TURINYS

 

ŠIOS KNYGOS RĖMĖJAI

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa (JAV, Bruklinas) 
Vysk. Paulius Antanas BALTAKIS, OFM (JAV)
 
Arkivysk. Audrys BAČKIS (Vilnius)
Arkivysk. Sigitas TAMKEVIČIUS, SJ (Kaunas)
 
Vysk. Juozas MATULAITIS (Kaišiadorys)
Vysk. Rimantas NORVILA (Kaunas)
Vysk. Juozas PREIKŠAS (Panevėžys)
Vysk. Antanas VAIČIUS (Telšiai)
Vysk. Juozas ŽEMAITIS, MIC (Vilkaviškis)

Skaityti daugiau: ŠIOS KNYGOS RĖMĖJAI

„RŪPINTOJĖLIO" AUTORIŲ, BENDRADARBIŲ IR RĖMĖJŲ VARDYNAS

Adomaitis Juozas, kun., bendr., rėmėjas 111
Adomavičius Jonas, dr., aut. 26
Aladavičienė Ona, bendr. 17
Aladavičiūtė-Mažeikienė Eugenija, bendr., aut., rėmėja 4, 17
Albrecht Barbara, aut. 24, 25, 26
Aleksa Jonas, kun. MIC, bendr. 4
Aliulis Vaclovas, kun. MIC, aut. 26
Ambrazas Kazimieras, kun. SJ, aut. 26 (2)
Ambraziejus Jonas (J. M-tis), aut. 2, 6, 8, 10 (2), 11, 12, 14, 17
Augustinas, Šv., aut. 1, 5, 15

Bačkis Audrys Juozas, arkivysk., apie jį 23
Bagdonavičius Vacys, aut. 26

Skaityti daugiau: „RŪPINTOJĖLIO" AUTORIŲ, BENDRADARBIŲ IR RĖMĖJŲ VARDYNAS

EPILOGAS

„RŪPINTOJĖLIS" - KAS TAI?

     Tai - ne mūsų mylima liaudies skulptūrėlė, o pogrindinis, 13 metų (1977-1990) gyvavęs žurnalas. Jis nebuvo toks garsus kaip „Kronika" ar „Aušra", į tokj garsą net nepretendavo. „Rūpintojėlio" misija buvo prabilti į žmogų - ypač jauną, alkstantį, besiblaškantį, ieškantį - tiesos žodžiu apie Dievą ir Tėvynę; didžiųjų asmenybių pavyzdžiu, poezijos galia, filosofijos išmintimi apie tikrąją gyvenimo paskirtį...

     „Rūpintojėlis" kalbėjo, kad tikėjimas - ne žmogų suvaržanti schema, bet tikrosios laisvės sąlyga ir išsigelbėjimas nuo bedvasio materializmo (ir filosofine, ir buitine prasme), socialistinio gyvenimo stereotipų, nuo nevilties ir beprasmybės.

     Jis liudijo, kad yra Lietuva - Tėvynė, ne vienas iš penkiolikos Sąjungos kampelių, o savita tauta, turinti didingą praeitį, skaudžią vergijos ir pasipriešinimo patirtį, tauta, nei carizmo priespaudoje, nei nacių apgultyje, nei socializmo „rojuje" nepraradusi nacionalinio orumo ir laisvės troškimo, tauta, kenčianti ir kovojanti. Žurnalo tikslą ugdyti žmogų -krikščionį ir Lietuvos pilietį - atspindėjo jo struktūra, publikacijų pobūdis Ir tematika, o tai nulėmė autorių pasirinkimą ir literatūros šaltinius. Jo turinį sudarė keleriopos tematikos publikacijos:

     1)    Bažnyčios ir istoriniai dokumentai;

     2)    originalūs lietuvių autorių straipsniai, parašyti Lietuvoje ir emigracijoje;

     3)    įvairūs verstiniai rašiniai, dažniausiai skirti meditacijoms.

