LIETUVOS SUKILĖLIAI PRIEŠ MASKOLIUS 1863 M.
ST. TAMULAITIS
(Du fragmentai iš apysakos ‘‘Tėvų Keliais”)
SUKILELIŲ STOVYKLA MIŠKE 1863 M. GEGUŽĖS 3-4 D.D.
Pro retą medžių tinklą veikiai juodu pamatė dūmus ir išgirdo žmonių balsus. Dar maža miško pastraipa, dar keletas žingsnių į kalvą—ir prieš akis, lyg delne, štai ir pati sukilėlių stovykla.
Vaizdas retas, egzotiškas. Aplink, kur akys mato tvyro žalių eglynų danga, išmarginta lapuočių kepurėmis, o viduryje—pailga miško aikštė, perkirsta upeliu, su daugybe ugniakurių, vežimų ir palapinių, tarp kurių, it skruzdėlės, juda kruta uniformuoti ir be uniformų vyrai. Jų daug. Vieni jų vaikštinėja laisvi, rūkydami pypkes ir tartum ieškodami darbo, antri sėdi ant rąstgalių, šalia liepsnojančių laužų, kapoja mėsą ir skuta bulves, treti taiso šautuvus, bando durtuvus, piausto iš čia pat pamestų švino pliauskų kulkas, samsto atsargiai, lyg brangenybę, paraką, dar kiti lošia palapinėse kortomis, gurkšnodami vyną ir degtinę, nes — pavojus arčiau — aiškiai girdėti juokas, ginčai ir bonkų bei pinigų skambėjimas. Šie paskutinieji — bajorai; jie sudaro mažumą, bet, turėdami atliekamų grašių, dosniai iš kairės ir dešinės moka už patarnavimus.
Nuošaliai, po medžiais, stypso kariška virtuvė, greičiausia pagrobta iš rusų, gretimais dvi lauko kalvės, kurios be perstojimo skambina kūjais ir taiso ginklus, o už jų — balta lentų pašiūrė su paraku ir municija, saugojama ginkluoto sargybinio.
Miške strampinėja keli jaučiai mėsai, žardukyje kriuksi pavogtos kiaulės; toli, panuovalyje, išklystančiame į drėgną palaukę, ganosi supančioti arkliai.
Nudžiugę ir linksmi sutiko jaunąjį bajorą vyrai. Stovyklos rimtis staiga iširo: mėsa liko nesukapota, kulkos nebaigtos, kūjai nutilę—visi bėgopažiūrėti atvykusio svečio ir paspausti jam ranką. Toks įvykis, kurgi toks įvykis, broleli!... Ne kasdien panašūs raiteliai čia pat pasirodo, o ne!... Greit aikštėje girdėjosi tik šitokios kalbos:
— Ar girdėjot, ką, ar šnekėjot? Stačiai iš užsienio, iš Prancūzijos!... Razumnas vyras, ką tu su juo, sutartis darė, pagalbos gavo...
— Jeronimas sakė, ateina daugybė ginklų, tarpe jų 100 armotų ir 5000 karabinų. Tai bus ruskiui, vyruti, tai bus! Tada dui, Mikai, su ridikais iš mūsų krašto! Chi-chy...
— Prūsas užtikrino pagalbą ir tuoj paskelbs Rosėjai karą! Maskoliams bus smertis! Ką, tu žmogau katalike, ar ne taip anuomet šnekėjo Vaivara mums?...
— Vaivara, Vaivara!... O aš sakau: čėrauninku nesidenk, vandeniu nesiremk. Kol visi mužikai ne ant kojų, čia nieko tau nepadarys nė pats turkas. Kad jis ginklų gavo, vo-o, tasgates, tai jau kits dalyks.
— Gaidelevski wrócił, będzie poradek ir zwycięstwo. Ach, ten Gaidelevski!...
