BALF’O DEŠIMTMETĮ MININT
BALF’o pirm. kan. dr. J. Končius tremtiniukių tarpe
KAIP GIMĖ AMERIKOS LIETUVIŲ BENDRAS ŠALPOS FONDAS
ANTANAS SODAITIS
Vykstant Antrajam pasauliniui karui, Amerikos lietuviai susirūpino kaip ir kokią pagelbą suteikti karo priešų teriojamai Lietuvai. Karui einant i pabaigą, pradėta steigti šalpos fondai, kurių kiekvienas veikė atskirai ir, telkdami lėšas, iš anksto ruošėsi suteikti paramą Lietuvai.
Bet greitai pastebėta ir įsitikinta, kad jėgų išskaidymas nėra naudingas, todėl kilo mintis sujungti visas jėgas, dirbančias tam pačiam reikalui.
Be to, bendro šalpos fondo steigimo paskata buvo dar ir tai, jog šalpos reikalui buvo norima gauti paramos iš National War Fund, šis Amerikos Nationalinis Karo Fondas buvo įsteigtas karo metu šalpos organizacijų veiklai derinti ir prižiūrėti. Fondo svarbiausias vaidmuo reiškėsi tuo, kad jis kiekvienais metais visoje Amerikoje pravesdavo vieną rinkliavą ir gautas gana stambias pajamas paskirstydavo šalpos organizacijom, įeinan-čiom į National War Fund, kitaip sakant, kurios buvo to fondo pripažintos turinčios teisę rūpintis šalpos darbu.
Patekti į National War Fund nebuvo lengva. Tarp kitko jis statė sąlygą ir reikalavo, jog kiekvienos tautos šalpos organizacija rūpintųsi visų savo žmonių nukentėjusių nuo karo šelpimu, neatsižvelgiant į religinius, politinius ar kitus šelpiamųjų įsitikinimus. Taigi šalpos darbe buvo reikalaujama visų politinių srovių sutartino ir glaudaus bendradarbiavimo.
Tada atskirai veikiantiems lietuvių šalpos komitetams, jieškant šalpai didesnėse amerikiečiu, kantatyvinėse organizacijose paramos, jų pačių buvo patariama lietuviams sudaryti vieną bendrą šalpos fondą ir pasistengti įeiti į National War Fund.
Šios visos priežastys verste vertė lietuvius greičiau steigti bendrą šalpos fondą. Todėl 1943 m. rugsėjo mėn. 2 ir 3 dienomis įvykusi Amerikos Lietuvių konferencija Pittsburghe, Pa., tarp daugelio kitų nutarimų, priėmė rezoliuciją, kuri lietė “Šalpos Lietuvai ir jos tremtiniams organizavimą”, šia rezoliucija buvo pavesta Amerikos Lietuvių Tarybai rasti kelius, kuriais būtų galima teikti pagalbą karo aukoms Lietuvoje. Tuo tikslu Amerikos Lietuvių Taryba buvo įgaliota steigti “centralinį šalpos fondą, kuris palaikys ryšius su National War Fund ir raginti visas šalpos ir tremtinių gelbėjimo Komitetus į vieną derinamąjį centrą”.
Pajudinus bendro šalpos fondo steigimo klausimą, buvo tarpusavy tartasi ir j ieškota būdų kaip geriau ir greičiau jį įsteigus. Karo metu išleisti įstatymai reguliavo šalpos organizacijų steigimą. Lietuviai tautininkai turėjo valdžios pripažintą šalpos fondą—Lithuanian National Relief Fund, kuris veikė turėdamas valdžios įstaigų suteiktą registracijos numerį. Todėl, kad pagreitintų bendro fondo įsteigimą, buvo norėta Lithuanian National Relief Fund paversti bendrąja šalpos organizacija ir veikti to fondo turimu registracijos numeriu. Tuo tikslu buvo tartasi su to fondo atstovais.
Taip pat gvildenta mintis sudaryti visų veikiančių ir veikusių šalpos fondų ir komitetų bendrą centrą. Po ilgų diskusijų paaiškėjo, kad šis planas nėra praktiškas.
STEIGIAMASIS SUSIRINKIMAS
Pagaliau po daugelio pasitarimų ir diskusijų, paaiškėjus, jog Lithuanian National Relief Fund ir kiti šalpos komitetai sutinka sustabdyti savo veikimą, Amerikos Lietuvių Taryba 1944 m. kovo mėn.
24 d. sukvietė į Chicagą, Morrison viešbuty visuomenės veikėjų pasitarimą bendro šalpos fondo steigimo reikalu. Tai buvo steigiamas bendrojo fondo susirinkimas.
Jame dalyvavo 22 steigėjai, keturių politinių srovių—katalikų, san-dariečių, socialistų ir tautininkų atstovai.
Kitos dienos posėdy, kovo mėn.
25 d. buvo nutarta steigti šalpos fondą. Steigiamoji organizacija daugumos balsų buvo pavadinta — United Lithuanian Relief Fund of America — Bendrasis Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas.
Į pirmąją fondo direktorių tarybą buvo išrinkta: kun. Ig. Albavičius, adv. Antanas Olis, Nora Gugienė, adv. F. J. Bagočius, J. B. Laučka, A. Žilinskas. Leonardas Šimutis, kun. dr. J. B. Končius, Veronika J. Kaličienė, J. Bacevičius, adv. N. Rastenis, dr. S. Tamošaitis, Jonas Smailis, Jonas P. Tuinila, kun. Jonas Balkūnas, Paul Miller, Elzbieta Samienė, Elzbieta Pamarienė, Stasys Gegužis, dr. A. Zimantas ir Tomas Matas.
