Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

TARP KITŲ ANTINACINĖS REZISTENCIJOS PRISIMINIMŲ

JUOZAS KOJELIS

1943 METAIS, po vasaros atostogų grįžus darban Į Šventosios gimnaziją Kretingon, buvau gestapo areštuotas, ir pirmasis tardymas prasidėjo taip:

—    Ar pažįsti Kazį Veverskį?

—    Taip.

—    Kada paskutinį kartą su juo mateisi?

—    1941 metų vasarą.

—    Ar pažįsti K.?

—    Taip.

—    Ar žinai, kur jis dabar yra?

—    Žinau, kad buvo areštuotas, bet girdėjau, kad yra paleistas.

—    Jis vėl suimtas. (Gestapas melavo, K. nebuvo suimtas.) Ar iš jo gavai instrukciją, kaip minėti Vasario 16-ją?

—    Negavau.

—    Jis tvirtina, kad gavai.

—    Ponas K. arba netiesą sako, arba sumaišė mane su kitu.

—    Mes jus suvesime į akistatą.

—    Prašau.

—    Ar žinai, kas yra Lietuvos Laisvės Armija?

—    Šiek tiek žinau.

Gestapininko klausimas apie instrukcijos gavimą man buvo labai svarbus, nes iš karto supratau, kad apie mano priklausymą LLA gestapas žino iš K. Tą instrukciją buvau tikrai gavęs, ir niekas apie tai nežinojo, išskyrus K. Tuo momentu aš intuityviai paneigiau instrukcijos gavimą, menkindamas priklausymo prie LLA reikšmę. Apie mano didesnį „nusikaltimą", kad gabenau Kretingon pogrindžio spaudą, K. nežinojo. Spaudos reikalu ryšius viename apskrities mieste palaikiau ne su LLA, bet su Lietuvių Fronto žmonėmis. Mano intuicija buvo teisinga ir ji man buvo naudinga, kai maždaug po dviejų ir pusės mėnesių iš Ragainės kalėjimo gestapas grąžino mane Lietuvon ir Kaune vedė ilgus ir sunkius tardymus.

Kretingoje vyko tik preliminarinis tardymas. Tardė iš Kauno atvykęs S.D. (Sicherheitdienst) valdininkas Untersturmbandfuerer(?) Gott-schalk, vertėjavo, kaip vėliau sužinojau, Lechel. Tardymas su vertėju buvo tuo geras, kad vokiškai statomus klausimus supratau, o kol vertėjas vertė, buvo laiko apgalvoti atsakymus. Bet man mįslė buvo ir pats vertėjas. Jis stovėjo taip, kad tardytojas negalėtų matyti jo veido, ir tardymo metu akimis, antakiais, lūpų judesiais ir kitokia veido mimika stengėsi man padėti. Spėjau, kad jis priklausė organizuotai antinacinei rezistencijai arba vykdė ją individualiai. Aš jį vėl sutikau Kauno gestape prieš pat paleidimą 1944 m. pavasarį ir vėliau apie jį kiek daugiau pasakysiu.

Iš šio pradinio tardymo nesunku suprasti, kad gestapas suėmė mane dėl dalyvavimo LLA veikloje, nes Veverskis buvo LLA įkūrėjas ir organizatorius. Tai taip pat reiškė, kad apie šią organizaciją galiu kai ką žinoti.

Kodėl po pusės šimtmečio?

Grįžti į tą gan tolimą praeitį paskatino Kęstučio K. Girniaus knyga „Partizanų kovos Lietuvoje”, kurioje iš nacių pogrindyje veikusių organizacijų pagrindinis dėmesys skirtas LLA reikšmei Lietuvos laisvės kovų sąjūdyje nustatyti ir ryškesnius kovotojus parodyti.

Kęstutis Girnius savo veikale stengiasi duoti susistematintą partizanų kovų vaizdą, nagrinėja priežastis, kurios vertė žmones apsispręsti už ar prieš, aptaria sąlygas, kuriose partizanams teko veikti, paieško ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietus prasmės ir atsakinėja į savo, išeivijos ir paties gyvenimo keltus ir keliamus klausimus.

Partizanų kovų laikotarpį savo veikale „Vienų vieni” gan plačiai liečia N. E. Sūduvis (Juozas Brazaitis), tik jis daugiausiai remiasi Juozo Daumanto ir daug mažiau ano meto pogrindžio spaudos liudijimais, o tremtinių politinės vadovybės kontaktams su krašto rezistencija pavaizduoti panaudoja ir savo asmeninę patirtį.

Stasys Žymantas Į Laisvę žurnale (1973) ilgesniu straipsniu irgi bando duoti sistematizuotą partizanų kovų vaizdą, bet jo išvados, aptariant tremtinių politinės vadovybės rolę, pagrindinai išplaukia iš J. Deksnio ir jo draugų ambicingos, bet jį patį okupanto tarnybon nuvedusios politinės linijos. Brazaičio ir Žymanto nuomonės, pvz., VLAK ir BDPS klausimu diametrališkai skiriasi.

Vladas Ramojus „Kritusieji už laisvę” dviejuose tomeliuose iš partizaninių kovų laikotarpio surinko daug medžiagos, daugiausiai sovietinių šaltinių, tik jos giliau neišanalizavo.

Girnius naudoja visą prieinamą medžiagą, bandydamas partizanų kovas ir visą su jomis susijusių klausimų kompleksą suprasti, bet daugiausia irgi turi naudotis sovietiniais šaltiniais. Tačiau tą medžiagą naudoja atsargiai ir išvadas daro, išsijojęs mokslinės kritikos rėčiu. VLAK ir BDPS klausimu jis solidarizuoja su Sūduviu, nors jo mokslinė analizė atveda jį kai kur ir prie skirtingų išvadų, k.t. „Lituania militans” klausimu.

Anglų kalba studiją apie partizanų kovas pirmasis parašė dr. Vytautas Vardys ir įglaudė ją į veikalą „Lithuania under the So-viets”. Vėliau rašė dr. Tomas Remeikis ir kiti.

Nepretenduodamas į Kęstučio Girniaus veikalo kritikinį vertinimą, drįstu savo prisiminimais kiek papildyti žinių šaltinius apie antinacinę rezistenciją ir apie LLA. Iš antros pusės, kad ir labai atsargiai naudojant sovietinius šaltinius, jų įtaka autoriui neišvengiama bent mažesnės reikšmės prielaidose ir teigimuose.

Dėl tos priežasties Girnius savo knygoje netiksliai mini ir mane. Jis rašo: „Vokiečių okupacijos metais (LLA) apylinkės vadas Juozas Kojelis pasitraukė į Vakarus”... (207 p.), o „sovietų armijai artėjant į Kretingą, Laisvės armijos apygardai vadovavo kapitonas Pranas Šopaga, kuris suorganizavo štabą keturiems valsčiams... Kai sovietų kariuomenė pagaliau užėmė Kretingą, Šopaga pasitraukė...” (t.p.).

Pirmiausia, pirmą kartą sužinau, kad aš buvęs „vadas”. Tada Kretingos apygardoje pažinau tik du kitus LLA narius: K., kurį laikiau mūsų grupės vyresniuoju, ir mano pakviestą muzikos mokytoją Eduardą Balsį. Net nežinojau, kad LLA priklausė atsargos kpt. Pranas Šopaga, su kuriuo kartu mokytojavome toje pačioje gimnazijoje. Antra, iš Kretingos į Vakarus „pasitraukiau” surakintomis rankomis gestapo automobilyje. Praleidęs pustrečio mėnesio Klaipėdos ir Ragainės kalėjimuose, buvau atvežtas į Kauno gestapą ir po beveik poros savaičių tardymų ketvertui mėnesių perkeltas Kauno sunkiųjų darbų kalėjiman, nors sunkių darbų čia dirbti ir neteko. Pasisekė išsilaisvinti, laimingai susidėsčius aplinkybėms, kai bolševikai jau artėjo prie Lietuvos. Uždraudė mokytojauti, lankytis Kretingoje, kas mėnesį pranešti gestapui savo gyvenamąją vietą, o persikėlus kitur — tuoj pat.

