JOS MYLĖJO TĖVYNĘ

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

PIETŲ LIETUVA

Bonifacas Ulevičius

Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje aukso raidėmis Įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas. Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. Tai jos buvo pagrindinės ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, kovotojų maitintojos, skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos, o susiklosčius aplinkybėms, nesant kitos išeities, stodavo į partizanų gretas ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. Jų didvyriškumas buvo stebinantis ir neretai pranokdavo vyrų drąsą. Ne vienas partizanas jų dėka yra išvengęs mirties ar suėmimo, ne vienas išgydytas, išgelbėtas.

Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos Į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, ir jos pasiaukodamos vykdė savo šventą pareigą - padėti partizanams kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Šiandien čia pateikiama dviejų kaimo mergaičių istorija. Pasipriešinimo kovoje jos paaukojo gyvybes - buvo nuteistos mirties bausme ir sušaudytos.

Tauro apygardos istorijoje kol kas išaiškinti du tokie atvejai, kai okupantų suimtos ir sušaudytos moterys.

Albina Bunevičiūtė, g.1929 m. Bučiūnų k., Birštono vls, Alytaus aps. Mokydamasi gimnazijoje, ji visokeriopai padėjo partizanams. Vėliau, mokydamasi Kaune, mokytojų seminarijoje, pirko ir gabeno kovotojams medikamentus, medžiagą uniformoms ir kita. Ji dirbo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės ryšininke, slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. pavasarį jos iniciatyva iš seminarijos slapta buvo išgabentas partizanams taip reikalingas rotatorius.

Pajutusi, kad yra sekama, 1948 12 01 iš trečio seminarijos kurso pasitraukė, grįžo į kaimą ir čia tęsė pogrindinę veiklą. Susisiekė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru ir vykdė įvairias kuopos štabo užduotis. 1949 m. pavasarį kuopos štabe buvo nutarta likviduoti aršų komunistą, Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste daugiau žmonių, tada lengviau veikti neatkreipiant dėmesio ir pasitraukti. Partizanui mieste pavojinga, ypač dieną. Reikalinga "moteriška priedanga". Albina Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 06 26, 12 valandą, jie atvyko į Prienus ir po pamaldų, vaidindami mylimųjų porelę, vakštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Jis ėjo su savo žmona. Su jais prasilenkę Kardas ir Albina grįžo atgal, tada Kardas kelis kartus iššovė. Kazlauskui parkritus, paėmė jo pistoletą, ir abu laimingai pasitraukė.

□ Albina Bunevičiūtė-Aušrelė

Bijodama, kad operacijos metu ją kas nors galėjo atpažinti, Albina liepos septintą dieną iš legalaus gyvenimo pasitraukė ir įstojo į 51 kuopos pirmą partizanų būrį. Jai buvo suteiktas partizanės laipsnis ir duotas Aušrelės slapyvardis. Taip prasidėjo jos, partizanės, kelias, kuris, deja, truko labai neilgai. Vėlų rudenį ji susirgo pleuritu ir pasitraukusi iš partizanų gretų, gydėsi.

1950 01 16, atėjusi į susitikimą su ryšininku Paverknių kaime, Jiezno vls., buvo netikėtai rusų ir stribų užklupta ir suimta. Tardoma 1950 04 18 teisme Prienuose ji kalbėjo:

- Į partizanus aš išėjau sąmoningai, kaip idėjinis tarybų valdžios priešas... Išėjau į mišką kovoti prieš tarybų valdžią ir rusų okupantus, už laisvą ir Nepriklausomą Lietuvą be rusų ir komunistų, kad Lietuvą valdytų lietuviai, bet ne komunistai.... Aš niekada nieko nebijojau ir drąsiai ėjau į kovą su tarybine valdžia, nes aš jos nekenčiau.... Įstojau iš įsitikinimo, kad reikia kovoti su sovietais.... Taip, aš esu įsitikinęs tarybų valdžios priešas ir nekenčiu jos ir komunistų...

Nuo paskutinio žodžio ji atsisakė. Buvo pripažinta ypatingai pavojinga nusikaltėle ir nuteista aukščiausia - mirties bausme. 1950 10 04 Vilniuje sušaudyta. Jai buvo tik dvidešimt metų.

