas 9, V. Ramonas 7, M. Jurgaitis 5, dr. B. Radzivanas 5, dr. J. Reinys 4, M. Sodonis 4, K. Barzdukas, D. Bielskus, V. Bulota, A. Masaitis, Dr. J. Plikaitis ir dr. Regina Saldaitis po 3, Vyt. Barisas, I. Eitmanienė, K. Grina, K. Kazlauskas, J. Kojelis, Vl. Palubinskas, M. Palūnas, V. Palonas, J. Pažemėnas, V. Ročiūnas, A. Skrupskelienė ir V. Vaitiekūnas po 2 , B. Masiokas 1,50, G. Bučmys ir kun. K. Žvirblis O. P. po 1.

Australijos lietuviai A. Mauragis 5,70, A. Vaitiekūnas, K. Varnas ir J. Vaskas po 2,70, J. Vebrys 2.

LFB Chicagos Sambūris 1961 m. kadencijoj 16,15, 1962 m. 527,88 dol.

Mieliesiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja

Į Laisvę administracija

Skaityti daugiau: Aukos, pranešimai, atstovybės

Į Laisvę 1963 32(69)

      T U R I N Y S
Vytautas Vaitiekūnas: Lietuva okupacijoje ..................................  1
Julius Vidzgiris: Psichologinis karas  ..................................... 27
Leonas Galinis: Nuolatinis pančių traukymas ................................ 30
Mečys Musteikis: Kultūrinio gyvenimo apžvalga pavergtoje Lietuvoje (1962 m.) 36
Vytautas Volertas: Reikalingas pasaulio lietuvių seimo žodis    ............ 45
Povilas Gaučys: Lietuvių bendruomenės Čikagoje pradžia ..................... 51
Kun. L. Jankus: Balfo praeitis ir ateitis  ................................. 57
Idėjos spaudoje ............................................................ 61
Vatikanui šypsomasi, o apaštalams keliamos bylos ........................... 63


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Redaguoja — Redakcijos kolektyvas: vyr. redaktorius — Stasys Daunys, redaktoriai — Petras Bagdonas, Juozas Baužys, Vladas Būtėnas, Vincas Rygertas.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1963 32(69)

Lietuva okupacijoje

Lietuvą aplankę, nors būtų ir geros valios, įspūdžius parsiveža paviršutiniškus. Ne tik dėl to, kad matė dažniausiai tik tai, kas buvo rodoma: kad rodomi dalykai dar buvo specialiai rodymui paruošti, pagražinti; bet ir dėl to, kad bendresnes, visuotinesnes išvadas teisingiau galima daryti tik iš didesnio kiekio faktų bei palyginimų laiko ir vietos perspektyvoje. Tada aiškėja okupanto planas, pagal kurį keičiamas Lietuvos veidas; aiškėja taip pat kiek ir dėl ko kliūva to plano vykdymas. Tokias studijas vykdo Į Laisvę ir kiti laikraščiai. Pastaraisiais metais į šį studijinį reikalą atkreipė daugiau dėmesio ir Lietuvos Laisvės Komiteto žmonės. Vieno jų 1962 padėties apžvalginę santrauką čia skelbiame. Joje skaitytojas ras atsakymus iš sovietinių šaltinių į klausimus, kurie yra populiarūs ar bent populiarinami: ar Lietuvos gyvenimas sukasi liberalizacijos ar okupacinių varžtų veržimo linkme; ar Lietuvoje stiprėja savivalda ir lietuvių dominavimas ar maskvinis centralizmas ir rusifikacija; ar ir kiek Lietuvos ūkyje praktiškai taikoma technika ir koks vaidmuo tebetenka rankų darbui: kaip nutinka, kad “socialistinis” žemės ūkis, kuriame yra 95% žemės, visos mėsos tepagamina 42% ir 38% pieno, o privačiai dirbdami 5% žemės pagamina likusius 58% mėsos ir 62% pieno; ar Lietuvos žmonių darbo vaisiai eina darbo žmogaus - baudžiauninko gerovei kelti, ar darbo žmogaus prižiūrėtojui biurokratui; ir t.t.

REDAKCIJA


Vytautas Vaitiekūnas

BENDRA KRYPTIS

Okupuotos Lietuvos gyvenime 1962 būdingiausias reiškinys buvo Kremliaus ūkinio centralizmo užmačios. Jos ryškiausiai pasirodė Sov. S-gos kompartijos centro komiteto lapkričio 23 nutarime. Pagal tą nutarimą 1957 sukurtos "respublikų” liaudies ūkio tarybos subordinuotos naujai įsteigtai Sov. S-gos liaudies ūkio tarybai; "respublikų” kapitalinės statybos reikalai sucentralizuoti Sov. S-gos statybos komitete. Baltijos valstybės ir Karaliaučiaus sritis sublokštos į vieną ūkinį vienetą, o kai kurių ūkio sričių administracija apima dar ir Leningrado sritį, pvz. "Energtinio Ūkio Šiaurės -Vakarų Sistema” arba "Vakarų Baseino Žuvies Pramonės Valdyba." Pirmajai priklauso elektrinės nuo Leningrado iki Karaliaučiaus, antrajai — jūrų žvejybos uostai, žuvies apdirbimo pramonė, laivų remonto įmonės, etc.

Ūkinio centralizmo sriautas atsiliepė ir kitoms okup. Lietuvos gyvenimo sritims. Pvz. net Lietuvos Mokslų Akademija paversta tik Sov. S-gos Mokslų Akademijos priklausiniu (Komjaunimo Tiesa, 1962 rugsėjo 14, lapkričio 20, 23; Švyturys, 1962 Nr. 21, p.27).

I. POLITIKA

Kompartijos tinklas

Pagal Komunistą (1962 Nr. 10, p. 18-22) okup. Lietuvoj yra 4653 partinės celės su 70,068 nariais. Taigi 1962 kompartijai priklausė 2,5% okup. Lietuvos gyventojų. Iš 1865 kolchozų tik 9 neturi partinės celės. Partijai priklauso: 91,1% sovchozų direktorių, 83,7% kolchozų pirmininkų, 22,2% žemės ūkio specialistų, 23,8% fermų vadovų, 18,1% brigadininkų ir grandininkų, 9,1% mechanizatorių, bet tik 2,1% kolchozinin-kų. 54% visų partiečių yra žemės ūkyje ir 46% — miestuose (Komjaunimo Tiesa, 1962.7.22.). Partijos centras skundžiasi, kad partiniai rajonų pareigūnai dirbtiniu būdu didina žemės ūkyje partiečių skaičių, priskaitydami žemės ūkiui ir tuos partiečius, kurie pastoviai gyvena ir dirba miestuose.

Pagal Sov. S-gos kumpartijos CK lapkričio 23 nutarimą (lig tol teturėjo vadinamą biurą), 9 narių biurą pramonės reikalams ir 7 narių biurą žemės ūkiui. Pagal tą patį Sov. S-gos kompartijos CK nutarimą panaikinti Lietuvos kompartijos rajoniniai komitetai, ir vietoj jų įsteigti prie žemės ūkio teritorinių-gamybinių valdybų kompartijos žemės ūkio gamybiniai komitetai (41), o pramonės reikalams — 24 kompartijos pramonės gamybiniai komitetai. Kompartijos gamybiniame komitete vidutiniškai bus 21 atsakingas tarnautojas ir po keletą asmenų techniškam darbui (Komjaunimo Tiesa, 1962.12.8.).

