SAULĖTEKIS

Vincas Mykolaitis-Putinas

Su neviltim žiūriu į tekančią saulę raudoną:
Ji klaikų darbymetį mano dienom pranašauja.
Jau eina pjovėjų su žvilgančiais dalgiais kolona,
Ir virpa kietai rankavėtą suspaudusi sauja.

     Bet niūrūs ir vieniši tekančios saulės pjovėjai
     Jų dalgių šešėliai pro galvas užlinko juodai.
     Juos lydi ne dainos, bet ūžauja dulkėmis vėjai
     Ir širdį baugin pranašingi vaizdai.

Bus žemėje audros, bus užtvankas griaunančios liūtys,
Gaisrų ugniaspalviai liežuviai padanges laižys.

Skaityti daugiau: SAULĖTEKIS

RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ

POEZIJOS HORIZONTAI

Vincas Mykolaitis-Putinas

     Vidurdienio saulė ir vėjas, ir karštis,
Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais.
Laisvėjančiais polėkiais kilti ir veržtis
Išgąsdinti paukščiai sparnų neišskleis.

          Vėlyvo pavasario dygstančią sėją
          Nudegino kaitros, nurinko varnai.
          Sausi rytų vėjai dirvonus akėja,
          Apnuoginti liūdi laukų akmenai.

Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime,
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais,
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime,
Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.

Skaityti daugiau: RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ

VYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS KUNIGYSTĖS PILNYBĖS SIDABRINIS JUBILIEJUS

MŪSŲ TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

Jz.[kun. Juozas Šalčius]

     Julijonas Steponavičius gimė 1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Vilniaus-Trakų apskrityje. Pirmasis Juliuko mokytojas buvo jo tėvas Karolis Steponavičius. Pradžios mokyklą Gervėčiuose lankė vos 2 mėnesius. Į gimnaziją jį rengė Gervėčių klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis, o aritmetikos mokė pats tėvas.

     1921 m. rudenį tėvas arkliuku atvežė Julių į Vilnių. Jis buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnazijos prieklasę ir apgyvendintas Subačiaus g. Nr. 16, Didžiojoje lietuvių prieglaudoje. Pirmieji mokslo metai gimnazijoje Juliui buvo labai sunkūs, nes teko su ryšuliais keliskart keisti gyvenamąją vietą. Spalio 1 d. lenkų valdžia atėmė Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos (kur dabar yra įsikūrusi Valstybinė konservatorija) patalpas. Į gatvę išmestą lietuvių gimnaziją priglaudė žydai. Teko mokytis popietinėmis valandomis žydų gimnazijos patalpose Arklių gatvėje. Vilniaus visuomenei įsigijus ir suremontavus namą Šventųjų Pilypo ir Jokūbo gatvėje, Vytauto Didžiojo gimnazija įsikūrė tenai ir prasidėjo normalus mokslo darbas.

Skaityti daugiau: VYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS KUNIGYSTĖS PILNYBĖS SIDABRINIS JUBILIEJUS

KAI KURIE ASMENYBĖS KOMPONENTAI

K.[Felicija Kasputytė]

     Kas turi drąsos ir ryžto žengti pirmąjį žingsnį į atsinaujinimą, tas išeina į žmogiškosios pilnatvės kelią. Žmogiškosios pilnatvės kelias -esminis kelias. Juo eina tie, kurie veržiasi prie savo substancijos.

     Savo asmenybę galima išugdyti tada, jeigu mokama atsinaujinti. Kas nepradeda iš naujo, tas nieko didžio negali pasiekti. Su atsinaujinimu yra susiję ir atgaila, ir susimąstymas, ir sugrįžimas pas Tėvą. Kas nenori paskęsti kasdienybės rutinoje, tas privalo nuolat atsinaujinti. Kiekvieną rytą mes turime visą dieną prieš akis ir kartu turime visas galimybes žengti pirmąjį atsinaujinimo žingsnį.

     Galime pasakyti gerą žodį, nelaukdami jokios padėkos.

     Galime būti uolūs, nelaukdami įvertinimo ir pagyrimo.

     Galime parodyti kam nors mandagumo žestą.

     Galime ką nors duoti, nereikalaudami atlyginimo ir netikėdami ką nors gauti kaip atpildą.

     Galime liūdėti su tais, kurie kenčia, ir galime džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi.

     Galime atsisakyti savo egoizmo ir pradėti gyventi kilniais altruistiniais jausmais.

     Tik aukščiau ir aukščiau! Pakilti nuo šiurkščios kasdienybės ir pilkų šiokiadienio smulkmenų, nuo niekingo prakticizmo. Excelsior - šis žodis turėtų būti viso mano gyvenimo leitmotyvas. Tai didžiausia malonė, kurią suteikia Dangus. Jos dėka galima patirti tiek daug šviesių akimirkų, išvysti tiek daug dvasinio džiaugsmo prospindžių, kurie sklinda iš tolimųjų horizontų.

Skaityti daugiau: KAI KURIE ASMENYBĖS KOMPONENTAI

JAUNUOMENĖ IR GYVOJI DVASIA

asmenybės ugdymas

Stasys Šalkauskis

     Žmogaus fizinis gyvenimas yra panašus į nukirstą kūgį. Jaunatvėje žmogus kyla į viršų vienu šito kūgio šonu. Pilno subrendimo amžiuje, vadinasi, pilnatvėje, jis vyksta plokštakalnio lyguma. Pagaliau senatvėje jis rieda į pakalnę priešingu kūgio šonu. Taigi fizinis žmogaus gyvenimas eina laužyta linija, kuri iš pradžios kyla į viršų, paskui eina vienoje aukštumoje ir pagaliau krinta į apačią.

     Žmogaus gyvenimas būtų be galo liūdnas ir beviltiškas, jei šita laužytoji linija būtų vienintelis jo simbolis. Laimei, šalia fizinio yra dvasinis gyvenimas, kuris gali eiti įvairiomis linkmėmis ir net nuolatai ir nenutrūkstamai kilti į viršų. Normali dvasinio gyvenimo linkmė yra ta, kuri eina jaunatvės kūginiu šonu ir nuolat kyla tiesia linija taip, kad senatvėje žmogus jaučiasi taip aukštai, jog įstengia sykiu matyti jaunatvės, pilnatvės ir senatvės kūgio šonus. Jis tada yra tikras išminčius, nes jo gyvenimas buvo ne kas kita, kaip žemėje pradėtoji amžinybė. Deja, toli gražu ne visados dvasinis žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kilimas į kalną, į viršūnes. Dažnai, labai dažnai ir jis yra laužyta linija. Laužyta fizinio gyvenimo linija su kažkokiu sunkiai nugalimu fatalumu lenkia apačion ir dvasinio gyvenimo liniją, ir reikalingas yra ypatingas svartis, su kurio pagalba dvasinis gyvenimas galėtų nuolatai kilti į viršų, nepasiduodamas smukimo inercijai. Šitas svartis ir yra gyvoji dvasia.

Gyvoji dvasia ir jaunatvė

     1.    Jaunatvė yra natūralus gyvosios dvasios amžius. Jai šita dangaus dovana ateina be jokių pastangų. Ji turi tik nusitverti šito dvasinio gyvenimo keltuvo ir su jo pagalba pasileisti kylamąja gyvenimo linkme. Jaunatvė turi savo nuotaiką, polinkius, pomėgius, savo veikseną, logiką, žodžiu tariant, savo dvasią. Jaunatvė yra gyva, pilna idealizmo; lengvai užsidega, giliai jaučia, jautriai reaguoja; yra judri ir energinga; mėgsta, kas yra nauja, nepaprasta; užjaučia svetimus vargus, yra linkusi į pasiaukojimą; turi subtilų dorinį jausmą ir gražių dalykų pamėgimą. Trumpai tariant, jaunatvė iš savo esmės pasižymi gyvąja dvasia.

Skaityti daugiau: JAUNUOMENĖ IR GYVOJI DVASIA

JAUNIMAS IR MOKYTOJAS

...Jaunime, raginu stoti prie blaivybės, kad
<...> pradėtumei naują doros pakilimo epochą
Sau ir savo tautai
(Vysk. Motiejus Valančius).

·          *  *  *

Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės(1 Jn 1, 5).
    Iš to patiriame, jog esame jį pažinę,
kad laikomės jo įsakymų.
    Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko,
tas melagis, ir nėra jame tiesos.
O kas laikosi jo žodžių,
tas iš tiesų tobulai myli Dievą.
Iš to ir pažįstame, jog jame esame.
    Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo,
bet seną įsakymą,
kurį nuo pradžios esate gavę.
Tasai senas įsakymas yra mokslas,
kurį jūs girdėjote.
    Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia,
tas dar tebėra tamsoje.
Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje,
ir jame nieko piktinančio nėra
(1 Jn 2, 3-5. 7. 9-10).

