LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ TĘSTINUMO REIKŠMĖ

BALYS AUGINAS

Ar esate stebėję šiltadaržiuos auginamus retus atogrąžų augalus? Jie, atvežti iš karšto ir drėgno klimato ir persodinti šaltosios šiaurės paunksmėn, auga ir bręsta neįprastinėse sąlygose tik ypatingos priežiūros dėka. Netekę gimtosios dirvos syvų, jie gyvena ir minta svetimąja. Tačiau žydi ir mezga vaisių, meta lapus tik pagal savosios žemės įpročius. Ir, štai, kai mūsuose pavasaris —visa augmenija puošiasi įvairiaspalviais žiedais — tie, išplėšti iš savo dirvonų “tremtiniai”, barsto savo geltoną liūdesį svetimoje žemėje, ruošdamiesi žiemai. Ir kai musų žemelės veide sustingsta žiemos suledėjusi šypsena — jie, lyg tas atžagareiviškas dabita, einąs prieš laiko srovę su savo atgyvenusia mada — krauja pumpurus ir ruošiasi savosios padangės žydėjimo šventės paradui. Nes tada jų gimtinėje vaikšto pavasaris, ir jie elgiasi pagal savosios žemės nuo amžių nusistovėjusią tvarką.

Vėliavos Vasario 16-sios parade Vilniuje 1940 metais

V. Augustino nuotr.

Ir man nekartą tos svetimos ir lepios gėlės primindavo trapią jauną moterį. Ji ne savo tėvų žemėje sukūrusi šeimą, vistik sugeba išauginti savo meilės vaisių pagal senuosius prosenelių napročius. Išmoko jį melstis tėvų kalba, vaiko sieloje įžiebia savosios žemės ilgesio ugnelę. . . Ir tų besistiepiančių gyveniman atžalėlių širdyse gyvena motinos žemė su visais jos viltingais pavasariais ir nykiais rudenimis. Ir tas brangus ryšys su tėvų salimi nenutrūksta, kol mirties ranka jį nenukerpa.

Tad, stebint gamtos gyvenimą, savaime gimsta logiška patyrimo išvada: Savoji žemė natūralus lopšys ir augalo ir ... žmogaus.

Galbūt instinktyviai šitai jusdamas, žmogus kietai laikosi įsikibęs gimotsios žemės skverno.

Jis tarsi įauga žemėn su visais jo šalies įsikerojusiais medžiasi ir pagrįstai baiminasi žolės likimo, kuri, sausa ir nušienauta, metama ugnin. Nes ji tešildo tik svetimą židinį.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ TĘSTINUMO REIKŠMĖ

LIETUVOS KAVALERIJOS EKIPA ĮSRUTYJE

JONAS BUDRYS

Tai buvo 1931 metais. Nemačiau aprašymo tų lenktynių spaudoje, o aprašyti jas verta, nes mūsų jojikai, gusarai ir ulonai, ten puikiai pasirodė sporte, o vachmistras nepaprastai sudomino vokiečių karius.

Birželio pradžioje, kaip konsulas Karaliaučiuje, gavau iš Užsienių Reikalų Ministerijos pavedimą būti 18-22 dienomis Įsrutyje, kur turėjo atvykti ir dalyvauti lenktynėse mūsų ekipa iš septynių karininkų, su mjr. Teodoru Engmanu, jos viršininku. Vėliau iš Gen. Štabo telefonu, buvau paprašytas padėti ekipai. Ką čia prašyti, pagalvojau, žiūrėjau (nors ir nemėgdamas) bokso rungtynių kai Vinča negailestingai sumušė savo priešą arenoje, tai šitos progos jau nepraleisiu.

Numatydamas išanksto visokias galimybes, vykdamas su savim pasiėmiau Himno partitūrą orkestrui.

Įsrutyje, viešbutyje, kur apsistojo mūsų karininkai, gavau ir aš kambarį su plokštele ant durų, jog šitame kambaryje, Didžiojo karo metu gyveno feldmaršalas Hindenburgas.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KAVALERIJOS EKIPA ĮSRUTYJE

ATSARGINĖ TĖVYNĖ BRITŲ HONDŪRE

V. JONIKAS

DALYKAS IŠ ESMĖS

Prof. K. Pakštas per savo atsarginės tėvynės idėją parodė mums patį tikriausią tautybės išlaikymo ir dvasinės pergalės kelią. Pasitraukti iš miestų troškinančios grėsmės į gaivingą gamtos globą, atsistoti ir įsitvirtinti sodybose ir kaimynijose savo tautiečių tarpe, savo gyvenimo būde, savo kalboje, savo siekiuose. Tai šūkis, jautriai nuaidėjęs mūsų sielų slaptybėse. Nuosava žemė žmogui duoda svarbiausias išlikimo sąlygas:    maistą, pastogę ir veiklumą.

Lietuvių tauta gyva išliko tik per savo nenugalimą prisirišimą prie žemės. Kol esi ant savo žemės atsistojęs, tol esi saugus ir drąsus ir nenumarinamas badu. Be žemės esi klajūnas, priklausąs nuo kito malonės, galios ir valios. Tik prisiminkime, kas atsitiko, kai okupantai mūsų tautą atjungė nuo žemės—tokios tragedijos dar nebuvo visoje tūkstantmetėje mūsų tautos istorijoje. Susigriebkime ir gelbėkimės nors tie dabar, kurie dar galime. Jei prof. K. Pakštas mums broliškai patarė, jei tėviškai rūpinosi, jieškojo ir atrado tai idėjai palankų kraštą, nebūkime išdykėliai vaikai. Niekados visi ir iš visur ten nesueisime, bet bus gera ir naudinga, ir garbinga, jei nors dalis tėvynės ilgesio sugeltų širdžių sieksime per save mūsų tautai tėviškės. Jėgos tam turime pakankamai.

Skaityti daugiau: ATSARGINĖ TĖVYNĖ BRITŲ HONDŪRE

NEPRIKLAUSOMYBĖS SALIUTAS

Juozas Almis Jūragis

ANNO DOMINI 1918

Mums dainuokit, sraujos upės,
Kaip jūs kaupiat galią didžią
Iš po ledo veržtis saulėn,
Ūžt laisvaisiais vandenais!. . .

Mums, galingi vėjai, pūskit
Laisvės vėsulus audringus
Jau gana vergijoj šliaužiot,
Nykt lyg daigui po ledu!

Mintys drąsiosnaujos jėgos
Širdis ryžtumu užliejo,
Jas užtvindė sklidinai
Jau audra pavasarinė

Suka sieloj verpetus!
Neilgai čia įžiemojus
Priespauda vargais bujos!
Kaip vandens lašeliai judrūs

Laisvės potvinin suplauksim,
Laušim prispaudimo ledą
Mes—galingoji srovė - - -

Saulės kelią mūsų tautai
Lemia ginklas ir valia
Vyrams ąžuolais stovėti,
Ne drebėti drebule!

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS SALIUTAS

KARŽYGIUS PRISIMENANT

Pov. Dirkis

Ne vien tik didžiosios tautos gali didžiuotis savo didvyriais ir karžygiais. Mažosios tautos, ir ypač lietuvių tauta, savo ilgoje istorijoje turi gausiai jų vardų. Pavarčius istorijos puslapius nerasi metuose tos dienos, kuri nebūtų atžymėta svarbaus įvykio ir su juo surišto herojaus vardu.

Ne taip senai, tik prieš 40 metų, geriausieji tautos sūnūs dėjo savo gyvybes ant laisvės aukuro. Tas mūsų tautos kovų laikotarpis yra įrašytas aukso raidėmis Lietuvos istorijoje, tačiau mūsų atmintyje kartais išblunka vardai tų karžygių, kurie tada veikė, kovojo ir žuvo. O Juos neturėtume užmiršti ir nuolat prisiminti jų vardus.

1919 metų kovose žuvo šie karžygiai:

SAUSIO MĖN.

1. Juozas Kalasiūnas, 2. Antanas Zambacevičius. Sausio 11d. abu šitie savanoriai, eidami iš A. Panemunės į Kauną nešti sargybos prie Karo ligoninės, buvo vokiečių spartakininkų sušaudyti ir jų lavonai išniekinti.

Skaityti daugiau: KARŽYGIUS PRISIMENANT

KINMENO OPERACIJA

"Kinmeno operacija įeis į karo istoriją, kaip intensyviausio ir ilgiausio vieno karo objekto artilerijos apšaudymo pavyzdys, o “šaltojo karo” istorijoje bus griežtų Laisvojo Pasaulio veiksmų prieš komunistų agresiją pavyzdys”.

Generolas Van, Tautinės kinųkariuomenės štabo viršininkas

1958 m. rugpjūčio mėnesy žvalgomoji tautinių kinų aviacija iš Taivano pranešė vyriausiam ginkluotų Čankaišeko jėgų štabui apie smarkų komunistinės kinų kariuomenės judėjimą Fukieno provincijoj, esančioj Kinų sausumoje prieš Kinmeno salų grupę, užimamą tautinių kinų. Pranešė taipgi ir apie daugelio lėktuvų, daugiausia sovietų Migų pasirodymą kinų aerodromuose Čenchajuj ir Lienčene Fukieno provincijoj. Visos šitos žinios buvo patvirtintos ir iš kitų šaltinių. Tautiniam kinų štabui Taivane buvo aišku, kad komunistai ruošia naują operaciją paimti pakrantės Kinmeno salas,

Šita Kinmeno salų grupė yra per 8-12 km. nuo sausumos prieš miestą ir uostą Amoj Fukieno provincijoj. Jos atstu nuo Taivano salos 190 km. Šita grupė susideda iš didžiosios Didžiojo Kinmeno salos, kurios plotas 142 kv. km., Mažojo Kinmeno (plotas 14 kv. km.), nedidelės Tatano salos (iš viso 38 ha.) ir Ertano uolos (plotas 16 ha).

Šitos pakrantės salos, kaip ir Macų sala, buvo paimtos tautinės kariuomenės kai Čankaišeko kariuomenė išsikėlė į Taivaną, ir buvo laikomos tautinių kinų štabo priekiniais Taivano sustiprinimais, o išsikeliant tautinei kariuomenei į sausumą jos turėjo būti lyg tiltu, spyruoklių šokti į sausumą.

