KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Article Index

JONAS MARCINKEVIČIUS

KRAŽIŲ

SKERDYNĖS

ISTORINIS ROMANAS

II

TOMAS

 

ženklas
KAUNAS — MARIJAMPOLĖ

TREČIOJI DALIS

I

Juozas Rimgaila tebetriūsė bažnyčioje: jis apžvelgė, apčiupinėjo duris — ar tvirtai laikosi, kiekvienam kaimynui į ausį šnibždėjo „Nepasiduokim, vyručiai, nepasiduokitn“. nors iš tikrųjų lauke tik Dievo stebuklo.

Piemenėlis būdamas, iš bobučių, senelių ir jis buvo prisiklausęs be galo pasakų apie Jėzų Kristų po Žemaičius vaikščiojusį. Pasivertęs seneliu elgeta, ilga, balta, žibančia barzda, Jėzus buvęs atėjęs į Pajauniškių kaimą ir paprašęs šalto vandens. Moteriškė Jėzelio nepažinusi, maniusi, kad tai patauška Polikarpas ar elgeta Rokas: pasėmusi nešvaraus, drungno vandens kaušą ir piktai jam atkišusi. Jėzelis gailiai pažvelgęs į moteriškes rūstų veidą, paskui pūstelėjęs į kibirą, ir vanduo pasidaręs šaltas kaip ledas. Dideliai vargše nusigandusi, puolusi jam į kojas, bet senelis dingęs iš akių. Vieta, kur jis stovėjęs, pakvipusi kažkuo nežemišku, lange blykstelėjusios žvaigždės...

Į jų pačių kaimą Jėzus atėjęs luošas, tuščiais krepšeliais persisvėręs. Atsisėdęs prie pečiaus ir paprašęs nakvynės. „Gulk, seneli“, tarusi jo bobutė, „pasilsėk, gal toli keliavai“. — „Aš iš savo Aukščiausiojo Tėvo“, taręs jis, „bus palaiminti jūsų namai, ir nė viena karvė nebekris“. Tai taręs, senelis pranykęs nenakvojęs. Šimtas kaimų nudūsavo, nukalbėjo, kad Rimgailų namus buvęs aplankęs Dievo Sūnus. Karvės anksčiau kasmet sirgdavo ir krisdavo, po to augo sveikos ir pieno trigubai duodavo.

Ak, ne į vieną lūšną, trobelę Jėzus buvęs įžengęs, šviesos, pasakų įnešęs. Nerodydavęs jis didelių stebuklų, bet kiekvieną paguosdavęs, išgydydavęs gyvulius, iš jaujų išvydavęs piktuosius. Ir mielas jis būdavęs visiems, artimas, sukalbamas. Paukščiai gražiau čiulbėdavę, kai baltabarzdis senelis kūprindavęs per Žemaičių kaimus.

Jau subrendęs vyras Rimgaila vis dar nepaliovė tikėjęs, kad bent kartą sutiksiąs Jėzų Kristų. Pamatęs atluošnojantį, atkūprinantį elgetą, jis išeidavo pasitikti. Apdovanojęs dosniai, ką žemaitiška kieta ranka iš gamtos išplėšia, Rimgaila, akis išplėtęs, sagstydavo drebantį senelį, poterius šnibždantį, ir vis laukdavo, kada gi jis pravers burną ir tars: „Rimgaila, palaiminti tavo namai!“.

Šitokio senelio nebepasirodė nė vieno. Jų akys dažniausiai būdavo pavargusios, ašarojančios. Nė bruoželio dieviška Rimgaila jose neįžvelgdavo. Tačiau nei kaimynai, nei kunigas, nei niekas gyvas jo nebūtų galėjęs įtikinti, kad Jėzus Kristus po Žemaičius nebevaikščiojąs. Gal jam per skaudu matyti žemės nedorybes, gal pavargęs ir nuėjęs pas Dievą Tėvą, o gal Rimgailos namai dar neparuošti Jėzui Kristui koją įkelti. Nei pačiai, nei kaimynams neprasitardamas, betgi jautė šitą skaudžią mintį ir kaskart dažniau eidavo išpažinties, karščiau melsdavosi, kad Dievas jam pagelbėtų šviesiau gyventi. Kai šv. Antanas atgindavęs nuo vagių ir kitų neprietelių, kai Elijas trankiai prabėgdavęs dangaus skliautais ir lyg pro rėtį papildavęs ant jo laukų lietaus, kai šv. Agota stovėdavusi šalia jo lūšnelės kampo, o patsai Dievas Tėvas suželdindavęs jam rugius, miežius, Rimgaila lengvai atsidusdavo ir graudindavosi esąs žemės Kūrėjui neišsimokąs skolininkas.

—    Nepasiduokim, ir Dievulis mums padės! Turėkimės, — šnibždėjo jis, vaikščiodamas eilėmis.

—    Vo Jėzau. Trašku brašku jau prie durų, — gąsčiojo moterys.

—    Melskitės, melskitės, — atsakinėjo puolantiems dvasią. — Jėzus Kristus tebėra altoriuje, pasislėpęs Ostijoje. Iš cimborijos Jis gali nužengti žmogaus pavidalu ir per vieną sekundėlę nuraminti net patį carą. Grūskitės pirmyn, stokit prie durų kaip mūras! Šimto metų negyvensim. Dievulis atskirs pelus nuo grūdų. Nepasiduokit!

Prie didžiųjų durų šūkavo, stumdėsi, lyg būgną mušė.

Rimkaus drąsios, ryžtos akys kiaurai tebevėrė gubernatorių. Jis stovėjo vis toj pačioj vietoj keistai pabalusiu, patjsusiu veidu, tartum girdėdamas iš kažkur drąsinantį balsą. Tarp kitų jis atrodė stambus, mitęs, truputį susimetęs į kuprą. Jo plaukai buvo išsidraikę, rankos kietos kaip geležinės. Apstūs, senoviški drabužiai, rudo milo kelnės, batų aulai sulig keliais, po kaklu skarelė storai surištu mazgu darė drauge ir keistą, ir savotiškai baisų pasiryžusio žemaičio tipą, kurį, rodos, gali nuo šios vietos nustumti tik aštrus kalavijas ar perkūnas.

Piktai susiraukęs, Klingenbergas nusigręžė nuo jo ir vėl įsismeigė į Jesulaitį, vis dar kryžių tebelaikantį.

—    Suimt jį! — Dar kartą garsiai riktelėjo gubernatorius.

Pristavas Madrikas šoko prie Jesulaičio, paskui jį dar keletas. Pristavas griebė už kailinių rankovės, kitas suspaudė kaklą taip, kad Jesulaitis visas pamėlynavo, o trečias ištraukė iš jo kryžių ir visa jėga metė į bažnyčios mūrą.

—    Totoriai, biaurybės!

—    Kryžių mėto!

—    Paimkit kryžių! — energingai šūktelėjo rotmistras Semionovas.

Suklykė, sucypė moterys. Vyrai leido piktus žodžius Madrikui. Kažkas iš pačių rusų pagriebė kryžių ir įteikė kanauninkui Jastremskiui. Prasiveržė Rimgaila.

—    Neatiduokit kryžiaus! — uždusęs, sušilęs puolė prie kryžiaus ir visa jėga patraukė jį iš kunigo rankų. Tačiau nuo pristavo gavęs į pasmakrę, išsitiesė po jo kojomis.

— Suimt jį, suimt! — niršo gubernatorius.

Policijos budėtojas Kromfeldas ir abu pristavai stvėrė Jesulaitį ir išvilko iš minios. Toj pačioj vietoj vėl pasirodė kryžius, tik mažesnis. Drebančiomis rankomis nebespėjęs kamžos užsivilkti, jį laike jaunas, vikrus bernas Milenis. Gubernatorius, pamatęs antrąjį kryžių, dar pikčiau įsiuto.

—    Bizūnų jam krėskit, bizūnų!

Jesulaitį vilko per šventorių ir mušė bizūnais, spardė kojomis, daužė kumščiais per veidus. Jis šaukė nesavu balsu, spardėsi, kandžiojo jiems rankas, bet netrukus nusilpo. Ne tik pro nosį, pro burną, bet ir pro ausis kraujas tekėjo čiurkšlėmis.

Apspardytas, sumintas Rimgaila pribėgo prie minios ir atsistojo šalia Rimkaus.

Carų portretai virpėjo laikančiųjų rankose. Daugelis žvakių nuo stumdymosi ir šūkavimų jau užgeso. Vainikuotieji asmenys, apkabinėti ordinų ordinais, perjuosti dangiškomis juostomis, gražiai sušukuotais, nuraudonuotais veidais atrodė tokie gražūs ir nekalti. Dailininkas nepagailėjo dažų, sumanumo ir pagarbos įkūnyti šių valdovų veiduose tokioms švelnioms šypsenoms, tokiems ramiems ir atlaidiems veidų bruožams.

Tarp baimės ir pykčio iškreiptų veidų, tarp pasenusių, užgrūdintų, vargo išvagotų veidų bruožų šitie veidai atrodė tikrai angeliški, nesijaudiną ne tik dėl to, kad Jesulaitis jau guli prie šventoriaus pusgyvis, bet nė nesugebą suprasti, kaip būtų skaudu šitiems žmonėms, jeigu juos gubernatoriaus armija švininiais bizūnais iš lėto mirtinai užkapotų.

Kairysis portreto laikytojas Gideikis drebėjo kaip drugio krečiamas, užtat dešinysis — Žutautas stovėjo tvirtai, rodos, šimtametis ąžuolas. Nesijaudindamas laikė jis caro portretą tvirtai ir galingai, kaip ta vargšė žemė, kaip tas vargšas valstietis, prakaitą liejąs, baimę kenčiąs, laiko jo sostą.

Šūkauja, grasina gubernatorius, puldinėja Vichmanas, stražnikai. o Žutautas ramus. Retkarčiais meta žvilgsnį į caro ūsus, gražią barzdą ir pašaipingai galvoja: „Strapaliokit jūs, šokinėkit, kaip į sląstus patekę kiškiai, o vis tiek nieko nepadės. Mes žinom, kaip laikyti caro portretą, prie mūsų neprikibsit, o jei pamėginsit caro veidą sudraskyti, iš Sibiro kol gyvi neišeisit. Jei caro portreto nelaikytume, bene jūs, burliokai, klaidatikiai, būtumėt kepures nusivožę“.

—    Kartoju: išneškit Jų Didenybių carų portretus! Žmonės, neklausą caro įsakymų, neturi teisės jo portretui nė pagarbą reikšti, — grūmojo gubernatorius.

Valandėlę visi tylėjo.

— Padėt portretus!

Gideikis sudrebėjo ir buvo besitraukiąs. Žutautas dešiniąja ranka kumštelėjo jam į šoną ir suriko:

—    Sakau, laikyk, nė žingsnio!

Caro portretas sulingavo ir vėl atsitiesė.

Gubernatorius pasivedė kanauninką Jastremskį į šalį ir kažką pasakė.

Sugrįžo Jastremskis visas persimainęs, bet skardžiu, aiškiu balsu žemaitiškai prabilo:

—    Žemaičiai, pasiduokit. Čia yra tikras gubernatorius. Jis vykdo caro valią. Jau kraujas liejasi. Per savo kaltę išniekinsite bažnyčią. Nė vienas kunigėlis nebedrįs į ją įžengti šv. mišių laikyti. Kur yra Švenčiausiasis, ten negali būti razbajaus.

—    Nepasiduosim! — kaip kirviu nukirto Rimkus.

—    Neleisim rusų į bažnyčią!

—    Gubernatorius tegul mus prieš carą ūžtaria, o ne žmones kruvina!

—    Nepraeisit pro caro portretą, — sušuko ir Rimgaila, abi rankas aukštyn iškėlęs. — Į Sibirą makuosit!

—    Galvažudžiai!

—    Burliokai!

—    Pakarti biaurybes! Išdeginti iš papėdžių!

Susiūbavo, suklykė minia. Caras su cariene susiglaudė, vėl išsiskyrė, žvakėlės sumirkčiojo ir užgeso. Tik ryški šviesa iš bažnyčios mušė pro visų galvas, veidai persimainė, pasidarė baisesni, pamėlynavo.

—    Paskutinis mano taikos žodis jums, žinokite, — prabilo gubernatorius: — kas nepaklausys, bus areštuotas, į Sibirą išvesiu. O jei gražiuoju išeisite iš bažnyčios, dovanosiu. Rusijai kareivių, kazokų nestigs. Tad pasirinkite viena iš dviejų: norite būti išvežti į Sibirą, atiduoti karo teismui, atskirti nuo ūkių, nuo šeimų, ar ramiai likti namuose ir, gal būt, turėti šitą bažnyčią? Juk sakiau: išpildęs caro valią, aš pats jį prašysiu, kad bažnyčia jums būtų palikta.

—    Išeikite, žmonės, iš bažnyčios, neužsitraukite nelaimės, — ragino ir kunigas Jaugelis — Caro reikia klausyti. Jei neišeisite, uždarys jus bažnyčioje iki ryto, o paskui kaip tas biteles į rėtį susems. Man sopa dėl jūsų širdį.

—    Sakėm: tegul parodo caro parašą ir pečentį! — atsiliepė Ivanauskas, aukštas, ūsuotas, ilga, ilga, raudona nosimi kražietis.

—    Buvo aiškinta, kad caras antspaudų nedalina. Visi gi pažįstate, kad čia gubernatorius. Jis veikia caro įsakytas, jis jo tarnas.

—    Mes dar vieną prašymą padavėm. Ir carienei telegramą mušėm. Turi išklausyti mūsų,— atsakinėjo minia.

—    Niekas jūsų neišklausys, kol patys geros valios neparodysite, — vis karščiau įrodinėjo kunigas Jaugelis pajutęs, kad miniai padarė gerą įspūdį, nes tik vieno Ivanausko balsas jam teprieštaravo.

—    Ar jūs kunigai?! — desperatingai šaukė Ivanauskas. — Su burliokais atvažiavote mūsų kotavot! Už ką? Kad mes mylime bažnyčią?

—    Vo kur yr mūsų klebonas?

—    Neateis, brangūs susiedai, nei klebonas, nei kunigas Mažeika, juodu lindi. O kad ir ateitų — pamokslus sakytų, kad mes burliokams į aulą bučiuotume.

—    Vėliavas provijom, mišiolus pirkom...

—    Jeigu jokios pagalbos nebėr, jei sviete teisybės nebėr, — ramiai, bet balsiai atsiliepė Rimkus, piktomis nužvelgęs kunigus. — tai čia mirsime, o neišeisime!

—    Tepadeda mums Dievas už mūsų vierą, už mūsų Panelę Švenčiausiąją! — beveik verkdamas pritarė Urbonas.

—    Ką jie kalba? — atsigręžė gubernatorius Į kunigą Jaugelį.

Kunigas ilgai tylėjo, ilgai dairėsi po susirinkusius, bet pastebėjęs, kad prie didžiųjų durų sulingavo vyrų, moterų galvos, kad jau vienas, kitas grūdasi į šventorių, nieko neatsakė.

Nustebo ir pats gubernatorius. Susižvalgė Semionovas, Vichmanas. Tylėdami jie pasitraukė nuo bažnyčios angos į šoną, ir be žodžių sekė minią.

Lėtai stumdydamiesi, vienas kitą prilaikydami, besibaksnodami į pašones, vis dėlto žmonės nuo durų angos traukėsi į šoną tarp bažnyčios ir šventoriaus vartų.

Gubernatorius vėl nušvito. Jis nusprendė, kad kražiečiai pagaliau jo įsakymui nusilenkė ir pamažu išsiskirstys.

Džiaugėsi ir rotmistras Semionovas. Iš bažnyčios einančius senelius jis lydėjo pilnomis užuojautos akimis, širdy net džiūgaudamas, kad apsieita be kazokų. Kazokai su kaupu buvo išlepinti, valdžios viršūnių išaukštinti kaip vieninteliai malšintojai ir caro sosto ramsčiai. O štai šįkart, kad ir telegrama nusiųsta, bus apsieita be jų ir be didelio kraujo praliejimo. Suprato Semionovas ir Klingenbergą kaip caro valdininką, nors kaip žmogaus ir vokiečio jo nemėgo. Ir jam širdy šilčiau, ir jo štai veidas nebe toks pastyręs ir išlaižus. Ir jis tegul rūstauja, piktauja, bet pasitenkinimo šypsena kaip drugys aplink gėlę suka apie jo lūpas. Žinojo Semionovas, kad gubernatorius duotojo žodžio neišlaikys:    Rimkui, Žutautui, Andriejauskui ir kitiems, kurių veidai ir posakiai įstrigo ir jam, ir Vichmanui į atmintį, lieps įkrėsti bizūnų, o gal ir suriš, teismui atiduos. Kas būtų per medžioklė, jei nė vieno kiškio, stirnos, šerno ar vilko ponai nenušautų. O šitokie įvykiai policijos pareigūnams pelningiausia medžioklė.

Pranas Burba buvo vyro pečių nepriaugęs, kuprotas žmogelis. Rausėsi jis mažame, kalnuotame žemės sklypelyje, o pramisdavo betgi duobkasiaudamas, laidotuvėse giedodamas. Jo veidas buvo smulkutis lyg voverės, tik dantys dar jaunam iškrito, nes motina, jį įsčiose nešiodama, mito tik kaplūnu ir kaplūnu. Ir užaugo jis minkštais, lyg guminiais kauleliais, pajėgė susisukti kaip gyvačiukė, koją užsikelti ant sprando lengviau, nei senas žmogus pirštą pajudinti. Vienintelis įo pasididžiavimas — Burbos pavardė. Būdavo, atgiedos laidotuvėse, ištraleliuos ,,Liūdna dūšia ties kūnu stovėjo“ ir žiūri į mirkčiojančią šalia nabašninko grabnyčią ir raliuote raliuoja esąs tikras dvarininko Burbos giminaitis, net išlikę dantys tauška.

—    Meluoji, — nebeiškenčia kuri nors giedotoja.

Bet jis nepykdavo. Įsmeigdavo akis į žemę, atsidusdavo ir sakydavo:

—    Ponas ar mužikas, vo anam .sviete visi į karšeniją gausim. Nedideliai aš jau noriu jo giminė būti.

Taigi, šitas Pranas Burba iš bažnyčios išėjo pirmutinis. Bet vidury .šventoriaus staptelėjo, susimąstė ir tekinas pasileido atgal, šaukdamas:

—    Vyrai, bobos, nepasiduokim! Juk anie galvažudžiai bažnyčią atima! Mušt tuos vabzdžius, širšes!

Staiga visi sustojo, tartum šitokio šūkio ir laukė. Jonas Bumbalis, kailiniuotas, lygiai apskritas, kaip vėdaras žmogelis, pritarė garsiai, spiegiamai:

—    Atgal į bažnyčią! Nevalna bėgti, — ir pro stražnikus ripka nuriedėjo į bažnyčią.

Visą laiką tylėjęs, pulkininkas Žalkevičius Mandrikui tarė:

—    Sulaikyt jį!

Bumbalį sučiupo. Jį tempė iš minios, o jis spardėsi ir šaukė:

—    Nesiprašydinkit, nepasiduokit! Visų nenukotavos!

Bažnyčioj pakilo drąsesnis triukšmas. Vieni iš šventoriaus bėgo atgal, kiti veržėsi iš bažnyčios šaukdami:

—    Nesistumdykit, nelaikykit!

Klingenbergas nusivylė. Atsigręžęs į bažnyčios duris, įdėmiai sekė minios bruzdėjimą. Žutautas tebelaikė caro portretą, Rimkus tebestovėjo angoj, Ivanauskas rikiavo, o šventoriaus kairėje buvo girdėti įtariamas bruzdėjimas.

Pradžioje liepęs atimti carų portretus ir pats prie jų puolęs gubernatorius vis dėlto buvo susilaikęs, nes tikėjosi žmones paveiksiąs žodžiu, grasinimais. Dabar pamatė, kad be jėgos savo tikslo nepasieksiąs. „Būtinai reikia“, pamanė jis „atimti iš jų carų portretų, tuomet vadų valia sugniuš, ir žmonės jų nebeklausys".

—    Tik tuomet jie įsitikins, kad mes esam jėga, kai atimsime carų portretą, — tarė jis pulkininkui Žalkevičiui.

Pulkininkas nieko nesakė, tik linktelėjo galvą.

—    Nurimkit! — paleido gubernatorius skardų balsą. — Paskutinį kartą sakau: išneškite caro portretą ir išeikite iš bažnyčios!

Feliksas Andriejauskas kažkur buvo dingęs. Rodos, didžiausią pavojų tik dabar pajutęs, jis išdygo šalia Rimkaus ir dar garsiau gubernatoriui atsakė:

—    Caras ir mūsų, ir jūsų valdovas. Mes jį gerbiame ir laukiame jo malonės. O jeigu jūs savo carą norite išnevožyti, kapokit jį, mes iš bažnyčios neisim!

—    Pirmyn! Atimti caro portretą!

Stražnikai ir žandarai puolė prie durų. Kilo didžiausias sąmyšis. Ūkininkas Marčiauskis, stovėjęs ųž portreto, įsikibo jo neduoti. Prie jo prišoko dar keletas iš minios. Rimgaila, Ivanauskas, Jezerskis, Šemetulskis leido nagus į žandarų milines. Žutautas atsirėmė į durų staktą, prispaudė prie krūtinės paauksuotą kampą taip stipriai, kad net rėmai sutratėjo. Vyrai, laiką surištas drobules, ištempė jas kaip stygas.

—    Pirmyn! Atimti! — šoko ir Vichmanas, bet nespėjo: įerzintas, pamėlynavęs pats Klingenbergas puolė prie durų ir ištemptą drobulę perkirto kalaviju.

—    Metiežninkai prakeikti! Imti visus!

Kibo Mandrikas, Kromfeldas, pristavas Hofmanas ir stražnikų būrys. Portretas buvo į keturias dalis suplėšytas, kojų sumindžiotas.

—    Išmušti juos iš bažnyčios bizūnais!— šaukė Klingenbergas, nebejausdamas stovįs ant paauksuoto portreto rėmų. — Nesigailėti!

Žandarai kaip prasiveržusi vandens užtvanka puolė į bažnyčią.

II.

Sušvilpė bizūnai, sužvangėjo kalavijai.

Vyrai suvaitojo, moterys suriko, prapliupo nesavais balsais. Žandarai kapojo bizūnais per galvas, per veidus, kad paskui galėtų atrinkti, kurių priešintasi gubernatoriaus įsakymui. Vieni sumušti, sukruvinti kniustimu, klupiniu be atžvalgos bėgo iš bažnyčios, kiti slėpėsi prie altorių, už klausyklų arba, vienas kitą apsikabinę, tempėsi patys nebežinodami kur.

Martinkienė parvirto tarpdury ir kraujais apsipylė, nes žandaras iš visos jėgos smogė jai bizūnu per veidą. Kaktą į šaltą akmenį įrėmusi, mėgino ji nugarą pakelti. Žandarai, per ją lipdami, čaižė bizūnais, ir ji, vos pakrutėjusi, vėl išsitiesė. Rotmistras Semionovas bėgo jos gelbėti, tačiau ir pats nuo žandaro netyčia gavo bizūnu per pečius.

Viktutė puolė pro duris, dairydamasi Lauryno. Vienas iš žandarų pilna sauja čiupo jai už plaukų ir, šaliką nurovęs, bizūnu smogė per galvą. Neparvirto, tik susiėmė veidus, bet kitas bizūnas lipte prilipo prie jos nugaros. Ji suklykė. Čia pat stovėjęs Rimgaila ištraukė iš jos rankų maldaknygę ir taikė vožti ja žandarui į veidą, bet stiprus bizūno smūgis paliko juodą gyvatę ant jo kairiojo žando. Vichmanas, kaktomušais susidūręs su Viktutė, smogė jai kumščiu į veidą ir parbloškė ant žemės. Parvirtusi ant Martinkienės, ji pajuto šiltą kraują lašant ant rankų ir baltos bliuzelės, kuria ji taip didžiuodavosi prieš Lauryną. Šaliku susiėmusi veidą, nosį, gulėjo Viktutė, nugarą mindoma, ir, rodos, nebejautė skausmo, tik gailėjosi savo gražiojo drabužio. „O Jėzus, o Jėzus“ girdėjo ji aplink save ir vos vos nešūktelėjo „Lauruk, gelbėk!“ Šitaip lyg apalpus, lyg sąmonei aptemus, ji pajuto kažkeno stiprias rankas. Be žodžio, be švelnumo tempė ją kažkas už kojų į šalį.

— Kelkis, bėk! Sumindžios tave!

Nepakilo Viktutė. Lyg per dūmus pamatė baisiai išsigandusį, bet vis dar tokį pat ryžtą Jono Rimkaus veidą.

Šarauskienė norėjo bėgti prie altoriaus, bet minia ją sumaigė, susuko kaip siūlų kamuolį ir prispaudė prie trečiojo pilioriaus. Ją stumdė, grūdo, rodos, visi stražnikai prabėgdami jai bamtelėdavo po bizūną, bet jokio skausmo ji nebejautė. Į jos susuktas skaras mušė, kaip į pagalvį. Tose skarose ji buvo pasislėpusi tartum vėžlys savo kietame kiaute. „Muškit, parmazo-nai, muškit", galvojo senė, vis giliau nugarą įtraukdama, kad, gink Dieve, per vatinius nepriliptų bizūnas. ,,Kapokit, manęs nepabauginsite. Ot, Roko kailinėliai tai ploni".

Sukapota nugara, išvirtusią vata ji klūpojo lyg prilipinta prie pilioriaus ir karštai kalbėjo ,,Sveika Marija".

Alonikutė klūpojo ties klausykla, rodos, į sieną įsispraudusi: tik jos šešėlis tetimsojo. Stumdėsi, klykavo moterys, šūkavo „O Jėzus, nepasiduosim, vyrai!“ Vienas senas, barzdotas stražnikas kirto jos tėvui per galvą, bet jis nesukrito, tik sušukęs „Vo pablūdai?“, dairėsi jos. Monika mėgino sušukti — nepajėgė: rodos, gerklė užkimo. Ji matė Lauryną, plonu švarkeliu susisupusį ir gražiai ištaršytais plaukais, išbalusį, bėgantį pro zakristijos duris ir iš visų jėgų šaukiantį:

— Vyrai, pasilikim, tik moterys tegul bėga!

Deja, bėgo daugiau vyrų nei moterų. Grūsdamasis pro šalį, pristavas Hofmanas, ką tik sutikęs priešais, kapojo bizūnu. Monika, rodos, dar tvirčiau prilipo prie sienos, užsimerkė. Ji išgirdo „Svoloč“1), piktą balsą, tučtuojau pajuto, tartum kas akmenį būtų paleidęs į galvą, cyptelėjo ir išsitiesė ant žemes. Jos mažutė maldaknygė iškrito iš rankų.

1Blaurybė

Lubavičius Pranas, gavęs tris bizūnus per galvą, rėpliojo prie altoriaus, manydamasis einąs laukan. Pakaustyti batai numindė jam rankas, net odą nunėrė.

Stonkus Ignas ne rėkė, bet kriokė, susiėmęs kruviną galvą. Dar vienas žandaras pribėgęs jam taip smagiai kirto per nugarą, kad kailiniai išvirto.

Senis Paplauskas Motiejus, išgirdęs nesavu balsu šaukiančią žmoną, bosu sukaukė:

— Vyrai, pištalietus, pištalietus!

Prišokęs stražnikas jam smogė bizūnu per lūpas. Kraujas ištiško, trys dantys iškrito, bet neparvirto senis. Pribėgęs prie zakristijos varpelio, jis tartum proto netekęs skambino tol, kol pristavas Mandrikas cvinktelėjo jam bizūnu per blauzdas. Jis suklupo ant kelių, dar pakėlė abi rankas į altorių, susilenkė ir kruvinu veidu vėl prilipo prie grindų.

Bėgo iš bažnyčios kruvinu pakaušiu Jezerskis, Bielskis Balys, Eismontas Feliksas. Ketarauskui Ignui lašėjo kraujas per barzdą tartum vynas iš taurės, Zajauskas Domas svirduliuodamas, kaip girtas be perstojo šaukė, kad jam sulaužę nugarkaulį. Zajauskaitę Teodorą trys stražnikai vilko nuo altoriaus, bet ji vienam įsikibo į barzdą ir spiovė į veidą, tik nepataikė ir apspiovė kepurės lanką. Tuomet kitas bizūnu rėžė jai per blauzdas ir perkirto sijoną. Pusnuogę, ne klykiančią, bet visomis jėgomis besispardančią Za-jauskaitę atnešė į bobinčių. Šitame sąmyšyje kažkas žandarui vožė plyta per galvą. Nepataikė. Nukrito tik kepurė. Žandaras rusiškai sukeikė ir žvalgėsi priešo. Kitas kumščiu vožė jam į krūtinę. Žandaras žnektelėjo aukštienykas.

Ties durimis buvo didžiausia žmonių spūstis. Sukruvinti, sudraskyti, sukapotomis milinėmis, kailiniais lipo vienas kitam per galvas, rodos, nebetikėdami nei savo jėgomis, nei Dievo Apvaizda. Dingo iš bažnyčios Andriejauskas, Rimgaila, Ivanauskas, Žutautas, Šemetulskis ir kiti. Stražnikai švaistėsi, keikė, likusius kapodami bizūnais lyg kopūstų galvas.

Prie altoriaus grotelių dar klūpojo Bieloglovaitė ir keletas senelių. Baimingas akis pakėlę į Panelę Švenčiausiąją, nebešnibždėjo poterių, lūpos buvo pamėlynavusios ir virpėjo pačios, jų širdys, jų protas, išaugę tik pasakų ir legendų miglose, vis dar tikėjo, kad Ši, Panelė Švenčiausioji, sukrutės altoriuje, kad šv. apaštalai tars griausmingą žodį ir pavers gubernatoriaus tarnus druskos stulpais ar šliaužiojančiais žalčiais, ir jų bizūnai sustings ore. Tačiau stražnikai ir prie jų pribėgo. Vieną bizūną gavusi, Bieloglovaitė dar tvirčiau įsikibo į groteles, bet kai sušvilpė antras — ji kruvina sukniubo ir persisvėrė per groteles. Kaip pabaidytos žąsys ar viščiukai, vanagą pajutę, suknerkė, sucypė paskutiniosios bažnyčioje likusios kražietės ir pro visas duris išbėgo į šventorių.

Graudu liko bažnyčioje. Visos žvakės jau užgeso, tik prie didžiojo altoriaus dvi pasilikusios mirkčiojo gailiai kaip našlaitės. Pilnos grindys buvo nusėtos maldaknygių. Nutrintais viršeliais, nugaromis atsivožusios, išvertusios pageltusius, nučiupinėtus, ašaromis nulaistytus lapus, maldaknygės prikišamai bylojo, kad čia, į bažnyčią, buvo įsiveržę tikrieji caro bernai.

Skardūs, pikti balsai, dejavimai, artimųjų žmonių vardų kartojimai veržėsi iš šventoriaus atgal į bažnyčią.

Tik tamsiuose pakampiuose dusliai, tyliai buvo kartojamas Jėzaus vardas.

Gubernatorius ir jo palydovai: ypatingų reikalų valdininkas Smolenskis, pristavai — Jodkovskis, Ivanovas, Kolesnikovas, Kražių valsčiaus viršaitis Petras Gaidamavičius ir penki žandarmerijos puskarininkiai tebestovėjo tarp bažnyčios prieangio ir šventoriaus vartų. Bizūnais sukapoti ir iš bažnyčios išvyti žmonės telkėsi ties šventoriaus anga ir vėl ėmė murmėti.

—    Tai koks gubernatorius! — sušuko pirmoji Zajauskienė Scholastika, perrišusi savo dukrai galvą.

—    Razbaininkai!—šūktelėjo Bucevičius Vincas.

—    Arkliavagių taip nieks nedaužo, — pridūrė ir Grigula Juozas.

—    Nereikėjo bėgti, — vėl kėlė balsą Burba Pranas. — Pištalietų ko neatsinešėte?

—    Badės tie parmazonai apkalti! Šiaudų pasikraikę gulės, — šluostėsi kruviną veidą Feliksas Petkevičius, vos bepastovįs ant kojų. — Sužinos anų darbus caras!