JAUNIMAS IR MOKYTOJAS

     Jaunas žmogus ilgisi mokytojo, kuris atskleistų tiesą, parodytų kelią, kuris atlieptų giliausius širdies troškimus. Ir į Kristų žmonės kreipėsi: Mokytojau, nes jo mokslas reiškė išgelbėjimą, nešė viltį, grąžino žmogui jo žmoniškumą.

     Tikrų mokytojų būta visais laikais - tai liudija kultūra ir mokslas, didžiųjų žmonių biografijos, tautų istorijos. Nežinome daugumos jų vardų, bet gyvename jų skelbtąja tiesa, regime jų įžiebtą šviesą. Kiekviena tauta turi savo mokytojus, kurie ugdo jos charakterį, kuria kultūrinę ir moralinę tautos ateities viziją. Mokytojo vaidmuo kuklus, tarsi nepastebimas, dažnai jis lieka savo mokinių šešėlyje. Bet jis niekuo nepakeičiamas, ypač tais tragiškais momentais, kai dvasinė tautos gyvybė, kultūrinis savitumas atsiduria pavojuje. Todėl šiandien taip neramu, žvelgiant į mūsų mokytojus, kurių rankose tūkstančių vaikų likimas - mūsų tautos ateitis. Dramatiškas šiandien mokytojo vaidmuo, dramatiškos jo pareigos. Visa Lietuvos mokyklos istorija pažymėta tragizmo.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS IR MOKYTOJAS

TURINYS NR. 15

Skiriamas jaunimui

Jaunimas ir mokytojas .................................................... 631

ASMENYBĖS UGDYMAS

Stasys Šalkauskis.Jaunuomenė ir gyvoji dvasia ............................ 634

K.[Felicija Kasputytė], Kai kurie asmenybės komponentai .................. 642

MŪSŲ TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

Jz.[kun. Juozas Šalčius]. Vyskupo Julijono Steponavičiaus
kunigystės pilnybės sidabrinis jubiliejus ................................ 646

POEZIJOS HORIZONTAI

Vincas Mykolaitis-Putinas

     Raudonspalvėj liepsnoj .............................................. 649

     Saulėtekis .......................................................... 649

     Minioje ............................................................. 650

     Birželio 15-oji ..................................................... 650

     Tremtiniai .......................................................... 651

     Prakeikimas ......................................................... 652

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

Kunigas Jonas Bosko ...................................................... 652

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ...................................... 658

Dar kelios mintys ........................................................ 661

BAŽNYČIA PASAULYJE ....................................................... 663

RŪPINTOJĖLIS. (Albina Žiupsnytė.Savilaidos „Rūpintojėlio” Nr. 15 viršelis)

ĮVAIRIOS ŽINIOS

     Įdomi beatifikacijos byla.Milano arkivyskupas Karlas Martinis pradėjo įdomią bylą paskelbti palaimintąja vieną gydytoją. Tai 40 metų pediatrė. Ji savo gyvybę paaukojo negimusio kūdikio labui. Ši vaikų gydytoja Džiovana Bereta (Giovanna Beretta)rūpinosi vargšų vaikais ir veltui juos gydė. Buvo ištekėjusi už inžinieriaus ir pati augino 3 vaikus. Jai laukiantis ketvirtojo kūdikio, buvo diagnozuotas auglys, kuris sukomplikavo nėštumą. Kaip gydytoja ji gerai žinojo, kad tai kelia didelį pavojų jos gyvybei. Į savo kolegių įkalbinėjimus Beretta atsakė:

     Jei jau man tenka pasirinkti savo ar kūdikio gyvybę, aš nesvyruodama renkuosi kūdikio.

     1962 m. balandžio 21 d. gydytoja pagimdė sveiką berniuką, o pati po 7-ių dienų mirė. Milano arkivyskupas Martinis, kuris pradėjo bylą, kad gydytoja būtų paskelbta palaimintąja, sako: Kai šiandien ginant negimusių kūdikių gyvybę visuomenė yra kurčia ir neapsisprendusi, šis gydytojos pavyzdys ypač pažymėtinas(1980 m. rugsėjis).

     Naujas stebuklingas pagijimas.Lurdo medicinos biuras tyrinėjo stebuklingą ispanės Teresės Munak pagijimą Lurde ir paskelbė smulkų to pagijimo pranešimą. Trijų vaikų motina, turinti 50 metų, sirgo stuburo angioma (augliu). Pernai apsilankiusi Lurde visiškai pasveiko. Teresės Munak tėviškė yra kaimelis prie Taragonos, Ispanijoje. 16 metų ji sirgo stuburo naviku. Pereitais metais atvyko su vyskupijos ekskursija ir grįžo pasveikusi. Grįždama namo, ji jau slaugė ir globojo kitus ligonius (1980 m.).

Skaityti daugiau: ĮVAIRIOS ŽINIOS

PASAULIO VYSKUPŲ SINODAS

BAŽNYČIA PASAULYJE

     Spalio mėnesį pasibaigė Vyskupų V Sinodas, kuris vyko Vatikane. Sinode dalyvavo 316 vyskupų, atstovaujančių apie 3000 savo brolių ganytojų visame pasaulyje. Buvo svarstoma tema: Krikščioniškos šeimos uždaviniai šių dienų pasaulyje.Besirengiant Sinodui, visi jo nariai iš anksto gavo smulkią darbų programą. Programos projektas įvairiuose kraštuose buvo nagrinėjamas vyskupų konferencijose, suvažiavimuose, simpoziumuose, seminaruose, spaudoje. Buvo nagrinėta kiekvienoje vietoje to krašto šeimos padėtis, analizuojama įvairios šeimų problemos ir priemonės toms problemoms spręsti, gilintasi į šeimos teologiją, pastoracinius planus šeimos klausimais. Visa tai pateikta Sinodo rengėjams, ir iš tos medžiagos sudaryta plačios apimties Sinodo darbų programa.

     Pirmoje Sinodo darbų dalyje buvo iškelti milžiniški ir aktualūs pasikeitimai: socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai. Šitie pasikeitimai įvyko paskutiniaisiais dešimtmečiais ir turėjo padarinių šeimoms. Dauguma pasikeitimų neigiamai veikia šeimas: tai nedarbas, emigracija. Vadinamajame trečiajame pasaulyje dar yra rasinė diskriminacija, kuri pažeidžia šeimos teises. Kai kurie papročiai, pavyzdžiui, kraitis, kraičio klausimas, sunkina santuokų sudarymą, sukelia jaunuolių pažeminimą ir desperaciją. Dėl terorizmo ir karų atsiranda naujų rūpesčių, išardomos šeimos, kai vienas jos narys uždaromas kalėjime arba ištisiems metams ištremiamas. Tokios tragedijos nuodija šeimų gyvenimą.

Skaityti daugiau: PASAULIO VYSKUPŲ SINODAS

MALDA

Kard. Leonas Žozefas Suenensas

     Duok mums, Viešpatie,

akis - kad regėtume,
širdį - kad mylėtume,
ir - Dvasios.

     Kai prašom akių, kad regėtume,
mes prašome mums duoti Tavo akis,
kad matytume, kaip Tu matai
pasaulį, žmones, jų gyvenimą
ir mūsų pačių dalią.

     Padėk mums susilieti su Tavo mintimis
kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą,
padėk mums po truputį tapti tuo,
ko norėjai iš mūsų sukurdamas mus.

     Duok mums savo žvilgsnį
ir savo požiūrį,
padaryk mus imlius savo žodžiui,
kuris apšviečia ir pakeičia visa.

     Duok širdį, kad mylėtume.
Širdį žmogaus, ne akmeninę,
kad mylėtume
Dievą ir žmones.

Skaityti daugiau: MALDA

Sesuo MARIJA KONSOLATA BETRONĖ

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

Sesuo MARIJA KONSOLATA BETRONĖ (1903-1946)

     Savo dieviškosios meilės slėpinius šiuolaikiniam pasauliui apreikšti Jėzus pasirinko kuklią Turino kapucinių vienuolyno seselę Mariją Konsolatą. Jėzus jai suteikė nepaprastų malonių ir naują pašaukimą: gelbėti brolius bei seseris. Be to, jai pavedė naujai atskleisti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mažąjį meilės kelelį. Tą kelią Jėzus taip apibūdino:

     Meilės kelelis, kuriuo turėtą keliauti mažosios sielos.

     Mažojo kelelio pagrindas yra Evangelijoje:

     Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingąją ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt n, 25).

     Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18, 3).

     Kristus Evangelijoje kviečia savo mokinius į šventumą. Šventumą galime pasiekti visi, nes šventumas glūdi meilėje, o mylėti galime kiekvienas. Kristus nereikalauja, kad šventumo siekiantys darytų tik vienokias ar kitokias atgailas bei aukas: Jis nori, kad kiekvienas žmogus Jį mylėtų, kad mylėtų visa siela, visa širdimi ir visomis jėgomis (Lk 10, 27).

