LATVIŲ - LIETUVIŲ VIENYBĖS VEIKLA
MAG. HIST. K. STALŠANS
Iš didžiulės aisčių tautų šeimos gyvos yra išlikusios tiktai dvi tautos — latviai ir lietuviai. Kalba, papročiais, gyvenimo būdu, senovės religija ir visu kuo jos yra taip artimos, kad net jų vardai yra beveik vienodi. Svetimšaliai ir svetimtaučiai, kurie mažai žino ir mažai pažįsta mūsų kraštus, labai dažnai painioja ir neskiria vienus nuo kitų. 1918—1920 metų laikotarpyje, kai atsiskyrėme nuo Rusijos, mums palankūs rusai klausinėdavo, kodėl latviai ir lietuviai nesudaro vienos valstybės, kuri būtų stipresnė, įtakingesnė.
Nėra žinių, kaip ten buvo iki 19 a. vidurio, bet po baudžiavos panaikinimo 1861 metais, kada netrukus prasidėjo abiejų tautų prisikėlimo laikotarpis, jau pradėjo kilti klausimas apie giminingų tautų suartėjimą. Latvių tautos atgimimo apaštalas Atis Kronvalds, kuris kiek laiko buvo gyvenęs Lietuvoje ir pramokęs lietuvių kalbos, skelbė 1870 metais, kad mūsų tėvynė yra ne tiktai Kuržemė, Žemgalė, Vidžemė ir Latgalė, kuri tais laikais buvo mažai pažįstama, bet ir Lietuva. Vadinasi, jis latvių tautos ateities kitaip negalėjo suprasti, kaip einant ir veikiant kartu su lietuviais. Kiek vėliau, praeito šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio pradžioje garsus latvių poetas ir politinis veikėjas Janis Rainis-Pliekšans latvių — lietuvių vienybės klausimu, tarp kitko, yra parašęs tokį eilėraštį:
Kadi augsti kalni, kādas dziįas jūras
Mūsų celus aizškėrsoja, liedza kopa nākt?
Žeme mūsų lidza, upes mūsų rūmas,
Pūrpratumi, nepratumi liedza kopa nākt.
Brali mūsų, istie brāli, vienigie šai saulė!
Sniegsim rokas, iesim sėtas kopa laist!
Lietuviškai tai būtų:
Kokie augšti kalnai, kokios gilios jūros
Mūsų kelius užskersuoja,_ draudžia susieiti?
Žemė mūsų lygi, upės mūsų ramios, —
Tai tik nesusipratimai draudžia susieiti.
Broliai mūsų, tikrieji broliai, vieninteliai po šia saule,
Ištiestai rankas, eisime drauge kiemų sujungti!
Rašytoja ir poetė Aspazija — Elze Priekšanė — Rainio žmona yra parašiusi įdomią dramą iš lietuvių praeities “Vaidelote”, kuri savo laiku buvo statoma visuose miestuose ir miesteliuose, net ir tremtyje nėra nuėjusi nuo scenos.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą, kada Rygoje buvo įsikūrę daug tūkstančių lietuvių, buvo įsteigta Latvių — Lietuvių Savitarpinė Skolinamoji Bendrovė, kurios tikslas buvo padėti ir latviams ir lietuviams ekonomiškai sustiprėti pusmilioniniame didmiestyje, įsigyti namus, įsigyti įmones ir t.t. Pagal rusų įstatymus tuo metu, miesto savivaldybės rinkimuose galėjo dalyvauti tiktai tie asmenys, kurie turėjo savo namus, žemės sklypus arba užsiėmė prekyba. Bendrovė turėjo pasisekimo. 1913 m. pavasarį latviai, su lietuvių pagalba, Rygos miesto savivaldybės rinkimuose gavo beveik daugumą atstovų ir būtų visiškai paėmę miesto savivaldybę- į save rankas, jeigu vokiečiai nebūtų fiktyviai padalinę savo, miesto ribose esančių nejudomo turto nuosavybių. Nežiūrint to, latvių įtaka miesto savivaldybės reikaluose buvo didelė, daug kas buvo pasiekta latvių naudai.
