MARIŲ ŽUVĖDRA
Istorinis Vaizdelis iš 1863 m. sukilimo
Iliustravo dail. B. VILKUTAITYTĖ-GEDVILIENĖ
Snaigės, mažos ir retos, darėsi vis tankesnės ir didesnės. Bet vakaro prieblanda nuo jų nepabalo. Ji vis pilkėjo. Nelengva buvo išskirti net žmonių veidus Petrapilio čiuožykloje, kai jie nučiuoždavo tolyn nuo žibalinių lempų. Jais Konstantinas Kalinauskas ir nesidomėjo, išskyrus vieną porą, kurios kiekvieną judesį jis akyliai sekė tūkstantinėje minioje.
Jis nesekiojo paskui porą, kaip įsimylėjęs gimnazistas. Nesiklausė baronaitės juoko. Nesistengė išgirsti, ką jai kalbėjo šviesiaplaukis vyras, blizgančioje caro armijos karininko uniformoje. Jis laikėsi atokiai. Net ir tada, kai karininkas pasodino savo damą čiuožyklospakrašty ant suolo, Konstantinas pračiuožė pro šalį, net nežvilgtelėjęs ton pusėn. O vistiek jis pastebėjo, kad prie čiuožyklos vartų privažiavo karieta su barono herbu ant durų ir užpakaly baronaitės atsirado jos guvernantė. Kaip iš žemės išaugo ir nežymiai padavė baronaitei baltų kailiukų muftą. Tokiais pat kailiukais buvo apvedžiota baronaitės raudono aksomo čiuožimo kostiumas ir kepuraitė.
Karininkas priklaupė ant vieno kelio nuimti pačiūžų nuo baronaitės baltų batų. Atrodo, nesisekė. Jis atsitiesė ir apžiūrinėjo pačiūžų raktą. Baronaitė žaidė snaigėmis.
— Galiu pasiūlyti tamstai savo raktą? — atsirado Konstantinas kaip tik laiku.
Karininkas vikriai nuėmė pačiūžas ir su trumpu ačiū grąžino raktą studento uniformą vilkinčiam vaikinui.
Baronaitė pakėlė akis ir nusišypsojo studentui tuo malonės šypsniu, kaip šypsosi valdovės savo valdiniams. Akys tamsios. Ir plaukai tamsūs. Pilni purių snaigių kyšojo iš po kepuraitės. Aristokratės veidas.
— Kaip sniego karalaitė vaikų pasakose — sumojo studentas taiklų palyginimą.
Kai karieta pajudėjo, tik viena sena guvernantė dirstelėjo pro karietos langą stovinčio studento pusėn.
— Vargšas studentas. Nelaimingai įsimylėjęs baronaitę... — patylomis atsiduso senė ir susigūžė minkštos karietos kampe.
Savo studentiškame kambary Konstantinas Kalinauskas apgraibomis surado lempą ir įžiebė. Durys riogsojo atviros, kaip juoda praraja, į šeimininkės valgomąjį. Uždarė. Tada iš raktelio iškrapštė susuktą popieriaus skiautę. Niekas nepastebėjo čiuožykloje, kad karininkas padavė studentui savo raktelį. Tą patį, kuris “nerakino” baronaitės pačiūžų.
“10 val. Olgos kavinėje. Civiliais drabužiais.”
— Trys ir pusė valandos, — galvojo Konstantinas, žiūrėdamas į popieriaus skiautelę, kuri iš karto pagelto, paskui pasidarė melsva ir galutinai pavirto į plonutėlį, pilką lakštelį, kuris susirietė ir subyrėjo jo pirštuose. Studentas užpūtė degtuką ir nusirengė.
— Girdžiu ponaitis namuose. Galvoju sau, atnešiu karštos arbatos. Mes su mama gėrėme. Mama išėjo. Vakaras ilgas. Galvoju sau, eisiu ir aš pas draugę. Pirma atnešiu ponaičiui karštos arbatos, galvoju sau — dėstė šeimininkės duktė tuo pačiu ritmu žodžius ir stalo reikmenis arbatai.
— Ačiū, panele Tamara, už jūsų rūpestį. Arbata tikrai kvėpėte kvepia, — Konstantinas stengėsi pasakyti ką nors malonaus jaunai mergaitei.