Būdingas partijos moralės lygio kritimas. Nors oficialiai skelbiama, kad "Partija — tai mūsų epochos — protas, garbė ir sąžinė", bet faktiškai ir pats centro komitetas skundžiasi partiniais grobstytojais, spekuliantais, buvusiais šauliais ir net aktyviais tikinčiaisiais (Tarybinė Mokykla, 1962 No. 3, p. 1, Komunistas, 1962 No. 10, p. 19). Nėra retenybė, kad tas ar kitas "partinis kandidatas susidėjo su grupe grobs-tytojų”, arba kad tas ar kitas partietis "pašalintas iš partijos už nesąžiningumą ir moralinį-buitinį pakrikimą” (Komunistas, 1962 Nr. 3 p. 67). Vėlgi kai kurie partiečiai šalinasi nuo dalyvavimo partijos gyvenime ir faktiškai “atsiduria už partijos eilių”. Pasitaiko net tokių partiečių, kurie savo nario knygelę palieka partijos biure, kad nebūt nustatytas jų priklausymas partijai (Komunistas, 1962 No. 3, p. 67, Valstiečių Laikraštis, 1962. 6, 13). O pasitaiko ir tokių partiečių, kurie drįsta apsitaisyti bažnytiniais drabužiais ir nešti kryžių bažnytinių laidotuvių procesijos priekyje. (Ibid.). Kaip toli nuėjęs partinės drausmės ir moralės nepaisymas matyt iš Tiesos (1962.4.24) žinutės, kad centro komiteto narys P. Variakojis ir kandidatas bendrininkavo su gauja kyšininkų ir grobstytojų ir buvo nubausti pirmasis 5 metus kalėti, antrasis — 3 metus. Suprantama, jau pjrieš teismą jiedu buvo išguiti iš CK. Faktiškai tiedu partijos dignitoriai stengeisi, pasinaudodami savo padėtimi, parūpinti savo rajonui statybinių medžiagų, trąšų ir kitų okup. Lietuvoj vis dar sunkiai gaunamų dalykų. Ir tas jų “vietininkiškumas” nepatiko Kremliui.

Skaityti daugiau: Lietuva okupacijoje

Psichologinis karas

SOVIETINAMO ŪKIO PARAŠTĖJE

Kremliaus rusinimo tikslais vykdomas ūkinis visuomenės pertvarkymų planas liečia gyvybinį visų nerusiškų tautų išlikimo klausimą — būti ar nebūti.

Julius Vidzgiris

Norint geriau pažinti ir suprasti dabartinę Lietuvos padėtį, negalima išleisti iš akių tų pakitimų, kurie įvyko ir toliau vykdomi visuomenės ūkio struktūroje. Nepriskiriant šiems reiškiniams tokios išimtinės ir lemiamos reikšmės, kokią jiems pripažįsta pvz. ekonominio determinizmo šalininkai, tenka juos atidžiai stebėti jau vien dėl to, kad čia sutelktas ypatingasi okupacinio režimo dėmesys.

Oficiali sovietinė ideologija gamybos jėgas ir santykius laiko tiesiog visuomenės gyvenimo pamatu. Siekiant jį griežtai pertvarkyti perversmo būdu, nuosekliai panaudojamos visos priemonės. Nuo pirmos dienos įsigalėjimo valdžioje komunistai, paėmę iniciatyvą į rankas, jos nepaleidžia, tačiau jiems tenka susidurti su nepaprastai stipriu pasipriešinimu. Kodėl? Priešinasi ne tik suinteresuotieji senosios santvarkos gynėjai ir konservatyviosios jėgos. Tai, kas šiam visuomeniniam konfliktui priduoda ypatingai gilų dramatinį bruožą, yra plačiųjų masių pasipriešinimas, įkvėptas ir tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamas pačių pažangiausių krašto jėgų. O tai dėl dviejų priežasčių.

Skaityti daugiau: Psichologinis karas

Nuolatinis pančių traukymas

KOMUNISTINĖJ SISTEMOJ GYVENANČIŲ KŪRĖJŲ PASTANGOS IŠSIVERŽTI

Leonas Galinis

Kaip ir visi darbai Sovietų Sąjungoje, taip ir kūrybinis gairių nustatymas vyksta pagal vadinamą planą. Kiek tie planai turi pasisekimo, dažnai matyti iš nuolatinių papeikimų komunistinėj spaudoj, tačiau mums įdomiausia, kad pagal planą nutarta prispausti ir Sovietų Sąjungoj gyvenančius arba sovietų pavergtų tautų rašytojus. Pirmiausia rašytojus puolė Chruščiovas, ypač dailininkus, išplūsdamas abstraktizmą, po to gi visus menininkus sušaukęs 1963 m. kovo 7 d. pakalbėjo vienas kompartijos sekretirių — Iljičiovas. Jo kalba išreiškia tikruosius komunizmo nusistatymus literatūros ir meno atžvilgiu. Tas kaip tik patvirtina seną mūsų teigimą, kad diktatūrai nesvarbu menas, o svarbu, kad jis tarnautų žmogaus išnaudojimui. Savo kalbos pradžioje Iljičiovas tai akcentuoja šiais žodžiais: “Mes gyvename ir dirbame liaudžiai”. Gi toliau Iljičiovas cituoja įvairius pasisakymus prieš individualistinį, abstraktinį meną ir toliau teigia:    “Žinomi ir gerbiami tarybinės literatūros veikėjai pamatė, kad partijos kova su svetimomis tendencijomis meninėje kūryboje išreiškia milijonų tarybinių žmonių reikalavimus. Jie labai susirūpinę kalbėjo apie formalizmo faktus, buržuazinės literatūros "madų" pamėgdžiojimą kai kurių tarybinių rašytojų ir poetų kūryboje. Vienas iš mūsų žymiausių rašytojų K. Fedinas labai teisingai pasakė, kad partija tarsi iškelia aikštėn mūsų priešą".

Skaityti daugiau: Nuolatinis pančių traukymas

KULTŪRINIO GYVENIMO APŽVALGA PAVERGTOJE LIETUVOJE

1962 METAI

Mečys Musteikis

Ruošti pavergtos Lietuvos kultūrinio gyvenimo apžvalgą yra vienas nemalonių darbų. Kol sovietiškoje Lietuvos spaudoje surandi vieną antrą žinutę apie kokį nors vertą dėmesio kultūrinį įvykį, tai turi peržvelgti daugybę sovietiško — komunistiško šlamšto — įvairių straipsnių, kritikų, polemikų ir t. t., persunktų bolševikiška propaganda, kas ilgainiui pasidaro labai įkyru, net biauru. Tačiau jau septyneris metus šį darbą tebetęsiant, nesinori jį staiga nutraukti, juo labiau, kad žinoti ir suprasti, kas dabar Lietuvoje vyksta ir kultūrinėje srityje, yra naudinga, o daugeliu atvejų ir reikalinga.

Ir praeitais metais Lietuvos kultūriniam gyvenime didesnių pasikeitimų nepastebėta, nors mažų įvairavimų yra.