Skaityti daugiau: KINMENO OPERACIJA

Tremties Trimitas

 

LENGVASIS IR SUNKUSIS KELIAS

(MINTYS ŠAULIAMS VASARIO 16-SIOS PROGA)

Vladas Išganaitis

“Ką tu, išeidamas iš tėviškės pakluonių,
Išsinešei, kai žemę rykštė palietė skaudi— 
Senolių kraująvardąlaisvės žiburįširdy,—
Kaip amžiną paminklą visą šią kelionę,
Kaip didį turtą nešk širdy”

(Bernardas Brazdžionis)

Kai laisvoje Tėvynėje mūsų namai pasipuošdavo trispalvėmis ir mūsų gatvės prisipildydavo linksma, šventiškai nusiteikusia minia, visiems prieš akis Į ateitį tęsdavosi aiškus ir platus Nepriklausomos Lietuvos kelias. Lengva ir malonu buvo tuo keliu eiti. Tačiau Vasario 16-osios šventė mums tuomet primindavo, kad tasai kelias nevisuomet buvo lengvas. Aidint trimito garsams ir aukuro dūmams kylant į vakaro dangų, ties Nežinomojo Kareivio kapu susimąstę grįždavome mintimis į anuos laikus, kai Vasario 16-osios kelias buvo sunkusis kelias, reikalaująs liepsnojančio idealizmo, savęs išsižadėjimo, atkaklios kovos, kraujo ir gyvybės aukų. Ir iškilmingai pagerbdami tuos didvyrius ir karžygius, kurie, pasirinkdami sunkųjį kelią, savo nesuskaitomomis aukomis jį padarė lengvuoju keliu ateinančioms kartoms, savo širdyse prašydavome stiprybės iš Anapus, kad, lengvajam keliui likimo audrose iš naujo tapus sunkiuoju keliu, tiesiai ir drąsiai sugebėtumėm juo eiti.

Dabar yra atėjusi tokia likimo audros valanda. Vasario 16-osios kelias vėl sunkus. Juo einantiesiems tenka perkirsti nesuskaitomas kryžkeles, vis iš naujo atsižadant plačios, moderniškos ir patogios autostrados, vedančios į “trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą”...

Mes, šauliai, esame pasirinkę ne lengvąjį nutautėjimo ir patogumo, bet sunkųjį lietuvybės ir aukos kelią. Todėl Vasario 16-oji atneša mums ne klausimą, kuriuo keliu eiti, bet negailestingą sąžinės sąskaitą, kaip tiesiai ir kaip tvirtai žengiame jau pasirinktuoju.

Tikrojo šauliškumo dvasia yra KOVINGUMO dvasia, ir todėl pats pirmasis ir gyvybinis mūsų sąžinės sąskaitos klausimas yra šis: ar nepraradome atkaklaus ryžto, ar dar tebesame kovotojai, Tėvynės dvasios saugotojai ir Tautos kariai?

Ir antrasis, nemažiau svarbus klausimas, išplaukia iš pirmojo: ar kovojame tinkamais ginklais?

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland BeachLinden, Mich.

NAUJUS METUS PRADEDANT

Ir vėl žengiame į Naujus Metus vienas kito klausdami ką jie mums ir mūsų tautai atneš? Kokie nauji įvykiai šiais metais stebins pasaulį? Kada, pagaliau, kada pakils geležinė uždanga ir mes sulauksime laimingiausios valandos? Tvirtai tikėdami mūsų tautos prisikėlimu su ryžtu, pasišventimu ir meile dirbkime toliau mūsų pradėtąjį darbą. “Niekad nenusiminti, niekad nenustoti tikėjus, niekad nenusivilti, kuri turi savo valios aukurą: kol jis dega, tauta nežus sunkiausioj vergovėj, baisiausioj audroj, neištvirks, nesubirs praturtėjus, pasiekus galios ir laisvės.”

Esame mūsų tautos valios dalis. Tos valios aukuras tedega kiekviename šauliškame vienete, kiekvieno mūsų širdyje. Jei mes būsime tvirti, niekas to degančio aukuro ugnelės užgesint neįstengs. Su pasitikėjimu drąsiai ženkime į Naujuosius 1960-sius metus vienas kitą stiprindami, paremdami, broliškai, seseriškai dar sėkmingiau kartu bendra lietuvišką šaulišką darbą dirbdami.    Šaulė Tremtyje

PAREIGA TĖVYNEI

Skaudu tai, kad prieblandoje
Nepažindami viens kito,
Priešui ranką, draugui kardą
Tiesti kartais mes išdrįstam.

Kazys Binkis

Kur mes bebūtume, ką mes beveiktume, o sąžinės balsas nuolat mums primins pareigą tėvynei. Nors kartais ir bandytume tą balsą pritildyti ir iš tos pareigos išsisukti, jis visur prasiskverbs ir galutinai nutildyti nepajėgsime.

Tikras karys niekada nenustoja vilties, net ir tada, kai fizinis ginklas jam išmestas iš rankų.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Karys 1960m. 3-4 Turinys, metrika

 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais

Nr. 3 (1360)  KOVAS –MARCH 1960 

V. Augustinas — Lietuvos policijos dalinių vyrai 1942 m.... Viršelis

Nr. 4 (1361)  BALANDIS –APRIL1960 

V. Augustinas — Gusarai ir jaunieji ūkininkai ... Viršelis

   TURINYS

T. Daukantas — Šaltasis karas

E. Šulaitis — Ginklų instruktorius Kazimieras Semenavičius

T. Papartis —Kaip žuvo J. Dagelis ir P. Meinorius

J. Vėgėlis — Mogilionai

Z. R. — Karaliaučiaus žlugimas

A. Rėklaitis — L.V.S. Ramovė dešimtmečio proga

J. Apyrubis — M. S. O. tarnybos daliniai

Dr. V. Sruogienė — Archeologas T. Daugirdas

Balys Sruoga — T. Daugirdui paminėti

J. Rūtenis — Žalgiris

P. Alšėnas — Gusaro atsiminimai

V. Šventoraitis — Lakvėrės miškų vilkas

Tremties Trimitas

      Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

      Mūsų mirusieji

Šaulė Tremtyje

Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Šileris

Skaityti daugiau: Karys 1960m. 3-4 Turinys, metrika

ŠALTASIS KARAS

T. DAUKANTAS

ŠALTAS KARAS

1. Netikslus vardas. Mūsų laikais vykstąs tikrovėje karas, nevykusiai vadinamas “šaltuoju karu”, yra pasauliniu mastu gudriai vedamas ir iš vieno centro diriguojamas modernus karas, be OFICIALAUS kurios šalies ginklų vartojimo. (Neoficialiai, slaptai, ginklai, bombos, špijonažas, sabotažas, yra kuo plačiausiai vartojami. Ir tai vadinama—“nesikišimu į svetimos valstybės vidaus reikalus”, kartais gi, patogiai progai pasitaikius, “išlaisvinimu”).

Klasinėje teorijoje toks karas nebuvo nagrinėjamas, nes anas, tikrasis karas, lietė tik karius, dabartinis gi, o ypač “šaltas”, liečia bet kurio piliečio (net moters ir kūdikio) kailį. Moderniniame kare nebėra “neliečiamų nekombatantų”. Jame visi žmonės yra lygūs, net prieš savo valią, prieš veikiančius “gražius ir tiek humaniškus įstatymus” kodeksuose surašytus. Ar Mau Mau žiūri ką žudo? Ar nėra persiekiojami sovietuose VISI, tariamai nusikaltusiojo šeimos nariai? Ar belaisviai tik dėl savo nenoro grįžti tėvynėn (kur neabejotinai būtų nužudyti) nėra laikomi “nusikaltėliais ir išduotinais?”

Šalto karo instruktoriai lavinami specialiuose paruošiamuose kursuose (pradžioj tai buvo tik netoli Maskvos, dabar slaptai varoma net svetimose valstybėse, kaip pav. netoli Buenos Aires, Argentinoje, kur policija panašius kursus užklupus “in flagrante”) Diversijos, sabotažo būdai, propagandos priemonės, šnipų darbas yra tokių kursų dėstomi dalykai. Tarybų Rusija, pirmoji šalis (žymiai pirmiau kitų) pritaikiusi ruošiamos komunistų revoliucijos tikslu, tam tikslui tinkamas karo normas, lengvai, nes pradžioj nepastebimai, tokiu būdu yra sau daug laimėjusi. Daug buvo padaryta ir atsiekta kol kiti, tokio karo būdo “ignorantai”, susigriebė.

Skaityti daugiau: ŠALTASIS KARAS

GINKLŲ INSTRUKTORIUS KAZIMIERAS SEMENAVIČIUS

EDVARDAS ŠULAITIS

Šalia kitų sričių, lietuviai ir ginklų srityje senovėje nebuvo paskutinieji. Tai patvirtina senesnieji leidiniai, kurie pasako apie lietuvių pasižymėjimus šioje srityje.

Vienas iš tokių ginklų išradėjų yra buvęs Kazimieras Semenavičius, XVII amžiaus pradžioje parašęs veikalą apie raketas ir artileriją. Pilnas jo Amsterdame lotynų kalba išleisto (1650 m.) veikalo “Didžiojo artilerijos meno” pavadinimas skamba taip: “Artis Magnae Artilleriae, Pars Prima, Studio et Opera Casimiri Siemienowicz, Equitis Lithuani, olim Artilleriae Regni Poloniae Propraefecti, Amsterdami, apud Joanaem Jansonium, 1650”. Šį veikalą sudaro 5 knygos, viso 305 psl., pailiustruoti 206 paties autoriaus nupieštais paveikslais.

Pirmoje knygoje yra rašoma apie patrankų kalibrą, jų konstrukciją bei pritaikymą. Čia taip pat suteikiama informacijų apie metalinių lydinių sudarymo metodus, saikų ir matų vienetus ir svėrimo įrankius.

Antrojoje knygoje yra nagrinėjama parako ir kitų artilerijoje naudojamų medžiagų technologija. Trečioji knyga nagrinėja raketų konstrukciją, gamybą bei jų savybes. Ketvirtoje — aprašomi įvairūs sviediniai bei prietaisai pramogų tikslams, pvz. dirbtinės ugnys ir fejerverkai ir karo tikslams — granatos ir kt. Penktojoje knygoje nagrinėjami kariniai įrengimai, pirotechninės mašinos ir kt.

K. Semenavičiaus veikalas tais laikais buvo labai augštai vertinamas ir buvo išverstas į svarbiausias Europos kalbas. 1651 m. jis pasirodė prancūzų kalba, 1676 — vokiečių, 1729 — anglų. Tais pačiais metais jis buvo išverstas ir į danų kalbą.

Skaityti daugiau: GINKLŲ INSTRUKTORIUS KAZIMIERAS SEMENAVIČIUS

KAIP ŽUVO POLICIJOS PAREIGŪNAI JONAS DAGELIS IR PRANAS MEINORIUS

Lietuvos policijos dalinys žygyje, 1942 m., kovų su raudonaisiais partizanais metu. V. Augustino nuotr.