Direktoriai iš savo tarpo išsirinko pirmąją valdybą į kurią įėjo: kun. dr. Jonas Končius — pirmininku, adv. Antanas Olis — 1 vice pirmininku, kun. Ig. Albavičius — 2 vice pirmininku, Veronika J. Kaličienė — 3 vice pirmininku, Nora Gugienė — sekretore, dr. A. Zimantas — iždininku.
Tų pačių metų rugpjūčio mėn. 13 d. valdyba buvo papildyta 4 vice pirmininku adv. Nadu Rasteniu ir finansų sekretorium Juozu Laučka. Be to, kun. Ignui Albavičiui atsisakius iš 2 vice pirmininko pareigų, jo vieton buvo išrinktas kun. Jonas Balkūnas.
Įsteigus bendrą šalpos fondą National Relief Fund ir kiti šalpos komitetai sustabdė savo veikimą ir likvidavosi.
Steigiamasis susirinkimas išrinko septynių asmenų komisiją fondo konstitucijai paruošti. Ją paruošus, balandžio mėn. 1 d. fondas buvo inkorporuotas Illinois valstybėje ir nuo tos dienos jis tapo juridinis asmeniu. Fondo statutą— By—Law, direktorių taryba priėmė 1944 m. balandžio mėn. 27 dieną. Fondo statute buvo pasakyta, kad ši organizacija yra nepolitinio ir nereliginio pobūdžio. Ji stengsis sušelpti žmones Lietuvoje ir teiks pagalbą Lietuvos tremtiniams bei pabėgėliams svetimose šalyse ir tuo tikslu galės steigti ligonines arba kitas žmoniškumo įstaigas ir atlikti visą tai, kas bus reikalinga šalpai.
ŽYGIAI AMERIKIEČIŲ ĮSTAIGOSE
Amerikos valdžios įstaigose atlikus pirmuosius formalumus, fondo vadovybei liko pats svarbiausias ir kartu sunkiausias uždavinys — įregistruoti BALFą Prezidento Karo Kontrolės Komisijoje Washingtone — President’s War Relief Central Board.
Teko nemaža pastangų padėti, daug kelionių padaryti ir nugalėti nemažas kliūtis, kad įregistruotų naująją šalpos organizaciją minėtoje komisijoje Washingtone. Tos komisijos pirmininku buvo Joseph Davis, buvęs Amerikos ambasadorius Maskvoje. Jis buvo nemažas sovietų šalininkas ir jų gerbėjas. (Tai matyti ir iš knygos “Mission to Moscow”, kurioje jis labai palankiai rašo apie Sovietų Rusiją.).
Reikia atsiminti, kad vykstant karui, Sovietų Rusija buvo Amerikos sąjungininkė ir jos įtaka buvo gana stipri. Taigi lengva suprasti, kad valdžios įstaigose lietuvių prašymams tuo metu aplinkybės nebuvo palankios.
Tokiose aplinkybėse BALFo vadovybei teko kreiptis į President’s War Relief Control Board. Atsilankiusiai BALFo delegacijai, pareiškus norą gauti naujos šalpos organizacijos pripažinimą, dalis komisijos narių į lietuvių prašymą pažiūrėjo abejojančiai. Komisijos sekretorius Mr. Fox net patarė į BALFą įsileisti komunistus. Bet lietuviai atmetė Foxo siūlymą ir griežtai pasipriešino pareikšdami, jog su komunistais nesutinka bendradarbiauti. Be to, mūsų delegacijai dar buvo pasakyta, kad BALFo priėmimui priešinasi suinteresuotas Amerikos sąjungininkas.
Vienok pradėtas reikalas buvo judinamas toliau ir pagaliau 1944 m. balandžio mėn. 13 d. President’s War Relief Control Board BALFą pripažino ir įregistravo, suteikdami jam 578 registracijos numerį. Tai buvo labai svarbus laimėjimas, nes gavus pripažinimą, naujai įsteigtas lietuvių šalpos fondas vienos savaitės eigoje tos pačios komisijos buvo rekomenduotas Tautiniam Karo Fondui—National War Fund priimti BALFą nariu.
Kreipiantis į National War Fund vėl buvo nurodyta, kad lietuvių savarankiam šalpos darbui kas tai priešinasi ir lietuvių priėmimas į Tautinį Karo Fondą būtų suinteresuoto sąjungininko užgavimas. Vėliau paaiškėjo, kad Russian Relief Fund dėjo visas pastangas, jog BALFas nebūtų priimtas į National War Fund. Bet BALFo vadovybė nenuleido rankų. Veikiant visiems energingai ir sutartinai tapo nugalėtos visos kliūtys ir 1944 m. liepos mėn. 31 d. Bendrasis Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas buvo priimtas į National War Fund nariu.
Tuo būdu BALFas įgijo tas pačias teises, kurias jau turėjo kitų tautų šalpos organizacijos: čekų, danų, graikų, jugoslavų, italų, kinų. lenkų, luksemburgiečių, norvegų, olandų, prancūzų, rusų, žydų ir kt. Dabar BALFas pradėjo šalpos darbą, kuris buvo numatytas jo statute ir kurį jau vykdė visi pripažintieji šalpos fondai. Gi svarbiausia to pripažinimo reikšmė buvo tai, kad BALFas šalpos reikalams jau galėjo gauti finansinę paramą, kurią teikė National War Fund visiems jo pripažintiems šalpos fondams.
Lietuvių visuomenė su pasitenkinimu sutiko BALFo patekimą į Tautinį Karo Fondą. Spauda šį laimėjimą plačiai paminėjo, pareikšdama, kad laiku suorganizavus bendrą šalpos fondą ir gavus pripažinimą, BALFas galėsiąs suteikti lietuvių tautai didesnę pagalbą.