Dramos Teatrai

Vilniaus Akademinis Dramos Teatras per 1962 metus pastatė šešis naujus veikalus: Šekspyro komediją Daug triukšmo dėl nieko. Savo amžiaus 50-mečiui ir kūrybinės veiklos 30-mečiui pažymėti šį veikalą pastatė A. Kernagis, dail. J. Surkevičius; sovietų dramaturgo

K. Simonovo dramą Ketvirtąjį, režis. V. Čibiras, dail. M. Perco-vas; Tenesi Viljamso pjesę Orfėjus nusileidžia į pragarą, režis. R. Juknevičius, dail. J. Surkevičius; ruso L. Zorino pjesę Draugai ir metai, režis. J. Rudzinskas; I. Turgenevo pjesę Mėnuo kaime, režis. R. Juknevičius, dail. J. Surkevičius; Kazio Sajos pjesę Nerimą, režis. K. Kymantaitė, dail. J. Čeičytė.

Skaityti daugiau: KULTŪRINIO GYVENIMO APŽVALGA PAVERGTOJE LIETUVOJE

Reikalingas Pasaulio Lietuvių Seimo žodis

Vytautas Volertas

Jaunosios lietuvių kartos kultūrininkas, visuomenininkas, rašytojas. Lietuvių Bendruomenės klausimais yra paskelbęs eilę straipsnių. Iš profesijos — inžinierius.

Ryžtingesnio kelio ieškant

Nemalonūs gandai plaukioja tarptautinėje padangėje. Kuba, žiūrėk, vaduojama, spaudžiant Chruščiovą prie sienos ir spiriant kraustytis namo su raketomis bei kareiviais, o už pusmečio vedamos tiesioginės telefono linijos tarp Vašingtono ir Kremliaus, kūbiečiai egzilai sodinami iš laivelių, jų veiklai finansinė pagalba nutraukiama. Vasario 16-sios proga Valstybės departamentas skelbiasi esąs su lietuvių aspiracijomis laisvei atgauti, kongresmanai ir senatoriai mums palankius žodžius taria, karingas rezoliucijas skelbia, o gerai informuoti žurnalistai porina, kad Pabaltijo politiniams vienetams veikla pasunkės, nors už savaitės kitos oficialūs šaltiniai per ALT’os Vykdomąją Tarybą žinias neigia. Teisybės ieškok įsispyręs, bet kai ją sugriebsi, nustebsi, kad jau nauja tiesa kitomis plunksnomis paleista. Vėl pradėk iš naujo. Demokratija su demokratais šiuose klausimuose nenusistovėję.

Skaityti daugiau: Reikalingas Pasaulio Lietuvių Seimo žodis

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ČIKAGOJE PRADŽIA

Povilas Gaučys

Rašytojas, vertėjas, žurnalistas, kultūrininkas ir visuomenininkas. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo diplomatinėje tarnyboje. Vienas iš pirmųjų Lietuvių Bendruomenės Amerikoje organizatorių. Pirmasis JAV Lietuvių Bendruomenės Chicagos apygardos pirmininkas.

Spausdinamas straipsnis yra kalba, pasakyta JAV Lietuvių Bendruomenės Chicagos apygardos dešimtmečio sukakties minėjime.


Tolydžio didėjant Lietuvių tremtinių skaičiui Čikagoje ir daugumai jų nemokant anglų kalbos, reikėjo, kad kas pastoviai rūpintųsi jiems pagelbėti surasti darbą ir butus, kurių anuo metu labai stokojo. 1947 m. buvo įsteigta Lietuvių Tremtinių draugija. Jos veiklai plačiai išsišakojus, o jos nariams sėkmingai įsikūrus, buvo užsimota draugijos veiklą pasukti į kultūrinius barus, todėl 1950 m. buvo nutarta persiorganizuoti į Lietuvių Tremtinių Bendruomenę Illinois valstijoje ir draugijos skyrius pavadinti apylinkėmis. Buvo sudaryta organizacinė Centro valdyba, kurios pirmininku buvo kun. A. Stašys.

Tremtinių Bendruomenė buvo įsteigta kaip pereinamojo laikotarpio organizacija, belaukiant Lietuvių Bendruomenės Amerikoje suorganizavimo. Liet. Tremtinių Benduomenės I-sis atstovų; suvažiavimas, įvykęs Čikagoje 1951 m. sausio 13 d., išklausęse pranešimų ir diskusijų, nutarė:

1.    Lietuvių Bendruomenės JAV organizavimas neina tokiu tempu, kokio reikalauja gyvybiniai Lietuvos ir lietuvių reikalai.

2.    ALTo sudarytoji ALB-nės organizacijai ir sąlygoms studijuoti komisija savo darbą dirba lėtai, gi tremtiniai organizuojasi atskirais vienetais.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ČIKAGOJE PRADŽIA

Pagrindinis kapitalas -lietuvių aukos

Balfo iniciatyva birželio 13 d. Chicagoje Jaunimo Centre įvyko spaudos ir organizacijų atstovų pasitarimas lietuviškos šalpos reikalais. Pasitarimą pravedė Į Laisvę administratorius K. Bružas. Pagrindinį pranešimą padarė kun. L.    Jankus, Balfo reikalų vedėjas, atvykęs iš New York, A. L. Bendruomenės vardu kalbėjo pirm. J. Jasaitis, ALTo vardu pasisakė dr. K. Drangelis, Europos liet. vardu sveikino prel. K. Razminas. Diskusijose dalyvavo: K. Drunga, A. Gulbinskas, A. Pužauskas, kun. J. Prunskis, Alb. Dzirvonas, I. Daukus, T. Blinstrubas, kun. B. Sugintas, A. Gintneris S. Daunys, kun. A. Trakis, N. Gugienė, VI. Šimkus, J. Bertašius, L. Naglius ir kiti, visi kalbėjusieji pasisakė, kad Balfo šalpa pavergtai tėvynei, Sibiro tremtiniams, Punsko gimnazijai ir kitiems kraštams nebūtų mažinama.

Šio puslapio nuotraukoj dalis posėdžio dalyvių. Sėdi iš k. į d.: F. Sereičikas, M.    Rudienė, kun. L. Jankus, M. Gugienė, J. Jasaitis, stovi: K. Bružas, VI. Šimkus, inž. I. Daukus, kun. J. Prunskis, prel. K. Razminas, kun. B. Sugintas, kun. A. Trakis, dr. K. Drangelis, J. Karvelis, A. Gulbinskas.

Balfo Chicagos apskrities valdybą kaip paprastai sudaro Balfo skyrių pirmininkai ar jų pavaduotojai, dabartinę valdybą sudaro: Prel. I. Albavičius — garbės pirm.- globėjas, I. Petrausktas — pirm., K. Bružas — vicepirm., inž. I. Daukus — ižd., J. Graužinis — sekret., inž. A. Arštikys, L. Naglius, S. Semėnienė ir P. Šilas — valdybos nariai — komisijų pirmininkai.

Balfo Chicagos apskrities surengta gegužinė įvyko birželio 16 d., kurioje dalyvavo apie 3,000 Balfo bičiulių.

BALFO PRAEITIS IR ATEITIS

Balfas labai greit sulauks 20 metų, tada gal bus pateikta visuomenei plati, pilna ir garbinga statistika. Šiuo rašiniu norisi tik parodyti, kad Balfas tebėra gyvas ir labai reikalingas.

Antrasis pasaulinis karas žiauriai palietė mūsų tėvynę Lietuvą. Karui besibaigiant, 1944 metų vėlyvą rudenį Amerikos lietuviai suskato organizuoti lėšas, kuriomis buvo tikimasi gelbėti iš pelenų besikeliančią laisvą tėvynę. Į šį darbą rikiavosi visi Amerikos lietuviai, o iniciatyvos ėmėsi keturios reikšmingiausios JAV lietuvių grupės.