TEODORAS PAPARTIS

Pavasaris baigė užlyginti paskutinius žiemos pėdsakus. Atšilo oras. Paukščiai giesmininkai suskrido iš visų šalių. Pati gamta, numetusi žiemos baltą apsiaustą, pradėjo puoštis įvairiaspalviais margumynais. Darželiuose alyvos, o soduose vyšnios, obelys ir kriaušės krovė pumpuro žiedus ir ruošėsi žydėjimui. 1943 pavasaris slinko gražiais Virvitės upės krantais. Gal tik vachm. Jonas Dagelis ir polic. Pranas Meinorius jauste nenujautė ir žinoti nežinojo, kad gražiausiame metų laikotarpyje banditų žiauri ranka išplėš jų jaunas gyvybes, o jų šeimoms, giminėms, artimiesiems, pažįstamiems ir Tryškių policijos nuovados pareigūnams atneš liūdesio ir nusiminimo valandas.

Vachm. Jonas Dagelis ir polic. Pranas Meinorius abu buvo gimę Tryškių valsčiaus ribose ir abu buvo jau vedę. Jonas Dagelis turėjo sūnų ir dukrą. Jis ilgą laiką tarnavo Klaipėdos krašto pasienio policijoj vyr. policininku, ėjo sargybos viršininko pareigas. Buvo gana gabus, sumanus ir sąžiningas tarnautojas. Visuomet ir visada buvo atsidavęs savo pareigoms ir mokėjo tarnybos pareigas statyti augščiau savo asmeninių reikalų. Šeimoje buvo pavyzdingas ir tvarkingas tėvas. Savo kraštą mylėjo ir buvo pasiruošęs už jį aukotis. Su vietos gyventojais sugyveno gerai. Vokiečių okupacijos metu jis tarnavo Tryškių policijos nuovadoje vachmistro pareigose.

Polic. Pranas Meinorius buvo vedęs vos savaitę prieš žuvimą. Jis buvo įstojęs į policijąvokiečių okupacijos metu. Kiek teko man jį pažinti, jis buvo sąžiningas pareigūnas. Vachm. Dagelis ir polic. Meinorius pavestas pareigas vokiečių okupacijos metu atlikinėdavo taip, kad nepažeistų savo tautos ir ūkininkų interesų.

Skaityti daugiau: KAIP ŽUVO POLICIJOS PAREIGŪNAI JONAS DAGELIS IR PRANAS MEINORIUS

M0GILI0NAI

J. VEGELIS

Po 1905 metų revoliucijos Rusijoje, žymiai sustiprėjo Lietuvos tautinis ir kultūrinis atgimimas; lietuviai pradėjo laisviau visur judėti. Tuomet, plačiai visiems žinomas kun. Tumas-Vaižgantas, vieno iš ištremtųjų kunigų kviečiamas, aplankė jį Mogileve. Tan jis sužinojo, kad toje apylinkėje ir toliau į rytus, yra daug lietuvių, čia gyvenančių iš labai senų laikų.

Jis labai tuo susidomėjo ir gavęs gerą palydovą važiavo į rytus, lankydamas tokius lietuvius. Vieni aplankyti, nurodydavo kur gyvena daugiau lietuvių. Ir taip jis pasiekė Rūslovį, o iš ten net Balvos upę. Aplankytųjų šeimų senesnieji dar kalbėjo lietuviškai. Buvo ir tokių, kurių vaikai buvo išėję mokslus ir turėjo Rusijoje tarnybas. Net keletas buvo karininkais caro gvardijoje.

Dalis tų lietuvių labai jautriai atsiliepė į lietuvybę ir keletas po to laikė pažintį ir ryšį su Tumu. O gi jo žodžių įtaką į žmogų senesnieji visi gerai atsimename. Tokiu būdu, Mogilevo - Kalugos krašte, tarp dar nenutautėjusių lietuvių prasidėjo atgimimas.

Visa tai man teko girdėti, kai kun. Tumas kalbėjosi su savo draugu (eksklieriku) Antanu Zove Kamajuose.

Vėliau, jau 1910-13 m., skirstant Lietuvos kaimus į vienkiemius, pagal naują Rusijos žemėtvarkos įstatymą, man teko sutikti jau girdėtų mogilionų Kelmės, Kražių, Skaudvilės ir Eržvilko apylinkėse. 1913 m. iš skirstomo Getkančių kaimo buvau iššauktas į Kelmę, kur Kauno gubernatorius Griazevas su žemės tvarkomųjų komisijų viršininku Rindinu darė matininkų darbų patikrinimą. Užklausus Rindiną, kaip čia tie mogilionai atsirado ir kaip žiūrėti į jų teises į žemės nuosavybę, jis atsakė: “Tie lietuviai atkelti iš Mogilevo gubernijos, Jų teisės į nuosavybę eina pagal notarinius aktus’’. O Griazevas pridėjo: “Jiems bus maloniau (!) gyventi čia savųjų tarpe”.

Skaityti daugiau: M0GILI0NAI

KARALIAUČIAUS ŽLUGIMAS

Degantis Karaliaučius po naktinio bombonešių puolimo

Gen. O. Lasch, So fiel Koenigsberg.Autorius, paskutinis Karaliaučiaus tvirtovės komendantas, tik 1955 m. grįžo iš vienuolikos metų nelaisvės Sovietų Rusijoje.

Nepersenai pasirodė jo atsiminimai apie paskutines Karaliaučiaus dienas.

“Kova dėl Karaliaučiaus yra vienas epizodas tų didžiųjų grumtynių su mūsų slaviškais kaimynais, kurios baisiu būdu palietė mūsų ir mūsų vaikų likimą ir kuriam jos turės įtakos ir toliau, šita kova dėl sienos tarp germanų ir slavų siaučia jau nuo vos tik istorijos apšviestų mūsų protėvių laikų”.

Tik pradėdamas savo pasakojimą autorius nutyli svarbiausią germanų varžovą ir tikrąjį Rytprūsių, taigi ir Karaliaučiaus, savininką -— lietuvį. Jis rašo, kad Karaliaučių įsteigė vokiečių ordinas 1255 m., pagerbdamas Bohemijos karalių Ottokarą, kartu dalyvavusį žiemos karo žygyje į rytus. Autorius, deja, neprasitaria, kad tas žygis ‘į rytus’ buvo prieš prūsų gentį — sembus, bet ne prieš slavus, ir kad Karaliaučius įkurtas prūsų vietovėje Tvangstėje, bet ne slavų žemėje.

Nežiūrint šito germaniško “Drang nach Osten” palikuonio užmaskuotos įžangos į Karaliaučiaus istoriją, reikia manyti, kad aprašydamas paskutinį vokiečių tragedijos aktą, šitame lietuviškos žemės kampe, autorius neprasilenkė su tiesa.

Toliau paduota santrauka su citatomis yra gen. Lasch pasakojimas.

Skaityti daugiau: KARALIAUČIAUS ŽLUGIMAS

LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ” DEŠIMTMEČIO PROGA

A. RĖKLAITIS

Šiais metais balandžio 2 d. Lietuvių Veteranų Sąjungai “Ramovė” sukanka dešimtmetis. Tai ne ilgas laiko tarpas. Tačiau Sąjungos gyvenimas per tą dešimtmetį nebuvo sustingęs. Jis buvo ryškus ir gyvas. Atlikta daug naudingų darbų. Tą žino ne tik ramovėnai. Ir mūsų išeivių bendruomenė turėjo daug progų įsitikinti ir pripažinti, kad ramovėnai yra nuoširdūs ir aktyvūs visų lietuviškų darbų rėmėjai ir talkininkai.

Sąjunga, jungianti buvusius karius, pagrindiniu savo tikslu išeivijoj laiko palaikymą ir ugdymą kilnių lietuviškų ir lietuvio kario tradicijų ir papročių. Galimybių ribose nepamirštamas ir profesinių žinių atnaujinimas. Sąjunga daug kreipia dėmesio į tai, kad mūsų jaunimas ir studentija pažintų grąžią, didingą lietuvių tautos praeitį, kad suprastų dėl ko ir kaip lietuvių tauta ir jos karys kovojo dėl savo laisvės senovėje ir nepriklausomybės atkūrimo metu. Pagaliaus stengiamasi išryškinti ir teisingai suprasti lietuvio kario reikalingumą ir reikšmę atkursimai Lietuvai. Visi tie tikslai ir siekimai yra aiškinami, diskutuojami susirinkimuose, per spaudą ir radiją. Čia Sąjungos organas “KARYS” atlieka neįkainuojamos vertės darbą. Jo kiekvieno numerio didžiuma puslapių yra patriotinio, auklėjančio turinio. LVS “RAMOVĖ” ir “KARYS” yra lietuvių išeivių šeimos tie ambasadoriai, kurie kelia ir formuoja lietuvio tautinę ir valstybinę sąmonę, idėją, skiepija tėvynės meilę, palaiko ir ugdo lietuviškas tradicijas, skiepija pareigos, garbės ir atsakomybės jausmą. Tai dvasinės vertybės, be kurių tiek paskiras žmogus, tiek tauta tampa menkaverčiais, be charakterio. Tokie ilgainiui žūsta be naudos savo karštui.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ” DEŠIMTMEČIO PROGA

M. S. 0.

 (MIXED SERVICE ORGANIZATION)

Sargybų ir Transporto daliniai prie
anglų kariuomenės Vokietijoj

J. APYRUBIS

1947-1948 metais prie anglų kariuomenės Vokietijoje pradėjo tvertis Sargybų ir Transporto daliniai. Vyriausioji tų dalinių būstinė buvo Osnabruecke. Į tuos dalinius galėjo stoti DP (Displaced Persons), neturintieji vokiečių pilietybės, nuo 18 iki 50 metų amžiaus.

Tokiu būdu tuose CMSO-CMLO (Civil Mixed Service Organization — Civil Mixed Labor Organization), kaip jie tuomet buvo pavadinti, pradėjo tarnauti daugumoje lenkai, jugoslavai, latviai ir estai. Nuo jų vėliau neatsiliko ir lietuviai. Visi tie, kuriems stovyklų gyvenimas buvo įkyrėjęs iki gyvo kaulo, kuriems rūpėjo turėti kokį nors darbą ir uždirbį, stojo į tuos dalinius. Prie dalinių štabo Osnabrucke buvo suorganizuotas instruktorių dalinys iš visų tautybių. Pirmaisiais metais lietuviai turėjo instruktorių Mykolą Bielinską, o vėliau ilgus metus instruktoriaus pareigas ėjo Bronius Skaparas.

