1904 —1954
ANTANAS SODAITIS
Spaudos atgavimo sukaktis priklauso lietuvių tautos kovų sukakčių rūšiai. Šalia 1831 ir 1863 metų sukilimų, 1905 judėjimo ir Nepriklausomybės karų galime drąsiai gretinti kovų etapą lietuviškai spaudai atgauti. Šią ištisą mūsų tautos kovų grandį jungia tas pats ir vienas tikslas — tautos laisvė.
Kita bendra tų kovų žymė yra dar tai, kad buvo kovojama prieš tą patį priešą, rytų kaimyną.
Maskva buvo ir tebelieka išoriniu Lietuvos priešu ir jos didžiuoju pavojumi. Prieš šimtmečius su ja kariavo didieji Lietuvos kunigaikščiai, ji įvykdė Lietuvos padalinimą, atnešė mūsų kraštui skriaudas ir dabar tebeengia mūsų tautą.
Spaudos draudimas irgi buvo caristinės Rusijos viena iš daugelio priemonių lietuvių tautai pasmaugti. Jis buvo pasekmė 1863 m. nepasisekusio sukilimo, po kurio mūsų krašto rusifikacija labai suaktyvėjo. Prasidėjusiam tautiniam kilimui slopinti buvo uždaryta parapijinės mokyklos ir imta persekioti lietuviška knyga, spausdinta lotyniškom raidėm.
Lietuviško rašto persekiojimas prasidėjo 1864 m., kada Muravjovas įsakė Lietuvos mokyklose vartoti tik rusiškom raidėm spausdintus vadovėlius. Tai nebuvo oficialus vyriausybės spaudos uždraudimas, kurį vėliau 1865 m. įteisino gubernatoriaus Kaufmano įsakymas- Bet su Muravjovo įsakymu, liečiančiu mokyklose vartojamus vadovėlius, padidėjo mūsų knygos persekiojimas. Po daugelio metų rusų imperijos senatas, bespręsdamas stud. Povilo Višinskio ir inž. A. Macijausko bylas, rado, kad įstatymo, draudžiančio spausdinti lietuviškus raštus lotynų raidėm, nėra. Atseit teisinio pagrindo nebuvo. Vienok caristinės Rusijos santvarkoje, kur jos tarnautojų, o ypač aukštųjų valdininkų veiksmai mažai buvo kontroliuojami ir jų galia nevaržoma, užteko gubernatoriaus įsakymo, kad lietuvių spauda buvo persekiojama 40 metų. Juridinio pagrindo nebuvimas dar daugiau parodo rusų administracijos sauvaliavimą pagrobtame krašte ir tai nei kiek nešvelnina, nei pateisina tų persekiojimų, kuriuos teko lietuviams patirti kovojant dėl spaudos laisvės.
KNYGŲ STATISTIKA
Pasipriešinimas, kurį parodė lietuvių tauta kovodama už savo spaudą, davė tikrai netikėtų vaisių. Knyga, lyg draudžiamas vaisius, lietuviui tapo brangenybe. Tai paskatino besirūpinančius lietuviška knyga dar daugiau jų spausdinti. Mūsų leidinių skaičiai vis didėjo ir jų tiražai kilo. Nuo lietuviškos spaudos pradžios (pirmoji lietuviška knyga buvo išleista 1547 m. Karaliaučiuje, Martyno Mažvydo — Vaitkūno — “Catechismu-sa prasty Szadei”-..) iki jos uždraudimo (1864 m.), vadinasi, trijų šimtų metų laikotarpy, buvo išleista 750 lietuviškų leidinių. Nuo draudimo pradžios — iki “Aušros” (1864—1883) išėjo iš spaudos 484 knygos ir nuo “Aušros” iki spaudos atgavimo (1883 — 1904) išleista 1372 leidiniai, taigi, per 40 draudimo metų buvo išleista 1856 leidiniai, arba pustrečio karto daugiau nei per 300 metų.
Į pateiktus skaičius neįeina laikraščiai. Tame laikotarpyje Prūsuose jų pasirodė gana gausiai: “Aušra”, “Garsas”, “Šviesa”, “Varpas”, “Ūkininkas”, “Apžvalga”, “Tėvynės Sargas” ir kiti.
Laikraščių ir knygų tiražai buvo nemaži. Jie didele srove plaukė į Lietuvą. Kun. A. M. Milukas knygoje “30 Metų Spaudą Atgavus” mini A. J. Zanavykučio “Statistiką”, pagal kurią nuo spaudos draudimo pradžios iki 1900 metų Prūsuose buvo atspausdinta 3.705.250 egzempliorių lietuviškų knygų ir laikraščių.
Nemaža jų buvo sulaikyta ant sienos. Dviejų metų laikotarpy (1891—1893) rusų žandarai pasieny konfiskavo 37.718 knygų ir laikraščių, o tarp 1900—1902 m. buvo konfiskuota net 56.182 egzemplioriai lietuviškų spaudinių.