—    Ką čia su tuo caru. Jis burliokų, ne mūsų, — jau ėjo į priekį Bielskis Balys. — Tik gaila, kad tų mūsų pravadyrių nebėr. Andriejauskas šaukė, Karnius skeryčiojos, o kaip pelės pasislėpė.

Viktutė kūkčiojo kaip kūdikis, į šventoriaus mūrinę tvorą atsirėmusi. Ji norėjo bėgti per šventorių ieškoti Lauryno, nes ir kūdikį, ir namus buvo pamiršusi, tik jo ne. „Ak, kad ne varpai tuomet! Kad jis nebūtų jų išgirdęs!“ galvojo ji, kūkčiodama, nebesiklausydama, kas dedasi aplinkui. „Suplėšė nevidonai maldaknygę, kurią su įspraustomis rūtomis, gvazdikėliais nešina ji pirmą kartą buvo Lauryno užkalbinta. Bliuzelė visa kruvina, pažastis perplėšta, kairysis žandas dega ir, kai ranką priglaudi, labai sopa. Gėda taip galvoti, bet vis dėlto, jei galėtų pasižiūrėti į veidrodėlį, būtų ramiau. O dabar, rodos, iššoko jai ant veido mėlynas rimbas, ir jis niekuomet neišnyks. Gal ir veidas perkirstas? Į šitą, kaip tik į šitą, kairįjį žandą, ir Laurynas ją pabučiavo. O jai taip patinka, taip malonu, kad jis visuomet atsimena tas smulkmenas, kad pabučiavo ne į lūpas, ne į dešinįjį, bet į kairįjį žandą. Dvare merginos juokdavos, kad, jei vyrai bučiuoją į žandą, tai galvoją ne apie moterį, bet apie balto molio angeliuką. Viktutei vis tiek, jai dar maloniau. Jeigu dabar pamatytų Laurynas ją kruviną sukapotą, gal nebepabučiuotų. Gal ji ir liks tokia negraži, sumėlynuota“.

Kūkčiojo ji ir dėl Lauryno, kuris kažkodėl neilgai buvo šalia jos, tik bėgiojo, tik šūkavo. „O jei dabar jis surištas, jei jam išmušti dantys, kaip tam vargšui seneliui, kuris skambino? Viktutė ji vis tiek mylės. Jis toks drąsus, kovoja už bažnyčią, myli Dievą. Jo visi klauso, Tik jai širdį spaudžia, ašaros rieda kaip pupos pamanius, kad tam Laurynėliui kraujas teka, kad jo sukapota galva“.

Susimąsčiusi, įsigalvojusi ji atitrūko nuo minios su savo šeiminiu sielvartu: ji, rodos, nebematė nieko kito, tik Lauryną, save ir mažą kūdikį, paliktą Uršei globoti. O jei ir Uršė pabėgo? Gal vargšelis cypia užkimęs, rankeles nusklaidęs...

—    Suėmė. Penkiolika vyrų suėmė, — pagaliau išgirdo Viktutė šalia savęs šūkaujant.

—    Andriejauską tikrai pakars.

—    Nepagailės nė Rimkaus.

—    Žutautui nieko: jis ir prieš ciesorių pasiteisins: portretą laikė. — verkdama tarė Stefankevičiūtė Agota. — Bet mano papūnį tai arkliai sudraskys.

—    Vo už ką jau aną?

— Aš mačiau, ans pačiam gubernatoriui špygą rodė.

—    Moterys, o Jėzus, moterys, ar nematėt mano Antano? — atbėgo Rimkienė į būrį, glostydamasi kruviną galvą.

—    Rimkien, kokios tavo rankos, bėk nusiplauti, — pripuolė Zajauskienė.

—    Suėmė, suėmė, surišo anuos! Kur mes vargšės pasidėsim? — susmuko Rimkienė čia pat prie Viktutės.

—    Moterys, liaukitės!

—    Ir Lauryną gal? — lyg iš miego pabudo Viktutė.

—    Tavo Laurynas tai bent geležis. O mano reumatą turi, kojas suka.

Gubernatorius klausėsi. Nesuprato, bet iš garsų, iš šūktelėjimų nujautė, jog minia vėl telkiasi, vėl nerimauja. Jam dingtelėjo, kad minia nori iš dviejų pusių jį apsupti ir pulti. Suprato ir kiti jo palydovai, jog žmonės eina iš bažnyčios ne gera valia, bet mušami, stumdomi, kapojami.

Ėmė kristi smulkutės snaigės. Naktis temo, nors į akį durk. Nenugalimas nerimas įslinko gubernatoriui į širdį. Rodos, ir naktis per tamsi, ir žvaigždes tartum kas šluote nušlavė nuo dangaus, ir bažnyčioje tamsu lyg kokiame paslaptingame urve.

—    Miestely sukilimas, jūsų viršenybe, — tarė pulkininkas Zalkevičius gubernatoriui.

—    Ne miestely, bet čia pat, — niūriai atsakė gubernatorius.

Minia vis telkėsi ir telkėsi. Gubernatorius juto, kad jį atkerta nuo šventoriaus ir nuo išsirikiavusių stražnikų. Jis dar žiūrėjo į bažnyčią, į tą tamsią angą, iš kur, rodos, laukė, kad dar kažkas išsiverš ir turės būti nugalėtas arba nugalės jį ir jo palydovus.

Suimtųjų buvo keturiolika vyrų. Tačiau Laurynas, Rimkus, Žutautas, Ivanauskas, Andriejauskas Feliksas, Rimgaila, Šipaila Stasys, Videikis Jonas, Saunoris Juozas, Šarauskas Rokas ir kiti buvo kitame šventoriaus gale.

—    Nebėkime, vyrai, nepasiduokim, — be perstojo įtikinėjo Laurynas — Laužkime tvoras, lupkime šventoriaus mūrą ir duokime. Matot, kad nėr ko laukti ciesoriaus loskos!

—    Tavo Viktę smarkiai sumušė, — pro dantis tarė Rimkus.

Lauryno sutratėjo žandikauliai.

—    Ir mane tegu sumuš. Einam, vyrai!

—    Išmuškit bizūnais iš šventoriaus visus žmudziakus už mūro! — staiga sušuko gubernatorius sargybai.

Sargyba šoko nuo arklių ir. bizūnais kapodami, ginė lauk iš šventoriaus. Rinkelėj buvo prisirinkę iš toliau subėgusių žmonių. Pamatę sukruvintus ir bizūnais apčaižytus savo tėvus, dukras, seseris, jie ėmė siuste siusti. Iš jų krūtinių išsiliejo ligi šiol negirdėtas riksmas, šlykščiausi žodžiai, drąsiausi grasinimai. Bieloglovaitė palaidais plaukais, sukruvinta, baisi iš visų jėgų sušuko:

—    Duokim tiems netikėliams! Gelbėkim Švenčiausiąjį!

Pakėlusi aukštyn nuogas rankas kaip vaiduoklis, pirmutinė puolė į šventorių. Paskui ją sekė visi, akmenis lupdami, vėzdus, tvoras laužydami ir šaukdami piktai, triukšmingai, tartum ką baidydami.

Atkakli Bieloglovaitė pirmoji čiupo plytgalį ir pataikė pristavui Švarevui į krūtinę.

—    Muškite tuos biaurybes, galvažudžius! — šaukė minia.

—    Neduosime bažnyčios!

—    Neduosime!

—    Nepasiduokite, vyrai, moterys, — šaukė Margevičius su Levickiu ir tekini užbėgo Bieloglovaitei už akių. Iš anapus šventoriaus pro mažuosius vartelius galop įsiveržė minia ir, šaukdama „ura“, puolė policiją akmenimis, vėzdais, viskuo, kas į rankas pakliuvo. Priešaky ėjo Laurynas, vienoj rankoj laikydamas pusę plytgalio, kitoj storą, tyčia nusmailintą baslį, šalia jo Rimgaila su spragilu, Ivanauskas su dviem plytomis. Ėjo baisūs ir rūstūs.

—    Užmušti gubernatorių! — sušuko Laurynas ir paleido plytgalį, kuris zvimbdamas, kaukdamas pataikė Vichmanui į koją. Šis aiktelėjo ir sugriuvo.

—    Nurimkit! Visus iššaudysime! — sušuko pristavas Kolesnikovas.

—    Neklausykite policijos! Nebėkite, nepasiduokite! Dabar mūsų penki šimtai, o po valandos bus penki tūkstančiai! — šaukė Laurynas ir pasilenkęs čiupo kitą plytgalį ir paleido tiesiai į gubernatorių. Plytgalis taikliai prišvilpė prie galvos, bet gubernatorius pasilenkė, ir gavo per kepurę.

Feliksas Andriejauskas dar buvo bedraudžiąs nelieti kraujo, bet jo niekas nebeklausė. Šiuo momentu padėties viešpats buvo Laurynas. Už šventoriaus mūro kažkas šovė į stražnikus. Šratai prašvilpė, nieko nekliudė.

—    Vyrai, moterys, muškime tuos razbaininkus, vykime lauk! — be perstojo šaukė Laurynas ir ėjo drąsiai pirmyn.

Minia pamačiusi, kad stražnikai susvyravo, kad gubernatorius, gavęs per kepurę, o Vichmanas, suklupęs nuo taiklaus Lauryno plytgalio, nieko nesiryžta daryti, vis artėjo ir supo iš visų pusių. Gubernatorius su žandarais, kai kuriais stražnikais, apskrities isprauninku ir kunigais buvo atkirsti nuo raitųjų stražnikų. Vėzdai, plytgaliai tik zvimbė aplink jų galvas, o pikti žodžiai, o baisus grasinimas užmušti gubernatorių vis giliau drebino jų širdis.

—    Pulti juos staiga ir išmušti iš šventoriaus! — sušuko Vichmanas.

—    Šauti! — įsakė gubernatorius.

Stražnikai svyravo. O minia, baisiai rūsti, slinko artyn, grasė ir siautė rusus.

—    Užmušti gubernatorių! — sušuko dar garsiau Laurynas ir trečiu plytgaliu pataikė jam tiesiog į galvą.

Prapliupo šūviai. Suvaitojo vyrai, moterys.

Jonas Margevičius, Juozas Levickis, Bieloglovaitė jau susijungė su Laurynu, Rimkum. Stražnikai persiskyrė pusiau: vieni bėgo per šventorių, kiti, minios spaudžiami, grūdosi prie bažnyčios.

Gubernatorius išblyško, pajuodo ir, apsidairęs, pamatęs, kad baisia veido išraiška artinasi prie jo Laurynas, dešinėje rankoje laikydamas baslį, spruko į tuščią bažnyčią. Paskui jį bėgo ir visi jo artimiausieji palydovai.

Stražnikai dar kartą iššovė.

Minia girdėti negirdėjo. Paskui Lauryną, Rimkų puolė vytis gubernatorių, mėtė į jį vėzdus, baslius, lentas ir akmenis.

—    Užmušti gubernatorių!

—    Čia ne gubernatorius, o razbaininkas!

—    Moteris kruvinti, kapoti!

—    Dievas jau su mumis! — linksmai šaukė Rimgaila ir spragilu taip smarkiai vožė vienam stražnikui, kad tas išsitiesė nė sukeikti nebespėjęs.

Du stražnikai pabėgo ir pasislėpė šv. Roko koplytėlėje. Rimgaila vijosi juos su basliu, o paskui jį bėgo kraujais apkrekėjusi Martinkienė, sukapotomis skaromis Šarauskienė ir Bumbalis Jonas. Rusai puolė už altorėlio, pamatę įsiveržusius ir kruvinus kražiečius, numetė savo ginklus, bet ir tai negelbėjo.

—    Išvilkite juos, moterėlės, išvilkite laukan! Nenoriu, kad jie čia šventą vietą subiaurotų, — dantis sukąsdamas, kalbėjo Rimgaila.

Vienas stražnikų šaukė tikįs Dievą, bet jį Bumbalis išvilko lauk, už tai kitas kalaviju puolė Rimgailą.

—    Ak, tu šitaip, maskoliau! Nagi še tau! — ir aplink galvą spragilą apsukęs jis vožė jam per kalaviją ir pusiau perlaužė.

Parkritusį stražniką jis kūlė spragilu, tartum jaujoje kūlį pasitiesęs, ir vis šaukė:

—    Bėk iš čia, burlioke, bėk!

Kad žmonės neįsiveržtų atgal į bažnyčią, gubernatorius paliepė valdininkams užsklęsti visas duris. Užsklendė, ir dar didžiąsias užstatė suolais ir klausykla. Pulkininkas Žalkevičius, rotmistras Semionovas ir keli žandarmerijos puskarininkiai nespėjo drauge su gubernatorium į bažnyčią. Tamsesnėje vietoje staptelėję, jie matė bėgančius stražnikus, girdėjo triukšmą. Laurynas atsistojęs prie didžiųjų durų, iš visų jėgų mušė jas basliu ir ragino žmones pulti jas ir išlaužti.

—    Įleiskite! Vis tiek užmušime!

Pabijoję, kad kartais tas, kaip jie šnibždėjosi, baisusis vyriškis nepastebėtų jų čia stovint ir neatsigręžtų su savo basliu, pro šoninius šventoriaus vartelius, jie iškūprino ir išdūmė iš miestelio.

Akmenys, plytgaliai pro bažnyčios langus krito į vidų drauge su stiklais; durys skambėjo kaip variniai katilai; klykavo minia, rodos, šimtas tūkstančių čia suplūdo. Gubernatorius visai persigando. Jo palydovai žvalgėsi, ieškodami slėptuvės, ir atrodė ištižę: drebėjo, blyško, tūpčiojo.

—    Argi jūs negalite nuraminti minios? — keistu šnibždesiu kreipėsi gubernatorius į išsigandusius kunigus.

—    Juk girdėjote, matėte...

—    Paimkite kryžių ir išeikite prie durų. Nurims.

—    Nepagerbs jie dabar nė kryžiaus.

Isprauninkas Vichmanas žinojo vienuolyno

pastatų santvarką. Jis valdžios atstovus nuvedė į šoninį koridorių, iš kurio mediniais laiptais visi sulipo į kitą, aukštesnį koridorių, vedantį ant vargonų. Kairiojoje pusėje buvo durys į bažnyčios pastogę, dešiniojoje laiptai į kambarį, esantį prieš chorvietę. Gubernatorius su palydovais ten užlipo ir įsakė visas duris užsklęsti, kad įsiveržusi minia nepriliptų, nepasiektų.

—    Išmušime juos visus, išmušime! — aiškiai girdėjo rusai piktą, tiesiog įšėlusį Lauryno balsą, o jam pritarė įdūkusi, rūsti minia.

O iš miestelio, tartum iš gausybės rago, žmonės vis dar bėgo ir bėgo.

Visi sukruvintieji, visi, kurių buvo sukapotos galvos, pamėlynavusios nugaros, išsivertusios lūpos, vėl atgijo, vėl nebejautė nei skausmo, nei ašaros neberiedėjo per skruostus.

Su didesniu įnirtimu, smarkiau plakančiomis širdimis puolė jie atgal prie bažnyčios. Pirmieji, kurie buvo išsiveržę lauk ir jau bebėgą namo, vėl grįžo ir, tartum atgailaudami, tartum bijodami ne tiek kaimynų, kiek To, Kuris yra aukštybėse ir pastatė tvirtą bažnyčią, kurios nė pragaro vartai nenugalės, puolė duris, daužė kumščiais, draskė tvoras, nešė baslius iš viso miestelio ir šaukė, klykė „Užmušime, užmušime tuos netikėlius, totorius arba mirsime už tikėjimą, tik jau nepasiduosime".

— Nelaužykime durų, nedaužykime langų,— vis dar tebeprašinėjo Andriejauskas, tačiau jo nebeklausė.

Moterys ir vyrai žiūrėjo, ką Karnius daro, net ir tokiame sąmyšyje stebėdamiesi, kad jis toks dievotas, gudrus ir drąsus. Jau ne viena moterėlė balsu prašneko, be reikalo Lauryną apkalbėjusi, trinukliu pavadinusi. „Ot, vaikis, tai vaikis, kaip karalaitis. Gaila, kad tėvas mirė. Su tokiu sūnum galėjo visą svietą apeiti".

Pamatė savo Lauryną ir Viktutė. Vienplaukė, susisupusi, nes ją ėmė krėsti šaltis, ji bėgo prie Lauryno, mušėsi, grūdosi per žmones tokia laiminga kaip niekad, kad pamatė jį sveiką, net nekruviną. Tamsu buvo. Mirgėjo tik šešėliai, bet tie šešėliai tokie pažįstami, taip lengvai išskiriami. Ji negalėjo matyti kruvinos Lauryno galvos, tačiau vis dėlto jautė, kad jis sveikas sveikutėlis ir toks galingas. „Ot, mūsų prasčiokėliai kvaili! Rankas ponams bučiuoja, klūpčioja. Kol bernas neprašneka ir nepasirodo, jį pastumdėliu laiko, pajuokia. Ar dvaro merginos iš manęs nesijuokė, man akių nebadė? „Dvare pabuvusi, ką tu su padykusiu, kvailu bernu turėsi?“ O štai koks Laurynas! Pasirodė, prašneko, ir kas prieš jį pats Šemeta? Vieno spirgučio nevertas!“

Minia klykė, minia daužė langus: atrodė, ji ne bažnyčią gina, bet ją griauna, nori sudraskyti įširdusi, kaip į narvą sumesti seniai liūtai. Galvoti nebėra laiko. Mintis žaibo greitumu blykstelia ir atbėga vėl nauja, vėl ta pati, kuri valdo šitą visą minią — senus ir jaunus.

—    Nėra kunigų! Nėra! — šaukė kažkas beveik alpdamas. — Mano tėvukas pasakojo, kad Kražiuos buvęs kunigas, nepabijojęs sukilėlių manifestą paskelbti!

—    Neplepėkite niekų, remkite duris! Urraa! — sukomandavo Laurynas.

Penkios dešimtys pečių ir tiek pat vėzdų trinktelėjo į didžiąsias bažnyčios duris.

Durys subraškėjo, bet nepasidavė. Atšoko nuo jų ir pečiai, ir vėzdai.

Viktutė prisiglaudė prie Lauryno ir visa suspingo į jo veidą. Oi, koks baisus, koks rūstus dabar jos Laurynas, bet sveikas, tikrai nė nekruvinas. Ji pačiupo jam už alkūnės. Jo gyslos išsitempę kaip plienas, jis nieko nebejautė, net nepažvelgė į ją.

Apmaudas gnybtelėjo jai į širdį. „Ot, sakė, niekuomet neužmiršiu tavęs, Viktele, neužmiršiu. O šįkart užmiršo. Jei ne Rimkus, gal būtų mane sumindžioję“.

—    Vyrai, dar kartą! Rąstą atneškite! — šūktelėjo Laurynas, ir Viktutė nuo to balso sudrebėjo.

—    Begėdė aš, kažką galvoju. Juk jis už tikėjimą, už bažnyčią...

Laurynas atsigręžė pats bėgti rąsto ir pamatė Viktutę. Ilgai žiūrėjo į ją, tartum norėdamas kažką prisiminti, staiga sukrutino lūpas ir sučiupęs jos veidus suspaudė.

—    Ai!

—    Sopa?

—    Rimkus mane ištraukė...

—    Še mano šaliką. Susisupk galvą. Pupa, mano... Bėk pas vaiką!

Paleido jos veidus, pabėgo keletą žingsnių ir grįžęs taip garsiai suriko, kad net visi šventoriuje krūptelėjo.

—    Kražiečiai, kaip Dievą myliu, čia ne gubernatorius, bet razbaininkas! Užmušti jį nėra nuodėmės! Duokime dar kartą į duris!

Minia įsisiūbavo ir taip smarkiai trenkė į duris, kad jos lūžo pusiau lyg plonutė lenta.

—    Užmušti gubernatorių!

—    Užmušti burliokus!

—    Razbaininkai!!!

III.

Apie ketvirtą ryto valandą rūsti minia sugriuvo į bažnyčią.

Valdžios atstovai vieni sustojo viršuje laiptų, vedančių į chorvietės prieangį, kiti ties durimis į pastogę, o dekanas Jastremskis, rusų įprašytas, atsistojo ant aukštutiniųjų laiptų.

— Jei minia puls, šauti! — įsakė gubernatorius.

Pirmasis bėgo Laurynas, paskui jį minia, perbalusiais, iškrypusiais, veidais, pakeltais, sugniaužtais kumščiais, su basliais, dalgiais, kirviais, kastuvais, kartimis, žarstekliais, akmenimis.

Tartum kelią audrą debesys artinosi jie, šūkaudami, mostaguodami ginklais.

—    Nebuvo šiame sviete teisybės ir nebus, — visus šįkart perrėkė Braslauskas.

—    Užmušti tuos atputnagiusl

—    Nepasiguodžiosit čionai, nors ir ant viš-kų subėgote, — šaukė ir Laurynas. — Gana jau pinigų ir kraujo pritvinko!!

— Tiek sugaišties biaurybės pridarė.

Gailiai atrodė gubernatorius su savo palydovais, o dar gailiau kunigai. Jaugelis, nebespėjęs užbėgti į viršų, pasigūžėjęs smuko į klausyklą ir ten susirangęs, kaip voveraitė kankorėžius skusdama, šnibždėjo poterius. Jastremskis stovėjo nubalęs, per tas kelias dienas žymiai susenęs, keistai žvilgančiomis akimis žvalgėsi į įpykusią minią, čia, rodos, verkti, čia pykti norėdamas. Jis matė, jis jau seniai įsitikino, kad šitą iš visų Žemaičių suplaukusią, įširdintą iki paskutinųjų, galėtų suvaldyti nebent šventieji arba taiklūs šūviai. Rambus svyravimas ir minčių mišinys, siaubinga baimė ir nebylus laukimas, keistas kažko lūkuriavimas graužiančia širdgėla siautė kunigo širdy ir, čia sustingdama kaip akmuo, čia vėl suliepsnodama, svaigino galvą. Tarp kūjo ir priekalo, tarp blizgančių antpečių, barškančių kalavijų ir revolverių stovėdamas ir jausdamas, kad jųjų pusėje yra jėgos pranašumas, o šitų vargšų žmonelių, nuoširdžių katalikų, aiški teisybė, jis nebežinojo, ką veikti. Sąžinė jam sakė, kad jo kunigo, avelių ganytojo vieta ten, apačioj, bet kojos tartum švino pripiltos, nepajudėjo iš vietos, jos vienos sąžinės nepaklausė. Spėjo pro kunigo akis prabėgti šventųjų kankinių gyvenimas, kurie klausė sąžinės, Kristaus mokslo, ne kojų; prisiminė jis ir netolimą praeitį, kai tokie pat kunigai nenusilenkė caro įsakymui, o klapnojo po miškus, vesdami paskui save dar mažesnį ir ne tokį ryžtą būrį kovoti už laisvę ir šviesiąsias tikėjimo tiesas. O Jastremskis pyksta ant savęs, gailisi žmonių, bet nesiryžta, palieka kaboti tarp dangaus ir žemės. Jis klauso paniekos žodžių, kurie limpa prie jo širdies tikrais skauduliais. Jam skaudžiau, nei šitiems rusams ar perkrikštams, karjeristams — Vichmanui, Klingenbergui ir kitiems.

Nė vieno kunigo su jais! Nė vieno inteligento! Renadzkiui, Mažeikai gubernatorius buvo įsakęs ateiti į bažnyčią, bet vienas tyli, antras pranešė sergąs, galvą paslėpęs kompresuose. Pamaldūs buvo žemaičiai, sutikdavo kunigą kaip šv. Antaną, jei jis nužengtų iš dangaus, tačiau šį kartą ... ir šitoj vietoj, iš kur kunigai mokydavo žmones ir per išpažintį skaitydavo jų sielas, dabar pats pamokslininkas, pats mokytojas turi drebėti slaptai įlindęs lyg bažnyčios vagis.

Tačiau kas Dievo — Dievui, kas ciesoriaus — ciesoriui. Jis kitaip negali, ne, nors širdis plyštų pusiau.

Liūdnai atrodė gubernatorius. Čia griebdamasis kalavijo, čia revolverio, jis vis tiek nebebuvo panašus į caro atstovą, į griausmingą balsą leidžiantį gubernijos valdytoją, bet į pabaidytą vanagą, kurį užvijo ant laktų, nors jis seniai savo auką, kad ir porą saujų plunksnų paleidęs, pametė.

— Sakykit jiems ką nors, kalbėkite, — dusdamas ragino Klingenbergas kunigą Jas-tremskį. — Duodu garbės žodi: jei bent vienas mėgins lipti, liepsiu šauti.

—    Brangūs kražiečiai, — suvirpo Jastermskio balsas. — Jo viršenybė gubernatorius sako šausiąs, jei jūs nenurimsite. Neišniekinkite Dievo namų! Juk ir Šv. Rašte pasakyta ...

— Tu mums ne kunigas, neklausome tavęs! — sušuko Braslauskas.

—    Kaip dėsitės, taip ir baigsis ...

—    Budelis jus, tur būt, apstojo!

—    Nestrapaliokite, lipkite žemyn ir bėkite iš bažnyčios. Jei tu būtum tikras gubernatorius, naktį su gauja plėšikų nebūtum įsiveržęs į bažnyčią. Plėšike! — šaukė Braslauskas gražiai rusiškai ir, pakėlęs ilgą kartį, grūmojo Klingenbergui.

—    Išmušti juos visus! — vėl kėlė balsą Rimkus.

Minia puolė artyn prie laiptų.    t

Jastremskis pašoko aukščiau, policijos pareigūnai choru šūktelėjo:

—    Stot!

Revolverių vamzdžiai buvo atstatyti į pirmąsias eiles.

—    Už ką mus kapojate, jei gera valia ėjome iš bažnyčios? Už ką šaudote?

—    Ko, kaip galvažudžiai, puolate bažnyčią naktį, kai mes meldžiamės? — šaukė minia, bet susilaikė, sustojo vietoje.

—    Kunige, nebėk, mes tavęs nemušim, — pribėgo viena moterėlė prie laiptų ir ėmė mostaguoti ranka.

—    Mums gubernatoriaus reikia!

—    Ar tai valdžia, kad bažnyčias uždarinėja?

—    Nebent bažnyčioj Dievo nebėr, kad ją atima?

— Nei Dievui, nei išgrauš negausit!

Laurynas žiūrėjo į revolverio vamzdį, gubernatoriaus rankos taikomą tiesiog jam į krūtinę. Kartis nusviro žemyn, o širdis taip smarkiai plakė, kad jis vos laikėsi ant kojų.

„Šaus tas biaurybė“, dingtelėjo mintis. Jei ligi šiol nešovė, tai bijojo caro. Tartum degąs kamuolys, prabėgo Lauryno vaizduotėj skurdi jaunystė, smulkūs vakarėliai, kuriais didžiuodavosi; pauperis, iš kurio jis pirko gražųjį rožančių; Viktutė, su šypsena ir šilima laukianti jo su bulviniais blynais, šnibždesiais apie meilę; girgždąs lopšys, kuriame spardosi, nuo musių ginasi sūnus. Šitame gražiame, nors vargingame fone, kaip tyčia šmėkštelėjo Šemetuko languotos kelinės, juodi ūsiukai. Rodos, balsu jis išgirdo „Na, panie Lauryn, ateik avižų pakirsti“. Ir visa šitai pribaigė, užkimšo kaip degančia medžiaga kruvinas Viktutės žandas ir sudraskytas šalikas. „Tegu šauna! Nuo pat mažens ponai ir ponai, o gyvenimo vis tiek nėr. Jei mane nušaus, gal kitiems bus geriau“.

Pats nepasijuto vėl atgavęs pirmykštę drąsą, tą viesulingą, nežabotą troškimą siausti, priešintis, nepabūgti.

—    Vyrai!!! Ko nutirpote, juk visų neiššaudys! Pulkim į viršų!

—    Ura! — suriko Margevičius, Ivanauskas, o jiems pritarė visa minia.

Pasigirdo šūviai. Jie nuaidėjo trankiai, kad seniai net ausis užsiėmė.

Šįkart nė vienas nebuvo sužeistas.

Valandėlę bažnyčioj buvo ramu, tartum visi būtų žado netekę.

Gubernatorius pajuto savo jėgą, kaip šventoriuje, kada žmonės grūste grūdosi iš bažnyčios.

—    Jei dar kartą bent vienas pamėginsite artintis, įsakysiu šauti tiesiai į jus! — garsiai ir išdidžiai pareiškė Klingenbergas.

—    Šauk! — sušuko Laurynas ir, metęs kartį, atidengė krūtinę.

—    Nebūk toks drąsus, vaikeli, — sudrebėjo Jastremskis.

—    Šauk, ko išsigandai?! Mūsų penki tūkstančiai, visų neiššaudysi!

Suklykė moterys. Viktutė puolėsi pirmutinė, bet jai buvo sunku pro žmones prasigrūsti. Tik jos baimingą, netekusį pusiausvyros balsą visi girdėjo.

—    O Jėzus, Marija, Lauruti, o Jėzus!

—    Bulvės nesuvežtos, nevidone, ką tu darai! — sušuko iš tolo Šarauskienė.

Laurynas stovėjo baltas lyg numirėlis ir rodė savo drobinius marškinius.

Gubernatorius laikė revolverį nė nekrustelėdamas, bet gaiduko nespaudė.

Per daug buvo baslių, akmenų, plytgalių.

Per pikti buvo žmonės, per garsiai ūžavo, kaip jūra audros paliesta.

Prie Lauryno šoko Braslauskas, Margevičius, Žutautas, Ivanauskas, Andriejauskas ir kiti.

—    Lauryn, neieškok smerties! Matai, to razbaininko bakai virpa.

—    Lauryn!

Nustūmė jį į šalį.

—    Vyrai, aš turiu kitą reikalą jiems! — sušuko Ivanauskas. — Tik klausykite manęs, nesistumdykit!

—    Kalbėk!

—    Tegu tas barzdila parašo raštą ciesoriui ir pats pasirašo, kiek jis mus čia kotavojo. Žinokit, jei nepasirašys, tai pabėgs kaip vilkas, ir mes liksim, lyg šuniui šėką piovę.

—    Teisybė!

—    Tegul pasirašo, kad jis nėra gubernatorius, o paprastas razbaininkas. Tada mes jam nieko nedarysime, išleisime sveiką.

—    Ką jie kalba? — klausė gubernatorius Jastremskį.

—    Jūsų viršenybe, jie nori...

—    Ką?

—    Kad tamsta pasirašytum raštą.

—    Kokį?

—    Kad esi įsakęs juos sumušti.

—    Čiort znajet!*).

*) Velnias žino.

Minia šūkavo vis garsiau ir garsiau, o gubernatorius tarėsi su palydovais.

Dangus ėmė rausti. Jau purpurinė atošvaistė spindėjo pro išdaužytus bažnyčios langus į vidų: artinosi rytas.

Gubernatorius žvilgterėjo į laikrodį: dar toli aštunta, kol kazokai atjos. Bažnyčioje tebešūkavo atskiri balsai, užtat šventoriuj pradėjo ūžauti, rėkauti. Iš naujo ėmė tvoros traškėti, akmenys stipriau dūžiu atsimušti į bažnyčios sienas ir langus.

Suprato gubernatorius, kad išblaškytieji stražnikai mėgina rinktis, nori prasiveržti į bažnyčią jo gelbėti, bet užsilikusioji minia jų nebeleidžia, su jais kaujasi.

Padrioskėjo vienas, kitas šūvis, suaikčiojo kažkuri moteriškė. Susižvalgė gubernatoriaus artimieji. Blykstelėjo juose viltis. Gal kartais kazokai jau atjojo. Tik šūviams nurimus, minia dar garsiau suūkčiojo, o stražnikai nuplapėjo, nutratėjo už šventoriaus.

—    Kaip laimėti bent dvi valandas, kol atjos kazokai? — galvojo gubernatorius. — Šitaip stovėti, kaip dabar, su atkištais revolveriais, pavojinga. Vienas rodė nuogą krūtinę, kiti baslius, dalgį, o kai atsiras tokių dar dešimtis, nebepabūgs, puls laipteliais aukštyn ir visus išžudys.

