Partizanai: Istorija ir dabartis

KARIO patriotiniai straipsneliai

1954m. 1

MŪSŲ TRADICINĖ LINKMĖ

Jau 1919 metu pirmasis KARIŠKIŲ ŽODIS, o vėliau KARYS, per visą nepriklausomos valstybės laikotarpį rūpestingai švietė, mokė ir auklėjo Lietuvos karius. Per kariuomenę ir mokyklą KARYS plačiai pasklijo visame krašte-

Todėl, kad jis savo jauna, dinamiška dvasia, savo tradicine tautine, krikščioniška mintimi ir sodriu, lakiu žodžiu — didžią istorinės Lietuvos praeitį, mūsų tautos kovas ir jos vyrų žygius, tampriai susiedavo su gyvenamąja dabartimi. Tvirtu pasiryžimu ir teisingos kovos dvasia visuomet būdavo persunkti KARIO puslapiai.

Vadinas, jis nenuilstamai diegė ir ugdė tą, vadinamą karinę, dvasią, kurios taip daug reikalinga ir šiandienos lietuviškajam laisvės frontui; dvasią, kuria nepalaužiamai alsuoja visas azijinių okupantų slegiamas mūsų gimtasis kraštas.

Tad anuometinės KARIO linkmės gairės — buvo teisingai nusmaigstytos.

Mūsų kariuomenės ir KARIO išauklėtoji bendruomeniškumo dvasia, sava kultūrinė spausdinto žodžio vertės supratimo tradicija — pasirodydavo gyva ir baisingų pasaulinės audros sūkurių metais. Kai tik 1941 m. Vilniuje pasirodė atgijęs KARYS — 60,000 lietuvių ji tvirtai parėmė savo nepalūžusiais pečiais, savo tyra lietuviška širdžia—savo plunksna. Jie atsiliepė iš okupuotos Lietuvos plotų, iš snieguotų bunkerių Rytų fronte ...

O kada abiejų didžiųjų okupantų išblaškytus mūsų vyrus KARYS vėl pasiekdavo iš bombarduojamų Vokietijos didmiesčių (Berlynas, Weimaras) —lietuviams jis buvo vienintelis vilties žiburys, gaisrų dūmuose, kančiose ir nežinioje paskendusioje Europoje . . . Per jį susižinodavo, susirišdavo mūsų vyrai, uždaryti reicho darbovietėse, benamių stovyklose; vyrai, atsidūrę priverstinėje tarnyboje, nuo šiaurinės Norvegijos fijordų, iki Italijos kalnynų.

Kaip gi dabar? Kuriuo keliu?

Trejetą metų šiame krašte vargo kelius išėjęs, KARYS ir toliau tęsia žygį savo tradicine linkme.

1)    Semdamasis stiprybės iš praeities, gaivų dvasinių jėgų, savų tradicijų, šaltinį KARYS įžvelgia ir nepriklausomos Lietuvos netolimoje praeityje. Anas 22 metų savarankiško gyvenimo laikotarpis — tiek namų, tiek pasaulio lietuvybei — turėio ir tebeturi didžiulės reikšmės.

2)    Įvertindamas ir didžiuodamasis istorinės Lietuvos karių žygiais, Nepriklausomybės kovų laikotarpį ir labai augštą lietuvio kario dvasinę galią — KARYS įsakmiai nurodo šviečiančiu pavyzdžiu mūsų jaunajai kartai. Tiek Nepriklausomybės kovų dalyvių aukas, narsumą, sumanumą ir pakeltąjį karo vargą, tiek Antrojo Pasaulinio karo meto lietuviškųjų dalinių karių ryžtą, pasiaukojimą, tiek mūsų krašto partizanų herojinę epopėją, — KARYS kėlė ir kels aikštėn, nes ir vieni ir kiti dirbo, kovojo ir tebesiaukoja tos pačios Lietuvos laisvei ir garbei.

3)    Mūsų vyrų tarnyba JAV kariuomenėje, dalyvavimas Korėjos kare ir budėjimas Europos kontinente — sudaro visai naują laikotarpį, kuriame lietuvis karys jungiasi bendron kovon, drauge su kitų Jungtinių Tautų vyrais, prieš didįjį žmonijos priešą — komunistinės Maskvos imperializmą. Šių mūsų karių gyvenimo ir žygių vaizdavimas — būtina KARIO pareiga; o drauge ir dėkinga medžiaga mūsų skaitančiai visuomenei. Pagaliau — juk ir dabartis, laiko būvyje, virs istorine praeitimi.

4)    Bendrųjų karybos principų priminimas, naujos idėjos ir linkmės karo mene, o taip pat supermodernaus ginklavimosi reiškiniai (išradimai, nauji ginklai) — taip pat turėtų sudaryti vieną pagrindinių žurnalo turinio dalių.

5)    Visa čia suminėtų sričių medžiaga bus stengiamasi pateikti suglausta, gyva, įvairia forma, kad KARYS nebūtų vien archyvinės medžiagos rinkiniu. Mūsų žurnalą reikia padaryti įdomų ir naudingą visiems: tiek tėvynę nedaug teprisimenančiam jaunuoliui, tiek šiandienos vyrams JAV kariuomenėje, tiek visų laipsnių Nepriklausomos Lietuvos veteranams; o drauge ir visiems lietuviams, kuriuos likiminė kova dėl Lietuvos ir lietuvybės — pavertė amžinaisiais kareiviais . . .

6)    Tvirtai atsiremdamas į mūsų vyresniosios kartos kovų veteranus, ir savo jautrų žvilgsnį nukreipdamas į jaunuomene — i dabartinius ir busimuosius tėvynės gynėjus — KARYS dažna proga primins visuomenei ir Lietuvos Laisvės Kovų brolius—invalidus. Jie yra vieninteliai gyvieji mūsų nepriklausomybės paminklai. Gili pagarba ir parama šiems vyrams, atsidūrusiems svetingos šalies gyvenimo realybėje. — taip pat yra vienas pagrindinių KARIO programos punktų. Kai tauta giliu susikaupimu gerbia savo žuvusiuosius dėl krašto laisvės, logiška ir natūralu, jog reikia rūpestingai globoti ir gyvuosius, kovų sužalotus veteranus, kad jie kuo ilgiau gyventų mūsų tarpe.

7)    KARYS yra visų politinių srovių ir isitikinimų lietuvių vieningos kovos organas. Bet kuriai siaurai tendencijai, nekalbant jau apie grubią partinę polemiką, — KARYJE nevieta!

Savaime suprantama, jog šią pagrindinę mūsų žurnalo programą patenkinamai išpildyti mums padės tik nuoširdi visų mūsų bičiulių talka; talka ir visuotinis sujudimas jungtis dvasinėn kovon dėl lietuvybės išlaikymo, dėl laisvos, nepriklausomos, demokratinės Lietuvos ateities.

REDAKCIJA

BROLIAI LIETUVIAI, — BUVĘ KARIAI!

Lietuvių Sąjungos “Ramovės” Centro Valdybos vardu sveikinu Naujaisiais 1954 Metais, linkėdamas geriausios sveikatos, sėkmės gyvenime, o taip pat kantrybės ir ištvermės Tėvynėje ir tremtyje esantiems.

Labai dažnai, o ypač švenčių metu, ilgesio slegiami, mes nors mintimis nuklystame Tėvynėn Lietuvon. Aplankome mūsų artimuosius, mūsų tėviškes ir visa, kas mums ten miela ir brangu. Tikrovė gi žiauri. Lietuva pavergta, o mūsų tauta rusų— bolševikų naikinama. Esame atskirti ir nuo Tėvynės, ir nuo artimųjų, bolševizmo geležine uždanga.

Šiemet sukaks jau dešimtmetis nuo antros rusų-bolševikų okupacijos. Dešimtmetis, kaip dalis mūsų, išsiblaškę po visą žemės rutulį, laukiame nesulaukdami mūsų pavergtai tautai laisvės pragiedrulių. Verta susimąstyti ir susirūpinti, ką turime daryti, kad nenustotume lietuvio žmogaus vertės.

Kova dėl Tėvynės laisvės ir kova dėl lietuvybės išlaikymo,— yra ir turi būti augščiausias tikslas visų lietuvių, kur mes bebūtume ir kokią pasaulėžiūrą beturėtume. Visų lietuvių bendras kovos frontas, gilus tarpusavio susipratimas, vieningas pastangų suderinimas, bendram tikslui siekti, — turi būti dabartinė mūsų kovos taktika.

Svetur, palyginti, mūsų nedaug. Tat, nesiskaldykime į grupes ir grupeles, nesikivirčykime dėl dalykų, kurie dabar neaktualūs, nes tai ardo mūsų kovos pastangas. Kas sėja ir įneša į mūsų tarpą nesantaiką — skaldo mūsų jėgas. Nežiūrint, kuriais sumetimais ir šūkiais tai daro, toks lietuvis dirba pragaištingą darbą mūsų tautai. Nesmerkiame politinių susigrupavimų-partijų, tik nustembame, kada kokio politinio susigrupavimo interesai ir ambicijos statomos augščiausion vieton. Manome, kad tai yra neprasminga, nelaiku ir naivu, nes tai rodo nenorą suprasti tikrovę. L.S. “Ramovės” nariai nuo visų politiniai-partinio pobūdžio kivirčių privalo atsiriboti.

Mūsų tauta, nors ir pavergta, tebėra karo būklėje prieš rusiškąjį imperijalizmą, todėl visi lietuviai ir lietuvės esame kovotojai, esame savo tautos kariai. Išlaikykime kovos dvasią, jauskime atsakingumą, nepaskęskime savo asmeniškų reikalėlių sūkuryje. Ne vien ginklu kovojama, bet ir visomis galimomis priemonėmis. Tinkamas žodis, darbas, auka—taip pat yra svarbūs ginklai mūsų augščiausiam tikslui siekti.

Tauta, kuri dėl savo laisvės kovoja, yra gyva. Tik gyva tauta gali būti laisva.

P. Plechavičius,

L. S. “RAMOVĖS” Centro V-bos Pirmininkas

A. Gausas.

Sekretorius

Čikaga, 1954 m. sausio 1 d.

Kunigaikštienės Birutės Karių šeimų Moterų Dr-jos surengtame tautinių drabužių konkurse premijas laimėjo: (iš kairės į dešinę) A. Eidukonienė — II pr.; I. Sprindienė — I; D. Oželytė — IV ir V. Sklerienė—III premiją.

Solistei V. Jonuškaitei įteikta garbės prem. už originaliausią kostiumą. Šalia matyti dail. A. Varnas.

☆

LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ INVALIDAI DĖKOJA

Chicagos birutininkės pirmauja

Jau prieš kelerius metus mūsų spaudos, kaikurių organizacijų ir atskirų asmenų pajudintas, Lietuvos Laisvės Kovų invalidų paramos reikalas duoda nors ir kuklių rezultatų. Kiekvienais metais, ypač lapkričio 23-sios proga, taurioji visuomenė prisimena mūsų brolių karo invalidų sunkią gyvenimo būklę.

Pereitais metais L. L. K. Invalidų Draugijos Valdyba gavo per 800 dol. aukų. šioje veikloje gražiai pirmauja Kunigaikštienės Birutės Karių šeimų Moterų Draugijos Chicagos skyrius. Draugija ypač sielojasi tremtyje likusiais invalidais, sergančiais kariais ir birutininkėmis, o taip pat Liet. Laisvės Kovų invalidais, esančiais JAV. Per Valdybos pirmininką B. Tvarkūną L. L. Kovų invalidams pereitais metais Chicagos birutininkės paaukojo 250 dol. Sergantiems kariams ir invalidams Vokietijoje, per BALFo įgaliot. Iz. Rugienių, birutininkės dar yra pasiuntę 789.76 dol. Taigi, viso—1,039.-76 dol.

Didesnėmis sumomis mūsų invalidus parėmė: L. S. RAMOVĖS Rochesterio skyrius —150 dol.; Newarko skyrius —81.50 dol.; Detroito lietuvių visuomenė — 70 dol.; Philadelphijos Liet. Tremt. Bendruomenė — 55.58 dol.; min. P. Žadeikis — 50 dol.; Philądelphios Liet. Tautinės

S-gos skyrius — 50 dol.; N. N. Tabor Farm —- 20 dol. Mažesnėmis sumomis aukojo visa eilė žmonių.

Iš prezidento A. Smetonos 10 metų mirties sukakties minėjimo Clevelande š. m. sausio 10 d.

Iš kairės į dešinę: Julius Smetona, gen. Tallat-Kelpša ir K. Morkūnas.

L. Briedžio nuotr.

PAKELK GALVĄ, JAUNIME!

ALGIMANTAS GIEDRIUS

Aš sujaudintas stebiu tave bujojantį ir žydintį.

Džiaugsmas ima, kad čia toks puikus atžalynas. Baimė kyla pagalvojus, ką tu padovanosi Gimtajai žemei; žemei, iš kurios sulčių tu mažas augai, iš kurios kilo ir tie, kurie tave pažadino gyventi . . .

Tą žemę ir tuos takelius, tarp žydinčių rugių ir pievų, tarp miestų-miestelių gatvių ir už jų prasidedančių laukų, — tu prisimeni, gal būt, dar labai gerai; arba tik vos vos ... lyg pro kokį melsvą rūką; arba — tik iš tėvų pasakojimo. Ir tai tik retkarčiais, tik gal kurį laisvesnį šventadienio vakarą, kada suaugusiems nereikia skubėti į darbą, kad prie vakarienės stalo taip ramu, jauku ir miela ...

Tu pats atmeni, arba bent žinai, kad tavo tėvų namus, tavo gimtąjį lizdą, vieną dieną užpuolė pikti laukiniai žvėrys iš rytų šalies. Tiesa, jie turėjo žmogaus išvaizdą ir kareivių drabužius; jie žygiavo visais Lietuvos keliais ir vieškeliais, iškėlę raudonus skarmalus, o jų kariniai vežimai buvo paženklinti kruvinai purvinomis penkiakampėmis žvaigždėmis . . .

Tu tada nenujautei, nesupratai, ką išgyveno persigandę tavo tėvai, tavo vyresnieji broliai ir sesutės- Gal tik tiek supratai, kad bus labai labai bloga . . .

Neilgai trukus į tavo kraštą užėjo baisi audra. Tave ir save gelbėdami, tavo tėvai bėgo, kur akys veda, kur kojos neša .. .

Ant žmonių galvų tada krito ugninė kruša.

Tavo motinos širdis tada drebėjo ir plakė gaivališka jėga, kad tik tave išneštų gyvą. O jeigu jau žūti, tai žūti drauge ir iš karto .. . Kad tu neliktumei vienišas našlaitis, kruvinomis ašaromis verkiantis tarp degančių namų, tarp svetimų žmonių, tarp karo siaubo ir kovojančių karių, kur kiekvienas tik savimi tesirūpina ...

Tik pagalvok: koks tu laimingas! Tu tikras laimės vaikas .. . Tu gyvas ir nesužalotas po kelerių metų su savaisiais perplaukei mėlynuojantį vandenyną. Keliavai drauge su savo tėveliais, su savo draugais, su kuriais anuomet jau, galbūt, mokeisi ir žaidei svetimoje žemėje, apgriautų mūrų ir skurdžių barakų pastogėse ir aikštėse.

Tavęs neišvežė pikti kareiviai į šaltų sniegynų kraštus, kur tūkstančiai lietuvių merdi ir jau atsigulė po žeme ... Likimas tavęs neatskyrė nuo tėvų, kad kažkur tave, lyg kokiame žvėryne, užaugintų ir išmokslintų, kaip reikia grobti ir naikinti kitus kraštus ir kitus nekaltus žmones.

Tu nelikai gulėti užtroškęs ar užmuštas po Europos didmiesčių griuvėsiais anomis siaubo dienomis ir naktimis . . . Neišdavė tavęs baltosios žvaigždės šalies kareiviai kančioms ir pražūčiai atgal, į lėtos mirties nasrus, kur gyvenimas yra baisesnis ir už pačią mirtį ...

❖

Aš matau dabar tave išaugusį, smagų ir nerūpestingai žygiuojantį per gyvenimą. Dienų dienomis tu sėdi mokyklos suole. Tu' semiesi mokslo žinių ne savo gimtąja kalba- Tu žaidi ir sportuoji su įvairių tautybių mokslo draugais. Tu, gal būt, jau ir gražiu automobiliu važiuoji? Tu nejučiomis tolėji nuo lietuviškojo gyvybės medžio kamieno . . .

Taip, tu jau manai esąs tikras šio krašto gyventojas ... Bet, sakyk, ar tu kartais nepasijunti esąs kažkodėl vienišas ir pasimetęs. Klaidžioji savo mintyse ir nežinai, katrą kelią pasirinkti.

Ak, aš negaliu susilaikyti neprataręs tau keleto žodžių, šią paslaptingą neseniai prasidėjusių Naujųjų Metų valandą.

Tu dabar gyveni galingiausioje ir turtingiausioje pasaulio šalyje. Tu nuolatos girdi iš suaugusiųjų, kad mūsų tėvynė

Lietuva — nedidelė ir neturtinga žemė, ištisais šimtmečiais mindoma svetimųjų.

Kai tu mokaisi šio krašto istorijos — pasiskaityk ir savąją!

Tu turi žinoti, kad Amerika dar nebuvo atrasta, kada mūsų Vytautas Didysis (1410 m.) Žalgirio laukuose sutriuškino geriausių vakarų Europos kariautojų—kryžiuočių galybę.

Tu nepamiršk, kad lietuvių kalba, nuo kurios dvasios tu po truputį nejučiomis nutolsti, yra viena seniausių kalbų Europoje. Tą patį tau pasakys ir tavo mokytojai, svetimųjų kalbų specialistai.

Atmink, kad lietuviškoji knyga ar laikraštis—kadaise Lietuvos pavergėjų buvo griežčiausiai uždrausta spausdinti ir skaityti. Daugybės lietuvių už tai paguldė savo kaulus Rusijos Sibiro sniegynuose ... Pagalvok, ar neatrodė tada žmonėms, jog lietuvių tauta ir Lietuva jau yra žuvusi? O ar ji žuvo? Patys pavergėjai subyrėjo, o Lietuva — atgijo, kūrėsi, tobulino savo kalbą. Lietuviai laisvai rašė knygas, leido daugybę laikraščių, siekė mokslo, šviesos ir geresnio gyvenimo.

Kodėl taip atsitiko?

Todėl, kad lietuviai mylėjo ir brangino savo didžią praeitį, neišsižadėjo savo gimtosios kalbos; todėl, kad garsingų istorinės Lietuvos vyrų ir karo vadų dvasia buvo lietuvių širdyse.

Ramiam gyvenime ir karo žygiuose lietuvį visuomet lydėdavo mūsų miela, paprastų žmonių sukurta lietuviškoji daina. Ar žinai, kad dar prieš šimtą ir daugiau metų lietuvių dainomis grožėjosi didelių svetimų kraštų mokslininkai, rašytojai, poetai?

Baisu, kai dabar mūsų tautą visaip naikina ir žudo pikti svetimi žmonės. Tačiau kai tiktai ta mūsų maža Lietuva neteko laisvės—praėjo vos dešimt nepilnų metų, o, žiūrėk, jau ir galingoji, plačioji Amerika atsidūrė dideliame pavojuje.

Ar mes laimėsime? Ar Amerika laimės? Taip! Mes laimėsime, jeigu nepamiršime, kad mes esam lietuviai. Jeigu nepamiršime savo kalbos, savo dainų, mūsų garbingos praeities ir milijonų tų lietuvių, kurie per daugelį amžių kovojo ir žuvo, kad mes jų pergalės vėliavas išneštume ateinančioms kartoms, busimiesiems lietuviams.

Laimės ir Amerika, kuri yra sukurta iš daugelio tautų energingų, atkaklių, turinčių savą praeitį, savas tradicijas žmonių, palyginti, ne taip dar seniai susibūrusių po žydriąja žvaigždėta Jungtinių Amerikos Valstybių vėliava.

Tu nesididžiuok ir nepamiršk, kad atominio amžiaus sąlygomis — televizijos stebuklai, reklamų šviesų jūra didmiesčiuose, begalės automobilių, visokie milijoniniai bizniai ir atominės bombos — dar nėra Amerika! Visa tai auga, kuriasi ir kitur-

Tikroji Amerika — yra šios šalies žmogaus tauri širdis. Bespalviai, viskam abejingi, dienos triukšme paskendę gyvūnėliai — Amerikos neapgins! Tik būdamas geru lietuviu — tu būsi narsus, sumanus šio krašto gynėjas ir savo tėvynės laisvintojas. Juk ir didžioji JAV politika remiasi tautų laisvės ir savarankiško gyvenimo išpažinimu-

Tad, šaunusis jaunime! Nepaimk abejingume ir nepasimesk perdėtam “suamerikonėjime”. Drąsiai apsispręsk, pakelk galvą! Ar tu esi mokslo, meno, prekybos įstaigoje, ar tu laimi sporto varžybose, gindamas savosios mokyklos ar kitos kurios šio krašto žmonių bendruomenės vardą, vėliavos spalvas — atmink, kad tavyje pulsuoja tauri lietuviška širdis, širdis tos tautos žmogaus, kurios senieji ateiviai savo triūsu, sunkiu darbu ir kraujo aukomis kovų laukuose — taip pat daug prisidėjo, kad sukurtų šiandieninę laisvės, didžiausios galybės ir turtų šalį — Jungtines Amerikos Valstybes.

JAUNASIS MŪSŲ DRAUGE,

JAUNUOLIAI IR JAUNUOLĖS!

Atmink, jog ir tu šiandien esi lietuviškosios Bendruomenės narys, pasaulio lietuvybės kareivis. Kai tau gerai sekasi mokslas, kai pasižymi mene, sporte ar atlieki gražų didelį darbą, gelbėdamas savo artimą, — nebūk perdaug kuklus ir užsidaręs ar išdidus, šviesk savo pavyzdžiu kitiems! Paskatink tūkstančius jaunų lietuvių. Juk jūs esate Lietuvos ateitis!

Kai tave aplankys mūsų žurnalo bendradarbis, duok jam apie save žinių, nepagailėk savo atvaizdo KARIO skiltims. O ir tau pačiam, litavo tėveliams, po daugelio metų bus malonu pasižiūrėti ir prisiminti saulėtąją jaunystę.

Jūsų gražūs darbai ir jauni, skaistūs veidai lai papuošia mūsų žurnalo puslapius šiais 1954-siais Lietuviškosios Spaudos metais (šiemet sueina 50 metų nuo liet. spaudos atgavimo 1904 m.).

