Poezija
Juozas Mikštas
K A D A I S
Kadais prie durų pasitikdavai mane,
Kadais taip švelniai glostydavai mano plaukus.
Šiandieną mano širdį plėšo nežinia, —
Ką beveiki, manęs nebesulaukus?
Kadais abu tikėdavom sapnais,
Kadais bendrom svajonėm tegyvenom.
Bet visa tai užtvindė jau seniai
Audringi laiko okeanai.
Gal ir dabar dar teberymai vakarais
Prie lango atviro į kvapnų vyšnių sodą,
Ir drebančia širdim spėlioji: — “Gal pareis? —
Juk taip dažnai sapne man pasirodo“...
Ir jei kada pareičiau pievų takeliu,
Tu glostytumei mano jau šarmotus plaukus.
Ir veido raukšlių neišlygintum gilių,
Manęs palūžusio, suvargusio sulaukus.
Australija, 1954. 8. 7.