Pabaltiečui MSO 323 MT Unit l-mo dešimtmečio ženklas

Atvykstantieji į Osnabruecką “naujokai”, pagal tautybes sudarydavo būrius iš 25-26 žmomių ir pradėdavo apmokymą, kuris tęsdavosi apie mėnesį laiko. Svarbiausieji apmokymo dalykai—pėsčiųjų rikiuotė ir veiksmai su šautuvu. Daug dėmesio buvo kreipiama į paradus. Nuo tų paradų pasisekimo, ar nepasisekimo priklausydavo, ar būriai yra apmokymą tinkamai praėję, ar ne. Po apmokymo užbaigimo tokie būriai būdavo siunčiami į įvairias anglų kariuomenės įgulas eiti sargybų tarnybą, arba dirbti transporto daliniuose šoferiais.

Skaityti daugiau: M. S. 0.

ARCHEOLOGAS TADAS DAUGIRDAS

DR. V. SRUOGIENĖ

Pereitų metų lapkričio mėn. 1 d. suėjo 40 metų nuo Lietuvos archeologijos pioneriaus Tado Daugirdo mirties. Tadas Daugirdas buvo vienas iš žymesniųjų senosios kartos mūsų kultūros darbuotojų, kuris dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą sielojosi ir dirbo stengdamasis išplėšti iš žemės jos garbingos praeities paslaptis ir iškelti senovės Lietuvos didybę.

Stambus dvarininkas, išaugęs lenkų kultūros ir jos literatūros įtakoje, T. Daugirdas buvo didelis Lietuvos patriotas. Spaudos draudimo metu jis dalyvavo slaptos lietuviškosios spaudos platinime savo dvare Žemaitijoje, įkūręs lietuviškų knygų biblioteką, ir nuoširdžiai bendradarbiavęs su aušrininkais bei pirmaisiais mūsų krašto tautinio atgimimo darbuotojais.

Kilęs iš senos lietuvių bajorų šeimos, kurios šaknys siekia Vytauto Didžiojo laikus— gal būti dar ir giliau—išaugo kovos su Rusija ir rusinimu tradicijose. Likimas jo tėvus buvo nubloškęs į Rusiją, todėl Tadas gimė Naugardo gubernijoje, Torbino mieste (1852 m. vasario mėn. 27 d.), bet jau 1856 m. su tėvais atvyko į senąjį šeimos dvarą Plemborgą prie Ariogalos, kur buvo daug istorinių paminklų, o dvaro namai stovėję, kaip tradicija byloja, darkryžiuočių statytosios pilies vietoje (esą jos mūrų likučiai dar buvo išlikę).

Skaityti daugiau: ARCHEOLOGAS TADAS DAUGIRDAS

TADUI DAUGIRDUI PAMINĖTI

BALYS SRUOGA

Visa mintis manailgėjims žvaigždžių paslapties.

Visa buitis manabudėjimas žiede prapulties.

Iš tikrųjų, iš tikrųjų, jeigu įsižvelgsi į gyvenimą kiekvieno mūsų kultūros darbuotojo, juos visus vienokia lemtis vainikuoja: begalinis ilgėjimas ir prapulties žiede budėjimas žemės naštą benešant.

Nūdien begalinis nuliūdimas mūsų tėvų žemę apsiaubė. Lietuvis, tiek amžių dainavęs, tiek amžių savo darbus ir žygius ir laimėjimus ir sielvartą grakščiąją daina lydėjęs, šiandien tyli nusiminęs, šiandien liūdnas amžių užmaršą dvasioje glaudžia.

Nūdien lietuvis, rodos, džiaugtis ilgėtis nė nemokėtų. Nūdien, rodos, lietuvį šiokiandieniai rūpesčiai tiek yra prislėgę, kad mes belaukdami rytojaus, jį vaizduojamės kaipo šios dienos liūdną tąsą, ir jokių naujų aušrų nebesitikime, ir naujų švitrėjimų nebelaukiame, ir naujų karionių ir laimėjimų nebemylime. Ir, tarytum, lietuvis, žengdamas rytojun, nebesineštų savo širdyje jokios kibirkštėlės, kuri jo žemės gyvenimą gaivintų, jo žemės naštą lengvintų, kuri, jo sieloj būdama, jam nepaliaujamai kartotų: Tu esi gyvas! Tarytum, mes visi nusiminę siektumėm užburto užuomaršos rato, iš kurio niekas negrįžta! Ar tai toks yra mūsų tėvų palikimas, ar toks turėtų būti lietuvio būdas, jojo sielos gyvenimas! Seniau lietuvių tauta buvo dainuojanti tauta. Seniau lietuvių tauta buvo tauta, kuri moka ir ilgėtis, ir džiaugtis, sunkiausiąją gyvenimo valandą dainuoti ir milžinų žygius žygiuoti! Ir jeigu nūdien nėra taip, ir jeigu nūdien, nusižvelgdamas į mūsų gyvenimą, mūsų kūrybą, aš neturėčiau tiek drąsos pasakyti, kad mes esame gyvi, kad mes nesame šešėliai, tat į dabarties gyvenimą reiktų žiūrėti, kaipo į mirksnį, kurį privalome nugalėti, kaipo į metą, kurį, pagaliau, turėsime užmiršti; ir juo greičiau mes tai sugebėsime padaryti—juo greičiau kelsis mums skraidresnis rytojus.

Skaityti daugiau: TADUI DAUGIRDUI PAMINĖTI

ŽALGIRIS

JONAS RŪTENIS

Istorinė kronika

Trakų pilis. Vytauto menė. 1405 metai.
VytautasDidysis Lietuvos kunigaikštis.
Onakunigaikštienė, Vytauto žmona.
LengvenisSmolensko žemių valdytojas.

LENGVENIS
Tu susirūpinęs, Valdove, 
kaip ir mes
Kai nekantraudami jau pusdienį išlaukėm,
o tavęs vis nėr
Mums į akis pažvelgt bijai?

VYTAUTAS
Lauk!
Visus jus lauk!. . .(išlaukęs)
Bijau?!...
Žvelgiau aš į akis žvėrimsnepabūgau. . .
O čia? . . . Kas jūs? Tarnai!
Mano tik tarnai!.. .

LENGVENIS
Kurie kaltina,
o tu pasiteisinti nedrįsti!
Nes tokio nėra, kunigaikšti!
Tik kaltė! Kaltė!
Garbėtroškos kaltė!

VYTAUTAS
Nutilk! Pakarti liepsiu!
Pienuotos tavo lūpos dar,
kad kaltinti galėtum tu mane, varly!

Skaityti daugiau: ŽALGIRIS

GUSARO ATSIMINIMAI

PRANYS ALŠĖNAS, Kanada

Ach, kas gali būti žmogaus gyvenime gražesnio, prisimintinesnio, pakeliui į senatvę, kaip jo jaunystė? Nėra nieko, kas jaunystės grožį atstotų, kas tų dienų prisiminimus nugramzdintų visiškon užmarštin...

Rašantis šiuos žodžius, štai grįžta mintimis atgal net ištisą ketvirtadalį šimtmečio, dvidešimt penkeris metus, kad, nors trumpais bruožais, atkurtų visa tai, kas įvyko tuomet, jo gusaravimo laikais, Kaune, Žaliakalnyje.

Tai buvo 1933 m. pavasaris. Buvau šaukiamųjų į kariuomenę naujokų sąrašuose. Tais metais buvo šaukiami į kariuomenę karinės prievolės atlikti, kaip mėgdavom “pasididžiuodami” sakyti, “stebuklingų 1911 m.” gimimo vyrai, kaip ąžuolai...

Raitųjų lenktynes Kauno hipodrome.

Apačioje: Jaunieji ūkininkai jteikia gusarams šautuvus 1938 m. Viduryje kpt. Andriūnas. V. Augustino nuotr.

Kaip kita didelė dauguma naujokų, taip ir aš, nors, kartu, prisibijojome, bet slapta mintyse puoselėjom viltį, kad, vis dėlto, būtų gera patekus tarnauti į kavaleriją, gražu būtų panešioti raudonas kelnes ir raudoną kepurę (gusarų uniformą) arba — mėlynas kelnes su baltais lampasais ir baltą kepurę (ulonų uniformą), žvilgančius pentinus prie batų ir aštrų kardą prie šalies. Kuris jaunuolis nemėgsta blizgučių?...

Skaityti daugiau: GUSARO ATSIMINIMAI

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

(Tąsa)

Prie miško upelio sutikome vyrą, kuris ženklu mus pašaukė. Tai buvo mūsų naujas vadovas. Jis pranešė, kad dar neseniai buvęs kaime ir matęs Tepomės namuose šviesą.

—Jis jau bus nuėjęs gulti, tai dar geriau, —tarė Havistas ir jo balsas suvirpėjo ne iš baimės, bet dėl įtempimo. Kirvis jau buvo įkirstas į medį.

O dar dieną mudu su Usveliu abejojome ar Havistas galėtų užmušti žmogų. Jis buvo daugiau panašus į gerą šeimos tėvą, ar kokį profesorių.

—Taip būtų buvę, jei mes gyventume senuosius laikus,—sakė Usvelis. — Aš rausčiau savo dirvą, o tu savo. Bet laikai pasikeitė, pasiuto, taigi ir mes turime siusti, nes esame verčiami. Kas liečia vadą, tu dar jį pažinsi.

Mes išlindome iš pelkių ir atsidūrėme prieš akmeninę tvorą, kurią, pasispyrę, peršokome ir atsidūrėme sename, apleistame parke. Ant takų ir net ant suolų žėlė žolė, gulėjo audros išversti medžiai. Ant stulpų stovėjo stovylos nudaužytom galvom. Tie kurie čia kadaise gyveno, greičiausia, jau buvo nebegyvi.

Anapus tvoros, už kokios 50 žingsnių stovėjo Tepomės trobelė, pro aprūdijusius geležinius vartus ji gerai matėsi. Keletą minučių Havistas ją stebėjo ir kiekvienam paskirstė vietą, kad saugotų kiekvieną langą. Kasikas ir aš gavome duris. Kai perlipę tvorą pradėjome slinkti, kaž kur sulojo šuo.

Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Tremties Trimitas

Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.


šaudymo rungtynės Niagaroje

Toronto Putvio šaulių Kuopos šaudymo sekcijos nariai su laimėta Ontario pirmenybių taure

Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai 1928 m. gegužės 15 d. iškilmėse Kaune, minėdami Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktį. Priešaky — uniformoje—Andrius Kažukauskas, 1941 m. pradžioje bolševikų karo teismo Kaune nuteistas sušaudyti. Sekančioje gretoje, deš. civil. rūbuose — Stasys Butkus.