LIETUVIŲ TAUTA,

užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisėslaisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse,

vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti,

kad, sava tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą.

1.    Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė.

Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendruomene nutraukti.

Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.

2.    Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę.

Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.

Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.

3.    Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.

4.    Šeima yra tautos gyvybė.

Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.

(Ištrauka iš Lietuvių Chartos)

1954m. 2

DRĄSOS IR VILTIES ŽIBURIAI

BR. DIRMĖNAS

Politinėje emigracijoje sūkuringiems metams nesugrįžtamai risčia bėgant, dažnai nenumaldomas tėvų žemės ilgesys lietuvį verčia ieškoti drąsą ir viltį užžiebiančių žiburių mūsų tautos istorijoje. Nebūtinai mums gilintis į senovės amžius, kuriuose mūsų protėviai sumanumu, išmintimi ir kardu buvo pasiekę Lietuvos Valstybės garso, jėgos ir didybės. Ir po 1918 m- Vasario 16 Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo, tautai keliantis iš pelenų, kraujo ir ašarų naujam laisvam gyvenimui buvo labai daug didvyriškų kovų Lietuvos savanorių žygiuose.

Dar pasiliko neišnaudotas tas kovų laikotarpis lietuvio rašytojo, dailininko, istoriko—tyrinėtojo, o rūsčių metų eilė neša mus nuo Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio vis tolyn ir tolyn. Todėl, kur mes bebūtume: už audringojo Atlanto ar už Ramiojo vandenyno, kai nostalgija kamuoja, o mielosios Tėvynės krantų nematyti, su pagarba pažvelgkime kelis dešimtmečius atgal į Lietuvos savanorių žygius.

Paskaitykime atsišaukimą į tautą, pašaukusi savanorius stoti į kariuomenę. Jį paskelbė 1918 m. gruodžio mėn. 29 d. koalicinis ministerių kabinetas Štai tik keli sakiniai iš jo:

“Vyrai! Nekartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, betmūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva ... Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokime už tėvynę!... Lietuva pavojuje!-.. Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibriovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą... Jos palydovai—badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai... Stokime drąsiai pirmi į kovą... Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!”

Ligi 1937. IV. 12 savanoriais buvo pripažinta 9.981 karys-1919 m. sausio 11 d. krito pirmosios savanorių aukos: tą dieną vokiečiai Kaune nužudė, einant jiems tarnybos pareigas, 2-ro pėstininkų pulko savanorius Juozą Kalasiūną ir Antaną Zambacevičių.

Nesunku atspėti, kas būtų likę iš Vasario 16 Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akto, jei jo nebūtų apgynę Lietuvos savanorių nenugalimas ryžtas. Ir būdinga: tuomet ir dabar buvo ir tebėra nuožmiausias lietuvių tautos priešas rusas-bolše-vikas-komunistas, nors Lietuvos savanoriai karą vedė trijuose frontuose: su bolševikais, lenkais ir bermontininkais.

“Mes žinojome, jog mūs kariuomenėje laukia skurdas, vargas, pavojus gyvybei ir pavojus tapti invalidu, kas su manim ir atsitiko. Bet tėvynės meilė visa nugalėjo” — 1934 m. rašė atsiminimuose dim. kpt. Jonas Zalatoris. Iš tiesų, ne nuotykių troškimas, o siekimas tautai aukščiausiojo idealo — laisvės, vainikuotos nepriklausoma valstybe, savanoriškai atvedė tūkstančius dvasios milžinų į besikuriančios Lietuvos kariuomenės eiles. Rašau savanoriai — dvasios milžinai, nes kitaip nepajėgsime suprasti ir išsiaiškinti faktų, kaip menkai ginkluoti savanoriai galėjo sumušti daug stipresnius, gausesnius ir geriau ginkluotus priešus.

Gyvendami ūkanotą politinės emigracijos gyvenimą, baiminamės, kad dabartinėje rusų okupuotoje Lietuvoje patriotų pastangos neleisti užblėsti žmonių širdyse tėvynės meilei yra žiauraus okupanto negailestingai visiškai užgniaužtos. Ir užmirštame, kad tuomet, savanoriams į frontą išeinant, okupantas nebuvo gailestingesnis. Lietuvybei augti ir klestėti ir tuomet buvo tūkstančiai pavojų.

Šiemet vasario mėn. sukako 35 metai nuo pirmųjų kautynių dėl Lietuvos nepriklausomybės.

- NEPRIKLAUSOMYBESKOVŲ AUKOS -

BR. DIRMĖNAS

Lietuvos Nepriklausomybės kovų aukos buvo gana didelės. 1923 m. pasibaigus kovoms su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, pasigesta 2527 vyrų. Kautynėse žuvo 40 karininkų, 1299 kareiviai ir 67 šauliai; dingo be žinios 16 karininkų ir 813 kareivių. Sužeista 2677 vyrai: 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 143 šauliai. Po Nepriklausomybės kovų į gyvenimą išėjo su ramsčiais, lazdomis ir medinėmis kojomis 155 invalidai.

Pirmasis savanoris invalidas A. Sereika buvo sužeistas kautynėse su bolševikais prie Šėtos.

Dim. karininkas mokytojas J. Mikoliūnas, miręs 1934 m. liepos mėn. 13 d. Kaune, savo atsiminimuose apie tas kautynes taip parašė: “Vasario mėn. 11 d. rinktinė, sudaryta iš Panevėžio būrio 60 žmonių su trimis karininkais, Kėdainių būrio apie 20 žmonių, vokiečių pėstininkų apie 20 žmonių su trimis kulkosvaidžiais ir dviem vokiečių patrankom apie 11 vai. išžygiavom Šėtos link. .. Kautynės buvo smarkios. Kairiajam būriui buvo nepalanki pozicija: plikas laukas ir kalnas, be to, dar vėjas su sniegu į akis pūtė; reikėjo apie pusantro kilometro šliaužte šliaužti į Šėtą. Taip pat ir dešiniajam būriui, pastojusiam priešui kelią, buvo nelengva. Priešas parodė daug atkaklumo. Šiame būryje buvo sunkiai sužeistas savanoris Antanas Sereika. Vėliau jam buvo amputuota koja. Jis yra mūsų pirmasis karo invalidas”.

Kad ir nemalonu prisiminti, bet nutilus kovoms invalidų padėtis kasdien sunkėjo. Daugeliui teko dar ilgokai išgulėti ligoninėse. Išėjus iš jos, nustoję sveikatos invalidai atsidūrė sunkiame varge. Valdžios įstatymo, tvarkančio invalidų reikalus, nebuvo. Atsirado invalidų (Jonas Karutis, Jurgis Kiaunė, pulk. Kukinas), kurie ryžosi kovos draugams padėti. Gavus iš Krašto Apsaugos ministerio leidimą, tie trys iniciatoriai 1924 m. balandžio mėn. 23 d. Kaune, Steigiamojo Seimo rūmuose, sušaukė pirmąjį invalidų suvažiavimą. Iš pakviestųjų 155-kių invalidų atvyko 85 invalidai.

Susirinko žmonės be kojų, rankų, akių, kiti žaizdų iškreipti.

“Tai buvo savotiškas suvažiavimas. Seimo salėje susirinko žmonės be kojų, rankų, akių, kiti žaizdų iškreipti. Vieni pajėgė patys ateiti, kiti atvežti vežimėliuose ar draugų,” —yra pareiškęs Bronius Tvarkūnas, Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų S-gos pirmininkas.

Svarbiausias klausimas, kuris rūpėjo invalidams, buvo pensijų klausimas. Už kiek laiko išleistas įstatymas, pagal kurį nustoję 70% darbingumo gaudavo 14 litų per mėnesį. 1926 m. rudenį išleistas jau žymiai geresnis pensijų įstatymas. Gavus iš valdžios paskolą, Palangoje imta statyti sanatorija. Iš valdžios gautas invalidų reikalams Žiežmarių dvaras. Protezomis invalidus aprūpindavo pati valdžia.

Deja, 1940 m. įvykiai visa sugriovė: dvaras ir sanatorija komunistų nusavinta, pensijų mokėjimas sustabdytas, daug invalidų jau pirmosios okupacijos metu žuvo, pasilikusių likimas tragiškas.

Lietuvos Laisvės kovų invalidų tremtyje teliko 21 (mirė 4); iš jų JAV 16, Vokietijoje 3, Australijoje 1 ir N. Zelandijoje 1.

Tremtyje 1946 m. liepos mėn. Wiesbadene (Vokietijoje) atgaivinta Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų D-ja; dėl laiko aplinkybių d-jai nebuvo galima turėti savo senąjį vardą, todėl ji pavadinta Lietuvių Tremtinių Karo Invalidų Sąjunga. Vokietijoje, kaip ir visi kiti, invalidai buvo UNRROS ir IRO globoje stovyklose. Kasselio stovyklos komitetas invalidams buvo leidęs turėti paštą, iš kurio gautos pajamos ėjo invalidų šalpos reikalams.

JAV dalis invalidų, kad ir be sveikatos, dirba. Dėl nesveikatingumo ar fizinių trūkumų tegali gauti pigiai apmokamą darbą. Kita dalis yra labai sunkiose sąlygose, nes nepajėgia dirbti. Jie yra reikalingi nuolatinės paramos ir globos. Labai daug išlaidų sudaro protezų remontavimas; naujų įsigijimas labai brangus. Dar kiti reikalingi nuolatinės gydytojų priežiūros. Visi jie jau nejauni ir jų jėgos silpnėja.

Visuomenės parama: nuo 1950m. iš visuomenės surinktų pinigų $3,625 išleista invalidams paremti, įsigyti protezoms ir daktarams. Dabartinę LLKI D-jos valdybą sudaro: pirm. Br. Tvarkūnas, vice-pirm. J. Kiaunė, sekretorius — A. Eigelis.

Vergijos kruvinai nakčiai išblyškus prisikels Lietuva.

Ats. mjr. P. Ruseckas teisingai kartą yra parašęs, kad savanorių dvasią Nepriklausomybės karams paruošė visa mūsų prieškarinė veikla, o ypač ilgametė kova dėl spaudos atgavimo bei kitų mūsų teisių ir visos tautos dvasios žadinimas, kurio jokios rusų valdžiospriemonės nuslopinti neįstengė. Šios labai sunkios sąlygos išauklėjo ir eilinius kuriamosios valstybės valdininkus bei kitus veikėjus, be kurių valstybė taip pat nebūtų susikūrusi.

Tad nesunku suvokti, ką reiškia šiandieninė laisvajame pasaulyje lietuviškoji veikla, ir kokį didelį vaidmenį vaidina, organizacijos, išaugusios iš Lietuvos Nepriklausomybės kovų. Ir Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugija, su jau retėjančiais nariais, yra mūsų tautos ir valstybės ir jos kariuomenės pasididžiavimas ir garbė. Ir visuomenės jų neužmiršimas parodo, jog mes turime savo tarpe nuoširdžių tėvynės mylėtojų, kuriuos jaudina mūsų tautos laisvės kovų veteranų žygiai ir darbai atlikti anuo metu, kai lietuvis kėlėsi iš vergijos, užtrukusios pusantro šimto metų. Ir dabar, naujos ir sunkesnės vergijos kruvinai nakčiai išblyškus, prisikels Lietuva iš pelenų, kraujo ir ašarų, jei savanorių žygiai, kovos ir darbai ir laisvės karų invalidų krauju apšlakštytos vėliavos bus mums drąsos ir vilties žiburiai.

Kaip užkirsti kelią raudonajam siaubui

J. F. Dulles

Valstybės sekretoriaus Dulles “Foreign Affairs” žurnale pareikštos mintys saugumo ir taikos klausimais:

Laisvasis pasaulis — Dulles svarsto — turi pasinaudoti savo kolektyviniu pajėgumu tam, kad komunistams pasidarytų per brangu susigundyti agresija. Reikia vietines karines jėgas sujungti su kilnojamomis smogiamosiomis pajėgomis, kad — priešui užpuolus — laisvasis pasaulis galėtų atsikirsti savo pasirinkimo vietoje, laiku ir su atitinkamomis priemonėmis. Galimi užpuolikai turi iš anksto žinoti, kad jie nukentėtų ir nukentės daugiau, negu laimėtų iš agresijos.

MUMS GRESIA ILGALAIKIS PAVOJUS

Girdi, iš Sovietų einanti grėsmė nereiškia vieno kurio asmens užmačių, ir ji nesibaigia su vieno kurio asmens gyvenimu. Tas pavojus yra ilgalaikis—ir nuo jo tenka saugotis taip pat ilgalaikiais planais. Čia Valstybės sekretorius pastebėjo, kad laikas ir pati žmonija yra laisvojo pasaulio pusėje.

Diktatoriai susiduria su neįmanomu uždaviniu, kai jie mėgina neribotam laikui užgniaužti žmonių laisves. ‘‘Mes galime būti tikri, kad tylus jėgų išbandymas tebevyksta sovietinėje imperijoje tarp galingų valdovų ir masės žmonių, šioje kovoje kiekvienas pavienis asmuo esąs bejėgis. Tačiau visumoje jų siekimai sudaro stiprią jėgą.”

Kremliaus pažadai žmonėms duoti daugiau maisto, daugiau vartotojų prekių ir daugiau ūkinės laisvės parodo, kad diktatoriai, nors ir neryškiai, ima praregėti, kad yra ribos jų valdžiai, slegiančiai žmonių dvasią.

APIE 10.000.000 RUSŲ PO GINKLU

Valstybės sekretorius Dulles pažymi, kad sovietinis blokas atstovauja naujam imperialistiniam kolonializmui, prarijusiam daug kraštų ir aštuonis šimtus milijonų gyventojų. Apie dešimt milijonų sovietinėj imperijoj pastoviai laikomi po ginklu, o dar kiti milijonai yra apmokytoje atsargoje.

Tačiau Sovietų grėsmė nėra vien tik karinė. Visame pasaulyje dirba tarptautinio komunizmo aparatas. Griebdamiesi įvairių ėjimų ir grasinimų — tiek karinių, tiek politinių — Sovietų valdovai stengias suskaldyti ir nusilpninti laisvąsias tautas.

Atsakymas į tokį centralizuotą, platų ir dideliais ištekliais ugdomą pavojų glūdi laisvojo pasaulio kolektyvios gynybos sistemoje. Tai yra kertinis laisvojo pasaulio valstybių saugumo akmuo. Laisvosios valstybės negali saugumo pasiekti eidamos paskirai.

KAIP IŠKILTU VISUOTINAS KARAS?

Anot Dulles, komunistų pradėtas atviras puolimas privestų prie visuotinio karo. Tačiau laisvasis pasaulis privalo rūpintis kaip išvengus tokios padėties, kur vienintelis atsakymas būtų visuotinis karas.

Pabrėždamas vietinio pobūdžio gynybos reikalą, Dulles duoda aiškiai suprasti, kad Amerika negalvoja iš Europos atitraukti savo pajėgų. Aišku, esminės reikšmės turi tai, kad Vakarų Europos valstybės sudarytų jungtinės gynybos branduolį. Joms tai padarius, Amerika vis tiek manytų Europoje palikti žymesnį savo kariuomenės skaičių?

Kai kurie ruožai, o tarp jų yra ir Vakarų Europa, yra tokios gynybinės reikšmės, kad juos tenka apstatyti ypatinga apsauga. Vakarų Europa gali sukurti pakankamą skydą. Tais skydas — tai Europos gynybos bendruomenė, remiama Jungtinių Valstybių ir Anglijos.

Dulles primena, kad Šiaurės Atlanto organizacija yra geriausia kolektyvinio saugumo ir bendruomeninio pajėgumo pavyzdys. Ta organizacija pagrįsta dėsniu, kad vieno jos nario užpuolimas reiškia užpuolimą ant visų.

Valstybės sekretorius pažymi, kad Jungtinės Tautos stengiasi kolektyvinį saugumą įgyvendinti platesniu, ne sritiniu pagrindu. Betgi ligi šiol Sovietai su savo vetavimu neleido Saugumo Tarybai sukurti ginkluotų pajėgų, numatytų Jungtinių Tautų chartoje. Vis dėlto, kai Korėjoje ištiko agresija, daugumas Jungtinių Tautų narių pasisakė už kolektyvinio principo pritaikymą.

REIKIA PADARYTI GALA PAVOJŲ GADYNEI

Tuo būdu laisvasis pasaulis turi praktinių priemonių įkūnyti kolektyviniam saugumui. Tačiau klausimo esmę sudaro tai, kaip užkirsti kelią agresijai, čia, galimam agresoriui neturi likti jokios abejonės, kad jis turės daugiau žalos negu naudos.

Valstybės sekretorius Dulles toliau pareiškia, kad Jungtinės Valstybės ne tik kad nori išlikti didžių pavojų grasomame pasaulyje, bet nori ir padaryti galą pavojų gadynei. Tam tikslui reikia parodyti, kad laisvė gamina ne tik patrankas, bet taip pat ir dvasines, intelektualines ir medžiagines vertybes, kurių trokšta visi žmonės.

Laikant tuos dėsnius, laisvė ims viršų amžius trunkančioje kovoje prieš despotizmą, o karo grėsmė tolydžio trauksis atgal.

Pirmąją Amerikos Balso programą planuojant: Gen. st. plk. K. Grinius (dešinėje) ir kpt. P. Labanauskas

Atskiros mintys

Nori nepriklausomybės —mokėk aukotis ir būk kantrus. Be-ištvermės vergu būsi.

Antanas Smetona

Garbė žuvusiems už Tėvynę ir garbė Tėvynei, kad yrą kam už ją žūti!

Kan. Juozas Tumas.

SPAUDOS PASAULYJE

Europos LIETUVIS

MŪSŲ KOVOS SU BOLŠEVIKAIS, Redaguoja J. Varčius.

Neseniai šisai savaitraštis davė įdomių įspūdžių iš 1919 m. liepos mėn. kovų su bolševikais.

“Tačiau ir tokiose sunkiose kautynėse kareiviai nepraranda geros nuotaikos ir neatsisako išdaigų, nežiūrint, kad kiekvienam gręsia mirtis.

Štai mano dalinio kareivis Valiukevičius, šaudęs kairėje, paprašė, kad aš leisčiau jam pakeisti vietą, nes jis esąs pastebėtas priešo. Aš suabejojau. Jis man paaiškino, kad jam bandant šauti, priešo kulkos kiekvieną kartą pataiko į jo šalmą, Valiukevičius vėl pradėjo šaudyti, o aš stebėjau jį ir aplinką. Už jo šaudė skyrininkas Liuterskis. Šis pastebėjęs, kad minėtas kareivis baimės apimtas šaudo neprisitaikindamas prie šautuvo taikiklio, kiekvieną kartą, kai tik šaudavo, užmesdavo tuščią šovinio tūtelę ant jo šalmo. Kareivis buvo įsitikinęs, kad priešo kulka pataikydavo į jo šalmą. Man stebint, Valiukevičius šovė ir Literskis vėl užmetė šovinio tūtelę ant šalmo. Kareivis išbalęs ir susijaudinęs atsisuko į mane.

— Ar matei? — paklausė jis drebančiu balsu.

—Nemačiau, nes kulka labai greitai nulėkė. Tik girdėjau kažkokį skambesį, — atsakiau kuo rimčiausiai, vos galėdamas sulaikyti besiveržiantį juoką.

Valiukevičius vėl ruošėsi šauti, tačiau jo rankos drebėjo, pabalęs veidas nusidažė melsvumu, nes jis buvo įsitikinęs, kad vyksta dvikova su mirtimi. Jis iškėlė šautuvą aukštyn, o galvą nuleido į griovį žemyn. Pasigirdus šūviui, Literskis vėl metė tūtelę, bet ši nepataikius į šalmą užkrito ant kareivio rankos. Pagaliau ir jis suprato šį pokštą. Jo pamėlynavęs veidas staiga paraudo ir jis pilnas pykčio nukreipė šautuvą į skyrininką. Aš staigiu šuoliu užgriuvau ant pasikėsintojo ir atėmiau šautuvą. Jo pyktis praėjo kaip tabako dūmas, ir abudu draugai, padavę vienas antram savo dešines, vėl tęsė kautynes.”

*DIRVA

VARDAN TEISYBĖS, J. Šar-kus,

“Kai atsitinka nelaimė, jieškoma jos priežasčių, jieškoma kaltininkų. Lygiai ir valstybinio masto, totalinio pobūdžio nelaimės, kaip karo pralaimėjimas, valstybės žlugimas ir tautos nepriklausomybės praradimas iššaukia tautos balsą, j ieškantį kaltininkų. Kalti bus tie, kurie pralaimėjimo metu buvo vadovaujamose valdžios vietose. Toks jau yra gyvenimo dėsnis: laimėjimas žmogų iškelia.”

“Viešojo balso būdingas bruožas yra tas, kad jis remiasi ne tiek įrodymais, faktais, bet daugiau nepasitenkinimu; ne logika, bet jausmu.”

Visai suprantama, kad ir mūsų viešoji opinija jieško nepriklausomybės praradimo kaltininkų ir juos kaltina, teisia ”

Daug kas mano: reikėjo gintis, taip kaip suomiai gynėsi; jeigu ir nebūtumėm nepriklausomybės apgynę, tai bent turėtumėm dabar tarptautiniuose sprendimuose daug stipresnius argumentus: mes nepasidavėm, bet mus jėga paėmė. O svarbiausia, nesiginant nusižengta laisvės gynimo principams: laisvė yra taip brangus daiktas, kad be kovos neatiduodama.

“Šie principai yra brangūs, bet ar jie atlaikys, atsvers kietus realaus gyvenimo principus, parodys istorija.”

Nepriklausomybės praradimo kaltinimuose girdime ir kitą, paslėptą gaidą; laisvės kovos principais pridengtoje opinijoje ryškiai išsiskiria piktas, kerštaujantis, tendencingas balsas, kylantis ne iš meilės laisvės principams, bet iš neapykantos buvusiam savo politiniui priešui.

“Laisvės principų vardan dabar atsiskaitoma su buvusio rėžimo šalininkais. Nesvarstomas Nepriklausomybės gynimo klausimas objektyviai, visapusiškai bet tik svaidomasi žodžiais: negynė, atidavė be kovos, bijojo ginklą pakelti ... Bet ar galėjo gintis, ar buvo prasmės gintis, kokie motyvai sulaikė nuo gynimosi, niekad rimtai nesvarstyta. Atrodo, kad ne patys kovos principai svarbu, bet tik kaltinimas.”