Skaityti daugiau: Sesuo MARIJA KONSOLATA BETRONĖ

DAR VIENAS PAVOJUS

                      Tik tiesa padarys jus laisvus(Jn 8, 42).

[Antanas Patackas]

    Alkoholizmas žudo tautą. Taip. Bet ne mažesnę grėsmę lietuvių tautos egzistencijai sudaro kitas pavojus - gyventojų prieaugio mažėjimas. Apie gyventojų prieaugio mažėjimą Lietuvoje rašo oficialioji spauda. Tas mažėjimas ypač padidėjo paskutiniais keleriais metais.

    Kad susidarytų aiškus vaizdas, pateiksime dabartinius statistikos duomenis, o palyginimui pridėsime prieškarinius.

1 lentelė.Lietuvos gyventojų gimstamumo, mirtingumo ir natūralaus prieaugio koeficientai (1000-čiui gyventojų)

Metai

Gimsta

Mirties

Natūralusis

 

mumas

atvejai

prieaugis

1920

22,7

21,2

1,5

1921

24,6

15,2

9,4

1922

27,3

17,7

9,6

1923

28,4

15,1

13,1

1924

29,4

16,3

13,1

1925

28,9

16,9

12,0

1926

28,5

15,4

13,1

1927

29,4

17,3

12,1

1928

28,8

15,6

13,2

1929

27,2

17,1

10,1

1930

27,4

15,9

11,5

1931

26,8

15,8

11,0

1932

27,3

15,3

12,0

1933

25,7

13,5

12,1

1934

24,8

14,6

10,2

1935

23,4

14,0

9,4

1936

24,2

13,4

10,8

1937

22,3

9,1

9,1

1938

22,7

12,6

10,1

(.Lietuvos statistikos metraštis. Kaunas, 1938, p. 17)

Metai

Gimsta

Mirties

Natūralusis

 

mumas

atvejai

prieaugis

1950

23,6

12,0

11,6

1951

22,7

11,3

11,2

1952

21,9

10,8

11,1

1953

20,2

10,4

9,8

1954

20,8

9,8

11,0

1955

21,1

9,1

11,9

1956

20,2

8,2

12,0

1957

21,1

8,8

12,3

1958

22,8

8,2

14,6

1959

22,7

9,0

13,7

1960

22,5

7,8

14,7

1961

22,2

7,9

14,3

1962

20,8

8,7

12,1

1963

19,7

8,0

11,7

1964

19,1

7,5

11,6

1965

18,1

7,9

10,2

1966

18,1

7,9

10,2

1967

17,1

8,1

9,6

1968

17,6

8,3

9,3

1969

17,4

8,7

8,7

1970

17,6

8,8

8,8

1971

17,6

8,5

9,1

1972

17,0

9,1

7,9

1973

16,0

9,0

7,0

1974

15,0

9,0

7.0

1975

15,7

9,5

6,2

1976

15,7

9,6

6,1

1977

15,5

9,8

5,7


(Mokslas ir gyvenimas. 1978. Nr. 12, p. 13)

Skaityti daugiau: DAR VIENAS PAVOJUS

RAKTAI Į ŠVIESESNĘ ATEITĮ

MŪSŲ PROBLEMOS

Leonas Artūras Elchingeris(Strasbūro vyskupas)

     Atrodo, kad mūsų tėvynė yra padalyta į dvi dalis. Vieni kitus laiko piktžolėmis ir norėtų jas išrauti su šaknimis. Kadangi taip galvoja ir vieni, ir kiti, tai, jeigu galėtų ravėti ir naikinti, mūsų kraštas labai greitai pavirstų tuščia dykuma. Jokia bendruomenė ar tauta negali būti gera, jeigu ji susideda iš negerų ar šitaip galvojančių žmonių. Ir ligoniu galima būti nežinant ir nenorint prisipažinti, jog sergi. Kad galėtume išsigelbėti iš tokios sunkios padėties, reikia didžiulės drąsos dar didesnei kovai dėl sveikos žmonių dvasios ir nuostabaus gebėjimo atskirti tikrus pranašus ir tikrus vadus nuo avantiūristų ir apgaulingų raganių.

     Nors mūsų socialinis ir politinis gyvenimas tikrai serga, nereikia galvoti, kad visas blogumas - tai netikusios įstaigos ar negera socialinė struktūra. Blogis glūdi giliau, ir privalome prisikasti iki blogio šaknų. Daugelio nesantaikų, neteisybių, visokios neapykantos ir suiručių priežastys kaip tik dažniausiai slypi žmonių širdyse. Taigi nuo žmogaus širdies reikia pradėti visuomenės gydymą, o vaistų žmonių širdims gydyti nerasime technikos apimtose pasaulio laboratorijose.

     Problemos, kurias pirmiausia reikia išspręsti, yra: 1) atgaivinti šeimą; 2) atrasti darbo prasmę; 3) atkurti socialinį pradą.

     Atgaivinti šeimą. Šeima dabar yra labiausiai pažeista ir vis labiau ardoma. Baisu, kai vaikai grįžę iš mokyklos namo neturi su kuo pasidalyti savo dienos džiaugsmais, neturi kam pasiskųsti savo nesėkmėmis, nes niekas jų nelaukia, niekas nepasitinka, niekas jais nesidomi.

Skaityti daugiau: RAKTAI Į ŠVIESESNĘ ATEITĮ

PETRAS KRIAUČIŪNAS - LIETUVIŲ TAUTINIO ATGIMIMO PRADININKAS SŪDUVOJE

ISTORIJA IR ASMENYBĖ

Juozas Vaišnora

     Pirmojo pasaulinio karo išblokštas, toli (Įaroslavlio mieste, Rusijoje) 1916 m. sausio 20 d. mirė vienas žymiausių tautinio atgimimo veikėjų Petras Kriaučiūnas (1850-1916). Pasak J. Jablonskio, anuomet, t. y. XIX a. pabaigoje, nebuvę didesnio lietuvio ir įžymesnio žmogaus už P Kriaučiūną. Jo reikšmė tautiniam lietuvių atgimimui ilgai buvo nustelbta tų padarinių, kurie išaugo, suvešėjo dėl R Kriaučiūno veiklos.

     Paprastai lietuvių tautinio atgimimo pradžia siejama su „Aušra" ir jos steigėju dr. Jonu Basanavičiumi. Tačiau jei Žemaičiuose nebūtume turėję vysk. Motiejaus Valančiaus, o Sūduvoje - Petro Kriaučiūno, kažin ar ir „Aušra" būtų gimusi. Šiuodu vyru parengė kelią, subrandino liaudį, išugdė šviesuomenę, ir tautinio atgimimo žiedai - lietuviškoji spauda - jau rado atramą pačioje tautoje. O tiedu vyrai buvo tokie skirtingi, kokie skirtingi yra žemaičiai ir sūduviai. Žemaičiams paversti lietuviais (tautiniu, ne kalbos atžvilgiu) reikėjo vadovo su ganytojo lazda ir vyskupo autoritetu, o sūduviams pakako mokytojo.

     Norėdami suprasti, kas buvo Petras Kriaučiūnas lietuvių tautai apskritai ir ypač Sūduvai, bent trumpai apžvelkime, kaip susidarė toji dirva, kurioje jam teko veikti.

     Sūduvos kraštas. Senovės Sūduva (kurią Vokiečių ordino kronikos vadina Sudovia ar Sudauen, o Vytautas - Terra Sudorum) dar XIII a. buvo Ordino taip nuniokota, jos gyventojai taip išnaikinti, kad ji apaugo giriomis ir net jos vardas užmirštas. Vokiečių ordino kronikininkas Dusburgas, apie 1326 m. išdėstęs istoriją apie sūduvių išnaikinimą, rašė: Ir taip Sūduvos žemė liko apleista iki šiandien. Nuo to laiko ir Ordino kronikose neretai aptinkamas naujas šio krašto vardas: Wildniss, Desertum; Kojalavičius XVII a. savo raštuose jau pagal Prūsų sieną apgyventą Sūduvos dalį vadina Decanatus Ultrasilvanus; tuo pat laiku atsiranda ir lenkiškas pavadinimas: Kraj Zapuszczański. Visi tie pavadinimai rodo, kad senoji sūduvių žemė buvo virtusi tyrais, apžėlusi giriomis, per kurias Ordinas traukdavo pulti Lietuvos, o lietuviai vykdavo pasiplėšti į Ordino žemes. Taip iki XV a. Sūduva buvo tapusi lyg niekieno žemė, kurią savinosi Ordinas, o Vytautas gynė ir laikė savo paveldu. Tik Melno taika 1422 m. galutinai buvo nuspręstas Sūduvos likimas, susietas su Žemaičių likimu: Sūduva (deja, ne visa, o tik didesnioji jos dalis) atiteko Vytautui. Nutiesta siena išliko nepakeista iki mūsų laikų ir liko pastoviausia siena visoje Europoje.