Antrą kartą iš Lietuvos traukiausi jau ne kaip kalinys, bet kaip pabėgėlis. Aš manau, kad tuo metu Šopaga jau buvo pasitraukęs, nes ne tik Kretinga buvo užimta, bet ir Šilutė.

Kokį vaidmenį pogrindyje vaidino Šopaga ir kada organizavo LLA minimą štabą, man esant Kretingoje ar mane areštavus, negaliu pasakyti.

Tie netikslumai menki, ir jų net tikslinti nereiktų. Tik atsirado noras papasakoti apie man žinomą antinacinę rezistenciją provincijoje, nes iki šiol daugiausia žinome apie įvykius Kaune ir Vilniuje.

Grįžęs iš kalėjimo ir 1944 vasarą gyvendamas tėviškėje, buvau parašęs pilnus ir detalius prisiminimus ne tik apie asmeniškus išgyvenimus, bet bandžiau pavaizduoti to laiko tolimos provincijos nuotaikas bei patirtus įspūdžius iš susitikimų su įvairiais žmonėmis laisvėje ir kalėjimuose. Rankraštis liko Lietuvoje ir greičiausiai žuvo. Kiek prisimenu, galėjo būti 150-160 puslapių. Dabartinis užmojis daug kuklesnis.

Praėjus beveik pusei šimtmečio nuo kalbamų įvykių, jaučiuosi gan pajėgus faktus atsiminti, nors datose gali pasitaikyti ir netikslumų. Būsiu dėkingas, jei atsiras skaitytojų, kurie mano aprašomus įvykius žino ir, pastebėję klaidą, ją patikslins.

Pažintis su Kaziu Veverskiu

Su LLA kūrėju ir organizatoriumi Kaziu Veverskiu susipažinau Kaune. 1939 rudens semestre kartu studijavome V.D. universitete. Priklausėme tai pačiai ateitininkų „Kęstučio” korporacijai. 1940 pavasario semestrui persikėlėme į Vilniaus universitetą. Aš priklausiau trijų studentų komisijai Vilniaus universitete Studentų ateitininkų sąjungai įkurti ir faktiškai ėjau pirmininko pareigas, kol buvo išrinkta pirmoji Vilniaus universiteto Studentų ateitininkų sąjungos valdyba 1940.11.17. Veverskis buvo išrinktas „Kęstučio” korporacijos pirmininku. Su Veverskiu nuolat susitikdavome. Rusams užėmus Lietuvą, universitetą buvau išklausęs ir išlaikęs visus egzaminus. Buvo likę tik valstybiniai egzaminai ir diplominis darbas. Gavęs darbą Vilniaus Apkrečiamųjų ligų ligoninėje, pradėjau rinkti medžiagą darbui rašyti, gi Veverskis vasaros atostogoms iš Vilniaus pradingo.

Prasidėjus mokslo metams universitete, Veverskis vėl sugrįžo į Vilnių. Įsimatrikuliavo rudens semestrui, bet studijavo nedaug. Pradėjo planuoti pabėgimą į Vokietiją. Vėlai rudenį, turbūt spalio mėnesį, užėjo atsisveikinti. Apie jį nieko negirdėjau iki 1941 vasaros, nors, kaip vėliau pasakojo, bandęs iš Vokietijos mane kontaktuoti.

Lietuvą 1941 okupavus vokiečiams, ryšiai su tėviške buvo visai nutrūkę ir nežinojau, kiek mūsų gausi šeima buvo paliesta išvežimų ir karo. Liepos gale ar rugpjūčio pradžioje su įvairiais nuotykiais iš Vilniaus atvykau į tėviškę Telšių apskrityje. Vieną dieną pas mus atvyko Kazys Veverskis. Jis smulkiai papasakojo apie savo pabėgimą į Vokietiją, atsiradimą Berlyne ir apie tuometinius Berlyno lietuvius. Reiškė nepasitenkinimą, kad nebuvęs įsileistas į pulk. K. Škirpą supusį ratelį. Iš Vokietijos grįžti Lietuvon naciai jo neleido. Jis iš ten pabėgo ir tarpais važiuodamas, tarpais pėsčias keliaudamas, pasiekė Lietuvą. Kiek pabuvojęs tėviškėje prie Veliuonos, iškeliavo lankyti draugų.

Iš Vokietijos Kazys Veverskis grįžo pilnas neapykantos naciams. Jautė mesianišką misiją gelbėti Lietuvą. Jau tada jis svajojo suorganizuoti visą Lietuvą apimančią rezistencinę organizaciją. Bet tada jis turėjo tik bendrą idėją, be konkrečių planų.

LLA vadus sutinku Kretingoje

1941    rudenį atvykau mokytojauti Kretingon. Kretingoje ir Palangoje veikiančios gimnazijos buvo pavadintos bendru Šventosios gimnazijos vardu, su direktoriumi Palangoje ir dviem pavaduotojais Kretingoje. Kretingoje buvo maždaug penkis kartus daugiau mokinių negu Palangoje, bet Švietimo valdyba kažkodėl favorizavo Palangos gimnaziją, o Kretingos laikė lyg pavainikiu. Gimnazijos direktorius buvo istorikas Emilis Nauburas, klaipėdietis, I vicedirektorius Juozas Gedgaudas, matematikas, o II vicedirektoriumi gan greitai paskyrė mane.

1942    prieš Velykas, vykstant mokinių rekolekcijoms, į bažnyčią konferencijos metu įėjo du apsaugos dalinių karininkai. Tuoj pažinau, kad tai Kazys Veverskis ir jo artimiausias bendradarbis Adolfas Eidimtas. Jie priėjo prie manęs ir paprašė išeiti pasikalbėti. Nuėjome į mano kambarėlį. Pažinau ne tik Veverskį, bet ir Eidimtą. Baigęs Telšių gimnaziją, jis įstojo į karo mokyklą. Tais pačiais metais aš įstojau į VD universitetą Kaune. Eidimto simpatija buvo mūsų kaimynė Gabrielė Milvydaitė, kurios tėvas buvo Telšių taikos teisėjas. Atostogų metu Eidimtas atvykdavo pas Milvydus ir mes susitikdavome. 1938 jis baigė karo mokyklą.

Veverskis ir Eidimtas keliavo netikrais dokumentais ir fiktyviomis pavardėmis. Jie detaliai kalbėjo apie LLA organizavimą. Viename Kretingos apsk. miestelyje nurodė kontaktą, su kuriuo vėliau susirišau. Siūlė į LLA įtraukti vyresnių klasių mokinius. Tam planui aš nepritariau, nors jaučiau, kad tarp mokinių turiu pasitikėjimą. Tai galėjo būti jaunų žmonių likiminiai žingsniai, ir aš nenorėjau imtis už tai atsakomybę.

Organizacinę LLA strategiją jie dėstė taip: kiekvienoje apskrityje turėti labai patikimą asmenį ar organizacinę celę, kuri kiekviename miestelyje suorganizuotų nedidelius LLA branduolius. Veikimas, pasyvaus pasipriešinimo forma, nukreiptas prieš nacius. Abu skundėsi, kad jais nepasitiki ir į LLA nestoja aukštesnio laipsnio karininkai, o buvusieji antibolševikinės rezistencijos vadai ir politinių partijų lyderiai nelinkę su jais kalbėtis.

Aš jiems pažadėjau du dalykus: pasirūpinti antinacinės spaudos atgabenimu ir platinimu ir bendros lietuviškos nuotaikos gimnazijoje ir per ją visuomenėje palaikymu.

Vokiečių okupacijos metu, norint važiuoti traukinių, reikėjo turėti valdiškų įstaigų duotą leidimą ,,Reisegenehmigung". Norint atgabenti pogrindžio literatūrą, reikėjo keliauti traukiniais. Veverskis man nurodė asmenį, kuris priklausė LLA ir dirbo Šiaulių gebietskomisaro Gehweck įstaigoje ir kuris galįs tokių leidimų parūpinti. Nuvykau į tą įstaigą, suradau asmenį, pasakiau slaptažodį, ir jis man atnešė visą pluoštą Gehweck'es pasirašytų kelionėms leidimų. Parsivežęs namo, juos gerai paslėpiau.