Pasitaręs, pasišnibždėjęs Klingenbergas, pagaliau, sutiko raštą rašyti.

—    Parašyk aiškiai, kad esi razbaininkas ir naktį įsibrovei į bažnyčią, — už visus garsiausiai reikalavo Juozas Braslauskas.

—    Arba parodyk jo mylistos ciesoriaus parašą, — grūmojo Margevičius.

—    Jo viršenybė gubernatorius sutinka parašyti raštą, bet neturi popieriaus ir plunksnos.

   — Plunksnos neturi? Tuojau pristatysim.

—    Suskis, mat!

—    Teodora, bėk ir atnešk tam razbaininkui plunksną, popieriaus ir juodilo, — atsigręžė Braslauskas į Zajauskaitę.

Po dešimt minučių Zajauskaitė atbėgo vienu balto prašyminio popieriaus lakštu ir aprūdijusia plunksna nešina.

—    Nulipdink vieną tarną, mes paduosime.

—    Nulipk pats, nebijok, jei rašysi, nemušime.

—    Jo viršenybė ponas gubernatorius prašo, kad jūs patys paduotumėte, — vertė kunigas Jastremskis.

—    Laurynai, čiupk savo kartį. Prikabinsime ir paduosime, jei pačiam kinkos virpa, — nusijuokė Margevičius.

Kartis buvo ilga. Pririštas popierius su plunksna pakilo iki pat gubernatoriaus krūtines. Vichmanas nuėmė, padavė gubernatoriui ir, ties jo ausim pasilenkęs, kažką sušnibždėjo.

Gubernatorius delsdamas pavartė popierių, pamirkė plunksną į rašalą ir, keletą raidžių išspaudęs, vėl kreipėsi į Jastremskį.

—    Jo viršenybė sako, kad bloga plunksna, nulūžo.

—    Monykit jūs nemoniję, bet neišsisuksite, — pašaipingai šūktelėjo Braslauskas. — Bėk, Teodora, atnešk tris plunksnas. Nupirk blizgančias, kaip staršinos!

Kol grįžo Zajauskaitė, Rokas Sarauskas atnešė caro portretą. Portretas buvo sudraskytas, sumindžiotas. Ant pusiau perplėšto carienės veido juodavo purvino bato įspaudas, caro veidas buvo visai suplėšytas. Tik kairiojo veido skruostas švelniai teberaudonavo. Minia lyg susitarus prasiskyrė ir padarė jam taką. Nė žodžio netardamas, Rokas atsisėdo ant grindų ir dėliojo carų portretus, reikšmingai šypsodamasis.

Gubernatorius žiūrėjo klaikiomis akimis į šitą nesuprantamą darbą ir girdimai griežė dantimis. Dantimis griežti jis buvo pripratęs prie kortų stalelio, kai didesnę sumą pinigų pralošdavo, ir šitas paprotys lydėjo jj iki grabo lentos.

—    Vo ponaičiukai, paveizėkit, ką jūs padarėte! Savo ciesorių supurškinote, — pratarė Šarauskas, ir visa bažnyčia prapliupo juokais. — Atpitlys jis jums, auksapečiai, atrimbuos! Nemanykit, kad mes jį išmesime: į krepšį susidėsiu ir į patį Peterburgą pėksčias nušeivuosiu. Štai, sakysiu, jūsų Ciesoriška Didenybe, kaip tave ponai gubernatoriai uvožoja. Prasti žmonės tave drobule rankas susivynioję laiko, vo gubernatoriai, vo generolai kaip skiedrą į mėšlyną meta!

—    Kaip, Pondievą myliu, gubernatorius taip nedarys! Čia razbaininkas, — vėl įširdo Braslauskas. — Parašysi tu, krovopjica2), ką aš tau liepsiu, o ne ką pats norėsi!

2 Kraugery.

Zajauskaitė vėl sugrįžo. Margevičius ta pačia kartim iškėlė gubernatoriui penkis lapus popieriaus, keturias naujas plunksnas, raudoną kotelį ir didelį butelį rašalo.

Dusdama, ašaras laikydama, Zajauskaitė pasakojo, kad šventoriuj žmonės su stražnikais akmenimis tebesisvaidą, senutė Bielevičienė pašauta mirštanti prie šv. Roko koplytėlės, o šalia špitolės keletas vyrų mušą į būgnus. Retas kas jos beklausė. Akis pakėlę, visi žiūrėjo į gubernatorių, šaipėsi iš jo, svaidė piktus žodžius, pravardžiavo. Sumažėjo jis jų akyse, nykštuku virto.

Pabūgo jų, užbėgo į viršų ir rašys prašymų, kokį Braslauskas, Margevičius ar Laurynas diktuos. Dievas parodė savo pirštą!

Gubernatorius antrą kartą žvilgterėjo į laikrodį — tik dešimt minučių po šešių.

— Rašyk, bo akmenis leisime!

Gubernatorius nusigręžė į Vichmaną ir įsakė jam žūt būt išeiti su keliais stražnikais iš bažnyčios ir galvatrūkčiais skubėti į Varnius, kad greičiau atjotų kazokai. Šią akimirką jo veidas buvo užsikirtęs ir žandenos nebevirpėjo.

Pro šonines dureles isprauninkas šiaip taip iššoko į šventorių. Tamsoj šoko prie jo būrelis vyrų ir puolė mušti. Stonkus numušė jam kepurę, kojomis sumynė, o paskui jį išbėgęs Šemetulskis nuplėšė antpečius ir smogė kumščiu į nugarą. Hofmanas, šį reginį pamatęs, raitas puolė Vichmanui padėti. Jis šovė keletą kartų į aukštį ir jį išgelbėjo.

Nei gubernatorius, nei likusieji jo artimieji, nei, pagaliau, bažnyčioje esą žmonės šito nematė. Tik iš šūvių, iš klyksmo suprato, kad vėl kova verdanti.

—    Nesibaidykit, neklegėkit kaip žąsys, — paramino moterėles Braslauskas. — Tas razbaininkas viską ant savo galvos surašys. Tegul šaudosi!

—    Sakyk, ką rašyti, — iš pažiūros ramus prašneko gubernatorius į Braslauską.

— Ogi veizėk į sudraskytus ciesorius ir rašyk : aš, razbaininkėlis . . .

— Bivainių miškų ... — nutęsė Ivanauskas.

—    Nesišidykite. Blinda buvo šventas prieš šitąjį.

—    Nutilkit, tegu anas vienas kalba! — atsiliepė ir Laurynas, linksmai žvelgdamas į Braslauską.

—    Esu razbaininkas, — garsiau tęsė. — Naktį įpuoliau į bažnyčią ir kotavojau žmones nagaikomis, šoblėmis ... Aš savo ranka .. .

—    Ramiau kalbėkite, nieko nesuprantu, — plunksną pamirkęs rašale tarė Klingenbergas.

—    Matai! Buvau žalnierius, moku rusiškai, neparduosi.

Gubernatorius žodį parašęs, stipriai paspaudė plunksną ir nulaužė.

—    Jau parašei?

—    Jo viršenybei plunksna nulūžo, — atsiliepė vienas iš pristavų.

—    Tegu visas išlaužo, tuomet krauju parašys! — vėl išėjo į priekį Laurynas.

Gubernatorius sulaužė visas plunksnas.

—    Vyrai, bėkit į miestelį ir atneškit pilną krabutę...

—    Vėzdų jam!

—    Visų plunksnų neišlaužys.

— Maža kas beįstengė ant kojų stovėti. Moterys sutūpė arčiau altorių. Prisiglaudusios prie sienos, vienos snaudė, rezgė poterius, kitos rankiojo rožančius, maldaknyges, kantičkas.

Šarauskienė, spoksojusi į vyrą dėliojantį caro portretą, atsirėmė Į klausyklą, kurioj dusdamas tebevirpėjo kunigas Jaugelis, ir kojas ištiesusi ėmė snausti, galvoti. Ji prisiminė, kad prieš penkeris metus prie tos pačios klausyklos priklaupusi, kūkčiodama pasakojo didžiausią savo nuodėmę. Sunkią atgailą jai kunigas uždavė, tačiau ir atgailą atlikusi, ji vis dar nedrįso tikėti, kad Dievas atleido.

Šarauskų vienas arklys buvo sublogęs, dusulingas. Vyras prišėrė jį jaunais dobilais, numazgojo, nugramdė nutrintu šepetėliu šlaunis, nugarą ir iš lėto nusikinknojo į rinką. Pati Šarauskienė lydėjo eidama pėsčia nes buvo labai gražus pavasaris, žvalgėsi į arklio kojas, kurios pynėsi kaip šeivos. ,,Kris tas vargšelis, kris kelyje", mąstė eidamas. „Be reikalo senis tokį apmaudą sugalvojo. Verčiau žydui ant skūros būtume pardavę. Nei Dievui rūstybės, nei žmogui ašarų". Betgi tuokart Šarauskams pinigų reikėjo, nors į žemę prasmek. Takeliais, krūmokšniais atsivedė ir rinkoj sustojo nuošaliau. Arklio galva sviro žemyn kaip jauno liokajaus, uogienės persivalgiusio, šonai ėmė pūstis. Nusigando Šarauskienė žmonių gėdos. Įpilk, tėvai, į ausį arielkėlės“, sušnibždėjo vyrui, tartum piktojo pagundyta. Pusę buteliuko sau, antrą arkliui įpylė Šarauskas čigono išmėgintą vaistą į ausį, ir arklys atgijo. Pašoko, spyrė šuniui, sužvengė. Prilapnojo mažytis, kreivomis kojomis, išdžiūvęs kaip kempė pirkėjas. Nei sveikas, nei labas neišsižiojęs, sukrapino arkliui botagu per šlaunį ir užšoko ant nugaros kaip kazokas. Perbėgo žmogelis su Šarausko dusulinguoju į vieną pusę, į kitą, perbėgo taip smagiai, net jam pypkutė iš dantų iškrito. Gal buvo įgėręs, gal susigundė pigiu kailiu, bet nupirko ir dar magaryčioms išmetė. Trečią dieną tvarte nudvėsė vargšelis, apipešiotą uodegą ištempęs, prispaudęs kairiąją ausį prie sušlapusių šiaudų. Atbėgo žmogelis pas Šarauskus, kalė į duris kaip genys į šimtametę pušį, cypavo, tačiau nieko negelbėjo. „Reikėjo neprilipti, matei, ką perki", abu Šarauskai karštai paleido burnas. Paprašęs Dievą raudonų gaidelių, kumščiu pagrūmojęs, nubėgo jis purvinu keliu, kniaukdamas kaip laukuose paliktas kačiukas.

Retai kada šį nuotykį Šarauskienė prisimindavo. Tik dabar bažnyčioje, gavusi bizūnų, kovojusi už Dievo namus, mirties nebodama, ji, rodos, gyvą pamatė vargšą pirkėją ir giliai atsiduso. Tačiau mintis, kad dabar Dievas juodviem tikrai atleido, širdį palengvino.

Senė Levickienė, ilgai tupėjusi greta Šarauskienės, staiga pakilo ir rėplomis kūprinėjo po bažnyčią. Didžiulį šv. Pranciškaus rožančių ji pakėlė nuo grindų pirmutinė ir apsivyniojo ant kairiosios rankos. Čia pat pūpsojo ir keletas maldaknygių. Susirankiojo jas, susikamšė į kišenes, o vieną dar naują ir sveiką vartė, maldingai peržiūrėdama šv. mišių vaizdelius.

— Saldu žmonėms, mokantiems skaityti ir melstis iš knygų, — galvojo senė. — Jie vis arčiau Dievo, vis daugiau numano, kas Viešpačiui tinka.

Ak, kiek kartų jai sopėjo širdis nusipirkti didelį, juodą rožančių su baltu, blizgančiu kryželiu! Pinigų stigdavo. O štai šiąnakt visokiausių tikra rugiapiūtė. Čia, tur būt, yra ir tokių, kuriuos šventiną tik Jeruzalėje ir visus metus laiką sukabintus ant Jėzaus Kristaus grabo. Ko šventą daiktą nenaudėliai sumindžios, verčiau pasiimti. Ne nuodėmė, atpildas!

Keliais prišliaužusi prie didžiojo altoriaus, Levickienė ilgai meldėsi, dėkojo Viešpačiui. Pagaliau silpnučiu, spiegiančiu balseliu užtraukė „Dieve, mūsų gelbėtojau“. Kilstelėjo galvas daugiau moterų. Ir jos gailiai, vos neverkdamos, užmiršusios, kas čia pat dedasi, senei gelbėjo. Nepritarė joms vyrai, vargonai. Giesmės aidai lyg kurčias ir aklas žmogus blaškėsi po bažnyčią iš kampo į kampą. Bet senutės ausyse gražiai aidėjo sena giesmė. Priprasta. Širdžiai ramiau.

Tuo tarpu gubernatorius prirašė visą puslapį, keiksmų, pažeminimų, tik nedavė kražiečiams į rankas: mat, baigės septinta. Rodos, iš tolo jis jau išgirdo žemę dundant, atjojant kazokus.

Jo veidas persimainė: buvo rūstus, pagiežos sotus. Tik dar gėdos ir pažeminimo jausmas nenyko. Nemigo naktis, apie akis nurašiusi skaudų nuovargį, jį tebeerzino.

Uždusęs, sutaršytais plaukais, kruvinu pasmakriu įbėgo Rimgaila, paskui jį Bieloglovaitė.

—    Vyrai! — sušuko Rimgaila ir sustingo.

—    Vo ką??

—    Atjoja!

Rankos, kojos ir galvos suvirpėjo.

—    Ar vaiskas? — lyg pasikeitusiu balsu paklausė Andriejauskas.

—    Ka-zoo-kai!!!

Dinikas Vincas, sėdėjęs greta Šarausko ir juokavęs iš caro portreto, pašoko ir kaip vejamas pasileido tekinas iš bažnyčios.

—    Varpus! Varpus! Varpus! — išgirdo visi jo balsą.

—    O Jėzus. Marija, — atsiduso pusė bažnyčios žmonių, ir taip gailiai, taip sopulingai išsiveržė tas garsas iš jų krūtinių, net gubernatorius krūptelėjo.

Sugaudė varpai. Sugaudė garsiai, galingai, kaip niekad. Rodos, šitame metale susiliejo visų vargšų sielvartas, visas maldavimas, baimė. Suaidėjo jie verkdami, giedodami, prakalbėjo pranašinguoju kankinio balsu.

Niekad, niekad Kražių varpai nėra taip gaudę.

O Dineikis tik tampė virves, tik din-dan-bim-bam! . ..

 

Atjoja kazokai
Atjoja kazokai.

IV.

— Dievas mūsų gelbėtojas ir stiprybė, — aidėjo giesmė bažnyčios priealtoriuose.

Vieni puolė prie moterų būrelio, suklaupė ir giedojo, kiti tebesiveržė laukan.

Jau prunkštė arkliai, jau buvo girdėti jų kojų tapnojimas, kazokų šūkavimai.

Raitieji stražnikai drąsiau puolė minią šventoriuje.

Dalis žmonių nusigandę leidosi bėgti, mynė vienas kitam ant kojų, bet neklykė, nebeaikčiojo. Grubi jėga artinosi kaip viesulas. O gerklės buvo užkimusios, jėgos išsekusios.

Pristavas Hofmanas du kartus iššovė. Viena moterėlė suklupo, iš nugaros jai sunkės kraujas, bet ir toji nebesuklykė, net nesudejavo.

Kazokų vadas, nuogą kalaviją iškėlęs, arklį pentinais surėmęs, viesulu įšoko į bažnyčią ir gubernatorių paklausė ką daryti.

Klingenbergas atsigavo: sušilo jo veidai, akys šviesiau žybtelėjo, ir, valandėlę pamąstęs, jis tarė:

—    Išvaryti likusią gaują! Nesigailėkite! Dabar aš jiems parodysiu, kas yra gubernatorius!

Penkiasdešimt pėsčių ir raitų subėgo į bažnyčią. Jie buvo apsiginklavę šautuvais, ietimis, kalavijais ir bizūnais. Pageltusiu veidu, plačiais žandikauliais, juodais ūseliais kazokas bukuoju ieties galu dūrė pirmajam Andriejauskui ir parvertė jį ant grindų. Greta stovėjęs Laurynas pašoko, čiupo už ieties ir ištraukė ją iš rankų. Įširdęs kazokas užsimojo Laurynui kalaviju, bet Ivanauskas dūrė kartim į krūtinę ir išmetė kazoką iš balno.

—    Prokletyje!3) — sukeikė kazokas ir, arklį paleidęs, bizūnu perskėlė Ivanauskui galvą.

3 Prakeiktieji.

Ivanauskas krito kaip negyvas.

Bažnyčioj sukaukė, sušvilpė kaip viesulas. Kazokų keiksmai ir žmonių riksmas buvo baisus. Arklių trypiami ir kazokų kapojami, kad net kraujas tiško ant sienų, žmonės rėkė, šaukėsi Dievo, Panelės Švenčiausiosios, apaštalų. Sužeistieji voliojosi ant grindų vaitodami, cypdami, minėdami savo artimųjų vardus. Kazokų vadas lakstė po bažnyčią kaip vėjas, sužeistiesiems pridėdamas bukuoju kalavijo šonu per galvas.

—    Totoriai! Pragaro tarnai! — sušukdavo kur kampelyje sukruvintasis, tačiau kazokų apniktas tučtuojau nuvirsdavo ant grindų galvą susiėmęs, vaitodamas.

Rokas Šarauskas susirietęs dejavo, apkruvinęs caro portreto likučius iš galvos lašančiu krauju.

Čepauskas Kazys, kad ir senyvas, bet kresnas žemaitis, kriokte kriokė, gavęs aštriuoju ieties galu į kairįjį petį.

Mockus Juozas pateko po arkliu, kuris jam pasaga spyrė į veidą ir ištraiškė dantis.

Gerulavičiūtė Domicėlė, jaunutė, 18 metų mergina, klykė dviejų kazokų tempiama į zakristiją.

Andriulis Juozas, dar netarnavęs kariuomenėj vaikis, galvą kailinaičiais susisupęs, raitėsi ties zakristija, o trys kazokai bizūnais vanojo jam per galvą, šaukdami „Vstavai, molodčik"*).

*) Kelk, vyreli!

Vasiliauskas Juozas, 40 metų amžiaus, geriausias Kražių giesmininkas, juokdarys ir dievdirbis, sukniubo ties suolais ir susiėmęs galvą šaukė, kad jam lendą smegenys.

Karpavičius Izidorius grūmėsi su kazoku, tvirtai įsikabinęs jam į krūtinę, tačiau antras kirto per kairiąją ranką kalaviju ir nubalino pirštus.

Penikaičiūtė Veronika, senyva, garbinga moteris, gavusi dvyliką bizūnų, pusgyvė puolė į klausyklą. Ją besivydami, kazokai klausyklą užvertė ant jos ir nulaužė kairiąją ranką.

Senė Levickienė su maldaknygėmis ir rožančiais bėgo į bobinčių. Čia susigrūdusi minia ją parmetė ant žemės ir beveik visai sutrypė. Ant rankos užvyniotas šv. Pranciškaus rožančius nesutrupėjo, sulindo į mėsą iki kaulų. Pamišusios balsu ji šaukė ,,Sveteliai, retavokit“, bet niekas nekreipė dėmesio. Suminta, pastyrusi, sudraskytais drabužiais ji gulėjo vos gyva, nebekrustelėjo.

Laurynas Karnius, Juozas Braslauskas, Jonas Margevičius, Rimkus, Andriejauskas, Ivanauskas per kalavijus, ietis ir bizūnus prasiveržė į šventorių. Čia vėl toks pats, net baisesnis reginys: ir kazokai, ir stražnikai vaikė žmones, kapojo bizūnais ir, dviem eilėmis išsirikiavę, iš bažnyčios bėgančius leido per šerengą. Kol iš bažnyčios išpuolęs pasiekdavo šventoriaus vartus, jau būdavo visas sukruvintas, sukapotais drabužiais.

—    Nebėkit! Vyrai, žemaičiai, nebėkit! — sušuko Jokūbas Žutautas.

—    Turėkimės iki galo! Griebkime akmenis! — pritarė Rimgaila ir, veidą susiraišiojęs, atsistojęs prie bažnyčios mūro, mostagavo spragilu.

Žutautas svaidė į kazokus akmenis, puldinėjo basliu, o būdamas stambus vyras ne vieną jų parmušė ant žemės.

—    Andriejauskai, Laurynai, Rimkau, nebėkime, nepasiduokime! — puldinėjo jis išėlęs, ir šį kartą kovos vadelės atiteko į jo rankas.

Tačiau ir kazokai nesnaudė. Laurynui puolant prie Rimgailos, kuris šiuo momentu spragilu kaukštelėjo vienam kazokui, o nuo dviejų dar gynėsi, raitasis ietimi pasmeigė jį po pažastimi ir, pakėlęs nuo žemės, nusviedė penkis žingsnius į šalį. Hofmanas antrą kartą kirto Rimkui per galvą, tik šis nesukniubo, pabėgęs į šalį, sugriebė plytgalį ir vožė kitam kazokui į krūtinę.

—    Biej, rubi, niežaliej!*) — šaukė kazokai, ir bizūnai kapojo besiblaškančius ar suvirtusius vyrus, moteris.

*) Mušk, kirsk, nesigailėk!

Klingenbergas su palydovais jau buvo išėjęs iš bažnyčios, garsiai drąsindamas nė vieno nesigailėti. Persigandę, perbalę, iš kažkur atsirado ir klebonas Renadzkis su kunigu Mažeika. Iš savo slėptuvės pagaliau išlindo ir Jaugelis. Klingenbergas juos sutiko rūsčiai.

—    Kodėl neatėjote, kai aš buvau įsakęs?

—    Jūsų viršenybe, būtų buvę dar blogiau,— sumišo Renadzkis.

—    Tamsta mus išgelbėjai nuo gresiančios mirties, — dėkojo caro tarnai kan. Jastremskiui, o į Renadzkį, Jaugelį ir Mažeiką metė piktus žodžius.

—    Aš jus pamokysiu! — šaukė Klingenbergas. — Palaukit....

Klebonui Renadzkiui, Mažeikai, Jaugeliui, sargybos palydėtiems, liepė gubernatorius eiti į valsčiaus valdybos namus, o kazokams ir stražnikams apsupti visą miestelį.

—    Užstokite kelius, kad nė pelė nepaspruktų. Areštuokite kiekvieną sutiktą, nešaudykite, bet bizūnų duokite, kiek telpa!

 

šaukė kazokai.
— Mušk, kirsk, nesigailėk! — šaukė kazokai.

Tačiau kazokai patys ties Kaltinėnų vieškeliu sargybas jau buvo išstatę ir, beskubėdami lyg į karą, spėję sutrypti vieną senutę.

Po gubernatoriaus griežto įsakymo minios pasipriešinimas visai nusilpo.

Subadyti, sukruvinti, sukapoti žmonės vis didesniais būręliais bėgo, kur akys mato. Šventoriuje beliko smarkieji. Rimgaila tebekovojo su spragilu, Margevičius tebesvaidė basligalius, Žutautas tebešaukė ,,Nepasiduokim“. Tačiau silpnėjo ir jų balsas, menko jėgos. Puldinėjo vargšai į visas puses, beveik nebetikėdami nugalėti didžiulę ginkluotų rusų gaują. Kazokų ir stražnikų buvo du šimtai trisdešimt septyni, o jų — užsispyrėlių gynėjų — beliko keletas.

— Dievas mus apleido. Vyrai, retavokimės! — sušuko Andriejauskas iš antros bažnyčios pusės.

Kazokai nesuprasdami, ką jis šaukia, tekini puolė jį kalavijais. Peršoko per tvorą, bet nepaspruko, sučiupo jį. Netrukus, glaudžiu ratu supdami prie mūro, kazokai su stražnikais suėmė ir kitus gynėjus.

Plakdami, baksnodami, stumdydami, nuvedė stražnikai suimtuosius į miestelį. Jų buvo apie šimtą trisdešimt asmenų. Aikštelę, gatvėmis vedami, jie visur matė kraujo pėdsakus, drabužių skiautus ir besiblaškančius šešėlius.

Būrys kazokų puolė į bažnyčią. Siausdami, plūsdami jie sukapojo altoriuose ir sienose kabojusius paveikslus, sulaužė kryžius, statulas ir sunaikino bažnyčios papuošalus. Sudraskytomis vėliavomis valėsi batų aulus, siaustėsi jomis lyg skarmalais. Sunaikintų daiktų laužus, šukes ir altorių papuošalus jie suvilko į greta gyvenančio dvarininko Šiukštos namų mėšlyną ir ten viską suvertė, riebiai keikdami, šūkaudami.

—    Čia jiems vieta!

Rimgaila, Žutautas, Laurynas, Andriejauskas, Margevičius, Ivaškevičius, Zajauskaitė, Šarauskas, kurie dar kartą mėgino pabėgti ir gavo gal keturiasdešimtąjį bizūną per galvas, sargybos apsupti, pustekini bėgo į valsčiaus valdybos namus paskui pirmuosius. Klaikus buvo reginys. Nė vieno veide nebeliko pirmykštės energijos ir tikėjimo. Jie ėjo išsekę ne tiek kraujo, kiek dvasios.

O miestelyje kilo triukšmas.

Klykavo moterys.

Kražantės linkui skuto kruvini, vienmarškiniai iš sargybos ištrūkę kražiečiai, o juos lydėjo šūviai.

—    Sunku prieš vėją papūsti, — dingtelėjo kruvinoj Lauryno galvoj.

—    Dievas mums nepadėjo, — mąstė Rimgaila.

— Bailiai mūsų žmonės, bailiai, — šokinėjo Žutauto galvoje mintys.

Mynė jie apšalusius gatvių grindinio akmenis. Pilni baimės ir siaubo artinos prie valsčiaus namų.

—    Sušaudys rusai, — dingtelėjo Rimkaus galvoje.

Juo arčiau buvo valsčiaus būstinės, juo graudžiau suplakė suimtųjų širdys.

Gal amžinai nebeteks pamatyti Kražių?

Ir už ką?

Pirmasis Laurynas apie tai pagalvojo ir kažkodėl pažvelgė į draugų veidus.

—    Argi ir aš toks? Kruvini, persigandę, nusiaubti. Nebe žmonės. Avių banda, vilkų apstota.

—    Kažin kur Viktutė?

Prabėgo jos paveikslas kaip šviesiausioji bažnyčios vėliava, juostelėmis puošta, jaunų mergelių nešama.

Kokia ji dabar brangi!

Laurynas peržvelgė sargybą.

—    O kad taip puolus, kibus kuriam į kaklą ir pabėgus? Ar gražu cimpuoti kaip avinui prie peilio?

Stigo laiko. Moterų klyksmas, vyrų duslūs vaitojimai be žodžių pasakė, kad čia pat vieta, kur jų laukia gubernatorius.

Buvo devinta ryto valanda. Pūtė šaltokas vėjas. Tarp medžių, tarp stogų blaškėsi smulkutės snaigės, dangus buvo lyg murzina drobulė.

Suimtieji sustojo prie valsčiaus namų durų, o kunigas Mažeika, stražnikų bei kazokų lydimas, praėjo pro šalį į bažnyčią išnešti Švenčiausiojo.

Kiti kunigai buvo paleisti.

*

Bažnyčios langai išdaužyti, durys išvartytos, vėliavų stiebai sulaužyti, šventųjų statulėlių balti griaučiai išmėtyti po visą bažnyčią drauge su suplėšytomis maldaknygėmis.

Pro langus siautė vėjas, lakstė snaigės.

Lėtai ėjo kunigas Mažeika ir buvo taip išbalęs, kad, rodos, tik vakar su mirtimi kovojęs. Atsargiai, bijodamas užminti sulaužytų žvakių gabalus, jis ėjo, keistai žvilgančiomis akimis žiūrėdamas į apdraskytą altorių.

Čia jis laikydavo mišias, čia jis keisdavo duoną į Kristaus Kūną, vyną į Kraują, gerdavo tulži, keldavo kieliką ... Pilna bažnyčia klūpodavo, melsdavos ... Kristus kentėdavo už nuodėminguosius. Kentėjo ir kražiečiai, o jis? Pasitraukė, neišdrįso.

Suvirpėjo jo lūpos.

Sekė kazokai tylūs, lyg savo darbų susigėdę. Prie grotelių visi išsirikiavo.

Kunigas buvo apsivilkęs reikalingais bažnytiniais drabužiais. Jis išėmė iš cimborijos pušką su Švenčiausiuoju ir mėgino atsiklaupti. Krūva plytgalių, sutrupėjusių statulų šukių braškėjo po jo kojomis. Stovėdamas maldą sukalbėjo.

Ėjo kunigas iš bažnyčios su Švenčiausiuoju, kaip ir atėjo—kazokų apsuptas. Dabar tušti Dievo namai, tik kraujo aptaškyti, tikinčiųjų varguolių kraujo.

Nebepuls jo moterys, nebedraskys jo drabužių.

Kraujas...

Ėjo, tartum ir jis, ir Švenčiausiasis būtų kaliniai.

Suimtieji dar tebestovėjo prie prieangio, tebedrebėjo nuo šalčio, baimės ir žaizdų. Viduje klykė, rėkė, vaitojo.

Pro namo kertę Andriejauskas pirmasis pamatė keistą procesiją. Mažeika, apeiginiais drabužiais apsitaisęs, nešė kieliką į senąją bažnyčią, kazokų, stražnikų lydimas.

—    Vyrai, veizdėkit, jau Švenčiausiąjį išneša.

Sužiuro Laurynas, Žutautas, Margevičius, sužiuro Rimgaila ir kiti.

—    Su kazokais, — piktai tarė Laurynas.

—    Pondieve brangusis. Nusikukavo kunigėlis...

—    Dievas mums nepamačijo, — atsiduso Rimgaila ir garsiai pravirko.

Pravirko moterys, persižegnojo vyrai.

—    Nebėr Dievo, nebėr bažnyčios, nebereik nieko.

O keistoji procesija tolo ir tolo iš jų akių. Baltieji kunigo drabužiai paskendo tamsoje ir žaliuose kazokų mundieriuose...

V.

Penkiasdešimt kazokų jodinėjo po miestelį, apylinkes, gaudė bizūnais, kalavijais paženklintus žmones ir varė pas gubernatorių.

Ties Kražante būrys kazokų pasivijo bebėgančius, bet šie puolė į vandenį, plaukė, klampojo, nors vanduo buvo ledeliu apsiklojęs.

Iš kai kurių trobų net pro langus mėtė pusgyves moteris ir vaikus.

Ties bažnyčia buvo surinkti 225 basliai ir vėzdai, kurie dar labiau kazokus bei žandarus suerzino. Ir jie nesigailėjo net mirštančiųjų.

Prie valsčiaus valdybos namų jau buvo suvaryta apie 400 žmonių. Moterys vaitojo, vyrai, dantis grieždami, laukė savo likimo.

Tik jų širdys buvo kruvinos.

Tik mintys blaškėsi kaip pašauti paukščiai.

Išėjo gubernatorius. Paskui jį duryse pasirodė Rožinas, Smolenskis, žandarai, stražnikai.

Į nusilpusius, išsigandusius, sukruvintus žmones jie žiūrėjo nieko gera nežadančiomis akimis.

—    Prisipažinkite kiekvienas atskirai, — rūsčiai sugirgždėjo gubernatoriaus balsas.

Visi tylėjo.

—    Prisipažinkite bent tie, kuriuos aš pažįstu.

Tyla. Tik kojos sukaukšėjo, nosys sušnypštė.

—    Tu dalyvavai metieže? — pirma kreipėsi gubernatorius į Žutautą.

—    Aš buvau bažnyčioj, — nuolankiai atsakė.

—    Bažnyčioj? O ar aš neliepiau jums išeiti? Na, pažinsi dabar, kad esu gubernatorius, — kreivai iškrypo Klingenbergo lūpos. — Veskite į vidų po dvidešimt!

—    Klausau! — suplakė kulnimis keletas stražnikų.

—    Ir moteris drauge. Tegu pamato, kaip vyrai bizūnų gaus.

Niekas nė garso nepaleido. Stovėjo drebą nuo šalčio, paniurę iš nusivylimo, baisūs nuo bizūnų, kalavijų ir nuovargio.