“Nesiimu ginti buvusį rėžimą, nes ir pats nesu to rėžimo šalininkas, bet man rūpi teisingumas”

“Ypač užkliūva generolai ir aplamai visi karininkai; nes jie buvo rėžimo rėmėjai. Nors toli gražu ne visi karininkai buvo to rėžimo šalininkai.”

“Spaudoje stengiamasi karininką pavaizduoti neigiamai. Neryškus karininkas Nepriklausomybės kovose, ten daugiau dominuoja mėgiamas savanorių motyvas, nėra karininkų ir partizanuose; aplamai, karininką norima atskirti nuo kareivių.”

“Nekalbėsiu apie karininką rėžimo rėmėją,bet ginsiu karininką laisvės gynėją. Kad ir labai kas norėtų, bet karininko nuo kareivių neatskirs ir neišskirs jo iš lietuvių tautos; jis iš tautos išėjęs ir turi savo tautoje garbingą, bet ne pastumdėlio vietą.”

“Partinė opinija dar nėra tautos opinija. Atskirti mus nuo kareivių labai norėjo ir bolševikai, tuoj po okupacijos, kaip tik jie galėjo įeiti į kareivines; ir vartojo tuos pačius metodus: šmeižė, juodino, kaltino. Tuo būdu jie norėjo sukelti kareivių neapykantą ir kerštą prieš karininkus, juos eliminuoti ir gal būt sunaikinti. Bet jiems tatai nepavyko. Priešingai, okupacija dar daugiau suartino karininkus su kareiviais ir karininkai, kurie nebuvo jėga atskirti, vadovavo savo kareiviams per visą tą tragiškąjį mūsų kariuomenės laikotarpį: ir sukilimuose atsipalaiduojant iš raud. armijos ir vėliau kautynėse partizaniniuose veiksmuose.”

“Kariuomenę sudaro vadai ir kareiviai sujungti karinės drausmės ir karinės organizacijos. Nei vadai be kareivių, nei kareiviai be vadų atskirai nesudaro jokios jėgos. Nėra ir nebuvo nei vienos kariuomenės pasauly be vadų. Ir mūsų Nepriklausomybės kovų savanoriai ir dabartiniai partizanai nekovoja be vadų.”

“Tikrovė niekad nėra tokia graži, kaip ji atrodo iš istorinio atstumo. Ir mūsų Nepriklausomybės kovų kariuomenė nebuvo vien iš idealistų sudaryta. Savanoriai sudarė tik garbingą pradžią, kol kovos vyko partizaniniais pagrindais ir kol dar nebuvo pilnai sukurtas valdžios aparatas. Pagrindinėse gi kautynėse jau buvo organizuoti reguliarūs kariuomenės pulkai ir didesnė dalis karių jau buvo mobilizuoti”

P. Erdvyssavo straipsnyje pažymi:

“Visuomet savo mintimis grįžtame į tą laikotarpį, kada lietuvių tautai buvo pilamas amžinybės antkapis, kada lietuvių kalbai buvo rašomas nekrologas ir kada Lietuvos Nepriklausomybei buvo padedamas kryžius ant visados. Tačiau atsirado ryžtingi vyrai, kurie ne tik sulaikė tautos “laidotuves”, bet jąją dar pažadino iš tautinio apsnūdimo ir sustiprino viltį į tikrą Nepriklausomybę. Vieni iš pirmųjų toje kovoje pasireiškė: Dr. Basanavičius su savo “Aušra”, kurioje skelbė tautai naują, šviesų rytojų artėjant, Dr. Kudirka savo “Varpu” skambino rezorekcijas — Nepriklausomos Lietuvos prisikėlimą, o kun. Tumas-Vaižgantas, lyg ta Vaidilutė, su savo “Tėvynės Sargu” nebedavė pažadintai tautai daugiau tautiniai užgesti.”

“Tą dvasią palaikyti atsirado ir daugiau tokių pranašų: Inž. Petras Vileišis, savo spausdintu žodžiu, tautoje sukūrė sėkmingą tautiško atbudimo įspūdį, o tautos jaunimo dvasią kaitino poetas Maironis.

Ir taip tokioje karingoje dvasios stadijoje Lietuvių Tautą užklumpa I-sis pasaulinis karas, kuris ištikrųjų duoda progos įgyvendinti visas pirmųjų pranašystes ir įkūnyti protėvių seną mintį: tik tuomet nugalėsim priešą ir iškovosim Nepriklausomybę, kuomet būsim kariškai gerai organizuoti.”

* DRAUGAS

THl LITHUANIAN DAILY FRIEND

Apie skautų ir kariuomenės uždavinius paskautininkas P. Nedzinskas taip rašo:

“Tėvynę ginti ir jai tarnauti neužtenka vien karių. Prie šio darbo turi prisidėti visa tauta”.

“Vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip galima panaudoti jaunimą tėvynės gynimo tarnybai, yra gen. B- Powellio panaudojimas skautų anglų-burų kare”.

“Žvilgterėkime į Lietuvos Skautų Sąjungą. Ji gimė beveik su mūsų nepriklausomybės atgavimu. Per visą laisvosios Lietuvos laikotarpį ji glaudžiai buvo prisirišusi prie kariuomenės-Kariuomenė ir mokykla buvo skautų didžiausi ramsčiai. Mokyklos rėmė patalpomis, dirbo sū skautais nemažas skaičius mokytojų, gi kariuomenė, kaip geroji teta, rėmė skautus palapinėmis, kuprinėmis ir visokiais kitais reikalingais įrankiais, o taip pat tarp skautų vadovų dirbo nemažas skaičius karininkų, kurių vyr. sktn. plk. Šarauskas, įdėjęs tiek daug sielos ir darbo į skautų organizaciją, galų gale rado žiaurią mirtį Červenės apylinkėje.”

“Šiuo metu buv. Lietuvos kariai mūs nepamiršta ir kiek galėdami remia, skirdami dovanas ir t. t.”

“Skautų Sąjunga yra gyva, nors ir ne savo pastogėje. Svarbiausias jos uždavinys yra išauginti tikrus tėvynės sūnus ir dukras tokius, kurie apkeliavę visą pasaulį parneštų mūsų mielai tėvynei laisvės dienas. Tai valandai ir intensyviai ruošiamasi”

1954m. 3

VELYKŲ PRISIKĖLIMAS — MŪSŲ VILTIS

Jau dešimtos Velykos, kai palikę savo Tėvynę, gyvename tremties dienas. Per tą tremties laikotarpį nemaža mūsų brolių karių žuvo įvairiuose frontuose. Nelengvas gyvenimas tremtinių stovyklose, sunki kario dalia svetimšalių legione, daug nusiminimo kelianti padėtis sunkiose gyvenimo sąlygose, pakirto ne vieno kario sveikatą ir praretino mūsų eiles.

Įvairūs išgyvenimai frontuose, vokiečių prievartos daliniuose, nuolatinis rūpinimasis duonos kąsniu šeimai bei sau, daugeliui palaužė fizines jėgas. Tačiau niekas nepajėgė palaužti ir išdildyti iš atminties tų gražiausių atsiminimų, kuriuos išsivežėme iš Tėvynės, kai verkdami ją palikom, bėgdami į vakarus, kad būtume liudininkais laisvajam pasauliui apie negirdėtą nekaltų žmonių naikinimą mūsų krašte.

Esu tikras, kad kaip kiekviena metinė šventė, taip ir šios Velykos kiekvieną perkels mintimis ten, kur pasiliko tiek gražiausių pergyvenimų. Kas gali pamiršti tas gražias paskutines didžisios savaitės dienas, po, kurių seka Velykų Prisikėlimo rytas. Jau apie Verbų sekmadieni kareivinių rajonai atgydavo, kai daug karių ruošdavosi vykti Velykų atostogų j savo gimtinę. Pasiliekantieji kariai kareivinėse triūsė, dirbo, gražino rajoną, dažė margučius, ruošėsi kuogražiausiai praleisti šventes su draugais, liekančiais daliniuose. Kas gali pamiršti tą gražų paprotį, kai Velykų rytą, po pamaldų, kapelionas, pulko ir dalinio vado lydimas, eidavo per kareivines, šventindamas Velykų stalus ir daužydamas margučius su kariais?

Ar gali išdilti iš atminties Velykų rytas, kai kariai, orkestrui lydint, žygiuodavo miestų gatvėmis į prisikėlimo pamaldas, ar kartu su savo tėvais bei giminėmis žingsniavo tėviškės papieviais į seną kaimo bažnytėlę? Jokie gyvenimo sūkuriai nepajėgs išnaikinti iš atminties vaizdo, kai lietuvis karys stovi garbės sargyboje prie Kristaus karsto.

Didžiosios savaitės paskutinės dienos, tai Kristaus kančios metas. Graudžios giesmės bei bažnytinė liturgija kiekvieną tikintį verčia pagalvoti apie žmonijos Geradarį, Kuris vien tik meilės vedamas atėjo į šį pasaulį. Visą Jo gyvenimą stebuklas lydėjo stebuklą.

Kaip kiekvienos Velykos, taip ir šios visiems tikintiesiems yra paguodos šaltinis nusiminimuose ir viltis sunkiose gyvenimo valandose. Juk taip aišku, kad be Didžiojo Penktadienio nebūtų buvę Velykų stebuklingo prisikėlimo.

Ypač mums lietuviams tikintiesiems yra tai šventė, kuri primena, kad visuomet po kančių ateina džiaugsmo valanda, kaip po sunkios žiemos prašvinta gražus pavasaris ir po audros vėl kyla saulėta diena. Gal nevienas ir nubrauksime Velykų rytą karčią ašarą nuo savo skruosto, kad negalime Jų praleisti su saviškiais, gal negirdėsime linksmo lietuviško Aleliuja, bet vienok, kad ir Tėvynė pergyvena kančios metą ir tūkstančiai brolių tautiečių nekaltai žūsta, mūsų širdyse neturėtų būti vietos nusiminimui. Kad ir jaučiamės šiandien, kaip Kristaus mokiniai Didijį Penktadienį, kada jų Mokytojas buvo kalamas prie kryžiaus, bet turėkime nuolatos mintyje tai, kad po Didžiojo Penktadienio ateina Velykų rytas, taip ir mūsų mielai Tėvynei ateis saulėtas Prisikėlimo Sekmadienis.

Tegu šios Velykos sužadina kiekvieno mūsų širdyje didesnę artimo meilę, skatina ištiesti pagalbos ranką kiekvienam tautiečiui nelaimės ištiktam ir tegu padeda mums visiems surikiuoti visas gretas darniam ir bendram lietuviškam Tėvynės laisvinimo darbui.

Kun. Juozas Panavas,

buv. Dragūnų Geležinio Vilko p. kapelionas.

ŽODŽIAI PRIEŠ KOVĄ

VILJO SARAJA

Čia, apkasuose, yra tylu, mirtinai tylu. Apačios nesiekia išviršinio pasaulio triukšmas. Baltais apsiaustais kareiviai glaudžiomis eilėmis susėda vienas priešai kitą, aš stoviu prieš visus. Man šiandien tenka skaityti vakarinės maldos.

“Aš patariu tau, nusipirk iš manęs auksą, kuris yra nuvalytas ugnies liepsnoje ir kurs tave praturtins; ir gausi tu baltus drabužius, ir apsirengsi jais, kad nebūtų matyti tavo kūno juodumo, ir gausi akims tepalo, ir patepsi savo akis, kad būtum matantis”.

—Mes esame čia, kad įsigytume auksą, ir esame pasiruošę nupirkti jį. Savo tėvynę, savo mylimą tėvynę norime išpirkti mes savo širdies krauju sau ir savo vaikams. Kaina didelė, bet jeigu mes ją sumokėsime, mes būsime dar turtingesni. Mūsų tėvynė, tas garbingas ir skurdus kraštas, yra vienintelis mūsų turtas, tai yra auksas, kentėjimų ugnyje nuvalytas auksas, kurį aš patariu tau pirkti, kad liktum turtingas.

—Dabar mes einame į kovą, mes veržiamės į ją švariais ginklais, nes mūsų sielos yra skaidrios. Mes nenorėjome šito karo. Mes meldėmės, kad galėtume gyventi taikoje. Bet mus privertė pasipriešinti nešvariems ginklams. Mes tikrai nebijome jų ir neesame pratę nusilenkti.

—Pažvelkite į tolumą! Ten yra mūsų tėvynė. Tie granatų išarti kovos laukai, tiesuskaldyti medžiai ir rūkstantys griuvėsiai. Tai yra tavo broliai, su kuriais tu petys į petį kovoji, tai yra tavo tėvų ir protėvių darbai. Visa tai yra mūsų mylimoji tėvynė. Ir jeigu nematai to, aš patariu tau—nusipirk tepalo akims, kad būtum matantis, kad mylėtum, kentėtum ir kovotum dėl tėvynės, kad durtuvais užkirstum kelią rytų ordoms. Mes privalome savo ginklus nukreipti į priešą, tačiau mūsų meilės kryptis yra mūsų tėvynė. Ją mes privalome matyti mūsų ginklo taikiklyje.

—Niekas neabejoja tuo, kad dabar mes tik neišvengiamos būtinybės verčiami keliame savo ginklus. Kiekvienam iš mūsų tai yra natūraliausias reikalas. Argi mes neprivalome ginti to, kas mums priklauso? Argi mes neprivalome rūpintis mums patikėtu palikimu? Argi mes nerausdami galėtume pasakyti, kad mylėjome savo kraštą, jeigu neišdrįsome jam visko paaukoti? Ir ką gi mes galėtume atsakyti, jeigu paklaustų mus apie brangiausią mūsų širdies turtą? Ko gi ten reikia svetimiesiems? Kodėl gi visuomet kiti taip godžiai siekia to, ką mes su tokiu vargu ir prakaitu, ką mes taip sunkiai esame laimėję? Bet virš mūsų tėvynės ir virš mūsų pačių, yra dar Viešpats Dievas, kuris viską neklaidingai mato.

Žodžiai įstringa mano gerklėje ir mano balsas pasidaro sunkus. Tyliai perskaitau Viešpaties palaiminimą, ir tada mes išeiname į kovą.

Šių žodžių prieš kovą autorius Viljo Saraja yra įžymus Suomijos rašytojas, 1939—40 m. suomių -rusų karo dalyvis.

KOKS YRA LIETUVOS PAVILJONO LIKIMAS?

Šiųmetiniame antrame “KARIO" nr. įdėta retai mūsiškėje spaudoje užtinkama nuotrauka iš 1939 m. New Yorke įvykusios Pasaulinės Parodos Lietuvos paviljono. Vaizde matyti Lietuvą vaizduojančios moters statula su abiejose rankose balandėliais, — su tais taikos ir ramybės simboliais.

Šimtai tūkstančių Amerikos lietuvių—ne kartą, bet keliolika kartų —lankė šį pavyzdingą paviljoną, ir dar dabar jie turi puikiausių iš tos parodos atsiminimų. Pagrįstai, girdi, savo paviljonu galėjo didžiuotis jų “mažoji” Lietuva. Ir žinia, Lietuva čia suvežė visa, kas buvo geriausia.

1939 m., kaip žinome, buvo neramūs ir karo pradžios laikai, ir taip šio Lietuvos paviljono eksponatai negalėjo būti grąžinti į Lietuvą. Gal ir gerai? Bet kurgi tas mūsiškis turtas sukrautas ir koks jo likimas, tai bent naujai atvažiavusiems, galima sakyti, beveik visai nežinoma. O žinoti juk reikia. Gal tiesą sakant, tuo reikalu nebuvo ir domėtasi.

Nejaugi tų vertybių likimas toks “prakeiktas” kaip pasakoja vienas inžinierius. Esą, Adomo Galdiko didysis trijų dalių paveikslas, Mikėno milžiniškoji Smūtkelio skulptūra, Prezidento Smetonos portretas ir daug kitų vertingų kūrinių pelyja... vieno lietuviško vienuolyno arklidėse.

Kodėl šioms vertybėms nerasta pagarbios vietos? Argi visa tai taip' staigiai tapo be vertės?

Lietuviškoji visuomenė, be abejo, turi žinoti viso to priežastis ir dėl to kelti susirūpinimo. Juozas Valtys

1954m. 4

PRO DOMO SUA

Yra nemaža praraja tarp tų nuotaikų, kuriomis mūsiškių gyventa Vokietijoje ir tarp tų, kurios susikūrė šiapus Atlanto atkeliavus. Tai neginčijama tiesa.

Kiek ten jaudintasi, bėgiota, rūpintasi, širdies rodyta! Čia šilta pastogė ir kiti amerikoniški galai daugelį iš mūsų migdo, padaro tinginiu, o kartais ir liurbiu.

— Man dėl to nei šilta, nei šalta, — nekartą ryšku net ir kadaise buvusiuose ryškiuose veiduose.

Mes įpratom moti ranka į jau pernelyg į jautrius ,gyvybinius reikalus. Tegul kiti, kam čia man lįsti? Kam čia taip visur tą lietuviškumą kaišioti? Netapsim lietuviškesni! Prisiveikėm Lietuvoje ar Vokietijoje!

Žinoma. Kas čia save muš?

Girdi, dabar suvažiavo mokyti. Iš mokyto daugiau prašo. Tuo tarpu prieš pusšimtį metų su kailiniukais ir klumpėm išlipę New Yorko uoste mūsiškiai vertė Pennsilvanijoje ištisus anglių kalnus ir tuo pat laiku tom pačiom rankom siekė viso to, kas atžymėta—štai Amerikos lietuviškumas.

Tie mūsų senieji su bitės darbštumu ir vijurko judrumu — lietuvio būdo pavyzdžiai.

Bet ką gi ateityje kiti galės pasimokyti—“pasisemti” iš mūsų gadynės? Nejaugi nieko? O gal kaip patogiau, ramiau rymoti, snausti? O gal jiems patiktų išleidus mūsų ginčų ginčelių istoriją?

Kalbant apie lietuviškąją spaudą, kartais, atrodo, tinka prisiminti—laukinis laikraščių neskaito. Ir mes didžiuojamės sukūrę šį premijuotą posakį. Jaučiamės nustebinę pasaulį. Aš esu linkęs laukinį užjausti. Kaip tas vargšas skaitys, jei niekad negirdėjo apie 33 raidžių abėcėlę! . .

Šių dienų problema turėtų būti (ir yra) tokia: kodėl kultūringasis (nelaukinis sic!) toks šaltas ir abejingas į lietuvišką spaudą, knygą? Moka skaityti, bet neskaito.

Mūsų spaudoje iškeltimas duobkasių luomas, čia turėtų būti sutraukti visi tie, kurie dabar — po 50 m. spaudos draudimo panaikinimo — moja ranka į mūsų spausdintą žodį. Juozas Valtys.

YRA TIK VIENA LIETUVA...

Neatsižadėti Mažosios Lietuvos ir būti pasirengus kovoti visom priemonėm dėl jos. Tokia Erdmono Simonaičio kelionės po šiaurės Amerikos žemyne Įsikūrusias lietuviškas kolonijas prasmė.

Šitas užsispyręs mažlietuvis nenuilstančiai kovojantis ir beveik nukankintas dėl ištikimybės savo tautai, lankydamas mus Amerikos lietuvius, atlieka didelės reikšmės darbą. Brooklyno lietuvių susirinkime gegužės 15 d., savo pasakytoje kalboje, Herkaus Montės kovą tęsdamas, E. Simonaitis teisingai pabrėžė: mes Mažosios Lietuvos lietuviai kovojame ne tik dėl savęs ir Mažosios Lietuvos. Nes, iš tiesų, nėra nei Mažosios nei Didžiosios Lietuvos. Yra tik viena Lietuva. Mūsų tikslas yra sujungti visas lietuviškas žemes vienon nepriklausomon valstybėn su sostine senuoju Vilnium. Nevalia užmiršti Vytauto

Didžiojo testamento: “Mano tėvų žemė iki Osos upės”. Vytautas žinojo, kad be Prūsų Lietuvos, jo valstybė nebus pilna ir išbaigta, be lietuviško pajūrio, be natūralių išėjimų į jūrą Lietuva nebus savaranki ir pilnai nepriklausoma ekonomiškai ir politiškai.

Didelė nelaimė ištiko mūsų kraštą ir pražūtis gręsia tautai, tačiau artėja didieji įvykiai. Tik šimtmečiais pasitaiko tokia proga, kad pavergta tauta gali pareikšti savo valią; kai imperijos griūva, pavergtieji turi progos išsilaisvinti ir išvalyti savo kraštą nuo užgrobikų. Tikėkimės, kad toki laikai ateina ir Lietuvai. O mūsų žemės yra išdalintos. Vilniaus krašto rytinės ir pietinės sritys su Breslauja, Naručio ežeru ir Lyda, Gardino miestas ir kraštas priklauso nesamai valstybei Gudijai, Suvalkų kraštas ir pietinės Prūsų apylinkės — Lenkijai, o Karaliaučius su šiaurės ir vakarų Prūsais pačiai Rusijai.

Atrodo, yra beviltiška sulaukt tokių laikų, kada visi šie kraštai vėl galės lietuviškai gyventi. Tačiau 1913—14 m. atrodė dar beviltiškesni. O vis tik netrukus, 1918 m., Lietuva stebuklu kėlėsi laisva. Tuos laikus prisimenant darosi aišku, kad nėra nieko negalimo. Istorija mus pamokė ir tų pamokų negalima užmiršti. Tik reikia noro, pastangų ir lietuviško užsispyrimo. E Simonaičio žodžiais — mes mažlietuviai kovojame už visą Lietuvą su sostine Vilniumi, o jūs didžlietuviai kovokite už Mažają Lietuvą su Karaliaučiumi.    Z. R.

"ANT NAUDOS LIETUVAI"

Spaudos draudimo laikotarpyje prasidėjęs reikštis lietuvių tautinis atgimimas rado atgarsį ir Amerikos lietuviuose. Nors čia visada veikimo laisvė buvo plati, bet lietuviams tuo metu trūko vadovaujamų jėgų. Padėtis žymiai pagerėjo po 1884 metų, kada atvykęs į Ameriką aušrininkas dr. Jonas Šliupas, pasikvietęs į talką kun. A. Burbą, sutelkė veiklesniuosius lietuvius ir visi bendromis jėgomis pradėjo darbą. Jau 1885 m. dr. J. Šliupo leidžiamam “Lietuviškam Balse” buvo keliama lietuvių vienijimosi mintis, gi 1886 m. gimė didžioji Amerikos lietuvių organizacija “Susivienijimas Visų Lietuvininkų Amerikoj.”