 

Skaityti daugiau: EPILOGAS

ŽODIS DABARTIES SKAITYTOJUI

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

     Kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindinė spauda kovojančioje Lietuvoje neatsirado savaime. Totalitarinė ateizmo-sovietizacijos mašina daugeliui tada atrodė nenugalima, bet kantrios pasipriešinimo akcijos vis tiek nuolatos vyko. Pogrindinė katalikiška spauda buvo lyg Dievo malonės ženklas, rodęs, kad, nepaisant gresiančio persekiojimo, yra pasirengusių kentėti už Tiesą.

Skaityti daugiau: ŽODIS DABARTIES SKAITYTOJUI

PRO MEMORIA

Popiežius Jonas Paulius II ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Kaunas. Arkivyskupo rūmai. 1993 09 06

PRO MEMORIA

     Kardinolas Vincentas Sladkevičius yra pusę šimtmečio trukusio Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių pažeidinėjimo, sekuliarizuotos ir ateizuotos visuomenės lūkesčių ir laimėjimų atspindys.

Skaityti daugiau: PRO MEMORIA

„RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI

Ses.BENVENUTA ADA URBONAITĖ OSF

     Gimė 1921 m. rugsėjo 3 d. Minaičių k., Pašušvio parap., Kėdainių apskr. Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. 16-metė įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 08 28 davė vienuolės įžadus ir buvo išsiųsta dirbti pranciškonių montesoriškame vaikų darželyje Kaune.

     1948 m. turėjo palikti pedagoginį darbą. Lankė 1-erių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje ir liko čia dirbti. 1951 m. perėjo dirbti į profsąjungų biblioteką. 1958 m. išmoko rašyti mašinėle ir laisvalaikiais ėmė persi rašinėti užsienyje gyvenančių autorių - Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir kt. - raštus; sekretoriavo, talkino kun. Juozui Šalčiui; „leido" Felicijos Kasputytės rankraščius; perrašinėjo, redagavo Vynmedžio Šakelės - Onos Galdikaitės iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (1998 m. JUDEX spaustuvės 2000 egzempliorių tiražu išleista jos išversta Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios aprašytas"). Parengė šiuos leidinius: „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje" (1982); „Palaimintasis Mykolas Giedraitis" (1983); „Arkivyskupas Mečislovas Reinys" (1984); „Prelatas Mykolas Krupavičius" (1985); „Profesorius Pranas Dovydaitis" (1986); „Palaimintasis Jurgis Matulaitis - Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas" (1987).

     1977 m. pradėjo ir iki 1990 m. leido periodinį religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis". Darbas su knyga iki šiolei yra pagrindinis jos užsiėmimas.

KAZIMIERAS ŠAPALAS (1903-1982)

     Gimė 1903 m. Vartų k., Mykoliškių valsč. (Prienų r.). 1923 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo istoriją, sociologiją ir pedagogiką-psichologiją. Dirbo „Židinio" redakcijoje. Universitetą baigė 1927 m. ir tais pačiais metais išrinktas ateitininkų generaliniu sekretoriumi. 1928 m. išvyko į Kražių gimnaziją mokytojauti. 1929 m. rudenį paskirtas Šakių „Žiburio" gimnazijos direktoriumi. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. Kazimieras Šapalas atleistas iš direktoriaus pareigų ir nukeltas mokytoju į Alytų. 1941 m. paskirtas Kauno 6-osios gimnazijos direktoriumi. 1944 m. atleistas iš direktoriaus pareigų, paliktas istorijos mokytoju. Čia dirbo iki išėjimo į pensiją. 1982 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Šapalas staiga mirė. Paliko žmoną Moniką, du sūnus ir dvi dukteris. (Plačiau žr. „Rūpintojėlyje", Nr. 26.)

     Kazimieras Šapalas davė žurnalui vardą „Rūpintojėlis", jį redagavo (Nr. 1-10) ir turtino jį savo straipsniais, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais.

