Partizanai: Istorija ir dabartis

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENES ŽUDYNĖSE

J. TUMAS

(Pradžia vasario mėn. KARYJE)

KELIONĖ Į MINSKĄ

Iš kalėjimo mus išvedė apie pirmą valandą ar pusę antros naktį, jau birželio 23 d., taigi dar buvo tamsu. Kol sukišo į autobusą, vėliau, kol iš jo perkrovė į sunkvežimį praėjo apie pusvalandis, o gal ir daugiau. Kai pajudėjome Savanorių prospektu, jau aušo. Savanorių prospektas buvo pilnas raudonosios armijos įvairių sunkvežimių, lengvųjų mašinų, artilerijos pabūklų ir tankų. Kelias buvo labai užkimštas, įvairios mašinos dažnai sustodavo. Mūsų sunkvežimis, negalėdamas prasimušti priekin, lėtai slinko toje netvarkingoje voroje. Nors mums buvo uždrausta dairytis, bet aš, gulėdamas virš kitų, t.y., mano galva buvo virš kitų, galėjau akis pakreipti į šalis ir stebėti kas dedasi abiejose gatvės pusės ir matyti visą kelią užpakalyje. Teko matyti didžiausioje netvarkoje atsitraukiančias “nenugalimosios” armijos voras ir iš Kauno bėgančius žydus, atskirus vyrus ir šeimas. Vieni jų ėjo užsimetę ant pečių nedidelius našulius, kiti stūmė šaligatviais prikrautus vaikų vežimėlius, o vienas jaunas žydas nešė ant pečių pasisodinęs ir abiem rankom už kojų laikydamas kokių dviejų metų mergaitę. Šalia jo ėjo jauna moteris, tur būt, jo žmona.

Nors šios tautos žmonės mums, lietuviams, ir daug blogo padarė paskutiniais metais, bet, matydamas tą vaizdą, aš jų ir gailėjau. Numaniau, koks tragiškas likimas jų laukia.

Mūsų padėtis buvo ne geresnė. Nežinojome, kur mus veža ir kas mūsų laukia. Gulėdami su profesoriumi K. greta vienas kito, tyliai kalbėjome tik apie savo likimą. Jis manė, kad mus veža tik iki Davalgonių miško, netoli Karmėlavos, ir ten sušaudys, o aš jį įtikinėjau, kad mus veža į Rusiją, nes, jei enkavedistai būtų nusprendę mus sušaudyti, tai būtų nesivaržę tą padaryti ir kalėjime ar jo kieme. Tik pravažiavus pro šalį Davalgonių miško ir pasiekus Karmėlavą, profesorius patikėjo, kad kol kas mūsų dar nesušaudys.

Išvažiavus iš Kauno, buvo jau visai šviesu, nors saulė dar buvo nepatekėjusi. Ukmergės plente matėsi dar didesnis įvairių autovežimių susigrūdimas ir netvarka. Rusai važiavo plentu trimis eilėmis, mašinos stengėsi viena kitą pralenkti ir dėl to kilo barniai ir girdėjosi rusiški keiksmai. Privažiuojant Muravos kaimą, pamačiau paplentės griovyje apvirtusius du sunkvežimius ir prie jų — keliolika raudonarmiečių, už kelių žingsnių nuo sunkvežimių — artilerijos pabūklą, o dar toliau, suartame lauke, buvo pamestas tankas.

Aš džiaugiausi, matydamas tokį netvarkingą raudonosios armijos pasitraukimą. Buvo viltis, kad vokiečių motorizuotos dalys mus pavys dar Lietuvoje ir išlaisvins.

Didžiulė rusų vora, kurioje ir mus vežė, judėjo labai lėtai, o privažiavus prie Jonavos plento per Nerį, visai sustojo, nes tuo laiku prie tilto priartėjo kitavora iš Gaižiūnų poligono. Tarp vorų kilo ginčas dėl pirmenybės pravažiuoti tiltą. Niekas nenorėjo nusileisti. Nežinia, kaip ilgai būtų ginčytasi, bet tuo laiku iš rytų augštai skrido trys lėktuvai. Kauno voroje paskelbė oro pavojų, raudonarmiečiai iššoko iš mašinų ir slėpėsi paplentės grioviuose. Tuo pasinaudojo Gaižiūnų vora ir pradėjo greitai važiuoti tiltu. Joje matėsi geresnė tvarka. Lėktuvai praskrido nepaleidę nė vieno šūvio. Gaižiūnų vorai pravažiavus tiltą, pajudėjome ir mes. Netoli Ukmergė vėl pasigirdo oro pavojaus signalai. Vora sustojo, raudonarmiečiai paliko mašinas ir slėpėsi grioviuose. Mūsų sargybiniai irgi iššoko iš sunkvežimio, bet mums prigrasė nušauti kiekvieną, kas tik bandys iš mašinos šokti. Lėktuvai artėjo iš rytų, neaugštai skrisdami išilgai voros ir serijomis ją apšaudydami. Raudonarmiečiai šaudė į lėktuvą iš šautuvų. Kai lėktuvas skrido visai arti mūsų, aš pasukau galvą į dešinę ir pamačiau už 10-15 žingsnių nuo plento, suartoje dirvoje, sukeltas dulkes krintančių iš lėktuvo kulkų. Lėktuvui praskridus, mes džiaugėmės, kad kulkos krito už keliolikos žingsnių nuo mūsų ir nieko nekliudė. Didėjo viltis, kad vokiečių kariuomenė mus pasivys.

Gulėjusieji apačioje skundėsi, kad jei dar ilgai taip reikės važiuoti, tai jie užtrokš. Man nebuvo taip bloga, kaip apatiniams. Gulėdamas augštielninkas virš kitų, aš galėjau pilnais plaučiais kvėpuoti; mano krūtinė ir rankos buvo laisvos, tik kojų nejaučiau, jos buvo kitų nugulėtos ir užtirpusios.

Ukmergėje mūsų sunkvežimis iš voros išsiskyrė ir pasuko į Širvintų vieškelį. Kelias buvo laisvesnis, nes raudonosios armijos dalys traukėsi Ukmergės plentu, Utenos — Zarasų kryptimi.

Du ar tris kilometrus neprivažiavus Maišiogalos miestelio, dešinėje kelio pusėje, stovėjo tuščias, be šoferio Kauno miesto savivaldybės autobusas. Prie jo sustojo ir mūsų sunkvežimis. Vyresnysis enkavedistas įsakė sunkvežimio šoferiui patikrinti, kokios kliūtvs privertė autobusą sustoti ir ar negalima jį sutaisyti. Patikrinęs autobusą, šoferis pranešė, kad, jo nuomone, jis yra tvarkoje, tik benzino nėra. Benzino pakankamai buvo sunkvežimyje, šoferis su pora enkavedistų perpylė jį į autobuso bakus, šoferis atsisėdo prie vairo, įjungė motorą ir autobusas pajudėjo. Enkavedistai įsakė mums išlipti po vieną iš sunkvežimio ir persėsti į autobusą. Mes labai nudžiugome, tą įsakymą išgirdę, ir viršutiniai pradėjo lipti patys. Blogiau buvo su apatiniais, jie savo jėgomis negalėjo iš sunkvežimio išlipti dėl to, kad visi jų kūno sąnariai buvo nugulėti ir jie jų nevaldė. Juos iš sunkvežimio iškėlė viršuje gulėję draugai. Jie ir mane iškėlė, nes aš kojų nevaldžiau, jos buvo užtirpusios.