Aušrelės byloje* yra išlikusi jos užrašų knygelė su šiais įrašais:

1949. VII.7

Ši diena man yra nuostabi, dvelkianti daugeliu prisiminimų ir vedanti į naują gyvenimą...

Iki šiandien aš stovėjau gyvenimo kryžkelėje, o šiandien jau išeinu vienu sunkiu, tačiau garbingu keliu, vedančiu į Laisvę.

Tiesa, sunku yra palikti Kauną, kuriame yra praleisti trys mano jaunystės laimingi pavasariai. Prisimenu, kiek praslinko ten laimingų dienų... Be to, tai yra dar vienas skaudus išsiskyrimas, būtent su tėviške ir su savo gyvenimo nuskriausta šeima. Juk mane palydi sena, žila močiutė savo ašarotomis akimis ir brangi vienintelė maža sesutė**. Ji verkia ir klausia: "Albinute, kada grįši namo? Aš tavęs labai lauksiu".

--------------
*LYA. K Bb. B.37311/3. T.I., L. 287.
**Motina mirė 1945 m. Tėvas už dalyvavimą partizaninėje veikloje buvo nuteistas 10 metų kalėjimo.

 

Jos toks klausimas sujaudino mane. Į šį klausimą man atsakyti buvo sunku. Aš abejingai jai ištariau: "Grįšiu...", - tačiau šiame mano žodyje skambėjo abejingumo tonas, ir nejutau, kaip mano akių bakstienomis nuriedėjo skaudžios, karčios ašaros. Ilgų laikų aš stovėjau vietoje. nejudėdama. Aplinkui vyravo šventa tyla. Staiga prisiminiau, juk man laikas išeiti ir palikti šią skausmų vietovę. Pabučiavusi savo seną. žilą močiutę, sesutę, pradėjau žingsniuoti draugų lydima. Juozukas dar daug ką kalbėjo apie savo liūdną gyvenimą, mėgindamas mane įtikinti, jog to jo nelaimingo gyvenimo kaltininkė esu aš. tačiau aš į tai visada kreipdavau labai mažai dėmesio, o ypač šiandien tai man visai neaktualu. Matydamas, jog aš į jo kalbą visai nereaguoju, jis perspėjo mane: "Albinule. tu visą laiką buvai man nesuprantama.

□ Jonas Valatka-Kardas ir Albina Bunevičiūte-Aušrelė


visuomet atsakinėdavai i klausimus šaltai su abejingumu, o šiandien kas su tavimi atsitiko, tad aš negaliu išspręsti”.

Aš jam atsakiau:

"Juozuk, tu ligi šiol manęs nesupratai, o jau šiandien tai nei nebandyk”, - ir su šiais žodžiais padaviau jam ranką ištardama "sudiev".

Juozuko akyse sužibo nesuprantamas žvilgsnis, ir išgirdau šiuos žodžius: "Tu išvažiuoji, bet prašau šešioliktą grįžk į Kauną, aš lauksiu".

Atsakiau: "Gerai, grįšiu..." - ir nusigręžusi pasukau margų pievų takeliu. Eidama žvelgiau į tolį ir mačiau vien niūrią pilką tolumą, kaip ir savo gyvenimą. Dar kartą atsigręžiau į tėviškės laukus, kurie man dvelkė kūdikystės prisiminimais, ir taip norėjosi grįžti dar pažaisti ten kaime ir pabėgioti tais žieduotais takeliais. Bet ne! Jau vėlu, reikia skubėti.

Brisdama rasotais laukais ir pievom, mačiau, kaip leidžiasi saulė, palikdama užpakaly savęs tamsius, ilgus vakaro šešėlius, kurie lyg liūdesiu apgaubia žemę.

Jau sutemo. Visur viešpatauja vakaro tyla, tik kartais tą tylą perskrodžia lakštingalos daina.

Priėjau ir susitikimo vietą, tačiau idėjos draugų dar nebuvo. Truputį atsiguliau pailsėti, tačiau vietoj poilsio jaučiau ant krūtinės kažką sunkų, slegiantį. Širdyje, atrodo, nieko nebebuvo, vien klaiki dykuma. Galvojau, gal neateis? Ir ką tada reikėtų daryti? Bet ne! Turi ateiti. Staiga tyliai kažkas pabeldė į duris. Taip, tai jau atėjo. Pašokusi apsirengiau, ir iškeliavome.