 

Skaityti daugiau: „RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI

J. Barzdaitis. RELIGIJOS KILMĖ IR KITIMAS.

J. Barzdaitis. RELIGIJOS KILMĖ IR KITIMAS.

(Vilnius, 1976. 238 p.)

    Autorius, nagrinėdamas Juozo Adomaičio-Šerno, Jono Šliūpo, Vladislovo Dembskio, Jono Mačio-Kėkšto ir kitų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistų religines pažiūras, aiškina religijos kilmę ir jos kitimą. Naudojasi beveik išimtinai ateistiniais šaltiniais. Remiasi Marksu, Engelsu, Leninu ir tais duomenimis, kuriuos religijos kilmės klausimais yra pateikę XIX a. etnologai, evoliucionistai. XX a. religijos tyrinėtojų, tokių kaip Vienos universiteto prof. V Šmidto, išleidusio 10 tomų veikalą Der Ursprung der Gottes-idee, prof. V Koperso, M. Gusindės, F. Grebnerio ir kitų kultūristorinės krypties etnologų paskelbti darbai autoriui, matyt, nežinomi, nes apie juos savo veikale neužsimena. Autoriui taip pat nėra žinomi ir lietuvių kalba „Soter“ žurnale 1924-1939 m. paskelbti prof. Pr. Dovydaičio, dr. J. Balio, prof. V. Koperso, prof. Diolerio, doc. Seno ir kitų religijos tyrinėtojų darbai religijos kilmės klausimu.

     Autorius nieko naujo apie religijos kilmės aiškinimą nepateikia. Veikale senos žinios, kurių daugelio teisingumą jau seniai yra paneigę religijos mokslo tyrinėtojai.

B. Kuzmickas. ŠIUOLAIKINĖ KATALIKIŠKOJI FILOSOFIJA.

KNYGŲ RECENZIJOS

B. Kuzmickas. ŠIUOLAIKINĖ KATALIKIŠKOJI FILOSOFIJA.

(Vilnius, 1976. 208 p.)

     Veikale apibūdinama XIX a. katalikiškoji filosofija ir kalbama apie XX a. katalikiškosios filosofijos kryptis: neotomizmą, modernizmą, fenomenologiją ir krikščioniškąją vertybių filosofiją, katalikų egzistencializmą, spiritualizmą ir Tejaro de Šardeno evoliucionizmą. Ribojamasi daugiausia bendru filosofinių krypčių apibūdinimu. Atskirų filosofų pažiūros aptariamos labai siaurai ir trumpai. Kiek plačiau dėstomas neotomisto Žako Mariteno, modernizmo atstovo Moriso Blondelio, Makso Šelerio fenomenologijos mokslas, Gabrielio Marselio egzistencionalistinės pažiūros ir Tejaro de Šardeno evoliucionalizmas. Krypčių ir filosofinių pažiūrų apibūdinimas palyginti objektyvus.

     Veikalas patraukia dėmesį tuo, kad jame yra trumpas lietuvių katalikiškos filosofijos apibūdinimas. Autorius, aptardamas filosofinės minties raidą Lietuvoje XIX a., rašo, kad tuo laikotarpiu katalikų dvasininkija sudarė gausiausią ir labiausiai išsilavinusią inteligentijos dalį (p. 32). Talentingiausi šio laikotarpio atstovai savo kūrybinius gabumus rodė ne teologijoje ar religinėje filosofijoje, bet literatūroje ir moksle. Dirbo pozityvų darbą ir daug nuveikė literatūros (Strazdas, Vienažindys, Valančius, Baranauskas, Maironis), kalbos (K. Jaunius), švietimo ir blaivybės (Valančius, Tatarė, Dovydaitis) srityse (p. 35).

Skaityti daugiau: B. Kuzmickas. ŠIUOLAIKINĖ KATALIKIŠKOJI FILOSOFIJA.

„Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę“

     Oto Šimekas- g. 1925 m. gegužės 5 d.,

     1944 m. lapkričio 14 d. sušaudytas Karo lauko teismo sprendimu už tai, kad atsisakė šaudyti lenkus - civilius gyventojus. Dieve, priimk jį į savo amžiną gyvenimą!

     Tai užrašas prie vieno kapo Machovos kapinaitėse. Tas kapas išpuoštas daugybe gėlių ir dviem tautinėmis vėliavėlėmis - Austrijos ir Lenkijos. Kas gi tas Otas Šimekas?

     Jis gimė Vienoje, 7-erių metų neteko tėvo. Motina turėjo išlaikyti didelę šeimą, nes Otas buvo 13-asis vaikas. 17-metis, labai kuklus jaunuolis, buvo pašauktas į kariuomenę. Vienų atostogų metu jis pažadėjo motinai niekada nešauti į žmogų.

     Oto dalinys buvo perkeltas į Jugoslaviją. Apsupimo metu jaunas kareivis gavo įsakymą nušauti moterį, bėgančią iš degančio namo. Otas delsė žiūrėdamas į savo tuščią šautuvą. Jam buvo paduotas užtaisytas šautuvas ir įsakyta šaudyti į kitas moteris. Otas nešaudė teisindamasis, kad jis kaip krikščionis negali to suderinti su savo sąžine. Šį incidentą viršininkas perdavė į Berlyną kaip atsisakymą vykdyti įsakymą.

Skaityti daugiau: „Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę“

Knyga apie Lurdo stebuklus

     Dr. A. Stivieris, ilgametis Lurde veikiančio biuro stebuklingiems išgijimams tirti pirmininkas, parašė knygą, kuri vokiškai vadinasi Gibt es noch Wunder in Lourdes?

     Autorius smulkiai aprašo tyrimo organizacijas ir tyrimo būdus. Tyrimus atlieka dvilypė gydytojų kolegija: viena grupė veikia pačiame Lurde ir vadinasi Gydytojų biuras, kita - Paryžiuje ir vadinasi Tarptautinė medicininė komisija. Toliau nurodoma, kokios reiklios yra tos komisijos, kaip atsargiai gydytojai elgiasi, pripažindami ligą natūraliai neišgydoma, kad iš tūkstančių pagijimų ligi šiol toji komisija tėra stebuklingais pripažinusi tik 63 pagijimus.

Akademikas Vladimiras Fokas

     1974 m. gruodžio 27 d. Leningrade staiga mirė Vladimiras Fokas, vienas žymiausių tarybinių fizikų. Jo mirtis sukėlė oficialių valdžios sluoksnių šoką. Mat pasirodė, kad akademikas testamente pusę savo turto paskyrė stačiatikių Bažnyčiai, tame pačiame testamente prašydamas jį palaidoti su religinėmis apeigomis. Todėl buvo specialiai uždelsta paskelbti pranešimą apie jo mirtį. Leningradskaja pravda jo nekrologui skirtą vietą užpildė skyreliu apie šachmatus, o partijos, valstybės ir mokslų akademijos vadovų pasirašytas oficialus nekrologas pasirodė Pravdoje tik po penkių dienų - 1975 m. sausio 2 d.

     Tame oficialiame nekrologe rašoma:

     1974 m. gruodžio 27 d., eidamas 77-uosius metus, mirė socialistinio darbo didvyris, akademikas Vladimiras Fokas - žymus tarybinis fizikas.

     V. Foko darbai įėjo į šiuolaikinės fizikos pagrindus ir iškėlė jo vardą tarp žymiausių pasaulio fizikų. Nėra tokios knygos kvantinės mechanikos, lauko teorijos ir matematinės fizikos klausimais, kurioje nebūtų minimi V Foko tyrimų rezultatai. V. Foko mokslinei kūrybai būdingas nepaprastas platumas - nuo principinių teorijos klausimų ir su jais susijusių filosofinių problemų iki konkrečių taikomojo pobūdžio darbų. Žymus Foko indėlis į teorinę fiziką sulaukė visasąjunginio ir tarptautinio pripažinimo.