Tai buvo Amerikos lietuvių stipresnio organizuoto veikimo pradžia. Šalia ekonominių organizacijos interesų, pirmaujančioje vietoje iškilo lietuviškieji reikalai. Vėlesniose Susivienijimo konstitucijose lietuviškieji tikslai buvo nusakomi šiaip: “Tautiszkai dvasiszką apszvietimą platinti del savo viengenczių’, o pati organizacija steigiama — “ant naudos Lietuvai.”

Čia prasidėjęs tautinis judėjimas spinduliavo ir už Amerikos ribų. Senosios tėvynės grumtynės už lietuvišką raštą ir laisvę jautriai buvo jaučiama ir mūsų išeiviuose. Todėl Susivienijimas, tik pradėjęs kurtis ir organizavimosi rūpesčiais gyvendamas, nepamiršta jungtis į visos tautos kovą. Jo antrasis seimas, dr. J. Šliupui pasiūlius, sutiko “prisidėti prie atspaudinimo 20.000 bilietų lietuvių raštijos parėmimui” (su tokiu prašymu į Susivienijimą tada kreipėsi “Želmens” draugija iš Paryžiaus). Be to, Susivienijimas skyrė nemažas sumas pačios spaudos reikalam. Savo lėšomis spausdino knygas Prūsuose, pirko išleistas Amerikoje ir jas slapta siuntė į Lietuvą.

Tam sunkiam laikotarpy Susivienijimas jautriai pergyveno kiekvieną mūsų tautos sunkųjį momen tą. Štai devintasai seimas 1894 m. nutarė “paduoti Šventam Tėvui protestą prieš Rusų valdžios žiaurybes Kražiuose padarytas” kituose jo seimuose buvo svarstoma peticijos siuntimas carui, “kad jis lietuvių pasigailėjęs jiems spaudą atiduotų”.

Tada, kaip ir dabar, mažai kas tikėjo tironų malone. Tačiau, kaip sakoma, reikėjo pakelti triukšmą, kad atkreiptų į save akis ir iškeltų pasauliui lietuvių priespaudą. Karštai savoj spaudoj keliamas laisvės klausimas pateko ir į svetimą spaudą, o tai be abejo, prisidėjo prie mūsų kovos laimėjimo. Viena Susivienijimo kuopa 1895 m. išleido rusų kalba žymaus politiko Grovo Lelivos knygą “Padėjimas Lietuvių Rusų viešpatystėje”. Joje buvo aprašoma mūsų tautos priespauda ir persekiojimas. Susivienijimo centras šią knygą su savo peticija pasiuntė carui, jo ministeriams, senatoriams, laikraščių redaktoriams ir kitiems. Tai buvo viena iš priemonių, kovojusių už spaudos atgavimą.

Ši didžioji Amerikos lietuvių organizacija, SLA, šalia narių draudimo visada rūpinosi lietuviškaisiais reikalais. Jos vaidmuo yra labai svarbus ir dabar, kada tenka vesti daug sunkesnę kovą už Lietuvos laisvę.

Todėl SLA rėmimas ir palaikymas turėtų rūpėti kiekvienam patrijotui. Ir buvę kariai, kurie visada sielojosi Lietuvos reikalais, būdami Susivienijimo eilėse, ras daug progų reikštis lietuviškos veiklos plačiam bare.

A. Brėkšta.

1954m. 5

KULKA, KURI Į NIEKĄ NEPATAIKĖ

ANTANAS ŠKĖMA

1941-siais metais Antanas Garšva buvo partizanas. Raudonieji traukėsi iš Kauno. Desperatiškas pasitraukimas, vokiečių armijoms spaudžiant, gimdė anarchiją. Kartais raudonieji trenkdavo į šalį ginklus ir užmigdavo plentų grioviuose. Juos galėjo paimti į nelaisvę romiausioji mergina, jie teprašė duonos ir vandens. Kartais raudonieji išprievartaudavo romiausias merginas ir subadydavo durtuvais sutiktuosius. Partizanai išdygo staiga, kaip ir žinios apie raudonųjų traukimąsi.

Kautynės vyko žaidimo slapukais principu. Iš medžių paūksmės, iš po sugriautų tiltų, iššokdavo žmogystos ir sukibdavo mirtiname glėby. Nežinia iš kur atklydusios kulkos prarėždavo medžių lapus ir išdaužydavo langus Aukštosios Panemunės vasarnamiuose. O dienos ir naktys slinko gražios, giedrios, be vėjo.

Antanas Garšva patruliavo Artilerijos Parke. Jis gavo uždavinį—sekti, ar per Nemuną nesikelia raudonieji. Jis gulėjo ant augšto kranto, šalia pasidėjęs šautuvą, ir žiūrėjo į vandenį. Saulė švietė ir žvirbliai čirškėjo. Anoje Nemuno pusėje geltonavo smėlys ir rudavo tvarkingai sukrautos malkos. Į tyrą dangų kilo padegtų ir susprogdintų Kauno pastatų dūmai.

Staiga Antanas Garšva išgirdo nepažįstamą garsą. Kažkas dejavo ritmingas ir nykstąs, lyg vaiko ar moters. Au, aū, aū, aūūū. Kai garsas nutrūko, iš Nemuno tykštelėjo vandens lašai. Nusilpusi kulka, kuri į nieką nepataikė, baigė savo skridimą.

Šitai Antanas Garšva suprato vėliau. Gi tuo momentu, jis atsigrįžo. Jis pamatė jauną ruselį, kokių septyniolikos metų, šauniu veidu, mėlynom akim, pasišiaušiusių plaukų kuokštu, kuris vienoje dainoje apdainuotas kaip “čiubčik kučeriavyj”. Ruselis neturėjo šautuvo. Jis buvo ištiesęs rankas, linktelėjęs į priekį, pasirengęs šuoliui.

Antanas Garšva praleido ilgas valandas, bandydamas prisiminti visas smulkmenas. Bet tai buvo neįmanoma. Rezultatai įsirėžė į atmintį, ir jis neužfiksavo įnirtusios kovos. Jis prisiminė tik keletą reljefinių detalių. Prakaito kvapas, raudona migla akyse, aštrus akmuo, kurį jis suskubo nustverti, smūgiai. Nusilpusi kulka tebeskrido sinkopiniuose smūgiuose. Nuo akių nuslinko raudonoji migla, ji apkutojo raudonarmiečio galvą, migla virto krauju. Prakaito kvapas aštrėjo. Ir Antanas Garšva pajuto—jis vėl turi kūną. Skaudėjo pilvas ir kairioji ranka.

Migla susikristalizavo į žmogų. Ant Nemuno kranto, žvyre gulėjo ruselio lavonas. Išnyko “čiubčik kučeriavyj”. Smailiu akmeniu Antanas Garšva sutraiškė septyniolikmečio galvą. Kurį laiką jis stebėjo užmuštojo plaštakas. Nagai ir pirštai balo.

— Aš užmušiau žmogų, — pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų — “šiandien gražus oras” arba “nė, dėkui, negeriu pieno”.

Jis ramiai atraportavo šį įvykį savo vadui, atsargos leitenantui, ir leitenantas pliaukštelėjo jam per petį. Viena merginų (partizanams gamino valgį merginos iš “Maisto”) ilgesingai žvilgterėjo į jį.

LAISVĖ IR KARYS

PRANYS ALŠĖNAS

Didysis minties ir žodžio meisteris, amžinos atminties Vaižgantas, anuo metu, 1918 m., Tėvynės laisvei patekant, šitaip džiugiai ir pakiliai rašė;

“Laumė jau metė iš savo juostos tris žiedus ir tarė Lietuvai: šiakit, į ženklą jums patvaros, vilties ir galybės — geltona, žalia, raudona, žiūrėkite, kaip tai dera. Dera seselės dailininkės rašte audimėlyje, dera ir kiekvieno piliečio širdužėje.”

Gi kreipdamasis į pilką, nuolat surūgusi ir abejingai užsikrėtusį lietuvį, anuomet Vaižgantas bylojo:

“Ei, ir čia tu toks pat neatogoda žmogelis! Gi kaip tik tie drėgni, juodi, negražūs debesys ir padaro tuos stebuklingus vaivorykštes gražumus: jų drėgmės lašai iškedena bespalvį spindulį į septynias spalvas, kurių trys ir Lietuvai kliūva.”

“Taigi, galvą augštyn, miels pilieti! Kad ir tamsu šiandien ir tau dangus apniūkęs, — žinok, kad varsų galimybė ne nyksta! Ji tik slepiasi ir laiku vėl pažais tau akyse ir tu jai nusišypsosi, viską užmiršęs.”

“Tai valio gi, Lietuvos Trys Spalvos!”

Ar netiktų ir šių dienų skeptikams šie Vaižganto žodžiai?

Įžangos vietoj metėm žvilgsnelį į praeitį, ir dar netolimą, tokią mielą, gražią, viltingą, — į 1918 m. Tėvynės laisvės atgavimo laikotarpį, pakartodami keletą didžių Vaižganto minčių.

Lietuvos Laisvė buvo atgauta dideliu mūsiškių karių — daugumoj savanorių — ryžtingumu, jų pasiaukojimu, krauju ir gyvybių aukom. Todėl galime sakyti, jog Lietuvos Laisvė ir Lietuvos kariuomenė — du neatskiriamai susiję veiksniai, dvi sąvokos, kurios sudaro tarytum vieną junginį.

Ir vėliau, Lietuvai laisvę atgavus, kariuomenė atliko stambų vaidmenį valstybiniame, o taip pat ir kultūriniame gyvenime.

Į kariuomenės eiles eidavo kaimo žaliukai — jaunuoliai ir po pusantrų metų atlikę karinę prievolę, jie grįždavo daug žvalesni, tiesesni, praplėtę savo apšvietos akiratį, kiti — net mokslo įsigiję. Teko pažinti eilę vyrų, kurie kariuomenėj sudarytų sąlygų dėka net aukštuosius mokslus baigė, kiti įsigijo amatininkų specialybes ir susirado pragyvenimui šaltinį.

Šiuo metu atsiranda žmonių, kurie, tarytum palaidoj baloj taškydamiesi botagu, pataško kartais nevykusių išsireiškimų mūsų garbios kariuomenės vardu, tačiau mūsiškiai kariai anaiptol to neužsitarnavo.

Vaižgantas tokiems randa tokį atsakymą:    “Yra    ir gesintojų, netik iš šalies, bet ir iš vidaus! Kur gi nebuvę? Pasaulio gyvybė—dviejų sričių kova. Yra kova, tai yra ir kovotojų, kitaip kaipgi? Ašen lėpstu be šviesos ir šviesoje tegaunu, ko man reikia. Kurmiams gi ir šikšnosparniams šviesumas kenkia ir šviesoje jie nieko nepasigauna. Tad ir kitiems šviesos pavydi. O aš jiems tamsos nepavydžiu ...”

Dar tai būdinga — visdėlto gal mažiausia nedėkingųjų mūsų kenčianti Lietuva turi iš tų, kurie yra atlikę karinę prievolę jos kariuomenės eilėse. Jie moka gerbti, mylėti ir geru žodžiu prisiminti ne tik savąjį gimtą kraštą, bet ir to krašto kariuomenę.

Grįžtant dar truputį prie mūsų kariuomenės kultūrinio vaidmens savajam krašte, dera prisiminti ir dar vieną itin teigiamą dalyką, kuris žingsnis į žingsnį ėjo su kariuomene, tai mūsų Tėvynės gynėjų Žurnalas — KARYS, kurio išvarytoji kultūrinė vaga yra gili, plati ir reikšminga. Nepriklausomoj Lietuvoj Karys buvo visų mylimas, mielai skaitomas ir nuoširdžiai laukiamas svečias.

Štai šiuo metu Karys atgaivintas ir leidžiamas toli nuo Tėvynės. Jis keliauja po pasaulį su didelėmis kliūtimis, sunkumais, tačiau su didžiausiu kantrumu lanko lietuvius karius plačiame pasaulyje.

Atgaivintas žurnalas — tai puiki priemonė jungti į vieną dvasinį vienetą išguitus iš savos žemės Lietuvos atsargos karius. Tad sėkmės ir ištvermės žurnalui KARIUI!

SAVANORIAI KŪRĖJAI ČIKAGOJE

Skyriaus valdyba: P. Dirkis, M. Klikna ir J. Švedas

Čikagoje gyvenančių savanorių susirinkime yra įsteigtas Savanorių Kūrėjų Sąjungos skyrius ir išrinkta skyriaus valdyba iš plk. ltn. Jono Švedo, kpt. Povilo Dirkio ir k. v. Mato Kliknos.

Naujoji skyriaus valdyba uoliai pradėjo veikti, dažniau šaukdama susirinkimus ir pradėjo savo skyriaus nariams leisti gana reikšmingus ir skatinančius organizuotis bendraraščius.

Atrodo, kad savanoriai kūrėjai ryžtasi išjudinti visus buvusius Nepriklausomybės kovų dalyvius ir juos suburti. Savo nariams primena šias pareigas:

1) Gaivinti ir palaikyti savo tarpe bei lietuvių visuomenėje 1918— 1920 metų Lietuvos kariuomenėsKūrėjų Savanorių dvasią ir stiprinti tautiškumą.

2)    Aktyviai prisidėti prie darbo lietuvių bendruomenės ir ypač žiūrėti, kad lietuvių tautos ir valstybės geras vardas bei garbė niekur nebūtų žeminama.

3)    Per bendruomenės vadovybes, spaudą ir gyvu žodžiu kelti balsą prieš pasireiškiančias lietuvių tarpe negeroves.

4)    Drauge su visais geros valios lietuviais kovoti prieš pražūtingą mūsų tautai komunistinę veiklą ir propagandą.

5)    Per bendruomenių vadovybes šalinti iš bendruomenių tarpo tuos asmenis, kurie bolševikų ar vokiečių okupacijų metais Lietuvoje kenkė lietuvių tautai ir valstybei.

P. Erdvys

1954m. 6

TAUTINIŲ DALINIŲ KLAUSIMU

Plk. Rėklaičio referatas, skaitytas Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖS" Skyrių Atstovų Suvažiavime, Įvykusiame Chicagoje 1954 m. gegužės mėn. 30 d.

Lietuvos Sąjungos “RAMOVĖS” Chicagos Skyriuje 1953 m. sudaryta Karinių Studijų Grupė. Grupės nariai yra tie, kurie domisi karinėmis studijomis ir kurie aktingai konkrečiais savo darbais prie studijų prisideda. Pagal sudaromus metinius veiklos planus grupės nariai paruošia ir skaito skyriaus narių susirinkimuose karinio turinio paskaitas aktualiomis temomis. Be paskaitų Karinių Studijų Grupė studijuoja ir svarsto įvairius karinio pobūdžio klausimus, susijusius su Lietuvos laisvinimo ir apsaugos reikalu. Be to grupė imasi iniciatyvos paruošti ir išleisti Lietuvos karo istoriją, kuri apimtų svarbesnius kovų momentus iš mūsų senovės, Nepriklausomybės kovas ir Lietuvos kariuomenę nepriklausomybės laikotarpyje. Suprantama, kad ir kiti “RAMOVĖS” skyriai panašiai ar kiek skirtingais metodais yra įsijungę į panašaus pobūdžio studijas. Iš visų studijuojamų klausimų pirmon eilėn iškyla Lietuvos karinės jėgos arba tautinių dalinių problema. “RAMOVĖS” Centro Valdyba, atsižvelgdama į šio klausimo didelę svarbą Lietuvos laisvei atgauti, rado tikslinga, kad šiame suvažiavime tas reikalas būtų iškeltas.

Lietuvių Sąjunga “RAMOVĖ” supranta, kad tautinių dalinių kūrimo problema yra Lietuvos suvereninės valdžios funkcija. JAV ir kitos Vakarų Europos valstybės Lietuvos suvereninių teisių neatšaukė, nepanaikino, bet ir toliau jas pripažįsta. O iš oficialaus pranešimo apie mūsų veiksnių konferenciją, įvykusią prieš savaitę New Yorke, žinome, kad Lietuvos suvereninių teisių vykdymo atstatymas tėra tik laiko klausimas.

Tad teisinga ir logiška būtų galvoti, kad ir tautinių dalinių kūrimo klausimas tėra tik laiko klausimas.

Lietuvių Sąjunga “RAMOVĖ” yra nuomonės, kad tik mūsų politiniams-diplomatiniams veiksniams priklauso teisė ir kompetencija spręsti kur, kada ir kaip tautinių dalinių kūrimo reikalą kelti viešai-oficialiai. “RAMOVĖ” yra tik mūsų veiksnių rimta ir nuoširdi talkininkė. Ji yra susiorganizavusi tam, kad suburtomis jėgomis sėkmingiau prisidėtų prie mūsų tautos pastangų atgauti laisvę.

Plk. A. Rėklaitis paskaitos metu.

Korėjos karui prasidėjus, jau tada “RAMOVĖS” Centro Valdyba pradėjo svarstyti tautinių dalinių kūrimo galimumus. Bet kadangi tas reikalas yra politinis ir jis yra vienas iš suvereninės valstybės faktorių, tai Centro Valdyba, nesijausdama kompententinga šiuo klausimu kreiptis į Vakarų Valstybių įstaigas, parašė platų tuo reikalu raštą mūsų veiksniams, diplomatams, konsulams ir žymesniems mūsų kariams, išdėstydamas ano meto politinę padėtį ir iškeldama tautinių dalinių reikalingumą ir naudą Lietuvos reikalui. Visų adresatų prašyta pranešti Centro Valdybai savo nuomones iškeltu reikalu. Atsakymai buvo gauti gan greit. Visų atsakymų bendrosios mintys buvo šios:

1)    Tautinių dalinių svarba ir reikalingumas Lietuvos laisvinimo kovoje neginčijama,

2)    Tautinių dalinių problemas turės kelti ir kitos pavergtos tautos. Reikalo kėlimas bendromis jėgomis būtų efektingesnis,

3)    Abejojama, kad JAV sutiktų organizuoti tautnius dalinius,

4)    Pabrėžiamas reikalas klausimą studijuoti ir rinkti techniškus davinius tam atvejui, kada tautinių dalinių kūrimas pasidarytų gyvas reikalas.

5)    Visas paruošiamasis-techniškas darbas - tai Sąjungos “RAMOVĖS” pareiga, bet jis turėtų būti privataus pobūdžio, neviešas,

6)    Oficialus klausimo kėlimas čia, ar Europoje, būtų perankstyvas,

7' Spėjama, kad tautinių dalinių problema (ne vien tik lietuvių) yra "apsvarstyta Pentagono kabinetuose-tai vieno asmens nuomonė,

8) Visi adresatai savo atsakymo raštuose pritarė Centro Valdybos iniciatyvai, sveikino ir linkėjo sėkmingo darbo.

Iš visų atsakymų medžiagos ir vėlesnio susirašinėjimo su mūsų veiksniais ir diplomatais tautinių dalinių reikalu, vaizdžiai matyti, kad klausimu susidomėta ir stengiamasi esamose sąlygose daryti tai, kas galima.

TAUTOMS LAISVĖS NIEKAS NEDOVANOJA

Šių dienų įtempta ir pritvinkusi politinė atmosfera, persunkta atomo bei hidrogeno bombų kvapu, duoda pagrindo galvoti, kad sprendžiomoji valanda Rytams ir Vakarams artėja. Ženevos konferencija nuostabiai primena Muencheną, po kurio greit suliepsnojo Antras Pasaulinis karas. Ar greit prasidės visuotino karo žaibai po Ženevos, parodys tolimesnių įvykių eiga. Nesiimu įvykių eigos spėlioti, bet šiandieną galvojančiam žmogui yra aišku, kad arba Vakarai turi nugalėti laisvam pasauliui mirtį nešantį bolševizmą, arba bolševizmas pavergs ir sunaikins laisvąjį pasaulį. Kito pasirinkimo nėra. Reikia manyti, kad tą supranta Wa-šingtonas, Londonas ir Maskva. Mes puikiai suprantame, kad viešosios—masių opinijos dėliai oficialūs ir atsakingi Vakarų ir Rytų vyrai vengia kalbėti apie nepopuliarų ir baisų dalyką—karą. Ir anos ir šios geležinės uždangos pusėje tvirtinama, kad dirbama taikai ir savo valstybių apsaugai. Girdi, karui, kuris tik sunaikintų žmoniją, o laimėjimo nei vienai pusei neatneštų, nesirengiama. Menkas būtų tas politikas ar politinis strategas, kuris, rūpindamasis savo krašto apsauga, skelbtų, kad nori karo.

Busimojo ginkluoto konflikto perspektyvos gali būti labai liūdnos, žiaurios. Gali nuo H ir A bombų išnykti nuo žemės paviršiaus didmiesčiai, pramonė ir strateginiai centrai, gali būti išnaikintos net mažesnės tautos, maži kraštai. Bet kokių nemalonių išvadų prieitume su tais spėliojimais, niekas iš mūsų neprivalo kristi į pesimizmą, į neviltį. Ir nemaloniausius vaizdus turėdami prieš akis, mes neprivalome nustoti siekę savo idealo—laisvos Lietuvos.

Mes tikime, kad laisvas demokratiškas pasaulis, JAV vadovaujant, sudaužys geležinę uždangą ir pavergtos tautos bus išlaisvintos. Tik tada kartu su kitomis tautomis, mes tikime bus išlaisvinta ir mūsų tėvynė — Lietuva. Bet be naujos lietuvio kario kraujo aukos savo laisvos tėvynės nematysime. Naivu būtų galvoti, kad svetimos jėgos bolševikus iš mūsų krašto išvarytų, nužymėtų mūsų valstybės mūsų norimas sienas, ir už malonų ačiū pakviestų mus vėl savarankiškai tvarkytis.

Atsiminkime mūsų pačių ir kitų tautų patirtą amžiną dėsnį, kad tautoms laisvės niekas nedovanoja, o ją reikia patiems išsikovoti. Galima ir reikia pasinaudoti susidariusiomis palankiomis sąlygomis, reikia išnaudoti palankesnį momentą, galima atsiremti sąjungininkų ir draugų talkininkų veiksmais, bet tautos laisvei daugiausia dirbti ir lemiamai aukotis reikia patiems.