Skaityti daugiau: Pagrindinis kapitalas -lietuvių aukos

EUROPOS LFB STUDIJŲ SAVAITĖ

Gegužės mėn. 2 d. Studijų Savaitei Rengti K-jos nariai kun. dr. J. Aviža ir bič. A. Grinienė aplankė jaunimo namus Koenigswinter, kur 7-14 rugpj. turėsime dešimtąją studijų savaitę. Vieta ir patalpos tikrai idealios. Kambariai dviem-trim ir nemažai vienukių, paskaitų salė didelė, graži; yra ir daugiau kambarių suėjimams, posėdžiams, o vaizdas į Reiną tikrai pasakiškas. Ir tas viskas stud. savaitės dalyviams nieko nekainuos! Tik kelionpinigiai šiais metais numatyti padengti vien jaunimui, prelegentams ir kitiems dalyviams, pagal atskirus prašymus.

Studijų savaitėje pareiškė noro dalyvauti ir Baltų-Vokiečių draugijos lietuvių-vokiečių sekcija. Jie dalyvaus aktyviai, padarys porą pranešimų ir žada suruošti istorinių Lietuvos žemėlapių bei moderniosios mūsų grafikos parodą.

Stud. savaitėje numatytos šios paskaitos ir pranešimai:

Tautiškumas, jo sąvokos kitimas ir jo prasmė tremtyje;

Skaityti daugiau: EUROPOS LFB STUDIJŲ SAVAITĖ

DR. JUOZAS GIRNIUS IŠRINKTAS ATEITININKŲ FEDERACIJOS VADU

Nepaprastoji Ateitininkų Konferencija, susirinkusi New Yorke, naujuoju Ateitininkų Federacijos vadu išrinko dr. Juozą Girnių. Ateitininkijos vairavimas patikėtas nepriklausomos Lietuvos auklėtiniui. Federacijos vado klausimas paskutiniaisiais metais buvo gyvai diskutuojamas: tęsti tradiciją, rinkti Federacijos vadą, o gal paieškoti naujų veiklos kelių, kai gyvenimo ir veiklos sąlygos yra pakitusios. Nepaprastoji Konferencija pasisakė už tradicijos tęsimą ir Ateitininkų Federacijos vadu išrinko dr. Juozą Girnių.

Naujasis Federacijos vadas lietuviškoje visuomenėje plačiai žinomas kultūrininkas, filosofas, vienas iš trijų pagrindinių Lietuvių Enciklopedijos redaktorių, kelių reikšmingų filosofinių ir visuomeniniai tautinių studijų autorius, būdingos naujos mūsų literatų kartos formuotojas.

Dr. Juozas Girnius yra gimęs 1915 m. gegužės mėn. 25 d. Sudeikiuose, Utenos apskr. Gimnaziją baigė Utenoje. Toliau filosofijos studijas tęsė Vytauto Didžiojo, Louvaino, Freibur-go ir Sorbonos (Paryžiuje) universitetuos. Filosofijos daktaro laipsnį įsigijo Montrealio universitete, Kanadoje.

Skaityti daugiau: DR. JUOZAS GIRNIUS IŠRINKTAS ATEITININKŲ FEDERACIJOS VADU

IDĖJOS SPAUDOJE

VALSTYBINIS IR TAUTINIS KELIAS NEVISADA SUTAMPA

V. Alksninis Dirvoje (1963. 4. 5) abejoja Lietuvos laisvės kelio tiesumu, nes Vliko ir Lietuvos Laisvės Komiteto pirmininkai nesą palankūs bendriems laisvės kovos žygiams su ukrainiečiais ir kitomis Sov. Sąjungos tautomis. Autorius laiko, kad toks nusistatymas yra priešingas moralei ir įžeidžiąs Ukrainą. Pagal autorių “Lietuva turėtų iškelti praplėtimą pavergtų tautų šeimos,” atseit, Pavergtųjų Seimo sudėties. Dirvos bendradarbio keliamos Lietuvos -Ukrainos bendradarbiavimo mintys vertos dėmesio, nes (a) jos faktiškai kelia dilemą, su kuo Lietuvai tikslinga jungtis savo laisvės kovoje: su vadinamais Sov. Sąjungos satelitais, — Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, — ar su Sov. Sąjungos sienose esančiomis pavergtomis tautomis: b) jos neskiria valstybinės ir tautinės bendradarbiavimo su Sov. Sąjungos tautomis plotmės.

Dilema su kuo Lietuvai tikslinga jungtis savo laisvės kovoje, kyla iš fakto, kad sovietiniai satelitai pabrėžtinai atžymi savo ir Baltijos valstybių tarptautinės padėties skirtumą nuo Sov. Sąjungos respublikų, nurodydami, kad jų ir Baltijos valstybių byla su Sov. Sąjunga yra perdėm tarptautinio pagrindo, būtent, 2-jo pasaulinio karo nebaigta tarptautinė byla, o Sov. Sąjungos tautų byla yra Sov. Sąjungos vidaus reikalų pagrindo.

Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE

VATIKANUI ŠYPSOMASI, O APAŠTALAMS KELIAMOS BYLOS

Apglušinęs JAV rusofiliškus politikus savo koegzistencijos politika, N. Chruščiovas dabar savo sireniškus žvilgsnius ir garsus nukreipė į savo atkakliausią idėjinį priešą Popiežių bei Vatikaną. Norėdamas apgauti geraširdį ir geravalį popiežių Joną XXIII, Kremliaus vadovas paleido iš tremties į Vatikaną senelį arkivyskupą Slypyj, neseniai buvo atsiuntęs pas Popiežių savo žentą Adžubėjų, paskui žymų dirigentą Chačaturianą, žada išleisti iš savanoriško kalėjimo kardinolą Mindszenty. Neseniai vėl leido išvažiuoti į Romą vienuolikos lietuvių ekskursijai, kuriai vadovauja Rumšiškės klebonas kun. Žemaitis, o ją prižiūri priskirtas rusas politrukas, kad ekskursija kur nors nepaklystų, bet lankytų šventas vietas, visiems girtų tikėjimo “laisvę” Lietuvoj ir Popiežiui tą pat sakytų, jei gautų su Jo Šventenybe pasikalbėti. Trumpai tariant, Kremliaus sirenos groja visais palankumo pedalais koegzistencijos vargonuose.

Tuo tarpu Sovietų Sąjungoj, ypač pavergtoj Lietuvoj, komunistai veda sustiprintą antireliginę kovą - grasina bausmėmis tėvams, kurie moko savo vaikus katekizmo, draudžia platinti kryželius ir medalikėlius, neleidžia pardavinėti atviručių su šventų Kalėdų ir Velykų sveikinimais, kelia bylas uoliesiems ir pavyzdingiesiems kunigams. Apie vieną tokios rūšies bylą plačiai parašė Vilniuj leidžiamas Švyturys 1963 m. kovo 15 d. numery. Prieš kokius kunigus komunistai organizuoja bylas, žinojome iš anksčiau. Bet Švyturio aprašytoji atskleidžia faktų, kurie liudija, kad persekiojama katalikų religija palengva pradeda plisti sovietinėj Azijoj lietuvių kunigų apaštališku darbu, kuriam padeda kitų tautybių asmens. Nežiūrint sąmoningų tiesos iškraipymų bei šmeižtų, būdingų sovietinei spaudai, vis dėlto iškyla maždaug šitoks jėzuitų Jono Danylos ir Antano Šeškevičiaus “nusikalstamųjų” apaštališkų darbų vaizdas.

