LIETUVA BUS LAISVA
(VASARIO 16-TOSIOS MINTYS)
A. MERKELIS
Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė.
Jog leidai mums sulaukti tos dienos?
O kiek kitų į amžiną kelione
Nuėjo skurdūs, laukdami anos!...
Maironis
Prieš 33-jus metus Lietuvos sostinėje Vilniuje Vasario 16-toji mūsų tautai tapo brangia diena. Ta atmintiną dieną Lietuvos Taryba, vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamosi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 metų rugsėjo 18-23 d. lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, visam pasauliui paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada yra buvę su kitomis tautomis.
Tai buvo drąsus žygis: Lietuva tą dieną buvo paskelbta laisva ir nepriklausoma valstybe. Tai nepaprastas įvykis mūsų tautos gyvenime. Nuo jo mūsų tautoje prasidėjo naujas laikotarpis, turtingas didžiais kūrybiniais laimėjimais.
Vasario 16-toji — įsikūnijimas brangiosios mūsų tautos svajonės. šviesiųjų jos vilčių, didžiųjų jos troškimų.
Vasario 16-toji — didysis laimėjimas pilkųjų mūsų tautos didvyrių. kurie tamsią ir gūdžią priespaudos naktį narsiai kovėsi su dvigalviu ereliu, kurie ryžtingai ir drąsiai stojo į kovą prieš milžiną caristinę Rusiją, kurių negąsdino nei kalėjimai, nei žiaurių budelių žvėriški siautėjimai, nei, pagaliau, kartuvės; kurie, grandinėmis žvangindami skausmingais veidais, keliavo į Sibirą, ten kentė ir mirė. kad iš jų kapų keltųsi laisva Lietuva.
Vasario 16-toji džiaugsmu nuaidėjo per visą Lietuvą, jos aidas pasiekė ir karo audros iš savo tėvynės Lietuvos išblokštus lietuvius tremtinius. Buvo daug džiaugsmo ir šviesių vilčių. Visi ruošės grįžti į pirmuosius laisvės žingsnius žengiančią Lietuvą.
Lietuvai žengti į laisvę, į Vasario 16-tąją buvo nelengva. Slogiosios priespaudos laikais poetas Maironis ragino mūsų tautą nebėgti nuo kančios, bet kantriai nešti Golgotos keliu tautos kančių kryžių. Juk Golgotos kelias—prisikėlimo kelias naujam gyvenimui. Vargas kietas ir kančia skausminga arba žmogų sužlugdo, arba daro jį dar atsparesnį, dar kietesni, lyg tą plieną ugnyje užgrūdintą.
Mūsų tautos kelias į laisvę, į nepriklausomą gyvenimą buvo Golgotos kelias. Tad ir tautos prisikėlimas laisvam gyvenimui buvo džiaugsmingas, lyg Velykų varpai.
Daug aukų buvo sudėta laisvei atgauti, betgi kultūrinė ir politinė laisvė, atstatyta nepriklausomos Lietuvos valstybė mūsų-tautai daug davė. Laisvė išgelbėjo mūsų tautą nuo pražūties. Juk žmogus be laisvės, anot vaizdingo Vaižganto palyginimo, lyg tas be saulės nuvytęs augalėlis, tinkąs po kojomis pakreikti ir sumindžioti ...
Argi ne tokia buvo mūsų tauta slogioje rusų priespaudoje? Argi ji nevyto, argi ji nedžiūvo, argi jos svetimieji neskriaudė, nėmindė? Be laisvės ji vyto ir nyko. Rusai ją rusino, lenkai ją lenkino, o vokiečiai — vokietino. Ir medžiagiškai ir dvasiškai ji skurdo ir duso. Ji buvo tik etnografinė medžiaga ją pavergusių tautų gyventojams padidinti. Be laisvės, be nepriklausomos valstybės mūsų tauta ilgainiui visiškai būtų sunykus ir iš gyvųjų tarpo dingus, tepalikdama mokslui savo garsią praeitį ir gražią kalbą.