Išeidami iš prielaidos, kad tik Vakarų-Rytų ginkluoto konflikto pasėkoje mūsų tėvynė gali būti išlaisvinta, turime dėti visas pastangas, kad išlaisvinimo žygyje dalyvautų ir lietuvių karinis vienetas. Tokio vieneto reikšmė ir nauda Lietuvos reikalui yra suprantama, aiški ir neginčijama. Pradinis karinis vienetas, dalyvaująs išlaisvinimo žygyje, būtų branduolys Lietuvos ginkluotų pajėgų, kurios panašiai kaip 1918— 1920 metais turėtų apginti Lietuvą ne tik nuo bolševikų partizanų, bet ir nuo kaimynų pasikėsinimų į Lietuvos žemes ir laisvę.

Jei mes tikime į Lietuvos laisvės dienas, į Lietuvos valstybės suvereninių teisių atstatymą, mes turime tikėti ir į Lietuvos kariuomenės atstatymą kaip nedalomą suvereninės valstybės elementą, kurio svarba ir reikalingumas atvadavimo žygyje ir valstybės pereinamame lakotarpyje bus lemiamas faktorius. Nors ir kokios menkos pradžioje bebūtų mūsų karinės jėgos, vistiek jos būtų aukojimosi gyvas įrodymas ir teisės į nepriklausomą gyvenimą simbolis. Tautinių dalinių tremtyje organizavimo faktas būtų įrodymas, kad Lietuva tikrai bus laisva. Tai būtų mūsų tautai didelis laimėjimas ir didelis sustiprinimas. Tai skatintų mūsų tautą daugiau dirbti ir aukotis tėvynės reikalui. Tai labiau mus sujungtų laisvinimo darbe. Tai duotų tautai naują impulsą ir ryžtą ištesėti iki laisvinimo kovos laimingo galo.

KARIŪNAI užsiėmimu metu.

REIKIA LAIKU SUORGANIZUOTI

Mūsų diplomatai, laisvinimo veiksniai, politikai ir šiaip įtakingi vyrai turėtų dėti visas pastangas, kad tautiniai daliniai laiku būtų suorganizuoti. Tačiau šio klausimo sprendimas nėra tremtinių galioje. Ji gali spręsti tik didžiųjų Vakarų galybių vyriausybės arba jų karinės vadovybės bendrai susitariusios, arba kiekviena savo nuožiūra atskirai. Ar yra vilties, kad JAV, Anglija ir Prancūzija susitars ir leis tremtyje kurti pavergtų Rytų ir Vidurio Europos tautų, viena ar kita forma, ginkluotų pajėgų užuomazgas? Sprendžiant iš Anglijos ir Prancūzijos laikysenos ir veiksmų Sovietų atžvilgiu, tokioms viltims, atrodo, pagrindo neturėtume.

Pavergtų tautų viltys daugiausia yra dedamos į JAV, kurios ryškiausiai iš visų Vakarų valstybių akcentuoja tautų išlaisvinimo reikalą. Dvasioje ir mintyse pavergtos tautos šiandieną yra nuoširdžiausi sąjungininkai JAV. Išlaisvinimo žygiui prasidėjus, pavergtos tautos konkrečiais, spontaniškais veiksmais sukils prieš savo mirtinus okupantus bolševikus, ir tada jos taps labai svarbiais Vakarų ginklo talkininkais. Aišku, kad šis pavergtų tautų neabejotinas nusistatymas yra žinomas Vakarų valstybių politinei ir karinei vadovybei. Tikslu ir logiška būtų galvoti, kad tas nusistatymas ir laisvės troškimas Vakarų galybių bus išnaudotas. Bet Vakarai turi būti įtikinti, kad pati efektingiausią pavergtų tautų talka Vakarams pasireikštų tada. kada joms būtų sudarytos sąlygos sukurti savo karinius dalinius dar prieš išvadavimo žygio pradžią. Pavergtų tautų karinių dalinių organizavimo pats faktas supurtintų geležinę uždangą, o išlaisvinimo žygiui prasidėjus, uniformuoti ir neuniformuoti už geležinės uždangos vyrai prie pirmos progos prisijungtų prie savo tautinių dalinių, atvykstančių juos išlaisvinti.

Visi pavergtų tautų veiksniai, drauge susitarę, turėtų dėti pastangas, kad Vakarų valstybės, ypač JAV sudarytų sąlygas tautiniams daliniams kurti. Kada NATO nariai susitartų ir pradėtų organizuoti Europos Armiją, įjungiant į ją ir Vakarų Vokietijos kariuomenę, tada susidarytų proga kelti pavergtų tautų dalinių kūrimo klausimą Europos Armijos rėmuose. Ir šitam atvejui reikia ruoštis ir mėgsti kur reikia kontaktus.

Klausimas ar JAV leistų kurtis tautiniams daliniams šiame krašte vertas gilesnio nagrinėjimo. Čia bandysiu tik trumpai jį pasvarstyti, turint galvoje šiandieninę politinę ir karinę situaciją.

Žinome, kad I ir II Pasaulinių Karų metu JAV neleido šiame krašte kurti tautybių karinius dalinius, nežiūrint į dideles pastangas užinteresuotų kraštų. Už-interesuotų tarpe buvo ir lietuviai, kurie I Pas. Karo metu buvo pasišovę sukurti Lietuvių Legijoną tikslu jį pasiųsti Lietuvon, kad padėtų tėvynei išsikovoti laisvę. Suprantama, kad JAV neleido savo teritorijoje kurti kitų tautybių karinius dalinius, išeidamos iš savo tradicinės izoliacinės politikos nesikišti į kitų kraštų reikalus. Be to, tada JAV nebuvo jokio praktiško išskaičiavimo, ar gyvo reikalo užsiimti kūrimu kitų kraštų karinių dalinių čia, ar kur kitur, nes jų panaudojimas anų laikų situacijoje nebuvo reikalingas. JAV su savo sąjungininkais buvo pačios pajėgios sutriuškinti vokiečius ir jų talkininkus, anuos karus sukėlusius. I Pas. Karo pasėkoje, be karinės pagalbos iš šalies, pavergtos Rytų Europos tautos, jų tarpe ir Lietuva, pačios savo jėgomis atkūrė savo valstybes. Dabartinė padėtis ir busimojo ginkluoto konflikto perspektyvos nėra ir nebus visai analogiškos buvusiųjų pasaulinių

Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkų kursuose

karų situacijoms. Pavergtos tautos, ypač mažesnės, kaip Pabaltijo, bus okupanto tiek nusilpnintos, apnaikintos ir apiplėštos, kad be pagalbos iš šalies, pirmoje eilėje karinės pagalbos, nebus pajėgios savo valstybių atstatyti. Joms pagelba bus būtina. Atrodo, kad ir joms ir bus suteikta, nes tas būtų Vakarų, ypač JAV politikos interesas. Juk JAV atsisakė savo tradicinės izoliacinės politikos savo krašto saugumo sumetimais. Mat, šių dienų moderninė technika iš vienos pusės ir bolševizmo grėsmė iš antros pusės, pastatė JAV saugumui didelį klaustuką. Todėl ir atsisakyta nuo vienos pagrindinės tradicijos izoliacijos. Dabar JAV veda globalinę politiką ir strategiją. Ji kovoja visuose kraštuose su agresija. Ji skelbia tautų išlaisvinimą iš vergijos ir tam daro reikalingus pasirengimus. Ji stovi už žmogaus ir tautų laisvę ir teisę. Ji deda milžiniškus materialinius, dvasinius ir kraujo įnašus ir aukas, kad visas pasaulis pabustų, susiprastų, susijungtų ir nusikratytų bolševizmo vergijos.

SENŲ KLAIDŲ NEPAKARTOS

Aš tikiu, kad JAV nepakeis tautų išlaisvinimo politikos į jų pavergimo politiką taip, kaip darė hitlerinė Vokietija Rytų Europos tautų atžvilgiu II Pas. Karo metu. Sovietų Rusijos pavergtos tautos šiandieną laukia išsilaisvinimo labiau, negu jos laukė II Pas. Karui prasidėjus. Jei JAV su savo sąjungininkais pakartotų Hitlerio klaidas, tai niekas negalėtų tvirtinti, kad susirėmimo atveju Sovietų Rusijos plotuose nepasikartos ta pati katastrofa su naujais išvaduotojais taip, kaip tas atsitiko su vokiečiais per II Pas. Karą ir anksčiau su prancūzais. Aš tvirtai tikiu, kad tos klaidos nebus pakartotos. Tik tikrą laisvę tautoms nešdami Vakarai galėtų būti tikri, kad pergalė bus jų pusėje. Pergalei pasiekti JAV buria laisvąjį pasaulį į krūvą. Kiekviena tauta, kraštas ar valstybė, kuri pasiryžusi kovoja už savo laisvę ir ginasi nuo bolševizmo yra JAV sąjungininkai, nežiūrint ar jos būtų didelės ar mažos, ar jos būtų šiapus ar anapus geležinės uždangos. Šiandieną JÄV sąjungininkai yra net tokios mažos valstybės kaip Luxemburgas, Belgija, Olandija, Pietų Korėja ir kitos. Savo sąjungininkus, tuo tarpu šiapus geležinės uždangos, JAV visokeriopai remia, o ypač daug deda pastangų ir skiria lėšų, kad kariniu atžvilgiu jie būtų tinkamoje aukštumoje. Karo meno ir moderniškos technikos pasimokyti atvyksta į šį kraštą iš Europos ir Azijos draugingų tautų daug įvairaus rango karių.

Visi pasirengimai atliekami globalinės politikos ir globalinės strategijos principais, mastu ir apskaičiavimais NATO su Europos Gynimosi Bendruomene, Tolimųjų Rytų, bei Pietryčių Azijos ir Vidurinių Rytų apjungimas—tai ištisa organizuota politinė ir karinė sistema, gimusi po to, kai JAV atsisakė savo izoliacinės politikos. JAV šiandieną yra visuose penkiuose pasaulio kontinentuose politiškai, ūkiškai ir militariškai tiek plačiai užsiangažavusios ir tiek daug yra padariusios gero žmonijai išgelbėti nuo bolševizmo. Negali būti ir kalbos, kad JAV nuo to viso ątsisakytų ir paliktų bolševizmui laisvas rankas.

Todėl tikėtina, kad ateis, gal būt netrukus laikas, kad JAV gali atsisakyti ir nuo antros savo amžių atgyvenusios tradicijos — neužsiimti pavergtų tautų karinių jėgų kūrimu.

Mes linkime JAV sėkmingai realizuoti dedamas pastangas viso pasaulio laisvės reikalu ir prašome Visagalio Dievo suteikti tam palaimos ir pagalbos.

IŠVADOS

1)    JAV deda daug pastangų sujungti į vieną galingą frontą visas tautas, visas valstybes, laisvas ir pavergtas, kurios ryžtingai kovoja už savo ir kartu už viso Vakarų demokratinio pasaulio laisvę.

2)    Vakarai gali bolševizmą nugalėti tik vesdami realią pavergtų tautų aspiracijoms palankią politiką, paremtą galinga militarine jėga, į kurią anksčiau ar vėliau gali būti įjungti ir pavergtų tautų kariniai junginiai.

3)    Neturime realaus pagrindo viltis, kad Lietuva, svetimų išvaduota nuo dabartinio okupanto, taptų laisva, nepriklausoma.

4)    Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė gali būti užtikrinta tik tada, jei jos ginkluotosios jėgos, sudarytos Vakarų pusėje, aktingai dalyvaus savo tėvynės išlaisvinimo žygyje.

KAS DARYTINA DABAR?

1)    Mūsų veiksniai, susitarę su Pabaltijo bei kitų pavergtų tautų atstovais, turėtų bendrai dėti pastangas, kad JAV sudarytų sąlygas organizuotis tautiniams daliniams čia, šiame krašte, ar Europoje.

2)    Mūsų veiksniai turėtų paskirti vieną vyresniojo laipsnio mūsų karininką ir jam pavesti vykdyti planavimą ir paruošiamus darbus Lietuvos karo pajėgoms atkurti. Jam galėtų sėkmingai talkininkauti Lietuvių Sąjunga “RAMOVĖ”, kur yra sutelktos visos reikalingos darbo jėgos ir daugumą kadrų.

3)    Dėti pastangas, kad kadrų parengimo klausimas būtų sutvarkytas galimai greičiau.

Tuo reikalu Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdybos įgaliojimu daug dirba New Yorko Skyrius kontakte su latviais ir estais.

O SKAMBINK PER AMŽIUS...

Seniausia ir gausingiausia lietuvių imigrantų buveine, be abejo, yra šiaurės Amerika — JAV. Tenai susidarė dviejų kartų lietuviai ateiviai. Ir miela, kad naujieji, atvykę į JAV, rado daug ko pasimokyti iš senesniųjų, kurie išugdė savo lietuviškas parapijas, tvirtais pagrindais sukūrė lietuviškas organizacijas, išlaikė savąją spaudą, o tuo pačiu — ir lietuviškumą. O kiek sveikų, naujų minčių kildavo jų galvose Lietuvai ir lietuviškumui išlaikyti bei pagelbėti. Baisu būti pranašu, bet ko gerą mes — naujieji ateiviai — anaiptol to nepasieksime ...

Šiuo kartu verta prisiminti bent vieną epizodėlį, būtent, Čikagos lietuvių ypatingai įdomią ir simbolišką dovaną atgimusiai Lietuvai — Laisvės Varpą.

1919 m. Lietuvių seimas Čikagoje nutarė nuliedinti Varpą atgavusiai laisvę Tėvynei ir savo nutarimą įvykdė.

1922 m. sausio mėn. pradžioje Varpas jau buvo Kaune. Jis svėrė 1200 svarų. Pavadino Laisvės Varpo vardu. Varpo šone Vytis ir toks parašas: Lietuvių Seimas Amerikoje Lietuvai. Chicagoje 1919 m. birželio 8-11 d. d. Be to, ten įliedinti šie žodžiai:

“O, skambink per amžius
vaikams Lietuvos,
Kad laisvės nevertas,
kas negina jos”.

Amerikos lietuvių Laisvės Varpas 1922 m. vasario mėn. 16 d. buvo pakabintas Karo Muziejaus bokšte. Seniausias Lietuvos aušrininkas inž. Petras Vileišis su vienu karo invalidu pirmą kartą Laisvės Varpu paskambino.

Lietuvos krašto apsaugos ministeris mjr. Sližys amerikiečiams broliams lietuviams tuomet atsiuntė tokio turinio padėkos raštą: ‘‘Meldžiu pranešti Amerikos lietuvių visuomenei šiuos mūsų žodžius: Brangūs mūsų broliai amerikiečiai, jūsų aukomis lietas Laisvės Varpas iki neįsitvirtins Gedimino Kalne Vilniuje laikinai patalpintas Karo Muziejaus bokšte Kaune. Ačiū už daug reikšmingą dovaną. Laisvės Varpas bus akyvas ženklas jūsų ir mūsų vienybės ir drąsiai skambins sūnums Lietuvos:    taslaisvės nevertas, kas negina jos.” Jungtinių Amerikos Valstybių lietuvių dovana — Laisvės Varpas skambėdavo Lietuvoj tik svarbiais atvejais — didžios reikšmės švenčių metu ir ypatingais momentais.

Tai gražus amerikiečių lietuvių— senųjų ateivių mostas vos atgimusiai jaunutei Lietuvai. Dievas žino, ar bėra Laisvės Varpas šiandien tenai pat, kur buvo Nepriklausomos Lietuvos laikais? Greičiausiai okupantai jį bus kur nors išvežę, ištrėmę, kaip šimtus tūkstančių ir pačių lietuvių ...

PRANYS ALŠĖNAS

1954m. 6

Tylėdami priešo nepabaidysim

JUOZAS VALTYS

Buvo laikų, kada nepaprastu užsispyrimu reikalavom sau Vilniaus ir maldose prašydavom Viešpaties sau pagelbos.

Gavę aprimom, ir dabar palengva pradedam užsimiršti, jog senieji nedraugai vėl planuoja žygi į Vilnių ir negali užmigti, grauždamiesi dėl netekto grobio.

Lenkai šiuo laiku vis garsiau ir įkyriau pradeda kalbėti apie “savųjų miestų susigrąžinimą”. Raudonoji Lenkija ir Lietuva, girdi, susitariusios apie “amžinas Lietuvos teises į Vilnių.” Bet tai dar niekai. Tiek Lenkija ir Lietuva vienodai juk vieno to paties burlioko botagu plakamos.

Londono ir kitų galų lenkų egzilinės vyriausybės kursto saviškius ir pačios laukia meto, kai vėl viešpatautų Vilniuje, lyg namie.

Tuo tarpu susidaro įspūdis, jog tie lenkų urzgimai lyg nebūtų reikšmingi ir nebūtų reikalo jau dabar atsikirsti prieš lenkiškas neteisybes. Ir mūsų spauda tyli.

Betgi kiekvieno patrioto aiški pareiga nuolat pasauliui kartoti — Vilnius mūsų protėvių žemė, toks liks per amžius.

Tylėdami priešo nepabaidysim.

ŠAULIŲ SĄJUNGA IR AMERIKOS LIETUVIAI

Kauno šaulių būrio rikiuotė 1919 m. Trečias iš dešinės pirmoje enėje Vladas Putvys

(ŠAULIŲ SĄJUNGOS 35 METŲ SUKAKTIES PROGA)

ANTANAS SODAITIS

“Kas ryši su Tėvyne teblaiko, nežus, nors ir už marių plauktų“

Tokia epigrama prasideda Lietuvos Šaulių Sąjungos pirmasis atsišaukimas į Amerikos lietuvius. Tik gimusi šaulių organizacija, turėdama prieš akis didelius ir sunkius uždavinius, nukreipė į užjūrio brolius savo žvilgsnį iš kur Lietuva jau nekartą buvo sulaukusi apčiuopiamos paramos.

ŠĮ kartą šaulių Sąjunga prašė ne duonos ir aprangos, bet kieto plieno—ginklų laisvei ginti:

“Tautiečiai! Ginklų mums, ginklų, o sugrįžę į Tėvynę neberasite nė viena okupanto” — rašoma atsišaukime.

Šis pirmasis šaulių žodis amerikiečiams lietuviams buvo parašytas 1919 metais lapkričio 1 d. Kaune. Jį išleido Šaulių Sąjung. centro valdyba. Atsišaukimą pasirašė Šaulių Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis centro valdybos pirmininkas VI. Putvinskis ir sekretorius.

Tame amerikiečiams skirtame žodyje Šaulių Sąjungos tikslas apibūdintas šiaip: “Ginti Lietuvos nepriklausomybę visomis pajėgomis." Be to, paminėta Šaulių Sąjungos kūrimasis, nupasakojama kokia yra jos paldėtis ir iškeliama šaulių tvirtas ryžtas kovoti už prisikėlusios Lietuvos laisvę, tačiau “neužtenka ne tik tinkamai visu kuo aprūpinti, bet ir apginkluoti ir išleisti į karo lauką tiems būriams, kurie jau pasiruošę kautis ir kaunasi...” — sakoma atsišaukime.

Šauliai greitai sulaukė iš amerikiečių paramos. Be to, pirmasis atsišaukimas padarė pradžią Šaulių Sąjungos darniam bendravimui su užjūrio lietuviais. Ypač tamprūs ryšiai prasidėjo nuo tada, kada Amerikos lietuviai pradėjo lankyti savo senąją tėvynę. Šaulių Sąjunga tapo viešnagės atvažiavusiųjų amerikiečių globėja, šauliai iškilmingai sutikdavo užjūrio brolių ekskursijas Klaipėdos uoste, rūpindavosi jų priėmimu, vežiodavo po kraštą, duodavo nurodymų, patarimų ir teikdavo visokeriopą pagalbą. Manau, kad nevienas Amerikos lietuvis nešioja širdy gražus atsiminimus iš lankymosi tėvynėje dienų ir prisimena šaulių nuoširdžią globą.

Klaidingai būtų galvojama, jei kas manytų, kad Šaulių Sąjunga taikos metais tesirūpino tik užjūrio lietuvių priėmimu ir globa, tai buvo tik dalelė tų darbų, kurie išplaukė iš šaulių dėkingumo ir bendrųjų uždavinių. Gi ginkluotosios organizacijos uždaviniai buvo nemaži. Jai rūpėjo ne vien kariniai, bet ir kultūriniai šalies reikalai. Sąjunga gerai suprato, kad “geriausia diplomatija yra bejėgė, jei ji nėra paremta tautos kultūra ir ginklų jėga.”

Panaši mintis buvo išreikšta ir Lietuvos Šaulių Sąjungos įstatyme, paskelbtame 1935 m. “Vyriausybės Žinių 490 Nr. To įstatymo 2 straipsnis sako: “Sąjungos tikslas yra stiprinti tautinį atsparumą ir valstybės gynimo pajėgas”. Todėl Šaulių S. vadovavosi tom mintimis ir tokia kryptimi vystė savo veiklą, šalia tokio apmokymo ir pasiruošimo, Šaulių Sąjunga, kaip sako minėto įstatymo 3 straipsnis, “stiprina gyventojų dvasines jėgas, skleidžia jų tarpe kultūrą, švietimą, keldama Tėvynės meilę ir dorovę”. Ištikrųjų, šauliai stiprino tautinį atsparumą ir varė platų kultūros vagą atgimusioje tėvynėje.

Bet Šaulių Sąjungos gražiausiu veiklos žiedu yra kovų etapas ir aukos už Lietuvos laisvę. Juk Šaulių Sąjunga gimė Nepriklausomybės kovų sūkuriuose ir šauliai vienose gretose su savanoriais bei kariais iškovojo tėvynei laisvę. Jie kovojo bolševikų ir lenkų fronte, kovėsi ir laimėjo reikšmingas Radviliškio kautynes prieš bermontininkus, jie laisvino ir Lietuvos pajūrio žemes, ilgai buvusias kryžiuočių ir jų palikuonių vergijoj.

Šaulių Sąjungos idėja — tėvynės laisvės gynimas nebuvo anų dienų naujais išradimas. Kaip sena Lietuva, taip ir sena yra mintis, jog reikia ginti savo krašto laisvę. Mindaugo, Vytenio, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto Didžiojo Lietuva laikėsi tol, kol ji buvo ginama. Lietuvos Nepriklausomybė taip pat gimė kovose. Bet Šaulių Sąjunga tėvynės gynimo idėją išpopuliarino ir padarė ją visuotina. Tai Šaulių Sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio nuopelnas.

