NEŽINOMO KAREIVIO NAKTIS
Juozas Krūminas
Sutemsta naktis. Krinta žvaigždės. Ir šalta.
Blankioj tolumoj dangun brėžias miškai.
Ai ne—tai ne eglių viršūnės iškeltos,
Tai durtuvų gretos ir joja pulkai.
Nereikia, naktuže, prašvisti tau kloniuos,
Nei spindulius gaudyt miglos ežere —
Nes žvaigždės susirenka durtuvų šonuos,
Ir blizga mėnuliai kardų sidabre.
Aušra—ne aušra kraštais debesio švinta
Ir nulipa medžių viršūnėm vikriai —
Prajoja pulkai pro Giedraičius, Širvintus,
Pro Klaipėdos bokštus, Zarasų ežerais.
Jie joja—ir durtuvų gretose žydi
Patrankų ugnis, spalva kraujo tamsi.
Ir parako dūmų vingiuodamas šydas
Pakyla ir kopia audros debesin.
Jie joja—ir žvilgsniuose sielvartas auga,
Kad kraštas varge, ir kančioj ir kovoj,
Ir girių tankmėj tiesia ranką jiems draugas
Su rusišku durklu širdy negyvoj.
Jie joja. Prajoja. Tamsu. Žvaigždės kalas.
Naktis. Iš aukštai žvarbus krenta šiaurys.
Ir Lietuva žino — nujoja per šalį
Nežinomas mūsų tėvynės Karys.
Prajoja vietas, kur jis kovės dėl laisvės,
Kur krito dėl jos, mylimos Lietuvos.
Ir mato, kaip kraujas iš naujo ten laistos,
Ir bėga vėl kraujas iš senos jo žaizdos.
Prajojo. Mėnulis nusiveja šuoliais,
Ir žingsniais sunkiais atkeliauja diena.
Atsigula vėl akmeniniame guoly
Jis Karo Muziejaus sodely Kaune.
Pravirksta diena, prie jo kapo parkritus.
Ar verksmą kas šitą supras ir girdės?
Per šaltą ir sunkų paminklo granitą
Prasisunkia kraujas iš jojo širdies.
Gal niekšiškos rankos paminklą sugriaus tą
Ir žemę išniekins, kur ilsisi jis,
Bet niekas nestengs šito kraujo užgniaužti,
Ir žemėj juodoj jo spalvos neištrins.
Ir šauks šitas kraujas lietuvį kiekvieną:
Pralaužki, praverki į laisvę duris! —
Kaip jas atidarė aršių kovų dieną
Nežinomas mūsų tėvynės Karys.