 

KADA ATSIRADO MŪSŲ TRISPALVĖ

Ponas J. Petrulionis per “Kario” redakciją siųstame man laiške rašo: “Lietuvos kariuomenės įvairiais klausimais, aš manau, kad ne tik čia Detroite, bet ir visur kitur, kur tik susirenka keletas joj tarnavusių, kalbasi ir dalinasi prisiminimais.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland Beach Linden, Mich.

GAIVINKIMĖS GROŽIU

Kiek pasigėrėjimo suteikia matomas koks nors gražus vaizdas, paveikslas, statula! Ilgai negali užmiršti girdėtos geros operos, matytų puikių dekoracijų. Mūsų siela ilgisi grožio ir mes jo jieškome lankydamiesi meno parodose, muzejuose, kur kartu turime progos lavinti ir savo estetinius jausmus. Tačiau parodos, muzėjai ar kitos meno ištaigos ne visada prieinamos, ne kasdien pasiekiamos. Norėdamos nuolat savo sielą grožiu maitinti stenkimės jį pamatyti visur kur tik esame. . . aplink save.

Kiek tikro natūralaus grožio gamtoje! Ir baltas žėruojantis sniegas ir margai žydinčios pievos ir žiedais pasipuošę sodai, net ir mažiau jautrų grožiui žmogų priverčia stabtelti ir tarti —“kaip gražu”. O tą grožį, jo jieškodamos mes galime pajusti kiekvienoj gėlelėj, kiekvienam daiktely. . .

Sese sustok!
Ko taip skubi?
Diena dienon ir vis leki. . .
Bandai pralenkt kalnų arus,
Žaibu beskubančius metus. . .
Sustok, kur nors paežery,
Sraunios upeles pakrašty,
Miške ar pievos vidury
Ramiai ilsėtis kur gali.
Stebėk, kaip kraunas pumpurai,
kaip skleidžiasi gėlių žiedai. . .
Ar tu kada, kada matei —
Koks grožis skirtas dėl tavęs?!. . .

Grožis mus turtina, kelia mūsų sielą, žadina kūrybines jėgas.Grožiu mes galime nuolat gaivintis, juo savo namus pripildyti. Kiek grožio mes galime įdėti į tuos, rodos, visai kasdieninius, paprastus dalykėlius, tik nesigailėkime trupučio pastangų, o mes pačios ir mūsų šeima bus daug laimingesnė.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Karys 1960m. 5-6-7 Turinys, metrika

 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais

Nr. 5 (1362)GEGUŽIS MAY1960 

Punios piliakalnis .... Viršelis

Nr. 6(1363) BIRŽELIS - LIEPA — JUNE  1960 

V. K. Jonynas — Vytautas ties Žalgiriu .... viršelis

Šis KARYS yra skirtas paminėti Žalgirio Mūšio 550 metų sukaktį.

   T U R I N Y S

Z. Raulinaitis — Žalgirio Mūšio sukaktis *

Dr. Kostas R. Jurgela — 1410. VII. 15 Mūšis Eglijos Girioje *

J. Rūtenis — Žalgiris *

K. Tautkus — Žalgirio Mūšio sukaktis *

E. Čekienė — Motinos rankose mūsų tautos ateitis *

P. Genys — Karininkas Juozapavičius *

Suvažiavimas Kaune, iš dalyvio užrašų *

A. Žygmantas — Žalvariniai ginklai *

V. Šventoraitis — Lakvėrės miškų vilkas *

Laiškai, kronika ir kt.

Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Bileris

Skaityti daugiau: Karys 1960m. 5-6-7 Turinys, metrika

ŽALGIRIO MŪŠIO SUKAKTIS

Z. RAULINAITIS

Žalgirio mūšis (raižinys iš M. Bielskio “Kronikos” 1597 m.)

Prieš 550 metų Lietuva kovėsi viename iš didžiausių jos istorijoje mūšių ir laimėjo garsiausią savo pergalę.

Trys didieji to mūšio dalyviai vadina jį įvairiai. Mūsų tradicijos nuo seno vadina jį Žalgirio mūšiu, lenkai — Grunvaldu, pralaimėję vokiečiai duoda jam Tannenbergo vardą. Kiekvienu atveju yra naudojamas kurios nors mūšio lauko vietovės vardas.

Tačiau yra istorikų, kurie norėtų tą didįjį įvykį vadinti kitais vardais. Mūsų karinis istorikas plk., vėliau brig. gen., Zaskevičius, parašė to mūšio įdomią studiją ir pavadino jį Eglėkalnio vardu. Tačiau Grunvaldo kaimas ir giria, lietuviškame vertime Žalgiris, neužleido savo senosios istorinės pozicijos ir vėliau lietuviški istoriniai veikalai teberašo apie Žalgirį.

Norėdami paminėti Žalgirio 550 metų sukaktį, šiame KARIO numeryje patiekiame skaitytojams straipsnį mūsų bendradarbio, daktaro Kosto R. Jurgėlos, žinomo lietuvių istoriko, kurio veikalas History cf Lithuanian Nation yra vienas iš svarbiausių kūrinių apie Lietuvą anglų kalba.

Ir dr. Jurgėla abejoja Žalgirio vardo tikslumu, jis siūlo naują: Eglijos Girios mūšio.

Šiam savo siūlymui paremti jis patiekia ir rimtus duomenis.

Dr. Jurgėlos sukurtas istorinis ir politinis Žalgirio, arba Eglijos Girios mūšio pagrindas yra vaizdus ir įtikinantis. Tačiau, kas ypač yra svarbu jo straipsnyje, tai atrėmimas sovietinių ir lenkiškųjų rašytojų kėslų žaloti Žalgirio mūšio istoriją, duodant iškreiptą tų laikų ir įvykių vaizdą.

Kokiais vardais bevadintume tą nepaprastos svarbos (ne tik mūsų tautos tolesnei istorijai, bet ir visos rytinės Europos) žygį, jis ir toliau lieka Vytauto Didžiojo genijaus kūrinys, iškėlęs Vytautą į didžiausią mūsų tautos valstybininką ir karį.

1410. VII. 15 MŪŠIS EGLIJOS GIRIOJE

DR. KOSTAS R. JURGĖLA

ĮŽANGINIS ŽODIS

1410 m. liepos mėn. 15 d. mūšio lauke, Rytprūsių ežerų srityje, augščiau rinktinių ir dalinių vėliavų bei kitokių žymeniu plevėsavo trys didelės valstybinės vėliavos. Vienoje matėsi Vokiečių Ordino žymuo — juodasis kryžius baltame lauke (Eisenkreuz). Ordino priešų pusėje plevėsavo dviejų sąjungininkų valstybių vėliavos — Lietuvos su Baltuoju Vyčiu ir Lenkijos su Baltuoju Ereliu.

Mūšio dalyviams, anų laikų žmonėms bei jų palikuonims tos kautynės ir tie trys žymenys simbolizavo skirtingus tautinius ir valstybinius interesus. Todėl, nors bendrai yra neginčijama, kad tas mūšis keliems šimtmečiams sulaikė vokiečių Drang nach Osten, patsai įvykis ne tiktai skirtingai vertinamas, bet ir skirtingai vadinamas.

Vokiečiams tai Tannenberg — nuo to vardo kaimo, dabar lenkų vadinamo Sztymbark, ar Stębark, kurio pašonėje vyko smarkiausios pradinės kovos ir nepertoliausiai nuo kurio, Pirmojo pasaulinio karo metais, kaizerinei Vokietijai pavyko sutriuškinti carinės Rusijos invaziją.

Lenkams tai Grunwald — nuo kaimelio (kurio vardas ir dabar nekeičiamas), kur telkėsi kryžiuočių stovykla ir rezervas mūšio lauko užnugary, ir kur mūšis baigėsi masiniu gurguolės personalo ėmimu nelaisvėn ir lėbavimu, kur po pergalės nakvojo sąjungininkų vyriausias karo vadas karalius Vladislovas Jogaila ir operacijų vadas, didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras Vytautas Didysis.

Jogaila, Lenkijos karalius. J. Mateikos pav.

Vytautas Didysis, V. Kašubos skulptūra iš Pasaulines Parodos 1939 m.

 

Lietuviams — tai arba Žalgiris (dažniausiai), arba Eglėkalnis, jau minėtųjų kaimų pavadinimų lietuviškieji vertimai, nors nei vienam, nei kitam sulietuvintam mūšio pavadinimui nėra rimto pagrindo. Jukgi nei viena, nei kita vietovė nebuvo paties mūšio vieta: prie Tannenbergo atsirėmė Ordino fronto kairysis sparnas, prie Grunwaldo buvo kryžiuočių stovykla, o pats mūšis virė trikampyje—laukuose į rytus nuo Grunwaldo ir į pietus nuo Tannenbergo ligi Ludwigsdorfo.

Manding, visai pagrįstai galima būtų — ir priderėtų — ir kitokį vardą tam įvykiui suteikti. Mat, tos trys vietovės buvo didžioje girioje, kurią vokiečiai pavadino Tannenbergwald. Anot Dr. Otto Schlueter (Wald, Sumpf und Siedelungsland in Altpreussen vor der Ordenszeit, Halle 1921), tos srities tikrieji autochtonai, prūsai, tą girią vadino “Jeglia”. Kitaip sakant, “Tannenbergwald” tebuvo apytikris vokiškas vertimas (panašiai ir Hitleris pasielgė su išlikusiais lietuviškais Rytprūsių vietovių pavadinimais). Nelygi balno pavidalo žemuma trikampyje tarp Grunwaldo, Tannenbergo ir Lud-wigsdorfo buvo tos girios “aikštė”. Tai kodėl neturėtume — nieko nelietuvindami ir nei vienam trikampio galui pirmenybės neteikdami — tą įvykį vadinti Mūšiu Eglijos Girioje arba Egli-jos Mūšiu?

Nėra abejonės, kad paskirti autoriai šiemet atžymės daugelį to mūšio 550 metų sukakties atžvilgių ir kad eiliniam lietuviui yra žinoma bendra ano meto įvykių raida. Todėl mėginsiu susitelkti grynai ties Eglijos mūšio epizodu, trumpai apžvelgdamas įvykių raidą nuo 1409 m. ir pateikdamas mūšio eigos ir jo pasėkų įvertinimą.

Tenka atžymėti, kad vieninteliai išsamesni duomenys apie mūšio dienos įvykius ir kovos eigą yra patiekiami lenko kronikininko, Krokuvos kanauninko Jono Longino Dlugošo, kuris

Kryžiuočiai pagrobę jauną lietuvaitę, gabenasi ją į vergiją.