Skaityti daugiau: VATIKANUI ŠYPSOMASI, O APAŠTALAMS KELIAMOS BYLOS

Vardai įvykiuose, aukos, atstovybės

Vardai įvykiuose

Prof. dr. Zenonas Ivinskis pakviestas į Bonnos universitetą svečio profesoriaus teisėmis. Darbą pradėjo balandžio 1. Vasaros semestre skaito apie Lietuvą viduriniais amžiais ir seminare nagrinėja vokiečių ordino ir Žemaičių klausimą. Bonnos universitetas vienas iš iškiliausių visoje Vokietijoje. Lietuviui suteikta didelė garbė.

Dr. Jonas Grinius Europos Lietuvyje spausdina įspūdžių seriją apie savo pernykštę kelionę po JAV. Nepalikdamas nuošaly Amerikos bendro gyvenimo vaizdo, jis daugiausia sustoja ties lietuvių gyvenimu, jų kultūriniu stoviu ir jų problemomis, šiek tiek paliesdamas ir Kanados lietuvius. Nors aprašymas turi subjektyvių įspūdžių pobūdį, vis dėlto jame yra tokių socialinių ir kultūrinių davinių, kurie apytikriai parodo lietuvybės padėtį Amerikoje.

Dr. D. Augustaitytė pakviesta Miuncheno universitete slavistikos filologijos katedroj pas prof. Kuschmiderį pirmąja asistente.

Kun. dr. Andrius Baltinis šią vasarą išvyksta į Europą. Europos Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitėj skaitys paskaitą. Į JAV grįžta rudenį. Kun. dr. Andrius Baltinis yra nuolatinis Į Laisvę bendradarbis.

Kun. dr. J. Aviža atšventė kunigystės 25 m. sukaktį. Kunigu įšventintas 1938 m. birželio 11 d. Kaune. Pirmąsias iškilmingas šv. mišias laikė gimtajame Žemaitkiemy 1938 liepos 3 d.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose, aukos, atstovybės

Į Laisvę 1963 33(70)

     T U R I N Y S
1863 metų sukilimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
Ignas Andrašiūnas: Kremliaus propaganda statistinių duomenų šviesoje 17
Julius Vidzgiris: Knygos apie Lietuvą   . . . . . . . . . . . . . .  26
Petras Janulis: Menas komunistinėj vergijoj  . . . . . . . . . . . . 30
R. Spalis: Gimtosios kalbos vaidmuo ir vertė tautybei išlaikyti  . . 34
Andrius Baltinis: Kultūrinė kūryba ir jos pavojai svetur .  . . . .  42
Mečys Musteikis: Studijų dienos  . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48
Idėjos spaudoje: Sekame dramos antrą veiksmą . . . . . . . . . . . . 57
Vardai įvykiuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63
Atsiųsta paminėti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  64


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Redaguoja — Redakcijos kolektyvas: vyr. redaktorius — Stasys Daunys, redaktoriai — Petras Bagdonas, Juozas Baužys, Vladas Būtėnas, Vincas Rygertas.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1963 33(70)

1863 metų SUKILIMAS

ŠIMTMEČIO SUKAKTIS 1863-1963

Kun. Antanas Mackevičius, vienas iš žymiausių 1863 m. sukilimo vadų, suorganizavęs didelius valstiečių sukilėlių būrius


BENDROSIOS PASTABOS

Kiekviena revoliucija, kaip pati žodžio etimologija rodo (revolvere — apversti), yra pakeitimas, nuvertimas, esamos socialinės ir politinės santvarkos. Lietuviškai vadinamas sukilimas yra pasikėlimas, ginkluotas pasipriešinimas esamai santvarkai, kuri laikoma neteisinga, nepakenčiama. Todėl kiekviena revoliucija, kiekvienas sukilimas siekia geresnės santvarkos, turi tam tikrą tikslą, idėją. Šiuo požiūriu yra garsi Prancūzų Revoliucija (1789) savo šūkiais "lygybė, laisvė, brolybė”, nuo Paryžiaus Bastilijos nuaidėjusi per visą pasaulį ir įkvėpusi kitų kraštų laisvės sąjūdžius. Revoliucija ir jos konkretus realizavimas ginkluotu sukilimu arba pasyviu pasipriešinimu visuomet yra masinis sąjūdis, siekiąs platesnių visuomeninių, socialinių ar politinių tikslų. Šia prasme, nors ir vadinama revoliucijos vardu, negalima laikyti tikra revoliucija tuos perversmus, kurie turi asmeninių ar tam tikros grupės tikslų užgrobti, pakeisti valdžią ir įvesti ne visos tautos o tik tam tikros grupės siekimus. Tokios rūšies yra garsios Pietų Amerikos dažnos revoliucijos, pasikartojančios kas kelinti metai, kur vieną diktatorių ar prezidentą pakeičia kitas, kai tuo tarpu krašte nesulaukiama jokio pagerėjimo, jokių atmainų — režimas su savo negerovėmis pasilieka po senovei. Šitokiose revoliucijose masės nedalyvauja. Kiek reikalinga fizinės jėgos, ją suteikia kariuomenės daliniai, įsodindami į valdžią savo kandidatus.

Skaityti daugiau: 1863 metų SUKILIMAS

KREMLIAUS PROPAGANDA STATISTINIŲ DUOMENŲ ŠVIESOJE

Lietuvos agronomų siūlymas ir Chruščiovo atsakymas

IGNAS ANDRAŠIŪNAS

MARKSO VIZIJA IR TIKROVĖ

Karolis Marksas geriausiai pažino ano meto anglų kapitalizmą. Markso laikais Anglijoje kapitalistai labai išnaudojo darbininkiją. Nuo kapitalizmo replių spaudimo labai kentėjo pramonės ir laukų darbininkai. Tais laikais iš gaunamo atlyginimo už darbą darbininkas vos pajėgdavo gyvybę išlaikyti. Kapitalizmas tarnavo tik valstybei ir valdžiai, pramonininkui ir didžiajam žemės savininkui. Karolis Marksas, gerai įsižiūrėjęs į pramonininkų ir darbininkų santykius, samprotavo, kad kapitalas susitelks į negausią pramonininkų saujelę, o darbininkai liks skurdo ir vargo beviltiškoje būklėje. Ieškodamas iš tos skurdžios darbininkų padėties išeities, jis sukūrė socializmo sistemą. Paprastai kalbant, kapitalistų ir darbininkų įtampoje kils revoliucija. To pasekmė — visi kapitalistų turtai bus nusavinti ir atiduoti valdyti dirbančiųjų žmonių klasei. Šitaip reikalą sutvarkius, bus pašalintas išnaudotojų kapitalistų luomas. Jo vietoje susikurs darbininkijos klasė, kuri bus svetima išnaudojimo užmačioms. Žodžiu, susikurs naujoji tik dirbančiųjų žmonių klasė, kuriai laikui bėgant nebebus reikalingos nei valstybės funkcijos, nes visus žemiškus santykiavimo reikalus geriausiai galės atlikti patys dirbantieji žmonės.