— Ką čia, ponaiti... Nėra už ką dėkoti. Galvoju sau, gal ponaitis būsite sušalęs. Arbata sušildo. O ir krosnį mama neseniai iškūreno ... Sako, naktį vėl smarkiai šals. Ponaitis ilgai vakarais dirba... — iš lėto kalbėjo Tamara.
— Darbo daug... — užsimąstė Konstantinas.
— Negaiškite dėl manęs. Draugė jūsų laukia, — atsipeikėjęs Konstantinas padrąsino mergaitę palikti jį vieną.
Tamara apsigaubė galvą stora pilka skara, kurią turėjo ant pečių, ir, trumpai palinkėjusi geros nakties, tyliai išslinko pro duris.
Konstantinas nebuvo vienas savo kambary, kaip tikėjosi būti. Baronaitė ir Tamara buvo jo neprašytos viešnios...
— Ar galima jas lyginti? Ką jos turi bendro? Talieknutė, trapi, gležna baronaitė su šita tvirta, stambia apvalaus veido mergina. Tikrai nieko. Tik tiek, kad abi rusės... Kas užpils tą prarają, kuri skiria rusų aristokratiją nuo liaudies? Kas?, jei net pati gamta tuos skirtumus taip ryškiai pabrėžė ir įkūnijo moteryje? ...
— O rusė labai anksti pajunta, kad ji yra moteris. Jei ji aristokratė, ji mokoma nuo mažens būti privilegijuota dama. Jei ji vargo duktė, iš anksto pripranta nešti vargo naštą be skundo ir pykčio. Kai ta šeimos išlaikymo našta pasidaro persunki ar girtuoklio vyro ranka perskaudi, tik Dievo Motinos ikona tegirdi rusės tylius atodūsius... — taip galvojo Konstantinas, žingsniuodamas po kambarį su arbatos stiklu rankoje. Jo mintys per snieguotas lygumas nejučiomis persikėlė prie Nemuno krantų. Vietoje baronaitės ir Tamaros prieš jo akis atsirado mielas motinos, sesers ir daugybė kitų pažįstamų veidų. Jam atrodė, kad tie veidai netiko nei prie vienos, nei prie antros grupės, kurias atstovavo savo tautoje baronaitė ir Tamara. Lietuvė nebuvo nei vyrų išlepinta, nei jų užguita moteris. Ji buvo greičiau tik ištikima pagelbininkė savo tėvui, broliui ar vyrui. Daug moterų dalyvavo laisvės kovoje, daug jų kentėjo kartu su vyrais. Tiesa, kad Kalinauskas niekados nebuvo galvojęs apie moters įtaką vyrui. Tik dabar jam atrodė svarbu, kad šalia vyrų, šalia vadų stovėtų ir lietuvė moteris.
— Kas tas pulkininkas Sierakauskas, kuriam aš rengiuosiu šivakar patikėti visas sukilimo paslaptis ir planus? Kilmė iš tėvo pusės — lietuvis, iš motinos pusės — lenkas. Uniforma — caro armijos karininko. O kas liks. kai šįvakar tą blizgančią uniformą pasidės? Jam durys visur atviros. Į garbę, karjerą ir augštąją aristokratiją ... Ar su uniforma gali padėti į šalį ir tą pavojinga gražios baronaitės prisiminimą? Kodėl jis nori rinktis pavojingą sukilėlio kelią, kuris gal nuves į mirtį? Tiesa, kad pulkininko tėvą sukapojo maskoliai už dalyvavimą sukilime. Gal tėvo kraujas šaukia sūnų atkeršyti? Gal įgimtas laisvės troškimas stumia jį į nelygią kova? Vistiek dar jokios garantijos. O jei taip būtų lietuvė moteris vietoje tos ... tos rusės baronaitės! — svarstė Konstantinas.
Likusį laiką Konstantinas praleido stengdamasis prisiminti pažįstamas lietuvių inteligentų šeimas. Bene kur neaptiks jaunos lietuvaitės...
· * *
Sierakauskų bute buvo tylu,, šilta ir jauku. Ponia siurbčiojo arbatą, susigūžusi minkštoje kėdėje. Prie rašomojo stalo sėdėjo pulkininkas, palinkęs ant žemėlapių ir planų. Staiga jis pastūmė darbą į šalį ir užsimąstė, Ant stalo stovėjo nepaliesta arbata. Net negaravo. Buvo tikriausiai atvėsusi.
