KŪČIOS KARIŲ TARPE
KUN. J. MEŠKAUSKAS
Pirmąsias Kūčias su kariais man teko švęsti Rumunijoj. Revoliucijos ardoma rusų armija tirpo. Rusijos pavergtų tautų kariai kūrėsi į tautinius dalinius. Lietuvių ten buvo nedaug, vos keletas, dar būrelis jų atvyko iš fronto.
Kūčioms iš štabo suskubau gauti tik miltų ir cukraus. Iškepiau, pašventinau ir kur galėjau į frontą kariams pasiunčiau Kalėdų duonutės — paplotėlių. O lietuvius karius užkviečiau Kūčioms pas save.
Kūčių vakare, susirinkus kariams, padraikėm ant stalo šieno ir užklojom balta staltiese. Kiekvienam padėjome paplotėlį. Kūčias pradėjome malda. Palaiminau valgius, trumpai papasakojau Kūčių atsiradimo istoriją ir paplotėlio simbolinę reikšmę. Vienas su kitu laužėme paplotėlius ir valgydami tą pat duonelę pasidarėm viena šeima, vienos širdies broliai.
Nors stalas buvo kuklus, bet visų ūpas buvo geras. Pasipasakojome apie Kūčių papročius Lietuvoje, pas aukštaičius, dzūkus, žemaičius- Prisiminėme namiškius ir sunkią jų padėtį. Pagiedojom keletą kalėdinių giesmių.
Prieš 12 val. nuėjome į Bernelių Mišias. Bažnytėlė greitai prisipildė. Daugiausia buvo karių. Atėjo lenkų, latgaliečių ir kitų. Trumpai pasveikinęs su šventėmis, palinkėjau lietuviams ir lenkams iškovoti savo tautoms laisvę, sukurti tautines valstybes. Priminiau, kad tik savo krašte, būdami laisvi, būisime ir laimingi. Tokios tai buvo 1917 metų Kūčios, Pirmajam Pasauliniam karui besibaigiant, lietuvių karių pirmūnų tarpe.
Praėjo daugiau kaip 20 metų laisvo gyvenimo Lietuvoje. Kariai ypač gerbė savo tautos papročius, jų tarpe ir Kūčias. Geros širdies viršininkai paleisdavo karius švenčių. Pasilikę pulkuose kariai švęsdavo Kūčias prie bendro stalo. Malda ir paplotėlių laužymą sekdavo Kūčiom pritaikintas valgis. Kūčių apeigos, papuoštos eglutės, giesmės ir maldos pakeldavo karių dvasią ir nuotaiką.
Bet ir vėl kilo audra — Antrasis Pasaulinis karas. 1941—1942—1943 metais švenčiau Kūčias su Savisaugos Dalinių lietuviais kariais. Nors ir nusistatę prieš religiją, vokiečiai naciai leido kariams švęsti Kūčias ir Kalėdas. Ir toliausiai stovintys lietuvių daliniai būdavo aprūpinami šventintais paplotėliais. Kūčių vakarą kariai vėl sėsdavo prie bendro stalo ir, kiek sąlygos leisdavo, visos Kūčių tradicijos būdavo vykdomos. Būdavo giedamos Kalėdų giesmės: Tylioji Naktis, Piemenėliai Vargdienėliai, Sveikas Jėzau Gimusis ir kt. Kariai atsigaudavo dvasioje, pasidarydavo tikri krikščionys, tapdavo žmoniškesni, vertingi garbingos tautos nariais.
Daugeliui tautų Antrasis Pasaulinis karas jau pasibaigė. Bet ne mums lietuviams. Mūsų partizanai dar vis kaunasi. “Po Lietuvą žiema, nei žodžio nei rašto ...” Lietuvis Tėvynėje yra tarp kūjo ir pjautuvo. Tačiau, esu tikras, jog kariai partizanai švenčia Kūčias ir Kalėdas ar miške, ar šiaudų pastogėje, arkalėjimuose. Jas švęs taip pat išvežti į Sibirą, Solovkus, Kazachstaną ir kariai ir ūkininkai, darbininkai, inžinieriai, kunigai, moterys ir vaikai. Kūčios bus paminėtos ir kolchozuose, nors jų valgis bus gal tik sušalusi bulvė ar sauja grūdų.
Laisvajame pasaulyje gyvendami seksime jų pavyzdžiu ir švęsime tą mums brangią tradiciją. Tačiau advento laikas tenebūnie mums jau šventė. Biznierių reklamose yra ir bolševiko pirštų žymės. Nenaudokime sveikinimui kortelių, kurios labiau tiktų ne Kalėdų metui, bet bedievių muzėjui. Turime savo tradicinius Kalėdų angelus, piemenėlius ir Tris Karalius. Kam į tą bolševikiškos vergijos simbolį, batą, dėti vaikams dovanas ir saldainius? Tai ne mūsų papročiai!
Švęskime šventes taip, kaip būdami kariais savo krašte jas švęsdavome. Savo lietuviškas Kalėdų tradicijas jau buvome sukūrę ten savo Tėvynėje Lietuvoje.
Hugo Van Der Goes (1440-1482) Trijų Karalių sveikinimai
