LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA IR JOS REIKŠMĖ POKARIO PASIPRIEŠINIMUI
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Dalia Kuodytė
LLA vadas Kazys Veverskis. Karo mokykloje, 1939m. Iš Pr.Veverskio asm. arhyvo
Lietuvos Laisvės Armijos (toliau — LLA) organizacines užuomazgas matome jau 1941m. gruodžio mėnesį, kai Vilniuje Kazio Veverskio iniciatyva buvo įkurtas pirmasis štabas. Šios publikacijos tikslas - panagrinėti LLA veiklą 1943-1944m. ir vėliau, paryškinti jos vaidmenį ir reikšmę pokario procesams.
Labai nevienodai ši organizacija ir jos reikšmė buvo vertinama Lietuvoje ir už jos ribų. Vienu atveju buvo stokojama archyvinių duomenų, kitu - dėl politinių sumetimų.
Lietuvos TSR "istorikai" — M.Goliakevičius, B.Baranauskas ir kt. LLA pateikia kaip "banditų gaują", "fašistų pakalikus", "nekaltų vaikų žudikus" ir kartu parodo buvus neabejotinai galingą struktūrą, apėmusią visą Lietuvą.
Tačiau jų teiginiai dažnai neigia vienas kitą, "istorikai" nemato daugiasluoksnio proceso, neskiria stichiškos ir organizuotos kovos veiksmų. Būtent tokiame chaose ir buvo pasiekiamas reikalingas rezultatas.
Kitaip šį pasipriešinimo laikotarpį vertina dr. K.K. Girnius knygoje "Partizanų kovos Lietuvoje"1. Jis pripažįsta tam tikrą LLA tradicijų perimamumą pokaryje, tačiau gana inertiškai paneigia apskritai organizacijos vaidmenį 1944-1945m. Čia paminėti tik keli autoriai, išsamiau rašę apie 1944-1945m. pasipriešinimą. Jų teiginiai ir koncepcijos automatiškai kartojasi ir kituose darbuose.
LLA, kaip karinės-politinės organizacijos raidai turėjo įtakos tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Nuo pat įsikūrimo dienos tai buvo karinė organizacija, teikianti prioritetą ginkluotai kovai siekiant nepriklausomybės. LLA istorijos periodizaciją nulėmė greičiau išoriniai veiksniai, o ne organizacijos vidaus pokyčiai ar ypatybės. Šiuo aspektu galima išskirti 2 laikotarpius: 1) 1941m. pabaiga - 1944m. liepa (vokiečių okupacijos sąlygomis), 2) 1944m. liepa - 1946m. pavasaris (antrosios rusų okupacijos sąlygomis). Pastaroji data pasirinkta sąlygiškai ir yra ginčytina. Čia ji minima todėl, kad 1946m. kovo mėn. buvo praktiškai sunaikintas Žemaičių Legionas (vienetas, ilgiausiai išlaikęs LLA išorinę struktūrą), suimtas J.Semaška-Liepa — vienas paskutiniųjų LLA vadų, buvęs organizacijoje dar nuo antinacinio pogrindžio laikų. Tačiau, kaip minėta, dėl šios datos galima ginčytis, remiantis jau metodikos pasirinkimu: kas laikytina pasipriešinimo organizacijos pabaiga - narių areštai, štabų ir struktūrų sutriuškinimas ir jų transformavimasis į tobulesnes formuotes esamos padėties atžvilgiu ar politinių-karinių programų ir idėjų, būdingų tai organizacijai, paneigimas ir priėmimas visiškai naujų, tiek taktikos, tiek strategijos požiūriu.
Pirmuoju atveju, būtent minėtoji data gali būti laikoma galutine LLA veiklos data. Juo labiau kad visoje Lietuvoje iki 1946m. vidurio galutinai susiformavo apygardų — rinktinių naujoji struktūra. Tai reiškia, kad buvo perskirstytos ribos pagal naujus poreikius, suteikti nauji pavadinimai
Kitas klausimas, kiek naujoji struktūra buvo nauja taktikos, naudojamų karinių dokumentų prasme. Juk žinoma, kad ne tik Žemaitijoje, bet ir Aukštaitijoje, Pietų Lietuvoje bent iki 1946m., o ir vėliau veikė LLA norminiai — drausmės, mobilizacijos ir kt. nuostatai. Netgi lyginant LLA ir jau pokarinių dalinių struktūrą, matome tam tikrų panašumų ar dėsningos raidos požymių. 1942m. LLA buvo kūrimosi stadijoje ir atrodė paprastai: Vyriausiasis štabas - apylinkės (jos dažniausiai apėmė apskrities teritoriją)2. Visų lygių štabų funkcijos nebuvo aiškiai reglamentuotos. 1943m. pradžioje apylinkių štabai pagal įsakymą turėjo būti sudaryti iš 3 skyrių: žvalgybos, organizacinio ir ūkinio3. Tokia aukštesniųjų (apygardos, rinktinės) štabų struktūra, papildžius visuomeniniu skyriumi, išliko iki tol, kol buvo sunaikintas paskutinis štabas.