Prasidėjus partizanų kovoms, LLA populiarumą galėjo lemti organizacinė struktūra, sukurta nacių okupaciniame laikotarpyje. LLA celės buvo daugelyje vietų, ko neturėjo kitos pogrindžio rezistencinės organizacijos. Be Lietuvių Fronto, kitos vokiečių okupacijos metais veikusios antinacinės rezistencijos organizacijos Girniaus veikale beveik visai neminimos. Prasidėjus gaivališkai partizanų veiklai, vietoje esančios celės galėjo atskiriems vienetams pasiūlyti LLA vardą. Taip pat sunku sutikti, kad LLA buvo „buvusių karininkų organizacija”. Pvz., iš man žinomų LLA narių visi trys buvome mokytojai. Ketvirtas, su kuriuo susipažinau kalėjime, buvo pašto tarnautojas. Eidimtas buvo jaun. leitenantas, Veverskis buvo buvęs karo mokykloje. Atrodo, kad į LLA pradžioje jie įtraukė savo asmeniškų draugų, žemesnio laipsnio karininkų. Tik gerokai vėliau prisidėjo ir aukštesnio laipsnio karininkų.

Darbas Kretingoje

Vokiečiai karo pirmą dieną, pradėję prieš rusus puolimą, Kretingą užėmė per porą valandų. Miestas išliko beveik nenukentėjęs. Tik pirmą dieną ją sudegino patys vokiečiai, tyčia padegę žydų sinagogą. Atvykęs mokytojauti vos vos gavau kambarėlį pas labai gerus žmones, ponus Radzius. Turėjo dvi mažametes dukreles. Dabar viena, Aldona Vaičiūnienė gyvena Toronte, antroji, Laimutė (Aleksienė) — Čikagoje.

Kretingoje nesutikau nė vieno pažįstamo žmogaus. Kolegoms mokytojams ir mokiniams buvau mįslė. Truputį savo veidą parodžiau, kalbėdamas 1941 Kretingos kapinėse Vėlinių vakarą. Netrukus, turbūt kiek „sušnipinėję” apie mane, du vyriausios klasės mokiniai pasisakė esą ateitininkai ir pakvietė mane globoti slaptą ateitininkų kuopą. Tai buvo ta pati klasė, kurioje mokėsi dabartinis Darbininko redaktorius Antanas Bučmys — tėvas Kornelijus, OFM, ir Julius Veblaitis, geras smuikininkas ir LB veikėjas New Jersey valstijoje. Yra ir daugiau tos klasės mokinių, pasitraukusių į Vakarus. Vienas iš tų, kurie mane kvietė globoti ateitininkus, Jonas Žutautas, kiek girdėjau, buvo apmokytas desantininkų kursuose Vokietijoje, grįžo Lietuvon ir žuvo Kretingos apylinkėse saugumiečių pasalose.

1941-42 mokslo metų žiemą mudu su mokyt. Eduardu Balsiu (kompozitorius Lietuvoje, miręs 1984) savaitgaliais organizuodavome iškylas į aplinkinius miestelius. Mokiniai, dažniausiai pradžios mokyklų patalpose, atlikdavo savo paruoštas programėles, kuriose dažnai prasimušdavo antinacinės nuotaikos. Po vienos tokios iškylos pakvietė pas save ūkio reikalams savo įstaigą Kretingoje turėjęs vokietis ir įspėjo, kad prieš mane atėjęs skundas, jog aš vadovaująs prieš vokiečius nukreiptam judėjimui. Tas vokietis buvo vyresnio amžiaus žmogus, nepartinis, katalikas ir iš to skundo išvadų nedarė, tik pasakė: ,,Jei skundas būtų patekęs į gestapo rankas būtų buvę blogiau”. Pažadėjau mokinių programas kontroliuoti. Vėliau sužinojau, kad skundą parašęs vieno valsčiaus viršaitis, kurį mokiniai savo kupletuose būk įžeidę. Kretinga yra tik 1 km nuo Klaipėdos krašto sienos. Visą laiką čia maišėsi daug vokiečių — uniformuotų ir civilių. Karių ešalonai pro čia traukiniais traukė į šiaurės rytų frontą, sužeistieji grįžo Vokietijon. Čia daug buvo prikirmiję ir gestapininkų. Mat tuo metu 20 km platumo Lietuvos teritorijos pasienio juosta buvo tiesioginėje Tilžės gestapo žinioje. Toliau nuo tos juostos priklausė Kauno gestapui. Klaipėdos gestapas, Tilžės padalinys, turėjo daug lietuviškai kalbančių gestapininkų. Į vieno tokio, Berento, rankas patekau ir aš.

Kaip vėliau išaiškėjo, tarp Kauno ir Tilžės gestapų buvo blogi santykiai. Kauniečiai pretendavo ir į 20 km juostą. Kretingoje labai blogą vardą turėjo Kretingos lietuvių saugumo viršininkas Jakys, Tilžės-Klaipėdos gestapo globotinis. Prieš jį buvę daug skundų lietuvių ir vokiečių įstaigoms, bet Tilžės gestapas niekam neleido jo paliesti. Tik kai Tilžės gestapas prarado 20 km juostos kontrolę, Jakys buvo areštuotas ir patalpintas Kauno kalėjime. Ten arčiau jį teko pažinti.

Naudodamas turimus keliavimo traukiniais leidimus, atsiveždavau pogrindžio literatūros. Ją išplatindavo patikimi mokiniai, daugiausia ateitininkai. Visada pasirūpindavau, kad jos turėčiau prieš atostogas, kad lengviau patektų į kaimus. Literatūros vežimas buvo pavojingas, nes kartais patys vokiečiai Kretingos stotyje patikrindavo atvykstančių ir išvykstančių keleivių lagaminus. Bet mane lydėjo laimė. Iš vagono su nedideliu lagaminėliu lipdavau paskutinis, pas^; .arėjęs pro langą, ar perone nėra įtartinų ženklų.

Gestapo akis tačiau mane gan anksti pastebėjo. Laikas nuo laiko pasiekdavo gandai, kad galįs būti areštuotas. Jausdamas pavojų, nusibrėžiau tokią elgesio liniją: viešose kalbose kalbėti tik apie lietuvius ir Lietuvą ir neliesti vokiečių. Bet susidarydavo keblių situacijų. Pvz., 1942 Hitleriui sukako 53 metai. Iš anksto buvo pasakyta, kad antros pamokos metu dirbą klasėse mokytojai turi tą sukaktį paminėti. Man išpuolė pamoka 4 ar 5 klasėje. Galvojau ir taip ir šiaip, bet galvosūkį išsprendė Kazimiero Mockaus redaguojama Žemaičių žemė. Gavau ją laiku su straipsniu „Fuehreris-išvaduotojas''. Paprašiau vieną mokinę straipsnį perskaityti. Baigus, ranką pakėlė gabus mokinys, kietasprandis žemaitis, pavarde Šiliauskas, ir pasakė:

—    Nė Hitleris ėjo Lietuvos vaduoti, nė ko. Ne dėl Lietuvos, bet dėl savo interesų vokiečiai susikibo su rusais.

Aš bandžiau prieštarauti:

—    Jei, sakykime, žmogus į mišką eina grybauti. Bet netikėtai pamato prie medžio pririštą pusgyvį žmogų. Tam žmogui jis išgelbsti gyvybę. Ar nemanote, kad išgelbėtasis neturi jausti padėkos savo išgelbėtojui, nežiūrint, kad šis ėjo grybauti.

Aš pastebėjau, kad Šiliauskas panarino galvą, ieškodamas žodžių atsikirsti. Ir surado:

—    Pone mokytojau, bet ar išgelbėtasis turi būti dėkingas vadinamam išgelbėtojui, jei nuleidęs nuo medžio pradeda jį čaižyti botagu?