Kelionė nebuvo nuobodi, nes šią naktį gyvenau praeitimi, o vaizduotėje - niūri dabartis.

Jau aušta. Ant žieduotų pievų gula lyg antklodė sidabrinė rasa, o mes žengiame, nežiūrėdami takelių, tiesiai per taukus.

Priėjome ir K..., tai mūsų apsistojimo vieta. Taip, tad jau pradėsiu aš naują gyvenimą. Dabar aš širdyje jaučiu vienintelį tikslą - padėti Tėvynei, kiek tik leidžia mano jaunystės jėgos, ir gyventi tik dėl Tėvynės.

1949. VII. 8

Paruošėme poilsiui vietą po keliom jaunutėm eglaitėm, patiesėme žalių eglių patalą, virš jų antklodes ir sugulėme pailsėti. Nors per naktį buvau išvargusi, tačiau užmigti negalėjau. Mane kankino viena ir ta pati mintis, kaip aš įaugau į tokį gyvenimą? Juk aš buvau tokia išlepinta, nepažįstanti ką tai reiškia gyventi. Visas gyvenimas man atrodė toks gražus, jame tiek daug laimės žiedų. Man atrodė, kad kas sako, kad sunku gyventi, tas nemoka susitvarkyti aplinkos, užtai ir jaučiasi nelaimingas. Tačiau šiandien aš apie gyvenimą galiu atsiliepti kitaip. Man šiandien ausyse skamba sakinys: "Nepamilk per daug pasaulio, nes jame rasi tikrą nusivylimą”.

Juk tiek mano prisvajota! Visą laiką aš galvojau ką nors daugiau išmokti, sužinoti, ką nors daugiau pasiekti, tačiau viską nugalėjo likimas. Jis lyg juoda užuolaida nusileido ant mano skaidrių svajonių, ir ateities rūmai sugriuvo. Aš galvojau mokytis, pasiekti tikslą, o vėliau skiepyti jaunutėse sielose Tėvynės meilės entuziazmą ir gyvenimui reikalingas mokslo žinias, tačiau mano svajonės liko bevaisės. Iš gimnazistės, seminaristės aš tapau klajūne. Aš klaidžioju po tėviškės laukus, ieškodama laisvės. Jaučiu, kad mano sieloje vyksta daug pasikeitimų. Iš lepūnėlės aš pereinu į užsigrūdinusią įvairiais gyvenimo sunkumais mergaitę. Juk neseniai aš galvodavau pati viena, kaip tie žmonės gali taip anksti keltis, taip nešvariai, kietai miegoti, o šiandien aš jau suprantu ir moku taip gyventi. Visuomet galvodavau, jeigu aš patekčiau į sunkias gyvenimo sąlygas - neilgai gyvenčiau. Mane greitai tas gyvenimas palaužtų. Žinoma, negaliu pasakyti, kad mūsų šeima gyveno aristokratiškai. Jie gyveno visai paprastai, kaimiškai, tačiau aš buvau mūsų šeimos mylimiausias asmuo, ir visa, kas buvo geriausia, buvo skirta man. Turėjau pilną valią.

Šiandien, nors aš ir patekau į sunkias gyvenimo sąlygas, tačiau nejaučiu sieloje jokio nuovargio. Visą nuovargį nugali Tėvynės meilė ir noras visą savo gyvenimą aukoti dėl Tėvynės išlaisvinimo. Geriau kentėti ir braidyti po sunkų, vargingą gyvenimą, nei kad nusilenkti raudonajam terorui, kuris kaip tikras XX amžiaus budelis privertė užmerkti akis laisvei ir laimingam gyvenimui.

Kas iš to? Sulaukti laisvės, tačiau jausti sieloje, jog aš esu neverta laisvoje Tėvynėje gyventi, nes aš jai nieko nepadėjau tada, kai reikėjo aukų, o gyvenau tik kitų krauju ir ašaromis išpirktoje laisvėje. Kaip skaudu būtų jaustis tada. Geriau aš eisiu kartu su vienos idėjos draugais ir širdyje nešiu šį šūkį: "Arba mirtis, arba laisvė!"

1949. VII. 9

Anksti rytą dar tik grįžome iš kaimo. Rytas buvo ramus, žmonės dar audė sapnų audinius. Kardas nuėjęs prisikėlė Saulę, na, ir abudu pradėjo vaidinimą, kurį galima būtų pavadinti komedija. Jie abu ruošėsi prie pusryčių. savo ruošimąsi papuošdami humoristinėmis formomis.