Pasinaudoję persėdimo proga, mes paprašėme sargybinius leisti mums atlikti gamtos reikalus. Vienas enkavedistas suriko:

— Darykit į kelnes, mat mat! Mums nėra laiko čia su jumis gaišti! Kiti buvo žmoniškesni ir mūsų prašymą patenkino. Greit atlikę savo reikalus, mes sulipome į autobusą. Kadangi mūsų buvo tik apie 25 žmonės, be sargybinių, tai autobuse sutilpome laisvai ir susėdome ant suolų ir grindų. Aš atsisėdau ant suolo prie lango.

Netoli Maišiogalos autobusas trumpam sustojo. Pažiūrėjęs per langą, aš pamačiau pulkininką leitenantą K. P. Uniformuotas jis stovėjo kairėje pusėje, netoli kelio ant kalniuko ir per žiūronus į visas puses dairėsi. Aš taip norėjau, kad jis pažiūrėtų į mūsų autobusą, pamatytų mane ir vėliau apie tai praneštų mano šeimai. Bet jis į autobusą nekreipė dėmesio, ir mes pro jį pravažiavome.

Apie vienuoliktą ar dvyliktą valandą privažiavome Vilnių ir sustojome prie didelio namo. Kažkas netoli manęs sėdėjęs tyliai pasakė, kad tame name yra NKVD štabas, bet tuo laiku ten nesimatė nė vieno žmogaus. Netoli namo matėsi kelios didelės vokiečių bombų išmuštos duobės, aplinkinių namų langų stiklai išbyrėję.

Kai tik autobusas sustojo, tai du mūsų sargybiniai nuskubėjo į namą, bet po kelių minučių sugrįžo atgal. Girdėjome, kaip jie kalbėjo savo draugams, kad mūsų autobusas pavėlavo atvykti ir kad štabas jau išvažiavęs. Visi enkavedistai trumpai pasitarė ir įsakė šoferiui važiuoti. Po keliolikos minučių autobusas vėl sustojo kažkokiam kieme. Ten šoferiui buvo įsakyta paimti daugiau benzino ir važiuoti toliau.

Apie pirmą val. išvažiavome iš Vilniaus ir pasukome plentu Ašmena-Molodečno kryptimi. Iki Molodečno vėl reikėjo važiuoti raudonosios armijos atsitraukiančių dalių voroje. Šios kariuomenės, dalys traukėsi tvarkingai, todėl važiavome greičiau. Sargybiniai įsakė šoferiui lenkti kariuomenės mašinas, bet niekas mūsų autobusui kelio nedavė. Nors enkavedistai ir keikėsi, grąsė, bet niekas į juos dėmesio nekreipė ir liepė laikytis bendros tvarkos.

Netoli Smurgainių vokiečių lėktuvai, skrisdami iš rytų, vorą apšaudė iš kulkosvaidžių. Tuo laiku mūsų autobusas buvo apie kilometrą nuo apšaudomos vietos. Vokiečiai šaudė neilgai, ir mūsų sargybiniai iš autobuso nelipo, bet vora buvo sustojusi.

Pravažiuodami tą vietą, kur lėktuvai vorą apšaudė, pamatėme tuščią Kauno miesto savivaldybė autobusą. Jis stovėjo dešinėje kelio pusėje, prie pat paplentės griovio, prieš jį buvo nulaužtas telefono stulpas, telefono-telegrafo sutraukytos vielos gulėjo ant jo stogo. Jo kairiame šone aiškiai matėsi kelios dešimtys kulkomis padarytų skylučių. Mes spėliojome, kas atsitiko su autobuse važiavusiais žmonėmis ir kas jie buvo. Vienas vyras tvirtino, kad tą autobusą jis matęs prie Kauno kalėjimo ir kad jame buvo vežama dalis ketvirto skyriaus suimtųjų. Tarp kitų jis matęs ir K. Bizauską. Jis gerai atsimena to autobuso numerį. Aš pamaniau, kad galėjo būti tas tretysis autobusas, į kurį prie Laisvės Alėjos ir Savanorių prospekto buvo perkelti keli suimtieji iš mūsų sugedusio autobuso. Perkeltųių tarpe buvo ir iš 97 kambario buhalteris J. B. Ir Minsko ir Červenės kalėjimuose nesimatė nei Bizausko, nei J. B. Visi manėme, kad į autobusą pataikė praskridę lėktuvai, kad šoferis buvo užmuštas ar sunkiai sužeistas, ir nevaldomas autobusas trenkė į stulpą ir jį nulaužęs sustojo. Bet kas atsitiko su žmonėmis? Ar likę gyvi buvo perkelti į kariškas mašinas ar ten pat sušaudyti? Toje vietoje, abipus plento, augo nedidelės nuskurusios pušelės ir kadugiai. Egzekucijai vieta buvo tinkama.

Molodečno mieste mūsų autobusui pavyko iš voros išsiskirti ir greičiau važiuoti. Apie vienuoliktą valandą vakaro be jokių trukdymų mus atvežė į Minską. Miestas buvo aptemdytas, judėjimas gatvėse — mažas. Oras gražus, šiltas, naktis šviesi, šaligatviuose matėsi daug žmonių, stebinčių pravažiuojantį be šviesų mūsų autobusą.

Autobusas pravažiavo miestą ir sustojo rytiniame pakraštyje, dideliame kareivinių kieme. Vyresnysis enkavedistas, kažkur nuėjo ir po pusvalandžio grįžo piktas. Iš jo kalbos su kitais enkavedistais mes supratome, kad naktį reikės praleisti autobuse, ten pat kareivinių kieme.

Visą parą mes buvome ne tik nieko nevalgę, bet ir negėrę. Kankino troškulys, burna buvo išdžiūvusi. Kai sužinojome, kad iki ryto pasiliksime autobuso, tai enkavedistus paklausėme ar negalėtume gauti vandens atsigerti. Du enkavedistai pasisakė, kad ir juos troškulys kankina.

— Gerai, — tarė vyresnysis. Aš mačiau čia kieme netoli šulini, galėsite atsigerti. Gal turit kas puodelį ar kitą kokį indą? — paklausė mūsų. Mes atsakėme, kad jokio indo neturime. Tada jis įsakė sargybiniams nuvesti mus po du prie šulinio ir leisti atsigerti, šulinys buvo netoli, ir po keliolikos minučių mes visi buvome atsigėrę ir autobuse snausdami laukėme ryto. Aš tikėjausi, kad ryte mus nuveš į geležinkelio stotį ir iš ten traukiniu į Rusiją, bet, deja, skaudžiai apsirikau.