Skaityti daugiau: PETRAS KRIAUČIŪNAS - LIETUVIŲ TAUTINIO ATGIMIMO PRADININKAS SŪDUVOJE

PSALMĖ

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

O Viešpatie, nušviesk, maldauju,
kelią mano, nes jo nepažįstu.
Išėjau priekin mūsų procesijos,
o žinau, kad ir kiti paskui mane eis,
bet kad tik ne šuntakiais.

     Klaidžiojome po tamsius miškus,
     perėjome slėnius, ir suartus laukus,
     o procesija buvo ilga kaip amžinybė.

Kai išvedėme procesiją ant tylios upės kranto,
tik tuomet jos galas pasirodė iš tamsaus šilo.

     Upė! - šaukėme. Tie, kurie arčiau buvo,
     kartojo: Upė! Upė!

O tie, kurie lauke buvo,
šaukė: Laukas, laukas, laukas!
Gale einantys kalbėjo: Miške esame!
Ir stebėjosi, kad priekyje einantys šaukia: Laukas, laukas!
     Upė, upė!

Skaityti daugiau: PSALMĖ

MUMS GIMĖ KŪDIKIS

Vynmedžio Šakelė

Giedok, dangau! Nubuski, žeme!
Nakties tamsoj sušvito Saulė! -
Žmonių atstumtas už Betliejaus
Oloj mums gimė Kūdikis!

               Sūnus Aukščiausiojo mums duotas!
          Per Jį ir Jam sukurta visa.
     
Valdovas amžiais viešpataus Jis!
      Ramybės ir Tiesos Karalius!
      Jis - mūsų Dievas - Galingasis!
     
Jis - būsimųjų amžių Tėvas!

      Jis - amžiais Tėvo Mylimasis! -
      Jis mūsų Brolis - Atpirkėjas!

KĄ AŠ TIKIU

                   Meilė - tai grynojo aukso tiltas per gyvenimo upę,
                    kuris skiria gėrio ir blogio krantus.

                                       (M. K. Čiurlionis)

Fransua Moriakas

 (Fragmentai)

    Bet kurioje pasaulio vietoje kiekvienas, priimantis šv. Komuniją, dalyvauja Kristaus Kūno šventėje. Šį rytą per Velykų Mišias, kuriose ir aš dalyvavau, nesuskaičiuojama daugybė tikinčiųjų priėmė patį Kristų. Kiekvienas grįžo į savo vietą užmerktomis akimis, sudėtomis rankomis, kupinas Dievo - drauge su Kūrėju. O Jis - visas buvo visų.

    Taip, būtent Eucharistija, krikščionybės paslaptimi teikianti didžiausią iššūkį protui, ir padeda man tikėti Dievą, kuris įsikūnija tokiu menku pavidalu, jog tampa maistu skurdžiausiam vyrui ir vargingiausiai moteriai, jeigu tik jie Jo trokšta. Proto sąranga duoda galimybę man pajusti didžiulį pasitenkinimą tuo neįtikėtinu Amžinosios Būties nusižeminimu -tuo, kad Kūrėjas leidžia save priimti savo kūriniui. Kiek jau kartų, - nuo tos 1896 m. gegužės 27 dienos, kai aš dievobaimingai šnabždėjau rytmetį giedotos Guno giesmės žodžius: Lenkiuos Tau, Dieviškas Svety, kad mane vargšą aplankei...

    <...> Man atrodo, pagarbos verta paslaptis yra tai, jog Kūrėjas sumažėja ligi kiekvieno savo kūrinio skyrium, ir net mažiausias iš šių kūrinių, jeigu tik jis mąstantis ir kenčiantis, yra daug vertesnis už aklą ir nebylų kosmosą, kuris nesugeba savęs suvokti.

    Neįsivaizduoju, ką pasieks mokslas per tolesnes kartas ir ką galėtų pridurti prie Paskalio žodžių apie dvi begalybes:

    Visi dangaus kūnai, skliautas, žvaigždės, Žemė ir joje esančios karalystės savo verte negali prilygti nė vienai minčiai: ji žino, suvokia visa tai ir kartu pačią save, o kūnai nieko nesuvokia. Tačiau tie visi kūnai ir kartu visi protai, taip pat ir jų kūriniai neprilygsta savo verte nė mažiausiam antgamtinės meilės virptelėjimui, nes tai yra nepalyginamai aukštesnė sfera.

Skaityti daugiau: KĄ AŠ TIKIU

NAUJAS GYVENIMAS

Kolumba Marmionas, OSB

     Mes, krikščionys, nesame vien šios žemės gyventojai. Mūsų žvilgsnis siekia Anapus. Mūsų tikslas yra naujas gyvenimas Dieve, kuris bus mums suteiktas, kai Kristus vėl ateis su savo galybe ir valdžia. Tada Kristaus atpirkimo darbas bus baigtas. Todėl mes gyvename džiugūs - su viltimi, kad dalyvausime amžinojoje laimėje, kurią Jėzus parengs savo Tėvo karalystėje. Todėl mūsų nebaugina nei vargai, nei kančios, nei ligos, netgi pati mirtis, nes žvelgiame į Viešpatį ir Jo amžinąją karalystę, kurios dalyviai būsime.

     Jauni žmonės nemąsto apie ligas ir mirtį. Tačiau gyvenime yra dalykų, kuriuos kiekvienas turime apmąstyti. Tokia problema yra mirtis. Seni turi mirti, jauni gali mirti. Ne kiekviena liga baigiasi mirtimi. Tačiau kiekviena liga yra laikas, kai turime progą susimąstyti apie paskutiniuosius dalykus. Mirtis yra skaudi nuodėmės pasekmė.

     Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5,12).

     Ir mums, krikščionims, mirtis yra šiurpi, kraupi, nes tai skausmingas sielos atsiskyrimas nuo kūno, nuo daug ko, ką mylėjome. Bet mes priimame mirtį iš Dievo rankų kaip atgailą ir atpildą už savo nuodėmes. Mirties akimirką apimame visą savo gyvenimą, kad atiduotume jį Tėvui. Visa, ką gero esame padarę, kaip mūsų gyvenimo atnašą, jungiame su išganymą nešančia Kristaus malone.

     Mirtis mums yra vartai į naują gyvenimą. Mūsų liūdesys nėra kaip tų, kurie neturi vilties. Kristus nugalėjo mirtį: Jis mūsų mirtį savąja sunaikino ir mums gyvybę prisikėlimu sugrąžino (Velykų prefacija). Kristus mus veda pas Tėvą. Taip mirtis mums tampa gražiausiu gyvenimo aktu. Šį akimirksnį tikėjimas virsta regėjimu. Laikas dingsta - prasideda Amžinybė:

     Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas nesibaigia, o tik keičiasi ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, jie danguje atranda amžinąją buveinę (Gedulinė prefacija).

Skaityti daugiau: NAUJAS GYVENIMAS

Ir Žodis tapo Kūnu

GYVENTI TIKĖJIMU

Kard. Alfredas Bengšas

     Trys Kalėdų švenčių evangelijos - tai lyg trys žingsniai, kuriuos žengdami priartėjame prie didžiosios paslapties - Dievo Sūnaus tapimo Žmogumi.

     Pirmosiose Mišiose išgirstame blaivų evangelisto Luko pasakojimą. Čia niekas nepadailinta, niekas nesumenkinta: gyventojų surašymas, vietos neradimas užeigoje, gimusio Jėzaus paguldymas ėdžiose. Pradžioje nėra nieko, kas sudarytų kalėdinę nuotaiką.

     Tačiau Piemenėlių Mišiose ši scena nušvinta. Nuskamba Angelo žodžiai: Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.

     Mažytis Kūdikėlis piemenų oloje pavadinamas vardu. Tai vardas, susijęs su Izraelio tautos lūkesčiais: Kristus, Mesijas, Gelbėtojas.

     O trečiose Mišiose skaitoma Evangelija pagal Joną: Žodis tapo Kūnu. Mes matome Betliejaus tvartelyje ne vien Dangaus pasiuntinį, - tikėjimo padedami galime išvysti ir Amžinąjį Tėvo Žodį, tapusį Žmogumi. Ir tik dabar tikėjimo akimis pamatome Prakartėlę nušviestą tikros šviesos, būtent - amžinybės spindesio. Tik dabar, kiek tai išvis įmanoma, priartėjame prie šio slėpinio. Bažnyčia liepia mums klauptis ir garbinti. Šitaip pro Betliejų, angelo paskelbtą žinią ir didžią prasmę turinčius apaštalo žodžius ji mus veda prie tikrosios krikščioniškų Kalėdų versmės. Kalėdinės nuotaikos reiškiasi įvairiai, bet krikščioniškos Kalėdos yra tik tada, kai Naujieną išgirstame tikrai tikėdami ir garbindami.