Po "vaidinimo" išėjome kasti "namo”. Viskas gerai klojosi, ir netrukus, baigę darbą, vyrai išsiskirstė. Pasilikau aš viena.

Tuoj man prieš akis skaidrių prisiminimų kapas. Matau Kauną, skęstantį liūdesio ekstazėje, matau tas gatves ir jose vaikščiojančius žmones. Taip norėtųsi ir man ten nuskristi ir praleisti nors kelias jaunystės pavasario dienas.

1949. VII. 24

Šiandieną sužinojau, kad manęs vežtis buvo atvažiavęs Virginijus. Kaip keista! Nejaugi Virginijus dar kartą norėjo bandyti perkalbėti mane? Ne. To negali būti, nes jis mane puikiai pažįsta ir žino mano būdą. Jeigu aš vieną kartą pasakiau taip, lai ne kitaip. Ko gi dar jis važinėja ir teiraujasi apie mane? Taip, jis be galo mane myli ir bijo, kad aš nepražūčiau, nori kaip nors mane grąžinti į Kauną, tačiau jo visos pastangos veltui, kaip Adolfo dokumentų atvežimas. Tas vargšas irgi vargo turėjo, kol padarė dokumentus ir pagaliau dar atvežė, tačiau manęs neradęs ir supratęs, kad man nesvarbu nei jis, o dar labiau jo atvežti dokumentai, kaip silkę prarijęs, nuvažiavo namo.

1949. VII. 12

Koks skaudus gyvenimas skirtas nugalėti jaunam žmogui!

** *

□ Petronėlė Valentaitė-Lasavickienė-Gegutė-Pašvaistė

 

Petronė Valenlaitė-Lasavickienė,

g.1920 m. Zovodos k., Punsko (vėliau Sangrūdos) vls., Seinų (vėliau Lazdijų) aps.

1945m. pavasarį, išėjus į partizanus jos vyrui ir dviem broliams, tapo partizanų ryšininke ir padėjėja. Už tai rugsėjo 13 d. buvo Sangrūdos NKGB suimta. Rugsėjo 18 d. partizanai užpuolė Sangrūdą ir ją išlaisvino. Išlaisvinta įstojo į partizanų gretas, slapyvardžiu Gegutė. Tauro apygardos Vytauto rinktinės ketvirtoje kuopoje ėjo sanitarės pareigas, gamino partizanams maistą, skalbė rūbus, platino partizanų spaudą, atsišaukimus, dainas, o reikalui esant, dalyvaudavo atliekamose operacijose. Buvo apdovanota juostele už uolumą.

□ Petronėlė Valentaite-Lasavickienė-Gegutė-Pašvaistė su kovos draugu Antanu Šliaužiu-Dagilėliu


1946 m. rudenį, žuvus vyrui, o vėliau ir broliams, sutriko jos sveikata, ir 1947 03 30 iš aktyvių kovotojų ji perėjo į pasyvių kovotojų eiles. Gegužės mėn. gimė dukra. Pagijusi ir sustiprėjusi 1948 m. vasarą, palikusi dukterį Janiną auginti ją slėpusiems žmonėms, grįžo į partizanų gretas, pakeitė slapyvardį į Pašvaistė ir toliau tęsė kovą prieš okupantus.

1949 m. pabaigoje iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės Gedimino tėvūnijos buvo perkelta į Kęstučio tėvūniją (Vilkaviškio aps.) slaugyti sunkiai sergančių partizanų, kur 1951

03 15 Vartų k., Bartininkų vls., pas partizanų rėmėją Teresę Žališkevičienę, buvo netikėtai užklupta ir suimta.

1951 11 04 okupantų teismo nuteista mirties bausme ir 1952 04 14 sušaudyta.

Po teismo nuosprendžio, išvedant iš Marijampolės kalėjimo išvežimui į Kauno kalėjimą Nr.3, vedama koridoriumi suspėjo sušukti: "Mane jau išveda! Sudiev mergaitės!.. Paskutinį kartą!.."

Tuskulėnuose, šalia idėjos draugų, buvo užkasta dar viena auka, kovojusi už mūsų laisve.