PANAROS KAUTYNES PRISIMINUS
Sprogo didieji žiemos šalčiai ir pūgos. Vasario 27 dieną buvo atlydys; sniegas pradėjo smarkiai tirpti. Į vakarą dar labiau atšilo, o naktis buvo šilta, kaip vėlyvą pavasarį. Pūtė minkštas pažemių vėjas. Vasario 28 dieną jau juodavo viršukalnės ir atšlaitės; sniegas nyko regimai ir virtęs vandeniu putojo ir upeliais čiurleno į klonius. Prisidarė daugybė klanų, ežerėlių ir upeliūkščių.
Šanino partizanų būrys iš vakaro apsistojo keliuose Panaros viensėdžiuose — lygumoje į Vilkiautinio pusę. Šiaurės vakaruose ryškiai juodavo Žaliamiškio siena. Ten pakraštyje buvo apsistojęs Šventežeriškių partizanų būrys.
Ryte vyrai spietėsi prie langų, kiti dažnai išeidavo į lauką stebėti pavasario. Kai žemyn nusunkusiuose padebesiuose skardžiai pragydo nematomas vieversys, visi išgarmėjo į kiemą ir ilgą laiką tyliai klausėsi nerami, šėlstanti džiaugsmo banga ėjo per širdį ir maloniu šiurpu nudiegdavo visą kūną. Netrukus tas džiugesys virto triukšmingu, jaudinančiu.
Partizanai sveikino vienas kitą, kalbėjo apie pavasario žygius, apie tikrą savo svajonių įgyvendinimą.
Vienoje troboje vaišinosi su senaisiais partizanais tik ką į būrį atėję "naujokai". Kitoje troboje kulkosvaidininkas Liepa savo kulkosvaidį kaip kūdikį guldė į minkštą lovą ir ilgą laiką rūpestingai valęs ir tepęs dabar jį gražiausiais žodžiais kalbino... Grupės draugai klausėsi ir tokį meilikavimąsi pagarbiai stebėjo.
Ir taip visose grupėse staigus, galingas gamtos pavasario dvelkimas vyrus jaudino ir masino. Visų nuotaika buvo pakili, šventiška, kaip lauktų iškilmių. Jos nedrumstė nei atėjusios žinios, kad netoliese atsirado stambios priešo jėgos ir didesnė jų grupė traukia mūsų kryptimi.
Apie ll val. buvo paskelbtas pavojus. Dar kai kurioms grupėms tik besitraukiant ir besirenkant pozicijas, pasigirdo kulkosvaidžių serijos — tai mūsų 6-a, 2-a ir 3-ia grupės užgulė priešą galinga ugnimi, priplakė prie žemės ir ilgą laiką nedavė išsidėstyti ir susitvarkyti. Berods nuo pirmųjų mūsų šūvių ir bus žuvęs priešo vadas — enkavedistų majoras.
Netrukus pirmas smarkus susišaudymas virto didelėmis kautynėmis beveik kilometro ruože.
Mūsiškius lydėjo geras nusiteikimas ir pirmoji tyroji partizano drąsa ir pasišventimas. Gražu buvo tada matyti mūsų vyrus kautynėse pažinti tarnavusiųjų kariuomenėje sugebėjimą, savisaugos ir policijos dalinių veteranų kovingumą bei patyrimą, stebėti jaunųjų, kariuomenėje netarnavusių, drąsą, puolinėjimą kaip vilkų į kautynių triukšmą ir džiūgavimą.
Puikus kulkosvaidininkas, buvęs kulkosvaidžių kuopos pirmūnas Liepa pakilo ir stačias žėrė ugnimi ir kirto rusus be paliovos. Nebuvo baimės, neveikė jo nei draugų prašymas dangstytis ir keisti poziciją. Liepa buvo atsidavęs savo kulkosvaidžiui, ištikimas svajonių pažadams - kirsti ir kloti enkavedistus, kiek tik galima — nepaleis nei vieno! Ir taip kovėsi jis apie dvi valandas, kol pakirstas suklupo ant savo mylimo kulkosvaidžio.
Mūsų padėtis blogėjo. Priešas skaičiumi žymiai pranašesnis, be to, ne toliau, kaip už trijų km buvo kita priešo grupė, apie 70 enkavedistų, kurie kiekvienu momentu galėjo užgulti mūsų kairįjį sparną. Nuo priešo taikliųjų šaulių ugnies krito dar trys mūsų vyrai jaunas kulkosvaidininkas Gediminas, iš ryšių grandies - Linksmutis, žvalus, linksmo būdo, rudaplaukis partizanas ir vienas "naujokas", kariuomenės jaun. puskarininkis.
Būrio vadas pradėjo vykdyti pasitraukimą Žaliamiškio link, prie šventežeriškių. Priešas, pamatęs mūsų traukimąsi, būriais puolė vytis, bet vėl pakliuvo į mūsų dengimo gerai užmaskuotų kulkosvaidžių ugnį. Čia paminėtinas drąsus kulkosvaidininko Kurtinio žygis.