Tada šaulių veikla buvo apibūdinama šiuo vaizdžių palyginimu: “šauliai visą kraštą daro, nelyginant vapsų lizdu arbai veikiau bičių aviliu, prie kurio priešininkui nėra malonu artintis. Šauliams besiplečiant, Lietuva tampa panaši į skruzdėlyną, kame kibždėte kibžda smulkios, uolios darbininkės, bet kiekviena tų smulkių darbininkių moka skaudžiai gilti.”

Šaulių Sąjunga buvo galinga Lietuvos jėga. Todėl ji Lietuvos priešų buvo nemėgiama. Bolševikinis okupantas, tik įžengęs į Lietuvą pirmiausia savo neapykantą parodė šauliams.

1954m. 7

AMERIKOS LIETUVIŲ LEGIONAS

Amerikos lietuvių legionieriai New Yorke

PETRAS JURGĖLA

Lietuvos vėliava svetimuose kraštuose tapo tikra šventenybė. Lietuviams miela ir kitataučiams gražu, kai šią retenybę neša kuri lietuviška draugija ar lietuvaitės su tautiniais rūbais. Tačiau šios vėliavos reikšmė žymiai išauga, kai viešose iškilmėse svetur ją neša uniformuoti lietuviai — karų veteranai. Tuomet šis vaizdas mena, jog

Už šią vėliavą ir jos idealą — laisvę yra žuvę šimtai tūkstančių lietuvių — ir šiandie žūsta!

JAV-se ši užuomina būna ryškiausia gegužės 30 d„ atmenant ir pagerbiant žuvusius karius. Amekoje gyvena apie 1 mil. lietuvių. Bet lietuvišką trispalvę greta Amerikos vėliavos tą dieną pademonstruoja Niujorke — Amerikos Lietuvių Legiono 1-is Dariaus - Girėno postas ir, rodos, tik Worcester, Mass. — Lietuviai Karo Veteranai, tarnavę JAV kariuomenėj. Seniau Niujorke savo vėliavas lydėdavo 50—70 legioninkų su Angelų Karalienės par. jaunuolių orkestru prieky — ilga, graži, marga vora. Iškėlus kun. J. Laurinaitį (JAV karo veteraną), ir orkestras dingo. Tai rodo vieno asmens galią. Užtat čia atsirado keli šimtai buv. Lietuvos karių, šaulių ir kitų vyrų, su ginklu rankoje kovojusių dėl Tėvynės laisvės. Tuo tarpu lietuvišką trispalvę pernai ir šiemet gegužės 30 d. Niujorke lydėjo 7 vyrai!

XX a. pradžioje ateiviai iš Lietuvos, niekad kariuomenėj netarnavę, Amerikoj steigė Lietuvos kareivių draugijas. Kun. Žebrys, niekad ginklo nevartojęs, sukūrė pirmąsias lietuviškas komandas (XIX a. pabaigoje). Mažas būdamas, gėrėjausi uniformuota ir gretomis žygiuojančia šv. Mykolo Arkangelo D-ja (Elizabeth, N. J.), kurios p-ku mano tėvas buvo. Tokios kariškos nuotaikos tarp JAV lietuvių - civilių reiškėsi anuomet — prieš I Didįjį karą. Dabar Amerikoje yra keliasdešimt tūkstančių lietuvių buv. karių, kuriuos skirtinga (dėl gimimo vietos) pasaulėžiūra nuvedė į įvairias ar net svetimas organiz. Bet Lietuvos partizanai, be abejo, labai trokšta išgirsti kokį nors buvusių Lietuvos karių fronto dundesį laisvuose kraštuose.

Tuo tarpu neduok, Dieve, jiems sužinoti, kiek skaitytojų senasis KARYS šiandien turi...

1952 m. L. kariuomenės šventės išvakarėse Niujorke prie vakarienės stalo susėdusiems buv. Lietuvos kariams gen. P. Plechavičius tarp kitko pasakė:

“Jau vien šitoks jūsų susitikimas nors retkarčiais ir draugiški pokalbiai yra didelis dalykas”.

Tokį pareiškimą išgirst iš šio generolo - kovotojo buvo staigmena. Antra vertus, jis pasakė teisybę, remdamasis patyrimu iš gyvenimo svetur, kur sunku lietuviams dirbti, organizuotis ir rūpintis kilniais dalykais. Bet istorinius žygius narsioji Lietuvos vyrija sėkmingai įvykdydavo, kai apsijungdavo į gerai organizuotus vienetus, ir todėl pasiekdavo tikslą.

1930. II. 16 Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, šaulys ir Klaipėdos išlaisvinimo kovų dalyvis

Kostas Jurgėla įsteigė Amerikos Lietuvių Legioną ir jo 1-jį postą Niujorke. 2-jį postą Bostone buvo įsteigę JAV ats. leitenantas A. Šalna, J. Romanas, F. Ba-gočius ir k. 3-jį postą Čikagoje —

J. Mickeliūnas, V. Rėkus ir aš. Išdygo postai ir kituose miestuose. Tačiau eilė postų nusprendė įsijungti į Amerikos Legioną. Lietuviškam Legione kurį laiką veikė 9 postai, iš kurių išliko tik 3: Niujorke, New Britain ir Hartford, Conn. Matyt, kitus lietuvius buv. JAV karius lietuviškoji ALL idėja nežavėjo, nors tarp jų yra daug gerų, veiklių ir lietuviškiems reikalams dosnių lietuvių. Anuomet buvo pasigendama Lietuvos karo vyrų, kuriuos tikrai žavėtų ALL idealai, uždaviniai, ir lietuviškos tradicijos.

Vos atvykę į JAV, Lietuvos karo vyrai įsteigė Lietuvių Sąjungą “Ramovę”, kuri greit išaugo. Atgimė Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių S-ga ir LK Birutės D-ja. Iš Europos persikėlė Lietuvių Tremtinių Karo Invalidų S-ga. Dabar nenori atsilikti ir šauliai. Visos šios or-jos skelbia kilnias idėjas ir vienybės reikalą. Dabar šimtai naujųjų ateivių, buv. JAV karių ar net nusipelniusių Korėjos karo veteranų vardą , žiūri į tokią vyresniųjų savo ginklo brolių “vienybę” ir negali apsispręsti. Kaikuriuos iš jų kankina pagunda steigti dar vieną ar net kelias naujas or-j as. Atseit mūsų karo vyrija šiandien yra susiskaldžiusi į atskirus sambūrius — taip, kaip ir mūsų visuomenė. Tačiau visuomenė spiečiasi į atskirus sambūrius, sroves ar partijas pagal jų ideologiją. Tai natūralu. Taip pat natūralus reikalas buvo Nepr. Lietuvoje steigti atskiras savanorių kūrėjų, pirmūnų, ats. karininkų ir panašias sąjungas. Šiandie, gyvenant toli nuo Tėvynės, lietuviškoji veikla reikalauja ypatingų pastangų, pasiryžimo ir pasišventimo.

Mus visus skiria tiktai geografines tolumos, o jungia siekimas vieno idealo — Lietuvos laisvės.

Todėl į vieną idealistinę, veiklią ir galingą or-ją privalo apsijungti visi lietuviai, kurie yra su ginklu lankoje padėję Lietuvos laisvę iškovoti ar ginti. Šiuos ir daug kt. galimumų atskleidžia seniausioji šiuos rūšies or-j a — ALL.

Amerikos Lietuvių Legiono nariais gali būti (be karinio laipsnio skirtumo) visi lietuviai, kurie yra tarnavę JAV ar Lietuvos kariuomenėje, karo laivyne, L. Šaulių S-je M. Lietuvos armijoje (1923) ir šiaip dalyvavę ginkluotoje kovoje su Lietuvos priešais. Nors visi pareigūnai šioje or-j e demokratiškai renkami, bet čia “nėra valdybų, pirmininkų, sekretorių” ir pan.

Legione veikia štabai, vadai, adjutantai, ūkvedžiai ir kt., Įsakymai, komandos ir kitos karinės apraiškos bei tradicijos. Be to, yra sueigos vedimo taisyklės, drausmė, pareigūnų titulavimas, saliutavimas, vėliavų ir žuvusiųjų pagerbimo apeigos, mirusiųjų laidojimas su karine pa-garba, uniforma ir kt. Legiono žymenys Vyčio Kryžius puošia vėliavas ir uniformines kepures. Lapkričio 23 yra Legiono šventė ir diena, kurią naujas narys įrašomas į ALL sąrašus. Tai visa sugyvina Nepr. Lietuvos atsiminimus, atkuria karines nuotaikas, brolišką susiklausymą, kelia lietuvišką entuziazmą organizuotai veikti ir skatina daugiau nusipelnyti nelaimingajai Lietuvai. Viešose iškilmėse ALL postai žygiuoja rikiuoti, o Amerikos, Lietuvos ir Legiono vėliavas lydi sargybiniai. Legionas inkorporuotas 1935 m. ir turi savo statutą.

ALL postuose ir Legiono štabe savo skyrius galėtų sudaryti savanoriai kūrėjai, karininkai, šauliai, jūrininkai, partizanai, Klaipėdos išlaisvinimo dalyviai, karo gydytojai bei gaiil. seserys ir kt. — rūpintis specialiais savo uždaviniais ir palaikyti savitas tradicijas. Birutininkės gali persiorganizuoti į Legiono moterų talką. Postai gali turėti ir jaunuolių padalinius. Legiono veikimo uždaviniai ir galimumai yra platūs. Tai visa pareina nuo or-jos kūrybinių polėkių, sumanumo, įsipareigojimų ir energijos.

Lietuviškojo ginklo broliai! suglauskime visus atskirus savo sambūrius į vieną organizuotą sąjūdį. Visi apsijunkime po Vyčio Kryžiaus vėliava ir sudarykime pajėgų Amerikos Lietuvių Legioną, kuriame galėsime išlaikyti visų karinių Lietuvos or-jų tradicijas. Tuomet sugebėsime rūpintis ir prieaugliu—naujosios savanorių kartos auklėjimu. Ir KARYS, tapęs tokio AL Legiono organu, pradės rašyti plačią mūsų visų garbingų pasireiškimų kroniką. Kiekvienas kovingos dvasios lietuvis patriotas įvykdo nuostabius darbus. O ištisas tokių vyrų legionas padaro žygius, kurie įrašomi į karinę istoriją. Panašių žygių iš mūsų laukia Tėvynė Lietuva... Golgotoje!

MAŽIEJI “KARŠTIEJI KARAI”

PASAULYJE PER 3,361 M. BUVO TIKTAI 227 TAIKOS METAI

Pasirašius karo paliaubas Indokinijoje, daugelis mano, kad “karštųjų karų” gadynė pasaulyje pagaliau praėjo. Bet ištikrųjų taip nėra. Visoje eilėje kraštų tebesitęsia mažieji “karštieji karai” ir jų, palyginti, dar gana daug.

Štai tie kraštai, kur dar liejasi žmonių kraujas:

MALAJOJEjau šešti metai, kai tęsiasi kovos prieš 5,000 komunistų partizanus, daugiausia kiniečių besi priešinančių neaprėmiamose džiunglėse. Čia prieš komunistinį gaivalą kovoja: 40,000 britų, graikų, afrikiečių ir malajiečių karių, padedant 68,000 malajiečių policininkų ir 200,000 pagalbinės milicijos.

PILIPINUOSEkeli tūkstančiai, o gal pusė iš 50,000 armijos varo valymo veiksmus prieš Hukbalahap komunistines gaujas, nuo keleto šimtų iki kelių tūkstančių karių stiprumo.

BURMOJEdidžiulė 45,000 vyrų kariuomenės dalis stengiasi likviduoti 5,500 kinų nacionalistų kareivių, į Burmą pasitraukusių po komunistų laimėjimo Kinijoje. Taip pat burmiečiai turi kovoti prieš 3,000—5,000 komunistų partizanų, palaikomų iš svetur, be abejo, Maskvos. Be to, dar čia karenų tautelė su ginklu maištauja prieš Bur-mos vyriausybę.

INDONEZIJOJE230,000 armija turi vargo su savo gyventojais, kurie nori klausyti tautinės Javos vyriausybės ir glaudžiasi prie Pietinės Mollucco respublikos ar atskirų vietinių valdžių. Vien Celebes provincijoje priešingų vyriausybei partizanų esą 30,000. Priešingus valdžiai judėjimus neabejotinai remia Kinijos komunistai. Tačiau tikro vaizdo apie Indonezijos, susiskirsčiusios į aibę rasių, kalbų, dialektų bei religijų, neramumus sunku susidaryti, nes čia veikia griežta spaudos cenzūra.

INDIJOJE, ypač pajūryje, kur Portugalija ir Prancūzija turi savo mažas kolonijas, dažnai įvyksta ginkluotų susirėmimų. Lauktina didesnių neramumų Kašmire, kur 18„000 indų karių ir 6,000 Pakistano kariuomenės yra veidas prieš veidą ginčijamoje srityje.

KENIJOJEapie 28,000 britų karių ir policininkų malšina Mau Mau teroristų judėjimą, kurio vadai turi atvirų ryšių su komunistais.

IZRAELYJEtaip pat neramu. Žydai su arabų valstybėmis dar vis neturi padariusios formalios taikos. Skaičiuojama, prie Izraelio sienų arabai yra sutraukę 20,000—25,000 kariuomenę, neskaitant milicijos. Izraelis savo sienas saugo su tūkstančiais policijos ir milicijos.

ŠIAURINĖJE AFRIKOJE kraštutiniai nacionalistai, neabejojamai komunistų vadovaujami, vartoja terorą, sabotažą ir pasikėsinimus prieš prancūzus valdytojus. Spėjama, jog čia prancūzai yra sutraukę apie 115,000 karių, bet toli gražu čia jų maža.

Čia suminėti tiktai stambesni “karštieji karai”, nors ne tokio lygio, kaip Korėjos ar Indokinijos. Bet yra dar kraštų, jų tarpe Lotynų Amerikoje, kur dėl politinių, ekonominių, psichologinių ar karinių aplinkybių gali kilti maži “karštieji karai.”

Mums, lietuviams, brangios ir atsimintinos mūsų partizanų kovos prieš okupantus Lietuvoje.

Žodžiu, vis pasaulyje nėra taikos. Ir nenuostabu, per 3,361 rašytinės istorijos metus iš viso yra buvę 3,134 karo metai ir vos 227 taikos metai.

A. V.

KĄ KOMUNISTAI LAIMĖJO INDOKINIJOJE

Teritorija:Apie 61,000 kv. mylių, iš kur yra patogu pulti Laos ir Tailandą.

Gyvent

ojai:Apie 12 mil., kurių kalba yra bendra su pietų vietnamiečių.

Ištekliai:Gera anglis, gelž. rūda, magnezija, cinkas, cemento ir audimo fabrikai.

Maistas:Užtenka ryžių ir kito maisto gyventojams ir lieka išvežimui.

Uostai:Haiphong geras prekybinis uostas ir langas pietų Kinijai; Hongay-Campha — anglims ir mineralams.

Ką komunistai tikisi gauti vėliau:

Teritorija:   Likusį Vietnamą — 66,000 kv. myl., Laos ir Kambodiją — 161,000 kv. myl.

Gyventojai:Vietnamo apie 11 milijonų, Laos 1 mil. ir 3.7 mil. Kambodijoj.

Ištekliai:Indijos ąžuolą iš Laos ir gumą iš piet. Vietnamo ir Kambodžos.

Maistas:   Turtingiausią ryžių

aruodą, kuris daugiausia pasaulyje eksportuodavo.

Uostai:Saigoną, kuris yra prekybinis uostas ir laivyno baze, taip pat du mažesnius uostus — Tourane ir Bangoi.

PALIAUBŲ SUTARTIS

Paliaubų sutartis užantspaudavo komunistų laimėjimą Indokinijoj. Bendrais bruožais susitarta šiaip:

1.    Vietnamo valstybė padalinama į pietinį Vietnamą (prancūzų priežiūroj) ir šiaurinį Vietnamą (komunistinį), skiriamoji — 17-ji paralelė.

2.    Prancūzai iš Raudonosios upės deltos pasitraukia į p. Vietnamą ir komunistų daliniai išmėtyti žemiau 17-tos paralelės, surenkami paskirtuos punktuos, ir pasitraukia į š. Vietnamą per 300 dienų nuo paliaubų pasirašymo (liepos 20 d.)

3.    Nė vienai pusei neleidžiama privežti daugiau ginklų ir naujų dalinių, esamus galima pakeitinėti kitais.

4.    Iki 1956 liepos 20 d. abiejose Vietnamo dalyse bus pravesti demokratiniai rinkimai, kuriais gyventojai pasisakys kokios vyriausybės jie norės suvienytai Vietnamo valstybei.

5.    Komunistų daliniai turi apleisti Laos ir Kambodijos teritorijas. Jose paliekama prancūzų priežiūros valdžia tol, kol vietiniai gyventojai jos norės. Abiejose rinkimai turi būti pravesti 1955 metais.

6.    Paliaubų priežiūra pavesta komisijai, kurion Įeina Kanados, Indijos ir Lenkijos atstovai su veto teise.

Bendrai paliaubų sutartyje yra daug neaiškumų ir skylių, pro kurias komunistams bus lengva pasiekti savo tikslų tolimesniam veržimuisi į pietinę Aziją.

Indokinijos karas tęsėsi 7 metus 7 mėnesius ir 2 dienas ir pareikalavo 250,000 aukų iš antikomunistų pusės. Prancūzų ekspedicinės pajėgos skaičiuoja 92,000 žuvusių ar dingusių be žinios ir 114,000 sužeistų. Iš žuvusiųjų skaičiaus 19,000 prancūzų.

Karas Prancūzijai kainavo apie 5 bilijonus dolerių, iš kurių virš 2 bilijonai gauti iš JAV.

Be materialinių nuostolių, prancūzai, o kartu su jais amerikonai ir bendrai antikomunistai, prarado daug prestižo Azijos gyventojų akyse. Jiems atrodo, kad antikomunistai negali atsilaikyti komunistų veržimuisi pirmyn.

J. Amerikos Valstybės nori suorganizuoti gynimosi frontą prieš tolimesnį komunistų veržimąsi pietų Azijoje, bet jos pastangos apčiuopiamų rezultatų dar nedavė. Visi yra priblokšti pralaimėjimo Indokinijoj.

KINIJA

Rusai telkia aviaciją Sahalino salos, Mandžiūrijos ir Šiaurės-Rytų Kinijos plote. Spėjama, kad jie ten jau turi apie 7,500 įvairių tipų lėktuvų. Tuo tarpu Amerika Japonijoj turi tris kartus mažiau.

Tai privertė JAV-bes savo lėktuvų bazes Japonijoj ir Okinavoj (70 min. kelio nuo komunistų bazių Kinijoj) perkelti į Guamos salą, kuri yra 1,300 mylių užpakalyje.

Nepatikrintomis žiniomis, Kinija turinti ir rusiškų atominių bombų. Jei ji ir neturi jų, tai bent propogandiniais sumetimais gali apsimesti turinti atsikeršijimo ginklą.

EGIPTAS

Anglija nusileido Egipto reikalavimui ir 83,000 įgulą Suezo bazėje atitrauks iki 1956 metų, paliks tik neuniformuoti technikai. Tuo pasibaigs, Egipto akimis žiūrint, 72 metus trukusi anglų okupacija. Kilus karui, anglai turi teisę vėl įvesti savo kariuomenę Suezan.

Pačiam Suezo kanale padėtis nepasikeičia, nes jis tvarkomas privačios tarptautinės bendrovės.

Taigi, Suezas, kaip “gyvybinė imperijos susisiekimo linija” tarp Anglijos ir tolimųjų rytų, yra nukirstas. Anglijai didelis nuostolis, bet tuo žingsniu Anglija gaus palankumo arabų tarpe ir tenai sumažins Rusijos įtaką.    J. L.

Lakūnas Jonas C. Kižis,Alaba-mos valstybėje, prie Craig Air Force Base, įsteigė lakūnų klubą, kurio tikslas yra pigiai lavinti jaunuolius skraidymo meno.

Lakūnas J. C. Kižis, lankydamas Pittston High School, pasižymėjo kaip gabus sportininkas. Skraidymo meno jis išmoko Forty Fort stotyje ir įgijo civilinio lakūno laipsnį turėdamas tik 16-ką metų amžiaus. Karo tarnybon jis įstojo 1952 Greenville, vėliau Texas ir galutinai Craig ARB at Eelma, Ala.

1954m. 8

ŠVENTIEJI — KARIŲ GLOBĖJAI

Katalikiškųjų kariuomenių įvairios ginklų rūšys turi savo globėjus — šventuosius.

Bendras kariuomenės, ypač jos vadovybės, globėjas yra šv. Mykolas arkangelas. Jo diena rugsėjo 29 d.

Šv. Maurikijus, kankinys, yra pėstininkų globėjas. Jis buvo Tėbų legijono vadas. Jo vadovybėje buvo 6.600 karių, vien krikščionių. Apie 300 metus po Kristaus gimimo šv. Maurikijus su savo karininkais ir kareiviais buvo nužudytas prie San Moriso, dabartinėje Šveicarijoje, kad nesutiko dalyvauti pagonių aukose. Jo diena rugsėjo 22 d.

Šv. Jurgis, kankinys, raitininkų globėjas. Jis buvo aukšto laipsnio karininkas iš Kapadokijos, Mažojoj Azijoj. Romos imperatoriaus Dioklecijono persekiojimų laikais apie 303 metus po Kristaus gimimo buvo nužudytas Palestinoje drauge su kitais už krikščionių tikėjimo išpažinimą. Jo diena balandžio 23 d.

šv. Barbora, mergelė kankinė, artilerijos globėja. Ji buvo stabmeldžio savo tėvo uždaryta bokšte, kad išsižadėtų krikščionių tikėjimo. Ji tikėjimo neišsižadėjo ir karštai meldėsi. Bokštas sugriuvo. 306 metais po Kr. už krikščionybę ji buvo nužudyta Nikomedijoje, Mažojoje Azijoj. Jos diena gruodžio 4 d.

Šv. Juozapas, šv. Marijos sužadėtinis, Kristaus augintojas, yra technikos daliu globėjas. Jo diena kovo 19 d.    V. G.

Aš būsiu ne Kęstutis, jeigu artimiausiojoj ateityje nesusitiksiu su tavimi, magistre, kautynių lauke. Tada tau parodysiu, kad lietuvis moka nugalėti, bet ne keršyti.