MINSKO KALĖJIME

Birželio 24 d., anksti rytą, į kareivinių kiemą atvyko aklinai geležimis apkaustytas specialus kaliniams vežioti automobilis ir sustojo už kelių žingsnių nuo mūsų autobuso. Mums buvo įsakyta išeiti po vieną iš autobuso ir, rankas laikant užpakalyje, suklaupti vienoje eilėje veidu į automobilį. Kai visi suklaupėme, buvome perduoti atvykusiems iš Minsko enkavedistams. Vienas jų, mušdamas ranka kiekvieną per galvą, mus suskaičiavo ir įsakė sulipti į automobilį. Visiems sulipus, enkavedistai užtrenkė automobilio geležines duris, ir patys susėdo už durų, užpakalyje. Automobilio viduje buvo visiškai tamsu. Mes pasijutome, kaip karste uždaryti ir taip susispaudę, kad negalėjome nė pajudėti. Po kelių minučių pritrūkome oro ir pradėjome dusti. Buvę arčiau durų, į jas beldė ir prašė enkavedistus pradaryti buvusį duryse langutį. Iš pradžių už durų girdėjosi keiksmai, bet netrukus langutis atsidarė ir mes pasijutome geriau.

Maždaug po pusvalandžio mus atvežė į Minsko kalėjimą ir nuvedė į kambarį pirmame augšte, prie kalėjimo raštinės. Kambarys buvo didelis, su cementinėmis grindimis. Viduryje kambario stovėjo, remdamas lubų skliautus, storas keturkampis mūrinis stulpas. Viršuje prie pat lubų buvo du, gelsvais popieriais uždengti langai. Ten radome ir daugiau iš Kauno kalėjimo ketvirto skyriaus atvežtų suimtųjų. Tik nesimatė J. B. iš 97 kambario ir K. Bizausko. Ten pamačiau du vyru tik apatiniais skalbiniais. Paklausti, kur jų viršutiniai rūbai, jie aiškinosi, kad buvo nutarę mirti, gulėdami lovose, o kai duris atidarė ir įsakė bėgti, tai nespėjo apsirengti ir taip vienais apatiniais skalbiniais atsidūrė Minsko kalėjime. Vienas tų nuogalių, Kauno miesto savivaldybės tarnautojas Bikinas, bėgdamas iš kambario, paspėjo užsimesti ant peties paklodę ir dabar buvo ja apsisupęs, kaip Gandi. Kiti jį taip ir vadino. Tame kambaryje aš radau pažįstamus pulkininkus: B. Giedraitį, St. Rusteiką, J. Petraitį, J. Šarauską ir A. Š., mjr. Opulskį, kapitonus: S. Jasinską, Ž. ir kt. Buvo ir du broliai kunigai, Antanas ir Pranas Petraičiai. Visi jie buvo taip pasikeitę, kad sunkiai galėjau juos ir atpažinti.

Ten galėjome laisvai kalbėtis, todėl ir pasakojomės, kas ir kaip buvo kankinamas sužvėrėjusių tardytojų enkavedistų. Bet netrukus mūsų pasikalbėjimus nutraukė pasirodęs kambario duryse NKVD karininkas. Pagal sąrašą jis šaukė pavardėmis Kaune nubaustus mirtimi ir po vieną juos iš kambario išvedė. Mirtimi nubaustų buvo keli, bet aš pažinau tik pulkininką St. Rusteiką. Daugiau aš jų jau nemačiau ir jų likimo nežinau. Kitus šaukė be sąrašų ir vedė į kalėjimo raštinę, buvusią gretimame kambaryje. Raštinėje buvo keliolika enkavedistų. Vienas karininkas stovėjo viduryje kambario prie didelio stalo ir vartė bylas, kitas sėdėjo prie gale raštinės buvusio kito stalo ir užrašinėjo šaukiamųjų vardą, tėvo vardą ir pavardę. Man įėjus į raštinę, pirmutinis karininkas paklausė mano vardą, tėvo vardą, pavardę ir pagal kurį straipsnį esu kaltinamas. Kai aš į visus klausimus atsakiau, tai karininkas pavartė kelias bvlas, vieną jų ištraukė, pasklaidė jos lapus ir pasakė:

— Taip, teisingai, Tumas Juozas, straipsnis 58. Sekantis!

Išėjęs iš raštinės, buvau nuvestas į kitą, tokio pat dydžio kambarį, kitoje koridoriaus pusėje, prieš tą, kuriame anksčiau buvome, tik daug tamsesnį. Po patikrinimo vėl visus perkėlė į pirmutinį kambarį, čia vėl tęsėme pasikalbėjimus apie pergyventus tardymus ir kankinimus. Vienas vyras rodė dar nesugijusias žaizdas ant abiejų rankų riešų. Šios žaizdos buvo padarytos specialaus žiedo, kuriuo jo rankos buvo surakintos. Jisai už to žiedo buvo kelioms valandoms pakabintas ant geležinio kablio palubėje ir nuo nepakeliamo skausmo nualpo. Pulkininkas Petruitis parodė savo nugarą, kurioje matėsi elektriniu lygintuvu išdegintos raudonai mėlynos dėmės. Be to, jis pasakojo, kaip skaudžiai buvo muštas gumine lazda — funke. Kitas pasakojo, kaip tardytojas jį mušė per kaklą. Tardytojas sėdėjo ant krašto stalo, tardomasis — priešais jį ant kėdės. Tardytojas palenkė jo galvą sau ant kelių ir per jo įtemptą kaklą mušė skersa plaštaka. Jis sakė, kad toks mušimas yra labai skaudus. Be to, jis buvo muštas funke per nuogus padus. Dar vienas buvo laikomas po kelias valandas nuogas iki pusės kūno pastatytas šaltame vandenyje.

Tai tik dalis tų kankinimų, apie kuriuos girdėjau pasakojant tame kambaryje.

Apie 8 ar 9 val. mieste pasigirdo sirenų kaukimas, o netrukus — priešlėktuvinės artilerijos šaudymas, lėktuvų ūžimas ir bombų sprogimai. Tai vokiečių lėktuvai bombardavo miestą. Banga po bangos jie skrido viršuj miesto ir mėtė bombas. Mieste užvirė tikras pragaras. Bombos sproginėjo ir arti kalėjimo, o aplink jį pastatyti priešlėktuviniai pabūklai ir iš sargybinių bokštelių kulkosvaidžiai šaudė į lėktuvus. Apsisaugoti nuo galinčių pakliūti per langus į vidų bombų skeveldrų, mes visi glaudėmės prie išorinės sienos.

Pirmam lėktuvų puolimui pasibaigus, mes panorejom pasižiūrėti pro langus ir pamatyti bombardavimo pasėkas. Kadangi langai buvo augštai ir uždengti popieriais, tai pro juos nuo grindų nieko nesimatė; reikėjo ant ko nors pasistoti. Prie langų atsistojo po du stipresniu vyru ir ant jų pečių — po vieną, kurie nuplėšė popierių ir, pažiūrėję pro langus, pranešė, kad matosi daug degančių namų ir visa, jų matoma miesto dalis paskendusi tirštuose dūmuose.