Visa klasė savo draugui nuplojo, o aš leidau mokiniui laimėti diskusijas su mokytoju.

Gestapo provokacijos

1942, kažkada prieš Kalėdas, vėl pasiekė gandas, kad galiu būti areštuotas. Neprisimenu, ar tai buvo prieš ar po pasikalbėjimo su vokiečių žemės ūkio reikalams įstaigos vedėju. Maždaug tuo pačiu metu vieną vakarą pas mane atėjo 4 kl. mokinys Urbonaitis (?), kuris buvo gerokai vyresnis negu tos klasės amžiaus vidurkis ir pasakė esąs vokiečių gestapo paieškomas. Mat tėvų namuose, kažkur apie Gargždus, gestapas padaręs kratą, radęs pogrindžio literatūros ir ginklą. Jis turįs dingti, bet nežinąs kur.

Aš jį kiek pabariau už žioplumą, įspėjau, kad šiąnakt nenakvotų namuose, o ryt vakare vėl ateitų pas mane. Rytojaus dieną susisiekiau su miesto savivaldybės tarnautoju Kavaliausku, kurio dvi sesutės mokėsi gimnazijoje. Jis pažadėjo man padėti. Aš iš gimnazijos archyvo paėmiau savo auklėjamosios klasės mokinio Augustino Raudonio (miręs Lietuvoje) gimimo metrikus ir Urbonaičio nuotrauką, nunešiau Kavaliauskui, ir jis padarė asmens pažymėjimą. Burmistras pasirašė. Artimiausią savaitgalį, panaudodami turimus keliavimo leidimus, išvykome į Vilnių. Apkrečiamųjų ligų ligoninėje ūkvedžiu dirbo mano svainis Antanas Giniotis (gyvena Čikagoje), ir jis „Augustinui Raudoniui” davė darbą.

 „Raudonis" — Urbonaitis pasiliko Lietuvoje.

Grįžęs iš Vilniaus Kretingon, radau padėtį ramią. Niekas manęs neieškojo nei gimnazijoje, nei namuose.

Laikas nuo laiko paštu gaudavau antivokiško turinio lapelius. Įtardavau, kad tai yra gestapo provokacijos, ir lapelius sunaikindavau. Bet kartą gavau laišką, kuriuo tiesiog kreipiamasi pavarde į mane ir „pavedama" man suregistruoti Kretingos apskrityje pas gerus lietuvius patriotus esančius ginklus ir pasirūpinti juos laikyti gerame stovyje, kad „momentui atėjus, galėtume atsiskaityti su mirtinais Lietuvos priešais:, vokiečiais ir bolševikais". Laišką pasirašė „Vilniaus įgaliotas" su kažkokiomis raidėmis, kurių reikšmės negalėjau suprasti.

Dabar man neliko mažiausio abejojimo, kad tai gestapo darbas. Rašomosios mašinėlės šriftas buvo vokiškas, rašantysis laišką lietuvių kalbą mokėjo, bet vietomis suklupo ir save išdavė. Iš 3-4 suklupimų dar ir šiandien prisimenu vieną: „Mes okupantai", vietoje „mes okupuoti". Per daug įtartinas buvo siuntėjas „Vilniaus įgaliotas", o dar labiau, kad laiškas antspauduotas Kretingos pašte.

Nutariau to laiško nenaikinti, o perduoti Kretingos lietuvių saugumui. Jakys jau buvo areštuotas, o saugumo viršininku paskirtas J. Žinojau, kad jis geras vyras. Jei ir nepriklauso pogrindžiui, bet su juo bendradarbiauja.

Savo lydraštyje, prie kurio prijungiau gautą laišką, pažymėjau, kad ir anksčiau gaudavau panašių laiškų, bet juos sunaikindavau. Laiškai kartojasi, todėl prašiau saugumą išaiškinti laiškų siuntėją. Asmeniškai nuėjau į saugumą ir pareiškimą perdaviau J. Jis viską perskaitė ir pasakė, kad įtartina. Po to daugiau tokių laiškų nebegaudavau.

Vokietijoje sutikau J. ir paklausiau, ką jis su mano pareiškimu padaręs. Jis pasakė, kad išvertęs į vokiečių kalbą ir perdavęs gestapui.

Sprendimas laišką perduoti saugumui buvo labai teisingas žingsnis, nes man daug padėjo tada, kai tardymų metu gestapas spaudė mane dėl pogrindžio spaudos.

Kilpa veržiama

Negaliu prisiminti laiko, bet tai turėjo būti 1942 pabaigoje ar 1943 pradžioje, kai sužinojau, kad areštuotas mano LLA kontaktas K. Asmeniškai manęs tai nebaugino, nes mano šiokia tokia veikla, kuri nepatiko gestapui, buvo mano paties išmonė, o ne veikla LLA rėmuose. Iš K. buvau gavęs instrukciją, kaip minėti Vasario 16, gal dar porą informacijų, ir tai tiek. Galvojau, jei mano priklausymas LLA iškiltų, didesnės bylos dėl to nesusidarytų. Žinoma, tuo laiku nepagalvojau, ką iš vis LLA galėjo daryti ir kas gestapui žinoma. Taip pat negaliu pasakyti, kada K. iš kalėjimo išėjo, tik kiek stebėjausi, kad jis manęs nekontaktuoja.

Vaizdas iš Kryžių kalno Lietuvoje.

Tuo metu nežinojau ir vėliau nesužinojau, ar mano priklausymas LLA gestapui buvo žinomas ir ar K. iš kalėjimo jau buvo paleistas, kai vieną vakarą pas mane į namus atėjo turbūt 5 klasės mokinys (tai turėjo būti 1943 vasario mėn.) ir nedrąsiai pasakė turįs man kai ką svarbaus pasakyti. Mokinio pavardės jau nebeprisimenu. Kai paklausiau ką, jis atsakė, kad gestapas privertęs jį mane šnipinėti. Paklausus, kodėl gestapas pasirinkęs jį, paaiškino, kad pirmuoju bolševikmečiu mokęsis Plungės gimnazijoje ir priklausęs komjaunimui. Kad užsimaskuotų, persikėlęs į Kretingos gimnaziją, bet gestapas išaiškinęs ir pagrasinęs areštu, jei atsisakytų šnipinėti Kojelį. Paklausiau, ką gestapas nori žinoti apie mane. Jis pasakė, — klausytis, ką aš kalbu viešai, klasėse ir privačiai su mokiniais, stebėti su kuo draugauju, ar nepažįstami žmonės lankosi pas mane, kada ir kur išvykstu ir kt.

Mokiniui pasakiau, kad gal jam ir neįmanoma nuo pažado atsisakyti, bet jis galįs daugiausia girdėti mano pasisakymus mokymosi, drausmės, mokyklos remontų ir panašiais klausimais ir apie tai gestapui raportuoti. Palinkėjau sėkmės ir jį išleidau. Bet vėliau, savo seklį stebėdamas, susidariau įspūdį, kad jis apie mane nori viską žinoti.

Neišlaikau sau duoto pažado

Buvau sau davęs pažadą viešai nekalbėti prieš vokiečius. Bet pažadą sulaužiau. O tai įvyko tada, kai 1943 pradžioje jiems nepasisekė suorganizuoti lietuvių SS legioną. Įvykdę represijas prieš Lietuvos inteligentiją ir aukštąsias mokyklas, vokiečiai vėl leidosi su lietuviais į pokalbius. Kaune ir provincijos miestuose prasidėjo konferencijos kompromisams surasti. Kretingoje tokią konferenciją kovo ir balandžio mėnesį sukvietė apskrities viršininkas Mečys Šimkus (miręs Čikagoje), pažįstamas iš Kražių gimnazijos, nors Kretingoje ir nesibičiuliavome. Konferencijon buvo pakviesta apie 20 asmenų, daugiausia valsčių viršaičiai, Palangos ir Kretingos burmistrai ir kai kurie kiti nepažįstami žmonės. Iš Kretingos gimnazijos buvo pakviestas direktorius Gedgaudas ir aš. Stebėjausi dėl savęs, nes spėjau, kad dėl kviečiamųjų turėjo būti tariamasi su gestapu. Bet gestapas galbūt turėjo savo tikslus. Konferencijos metu ir sulaužiau savo pažadą.