—    Mikliau, mikliau, — paragino Vichmanas stražnikus. — Ne su panaitėmis, ne su pirklių dukrelėmis žaidžiate. Imkite šituos!

Stražnikai čiupo Rimgailą, Žutautą ir aštuonioliką kitų. Laurynas dar liko nepastebėtas.

Kazokų būrys prijojo prie gubernatoriaus.

—    Dėkoju jums, garbingi Rusijos kariai, dėkoju stražnikams ir visai mano sargybai. Puikiai atlikote savo pareigas. Būriais pasiskleisdami, gaudykite metiežnikus, darykite, ką norite visiems katalikams. Ūžkite, linksminkitės, tik nelieskite rusų ir žydų.

—    Urraaal! — griausmingai sušuko kazokai.

Po valandėlės jie pasileido į miestelį.

Gubernatorius įėjo į vidų. Jau buvo atvykęs

Raseinių apskrities gydytojas Vasilenka ir kiti vyresnieji laukė.

—    Krėskite jiems bizūnų! Bizūnų, kiek lenda! — sušuko gubernatorius šėlte šėldamas.

Šonuose buvo pastatyti suolai, kertėj stovėjo pulkelis moterų, dešinėje vyrai. Kazokai su stražnikais laikė bizūnus rankose, laukdami įsakymo.

Prasidėjo plakimo egzekucija. Dievų stražnikų laikomą pirmąjį guldydavo ant suolo. Nuogai nurengdavo, užversdavo ant galvos drabužius, surišdavo kojas ir krėsdavo po penkioliką, po trisdešimt, o kai kuriems ir po penkiasdešimt bizūnų.

Gubernatorius pats skaičiavo kirčius, gydytojas Vasilenka tikrino pulsą.

Auka klykė, kriokė, rankomis griebdama egzekutoriui bučiuoti ar kąsti, maldavo Dievo pagalbos, o gubernatorius su isprauninku ramiai liepė dar pridėti ir vis tyčiodamiesi klausė:

—    O ką, dabar pripažįstate gubernatoriaus valdžią?

—    Ar važiuosite į Peterburgą su caro paveikslu?

Rimgailą nutempė ant suolo šeštąjį. Šalia, ant grindų jau gulėjo dvylikos metų berniukas, atbėgęs ieškoti savo motinos. Jam buvo įkirsta aštuoniolika bizūnų. Raitėsi vargšas ant grindų, plonas, sutrūkusias kojas timpčiodamas, rodos, ką tik papjautas viščiukas.

Smulkus ūkininkėlis nuo Tauragės Šipila Stasys, supančiotas, su nudraskytais marškiniais, kruvina nugara rėplomis šliaužė prie Vichmano ir verkdamas maldavo nemušti jo žmonos, kuri buvo sugriuvusi kampe, matydama vyro egzekuciją.

Nuo skausmo pamėlynavęs, Šipilos veidas tįso prie isprauninko blizgančio bato kaip švininė kančia, bet isprauninkas spyrė jam į nosį. Kraujas nutiško ant sienos, Šipila apalpo. Valdininkas Rožinas piktomis akimis permetė Vichmaną ir nusigręžė.

Misevičiūtė Katrė, jauna, bet suvytusi mergina, užkimo bešaukdama: dvidešimt keturis bizūnus per nuogą vietą gavo.

Rimgaila priėjo prie suolo ir sugniaužė kumščius.

—    Bene šitas su spragilu švaistės? — paklausė gubernatorius Vichmaną.

—    Rodos, jis.

—    Pas ausį veidas perkirstas, tas pats. Duoti tam valkatai penkiasdešimt bizūnų!

Puolė prie Rimgailos stražnikai, užlaužė ant nugaros rankas ir parmetė ant suolo. Rimgaila pokštelėjo kakta į lentą kaip į akmenį. Vienas smūgis, kitas, trečias, dešimtas. Aptemo galvoj, suzvimbė. Skausmas toks pašėlęs, tartum sveikus dantis traukiotų, sukaustė Rimgailą bematant. Jis nešaukė, tik aičiojo tyliai, dusliai, purtėsi ištrūkti. Gavęs dvidešimtą, apalpo. Gydytojas, pačiupinėjęs pulsą, mostelėjo ranka.

—    Apsimeta. Galite dar krėsti.

—    Dar dvidešimt!

—    Jūsų viršenybe, jau kaulai...

—    Darykit, kas įsakyta! — pripuolė gubernatorius ir, suskaitęs dvidešimt čakštelėjimų į kruviną mėsą, įsakė Rimgailą nuversti į kampą.

Moterys suklykė, puolė ant kelių, tiesė rankas į gubernatorių.

Jis siuto, siuto lyg laukinis azijatas be mažiausio gailesčio.

Alužienė nuo Šiaulių, kampininkė, klykė, žegnojosi, slinko keliais prie gubernatoriaus, rodėsi esanti nėščia. Klingenbergas tik trypė kojomis, o į kazokus laidė piktus žvilgsnius.

—    Nieko, matuška4), greičiau gimdysi, — nutvėrė ją plakikai ir užvertė ant kruvino suolo.

4 Močiute.

O moteris cypė, o šaukės visų šventųjų. Dvidešimt vieną bizūną gavusi, žnektelėjo ant grindų, ir nešvarios putos ėmė sunktis pro sukąstus, griežiančius dantis.

—    Dabar šitą, — parodė Vichmanas į Jokūbą Žutautą.

Galvą palenkęs, stiprų raudoną sprandą atstatęs, Žutautas žiūrėjo iš paniūrų į gubernatorių, lyg bulius kovai pasiruošęs.

—    Rodos, jis caro portretą laikė?

—    Taip, jūsų viršenybe, — patvirtino Vichmanas.

—    Pripažįsti mane gubernatorium?

Žutautas tylėjo.

—    Prisipažink kaltas, mažiau bausiu! — pamėlynavo Klingenbergas.

—    Aš esu nužemintas Dievo ir caro tarnas, — suvirpėjo Žutauto lūpos.

—    Įkrėsti jam šešiasdešimt!

Puolė prie Žutauto nebe du, bet šeši kazokai. Aukštienyką parmetę ant suolo, jie pirma nutraukė jam didžiulius, kietus batus, paskui supančiojo, nudraskė drabužius. Perblyškęs Žutautas gulėjo ramus, tartum prie kryžiaus kalamas.

— Palaukite,— sulaikė gubernatorius.— Tu, rodos, dvarininkų kilmės?

Žūtautas nieko neatsakė.

Jam kirto dešimt, dvidešimt. Gyslos išsitempė, keliose vietose sprogo oda, nutiško kraujas. Nešūktelėjo.

—    Trisdešimt du, trisdešimt trys, trisdešimt devyni, keturiasdešimt du, — skaičiavo gubernatorius, vis garsiau tardamas kiekvieną smūgį, bet Žūtautas tik aimanavo, dusdamas, garso nepaleisdamas. Kai gubernatorius tarė: „Keturiasdešimt devyni“, Žutautas pašoko, pajėgingai rankas truktelėjęs, išsilaisvino ir puolė prie lango. Sukibo į ji, sučiupo ir parsimetė ant žemės. Bizūnais raižė, kojomis trypė jį kaip paprasti banditai ar smuklės peštukai.

Patikrinęs pulsą gydytojas, pasakė, kad gali nebeišlaikyti širdis. Žutautas gulėjo į kamuolį susirangęs, nuogas kojas į šalis atmetęs, rankomis veidą susiėmęs, o aplink sustoję, budeliukai sunkiai alsavo, lyg devyngalvį slibiną nugalėję.

Įbėgo pristavas Hofmanas ir atraportavo, kad jau pasiųsta telegrama generalgubernatoriui.

Gubernatorius to raporto nė negirdėjo.

Jo akys klaidžiojo, ieškodamos matytų veidų. Kiekviena auka, mažiausias kraujo lašas, rodos, didino jo sadistinius instinktus ir geidulius be jokio pasigailėjimo atkeršyti žmonėms, jį, visos gubernijos valdovą, užvijusiems ant viškų.

Jis užmiršo savo pirmatako likimą, jo širdy sudegė inteligento kibirkštėlė ir užgeso. Nuožmus pyktis aptemdė motinos pamokymus, pusę gimnazijos kurso ir vieną, kitą knygelę, išsipagiriojus perskaitytą.

— Veskite kitus! Veskite! — šaukė gubernatorius ir žiūrėjo į duris, be nepamatys to veido, kurio labiausiai nekentė.

Iš kiemo suimtuosius suvarė į valsčiaus daboklę. Vyrai, moterys, seni, jauni susispaudė kaip silkės bose. Vieni verkė, meldėsi, kiti tylėjo dantis sukandę, treti pro geležimis išpintą langą šaukė pasigailėjimo, o kazokai stovėjo gatvėje, rodė bizūnus ir krėtė nešvankius juokus apie moteris.

Prieiti prie suimtųjų retas drįso, ypač jaunesnės moterys. Jas kazokai gaudė, tempė į tuščius namus ar čia pat kieme nesidrovėdami niekino. Kelyje daugelis buvo numetę kailinius, sermėgas, kad galėtų sakytis buvę namie, ne bažnyčioje. Vyrai trynė vienas kitam nesukruvintus sąnarius, kad nesušaltų, moterys braškino bažnyčioje nenumestus rožančius, bučiavo škaplierius.

Ir Lauryną įstūmė į šią krūvą. Žvilgčiojo jis Viktutės, klausinėjo moteris, bet nė viena nieko tikro jam nepasakė. Verkdama, galvą susiėmusi Rimkienė pasakojo, kad ją kazokai išnešę iš zakristijos, nunešę ir numetę ant žemės. Kita žegnojosi regėjusi ją kraujuos paplūdusią ir gulinčią ties zakristijono Zajausko namais; Andriulis Juozas įtikinėjo, kad ji parbėgusi namo sakydama, kad ir jis, Laurynas, prie lopšio nuzvimbęs.

Baisus, kruvinas Viktutės vaizdas maigėsi Lauryno akyse. Jis matė ją kazokų išniekintą, supurvintą, nebegyvą ir vos sulaikė ašaras. Apgalvojo visas nepasisekimo priežastis, persvarstė nuo pat pradžios ligi galo Kražių įvykius ir nepajėgė prieiti kokios nors tiesios išvados. „Nei kunigai, nei ponai bažnyčios negynė, tik mes durneliai“, pagaliau nutarė jis. „Ar bažnyčia mums duoną duoda? Bene Dievo kitur nėra? Kas draudžia melstis miške, tvarte, ant pečiaus? Mokyti žmonės, net patys kunigai, klauso gubernatoriaus. Matyt, bažnyčia nėra toks jau didelis daiktas ..“

Laurynas nusivylė jodinėjęs po apylinkes, kaimus ir šaukęs į kovą. Kas jam buvo pasidarę? Andriejauskas, Rimkus, Žutautas, Šarauskas, Bieloglovaitė, Martinkienė, tai dar suprantama: jie vis būdavo arčiau kunigų. O jis? Rodos, visuomet vengdavo bučiuoti kunigui ranką ir netikėdavo Polikarpo pasakomis ... Ne, tai buvo kažkas daugiau, ko jis vis dar negalėjo suprasti ir suvokti.

Kaip bebūtų, tik iš tos kovos nieko neišėjo... Šliaužioja, štai, prieš gubernatorių, stražnikus, maldauja pasigailėjimo, o ko gera ims vienas kitą skųsti. „Kartuvių neišvengsiu“, mąstė Laurynas, žiūrėdamas į gatvę, į šūkaujančius kazokus, o veidas vis darėsi niūresnis, sente seno. „Ar Kad daviau gubernatoriui plytgaliu į krūtinę, tai turiu būti pakartas, o mano žmona gal išniekinta? Visa nauda vėjais nuėjo. Jei šį vieną būčiau užmušęs, atsirastų kitas. Visų nei ponų, nei gubernatorių vienas neišdaužysi“.

Sugirgždėjo durys, įėjo keturi stražnikai. Čiupę Lauryną, Rimkų, Andriejauską ir dar dvidešimt su viršum vyrų bei moterų, išvarė laukan.

—    Pas gubernatorių, — šnibždėjo vienas stražnikas, susiraitęs gelsvus ūselius. — Pulkite ant kelių, atsiprašykite...

—    Skoriej, skoriej!5) — šaukė kiti ir smogė Andriejauskui į kuprą.

5 Greičiau, greičiau!

Nuo stipraus smūgio Andriejauskas susvir-duliavo ir iššoko pirmutinis.

Valsčiaus kambary klaikus buvo reginys. Žmonės raičiojosi po aslą, kūkčiojo, vaitojo, suolas buvo kruvinas, šlykštus, kaip mėsinėje. Oras tvankus, persisunkęs prakaito ir smarvės.

Atvarytieji nenustebo. Tiek buvo išvargę, panašių reginių atbukinti, kad, rodos, tik laukė amžinojo miego, amžinos ramybės.

Į Lauryną įsmigo gubernatoriaus akys. Pasilenkęs ties Rožinu, ties Vichmanu ir, su jais pasišnibždėjęs, jis kreipėsi tiesiai į Lauryną.

—    Ty dvorianin ?6)

6 Tu bajoras.

Laurynas papurtė galvą.

—    Miesčionis?

—    Ne, aš žemaitis...

—    Žmudziak prokliatyj! Ar šaukei užmušti gubernatorių?

—    Šaukiau,—drąsiai atsakė Laurynas ir piktai suraukė antakius.

Stražnikas jau buvo užsimojęs vožti jam per veidą, bet gubernatorius sušuko nurimti.

—    Kodėl?

—    Aš nežinojau, kad ponas esi gubernatorius.

—    Meluoji, šunie!

—    Mūsų bažnyčia, pone gubernatoriau, mes laukėme caro atsakymo...

—    Palauk, tučtuojau atsakymą gausi. Tu metei į mane akmenį?

Atlapas stovėjo Laurynas prieš gubernatorių, milžiniškas rankas nuleidęs, ir žiūrėjo jam į kaktą, tartum revolverio vamzdį. Pro prasegtus marškinius blizgėjo rožančiaus kryželis, juodavo apžėlusi krūtinė, o ant veido, o per kaklą rangėsi mėlynos gyvatės, žandarų bizūnų įkirstos. Pluoštas krauju sukepusių plaukų nuo kaktos atšokęs kyšojo smailiai ir lango šviesoj blizgėjo lyg skustuvas.

—    Prisipažįsti kaltas ar ne?

—    Ar man?

—    Nevaidink, kvaily!

—    Kazokai mus sukapojo, iš gyvenimo išvarė... Mano pačią... Ir vis mes kalti!

—    Molčat!!7)  

7 Tylėk!

—    Nušaukite, o netylėsiu. Penki tūkstančiai mūsų! — tartum užsimiršęs, kur esąs, suriko Laurynas.

—    Įkrėsti jam, kol apalps!!!

—    Razbaininkai! — šoko visas pamėlynavęs ir griebė už kruvino suolo.

Žybtelėjo kalavijai, suzvimbė bizūnai.

Laurynas parkrito trankiai, garsiai kaip lūžęs medis, bet ilgai nepasidavė. Grūmėsi, kandžiojo kazokams rankas. Tik visi supuolę jį nugalėjo.

Suklyko suimtieji, net Rimgaila atsisėdo ir, beprotiškas akis išplėtęs, nudūsavo:

—    Vo Lauryn, Lauryn... o, tai Laurynėlis...

—    Kirsti, nesigailėti! Kirsti! — šaukė gubernatorius, pats prie egzekucijos pripuolęs.

Ištiestą ant suolo iš abiejų pusių kaip spragilais švininiais bizūnais stražnikai kapojo Lauryno kūną, o gubernatorius skaičiavo smūgius. Tik gydytojas negalėjo tikrinti pulso, nes Laurynas kando jam į ranką.

Įkirto keturiasdešimt bizūnų.

—    Ar gana? — klausė pykčiu šėldamas gubernatorius.

—    Jei norite, galite dar.

Keikdamiesi, „materiuodami“ kazokai suskaitė ligi šešiasdešimt bizūnų.

—    Gana? — klausė Klingenbergas.

—    Jei norite — plakite, — jau silpnėjo Lauryno balsas.

Sumišę, išbalę, persigandę dairėsi Andriejauskas, Rimkus ir kiti suimtieji susispaudę kertelėj.

Kazokai plakė dar dešimt minučių.

—    Na, gal jau bus gana? — šnypštė sušnypštė Klingenbergas.

 

šaukė gubernatorius
— Kirsti, nesigailėti! Kirsti! — šaukė gubernatorius.

—    Lak mano kraują, kaip šuo, — vos beištarė Laurynas. — Lak, o mes vis tiek jus... Ne-pasiduosim...

Jis apalpo.

Gydytojas pribėgo pulso ir susirūpinęs tarė:

— Ot, vyras kaip plienas. Tokį ir mušti smagu. Bet daugiau nebeplakite, mirs.

Iki po pietų buvo nuplakti 94 žmonės.

Kazokai, stražnikai apalpusius tempė į valsčiaus kiemą atsigaivinti, o sveikuosius vedė pas gubernatorių.

Gubernatorius, kiekvieną partiją pasitikęs, šaukė:

—    Mušti, nesigailėti! Daktare, tikrink pulsą!

Gydytojas savo pareigas ėjo taip, kaip gubernatorius. Jo veide nekrustelėjo nė pasigailėjimo virptelėjimas. Net kai kuriems kazokams buvo šlykštu stebėti, kai gydytojas, gubernatoriui gerindamasis dar mostelėdavo apalpusiam pridėti po keletą bizūnų, ramiai tardamas:

—    Tokie geležiniai žmonės gali ir traukinį ant savo kupros išlaikyti. Pridėkite!

Vienai moteriškei nežmoniškai spiegiant, prie valsčiaus sustojo vežimas.

—    Prokuroras! — tarė Vichmanas, ištiesęs kaklą ir pro langą pašto arklius pamatęs.

—    Mesti tą bobą, o imti šitą! — pirštu parodė gubernatorius į Feliksą Andriejauską, kuris stovėjo kertėj išblyškęs, persigandęs, lyg savo trobesių gaisrą išvydęs.

Į vidų įėjo Kauno apygardos teismo prokuroro padėjėjas Ulijaninovas. Tai, rodos, buvo neperdaug žymus valdininkas, griežtai liberalinių pažiūrų. Tačiau, Peterburge aukštų giminių užtariamas, laisvai jautėsi valdininkų tarpe.

Jis stabtelėjo nustebęs, net pensnė vos nenukrito nuo pailgos, stambios nosies.

Kazokai, stražnikai, egzekucijoj įsismaginę, nieko nebodami tempė Andriejauską ant antrojo suolo, nes pirmasis buvo jau visai kruvinas ir nuverstas prie sienos.

—    Už ką? Aš senas žmogus, — purtėsi Andriejauskas, bet kazokai jau jį spėjo parmesti kad ir skersai suolo.

—    Ir šitas, metiežnikas. Trisdešimt bizūnų! — įprastu balsu sukomandavo gubernatorius ir tik tuomet atsigręžė į Ulijaninovą.

—    Sveikas, pone prokurore. Laiku atvykote. Štai, čia visi metiežnikai.

—    Drauge atvyko ir tardytojas, — ramiai tarė prokuroro padėjėjas. — Bet, pone gubernatoriau, kas čia? — išskėtė Ulijaninovas rankas, dairydamasis į kūkčiojančias moteris, sukruvintus, vos bejudančius lavonus.

—    Pamoka!

—    Jūsų viršenybe, kūno bausmės, rodos, panaikintos, — šaltai nutęsė prokuroro padėjėjas.

Kazokai laike iškeltus bizūnus, žiūrėdami į gubernatorių.

—    Gyvuliams šitokios bausmės nepakeistos.

— aštriai atsakė gubernatorius, bet suprato prieš prokuroro padėjėją nieko nepešęs. Pats kurį laiką buvo prokuroru ir įstatymus puikiai žinojo.

Ulijaninovas valėsi pensnę ir traukė pro nosį, kas reiškė, kad jis įsinervinęs ir nenusileis gubernatoriui nė per nago juodymą.

Klingenbergas peržvelgė visus, ir jo veidas pasidarė piktutėlis ir toks šlykštus, net kazokai, stražnikai susiraukė.

—    Ant kelių, metiežnikai! Ant kelių klaupti visiems! Aš jums parodysiu, kas gubernatorius.

Nebetekęs pusiausvyros ir takto, Klingenbergas lakstė po kambarį, trypė kojomis ir šaukė:

—    Ant kelių, žmudziakai prakeikti! Batą bučiuokite man! Užmušti jus galėčiau, bet dovanoju!

Verkdami, aičiodami puolė, kas dar pajėgė, ant kelių ir slinko prie įdūkusio gubernatoriaus, rankas ištiesę, pasigailėjimo alpdami. Nėščia moteris šliaužė visa pamėlynavusi ir pirmoji apsikabino gubernatoriaus aulą.

—    Lauk, kale, nesilaižius! — niršo Klingenbergas. — Lauk!

—    Prabočyk, aukštybe šviesiausias, prabo-čyk!

—    Dabar pažįstat mane? Ar pripažįstate gubernatorium?.

—    Pripažįstam, pripažįstam, — verkė visi siaubingu choru ir taip graudingai, kaip nė karto gyvenime nebuvo verkę...

VI.

Anksti rytą, dar prietamsiu, Jezerskienė išsirengė į kelionę. Ji apsivilko švariais drabužiais, kokius besusigraibstė, užsirišo baltą skarelę, susiieškojo vyro gumbuotą, sunkią, pakaustytą geležgaliu, išdrožinėtą gyvačiukėmis, ąžuolo lapais lazdą šunims atsiginti. Ji ėjo iš lėto, vyriškais žingsniais, iškėlusi galvą, tartum pasiryžusi amžinai apleisti savo gimtinę be sielvarto ir ašarų. Kazokų perkirstas pakaušis jau gijo, bet žili kaip linų pluoštelis plaukai prie viršugalvio kiek prigulę, žaizdą tebeskaudino. Jezerskienė jautė lengvą perštėjimą, tik ne skausmą. Jai tik širdį skaudėjo. Jos skruostai po kyšančiais žandikauliais, kurie neseniai dar nurausdavo bent meldžiantis ties paskutiniojo teismo paveikslu, dabar buvo nugeltę, suvytę. Nekeitė jų nei vidujinis skausmas, nei šaltas ryto oras. Akys žibėjo keista šviesa, lūpos baltavo lyg mirštančio.

Lazda buvo sunki, kliuvo už sušalusių grumstų, į blauzdas kaip sušalęs šunytis kaišiojo snuki vėjas, o ji žengė pirmyn ir pirmyn.

Daug skaudžių valandų priminė vargšei Je-zerskienei ši lazda. Girtutėlis namo grįždamas, vyras pamesdavo kepurę, kaklo šaliką, palikdavo arklį, kuris pats namo grįždavo su sustyrusia, pasišiaušusia kaip krumplėta žlugto lenta nugara, tik lazdos niekur nepalikdavo, neparnešdavo. A. a. tėvo išdrožinėta, ji, anot Jezerskio, buvo tokia stebuklinga, kad ir nuo piktųjų dvasių atgindavo, ir smuklininkas Mauša be didelio niurzgėjimo buteliuką skolinamai duodavo, ir ją pačią nutildydavo. Bene Jezerskienė suskaičiuotų, kiek kartų ši sunki lazda yra šokinėjusi ant jos nugaros.

— Girtuoklis vyras baisesnis už patį velnią, —galvojo Jezerskienė, bet, šit, nėra jo — ir neberamu. Tuščia troba, lyg pirtis galulauky, kur velniai kortomis lošia; verkti prašosi kiekviena namo supuvusi kertelė. Gal kazokai sukapojo, sutrypė, — vis skaudžiau mąstė moteriškė.—Gyveno, gyveno, nei kapų dorų neužsipelnė, nei kunigo giedonės. O gal dar slapstosi kur vienmarškinis, dantis kalendamas.

Dairėsi Jezerskienė pro pritvinkusias ašarų akis, ir taip jai buvo graudu, baisu. Ir laukai, rodos, nebe tie, krūmeliai giliau sulinkę į žemę, akmenėliai, kad ir mažyčiai, tik kliūva ir kliūva po kojomis.

Ji puikiai žino, kad šimtai vyrų suimti, sumušti. Vienus gal jau išvežė į Sibirą, kur, anot žmonių, tik ledų, ledynų kalnai, nė gyvos, į žmogų prašnekančios dvasios. Kiti gal slapstosi po gireles, tvartus, pabėgo į patį tolimėlį: Kelmę, Tauragę, Šiaulius. Kazokai dar tebesiaučia po miestelį, kaimus, tebetampo už plaukų moteris, tebegaudo vyrus.

Tačiau dėl šito Jezerskienei nelinksmiau. Tegu kraujas, tegu aimanos, kad tik jos Juozelis girtuoklėlis gulėtų ant pečiaus, kad tik bent vieną žodelį meilesnį pratartų. Nevisuomet jis buvo toks girtuoklis, degtinės mėgėjas. Pirmaisiais metais gražiai abu gyveno, saldžią duonelę valgė. Būdavo, pamatys ją semiant vandenį ir pa-šmakšt prie šulinio. Žabų pati nekapodavo, lašinių paviršiuką, liesumą jai nuplaudavo, šaukštą pasiimdavo suskilusį, pajuodusį, o jai vis naują...

Skarelė nusmuko nuo galvos, plaukų kuodelis sidabru sublizgo. Akys švystelėjo keistai, kūdikiškai, lyg įsimylėjusios mergaitės. Ak, jei žmogui ne viena, kita šviesi dienelė, jis nepajėgtų senatvės sulaukti. Žmogus eina per gyvenimą, kaip grybautojas, kuris pluša po mišką iki priešpiečių ir džiaugiasi bent vieną baravyką radęs. Ar ne tas pats jai? Rodos, ir Dievą prašydavo, kad Juozas kur sprandą nusisuktų, nebekankintų nei jos, nei vaikų, o štai, kai jo nebėra — bėga lyg avelė bliaudama. Protarpiais ir šiurpiai sukalbėdavo: „Ar ne Dievo ranka mane baudžia?“

Saulei pasirodžius, Jezerskienė jau nušuoliavo ligi Šemetulskių. Sargis sulojo, suskalijo tartum dvare; pro trobos langą žiūrėjo trys išsigandę moterų veidai. Pirmą kartą Jezerskienė išdrįso užeiti pas Šemetulskius. Bajorai, daugiau kaip valaką žemės valdo, eina į bažnyčią su skėčiais, moka gražiai, poniškai šnekėti. Tačiau bažnyčią gynė visi lygiai, visi buvo draugai...

—    Ko, moterėle, ieškai? — išėjo pati Šemetulskienė, nuo ašarų ir nemigo naktų paraudusiomis akimis.

—    Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus...

—    Per amžių amžius...

—    Aš tik žemaitiškai rokuojuos.

—    Gerai. Vyro ieškai?

—    O kaipgis. Gal, sakau, į turmą jau išvežė. Į Kražius bijau eiti. Kotavoja baisiai.

Šemetulskių sodyba šalia miškelio. Baltai dažytos, širdimis išpiaustytos langinės, rodos, gyvos žiūri į mišką. Jezerskiene nepasijutus nusigręžė. Kelias priklotas nukritusių, pageltusių, sušalusių lapų. Nepaprastai tylu. „O gal čia, šitame miškely mano Juozas?...“

Šemetulskienė, stora, mėsingų, raudonų veidų moteriškė, ilgai tylėjo. Gailestis ir skausmas blaškėsi jos akyse. Būtų pravirkusi, jei ne baimė. Ką gali žinoti, kokie šiandien žmonės vaikštinėja, klausinėja.

—    Ar iš toli?

—    Iš ten, — lazda parodė, — vadinuos Jezerskienė, Juozo pati.

—    Vo, vo, girdėjau. Jėzau brangiausias, Jėzuli... Negrįžta nė manasis. Vakar giminaitė išėjo pasižiūrėti, ir jos nebėra.

Šemetulskienės akys suklaiko.

—    Ar teisybė, kad kazokai moteris nevožija? O Viešpatie, Jėzuli... — nebesusilaikė ir pravirko.

Iš trobos išpapsnojo daugiau moterų. Visos buvo persigandusios, išblyškusios.

—    Jezerskiene, ar gyva dar? — pripuolė prie jos Monikutės motina.

—    Gyva, tik savojo nesulaukiu...

—    Vo ir mano Monikutė negrįžta. Kražiuos buvau, prie gubernatoriaus puoliau. Stumia laukan ir daugiau nieko. Dar bizūnų priklojo... Gal kur matei?

Kieme stojo grabo tyla. Senutė išplėtusi akis žiūrėjo į Juozienę, baisaus nujautimo pritrenkta.

—    Netylėk, susiedėl. Sakyk, išturėsiu.

— Nieko nežinau. Tik sakė man, kad galvą perkirto.

—    Galvą? Dėkui tau, moterėl. Sūrelio ateik. Aš tokį baisų sapną regėjau... Mislijau...

—    Verki ir verki, senute. Duok kitam pašnekėti, — subarė ją Šemetulskienė, ašaras šluostydamasi.

—    O manojo, moterėlės, ar nematėt, negirdėjot? — nudejavo Jezerskiene.

—    Bene bažnyčioj ne kartu buvai?...

—    Buvau. Bet pasimetėm.

—    Karnienę klausk, — jau pikčiau iššvokštė Monikutės motina. — Anie pravadyriai buvo. Savo kuiną nuvarė nušlubino belakstydamas. Kad ne ans paleistuvis, maniškiai nei žinoti nežinotų, nei bėgtų. Kai blogai, šmakšt uodegas ir užrietė. Nebijokit!

—    Gal į vidų, moterėlės? — pasiūlė Šemetulskienė.

—    Ne... Eisiu.

—    Jėzau brangiausias, Jėzau brangiausias,— vėl sudejavo Šemetulskienė, rankas blaškydama.

—    Nei rėkti, nei stovėti, o burliokai užmuš vyrus...

Įžengusi į miškelį, Jezerskienė plupnojo dar palengviau ir aplink žvalgėsi, visur klausėsi. Šituo keliu dažniausiai grįždavo Juozelis dainuodamas, riestainėlį į kišenę įsimetęs.

—    Ot, būčiau amžinai Dievui dėkinga, jei ir dabar jį kur prie berželio susirietusį rasčiau. Tegu girtą, girtutėlaitį — vis tiek. Pabučiuočiau jam į ūsus ir, lazda pasiramsčiuodama, parsivesčiau namo.

Miške buvo tylu, taip, rodos, skaniai kvepėjo samanos, nukritę sušalę lapai, apledėjusios beržų šakelės. Aukštai kranksėjo varnos, purpsnojo pasišiaušę paukštyčiai, pasilikę vargo vargti per kiaurą žiemą. Paukščiai gal neieško vienas kito, paukščiai nebijo nei gubernatoriaus, nei kazokų, ir Dievas Visagalis jiems yra visur.

Juo toliau ėjo Jezerskienė miškeliu, juo sūriau darėsi gerklėj, ir akys vėl užtvino ašaromis. Pati širdis, rodos, sakyte sakė, kad veltui ji braidžioja po girelę, be reikalo sustoja prie trobesių, kalbina moteris, be yra matęs kas jos vyrą. Neras ji čia Juozo. Šūkavo bažnyčioje pirmutinis, laidė į stražnikus akmenis. Nepasigailėjo jo už tokius darbus...

— O gal tik aš viena,—pagalvojo,—ieškau savo vyro. Pasijuoks iš manęs kitos. Pijoko, mušeikos, turto trūnytojo aš puldinėju, laistau ašaras, o tos, kurių vyrai valdo po dvidešimt penkias ar trisdešimt dešimtinių žemės, kurie pačias gal per metus kartą už kasų patampo ar apie namą apveja, o kitą dieną jau atsiprašo, jau veža į miestelį kaip gerai iškilusius ragaišius ir apkaišo jas karoliais lyg razinkomis, apgobsto šalikais, lyg šventus abrozdus apkaišo... Šitos štai sėdi namie ir skaudžių ašarų nelieja. Tačiau čia Dievo valia. Dievas paraikė žmonėms gyvenimą kaip duonos kepalą. Kam pataikė didžiulę riekę, tas džiaugiasi, kam liko sudegęs kriaukšliukas— turi graužti ašarodamas ir tylėti.

