Partizanai: Istorija ir dabartis

KARO ISTORINĖ RAIDA

1954m. 9

KARAS IR JO KILMĖ

A. ŽYGMANTAS

Šiaislaikais, kaip ir praeityje, yra maža įvykių, kurie neturėtų vienokio ar kitokio ryšio su karu. Vystymasis vienoje pasaulio dalyje, ar kurioj nors mintyjimo srityje, sukelia konfliktus visai kitoje, kartais tolimoje erdvėje. Kylant civilizacijai, atrodo, vis mažėja galimybės išvengti interesų susidūrimo; atvirkščiai, konfliktai linkę plist. Išradimai, transporto ir ryšių išsivystymas, socialiniai pasikeitimai ne lengvina, bet, atrodo, sunkina tarptautinį sugyvenimą tokiame pasaulyje koks jis dabar yra.

Senovėje eiliniam žmogui karas, jei jis jo nelietė tiesioginiai, nebuvo tiek žinomas, kaip šių dienų žmogui, kurio kasdieniniam gyvenimui jis deda savo antspaudą. Visuotinė karo tarnyba, valstybinė propaganda, centralizuota totalinė valdžia, industrializacija, techniški išradimai, kurie visus valstybės gyventojus su jų komercija ir industrija daro priešo puolimų pažeidžiamus, karui suteikia totalinį pobūdį, kokio istorijoj dar nebuvo žinoma.

Žmonių politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą dominuoja arba pasirengimas karui, arba atsistatymas ir atsikūrimas po praėjusio karo. Istorija prasideda karais, kurie valdo tautų gyvenimą. Karas iki šių dienų pasireiškia kova dėl erdvės, laisvės ir didybės. Savo dinamiškos prigimties atžvilgiu, karas yra “jėgingas judėjimas erdvėje”. Jau seniausiais laikais jis buvo didžiausias išjudintojas ir natūralus apsireiškimas. Šiandien karo stovis yra tapęs tarptautinės teisės sąvoka.

Nors karo atsakomybė nelengva nustatyti, tačiau linkstama žiūrėti į karą greičiau, kaip į žmogišką reiškinį, bet ne kaip Dievo pasireiškimą ar velnio apsilankymą. Nežiūrint skaitlingų pastangų sustabdyti karus žemėje, atrodo, dar nepavyko surasti būdų, kaip tą padaryti.

Karas nėra pastovus ar periodinis reiškinys, bet kintamas savo pobūdžiu pagal sąlygas. Pirmykščių žmonių karas buvo kitokio pobūdžio kaip istorinių civilizacijų laikais. Modernus karas, savo keliu, yra skirtingas nuo pirmykščio ir istorinio karo.

Žmogus turi prigimti siekimų, kurie daro karą galimą, tačiau tas galimumas įsikūnija tik tam tikrom palankiom socialinėm ir politinėm sąlygom susidarius.

Konfliktas, turįs kraštutinę mirties sankciją yra pasaulinis gyvenimo įstatymas. Visi gyviai turi susirasti maisto ir vienaip ar kitaip turi gintis nuo bakterijų savo kūne, ar nuo kitokių formų gyvių, kurių išlikimas grąsina jų gyvybei. Gyvuliai žudo vienas kitą maistui ir augalai vienas kitą stelbia. Tačiau aktyvi kova dėl gyvybės ne tik išlaiko gyvius gyvus, bet ir tinkamus gyventi.⁶

Stebėdamas kovą dėl išlikimo, senovės graikų filosofas Heraklitas rašė: “Karas yra visko tėvas ir karalius; vienus jis padarė dievais, kitus žmonėmis, vienus vergais, kitus laisvais”.

Karas tai laukinė, žūtbūtinė kova tarp grupių žmonių ar gyvulių, priklausančių tai pačiai rūšiai. ⁷ Nepaprastas karo antspaudas matyti ir religijoj. Visos dievus garbinančios religijos savo panteonuose turėjo specialius karo dievus. Net, taip vadinamas, monoteistinis Hebrajų Jehova, pirmiausia, yra karių dievas, jis mėgsta žudynes ir jas įsako ⁷. Prancūzų rašytojas Le-tourneau karčiai kalba: “Krikščionybė, kuri, kaip tvirtina, yra taikos ir meilės religija, kai reikalas eina apie dideles karines žudynes, grįžta į Jehovizmą, ji jas švenčia su entuziazmu, ir Te Deum niekad dar neapvylė nugalėtojų ... Karalius buvo laikomas Dievo pateptuoju ir jo valia buvo beveik dieviška ir, kaip šv. Augustinas yra pasakęs: ‘Jei Dievas specialiu nurodymu įsako žudyti, žmonių žudynės tampa dorybe’ Vienas iš garsiausių karo religinių gynėjų J. de Maistre jame mato Dievo bausmę nusikaltusioms tautoms, pagal jį karas tai nepamainoma bausmės rykštė.⁷ Toks pat karo gynėjas buvo ir prancūzas Prudhon. O pagal Hėgelį viskas kas įvyksta yra teisinga vien tik todėl kad įvyksta. Stipresnis yra teisingenis.

Sąvoka

Populiarus karo nusakymas priimtas platesniam vartojimui yra: karas tai bendruomenių arba valstybių kraštutinė priemonė spręsti ginčą žūtbūtine kova.³ Plačiausia prasme karas yra jėgingas sąlytis ar susidūrimas atskirų, bet panašių vienetų.¹ Šita prasme žvaigždžių kolizija, kova tarp liūto ir tigro, kautynės tarp dviejų primityvių tautelių ir nesantaika tarp dviejų modernių valstybių, ar jų grupių, būtų karas. Tačiau nagrinėjant žmonių karus, šitą karo nusakymą tenka siaurinti vien tik praktiniais sumetimais. Profesiniams tikslams teisininkai, diplomatai, kariai ir mokslininkai turi specialius karo nusakymus.

Cicerono nusakymas, kad karas yra tik jėgų varžymasis buvo kritikuotas Grotiaus, kuris nustatė, kad karas nėra varžybos, bet sąlygos. Tarptautinė teisė ir diplomatai paprastai sekė Grotiaus nusakymą, kad karas yra ‘sąlygos’, kuriose varžovai naudoja jėgą kaip tokią. Tačiau čia būdavo išskiriama dvikovės tarp atskirų asmenų, sukilimai, agresiniai veiksmai ir kitos sąlygos, kuriose vykta jėgų varžyba tarp teisiškai nelygių.

Von Clausewitzas nusakė karą kaip jėgos veiksmą siekiantį priversti priešą vykdyti mūsų valią, arba “Karas yra ne kas kitas kaip valstybės politikos tąsa naudojant kitas priemones”.⁴

Q. Wright, karo reiškiniui tyrinėti, siūlo suprastintą, bet pakankamai platų karo nusakymą: Karas yra teisinė sąlyga, kuri dviem ar daugiau priešingų grupių vienodai leidžia vykdyti konfliktą ginkluotomis pajėgomis. Trumpiau: karas yra sąlygos, kuriose grupės varžosi ginklu.¹ Tačiau karu laikomas tik labai didelio masto jėgos panaudojimas; karinės ekspedicijos, malšinimai, sukilimai, apsauga, policinės priemonės. ekzekucijos ir pan. paprastai pareikalauja mažesnio masto jėgų panaudojimo. Karas atsiranda tada, kai nesantaika ir jėgos veiksmai peržengia tam tikrą ribą, sukurdami naują situaciją, kurią įstatymai ir viešoji nuomonė pripažįsta karu.

Enciklopedija Britanica duoda tokį populiarų karo nusakymą: “Karas yra organizuotas jėgos tarp dviejų žmonių grupių panaudojimas siekiant priešingų liksiu, kiekvienai grupei norint primesti savo siekimus kitai. Taip yra ir net tada, kai vienos pusės tikslas yra grynai defenzyvinis: grupė, kuri priešinasi užpuoliko pavergimui mėgina jam primesti savo siekimą išlikti nepriklausoma.”⁶

Be tikrųjų karų dar yra žinomas terminas mažieji karai. Šitas pavadinimas apima visus karinius veiksmus kai bent viena kariaujančių pusė yra ne reguliari kariuomenė. Tuo terminu vadinami reguliarios kariuomenės veiksmai prieš nereguliarias pajėgas, pav. prieš partizanus ar kai apmokyti kariai naudojami malšinant sukilimus, riaušes civilizuotuose kraštuose, ¹⁶ jei necivilizuotuose, tada vadinama kolonijų karais.