Skaityti daugiau: Akademikas Vladimiras Fokas

VIEŠPATIE, KODĖL LIEPEI MAN MYLĖTI

    Viešpatie, kodėl įsakei man mylėti visus žmones, savo brolius? 
Aš bandžiau tai daryti, bet išsigandęs grįžtu pas Tave... 
Viešpatie, vienas aš buvau toks ramus, 
buvau taip patogiai ir ramiai įsitaisęs.
Mano dvasia buvo rami, aš gerai jaučiausi.
Buvau vienas, bet santaikoje su savimi.
Jaučiausi saugus nuo vėjo, lietaus ir purvo.
Būčiau likęs švarus savo vienatvės bokšte.
    Bet Tu, Viešpatie, radai plyšį mano tvirtovėje.
Tu privertei mane šiek tiek praverti duris.
Žmonių riksmas privertė mane krūptelėti,
tarsi lietaus šuoras, krisdamas į nepridengtą veidą;
tarsi audringas vėjas mane sukrėtė draugystė,
tarsi saulės spindulys nepastebimai įsiskverbė
ir sukėlė sieloj nerimą Tavo malonė,
ir aš, būdamas neišmintingas,
palikau duris truputį praviras.
    Viešpatie, dabar aš žuvęs!

Skaityti daugiau: VIEŠPATIE, KODĖL LIEPEI MAN MYLĖTI

KAIP IŠ TIESŲ BUVO

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     Spaudoje galima rasti tvirtinimų, jog Bažnyčios inspiruojama chirurgija viduramžiais buvo laikoma „nešvariu“ mokslu ir kad Bažnyčia draudusi skrosti lavonus bei daryti operacijas. Nepaklusniesiems grėsęs net laužas... (Mokslas ir gyvenimas. 1971. Nr. 1).

     Istorija šių tvirtinimų neparemia. Priešingai, istorija teigia, kad krikščionybė jau nuo pat pirmųjų amžių į savo veiklos sferą įtraukė ir rūpinimąsi ligoniais. Buvo organizuojamos ligoninės nosocomium. Tokius namus kurdavo net privatūs asmenys, pavyzdžiui, Cezarėjos vyskupas Bazilijus (apie 369 m.). Benediktinų 529 m. regula kalba apie vienuolių pareigą ir garbę rūpintis ligoniais (36-oji regula). Vyskupijų dvasininkų susirinkimai (sinodai) įsipareigoja steigti ligonines (pavyzdžiui, 742 m. šv. Bonifaco vadovaujamas sinodas Vokietijoje). Susiorganizuoja sambūriai, kongregacijos, kurių pagrindinis užsiėmimas buvo dirbti su ligoniais: parabolanai (VI a. Aleksandrijoje), šv. Lozoriaus, Šventosios Dvasios, šv. Antano. Šie žmonės veikdavo epidemijų metu, globodavo raupsuotuosius. Kai kuriuose vienuolynuose buvo žmonių, gerai išmanančių gydymą, - ten plaukdavo ligoniai iš plačių apylinkių (pavyzdžiui, San Galeno, St. Pjer le Vif in Sena) (1). Kai kurie dvasininkai pagarsėjo kaip gydytojai (pavyzdžiui, vysk. Fulbertas iš Šartro) (1, p. 219). Apie šv. Pranciškų Asyžietį (fl226) biografai pasakoja, kad jis bučiuodavęs ligonių žaizdas. Tad ar tikrai viduramžių tikintysis bijojo kraujo ir pūlių?