Nėra smulkiai žinoma, kokie buvo tos bendrovės statutai, bet tenka manyti, kad be ekonominių, būta taip pat kultūrinių ir net politinių tikslų, nes tie pays veikėjai 1921 metais, jau po nepriklausomybės atgavimo, Rygoje įsteigė Latvių — Lietuvių Vienybę jau su kitais tikslais. Pritarimas buvo didelis, narių skaičius nuolat augo, vienybėje įsirašė žymi dalis Rygoje pažįstamos inteligentijos. Entuziastai laukė daug iš tos vienybės. Tais pačiais metais įsisteigė Vienybės skyriai Liepojoje, Daugpilyje, Jelgavoje, kur buvo lietuvių kolonijos, Kaune, šauliuose ir po 1923 metų Klaipėdoje. Deja, daugumas narių su laiku pradėjo žiūrėti į Vienybę lygiai kaip ir į kitas susiartinimo draugijas, pa v., latvių — anglų, latvių — prancūzų, latvių — švedų ir kt. Jie apsiribojo narių mokesčiais ir poros pobūvių aplankymu.
Tuo tarpu aktyvesnė narių dalis su energingu ir nenuilstančiu pirmininku inž. J. Riteriu priešakyje ir jo vadovybėje respektavo principą, kad Latvių — Lietuvių Vienybė, kaip artimų ir giminingų tautų organizacija, turi daug platesnius ir toliau einančius visuomeninius ir politinius uždavinius. J. Riterio namai, pačiame didmiesčio centre, buvo kiekvienam mielai atidaryti, kas tik kreipdavosi į jį kokiais skaudžiais Vienybes klausimais. Jo pastangomis prie Vienybės buvo įsteigti lietuvių kalbos kursai, kurie veikė visą nepriklausomybės laiką. Nors lankytojų buvo nedaug, vistik dalis latvių pramoko lietuvių kalbos. Jo pagalba ir dalinai jo lėšomis buvo išleistas lietuvių — latvių žodynas, kurį veltui kaip dovaną gavo kiekvienas kursų lankytojas. Buvo ruošiamas jau ir latvių — lietuvių žodynas, bet dėl užėjusio karo ir tikrosios Vienybės sielos, J. Riterio mirties negalėjo pasirodyti. Jis mirė 1944 m. Kurše savo kaimo namuose, nematęs abiejų numylėtų šalių patekimo į baisią vergiją.
Jam gyvam esant, nepriklausomybės laikais, Vienybė visokiais būdais stengėsi pasiekti susiartinimo, bent tą, kas būtų lengvai įvykdoma: panaikinti vizas, užsienio pasus pereinant sieną, panaikinti muitus ir t.t., bet be rezultatų. Vienybė palaikė artimus ryšius su Lietuvių — Latvių Vienybe Kaune, kurios pirmininku ilgus metus buvo miesto burmistras, latvių draugas Merkys. Klaipėdos Lietuvių — Latvių Vienybės pirmininku buvo Palangoje gyvenęs Dr. J. Šliūpas. Jis stojo už visišką Lietuvos ir Latvijos, susivienijimą vienon valstybėn. Pagal jo paruoštą laikinąją konstituciją abiejų valstybių siena panaikinama, abi valstybės laiko bendrą kariuomenę, bendrus pinigus, paštą, turi bendrą prezidentą, kuris pamainomis renkamas iš abiejų tautų. Kad vieni kitus neskriaustų, kiekviena tauta palaiko savo kultūrinę autonomiją: lietuvių kalba privaloma latvių mokyklose, latvių kalba privaloma lietuvių mokyklose ir t.t.
Tremtyje vienybės idėja dar nėra žuvusi. Savo metu. Vokietijoje, dabartinio Vienybės energingo ir. nenuilstančio pirmininko, mag. hist. J. Bračo ir valdybos sekret. N. Namnieko pastangomis, buvo sukurta ištisa eilė Vienybės skyrių. Užjūryje, Amerikos Jungtinėse Valstybėse, kur daugumos pabėgėlių tarpe Vienybės veikla yra kiek nusilpusi, veiklesnių skyrių yra Clevelande, kur vadovauja rašytojas Emilis Skujenieks ir Bostone, kur vadovauja rašytojas Faustas Kirša. Apie kitų skyrių veikią negirdėti.
Atsimintina, kada 1937 metais Rygoje valstybiniame teatre viešėjo Kauno valstybinis teatras ir statė dramą, vaizduojančią lietuvių tautos prisikėlimo laikus, didžiulis teatras buvo pripildytas iki paskutinės vietos. Dalyvavo prezidentas K. Ulmanis ir ministerial. Vienybės pirmininkas J. Riteris pabaigoje pasakė nuoširdžią kalbą, užbaigdamas ją drebančiu balsu: “Susivienykite, kol nėra per vėlu!” Mes esame mažos tautos. Mūsų eilės kasdien retėja. Jei norime, kad pasaulis mus išgirstų, reikia dabar įvykdyti, kas buvo pavėlinta anais laikais.