Kilmė

“Toliau aš klausiu, kur karas buvo pirmiausia randamas ir aš jums atidengiu, kad Danguje, kai mūsų Viešpats Dievas išvijo angelus. Vieną iš jų Jis padarė tokį gražų, kilnų ir garbingą, kad grožiu jis pralenkė visą kitą grožį taip, kaip prieš degančią žvakę nublanksta maža žvakė. Ir kai jis pamatė save tokįkilnų ir gražų, jis sugalvojo pakilti į pačią aukščiausią vietą Danguje ir ten atsisėsti lyg jis prilygtų Dievui jo Kūrėjui. Kaip tik jis taip nusprendė, prasidėjo karas; tai yra tarp jo ir tų, kurie buvo jo nuomonės, ir gerųjų angelų, kurie jokiu būdu nenorėjo paremti jo nuomonę ir kurie taip veikė, kad Luciferis ir visi jo pasekėjai buvo nugalėti, apie ką pilniausiai aprašė mūsų viešpats Popiežius šventasis Grigalius savo Moralės Knygoje. Taigi nedidelis stebuklas, jei šiame pasaulyje kyla karai ir mūšiai, kadangi pirmiausia jie atsirado Danguje”¹⁸.

Taip Honore Bonet savo, 14 amž. parašytoje knygoje lengvai ir neginčijamai nustatė karo kilmę.

Žmogus yra suformuotas paveldėtų polinkių ir socialinių sąlygojimų, įvairiais laikais ir įvairiose vietose susikristalizavusių į skaitlingas kultūras. Jos iškeldavo jėgos panaudojimo skirtingas formas ir įvairuojančius laipsnius.

Jei reakcija į tam tikras padėtis pasireiškia jėgos panaudojimu, t. y. griebiantis karo, tai teigimas, kad kare paprotys yra skolintas, įsigytas iš Egipto civilizacijos, atrodo, yra netikslus. Tos pat rūšies gyvuliai pešasi ir kartais labai žiauriai plaunasi, o dalykai dėl kurių jie kivirčijas: maistas, teritorija, patelės yra tie patys, dėl kurių ir žmonės kovoja. Šia psichologine prasme karas yra elgesio būdas savaimingas daugumai žmonių ir gyvulių ir, atrodo, visiems vaikams. Reikia abejoti, kad vaikai išmoktų peštis pamėgdžiodami savo tėvus, kurie, savo ruožtu, būtų įgiję tą elgesio būdą iš savo civilizacijos netiesioginiai kilusios iš Egipto. Atrodo, kad kai kuria prasme karas yra organiškas pasireiškimas, kai kuria jis yra žmogiškas ir kai kuria jis yra civilizacijos pasireiškimas, galiausiai net visai paskiausiais laikais kilęs reiškinys.

Karas, kaip organizuota kova tarp žmonių didelių grupių, sudaro dalį tos kovos, kuri yra bendras pasaulinis reiškinys ne tik žmonių tarpe, bet kuris apima ir gyvulių pasaulį. Taigi karo, kaip atskiro reiškinio, priežasčių turėtų būti ieškoma to bendro pasaulinio elgesio, kovos, kilmėje.

Yra pastebėta kovos ypatybė, kad kartą kur nors prasidėjusi, ji dideliu greičiu plinta po kitas grupes ir į konfliktą įtraukia atskirus asmenis, kurie pradiniame kivirče nedalyvavo ir, greičiausiai, nesudominti kaip pradinis ginčas baigtųsi. Kovojimas, muštynės yra aukščiausiam laipsnyje užkrečiamas elgesys, kuris, atrodo, be jokios pateisinamos priežasties išplinta: ‘kiekvienas šuo metasi į piovynes’. Šitas jaudinimas ir patraukimas, kurį sukelia kova yra bet kokios bendruomenės nepastovumo šaltinis. “Tai vienas iš pavojingiausių mūsų gyvuliškų paveldėjimų”¹⁷. Yra svarbu žinoti, kad suaugę, civilizuoti žmonės kovodami rodo dar žiauresnį agresyvumą negu laukiniai žvėrys, arba vaikai.¹⁷

Suaugusių agresyvumas yra grupinis pasireiškimas ir suaugę panaudoja savo proto ir vaizduotės galias agresyviems norams. Karai įvyksta, nes kovoti yra žmonių pagrindinis polinkis, tai elgesio būdas kartais iššaukiamas paprastos priežasties tarp gyvulių, vaikų, žmonių grupių ir ištisų tautų. Kapitalizmas negali būti karų priežastis vien tik dėl to, kad tokie pat karai įvykdavo dar prieš kapitalizmo atsiradimą. Be to, ir demokratiškos valstybės, kurių vyriausybės priklauso nuo rinkimų ir viešosios nuomonės, dažnai kariauja begėdiškai agresyvius karus. Tokiuose kraštuose dažnai kuri suinteresuota mažuma, valdydama propagandos aparatą, nuteikia visuomenę karui.¹⁷ Mes gyvename intensyvaus nacionalizmo amžiuje ir yra beveik tikra, kad busimieji karai bus kovojami tarp tautinių grupių. Karai gali būti sukeliami nacionalizmo ne todėl, kad tauta ar valstybė pati kaip tokia, yra taikinga ar karinga organizacija, nes esama tautų ir taikių ir agresyvių, bet todėl, kad agresyvūs impulsai klesti grupėse, o didžioji grupinė organizacija šiame amžiuje yra tautinė valstybė.¹⁷

Psichologine prasme karas prasideda su organine gamta. Pati paprasčiausia protoza yra gamtos apdovanota siekiais, skirtais įsigyti maisto, dauginimuisi ir savisaugai. Ir tam tikrų, rečiau ar dažniau pasitaikančių gyvulio aplinkumoje, sąlygų paskatinti šitie siekimai išauga į jėgingus organizmo veiksmus. Reikia abejoti, kad būtų gyvių, kurių nebūtų galima iššaukti kovon kokiu nors paskatinimu.

Socialogine prasme karo pradų esama taip vadinamų socialinių vabzdžių tarpe ir kai kurių aukštesnių žinduolių tarpe, tačiau, iš esmės, tikras karas pilnai egzistuoja tik žmonių tarpe. Žmonės ir socialiniai gyviai. kurie turi tarpusavio pagelbos instinktą, didelę gyvybinės kovos dalį perkelia iš individo plotmės į grupės. Jau Aristotelis sakė, kad žmogus yra politinis gyvis, kurio būde yra sudarinėti grupes turinčias bent pačius pradmenis valdžios ir įstatymų. Tokios grupės be valdžios negalėtų gyventi, nes bet kuri bendruomenė nuolat turi kovoti su nusikaltėliais, kurie netvarkomi ją sunaikintų. Taigi jėga yra būtinas valdžios priedas ir, kai jos galia tampa abejotina ar persilpna, tada grupės išlikimas yra netikras.

Išskyrus pačias primityviausias sąlygas, žmonių grupės, vartojančios jėgą viena prieš kitą, paprastai, yra sudarytos iš daugelio šeimų. Tai ir yra valstybės, kurių valdžia nors dalinai patriarchalinė savo kilme, bet laikosi galios idėjos, kuri siekia už patriarchato ribų. Net sukilėlių, ar naminį karą sukėlusios grupės randa būtina sukurti savo valdžia, jei tik pajėgia taip ilgai išsilaikyti.⁶

Politinio autoriteto pagrindinė funkcija yra užtikrinti bendruomenės ramybę ir saugumą. Kiek tai liečia vidaus sunkumus tas pasiekiama draudžiant jėgos vartojimą piliečių tarpe. Daugumas žmonių klauso į-statymų ir bendradarbiauja dalinai iš įpročio, dalinai suprasdami, kad taip yra jiems patiems naudingiau.

“Žodžių karai linkę virsti kardo karais. Bendrai, karo galimumas bet kurioje bendruomenėje kyla ir krinta kartu su nesutikimo kiekiu, t. y. su esamu toje bendruomenėje nepasitenkinimu ir su nepatenkintųjų viltimi jėga pagydyti nepasitenkinimo priežastis.”⁶ Abi pusės vieton sakyti kalbas ar rašyti diplomatines notas, Clausewitzo posakiu, tęsia politiką kitom priemonėm, pradeda kariauti.