Pakalbėjęs su vyrais ir apžvelgęs jų būklę, Gaidelis, lydimas savo dvaro kumečių, nuėjo ieškoti vado. Palapinėje jo nerado; jis buvo išvykęs patikrinti sargybų ir turėjo veikiai grįžti. Penkiolikmetis berniukas, matyt, tarnas, vikriai sukinėjos prie ugnies, virdamas košę ir spirgindamas lašinius. Linksmas, žvalus, be rūpesčių, jis dainavo dainą apie išjojusius į karą brolelius, kurių laukia jauna seselė. Svečiui kiek užgaišus, tuoj pasirodė turįs puikų šautuvą, kurį gavęs dovanomis iš savo pono už vikrų patarnavimą, po to ėmė pasakoti apie savo koją, kurią neseniai gyvatė įkirto ir kurią kirmėlius Vaivara užžadėjo. Maskolių nebijąs, ne, ne, tenegąsdinie jo, jis jau ne vaikas, ir, va, tikės svečias ar ne, o kelis ruskius šiemet tikrai nupyškinsiąs už tėvo išvežimą į Maskoliją,būtinai nupyškinsiąs. Greit apie jį dar visi išgirsią: jis vadinasi Motiejus Bražys arba tiesiog Motiejukas.
Čia pat, pakrūmėje, stūksojo bajorų palapinės. Aukštos, plačios, dengtos gera medžiaga ir slepiančios linksmus, be pramogų nerimstančius įnamius. Triukšmas ten buvo jau nuščiuvęs, ir visi, blaivieji bei girtieji, matyt, rimtai šnekučiavosi girdėtais klausimais, šalimis mitrūs vyrukai triūsė apie paskerstą paršiną, rengdamiesi kepti jį savo ponams ant iešmų.
Gaidelis žengė artyn, nusprendęs aplankyti savojo luomo atstovus. Du konfederantai jo lūkuriavo ir užmatę ateinantį greit nusitempė į didelę atokiaus stovinčią palapinę.
— Panie Gaidelevski!... panie Gaidelevski!... — meiliai čiauškėjo abu bajorėliai, atmindami, kad svečio gyslose teka grafų kraujas, o po laimėto sukilimo jis vėl valdys tris didelius dvarus. — Ach, panie Gaidelevski. My cebie juz dawno czekamy!..
Viduje buvo nuoširdžiai sutiktas iš naujo apipiltas klausimais. Kas, kaip, kiek nupirkta ginklų, kokios nuomonės po užsienius, ką rašo prancūzų laikraščiai, ką galvoja prūsokai, — vis tai žodžiai, kurie vienas po kito skrido iš smalsuolių burnos. Atsakinėjo ramiai, neskubėdamas, tyčiomis mėgindamas bajorų nuotaikas ir matuodamas jų karščio gylį. Puikybės neturėjo. Kvietė jį užkasti, išgerti — jis neatsisakė; kvietė vakare ateiti puoton, ruošiamon jo garbei — jis pažadėjo; siūlė pas save nakvynę vienas meilus, bet nuskurdęs plikbajoris — jis nuoširdžiai dėkojo ir ketino ateiti. Į juokus atsakinėjo juokais, rimtiems žodžiams rado rimtą bylą. Kalbėta, žinoma, lenkiškai.
Bajorai buvo nuotakingi, pilni pasitikėjimo; jų viltys siekė debesis. Dauguma manė, kad laikas dirbąs jų naudai ir rusams ateiną prastos dienos: greit juos pulsiąs turkas, Prancūzija įteiksianti ultimatumą, sukilsiąs karingasis Kaukazas, o prūsai geidauja turėtų Suvalkijos žemių ir gero maskoliui nevelija. Ne, ne, kur čia velys! Reikia tik mokėti laukti, taip, tik mokėti laukti. Kantrybė juk viską nugali: nepaimamas tvirtoves, užkietėiusius senius, painiausias mįsles, išdidžias gražuoles. Na, ką, ar ne prauda, prošepane, ar ne prauda?....