Skaityti daugiau: Ir Žodis tapo Kūnu

PASAULIUI REIKIA KRIKŠČIONIŠKOSIOS VILTIES

          Nesakyk: „Esu tik vaikas!"
          Kur tik tave siųsiu, tu eisi,
          ką tik tau liepsiu,
- kalbėsi!
          Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi.
<...>
          Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas! (Jer 1-8.9)

* *  *

     Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus.
     Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius.
     Duona, kurią aš duosiu,
     yra mano kūnas už pasaulio gyvybę
(Jn 6, 51).

     Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
      jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
     ir negersite jo kraujo,
     neturėsite savyje gyvybės!

     Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują,
     tas turi amžinąjį gyvenimą,
     ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną
(Jn 6, 53-54).

Popiežius Paulius VI

PASAULIUI REIKIA KRIKŠČIONIŠKOSIOS VILTIES

     Nurimkite: tai aš, nebijokite! - Ką reiškia šie žodžiai mūsų laikų žmogui, nuolat kenčiančiam dėl netikrumo ir kitų dabarties pavojų? Ką reiškia šie žodžiai mums?

     Viltis.Ji nuskamba tarytum mūsų lūkesčių išsipildymas, tarytum pažadas, kuris į ateitį perkelia tai, ko trokštame, bet šiuo metu negalime pasiekti. Žmonijos pažanga nuolat didina mūsų lūkesčius. Kuo daugiau žmogus siekia, tuo daugiau jis trokšta turėti. Mes visi gyvename viltimi. Negalime, niekuomet neprivalome pasakyti: Gana. Turime kopti aukštyn ir siekti pažangos, kol nebūsime tikri, kad tikslas pasiektas. Tai ir yra viltis.

     Perkelti į ateitį tai, ko šiandien trūksta, mus skatina dvigubas motyvas. Pirmiausia, žvelgti į ateitį, ieškant savo tikslui trokštamo objekto, mus skatina išorinės gyvenimo aplinkybės, įvairūs trūkumai, netobulumai, netvarka. Mes trokštame bent ateityje pasiekti pilnatvę, tobulumą, teisingumą, tvarką. Iš čia kyla visa moderniojo gyvenimo dinamika, įtampa, natūrali geresnio gyvenimo, geresnio pasaulio viltis.

Skaityti daugiau: PASAULIUI REIKIA KRIKŠČIONIŠKOSIOS VILTIES

TURINYS NR. 16

Skiriamas Amžinojo gyvenimo vilčiai

Popiežius Paulius VI.Pasauliui reikia krikščioniškosios vilties ........... 667

GYVENTI TIKĖJIMU

Kard. Alfredas Bengšas.Ir Žodis tapo Kūnu ................................. 668

Kolumba Marmionas, OSB.Naujas gyvenimas ................................... 673

Fransua Moriakas.Ką aš tikiu .............................................. 677

Vynmedžio Šakelė.Mums gimė Kūdikis ........................................ 681

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.Psalmė .................................. 681

ISTORIJA IR ASMENYBĖ Juozas Vaišnora. Petras Kriaučiūnas -
lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje ........................... 683

MŪSŲ PROBLEMOS

Leonas Artūras Elchingeris(Strasbūro vyskupas). Raktai į šviesesnę ateitį . 691

[Antanas Patackas]. Dar vienas pavojus .................................... 695

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

Sesuo Marija Konsolata Betronė (1903-1946) ................................ 702

Kard. Leonas Žozefas Suenensas.Malda ...................................... 706

BAŽNYČIA PASAULYJE

Pasaulio Vyskupų Sinodas .................................................. 708

Įvairios žinios ........................................................... 710

KOPLYTĖLĖ. Padirvyčio k., Viekšnių vls., Mažeikių aps. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T.l)

APIE JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KŪRYBĄ

 [Jonas Ambraziejus]

      Kūrinys, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai (Pergalė.1980. Nr. 3). Taip J. Lankutis apibūdina Justino Marcinkevičiaus poemų dramų trilogiją, pavadindamas ją net šiuolaikiniu nacionaliniu epu. Algimantas Baltakis tokį suvokimą dar pagilina, teigdamas, jog joje išreikštas ieškojimas tautos dvasinių pagrindų, į kuriuos galima ir šiandien atsiremti (Ten pat). Bet kas tai per pagrindai?

      Sustokime prie vadinamųjų „Mažųjų poemų“, konkrečiai prie paskutinės, savo pavadinimu daug ką sakančios - „Homo sum“ (Missa brevis). Joje koncentruotai išreiškiama autoriaus poetinė žmogaus koncepcija, persmelkianti taip pat ir jo dramų trilogiją.

      Iš karštų pelenų
      kaip iš lizdo,
      Juodas Paukštis pakyla,
      ir aš, jo šešėly parpuolęs,
      meldžiuosi:
            Žmogau,
      teateinie tavo karalystė!
      Teateinie karalystė tavo
      į žemę ir į mus!
            Tikiu.
      Palaimintas ir prakeiktas
- tikiu.
      Prikaustytas laiko galeroj - tikiu.
      Rodydamas tau, mano kūdiki,
      tą juodą paukštį,
      kur sklando virš mūsų galvų
-
      tikiu.

Skaityti daugiau: APIE JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KŪRYBĄ

BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE

Jz.[kun. Juozas Šalčius].

BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE

(1981. 202 p.)

     Yra knygų, turinčių išliekamąją vertę, ir tokios knygos šiemet išėjo trečioji (savilaidos) laida, papildyta naujais duomenimis.

     Galbūt tų senų (1928-1931) dalykų, vykusių prieš paskutinį karą, nebereikėtų kelti, jeigu gyvenimas nerodytų priešingai: pasėtas blogis nenunyksta, bet auga ir keroja. Ir šiandien spauda bei žodinė propaganda naudojasi šiuo sufabrikuotu siužetu siekdamos savo tikslų. Knyga turi tapti kovos įrankiu prieš katalikiškąją reakciją, bet lygia dalimi ir prieš buržuaziją, - 1947 m. rašė laiške rašytojas J. Šimkus savo draugui žurnalistui J. Kauneckiui, ragindamas jį pasakyti žmonėms tiesą apie Olšauską. Galimas dalykas, jog ir J. Šimkus nežinojo, kad tai nėra tiesa, o bjaurus melas. Ir pats Kauneckis per vieną savo paskaitą užklaustas skaitytojų, ar jis žinojo ką nors daugiau apie Olšauską, atsakė: Aš žinojau tik tai, ką parašiau.

     Savo knyga „Birštono - Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje“ autorius supažindina skaitytoją su prel. Konstantino Olšausko asmenybe, su jo veikla, turinčia didelę reikšmę tautai ir valstybei, su dokumentine jam inkriminuojamo nusikaltimo medžiaga. Totalitarinio režimo atstovai iš anksto pasmerkė prel. Olšauską, tą europinio masto visuomeninį veikėją -tiesų ir griežtą bei nepalenkiamą savo nusistatymuose kunigą, kad tuo būdu suduotų smūgį katalikų autoritetui.

     Buvo ieškoma žmonių, - rašoma knygoje, - nebūtinai žinančių apie Birštono įvykį, bet tokių, kurie galėtų bent kiek apjuodinti, supurvinti Olšausko asmenį ir sukelti visuomenėje kuo didesnį aliarmą. Pirmiausia tam buvo pajungta valdinė, kairiųjų bei geltonoji spauda ir gandonešiai.

Skaityti daugiau: BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE

Kun. Mečislovas Malinskls. AŠ VISAS DĖL TAVĘS.

KNYGŲ PASAULYJE

Kun. Mečislovas Malinskls. AŠ VISAS DĖL TAVĘS.

(Lietuva, 1981. 81 p.)

    Šioje knygelėje, kuri parengta pagal lenkų kalba Paryžiuje išleistą iliustruotą knygą (Ks. Mieczyslaw Malinski. Caly dla Ciebie. Jan Pawel II. 239 p.), skaitytojas supažindinamas su mums brangaus popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo ir veiklos bruožais, gali žavėtis jo nepaprastai tauria asmenybe, geru mūsų dienų žmogaus pažinimu ir savo dvasią pamaitinti įvairiomis progomis pareikštomis jo mintimis.

    Karolis Voityla gimė 1920 m. gegužės 18 d. nedideliame provincijos miestelyje Vadovicuose. Tėvai turėjo 3 vaikus: pirmoji duktė mirė vos gimusi, vyresnysis sūnus mirė jaunas, dar spėjęs tapti gydytoju, jauniausias sūnus Karolis buvo vos 9-erių metų, kai mirė motina. Tėvas, uždaro būdo kariškis, dirbęs administracijoje, tapęs našliu nebeieškojo sau antros žmonos.