Iš Palangos atvyko dr. Jonas Šliupas. Mačiau, kaip jis majestotiškai sėdėjo užpakalinėje sėdynėje poros arklių traukiamame vežime su vežėju. Iš Kauno ar Vilniaus atvyko pulk. A. Birontas ir žemės ūkio tarėjas (?) A. Ramanauskas, buv. Telšių apskr. viršininkas. Posėdžiui, visai neutralią poziciją laikydamas, vadovavo Šimkus. Pirmiausiai kalbėjo tolimieji svečiai. Birontas įtikinėjo, kad nereikia bijoti fronto, nes žuvimo pavojus yra nedidelis. Jis pats dalyvavęs daugelyje kovų. Pateikė statistikas, kiek tonų švino ginklai turi išmesti, kol nukauna vieną kareivį. Ramanauskas prie reikalo organizuoti lietuvių karines jėgas priėjo iš kito požiūrio. Jis dėstė taip: lietuviams savo karines pajėgas reikia turėti, išeinant iš Lietuvos interesų. Jei vokiečiai karą laimės, ir mes laimėsime su laimėtoju, jei pralaimėtų, — tai kariuomenė bus reikalinga kovai su rusais ir lenkais.

Pabaigus svečiams kalbėti, Šimkus paprašė pasisakyti dalyvius. Aš žiūrėjau į dr. Šliupą, laukdamas drąsaus pasisakymo. Bet Šliupas tylėjo. Nejaukioje tyloje paprašiau balso ir oponavau Ramanauskui. Aš sakiau priešingai: kovodami vokiečių pusėje pralaimėsime bet kuriuo atveju. Jei vokiečiai karą laimės, mes nieko negausime. Nurodžiau, kad patys vokiečiai to neslepia. Nacionalsocialistų partijos organas „Das Schwarze Korps" neseniai buvo atspausdinęs tuo klausimu straipsnj, kurį išvertęs paskelbė lietuviškas laikraštis, rodos Šiauliuose ėjusi Tėviškė. Tuo metu tą faktą aš gerai žinojau. Gi jei vokiečiai karą pralaimėtų, kartu pralaimėsime ir mes. Nei su rusais, nei su lenkais kariauti nebeteks.

Po manęs labai drąsiai ir jausmingai pasisakė kun. Petrauskas, rodos, Gargždų klebonas. Jis sakė, kad Lietuvos jaunimas kariauti į Rusiją neis. Jis labiau norėtų savo kūnais patręšti Lietuvos laukus ir pamiškes, negu Rusijos. Dar kalbėjo vienas kitas, bet nieko nepasakė.

Neišsivysčius diskusijoms, apskrities viršininkas diskusijų toliau tęsti pakvietė užkandžių. Aš užkandžių nėjau ir kiek susijaudinęs grįžau gimnazijon. Buvo graži, saulėta diena. Gimnazija žinojo, kur mudu su direktorių buvome išėję. Lauke laukė mokiniai. Aš papasakojau, kaip buvo. Mačiau, kaip viską išgirsti stengiasi mano seklys. Mokytojų kambaryje papasakojau ir mokytojams.

Kai grįžo direktorius Gedgaudas, jo klausiau, ar ir vaišių metu dr. Šliupas nieko nekalbėjęs.

— Kalbėjo, — atsakė direktorius, — bet jis įtikinėjo, kad su vokiečiais reikia siekti kompromisų. Vokiečiams reikia padėti, nes bolševikų grįžimas Lietuvai būtų baisi nelaimė.

Taip pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime mačiau ir rankos paspaudimu pasveikinau talentingą, jaunystėje kovingą ir kontraversinį lietuvį dr. Joną Šliupą, bet iš jo lūpų neišgirdau nė vieno žodžio. Jo jaunų dienų kovingumas buvo dingęs.

Baigiasi areštu

Mokslo metai 1943 baigėsi be nuotykių. Tik pavasarį, egzaminų metu, gestapas atėjo areštuoti kažkokį mokinį. Mudu su direktoriumi buvome išleidžiamosios klasės matematikos egzaminuose. Direktorių iškvietė iš egzaminų salės. Bet to įvykio detalių nebeprisimenu, tik tiek žinau, kad gestapas to mokinio nerado. Asmeniškai nebejaučiau gestapo statomų spąstų, bet gestapas nebuvo manęs pamiršęs. Po vasaros atostogų 1943 grįžus į mokyklą, pradėjome organizuoti naujus mokslo metus. Viskas atrodė ramu ir taikinga. Tik vieną dieną, su Radžiu šeima valgant pietus, prieš einant į pamokas (Kretingos gimnazijos patalpose prieš pietus dirbo pradžios mokykla), pasibarškinęs į duris, įėjo nė vienam iš mūsų nepažįstamas žmogus. Neaukštas, odiniu pusšvarkiu apsivilkęs, vėjo nugairintu veidu, panašus į jūrininką, ir pasakė norįs pasikalbėti su manimi.

Visiems girdint jis paklausė, ar aš žinąs, kur galima pirkti ,,zeimerį" (lentoms pjauti motorinį pjūklą). Aš negalėjau suprasti, apie ką jis kalba ir žiūrėjau į akis. Jis akimis ir nežymiu galvos judesiu davė ženklą eiti su juo. Išėjome į prieangį, ir jis tada pasakė, kad vakar iš Kauno atvykęs gestapas manęs areštuoti. Į jokius paaiškinimus nesileido ir tuoj išėjo.

Svarsčiau, ar čia tikras įspėjimas, ar nauja provokacija. Niekam nieko nesakiau, tik prieš išeidamas į mokyklą sunaikinau galinčią inkriminuoti medžiagą. Sunaikinau ir turimus geležinkeliais keliauti leidimus. Vakaras praėjo be nuotykių, ir taip pat naktis. Kitą dieną po pusryčių išėjau į gimnazijos mokytojų kambarį kažką parašyti mokyklos rašomąja mašinėle. Savos neturėjau. Netrukus į mokytojų kambarį įbėgo ašarodama viena iš Radzyčių ir pasakė, kad į namus atėję du gestapininkai, ieškodami manęs. Pasikalbėję su mama ir išėję. Mama pasiuntusi ją man apie tai pranešti. Grįžau namo. Ponia Radzienė pasakė, kad buvę du vyrai. Vienas gestapo uniformoje, antras civiliai apsirengęs. Paklausę, kur aš esąs. Ji atsakiusi nežinanti, nors aš buvau pasakęs, kur išeinu. Paklausę, kur mano kambarys. Įėję, pasižvalgę ir išeidami paprašę, kad aš užeičiau į gestapą. Norį pasikalbėti.

Dabar tariausi su direktoriumi Gedgaudu, savo draugu Balsiu ir pora kitų mokytojų. Sprendžiau klausimą: slėptis ar eiti į gestapą? Apsisprendžiau eiti dėl šių motyvų: nenorėjau pasitraukti iš gimnazijos, apie areštą buvo kalbama kelis kartus praeityje, o taip pat dariau prielaidą — jei ir sulaikytų, niekur giliau prisikasti negalėtų ir už kelių dienų paleistų. Bet sprendimas buvo klaidingas.

Keli žmonės sekė mane, einantį į gestapo įstaigą, kuri buvo nelabai toli nuo gimnazijos. Aš nebeišėjau. Įvyko areštas ir pradžioje paminėtas preliminarinis tardymas.