Jezerskienė galvojo ir šiaip, ir kitaip, bet, tik išgirdus žabus ar lapus sutratant, tuoj įtempdavo klausą ir pajusdavo, kad jos širdis plaka tiesiog smaugiamai. Kiškelis nubėgdavo, nukrisdavo kankorėžis, bet nė gyvo žmogaus, ne tik jos vyro.

Išėjusi į kelią, ji pasijuto alpstanti ir tik dabar prisiminė nieko nevalgius. Ėjo nebesižvalgydama, tiesiog į Karnių gyvenimą, kuris buvo už vieno versto.

— Teisybę Monikos motina sakė. Tas Laurynas, tas buvęs papliauška ir padauža susuko žmonėms galvas ir suvarė juos kaip žuvis į bučį. Bene neužteko medinės bažnyčios. Tiek čia, jis, pamanykit, meldėsi, — nudiegė pyktis jos širdį. — Tegul tik aš juodu rasiu namuos! Pašokinės lazda ant jų galvų, — tarė ir stabtelėjus ilgai kvėpavo, kad bent kiek atgautų kvapą. — Senatvė. Kraujo nė lašelio. Mirti man laikas, — vis nerimo moteriškė. — Jei Juozelį į Sibiriją išveš, tai nei jo kapą pašventins, nei mano. O jei kartais ir sugrįžtų namo, kuo gi jį vargšą, kazokų nukamuotą, pavalgydinsiu? Paskutinę vištelę tam melagiui atidaviau, paskutinę griviną...

Pasukus į siaurą, slidiną takelį, Jezerskienė išvydo Karniaus sodybėlę. Paspartino žingsnius, tartum bėgtų nuo savo minčių, tartum ten kažkas jos lauktų nepaprasta. Skarelę stipriau pasirišusi, nuo ėjimo kiek apšilusi, paraudusiais žandikauliais, ji buvo panaši į pyktelėjusią uošvę, skubančią pas žentą su skaudžiu prašymu ir sielvartu.

Viktutė buvo kieme. Ji sėmė vandenį, pylė į kibirą ir apsilaistė sijoną iki kelių. Jos judesiai buvo nervingi ir pikti.

—    Sveika, Karnien, — už nugaros tarė Jezerskienė ir milžiniška lazda atsirėmė į didžiulį girnų akmenį, Lauryno skirtą atridinti prie durų.

—    O Jėzus!

—    Tai baikšti, Viktele, — lipšniu balsu prakalbino Jezerskienė, bet jos akys piktai žėrėjo.

Viktutė barktelėjo ant žemės kibirą, atsigręžė, net prasižiojo.

—    Apskaldyta ir tamsta...

Ar be ta buvo Viktutė? Kairysis žandas perrėžtas, o dešinysis, kad ir nuogas, bet nuščiuręs, pageltęs lyg vaškas.

—    Kokią gi naujieną atneši? — sužiuro ji į Jezerskienę ir suklostė lūpas verkti.

—    Ar taviškis troboj?

—    Kas, ar Laurynas?

—    Taigis.

—    O Jėzus Marija, kaip jis bus namie!

—    Ir maniškio nėra.

Abi moterys nutilo, abi pravirko.

Viktutę dabar veikė viskas: namai, kūdikis, gyvuliai, net trobos kvapas ir senos motinos mirtiniai dejavimai. Ji bėgiojo po kiemą, po tvartus, pykosi su Urše, motina ir, pusiau nusitverdama, nieko gera nenuveikdama, be reikalo prie visų kibo. Ji, rodos, vaikščiojo keistai apsvaigusi, kaip kad esti, kai žmogus dar lengvai laikosi ant kojų, bet jau serga sunkia ir nepagydoma liga. Vos tik prisimena paskutiniąją naktį bažnyčioje, jai kraujas muša į galvą, po širdim kaista lyg žarijos. Kojoj darosi sunkios, tartum prie trinkų pririštos. Ašaros, bėgusios aukšlėmis, jau išseko, lyg sustingo.

Nebe pirmoji Jezerskienė ją lanko. Eina į jos trobą moterys, reta kuri „pagarbintas“ ištardama, ir klausinėja visokių smulkmenų be galo, be krašto. Išeidamos palieka ne tik purvo krūveles nuo kojų, bet ir piktą žodi: kurių galų Laurynas visus šaukęs į bažnyčią, ko stūmęs į tokią nelaimę! Nuo tų piktų žvilgsnių, nuo tų godžių, pusiau nukąstų ar atvirai tartų, atrodė, kad tik vienas Laurynas ragino bažnyčios ginti, jis vienas tekaltas.

—    Matai, Vikte, kas tėvo, pačios neklauso, tas be galvos lieka... Ar nežinai: gal jau juos išvarė?

—    Neišvežė dar niekur. Kazokų pilna. Baisu į miestelį nueiti, — skarele akis šluostydama, sukūkčiojo Viktutė.

—    Dieve mano, Dieve! Mažas sierčikas didžiausią girią uždega. Mano, tai jau ir šioks ir toks. Tavasis, sako, ant rankų kaip voverėlę nešiodavęs, — piktai blykstelėjo moteriškės akys.

—    Bene jie, Jezerskien, vieni kalti, — virpėjo Viktutė.

—    Širdis krauju verda. Vo ir tu, vargšei, smūtna. Bene akį iškirto?

—    Ne...

—    Ačiū Pondievui. Vieni, šnek, abi akis ištvatinę, ją pačią išnevožiję. Miškeliu, tur būt, bėgai?

—    Nebeatsimenu...

Jezerskienės pabalusios lūpos virptelėjo.

—    Monikutės, veizdi, nė su lobiu nesiženijo. Vienakė... O tave vis tiek mylėtų, šėnavotų...

Viktutė buvo besilenkianti prie kibiro. Monikutės vardą išgirdusi, išsitiesė ir, antakius suraukus, paklausė:

—    Ko atėjai?

—    Vo, vo, rūsti kokia!

—    Netratėk. Jei nori į vidų, sušilk. Karvei nešu.

Pustekinė, vandenį laistydama ant kulnų, nubėgo Viktutė į tvartą.

—    O ta-ta! Genovaitė, veizdėk, — pati nesuprasdama, ko pyksta, sumurmėjo senė, bet į vidų nuėjo.

Viduje sėdėjo Margevičienė Elena, Adomavičius Petras, Jurevičienė Pranė ir Druktenienė. Prie lopšio pasilenkusi, Lauryno sesuo Felicija bučiavo sūnų ir žodį, kitą atsakinėjo ant pečiaus vos bestenančiai motinai. Visos moterys atrodė lyg po gimdymo.

Jezerskienė pagarbino Kristų ir dairėsi, kur sėsti. Nė vienos čia ji nepažinojo. Šalti moterų veidai atbumbtelėjo jai „pagarbintą“, bet šilta, šviesi troba Jezerskienę pradžiugino. „Po šitokio gaisro, po šitokios nelaimės, o mat“, pamanė ji, „vidus švarutis, prikūrenta, kvepia duona“. Lazdos iš rankų nepaleidusi, ji atsisėdo šalia Adomavičiaus ir kiurksojo nedrąsi, tylėdama.

—    O gal tamstelė ką nors nauja atnešei? — ilgai nelaukus, prakalbino ją Druktenienė. — Nuo Kražių, musėt?

—    Kaipgis, nuo Kražių.

—    Ar dideliai kazokų pakely?

—    Neveizdėjau... šneka. Vo ką anie man senai... — lyg juoktis, lyg verkti taikydamasi, tarė Jezerskienė.

—    Matyta, matyta, o neprisimenu, — užšnekino ir Adomavičius.

—    Jezerskienė...

—    Ar to Juozo pati?

—    Taigi, to pijoko, — rodos, nenorėjo šitaip pasakyti, bet žioptelėjo, kad plačiau nekamantinėtų.

—    Kas gi sako, kad ans pijokas? — šyptelėjo Adomavičius. — Žmogus linksmas, dievobaimingas...

—    Užkapojo, tur būt, kazokai, nieko apie aną nežinau.

—    Cypėj, moterėl, tebesaugo. Bizūnų davė visiems, nepaskūpijo. Ir aš tuziną gavau. Kailiniai sprogo, kitus užsivilkau. Dabar nematyti. O būtum paveizdėjus! Oi, čėsai, čėseliail Tik nereik dideliai ašaromis apsipilti. Mano papūnį per metiežą ant sausos šakos buvo pakabinę. Tris naktis kabojo vargšelis — suradome. Gerai, kad delčia buvo. Virvę nupiovėme, ir atsigaivaliojo...

—    Meluok sveikas, — piktai ruktelėjo kaktą Jurevičienė. — Nei bažnyčioj kas tave matė, nei tu antrus kailinius turi.

—    Kokia tu znakorka, prošpani. Kertam iš diskės, jei nori: nuvesiu ir parodysiu sukapotus kailinius.

—    Gal svetimus radai, — šyptelėjo ir Druktenienė. — Bene vienas tyčia numetė, kad nebūtų paženklintas.

Adomavičius net akis išvertė.

—    Ot, bobos, raganos. Širdį joms rodyk, o anos mano, kad avies uodegėlė. Kam pirmam gubernatorius kirto, jei ne man?

—    Kas ten, susied, viską suveizdės. Kad mano seniui kirto, tai ir Dievas regėjo, ir visa bažnyčia...

—    A-aa! A-aa! Akis man svilini, moterėli Širdį kruvini. Visą amžių nemelavęs išgyvenau.

—    O ko gi mes čia subėgome, ko tauškame? Į Kražius reikia skubėti. Jei vyrus išveža, tegu veža ir mus, — susirūpino viena.

—    Tegu išveža ir su vaikais, — atsiliepė Jezerskienė.

Moterys sužiuro į ją pilnomis užuojautos akimis.

—    Ar taip gyvenimo nebėr ar anaip, — tęsė Jezerskienė. — Kai vyras namuos, bent duonos plutą užaria.

—    Dideliai teisinga, — susijaudino Druktenienė. — Tegu šeria gubernatorius.

—    Rauktos kalbos, — pro ūsus prašvilpė Adomavičius. — Jūs tik taratai, taratui, o pas vyrus bijote bėgti. Seniai sakiau: nekelkite aukštyn galvų, nosim dangaus nepasieksite. Prieš tokią galybę, oho! Turkai, sako, nuveikę rusą. Vaikų tauškalas! Kodėl nenuveiks, jei jenerolai, aficieriai prisigėrė tokio vyno, kad sudurnavojo. Nebūtų sudurnavoję — Jėzus, Marija! Tiek vaisko, tiek armotų!

—    Nei buvai, nei veizdėjai.

—    Ar aš?

—    Negi kas kitas.

—    Paklausk kunigą, jei nori. Į Murmanską vežė, už Kaukazo. Saulė sukepino, kad skūra sutruko. Ką čia su jumis kalbėt. Maniau, mirsiu be grabo, be pašarvonės, sukapos varnai... Išturėjau. O Laurynas negrįš. Nėra ko čia mums jo laukti.

—    Iš kur jau meldžiamasis žinai? Stonkus, sako, neseniai parbėgęs, Saunoris grįžęs, gal parbėgs ir jis. Toks vyras, net baisu, ką jis šventoriuj darė.

—    Darė, darė ir pridarė — štai kas. Dar ačiū Dievui, kad aš per Kražantę perplaukiau. Matrosas buvau, man tik juokas. O kiek prigėrė! Plaukia vienas muzikantas nuo Kelmės paskui mane, šaukia: „Petrai, Petrai, retavok“, o kas tau skęstantį gali atsivožyti. Murktelėsi į vandenį, ir amen. Be guminio diržo vendeny, kaip be galvos.

—    O nesijuokit, moterys, ir aš esu girdėjus, kad Kražantėj kažkas paskendęs, — įsiterpė Felicija, sėdėdama ant lovos.

—    Neduok Viešpatie! Bėgo į aną pusę, — atsiduso Druktenienė, ir jos veidai suvirpo.

—    O aš Adomavičiui netikiu. Gal ir paskendo, bet jis pats tai jau neplaukė ir nieko nematė. Jo dėdė bažnyčioj buvo, ne jis, — piktai svaidė akimis Druktenienė.

—    Ir Tamošius netikėjo...

—    Gal ir maniškį kur nors esi matęs?

—    Manai, ne? Tik žliumbsi, moterėl, kai papasakosiu. Aną kazokas pike pakėlė ir permetė per galvą.

—    Na, mat, kai gausi per zūbus. Pati regėjau, kai aną varė sveiką sveikutėlaitį į volastį.

—    Je. O po marškiniais buvo skylė.

—    Ak, Jėzau, Jėzau. Žinau, kad meluoji, o baisu. Gal, sakau, kitos moterys nuėjo į Kražius ir viską žino, gal, sakau, kazokai moterims ir nieko...

—    Šis ponas, matyt, tikrai mėgsta štukas poryti, — prasitarė Margevičienė ir atsidusus pravirko.

—    Tai aš nieko ir nešnekėsiu.

Norėdamas nuslopinti aštraus ir greito įžeidimo jausmą, Adomavičius užsirūkė pypkę ir nusigręžė į langą.

—    Kad ir vyrams, sakau, namie druska nesūri, lašiniai neriebūs. Maniškį verkdama prašiau grįžti. Kur tau. „Nepasiduosim, nepasiduosim“. Šėrė ponai aviena, vištelėmis, dar tos smarvės gal prisirijo ir puldinėjo kaip kokie aficieriai. Peršaldys, galvas sukapos... Visam gyvenimui ubagai.

Margevičienė verkė.

Dvyliką metų dirbo juodu penkiolikoj dešimtinių žemės kaip šventoji šeima. Ūkį iš tėvo gavo apleistą, akmenuotą, kalnelių nubanguotą. Lūšnelė buvo palinkusi nuo senatvės ir drėgmės. Bežiūrint po metų trečių jų laukuose išsitiesė keletas tiesiabrėžių griovių, slėnesnėse vietose pridūburiavo kūdrų, žvilgančių rudens saulės atokaitoje. Aplink sodyba apsijuosę kvepiančių alksninių žiobrelių tvora, sode pražydėjo vyšnios, obelys, kriaušės kaip į metus atėjusios baltadrabužės karalaitės. Trobesių stogus nuklojo šiaudinių kūlių danga ar sulopė tuos, kur samanos jau buvo pažaliavusios ir iš tolo atrodė panašios į pasipūtusią rupkę. Ji pati savo ruožtu, tik piemenę pasisamdžiusi, didžiulius rūsius priversdavo bulvių, viena aptampydavo pritvinkusias karves, ir niekas be jos nedėjo lopo ant suplyšusių kasdieninių drabužių. Staklės bildėdavo per visą žiemą, o pavasarį išsitiesdavo ant tvorų baltos drobės ritiniai ir plasnodavo nuo vėjo kaip vėliavos pasakiškųjų kunigų pilyse.

Su smulkiais ūkininkėliais augusi, iš vargingos trobelės iššokusi, Margevičienė, kad ir buvo bajorė, kad jaunystėj ir suko plaukus į pempės kuodelį, o į bažnyčią važiuodavo nugarą arkliui atgręžusi, piemenėlio važnyčiojama, bet, ištekėjusi taip pat už bajorėlio, nesididžiavo savo poniška lenkiška kalba, bičiuliavosi su Andriejauskiene, Rimkiene, Norviliene ir kitomis sodietėmis. „Šykštuolė, činčikas, giliaverkė“, nušnekėdavo apie ją kitos stambesnės ūkininkės, didžiuodamosi savo bajoriškumu, kuris gyvenime buvo tiek naudingas, kiek raselė ant lango dedervinei patepti, tačiau, kai prieidavo reikalas, ir pėsčios, ir važiuotos atkakdavo pas Margevičienę.

Dėl savo vyro, dėl gyvenimo ji nėra išliejusi nė vienos ašaros ir kas sekmadienį, kas mažiausią šventę tik skubėdavo melstis Dievui, kad tebūtų taip, kaip yra. Šimtus žvakių yra bažnyčiai paaukojusi, vėliavą išsiuvusi, ir šiais metais pasižadėjo nupirkti Jėzui sidabrinę širdį. Nebeįstengs, tur būt. Ji pati, gavusi keletą bizūnų per galvą, pabėgo iš šventoriaus, o vyras nematė jos. Jis kovojo su kazokais, į jį šaudė, ir jis dingo kaip ugny. Naktį namuose išdrebėjusi viena, pasiryžo žūt būt eiti į Kražius, sekti paskui vyrą, kur tik jį vežtų, nieko nebodama. Pakelėj užsuko pas Viktutę: drauge drąsiau.

— Mano ponai sakė, — prakalbo Felicija, Margevičienės ašarų sugraudinta, — kad iki amžinasties neužplakė nė vieno. Sako, jau viso svieto karaliai apie Kražius žiną ir pranešią ciesoriui.

Bus jiems! Tik apie tai liepia nekalbėti, kad dar didesnių nelaimių neatsitiktų.

—    Kas toks sakė? Ar ne Šemeta? — ištraukė pypkę iš dantų Adomavičius.

—    Kas sakė, tas...

—    Kokia tu mandra. Tuos ponus pirmuosius reikėjo kaip kačiukus paskandinti, Buntavojo, buntavojo, o nė ragaišio riekelės.

—    Pati mačiau, kaip ponia Dobkevičienė visą vežimą valgio nuvežė.

—    Tai tik ji. O padavai man dar bent vieną?

—    Tam ir ponai, kad razumą turėtų, — prašneko Jezerskienė. — Jie žino, kada reik lįsti.

Įėjo Viktutė. Tyli, pergeltus atsisėdo ji prie stalo ir nusigręžusi nusirišo veidą.

—    Sukapota vargšelė, — nusišluostė ašaras Margevičienė.

Prie Viktutės priėjo Felicija. Ji apžiūrėjo jos galvą, sklaidė plaukus, kalbėjo, kad reikią kas nors dėti, nes žaizda didelė, nors pirštą kišk. Tačiau Viktutė purtėsi, tik prašė greičiau paieškoti kitą skarelę.

—    Tai eisi?

—    Eisiu.

—    Dėl Dievo meilės! Ką gi ten gero nuveiksi? Tegu štai moterys eina, o tu palik. Paleis, nepakars, — kalbėjo Felicija, tvarstydama jai galvą.

Viktutė tylėjo.

—    Uršė sakės vaiko nebedabosianti. Aš gi negaliu likti. Išleido ponia valandėlę, prisakydama slėptis nuo kazokų, Mama jau į dangų žiūri...

—    Aš greit, aš tuoj grįšiu.

—    Durniai, sakau, neduok Viešpatie. Bažnyčią, mat, jie atgins. Gyvenimą pameta, vaikus palieka...

Viktutė tylėjo kaip užsmaugta. Tik jos veidai trūkčiojos konvulsingai, tartum jai kas įkaitintą adatą smeigė į panagę. Felicija žydėjo kaitriu raudonumu, jaudinosi ir pyko. Jai buvo gaila brolio, bet gaila ir brolienės. Ji mylėjo Viktutę dar iš nugirdų, jos nemačiusi. Ji bijojo pasakyti, kad kelyje kazokai gali ją išniekinti, kaip, sako, išniekinę ne vieną merginą, moterį iš paties Šemetos dvaro.

Ir dėl bažnyčios Felicija per daug nėra sielvartavusi. „Nebus mūrinės, medinė liks. Ar ne vis tiek? Medinė ant aukštesnio kalnelio, ten gražesnis šventorius. Ir dievukai tokie seni senučiukai, bet artimi, mieli, nelyginant bobutės ar krikšto tėvai. Laurynas visuomet buvo padūkęs ir tegu dabar pakenčia, gal surimtės“, mąstė ji.

—    Jau ir ponai žino, kad Laurynas buvo pirmas pravadyrius, — leptelėjo Felicija ir susičiaupė. — O aš sakiau ir sakysiu: ne tokie šventieji bažnyčią apgina.

Adomavičius pakilo eiti. Ruošės ir Druktenienė. Jezerskienė tartum išsigando, kad nesuspės pasakyti, kas susikaupė jos širdy. Kurį čia gali klausinėti apie savo Juozelį, kad niekas nė per nago juodymę nežino. Pati Kamiene rengiasi bėgti pakiemiais...

—    Šventas tavo, mergei, žodis, — dar stipriau spausdama prie savęs lazdą, kibo į kalbą Jezerskienė. — Mano, kaip girdėjote, buvo amžinas pijokas, trūnytojas, blevyzga. Retai kada į bažnyčią beeidavo. Užtekdavo jam karčiamos, pauperio būdelės. Net per sumą saldainius plaštaka kapodavo. Kai žmonės meldėsi, kai varpai skambino, jis pardavė Kelmėj ar Tauragėj paskutinį arklį ir, pusę jo pragėręs, gal paties nelabojo atneštas, atsirado Kražiuose. Keturias dienas ir naktis laukiau, susiedai žino. Ir jis, mat, puolė bažnyčios ginti!

Karštai, trankiai kalbėjo Jezerskienė, net Adomavičius prie durų susilaikė.

—    Laurynas Karnius, — tegu nesupyksta šie namai už teisybės žodį, — ir neperšvenčiausiai gyveno. Altorius matė, gana... — Kitas gynėjas senis Paplauskas. Jo namuose tik tanciavonės būdavo ir mergų knirkinimas. Nemačiau, bet ausys girdėjo: ne viena bėda buvo... Mergė, sako, neturinti kur ašarų dėti, tegu pažliumbia, šviesiau saulę matys. Bet Dievui garbės iš to nė per plauką.

Į Jezerskienę sužiuro visos moterys.

—    Šarauskienė ar vieną padvėsusį arklį žmonėms už gerą pardavė? O Nargėla, dar pienburnis, o jau tėvo vos peiliu nepapiovė. Pas Feliksą Andriejauską naktimis kažkokie padaužos atliuksnodavo, vežimais atkurksėdavo. Manot, visi durni. Gazietas, knygpalaikes atveždavo. Dar kai protingas nosį prikiša — nieko, o durnius— išgirdo kokią balabaikę ir šaukia: „Nebereik mums Dievo, nebereik mums kunigo! Mes galvočiai, išmislinčiai“. Ką čia daug šnekėti! Šitokių gynėjų Dievas nelaimina. Atjojo kazokai, iškapojo, išbadė ir bažnyčią išniekino. Dievas nuo tokių nusigręžė, nereikalauja jų pamačio.

—    Pamokslų neprašome! — kietai tarė Viktutė atsigręžusi, išblyškusi.

—    Nesipūsk, Karnien, nesiolbyk. Tiesą sakau, ne purvais drabstau. Kad ne tavo Laurynas, gal pusė svieto būtų sveiki likę, vot! Jeigu jūs už savo griekus norite Dievui prisimeilinti, tai už ką kenčiu aš? Nebuvo to vakaro, tos dienos...

—    Gana, boba, gana! — burbtelėjo Adomavičius.

—    Kad ir boba, o vacpanui neužrišau. Geras, matyt, esi, kad slankioji pabobiais, kai vyro nėra.

—    Tai ragana!

—    Jei ragana, kodėl nuo manęs nestyri?

—    Su tokiu liežuviu ir čigonas nupliktų.

—    Jei mano toks liežuvis, tai paveizdėsite. Eisiu pas gubernatorių ir verkdama išpasakosiu, kas kaltas. Nekotavos man Juozelio, neisiu aš per jus ubagais!

Bildėdama, piktus žodžius laidydama, Jezerskienė bėgte išbėgo pro duris.

Troboj įsiviešpatavo grabo tyla.

Viktutė jau buvo apsirengusi, bet klektelėjo ant suolo ir vos nepravirko. Toks baisus buvo Jezerskienės veidas ir tokie skaudūs žodžiai! Kokią teisę ji turėjo šitaip kalbėti?

Dar, ačiū Dievui, Margevičienė švelnesnė. Ji neieško kaltininko. O šitie visi ir anksčiau buvusieji kaltina Lauryną, Andriejauską, Rimgailą, tik ne save. Staiga pasijuto ji esanti pasakiškas maišas, velnių prikimštas ir ant šakos pakabintas. Kiekvienas praeivis turi teisę tvoti jį, nė nepasiklausęs, kiek lenda, nes čia pat ir lazda padėta. O juk ji ne maišas. Jos širdy tiek meilės ir tiek kruvinų žaizdų! Ji bijo, ji vengia rodyti per daug ašarų ir sielvarto į ją įsmigusioms akims. Be to, ne paguodos žodį išgirs, o pajuoką ir pavydą pamatys. Ji dar jauna, ji dar tiki savo Laurynu, tiki ir Tuo, prieš Kurį gulėjo kryžium. Tos sunkios dienos — tik bandymas. Pats Kristus Alyvų daržely alpo ir kėlė į dangų akis pagalbos. Jis ištvėrė savo kančioj ir pasiekė amžiną ramybę, laimę.

Šitokie žodžiai, šitokie palyginimai nekartą skambėjo iš sakyklos, pravažiuojančio seno vienuolio. Vos šiandien jį prisiminė. Užtat atgaivino ją, sulaikė ašaras, kurios, rodos, veržėsi iš akių nesuvaldomos, veržėsi iš pat širdies.

—    Felyte, gal kiek pabūsi? — pakilo Viktutė rami, net iškilminga, viskam pasiryžusi.

—    O jei Uršė negrįš?

—    Grįš.

—    Neik, Viktutėle, geriau neik. Pabūsiu aš, nesunku, bet tu lik.

—    Aš tik valgyti nunešiu...

Tyliai iškinkino moterys pro duris, neatsakinėjo Adomavičiaus kalbinamos. Paskui lėtais žingsniais sekė Viktutė, dešinėje laikydama pailgą lyg sūrmaišėlę ryšulėlį, pačio skaniausio maisto: sviesto, sūrio, ragaišio.

Jezerskienė jau buvo toli. Ji ėjo greitai, viena ranka pasiramsčiuodama, kita mostaguodama, tartum su savim kalbėtųsi.

—    Ak, ir prakalbo visi žemaičiai. Anksčiau tik žodį burbt, o dabar, kaip čigonai. Per dienas vienas kitam draskytų akis, — galvojo Margevičienė, sekdama paskui Viktutę. — Kai saldu, visi lyg musės, o kai kartu — sudiev!

VII.

Dribo.

Dribo pirmas stambesnis sniegas.

Moterys kiūtino paežėmis, takeliais tylios, baikščios: kad tik prasukus pro miškelį ar kelią, kad tik mažiau akių.

Adomavičius smuko kažkur, Jezerskienės grasinimų išgąsdintas:

— Paleis ragana liežuvį.

Dingo ir kitos dvi moterys.

Viktutė ėjo su Margevičiene. Tas pats miškelis, kuriame gimė jų meilė. Tie patys beržai, iš kurių Laurynas jai leido sulą.

Viskas pasikeitė.

Beržai pliki, šakos pajuodusios. Verkia beržai, verkia Viktutės širdis be skundo.

Nebepragręš jai beržų Laurynas, nebegers ji sulos.

Nebevaikščios su juo tuo takeliu į bažnyčią.

Žinok tu žmogus visas atsargas.

Brangūs, labai brangūs, šitie takeliai, brangesni už kraują, bet tylėti reikia. Negalima verkti. Jezerskienė parodė smailų liežuvį, tą pat gali padaryti ir Margevičienė...

Tokių sąmyšių metais ir žmonės nebe žmonės: kandžioja vienas kitą.

Ir dvare taip būdavo: kai vieną plakdavo, kitas šaipydavos.

Margevičienė sukosėjo. Net nuaidėjo duslus garsas per mišką. Abi krūptelėjo.

— Mano širdis bloga nujaučia, — tarė Margevičienė. — Gal neberasim.

Viktutė neprašneko. Per daug čia įspūdžių, nesurinksi jų, kaip visų gėlių, kurios čia pavasarį sužydi.

„O gal Laurutis pyksta, kad aš ne drauge su juo? Gal visą naktį blaškėsi dėl manęs, ar blogą mintį buvo sumetęs? Bažnyčioj prie durų gerai nežvilgterėjo į mane, nė nematė, kad ir aš sukapota. „Bėk namo, pupa, pas vaiką“, ištarė ir nukūrė. Paklausiau, grįžau, o verčiau būčiau nepaklausius. Geldelė su užkulu palubėje, kartelė parišta su dešromis ir puspalčiu lašinių. Sūnelis sveikas. Troba švarutė. Meškotas tebežydi. Nebėra Lauryno — nieko nebėra. Viskas puvėsiais dvokia, nemiela, o jei nebus metus, kitus? Kaip ji ištvers, kaip išnešios veidelių jaunumą, akių žibėjimą, kūdikišką juoką ir meilę? Meilę jam, trobelei, bulvių ruseliui? Kaip išsaugos sapnus, kuriuose Laurynas vis lipa į kalnus ir niekuomet nenupuola į prarają? Kokia jėga tamsiais rūkais gramzdins dvaro rūmus, kaip iki šiol būdavo?“

Tirpo ranka nuo ryšulėlio, tirpo širdis nuo minčių ir skausmo. Anksčiau smagu būdavo išvydus bažnyčios bokštus, o šią akimirką taip baisu, kojos virpa.

—    Karnien!

Tyla.

—    Karnien! — antrą kartą šūktelėjo stačiai į ausį Margevičienė.

—    Kas yra?

—    Paklausyk.

Abi stabtelėjo, susiglaudė.

Sužvingo arkliai.

—    Atjoja, — sušnibždėjo pamėlynavusiomis lūpomis Viktutė.

Pasigirdo ir tranki rusiška kalba.

—    Kazokai! — mirtinai nusigando Margevičienė ir puolė į krūmus.

Paskui nubėgo ir Viktutė. Kaip du pašauti paukšteliai virto juodvi ant žemės, susiglaudė ir virpėjo, net dantis ant danties nepataikė.

Keleliu jojo keturi kazokai. Linksmi, išraudę jų veidai, juodos garbanos iš po į šoną pakreiptų kepurių šmėkštelėjo pro pajuodusių beržų šakas. Arkliai buvo sušilę.

Ką jie kalbėjo, moterys nesuprato. Bet nudiegė jas baimė neapsakoma. Jojo tiesiai į Karnių, Margevičių, Rimkų sodybas.

Atsargiai, kvapą sulaikydamos, pakilo ir puldinėjo į visas puses kaip skruzdės. Norėjo bėgti atgal — bijojo. Eiti į Kražius tuo keliu ir nebesaugo

—    Tur būt, vyrus tebegaudo, — prasitarė Margevičienė. — O Jėzau, Jėzau, už ką tiek kančių?

Ilgai stovėjo, ilgai klausėsi. Nutilo. Nebuvo girdėti mažiausio įtariamo garso.

—    Einam kitu keliu, — sušnibždėjo Margevičienė.

—    Felicijai bus bloga, — atsiduso Viktutė.

—    Pasislėps.

—    Mama ims šaukti... Dieve, Dieve ...

Pilnomis ašarų akimis žiūrėjo moterys į tą pusę, kur nujojo kazokai, bet atgal negrįžo: Kražiai jas viliojo, masino, šaukė nepermaldaujamai, kaip mirtis.

Moterys pasuko per miškelį kitais keleliais.

Pro medžių šakas taip gražiai dribo sniegas. Jei ne skausmas, jei ne baimė — prisiglausk prie medžio ir grožėkis.

Nebesurado nė kalbos.

Vis tolyn ir tolyn į šoną slidinėjo, brido į patižusią, miške dar nespėjusią įšalti žemę, gūrinėjo lyg paklydusios.

—    Vardan Dievo Tėvo... Ar čia moterys?— suaidėjo balsas kairėje.

Abi taip ir apmirė. Viktutei net ryšulėlis iš rankų iškrito.

—    Vardan Dievo Tėvo, pasirodyk bent.

—    Margevičienė? Girdžiu, volungėle.

Iš tolo žabus traškindama pasirodė senė Urbonienė, vadinamoji kalvienė, su maža, dvylikos metų mergaite. Mergaitė buvo plonyčiais apdarėliais, nuraudusiomis rankomis, pamėlynavusia nosyte. Motina išvargusi, visa apsnigta.

—    Iš kur?