Tuo pat metu, 1943m. pirmoje pusėje buvo tobulinama organizacijos sąranga, t.y. įkuriamos 4 apygardos: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio4. Dėl šių, 1943m. pradžios organizacinių pertvarkymų galime išskirti pirmąjį, antinacinės LLA veiklos etapą (tai jau būtų smulkesnė periodizacija pagal organizacijos vidinius požymius).
Minėtoms apygardoms vadovavo: Vilniaus — K.Veverskis-Senis, Kauno — plk. Jonas Liorentas (jam pasitraukus - mjr. B.Svilas), Panevėžio — kpt. V.Sakalas-Sakalauskas, Šiaulių - kpt. Alfonsas Eidimtas. Kiek vėliau įkurtai Telšių apygardai vadovavo plk. Ipolitas Žulys* Kai kurie iš šių as-
LLA apskrities struktūros schema. VSK archyvas
menų 1944m. pasitraukė į Vakarus (plk. J.Liorentas, kpt. V.Sakalas-Sakalauskas), 1944m gruodžio 28d. žuvo LLA vadas K.Veverskis-Senis.
* (vėliau tapęs KGB agentu - panaudotas tiek Lietuvoje, tiek ryšiams su VLAKo užsienio delegatūtra).
Be abejo, tai turėjo atsiliepti organizacijos veiklai. Vis dėlto nebuvo visiško pakrikimo net žemiausiose struktūrose, nekalbant apie tai, kad skubiai buvo atkurti ir apygardų štabai (Vilniaus — Adolfas Kubilius, Kauno — po mjr. B.Svilo štabui vadovavo plk. A.Listopadskis, Šiaulių - liko Alfonsas Eidimtas).
Organizuotumą išlaikyti padėjo tam tikri pertvarkymai, kurie apėmė visas organizacijos grandis. 1944m. liepos 20d. įsakymu Nr21 LLA buvo padalyta į 2 sektorius: OS (organizacinį) ir VS (veikiantį, pavadintą Vanagais)5. Kitaip tariant buvo aiškiai apibrėžtas organizacijos narių statusas ir jų funkcijos: OS priklausantys asmenys priskiriami rezervistams, jie gyvena legaliai ir vykdo pagalbines (aprūpinimo, žvalgybos ir kt) funkcijas. Vanagai — partizanų būriai, vykdantys reguliariosios kariuomenės funkcijas, veikia pagal situaciją -kariauja pozicinį ar partizaninį karą. Abi šios organizacijos dalys buvo glaudžiai susijusios ir subalansuotos taip, kad prioritetine tapo "veiklioji" dalis — Vanagai Toks principas neabejotinai susijęs su organizacijos nuostatomis, kad tik patiems ir tik ginklu įmanoma atgauti nepriklausomybę.
Matyt, tokį požiūrį nulėmė tai, kad LLA branduolį, štabus sudarė ir jiems vadovavo Lietuvos karininkai, jaučiantys nuoskaudą ir iš dalies kaltę dėl to, kad 1940m. nebuvo pasipriešinta, ir nebenorintys klausyti baikščių ir svyruojančių politikų įsakymų.
Minėtu įsakymu faktiškai buvo užbaigta LLA karinio organizacinio pertvarkymo įstatyminė bazė, suformuota vadovybė.
LLA veikiančiojo sektoriaus - Vanagų vadu 1944m. buvo paskirtas kpt. Albinas Karalius. Tokia struktūra buvo gana dinamiška, lengvai pritaikoma situacijoms ir todėl su nedidelėmis korektyvomis gyvavo iki ginkluotos rezistencijos pabaigos.
1944m. pradžioje, neišvengiamai artėjant karo pabaigai ir antrajai sovietinei okupacijai iškilo bendro kovos fronto sudarymo problema. LLA vadovybė, derybose su Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (toliau — VLIK) vadovybe, rėmėsi teigimu, kad ginkluotas pasipriešinimas — ne tik reikalingas, bet ir neišvengiamas. Būtent dėl kovos taktikos skirtumų susitarti nepavyko, o vėliau ir tartis nebebuvo su kuo.