Iš kalėjimo į kalėjimą

Po tardymo, surakinę rankas, išvedė laukan ir įsodino į atvirą automobilį. Prie vairo atsisėdo jaunas civilis. Vėliau sužinojau, kad tai Klaipėdos gestapininkas Berentas. Kalbėjo gerai lietuviškai su lengvu klaipėdietišku akcentu. Girdėjau, kad būk aspirantu baigęs mūsų karo mokyklą. Kiti du uniformuoti, — vyresnio amžiaus. Pirmiausiai nuvežė mane prie mano namų ir kambarėlyje padarė paviršutinišką kratą. Paėmė laiškus. Ponia Radzienė skubiai paruošė ryšulėlį su baltiniais ir kitais būtinais reikmenimis. Gailėjausi jos, kuri dėl manęs labai jaudinosi. Ir mažosios Radzytės. Aš buvau ramus. Išvažiavome. Netoli bažnyčios ant šaligatvio stovėjo du uniformuoti pilvūzai. Sustojo ir sveikinosi. Vienas kišo ranką ir man. ,,Atsiprašau", pasakiau vokiškai. Berentas paaiškino, kad aš areštuotas. Toliau važiuojant, mačiau einant kelis mokinius, kurie nepastebėjo vežamo mokytojo. Eidamas gatve, nepastebėjo ir Juozas Truškauskas, rūpestingas tėvų komiteto narys, kurio dvi dukrelės buvo mano auklėjamoje klasėje — Irena Regienė (dabar Čikagoje) ir Elenutė (dabar Bandžiulienė, Los Angeles).

Atvežė į Palangą ir patalpino miestelio daboklėje. Patalpa tuščia, tik ant grindų trys šiaudais kimšti čiužiniai. Atsisėdau ant vieno. Visokios mintys veržėsi į galvą, nors jokie mąstymai pagelbėti jau nebegalėjo. Bet greit mintis išblaškė blusos. Tūkstančiai jų šoko iš čiužinių. Gal ir gerai, nes mąstymams neliko laiko. Reikėjo kovoti su blusomis. Nusimovęs kelnes ir nusivilkęs švarką, daužiau į sieną. Prie čiužinių nesiartinau. Pavakarį sargas atnešė kažkokios sriubos. Paragavau. Paskui atsidarė durys ir vienas pats įėjo Kretingoje mane tardęs Gottschalk. Pakalbėjęs kiek, paklausė, ar aš turįs daug pinigų. Atsakiau, kad neturiu. Nieko daugiau nesakęs, iš daboklės išėjo. Pradžioje nesupratau, kodėl jis to manęs klausė. Paskui pradėjau galvoti, kad jis galbūt būtų leidęs man iš daboklės „pabėgti”, jei būčiau pasiūlęs kyšį. Kai iš Vokietijos po kelių mėnesių mane nuvežė į Kauną, Gottschalk vedė pagrindinius tardymus. Nebuvo baisiai piktas gestapininkas, nors savo vertėjui Heltkei leido savivaliauti ir mane mušti. Buvo kilęs iš Silezijos, kalbėjo lenkiškai.

Kiek prisimenu, jau sutemus, vėl atsidarė durys, ir į daboklę įėjo gerokai už mane vyresnis lietuvis, Duris kažkas uždarė ir užrakino. Supratau, kad naujas kalinys. Pasakė pavardę, — Juozas Mockus, Palangos pašto tarnautojas. Įtariamas dalyvavimu LLA pogrindžio organizacijoje. (Mockus, kiek žinau, iš Vokietijos atvyko į Kanadą.)

Vaizdas iš Kryžių kalno Lietuvoje.

Kovodamas su blusomis, kalbėjausi su naujai pažintu LLA nariu. Jis papasakojo įdomią istoriją apie mūsų abiejų pažįstamą LLA narį K., kuris buvo mano kontaktas. K. buvęs areštuotas ne už dalyvavimą LLA veikloje, bet neteisingai įskųstas organizavimu priešvokiško pogrindžio, kurio tikslas — puldinėti nuo bolševikų besitraukiančius vokiečių dalinius, sprogdinti tiltus ir kitaip vokiečiams kenkti. Jis buvęs baisiai Tilžės gestapininkų kankintas, kad nebeišlaikęs kankinimų ir pasirašęs po visais kaltinimais. Buvęs nuteistas mirti. Bet jo energinga žmona, gelbėdama vyrą, pasiekusį ne tik Kauno, bet ir Berlyno gestapą. Berlynas davęs įsakymą K. perkelti į Kauną ir pravesti iš naujo tardymą. Kaune jis visus kaltinimus paneigęs. Tilžės budeliai nesutikę atvykti į Kauną stoti akistaton. Tada Berlynas 20 km pasienio zoną iš

ėmė iš Tilžės kontrolės ir priskyrė Kauno gestapui. Tuo būdu K. savo kančiomis Mockų ir mane išgelbėjo iš Tilžės gestapininku nagų. Todėl ir mudu areštavo ne Tilžės, bet Kauno gestapas. Kaunan iš Vokietijos sugrąžino tardymams.

Išvengęs mirties, K. Kažkaip prasitarė apie priklausymą LLA ir, matyt, paminėjo mūsų pavardes.

K. buvo paleistas prieš mūsų areštą. Tačiau kankinimų ir mirties sprendimo buvęs taip paveiktas, kad grįžęs į namus nieko nebenorėjęs matyti, nei kalbėti.

„Ištvermės, ponas mokytojau”

Kitą dieną, vieną su antru surakintus, Berentas automobiliu „pajūriais, pamariais” iš Palangos nuvežė į Klaipėdos gestapą, o iš čia, atlikus formalumus, atsidūrėme Klaipėdos kalėjime.

Būtų galima plačiai rašyti apie gyvenimą Klaipėdos kalėjime, tačiau, trumpindamas, pasitenkinsiu keliais epizodais.

Visą laiką, 6 ar 7 savaites, buvau laikomas vienutėje. Tik kokiai savaitei ar 10-čiai dienų buvo įkėlę du ukrainiečius darbininkus, dirbusius kažkuriame Klaipėdos fabrike. Jų nusikaltimas nebuvo didelis, — tik drausmės sulaužymas. Ilgą laiką vienam sėdėti baisiai liūdna. Gerai, kad davė darbo. Turėjau lipdyti popierinius maišelius. Gaudavau indą klijų ir atitinkamo dydžio sukarpytą rudą popierių. Lipdžiau šonus ir, sulankstęs, dugną. Dirbdavau greitai, kad laikas greičiau bėgtų. Sekmadieniais dirbti nereikėjo. Kai kada išvesdavo trumpam pasivaikščiojimui kalėjimo kieme. Vaikščiojau irgi vienas. Mockaus, rodos, niekad nesutikau. Jei prižiūrėtojas vesdavo koridoriumi ir iš kito galo ateidavo kitas kalinys, tai vienas iš kalinių turėdavo nusisukti į sieną, kol antras praeidavo. Vieną kitą kalinių galėdavai sutikti, kai rytą išleisdavo į prausyklą, ir šeštadieniais, kai išvesdavo į koridorių barzdos skusti. Turint jautresnę odą, barzdos skutimas buvo nemaloni operacija. Skusdavo atšipusiu skustuvu, ir kameron grįždavai sukruvintu, skaudančiu veidu.

Barzdaskučiai, maisto išnešiotojai, kalinių rūbų išdavėjai Vokietijos kalėjimuose, kaip kažkas sakė, buvo dažniausiai homoseksualai. Jie buvo nepavojingi, bet ilgalaikiai kaliniai, nes pagauti už tą „sportą” gaudavo standartinę 7 metų bausmę.

Neprisimenu, kokiose aplinkybėse sutikau anksčiau už mus areštuotą Kretingos gimnazijos mokinį Simoną Daukantą. Jis buvo gabus mokinys, kaimietiško charakterio, nelinkęs mokytojams pripažinti autoritetą. Jį areštavo atostogų Kretingon grįžęs lietuvis esesininkas. Pavardės nebeprisimenu. Privačioje kompanijoje Daukantas jam parodė pogrindžio laikraštį. Esesininkas vietoje jį labai sudaužė ir perdavė gestapui. Gestapininkai jį daug mušė, reikalaudami pasakyti, kur laikraštį gavęs. Daukantas atsilaikė. Mūsų susitikimas buvo labai trumpas, gal pusės minutės, bet niekam negirdint jis galėjo pasakyti „ištvermės, ponas mokytojau". Jo įgyta kalėjime patirtis jam davė teisę duoti patarimą mažiau patyrusiam mokytojui.