D. L. K. Kęstutis, 1361 m. būdamas kryžeivių nelaisvėje — Marienburgo pilyje.

KAIP IŠBRISTI IŠ BALOS

Kai pavartai mūsiškę spaudą, kartais net siaubas nukrečia. Ten tiek visokių ginčų, pamazgų liejimosi, juodai tepliojimo, kad žmogus pasijunti esąs ne pasaulyje. bet pačios peklos viduryje ...

Kuo žiauriau savo priešą išplūsta ma,    suvirškinama, tuodaugiau didžiuojamasi, — štai koks aš vyras! Ar tai yra kultūringo žmogaus požymiai, tuo per daug nesirūpinama! Jei sumaišei su purvu, tai ir gera ant širdies!

Jei pradėtumėm visa tuo tikėti, be juokų, mušdamiesi į krūtinę, turėtumėm sutikti, jog esame patys blogiausi žmonės, pasaulyje bet kada gyvenę.

Tačiau, sakoma, velnias nėra toks juodas, kaip nutepliotas. Yra milijonai žmonių su širdimi, savo Tėvynės ir artimo mylėtojų. Bet apie tai, sako. nėra reikalo kalbėti, juk tai savaime aišku. Va, apie kokio tipelio niekšybes verta ... išsikalbėti. Mes manome, kad tuo išsikalbėjimu — reikalą pataisysim. Tuo keliu daugiausia mūsų spauda ir visuomenė važiuoja.

Bloga ir blogų žmonių pasaulyje buvo, yra ir bus. Sutinkam, prieš blogį reikia kardu kovoti, tačiau gerųjų reiškinių užtemdymas mažai padės išbristi iš tos balos.

Juozas Valtys

Buvę kariai, Gen. Žukausko draugovės skautai vyčiai, buv. Tolko lietuvių stovykloje prie pačių lietuvių supilto Gedimino kalno”.

1945 m. rugpiūčio mėn. iš šlezvi-go miesto (Schleswig-Holstein provincijoje, Vokietijoje) arti 200 lietuviškų tremtinių buvo atkelta į mažą Tolko stovyklą, netoli to pat vardo bažnytkiemio. Daugiausia Vilkaviškio ir šakių aps. ūkininkų su gausybe mažų vaikų. Nemaža buvo moterų su vaikais, kurios nežinojo savo vyrų likimo. Bebėgant iš Lietuvos, vokiečiai jų vyrus buvo paėmę apkasų kasti, vėliau rusai juos apsupo, paėmė į nelaisvę, paskui j raudonąją armiją ir pasiuntė Berlyno imti. Gyvus likusius po karo grąžino Į Lietuvą. Nežinoma — visus ar ne. Kai kurie gavo savo šeimų adresus ir iš Lietuvos atsišaukė, kviesdami savo šeimas į Lietuvą. Jos grįžo. Negrįžo tik tos šeimos, kurių vyrai nemokėjo rašyti. Nors ir vyrų vardu, bet svetima ranka rašytais laiškais bijojo pasitikėti, kad nebūtų bolševikų išprovokuotos. Matyt, kad mūsų “mamytė” UNNRA sovietams buvo perdavusi visų tremtinių adresus. Kitaip — kaip būtų Lietuvoje sužinoję mūsų adresus.

Mažutė Tolko stovykla greit įgijo vietos vokiečių pasitikėjimą. 1946 m. apie Velykas atsikėlus į stovyklą nemažam būriui jaunuolių buvusių karių, o vėliau drauge su vokiečiais patekusių į santarvininkų nelaisvę ir tik beveik po metų paleisti į laisvę pagyvėjo stovyklos tautinė ir kultūrinė veikla. Išaugo stiprūs skautų daliniai. Po kiek laiko ši mažutė 200 sielų stovyklėlė paveržė iš didesniųjų miestų plačios srities lietuvių skautų — Šarūno tunto vadovybę. Čia buvo įsteigtas tunto štabas.

Stovykla turėjo didelę ir gražią aikštę. Jaunimas užsidegė dar labiau ją pagražinti — ir, žinoma, lietuviškai. Pridygo gražių gėlynų, iš akmenėlių sudarytų vyčių, skautų ženklų ir kt. Bet dar negana! Aikštės viduryje supylė nemažą kalną—Vilniaus kalno su pilimi ir trispalve imitacija. Paskui netoli kalno paliai stovyklos kelią pastatė iš ąžuolo lietuvišką kryžių. Jo projektą sudarė buvęs karys J. Martyšius. 1946 m. rugsėjo 8 d. — Tautos šventės minėjimo dieną kryžius buvo iškilmingai pašventintas. Dalyvavo iš dviejų apskričių stovyklų ir atskirai gyvenančių nemaža lietuvių.

Ir prigijo šis kryžius prie lietuvio tremtinio vargų ir sielvartų. Ar liūdna ar giedra tremtinio sieloj būdavo, lietuvaičių ranka kryžių papuošdavo gėlių, o žiemą eglių vainikais. 1947 m. vasarą lietuvius iš Tolko stovyklos iškėlė į Flensburgo miestą (prie pat Danijos sienos) į Trollsee stovyklą. Į Tolką atkėlė jugoslavus, buvusius belaisvius. Jų kapelionas, pamatęs kryžių, paprašė palikti. Girdi, mes jį globosime ir gerbsime. Bet juk jis lietuviškas, kaip jį paliksi svetimiesiems. Be to, ir jugoslavai čia amžius negyvens. Paskui lietuvių tremtinių vorą iškeliavo į naująją stovyklą ir kryžius. Juk ir jis tremtinis, ir jis išvietintas.

Trolsee stovykloje jam truputį ankšta buvo. Įspraustas tarp karo bunkerių ir tremtinių barakų. Aikštelė visai mažutė. Bet tautinių švenčių metu visdėlto stovyklos lietuviai prie jo sutilpdavo ir greta iškeldavo savo trispalvę. Pagaliau besprogdinant bunkerius kryžius nukentėjo — numuštas vienas spindulys.

1949 m. pavasarį lietuviai iškeliami ir iš Trollsee stovyklos į mišrią Meierwiko stovyklą, arti Gluegsburgo. Ant pat vienos Baltijos jūros įlankų kranto. Kitoj įlankos pusėj Danija. Kryžius tremtinis vėl keliauja paskui lietuvius ir atsistoja Meierwiko stovykloje prie pat kelio, čia jam vietos erdvu. Netoli pakalnėje tie patys Baltijos vandenys, kurie skalauna ir Lietuvos krantus.

Jaunimas ir pajėgesnės šeimos išvažinėjo į kitus kraštus. Liko tik seneliai, invalidai ir silpnesnės moterys su mažais vaikais. Jiems kelias kitur uždarytas, darbui netinkami. Pagaliau jie iš Meierwiko išsklaidomi po kitas stovyklas. Net toli nuo čia. Lietuviškas kryžius tremtinis pasilieka Meierwike, nes jau nebeliko tvirtesnių jėgų, kurios jį pasiimtų drauge su savimi. Apsiverkę seneliai pravažiavo pro jį. Jau nebegalės jam pasiskųsti savo vargais ir rūpesčiais. Rodos, ir Kristaus kančia ant kryžiaus apsiverkė. Be savųjų neilgos dienos irjam. Svetimiesiems jis kliudys, neprižiūrimas pajuos, apkerpės, palinks. O vokiečiai seno, apleisto ir neprižiūrimo nepakenčia. Sunaikina.

Į ką šiandien tie seneliai ir invalidai ištiesia rankas, kam pasiskundžia, kad jie beveik užmiršti savųjų, mažai privalgę, silpnai apsidengę. Atsiminę tuos savo lietuviškus kryžius, atsiminkime ir netoli jų likusius savuosius silpnesniuosius, kuriems labai reikalinga mūsų parama. Nepasigailėkime per BALFąjiems paaukoti vieną kitą dolerį ar drabužį. Paliai svetimą kelią palikto lietuviškojo kryžiaus kančia šaukia į mus: Neužmiršk savo artimo varge! O aukoti kiekvienu laiku nevėlu.

St. Širvys

Rugsėjo 8 d. iškilmių metu (1947 m.) prie lietuviškojo kryžiaus Flensburgo m„ Trollsee stovykloj. Kairėje (šviesiais drabužiais) stovi gen. T. Daukantas, kuriam š. m. rugsėjo 8 d. sukako 75 m. amžiaus.

1954m. 9

LIETUVA— PARTIZANŲ ŽEMĖ

Lietuvoje partizanai veikia nebe nuo šio karo. Jau prieš Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, 1918 m. pabaigoje, kai kuriose Lietuvos srityse buvo įvykusių partizaninių veiksmų prieš vokiečius okupantus, plėšiančius gyventojus. Menkai ginkluotų vyrų būrys užpuldavo vokiečius, atimdavo išplėštą žmonių turtą ir kaikur juos nuginkluodavo.

1919 m. pradžioje rusams-bolševikams įsiveržus į Lietuvą, kai kuriose srityse lietuviai griebėsi ginklo ir prieš juos. Partizanų bei milicijos vardu pradėjo kovą su raudonuoju okupantu. Partizanai jau 1919 m. sausio mėn. pradėjo kautis su bolševikais. Tų pat metų sausio 16 d. Šiaulių aps. kautynėse su bolševikais žuvo partizanas Aleksandras Vainauskas. Tai pati pirmoji mūsų auka kautynėse dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Pirmosios kariuomenės aukos kautynėse — kareivis Povilas Lukšys ir karininkas Antanas Juozapavičius žuvo jau vasario mėn.

Tiesa, prieš partizaną Vainauską anksčiau yra žuvę Kaune, būtent, sausio 11 d., mūsų 2 pėst. pulko kareiviai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius. Tačiau jie žuvo ne kautynėse, bet einant į sargybą iš pasalų buvo nušauti vokiečių kareivių.

Lenkams pradėjus kėsintis į Lietuvos laisvę ir žemes, jau 1919 m. ir prieš juos susiorganizavo lietuvių partizanų būriai ir kovojo visą 1919— 1923 metų laiką.

Kada 1919 m. susidariusios vokiečių ir rusų gaujos, vadinamos bermontininkais, įsikūrė Lietuvoje ir Latvijoje, ir kėsinosi pavergti Pabaltijo kraštus, visa Žemaičių žemė virto viena partizanų stovykla ir sėkmingai padėjo mūsų kariuomenei sutriuškinti dviveidį (vokiško ir rusiško) priešą.

Atėjo vėl sunkūs Lietuvai laikai. 1941 m. vėl Lietuvos žemėje įsiliepsnojo karo gaisrai. Lietuvis, pajutęs progą, vėl griebėsi ginklo ir birželio mėn. visa Lietuva įsijungė į partizaninį karą. Vokiečiams šis Lietuvos partizaninis karas nepatiko, nors ir sutaupė nemaža jų kraujo. Juos pastatė į keblią, padėtį, nes ir jiems teko smurtu Lietuvos nepriklausomą gyvenimą užgniaužti ir negalėjo pasirodyti “nekaltu išlaisvintojų” veidu. Rusams 1940 m. pavergus Lietuvą, vokiečiai nebesitikėjo susidurti su lietuvių atkakliu pasipriešinimu.

1944 m., rusams antrą kartą briaunantis į Lietuvą, vėl Lietuvos žemė pavirto į partizanų stovyklą 1944—1945 m. lietuviai partizanai atkakliausiai negu bet kada kovojo prieš Tėvynės amžinąjį priešą. Raudonasis imperialistas net ištisomis savo divizijomis turėjo kovoti prieš Lietuvos partizanus. Daug žuvo priešų, bet tūkstančiai žuvo ir geriausių, drąsiausių Lietuvos vyrų.

Kas šiandien dedasi Lietuvoje, sunku pasakyti. Vieni mūs pačių tvirtina, kad Lietuvos partizanai jau sunaikinti. Kiti dar teigia, kad tebeveikia. Šiuo metu patikimų žinių nėra. Tačiau, kaip ten bebūtų, lietuvis partizanas savo garbingą kovą atliko ir jam už tai priklauso tautos garbė. Prieš juos lenkiame savo galvas.    St. Širvys

V. K. Jonynas    Už TĖVYNĘ

KOVOJANTIS LIETUVOS PARTIZANAS

Nuo bolševikų okupacijos pradžios iki šios dienos yra kalbama ir rašoma apie nenugalėtą Lietuvių Tauta. 1944—1948 metų laikotarpiu Lietuvos kaimuose ir miškuose vyko smarkus, ginkluotas lietuvių pasipriešinimas prieš rusų okupacines pajėgas. Penkių metų žiaurių kovų epas dar nėra paskelbtas pasauliui, tik jo nuotrupos dar vis pasiekia laisvuosius vakarus. Nežiūrint. kad tai tik nuotrupos, tos žinios nukrečia šiurpu mūsų kūnus ir dvasią.

Partizanų vadovybė matydama nuo nelygios kovos kenčiančią Tautą, norėdama apsaugoti nuo visiško išnaikinimo Lietuvos kaimus ir miestelius, pakeitė taktiką. Pereita į tylaus pasipriešinimo periodą.

1944—1948 metais vykę audringi partizanų sukilimai, užpuolimai ir rusų kariuomenės dalių naikinimai sustojo. Jie pareikalavo nepaprastai didelių aukų iš partizanų. Spėjama, kad apie 30.000 geriausių Lietuvos vyrų žuvo partizaninėse kovose. Kiek buvo išvežta žmonių iš kaimų ir miestų į Sibirą niekas negalėtų suskaičiuoti.

Vakarams nerodant jokio vilties žiburėlio, partizanų ištekliams baigiantis ir norint bent likučius kovingų lietuvių išlaikyti krašte, nieko daugiau nebeliko kaip pereiti į tylų pogrindžio veikimą. Pasyvaus pasipriešinimo tikslas išlaikyti neužgesusią laisvės troškimo liepsnelę, persiorganizuoti būsimoms laisvės kovoms, kurios vieną dieną vėl kils Lietuvoj ir visuose, žiauraus komunizmo sukaustytuose, kraštuose. Tuo tiki Lietuvos Partizanas ir tuo tikime ir gyvename mes, lietuviai, esantys laisvuose vakaruose.

Partizanų ir visų kovojančių lietuvių, jų tarpe moterų, senių ir vaikų sudėtos aukos, jų išlietas kraujas mus įpareigoja. Mes esame tik dalelė atskilusi nuo Tautos Uolos. Mūsų siekimas vėl susilieti su savo Kraštu, suaugti su Tauta. Visi mūsų kasdieniniai darbai, organizacinė kūryba ir kitos pastangos turi būti kreipiamos viena pagrindine linkme — Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos. Šita idėja mus sujungs ir suvienys.

Nežiūrint visų mūsų darbų, pastangų ir aukų,reikia atsiminti, kad pagrindinė kova už Lietuvą vyksta Ten miškuose, kaimuose ir miestuose.

Neturime naujausių žinių iš Kovojančios Lietuvos. Jeigu jų ir turėtume, greičiausiai, negalėtume skelbti, nes kovos istorija dar teberašoma, ji dar gyva ir kruvina. Partizanų ir pogrindžio kovai būtų žalinga viešai skelbti faktus. Tikime, kad ryšis su Kraštu yra ir, nors šykščiai, bet nuolatos, informacijos pasiekia vakarus. Tačiau jas paskelbti negreitai bus galima. Dar neviskas yra skelbtina iš 1918 —20 metų kovų, dar yra gyvų tų kovų dalyvių, kurių saugumui užtikrinti spauda turi tylėti.

Kukliomis pajėgomis ir dar kuklesniais ištekliais sukurtą šio mėnesio KARĮ skiriame Lietuvos Partizanui prisiminti.    Redaktorius

MIŠKO BROLIŲ SKAUSMAS

Kaip matote, šiam “Kario” nr. parinkta daugėliau straipsnių atžymėti Lietuves Partizanui — Miško Broliui, drąsiai besipriešinančiam raudonajam siaubui. Tai bene pirmą kartą mūsiškėje spaudoje šiem didvyriams pagerbti skirta daugiau skilčių. Labai dažnai, beje, tųjų Miško Brolių didvyrišką pasiaukojimą lengvabūdiškai paliekame nuošalyje.

Mums užverda kraujas, kai užgirstam apie Miško Brolių pasišventimą, drąsą ir budrumą Tėvynės laukuose ir miškuose. Jų didvyriški žygdarbiai stebina ne vien mus, ir kitų laisvųjų kraštų žmonės jiems lenkia galvas.

Miško Brolių paklota auka švyti lyg, saulė, spinduliuodama — kaip reikia aukotis už brangiausią mūsų turtą — Lietuvą.

Tačiau kyla klausimas, ar mes, susitikę akis į akį su Partizanais, jiems galėsime atsakyti, kad ir mūsų buvo prisidėta bendrajam tikslui siekti, kad mes atidavėme viską, ką privalėjome atiduoti, kad jų žūtbūtinė kova būtų lengvesnė.

Gaila. Daugelis mūsų turėtų rausti iš gėdos, kad pasitraukė iš tos kovos bei lengvabūdiškai mojo į gyvybinius tautos reikalus. Ir partizanams daugiau būtų skausmo, jei jie sužinotų kaip laisvėj atsidūrę tautiečiai darko ir niekina savo gimtąją kalbą, nesipriešina savo vaikų nutautėjimui, paskęsta egoizmo kiaute ir nenori girdėti kitų savo brolių balso juodam vargui iškirsti.

Didžiuotumės, kad visur plasnotų Lietuvos Partizanų dvasia, kviesdama bendron talkon kovoje už tautos laisvę. Vienas iš tų kvieslių yra ir mūsų “Karys”, kuris, nebodamas jokių nesugalavimų, nuolat primena apie tą šventą kovą. Tačiau “neduok, Dieve”, anot kpt. Petro Jurgėlos, “kad jie (Partizanai) sužinotų, kiek skaitytojų senasis “Karys” šiandien turi...” Mūsų gražūs žodžiai Partizanams nieko nereiškia, jei jų skausmą mes patys dar labiau giliname.

Juozas Valtys

Baikštus žmogus miršta daug

kartų, drąsus — kartą.

Adomas Mickevičius.

KAI KERŠTU UŽSIDEGA ŽEMAIČIŲ KRAUJAS

Bermontininkai klydo, manydami, kad žemaičius geriausia valdyti botagu...

1919 m. spalio 9 d. bermontininkai Šiauliuse užpuolė Lietuvių karo komendantūrą, paštą, iždinę, kitas valstybines įstaigas ir areštavo Lietuvos vyriausybės pareigūnus. Komendantūros karius išblaškė. Tą pat dieną bermontininkų skraidomasis dalinys susirėmė su Pasvalio karo komendantūra ties Pasvaliu, bet lietuvių komendantūra, karininko Vėgėlės vadovaujama, bermontininkų puolimą atmušė.

Bermontininkai, užvaldę Šiaulius, ryžosi toliau į Lietuvą plėstis. Tą dieną reikalais Šiauliuose buvo du jauni ir energingi Kurtuvėnų apylinkės vyrai: Juozas Bijūnas ir Vladas Virkus. Jie matė visą bermontininkų tos dienos siautimą. Pasipiktino, užsidegė kerštu jų žemaitiškas kraujas.

—    Juozai, ką tu galvoji? — paklausė Vladas. — Aš manau turėtumėm nesnausti. Už tokią bermontininkų kiaulystę turėtumėm jiems keršyti be gailesčio.

—    Žinoma, nusileisti negalime, — pritarė Juozas. — Turime pradėti kovą.

Ir eidami plentu namo sumetė visus planus, kaip kovoti prieš bermontininkus, kaip susiorganizuoti į partizanų būrius ir kitką, kas reikalinga kovai. Ir tą dieną jie jau buvo ginkluoti, kišenėse turėjo po revolverį.

Nuo Šiaulių iki Kurtuvėnų apie 20 kilometrų. Atėjo pėsčiomis. Jau visai sutemus arti miestelio Žaliojoj girelėj jie pasivijo vežimą. Važiavo Kolainių rusas kolonistas, Muravjovo laikais atkeltų rusų palikimas, šalia jo sėdėjo bermontininkų podpraporščikas, taip pat rusas — kolonistas. Podpraporščikas — Rusijos carinės kariuomenės laipsnis tarp viršilos ir leitenanto. Antpečius nešiodavo karininkų — blizgančius.

—    Pavėžink mus, dėde! — Vladas paprašė ruso.

—    Negaliu! Matote, kad vežu savąjį, — išdidžiai atsakė rusas.

Vladas su Juozu daugiau nieko nebesakė. Pasuko iš vieškelio miško keliuku ir pro Dirvonų kaimą, Kurtuvos upelio pylimo keliu pasiekė Kurtuvėnų miestelio pakraštį. Kad miestelyje nesusidurtų su tais pačiais rusais, taku per miestelio daržus išėjo į kitą kelią ir aplenkę vežimą, kuris blogų rudens keliu sunkiai iš lėto ritosi, neskubėjo į kitą miestelio pusę.

Už kilomantro Vladas su Juozu susilaikė prieš mišką ir Margių vienkiemį. Abu pasislėpė už vieškelio beržų laukti atvažiuojančių rusų. Važiuojantieji rusai dar susilaikė miestelyje arklius pasišerti. Vladui su Juozu teko gerokai jų palaukti.

—    Bermontininko negalime paleisti, — sako Vladas. — Ne tik jie kėsinasi mus pavergti, bet ir akiplėšiškai elgiasi mūsų atžvilgiu. Be to, ir įžeidžia mus, laiko mus žemaičius kažkokiais kvailiukais, nieko nesuprantančiais, liurbiais. Šiauliuose visą lietuvišką valdžią suėmė, išblaškė, o čia, žiūrėk, drįsta važiuoti per mūsų kraštą, lyg kokie ponai. Dar carų dvasia gyvena. Kaip tu, Juozai, galvoji? Turime parodyti žemaitišką kerštą, kad jie nedrįstų po mūsų kraštą laisvai slankioti.

—Žinoma, žinoma! — iš lėto pratarė Juozas.—Karas pasigailėjimo nežino. Bet ką darysime su tuo seniu civiliu burlioku. Juk jis nekarys.

—    Mm! — susimąstė ir Vladas. — Žmoniškumas neleistų jo liesti. Bet gyvą paleidus, jis pažintų mus ir išduotų mus bermontininkams. O jie atkeršytų mūsų namiškiams. Mūsų jie nepagautų. Nuo šiol mes jau pasidarome miško broliais.