Kurtinys buvo dešiniajame sparne. Prasidėjus pasitraukimui, jis laukė atvykstant Aušros (grupės vadas, žuvęs 1945m. balandžio 25d.) ir nepastebėjo, kai beveik visi grupės draugai pasitraukė. Aušra, atbėgęs pas saviškius, rado tik Kurtinį. Jiems pradėjus trauktis, visai arti ant jų užbėgo visas būrys rusų, kurie skubėjo supti mūsų dešinįjį sparną. Kurtinys pavojaus nepabūgo; nesuspėjęs surasti tinkamesnės pozicijos, jis pasidėjo kulkosvaidį ant Aušros peties ir paleido į priešą taiklią ugnį. Priešą sulaikę, jiedu vargais negalais pasitraukė. Šiuo žygiu Kurtinys apsaugojo būrio traukimąsi ir nėra abejonės, kad ne vieną partizano gyvybę išgelbėjo.
Pasitraukta laimingai. Žuvo tik vienas partizanas Smilga, jaunas tylus vaikinas. Tuo tarpu priešas ir mums besitraukiant gavo patirti didelių nuostolių.
Vilkiautinyje šventežeriškių būrys jau buvo užėmęs pozicijas. Mūsų būrys išsidėstė dešiniame jo sparne. Tuo metu žuvo Šarūno būrio vadas ats. ltn. Lukštas.
Ir vėl prasidėjo įnirtingos kautynės.
Antroji enkavedistų grupė, skubanti saviems į pagalbą ir einanti į partizanų kairįjį sparną, užkliuvo už šventežeriškių —13 Šventežerio būrio kulkosvaidžių pavaišino mongolus galinga ugnimi ir gerokai juos praskynė ir pakrikdė. Taip pat šarūniečiai smarkiai savo persekiotojus pasitiko ir sėkmingai atsikirto.
Į pavakarę rusai visai pakriko ir pradėjo bėgti, palikdami savo sužeistuosius ir net sunkiuosius kulkosvaidžius.
Netrukus netikėtai ir neregimai lyg iš dangaus nukrito juoda lietingos nakties tamsa.
***** ***** *****
Panaros kautynės yra gražus, didingas mūsų partizaninių kovų vaizdas. Visi tų kautynių dalyviai giliai jį išgyveno ir jautriai prisimena. Kai susitinkam mes, tų kautynių dalyviai, dažnai apie jas pasikalbam ir visuomet jaučiamės, kaip vienos šeimos nariai, kaip artimiausi — daug laimės kartu išgyvenę ir vargo, nesėkmių bendrai pakėlę - draugai.
Kiek žinau, iš mūsų rinktinės Panaros kautynėse dalyvavo: ankščiau minėtas partizanas Kurtinys, Šturmas ir partizanas, rašęs šiuos prisiminimus.
***** ***** *****
Toks buvo partizanų pasisveikinimas su pavasariu Panaros laukuose. Ne vienam tos dienos dalyviui giliai įaugo į širdį dainos žodžiai o juos taip dažnai dainuodavo mūsų kulkosvaidininkas Gediminas. Ir tą atmintiną dieną jis juos ilgai dainavo...
O linksmas pavasari,
Manęs jau neberasi.
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi.
O žemė taps žiedais marga,
Aš diemedžiu žydėsiu.
Antrosios Panaros kautynių metinės! Kaip aiškiai mes šiandieną jaučiame, kad mūsų žuvusiųjų žygiai ir aukos yra sukrovusios gražiausius žiedus mūsų širdyse ir mūsų žemėje.
Jie neša mūsų tautos gyvenimo pavasarį!
1947m. vasario 21d.
Raganius
Liepa - Lazauskas Juozas iš Drapalių k. (Merkinės valsč.), g. 1919m.
Gediminas — (?)
Linksmutis — Tamulevičius Bronius iš Kibyšių k., g.l924m.
Kurtinys - Liaukevičius Juozas (Vladas?) iš Žeimių k.
Aušra - Slauta Juozas iš Liškiavos k. (Merkinės valsč.), g.l907m.
Smilga — Sukackas Zigmas iš Dulgininkų k, Leipalingio valsč, Lazdijų apskr, g.l928m.
ltn. Luštas- (Lukošius, Nemunas) Lukošiūnas Kazimieras, g.l906m. (nuo Zarasų krašto).
Šturmas - Treigys Konstantinas iš Diržų k. (Leipalingio valsč, Lazdijų apskr.), g.l920m, Ž.1949m lapkričio 12d.
Raganius - (?)
1945m. vasario 28d. prie Panaros vienkiemių (Alytaus apskr. Merkinės valsč.) ltn. Kazimiero Lukošiūno-Lukošiaus vadovaujamas apie 60 vyrų junginys susikovė su stambiu NKVD kariniu daliniu. Mūšis truko visą dieną. Tai vienas iš stambiausių
Dzūkijoje įvykusių mūšių. Čia publikuojami mūšio dalyvio Raganiaus (tikroji pavardė nenustatyta) atsiminimai, rašyti 1947m. laikraščio "Mylėk Tėvynę" redakcijai. Šiuo metu saugomi Genocido aukų muziejaus fonduose.
Spaudai parengė Algis Kašėta