Maisto davė nedaug, bet švarų. Su noru suvalgydavau. Kameroje buvo tik lova, kurią reikėjo labai gražiai pataisyti, taburetė ir ant sienos kabojo spintelė sudėti valgymo priemonėm, dantų šepetukui, muilui. Ant lovos dienos metu atsisėsti nebuvo galima. Tik ant taburetės. Prižiūrėtojas nuolat stebėjo pro vilkelį, kartą pabandžiau pakilnoti rankas ir pasilankstyti, sąnarius pamankštinti, bet prižiūrėtojas tuoj sudraudė. Kartą sekmadienį priėjau prie spintelės, kuri buvo kampe ir prižiūrėtojas pro vilkelį negalėjo matyti, ir pabandžiau pajudinti. Spintelė judėjo, ir, tarsi stebuklas, iškrito lapas seno pageltusio laikraščio. Laikraštis lietuviškas, spausdintas gotiškomis raidėmis. Kiek prisimenu, vadinosi ,,Lietuwiszka Ceitunga", bet galėjo būti ir kitas vardas. Išleidimo datos nebuvo, iš teksto irgi nebuvo aišku, kada spausdintas. Tą „laikraštį" skaitydavau kelis kartus dienoje. „Prapuldavau" porai minučių iš stebėjimo lauko, išimdavau iš „slėptuvės" spausdintą lapą, paskaitydavau ir vėl spintele prispausdavau prie sienos.

Drausmė buvo kieta. Prižiūrėtojai, daugiausiai jauni, kalinius mušdavo. Kai tik įeidavo koks nors vokietis, turėjau raportuoti vokiškai: ,,53-ji kamera užimta vieno tardomojo". Tik vienas vyresnio amžiaus prižiūrėtojas neleisdavo raportuoti ir pasakydavo „Lehrer, Lehrer".

Į Tilžę ir Ragainę

Išskyrus Berentą, Klaipėdoje niekas kitas nei iš prižiūrėtojų, nei iš gestapininkų neprakalbėjo lietuviškai. Berentas du kartus mane pėsčią vedė iš kalėjimo į gestapo būstinę. Aš dryžuota kalinio uniforma, priekyje surakintomis rankomis žygiavau gatve, Berentas ir kitas gestapininkas, sukišę rankas į brangių paltų kišenes, ėjo šaligatviu. Pirmą kartą vedė kažką pasirašyti, antrą — prieš išvežant į Tilžę. Žmonės šaligatviuose, ypač ponios brangiuose kailiuose, išgąstingomis akimis žiūrėdavo į mane. Turbūt galvojo, jog baisus žmogžudys.

Koks jausmas lydėjo mane? O gi aš džiaugdavausi tais „pasivaikščiojimais", nors mano maža uniforminė kepurė sunkiai laikydavosi ant galvos. Reikėjo balansuoti, kad nenukristų, nes surakintomis rankomis nebuvo galima jos prilaikyti. Būtų netiesa, jei sakyčiau, kad areštas, tardymai ir kai kurios kitos sunkesnės situacijos nekėlė baimės. Bet man buvo aišku, kad vyksta Teisiojo valios grumtynės su niekšų fizine jėga. Pasirinkimo nėra ir būti negali. Net nesigailėdavau, kad Kretingoje ėjau į gestapą. Visos jėgos dabar turi būti sukauptos atsilaikyti prieš fizinę jėgą.

Skaitydamas dabar Keliuočio prisiminimus, atkreipiau dėmesį į jo kančią, kuri neapleido jo vienatvės svarstymuose, pokalbiuose su kitais, net ir sapnuose. Keliuotis turėjo būti kitos prigimties žmogus ir nepalyginamai daugiau iškentėjęs. Bet vien tik dėl tos ryškinamos kančios aš drįsčiau suabejoti Kęstučio Girniaus veikale padaryta prielaida, kad, grįžus Lietuvon bolševikams, Keliuotis būtų galėjęs organizuoti kokią nors rezistenciją.

Po antro apsilankymo gestape, kitą dieną vieną su kitu surakino visus tris — Mockų, Daukantą ir mane, nuvežė į geležinkelio stotį ir traukiniu išvežė į Tilžę. Tilžės gestapo kalėjime praleidome vieną ar dvi naktis, ir kaliniams vežioti autobusu išvežė į Ragainės sunkiųjų darbų kalėjimą.

Įvažiavus į kalėjimo kiemą, išlipome. Apsižvalgiau. Dieve, ant sienų iš po išblukusio dažo matosi šventi paveikslai. Čia kada nors turėjo būti vienuolynas.

Su mumis atvežė 18 jaunų ukrainiečių. Iš karto visus uždarė vienoje didelėje kameroje. Ukrainiečiai sakė, kad atvežti iš Kauno kalėjimo. Gyrė lietuvius, kad ir jiems davę maisto. Pasakojo ir džiaugėsi, kad Minskas apsuptas ir Vilniuje girdisi artilerijos šaudymas. Vienas aukštas ukrainietis atrodė baisiai: veidas pajuodęs ir iškreiptas, akys iššokę, kaklas kruvinai mėlynas, net rankos iškraipytos. Paklausiau, kas atsitiko. Jis papasakojo, kad jų brigada kur tai dirbusi, ir vokietis prižiūrėtojas įtaręs, kad jis paėmęs iš jo palikto pokelio žiupsnelį tabako. Už tai vokietis jam pritaikė savo teismą — surišo rankas užpakalyje ir už kaklo momentui pakorė ant medžio šakos. Jis praradęs sąmonę, bet nuleistas vėl atsigavęs. Kiek prisimenu, buvo praėję kelios dienos nuo to įvykio, ir jis dar taip atrodė.

Taip reprezentavosi vokiečių tauta, kuri norėjo valdyti pasaulį.

Po kelių valandų iš pereinamosios kameros mus išskirstė į nuolatines. Kai Klaipėdos kalėjime mus tris vieną nuo kito izoliavo, Ragainėje visus tris lietuvius patalpino vienoje kameroje. Buvo smagu. Grįžę iš darbo vakarais ir sekmadieniais visą dieną galėjome kalbėtis. Su Daukantu grįždavome į Kretingos gimnaziją. Jis atvirai pasakodavo apie mokinių pažiūras į mokytojus, jų nuotaikas ir mokytojams krėstas išdaigas. Pasakojo apie savo patirtą kankinimą Klaipėdoje. Manęs, kad ir mane tas pats laukia.

Neprisimenu, kur dirbo mano draugai, bet aš buvau paskirtas į audyklą. Buvome karo pramonės dalis — audėme kilimus į tankus. Didelėje salėje buvo gal 32 staklės, panašios į kaimo stakles Lietuvoje, su nytimis, nytims keisti pakojomis, šaudyklėmis. Apmatai buvo iš celofano, kažkokio grubaus pluošto ir plastikos siūlų. Tokios pat medžiagos buvo ir ataudai. Išaustus kilimus izoliacijai nuo karščio dėdavo į tankus. Per vidurį salės buvo takas, kuriuo vaikščiojo prižiūrėtojas, karo veteranas be vienos rankos. Senieji kaliniai pasakojo, kad anksčiau buvęs baisiai piktas ir nepadarančius normos formaliai lazda užmušdavęs. Sušvelnėjęs, kai vokiečiai pradėjo patirti didelius pralaimėjimus frontuose. Vienrankis buvo jaunas vyras, hitlerinio auklėjimo derliaus. Kartą jis nusivedė mane į kitą patalpą, kurioje iš didžiulių celofano lapų kiti kaliniai pjovė siūlus, panaudodami vartotus barzdai skusti peiliukus. Vokietis draugiškai kalbėjo ir gyrėsi, kaip Vokietija sugeba viską sunaudoti. Paklausė, kokia mano profesija.