Laisvė, nepriklausomos valstybės atstatymas ne tik išgelbėjo mūsų tautą nuo pražūties, bet ir įgalino ją kurti, susidaryti geresnes gyvenimo sąlygas, kultūrinėmis vertybėmis įsigyti laisvės ir amžinybės teisę. Kas padalyta nepriklausomo gyvenimo metais, amžiais nebūtume pasiekę vergijoje būdami.
Jau vienuolikti metai, kai Vasario 16 d. mums nebe džiaugsmo, bet didžio ir gilaus susikaupimo šventė. Ją minint, mums skamba nebe Laisvės Varpo dūžiai, bet kankinamos tautos verksmas ir aimanos.
Šiandien, minėdami Vasario 16-tosios šventę, mes džiaugiamės ne laisvėje pasiektais laimėjimais, bet prie savo gyvos laidojamos tautos duobės, lyg tas Šekspyro Hamletas sprendžiame rūstų likiminį klausimą: “Būt ar nebūt?”
Mūsų tauta savo likiminį klausimą jau išsprendė tada, kai per jos žemę riedėjo priešo tankai, nešdami jai žiaurią vergiją ir mirtį. Tuo sunkiu ir, rodos, jau beviltišku metu mūsų tauta drąsiai pakėlė jai likimo mestą pirštinę ir narsiai stojo į žūtbūtinę likiminę kovą.
Tautos sąmonėje amžių įrašyta išmintis, kad kova ir kraujas yra vienintelės priemonės, kuriomis galima atgauti prarastą lais-
Laisvčs paminklas Kaune, Karo Muziejaus sodelyje.
vę. Galima iš tautos laisvę išpiešti, galima tautą pavergti, bet neįmanoma laisves ilgesio žmonių širdyse sunaikinti ir sužlugdyti tautos pasiryžimo siekti laisves. Žmones galima nugalabyti, bet kas įstengs nužudyti tautą, pasiryžusią gyventi ir dėl laisvės kovoti.
Mūsų tauta savo skaudaus likimo kelyje jau daug visko matė, patyrė ir iškentė. Tauta, mylinti laisvę, grindžianti savo gyvybinę teisę kūrybinėmis vertybėmis, pakelia jai likimo skirtus smūgius. Ji gali būti perblokšta, bet nesunaikinta. Ji gali būti pavergta, bet nenužudyta. Tokia yra mūsų tauta.
Ji gyva Vytauto Didžiojo karžygiškumu, to Vytauto, kuris apgynė Europą nuo totorių antplūdžio ir keturiems amžiams palaužė vokiečių plieninę galybę Žalgirio laukuos. Ji tvirta baudžiauninkų atsparumu, kuris sunkiausios priespaudos laikais pajėgė išlaikyti gimtąją kalbą ir savo tautinę kultūrą. Joje žėri ryžtas knygnešių, gūdžią vergijos naktį tautai nešusių iš Prūsų šviesos švyturius — laikraščius ir knygas. Joje tebeliepsnoja drąsa savanorių, kurie, išgirdę Tėvynės pagalbos šauksmą, žagrę metė ir griebės šautuvo. Mūsų tautos dvasia Rūpintojėliu Rūpestėliu prie lygaus kelio rymo, kur, anot poeto Putino, “vargų vargeliai vieni per dienas dūsaudami vaikšto.”
Jau vienuoliktąją Vasario 16-tąją rūsčių minčių slegiami giliai susimąstome apie savosios tautos skaudųjį likimą. Mes daugiau tylėti nebegalime. Mes garsiai šaukiame visiems:
— Kada Pasaulio Teisingumas ir Sąžinė išgirs mūsų kenčiančios tautos balsą? Kada Teisybės Kalavijas pasieks didįjį tautų budelį? Kada mums bus grąžinta laisvė, kuri, kaip saulė, visiems turi šviesti, visus šildyti?
Tačiau mūsų balsas dingsta susirinkimų salėse, retai keliomis eilutėmis tepasiekdamas didžiąją spaudą ar tuos, kurie tariasi savo rankose laiką pasaulinės politikos vairą.