Skaityti daugiau: KAIP IŠ TIESŲ BUVO

AR MOKSLAS PANEIGIA RELIGINĖS PASAULĖŽIŪROS PAGRINDUS

MUMS KALBA MOKSLAS

J. Mintautas [Kazimieras Šapalas]

     Vadovėlyje „Mokslinis ateizmas“, skirtame aukštųjų mokyklų studentams, yra pasakyta: Mokslinių žinių apie pasaulį visuma įrodo <...> religinės pasaulėžiūros pagrindų klaidingumą, nes nepaneigiamai liudija, jog dėsningai judanti materija yra nesukuriama ir nesunaikinama, jog Visata yra amžina, jog gyvybė ir žmogus atsirado natūraliu keliu. Taigi religinis tikėjimas prieštarauja moksliniam pasaulio supratimui (1, p. 178).

     Ateistai, puldami religinę pasaulėžiūrą, dengiasi mokslo skraiste ir kaip neginčijamą tiesą drąsiai skelbia tai, kas yra mokslo neįrodyta, kas yra tik prielaida, tik hipotezė ar teorija. Tai aiškiai rodo ir cituotas teiginys. Religinės pasaulėžiūros pagrindą sudaro tikėjimas į Dievą. Mokslas neįrodė ir negali įrodyti, jog Dievo-nėra, nes Dievas yra antgamtinė Būtybė ir tiesioginiu būdu moksliniam tyrimui neprieinama.

     Mokslas Dievo klausimu,- sako mūsų filosofas Juozas Girnius, -negali duoti nei neigiamo, nei teigiamo atsakymo, nes tatai išeina iš jo pažinimo ribų (2).

     Mokslas negali išaiškinti daugelio dalykų, -sako garsusis radijo išradėjas Guljelmas Markonis, -ypač didžiausios mūsų būties paslapties. Kiekvienas mokslininkas žino, kad mokslas turi savo ribas, kurios žmogaus pažinimui neperžengiamos. Tik tikėjimas Aukščiausia Esybe, kurios mes turime klausyti, duoda drąsos gilintis į gyvenimo paslaptis (3).

Skaityti daugiau: AR MOKSLAS PANEIGIA RELIGINĖS PASAULĖŽIŪROS PAGRINDUS

PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS ASPEKTAI

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K.[Felicija Kasputytė]

     Didžiausias žmogaus skausmas - tai ne skurdas, ne ligos, ne likimo smūgiai, ne širdies nusivylimas, bet nežinojimas, dėl ko jis gimsta, kenčia ir miršta,-sako Etjenas Lami, nuodugniai išnagrinėjęs žmogaus psichologiją ir susiejęs ją su istorijos procesais.

     Nūdienos gyvenimo prasmės ieškojimo kelias yra vingiuotas ir sunkus. Neretai juo tenka keliauti sukruvinta širdimi. Daugeliui galėtų būti taikomos poeto Rainerio Marijos Rilkės eilės:

     Giliom naktim kasu aš tave, brangenybe...

     Bet kelias tavin baisiai tolimas,

     Ir kadangi juo seniai kas beėjo, - užneštas.

     O rankas savąsias, kruvinas nuo kasimo,

     Dažnai keliu į veją taip, kad šakojasi lyg medis.

     Kad ir koks būtų sunkus prasmės ieškojimo kelias, vis dėlto daugelis bando juo eiti, nes didžiosios prasmės ieškojimas yra būdingas visoms epochoms. Tikrųjų vertybių ilgesio negali nuslopinti nei mašinų gausmas, nei grėsminga technika, įžūliai niekinanti ir išduodanti sielą. Gyvenimo prasmės klausimas iškyla ir reikalauja surasti atsakymą.

Skaityti daugiau: PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS ASPEKTAI

ATSIGRĘŽKIME Į ŠVENTĄJĮ KAZIMIERĄ

ISTORIJA IR ASMENYBĖ

K. Tylenis [kun. Lionginas Kunevičius]

     Prisimindami didžiuosius tautiečius, jų darbus ir žygius, tarsi atveriame tautos kraičio skrynią, kad galėtume pasidžiaugti ir pasididžiuoti tautos brangenybėmis. Bet ne vien širdžiai pradžiuginti tai daroma, o ir tam, kad tautos vertybes leistume apyvarton, panaudotume jas tenkinti gyvybiškai svarbioms tautos reikmėms, jos pažangai ugdyti, kad jie padėtų mums kurti naujas vertybes. Pagaliau tautos lobynan žvelgiame ir norėdami apmąstyti jį iš istorinės perspektyvos.