Nesantaikos pobūdis nustato dviejų priešingų grupių konflikto įtampą. Kaip žmogus, kuris grąsinamas nužudymu, visada priešinsis daug stipriau už tą, kuriam gresia tik pralaimėjimas boksuojantis ar imantis, taip ir grupė, kuriai gresia išnaikinimas ar vergija, parodys daugiau pastangų už tą, kuriai gresia nuostolis kokios nors tolimos kolonijos ar pasienio tvirtovės

Biologine prasme karo priežastys slypi pirmykščiame maitinimo akte, kuriame tektų ieškoti pagrindinės priežasties kovos dėl išlikimo gyvulių pasaulyje. Aukštesni gyviai, taip pat ir žmogus nesugeba pasiimti tiesiog iš aplinkumos jų gyvybei išlaikyti reikalingų medžiagų — prateinų. Iš šito pagrindinio biologinio fakto kyla vyriausia priežastis aršios kovos, kuri daro gyvulius mėsėdžiais ir visą žemės paviršių paverčia plačia skerdykla.⁷

‘‘Socialogine prasme karas kaip atskiras reiškinys negalėjo egzistuoti, kol atsirado pastovios žmonių bendruomenės, susidariusios kalbos ryšio ir prisirinkusių tradicijų dėka ... Taip atsiradusi etika individe pagimdė sąžinę ir karingo elgesio galimybę, atsiliepiančią ne į organišką siekimą, bet į tautelės papročius, į ‘super ego’ reikalavimus. Yra tautelių, kurios retai kariauja, taip kaip yra gyvulių, kurie retai kaunasi, greičiausiai todėl, kad aplinkybės neskatina karingų papročių, kurie juose yra. Nėra pakankamai aprašyta nė viena laukinė tautelė, kuri nekovotų kaip vienetas tam tikrose aplinkybėse. O daugeliui tautelių papročiai liepia vartoti jėgą daugybe atvejų sąryšyje fu tautelės solidarumu, religija, magija, vestuvėmis ir sportu. Tačiau karas, kaip normalus pragyvenimo šaltinis, įsigyti maisto, vergų ar grobio, ar išplėšti medžioklės plotą, egzistuoja jau tarp maisto rankiotojų, atrodo daugiausia kaip skolinys iš aukštesnės kultūros žmonių, nors tokio tipo karų yra išaugusių ir tarp kai kurių socialinių vabzdžių.

Teisinės padėties prasme karas, leidžiantis vienodai visoms grupėms plėsti turtą ir galią, prasidėjo su civilizacija ... Tik civilizuotų žmonių tarpe karas buvo ir yra institucija tarnaujanti bendruomenės politiniams ir ekonominiams interesams ir yra apibrėžtas įstatymų, nustatančių aplinkybes pateisinančias jo naudojimą, tvarką, kuria jis pradedamas ir baigiamas ir būdą jam vesti.”¹

Modernia technine prasme karas prasidėjo kartu su pasauline civilizacija. Nuo seniausių laikų, pirmykščiai žmonės, istorinės civilizacijos ir net gyvuliai turėjo ar turi kariavimo techniką, ginklus, taktiką ir strategines idėjas, tačiau modernia prasme karas reiškia šaunamųjų ginklų, chemikalų ir, šiuo metu, atominės jėgos panaudojimą smūgiui, garo, dujų ir elektros panaudojimą judėjimui. Šitas panaudojimas kitokių jėgos šaltiniu kaip žmogaus ir gyvulio raumenys karo veiksmams, pakeitė jo pobūdį ir pagimdė modernųjį karą. Dar iki naujausių laikų žmogus negalėjo kitos jėgos pakinkyti karo tikslams kaip savo ir gyvulio raumenys. Gal viena išimtis buvo būrinis laivas, tačiau jis buvo toks nepatikimas, kad karo tikslams noriau būdavo naudojami irkliniai laivai.

Gyvuliai kovoja prigimtų siekimų verčiami, pirmykščiai žmonės kovodavo grupės papročių vedami, istorinės civilizacijos kariavo dėl grupės interesų, dabartinės pasaulinės civilizacijos žmonės kariauja dėl geresnės pasaulio santvarkos. Gyvulių karas panašus į modernu karą tik psichologine prasme. Karas tarp pirmykščių žmonių, civilizuotų kaimynų nepaliestų, panašus i modernų karą tik psichologine prasme. Karas tarp istorinių civilizacijų panašus į modernu karą psichologine, sociologine ir teisine prasmėmis. Tik nuo 15 amž., kai išsivystė nuolatiniai, pasaulinės kultūros ryšiai, karas virto moderniu technologine prasme.¹

Aplinkybės vedančios į karą, apytikriai, galima nusakyti šitaip: Tam tikri, nepaprasti įvykiai paveikia jautrią, politinę grupę jėga išoriniai reaguoti egzistuojančios tarptautinės įtampos kryptimi. Sir Arthur Salter nuomone (Yale Review: War Risk in Economic Conflicts) moderni istorija rodo, kad karų pagrindinės priežastys yra buvę keturios ir ėjo tokioj tvarkoj sukeldamos karus: dinastinės, religinės, politinės ir ekonominės Betarpė karo priežasti tik įžiebia karą, tačiau jis kyla dėl giliau esančių, senesnių priežasčių ir iš jų istorija nustato karo priežastis.

Teorija, kad karas yra vėlesnis žmonijos išradimas išsiplėtęs po visą žemės rutulį iš vienos ar kelių centrų, buvo palaikoma žinomų rašytojų kaip W. HR. Rivers, G. E. Smith, W. C. Mac Leod ir ypatingai W. J. Perry, kuris tvirtino, kad karas kilo priešdinastiniame Egipte, iš ten buvo perimtas kitų tautų ir tokiu būdu išsiplėtė po visą pasauli: “Tam tikruose taškuose, ‘archaiškų civilizacijų’ pasieniuose barbarai turėjo pakankamus ryšius su tų civilizacijų centrais, kad išmoktų karo meno, kuris pamažu išsivystė į būtinybę ir priemonę laikyti prispaudus žemesnes klases. Barbarai, kurių gobšumas buvo erzinamas galimybės grobti civilizacijų centru turtus, priėmę klajoklių gyvenimo būdą, įsiverždavo į tuos centrus, kartais juos užkariaudami, bet visuomet priversdami daugiau ir daugiau iuos militarizuotis. Karingieji barbarai: Kasitai, Hiksai, Semitai, Dorėnai, Achajai, Etruskai, Keltai, Teutonai, Bantai, Taiskanai, Mongolai, Turkai, Totoriai, Aztekai. Polineziečiai, Vikingai puldinėdami tokių civilizacijų kraštus iš dykumų, stepių ir jūrų, išvystė didelio masto karus.”

Prielaida, kad žmogus iš prigimties nėra karingas, ir kad pirmykščiai žmonės, maisto rankiotojai, buvo taikingi ir nežinojo karo, yra palaikoma stebėjimų padarytų tyrinėjant kai kurias maisto rankiotojų stadijoj tebegyvenančias laukines tauteles, kaip Eskimus, Ceilono Vedus, kai kuriuos Kalifornijos Indėnus, kurie, sakoma, nežino jėgos naudojimo nei kaip individai nei kaip grupė. Teigiama, kad studijuojant senojo akmens amžiaus Europos maisto rankiotojų urvinius piešinius ir akmens įrankius nerandama jokių karo žymių. Be to, įsigalėjusi sena tradicinė nuomonė, kad kada tai senovėje būta auksinio taikos amžiaus, palaiko tą nekaringo žmogaus teoriją. Perry visiškai palaiko Rousseau sukurtą pažiūrą apie pirmykštį žmogų, gyvenusį idilišką gamtos gyvenimą, priešingai Hobbes pažiūrai, kad gamtinis stovis yra karo stovis visų prieš visus.

Senieji laikai nėra buvę taikos ir ramaus idiliško gyvenimo, be karo, laikai² Žmonės visais laikais kivirčijosi ir pešėsi, jei jie nekariavo tai arba jie negalėjo, arba buvo perdaug prispausti, arba buvo per bailūs. Tik laikui bėgant buvo suprasta, kad taika yra vertingesnė politika už karą. Taika tapo gėris, kurio buvo siekiama, ji neatsirado kaip gamtos duota palaima. Kuo primityvesnis laukinis žmogus yra, tuo jis mažiau rūpinasi apie kitą ką kaip savo gyvybės išlaikymą ir apsaugojimą ir tam tikslui jam suprantamiausias yra jėgos panaudojimas. Jo didžiausias įtarimas, kad visi kiti yra pasirengę panaudoti prieš jį jėgą. Šitas yra ryšku laukinių gyvulių gyvenime, kur savisaugos instinktas yra visuotinas ir pats stipriausias. Pirmykščių žmonių gyvenime tarpusavio nepasitikėjimas buvo bendra taisyklė tarp išsibarsčiusių grupių, kurios varžėsi dėl skurdaus ir vargingo pragyvenimo.