Mes tikėjome, kad vokiečių lėktuvai vienu miesto puolimu nepasitenkins, bus jų ir daugiau, nes Minskas yra didelis miestas, Gudijos sostinė. Be to, Minskas buvo svarbus strateginis punktas, didelis geležinkelių ir plentų mazgas, taigi geras objektas aviacijos puolimams. Buvome susirūpinę, kad per kitus puolimus bombos gali pataikyti į kalėjimo raštinę ir griuvėsiuose mus palaidoti.

Mums šia tema besikalbant, prabilo kunigas Antanas Petraitis. Jis su broliu, kunigu saleziečiu Pranu, stovėjo kambario viduryje prie stulpo.

(Bus daugiau)

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE

J. TUMAS

(Pradžia vasario mėn. KARYJE)

— Paklausykite, vyrai, jūs matote kas čia dedasi. Mes nežinome, kas po minutes kitos su mumis atsitiks. Gali atsitikti ir taip, kad nuo bombų mes čia pat žūsime. Aš nenoriu jūsų gąsdinti, bet noriu tik patarti būti visam kam pasiruošus. Mes čia esame du kunigai. Kas iš jūsų panorės, galės atlikti išpažinti, o mano brolis suteiks išrišimą. — Išpažintis atliksime ne paskirai, bet bendrai, aš ir išrišimą suteiksiu visiems bendrą. Tokiais sunkiais momentais, kaip dabar esame, mums, kunigams, tatai leidžiama. Todėl, kas mūsų patarimą priima, tuos prašau prisiminti savo nuodėmes, už jas gailėtis ir trumpai pasimelsti, o aš suteiksiu išrišimą, — kalbėjo kunigas Pranas.

Visi, kaip vienas, suklaupėme, kambaryje viešpatavo gili tyla, girdėjosi tik pusbalsiai kunigo Prano tariami lotyniški išrišimo žodžiai. Neatsiklaupė tik vienas vyras, kuris stovėjo prie durų kampe, avies kailio kepurę ant galvos užsidėjęs. Jis buvo ne kauniškis, ir niekas mūsų jo nepažino. Vėliau, kelių vyrų klausinėjamas, jis neatsakinėjo, tylėjo, kaip kurčias nebylys. Mes manėme, kad tai buvo enkavedistų patalpintas mūsų kambaryje šnipas ir stebėjomės, kad anksčiau niekas neatkreipėme į jį dėmesio. Kai po kelių valandų mus nuvedė į kalėjimą ir patalpino visus viename kambaryje, tai to tipo ten nebuvo.

Po keliolikos minučių įvyko antras, dar smarkesnis lėktuvų puolimas. Pasipylė bombų kruša visai arti kalėjimo raštinės, ir nuo jų sprogimų drebėjo visas namas. Staiga pasigirdo baisus krintančios bombos švilpimas ir tuojau antras. Dvi bombos, viena paskui kitą, nukrito į raštinės namą. Visas mūsų kambarys sudrebėjo, didžiuliai tinko gabalai krito nuo lubų ir sienų ir kelis lengvai sužeidė. Kambarys prisipildė tirštų dulkių ir trukdė kvėpuoti.

Bombardavimui aptilus, pamatėme kritusių bombų rezultatus kambaryje. Visas tinkas nuo lubų ir nuo sienų buvo nukritęs, kertėje, prie durų, lubos įlūžusios, durys iškrypusios, ir pro pasidariusį tarp durų ir sienos plyšį matėsi dangus. Ant grindų gulėjo dideli tinko gabalai ir trukdė vaikščioti. Mes beldėme į duris, šaukėme sargybinį, norėdami prašyti, kad duotų mums kokį nors įrankį nukritusį tinką nuo grindų į kertę nustumti, bet niekas neatsiliepė. Koridoriuje, kur anksčiau vaikščiojo sargybinis, buvo tylu. Vėliau sužinojome, kad sargybinis koridoriuje buvo užmuštas.

Po kelių valandų, jau pavakaryje, išgirdome už durų kasant ir kapoj ant. Po geros valandos durys šiek tiek prasivėrė ir, įkišęs pro plyšį galvą, enkavedistas įsakė mums išeiti. Mes po vieną lindome pro plyšį ir pamatėme vietoj buvusio koridoriaus didžiausią krūvą kriuvėsių. Visas dviejų augštų kalėjimo raštinės namas buvo sugriautas. Liko apgriautas tik mūsų kambarys ir prie jo, gale namo, buvęs nedidelis kambariukas. Pajutome, kad tik stebuklas išgelbėjo mus nuo mirties.

Girdėjome kalbant mus saugojusius enkavedistus, kad raštinėje buvo užmuštas kalėjimo viršininko padėjėjas ir keliolika enkavedistų. Išlindusius iš apgriauto kambario ir su dideliu vargu praėjusius griuvėsių krūvas, enkavedistai rikiavo mus po du, nuvedė į atokiau buvusį kalėjimą ir patalpino trečiame augšte visus viename dideliame kambaryje. Kalėjimas stovėjo ant kalno. Mūsų naujo kambario langai nebuvo medinėmis dėžėmis užkalti ir per juos matėsi visa vakarinė miesto dalis. Per dieną vokiečių lėktuvai keletą kartų puolė miestą, tai vakare mums matoma jo dalis visa skendėjo liepsnose ir tirštuose dūmuose.

Visus mus kankino troškulys. Prašėme sargybinį, kad duotų mums vandens atsigerti, bet jis atsakė, kad vandentiekis mieste sugadintas ir dėl to kalėjime vandens nėra. Vėlai vakare mums davė po kelis šaukštus skystos miltų sriubos. Aš ir tuo džiaugiausi, nes jau dvi dieni buvau nieko nevalgęs. Turėjau palto kišenėje smulkaus cukraus ir buvau bandęs jį po žiupsnelį čiulpti, bet nuo cukraus troškulys didėjo, todėl palikau jį ateičiai. Kai sargybinis dalijo sriubą, tai vėl buvo paprašytas duoti nors ir nedaug vandens, bet atsakymas buvo tas pats: vandens nėra. Jam priminiau, kad sriuba negalėjo būti išvirta be vandens ir tai yra įrodymas, kad kalėjime vandens yra, tik nenorima jo mums duoti. Sargybinis paaiškino, kad maistui vanduo į kalėjimą atvežamas statinėse, bet žmonėms gerti jo neduoda.

Nors kambarys buvo nemažas, bet kai norėjome sugulti, tai visiems vietos neužteko. Mūsų buvo apie 80 žmonių. Tik dėka pulkininko Šarausko patvarkymo — gulti eilėmis, remiant galvas į galvas ir kojas į kojas, paliekant pasieniais siaurus tarpus praeiti, šiaip taip visi sugulėm.