Apolonija neragino vyrą gerti arbatą. Kam suardyti tylą? Tegul jis taip sėdi ištisas valandas. Jai tuo lengviau jį stebėti. Ji gi norėjo įsidėmėti kiekvieną jo veido bruožą, lyg kad rengtųsi piešti iš atminties jo portretą. Augšta kakta. Šviesūs plaukai ir tokios pat spalvos maži ūseliai. Akys ramios, šiltos, mėlynos. Tai ir visi charakteringiausi jo bruožai.
— Dar šalta ir daug sniego, bet jaučiasi artėjantis pavasaris. Kad taip tauta galėtų nujausti artėjančią laisvę. Būtų daug lengviau pakelti visas kančias ir kovas. Štai kas man atėjo į galvą, žiūrint į pripustytą Bernardinų sodą ... Kaip norėtum praleisti vakarą? Paskutiniu laiku mes taip retai esame kartu, šįvakar noriu priklausyti tik tau vienai, brangioji... Rytoj turiu vėl išvykti. Į Varšuvą. Porai savaičių, o gal ir daugiau. Gal visam mėnesiui. Priklausys nuo to, kaip jie ten pasiruošę ... — kalbėjo pulkininkas, sėsdamas šalia žmonos.
Žmona staiga prisiglaudė prie vyro ir pravirko.
— Apolonija, mano mažyte, kas yra? Aš maniau, kad tu džiaugiesi mūsų vakaru šiandieną? Dėlko ašaros? Ar kad vėl išvažiuoju? Bet tas mėnesis praeis greitai. Apolonija, tu buvai visados tokia narsi! -— guodė pulkininkas žmoną.
— Ne, Zigmantai, Tu negrįši. Gal ne dabar, bet vieną dieną tu negrįši. Niekados... O aš... aš laukiu kūdikio... Tu jo nematysi... Aš jaučiu. Kartais apima mane toks siaubas, kad nežinau, kur dėtis... — kukčiojo pulkininko žmona.
— Tu lauki kūdikio? ! .. . Mūsų pirmo kūdikio! —-pulkininko akys sudrėko, lūpos vos pastebimai virpėjo. Jis glostė žmonos plaukus ir ašarotą veidą, kol ji visiškai nusiramino.
Kurį laiką jie sėdėjo susiglaudę ir tylėdami. Į kambarį šliaužė pro langą sutemos ir švelniai supo, vyniojo tuos du vienas antram priklausančius žmones ir jų paslaptį ...
— Apolonija, aš tau papasakosiu savo pirmąjį prisiminimą. Buvau tada 4—5 metų — nutraukė tylą pulkininkas.
Buvo ruduo? Šlapias, lietingas, purvinas. Motina neleisdavo išeiti laukan. Ištisas dienas prasėdėdavau prie lango, jei buvo ko žiūrėti lauke. Vakarus mėgdavau. Tėvui nesant namie, motina su senele verpdamos sekė man pasakas arba giedojo. Dar įdomiau, kai tėvas buvo namie. Kiek kaladėlių, kiek drožlių, kiek piuvenų pribirdavo po jo varstotu! Nesupratau, kas vra tėvai ir namai, bet su vaikišku instinku jaučiau, Kad pas mus namuose buvo gera, jauku, šilta ir saugu.
— Vieną tokį mielą vakarą ginkluoti vyrai suvirto į mūsų trobą. Jie kažką kalbėjo garsiai ir aštriai. Raštą patiesė prieš tėvą ant stalo. Tėvas skaitė skaitė. Be žodžių. Ilgai. Apžvelgė motiną, senelę ir mane. Mes buvome pas pečių. Jis nesakė nieko, tik rankomis užsidengė veidą ir sukniubo ant stalo. Raštas nuslydo po stalu.
Mano motina sukliko nesavu balsu ir puolė prie tėvo. Nepasiekusi jo, sukniubo ant aslos ir nejudėjo. Senelė balsu raudojo. Nežinojau kas darėsi, bet buvo neapsakomai baisu.
— Mama, mana! — pradėjau klykti ir aš.
Tėvas nunešė mano motiną ir paguldė į lovą. Maneatidavė senelei. Tada pradėjo kažko ieškoti po spintas. Užsivilko naujus drabužius, sudėjo maistą į krepšelį ir avėsi batais.
— Tėte neik. Tėte, niekur neik! — puoliau aš verkdamas prie tėvo.