Senojo akmens amžiaus įrankiai tinka medžioklei ir lygiai taip pat žmonių kovai, reiškia karui, o kai kurie Madeleno ir Capso periodų urviniai piešiniai gali reikšti ne tik medžioklės ar ritualines scenas, bet ir karo: “Bet medžioklė nėra vienintelė šių paveikslų (Capso) istorija. Tai vienur tai kitur jūs matote neabejotinus, bendrų bruožų kovos piešinius ir pirmuosius kautynių paveikslus šiame pasaulyje pieštus: galima tikėti, kad jie buvo piešti tam, kad užtikrinti laimėjmą kautynėse, taip kaip medžioklės paveikslai buvo piešiami tam, kad sektųsi medžioklė.” (iš J. Baikie, Peeps at Men of the Old Stone Age).

Q. Wright norėdamas susekti karo istorijos eigą, skirsto karą į keturis periodus: gyvulių, pirmykščių žmonių, istorinių civilizacijų ir modernios technologijos karą. Lyginant visų šitų didžiųjų vienetų karybą nereikia pamiršti, kad kiekvienas iš jų yra išaugęs iš pirmojo buvusio. Tuo būdu yra nenutrūkstantis ryšis tarp karingo elgesio pačių primityviausių gyvulių ir tarp pačios moderniausios valstybės.¹

Pirmajam periodui tirti yra maža duomenų iš pro-žmogiškųjų liekanų iškasenų ir iš dabartinių gyvulių stebėjimo. Antrasis pirmykščio žmogaus periodas prasidėjo gal prieš milijoną ar pusę milijono metų, pasirodžius primatams (žmogui-beždžionei) sugebantiems tam tikra kalba susikalbėti. Šitas laikotarpis yra ilgiausias žmogaus istorijoj. Jei skaityti, kad Naujojo Akmens Amžiaus kultūra niekur nesiekė toliau kaip 10.000 metų. tai pirmykščio žmogaus laikotarpis apima 99%visos žmonijos istorijos, nuo pat žmogaus atsiradimo. Per tuos 99%savo istorijos žmogus kito biologiškai ir kultūriškai. Nuo Naujojo Akmens Amžiaus nėra žymių, kad žmogus būtų kiek žymiau biologiškai pasikeitęs. Karo ir taikos įrodymai šiam laikotarpiui randami civilizuotų bendruomenių protėvių archeologinėse liekanose ir dar begyvenančių primityvių — laukinių žmonių gyvenimo stebėjime.

Trečiasis, arba istorinis periodas prasidėjo prieš 6000 metų Nilo ir prieš 10.000 metų Eufrato slėniuose, Induso ir Geltonosios upės slėniuose prieš 4—5000 metų ir Perų bei Meksikoje prieš 3—4000 metų. šiam laikotarpiui aiškiausia data nustato rašto vartojimas, išskyrus Peru. Daugelyje vietų jis yra dar nepasibaigęs ir tęsiasi iki šių dienų. Įrodymai apie karo pobūdį šitame periode randami dabartiniuose ir senuosiuose raštuose, aprašomojo, chronologinio ir analitinio pobūdžio įrašuose ir archeologinėse liekanose. Paskutinis pasaulinių ryšių periodas prasidėjo su spaudos išradimu ir su didžiosiomis kelionėmis iš vakarų Europos, kurių dėka sudaryti pastovūs ryšiai tarp Europos ir civilizacijų centrų Artimuose Rytuose, Amerikoje, ir Tolimuose Rytuose. Gyvendami šitame laikotarpyje galime išvadas tikrinti stebėjimu.

Kai kurie kariniai rašytojai yra nuomonės, kad proistorinių ir pirmykščių žmonių kivirčai, peštynės nėra vertos karo vardo: “Grupės teisių apsaugai, arba apsisaugoti nuo moterų vogimo ir žudynių, jie žinojo tik retai įvykstančią kovą tarp pavienių asmenų ar grupių strėlės šūvio iš saugios slėpynės formoje, bet ne atvirą puolimą ir nežinojo jokio karo”². Tačiau dabartinių primityvių kultūrų, dabartinu beždžionių stebėjimo daviniai ir proistorinio žmogaus liekanos verčia manyti, kad jėgos vartojimo formos visada buvo plačiai tarp žmonių paplitę, nors jų būta ir labai skirtingų, kaip individu taip ir grupių tarpe.¹ Jokiais žmonijos istorijos laikas nebūta auksinio taikos amžiaus, kaip nėra buvę visuotinio geležinio karo amžiaus.

Literatūra:

¹)    Quincy Wright, A Study of War, 1942.

²)    C. Falls, Ordeal by Battle, 1943.

³)    P. Schmitthenner, Krieg und Kriegfuehrung, 1930.

⁴) Gen. von Clausewitz, Vom Kriege, 1917.

⁵) Der Grosse Brockhaus.

⁶) Encyclopedia Britanica.

⁷) Ch. Letourneau, La Guerre dans les Diverses Races Humaines, 1895.

⁹) H. Stegemann, Der Krieg, 1939.

¹⁶) C. E. Callwell, Smal Wars, 1906.

¹⁷) Durbin and Bowlby, Personal Aggressiveness and War, 1939.

¹⁸) Honor Bonet, The Tree of Battles, 1949.

1954m. 10

A. ŽYGMANTAS

Laukinių tautelių karas, šių dienų žodžiais, yra buvęs absoliutus. Kiekvienas vyras, pajėgus nešti ginklą, ėjo į kautynes. Kiekvienas nugalėtos tautelės narys būdavo užmušamas. Tik civilizacijai kiek pažengus, moterys ir vaikai nugalėtojo būdavo išvedami vergijon.

Naikinimo karai iš viso yra reti. Vienas tokių seniausių karų yra aprašytas senajame Testamente, kai žydai, pranašo Samuelio vedami, išnaikino amalekitus. Beveik visi karai, žinomi istorijai, yra riboti, išskyrus, žinoma, naikinimo karus. Racionali baimė, pasibiaurėjimas, kartu su asmens individualizmo turimu minimumu, apriboja karus. Toki morališkai apriboti karai, kai priešinga pusė nėra visai išnaikinama, gali būti vadinami politiškai riboti.⁶

Naikinimo karams priešingame poliuje yra konfliktai, kurie yra nedaugiau kaip didesnio masto policinės operacijos, ar tik “nervų karai”, kurių tikslas priversti kitą valstybę keisti politiką tik grasinant jai karu, bet be jokių kautynių ir nuostolių. Beveik visi karai telpa tarp dviejų kraštutinių karo formų: naikinimo karo ir nervų karo.

Dažnai girdima nuomonė, kad karo nešamas socialinis naikinimas pareina nuo ginklų fizinio naikinimo galios, pav. aukšto laipsnio sprogalų, bombonešių ir t t., neigia karo istoriją ir aiškų mintyjimą. Istorija rodo, kad griežtai riboto ir neriboto karo periodai, kai socialinė santvarka įtempiama didelio masto ir labai aukštos įtampos susidūrimų, sekdavo vienas kitą pakaitomis be jokių ginklų pasikeitimų. Visais laikais taikos meto įrankiai tampa ginklais karo metu. Kitais žodžiais, mokslas ir techniškas sugebėjimas suprojektuoti ir gaminti ginklus yra lygus mokslui ir sugebėjimui skiriamam konstrukcijai ir turto bei gėrybių gamybai. Bendruomenė, kuri moka gaminti nuodingas dujas, moka pasigaminti ir priešdujines apsaugos priemones. O dvi ir neginkluotos grupės sugebėtų išžudyti viena kita iki paskutinio, jei jos taip nuspręstų.⁶

Clausewitzas žiūrėjo į karą kaip į pirmykštės galios priemonę, pareikšdamas: “Niekaip negalima į karinę filosofiją įnešti santūrumo principo nepadarius absurdo”. Jo pažiūra karas siekia absoliuto.⁹

Karo tikslas yra priešo valios palaužimas, jo nugalėjimas. Jis naikina siekdamas tikslo. Betikslis naikinimas nėra karo, bet laukiniškumo ar sulaukėjimo kilmės ir yra atmestinas ir apgailėtinas. Karas, kaip toks, nėra pasidaręs žiauresnis ar daugiau naikinantis. Jam tenka daugiau sunaikinti, nes vis daugiau yra kas naikinti, tas karą paaštrina.⁹

Atsilikusių primityvių tautų pagrindiniai ginklai buvo tolimo veikimo, tuo tarpu aktyvesnės, pirmaujančios tautos įsigijo artimų kautynių ginklus. Lanko, jieties ir kardo pasiskirstymas Afrikoje rodo tą istorinę raidą.³

Pirmykščių žmonių kovos buvo greičiau jėgingi pasireiškimai būsimo karo, kuris tikra prasme atsirado tik su pusiau kultūringom tautom, šitą ankstybąjį laikotarpį kartais vadina Dievų ir Didvyrių amžium vėliau perėjusiu į istorinius laikus.