Aš buvau labai pavargęs ir, atsigulęs ant plikų grindų nenusirengęs, greit užmigau.

ŽYGIS MIRTIES KOLONOJE IŠ MINSKO ĮČERVENĘ

Nežinau, kaip ilgai miegojau, gal porą valandų, o gal trumpiau, ir pabudau vieno vyro stipriai už pečių purtomas. Pabudęs iš gilaus miego, negalėjau susivokti, kur esu ir kas aplinkui dedasi. Taip norėjaumiego, kad pastūmiau nuo savęs prižadinusį vyrą ir pasakęs jam palikti mane ramybėje, mėginau vėl užmigti. Jis pagriebė mane už abiejų rankų ir pasodinęs pasakė, kad prieš porą minučių sargybinis įsakė visiems keltis ir apsirengti. Tik dabar atsiminiau, kur esu ir, greit pašokęs ant kojų, padėkojau mane pažadinusiam vyrui.

Birželio 25 d. apie pirmą valandą nakties sargybinis atidarė duris ir mums įsakė iš kambario išeiti.

Patamsyje nusileidome į kalėjimo kiemą ir ten buvom išrikiuoti po keturis. Iš abiejų pusių mus apsupo enkavedistai su atkištais durtuvais ant šautuvų. Pro mus iš kalėjimo vedė kitus kalinius. Vienas jų sušukęs: vanduo! pribėgo prie kalėjimo sienoje buvusio krano, iš kurio nedidele srove bėgo vanduo, ir bandė atsigerti. Prie jo prišoko enkavedistas ir pistoletu smogė į galvą. Kalinys nuvirto, prie jo priėjo du kiti enkavedistai ir kurtai nuvilko. Ką su juo enkavedistai toliau darė, neteko matyti. Po to įvykio enkavedistai paskelbė, kad kas bandys prieiti prie vandens, bus vietoje nušautas. O taip norėjosi gerti. Matant arti vandenį ir negalint jo pasiekti, net silpna darėsi.

Netrukus, ir mus išvedė į gatvę. Ten jau stovėjo ilga kalinių, vyrų ir moterų vora, kurios užpakalyje ir mus pastatė. Iš kalėjimo vis dar vedė naujus būrius ir rikiavo užpakalyje mūsų. Nors buvo dar naktis, bet nuo degančio miesto gaisrų buvo taip šviesu, kad gatvėje galima buvo matyti už kelių šimtų žingsnių.

Po gero pusvalandžio, pasigirdo komanda: Meskit visus daiktus, kokius tik turit, jie jums bus nereikalingi! šią komandą enkavedistai kartojo priekyje ir užpakalyje. Kaliniai metė kas tik ką turėjo. Aplink girdėjosi barškėjimas metamų skardinių dubenėlių ir puodukų. Aš irgi numečiau paimtą iš kalėjimo dubenėlį.

Po kelių minučių pasigirdo kita komanda: Ramiai! Klausykit! Kas bandys iš rikiuotės išeiti, tas bus vietoje be įspėjimo nušautas! Griežtai draudžiama kalbėti! Greitu žingsniu, žengte marš!

Didžiulė vora pajudėjo, mes pradėjome žygį, pilna prasme, MIRTIES KOLONOJE. Lietuviai dar kalėjimo kieme buvom susitarę žygyje neišsisklaidyti, su kitais kaliniais nesimaišyti ir vienas kito laikytis, kad galėtume, reikalui esant, vienas kitam padėti.

Po kelių minučių priekyje aš pamačiau per kelius sutrauktomis kojomis vyrą. Jis verkdamas aiškino negalįs eiti ir prašė enkavedistus jo pasigailėti ir palikti arba įmesti į kurį nors sunkvežimį, kurių užpakalyje voros keli važiavo. Prie jo priėjo pistoletu ginkluotas enkavedistas ir dviem šūviais į pakaušį mūsų akivaizdoje nušovė. Enkavedistų supratimu tas nelaimingas invalidas bandė išeiti iš rikiuotės.

Girdėjosi ir daugiau šūvių, tai priekyje, tai užpakalyje, kai kurie kaliniai bandė pabėgti, bet enkavedistai juos vietoje šaudė.

Nušovus nelaimingą invalidą su sutrauktomis kojomis, po keliolikos minučių pamačiau dar baisesnį reginį. Pastebėjau, kad priekyje ėjusios gretos vienoje vietoje ką tai apeidamos persiskiria, o vienas vyras net peršoko. Priėjęs tą vietą, aš pamačiau gulinčią moterį, tur būt, ji buvo apalpusi. Tuo momentu prie jos prišoko enkavedistas ir šautuvo buože smogė jai į galvą. To vaizdo sukrėstas, aš atšokau atgal, ant užpakalyje manęs ėjusios gretos. Nelaimingoji moteris nė nesuriko ir pasiliko gulėti viduryje gatvės.

Greitu žingsniu mes ėjome degančio miesto gatvėmis. Vietomis jos buvo subombarduotų namų griuvėsiais užverstos ir bombų suardytos, elektrinio tramvajaus bėgiai išgriauti. Tokias vietas reikėdavo apieti, ir dėl to lietuvių grupei, buvusiai beveik pačiame voros užpakalyje, reikėjo bėgte bėgti, kad neatsiliktų nuo priešakinių. Nuolat girdėjosi šūviai, tai arčiau mūsų grupės, tai toliau, ir enkavedistų komandos: Greičiau! Neatsilikti!

Negaliu pasakyti, kiek laiko mes bėgte bėgome degančio miesto suardytomis gatvėmis. Auštant išėjome į Minsko — Smolensko — Maskvos meksfaltuotą plentą, kurį rusai vadino autostrada. Buvome labai pavargę ir toliau taip bėgti būtume negalėję. Gerai, kad išbėgus iš miesto ir kelis kilometrus nuo jo nutolus, enkavedistai leido mums eiti lėčiau. Girdėjau vieną enkavedistą sakant kitam: Na, drauge, čia, už miesto, vokiečių bomberiai mums jau nebaisūs, nuo jų bus kur pasislėpti. O kas būtų buvę, jei vokiečiai būtų užskridę mums bėgant per miestą? Kur tu būtum galėjęs pasislėpti? Dabar supratau, kodėl mus taip varė iš miesto. Enkavedistai bijojo, kad išaušus vokiečių lėktuvai vėl puls miestą ir paskubėjo dar naktį bėgte bėgant mus iš jo išvesti, tuo pačiu ir sveiką savo kailį išnešti.

Nuo bėgimo šiek tiek atsikvėpę, jau lėčiau žygiavome plentu toliau į rytus. Greit ir saulė patekėjo, danguje nesimatė nė vieno debesėlio. Mes iš to sprendėme, kad diena bus karšta.

Tik dabar pamatėme, kokia ilga buvo mūsų vora. Apytikriai apskaičiavome, kad joje galėjo būti apie penki su puse ar šeši tūkstančiai žmonių. Toje masėje matėsi nemažai moterų ir paauglių vaikų. Kelionėje paaiškėjo, kad dauguma kalinių buvo gudai ir lenkai, mačiau ukrainiečių ir rusų ir mūsų lietuvių grupė iš Kauno kalėjimo.