Ir Vasario 16-tąją, susimąsčius apie savo tautos likimą, mūsų galvon skverbiasi ir aibė kitokių klausimų:
— Kur mums, be laisvės vystantiems ir nykstantiems, ieškoti vilties ir paguodos? Argi mūsų tautai jau nebėra jokio šviesesnės vilties pragiedrulėlio sulaukti laisvės?
Sunkiomis gyvenimo valandomis, ieškodami savo kančioms suraminimo, o žygiams jėgų, mes krypstame į praeitį. “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, — giedame skausmingomis ir džiaugsmingomis valandomis.
Lietuvos praeitis — nesugriaunamas argumentas mūsų tautos teisei į laisvę ir nepriklausomą valstybę. Praeityje Lietuva buvo sukūrusi didžiulę valstybę nuo Baltijos ligi Juodosios jūros. Dėl savo ypatingos geopolitinės padėties, būdama ant didžiojo tautų kelio iš Rytų į Vakarus, Lietuva nuolatinių karų nualinta ir tapus didžiųjų kaimynų grobiu, kelius amžius neteko savo nepriklausomos valstybės. Tačiau ir žiaurioje vergijoje ji įstengė išlaikyti savaimą tautinę kultūrą ir laisvo nepriklausomo gyvenimo siekimus.
Caristinei Rusijos imperijai subyrėjus, lietuvių tauta pati savo jėgomis prisikėlė iš Didžiojo karo griuvėsių laisvam gyvenimui, atstatė savo nepriklausomą valstybę ir apsigynė nuo plėšrių kaimynų.
Ne tik kovomis dėl laisvės ir nepriklausomos valstybės atstatymo, bet taip pat ir nepriklausomybės metu sukurtomis vertybėmis lietuvių tauta įgijo teisę būti laisva, ir niekas jai tos teisės negali nuneigti.
Netolimoje praeityje mūsų tauta dviejų tironų susitarimu neteko laisvės. Mūsų tauta buvo viena iš daugelio tautų, tapusių Antrajame Pasauliniame kare agresorių aukomis. Vienas iš tironų jau sužlugdytas, ir kai kurios pavergtosios tautos atgavo laisvę. Lietuvių tauta dar tarp tų, kurios tebekenčia žiaurią tiraniją, kurios tebežūdomos ir tebenaikinamos. Lietuvių tauta betgi turi lygiai tokias pat teises į laisvę ir nepriklausomą valstybę, kaip ir tos tautos, kurios jau laisvę yra atgavusios ir nepriklausomas valstybes atstačiusios.
Mūsų tautai laisvę ir nepriklausomos valstybės atstatymą garantuoja Atlanto Charta, velionies Jungtinių Amerikos Valstybių prezidento Roosevelto paskelbtos keturios didžiosios laisvės, dabartinio Jungtinių Amerikos Valstybių prezidento Trumano dvylika punktų.
Praeitis mums duoda daug pavyzdžių, kad agresorių ir smurtininkų sukurtos valstybės nepatvarios, jų amžius neilgas. Subyrėjo, lyg milžinas molinėmis kojomis, caristinė Rusijos imperija, nes ji buvo tautų kalėjimas. Subyrės ir dabartinis sovietinis tautų kalėjimas, ir išeis tautos iš jo laisvam gyvenimui.
Teikia mums daug šviesių vilčių ir tai, kad nei Jungtinės Amerikos Valstybės, nei Didžioji Britanija nėra pripažinusios dabartinės Lietuvos aneksijos prie Sovietų Sąjungos. Jos Lietuvą ir šiandien tebelaiko nepriklausoma valstybe, kurios egzistavimą tik smurtininko okupacija sutrukdė.
Jei prieš penkerius metus su Sovietų Sąjunga mes grūmėmės kuone vieni, tai šiandien prieš šį baisųjį agresorių yra susitelkęs visas demokratiškasis pasaulis, ir milžino žingsniais artėja Trečiasis pasaulinis karas, kuris išspręs pavergtųjų tautų laisvės klausimą.
Lietuvos laisvės byloje teisė ir teisingumas mūsų pusėje. Mes tvirtai tikime, kad teisė ir teisingumas nugalės smurtą, ir mūsų tauta vėl taps laisva ir nepriklausoma.