* * *
(Pastaba: Kaip visur 1863 metų Lietuvoje, taip ir čia aprašomoje Raseinių apylinkėje, tūli veiklesni krašto bajorai, o su jais drauge ir patriotiškai nusiteikusi mergaitė Danutė Valavičiūtė, Silvestro sužadėtinė, buvo netikėtai suimti krašto okupantų maskolių. Suimtieji turėjo greit būti išvežti į Rytus, Sibiran. Dėl įsisiūbavusio sukilimo trūkstant jėgų ir laukiant pastiprinimų iš Rusijos, maskoliai suimtuosius laikinai slepia viename rusų kolonistų apgyventame dvare. Sukilėlių vadas Silvestras Gaidelevskis - Gaidelis, kurio tėvas žuvo 1831 metų Lietuvos sukilime prieš rusus ir kuris, ujamas žandarų, pats turėjo 1861 m. bėgti į užsienius, dabar vos grįžęs tėvynėn patiria slaptomis iš vieno kumečio apie nelaiminguosius ir nusprendžia juos jėga atvaduoti).
PARTIZANINĖ KOVA DVARE
Jau blyso, kai žygūnai paliko stovyklos laužus. Niekas neatkreipė į juos dėmesio, niekas nematė dingstančių tankiame eglyne. Tik keli šunės ilgai sekė paskui, jokiu būdu nenorėdami skirtis nuo savo ponų, nors šie rūsčiai ginė juos atgal.
Būrelis nedidelis, apie 40 žmonių, bet ryžtingas, judrus, veržiąsis į kovą. Jojo raiti, pasidalinę į dvi grupes, kurių pirmajai vadovavo Silvestras Gaidelis, antrajai — liesasis Karpis, žirgai žemaitukai, be balnų, daugumas gūniomis tiesti, tik keli bajorai sėdėjo ant karštakraujų trakėnų, žvilgančių savo kamanose. Jojančių tarpe matėsi ir Jeronimas, likęs geru Gaidelio prieteliu, ir Nikodemas Radavičia, slapta išmetęs ant drąsos, dėl ko atrodė dabar daugiau linksmas negu karingas, ir Motiejukas, jėga išsiprašęs į žygį, sėdįs ant savo arklio išdidus ir patenkintas, it tas pasakos karaliūnas, draug su savo naujuju karabinu bei parako ragu prie šono.
Miško pakraštyje sustojo dar kartą pasitarti. Buvo smulkmenų, kurias kiekvienas privalėjo įsakmiai žinoti: kur susitiks, kaip puls, koki slapti ženklai, kaip pasitrauks nepavykus puolimui, kas rūpinsis sužeistaisiais ir kita.
Būreliai buvo besiskirstą, kai staiga vienas išdžiūvęs liūdno veido vyras, iš profesijos šaltkalvis, visų vadinamas Kačių Mūka, riktelėjo:
— O piūklelį ar turit kas su savim? Piauti geležiai pjūklelį? Tropijas juk, kad jūrą perplaukęs ir klane nuskęsta. Man čia, anot to, aš gi ne koksai... ale kirvis kirviu, o grota pabūgsta tik plieno balanėlės.
Visi ėmė juoktis. Juokingas atrodė ir pats pasiūlymas ir staiga prabilęs tylusis šaltkalvis. Bet Gaidelis ir Karpis nesijuokė. Jie užgyrė pasiūlymą ir tuojau paleido vyrą į namus, esančius kiek tiek šone, atsinešti piūklelio.
Dabar grupės galutinai išsiskyrė ir nujojo katra sau.
Dvaro bravoras, kuriame buvo kalinami suimtieji, stovėjo kiek atokiau nuo didžiųjų klojimų ir dūrėsi su sodu. Sodas gi leidosi į slėnį, apaugusį neišeinamais brūzgynais. Geresnių išeities pozicijų ir prieigų nereikėjo. Neaišku buvo tik, ar kalinamieji patalpinti šalia bravoro esančiame sandėlyje, ar jie bravoro viduje. Pasiųstasis vyras ištirti vietos, grįžęs slėnin pranešė, jog nieko nepastebėjęs, nei sargybinių nei kokių ženklų. Jis net manąs, jog suimtųjų iš viso čia nesą. Tik antrame bravoro aukšte, jam beesant, įsižiebė šviesa ir girdėjosi sunkių batų žingsniai.
Nuspręsta dar kartą ištirti padėtį. Buvo beeinąs pats Gaidelis, bet visi šoko jį atkalbinėti. O ne, jis turįs pasilikti prie vyrų, jis negalįs eiti. Kas gi vadovaus sukilimui, kas jungs bajoriją ir mužikus vienybėn, jei pats vadas įklius? Antra vertus, ir išsisukti jam bus neįmanoma.