Senas burliokas sudarė sunkiausi klausimą, žmoniškumas kovojo su savisaugos klausimu. Burliokas juos pažinojo. Dar nebaigus Vladui su Juozu ginčytis ir spręsti senio likimą, vežimas su bermontininku pasirodė šiapus kapinių. Iš lėto artėjo. Nutrūko Vlado su Juozu kalba ir abu griovyje už beržo susiglaudę, beveik nustoję alsuoti, laukė vežimo. Jau girdėti rusų pašnekesys.

—    Mužikus žemaičius geriausia valdyti botagu. Ką tie kvailiai išmano, — balsiai prašneko senis rusas. Kitų jo žodžių nebuvo galima suprasti. Tyliau buvo pasakyti.

— Su kačergais nori išsikovoti liliputų ciesorystę, — nusijuokė bermontininkų podpraporščikas.

Tai išgirdus, užkaito ir žemaitiškas Vlado ir Juozo kraujas. Jau nebejautė jokio pasigailėjimo nei vienam, nei kitam. Kai tik vežimas priartėjo prie jų, staiga šoko iš griovio ir atstatė revolverius į juos. Podpraporščikas pajuto, kad čia jau nebe juokai. Staiga šoko iš vežimo ir pasileido bėgti į laukus, miško link. Nakties tamsos dengiamas tikėjosi pabėgti į mišką, kuris buvo čia pat. Vladas pasileido jį vytis. Abu greiti, bet Vlado kojos buvo ilgesnės ir bermontininką pasivijo lauko aukštumoje.

Bermontininkas matydamas, kad jau nebeišbėgs, pakėlė rankas ir rusiškai sušuko: “pasiduodu!” Bet kur jį gali dėti partizanų kandidatas, kada neturi belaisvių stovyklų ir nebežino, kur dabar būtų galima surasti lietuvių karių dąlinį. Išeitis viena—likviduoti.

Juozui su vežiku nesisekė. Užkliuvo revolveris ir nebeiššovė. O vežikas veja arklius, Juozas už apinasrių prilaiko juos, bet revolveris užspringęs. Vladas, negirdėdamas šūvio vežimo pusėje, greitai šoko vytis. Pasivijęs vežimą, likvidavo ir tąjį senį rusą.

Arkliai, nebejausdami vežiko rankos, netoli važiavo, įvažiavo į griovį pasiganyti, ir nebeišvažiavo. Pasiliko iki ryto stovėti. Rytą žmonės radę arklius ir negyvą rusą, pranešė vietos milicijai, o šie į Šiaulius bermontininkų valdžiai. Atvažiavę bermontininkai ir patikrinę užmuštąjį, pas jį rado visus jo pinigus ir laikrodėlį. Tai radę padarė išvadą, kad jis buvo užmuštas ne plėšimo tikslais, bet politiniais ar keršto. Iš miestelio gyventojų sužinojo, kad jis vežė bermontininkų podpraporščiką, kurio negalėjo surasti. Mat, busimieji partizanai jį pakišo miško pakraštyje po išvirtusiu kelmu. Kaltė buvo nuversta ant lietuvių kareivių, kurie tą dieną Šiauliuose buvo nuginkluoti ir išblaškyti. Podpraporščiką surasti buvo įsakyta vietos milicijai, bet jie irgi lietuviai ir nesirūpino priešo jieškoti. Tik už dviejų savaičių žmonės netikėtai jį užtiko po kelmu.

Po to įvykio susidarė stiprus keliasdešimt vyrų Kurtuvėnų partizanų būrys, kuris ir atviromis kautynėmis buvo susirėmęs su bermontininkais. Bermontininkai Kurtuvėnų vengė. Jau nebevažinėjo mažais būreliais, bet tik dideliais. Kartą jų kuopa, norėdama pravažiuoti pro miestelį, iš pradžios iššovė iš patrankų. Vienas sviedinys pralėkė pro kapinių koplyčios sieną, nugriozdamas koplyčios priešakį ir sprogęs už koplyčios. Tik kai partizanai neatsakė, jie pradrįso pravažiuoti pro miestelį.    Romas Stauronis

1954 m. 10

MŪSŲ EILĖS TURI AUGTI IR STIPRĖTI

Jau praslinko 36 metai, kai 1918 m. lapkričio 23 d. mūsų sostinėje, Vilniuje, buvo atkurta Lietuvos Kariuomenė. Šis atkūrimas įvyko niūriais ir labai sunkiais laikais ir šiandien, net buvusiems dalyviams, visa tai atrodo, kaip sapnas. Kraštas buvo nualintas I-jo Pasaulinio Karo, rusų komunistų ordos artėjo prie Lietuvos sienų ir nebuvo nei maisto, nei ginklų bei kitų karinių reikmenų.

Vienintelį turtą, kurį lietuvis turėjo, tai savo nepaprastą meilę savajam kraštui ir lietuvišką apsisprendimą geriau žūti, bet nebevergauti svetimiems dievams. Tas visos lietuvių tautos pasiryžimas ir geležinė valia padarė stebuklus ir mūsų geriausių sūnų ir dukrų krauju buvo iškovota Lietuvos Laisvė ir Nepriklausomybė.

Tik dvidešimts dvejus metus mūsų taiki žemdirbių tauta džiaugėsi savo nepriklausomu gyvenimu. Bet ir per tą trumpą laiką, nežiūrint didelės skriaudos iš mūsų kaimyno, Lenkijos, kuri klastingai sulaužė pasirašytą sutartį ir užgrobė nuo amžių mūsų sostinę Vilnių, mūsų Kariuomenės pavėsyje sukūrė daug vertybių ir atstatė Lietuvos ūkį iki tokio laipsnio, kad net didžių valstybių atstovai stebėjosi didele Lietuvos pažanga visose srityse.

II-jo Pasaulinio Karo pasėkoje mūsų Tėvynės nepriklausomas gyvenimas buvo pertrauktas ir šiandien mūsų Lietuvą mindžioja rusų komunisto batas. Tauta naikinama, priauganti karta demoralizuojama, mūsų tautos didžiausias turtas, žemės ūkis, sunaikintas. Tai yra baisi tragedija. Bet didžiausią tragediją pergyveno mūsų Kariuomenė, nes jai nebuvo leista pasipriešinti ginklu žiauriajam užpuolikui. Atvirkščiai, jai buvo duotas įsakymas taikiai sutikti savo ir savo Tėvynės budelius.

Šiemet mes minim savo šventę laisvam pasauliui bundant iš letargo miego. Jau nebe tuščiais plepalais, bet ryžtingais veiksmais pradedama ‘ofenziva” prieš 20-jo amžiaus marą-komunizmą. Būkime kantrūs, nes žala, kuri buvo daryta per 37 metus, negali būti atitaisyta per vieną parą.

Mes turime ir toliau vesti kovą prieš tą žmonijos didžiausią priešą ir mūsų eilės turi kasdien augti ir stiprėti.

Sveikinu visus karius, partizanus ir šaulius, kur jie bebūtų, šios mums brangios šventės proga ir linkiu visiems sulaukti tos valandos, kada su ginklu rankoje galėsime pastatyti savo koją ant mūsų senelių ir tėvų žemės.

GEN. P. PLECHAVIČIUS

A. L. Sąjungos “Ramovė” Pirmininkas

Lietuvos Kariuomenės Šventės vroqa nuoširdžiai sveikiname Lietuvos Karius, Kovoto-ius-Savcnorius ir Laisvės Kovų Invalidus, kovojančius priešo kankinamoje Tėvynėje, budinčius bei dirbančius kituose kraštuose prieš mūsų Tėvynės pavergėjų ir viso laisvojo pasaulio priešą— komunizmą.

Kunigaikštienės Birutės Draugijos Čikagos Skyrius.

JURGIS — JURGIUI PER KEPURE!

Rugsėjo 25 d. “Draugo”, V. Ramono romano ‘Kryžiai” anglų kalba išleidimo proga, tautietis Jurgis Gliauda, tarp kitko, šitaip rašo:

“Mūsų universitetų leidiniai nebuvo leidžiami ir svetimomis kalbomis. Todėl dabar mūsų mokslo minties neberandame užsienio universitetų bibliotekose. Niekas nesuko galvos mūsų rašytoją pristatyti pasauliui, nors tatai valstybės globoje buvo labai nesudėtinga operacija. Ir toji kultūrinės propagandos ignoracija tada buvo kinų siena aplinkui Lietuvą, o dabar ta kinų siena nutyso ir aplinkui išeivius iš Lietuvos. Jeigu tos sumos, kurios tekėjo iš Lietuvos biudžeto “trijų milžinų” statyboms, bei laisvei ginti nepanaudotiems tankams bei zenitiniams pabūklams, būtų panaudotos lietuvių kultūrinei propagandai užsienyje augščiau minėto pobūdžio būtume sukūrę kitus milžinus, ir kitokiais pabūklais šaudytume gindami laisvės bylą.

Toks kartus žvilgsnis atgal išprovokuotas Miltono Starke, pareiškimu, kad esame pasauliui nežinomi. Karti tiesa ...”

Tikrai, paskaičius tokias nesąmones ir svaisčiojimus kai kam skaitytojų pasidaro kartu, o kas dėl tiesos. tai čia ji, turbūt, bus tos pačios rūšies kaip toje enkavedisto rusų okupuotoje Lietuvoje parašytoje knygoje apie Kalvio Ignoto tiesą ar teisybę...

Kad pasaldintume tautiečio Jurgio Gliaudos “karčias tiesas” ir “karčius žvilgsnius atgal”, priminkime jam keletą tikrų faktų ir tiesų, o taip pat pastatykime keleta klausimų, į kuriuos visai nėra reikalo jam atsakyti, nes šie klausimai yra aiškūs ir tiek jau kartų buvo gvildenami.

Perskaičius J. G. straipsnį, pirmoje eilėje, daug kam iškiltų klausimas ir abejonės ar tikrai savo laiku Nepr. Lietuvos vyriausybės išleisti Lietuvos kariuomenei milijonai litų nebuvo “pinigo metimas į balą”? Tačiau viena, kitą pakeitusios Lietuvos okupacijos, raudonoji ir rudoji, aiškiai parodė, kad betiksliai materialiniai krašto turtai, pramonė, geri keliai, susisiekimo Įrengimai, geresnis žemės ūkis, įvairių bendrovių turtai okupantų buvo greitai ir masiniai pažeidžiami ir greitai išslydo iš teisėtų šeimininkų rankų. Visai kitaip yra. ir buvo su tokiais dalykais, kaip tautos švietimas, tautos sąmoningumas ir meilė savo Tėvynei. Šių tautos savybių Lietuvos okupantai labai nemėgo ir jas slopino, tačiau sunaikinti dar ligi šiandien nepajėgė, o šias savybes kaip tik daugumas Lietuvos sūnų įgijo kariuomenėje, toje didžiulėje mūsų Tautos Mokykloje!

Mūsų kaimynai latviai ir estai turėjo prasčiau ginkluotas kariuomenes ir mažiau šiems reikalams pinigų išleisdavo, o kokius “milžinus” tremtyje ir kokią naudą dabar iš to turi, ir kokiais “pabūklais”, didesniais negu mūsų, jie dabar šaudo gindami savo laisvės bylą?!

Kai 1942 m. šaltąją žiemą daugelis mūsų, turbūt ir tautietis Jurgis Gliaudą, sėdėjo namie ir šildėsi užpečkyje, tai mūsų karys-savanoris šalo ir liejo kraują fronte kažkur toli Rusijoje. — Už tai mes turėjome savivaldą, ar “savismaugą”, ir pas mus vokiečių okupacija buvo daug švelnesnė, kaip, sakysime, Sovietų Rusijoje ar Lenkijoje. Tai patvirtinti gali tie, kurie paskutinio karo metu tuos kraštus yra matę.

O kuogi mes savo kariams už tai atsilyginome? Nagi, nenorėjome jų priimti net į tremtinių stovyklas, kai buvęs karys, apdriskęs ir bedalis, neretai ligotas, išbadėjęs ar net invalidas pasibeldė į mūsų duris Vokietijoje. Dar net “karo nusikaltėliu” ir nacių “kolo-branto” vardus jam lipdėme.

Jeigu jau, galų gale, Lietuvos kariuomenė nepateisino savo buvimo, tai galima sakyti, kad nei viena Europos kariuomenė nepateisino savo buvimo, nes jos visos buvo sumaltos parklupdytos Hitlerio ar Stalino armijų. Ir dar. tokių valstybių kariuomenės, kurioms buvo išleista daug didesnės pinigų sumos ginklams ir gynimuisi moderniškiems fortifikacijos įrengimams. Kai įrodinėjama, kad buv. Lietuvos kariuomenė nepateisino savi buvimo, tai tuo pačiu, analogiškai galvojant, galima įrodyti, kad ir visa Lietuvos valstybė nepateisino savo nepriklausomybės atgavimo ir gyvavimo... Išeitų, kad geriau tos Nepr. Lietuvos visai nebūtų buvę, tik bereikalo mūsų kariai-savanoriai liejo savo kraują. Višnu žodžiu, turėtume pilną “reduetio ad absurdum.”

Imkime kaimyninę Lenkiją, Čekoslovakiją ir Balkanų kraštus — Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją. Tai yra žymiai didesnės ir, visais atžvilgiais, pajėgesnės valstybės uz buv. Nepr. Lietuvą, tačiau apie šių valstybių kokius nors “milžinus” arba kokių nors ypatingų “pabūklų šaudymą” tremtyje, ginant jų laisvės bylą, nei aš nei dauguma mūsų tautiečių nieko nesame girdėję. Tegul tautietis J. G. prisimena ar neleido mūsų buv. Nepr. Lietuvos vyriausybė nemažą jaunų žmonių skaičių studijuoti įvairiausius dalykus užsienyje? Net ir toji patį, vis už liežuvio ar spaudoje dažnai užkliūnanti, Lietuvos kariuomenė, be savo karininkų siuntimo į užsienio karo akademijas, (kur neretai pasitaikydavo, mūsiškiai karininkai baigdavo pirmaisiais ar vienais iš geriausiųjų) duodavo stipendijas dar ir medicinai, veterinarijai, technikai ir kitiems dalykams studijuoti. Jeigu tautietis J. G. nebuvo vyriausybės nei mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos parinktas kandidatu užsienyje studijuoti, arba aš nebuvau paskirtas kandidatu j kokią nors užsienyje buvusią karo akademiją. tai nereiškia, kad dabar mes abu turėtume priekaištauti buv. Nepr. Lietuvos vyriausybei ar Krašto Apsaugos Ministerijai, kas ką išsigalvodami — rašydami, arba kalbėdami apie kokias nors neegzistavusias “kinų sienas” ir kultūrinės propogandos ignoravimą. Taip pat negalime priekaištauti buv. Nepr. Lietuvos vyriausybei ir Lietuvos kariuomenei, kad, pavyzdžiui, mūsų rašytojai neparašė tokių kūrinių, kurie būtų verti Nobelio premijų ar pasaulinio garso, o mūsų mokslo vyrai neišrado radaro, televizijos, atominės bombos ar penicilino ...

O jei jie būtų ką nors ypatingo padarę — pasiekę, tai reikia tikėtis, kad jei mūsų Nepr. Lietuvos vyriausybė būtų ir nepadėjusi (tuo sunku patikėti!), tai vistiek tos visos “kinų sienos” būtų buvę pralaužtos.

Kad “dabar ta kinų siena nutyso ir aplinkui išeivius iš Lietuvos” irgi negalima sutikti, o jei taip ir būtų, tai ar čia irgi kalta buv. Nepr. Lietuvos vyriausybė ar Lietuvos kariuomenė?

Jei tokia “kinų siena” ir būtų, tai aišku, kad čia kalti mes patys, mūsų rašytojai. Dauguma mūsų rašytojų tremtyje gyvena angliškai kalbančiuose kraštuose ir niekas jiems nedraudžia rašyti naujas knygas anglų kalboje, ar anksčiau parašytas, išvertus išleisti angliškai ir tuo laužti “kinų sienas”, daryti kultūrinę propagandą, jei tik jų knygos turės pasisekimą. Juk mūsų rašytojai, kaip inteligentai, beabejo, greitai pramoko angliškai. Tačiau ir to nereikia. Anot tos patarlės, “kas nori šunį mušti, tai ir lazdą suranda”... Panagrinėkime, kad ir pabėgėlio ruskelio V. Kravčenko sunkų kelią į pagarsėjimą ir turtą. V. Kravčenko nutraukė ryšius su savo komunistiniais globėjais dar tuo laiku, kada komunistinio ir kapitalistinio pasaulių santykiai buvo labai geri. Abi pusės dar tebebuvo apsvaigę pergale ir, tik pasibaigusio karo meto bendradarbiavimo, gerais prisiminimais Po ilgų ir nesėkmingų mėginimų, pagaliau V. Kravčenko pavyksta patalpint amerikonišKoje spaudoje savo pirmąjį straipsnį apie komunizmą Ir koks buvo jo nusivylimas! V. Kravčenko sakosi, kad jis savo pirmojo straipsnio beveik negalėjęs atpažinti — taip buvęs išbraukytas, ištaisytas ;r “išcenzūruotas”. Tai tau ir spaudos laisvė?!..

Visdėlto, nežiūrint tokios prastos pradžios V. Kravčpnko knyga “Pasirenku Laisvę” 1946 m. U. S. A. buvo labiausiai perkama knyga, šiandien gi V. Kravčenko pats prasilaužė pro “kinų sieną” ir padarė milžinišką antikomunistinę propagandą,

Arba, štai buvęs Kanadoje Sovietų ambasados šifro tarnautojas Igor Gouzenko, 1945 m. atidengęs atominių šnipų tinklą, visai neseniai išleido naują knygą “The Fall of a Titan”, vėl jis griebs tūkstančius dolerių, vėl bus padaryta didžiulė antikomunistinė propaganda. Charakteringa, kad jie abu anksčiau nei Sovietų Sąjungoje, nei čia, Naujame Pasaulyje, jokių knygų nebuvo rašę, tačiau, jų pastangos ir užsispyrimas atidengė jiems kelią į turtą ir pagarsėjimą. Jie neverkė dėl kokių nors “kinų sienų”, nieko nekaltino, nepriekaištavo, bet dirbo, jieškojo kelių ir atrado.

Pagaliau, toliau nejieškant, ar ne pavyzdys mūsiškiams rašytojams tremtyje yra mūsų Ignas Šeinius-Jurkūnas ir jo “Raudonasis Tvanas” ir kiti veikalai, visi parašyti net ne lietuvių kalboje. Ar ne Igno Šeiniaus žodžiai yra, kad patys rašytojai turi jieškoti būdų padėti Lietuvos kultūros reikalui?

Gerb. Ignas Šeinius niekur nepriekaištauja nei Nepr. Lietuvos vyriausybei nei neišranda jokių “kinų sienų”, o jei pasitaikė kliūčių, tai jis pats jas ir stengėsi nugalėti. Turbūt, tautietis J. G. pritars ir sutiks, kad Ignas Šeinius ir bus tas vienas iš jo jieškomų tremtyje milžinų, o jo veikalai tai yra puikiausi pabūklai mūsų laisvės byloje, nes, anot suomių propagandos ministerio, šeiniaus veikalas Šiaurės Europoje turėjo nemažiau reikšmės, kaip visa armija kariuomenės. Surado šis mūsų milžinas tremtyje kovos būdus ir kelius. Nereikia jam, kaip tam tautiečiui Aloyzui Baronui, paskutiniame jo “Drauge” spausdintam romane, “Sodas už horizonto,” rašinėti apie siauromis krūti-nėmis Lietuvos karininkus (berods, tų karininkų buvo daugiau su plačiomis krūtinėmis), nereikia jam aprašinėti apie vatą žalsvuose Lietuvos karininkų švarkuose. Juk tai grynas "baronizmas”!...

Kokios menkos ir pasigailėjimo vertos atrodo tokios knygelės, kaip Al. Barono “Sodas už horizonto,” ar kad ir to paties Jurgio Gliaudos “Ora pro nobis,” jei jas palygintume su Igno Šeiniaus “Raudonuoju Tvanu,” su Vytauto Alanto — “Pragaro Pašvaistėmis”, Jurgio Jankaus “Naktis ant Morų” ir kitų tikrų rašytojų knygomis

Jeigu tokios knygelės ir būtų anglų kalbon išverstos, tai labai menkai susirastų pirkėjų amerikonų ar kanadiečių tarpe, nes jie jau geriau pasirinks knygeles apie “seklius ar gangsterizmą. Nepadarys tokios knygelės nei kultūrinės propagandos, nepralauš įsivaizduojamą jų “kinų sieną”, ir niekas nepaskaitys tų knygelių autorių “milžinais”.

Pabandykime atspėti ko tokiomis rašliavomis yra siekiama, ko jieškoma?

Ar tai yra, kaip neseniai “Karyje” Pranys Alšėnas rašė, “palaidoj baloj taškymasis botagu” ar tautietis Jurgis Gliauda siekia paveržti iš Aloyzo Barono “anti-militarizmo” čempionatą, ar jis mano, kad jo panašios rašliavos padės susirasti mecenatą jo knygelei “Ora pro nobis” anglų kalba išleisti?

Jurgis—Gediminėnas

BUTEGEIDĖNAI PRISIMINĖ SAVO PULKĄ

Prie gražiai parengtų stalų, Chicagoje, spalio 23 d. p. Pauparo svetainėje susirinko buvę 7 pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulko kariai su šeimomis. Prieš ant sienos iškabinta trispalvė ir paveikslas su kariu ir sveikinimu. Stalai papuošti gėlėmis, aprūpinti p. Pauperienės įvairiais gaminiais. Atidarymo žodį tarė kpt. Vygaudas. Vėliau sveikino plk. Genys, buvęs 7 pėst. pulko vadas, kuris nuoširdžiais žodžiais prisiminė laisvės kovų laikus. Programos vedėjas Slavinskas perskaitė raštu atsiųstus sveikinimus. Kpt. Vygaudas perskaitė pulko istorijos santrauką.

Vėliau papasakojo savo atsiminimų mjr. Bobelis. “Kario” atstovas kvietė nepamiršti savo mylimo žurnalo, remti jį raštais, nuotraukomis ir nenutraukti ryšių su juo. Trys dalyviai išsirašė “Karį” visiems metams: p. Pauparas, Bubelienė ir Knepa Justinas. Orkestrui griežiant, visi dalijosi įspūdžiais ir linksminosi. Jaukiai ir gražai kariai atsiminė visus buvusius savo draugus ir kovas žemaičių žemėje.

Bal. Brazdžionis.

Tik drausmingas, gerai išmokytas, paruoštas ir nepolitikuojąs karys yra baisus priešui.

Gen. S. Žukauskas