Mes ėjome viduriu plento, enkavedistai — abiem pusėm paplentės takais. Dauguma jų buvo ginkluoti paprastai šautuvais, mažesnė dalis — automatiniais. Šalia eilinių enkavedistų matėsi ir komisarų, ginkluotų automatiniais pistoletais, kuriuos jie nešėsi rankose.

Atitolus nuo miesto, gretos po keturis pairo, žmonės ėjo be jokių gretų, vieni greičiau, kiti lėčiau ir tas sunkino žygį. Ėjusiems voros užpakalyje dažnai tekdavo bėgti, kad pasivytų einančius priekyje. Kaip anksčiau minėjau, lietuvių grupė buvom užpakaliniame voros gale, todėl ir mums teko bėgti. Pasitarę, mes pasiryžome prasimušti į voros vidurį, ir po poros valandų mums tas pavyko. Ten buvo daug lengviau eiti, nereikėjo bėgti.

Nužygiavus nuo Minsko keliolika kilometrų, dešinėje plento pusėje buvo nedidelis miškas. Enkavedistai mums uždraudė į jį žiūrėti. Aš neiškenčiau ir pasižiūrėjęs pamačiau miško pakraštyje kniūpsčius suguldytus ir enkavedistų apsuptus žmones. Jų buvo nemažas būrys. Vėliau girdėjau gudus pasakojant, kad tai buvo mirties bausme nubausti ir anksčiau už mus iš Minsko kalėjimo išvesti kaliniai. Galimas daiktas, kad toje grupėje buvo ir mirties bausme nuteisti kauniškiai.

Apie vienuoliktą valandą saulė gerokai kaitino. Norėjosi ne tiek valgyti, kiek gerti, kankino troškulys, bet vandens nebuvo. Pulkininkas J. Šarauskas turėjo iš Kauno kalėjimo šiek tiek pasiimtos duonos ir po trupinėlį mums ją dalino aiškindamas, kad duonos nereikia praryti, bet po liežuviu laikyti, nuo ko burnoje atsirasią seilių ir jos mažins troškulį. Ir tikrai, padėjęs po liežuviu tą mažą juodos duonos gabaliuką, netrukus pajutau, kad troškulys sumažėjo. Vėliau profesorius S. K. pakelėje surado kažkokią žolelę ir duodamas jos kitiems patarė lengvai sukramtyti ir burnoje laikyti. Ta žolelė taip pat mažinanti troškulį.

Dėl kaitros ir nuovargio silpnesni pradėjo atsilikti, kiti visai negalėjo toliau eiti, ir komisarai juos dviem pistoletų šūviais į pakaušį nušaudavo. Reikėjo stebėtis, kad beveik visi, negalėję toliau eiti, sėdo ar gulė prie paplentės griovio ir ten buvo nušaunami.

Viena moteris gudė prie savęs turėjo šešių ar septynių metų berniuką, kurį laiką jie abu ėjo lietuvių grupėje. Vaikas pavargo ir pradėjo verkti. Motina paėmė jį ant rankų ir nešė, bet greit ir ji pavargo. Tada mūsų stipresni vyrai pasikeisdami berniuką nešė, bet neilgai. Netoli mūsų pasigirdo du šūviai, berniukas, tur būt, išsigandęs, suspigo, išsprūdo iš jį nešusio vyro rankų ir pribėgo prie motinos. Ta paėmė jį ant rankų, priėjo paplentės griovį ir sustojo. Tuo laiku prie motinos ir vaiko prisiartino su pistoletu rankoje komisaras, išplėšė vaiką iš motinos rankų ir, paleidęs jam du šūvius į galvą, numetė ant žemės. Motina parkrito ant vaiko lavono. Komisaras paleido dar du šūviu jai į pakaušį ir nuėjo toliau.

Šis baisus enkavedisto pasielgimas su motina ir vaiku mane taip paveikė, kad pradėjau bijoti, jog greit ir pats pavargsiu ir, negalėdamas toliau eiti, susilauksiu dviejų kulkų į pakaušį. Iš namų buvau pasiėmęs žieminį paltą, kurį nešiausi tai ant vieno, tai ant kito peties, nejausdamas jo sunkumo, bet po to baisaus vaizdo, paltas pasidarė man persunkus. Aš jau buvau jį bemetąs ant plento, bet mane sulaikė profesorius I. K.

—    Na, o tu Juozai (dar būdami Kauno kalėjime visi 97 kambario gyventojai buvome susitarę vieni kitus vadinti tik vardais), ką sumanei? Nori savo paltą mesti? O kaip tu be jo jausies Sibire atsidūręs, ar apie tai pagalvojai?

—    Vis tiek, savo palto aš toli nenusinešiu ir tik be reikalo vargsiu. Jau dabar jis man darosi sunkus. Bijau, kad jį nešdamas greit pavargsiu ir pats žinai, kas tuomet manęs laukia. Bus geriau, jei aš jį dabar mesiu.

—    To nedaryk, — sako profesorius, — jei pats negalėsi nešti, tai aš su Vytautu tau padėsime.

Aš profesoriaus paklausiau ir paltą nešiausi toliau. Jo padrąsintas, jaučiausi ramiau, nervai atsileido ir visą tolimesnį kelią nei jam, nei Vytautui P. nereikėjo mano palto nešti. Po kelių dienų, aš dar daugiau buvau profesoriui dėkingas, nes nenumestas paltas saugojo mane nuo naujų pavojų.

Apie vidudienį mus pasivijo įvairių kariškų mašinų vora, kuriai reikėjo užleisti plentą. Mūsų vorą enkavedistai išvedė nuo plento į dešinėje buvusį paprastą platų kelią. Kariškose mašinose matėme nemažai civilių žydų su šeimomis. Iš to galima buvo suprasti, kaip Gudijoje jie buvo įsigalėję.

Eidamas per nedidelį retą miškelį, pamačiau prie pušelės kniūpsčią gulintį uniformuotą vyrą ir prie jo klūpančią jauną moterį. Priėjęs prie jų arčiau, girdėjau, kaip verkdama moteris maldavo vyrą keltis ir eiti, bet jis nejudėjo. Pasižiūrėjau atgal ir pamačiau artėjantį su pistoletu enkavedistą. Aš paskubėjau nuo tos vietos pasišalinti ir netrukus išgirdau vienas po kito keturis pistoleto šūvius. Supratau, kokia tragedija ten įvyko. Vėliau iš lenkų sužinojau, kad nušautas uniformuotas vyras buvo lenkų armijos kapitonas, o jauna moteris — jo žmona. 1940 m. juos rusai suėmė ir laikė Minsko kalėjime. Ištisus metus jie vienas apie kitą nieko nežinojo. Tik tą dieną šioje mirties kolonoje trumpam susitiko ir vyrui pavargus abu kartu kankinių mirtimi mirė. Jų mirtis man didelio siaubo nesukėlė, gal būt, todėl, kad prie nuolat besikartojančių pistoletų šūvių jau buvau pripratęs.