SĖSLIAI IR KLAJOKLIAI

Dvi didžiosios gyvenimo būdo formos, sėslaus ir klajoklinio, nustatė ir skirtingas kariavimo formas:

“Klajoklis gyvulių augintojas, kurį kaimenių prieauglis vertė siekti naujų užkariavimų, tapo pirmykščio, gamtiškai karinio puolimo atstovu. Sėslys, žemę dirbantis gyvulių laikytojas, priešingai, pradžioje įkūnijo karinę gynimosi dvasią, bet kultūrai žengiant pirmyn pareiškė naują civilizuotą, puolimo dvasią tikslu įgyti politinės ir ūkinės galios.”³ Taip sėsliojo gyvenimo forma karo charakteriui davė civilizacinį antspaudą ir senoji karo forma (Ungrieg) įgavo valstybinės galios siekimo išraišką. Sėslių karas irgi ėjo užkariavimu keliu, tačiau ne nesąmoningo plėšimo dvasioje, pavydo, neramumo ir nevaržomo naikinimo aistros vedamas, bet galios didinimo prasme, tikslu baigti politinį kūrinį:

“Tik sėslus gyvenimas pakeitė dionyzinį karą apoloniškuoju ... Veržimasis ir gobšumas pasikeitė į norą ir tikslą. Klajoklių karas, lyg gamtos katastrofa, perskrido per istoriją. Lyg apokalipsinis pasirodymas jis staiga pasirodė horizonte, prajojo ant raudono žirgo per kraštą ir dingo tolumoje.”³

Greta periodiškų plėšimų, klajokliai kartais užėmę kraštą, pavergdavo senuosius gyventojus ir sudarydavo krašto valdančiųjų sluogsnį. Atsiradus didelio masto asmenybei, kuri klajoklius sugebėdavo sužavėti grobio ir pasaulio valdymo pažadais, jie pasidarydavo pavojingiausiais kariais pasaulyje. Hunai, Arabai, Mongolai savo karo žygiais įrašė daugelį svarbiausių karinės istorijos lapų.

Mūšis pietų Mezopotamijos pelkėse, 2000 pr. Kr.

Klajoklių kare dalyvaudavo visa tauta, kuri sudarydavo ir kariuomenę. Karinė prievolė ir teisė buvo ankštai surištos su priklausomybe tautai. Kartais ir moterys tokiuose karo žygiuose aktyviai dalyvaudavo. Atrodo, nei užsiėmimas, nei lytis, nei amžius nedarė išimties klajoklių karo žygių dalyvavime.

Sėslių gyvenimas pradėjęs skaidymą žmonių užsiėmime, įvedė skaidymą ir dalyvavime kare. Kai klajokliai virto sėsliais, klajojanti tautelė virto valstybe. Su valstybe gimė kolonizavimo idėja. Iš masės iškilo individas. Karo vadų įsikūrimo vietos užkariautame krašte davė pradžią miestams. Šito periodo metu karo vadas dvikovėje su priešo vadu dažnai nulemdavo mūšio, o kartais, ir viso karo likimą (Hektoro ir Menelajaus dvikovė). Masė pradedama dalinti į taktinius vienetus Paprastas keturkampis, pakaitos dalinys, priekinė ir užpakalinė sauga, buvo, greičiausiai pirmosios taktinės formos.

Pirmykštės valstybės šitoje kultūrinėje stadijoje buvo užsidariusios griežta tautiškumo siena. Viskas kas svetima buvo niekinama. Vyko žiaurūs karo reiškiniai, belaisvių žudymas, jų aukojimas dievams, priešų lavonų išniekinimas ir maitojimas. Žmoniškas el-

Piešinys vazoje. Heraklio ir Geriono kautynes.

gesys nebuvo suprantamas, nors kilnių didvyrių pasirodymas buvo jau pirmas ženklas, kad viršuj bukos masės pamažu ir sunkiai pradėjo kilti pirmieji žmoniškumo diegai. Karui įgyjant tikrąjį jo pobūdį gimė jo priešingybė žmoniškumo idėja.³

Primityviam karui besivystant į kultūrinį, pereinant į civilizacijos stadiją, jis gauna aiškius bruožus: pirmiausia, karas tampa susiorganizavusių valstybių politinių galių konfliktu, antra, iš tautos galutinai išsiskiria sluogsniai, kurie nedalyvauja aktyviai kare ir karas virsta vien tik vyrų reikalas. Trečia: humaniškumo diegas, pradžioje labai gležnas, bet visai aiškus, pradeda ryškėti ir, pagaliau, civilizacija paveikia ir išorinę karo formą, karas daugiau nėra dvikovės asmenų ar grupių, jis nėra nei didvyriška vadų kova, jis tampa organizuota masės kova: “Savo senąjį vaidmenį, atskiro ir veiklaus didvyrio, kuris kovoja vienas savo jėgomis ir ginklais, didvyris pakeičia į vaidmenį dvasinio ir taktinio vado, kurs, masę sujungtą į vienetą, vartoja kaip savo dvasios ranką ir įrankį.³

Dar ir šiandien to žiauraus, primityvaus karo atstovai yra sutinkami Afrikoj, Melanezijoj ir pietų Amerikoj, tai Tupi ir Gees tautos, Niam Niam ir Monbuttu, Fidži, Markezų ir Paumotu salų gyventojai.

Kaip masinis daugumos karas išstūmė atskirų pirmykščių individų kautynes, taip ir masinis karas vėliau buvo nustelbtas kariaujančios Dievų ir didvyrių laikotarpio valstybės.

KARO FORMŲ KITIMAS.

Karas savo forma keitėsi ilgą laiką. Įvairiose žemės vietose ir įvairiais laikais kitimo procesas buvo nevienodas. Senesnės ir žemesnės karo formos nuolat turėjo įtakos į naujesnes ir aukštesnes karo formas, kurios savo keliu vėl įtaigojo žemesnes. Tuo būdu pusiau civilizuotų ir net kultūringų tautų karas paveldėjo žiaurių formų, pav. kanibalizmo liekanos jaučiamos Iliadoje, kur Achilas gailisi, kad negali atsipiauti nuo Hektoro kaulų jo kūno ir suvalgyti. Hektoras nori savo priešui išplėšti širdį ir ją suryti. Achilas pagerbdamas savo žuvusį draugą Patroklį, ant jo kapo nužudo 12 trojiečių belaisvių kartu su jų žirgais. Aztekai žudo belaisvius ant aukurų išplėšdami jų dar plakančias širdis.

Įtaka iš viršaus, t, y. aukštesnių karinių formų į žemesnės kultūros žmones reiškėsi tuo, kad pasilikdami žemesnėje kultūrinėje stadijoje, karo atveiu, jie naudodavo aukštesnes formas, kartais jas keisčiausiai iškreipdami. Havajuose, 19 amžiaus Pietų Jūrų Napoleonas, Kamehameha I kelių europiečių padedamas, įsteigė savo laukinės tautos tarpe nuolatinę, apmokytą kariuomenę ir karo laivyną, siekdamas politiškai apjungti išsidriekusią salų grupę. Ašanti, Dahome ir Zulų negrų valstybės Afrikoje, sukūrusios beveik modernias kariuomenes, vertėsi masine vergų prekyba.