Ragainėje išbuvome apie mėnesį, ir per tą laiką man darbo norma nebuvo nustatyta. Nepastebėjau, kad būtų taikomos sankcijos dėl normų neišpildymo ir kitiems kaliniams.

Klaipėdos kalėjime kaliniai, nors ir nedaug jų mačiau, neatrodė sunykę, kaip Ragainės kalėjime. „Pasidarysi toks kaip mes”, man pasakydavo. Pradėjau greit nykti ir aš.

Lietuviai kaliniai ir lietuviškai kalbą tarnautojai

Palyginus su Klaipėdos kalėjimu, Ragainėje prižiūrėtojai buvo vyresni ir režimas švelnesnis. Klaipėdoje kelis kartus mačiau, kaip prižiūrėtojai mušė kalinius dideliais raktais ir spardė kojomis. Spyrė ir mums su Mockumi pirmą dieną, įleisdami į „nuutėlinimo” (Entlausung) patalpą. Ragainės kalėjime nė karto neteko matyti, kad kaliniai būtų buvę mušami, nors gan dažnai tekdavo matyti išeinančius į darbą ir grįžtančius kalinius, o taip pat didelėmis grupėmis buvome vedami į kiemą pasivaikščioti. Nemanau, kad visus vedė pasivaikščioti. Greičiausiai tik dirbančius viduje. Netvirtinu, kad nemušė, bet man neteko matyti.

Su kitais kaliniais susitikdavome ir pasikalbėdavome rytą prausykloje. Kartą, neprisimenu dėl kokios priežasties, mane nusiuntė į pirmo aukšto prausyklą (mūsų kamera buvo antrame aukšte), ir aš nustebau, kad prie manęs priėjo vyras, pasisakė esąs čekas, Ispanijos civilinio karo dalyvis, ir paprašė perduoti kojines vienam mūsų aukšte laikomam kaliniui. Jis gyrė komunizmą ir rusus. Kai aš papasakojau apie komunistų įvykdytus žiaurumus Lietuvoje ir apie didžiuosius trėmimus, jis paklausė (kalbėjo vokiškai):

—    Kur lietuvius išvežė?

Aš paminėjau Altajų. Tada jis maždaug taip kalbėjo:

—    O, Altajus. Aš ten esu buvęs. Tai puikiausias kraštas. Vaisių pilni medžiai. Gausybė laukinių paukščių. Vaikai bėgioja po laukus ir renka paukščių kiaušinius. Ten jūsų žmonėms bus gerai, toli nuo karo.

Losangeliečiai LFB tarybos nariai: Algis Raulinaitis, Edmundas Arbas, Juozas Kojelis ir dr. Zigmas Brinkis. Nuotr. E. Arba.

Gerai neprisimenu, bet tas jo nurodytas kalinys, rodos, dirbo irgi audykloje; tą pačią dieną naujas, vilnones kojines jam perdaviau. Taigi, Ragainės kalėjime pasitarnavau komunistams. Jie ir čia buvo susiorganizavę. Kaip dabar galvoju, man to nereikėjo daryti. Juk galėjo būti gestapo provokacija.

Iš buvimo Ragainės kalėjime atsimenu, kad čia sutikau du brolius lietuvninkus nuo Karaliaučiaus, rodos, pavarde Kecoriai, kuriuos, kaip tvirtino Los Angeles gyvenęs mažlietuvis Hermanas Tumas, naciai nužudė. Tumas vėliau po mūsų kelionę tomis pačiomis vietomis pakartojo, tik priešinga kryptimi — iš Lietuvos į Vokietiją. Ragainės kalėjime jis Kecorius irgi sutiko.

Aš su vienu iš brolių Kecorių trumpai pasikalbėjau kitą rytą nuo mūsų į Tilžę atvežimo. Išrikiavo didelį būrį turbūt vakardieną atvežtų kalinių ilgame koridoriuje dviem eilėm. Šalia manęs stovėjo aukštas, civiliais rūbais apsirengęs vyras su nesveika koja. Nešiojo ortopedinį batą. Kiek toliau, — kitas į jį panašus kalinys. Visi kiti kaliniai aprengti kalinių uniformomis. Priekyje stovėjo jaunieji ukrainiečiai, kuriuos minėjau anksčiau. Stambokas prižiūrėtojas aiškino kalėjimo taisykles. Ypatingai pabrėžė, kad kaliniai nepamestų išduotų kojinių. Prižiūrėtojas kalbėjo vokiškai, o ukrainiečiai nesuprato. Daugelis jų nežymiai šypsojosi. Vokietis rankose turėjo kojinių porą, mosikavo jomis ir šaukė: „Ščerpetki, ščerpetki". Atrodė, kad ukrainiečiai nesuprato, apie ką eina kalba, ir vis šypsojosi. Tada prižiūrėtojas suriko lietuviškai:,,Nesijok, riupuže, kad diuosiu į sniukį, tai apsiš...”. Bet tas grasinimas, po patirties Klaipėdoje, neatrodė labai piktas.

Tuo metu kai prižiūrėtojas šūkavo, šalia stovėjęs vyras paklausė lietuviškai, iš kur aš. Pasakiau profesiją ir pavardę. Į klausimą dėl suėmimo priežasties turėjome trafaretinį atsakymą, — kaltinami veikimu prieš vokiečius. Tada mano kaimynas pasakė savo pavardę ir pridėjo: „Mas esam lietuvninka nu Karaliaučiaus”. Antras vyras esąs jo brolis. Dar pasikeitėme keliais sakiniais, ir mane išvedė į audyklą. Nežinau, į kokius darbus buvo paskirti Kecoriai. Kalbėtis daugiau neteko. Porą kartų mačiau tik iš tolo. Hermanas Tumas (miręs Los Angeles mieste) man pasakojo, kad Kecoriai buvę stambūs ūkininkai ir finansavo Prūsijos lietuvių veiklą.

Kartą sekmadienio popietę atsidarė mūsų kameros durys ir pasirodė senesnio amžiaus prižiūrėtojas, kuris mėgdavo ant kalinių rėkti. Pakartotinai pasižiūrėjo į abi koridoriaus puses ir, stovėdamas tarpduryje, paklausė:

— Kaip yra lietuviškai — maudytis ar pliaukytis?

Su juo kalbėjome kokią dešimt minučių. Tradiciniai klausimai: iš kur, profesijos, dėl ko suimti. Paskui jis pats pradėjo pasakoti, kad buvęs pensijoje, gyvenąs netoli Ragainės, o į tarnybą kalėjime buvęs priverstas. ,,Aš negaliu suprasti, kodėl jauni vyrai čia veržiasi. Čia labai nemalonu dirbti. Greičiausiai jie nenori eiti į frontą”. Kalbėdamas, senukas visą laiką žvalgėsi į abi koridoriaus puses ir, uždarydamas duris, palinkėjo sėkmės.

Kai paskui jis ant kalinių šūkaudavo, žinojome, kad ne piktai. Tik vaidino prieš viršininkus.

(Tęsinys kitame numeryje)

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Alė Rūta— DAIGYNAS. Romanas, lyg ir tęsinys jos ankstyvesnio romano „Pirmieji svetur”. 567 psl. Išleido Lietuviškos knygos klubas, 1987. Kaina 12 dol.

Antanas Gailiušis— SAVANORIO DUKTĖ. Romanas iš lietuviškojo gyvenimo okupacijose ir išeivijoje. 381 psl.

Lietuviškos knygos klubo leidinys, 1987. Abi šios knygos gaunamos Drauge ir pas platintojus.

VARPAS, žurnalas tautos bei žmogaus laisvei, tautinei kultūrai ir lietuvybei. Nr. 22, 1987. Leidžia Varpininkų filisterių draugija. Redaguoja Antanas Kučys. Šio 223 psl. kaina 4 dol.