Iš VLIKo Karo Tarybos Lietuvoje liko tik gen M.Pečiulionis. Liepos mėnesį, davęs priesaiką, iš LLA vadovybės jis gavo įgaliojimus organizuoti pasipriešinimą6, t.y. formaliai tapo visų ginkluotųjų pajėgų vadu (nors taip nepasirašinėjo). 1944m. gruodžio 5d. LLA laikraštyje "Laisvės Karžygys" argumentuojamas taktikos pasirinkimas: "...Šiandien, kai mūsų žemę trypia bolševikai okupantai, lietuvių tautos kova įgauna naujas formas. Kova sunkesnė. Jei prie vokiečių dar buvo galima šiaip taip laikytis pasyvaus politinio pasipriešinimo, tai dabar, kai bolševikai naikina mūsų tautą, vien politinės kovos neužtenka. Apsaugant savo ir tautos gyvybę, mes turime imtis ginkluotų veiksmų. Vokiečių okupacijos metu mes tokiems veiksmams tik ruošėmės, o šiandien turime gintis ginklu. Kaip realybė, visoje šalyje organizuotai veikia Lietuvos partizanai - LLA Vanagai, kurie yra slaptas Lietuvos ginklas, kurie taps kariuomenės pagrindu... Laisvės Armija visiškai nepasitiki jokia kaimynine šalimi.." Iš čia galima padaryti keletą išvadų. Pirma, partizanų buvimas ir kova pabrėžiama kaip realybė, kurios negalima atmesti o tik
LLA Vadovybės schema. VSK archyvas
kontroliuoti per organizacines struktūras. Čia, matyt, turima mintyje ir 1944m. pab. — 1945m. pradžioje išryškėjęs stichiškumo momentas. Politinė neginkluota veikla iš principo neatmetama, tik jai neteikiama tokia reikšmė, kaip antinacinėje rezistencijoje, turint galvoje visiškai pasikeitusią situaciją.
Kita vertus, buvo aišku, kad reikia plėsti vadovybės politinę - atstovaujamąją funkciją - juk turėjo kažkas atstovauti tautai ir ginkluotosioms pajėgoms, kaip nors pasikeitus padėčiai. Tokiais motyvais remiantis, 1944m. rugpjūčio mėn. M.Pečiulionis, K.Veverskis ir inž. Snarskis įkūrė Lietuvos Gynimo Komitetą7 (toliau - LGK). LGK deklaravo, kad imasi vadovauti visoms besipriešinančio krašto pajėgoms (taigi tiek politiniame, tiek kariniame lygmenyje). Kadangi Vakarinėje Lietuvoje dar laikėsi vokiečių kariuomenė, tai iš dalies apsprendė LLA ir LGK vadovybės planus. Ta teritorija turėjo tapti LLA veiklos placdarmu. Tai anaiptol nereiškia, kad LLA vokiečius laikė savo sąjungininkais — tiesiog buvo siekimą maksimaliai pasinaudoti visomis galimybėmis.
Apie LLA pasiruošimą aktyviai priešintis antrajai sovietų okupacijai, derinant karines ir politines priemones, liudija planai, kuriuose numatyti konkretūs žingsniai ir galimybės nepriklausomybei atgauti
1. Ginklu išlaikyti dalį teritorijos, joje skelbti nepriklausomybę ir iš čia organizuoti tolesnį pasipriešinimą;
2. Derėtis su rusais (tarpininkaujant Vakarų valstybėms) dėl armijos atitraukimo iš Lietuvos.
Jei šių planų įgyvendinti nepasisektų, įsakoma pereiti į pogrindį, organizuoti spaudos leidybą ir platinimą radijo ryšį ir laukti Taikos konferencijos sprendimų8. Pabrėžtina tai, kad LLA buvo vienintelė organizacija, kurios įsakymuose griežtai įsakoma savo nariams nesitraukti iš Lietuvos ir būti pasirengusiems vykdyti bet kokius vadų įsakymus.
1944m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. LGK vadovybės leidimu kai kurie LLA vadai užmezgė ryšius su vokiečiais — reikėjo gauti ginklų, taip pat buvo tariamasi dėl kadrų rengimo vokiečių žvalgybos mokyklose9.
Gen M.Pečiulionio teigimu, į Vokietijos žvalgybos mokyklas buvo išsiųsta apie 100 LLA vyrų10. Šis faktas sukėlė daugybę kontraversijų ne tik sovietinėje, bet ir išeivijos spaudoje. LLA vadovybė beveik vieningai (tik su skirtingu emociniu atspalviu) buvo kaltinama bendradarbiavus su nacių okupantais.