Skaityti daugiau: 1410. VII. 15 MŪŠIS EGLIJOS GIRIOJE

ŽALGIRIO KOVA

PRANAS VAIČAITIS

Oi, ūžia, švilpia blogas oras
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo karan brolius šaukt.

Jau trempia viešąjį kelelį,
Pulkai jau eina už pulkų

O eik, vaike, balnok žirgelį,
Užstoki garbę lietuvių!

Štai kabo tavo tymo balnas
Ir kardas tavo štai šviesus,
Ir joki per miškus, per kalnus,
Malšinki priešus plėšikus.

Skaityti daugiau: ŽALGIRIO KOVA

ŽALGIRIS

JONAS RŪTENIS

Istorinė kronika

(pradžia kovo mėn. KARYJE)

Lenkija. Červinskas ties Vysla. Jungtinės kariuomenės stovykla. 1410 metais. Vasara. Pavakarys.

VYTAUTAS
Zindramai, mes turime
apjot visas stovyklas 
ir pasitikrinti . ..
Man, kaip dedas
tvarkos ten neperdaugiausia!
Turiu žinių, kad tavieji
puotas, kovos dar nelaimėję kelia . . .
Turi atsakymą į tai?

ZANDRAMAS
Aš abejoju . ..

VYTAUTAS
Išblaškykim abejones!
Išjokime
ir patys savo akimis
matysime . . .
Ir aš netikiu plepalams . . .
Dabar geriausias laikas
Karalius su palyda tebus rytoj.

ZINDRAMAS
Kaip liepsi, Vade . . .

Skaityti daugiau: ŽALGIRIS

ŽALGIRIO MŪŠIO SUKAKTIS

K. Tautkus.

Didi garbe tenka Lietuvos istorikams, žmonėms, kurie pasišventusiai tyrė, rankiojo, registravo ir rūšiavo mūsų tautos istoriją liečiančius faktus, kunigaikščių, vadų ir žymiųjų asmenų darbus nuo giliosios senovės. Pageltusieji Lietuvos istorijos tomai pasako mums, kaip mūsų senoliai, proseneliai gyveno, dirbo, ir kovojo už savo karšto teises, laisvę, savarankumą. Lietuvos praeities istorija yra tauri, garbinga ir didinga. Ji kiekvienam kelia pasididžiavimą, įpareigoja semtis stiprybės kovai, kad tauta nugalėtų įvairius sunkumus, nelaimes, proseniai galėtų didžiuotis savo vaikaičiais.

Šiandieninė mūsų tautos nelaimė, žiauri ir skaudi tragedija, tiesioginiai atiteko mūsų kartai ir mūsų vaikams. Kaip mūsų proseniai sugebėdavo nugalėti sunkumus, taip ir mums tenka neatsilikti ir vieningomis jėgomis kovoti iki pergalės. Mes skaitome ir didžiuojamės savo protėvių istoriniais darbais, mūsų darbais ir veiksmais didžiuosis ateities kartos, žinoma, jeigu mūsų darbai bus to verti ir pripažinti.

Senovėje niekas neturėjo nuolatinės kariuomenės, kaip dabar yra. Neturėjo jos ir lietuviai. Tačiau pavojaus ar užpuolimo metu visi vyrai rinkdavosi ir didvyriškai kaudavosi už savo sodybas, gimtines, ir šeimas. Susiklausymas ir vieningumas buvo puikus, vado ar vyresniojo žodis šventas. Jau tada suprato, kad atsikratytų priešo užpuolimų, išvengtų pavojų, reikia išvystyti puolimo taktiką. Tam tikslui būdavo sutelkiama didesnis skaičius raitų vyrų. Jau XII a. pradžioje lietuvių gentys sugebėjo susijungti ir sudaryti Lietuvos valstybę, kuriai vadovavo kunigaikščiai, įgaudami didesnės jėgos kovoti su priešu savo žemėje arba vesti kovas su priešu jo teritorijose.

Skaityti daugiau: ŽALGIRIO MŪŠIO SUKAKTIS

MOTINOS RANKOSE MŪSŲ TAUTOS ATEITIS

EMILIJA ČEKIENĖ

Laisvė ir nepriklausomybė yra brangi kiekvienam žmogui. Jos trokšta vyrai, moterys ir net vaikai. Todėl nenuostabu, kad visos tautos savo laisvės paskelbimo dieną ir kitas tautines šventes mini nepaprastu džiaugsmu, kurį kasmet kartoja priaugančios kartos. O dar labiau laisvės vertę pajunta, brangina ir trokšta tie, kurie ją prarado.

Nors šis svetingas kraštas, priglaudęs mus, suteikia mums visas galimybes krašto laisve naudotis, tačiau, negalime būti laimingi, žinodami, kad laisvė yra tautos didžiausias turtas, kurį užgrobė svetimieji.

Mes džiaugiamės šio krašto laisvės paskelbimo dieną liepos 4-ją, bet giliai susimąstę vis dar liūdime Vasario 16-tą ir ypač birželio 14-tą Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir lietuvių trėmimo vergijon dieną. Jau 20 metų kiekvienas, bet kuriam pasaulio krašte gyvenantis lietuvis, tą tragišką įvykį mini rimtyje susikaupęs.

Tą itin skaudžiai kasmet pergyvena lietuvė motina. Ji sielojasi ne vien dėl to, kad šie tragiški tautos įvykiai jos sieloj paliko neišdildomus matyto siaubo prisiminimus ir neišgydomas sielos žaizdas, o todėl, kad ji jaučia ir gerai žino, kad tik jos — lietuvės motinos rankose yra mūsų tautos ateitis.

Dar liūdniau ją mini tėviškės padangėj, kur į kiekvieną lietuvį iš visų kryžkelių, laukų ir girių laisvės ilgesiu kalba už tėvynę kovojusių ir žuvusių didvyrių ir partizanų dvasia, kur laisvės krauju apšlakstyta ir pavergėjų išžudyta vaikų motinos gailiomis ašaromis apraudota šventa Lietuvos žemė.

Mūsų tėvynei atgavus nepriklausomybę, džiaugsmu ir laime spindėjo kiekvienas Lietuvos kampelis, džiūgavo seni, jauni ir maži vaikai įkvėpti suaugusių nuotaikos. O tą patriotinį jausmą jauniesiems įkvėpė lietuvė motina, atlikdama svarbų vaidmenį tautos gyvenime, nes ruošiant karius ginklu kariauti pirma reikėjo įdiegti juose kovingumo dvasią, stiprinti vidinį būsimų karių atsparumą ir pasiryžimą kovoti už tautos laisvę.

Šis lietuvės motinos vaidmuo nesibaigia ir dabar, nes vėl paniekintai ir pavergtai Lietuvai reikia naujų, atsparios dvasios kovotojų, o tas įgyjama tik labai palengva, iš mažens jaunąją kartą auklėjant ir ugdant toje nuolatinėj patriotizmo dvasioj.

Skaityti daugiau: MOTINOS RANKOSE MŪSŲ TAUTOS ATEITIS

TAI BUVO 1919 METAIS

P. GENYS

KARININKAS JUOZAPAVIČIUS IR ALYTAUS KAUTYNĖS

Karininką Antaną Juozapavičių dar pažinojau Rusijoje. Buvo lietuvių bataliono Vitebske vado padėjėjas.

1918 m. lapkričio mėn. pradžioje atvykęs į Vilnių pirmąjį iš mūsų karininkų susitikau karininką Juozapavičių. Iš pradžių buvo krašto apsaugos ministerio A. Voldemaro adjutantas, o vėliau 1 pėst. pulko vadas.

Karininkas Juozapavičius turėjo visas gero karininko ypatybes. Buvo griežtas, drąsus, energingas ir iš dalies politikas. Bolševikams paėmus Rusijoje valdžią, karininkas Juozapavičius visur vedė su jais derybas, kur tik reikėdavo ginti lietuvių bataliono reikalus Vitebske.

Griežtumo pavyzdys jam jau esant 1 pėst. pulko vadu Alytuje: Viena kuopa be karininkų atėjo į pulko štabą reikalauti, kad būtų iš daboklės paleisti areštuotieji kareiviai. Karininkas Juozapavičius nieko neatsakė, tik padavė griežtą komandą: “Dešinėn, žengte marš!” ir visa kuopa, kaip vienas, pasisuko ir nuėjo.

Antras atsitikimas: 1 pėst. pulko užuomazga stovėjo Alytuje, Vilniaus pusėje, Saratovo ir pionierių kareivinėse. Nakties metu buvo siuntinėjami patruliai iki Nemuno. Kauno pusėje daugiau šeimininkavo vokiečiai, kurie buvo užėmę artilerijos kareivines.

Vieną naktį keletas vokiečių atėjo į mūsų pusę ir pradėjo daryti kratas plėšikavimo tikslu. Žmonės pasiskundė mūsų patruliams. Šie nuėjo ir norėjo vokiečius sulaikyti. Vokiečiams pasipriešinus, vienas vokiečių buvo nušautas, o kiti suimti, pristatyti į 1 pėst. pulko štabą ir uždaryti į daboklę. Vokiečiai įteikė lietuvių pulkui ultimatumą tuojau paleisti jų areštuotus kareivius. Ultimatumas buvo paremtas nemažu būriu jų karių su kulkosvaidžiais. Karininkas Juozapavičius įsakė išstatyti mūsų sunkiuosius kulkosvaidžius ir užimti poziciją. Vokiečių ultimatumas buvo atmestas. Vokiečiai, nieko nepešę, pasišalino. Vėliau jų kareiviai buvo paleisti.

Skaityti daugiau: TAI BUVO 1919 METAIS

SUVAŽIAVIMAS KAUNE

 (iš dalyvio užrašų)

Kai vokiečiai, 1941 m., netikėtu puolimu, išstūmė Rusijos komunistines armijas iš Lietuvos, tai lietuviai buvo labai patenkinti ir draugiškai juos sutiko. Bet, po poros mėnesių, kai jie pašalino naujai atsikūrusią nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, lietuvių tauta pažvelgė į vokiečius kitomis akimis. Vokiečiai uždėjo visiems lietuviams karo duokles. Be to, sekančiais metais, pradėjo reikalauti Lietuvos vyrų jų frontui prieš rusus. Jų paskirtieji lietuviai, pavadinti generaliniais tarėjais, pasitarę su žymesniais tautos veikėjais, nesiryžo šaukti vyrus į karą.