—    Iš Kražių, širdelės. Jėzau Švenčiausias, kas ten darosi! Žydų nerušioja, už panibratą, o mūsų žmonėms sūdna diena. O jūs ar ne į Kražius?

—    Taigi.

—    Neikit, moterėlės, nekiškit kudašiaus... Zajauskų Teodora, sako, išnevožyta, kazokų už Kražantės išvilkta. Pilipauskas užmuštas, ir kavoti neduoda. Mano senis visas sukapotas. Pamačiau jį pro langą ir apmiriau...

—    Tai vyrai dar Kražiuos tebėr?

—    Tebėr, uogelės, tebėr. Sliedovatelis, sako, klausinėjąs, viską surašąs. Tavasis Laurynas buvo iki kepenėlių sumuštas. Nebalk, vargšele, nebijok, jau atsigavo, turmoj sėdi ir pro langą veizdi...

Viktutė aiktelėjo.

—    Dievui dar nedėkavokit, moterėlės, abidvi. Ir tavasis, Margevičien, gyvas. Šneku, ką regėjau, ką geri žmonės rokavo... Mieste Sodoma Gomora. Kazokai ūžauja, kabaldinėja ulyčiomis. Ką pačiumpa, tą veda prie volasties. Sako, už žmogų po rublį gubernatorius mokąs. Klapatauskienę iš trobos kaip iš grabo išmetė... Nebegyva. Tai prisidarėme, tai prisivirėmel

—    Ar bent valgio galima paduoti? — lūpas tampydama paklausė Viktutė.

—    Kur tau paduosi! Badu nevidonai nori numarinti. Jei paduoda, tai tik žydai. Gal atsimenate Sorelį, skudurninką? Ot, jis Rimkui dvi bandeles padavė, Šarauskui silkę atnešė. Žydą prileidžia. O kai Šemetulskio giminaitė per tą patį žydelį norėjo lašinių bryzelį pasukti, jis ir nepriėmė. Sako, dabar ir jo kazokai nebeprileidžią. Polikarpas, kuris popiežių veizdėjo, šventoriuje mirė. Išvilkę, sako, stražnikai ant daržo, ir gulįs vargšelis.

Bepasakodama moteriškė pravirko, o dar garsiau jos duktė.

Viktutė nebeklausė. Ją pagavo piktas, širdies viesulas. Ryšulėlį tvirtai suspaudusi, sijoną pasikosojusi, ji pasuko atgal į pirmykštį kelią ir lėkte nudūko. Bėgo paskui Margevičienė kalbindama, dusdama, bet Viktutė nebeatsigręžė. Ji teklausė savo širdies, kažkokios jėgos, kuri, nebedvejodama, nebespausdama iš akių ašarų, nešė ją, kad tik kaip nors pamatytų Lauryno veidą, kad tik jį pamaitintų.

Kelyje daug senučių prabėgo, slėpdamosi kaip vištos, vanago apniktos, čia pirmyn, čia atgal. Kiekviena grasino neiti į Kražius, grąžė rankas, meldėsi, keikė, būtus ir nebūtus daiktus pasakojo. Viktutės su Margevičiene niekas kely nesulaikė, niekas neįstengė, baisybes pasakodamas, susmulkinti jų žingsnių.

Kražiečius tardė, rūšiavo, mušė, vertė prisipažinti. Iš šimto aštuoniasdešimt suimtųjų namo tepaleido trisdešimt, kitus tardytojas su prokuroru baigė skirstyti į keturis būrius. Kazokai vedė naujus.

Alkani, iškankinti, persirūpinę jie visi dabar buvo pasenę.

Rimkus, kuris sėdėjo daboklėje prie pat lango kampelio, galvą parėmęs, atrodė susitraukęs kaip medis, kurio šakos ir viršūnė apžėlė baltomis samanomis. Tik veidas romus, bet rūstus ir užsikirtęs, kiekvienam stražnikui, tardytojui, net patiems draugams atrodė pilnas neišaikvotos energijos ir ūkininkiško dorumo. Buvusi trumpa barzdelė per keletą dienų išaugo, pajuodo.

Tardytojas jį jau apklausė. Isprauninkas piktai įrodinėjo, kad jis, o ne kas kitas buvo pasipriešinimo vadas. Ką galėjo, atsakė Rimkus, gynėsi, bet kas buvo aišku — tylėjo, sutiko. Jis puikiai žinojos nebūsiąs paleistas: ramiai rengėsi likimą sutikti.

Visa paguoda, kad jo žmona, ir rimbų gavusi, ir daboklėje sėdėjusi, su tais trisdešimt paleistųjų grįžo namo. Galvos linktelėjimu jis atsisveikino su gyvenimo drauge. Ji suklykė po daboklės langu, sudūdavo, lyg įsitikinusi amžinai jo nebematysianti.

Viena stambi ašara pakibo ant Rimkaus ūsų, bet širdžiai šėlti nedavė: sutramdė ją, pasitraukė nuo lango ir pradėjo pašnekesį su Laurynu.

Lauryno veide beliko aštrūs žandikauliai ir svajingos, jaunuoliškai audringos akys. Skaudėjo visą, tartum būtų kaulai sulaužyti, o nesubyra, nesusmUnka tik todėl, kad tvirti raumenys laiko juos, lyg replėmis suspaudę.

Neseniai ir jis grįžo iš tardytojo. Ant jo galvos ir Vichmanas, ir Hofmanas, net keletas kazokų vertė didžiausią kaltę. Jie primygtinai įrodinėjo, kad jis skaitęs uždraustus raštus ir, ponų pakurstytas, ypač Dobkevičių, per tris mėnesius laikęs žmones bažnyčioje, juos maitinęs ir norėjęs nušauti gubernatorių.

—    Mes nešaudėme, — iš paniūrų pareiškė Laurynas. — Mes neturėjome šautuvų.

—    Kas šaudė?

—    Kazokai.

—    Atsakinėk į mano klausimus, — tarė prokuroro padėjėjas.

Laurynas atsakinėjo. Jis sakė, kad visi sykiu ir jis laukę tik caro atsakymo, o kad naktį įsiveržę ginkluoti žmonės ir juos ėmę mušti, šaudyti, kas gi kaltas?

Prokuroro padėjėjas nepiktomis akimis žvelgė į Lauryno veidą, į muskulingas rankas, bet jo žodžiais netikėjo.

—    Per smarkus esi vyras, kad būtum bažnyčioj vien meldęsis. Prisipažink, juk pats su suolu gubernatorių norėjai užmušti?

—    Gubernatorius įsakė mus bizūnais kapoti, kalavijais pulti...

Ilgą lapą prirašė tardytojas. Suprato ir Laurynas, kas jo laukia.

Grįžęs į daboklę, tylėjo, niekam nė žodžio. Su kuo gi širdingiau pasišnekėsi? Bažnyčioje, šventoriuje, rodos, visi stojo kaip vienas, visi pasitikėjo Dievu, caro malone, o dar daugiau savo jėgomis. Galvas pametę, ryžti jie ėjo paskui Lauryną, paskui Andriejauską, Šemetulskį ir kitus, o dabar jau neretas pakampėj aičioja, urzgia, vienas kitą kaltina.

Nebe vyrai čia. Piemenėliai, netyčia suleidę bandą į svetimą gėrį ir drebą, biją ūkininko, iš tolo atbėgančio su dideliu botagu rankoje.

Jam ir liūdna, ir taip kažko graudu, kad pabaiga šitokia, o ne tokia, kokios tikėjosi, jodinėdamas nuo sodybos prie sodybos. Jei šitaip, gal iš tikrųjų buvo geriau nepakelti plytgalio nuo žemės, nešūktelėti drąsesnio žodžio tiems žmonėms, kuriuos Dievas padarė turtingesnius, mokslingesnius ir paliepė valdyti kitus. Taip buvo, taip, tur būt, ir bus. Tačiau jis bent tiek širdies gilumoje džiūgauja, kad nepuolė nė prieš vieną ant kelių, nepabučiavo bato. Užaugęs dūminėj pirkioj, išmitęs kopūstais, parūdijusiais spirgučiais, juoda duona ir bulviniais blynais,

Laurynas vis dėlto išlaikė kazokų bizūnus ir dar galės išlaikyti, jei caras, kaip vienas iš kražiečių pasakė, nepanorėsiąs jo jaunos galvos.

„Carams, ponams nieko neverta prasčiokėlio gyvybė. Kol jis jiems kaip bitelė neša medų, tol jie taiso avilį, o žiemai net korius išgramdo“, galvojo Laurynas, atokiau nuo lango stovėdamas. „O tų avilių jie daug turi, o spiečių be galo!“

Andriejauskas kaip rinkoj peršalęs puodžius, kampe susirangęs, užnarvėly snaudė, bet ir dūsavo. Prieš valandėlę jis buvo stojęs su Laurynu ginčytis, nebesutikti. Jis pasakė:

— Be ponų, kunigų pagalbos mes šokome lyg gaidžiai be plunksnų. Kur vanagas kirto, ten kraujas pasirodė. Jei būtume ne vieni, vyručiai mano, ir caras, ir gubernatoriai kitokie būtų buvę. Kai protas su protu susikerta, kai medaliai su medaliais susiglaudžia, dvaras su dvaru suvažiuoja — lygiomis ir su nauda išeina!

Senesniam žmogui, dargi mokytojui, nedrįso Laurynas pikto žodžio drėbti. Kas gi šventoriuje kalbėdamas sakė, kad ponai sau, mes sau? Kas pasakojo apie senovės žemaičius? Skaudu, kad beveik visi sumenko, minčių nebesurenka, kaltininkų ieško.

Gal knygose taip rašoma, bet Laurynas, iš numirusiųjų atsikėlęs nuo ponų bizūnų, kitaip mintis raizgo. Jis tikėjo ir tebetiki, kad ponai, gubernatoriai ir kunigai bajorėlių, prasčiokėlių niekuomet nesodins prie vieno stalo, neguls su jais po tuo pačiu bizūnu. Varguolis turi susikalbėti su savo broliais, subėgti, kaip vandens lašai subėga į jūrą, ir, audrai pakilus, išsilieti iš krantų, paskandinti dvarus, rūmus, grafus, ekonomus, gubernatorius ir carus. Pasakos byloja, kad ir paskandintieji rūmai skambiną varpais, ir mirę grafai su šautuvėliais švaisčioją, baltais žirgais jodinėją. Tegul skambina, tegul jodinėja, bet nuo to niekam nei šilta, nei šalta. Užtat neskambins jie vargšui žmogui į galvą, nejodinės jo strėnomis.

„Sėdi Šemeta su Šemetiene, kaip mano žaizdos tebėra gyvos, prie stalo“, vis karščiau ir pikčiau galvojo Laurynas, „dėlioja kortas, buria savo dukrelių ateitį. Jų niekas rimbais nekapojo, su jais ir dabar, gal būt, pats gubernatorius kokį saldų gėrimą geria. O juk jie katalikai, krikščionys, jie didžiuojasi tuo pačiu Dievu. Jeigu jie daugiau žvakių paaukos, jei nupirks naują varpą, tai tas pats kunigas Mažeika ar Renadzkis skambins tuo varpu ir iš sakyklos primins. Primins man, Viktutei, Rimkui, Šarauskui, primins mano sūnui ir sūnaičiams, kad ponas karštas katalikas, puikus žmogus“.

Pro daboklės langą buvo matyti, kaip šmaikštėsi kazokai, slapstėsi moterėlės, vaikščiojo žydai, jermulkas kraipydami, o Laurynas, rodos, matė toli, toli. Prabėgo pro jį, persirito per jo kaulus, per jo kūną ir sielą ši baisi audra, o jis, žemės vabalas, penkių dešimtinių savininkas, vis tebėra sveikas. Jeigu dabar išleistų, iš tų penkių dešimtinių jis padarytų stebuklą. Paprastas, purvinas molis, kalneliai, vos didesni už ponios Šemetienės skrybėles, duotų dvidešimtą grūdą ir tiek pat džiaugsmo jo Viktutei.

Tačiau kur ji?

Jau bene dešimtą kartą jis save šito klausė. Ji parbėgo pas sūnų, bet vis dėlto taip norėtų ją pamatyti — gal paskutinį kartą.

Ir, štai, iš tolo per daržą jis išvydo tą, apie kurią ką tik galvojo. Apsnigta, persirišusi, bet juodus plaukus iš po skarelės išlenkusi, šlapiu ryšulėliu nešina ji artinosi daržu baili kaip kurapka. Paskui ją sekė Margevičienė, Jezerskienė, tokia baisi ir nelaiminga; ėjo dar kelios moterys, kurių jis nebepažino. Nudžiugo ją pamatęs kaip saulės tekėjimą.

—    Bene tavo pati, — prašneko už nugaros Rimkus.

—    Taigi... Ateina, be reikalo ...

Melagingas buvo šis posakis, nes jo ir veidai,

rodos, pasidarė pilnesnį, ir akys kitos į kaktą įlipo.

Ji vis dar jo nematė. Tik žvalgėsi, o kazokai, kaip tyčia, grįžo iš miestelio ir stabtelėjo prie valsčiaus prieangio.

—    Viktut!!! — sušuko Laurynas taip garsiai, kad net kazokai atsigręžė.

—    Molčat!8)

8 Tylėti.

Viktutė išgirdo.

Pustekinė, paklupčiomis ji pralindo pro išplėštą tvorą ir atsistojo šalia jo gatvėje.

Stovėjo ilgai, šypsojosi, bet ašaros tokios stambios riedėjo jos skruostais, nesulaikomos ir karštos, kaip tekąs kraujas.

Šyptelėjo ir Laurynas.

—    Jurgiukas sveikas, — tarė Viktutė, kad ir garsiai, bet tokiu kimstančiu, dūstančiu balsu.

—    O tu?

—    Sveika ...

—    Mus išveš į Vilnių. Tik nebijok, sugrįšiu.

—    Kas čia per kalbos! Nutilti! — šūktelėjo kazokas, pajuodusiu, blizgančiu, lyg dažytu veidu.

Nusigando Viktutė, atsigręžė į kazoką.

—    Aš ponaiti, noriu valgyti paduoti.

—    Nesuprantu, ką kalbi.

—    Kušat, kušat9), — prašneko Margevičienė.

—    Ot, tave suvalgyti, tai aš galiu. Ne dievica, a jegoda10).

9 Valgyti, valgyti.

10 Ne mergelė, bet uoga.

—    Nereik man valgyti. Grįžk, Viktut, grįžk namo!

Prie Viktutės priėjo dar trejetas kazokų. Įkaušę, kalavijais žvangindami, jie erzino ją, laidė nešvankius posakius ir graibė už pasmakrio.

Artėjo pats pietų metas.

Viktutei skaudūs buvo kazokų prisilietimai, biaurūs jų veidai, bet ji keletą kartų nusišypsojo, kad tik ilgiau prie lango gautų pastovėti, ilgiau matytų Lauryną.

—    Gal kailinius tau atnešti?

—    Nereik nieko, Karnien, bėk namo, — paragino ją ir Rimkus. — Ir maniškei pasakyk, kad nebeateitų.

Viktutė žvalgėsi kaip sugauta ir nesiryžo nei bėgti, nei stovėti.

—    Jei kurios sumuštos esat, tai eikit pas daktarą Liandsbergį,—atlėkė ir Margevičiaus balsas.

—    Molčat! — sušuko juodasis kazokas ir nubėgo laipteliais aukštyn.

Sužvangėjo durys, suskambėjo riksmas.

—    Na, ir jūs, gražuolės, aida iš čia!

Nespėjo Viktutė atsigręžti į Lauryną, o ryšulėlis buvo nebe jos rankose. Ją pačią du kazokai, po pažastimis suėmę, vilko į kiemą. Pasviro, perbalo, aiktelėjo, bet baimė užgniaužė jai gerklę. Ji garsiau nė nesušuko.

—    Laurynai! — suriko iš visų jėgų Margevičienė. — Karniau!

—    Ramiau, gražuolės, ramiau.

Ir kai trečiasis kazokas, tas juodasis, nubėgo laiptais žemyn ir girtu, pragariniu juoku palydėjo draugus, pusgyvę, alpstančią Viktutę betempiančius, Laurynas pamatė ir pajuodo kaip anglis.

Jis šoko prie lango geležinių virbų ir atvirto atgal.

Jis šoko antrą kartą: virbai sujudo.

Kai jis šoko trečią kartą, virbai sulinko, langai suskambėjo. Stražnikas šovė į langą.

Laurynas nepasitraukė. Persimainęs, baisus, jis tik kriokė, tik daužė virbus, nebodamas taiklesnio šūvio.

Iš kambario išbėgo susijaudinęs Ulijaninovas.

— Čto za kriki11)? Dirbti negalima!

11 Kas čia rėkia.

Išėjo ir kazokų vyresnysis.

Senos moterys, žydai, senukai, stovėję apie valsčiaus namus ir verkšlenę, staiga išlakstė kaip žvirbliai, trankaus šūvio išgąsdinti.

Margevičienė apalpo.

Viktutę numetę ant prisnigto, pašalusio kiemo, kazokai prunkštaudami pasislėpė už namo.

VIII.

Užėjo trečia naktis. Tamsi.

Ant miestelio blykstelėjo žvaigždės. Pradžioje mirgėjo nedrąsiai, tartum verkdamos, bet kai mėnulis, išplaukęs iš po debesų, atgręžė veidą į bažnyčią, drąsiau sumirgėjo ir žvaigždės.

Miestely vis dar tebetriukšmavo girti kazokai. Dalis jų ir stražnikų jau buvo sugrįžę į savo pirmykštes vietas, bet apstus būrys dar liko. Jie tebetrankė duris, tebedaužė langus, tebegaudė pabėgusiuosius.

Čia suimami, čia paleidžiami žmonės ir suklykdavo, ir suaičiodavo.

Nebebėgdavo žmonės į valsčių nei maldauti pagalbos, nei smalsauti. Visų širdys buvo suvarstytos, ašaros nebe ašaros.

Gydė motinos dukras, sūnus; tėvai bijojo iš trobos išlįsti.

Tik maža dalelė geraširdžių, užsispyrėlių žmonių naktimis slankiodavo aplink miestelį, šelpdavo sužeistuosius, ieškodavo mirštančių.

O mirštančių nestigo ir po trijų dienų.

Pagal bažnyčią visi namai tamsūs, lyg susikūprinusios, juodomis skaromis apsigobusios senutės. Čia viešpatavo tyla kaip grabe.

Bieloglovaitė buvo pabėgusi. Ilgiau kaip parą su Martinkiene ji gydėsi Klapatauskienės sandėliuke. Vos gyva vakare ėjo namo, bet kely kazokai ją pačiupo ir vėl sumušė. Ji šliaužė prie šventoriaus kaip akla, šliaužė bent mirti netoli mylimosios bažnyčios. Pailso. Apalpo. Gulėjo šventoriuje aukštienyka, rankas išskleidusi, tartum prie žemės prikalta. Jos drabužiai buvo sudraskyti, veidas kruvinas, galva sukapota. Kasos paleistos mirko purve ir kraujuose. Blakstienas kilstelėjusi, ji silpnai sustenėjo, mėgino pasikelti, bet nebeturėjo jėgų.

—    Pondieve, vandens, — sušnibždo.

Išgirdo tai šalia šventoriaus tvoros gulįs Dinikas. Ne iš karto ir jis pajudėjo: sumušė jį, sukapojo, prie pat namų sučiupę. Būtų nuvedę į valsčių, bet jis nebepastovėjo ant kojų. Nutempė pusverstį ir paliko.

Sąmonės nebetekdamas, rodos, sapnavo Dinikas antrą kartą lipąs į varpinę ir mušąs į varpus. Gaudžią, rodos, didžiuliai varpai kaip dvi bažnyčios, o jis dar šaukiąs, dar plyštąs: „Gelbėkit, vyručiai, mane, retavokit, mirštu !“

—    O Jėzus, — suriko kažkas prie špitolės, ir tik dabar Dinikas prisiminė, kas įvyko.

Paskutines jėgas sukaupęs, dantis sukandęs atsisėdo. Čiuptelėjęs už pakaušio, pamatė savo ranką nukirstais pirštais, kraujais sukepusią, ir vėl atvirto. Tik danguje, rodos, sumirgo milijonai mažyčių žvaigždelių, tik, rodos, pasipylė jos ant šventoriaus.

Antra naktis apie šventorių kaip šešėliai slankiojo du vyrai ir moteris. Apsižvalgydami, saugodamiesi priešo, kaip pelės slinko jie prie sužeistųjų. Bieloglovaitė vėl mėgino pasikelti.

—    Zosyte, volungėle, — sušnibždėjo moteriškė, prie jos pasilenkusi.

—    Kas čia? Panele Švenčiausioji...

—    Tai aš, Zosyt. Vyrai, o Jėzus, Marija, skubėkit!

—    Tss, tyliau, tyliau!

— Galva ronyta, vyručiai. Dėl Dievo meilės! Zosyte, ar nepasikeli?

—    Vandens . ..

Visi trys sugulė ant žėmės. Kas daryti? Juk kiekvieną, mėginusį gelbėti sužeistuosius, įtardavo sąmokslininkaujant, kapodavo be pasigailėjimo, mesdavo į kalėjimą.

—    Reikia jai perrišti galvą, galvą, — dusdama šnibždėjo moteriškė.

—    Kokie plaukai! Kaip perriši?

—    Dievulėliau mano, — pravirko moteriškė. — Nebėr tavo kaselių, Zosyte! Žirkles! Adom, bėk, atnešk žirkles!

Pakėlė savo kruviną galvą Bieloglovaitė ir stipriai įsikibo į moteriškės pečius.

—    Rozalyt...

—    Ką, vargšele? Tyliau, išnevožys ir mus.

—    Rozalyt, ar aš tebeturiu kairiąją akį?

—    Tebeturi, dūšyt, tik kraujais apkrekėjus.

—    Oi, galvą sopai

Bieloglovaitė dairėsi apjakusiomis, baisiomis akimis ir vis arčiau glaudėsi prie moteriškės.

—    Dievulėlis tave atsiuntei

—    Tyliau, volungėle, prapulsim.

—    Vo aš mirsiu, vis tiek mirsiu... smertis.

—    Gyvensi. Dievulėlis švelniomis rankutėmis tave paglostys, — vos nepravirko Rozalija.

Tai jos draugė, jos kūma mieliausia.

Bieloglovaitės veido bruožai buvo ištampyti. Ji kabinosi į moteriškės pečius, o kita ranka stipriai atsirėmė į žemę, tartum ligonis, mėginąs ištrūkti iš mirties patalo.

Atkūprino vyriškis su žirklėmis ir puodeliu vandens. Žirklės buvo surūdijusios, avims kirpti. Jos girgždėjo kaip du surūdiję kalavijai.

—    Ar mane kirpsit?

—    Tyliau, kažkas ateina.

—    Kaip nori: smertis ar plaukai? — piktai sušnibždėjo vyriškis.

—    Smertis! Be plaukų kur aš dėsiuos. Už Jėzusėlį, už bažnyčią smerties nebijau.

Ji paleido ranką, virto ant žemės, sukniubo, ir balsu sukūkčiojo. Adomas nebelaukė. Viena sauja suspaudė kruvinas kasas, kita keletą kartų čakštelėjo.

—    Ateina, ateina! — sušuko perbalusi moteriškė ir keliais išslinko iš šventoriaus.

Vyriškis betgi grįžo. Pasisėmęs vandens, jis perpylė jos kruviną galvą ir tuomet šoko per tvorą.

—    Nenoriu! Jėzau Marija, verčiau smertis, smertis ...

Ji apalpo.    ,

Dar linksmiau nušvito mėnulis, žvaigždes padidėjo ir ėmė pleventi kaip paukščiai žibančiais sparneliais. Aprimo miestely. Bieloglovaitė gulėjo viena tarp dangaus ir žemės. Ji nematė žvaigždžių, nei mėnulio. Tik kažkur pasąmonėje jautė, kad drėgna žemė čiulpia ją į save ir migdo amžinai, amžinai. Ji net nusišypsojo, veide išnyko skausmas, baimė.

Dinikas buvo laimingesnis. Susilenkdamas, ropla prie jo prislinko vargonininko kaimynas, jaunas vaikis, ir pagelbėjo nuo žemės pasikelti.

—    Einam, einam ...

—    Kojų nebepavelku.

—    Pas mus į tvartelį...

—    Duok, Dieve, tau dangų. Ranka nusopo kaip ratuojama, — sustenėjo Dinikas.

Berniukas pūkštė, bet jį ant pečių užsimetė, sunkų, kaip šlapią rąstą ir nunešė.

—    Šičion, lįsk, lįsk!

Dinikas įrėpliojo į mažytį tvartą. Baltaveidė karvė buvo begulanti. Netikėtai įsiveržę, vyrai karvę išgąsdino. Ji striktelėjo, prisiglaudė prie sienos. Nuo jos šonų varvėjo dvokiąs degutas .. .

—    Papūnis sakė, kad čia pasikavotum. Jis matė tamstą gulintį...

—    A-a-a. Dieve, užmokėk ...

Berniukas išbėgo ir prirėmė duris. Dinikas

valandėlę gulėjo, žiūrėdamas į išsigandusią karvę. Kas minutę vis ryškiau ėmė busti jo sąmonė. Jis suprato, kad jam reikia slėptis. Bet kur? Argi mėšle?

Ūmai jis išgirdo keletą balsų. Kalbėjo rusiškai: kazokai, aišku. Nieko nelaukdamas, kad ir sužeistas, kad ir vos gyvas, Dinikas įsikasė į mėšlus mikliai, greitai kaip kurmis ir galvą prisidengė karvei paduotu šienu. Rankovė prilipo prie kruvinos rankos, šilima perėjo per kaulus, skausmas aprimo. Tarytum mylimas svečias minkščiausiame gulte Dinikas mėšle užmigo.

Trečiasis — Saunoris — šliaužė link Kražantės. Iš kairiosios ausies jam tekėjo kraujas. Jei palenkdavo galvą į kairę, tai į viršugalvį skausmas mušdavo kaip plaktuku. Žemė, sruogomis sušalusi, drumzlino sniego nuberta, styrino rankas ir kojas. Atsigulęs ant pilvo, jis suprato upės neperplauksiąs; iš lėto slinko į kairę, į miestelį.

Pro namų kertes žvilgčiodamas, prisiklausydamas šliaužė Saunoris pas žydą Leizerį, kuris gyveno arčiausiai. Petkus pas jį malkas kapodavo, Saunoris buvo pigiai pardavęs rugių ...

Gal priims Leizeris, gal išgelbės ... Juk ir jį, Saunorį kazokai antrą kartą sumušė. Kol kazokai bus, nepasiekti jam namų.

Mėnulis pasislėpė už debesų, miestelis nutamso, nors į akį durk. Visas jėgas sukaupęs, Saunoris pagaliau prišliaužė prie žydo namų ir atsargiai pasibeldė. Tyla. Tuomet Saunoris, jau visai alpdamas, stuktelėjo į langą taip smarkiai, kad bematant durys klinktelėjo.

— Kto tut, gospoda*)? — iškišo Leizeris apšepusį veidą.

—    Leizeri, aš, Saunoris, retavok!

—    Ui, — sušuko Leizeris ir pabalo. — Nebegyvas tu! Ui, kraujas!

—    Įleisk ...

Leizeris iškišo galvą kaip varnėnas iš inkilo, apsižvalgė ir karštai ėmė šnibždėti.

—    Pro čia negalima. Ui, man sudegins. Eik, Saunoris, aplink.

—    Nebepaeinu.

—    Rivke, kum hier!**) Ai, ai! Niu, eik čia, niu, tik repečkom, repečkom. Kazokai visur veizd. Ai, ai, ai! Tss-ss-ts!

—    Leizeri, nebijok. Pamanys, kad šuo.

—    Šuns? Koks tu šuns? Niu, gichar!***).

Saunoris 5rėpliojo į Leizerio trobą. Langai iš

vidaus buvo uždengti juodais skudurais, viduje degė žvakės.

*) Kas čia, ponai?

**) Rivke, eikš.

***) Greičiau.

—    Vandens, Leizeri!

Įbėgo Rivkė. Suveltais plaukais, išblyškusi, taukuotą šlebę užsimetusi, ji piktai pagrasė vyrui ir vėl pasislėpė.

—    Ui, nėr vandens, nėr. Lipk čia, lipk.

Žydas pakėlė dangtį.

Įkrito Saunoris į rūsį kaip maišas ir vos nesuklykė iš išgąsčio. Patamsyje gulėjo nejudą ir nekalbą žmonės. Jis nė neklausė. Jis suprato, kad čia tie patys kražiečiai, pasislėpę nuo kazokų bizūnų, nuo kalėjimo.

Saunoris prisiglaudė prie šalto mūro, panėrė galvą, ir jį ėmė krėsti šaltis. Rodos, norėjo pratarti žodį, paklausti, kas čia daugiau yra, bet neįstengė, nė lūpomis nepajėgė krustelėti. Tik girdėjo dūsaujant, stenant, ir iš vienmarškinių, pilkuojančių lopų įsitikino, kad čia jo draugai.

—    Čia mes uždusime, — tarė kampe girgždąs balsas, ir Saunoris pažino Katkų.

—    Juozai, ir tu čia?

—    Aš. Koją maskoliai išlaužė. Saunoris, tur būt?

—    Taigi. Įmetė žydas kaip maišą.

—    Tylėkit! — grasinamai tarė kažkoks vyras tamsoje ir atsistojo. — Tas žydas kaip aniols.

—    Antra diena dūksta, iš palėpių iškrapšto... O jis mus laiko.

—    Betgi čia smirda pasiutusiai, — jau pajėgė ištarti Saunoris. — Smarvė net dangtį kilnoja ...

—    Tas senis čia smardina.

Smarvė buvo neaprašoma. Oro trūko, šaltis krėtė kaulus, baimė varstė visų širdis.

O viršuj kaukšėjo žingsniai, šlepsėjo šliurės. Gal nesuprato kražiečiai, bet žydas bijojo sudėti akis. Apsiraišiojęs kaktą ciceliais, rankas apvyturiavęs odiniais, blizgančiais apivarais, jis meldė Abraomo Dievą, kad neįsibriautų pas jį kazokai. Tik iš smarvės, iš jų tylių dūsavimų, kurie ir pro akmenis prasiveržia, kazokai suprastų, kodėl Leizeris toks neramus.

—    Ak, ir man būtų bėda, — vos neverkė Leizeris, — man būtų didelė bėda. Nė Abraomo Dievas neišgelbėtų. Kaip viesulą užtraukčiau nelaimę ant visų Kražių žydų.

Pro namo šalį nudainavo girti kazokai.

Leizeris stabtelėjo kambario vidury, užgesino žvakę ir gulė ant grindų. Rūsy šnibždėjosi. Rūsy prašė vandens, o pro plyšį sklido tokia smarvė, kad Leizeris atmetė galvą.

—    Ignai! Ignai!

—    Ką sakai? Ar man? — pasigirdo iš požemio prikimęs balsas.

—    Tu smardini. Ui, kaip tu smardini! Per tave mes visi kaput...

Kazokai nuėjo. Žydas lengviau atsiduso. Jis nuėjo pas žmoną.

—    Gei!*).

—    Rugių parduodavo, malkas sukapodavo, baronkas pirkdavo. Paskutinė naktis: rabinas sakė ... — aiškino Leizeris žmonai ir pabučiavo jai į veidą.

*) Eik.

IX.

Retas žinojo Sorelio skausmą ir paslaptį.

Jis nekentė rusų kazokų.

Jis nekentė jų kaip faraono, žydus išvariusio iš Egipto žemės.

Tik be šeštadienio Sorelis bijojo apie tai prasitarti.

Penktadienį, vos saulei nusileidus, jis melsdavos, kratydamas, purtydamas galvą iki apsvaigstant.

Ir visuomet maldą baigdamas, pamatydavo kazokus: praskrisdavo, pratrypdavo jie baisūs, kruvinomis rankomis kruvinais kalavijais.

1861-63 metai. Lenkmetis ...

Sorelio tėvas Mauša slaptai statė maistą Telšių miškuose apsuptiems sukilėliams. Jis sočiai pelnė, bet tikėjosi dar daugiau. Vienas kartas nemelavo: kazokai sučiupo Maušą ir pakorė ant storos ąžuolo šakos.