Visų nustebimui pasisiūlė Motiejukas. Jis sakėsi gerai pažįstąs dvarą, nes anuomet čia ganęs su tėvu avis, o bravoras ir “Špižornė” — jam kaip. penki pirštai; paskirtąjį uždavinį žadąs vikriai ir negaišdamas atlikti. Kilo abejonių. Kai kurie ėmė šaipytis, o du pirmaūsiai jaunikaičiai net garsu nusijuokė iš tokio, pasak jų, “drąsaus kukoriuko.” Ką, bene toks vaikiščias daug čia labai suprantąs, lyg jis neišsigąs, pamatęs didžiuosius dvaro šunis? Maža dar kad anas geba taikliai šaudyti ir šiek tiek varto rusiškai liežuvį!... Galiausiai vis dėlto jį išleido, patarę būti labai atsargiam.
Bravoro spirito sandėlys, arba “Špižornė”, buvo pats keisčiausias pastatas visame dvare. Tai mažas, apskritas, be galo storomis sienomis ir mažučiu langeliu namelis, tartum iš kokios vaikų knygos mūrininko atkeltas sodan. Statytas iš akmenų ir plytų, dengtas gontomis, kaustytas geležimi, su dvigubomis špižio durimis, jis atrodė nepaimama tvirtovėle. Pamūrijo jį naujasis Tvirbūtų savininkas gaspadin Grabuliovas, idant nuolatiniam įsilaužimui į spirito sandėlį būtų bent sykį padarytas galas. Žinoma, kalėjimui jis tiko ne mažiau. Stovėdamas šalia dviejų namų ir būdamas iš visur matomas, sargybiniams jis teikė retą patogumą: šildytis bravore ir viską čia pat matyti.
Prie jo dabar ir stypino Mykoliukas. Buvo tylu, mažas šiurpus vėjelis šiureno obelų šakas. Dvaro jovaruose retkarčiais surikdavo pelėda, kurios klyksmas buvo panašus į nelaimingo pakaruoklio sielos skundą. Kumetynų pusėje grojo armonika ir dainavo vienišas prislėgtas balsas.
Berniūkštis susirado kelias dėžes, pasistatė vieną ant kitos ir užlipęs pabeldė į langelį. Iš karto jokio balso, vėliau, pakartojus beldimą, kažkasatsiliepė lenkiškai:
— Kas čia?
— Aš atėjau... —atsakė Mykoliukas lietuviškai. — Atėjau... Klausykit, ar jūs suimtieji kaliniai? ar jūs patys?...
Tuoj lietuviškai kitas balsas atsakė:
— Taip, mes suimtieji. Viso 12 žmonių, dvi mo terys. Laukiam pagalbos, pranešk apie mus sukilėliams į mišką.
— Gerai, bet klausykite... mes jau...
Tuo metu triokštelėjo viena supuvusi lenta ir Mykoliukas nusivertė žemėn. Greit iš vieno ir kito lango išsikišo dvi galvos — abi atrodė jau gerokai įkaušusios — ir pro užsmauktas kepures rusiškai riktelėjo:
— Čto tam za čorty?
— Aš! — atsakė taip pat rusiškai Mykoliukas.
— Kas aš?
— Savas.
— Kaip tai savas?.. Ką čia tauški niekus, ba-chure. Maistą nori priduoti razbaininkams, a?.. Eik po čiortais gult kumetynan, ba tuoj nukepsiu it paršą! Von!
Mykoliukas nudūmė kumetynų pusėn ir, padaręs lanką, grįžo ravan. Ten uždusęs viską papasakojo.
Žinia vyrus nepaprastai pradžiugino. Sujudo visi, it vienas žmogus, patikrino šautuvus, čiuptelėjo už kirvių bei durtuvų. Negaišti, tuoj eiti, supti dvarą—tokia dabar buvo kiekvieno mintis ir kalba.
