KARIO KELIAS

Prieš penketą metų L.V.S. Ramovės New Yorko skyrius perėmė KARIO leidimo darbą. Tuo žygiu buvo išgelbėtas nuo žlugimo kpt. Simo Urbono taip energingai pradėtas šiame krašte didelis darbas.

KARIO pasirodymas Amerikoje buvo svarbus žygis. Iš pabaltiečių tik mes vieni, lietuviai, tokio pobūdžio žurnalą pajėgiame leisti. Gal todėl, kad mes turime seniausias valstybines ir karines tradicijas? Greičiausia dėl to, kad turime daugiau ryžtingumo ir geriau suprantame karinio žurnalo reikšmę ypač šiais dižiųjų karų laikais.

Galima būtų daug kalbėti apie KARIO reikšmę mūsų tautos ir valstybės gyvenime praeityje ir ateityje. Tačiau, kad būtų trumpiau, statykime sau vienintelį klausimą: kas būtų, jei 1918 m. mūsų savanoriai, eidami kovon, būtų buvę auklėti ir mokyti, sakykime, bent penkeris metus prieš jų žygį, karinio pobūdžio lietuviškos spaudos, jei jie būtų turėję progos, kartas nuo karto, pasiskaityti nors kuklų lietuvišką karinį laikraštį? Atsakymas gali būti tik vienas: jie būtų mokėję geriau kovoti! Jie būtų buvę geriau teoretiškai ir psichologiškai paruošti juos laukiantiems sunkiems karo žygiams, jie būtų padarę mažiau klaidų ir būtų turėję mažiau aukų. Galimas dalykas, ir tų pačių savanorių būtų buvę daugiaus.

Kai kurioje mūsų spaudoje pasitaiko užuominų, jog karinė spauda ir karinės organizacijos nereikalingos, jos tik ugdo militarizmą. Kai reikalas iškils, atsirasiąs ir karinis užsidegmas, taip kaip ir 1918-1919 metais jis atsirado be specialaus pasiruošimo.

Į tokius priekaištavimus galima tik atsakyti garsiuoju amerikonišku — “Nuts!”.

Pasiruošimas bet kuriam darbui ir taikos metu yra būtina sąlyga geresnėms pasekmėms gauti. Taigi, juo labiau reikia ruoštis sunkiems laikams — kovos metui.

Žengdamas į pirmojo savo dešimtmečio pabaigą tremtyje KARYS ir toliau sieks tų pačių lietuviškų tikslų:    tėvynės meilės ugdy

mo, karinių tradicijų palaikymo, mūsų karinių žygių užrašymo ir karinio mokslinimo kėlimo. Šių tikslų siekdamas KARYS remiasi Lietuvos Himno eilute: “Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia”.

Z. Raulinaitis