Nelaimingų pavargusių žmonių šaudymai tęsėsi visą laiką iki pat Červenės. Mūsų apskaičiavimu, žygio metu enkavedistai išžudė apie 550—600 žmonių. Mes džiaugėmės, kad iš lietuvių grupės dėl nuovargio niekas nebuvo nužudytas. Buvo pavargę ir kai kurie lietuviai, kaip plk. J. J. Petruitis, plk. B. Giedraitis, buvęs saugumo valdininkas Lašas ir kai kurie kiti, bet saviškiai jiems padėdavo, vesdami už parankių, kol jie atsigaudavo ir vėl savomis jėgomis galėdavo toliau eiti.

Voros priekyje jojo NKVD karininkas, voros viršininkas. Retkarčiais jis sustodavo šalia plento ir visą vorą pro save praleisdavo. Pamatęs voroje kurį nors seną vyrą, jis jam liepdavo iš voros išeiti ir grįžti tuo pačiu plentu atgal ir vėliau namo. Iš pradžių tie žmonės džiaugdavosi, viršininkui dėkodavo ir eidavo atgal. Bet nelaimingi netoli nueidavo. Užpakalyje voros keliuose sunkvežimiuose važiavo NKVD rezervo kareiviai, kurie pakeisdavo žygyje pavargusius enkavedistus. Jie sulaikydavo visus voros viršininko, neva, paleistus ir juos nušaudavo. Taip žuvo ir atsargos majoras Opulskis. Kai voroje žmonės apie tai sužinojo, tai niekas jau atgal nėjo.

Antrą žygio dieną, birželio 26, kurį laiką aš buvau nuo lietuvių grupės atsiskyręs ir lenkų grupėje kalbėjausi su vienu lenkų majoru. Vorai buvo leista dešimt minučių pailsėti. Tuo laiku iš priekio atjojo voros viršininkas ir sustojo ties ta vieta, kur mes su majoru ant plento sėdėjome. Pamatęs netoli mūsų sėdėjusį seną gudą, jis pasišaukė jį prie savęs ir paklausė, ar senis dar nepavargo. Gudas skundėsi esąs nesveikas, ir kad jam nors ir sunku eiti, bet manąs iki vakaro pajėgsiąs drauge su visais žygiuoti.

—    Na, o ar tu, seni, nenorėtum keliauti namo? Jei nori, tai gali eiti, aš leidžiu, — pasakė voros viršininkas.

—    Aš labai noriu grįžti namo. Noriu prieš mirtį dar nors sykį pamatyti savo žmoną, vaikus ir vaikaičius, bet bijau. Girdėjau žmones šnekant, kad ten, užpakaly, grįžtančius šaudo, — kalbėjo susijaudinęs gudas. — Gal draugas komandiras duotumėt man kokį raštelį, kad aš esu paleistas, aš jį parodysiu ten, užpakaly, tai jie manęs pasigailės, — maldavo senis.

—    Kokio raštelio tu prašai? Jokio raštelio aš nerašysiu. Tu matai, aš ir popieriaus neturiu, — kalbėjo voros viršininkas.

—    Drauge komandire, pasigailėkit manęs seno žmogaus, duokit raštelį, už tai aš visą amžių už jus Dievui melsiuos, — verkdamas prašė senis ir paėmęs abiem rankom karininko koją, bučiavo batą.

—    Ech, nors tu ir senas, bet esi kvailesnis ir už tą mano batą, kur seilėji. Kas tau liepia grįžti plentu? Ar nori karieta važiuoti, kad tau reikalingas plentas? Matai ten, netoli mišką? Pasispjaudyk savo vyžas ir dumk į jį! — ne tai rimtai, ne tai juokaudamas kalbėjo voros viršininkas.

Tą pasikalbėjimą voros viršininko su gudu girdėjo ir arčiau buvę mūsų sargybiniai. Senis, tur būt, iš karto nesuprato, ką jam voros viršininkas kalbėjo, nes kurį laiką stovėjo, kaip pakvaišęs. Tik pastarajam jį pastūmus ir įsakius bėgti į mišką, pasileido bėgti ta kryptimi. Reikėjo stebėtis, iš kur pas jį atsirado tiek jėgų. Iki miško buvo apie 300—400 žingsnių, ir kol mes atsistojome ir pradėjome eiti, senis jau buvo prie pat miško. Į jį nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Reikėjo stebėtis ir voros viršininko pasielgimu. Kodėl jis ne tik kad pasigailėjo to seno gudo ir leido iš voros išeiti, bet dar ir nurodė, kur bėgti? Tai buvo mįslė.

Saulė kepino nežmoniškai, troškulys darėsi nepakenčiamas, praeidami skersai plento tekančius upelius ir, matydami vandenį, žmonės šaukė: Vandens! duokit nors lašelį vandens atsigerti! Bet enkavedistai į tuos žmonių šauksmus dėmesio nekreipė. Tik apie pirmą valandą voros viršininkas paskelbė, kad už kelių kilometrų yra upė ir, ją priėjus, galėsime atsigerti. Atrodė, kad ta žinia mūsų jėgas padidino, žmonės pradėjo sparčiau žingsniuoti, norėdami greičiau pasiekti pažadėtą vandenį.

Gal po pusantros valandos žygio, tikrai priėjome upę. Prie jos, dešinėje plento pusėje buvo didelė pieva, į kurią enkavedistai mus suvarė ir paskelbė, kad ten galėsime ne tik atsigerti, bet pusantros valandos ir pailsėti. Enkavedistai susėdo aplink mus ratu, kai kurie jų perėjo tiltu į kitą upės krantą ir ten maudėsi.

Aš žinojau, kad pavargus ir ištroškus iš karto daug vandens gerti pavojinga, todėl gėriau po truputį, kol troškulys praėjo. Po to, nusiprausiau ir batus nusiavęs, šlapia nosine numazgojau kojas ir visą valandą išbuvau basas. Prieš žygį dar kartą atsigėriau ir iki vakaro jaučiausi visai gerai.

Po poilsio, pasigirdo du šūviai, komanda: stot ir išeiti į plentą! žygiavome toliau.

Vakare, prieš saulei nusileidžiant, priėjome didelį mišką ir sustojom. Po kelių minučių prie manęs priėjo profesorius L K., parodė netoli stovėjusį ir su dviem vyrais kalbėjusį plk. J. Šarauską ir pasakė, kad su juo blogai, atrodo, kaip pamišęs. Jis ką tai vyrams aiškino ir susijaudinęs ranka rodė tai į mišką, tai į enkavedistus, tai į paskirus žmones. Aš paprašiau profesorių eiti prie jo arčiau ir paklausyti, apie ką jis kalba, bet tuo laiku jis pamatė mus ir pats prie mūsų priėjo. Aš krūptelėjau pamatęs, kad jis tikrai buvo pamišęs.