Pasitaręs su Karpiu, Gaidelis davė paskutinius įsakymus: pirmasis būrys draug su juo apgula bravorą, antrasis slenka link rūmų, o abu meistrai tuoj nešinas “į vietą.” Nepamiršta įspėti, kad be ženklo niekas negali paleisti pirmojo šūvio.
Praėjo pusvalandis ir valanda, bet bravore nieko ypatingo neįvyko. Tik du šešėliai—tai buvo Radavičia ir Kačių Mūka — atslinko tylomis prie spirito namelio, pasistatė mažas kopėčaites, ir vienas ėmė piauti grotą, tolydžio patepdamas piūklą lašiniais, antrasis užsikorė ant stogo ir, praardęs gontas, bandė lubų jėgą. Lubos pasirodė stiprios, per stiprios.
— Kas čia, po velniais? —vėl suriko balsas iš vidaus. — Kas pieluoja geležį?
Pamatęs prie kalėjimo grotų žmogų, maskolius tuoj ištiesė šautuvą, rengdamasis drąsuolį nudėti. Bet pirma negu spėjo paspausti gaiduką, pokštelėjo vienas po kito du šūviai ir rusas susmuko ant grindų. Šviesa užgeso.
Gretimame name veikiai prišoko prie lango du ginkluoti sargybiniai, raudoni abu ir vienplaukiai. Išmušę stiklus ir nematydami niekur taikinio, juodu priklaupė ant glindų ir keikdami ėmė pyškinti į sodą, į pamūres, į tamsius šešėlius — visur, kur tik pakliuvo. Keli taiklūs šūviai nutildė ir šiuodu. Piūklas, netepamas lašiniais, aštriai cypė, bet vis tebepiovė.
Matydamas, kad pasalos baigėsi ir prasidėjo atvira kova, Gaidelis davė įsakymą paduoti kaliniams kai kurias priemones: baslius, kirvius, tris karabinus ir žvakę su skiltuvu. Bekišant pro angą šiuos dalykus, iš langų vėl pasipylė ugnis — šiuo kartu be jokių žiburių — ir du vyrai parvirto sudejavę. Abu buvo mirtinai sužeisti. Dabar iš įvairių vietų atsivėrė stipri sukilėlių ugnis į langus, stogą ir į bet kokius namo plyšius.
Sujudo visas dvaras. Užgeso šviesos, nutilo armonika ir dainos. Girdėjosi tik skardūs švilpukai, vyrų šūkavimai, moterų klegesys, slepiamųvaikų verksmas. Civiliai rusai, gyvenantieji atskirame name, visiškai neteko galvų, nes ten dundėjo užkalamos durys ir apkraunami dėžėmis langai.
— Metežninki, prokliatyje metežninki! Ach, Bože pamilui nas!...
Ne vienas iš šių barzdotų įnamių dabar dūsavo savo plačiosios tėvynes laukų ir paprastų mužiko vyžų, kurias šiuo metu mielai mainytų į vogtus bajoriškus čebatus.
Iš rūmų saviškiams į pagalbą ėmė bėgti maskolių kareiviai. Padriki, be kepurių, tūli net be švarkų, jie atrodė panašūs į vaiduoklius arba išgąsdintus velnius, kuriuos pamaldus kunigas, užkruopęs varpinėje, netikėtai perpylė šventuoju vandeniu. Krūmuose jų laukė Karpis su Jeronimu ir dar 24 vyrai. Vienus jie tuoj išguldė šūviais, antrus sumišusius ir neryžtingai bandančius eiti į durtynes, išsklaidė arba paėmė nelaisvėn.
Tuo metu pasigirdo duslus trenksmas: dan-dan, dan-dan, lyg kokia milžino kumštis bandytų sienos stiprumą. Buvo tai kaliniai; jie daužė rąstgaliu špižio duris, norėdami greičiau išsivaduoti. Durys betgi nejudėjo; rūsčios ir tvirtos, jos, rodos, tik šaipėsi iš tokių menkų ir negudrių belaisvių pastangų.