Tuomet, vokiečiai patys paskelbė, kad tveriamas Lietuvos S.S. korpas kovai su komunistais ir pareikalavo, kad 1943 m. kovo m. į minimą korpą stotų 100,000 lietuvių. Kadangi šaukė vyrus ne Lietuvos vyriausybė, tai vyrai į kariuomenę nestojo.

Tokiu pat būdu spaudžiami Latvijos valstybininkai pakluso Hitlerio ir sudarė Latvijos S.S. legioną, kuris susitvarkęs išvyko į frontą ir kovojo į rytus nuo savo valstybės sienų Ilmenio-Nevelio ruože.

Lietuvos generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas, jieškodamas išeities, prašė Vokietijos vyriausybę leisti jam sušaukti Kaune lietuvių konferenciją, kurį galėtų apsvarstyti S. S. korpo steigimą ir Lietuvos vyrų kariuomenėn pašaukimą. Konferencija buvo leista. Gen. Kubiliūno pasiūlymu, visi valsčiai pasiuntė atstovus į savo apskričių miestus ir ten jie buvo supažindinti su esama padėtimi ir reikalu per tam tyčia atvykusius iš Kauno žymesnius asmenis, lietuvius. Po to, iš apskričių tokių susirinkimų buvo pasirinkti ir pasiųsti į Kauną atskiri apskričių atstovai. Konferencija rinkosi Kaune, Karo Muzėjuje. Pvz. iš Rokiškio apskrities vyko trys atstovai: kun. S., J. Vėgėlis ir mok., Gudonis.

Skaityti daugiau: SUVAŽIAVIMAS KAUNE

ŽALVARINIAI GINKLAI

A. ŽYGMANTAS

KOVOS KIRVIAI

Žalvario amžiuje daugiausia paplitusi įrankių šeima buvo kirviai, jų tarpe ir kovos kirviai. Nors kirvis, kaipo toks, yra įrankis, tačiau kautynėse jis yra geras ginklas ir atskirti kuris kirvis Žalvario amžiuje buvo tik įrankis ir kuris tik ginklas, yra beveik neįmanoma. Vėliau atsiradę lengvesni ir puošnesni kirviai laikomi ginklais, kai paprasti, sunkūs kirviai laikomi įrankiais, nors karo metu ir vieni ir kiti būdavo vartojami kautynėse.

Žalvario amžiuje vyksta kirvių specializacija. Jų pavidalas yra kopijuojamas akmens kirvių tik jie daromi žymiai plonesni. Koto įtvėrimas buvo paini problema, kuri sukūrė net skirtingas kirvio formas. 35

Pirmykštis žalvarinis kirvis, kaip ir varinis jo pirmtakas yra plokščias, kiek platėjantis ašmenų link, tačiau jo šoniniai kraštai yra beveik lygiagretūs. Liejant kirvius atvirose formose reikėdavo jų kraštus kiek palyginti, paplakti, iš to, galimas dalykas, ir kilo atkraštinis kirvis, iškilusiai šoniniais kraštais. Toks kirvis yra stipresnis ir geriau laikosi ant specialaus įskelto ir išlenkto koto. Atkraščiai neleidžia kotui nusprūsti ar nusmukti į šoną.40

žalvariniai atkraštiniai - stabdikliniai kirviai iš:

Skaityti daugiau: ŽALVARINIAI GINKLAI

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

(Tąsa)

Girdėjau kaip atvažiavo sunkvežimis, pakėlęs užuolaidą pamačiau kaip vidun įėjo Kasikas.

—Kas tik gero ir valgomo, nešk laukan,— pasakiau jam. Po kokių 10 minučių krautuvės “reviziją” baigėme. Gera dalis krautuvės jau buvo sunkvežimyje, priedo dar įmetėm keletą statinių silkių ir raugintų kopūstų.. Lauke pasidarė visai tamsu. Mačiau prie tvoros žmogaus šešėlį, mes buvome sekami, tačiau niekas nedrįso mūsų trukdyti. O gal jie galvojo, kad miške esą yra daugiau reikalingi kaip jie kaime. . .

Raudas užvedė motorą. Grįžome tuo pat keliu kuriuo ir atvažiavome.

—Viskas eina kaip patepta,—lyg pasigirdamas murmėjo Usvelis. Duobėtas kelias mus kratė, kad net dantys barškėjo. Viena tokių nepastebėtų duobių sulaužė mašinos lingės spiruoklę. Šoferis keikėsi kiek galėdamas jieškodamas dėžėje naujos spiruoklės. Mes šaldami stovėjome ant kelio ir jo netrukdėme.

Staiga, tolumoje iškilo dvi akys, lyg vilko. Usvelis sujudo.

—Vyrai, jie atvyksta, mus vejasi. Lauk iš mašinos ir su viskuo į mišką!—jis sukomandavo.

Mums buvo aišku, kad besivejantis sunkvežimis buvo pilnas milicijos. Matyti vedėjas grįžęs iš pirties, pamatęs ištuštintą sandėlį, aliarmavo miliciją. Prieš būrį milicijos mes netturėjome jokių šansų. Daugiausia ką galėjome, tai sprukti su grobio dalimi į mišką.

Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Laiškai, kronika ir kt.

PEČIOKOS PRAGARE

Iš buv. kalinio laiško)

(R.L.)

PRIERAŠAS. Laiškas rašytas buv. politinio kalinio, lietuvio, kuris enkavedistų buvo suimtas 1940 m. rugsėjo mėn. Buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, OSO (osobogo sovieščanija) Maskvoje nubaustas 8 metams “pataisos darbams” lageriuose ir, prieš karą, išgabentas į šiaurės Pačioros lagerj Komi ASSR. Po kelerių metu katorginio darbo ir ligų, visiškai išsemtas ir nebetinkamas darbui, atleistas iš lagerio kaip invalidas. Po to, labai silpnos sveikatos ištremtas į Rusijos gilumą, kur be pažjstamų, be artimųjų, be pastogės — pradžioje, vietinių gyventojų laikomas valkata, nebuvo net įsileidžiamas į pastogę nakvynei—bet, nenustodamas tikėjimo ir vilties, išliko gyvas ir sulaukė savo gyvenime didžiausio džiaugsmo: po 19 metų vėl susijungė su savo šeime Palaimos Krašte, kaip jis laiške vadina JAV.

Pradėdamas laišką, pirmiausia noriu atsakyti į Tamstos klausimą apie sutiktus šiaurės Pečioros pataisos darbų lageryje, Komi ASSR, karininkus. Labai mažai ką galiu apie juos papasakoti. Į šiaurės Pečioros lagerį buvo nugabenta daug nubaustų lietuvių, vadinamųjų “politinių nusikaltėlių”. Jie buvo surinkti iš visų Lietuvos kalėjimų į Vilniaus kalėjimus ir gabenami į lagerius Vilniuje sudarytais ešalonais iš 15-18 prekinių vagonų, talpinant į juos daugiau kaip 40 žmonių. Aš buvau išvežtas 1941 birželio 6 d. (Sėdėjau Lukiškių kalėjime nuo 1940 rugsėjo mėn.) Kiek ešalonų išvežta, pasakyti negaliu, bet patekau į penktą ešaloną, po to, kai man buvo paskelbta, kuriam laikui esu nubaustas-apie balandžio vidurį 1941 m. Atseit, nuo 1941 bal. 15 d. iki 1941 birž. mėn. 6 d. išvežta nubaustųjų 5 ešalonai. O kiek prieš tai buvo išvežta — niekas nežino. Tuo pačiu ešalonu buvo vežamas ir plk. Štencelis, bet man su juo susitikti nei pasikalbėti nebuvo progos, nes ne viename vagone buvome vežami, ir aš jį mačiau tik kai atvežę į Pečiorą, išsodino mūsų ešaloną. Čia visą ešaloną perskyrė į dvi grupes, bet mes nepatekome į vieną grupę ir susitikti negalėjome, nes abiejų grupių niekur nesujungė, kartu į darbų kolonas negabeno, ir tiktai pripuolamai kas galėjo susitikti jau darbų kolonose to lagerio, gi lageris tęsėsi kelis šimtus kilometrų, bet man su plk. Št. nebuvo lemta daugiau nei matytis nei girdėti apie jo likimą.

Nesunku atspėti, koks jį ištiko likimas — tai kankinio mirtis, kaip ir kitiem 98-99 procentams į tenai nugabentų “politinių nusikaltėlių”. Juk tam į šiaurės Pečioros lagerį ir buvo gabenami, kad nebesugrįžtų; kaip Dantės “Pragaro Vartuose” pavaizduota “palikite viltį iš čia išeiti, kurie į čia atėjote”, bet ir ant pragaro vartų yra valdžia, Dieviškoji valdžia, kuri nors 1-2 procentus išlaisvinusi.

Ir kas galėjo pakelti katorginį gyvenimą, koks jis buvo lageryje!!!

Skaityti daugiau: Laiškai, kronika ir kt.

Karys 1960m. 7-8 Turinys, metrika

 

 Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

NR. 7 (1364)    RUGPJŪTIS — RUGSĖJAS — SEPTEMBER    1960 

V. Maželis — Generolas Povilas Plechavičius ...Viršelis

NR. 8 (1365SPALIS OCTOBER1960 

   T U R I N Y S

GENEROLUI POVILUI PLECHAVIČIUI 70 METŲ *

M. Šimkus — V. Nagornoski ir Baltimorės L.T.M. Draugystė *

V. Šventoraitis — Lakvėrės miškų vilkas *

J. Rūtenis — Žalgiris *

Ištraukos iš J. Dlugošo Žalgirio mūšio aprašymo *

P. Aišėnas — Atsargos kariai ir lietuvių sugyvenimas svetur *

A. Budreckis — Želigovskiada, 1920 m. *                                         

V. M. Klausutis — Lenkai ir lietuviai       *

V. Šventoraitis — Komunistiniai partizanai *

Tremties Trimitas *

Šaulė Tremtyje *

Kronika *

Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Bileris *

Skaityti daugiau: Karys 1960m. 7-8 Turinys, metrika

GENEROLUI POVILUI PLECHAVIČIUI 70 METŲ

š. m. vasario 1 d. gen. P. Plechavičiui sukako 70 metų amžiaus. Šia proga plunksnos žmonės turėtų daug ką parašyti apie gerbiamą jubiliatą, ypač jo sėkmingas kovas Žemaitijoje 1918-19 m. su Lietuvos priešais bolševikais.