Skaityti daugiau: KREMLIAUS PROPAGANDA STATISTINIŲ DUOMENŲ ŠVIESOJE

KNYGOS APIE LIETUVĄ

IŠLEISTOS OKUPUOTOJ LIETUVOJ IR VAKARUOSE

Narodnoe choziajstvo Litovskoj SSR v 1960 godu. Kratki statističeskij sbornik. Vilnius 1962. Tiražas 1000.

Kišeninio formato 192 psl. knygutė rusų kalba, nors spausdinta Vaizdo spaustuvėj Vilniuje, pilna skaičių apie dabartinės Lietuvos geografinę padėtį, administracinį — teritorinį pasiskirstymą ir gyventojus, pramonę, žemės ūkį, transportą ir ryšius, statybą, prekybą, darbininkus ir specialistus, kultūrą ir sveikatingumą — viso 10 skyrelių, be to, smulkiais spaudmenimis.

Parengė Centrinė statistikos valdyba prie LTSR min. t-bos, vadovaujant rusui viršininkui B. M. Dubasovui. Gyventojų duomenys paremti visuotiniu surašymu, pravestu 1959 sausio 15. Pagrindinių fondų duomenys nurodyti pagal 1960 sausio 1 padėtį. Geografinius duomenis parūpino LTSR Mokslų Akademija. Visa kita paremta įmonių bei organizacijų atskaitomis, o taip pat ypatingais statistiniais tyrinėjimais.

Leidinio tikslas, kaip sakoma pratarmėje, duoti pagrindines statistines žinias apie pavergtosios Lietuvos ūkio raidą 1940-1960 m. laikotarpyje.

Statistiniu požiūriu didelis trūkumas, kad rinkinyje apsiribota prieškariniais duomenimis pagal 1940 rugpiūčio 3 padėtį, kai respublikos teritorijai nepriklausė Klaipėdos kraštas. Tuo pačiu yra klaidinantys visi lyginimai, nes pokario teritorija ir jos duomenys iš esmės yra skirtingas statistinis vienetas.

Skaityti daugiau: KNYGOS APIE LIETUVĄ

PAVERGTŲJŲ BALSAS IR ATGARSIAI

Dešimtoji Pavergtųjų Europos Tautų seimo sesija

Rugsėjo 17, kai į Jungtines Tautas susirinkusių 111 valstybių pradėjo 18-ją pilnaties sesiją, Pavergtųjų Europos Tautų seimas, antroj gatvės pusėj priešais Jungtinių Tautų rūmus iškėlęs savo 9 narių — valstybių vėliavas iki pusės stiebo priėmė deklaraciją, kurioje sakoma:

“Po II Pasaulinio karo Albanijai, Bulgarijai, Čekoslovakijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Lenkijai, Rumunijai ir Vengrijai yra brutaliai atimtos teisės savo pačių likimui spręsti. Sovietų Sąjunga sutrypė JT Chartą, kurį nustatė "plėsti draugiškus valstybių santykius, paremtus pagarba teisių lygybės principui ir tautų apsisprendimui. Estijai, Latvijai ir Lietuvai yra brutaliai atimtas valstybinis suverenumas, valstybinė laisvė ir nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga jas užpuolė, okupavo ir po to jų teritorijas inkorporavo prieš jų tautos valią, taigi pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus ir pagrindinius tarptautinės teisės principus. Sovietų Sąjunga yra ciniškai uzurpavusi teisę reprezentuoti šias valstybes Jungtinėse Tautose. Pavergtųjų seimas pabrėžtinai pareiškia, kad Sov. Sąjunga neturi jokio įgaliojimo Estijai, Latvijai ir Lietuvai atstovauti Jungtinėse Tautose, ir ta pačia proga reiškia savo pasitenkinimą, kad daugelis laisvų valstybių, tarp jų ir JAV vyriausybė, nesuteikia šiam neteisėtam Sov. Sąjungos veiksmui savo pripažinimo.

Skaityti daugiau: PAVERGTŲJŲ BALSAS IR ATGARSIAI

MENAS KOMUNISTINĖJ VERGIJOJ

Pasmerkti tie, kurie norėjo tos vergijos išvengti

PETRAS JANULIS

Jau daug kartų mūsų spaudoje buvo akcentuota, kad komunizmas nepripažįsta jokios kūrybinės laisvės, gi be jos nėra ir negali būti jokios meninės pažangos. Ne vieną kartą buvo manyta, kad Chruščiovas atleis menininkams varžtus, tačiau jis juos suveržė nė kiek neprasčiau negu buvo prie Stalino. New York Times knygų priedas paskelbė, kad du rašytojai buvo ištremti į Sibirą už nukrypimą nuo partijos linijos, o buvo manoma, kad prie Chruščiovo rašytojai galės išvengti kalėjimų ir nebus tokių represijų, kaip prie Stalino. New York Times Book Review š. m. liepos 21 d. cituoja Sov. Sąjungos laikraštį Izvestijas: "Kai kurie (jauni rašytojai) nesupranta, jog mes gyvename negailestingos ir aštrios kovos tarp ideologijų periodą. Esą, dėl šių sąlygų negalima pateisinti poeto Jevtušenkos, kuris išspausdino savo autobiografiją Prancūzijos savaitraštyje L’Express. Lygiai taip pat negalima suprasti V. Aksenovo ir A. Voznesenskio, kurie užsienyje prikalbėjo nesąmonių, neįvertindami dabar gyvenamo momento. Yra labai gerai, kad šie draugai pripažino savo klaidas ir pilnai nutarė save pašvęsti sunkiam kuriamam darbui. V. Aksenov išvyko į Sibirą, prie konstrukcijos projekto, o A. Voznesensky esminę dalį laiko leidžia įmonėj Vladimiro provincijoj.” Tokias žinias skelbia New York Times, pasiremdamas pačių sovietų informacija. Už tai, kad užsienyje išspausdino savo knygą, Chruščiovas įsakė uždaryti į bepročių namus rašytoją Valeryj Jakoblevic — Tarsą. Kaip žinoma, Jevtušenkos biografija išėjo atskira knyga angliškai, bet neatrodo, kad už ją be papeikimo būtų nubaustas, nes jis labai naudingas Chruščiovui, ypač kiek tai liečia Stalino niekinimą.

DIKTATORIUS APIE IŠMATAS

Nė kiek ne geriau, gal dar blogiau Sovietijoje yra su dailininkais. Laisvėj esančių dailininkų nuomone, pavergtoj Lietuvoj menas yra atsilikęs mažiausia penkiasdešimt metų. Be jokio laisvo kūrybinio apsireiškimo dailininkas turi vazduoti šviesiom ir realiom spalvom vadinamą tarybinį rojų. Kiekvienas dailininkas, kuris pabandė į viską pažiūrėti kaip menininkas per savo dvasinę prizmę, turėjo susidurti su kieta komunistinio režimo ranka, naikinančia bet kokias menines pastangas. Ryškiausiai tai liudija Chruščiovo žodžiai, pasakyti pernai Maskvoje suruoštos abstrakcinio meno parodos metu. Paroda, Chruščiovui ją aplankius, tuojau buvo uždaryta. Drauge su Chruščiovu, jam apžiūrint parodą, ėjo ir žurnalistai, kurie Chruščiovo pastabas apie modernųjį meną girdėjo. Anglijos žurnalo Encounter korespondentas viską užrašė ir išspausdino žurnale. Tai persispausdino Amerikos literatūros žurnalas "Critic”.