    Karolis - guvus vaikas, gerai mokėsi mokykloje, sportavo, ilgas valandas leido gamtoje. Be to, patarnaudavo šv. Mišioms, priklausė Marijos sodalicijai, daug skaitė. Jam imponavo mokytojas Kotliarčykas, tikras meno židinys. Iš jo Karolis išmoko vertinti scenos meną ir klasikų kūrinius, pratinosi viešai kalbėti ir vaidinti scenoje. Karolis, baigdamas gimnaziją, buvo apsisprendęs studijuoti polonistiką. Tačiau tais pačiais metais prasidėjo karas. Šaudymai, kratos, Osvencimas... Karolis įsitaiso prie vieno fabriko darbininku. Vežioja akmenis ir vandenį fabriko katilams. Tais metais miršta tėvas.

Skaityti daugiau: Kun. Mečislovas Malinskls. AŠ VISAS DĖL TAVĘS.

IŠ DIENORAŠČIO

 [Ada Urbonaitė]

    1980 m. spalio mėn. ses. Benvenutos Ados Urbonaitės bute padaryta krata. Paimta rašomoji mašinėlė, apie 300 egz. savilaidos knygų ir mašinraščiu spausdinti ankstesnieji „Rūpintojėlio“ numeriai. Ses. Benvenuta tardyta Vilniaus ir Kauno saugume.

    Kybartų klebono Sigito Tamkevičiaus finansiškai paremta, ji nusipirko naują rašomąją mašinėlę ir, nors netekusi kai kurių ankstesnių bendradarbių paramos, toliau tęsė „Rūpintojėlio“ leidimą, kartu jį redaguodama. Čia pateikiame kelias to sunkaus laikotarpio jos dienoraščio mintis.

Spalio 14 d.[Krata]

    Mokytojau, šiandien leidai man širdimi pajusti Tavo žodžių tiesą: kad ir kas ištiktų, be Tavo valios ir žinios mums nė plaukas nuo galvos nenukris. Dėkoju Tau už Meilę! Suteik, kad visada tai atsiminčiau.

Spalio 20 d.[Vilniaus saugume]

    Svarbiausia - būti ten, kur žmogaus siela geriau bręsta Amžinybei. Viešpatie, tik neleisk, kad būtų „fiktyvus“ mano gyvenimas, padaryk, kad nesimelsčiau vien tik lūpomis: Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę.., bet širdimi ir visos savo būtybės atidavimu.

Skaityti daugiau: IŠ DIENORAŠČIO

IŠ GEMOS LAIŠKŲ

LAIŠKAI. DIENORAŠČIAI

    Eucharistijos bičiuliaitrumpa maldele kasdien kreipiasi į Viešpatį prašydami palaimos vieni kitiems. Tada prisimename tuos, kuriems šiuo metu yra sunku.

    Turbūt kiekvieno mintys nors trumpam užklysta į tolimąjį Nižnij Tagilą, kur šiuo metu kalinama mūsų Gema [Jadvyga Stanelytė]. Viešpats ją pašaukė į sąjūdį už Lietuvos dvasinį atgimimą, o dabar leidžia stiprinti ir gaivinti šį sąjūdį didele auka ir kančia.

    Gema visada buvo ir liko be galo kukli, nesivaikanti išorinio blizgesio. Nuolat sakydavo, kad kiekvienas darbas, kiekviena veikla turi plaukti iš mūsų vidinio subrendimo. Pirmiausia - dvasinis brandumas, vienybė su Kristumi. Tik tada galima tikėtis sėkmingos veiklos.

    Negausios žinios iš lagerio kalba apie sunkią Gemos padėtį. Nuteista ne pagal politinį straipsnį, apgyvendinta lageryje tarp sunkiausių nusikaltėlių, dirba sunkų fizinį darbą, neturi nė minutės ramybės: darbe mašinų ūžesys, naktimis kalinių triukšmas ir keiksmai.

    Iš ten, iš tos baisios vietos mus pasiekia šviesios Gemos mintys:

    Čia gyvenimą matau nuoga amoraline puse. Širdį spaudžia jaunų žmonių likimas, kai gyvenimo pavasaris praeina lageriuose ir kalėjimuose. Ir niekas čia nesiilgi Viešpaties, niekas negalvoja apie kilnesnius idealus.

Skaityti daugiau: IŠ GEMOS LAIŠKŲ

IŠ JAUNŲJŲ KŪRYBOS [Gediminas Radzevičius]

KARALIAU,

          ranką man nukirsk,
     tiktai neversk daryti pikto!..
Kol kęs kiti,
     tol man širdis
          krauju pasruvus!..
     Jėga sukurtas darbas -
               priverstinis...

Netikras jis,
     ir Meilės spindulių
     jame nebus...
O Meilė -
     Grožio,
          Gėrio žiedas
nušviestas Dieviškos Šviesos -
                    pražysta...
     Ir krauna pumpurus
          kitų kartų žiedams...

Skaityti daugiau: IŠ JAUNŲJŲ KŪRYBOS [Gediminas Radzevičius]

ATLEISK MUMS, VIEŠPATIE

Bernardas Brazdžionis

          Atleisk mums, Viešpatie,
     Kad rytmečio gražiausio,
     Kad tekančio saulėtekio žieduos
Klajodami mes Tavo tako nesiklausiam
Ir dulkėse keliaujame į dulkes iš maldos,
Ir sielos nepagirdom Tavo spinduliais,
Atleisk mums, Viešpatie, atleisk!

     Atleisk mums, Viešpatie, ir neskaityk kiek metų,
Ir neskaityk, kiek mes pražudome dienų.
Priglausk sugrįžtančius iš tolimų verpetų
Ir šaukiančius ant atgailos pilkųjų pelenų,

     Ir tikinčius, kad Tavo Saulė niekad nesileis.
Atleisk mums, Viešpatie, atleisk.

APŠLAKSTYK MANE

POEZIJOS HORIZONTAI

Bernardas Brazdžionis

Apšlakstyk, Viešpatie, mane
Ir apiplauk ysopu širdį,

    Sudegink atgailos ugnia -
    Tegul ji Tavo balsą girdi.
    Apiplauk, Viešpatie, ir aš
    Baltesnis būsiu užu sniegą.
    Tau dienos tyrą maldą neš,
    O mano naktys - ramų miegą.

Aplaistyk, Viešpatie, rasa,
Palaistyk mažą lauko gėlę.

Skaityti daugiau: APŠLAKSTYK MANE

REIKIA BŪTI SKAISČIAM

ASMENYBĖS UGDYMAS

Fransua Moriakas

     Koks esu buvęs vaikas... Buvau jauniausias sūnus anksti našle tapusios motinos, kuri įžengė į našlių luomą taip, kaip kad stojama į vienuolyną. Ji buvo labai skrupulinga ir tvirtai įsitikinusi - tikrąja to žodžio prasme - kad yra atsakinga už mano amžinąjį gyvenimą.

     Anais laikais širdies ir kūno skaistumas nebuvo laikomi kažkokiomis krikščioniškomis dorybėmis. Tai buvo dorybė apskritai. Kai sakydavo: dorybė ar šventa dorybė, tai ir reikšdavo skaistybė. Jautrių sielų skrupulingumas kaip tik daugiausiai ir buvo nukreiptas į tą sritį. Šiandien sunku suprasti tą buvusį priešfroidinį pasaulį.

     Įvairūs sutrikimai, psichinės traumos, kompleksai... Mano vaikystės metais mūsų auklėtojams nė į galvą nebūtų atėję įsivaizduoti tokius pavojus, apie kuriuos byloja šie žodžiai. Idant vaikas ir paauglys būtų skaistus, jis buvo saugomas, kad apie tokius dalykus nesužinotų, kad apie tai, aišku, nebūtų kalbama, netgi galvojama. Jei tik šmėstelės žmogui ši mintis, jis bematant nusiris į bedugnę. Jis turėjo nežinoti, kad jo kūnas egzistuoja. Turėjo gyventi su laukiniu žvėrimi, kurio privalėjo nepažinti. Mažas spartietis ir lapė, paslėpta po jo tunika, taip, taip! Neaprašinėsiu, kokių buvo imamasi priemonių, kad vaikai būtų apsaugoti nuo savęs pačių - bijau sukelti juoką. Tačiau juoktis nebuvo ko.

     Tai, ką tikiu, neišvengiamai rodo gilų skilimą, atsiradusį dėl prieštaravimo tarp krikščioniškojo dėsnio ir jo reikalavimo būti itin skaisčiam ir per amžius nė per nagą jokių nuolaidų - nei prigimtinės teisės, nei tos galingos samplakos, kuri vyksta visame pasaulyje. Vidinio sąmyšio laikotarpiais, tamsybės valandomis jaučiausi atskirtas nuo įprastinio ir normalaus gyvenimo, nuo to, kas kitiems žmonėms yra laimė.