Laukė Sorelio motina, laukė Sorelis ir dukterys tėvo sugrįžtant. Nesulaukė. Kiti žydai, išgverusiais ratais apvažinėję visus žemaičius, parvežė liūdną naujieną.

Skurdas apniko Sorelių šeimą. Svirpliai nečirškėjo pakampiuose, šaltis kaulų nelaužė, bet mintis praturtėti, įsikurti kokį gešeftą, ypač nuomoti Šemetų smuklę, išdulkėjo iš jų galvų. Tai ir buvo baisiausia.

Vertėsi Sorelis stintomis, puodais, vėliau skarelėmis, karoliais ir, greitai pasenęs, greitai išsieikvojęs ir turtą, ir jėgą, užsidėjo ant pečių kromą.

Kromą vilkdamas, pagalvodavo Sorelis, kad, jei ne liūdna tėvo mirtis, nereikėtų jam tokios sunkenybės tampyti.

Antra para baigėsi, o Kražiuose vis triukšmas ir triukšmas. Nei kazokų, nei stražnikų nesumažėjo. Tardytojas Ignatjevas, prokuroro padėjėjas, isprauninkas ir pats Klingenbergas vis dar tebetardė kražiečius, tebegaudė išbėgiojusius.

Žmonės čia šiepdavos, čia vis dar pakliūdavo į kazokų nagus. Bent kiek pasipriešinę ar šiaip iš veido nepatikę, būdavo sumušami, sukruvinami ir paliekami kelyje. Iš čia instinktyviai, sąmonei temstant, šliauždavo prie bažnyčios, į šventorių ar linkui Kražantės, kuri šiuo kartu jiems rodėsi dar kazokų nesaugojama.

Toli už vienuolyno mūrų, ant nušalusios kupstuotos žemės, gulėjo senis, atkiūtinęs ginti Kražių bažnyčios kartu su žmona. Jis nešūkavo, nelaidė akmenų į stražnikus ir laimingai buvo išsprūdęs iš bažnyčios, tik nebesurado savo

žmonos. Dešimt kiemų apėjo, šimtą žmonių išklausinėjo, kiekvienam su ašaromis nupasakojo, kaip jo Praksėdėlė atrodanti, bet neužtiko jos nė pėdsakų. Ir nežinojo senis ką bedaryti. Keturiolikos metų duktė namie, sūnus karinės prievolės pašauktas, ūkis vienas kaip paklydusi šarka, kudakina palaidos vištelės, krypuoja, bliauna karvutės, kažin keno prižiūrimos ar ne.

Dievotas buvo senelis iš pat mažens. Kai jo sūnų buvo „vėjas“ nusmelkęs pusiau, kai nebevaldė visos kūno pusės, senelis pirko Telšių bažnyčiai mišiolą, o į Šiluvą beveik keliais nuėjo ir išverkė iš Dievo stebuklą. Vienas vienatinis buvo sūnus ir toks lipšnus, darbštus. Atsigaiveliojo jis vasarą, o rudenį ir visai pasveiko.

Išgirdęs, kad Kražių bažnyčią rusai užpuolė, senis metė visą savo lobį ir, namą švęstu vandeniu apšlakstęs, laukus, gyvulius peržegnojęs, nubėgo į Kražius.

Neseniai gavęs iš sūnaus laišką, taip gražiai surašytą su „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“ ir baltųjų rankelių bučiavimu, pranešimu, kad „aš, jūsų sūnus Ignas, esu pakeltas į puskarininkius“, jis pakėlė akis į Nukryžiuotojo Kristaus paveikslą ir dėkojo jam. Tai kaipgi jis ars žemę, šers gyvulius, valgys riebius kopūstus, jei Kražiuose Dievas skriaudžiamas, jei visi, kas gyvas, bėga jam nusilenkti, pasirodyti, kovoti už Jo bažnyčią, atsidėkoti?

Danguje vis dar tebepleveno žvaigždės, tik šaltis kaustė žemę, vagojo jos veidą blizgančiomis slidžiomis raukšlėmis.

Senelis nugirdo šventoriuje kažką vaitojant, akyse jam švystelėjo net vyro šešėlis, tačiau jis nebepabūgo. Sutemus grįžo atgal ir pamiesčiu kiūtino arčiau prie bažnyčios galvodamas, kad Dievas viską pakeis į gerą.

Užklupo vargšą du kazokai ir sumušė. Ant kelių atsiklaupęs, aiškino nieko nedaręs, tik savo žmonos ieškojęs, bet Dono sūnūs jo neklausė.

— Tikriausiai šnipas — uostinėja,—nuskiedė pro dantis vienas kazokas. Kitas čakštelėjo bizūnu per galvą, tiesiog į smilkinį. Senis aiktelėjo ir krito ant žemės.

Sušvilpavo ir vėjas. Skrido jis žemai, pagal šalčio sukaustytą žemę ir pūstelėjo seneliui į veidą. Šis atsigavo. Bet širdis verkė. Verkė daužydamasi krūtinėj taip gailiai, taip graudingai, nors iš akių neriedėjo nė viena ašara. Ak, nepravirko senelis, tėvui, motinai mirus, nesudrebėjo jo apatinė lūpa, kai prieš trejus metus, gyvulių marui užėjus, krito jo paskutinis meitėlis. Tiktai kai sūnų vežė į kariuomenę, jis nusišluostė akis, bet ir tai nosinė liko sausa: kietas buvo žemaitis. Jį gyvenimas kad ir įkaitindavo iki raudonumo, bet nė karto nebuvo suplojęs: jis buvo kietesnis už geležį, už plieną, nors skausmas, gyvenimo vargai kaip rūdys įsisunkdavo į jo širdį. Šito niekas nepastebėdavo, tik jo žmona, gyvenimo draugė, kuri jam buvo brangesne už visus Žemaičius.

Staiga nugirdo senis, kad netoliese, apie trejetą šimtų žingsnių nuo jo, kažkas šnibžda. Akis prasitrynęs, susiėmęs rankomis, kad vėjas nepūstų snaigių, o šios tirpdamos ant blakstienų jų netemdytų, įsižiūrėjo, visas jėgas sukaupdamas.

Čerška žemė, čirpsi skarda ar geležis, girdėti rusiški šnibždesiai.

—    Vėl kazokai ateina, — krustelėjo jis lūpomis. Prigulė prie žemės ir susirietė, kad tamsoje manytų, jog tai kupstelis.

Garsai didėjo. Švystelėjo ugnelė ant žemės, sukrutėjo trys šešėliai.

Mirštama baimė apniko senį. Dabar jis aiškiai pamatė, kad žmonės tūpčioja vietoj, o vienas kasa duobę. Kasa sunkiai, kažką kaldamas į žemę ir prunkšdamas kaip arklys.

—    Užmuštuosius laidoja, — balsu pagalvojo jis.

Valandėlę, dvi, tris jis gulėjo ramiai, ir šis posakis išspruko jam iš lūpų, tartum kažkas pašalinio, jo neliečiančio. Tiktai kai pamatė antrą švieselę krintant ant žemės, jis sustiro iš baimės ir siaubo.

—    Na, o jei mane pamatys ir užkas?

Staiga suskambėjo aiškus ir ryškus balsas:

— Stoj*)! Kas čia?

*) Stok!

Senis krustelėjo galvą, tačiau ji pasidarė sunkesnė už visą kūną, nė nepajudėjo. Pro apšalusias blakstienas nužiebė jo žvilgsnis iki Kražantės. Aiškiai pamatė artėjant šešėlį, pagaliau, išgirdo ir kalbant.

—    Sveiki, ponai kazokai. Tai aš, žydas Sorelis.

—    Ko čia tau reikia?

—    Ui, aš kromininkas, ne metiežnikas. Jūs žinot, ką gubernatorius pasakė? Muškit metiežnikus, bet žydų nerušiokit. ..

— Na ir čiort s toboi12)! Bėk namo.

—    Nagaikų gausi ir tu!

—    Gaspodin kozak,13) jei manęs nemuši, aš žinau vieną daiktą.

Vienas šešėlis išsitiesė ir priartėjo prie Sorelio.

—    Stoj! Ką tu žinai?

—    Ui, a faininke mergaičių, — visas suvirpo Sorelis, net senis gulėdamas matė, kaip kratosi jo galva. — Tik ša, ui, ša!

—    Bej židą,“14) vyk nuo čia! — šūktelėjo balsas.

—    Ui, už ką žydą? Ar aš bažnyčią gyniau? Ne mišiugina kop.15) Tie durniai gynė, tie prieš ponus kazokus ranką pakėlė. Jei taip man, tai aš cakt, cakt!

12 Na, ir velniop tave!

13 Pone kazoke.

14 Mušk žydą.

15 Kvaila galva.

Priėjęs kazokas nebeklausė. Bizūnu pertraukė Soreliui per pečius, o šis suklykė, sugageno kaip pašauta žąsis ir nuplampojo tolyn.

—    Matė tas biesas! — priėjo kazokas prie būrelio.

Ne viską senis suprato rusiškai, bet šį kartą, rodos, kiekvieną žodį kažkokia nematoma jėga jam vertė. Nesuprato dar, kas čia dedasi, bet jau kūnas pats stingo, baimė šiaušė plaukus.

— Laidoja kažką, užkasa tie netikėliai, — puolęs poteriauti, galvojo senis.

—    Nadielajam dielov s etim gubernatorom,*) — dar garsiau prašneko kazokai. — Semion greičiau kask arba velkame į upę.

*) Pridirbsime dalykėlių su šiuo gubernatorium.

— Jau!

Blykstelėjo šviesa. Trys šešėliai pasilenkę žiūrėjo į žemę svarstydami, ar užteks gilumo. Ir senelis pamatė duobę. Šalia duobės gulėjo sukruvinti moters ir vyro lavonai. Moteriškė buvo įsukta į margą skarą, su kokia buvo atėjusi jo Praksėda. Pamatė senis, ryškiai pamatė vieną numargintą žąselę ant kojos. Kita koja buvo basa, pamėlynavusi, tartum gangrenuota. Vyras buvo apdengtas miline ir batuotas. Kulnys buvo apkaustytos pasagėle, tiek nudilusia, kad ji žibėjo kaip stiklas.

Šviesa užgeso, bet senio akyse ji tebežibėjo. Aiškių aiškiausiai jis tebematė duobę, vyrą ir moterį.

—    O Jėzau, Marija, — staiga sušuko senis ir pakilo ant kojų.

—    Kto tut?*)

—    Ką jūs, parmazonai, darote?

—    Tsss, molči!**)

*) Kas čia?
**) Ts, tylėk!

—    Netylėsiu, bet rėksiu visa gerkle.

Šaukdamas, griūdamas pribėgo senis prie kazokų ir sukniubo.

—    Pati mano, O Jėzus, Marija!

—    Tylėk, prakeiktasis!

Kazokai ir lavonus užstojo. Jų veidai buvo ramūs, nelyginant jie tik kiaulę svilintų.

—    O Jėzus, Marija, leiskite!

Vienas išsivilkęs kazokas stovėjo prie duobės ir sumerkė akis. Prikandęs lūpą, sugarankščiavęs kaktą, jis žiūrėjo į senį per draugų pečius, taip smarkiai pūsdamas pro nosį, net garas ėjo.

Karštai perbėgo kraujas senio gyslomis, akys sužvilgo piktai, nenumalšinamai, pirštai sutratėjo. Nebe sumuštas jis buvo, nebe perkirsta galva ir išbėgusiomis, kaip jis pats manė, smegenimis. Pro tarpkojus, pro rankas, įsirėmusias į šonus, senelis matė Praksėdos skarą, tik veido neįžiūrėjo: buvo tamsu tamsutėliai.

—    Iš kur tu? — paklausė kazokas, stovįs prie duobės.

—    Ak, juk ir jūs žmonės, pabijokit Dievo, — staiga susielvartavo senis ir visas suvirpėjo. — Mano sūnus taip pat žalnierius!

—    Tu kareivis?

—    Ne, ne, mano sūnus. O aš pats nuo Telšių. Jėzau, Jėzau, juk tikrai mano pati, — staiga suklykė senis, pastypčiomis pasikėlęs ir tikrai pamatęs savo žmonos skarą,

—    Eik namo, kvaily! — stūmė jį kazokas.

—    Žmonės, retavokit! Gyvus į žemę kasa!

—    iš visų jėgų sušuko senis ir puolė prie kazokų.

—    Vot, čiort!*)

*) Tai velnias!

Kalavijo šonu vožė kazokas seniui per galvą, ir jis susirietė, sugargaliavo, ir jo akys užsimerkė.

Sorelio figūra judėjo tamsiame fone. Pagaliau sustojo atokiau kaip pranašinga dvasia, kaip pakaruoklis, gąsdinąs prietaringą žmogų.

Spiaudydamiesi, pašnibždomis kalbėdamiesi, kazokai lankstėsi prie žemės: iš tolo atrodė, tartum jie, plaukdami per upę, į sūkurį patekę, taškytųsi vietoje.

—    Ar, matai, — kumštelėjo vienas kitam kazokai.

Sorelis stovėjo.

—    Tai tas prakeiktasis žydas!

Pykštelėjo šūvis:    jis nuzvimbė, nuaidėjo, skrosdamas nakties tylą, o Sorelis suriko gervės balsu ir sukniubo ant žemės.

—    Biesams tiesiog taikei. Pridarys žydai skandalo!

—    Nebijok, pasikels.

—    Dar blogiau, — atsakė trečiasis. — Išplepės nubėgęs. Kalba prokurorą esant minkštą ..,

—    Spiauti kazokui į prokurorą!

Sorelis suplasnojo lyg višta, smiltyne kapstydamasi, o kai pakilo, tai kaip kulka nuzvimbė.

Rytas buvo šaltas.

Sorelis ilgai miegojo, bet pabudęs savo žmonai papasakojo visa, ką matęs, girdėjęs. Ši apalpo.

Į skvernus įsikibusi, Sorė laikė savo vyrą, kad jis nebeeitų į miestelį, bet kromininkas, Senąjį Įstatymą cituodamas, mėlynuodamas įrodė, kad moteris neturinti proto, negalinti net drįsti vyrui trukdyti, ir išbėgo iš namų.

—    Ui, šito niekas nežino. Niekas nepamano. Gyvus žmones laidoja, užkasa. Ai, gevalt! — šnibždėjo jis pats sau kaip poterius ir, čia vienam šnipšt į ausį, čia kitam, pasileido į Latelius pas ponus Dobkevičius.

Sorelis viską žinojo. Jis žinojo, kad ponia Dobkevičienė buvo suimta, ištardyta ir. paleista ir kad ji tik viena iš visų dvarininkų turėjo auksinę širdį.

—    Ui, kas bus, kas bus, kai aš jai viską pasakysiu, — mąstė Sorelis, nukaitęs kaip žarija, keleliu klampodamas. — Tik vieni Dobkevičiai iš manęs nepirkdavo, parka vadindavo. Dabar pamatys, kad ir aš turiu širdį, o kazokų nekenčiu! O gal ten buvo Rimkus? Ne! Mačiau jį suimtą!

Kratė žydas galvą, blaškėsi jo mintys.

—    Visi žydai buvo geri, bet aš geriausias. Nunešiau jiems ėsti, visas naujienas išrokuosiu. Kazokai pabus, vieną kitą išveš, numarins, bet Žemaičiai liks. Liks ir Sorelis Žemaičiuose, ir jo kromas. Prisimins kražiečiai jį buvus fain žydą, nė vieno kazokams neįdavus. Dargi į jį patį tie razbaininkai šovė iš pištalieto. Tuomet pirks iš jo, tuomet brangiau mokės, ir jis bent prieš mirtį visą vištą šabase suvalgys. Dievas geras, Dievas galingas. Jis duoda ašaras, bet nepasigaili nei šypsenos, nei auksinių pinigų.

—    Ar ponia namie? — pūstelėjo iš burnos atodūsį Sorelis, tarnaitę sutikęs.

—    Serga.

—    Ui, užjovyk, kad Sorelis. Aš tiek papasakosiu, tiek apznaiminsiu, ir ponia tuojau išgis.

—    Kad tave kiaurai!

—    Tu pati kiaurai, ožka.

— Von! Dar jis čia zambrys! Žinai, kad poniai iš tavęs nieko nereikia.

—    Pasakyk poniai, ba rėksiu.

—    Durnius.

—    Ak, ką ta mergė, — mąstė Sorelis, kiek nusivylęs. — Ponia kitaip mane priims.

Tarnaitė netrukus grįžo.

—    Eik, tik per kuknią.

—    Ui, aš galiu ir per kuknią, ir per stogą. Ponia mane priims?

—    Tik rioglink, susimildamas.

Žemo ūgio, stora, apyplačio veido senyva moteriškė sutiko Sorelį prievirtuvy.

—    Jasna pani, — šoko pasakoti Sorelis. — Į mane kazokai šovė iš trijų pištalietų. Kad aš visą amžių be druskos valgyčiau!

—    Na?

—    Jasna vielmožna pani, aš žinau:    tamsta viską gali. Tamstos tokia gera širdis, tokia švelni. Aš drebu ...

Dobkevičienė susirūpino ir uždarė virtuvės duris.

—    Nebūkštauk, pasakok, tik nešauk. Mano vyras serga.

—    Dėkui, ui, dėkui, aš taip bėgau, taip bėgau.

Atsisėdo Sorelis, pliaukšėjo sau per juodą., ilgą drabuži, mirkčiojo akimis, purtė galvą.

—    Ui, vai, kas dabar neserga, jasna pani. Mejeriai išsigando. Ponia žinai, šita galantereika. Gimdė mėnesį anksčiau, ui! O Mejeris verkia, nusiskandinti nori. Šliomienė trečią dieną neėda. Mano žmona kaip vanagas pasidarė, tik plūsta, plūsta. Ui, ponia, ką aš čia kalbu. Kazokai dešimt lavonų užkasė ! ! !

Dobkevičienė nubalo.

—    A ich bin aid! Viską mačiau savo akimis, net buvau pasilenkęs prie duobės. Kazokai jodinėja po kaimus, muša ir muša, o aš vis paskui. Vo tie sumušti šliaužia prie bažnyčios, aš paskui. Gubernatorius liepė žydų nemušti. Nebijau aš,

jasna pani, kazokų. Bet anie mano tėvą pakorė! Prisiekiau Abraomo Dievui.

—    Kurgi tamsta matei?

—    Dėkui, ponia, kad mane tamsta pavadinai. Ui, dideliai man malonu. Kur? Vo gi už klioštoriaus! Aš galėsiu parodyti.

—    Pone Dieve, kokie laikai!

—    Metiežas, tikras metiežas. Tik nė vieno nepakorė. Ui, jei būtų pakorę ... Ir žinai, kodėl aš pas jasną ponią atbėgau?

—    Ne.

—    Ponia esi gera kaip angelas, razumna kaip Saliamonas, nepyk. Ot, parašyk carui, viską parašyk. Anuos į turmą sugrūs, į Sibirą išveš. Tie mužikėliai rašė; bet ką anie gal rašyti? Ui, aš geriau koja parašysiu, kaip Razminas ranka.

Oobkevičienė tylėjo, giliai susimąsčiusi. Mielas šį kartą jai buvo šitas žydas, baisios jo naujienos, nors ir pati suprato, kad nekiekvieną jo žodį galima imti tikru pinigu.

—    Ar areštuotųjų dar neišvežė?

—    Ui, Andriejauską jau surišo. Tamstos darbininką, sako, į Sibirą išveš. Gevalt, jasna pani. O kad mane vežtų, aš neverkčiau. Ui, man būt smagu. Tai kaip, ponia, jei eisite, aš parodysiu. Galėsiu naktį nuvesti į tą vietą, kur užkasti. Man rabinas sakė: caras neleido žmonių kotavoti iki smerties ir į žemę užkasti.

—    Gerai, gerai. Bet mane pačią suims!

—    Ui, jasna pani, kaip gali tamstą suimti?

Sorelis pašoko.

—    Jasna pani, aš toks biednas žydelis, — puolė prie Dobkevičienės. — Kai ramybė sugrįš, gal ir ponia pasakysi: tas žydas, tas Sorelis už jus ašaras liejo.

Žydas pravirko:    lašėjo iš akių ašaros net barzda sušlapo.

—    Koks aš dideliai biednas. Sidabrinį rublį veizdžiu vieną kartą per dešimt metų. Variokus visi duoda pažaliavusius. Ui, gevalt...

—    Na, neverk, nesigaluok, — švelniai šyptelėjo Dobkevičienė ir išeidama tarė: — Palauk.

Įėjo tarnaitė ir Soreliui padavė rublį.

—    Ui, kad anai vis būtų su cukrum, kad jasna pani ... Aš geidžiu ranką pabučiuoti ,. .

—    Dar ko! Ponia sakė, kad bėgtum ir nešnekėtum čia buvęs.

—    Tik manęs nemokyk. Į kąsnelius sukapos — necyptelsiu.

—    Tai visų galų žmogus. Bėk jau!

—    Nebūk tokia pikčiurna, — nušvito Sorelio akys. — Stučkų tau atnešiu, muilo . ..

—    Su tomis stučkomis tu, kaip šėtonas su savo palydovais, — apsižvalgė tarnaitė. — Atnešk ar ką jau .. .

—    Skarelę nutašytą, žibančią. Tokia graži tavo kakta, razumna .. .

—    Liežuviu raitoti tu moki, — net kaistelėjo mergina.

X.

Jojo penki kazokai: trys pasuko Į Dobkevičių dvarelį, du į kairę.

Kelios varsnos nuo Dobkevičių, kirtimuose, stovėjo trobelė, ankšta, siaura, lyg milžino delno suplota, lentiniu stogu dengta, baltu kaminu pagražinta.

Rioksojo ji vidury dirvono kaip šuns ląsta, be jokio medelio, be tvoros mietelio, be kitos kokios pastogėlės. Trobos langai šiaip taip buvo Įžiūrimi lyg mažiausia žvaigždelė dangaus erdvėje, tik užburbėję, užšalę, net baltavo iš lauko. Nesunku buvo suprasti, kad tos trobos pečius seniai bebuvo kokią malkelę ar žabų saują surijęs.

Kazokai prijojo ir lingavosi balnuose abejodami, ar čia gali rasti gyvą žmogų. Tačiau vienas pamatė pro langelį krutantį šešėlį ir nušoko nuo arklio. Nušoko ir antras.

— Zdrastvuj, babuška.*) Ar metiežnikų yra?

*) Sveika, bobele.

Senutė Grigulienė stovėjo trobos vidury prasižiojusi, drebanti. 71 metų amžius ryškiai atsispindėjo jos veide.

Trobos durys buvo šlapios, apšarmojusios, nors lauke šaltis mažai tesiautė. Pečius, nors ir naujas, bet jau suskilęs, lovelė menkutė, ir ta pati pakrypusi.

—    Ko nekalbi?

—    Nesuprantu, ponaitėliai.

—    Dočka jest, a?*)

—    Dočka mirė.

—    O sūnus?

—    Neprigirdžiu ...

Senutė rodė į ausis, bet rankos šokinėte šokinėjo. Suprato ji, kad kazokai ieško jos vienatinio sūnaus, Kostelio, kuris, vos spėjęs užšokti ant pečiaus, nė kvapo nerodo.

Priepečyj buvo vąšelis. Virė bulvienė.

Kazokai persižvelgė, ir vienas jau norėjo eiti laukan, tačiau kitą nelabasis stūmė žvilgterėti, kas garuoja.

—    Gal vodką**) verdi, sene, a? Apie Varnius sunkia ....

—    Vodkos nėra, ponaičiai ... Ir mano a. a. tos tručiznos negėrė.

—    O kas ten ant pečiaus? — kilstelėjo kazokas galvą.

—    Paršeliai . ..

*) Dukrelė yra, a?

**) Degtinę.

—    Ė, ė! Kelk, molodec.

Senutė nutirpo. Sūnus suprato pažintas. Sujudėjo, pakilo, akis ėmė trinti.

—    Ponai, ponaitėliai, — sugageno senutė. — Jis vienas pas mane. Ubagėliai mes ...

—    Lipk žemyn, — suriko ir antras kazokas. — Vodki nėra, o metiežnikų pilna.

—    Ne metiežnikas jis ... Vaikis dar.

Sūnus nušoko nuo pečiaus ir stovėjo ne tiek nusigandęs, kiek susigėdęs. Tai buvo šviesiaplaukis, ištįsęs šešiolikos metų pusbernis, šviesiomis, kūdikiškomis akimis.

Senutė puolėsi čia prie sūnaus, čia prie kazokų, virpėdama, kūkčiodama, aiškindama.

—    Trys mano sūnūs žaliūkai mirė. Vyras pernai į amžinatilsį nukeliavo. Ugnelė trobesius sudegino. Pasigailėkit! Jis mano visa pamačis, mano vienintelis ... O Jėzau, Jėzusėli...

—    Vrioš*), babuška. Meluoji, nors mes ir nesuprantam. Caras įsako, reikia klausyti. Renkis, jaunuoli, — linksmai Įsakė kazokai.

*) Meluoji.

Sūnus nusikabino nuo gembės kailinius, įsispyrė į klumpes, užsitraukė kepurę. Jo veidai buvo ramūs, rankos nevirpėjo. Tik kepurės matikę prie galvos spausdamas, kiek susiraukė, nes ir jo galva dar nebuvo sugijusi.

—    Mama ...

—    Tai eisi?

—    O kas ?

—    Mane vieną ... Ne!

—    Nešūkauk, bobše. — pagrūmojo senesnysis ir parodė bizūną.

—    Neisi, Kosteli...

—    Mama!

—    Užmušti tave veda, užkapoti kaip vanagai. Vo už ką? Neleisiu! Verčiau tegul mane!

Senutė įsikibo į sūnų, persimainė, pasidarė baisi ir rūsti.

—    Skoriej,*) sakyta! — pyko senesnysis kazokas.

*) Greičau

—    ]is nekaltas. Nebuvo per metiežą. Aš buvau!

Senutė mušės į krūtinę, rodė rankomis, kad ji daužiusi bažnyčios duris, laidžiusi akmenis. Kazokai nesuprato. Senesnysis timptelėjo ją už rankos ir nustūmė į kampą.

—    Biesai tą senę nematė. Čiort s niej! — užjausdamas prašneko jaunesnysis.

—    Įsakyta — šventa! — atsikirto draugas.

Senutė vėl pripuolė. Kaip iš medžio krisdama katė, ji kabinosi į kazokų krūtines, šaukė, maldavo, o sūnus stovėjo nė krust, baltas baltutėlaitis.

—    Surišime tave, jei puldinėsi, bizūnų gausi!

—    Nesuprantu. Nevidonai jūs. nesuprantu. Bet akys jūsų pasako. Pakoros Dievas už mane seną, už mano ašaras. Atstokite!

Senesnysis kazokas įširdo. Nutraukęs nuo vagio storą rankšluostį, jis čiupo senutei už rankų ir bematant jas suveržė. Senutė nebeverkė. Ji urzgė, šniokštė, plūdosi, pasiryžusi gyventi ar mirti. Jos multininis sijonas švaistėsi į visas puses, gyslotos, pageltusios blauzdos virpėjo. Vienplaukė, nubirusiais žilais plaukais ant kaklo ir akių ji spruduliavo, gaudė kvapą kaip skęstanti. Jei rankos nebūtų taip greitai buvę surištos, jei bent ištraukti jas būtų pajėgusi, sudiev kazokų akys!

—    Rišk sūnų! — sušuko jaunesniajam.

Kazokas Kostą susirišo be pasipriešinimo.

Sūnaus rankos buvo nedidelės, švelnios, nors jau pūslėtos ir nudaužytos. Laikė jis jas atkišęs ir žiūrėjo į motiną pilnomis gailesčio akimis.

—    Nesiduok, nesiduok kaip avelė tiems bambizams, kraugeriams! — duso senutė.

Tuščios buvo vargšės pastangos. Su sūnum surištą ją išstūmė pro duris ir varėsi į Kražius, jodami, keikdami.

Sušilusi, nuvargusi, persigandusi ir perpykusi ėjo senutė, sūnaus vedama, pririšta prie jo rankos.

—    Kaip Dievas dar veizdi į tokius darbus! Ką aš tam ciesoriui esu padariusi, kad taip mane kotavoja? Gaudykite metiežnikus, ne mane seną:..

—    Mamyte, nesielvartauk, nepyk, — šnibždėjo sūnus.

—    Trobelė viena liko. Ugnelė tebesmilksta. Jėzus, Marija ... — pravirko motina kruvinomis ašaromis, pravirkdė ir sūnų.

Verkė abudu eidami, vienas antram ant kojų mindami, rodos, žmogžudžiai į katorgą varomi.

—    Razbaininkams tokios nešėnavonės nedaro, vagims ...

Kelyje pasitiko sublogusį, sustyrusį neužaugą, Purpalių Miką. Be kepurės, vilkdamas didžiules vyžas, pasišiaušusiais plaukais, jis bėgo pustekinis, visu balsu verkdamas.

Senutė stabtelėjo. Sustojo ir kazokai.

—    Ar mamos ieškai, Mikuti?

—    Papūnio.

—    Gal Kražiuos.

—    Buvau .. . Nėra. Sako, nutrucijo ...

—    Užbėk į mano trobą, Mikuti, užgesink vąšelį. Kai paleis — saldų arkliuką nupirksiu.

—    Vo man ...

—    Nugi tau, pupyt. Matai, kad ir mane seną į turmą veda.

—    Gerai, dėdienyt.

— Tik nepadek, vaikeli.

—    Be kalbų! — riktelėjo senesnysis kazokas. — Pirmyn, o tu, parše, marš!

Nubėgo Mikutis vyžomis pliaukšėdamas kaip liežuviais.

Senutė aprimo. Ji persižegnojo, atsiduso ir meiliomis akimis nuglostė sūnaus veidą. „Ot, neperskyrė mudviejų bedieviai, ir gana“, pamąstė. Ją knietė pasakyti sūnui, kam bėgiojo į bažnyčią, kam nepaklausė jos senos, bet nebeįstengė, prisiminusi motutės posakį: „Tu Dievui vieną kartą, Dievas tau šimtą“.

Dobkevičius sirgo. Jam sutino kojos ir skaudulys augo gerklėj.

Izabelė jį slaugė pati, nes gydytoją sunku buvo prisišaukti.

Liandsbergis trumpai buvo gubernatoriaus pašauktas į egzekuciją, užtat atleistas gydė ištrūkusius iš kazokų nagų dešimtimis. Jo neprisišauksi.

Prisikentėjo juodu. Per tarnus, o dažnai ir patys, ypač Izabelė, vežiojo prie bažnyčios maistą, patarinėjo, kurį laiką budėjo bažnyčioje ir nakvojo bažnyčios rūsyje drauge su visais.

Kiekviena skaudesnė smulkmena jų širdis giliai, nepamirštamai paliesdavo.

Kartą Dobkevičienė jau buvo suimta, tardyta. Paleido. Tačiau ji nerimo. Nujautė, kad dar ne galas. Ar maža dabar žmonės išplepa?

Prie Dobkevičių rūmų kazokai prijojo nepastebėti. Sukruto tarnai, kai kazokų arkliai kaktas sudūrę į prieangį.

— Tik neplepėkit niekų, — subaudė Dobkevičienė merginas, kazokus pamačiusi. — Prašykite į vidų.

Dobkevičienė įbego į salonėlį ir atsisėdo. Suposi į kutuotą skarą, valdėsi.

— Ak, kad tik vyro nekamantinėtų!

Du kazokai įbildėjo į vidų, trečias liko prie arklių.

—    Sveika, poniute, — prakalbo vienas, žvaliomis, rudomis akimis dairydamasis po kambarį. — O kvepia čia pas tave kaip rojuje.

Dobkevičienė vos nešyptelėjo.

—    Kuo galiu ponams tarnauti?

—    Ne mums, bet imperatoriui reikia tarnauti, — prabilo antrasis, juoda barzda veidus nusiželdinęs. — Renkis, važiuosime.

—    Kur?

—    Pas tardytoją.

—    Mužikėliai viską išpasakojo, — kikeno antrasis, kažkodėl akių nenuleisdamas nuo Dob-kevičienės juodo galvos uždangalėlio. — Tamstos augintinis ...

—    Tuščias kalbas vėjas nešioja. Aš jokio augintinio nepažįstu.