Skaityti daugiau: MENAS KOMUNISTINĖJ VERGIJOJ

Kiek yra Sov. S-je ir visame pasaulyje komunistų?

Rugpjūčio mėn. "Komunistas” (nr. 8) pateikia statistinių davinių apie kompartiją Sov. S-goj ir visame pasaulyje. Iš jų matyti, kad 1917 m. kompartija Rusijoje išėjo iš pogrindžio. Jos eilėse tebuvo 80.000 narių. 1921 m. jau priskaičiuota Rusijoje 732.000 komunistų, 1939 m. Sov. S-goje — 2.477.000 ir 1961 m. — 8.872.516 partijos narių ir 843.489 kandidatai; šių metų pradžioje buvę Sov. Sąjungoje daugiau kaip 10 milijonų komunistų. Komjaunime tuo pat metu priskaičiuota 21 milijonas narių. Atskirose Sov. S-gos respublikose 1961 m. buvo komunistų: Uk rainoje 1.447.000, Kazachstane 366.000, Gudijoj 243.000, Uzbekistane 239.000, Gruzijoj 222.000, Azerbeidžane 160.000, Armėnijoj 88 000, Latvijoj 76.000, Lietuvoj 65.000, Estijoj 41.000, Kirkizijoj 68.000, Moldavijoj 63.000, Tadžikistane 55.000, Turkmenistane 49.000. Būdinga, kad nėra pateikta davinių apie Rusijos respublikos kompartijos dydį. Aišku, tai galima nustatyti, žinant visos S-gos partiečių skaičių; jis būtų 5.690.516. Į akis krinta faktas, kad 1961 m. mažesnė gyventojų skaičiumi Latvija turėjo kompartiečių visu 11.000 daugiau nei Lietuva. Iš kitų šaltinių žinoma, kad 1962 m. Lietuvos kompartijoj buvo 70,068 nariai ir kandidatai.

GIMTOSIOS KALBOS VAIDMUO IR VERTE TAUTYBEI IŠLAIKYTI

R. SPALIS

Nagrinėjant tokį ar panašų klausimą gal per drąsu operuoti bekompromisiniais teigimais, ieškoti absoliučios tiesos, ir, jei vienas kitas teigimas remsis patirtimi, tai intuityvinis žvilgsnis turėtų būti pagrindas, duodąs daugiau dirvos diskusijoms, kas ir yra šio straipsnio tikslas.

Romualdas Spalis (Giedraitis), 1915 m. gimęs rašytojas, mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje, o vėliau studijavo literatūrą VDU Kaune ir diplomą įsigijo humanitarinių mokslų fakultete Vilniuje. Šiuo metu gyvena Halifaxe, Anglijoje. Pirmuosius savo literatūrinius darbus pradėjo spausdinti Lietuvos Aide 1939 m. Ligi šiol išleido keletą knygų, kurių paskutinioji yra novelių rinkinys “Angelai ir nuodėmės”.


Pirma, kol paliesiu pačią temą, tegu man būna leista trumpai priminti patį tautos kelią. Daug yra visokių veiksnių, kurie padėjo formuoti tautas. Kai kurie mokslininkai nurodė, kad kova dėl buities privertė glaustis į primityvią bendruomenę, kur galėjo gintis nuo negerovių, kartu pajėgė patys grobti, turtėti, plėstis. Religinis kultas dar labiau stiprino ryšius, gyvenamoji vieta dar labiau pabrėžė artimus kaimynus, kartu nurodė tolimus, svetimus. Vėl skirtingos gamtos sąlygos įspaudė žmoguje skirtingus bruožus. Ir jei vienos grupės vis labiau artėjo, tuo pačiu kitos grupės vis labiau tolo nuo kitų. Dvasinės kultūros vystymasis ne tik padidino biologinius skirtumus tarp grupių, bet kartu išugdė ir pajutimą savęs, kartu priklausomumą nuo tos pačios grupės. Taigi, greičiausiai tas biologinės ir dvasinės kultūros pradas pagimdė tautas. Ten, kur tas pasijutimas buvo ypač stiprus, ten jis virto dinamine jėga ir teliko vienas žingsnis į aukštesnę bendruomenės organizaciją — valstybę, kuri istorijoje ilgą laiką rėmėsi imperija-dinastija, savo ribose glausdama eilę tautų. Tačiau kylant mokslui, susipratimui ir kultūrai vis labiau pradėjo ryškėti, kad imperija mažiau ar daugiau remiasi viena kuria tauta, silpnindama, parazituoda-ma kitas mažesnes, ir toks tvarkymosi būdas, kaip atgyventa tamsos ir išnaudojimo liekana, vis labiau nyksta, vis labiau atsipalaidoja atskiros tautos, kurios, istorijos įvykių mokomos, nėra priešingos federacijos ryšiams, kaip apsaugai prieš naujos rūšies imperinės jėgas, kurios po žmonijos gerbūvio, mėgina užmesti savo valią ir prievartą. Tokiai naujai imperijai besiplečiant, patekusios jon tautos nėra sunaikinamos, jos ugdomos, palaikomos, bet pamažu jos grimsta, tirpsta pirmaujančios tautos sąskaiton, kuri, valstybės proteguojama, vis labiau tvinsta, auga, susemdama mažesnius šaltinius, išbarstytus po didžiulius plotus. Ir dr. J. Girnius tvirtina, kad tauta, patekusi svetimon tauton, po truputėlį ima blėsti, nes ji negali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypač reikšminga mažų tautų atveju. Ir jei toks švelnesnio ar brutalesnio laipsnio pavergimas užtrunka ilgesnį laiką, sakysime, šimtmetį kitą, tauta gali mirti, palikdama gal tik vietovės vardą. Tai žinodama, kiekviena susipratusi tauta visomis pajėgomis stengiasi turėti savo valstybę. Štai, žydai pasinaudojo proga ir įkūrė valstybę, kad ir ant verdančio, gresiančio vulkano, nuolat ją stiprina papildydama nauja emigracija, remdami finansiškai, kad ji pastoviai įaugtų geografiniame plote.

Skaityti daugiau: GIMTOSIOS KALBOS VAIDMUO IR VERTE TAUTYBEI IŠLAIKYTI

Į TALKĄ LIETUVIŲ ARCHYVUI

Čikagos mieste veikia LB Centro Valdybos remiamas PASAULIO LIETUVIŲ ARCHYVAS, kuris renka ir saugo viso pasaulio lietuvių istorinę medžiagą. Todėl LB apylinkės, organizacijos ir pavieniai lietuviai prašomi siųsti šiai įstaigai archyvinę, bibliografinę ir muziejinę medžiagą.

Kad būtų lengviau orientuotis, ką reikia siųsti, žemiau patiekiamas siųstinų dalykų sąrašas:

1.    Archyvine medžiaga: Organizacijų protokolų knygos, kongresų, konfesijų ir kitų suvažiavimų protokolai ir kt. Vienuolynų, parapijų, organizacijų, įstaigų, įmonių ir pavienių asmenų archyvai ir kt. Iš laikraščių iškarpos (su metrika). Rengtų parodų, vaidinimų ir minėjimų — akademijų plakatai, bilietai, kvietimai, programos, katalogai ir kt. Laimėjimų moksle, sporte ir kitur pažymėjimai. Pasakytų kalbų, giesmių, dainų ir muzikos plokštelės (records) ir magnetiniu būdu užrašymai (tape recordings, wire recordings). Įvairių įvykių filmos, fotografijų negatyvai ir klišės. Rankraščiai. Laiškai. Laiškų blankai ir vokai su lietuviškais vaizdeliais ir lietuviškais įrašais. Lietuviškos atvirutės. Parašyti atsiminimai, veiklos istorijos ir kt.