VYSK. VALANČIUS RAGINO DEGINTI GRAŽDANKĄ
Tuo tarpu peršama rusų graždanka neturėjo pasisekimo. Per 40 metų rusiškom raidėm lietuviškais žodžiais išėjo tik 54 leidiniai, kurie sudarė 165 000 tiražą arba vidutiniškai kiekvienos knygos buvo spausdinama po 3000 egzempliorių. Matyti, kad žmonės svetimos knygos nemėgo, jos neėmė dovanai dalinamos ir neskaitė. Vysk. M. Valančius atvirai ragino tokias knygas deginti.
Nešusiems lietuvių tautai naują atgimimą garbė priklauso gausiai knygnešių armijai. Šiuo atveju knygnešio sąvoką tenka daug plačiau suprasti. Jais reikia laikyti ne vien tuos, kurie gabeno ir platino knygas, bet ir tuos, kurie jas rašė, rūpinos jų leidimu ar kaip kitaip dalyvavo draudžiamos spaudos judėjime.
Knygnešių ir spaudos kovotojų eiles sudarė ir darbininkai, ir artojai, ir dvasininkai, ir šviesuomenė. Dvejuose “Knygnešio” tomuose juos plačiai ir įdomiai aprašė majoro Petro Rusecko plunksna.
Visi duomenys rodo, kad slaptosios spaudos didžiausiu organizatorium ir pionierium tenka laikyti vyskupą Motiejų Valančių. Bene jis pirmasis, spaudą uždraudus, pradėjo spausdinti savo raštus Tilžėje. Tam reikalui jis skyrė nemažas pinigų sumas ir į tą darbą įtraukė tiek kunigus, tiek pasauliečius, sudarydamas net slaptą organizaciją.
Žymiais raštų platintojais ir knygnešiais buvo kun. M. Sederavičius, Sudargo klebonas (Šakių apskr.), kun. S. Gimžauskas, Kancleris ir kt. Garsiausio knygnešio vardas priklauso Jurgiui Bieliniui. Jis palaikė ryšius ir su vysk. M. Valančium, dažnai keliavo į Prūsus, buvo sukūręs slaptą organizaciją knygom platinti. Neveltui Jurgis Bielinis buvo vadinamas knygnešių karaliumi. Spaudos draudimo metu jis jau skelbė Nepriklausomos Lietuvos idėją.
Tuo metu dar reikėjo laukti 19 metų iki pasirodė pirmasis didžiajai Lietuvai skirtas laikraštis “Aušra”. Laikraščio pasirodymą suvėlino inteligentų trūkumas. Bet 1883 metai, “Aušrai” pasirodžius, pradėjo Lietuvai naują gadynę. Dr. J. Basanavičius, A. Vištaliauskas, J. Mikšas, dr. J. Šliupas, M. Jankus, J. Andziulaitis, J. Mačys-Kėkštas, Šernas ir kiti buvo lietuviškos periodinės spaudos steigėjai, kurių darbą vėliau tęsė “Varpas”, “Apžvalga”, “Tėvynės Sargas” ir kt.
Gausus slaptos spaudos augimas ir jos plėtimas privertė rusų valdžią galvoti, ar nereikia atsisakyti tos netikusios priemonės lietuvių tautai rusinti. Pagaliau 1904 m. gegužės 7 d. lietuviams buvo grąžinta teisė turėti savo spaudą, kuria naudojosi visas kultūringas pasaulis,
Spaudą atgavus ta laisve lietuviai plačiai naudojosi. Dygo nauji laikraščiai ir pasirodė naujos knygos. Prof. E. Volteris surinkta statistika rodo, jog 1904 ir 1914 m. laikotarpy, vadinasi, per pirmąjį dešimtmetį spaudą atgavus, Lietuvoje buvo atspausdinta 2550 lietuviškų knygų, kurių tiražą sudarė penki milijonai egzempliorių.
Kova už spaudos laisvę lietuvių tautai turėjo dar ir tą reikšmę, kad apsaugojo Lietuvą nuo surusėjimo, sukėlė tautinį susipratimą ir išugdė jos kovingumą. Kova dėl savos spaudos nutiesė kelius naujiems laimėjimams.
Šiandieną lietuvių tauta, nešdama raudonosios Rusijos vergiją, vėl neturi savo spaudos. Nors raštai Lietuvoje spausdinama lietuviškais žodžiais ir lotyniškom raidėm, bet jie tarnauja okupanto interesams ir savo dvasia lietuvių tautai yra svetima. Bet anksčiau laimėta spaudos atgavimo kova, švenčiant to laimėjimo penkiasdešimties metų sukaktį, kelia mūsų viltis, kad griūvant tironų sostams, iškils ir Lietuvai laisvė.