Tėvas paėmė mane ant kelių. Ir pats pravirko. Aš neverkiau. Taip buvo keista, kad tėvas verkia. Matau ir dabar jo ašaras, riedančias per skruostus.
— Aš turiu eiti, Zigmuti. Kai grįšiu, tu būsi jau didelis vyras. Būk geras vaikas. Klausyk mamos. Tegul Dievas tave augina ir globoja... — pasakė jis, pabučiavo ir paleido nuo savo kelių.
Kai tėvas išėjo į tamsą, vėją ir lietų, motina sukniubo prie slenksčio. Rovė sau plaukus nuo galvos, grąžė rankas ir raudojo. Kaip ilgai, nežinau. Šiltas pečius buvo mano vienintelė paguoda tą vakarą. Prie jo susigūžęs užmigau.
Po tos nakties, man atrodė, mūsų namuose niekados tikrai neprašvito ir niekados nebuvo šilta.
Taip tėvą išsivarė į rekrūtus kartu su kitais vyrais. Dvidešimt penkeriems metams... Greitai užmiršau net kaip tėvas atrodė. Tik motina dažnai man kartodavo, kai paaugau, kad tėvas atsisveikindamas jai sakęs: “Nusiramink, neraudok. Gyvenk dėl mūsų sūnaus. Mane varo kovot už maskolių. Jis užaugęs eis pats kovoti už laisvę...” — baigė pulkininkas savo pasakojimą.
— Apolonija, — prabilo jis vėl — geriau bus, jei aš neguosiu tavęs apgaulingomis viltimis. Tu esi kario žmona ir turi išmokti pakelti viską. Aš matau, kad mūsų tautos tragedija kartojasi. Mano motina raudojo, kai tėvą į rekrūtus varė. Antra kartą jos širdį skausmas draskė, kai mano tėvą maskoliai sukapojo, kaip sukilėlį prieš carą.
— Gal būt, aš tikrai negrįšiu. Gal žūsiu, kaip mano tėvas. Tu turi gyventi. Gyvensi dėl mūsų kūdikio, kaip mano motina gyveno dėl manęs. Ta nauja gyvybė man teikia vilties, tarsi ateinančio pavasario pajautimas. Tau bus prasmės kentėti, o man — žūti. Jeigu ne mes, tai mūsų kūdikis, gal būt, jau matys laisvę.
— Neverk, Apolonija. Žinau, kaip tau yra skaudu. Bet nėra kelio išvengti to skausmo, kaip jo negalėjo išvengti mano tėvas ir motina. Negalima pasitraukti iš kovos už laisvę. Juk ta pati kova mudu ir suvedė. Meilę įžiebė, šeimos ryšiais surišo. Atvirai prisipažinsiu. Aš dirbau, bet vis dar svyravau, kol sutikau tave. Aš buvau sužavėtas tavo drąsa ir pasiaukojimu. Tavo pareiga ir toliau stiprinti mane toje kovoje. Tu nešdama pasauliui naują gyvybę, esi arčiau vilties šaltinio. O viltis, kad užtekės laisvės aušra, yra taip reikalinga šios nakties tamsumoj. Būk, Apolonija, man šviesus vilties spindulėlis, teikias ištvermės nelygioje kovoje...
* *
Vakaras V. Plk. Sierakauskas rymo prie geležinės apkaustyto lango. Pro jį matosi tik mažas dangaus sklypelis. Ir ta patį dengia vatos debesėlis. Kraštai saulėleidžio paauksuoti.
— Birželio mėnuo. Pati šienapjūtė. Laukai šienu ir dobilais kvepia. Rugiai išplaukę banguoja žalsvomis vilnimis ... Ramu, ramu laukuose ... Ir šilta ... Naktis tyli, gaivi... — svajoja pulkininkas. Jis nejaučia nei skausmo sužeistoje kojoj, nei šiurpuliu purtančios drėgmės, nei tamsos apie save. Jo gyvenimo paskutinė naktis, o atsiminimų kelias ilgas ...
Sugirgžda raktai duryse. Su maža lempele rankoje įeina augalotas vyras karininko uniforma. Pulkininkas atsigręžia nuo lango, bet pasilieka stovėti vietoje.
— Mano vizitas slaptas, — sako svečias.
— Nesitikėjau jus čia matyti, — prisipažįsta pulkininkas.