— Profesoriau, pulkininke, saugokitės, mes esame išduoti, štai tie, kas mus išdavė, — plk. Šarauskas parode kur tai ranka. Dabar, šitame miške enkavedistai mus sušaudys. Jūs saugokitės tų išdavikų, o aš einu kitus įspėsiu, — ir greit nuo mūsų pasitraukė.

Tuo laiku enkavedistai mums įsakė eiti nuo plento kairėn į mišką. Eidamas į mišką, aš plk. Šarauską iš akių pamečiau ir tik kitą rytą jį vėl pamačiau.

Miške enkavedistai mums įsakė sustoti grupėmis po trisdešimt žmonių ir tą atlikus sėstis, kur stovim ir nekalbėti. Jie patys susėdo viens prie kito aplink mus. Giliau miške matėsi keli tankai ir į mus nukreipti sunkieji kulkosvaidžiai.

Kai jau visi buvom susėdę, nuo plento atėjo du enkavedistai ir pavarde iššaukė vieną lietuvį. Tas atsiliepė. Enkavedistai jam įsakė atsistoti ir su jais eiti į plentą. Jo pavardės dabar gerai neatsimenu, rodos, Glemža. Jis buvo užsidėjęs Kauno universiteto vienos studentų korporacijos kepuraitę. Prie plento enkavedistai jį trumpai klausinėjo, po to pasisodino į sunkvežimį ir nuvažiavo rytų kryptimi. Po kelių minučių iš ten pasigirdo du šūviai, ir netrukus enkavedistai sugrįžo be studento.

Miške jaučiausi blogai dėl to, kad enkavedistams įsakius sustoti grupėmis po 30, žmonės bėgiojo iš vienos vietos į kitą ir toje maišatyje mane nuo lietuvių atskyrė. Pakliuvau tarp rusų kriminalistų, kurie žygio metu iš politinių kalinių visaip tyčiojosi ir pravardžiavo.

Sutemus, mums buvo įsakyta gulti ten, kur sėdėjome. Susisupau į savo žieminį paltą, nugara prisiglaudžiau prie storos pušies ir greit užmigau.

Tą dieną iš Minsko iki nakvynės vietos atžygiavome 45 kilometrus. Kilometrai tame plente sužymėti keturkampiais stulpais.

Birželio 26 d. rytą, dar saulei nepatekėjus, buvome pažadinti. Netrukus, enkavedistai mums įsakė susėsti grupėmis po 20 žmonių ir kiekvienai grupei davė po vieną kepalą, du kilogramu juodos duonos, kurią visi grupės žmonės turėjo lygiomis pasidalinti. Duoną besidalinant, mūsų grupėje rusai susipešė, du vyrai buvo net sukruvinti ir priedo dar ir duonos negavo. Man buvo šlykštu į besipešančius žiūrėti, nesinorėjo iš jų duonos savo dalies prašyti, o jie patys ir nesiūlė. Gerai išmiegojęs ir pailsėjęs, tikėjausi ir be tų 100 gramų duonos nueiti tiek, kiek vakar buvo nueita.

Tą rytą pulkininkas J. Šarauskas lietuviams daug rūpesčių sudarė. Būdamas tarp rusų, aš pats jo nemačiau, tik vėliau kiti pasakojo, kad jis buvęs be sąmonės, atrodė, kaip negyvas. Tik po gero masažo, jis atgavo sąmonę, šiek tiek pagyvėjo, buvo vėl normalus ir nors jautėsi nusilpęs, bet sakė galėsiąs toliau eiti.

Saulei tekant, enkavedistai mus išvedė į plentą, kuriuo žygiavome toliau. Dėl vėsaus ryto oro eiti buvo lengviau, negu vakar, bet netrukus pasigirdę pistoletų šūviai sakė, kad atsirado žmonių, negalinčių eiti. Nelaimingų aukų skaičius didėjo. Tą dieną į pistoletų šūvius aš mažai dėmesio kreipiau, jau buvau prie jų pripratęs.

Gal po valandos žygio, miškas pasibaigė. Abipus plento tęsėsi krūmais apaugę durpynai. Greit priėjome klampiais krantais platoką upelį ir per jį medinį tiltą, kurį perėjus, mums leido atsigerti. Upelio vanduo buvo drumzlinas, nešvarus, rusvos spalvos ir turėjo stiprų durpių prieskonį, bet ištroškę žmonės godžiai jį gėrė. Atsigėrę ir žygiuodami toliau, vėl priėjome didelį pušų ir eglių mišką, kuriame žuvo buvęs saugumo valdininkas J. Zdanavičius ir Kauno miesto savivaldybės tarnautojas B. Bikinas. Enkavedistai juos išsivedė iš voros į miško pakraštį ir trumpai paklausinėję, visų akivaizdoje abudu nušovė.

Mes buvome pastebėję, kad nuo pat Minsko mūsų vorą lydėjo buvęs Kauno kalėjimo prižiūrėtojas, vietinis rusas. Jis dažnai budėdavo ir ketvirtame skyriuje. Tai buvo vienas iš bjauriausių prižiūrėtojų. Mes įtarėm, kad jam nurodžius, buvo nužudyti studentas Glemža, Zdanavičius ir Bikinas.

Kiek vėliau, tame pačiame miške, enkavedistai įsakė visoms nėščioms moterims išeiti iš voros į dešinę plento pusę. Po keliolikos minučių, girdėjome užpakaly voros porą salvių iš automatiškų šautuvų. Aš pats nemačiau, bet vėliau girdėjau gudus kalbant, kad keliolika nėščių moterų, paklausiusios enkavedistų įsakymo, išėjo į dešinę pusę, buvo surinktos į vieną vietą ir sušaudytos.

Mišku ėjome keliolika kilometrų. Iš jo išėję, pamatėme, kad plentas skyrėsi į dvi šakas: kairioji šaka eina per Mogilevą ir Smolenską į Maskvą, o dešinioji — per Červenę (apskrities miestas, anksčiau vadinosi Igumen) i Bobruiską. Apie antrą valandą pasukome į Červenės miestą, kuris matėsi už kokių penkių kilometrų. Dar po valandos su viršum priėjome ir patį miestą. Enkavedistai mums griežtai uždraudė einant miesto gatvėmis kalbėtis ir į šalis dairytis. Mieste matėsi nemažai kareivių ir įvairių kariškų mašinų, šaligatviuose stovėjo daug civilių žmonių, moterų, vaikų ir senų vyrų. Jaunesnio amžiaus vyrų visai nesimatė. Vora pražygiavo per visą nedidelį miestą ir rytiniame pakrašty sustojo. Prieš mus, dešinėje plento pusėje, stovėjo didelis, trijų augštų mūrinis, gelsvos spalvos, medinėmis dėžėmis užkaltais langais, namas. Tai buvo Červenės kalėjimas. Už jo, rytuose, maždaug už trijų, ar keturių kilometrų, matėsi didelis, augštas miškas.

(Bus daugiau)