—    Ne tuščios, barinia.*) Sako, pas jus parako sandėlis esąs.

*) Ponia.

Nusijuokė, lengviau atsiduso Dobkevičienė.

—    Ir patys matote, kad vienos pasakos. Prašau sėsti.

—    Kur ponas?

—    Serga.

—    Peršalo, tur būt, avinus bevežiodamas metiežnikams?

Karčiai nurijo senutė šitą pastabą.

— Nėra mums laiko sėdėti. Įsakyta atvežti ponią ir poną.

—    Kiek aš įstatymus žinau, tai policija turėtų šito reikalauti.

—    Dabar ne policija ponai — mes!

—    Vadinas, mane areštuojate?

—    Ir tamstą, ir vyrą.

—    Bet sakiau, kad vyras serga.

—    Valdžia mums to nesakė.

Suprato Dobkevičienė, kad kažkas yra rimta, jei kazokai tokie įžūlūs. Mokėdavo ji su rusais reikalus atlikti, suprasdavo jų sielą, čia audringą ir nepermaldaujamą, čia vėl atlaidžią ir ašarojančią dėl pagauto žvirblio. Ir pinigas rusui buvo šventas daiktas, minkštinąs jį net tuomet, kai jis pakelia kalaviją aukščiau galvos. „Tačiau kazokai dviese. Jeigu juodu gimę ir augę viename kaime, jeigu drauge gėrę, pešęsi ir vėl bučiavęsi, tai penkis rublius vienam būtų galima įsprausti. Nekeltų jie vyro iš lovos ir jai leistų karieta nuvažiuoti. Bet jei ne, jei juodu, pavyzdžiui, vakar ar užvakar susipykę, tai baisu su šitokiu reikalu ir krustelėti. Ot, gaila, kad šią valandą nėra to amžino kromininko“, pagalvojo Dobkevičienė. „Jis mikliai viską atliktų“.

—    Vis dėlto, ponai, prisėskite. Gal dar be pietų? Tegu aš ir metiežnikė, o stiklelį turiu.

Per prievartą, visas jėgas į šypseną sukaupusi, nusijuokė Dobkevičienė ir paslapčiomis pažvelgė į kazokus.

Vienas grįžtelėjo akimis į draugą, styptelėjo, kitas gi stovėjo kaip stulpas.

—    Tarnybą atlikdami, mes negeriame.

—    Tarnyba nepabėgs.

—    Ponios žmonės basliu man per galvą vožė.

—    Kodėl mano?

—    Žinome. Jie patys, tamsūs, bailūs, nebūtų šito išdrįsę.

Piktai suplakė Dobkevičienės širdis. Pakilo ir plačiais, juodais sijonais, nusiuvinėtais gelsvais nerinėliais, nušlamėjo prie durų. Atsigręžė. O pikta dabar ji atrodė. Veidas išdidus kaip Anglijos karalienės.

—    Surišite mane ar leisite arklius pasikinkyti?

Kazokai susižvelgė.

—    Apie arklius mums nieko nesakė.

—    Keturis verstus aš pėsčia nenueisiu.

—    Na, važiuokite, — tyliai tarė jaunesnysis kazokas. Tik ir poną būtinai.

—    Jis serga! Netikite — įeikite.

—    Mums vis tiek ...

Sutrenkė Izabelė duris ir dingo kambariuose.

Dairėsi kazokai į sienas ir vienas su kitu kalbos nemezgė. Dešimt sprindžių nuo lango kabojo Dobkevičiaus dėdės portretas. Rūstus, piktas senis, persijuosęs kažkokia garbės juosta, žiūrėjo į kazokus kone gyvomis akimis. Greta, apskritų iš žvilgančių, kaulo rėmų šypsojosi jauna, kūninga dama. Iš gorseto baltavo jos krūtinė, tartum dvi baltos rožės rausvame inde. Akys didelės, tankių blakstienų pridengtos, žibėjo gyvai, ant lėliukių, rodos, tik šiandien užkrito rytmečio rasa po lašą.

Toliau nuo sienos atloštas, rodos, akis nuleidęs, kabojo portretas vyro, rusų pulkininko uniforma apsitaisiusio. Perdaug raudonas veidas ir dideli, geltoni ūsai pulkininkui tiko. Jis buvo panašus į perpykusį kazokų rotmistrą, prieš kuri jauni, seni kazokai stovėdavo ramiai kaip tvora.

—    Velniai rautų! — net šūktelėjo jaunesnysis kazokas.

—    Kas?

—    Nu vot: polkovnik!

—    Tak točno. Kaip ir mūsų Škuradiorovas,

—    Cha cha cha! Bravo!

—    Toji barinia, matyt, geros širdies, — smalsiai šyptelėjo pirmasis.

—    Poliačka.*) Išgerti duos ir gubernatoriui parašys. Žiūrėkime, kad nepabėgtų.

*) Lenkaitė

—    Bet pulkininkas tikras . . .

—    Čiort s nim. Poliak ...

Po pusvalandžio, į paprastus ratus susėdę, važiavo Dobkevičiai į Kražius.

Palenkęs galvą, skausmingai nublausęs veidą, šokinėjo Dobkevičius vežime, o žmona valdė arklius. Paskui jojo trys kazokai, papirosą po papiroso mesdami per arklių galvas.

Nepatenkinti buvo vienas kitu. Dvare sustojo, o nei mergų nepagnaibė, nei nepašaudė.

Jie pavijo senutę motiną, pririštą prie sūnaus.

Motina vos bevilko kojas. Ne ji sūnų kalbino, bet sūnus ją. Reginys buvo graudus: pajuodusiu kaip žemė veidu, užverktomis akimis senė ėjo klupdama ir, rodos, nebesuprato, ką jai sūnus kalba. Tartum eina ji ir žino, kad kapuose duobė iškasta ir grabelis sukaltas. Regis, neberūpi jai nei lūšnelė, pusiau suplota, nei paršelis, kriuksįs papečyj maitinamas, nei sūnaus ateitis.

Prilaikė Dobkevičienė arklius ir net aiktelėjo.

—    Gospoda, juk taip barbarai elgiasi, — suriko Dobkevičienė.

—    Važiuokit, kur važiuojate, — atsiliepė lydį senutę kazokai.

—    Negi jie žmogų užmušė?

—    Važiuokit, važiuokit! — ragino paskui vežimą joją trys Kubanės sūnūs.

—    Trrr, nevažiuoju.

—    Tai pėsčius nuvesime.

—    Negąsdinkite per daug, negąsdinkite, — susinervino Dobkevičienė ir iššoko iš vežimo. — Mano dėdė pulkininkas, Petrapily tarnauja, rasiu teisybę.

Kazokai aprimo. Jie sujojo į vieną vietą ir puse balso kalbėjosi.

—    Gelbėk, brangiausia ponytėle, gelbėk! — prašneko užkimusi motina. — Kaip galvažudžius kokius mūčija!

—    Už ką gi taip, vargšeliai?

—    O Dievas Tėvas žino. Putrelę viriau namie, įšoko ir tempia. Kojų nebepavelku. Gelbėk, ponyte, laisvink. Rankos, štai, nutekėjo suveržtos.

—    Tučtuojau važiuoju pas jūsų pulkininką ir viską papasakosiu. Argi taip galima? — drąsėjo Dobkevičienė, prie moters priėjusi.

—    Šitaip negalima. Barinia, taip negalima, — bamtelėjo kazokai, bet jau buvo atlyžę, nebe tokie drąsūs.

Dobkevičius sėdėjo vežime, į juodus kailinius įsisupęs, tylus.

—    Jei dar ponas, tai vežimu veža, o jau vargšus, rankas surišę per kietą žemę basus tempia, — kiek atkuto senutė, pajutusi, kad gal dar šiandien jai ir neteks savo duobės pamatyti.

—    Paleisk, ponas kazoke. Tamsta, rodos, širdingesnis, matau iš veido, — atsigręžė Dobkevičienė į jauniausiąjį. — Niekuomet netikėčiau, kad rusai gali būti tokie beširdžiai.

—    Įsakymas, barinia.

—    Kvailo įsakymo nereikia vykdyti.

Iš daktaro Liandsbergio ėjo Keterauskas Tai buvo pagarsėjęs klumpių, šaukštų, medinių šakių dirbėjas, o iš vargo sulenkdavo ir ratą, statinaitę padirbdavo. Iš Dobkevičių gavęs pusę dešimtinės žemes už tai, kad pakaustė ratus ir poną visuomet per vardines pasveikindavo, Keterauskas ir trobelę susilipdė, ir žmoną dainininkę sugebėjo vesti, ir kas sekmadienį taukuotą pasmakrę šluostydavosi.

Šventoriuje Rimgaila, besigindamas nuo kazokų, jam pačiam netyčia buvo nubalnojęs nosį, o kai jis pabėgo toliau, stražnikai šovė, ir kulka įsmigo į dešiniosios kojos kaulą. Šliaužė Keterauskas tris verstus, o paskui, marškinių rankove koją persirišęs, šiaip taip visą parą išgulėjo namie kazokų nesurastas. Tiktai kai koja ėmė brinkti, neperkalbama, nepermaldaujama žmona įsivertė jį į vežimą ir nuvežė pas gydytoją. Nesisakė juodu pavardės, nes nė vienu ponu ar šviesesniu žmogumi jau nebepasitikėjo. Liandsbergis liepė žmonai su arkliais grįžti namo, kad kazokai neužkluptų ir jo paties, kaip per didelio geradario, nenuvestų pas prokurorą. Paskui kulką išėmė, koją gražiai sutvarstė ir, pas save kiek palaikęs, liepė iš lėto žingsniuoti namo.

Šlubuodamas, apsižvalgydamas žengė Keterauskas pagrioviais. Kazokas jį pamatė.

—    Stoj!

Keterauskas atsigręžė, sustojo. Du kazokai paspaudė arklius ir jojo tiesiog prie jo.

—    Stoj!

Keterauskas ėmė bėgti. Jis bėgo taip gailiai, tartum viena koja būtų medinė, ir, pamatęs nepabėgsiąs, ėmė šaukti:

—    Retavokit! Retavokit!

Tuo tarpu jaunasis kazokas priėjo prie senutės, išsitraukė kalaviją.

—    Ką jūs darote!!! — sušuko Dobkevičienė.

Senutė išsigando ir vos ant žemės nesusmuko.

—    Nebijok, matuška, — šyptelėjo kazokas ir taip mikliai brūkštelėjo tarp motinos ir sūnaus rankų, kad kalavijas nė prie drabužių neprisilietė.

—    Bėk namo, bėk!

Du kazokai jau vedėsi verkiantį, šlubuojantį Keterauską.

—    Į vežimą jį! — sukomandavo rūstusis kazokas.

Keterauskas įsikibo į vežimą, bet jį kazokai atplėšė ir kaip maišą įmetė prie Dobkevičiaus kojų.

Izabelė įprašė į vežimą ir Kostą.

Vežimas nutratėjo, nugirgždėjo smarkesniu šuoliu, o paskui jį pikti ir išalkę kazokai.

Senutė nebėgo namo: ilgai ji stovėjo kryžkelėj lyg paklydėlis ir, kai sūnus atsigręžė, pamatė motiną bėgančią paskui...

XI.

Apie šimtą keturiasdešimt kražiečių vyrų ir moterų, sukruvintomis galvomis, nugaromis, vienmarškinių, buvo verste suversti į vežimus ir išvežti į Šiaulių, Tauragės, Kauno, net Vilniaus kalėjimus.

Ruošėsi paskutinis etapas — aštuoni vežimai.

Po keturis lyg į gubas surišti, užlaužtomis ant nugarų rankomis, gulėjo kražiečiai vežimuose ir klaikiomis akimis dairėsi po miestelį, su kuriuo, ne vienas taip galvojo, amžinai atsisveikino. Miestelyje nė gyvos dvasios. Tylu.

— Į Raseinius! Greičiau! — sušuko barzdotas stražnikas, ir etapas pajudėjo.

Slidinėjo ratai, arkliai ramiai mėtė kojas, bet suimtieji šokinėjo ratuose kaip negyvi, kaip bulvių ar kopūstų maišai. Šlapios virvės buvo giliai jsiveržusios į rankų riešus, sielas audrino blogas nujautimas, skaudi baimė, kas bus. Kai draugas, smarkiau atsilošęs į šoną, dar skaudžiau suverždavo rankas, tuomet būdavo girdimas silpnas, tačiau širdį veriąs uiskimas. Net stražnikai persižvelgdavo.

Rimgaila buvo surištas su Urbonu ir dar dviem kaimynais. Jis gulėjo šonu, galvą atmetęs ant šiaudų ir visą žvilgsnį sukaupęs į barzdoto stražniko nugarą. Stražniko pečiai buvo platūs, kaklas riebus, riestainiais raitytas ir kratėsi kaip taukinė. Nei pykčio, nei pagiežos Rimgaila nebejautė, neapmaudavo. Jis buvo vanojęs rusus spragilu, keliems nubalnojęs pakaušius, per spūstį suvožęs ir saviesiems, gėrėdamasis pasijutęs Samsonu, kovojančiu su liliputais. Kitų paskatintas, paūkčiotas vos vos buvo susilaikęs nepribaigęs vieno padžiūvusio, piktai žibančiomis kaip opšraus akimis žandaro, puolusio jį.

Rusai šnekučiavosi, keikėsi, spiaudėsi, Urbonas trukčiojo rankas, o Rimgaila gulėjo ramiai, rodos, negyvas. Jis prisiminė senio Viduklės klebono pamokslus, kai ką iš Šventojo Rašto, kantičkų... Argi Jėzus Kristus tiek tekentėjo? Argi ne Jį, Dievo Avinėlį, plakė, ar ne Jam davė tulžies išgerti, o vėliau nukryžiavo? Jėzus nepyko. Atleido visiems kaltiesiems ir po trijų dienų kėlėsi iš mirusiųjų.

Anksčiau klūpodamas prie klausyklos, Rimgaila kad ir įdėdavo visą savo širdį į išpažintį, kad ir prisimindavo, jog Dievo sūnus rūsčiai sutiks jį Juozapato pakalnėj už tai, kad jis neiškentė gavėnioje neatsipiovęs gabalėlį lašinių, kad giedodamas karunką įgnybo vienai merginai į šlaunį, o ši išsigandusi suriko ir sukėlė visoj šeimoj juoką, o pagaliau ir pasipiktinimą, bet vis dėlto tokio skausmo, šilimos, tokio pasibaisėjimo Jėzaus kančiomis širdy nesuteikdavo. Dabar, kad ir gavęs per trisdešimt rimbų, kad ir apspardytas, su sudaužyta galva, jis prieš Dievo Sūnaus kančias pasijuto mažas, mažytis vabalėlis. Pynėsi, mirguliavo šiaudų pakratuose Jėzaus Kristaus gyvenimas, kunigo atpasakotas, bobučių paryškintas, kantičkų nugiedotas. Prasilavinusiam žmogui daug būtų kilę klausimų, širdis būtų trankiusis abejodama, ilgėdamasi užuojautos ar pikto atpildo, o Rimgailai viskas buvo aišku. Ūmai nustojo skaudėjusios ir kūno žaizdos, ūmai, rodos, rankos atsipalaidavo ir rusai virto netikėliais. Tai jiems Kristus, su Panele Švenčiausiąja susitaręs, įkvėpė norą išbandyti, ar Rimgaila, Urbonas, Andriejauskas, Saunoris, Stonkus, Karnius ir visi kiti kražiečiai iš tikrųjų myli Dievą, ar drįs jie nukentėti už jo bažnyčią bent milijoninę dalį to, ką jis, Dievo Sūnus, kentėjo už jų nuodėmes? Taip. Kas dabar apmaudauja, tą pikta dvasia gundo.

—    Vyrai, aš nebegaliu. Rankas išsuksite, — gargaliuodamas sušuko Urbonas.

—    Kas yra? — atsigręžė plačiapetis stražnikas.

—    Rankos, pone stražnike. — aiškino Ivanauskas rusiškai.

—    Dabar jau ponu vadinate, metiežnikai. Et, kvailiai, kvaileliai! Už ką jūs kentėjote?—lingavo galvą atsigręžęs stražnikas, bet arklius liepė sustabdyti.

—    Už Dievą, — pats nepasijuto ištaręs Rimgaila.

—    Kvailys!

Stražnikas atleido Urbonui rankas, o šis išblyškęs, sukruvintas, gęstančiomis akimis žvilgterėjo į jį, žodžių neberasdamas jam padėkoti.

Čia pat jau buvo Jauniškiai.

Pilnatis, kaip degąs veidas, siaurute juosta švietė kelią. Pagrioviuose tartum gyvi šmėkčiojo pakrypę kryžiai, statulėlės ir vėl skendo tamsiuose šešėliuose. Akimis lydėjo Rimgaila kryžius, statulėles, o kiti, sėdėdami atrėmę nugaras, lyg užsikirtę, lyg kažko supykę, galvų prieš kryžius, prieš statulėles nelenkė.

—    Vyrai! — nugąsčiavo Rimgaila žegnodamasis.

Vyrai tylėjo.

—    Koks šviesus mėnulis! Ir kaip jis aukštai, — galvojo sau vienas Rimgaila. — Ar čia seniai ponas Tvardauskas buvo susitaręs su velniu ir pardavęs jam savo vėlę? Iš aguonos grūdo statė jam piktosios dvasios bažnyčias, ežerus aukso pripylė. Prispirdavo ponas Tvardauskas velnius pavirsti arkliais — juodžiai įsiręžę tempdavo arklą, kelmus plėšdavo. Užsigeisdavo ponas Tvardauskas — velniai virsdavo gyvatėmis, o jis kapodavo jas lazdele kvatodamas, keikdamas. Pagaliau, kartą atėjo ir jam galas. Nors ir nekaltą kūdikį prie širdies priglaudė, velniai jį prirėmė prie sienos, pačiupo ir pakilo už debesų. Vėjas ūžė, švilpė, pakaušis jau rėmė dangaus mėlynę. Striuka buvo Tvardauskui. Verkti pradėjo ir tiek ašarų išliejo, rodos, visam pasauliui gana. Negelbėjo. Staiga prisiminė, kad dėl savo puikybės, dėl noro linksmai gyventi nesiskaitė su Dievo žodžiais ir todėl nebeteko dangaus. Mato: mėnulis po šonu. Kai užgiedojo Tvardauskas Panelės Švenčiausiosios giesmę, velniai pasišiaušė ir paleido jį ore. Tuomet užsikabino jis ant mėnulio ir liko. Net ir šią dieną ten tebegyvena.

Plaukė mintys ramiai, kaip tie debesys viršum galvos. Matė mėnulyje baltą barzdą, šypseną. Gyvas Tvardauskas, toks, apie kokį pasakodavo jam bobutė. Ir pasijuto taip smagiai, taip stebuklingai ramiai, kad jis, Rimgaila, su piktąja dvasia niekuomet nėra bendravęs, neužmiršęs Dievo.

Ratai stuktelėjo į akmenį. Rimgaila kaukštelėjo galva į pynę ir, kiek pajėgdamas, pasitaisė nugulėtą šoną. Jei būtų pajėgęs tuo metu išreikšti savo dvasios būseną, būtų sušukęs:    „Vyrai,

nenusiminkime ir nepykime! Mes patarnavome tokiai didingai jėgai, kuri net Tvardauską išgelbėjo. Žegnokitės!“

Tik penktą ryto valandą suimtuosius atvežė į Jauniškių kaimą, kuriame buvo viena troba ir toj pačioj smuklė. Išvargusius, nusilpusius, lyg pritroškintus, atrišo stražnikai ir leido parūkyti. Nė vienas betgi iš jų neturėjo tabako. Drebėjo susiglaudę, kai kurie lindo į šiaudus.

Stražnikai užsirūkė, padavė arkliams ir vaikščiojo skersai išilgai, papirosais lyg akimis žybčiodami. Ką jie be keiksmų, šūkavimų šnibždėjosi, žemaičiai beveik nesuprato. O didžiabarzdis rusas staptelėjo ties vežimu, kuriame sėdėjo Urbonas, ir ilgai į jį spoksojo mažutėmis, mirksinčiomis akimis.

—    Šalta, a?

—    Šalta, — atsakė Urbonas.

—    O kam švarkus išmėtėt? Į gudrybes slinkote!

—    Mes niekuo nekalti, namie buvome, — atsiliepė vienas pamėlynavęs kražietis.

—    Eto, brat, vrioš!*) Štai šitą, — pirštu dūrė į Rimgailą, — aš pats mačiau.

Visi nutilo. Šeši stražnikai jau beldėsi į smuklės duris ir šaukė degtinės. Plačiabarzdis apsižvalgė.

—    Prieš carą? Kur jūsų galvos? — kraipė jis galvą. — Imperatorius milijoną generolų turi. O kiek kareivių! Visame pasauly musių tiek nėra. O jūs su vyžomis prieš carą. . Tpfu, duraki!**).

*) Tai, brolau, meluoji!

**) Kvailiai.

—    Bet bažnyčia mūsų, — netikėtai išsitarė Rimgaila.

—    Jūsų tik mirtis; štai! Daugiau nieko!

—    O Dievas? — kažkas burbtelėjo.

—    Už Dievą, už cerkvę? Ech! Ar nepabėgsite?

—    Ko čia bėgsime. Nekalti mes, ponas, — maldaujamai kalbėjo pamėlynavęs žemaitis. — Suronyti...

—    Teismas išaiškins, o aš... matau, kad jums šalta...

Pasišalino stražnikas ir drauge su kitais įėjo į smuklę.

—    Aš sušalsiu. Kaulai skauda, — ėmė nerimauti Ivanauskas kitam vežime.

—    O prabaščius teisybę šnekėjo. Prieš vėją nepapūsi, — sumurmėjo pamėlynavęs žemaitis ir vėl atsigulė ant šiaudų.

—    Vyrai, dar caras nieko nežino. Prašenija per Prūsus nusiųsta, pamatysite, — įsiterpė Urbonas.

—    Varnas varnui akies nekerta, — nučepsnojo antrame vežime Stulginskis, bet nusispiovė ir nutilo.

—    Vo, vyrai, ar mūsų nesudegins? — Prašykimės, gal paleis...

—    Nebijok, nežliumbk, — piktai subarė Laurynas.    

—    Galinčius, mat...

—    Bobos dūdų nepaleido, tai jis. Manyk, kad galinčius esi, ir būsi!

—    Mano bulvės laukuose, — beveik verkšleno kelmiškis senis.

—    Ne bulvėmis rūpinkis, bet dūšia. Mirsi!

—    Žinia, mirsiu. Ir Tadas Blinda smertį gavo...

—    Kas čia per kalbos ! — šūktelėjo palikęs stražnikas, nekantriai dairydamasis į smuklės duris.

Tuo tarpu išėjo plačiabarzdis stražnikas. Dvi gorčines kaip nupenėtas žąsis po pažastimi pasikišęs, jis žengė tiesiog prie Urbono ir stabtelėjęs apsižvalgė.

—    Šalta, a?

—    Dideliai šalta.

—    Na, kad tylėtumei kaip žemė! Nuo Sibiro neišsisukčiau, jei išplepėtumėte. Norite arielkos? — jau tyliau užbaigė rusas ir laimingai šyptelėjo.

Iš jo burnos jau dvokė degtinė.

— Dideliai puikiai būtų, — tarė Urbonas.

Išsitraukęs didelį lenktinį peilį, trejetą kartų gręžtelėjo į butelio pakaušį, ir cvaktelėjo.

—    Sėskite. Sėskite visi iš eilės. O tu pirmas, Urbonai. Išsižiok.

Abiem rankomis didelį butelį laikydamas, vyresnysis apdalino savo vežimui degtinės po gerą stiklinę.

—    Duonos pauostyti neturiu. Čia ne pulko balius.

Butelį pakliunkino ir pats užsivertė.

—    Šilčiau, Urbonai, a? — ilgai pūtęs pro ūsus paklausė. — Na, matote. Ne aš vaišinu, pats Dievas. Suprantate, Dievas jus pamilo ... Jeigu kas klaustų — „Nieko nežinome“, — atsidusęs, padaręs verkšlenantį veidą, kalbėjo barzdila.

—    Za vieru postradali*). Taip, ir aš esu krikščionis. Ar popas mus krikštija, ar kunigas, vis tiek. Dievas tas pats. Ar neteisybę sakau?

—    Teisybė! — šūktelėjo vežimas choru.

—    Molčat! Ramiau. Į Sibirą mane išvežtų. Ech, ką čia norėjau jums pasakyti?

Rusas vos nepersisvėrė per vežimą ir, smailuodamas į Urboną, lingavo galvą.

—    Štai ką reiškia arielka! Dūšios žudytoja, bet ir arielkai reikėtų bažnyčią pastatyti, tikrą bažnyčią! Užbūrė ji mus, ar ne teisybė?

—    Teisybė!

—    Molčat! Tylėkit! Mes vėl, štai, galim kalbėti kaip žmonės, nesipykdami. Aš rusas, Orlovo gubernijos, stražnikas. O jūs, velniai žino, mužički golyje, bosyje**). Vis dėlto aš su jumis kalbu, net išbučiuoti jus noriu. Za vieru! Na, tai ir ša!

*) Už tikėjimą nukentėjote. **) Nuogi, basi.

Senis pravirko. Per jo barzdą lašėjo didelės ašaros, galva jo vis labiau sviro ant šono. Matyt, kad likučiai jį staiga paveikė.

Laurynas gulėjo surištas su Šemetulskiu, Rimkum ir seneliu Zubriu, atkiūtinusiu nuo pat Radviliškio. Tai buvo senas knygnešys, pėsčias išvaikščiojęs visą Lietuvą. Nugirdęs apie Kražius, paliko šeimą, darbą ir bėgo gelbėti bažnyčios.

Laurynas visas drebėjo. Išvilktas iš daboklės be viršutinių drabužių, jis glaudėsi prie Rimkaus, o šaltis, įkyrus, drebinąs, ne tik kūną, bet ir kaulus negailestingai kaustė.

Kelias piktas pastabas dribtelėjęs, jis kaukšėjo dantimis, piktas lyg alkanas vilkas.

Nemalonus, slapios širdgėlos perimtas nerimas ir baimė tirpdė žodžius. Nežiūrėjo jie vienas kitam į akis, nesikalbėjo. Išblyškusiuose, sumenkusiuose veiduose buvo su kaupu kartumo, bet kartu ir išdidaus, geležinio atkaklumo: nesumažino jo gubernatoriaus pergalė, jo bizūnai ir pasityčiojimai. Protarpiais sudrebėdavo širdys kaip pagauti paukšteliai, prote blykstelėdavo baimė ir kažkoks gailestis, nepasitikėjimas vienas kitu, bet trumpai. Trumpai nubėgdavo, lyg padangėmis krintanti žvaigždė. Vos tik išgirsdavo stražniko balsą, vos pagalvodavo apie bizūnus, namus, pajusdavo kruvinas nugaras, vėl, ypač Laurynui, Rimkui, atkaklumas žvarbiu šalčiu perpūsdavo širdis.

—    Na, o tu, jaunikaiti, ar nenori? — priėjo prie Lauryno stražnikas.

Laurynas tylėjo.

—    Ko toks nekalbus?

—    Nenoriu.

—    Žiūrėkit! Audras vartei, o dabar knapsai. Gerk!

—    Nenoriu!

—    Ar nematai, kad aš tau bičiulis .. .

—    Tik bičiuliai ir suruošia šermenis...

—    Velniai rautų! Ir rusiškai neblogai bemokąs. O kiti tik gyvatiškai šnypščia, šnypščia. Gerk, sušilsi. Atmink, buvo pasauly širdis, kuri suliepsnojo ... Nenori?

—    Ne ...

—    Pasiusk, — supyko stražnikas. — Na, tai tu... — papurtė jis Rimkų už pečių. — Baisus esi, bet gerk.

—    Negaliu ...

—    Ir tu nenori... Eikit po velnių!

Stražnikas žvilgterėjo padilbomis, keletą

žingsnių žengė toliau nuo vežimo, bet staiga atsigręžė ir vėl priėjo.

—    Manot, kad aš jus mušti norėjau. Po velnių! Vyresnieji liepia, žiūri, reikia mušti. Juk už tai duoną gauni, už tai carui malonus. Ar jūs arklio nemušate? O kas gi jūs, jei ne arkliai? Ech, gubernatorius! Rytas tamsus, nėra žvaigždžių, mes vieni, mes vargšai... Gal dar arielkos?

Tuo tarpu išvirto iš smuklės kiti stražnikai ir klykiamai sudainavo. Išgėrusieji kražiečiai šypsojosi. Atšilo jų kaulai, oda pasidarė atsparesnė, kraujas greičiau tekėjo gyslomis. Pamėlynavusiam žemaičiui, kuris visą laiką galvojo apie kalėjimą ir tarėsi vežamas į tikrą pragarą, ūmai viskas nušvito: jis šypsojosi.

Sušilo ir Urbonas. Jis nė karto nenuleido nuo verkiančio ruso akių.

—    Aa, tu juokies, tu verki, tu kaip tas Judošius, Kristų už trisdešimt sidabrinių pardavęs, — galvojo jis. — Gerai...

Rimkus prisiminė savo kūdikystę, Kalėdas. Nosį prie nušarmojusio stiklo prispaudęs, ištarpinęs kvapu šviesų ratą, jis spoksodavo į prisnigtą kiemą, laukdamas tėvų grįžtant iš bažnyčios. Kiek būdavo džiaugsmo, kai visa šeima susėsdavo prie stalo! Nemanė tėvai, kad sūnus už bažnyčią bus sukruvintas ir į kalėjimą vežamas. Ištriško jam iš akių ašara ir nukabo ant ūsų. Kad Laurynas nepastebėtų, jis užsidengė veidą rankomis.

—    Šidinas iš mūsų, vyrai, — staiga prašneko ir Šemetulskis. — Ne kas kitas, kaip ponų vylius mus pražudė ...

Laurynas tebedrebėjo ir laukė, kada pajudės vežimai: šilčiau bus vežime besikratant.

—    Tadą Blindą priminė man tas senis, — galvojo Laurynas. — Kaip aš jį iki šiol buvau pamiršęs? Bent vyras buvo! Ponų palocius sudegindavo, rusams galvas nukapodavo!

Rimkaus nugara virpėjo, o Laurynas vis arčiau glaudėsi prie jo, nebejausdamas šalčio, skausmo, nebesielvartaudamas. To pasakiškojo „razbaininkėlio“ Tado Blindos gyvenimas, apie kurį jis buvo girdėjęs ištisas „Peklos knygas“, pasmaugė nerimą ir baimę.

—    Jei ne šie lepšės, aš pabėgčiau! — žaibas blykstelėjo jo galvoj.

—    Na, gana, pirmyn, važiuojame! — sušuko įkaušęs stražnikas.

Pirmasis vežimas sugirgždėjo, sugirgždėjo paskui jį ir kiti. Stražniko kišenėje tabalavosi dar vienas degtinės butelis.

Nė gyva dvasia jų nepalydėjo, niekas galvos neparodė. Tik kryželiai, tik statulėlės, genių iškapotos, nuo senatvės sutręšusios. Bet ir jos nebedžiugino, tik skaudino širdį. Jos bejėgės kaip ir jie, Laurynai, Antanai, Juozai...

Svajojo apsimiršęs, atitrauktas nuo tikrovės Laurynas, tabalavosi vežime, keliais daužydamas Šemetulskiui pakaušį, ir tartum naktigonis suniūniavo:

„Mes razbaininkėliai Bivainių miškų,

Didi vargdienėliai Lietuvos laukų ...“

Gretimam vežime Rimgaila pakėlė galvą:

—    Dievo rūstybė ir amžinas pasmerkimas tokiems ...

— O ar ne visiems tas pats — kažkas atsikirto.

„Jei mums ponas skriaudą daro,

Mes išvarom jį iš dvaro,

Sunaikinam jį,

Sunaikinam jį..“

Laurynas niūniavo vis garsiau ir garsiau, nebodamas nei Dievo rūstybės, nei stražnikų ...

Ėmė dribti sniegas. Žemė baltavo. Baltavo kaip nuotaka, o ratai juo toliau, vis silpniau bespaudė į žemės nugarą juodus diržus ...