Šiaulių LLA struktūros schema. VSK archyvas
Tačiau iš tiesų tai buvo greičiau karinė-taktinė gudrybė — vieno priešo interesai panaudojami kovojant prieš kitą. Beje, tokio principo buvo laikomasi ir vėliau, palaikant ryšius su užsienio centrais, o per juos su spectamybomis. Skirtumas tik tas, kad iš vokiečių bent buvo gauta ginklų.
1944m. gruodžio 28d. netoli Kauno, ties Raudondvario tiltu, žuvo K.Veverskis, vežęs į Kauną LLA dokumentus. Jo mirtis, per Lietuvą perėjęs frontas objektyviai sukėlė tam tikrą sumaištį visose pasipriešinimo grandyse. LGK veikla nutrūko, ryšių sistemas reikėjo organizuoti iš naujo. Būtent jų nebuvimas sąlygojo naujų štabų, o ne štabo atkūrimą, kurie vis dėlto tęsė LLA tradiciją ir stengėsi suvienyti kovojančias pajėgas. Visoms LLA karinėms pajėgoms ėmė vadovauti buvęs K.Veverskio pavaduotojas A.Eidimtas (suimtas 1946m. balandžio mėn.). Gen. M.Pečiulionis, likęs vienas ir be ryšių, pusmetį slapstėsi iš pradžių Kalviuose (K.Veverskio tėviškėje), vėliau Šakių apskrityje apie Lekėčius. Čia 1945m. rugpjūčio mėn. formaliai buvo atkurtas vyr. LLA štabas. Atkuriamajame pasitarime dalyvavo M.Pečiulionis, LLA nariai Stasys Starkus-Starkevičius, Algimantas Ruzgys ir K.Veverskio brolis Aleksandras.
Lapkričio mėn. štabo nariai jau buvo suimti, tačiau iki tol jie turėjo užmezgę ryšius su Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu (Suvalkijoje) per plk. Liudą Butkevičių, su Laisvės Gynėjų Sąjunga (veikė Raseinių apskrityje), Algimanto apygardos štabu. Planuojamiems ryšiams su užsieniu buvo numatytas V.Laurinaitis iš Jurbarko”.
Svarbu tai, kad tiek vienas, tiek antras paminėti štabai toliau sprendė ar bandė spręsti ne tik karinių pajėgų suvienijimo problemas, bet jau naujai formuluojamus politinio atstovavimo klausimus. Būtent karinio ir politinio vadovavimo subalansavimas ir su tuo susiję taktikos klausimai apsprendė vyriausios vadovybės pobūdį tiek pradiniame, tiek vėlesniuose pasipriešinimo etapuose.
Kovos būdų ir metodų paieškos ir ginčai dėl to tęsėsi visą aktyvios rezistencijos dešimtmetį (prisiminkime Vyčių Sąjungos steigimą 1953m.) ir turėjo įtakos kai kuriems procesams, pavyzdžiui, nuolat tiesiogiai veikė vyr. vadovybės raidą.
Nesileidžiant į plačią ginkluotos ir neginkluotos kovos analizę, reikia pasakyti, kad 1945m. tiek vienos, tiek kitos taktikos šalininkai ir atstovai buvo objektyvi realybė. Dabar, o ir tada buvo galima tik teoriškai samprotauti, kaip geriau ir tikslingiau elgtis: sudėti ginklus ir stengtis išsaugoti tautos potencialą (ir kažin, ar būtų pavykę išsaugoti) ar, netekus valstybingumo, bent garbingai pasipriešinti Klausimai verti išminčiaus.
Vis dėlto, kaip parodė vėlesnė patirtis, tik išmintingai suderinus karinius ir pogrindinius kovos elementus, buvo įmanoma atsilaikyti, bent iš dalies išvengti "darbo priešui" (KGB poveikio).
Iš viso, kas šia pasakyta, manau, galime teigti, kad antinacinė iš pokario rezistencija - du vieno pasipriešinimo etapai kai antrasis pasiėmė ir pirmojo patirtį, patobulino ją ir papildė naujais bruožais. Kadangi apie antinacinę rezistenciją, kaip reiškinį, galima kalbėti tik išskaidytai LLA galima būtų laikyti ta jungiamąja grandimi kurios raida atspindi transformacijos subtilybes.
Šaltiniai
1. Girnius K.K. Partizanų kovos Lietuvoje. Čikaga, 1987. P.259.
2. Buv. LTSR VSK archyvas (toliau - VSKA). F.8. B.10/27. L250.
3. Ten pat
4. Ten pat L251.
5. Tenp pat L386.
6. Buv. VSKA. F.8. B.10/27. L.128.
7. Ten pat B.b.f. B.9164. T.l L34.
8. Ten pat L35.
9. Ten pat L34.
10. Ten pat L35.
11. Ten pat F.3. B27/14. L.166-169.