Tarp elementų, kurie karo formai suteikia aukštesnės galios, pirmoj eilėj stovi karinė dvasia. Kartais žemesnės kultūros tautose karinė dvasia yra stipriau išvystyta, todėl jie dažnai nukariauja kultūringesnius kraštus. Kitas karinės jėgos šaltinis tai karinės organizacijos pajėgumas. Žemesnės kultūros kartais būna geriau kariškai organizuotos. Išoriniai ištekliai taip pat turi įtakos į karinį pajėgumą, pav. geresnė medžiaga ginklams gaminti. Istorinių graikų geležis pasirodė esant stipresnė už Mino ir Mikėnu laikotarpio bronzą. Tačiau geresnė ginklų medžiaga nebūtinai yra surišta su aukštesne kultūra. Babiloniečiai gaudavo metalus iš žemesnės kultūros tautų.

Dar priešistoriniais laikais prasidėjo, pasaulio istorijoj sprendžiantį vaidmenį suvaidinęs, išsivystymas, tai žengiantis pirmyn gamtos nugalėjimas ir pajungimas

“Žemiausioje pakopoje kultūrinis karas naudojosi tik žmogaus jėga; antroje kultūrinėje pakopoje prisidėjo gyvulių ir mechaninė jėga...Trečioji pakopa reiškė cheminės jėgos vartojimo karui pradžią. Tai reiškė, iš viso didžiausią karo raidos pažangą”³.

Su paraku ir karo dujomis Europa laimėjo karinę persvarą pasaulyje Prasidėjo ketvirtoji karo pakopa automotorinė. “Ir nauja penktoji pakopa pradeda aiškiai ryškėti: elektrinės jėgos naudojimo... kurioje, lyg baisi šmėkla, tūno dar ir bakteriologinė karo jėga”³, ir pagaliau, atominės jėgos naudojimo neišmatuojami galimumai.

Klajoklių karo reikšmingas pobūdis buvo tas, kad giminė ar tauta, ar jos dalis išvykdavo į karo žygį sausuma ar jūra su visais savo gyventojais, vaikais ir turtu. Nugalėtas kraštas būdavo užimamas, arba pakartotinais žygiais apgrobiamas. Klajoklinė karo forma. kaip žemesnė, buvo priešinga sėslių karo formai, kuri pagaliau išsivystė į galios siekimo karą (Machtkrieg) : “Dar ir šiandien kai kurių upių aukštupiuose ir vidurupiuose siaučia klajoklių karai, istoriškai nereikšmingais bangavimais, kai upių žiotyse galingos sėslios tautos kovoja ir sprendžia pasaulio istoriją.”¹¹. Sėslių ir klajoklių kova, kaip didingas vaizdas vyko tarp kultūros ir barbarizmo. Senoji Kinijos istorija yra nenutraukiama grandinė klajoklių įsiveržimų ir baudžiamųjų ekspedicijų. Istorijai auštant į Šumerų žemę įsiveržė semitai; 3000 metų pr. Kr. Amoritai, o tūkstančiu metų vėliau Aramajai klajokliai užliejo priekine Aziją iš pietų, iš Arabijos. Klajoklių antplūdis paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. laikais buvo tęsiamas arabų tvano, kuris nusitęsė iki 7 amž. po Kr., kada pasiekė savo aukščiausią tašką. Nuo 2000 metų pr. Kr semitų žygiai iš šiaurės vakarų kryžiavosi su hetitų įsiveržimais, kurie į Mezopotamiją ir Siriją įvedė Mitam ir Chatti tautas. Iš rytų veržėsi elamitai ir kossaiečiai (Kosarai), vaidindami vėlesnių amžių turkų rolę. Iš šiaurės skverbėsi indoeuropiečių potvynis — Kimerai, Medai, Persai, Skitai ir visi į tą pačią kultūros sritį. Tautų kraustymasis nevyko trumpais ir greitais smūgiais, bet truko šimtus metų karštų kovų audroje dėl žemės ir miestų valdymo. Priekinės Azijos kultūrinė sritis dėl nuolatinio tautų judėjimo buvo nuolatos svyruojančioje padėtyje.

Egiptui, kaip Kinijai ir Mezopotamijai, teko arba laimėti ofenzyvinių būdu, arba pasiduoti klajoklių karui.

KOVOS PRIEMONIŲ ĮVAIRUMAS.

Stepių platybės, judrus gyvenimas, viską lemianti gyvulininkystė ir geros sąlygos nuolatiniams kariniams pratimams, klajoklių tautoms vidurinėj Azijoj primetė arklį ir strėlę kaip pragyvenimo elementus. Karingas, nenuilstantis raitelis ir taiklus šaulys klajojo po platų kraštą

Sėslių karas skyrėsi nuo klajoklių ne tik forma, bet ir ginklais. Sėslieji kovodavo kardu, durdavo jie-timi ir žygiuodavo pėsti.

“Senojoje Šumerų valstybėje valdovas žygiuodavo savo kariuomenės priekyje. Jo ženklas buvo vario kardas. Kariuomenės dalys šarvuotos šalmais ir skydais, ginkluotos j ietimis puldavo priešą, dažniausiai, šešių vyrų gilumo falanga. Smūgio smarkumas ir po jo sekančios artimos kautynės nulemdavo laimėjimą.”³

KARAS — Alois Kolb.

Romėnai išsirikiavę mūšiui.

Raitųjų karas kilo iš klajoklių gyvenimo būdo. Be arklių karui naudodavo ir kuprius. Šitos dvi pasaulio istorijoj pagrindinės kariavimo formos, klajoklių ir sėslių, varžėsė tarp savęs nuo priešistorinių laikų. Klajoklių kariavimo būdas veiksmingesnis ir stipresnis versdavo sėslių kariavimo būdą prisitaikinti prie klajoklio.³

Apie 2300 m. pr. Kr. iš rytų, iš Elamo krašto, arklys buvo įvestas į Babiloną ir, maždaug po 500 metų, iš aziatų hiksų pateko į Egiptą. Arklys ir mulas, kuris Elame traukė karo vežimus, beveik kartu pasirodė karo lauke.

Sėsliai pirmieji pradėjo vartoti arklius pėsčiųjų kariuomenių reikmenų transportui ir tik vėliau įsivedė kovos vežimus. Galima spėti, kad ir klajokliai pirmiausia vartojo arklį kaip žygio priemonę ir tik vėliau kaip kautynių įrankį. Tokiu būdu ankstybųjų kultūrų srityse išaugo dvi pagrindinės karo formos: raitųjų karas ir pėsčiųjų

Klajokliams nuolatos veržiantis į kultūrines sritis, sėslių senoji pėsčio karo forma pamažu pradėjo kisti i vyraujančią raitųjų kovos formą. Kol pagaliau, raitoji ginklo rūšis, dar pridėjus ir dramblius, sudarė kariavimo formos pagrindą. Pėsčioji kariuomenė nors buvo nustumta į užpakalį, tačiau nešė sunkiausią karo našta. Raitelius, kaip brangią ginklo rūšį, sudarydavo kilmingieji ir turtingieji, arba samdomieji barbarai.

Viduržemio jūros baseine lankas ir strėlė buvo tik priedinis ginklas prie kitų. Germanai jį naudojo daugiausia medžioklei, romėnai jo nemėgo, tuo tarpu Azijoj jis buvo mėgiamiausias ginklas, ypač klajoklių. Visas Viduržemio jūros baseino pasaulis ir vėlesnė Europa, bendrai paėmus, perėmė artimų kautynių ginklus ir išlaikė artimos kovos būdą. Kartu su raitųjų ir pėsčiųjų karu atsirado tolimų kautynių ir artimų kautynių būdai.

“Kai rytų Azijoj, Indijoj, priekinės Azijos ir vėliau Egipto kultūrinėse srityse karas telkėsi apie arklį ir strėlę ir virto vyraujančiu raitųjų karu, esmėje tolimom kautynėm, Viduržemio jūros srityje ir Europoje, išskyrus viduramžių laikotarpį, kuris rėmėsi arkliu, karas naudojo pėstininkus, jietį ir kardą, vartojo artimas kautynes. Susidūrė aziatų ir europiečių kultūrinio karo būdai. Jų simbolius atstojo lankas ir kardas” ³. Abu šie ginklai liko nugalėtojais kiekvienas savo žemyne. Giliau vidurinėje Azijoje gyvenę Akadiečiai anksčiau įgijo lanką ir naudodami naują tolimų kautynių formą, nugalėjo savo pietų kaimynus, senuosius sėslius, tik artimųjų kautynių falangą težinančius, Šumerus.