— Žinau. Noras tamstą išgelbėti atvarė mane čia. Muravjovo susirašinėjimą su Maskva dėl jūsų likimo skaičiau šiandien. Jūsų žmona ir jos tėvas turėjo audijenciją pas karo ministrą.
— Aš uždraudžiau savo šeimą prašyti pasigailėjimo dėl manęs, — šiurkščiai nutraukė pulkininkas savo svečią.
— Širdis artimųjų nepripažįsta nei draudimo nei į-sakymo, mano mielas. Apie tai dar pakalbėsime. O dabar prie reikalo. Taigi karo ministras Miliutin neužmiršo, kad buvote draugai. Jis ne tik pažadėjo jūsų žmonai gelbėti jūsų užsispyrusią galvą, bet pradėjo ir savo žygius. Muravjovas gavo iš jo telegramą, kurioje duodama suprasti, kad plk. Sierakauskas dar gali būti labai naudingas matuškai Rusijai. Jums tik reikia parodyti geros valios ir galite būti išgelbėtas. Aš susisiekčiau dar šiąnakt su Maskva. Sako, ministras kreipėsi net į carą ...
— Jūs nežinote, adjutante, kaip man yra brangu matyti jūsų širdį. Bet jūsų pagelba negaliu pasinaudoti Man nėra kelio atgal. Jei aš mėginčiau gelbėti save, reikėtų aukoti galvas daugelio bendros kovos draugų. Nenoriu būti savo krašto išdavikas. Geriau garbingai mirti, — ramiai kalbėjo plk. Sierakauskas.
— Pulkininke, tamsta, taip ramiai kalbi, lyg kad nesuvoktum baisios tikrovės. Ar tamsta žinai, kad ši naktis yra jums paskutinė? Dar daugiau aš pasakysiu. Ar, tamsta, žinai, kad kartuvės jau pastatytos Lukiškių aikštėje? Miliutin savo telegramoje prašė tamstos nesušaudyti. Muravjovas į tai ciniškai atsakė: “Aš neįsakvsiu jį sušaudyti, nes jau įsakiau jį pakarti”. .. Greičiausiai jis pats rytoj dalyvaus jūsų egzekucijoj .. . Pulkininke, atsipeikėkite iš jūsų ramios rezignacijos ir supraskite, kad viskas jau paruošta. Tik kelios valandos beliko jums gyventi... Gelbėkitės, kol dar galima! — karštai ir nuoširdžiai įtikinėjo gubernatoriaus adjutantas, senas pulkininko pažįstamas iš karo akademijos.
— Daug mano tautiečių jau žuvo kovoj už laisvę. Žūsiu ir aš. Reikia aukų ...
— Žinau, mačiau tuos nelaiminguosius — nekantriai nutraukė adjutantas.
— Jie nėra nelaimingi. Jie yra lietuviškos sėklos, kurios pražydės baltais laisvės žiedais. — pasakė tvirtai pulkininkas.
— Sėklos... Laisvė ... Jūs perdaug optimistas, pulkininke. Muravjovo ranka toli siekia. Net ir negimusius. Jūs žinote savo žmonos padėtį. Muravjovas jau pasirašė jos ištrėmimo į Rusijos gilumą aktą. Rytoj vakare jis bus įvykdytas, jei tamsta atsidursi kartuvėse. Jei gims sūnus, įsakyta nužudyti. Jei duktė, atimti iš motinos ir atiduoti į prieglaudą užauginti... Ne tik savo tėvų, bet ir savo tautybės nežinos... — Adjutantas nutilo ir žiūrėjo, kaip jo žodžiai veikė į pulkininką.
Plk, Sierakauskas užsidengė rankomis veidą.
— Jei ne dėl savęs, gelbėkis bent dėl savo žmonos.. . Ir dė! būsimo kūdikio, — tyliau, su užuojauta vėl prabilo adjutantas.
Pulkininkas pakėlė akis. Jose buvo gilus, gilus skausmas, rezignacija, pasiryžimas ir ramybė.
— Nedidinkite mano skausmo. Mano mirties data jau išrašyta. Ji yra 1863 m. birželio mėn. 27 d. Aš esu pasirengęs. Jei galėsite, pasakykite mano žmonai — aš mirštu už laisvę, ji tegul gyvena dėl laisvės... Tautos tragedija kartojasi...