2.    Bibliografinė medžiaga: Lietuvių parašyta bet kuria kalba spauda. Apie lietuvius kitataučių parašyta spauda. Spauda lietuvių išleista bet kuria kalba.

Skaityti daugiau: Į TALKĄ LIETUVIŲ ARCHYVUI

KULTŪRINĖ KŪRYBA I R JOS PAVOJAI SVETUR

ANDRIUS BALTINIS

1. Kultūrinė kūryba ir originalumas.

Kultūrinės kūrybos esminis bruožas yra originalumas. Kad originalumas yra kultūrinės kūrybos esminis bruožas matyti iš visiems žinomo fakto, kad mene ir kultūrinėje kūryboje apskritai originalumas yra labai mėgiamas, didžiai vertinamas. Ne tik atskiri asmenys, bet ir tautos yra vertinamos tik tada, jei jos savo kultūrinėje kūryboje sukuria ką nors ypatingo, jei jų kultūra yra originali, nes tada jos ne tik ima iš kitų, bet ir kitiems duoda, ir tuo būdu įprasmina savo kultūrinę kūrybą ir pateisina savo buvimą kitų tautų tarpe. Todėl pas mus dar nepriklausomoje Letuvoje apie šią problemą buvo daug kalbama ir diskutuojama apie ypatingą mūsų kultūrinę misiją pasaulyje.

Esant vienai mūsų tautos daliai už savo krašto ribų šiandien mums iškyla ypač sunkus ir svarbus klausimas, kokios yra galimybės mums kurti savo ypatingą, originalią lietuvišką kultūrą svetur, kokie pavojai šiandien mūsų kultūros kūrybai gresia, ir kokiu keliu reikia eiti šiems pavojams bent iš dalies išvengti. Šiuos klausimus nagrinėsime vėliau, bet pirma duosime į filosofinį žvilgsnį atremtą originalumo sampratą, kuri sudarys pagrindą mūsų pastatytiems klausimams spręsti, juos pagilinti ir pagrįsti.

Skaityti daugiau: KULTŪRINĖ KŪRYBA I R JOS PAVOJAI SVETUR

JUBILIEJINĖ STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJ


Ir ko jiems taip linksma? Grupė Europos bičiulių X-je studijų savaitėje. Iš kairės: A. Grinienė, J, Lingis, M. Margirienė, J. Eretas, Z. Ivinskis.

STUDIJŲ DIENOS

MEČYS MUSTEIKIS

Europos LF Bičiuliai, ruošdami pirmąją Studijų Savaitę 1954 m., turbūt nė nesivylė, kad šitokio pobūdžio kultūrinės veiklos metodas prigis, duos vaisių ir taip išaugs, kad jo reikšmę ir būtinumą laikui bėgant pripažins ne tik LFB, bet ir kitos organizacijos ar paskiri mūsų tautiečiai. Šiandien visa tai jau įvykęs faktas, ką ypačiai patvirtina šiemetinė, jubiliejinė — jau X-toji — Studijų Savaitė. Europos Stud. Savaičių svarbą pabrėžia ne vien tas faktas, kad jose visu rimtumu iškeliami, nagrinėjami ir po to praktiškai taikomi veikloje patys aktualiausi mūsų tramtiniškojo gyvenimo klausimai bei uždaviniai, susiję drauge su pavergta Lietuva. Šalia viso to taip pat didelę reikšmę turi tai, jog Stud. Savaitėse sudaroma galimybė susitikti lietuviams kultūrininkams jau beveik iš viso pasaulio. Reikšminga ir tai, kad tokias savaites pamėgo ir eiliniai tautiečiai, o ypačiai jaunimas, ir kad jie tokias savaites mielai lanko.

Skaityti daugiau: JUBILIEJINĖ STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJ

EUROPOS LFB KONFERENCIJA

Rugpiūčio 6-7 dienomis Koenigswinteryje prie Bonnos, Vokietijoje, įvyko XI-ji eilinė metinė Europos Lietuvių Fronto Bičiulių konferencija, kurioje dalyvavo nariai ir svečiai iš D. Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, V. Vokietijos ir J. A. Valstybių.

Konferenciją atidarė prof. dr. Z. Ivinskis, pakviesdamas kun. dr. J. Avižą sukalbėti maldą. Atidarymo žodyje ELFB V-bos pirmininkas pabrėžė ilgalaikio nuotolio veiklos pastovumą. Konferencijos darbams vadovavo dr. K. J. Čeginskas ir M. Venta. Paskaitą apie Bažnyčios ir valstybės santykius skaitė kun. J. Kalvaitis.

Konferenciją Amerikos ir Kanados LFB vardu sveikino ir pranešimą padarė Centro Valdybos sekr. J. Baužys. X-tosios konferencijos protokolą perskaitė kun. Br. Liubinas. Išklausyti prof. dr. Z. Ivinskio, prof. dr. A. Maceinos, A. Grinienės, M. Musteikio ataskaitiniai veiklos pranešimai, o taip pat V. Vaitiekūno pranešimas politinės konsolidacijos reikalu.

Skaityti daugiau: EUROPOS LFB KONFERENCIJA

SEPTINTOJI JAV IR KANADOS LFB STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ

Ši septintoji studijų ir poilsio savaitė įvyko 1963 metų rugpiūčio 18-24 dienomis tėvų pranciškonų vienuolyne, Kennebunkporte, Maine. Ją organizavo Komitetas Niujorke: Baltrušaitienė, Dumbrytė, Kregždys, Kudžma, Maželis. Savaitės tema: Tautinė vienybė. Ši tema buvo parinkta dėl to, kad sausio mėnesį Niujorke LFB suorganizuotas sąskrydis tautinės vienybės tema buvo labai sėkmingas, bet neviskas dar buvo galutinai išdiskutuota.

Kalba J. Girnius, šalia jo sėdi A. Klimas

Savaitė prasidėjo jau sekmadienį, rugpiūčio 18 dieną, tačiau dar nedaug bičiulių buvo suvažiavusių, tai tik buvo kiek pasitarta, bet daugiausia buvo ilsėtasi. Mat, taip jau susiklostė dalykai, kad nė vienas vyras iš organizacinio komiteto negalėjo atvykti. Reikia pagirti komiteto moteriškes, kurios atvyko laiku ir visą laiką sąžiningai dirbo savo darbus.

Pirmadienis buvo labai gražus, saulėtas, net karštas. Pamažu pradėjo rodytis daugiau bičiulių: dr. Majauskas net iš Detroito atvažiavo su sūnumi. Pirmadienio vakare įvyko ilgesnis jau susirinkusiųjų bičiulių posėdis, ir, visų remiamas prie sienos, visą savaitės lakstymą ir triūsą — o jo, kaip visi žinome, būna apsčiai — apsiėmė paimti ant savo pečių LFB Rytų rajono pirmininkas dr. Bronius Radzivanas, visiems “eiliniams” kareiviams iškilmingai pasižadėjus jam visokeriopai padėti.

Skaityti daugiau: SEPTINTOJI JAV IR KANADOS LFB STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ

Subkategorijos