Kunigaikščio Žirgas

JUOZAS PALIONIS

I

Jo žvengimą girdėjo laukai ir naktis,
Ir tankmė ąžuolynų kurti.

Ir jo klausės akmuo, ir jo klausės žolė,
Atsigulus kaitroj pagulėt.

Ir nebuvo pasaulyje niekur ugnies,
Už kvėpavimą jo karštesnės.

Ir dar jokia strėlė taip neskrido— tikrai,
Kaip jis lėkdavo ristas vikriai.

Pavydėjo jam varnas iš miško nykaus
Juodo plauko juodumo žvilgaus.

Pavydėjo jam šerkšnas lazdyno šakoj—
Baltos žvaigždės jo kaktoj juodoj.

Aušta rytas ramus. Ir sudunda laukai,
Ir akmuo, pražydėjęs pilkai.

Tada žino giria, ir laukai, ir žolė,
Ir beržaišalia kelio žali —

Tai sudrebindams mišką saulėtą gūdžiai
Kunigaikštis išjoja medžiot.

Tačiau stiepias viksva šalia kelio rami,
Beržai meta šešėlius žemyn,

Ir tylus, ir ramiai guli pilkas akmuo
Kelio dulkių kaitroj vienumoj.

Nesgi žino beržai, ir akmuo, ir žolė—
Jų kanopomis žirgas nelies.

Tik kaip vėjas netyčia pakilęs šiaurys
Jis į girių melsvumą nuskris.

Šoka stumbras staiga, šoka briedis miške,
Slepias šernas eglyne tankiam,

Lekia stirna greitai, ir pamato, kad nieks
Nuo šio žirgo pabėgt nepabėgs.

Vakare vėl žvengimas nuaidi toli—
Kunigaikštis sugrįžta pilin.

Dunda tiltai aukštai virš griovių nuleisti
Vakarinėj tyloj ir rimty.

O galėtų šie tiltai pražūti staiga:—
Žirgas peršoka upių vagas.

Kunigaikštis vadino jį savo draugu
Šitą žirgą rinktinių žirgų.

Ir medžioklėj smagioj, ir lemtingoj kovoj
Nesiskyrėjis niekad su juo.

II

Už miškų, už gūdžių dunda platūs laukai—
Tai rikiuojasi priešų pulkai.

Dega žvilgsniai krauju, dreba plėšrūs nagai:
Plačių stepių pikti vanagai.

Tai ne ūžauja vėtra miške ant kalvos—
Puola priešai žemes Lietuvos.

Ir ant bokštų pily ugnis dega aukštai.
Renkas vyrai, grūmoja piktai.

Kunigaikštis išjoja ramiai pro vartus
Ir sumoja kardu į rytus.

Nevergavo dar niekad laisva Lietuva!
Žengia vyrai— arši bus kova.

Mūšio vietoj ant lauko neliko akmens.
Krito priešai, kaip lapai rudens.

Kunigaikštis, kovos kai įniršo banga,
Priešų vadą pažino staiga.

Žirgas peršoko vyrų mirtingas grandis
Tarsi vėtra per girią gūdi.

Prasiskyrė visi, kai tarsi milžinai
Du vadai susitiko tenai.

Ir ne žvaigždės sukrito į ratą vidun—
Susitiko tai ašmens kardų.

Ir nuo pirmojo kirčio lyg medis kalne
Priešų vadas pasviro balne.

Ir nuo antrojo smūgio lietuvio ranka
Jisai krito nuo arklio staiga.

Kunigaikščiui reikėjo kardu tik sumot,
Kad jo priešas negrįžtų namo.

Tereikėjo tik rankos, staiga nuleistos,
Kad nekeltų nuo žemės šaltos.

 

 

Ir didžioj niršaty ten galėjo — tikrai,
Jį kanopomis žirgas sutrempt.

Bet lietuvis nepuola beginklio kovoj:—
Taip yra, taip visoj Lietuvoj.

Kunigaikštis nušoko nuo žirgo žvilgaus,
Laukdams priešo, kol jis atsigaus.

Ir lyg didis ramumas pušies kur aukštos,
Jis palaukė, kol tas atsistos.

Ir lingavo velėna po kojom tamsi,
Sekė kovą sustoję visi.

Sudrebėjo rytų alkanieji pulkai,
Kai jų vadas suklupo staiga.

Buvo mūšis gausus ir ugnim, ir krauju.
Kunigaikštis sugrįžo iš jo.

Bet jis sakė:— Geriau jau negrįžti, negu —
Išsiskirti su savo draugu.

Kol jis kardą nuplovė jų vado kraujuj—
Priešai žirgą pasigrobė jo.

III

Nieks nesidžiaugė, ne, dėl laimėtos kovos.
Tamsiai kilo pilis ant kalvos.

Leidos vakaras nykus. Išsprogo naktis.
Kunigaikštis nemigo ten vis.

Ir aidėjo jo žingsniai pily virš skliautų
Tarp nakties neramių valandų.

Aušra lipo dangaus mėlynuoju lauku.
Kunigaikščiui vai buvo sunku.

Ir galvojo jis bokštų šešėliuos juoduos,
Kaip jis žirgą geriausią vaduos.

Saulė pirštais ilgais glosto dausas.
Žėri žvaigždėmis ryto rasa.

Ir tada pasigirsta žvengimas toli,
Aidas plakasi graudžiai pily.

Kunigaikščiui pašoka krūtinėj širdis:
Tai jo žirgas taip žvengdavo. Jis!

Ir jis skuba laiptais, rytas spindi ramus,
Ir žvengimas artėja kimus.

Ir įdunda pilin tarsi vėtra akla
Ristas žirgas su ietim kakle.

Žirgas krinta. Ir kraujas nudažo smiltis.
Kakle supasi žiauriai ietis.

Kunigaikštis rūstus greit žengia prie jo.
Ir dvariškiai sustoja minioj.

Žirgas gęstančias tyliai primerkia akis,
Lyg norėtų visiems pasakyt:

—    Juk lietuvis be savo tėvynės pražus,
—    Ir jo žirgas nelaisvėj nebus.

—    Juk lietuvį mirtis greičiau mūšy priglaus —
—    Tik jis priešui, tiktai nevergaus.

—    Ir jo žirgas geriau kris su ietim kakle,
—    Negu guosis belaisvio dalia.

Rūstus teismas už žirgą dar ilgus metus
Lig Maskvos krauju dažė rytus.

Iliustravo Jurgis Juodis