Čia iškeliama keletas minčių bei faktų iš jo gyvenimo išeivijoje. Pirmomis išeivijos dienomis gen. P. Plechavičius pirmas pradėjo organizuoti lietuvius karius. Nuo 1950 m. pradžios jis yra Lietuvių Karių — Veteranų Sąjungos “Ramovė” Centro Valdybos pirmininkas. Tik šiuo metu laikinai yra pasitraukęs iš pirmininko pareigų. Jis yra Neo-Lituanų korporacijos Garbės Narys.

Išeivio gyvenimo kelias, kaip kiekvienam iš mūsų, taip ir gen. P. Plechavičiui, nebuvo rožėmis klotas. Jis šiame krašte pradžioj dirbo paprasto darbininko sunkų darbą plieno fabrike. Kaip tikras karys ir savo gyvenime daug vargo matęs, jis ir sunkiausio darbo nepabūgo. Jo supratimu ir paprasto darbininko sunkus -— juodas darbas žmogaus nežemina, bet jį iškelia, kaipo pavyzdį kitiems.

Gen. P. Plechavičius yra Žemaitijos žemės vaikas. Prie ūkio ir ūkiškų sunkių darbų iš mažens įpratęs. Jo paveldėtos tradicijos iš savo pirmųjų auklėtojų — motinos ir tėvo lydi visą jo gyvenimą. Jos yra: kietas darbas, pagarba žmogui, džentelmeniškumas, drausmė, garbės pajutimas ir jos gynimas tiek paskiro asmens, tiek tautos reikaluose.

Ryžto, geros nuotaikos, energijos ir gilaus tikėjimo į Lietuvos prisikėlimą naujam nepriklausomam gyvenimui, gen P. Plechavičiui niekados netrūksta. Tai pasigėrėtina žmogaus savybė. Jis visada buvo ir visuomet pasiliks drąsaus, ryžtingo kario pavyzdžiu.

š. m. vasario 6 d. Chicagoje Šak-ros puikiame restorane jubiliato artimieji — bendro likimo draugai — ra-movėnai suruošė jam kuklų pagerbimą, jo 70 metų sukakties proga. Buvo perskaitytas ir įteiktas sveikinimo adresas, pasirašytas visų dalyvių. Adresą taip pat pasirašė Dr. Petras Daužvardis, Lietuvos Konsulas Chicagoje ir Prof. St. Dirmantas, kurie pagerbime dalyvauti negalėjo. Jubiliatui palinkėta stiprios sveikatos, ilgų ir laimingų metų.

A. Rėklaitis

 

Gen. P. Plechavičiaus pagerbimas 70 metų amžiaus sukakties proga, įvykęs Čikagoje vasario 6 d.

VINCAS NAGORNOSKI IR BALTIMORĖS LIETUVIŲ TEATRO MYLĖTOJŲ DRAUGYSTĖ

MORKUS ŠIMKUS

Prieš dvidešimtį metų, 1939 m. gegužės mėn. 25 d., Baltimorėje mirė Vincas Jurgis Nagornoski. Save laikęs kilusiu iš sulenkėjusios šeimos. Brolio ir sesers žiniomis, jų senelis Juozas Goloszewski turėjo dvarą “Nagorna” Ostrolenkos apskrityje, Lomžos rėdyboje ir dalyvavo 1831 m. sukilime. Grįžęs iš Sibiro tremties jis apsigyveno Lietuvoje pasivadinęs nauja pavarde: Juozas Nagornowski. Jų tėvas, Stanislovas Nagornowski, kurį laiką buvęs Pajevonyje vaitu. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime irgi yra buvęs tremtyje Sibire.

Vincas Nagornoski gimė Vištytyje, 1869 m. balandžio mėn. 23 d. Čia jis lankė ir pradžios mokyklą. Dvylikos metų būdamas atvyko Amerikon į New Yorką pas seserį. Keletą mėnesių pasimokęs mokykloje pradėjo dirbti siuvykloje. Toliau mokėsi vakarais. Kurį laiką lankė dr. J. Šliūpo privatinę ir kitas vakarines mokyklas. Buvo pasiruošęs kvotimams į Hopkins Universiteto inžinerijos skyrių. 1897 m. vedė Emmą Ostendorf’aitę, kilimo vokietę, katalikę.

Vincas Nagornoski lietuviškam reikalui buvo labai pasišventęs. Rašė scenai veikalus, vaidino, režisavo, skaitė teatro ir istorijos klausimais paskaitas.

Lietuvių Mokslo Draugija (Vilnius, Lydos gatvė 7) yra išdavusi lakštą, kad Vin. Nagurnauskas pirko Vilniuje vieną sieksnį žemės (už 10.50 dol.) ir dovanojo jį Lietuvių Mokslo ir Dailės Draugijoms Namams statyti, Nr. 664, iš 1913 m. spalio mėn. 8 d. Nebuvo V. Nagornoskiui svetimas ir Nukentėjusios Lietuvos Reikalams Iždas, Amerikos Lietuvių Centralis Komitetas, žiūr.: Mokestis Lietuvai, lakšto Nr. 461. Vincą Nagornoskį prezidentas Antanas Smetona 1933 m- apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Ordenu.

1901-1915 m. tarpe Vinco Nagornoskio kūrybos kelias ir Baltimorės Lietuvių Teatro Mylėtojų Draugystės veikla yra neišskiriami. B.L. T.M.D. pradžia paaiškėja iš nežinomo laikraščio iškarpos, kurioje sakoma: “Baltimorėje, 26d. gruodžio 1897m. užsidėjo Teatraliszka Draugystė. Iszsyk prisiraszė .-. sąn... dami mėnesinį mokestį po 25 ct. Minėta draugystė priima kiek-vieną į sąnariusvyriszką ar moteriszką— kuris sutiks su draugystės įstatymais. Norinti pristotie į szią draugystę, galite bile kada atsilieptie ant žemiaus padėto adreso. Todėlei užpraszome jaunumėnę, o labjause Lietuvaites, kad pasiskubintumėte pristotie į szią draugystę, kiekvienam bus linksma matytie perstatant lietuviszką dramą. Mes užsijimsime atgrajintie puikes dramas. Taigi sziąte kiekvienas norintis tuviszką dramą. Mes užsijimsime atgrajinti pristotie į musu draugystę po numaru 536 S. Paca st. Pirmas susirinkimas bus laikytas 2-rą dieną sausio 1898 m. ant trijų po pietų, po num. 536 S. Paca st.”

K. Baronas, straipsnyje “Pirmieji Žingsniai Lietuvių Teatro Amerikoje” (Veidrodis XX No. 10), rašo: “1894 m. rugsėjo 25 d. Scranton, Pa., laike S.L.A. seimo buvo sulošta komedija ‘Jurgis Sumaskolintas’ . . .Nuo šio laiko prasideda tankesni lietuvių perstatymai įvairiose vietose Amerikos Baltimore, Md. veikė Vincas Karalius, kuris rengė perstatymus. Vienok apie tuos

Vincas Jurgis Nagornoskis

Skaityti daugiau: VINCAS NAGORNOSKI IR BALTIMORĖS LIETUVIŲ TEATRO MYLĖTOJŲ DRAUGYSTĖ

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

(pradžias ausio mėn. KARYJE)

XII

Išvykus Usveliui, kuris buvo artimiausias mūsų vadui, glaudūs ryšiai mūsų grupėje pradėjo irti. Beveik kasdien mūsų skaičius mažėjo. Vienas po kito, vyrai nusiimdavo tautinius skydelius, grąžindavo ginklus, susikraudavo daiktus ir palikdavo mus. Savos šeimos, žmonų ir vaikų ilgesys buvo stipresnis už miško brolystę. Greito karo viltis ir pagelbos iš užsienio gavimas, paskutiniu metu, visai sumažėjo. Liko tik tie, kurie negalėjo nugalėti nepasitikėjimo ruskiais ir jų pastatyta iškamšų valdžia. Jiems priklausė ir Havistas.

— Dar niekada bolševikai neatleido savo priešui,—sakė jis.

Pasilikome ir mes trys vokiečiai. Mums nebuvo jokios amnestijos. Mums buvo liūdna skirtis su broliais estais, su kuriais išėjome kartu į kovą dėl laisvės ir jų reikalą pavertėme ir savu, dabar jie neviltyje mus palieka. Buvo dar žiauriau, nes manėm, kad po paskutiniųjų žygių ir laimėjimų mūsų tarpusavio ryšiai bus dar stipresni.

Atėjo žiema. Nusilpusiomis spėkomis mums dar pasisekė pasistatyti stiprų bunkerį, tinkamą dalinai gyventi, dalinai sandėliui — laikyti maisto atsargoms. Mūsų kovos grupė buvo jau pusiau sumažėjus, toks pat nykimas vyko ir kitose grupėse. Tačiau laikėmės kantrūs. Abejingi klausėmės radio transliacijų iš vakarų su jų gausiais pažadais ir padrąsinimais.

Pagaliau prieš mus pasišiaušė ir gamta. Lapkričio gale prasidėjo dideli šalčiai, kokių nuo senų laikų Estijoje niekas neatminė. Visos pelkės, liūnai, buvę niekad nepereinami, užšalo iki dugno, upės pavirto tvirtomis gatvėmis ir mūsų tvirtovė ir prieglauda, neprieinami ir vasarą nepereinami miškai, dabar pasidarė atviri ir žmonėms ir gyvuliams. Gerosios pelkės daugiau mūsų nebesaugojo. Mes buvome patiekti, lyg ant lėkštės, mūsų priešams. Būtų stebuklas jei bolševikai nepasinaudotų tokia proga.

Pirmosios žinios apie raudonųjų tankų judėjimą atėjo iš pietų. Mūsų ryšininkai jau anksčiau pranešė apie rusų dalių pasirengimus žiemos manevrams. Ėjo gandai, kad tariamuose manevruose dalyvaus jų dvi motorizuotos divizijos, kartu su tankais. Įtarėme, kad tie manevrai tai tik maskavimasis. Raudonoji meška už peilio dūrį į tarpmentį jieškojo keršto. Iki kraujo įsiutusi, ji planavo vienu smūgiu už viską atsilyginti.

Toli pietuose nakties dangus nusidažė ugnimi. Patrankų dundėjimas atsklido iki mūsų, girdėjosi ir sausi, kieti tankų šūviai. Darėsi aišku, jog jie nori nusiaubti miškų masyvus nuo pietų iki pat čia. Operacija prasidėjo nuo vakarinio Peipuso ežero kranto. Po savaitės, sunkvežimių vora su rusų kareiviais atlėkė į Avinurmę, į Tudulinną. Jų taktika buvo paprasta: apsupus miškus, suvaryti partizanus į šiaurę iki pat jūros, kur jiems liktų arba prisigirdyti jūroje, arba iškėlus rankas, pasiduoti.

Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Subkategorijos