Matydami savo pralaimėjimą, rusai nutarė kalinius sudeginti. Jų pyktis sutapo su šalta pareiga: vyriausybė už šį darbą juos vėliau tik pagirs, tik medaliais apdovanos. Kas žudo kietasprandį litovcą, tas rengia vietą šventajai provoslavijai— taip andai jiems dėstė pats oficierius Ivan Petrovič. Veikiai ant mažojo namuko stogo ėmė lėkti liepsnojančių šiaudų kuokštės ir kristi į Radavi-čiaus anksčiau padarytąją skylę. To negana: vamzdžiais, kuriais tekėdavo spiritas, nūnai pradėjo tekėti vanduo; jis turėjo prigirdyti ugnies nepaliestuosius. Patyręs, kas darosi, Gaidelis su Mykoliuku bandė vamzdžius sugadinti arba nuplėšti žemėn, bet jo pastangos liko visiškai tuščios: įrengimai buvo per stiprūs, o vanduo, lyg paakintas, dar greičiau tekėjo. (Bus daugiau)
NUOŠIRDŪS KARIO RĖMĖJAI
Gražiai įvertindami mūsų žurnalo varomą lietuviškojo, kultūrinio, karinio spaudos darbo barą, pasitikėdami mūsų ryžtu ir tolimesne KARIO egzistencija, gausėja ir mūsų žurnalo rėmėjai. Ar tai ilgamete savo prenumerata, auka, ar nuolatine parama — savo sunkiai uždirbtu doleriu — duoda mums pradedantiems galimumo kuo greičiau ir tvirčiau atsistoti ant kojų. Ne tiktai dešimtys ar pavieniai doleriai, bet ir centai — redakcijai duoda galimumo siuntinėti KARĮ spaudos pasiilgusiems mūsų veteranams - ligoninis Vokietijoje, baisaus likimo nublokštiems mūsų vyrams į svet. legioną Indokinijoje, lietuvių tremtinių stovykloms Vokietijoje ar šiaip varge atsidūrusiems tautiečiams įvairiuose pasviečiuose. Jautrūs laiškeliai mūsų redakcijai — yra geriausias šios, nors ir kukliausios, tačiau nuolatinės paramos prasmingumo į-rodymas.
šiuo tarpu nuoširdžiai dėkojame maloniesiems KARIO rėmėjams: Pranei Lapienei,
Kun. prel. Balkūnui.
Gen. Jonui Černiui.
V. Graužiniui.
Ad. Dirgėlai,
K. Skrebutėnui,
A. Kaucevičiutei.
R. Hormonui,
A. Liaubai,ir dar vienam kitam KARIO bičiuliams, kurių laiškeliuose pavardžių neįskaitėme.
Tvirtai tikime, kad ši ir ankstesnė graži, nuoširdi pradžia greitai išsiplės į gausias KARIO bičiulių gretas. Visi pridėkime tik po pirštą, o mūsų veteranas KARYS po kurio laiko tikrai bus puošnesnis, storesnis, patrauklesnis. Juk savaime suprantama, kad vienas vyras—ne talka.
— Drąsiai pirmyn, redaktoriau! Ką. ką, bet KARĮ—mes visi ant pečių išnešim, — neseniai pasakė vienas mūsų karių. Taigi, Dieve padėk!
Karys deda ir dės visas pastangas būti bendru lietuvių karių ir visų įsitikinimų lietuvių kovos organu su vieninteliu ir didžiausiu lietuvių tautos priešu. Bet kurie nuoširdūs, rimti patarimai bus mielai imami dėmesin. Tačiau mes nė nemanome veltis į smulkią, nekonkrečią "polemiką”, kuri kartais dvelktelia pigia, persenusių formų demagogija.
Tad nuoširdžiai kviečiame tolimesnėn talkon visus KARIO bičiulius.
AMERIKOS BALSAS APIE “KARĮ’
Š. m. vasario 23 d. Amerikos Balsas Lietuvos klausytojams skiriamojo valandėlėje labai palankiai atsiliepė apie neseniai atgaivintą Nepriklausomos Lietuvos karių žurnalą “KARĮ”. Pranešėjas pastebėjo, kad šio žurnalo jau išėjo trys numeriai ir kad žurnalas teikiąs kultūringą, puikiai iliustruoto, turiningo laikraščio įspūdį. Aišku, kad ši žinia Lietuvoje galėjo būti sutikta su dideliu džiaugsmu.