Skaityti daugiau: REIKIA BŪTI SKAISČIAM

PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

[Ada Urbonaitė]

     1984 m. švęsime 500 metų jubiliejų nuo lietuvio karalaičio šv. Kazimiero mirties. Bet nedaug kas težino, jog dar po metų, t. y. 1985 m., sukanka taip pat 500 metų nuo mirties kito lietuvio, pasiekusio altorių garbę - palaimintojo Mykolo Giedraičio.

     Jis gimė 1425 m. Giedraičiuose, kunigaikščių Giedraičių šeimoje (Mykolas buvo vienturtis jų sūnus). Tai sena kunigaikščių giminė, save kildinusi iš legendinio kunigaikščio Julijono Dausprungo, atvykusio iš Italijos su Palemonu, Deltuvos kunigaikščiu ir Ukmergės įkūrėju. (Herbas Kentauras -Hipocentaurus). Mažo ūgio, silpnos sveikatos Mykolas, kurio motina buvo labai religinga moteris, nuo mažens pasižymėjo pamaldumu ir visai jaunas įstojo į Bistryčios (netoli Vilniaus, dabar Baltarusijos teritorija) Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų šv. Augustino regulos vienuolyną (Lietuvoje jie buvo vadinami baltaisiais augustinais). Iš čia buvo išvežtas į Krokuvą, į vienuolyno centrą prie Šv. Morkaus bažnyčios. Atliko noviciatą, padarė įžadus ir iki mirties pasiliko gyventi Krokuvoje. Būdamas nemažų gabumų 1460 m. baigė Krokuvos akademiją ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Turėjo pakankamai teologinių žinių, bet dėl didelio nuolankumo kunigu neįsišventino - liko broliuku su žemesniais šventimais.

     Buvo labai tylus ir kantrus, vargindavosi pasninkais ir atgailomis, labai atsidėjęs melsdavosi. Ypač karštai melsdavosi į šventąjį Kryžių. Prieš mirtį per išpažintį pasisakė girdėjęs Kristaus žodžius: Ištverk kantrybėje iki mirties, tai gausi gyvybės vainiką. Daug kentėjo, nes kai kurie vienuoliai nepakentė jo pamaldumo, jį įžeidinėdavo ir vargindavo. Gyveno prie bažnyčios durų tokiame mažame kambarėlyje, kur vos tebuvo galima atsistoti ir ant šiaudų atsigulti. Ten pat buvo mažytis prieangis su židiniu, kur išsivirdavo valgyti.

Skaityti daugiau: PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS

MINTYS DVASINIAM ATSINAUJINIMUI

Sakalas [kun. Aleksandras Markaitis SJ]

     Skaitymas iš Izaijo pranašystės:

     Taip kalba Viešpats: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: „Išeikite!" ir tiems, kurie tamsybėse: „Eikite į šviesą!" Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vejas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės šalies“. Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių (Iz 49,8-13).

     O visgi šiandieną dar mislys man mena,
     Kad svieto žmonelių širdies vidury,
     Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
     Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandeny.

                (Pranas Vaičaitis)

     Tuos žemčiūgus, amžino ir dieviško gyvenimo daigelius ir skiepus, tuos kilnumo ilgesius mumyse atrasti, iš šiukšlių ir dulkių atkasti, nušluostyti, savo geriausią veidą atgailos ašaromis nuprausti yra pirmasis dvasinio atgimimo tikslas; dieviškai kilniai galvoti apie save ir apie kitus - to tikslo konkretus uždavinys.

Skaityti daugiau: MINTYS DVASINIAM ATSINAUJINIMUI

DĖKOJIMAS

Vynmedžio Šakelė

Širdyje mano, MEILE,
     Dabar Tu gyveni.
     Ir mano siela tyli,
     Tu Viens ją gaivini.

Dangaus ramybėj lenkias
     Tau siela ir širdis.
     Nutilus klauso Dievo,
     Ką meilėj pasakys...

Ir mano siela gyva,
     Bet jau gyva ne ji -
     Ji jaučia savy Dievą,
     Ir visa jai toli...

Paskendus Meilės jūroj,
     Dievybės spinduliuos -
     Į Tave, MEILE, žiūriu,
     Ir vis Tavęs ilgiuos!

ADORACIJOS VALANDAI

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

     Į Tabernakulio šventą tylą,
      į slaptą pašvęstą Taurės pavėsį,
     Kai sieloj ilgesys, graudi gėla sukyla,
     Rankas aš, tremtinys, našlaitis tiesiu.

           (Kun. Pranciškus Masilionis SJ)

     O Švenčiausioji Trejybe, vienas Dieve, tikiu, jog Tu čia esi ir žvelgi mano sielon iki pat gelmių. Su visu Dangum Tave garbinu, myliu ir trokštu, kad Tu būtum visų pažintas, mylimas ir garbinamas taip, kaip esi vertas.

     Mieliausias Išganytojau, mes garbiname Tave už tai, jog atėjai į mūsų žemę kaip vienas iš mūsų ir savo švenčiausiuoju Krauju atpirkai mus, žmones, iš nuodėmės vergijos, padarei mus dangiškajam Tėvui maloniais, Jo įsūnytaisiais vaikais, palikai savo dieviškąją pagalbą sakramentuose...

     Gerasis Jėzau, mes trokštame šią valandą tikrai Tave pagarbinti, skausmu ir meile Tau atsiteisti už visą nepagarbą ir apleidimą, kurį Tu patiri iš mūsų, -

          Garbiname Tave, Jėzau!

     Už tai, kad Tavo Švenčiausioji mylinti Širdis susiformavo Nekalčiausioje Mergelėje Marijoje, kuri kūno atžvilgiu yra mūsų sesuo, -

          Garbiname Tave, Jėzau!

     Už tai, kad, sujungdamas dievišką prigimtį su žmogiškuoju Asmeniu, iškėlei mūsų žmogiškumą į Dangų siekiančias aukštumas, -

Skaityti daugiau: ADORACIJOS VALANDAI

KRISTAUS IR MANO PROGRAMA EUCHARISTIJOJE

Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]

     Priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, jau pačiu priėmimo faktu prisiimame ir specialias pareigas, ypatingus įsipareigojimus, susijusius su šių sakramentų tikslu. Pasikrikštydami viešai atsižadame velnio, jo puikybės ir jo darbų, mirštame nuodėmei, pradedame naują Dievo vaikų gyvenimą. Priimdami Sutvirtinimo sakramentą įsipareigojame būti ištikimais tikinčiaisiais, budriais Kristaus kariais, drąsiai išpažinti ir ginti tikėjimą...

     Ką įpareigoja mus Švenčiausiojo Sakramento priėmimas? Komunija yra Kristaus ir mano susitikimas, kai ateiname ir Vienas, ir kitas. Šitas susitikimas turi gilią prasmę, nes atskleidžia panašias abiejų intencijas, bendrą tikslą, iškelia projektą, kuriam realizuoti reikalingos bendros pastangos. Tai programa, kurią įvykdyti privalome abu: 1) paaukoto Kristaus ir žmogaus vienybės ir supanašėjimo programa; 2) veiklios meilės Kristui ir jo nariams programa, uolaus dvasinio veikimo ir šventumo programa.

     Pasvarstykime antrąją programos dalį.

     Vladimiras Solovjovas (I853-1900) savo veikale „Rusija ir visuotinė Bažnyčia“ panaudojo rusų liaudies legendą apie šv. Mikalojų ir šv. Kasijoną. Šventieji keliavo pėsčiomis plačiosios Rusijos laukais. Buvo ruduo, kelias šlapias ir duobėtas. Štai pamato atvažiuojantį valstietį. Jo prastas arkliukas vos pavelka šiaudų vežimą. Ratai įklimpsta į gilesnę provėžą, ir vežimas sustoja. Mužikėlis ir pats kiek gali stumia, ir arklį ragina, bet iš vietos nepajuda. Tada šv. Mikalojus ir sakąs savo draugui:

     -    Eime, pastumkime vežimą, padėkime vargstančiam žmogui.

Skaityti daugiau: KRISTAUS IR MANO PROGRAMA EUCHARISTIJOJE

GYVENIMO DUONA

Kolumba Marmionas, OSB

     Jeigu mes nuoširdžioje savo maldoje paklaustume Jėzų, kodėl Jis, amžinoji Išmintis, įsteigė šį neišreiškiamą Sakramentą, ką Jis atsakytų? Jis atsakytų tais pačiais žodžiais, kuriais pažadėjo įsteigti šį Sakramentą: Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 56-57).

     Tai tarsi Jis sakytų:

     Aš trokštu jums duoti savo dieviškąjį gyvenimą. Kaip jūsų prigimtasis gyvenimas yra maitinamas ir palaikomas maistu, taip ir aš noriu būti jūsų sielų maistas, kad palaikyčiau sielų gyvenimą, kuriuo aš pats esu. Kas mane valgo, gyvena iš mano gyvenimo. Aš turiu malonės pilnybę ir duodu jos tiems, kuriems atsiduodu Maistu.

     Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje (Jn 5, 26). Kadangi aš turiu tą gyvenimą, todėl atėjau, kad duočiau visą jo pilnybę: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Aš esu Gyvybės Duona <...> nužengusi iš dangaus, kad duočiau jums amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 48. 51). Žydai kadaise valgė tyruose maną, nykstantį valgį, aš gi esu GYVOJI, jūsų sieloms būtinai reikalinga DUONA. Nes jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės! (Jn 6, 53).

     Tai paties Kristaus žodžiai. Kristus yra altoriuje ne vien tam, kad Jį adoruotume ir aukotume Tėvui kaip begalinę atsiteisimo Auką, ne tik tam, kad gyventų tarp mūsų, bet tam, kad mes Jį valgytume kaip maistą, kad turėtume ir ateityje gyvenimą ir amžiną laimę danguje.

Skaityti daugiau: GYVENIMO DUONA

MINTYS EUCHARISTINIŲ METŲ SAULĖJE IR RŪKUOSE

 [Kun. Marijonas Petkevičius MIC]

          Grožis ir Gėris, Tiesa ir Meilė -
          Dvasia ir Dievas
          laukia tavęs nuo amžių - Tavo širdyje.

                (Morisas Zundelis)

     Nuskambėjo nuaidėjo Eucharistinių metų Prisikėlimo varpai, surinkę krikščioniškąją Lietuvą į Kristaus pergalę. Tikėjimo, Gėrio ir Dvasios bei amžinųjų vertybių pergalė sujungė Lietuvos tikinčiuosius, įkvėpė drąsos ir ryžto.

     Prisikėlimas - atsinaujinimas - Eucharistija - įsišaknijimas bei brandumas Kristuje visada yra mūsų gyvybės ženklas, tikras krikščioniškosios kultūros pagrindas, mūsų neišsenkamo ir realaus optimizmo gelmės ir šviesūs krikščionybės toliai. Atsinaujinimo ir Eucharistijos idėja visada jungia visus ieškančiuosius dvasios ir tiesos, visus, kam ankšta materijos varžtuose, kam trošku slegiamiems daiktų ir buities, kas bando sutraukyti pragmatizmo voratinklį arba išsikapstyti iš sotumo ir patogumų seklumos. Daugelis mūsų epochos žmonių atsimeta nuo religijos-krikščionybės ne paveikti ateizmo, o save tikindami, kad religija apsiriboja keletu išorinių pratybų, nepriimtinų jų pačių siekiams.

Skaityti daugiau: MINTYS EUCHARISTINIŲ METŲ SAULĖJE IR RŪKUOSE

KREIPIMASIS Į ŠVENTĄJĮ TĖVĄ

     Šventasis Tėve, Jūsų Šventenybei Apaštalų Soste rašome iš Lietuvos, šiaurinio Europos Katalikų Bažnyčios avanposto, patekusio į XX a. pagonių areną. Čia, Rytų ir Vakarų Europos kultūros kryžkelėje, mes turime liudyti Kristų, išlaikyti tikėjimą ir žmoniškumą. Toje kovoje tik Dangus gali mums pagelbėti. Todėl leiskite kreiptis į Jus, nes mūsų Tautai Jūs esate toks artimas ir brangus. Juk mes krikščioniškąjį tikėjimą jau prieš 600 metų esame paveldėję iš brolių lenkų. Mes pamilome savo tikėjimą, išmokome jį ginti ir dėl Kristaus mokslo kentėti.

     Istorija mus suartino su lenkais, su jais mes turėjome daug bendrų kovų ir pergalių, džiaugsmų ir kančių. Pagaliau drauge ilgus dešimtmečius buvome patekę į svetimųjų jungą. Tada iš Romos sklindanti šviesa buvo mūsų tautai dvasinė parama sunkiuose bandymuose. Mes išlikome, nors nuniokoti, bet gyvi, ir XX a. pradžioje, atkūrę savo tautos nepriklausomybę, ryžtingai žengėme įsijungti į Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimą. Tik skaudu minėti liūdną istoriją apie Jūsų ir mūsų tautų likimą per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.

     Šventasis Tėve, Jūs gerai žinote, kad dabar mūsų tauta yra platus dvasios kovų laukas, kur ryžtingai ginamos dvasinės vertybės. Čia kovojama dėl kiekvieno kūdikio sielos, dėl kiekvieno jaunuolio dorovės, dėl kiekvieno vyro bei moters ištikimybės ir netgi dėl teisės mirti su Dievo vardu lūpose ir širdyje. Negalėtume pasakyti, kad toji kova yra be pralaimėjimų... Tam reikia daug jėgų, Dievo Motinos Marijos ir Šventųjų pagalbos. Reikia daug uždegančių pavyzdžių, dvasinio pastiprinimo, kad jokioje tamsoje nesuabejotume Tikėjimo pergale, kad nė skęsdami neprarastume Vilties ir kad pro kiečiausią ledą prasimuštų Meilės karštis.

Skaityti daugiau: KREIPIMASIS Į ŠVENTĄJĮ TĖVĄ

TURINYS NR. 17

Skiriamas Eucharistiniams Metams

Kreipimasis į Šventąjį Tėvą [kun. Napoleonas Norkūnas] ....................... 715

[Kun. Marijonas Petkevičius MIC]. Mintys Eucharistinių metų saulėje ir rūkuose 716

Kolumbą Marmionas, OSB.Gyvenimo Duona ........................................ 718

Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]. Kristaus ir mano programa

Eucharistijoje ............................................................... 724

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Adoracijos valandai .......................................................... 727

Vynmedžio Šakelė.Dėkojimas ................................................... 729

Sakalas[kun. Aleksandras Markaitis SJ]. Mintys dvasiniam atsinaujinimui ...... 730

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

[Ada Urbonaitė], Palaimintasis Mykolas Giedraitis ............................ 732

ASMENYBĖS UGDYMAS

Fransua Moriakas.Reikia būti skaisčiam ....................................... 736

POEZIJOS HORIZONTAI

Bernardas Brazdžionis

Apšlakstyk mane .............................................................. 741

Atleisk mums, Viešpatie ...................................................... 741

Iš jaunųjų kūrybos [Gediminas Radzevičius] ................................... 742

LAIŠKAI. DIENORAŠČIAI

Iš Gemos laiškų .............................................................. 746

[Ada Urbonaitė]. Iš dienoraščio .............................................. 749

KNYGŲ PASAULYJE

Kun. Mečislovas Malinskis.Aš visas dėl tavęs ..................................751

Jz.[kun. Juozas Šalčius], Birštono-Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje .... 754

[Jonas Ambraziejus]. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą ..................... 755

Šį rūpintojėlį (su užrašu Dėkoju už meilę), išdrožtą tautodailininko Alfonso Kazlausko, Ada Urbonaitė nuvežė į Kryžių kalną kaip padėką Dievui, kad po kratos 1980 m. spalio 14 d. dėl žurnalo „Rūpintojėlis" leidimo niekas daugiau, išskyrus ją pačią, jos seserį Oną Aladavičienę ir seserėčią Eugeniją Mažeikienę (jos kitą dieną buvo tardomos Kėdainiuose) nepakliuvo į KGB akiratį.

Šis rūpintojėlis Kryžių kalne, įkalnėje prie centrinio tako, tebėra ir dabar.

(Nuotrauka iš „Rūpintojėlio" archyvo)

Ada [Urbonaitė] KAS MAN YRA KRISTUS

TU - MANO BEGALYBĖ,-

     Tu - veiklioji meilė. Dėkoju Tau, kad didžiausią vienišiaus skausmo valandą visada atėjai, pasakei, įrodei, kad Dievas yra Meilė.

     Tu mano namų šiluma, kai daugelis uždarė man savo namų duris. Tu mano Dinamika, kai stingdo širdį įtarumo ir atstūmimo šaltis.

     Tu mano širdies nuolatos trykštanti Džiaugsmo srovė, kurios neužterš joks žemės dumblas.

     Tu mano Aiškumas, kai negaliu suprasti Tavo Meilės ženklų.

     Tu mano Ištvermė, kai dėl savo silpnybių kasdien pradedu iš naujo.

     Tu mano vienintelė didžiausioji Viltis aną paskutinį tylų vakarą.

     Tu mano visa apimančioji Meilė, kai tuos, kuriuos reikėtų laikyti priešais, laikau taip arti širdies maldoj.

     Tu mano Meilė, kai trokštu mylėti nors ir nemylima.

     Tu mano Užuovėja, kai iš visų pusių pučia vien tik šiaurūs vėjai.

Skaityti daugiau: Ada [Urbonaitė] KAS MAN YRA KRISTUS

Subkategorijos