Europiečiui buvo lemta sujungti abi kariavimo formas, suliejant klajoklinio karo elementus su sėslių karo būdu ir, nuo 17 amž., sukurti modernų, europejinį karo meną, kuriame sutirpo abi šios istorinės pagrindinės karo formos ir abi karo kultūros į vieną sintezę.³ Taip europinės kultūros karas pagimdė pasaulinės karo istorijos branduolį.

Ankstybiausi politiniai karai buvo, be išimties, sausumos karai. Jūrų plėšikų karai neišugdė valstybinio jūrų karo. Istorijai prasidedant, puslaukinių tautelių karas pradėjo gauti valstybinio karo pobūdį ir juo pradėjo karo vystymosi eigą. Iš valstybinio ir valstybių junginių karo vystėsi ir augo pasaulio nugalėjimo ir jo valdymo karai, kurie atsirasdavo beveik visose kultūrinėse srityse.

Dar proistorės laikais, žemesnėse žmonijos kultūros pakopose, karas turėjo visišką kultūrą kuriančią galią.³ Pavienėse ir grupių (ordų) kovose stipresnis iškildavo aukščiau už silpnesnį. Jiems laimint vyko nuolatinis žmonijos biologinis ir kultūrinis kilimas. Dar šeimų ir giminių karų stadijoj karas jau turėjo šitą griežtą bendruomenės atrankos ir kultūrinio ugdyme reikšmę. Kiekvienos didelės istorinės valstybės kultūriniame plote karas iškeldavo veikliausią ir pajėgiausią tautą į valdančių luomą ir ją padarydavo tos kultūros saugotoja, nešėja ir atstove.

Kartais perdidelis pastangų pareikalavimas išeikvodavo vadovaujančios tautos jėgas. Perėjimas į samdomąją kariuomenę dažnai reikšdavo jos žlugimo pradžią. Socialinės atrankos dėsniu einant, tokiu momentu dažnai kita tauta puldavo valdančią ir karinėmis pastangomis mėgdavo pasiekti valdžią.

Didesnis skaičius buvo ir yra pagrindinė priemonė nugalėti. Tačiau su augštesne morale skaičių pranašumo reikšmė krinta.

“Žmonijos kultūrinis interesas turėtų būti nenumarinti Europos tautų aukščiausios karinės moralės noro, kad vieną dieną juodas ar geltonas Aleksandras su maža, bet civilizuota ir drausminga armija nesudaužytų tuščio koloso molinių kojų.”³

KARINIAI ELEMENTAI.

Klajoklių ir sėslių pirmoji kariuomenės forma buvo iš bendros, visų laisvųjų karinės prievolės kilusi tautinė kariuomenė Žemės savininkų kariuomenė buvo žinoma seniesiems šumerams, babiloniečiams, asirams ir egiptiečiams, taip pat Viduržemio valstybėms ir vakarų Europai. Kuo kariuomenės forma buvo artimesnė viduje tvirtai tautinei kariuomenei, tuo ji buvo stipresne. Kariuomenė kilusi iš tautos, su savo karo tarnybos idėja, visada stovėjo augščiau už samdytas karines pajėgas. Biologiškai žiūrint tautinė kariuomenė yra gaivesnė ir jauna, o samdinių — senstanti forma.

1954m. 11

A. ŽYGMANTAS

(Tęsinys iš praėjusio numerio)

Pagrindinis šaltųjų ginklų periodas tęsėsi iki 17 amž. Šitam periodui tiktų Viduržemio ir Europos taktikos laikotarpio vardas. Jo pagrindas buvo artimų kautynių taktika. Kaip Maratono kautynės įvykusios 490 m. pr. Kr. yra artimosios kovos simbolis, taip antrojo didžiojo periodo simbolis yra kautynės ties Breitenfeldu, įvykusios liepos mėnesį 1630 metais, kai taktikai keičiantis tolimos ir artimos kovos formos buvo pusiausvyroj.

19 amž. milžiniškas šaunamųjų ginklų padaugėjimas ir ištobulėjimas pradeda trečią pagrindinį taktikos periodą.

Anglų karinis rašytojas gen. Fulleris yra tokios nuomonės: “Istorija rodo, kad Europoje būta dviejų didelių karinių ciklų: klasikinio ir krikščioniškojo. Pirmasis prasidėjo apie 1100 pr Kr. ir viso truko maždaug 1500 metų, pasibaigdamas Pax Romana. Jį sekė du su puse šimtmečių chaoso ir anarchijos, iš kurios pradėjo kilti antrasis didysis ciklas. Kiekvienas iš šių didžiųjų ciklų perėjo tris taktiškus ciklus, būtent, smūgio ciklą, kombinuotą smūgio ir šaunamojo ginklo ciklą ir pagaliau tik šaunamojo ginklo ciklą.”¹⁰

Ar vienaip ar kitaip skirstyti karybos raidos laikotarpius, bendras vaizdas gaunamas maždaug toks: pradžioje ilgas labai lėtas techniškos pažangos laikotarpis; visur ilgai išlikęs tas pats ginklavimas. Vakarų Europos kultūrinėje srityje pasirodė Hanibalo genijus ir karyba pasiekė savo augščiausios tobulybės

Romos kariuomenėje. Toliau seka karinės organizacijos ir karinio meno netikėto žlugimo laikotarpis su grįžimu į beveik primityvias formas. Po šimtmečiais vykus o nykimo, karyba vėl pamažu pradeda kilti ir po 30 Metų Karo iškyla moderni kariuomenė ir karyba, kurios vystymasis vyksta dar ir šiandien.¹³

Uosto tvirtovė imama

Šaltųjų ginklų laikotarpyje taktika statė klausimą: kaip geriausiai sunaikinti priešą masiniu spaudimu, smogiant jietimi ir kardu? Antrojo, abiejų kariavimo būdų pusiausvyros laikotarpio metu, karo menas pakeitė klausimą. Jis dabar skambėjo taip: kaip geriausiai panaudoti tolimo veikimo ginklus, kad jų pagalba apnaikinti priešą ir prieiti prie jo lemiančiai artimai kovai?

Šiandien, trečiajame laikotarpyje, kai vyrauja tolimo veikimo ginklai, pagrindinis taktikos klausimas yra: kaip geriausiai galima sunaikinti priešo karines pajėgas ir tautos galią tolimo veikimo ginklais?

Esama dviejų karo elementų, nors ir ankštai sujungtų. bet vistik atskirų. Pirmas yra politinis, kuris apima besivaržančiųjų grupių pobūdį, jų vyriausybes, politiką ir išteklius. Antras yra taktinis elementas, kulis apima viską, kas galima būtų pavadinti kovos mechanizmu. Trečiasis karo elementas — strategija, jungia pirmuosius du pagal abiejų pusių esamą padėtį, ieško geriausių taktinių būdų pasiekti politinio tikslo.⁶

Priešo sunaikinimas kautynėse yra pirmos svarbos. Atskiri mūšiai dažnai nulemdavo karo veiksmus, net ištisus karus. Pagrindinis geografinis elementas yra žemė — sausuma. Armijos gali blokuoti, pulti ir užimti priešo teritoriją, žygiuojant pirmyn, ieškant priešo, savų pajėgų dvasia ir moralė kyla, nes negalima priešo nugalėti jo nepuolant. Įdomus ir svarbus faktas yra tas; kad pirmiausia buvo išrasti ginklai, o tik vėliau šarvai Pirmųjų karinių pastangų būta ofenzyvinių ir tik antroj eilėje defenzyvinių. Gynimasis visada buvo atsilikęs nuo puolimo.⁸

Kaip vienos kurios kariuomenės dalies vadas formuoja kautynes, taip bendras karo vadas formuoja karą. Jo veikimo sritis yra strategija.

Karo menas yra dvejopas. Jo tikslas yra sumušti priešą sunaikinant jį politiškai, arba tik nuginkluojant ir priverčiant jį priimti bet kurias pageidaujamas taikos sąlygas. Antroji galimybė yra siekti jo valstybės pasieniuose ribotų užkariavimų, kurie pasilaikomi ar panaudojami būsimai taikai kaip naudingi mainų objektai.⁴

Karinis pasirengimas yra parengtis valstybės, kuri dar taikos metu išpildo visas sąlygas būsimam karui. Prie šitų sąlygų priklauso tautos karinių įstatymų būdas, geras vidinis kariuomenės stovis, tinkama vadovybė, visos tautos prisidėjimas prie krašto gynimo, tautos gausumas, atatinkamas kariuomenės kiekis, Karinis apmokymas, aprūpinimas ir apginklavimas ir užtikrinti finansiniai ir ūkiniai karui vesti pagrindai/'

TAKTINIAI ELEMENTAI.

16 amž. gale iškilo naujas, galingas ginklas — artilerija. Jos kautynių vienetas yra ne atskiras žmogus, kaip pėstininkuose, bet pabūklas ar kitas koks ginklas su jo tarnyba. Einant šituo nusakymu, senovės ir viduramžių katapultos atitiko šių laikų artilerijos pabūklams, o kai kurie šių laikų pėstininkai ištikrųjų yra artileristai, nes jie ginkluoti ne lengvais pėstininkų ginklais, bet sunkiaisiais ginklais, minosvaidžiais ar prieštankiniais pabūklais. Jei raiteliai arklius vartoja daugiau transportui ir normaliai kaunasi pėsti, jie yra raiti pėstininkai. Modernių ginklų ugnis senąją kavalerijos vertę sumažino beveik iki nulio. Senovės kovos vežimai atstojo šių dienų tankus ir šarvuočius. Tankai gerokai sumažino pėstininkų vertę ir, galimas dalykas, dar daugiau ją sumažins. Jei tankai yra ginkluoti artilerijos pabūklu, jie darosi panašesni į motorizuotą artileriją. Jūrų kautynių vienetas buvo ir yra kovos laivas, orinių kautynių lėktuvas.

Linija ir vora yra pagrindinės taktinės rikiuotės. Linija yra kautynių rikiuotė, moderni su tarpeliais tarp kovotojų ir dalinių, senovinė — ištisa linija. Vora yra judesio rikiuotė. Keturkampis, seniau vartota kovos rikiuotė, išsivystė iš voros. Kautynių linijos silpniausios vietos yra jos šonai, arba sparnai; tuo tarpu, karo laivų linijos silpniausios vietos yra priekis ir užpakalis. Kautynių linija yra kryptis, kurią linija yra silpniausia.⁸

KAUTYNIŲ METODAI.

Puolimui vartojami trys metodai: prasiveržimas, supimas vienu ar abiem sparnais ir apėjimas. Prasiveržimui vartojama gili rikiuotė, supimui ištęsta linija, ar pagrindiniu gilumu ir svoriu sparne. Apėjimas yra ne ištisa linija, nes jėgos yra dalijamos į dvi dalis.

Gynimuisi vartojamas atsparos punktų, arba kordoninis metodas ir judrusis. Kordonas, tai plona dalinių linija su mažais rezervais. Judrusis metodas yra standartinis, kai įrengiami vienas kita remią taškai didelėn gilumon ir rezerve laikomos didelės pajėgos, kartais apie pusę visų pajėgų.

Stabdymo veiksmams vartojamos viena arba dvi linijos. Atsitraukimą dengia priedanga. Persekiojimas vykdomas spaudžiant priešą tiesiai (frontu), tuo pat metu jį supant.

Mūšis tai bendras susidūrimas tarp ginkluotų priešo jėgų, sausumos ar jūrinių žodis kilęs iš lotyniškojo battalia (išvirtęs į anglišką battle), pradžioje reiškė dalinius išsirikiavusius mūšiui; iš čia kilo žodis batalionas. Mūšis toks taktinis veiksmas, kurio eiga ir pa-

Kariuomenė išrikiuota mūšiui; centre pėstininkai, remiami artilerijos sparnuose kavalerija, 1665 m.

sėkmes gali nulemti ne tik tos kampanijos ar operacijos. bet ir viso karo eigą. Dviejų priešingų kariuomenių sąlytis dar nėra mūšis, jis gali pasireikšti ir kautynėmis. Esmėje mūšis yra aukščiausias karo taškas, kai kovojančios pusės panaudoja visas turimas jėgas ar išteklius

Kautynės yra mažesnių junginių susidūrimas, su ploto ir laiko aprėžtom pasėkom, jos gali būti mūšio dalis. Jos yra įvairios savo pobūdžiu: puolamosios, ginamosios, susitinkamos, miško, gyvenvietės, nakties,, persekiojamos, atsitraukiamos, stabdomosios ir kt. Pavadinimas nusako jų pobūdį. Lemiamomis kautynėmis vadinamos tos, kurios išsprendžia mūšio ar operacinių veiksmų likimą.

Susidūrimai, susitikimai, susišaudymai ir pan. yra nereikšmingi mažų dalinių veiksmai.

Susidūrimų eilė tarp stambių junginių ar dalių yra vadinama operacijom ar kariniais veiksmais. Kampanija tai grupė karinių veiksmų ar operacijų, pravestų vienam strateginiam tikslui pasiekti.

Seniausias žmogaus būdas kautis yra kumštimis. Net ir šiais laikais kumščių kova yra madoje ne tik tarp laukinių, bet ir labiausiai civilizuotų bendruomenių tarpe. Taigi kumščiavimas, arba modernus boksas yra lyg ir prototipas sudėtingiausių ir didžiausių karų, bet kada kariautų augštų civilizacijų tautų. Kova tarp dviejų vyrų, nors ir nemankštintų, net tarp dviejų mažų berniukų, rodo tokį stebėtiną, kūno pritaikymą kumščių kovai, kad net kyla mintis, jog Visagalio pirmoji mintis sutveriant žmogaus kūną buvusi skirta jį kovai.⁸

Turbūt nėra nė vieno kito veiksmo, kuris galėtų taip stipriai įtempti žmogaus jėgas ir taip jį nuvarginti, kaip muštynės. Ir nenuostabu, nes buvo laikai, kai nuo tokių muštynių pasekmių parėjo kovojančio žmogaus išlikimas.

Jei dviejų kumštininkų jėgos nebus perdaug skirtingos, daugiau galimumų yra, kad laimės puolikas. Tačiau yra galima, kad besiginantis, pastebėjęs progą, gali nulemti muštynes savo naudai vienu staigiu smūgiu. Pasaulio istorijoje nėra žinoma jokia kova, kuri būtų laimėta vien tik besiginant ir nepanaudojarit ofenzyvinio smūgio. Trys pagrindiniai elementai nusako kumštininko sėkmingumą, jie tinka nusakyti ir kariuomenės, ar karo laivyno efektingumą: tai jėga, sugebėjimas ir drąsa, šios ypatybės yra daugiau

Amerikos civilinis karas, ataka.

Tankai ir jų grenadieriai — modernaus karo pagrindinis ginklas.

ar mažiau, yra žmogui įgimtos, tačiau jos gali būti išvystytos iki nepaprasto laipsnio.

Žmogaus, kariuomenės ar karo laivyno stiprumas, kaip geležies grandinės, lygus jos silpniausiai daliai. Rimtoj kovoj priešas, atradęs silpniausią vietą, taip stipriai smogs, kad ji neišlaikys ir trūkdama sugriaus visą struktūrą.

Drąsa yra tas intensyvus, bet kontroliuojamas noras laimėti, ieškantis savo tikslo taip atkakliai, kad visos kūno ir dvasios jėgos būna tam skiriamos nežiūrint pavojaus, sunkumų ir nuovargio.

Fizinė jėga ir drąsa pareikalavo civilizacijos pagamintų ginklų. Demmin sako, kad ginklai, pradžioje išrasti naikinimui, tapo stipriausi civilizacijos padargai. Atrodo, kad geresnių ginklų išvystymas yra greičiau civilizacijos pažangos priežastis kaip jos padarinys ir, kad be jų civilizacija nebūtų pilnai pasiekta. "Yra tiesa, kad ginklai ir karai, kuriu metu jie buvo naudojami, įgalino protingą civilizaciją išsilaikyti pirmoje eilėje prieš laukinius žvėris ir pagaliau prieš barbarus.”⁸    (Pabaiga)

Literatūra:

1.    Quincy Wright, A. Study of War, 1942.

2.    C. Fails, Ordeal by Battle, 1943.

3 P. Schmitthenner, Krieg und Kriegsfuehrung,1930.

4.    Gen. von Ciausewitz, Vom Kriege, 1917.

5.    Der Grosse Brockhaus.

6.    Encyclopedia Britanica.

8.    Rear Adm. A. Fiske, The Art of Fighting, 1920.

9.    H. Stegemann, Der Krieg, 1939.

10. Maj. Gen J. F. C. Fuller, The Dragons Teeth,1932.

13. A. von Pawlikowski-Cholewa, Heer und VoelkerSchicksal, 1936.