     Kiekvienais metais kovo 4 d. iš tautos lobyno su ypatinga pagarba ir džiaugsmu iškeliame neįkainojamą perlą - atmename šventąjį Kazimierą (1458-1484). Šv. Kazimieras kiekvienam lietuviui brangus ir dėl to, kad jis mums primena garbingą tautos istorijos laikotarpį - XV amžių - Lietuvos valstybės šlovės amžių, kurį lygiai galima vadinti ir šv. Kazimiero amžiumi.

     XV a. pradžioje (1410) Žalgirio mūšyje buvo palaužta kryžiuočių galybė. Vytauto dėka Lietuvos vardas pasaulyje suskambėjo galingos valstybės nuo jūrų iki jūrų vardu. Šio amžiaus antroji pusė davė mūsų tautai šv. Kazimierą - didžiųjų Lietuvos valdovų garsiausią palikuonį.

Skaityti daugiau: ATSIGRĘŽKIME Į ŠVENTĄJĮ KAZIMIERĄ

MARIJOS PEČKAUSKAITĖS KELIAS (1877-1930)

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

K.[Felicija Kasputytė]

     Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tiek gyvenimo, tiek kūrybos keliai yra neįprasti ir nuostabūs. Tuos kelius jai nubrėžė idealizmas, amžinojo gėrio bei grožio troškimas ir begalinių tolių bei aukštumų ilgesys. Jos siela šiame netobulybių pasaulyje stengėsi sugauti bent mažytę Absoliuto kibirkštėlę. Visą gyvenimą ji veržėsi prie to aukščiausio gėrio bei grožio, be jo negalėjo gyventi. Rašytoja neklupdama žengė tuo keliu ir užkopė į tokias aukštumas, nuo kurių aiškiai matyti tikrosios vertybės.

     Čia, žemėje, visos gėlės miršta, trumpos yra visos paukščių giesmės, aš svajoju apie vasaras, kurios tveria amžinai. Čia, žemėje, visi žmonės verkia savo bičiulybių ir savo meilių, aš svajoju apie ryšius, kurie tveria amžinai.

     Marija visa savo siela įsiliejo į amžinybės idėją, į krikščionybės versmes, kurios nuskaidrino jos sopulius bei kančias ir teikė jėgų dirbti bei aukotis kitiems.

     Žemėje viskas praeina. Žemės gyvenimas- nuolatinis kitimas, judesys, nuolatinis mirimas. Bet amžinoji žmogaus dvasia šiame nepastoviame pasaulyje uždaryta trokšta amžinybės. Juo aukščiau ji kyla viršum tos materijos, juo labiau trokšta, juo skurdesnis jai tas trapumas, tas nepastovumas, tas nepatvarumas visų žemės daiktų, -rašo ji savo dienoraštyje.

Skaityti daugiau: MARIJOS PEČKAUSKAITĖS KELIAS (1877-1930)

GAIRĖS KLYSTKELIUOSE

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

J. Pragiedrulis [Kazimieras Šapalas]

     Prieš 50 m. įžymusis mūsų tautos filosofas prof. Stasys Šalkauskis rašė:

     Mes gyvename nepaprastais laikais. Pasaulis, patekęs į kovojančių gaivalų sūkurį, nustojo pusiausvyros. Moderniosios kultūros linkmė, ėjusi iš reformacijos per prancūzų revoliuciją į mūsų laikus, parodė mums, prie kokių katastrofų jinai vedė vadinamąjį kultūringą pasaulį. <...> Pašlijęs į dechristianizaciją pasaulis net didinguose kultūros laimejimuose slėpė nusižudymo ginklą. Atsipalaidavimas nuo nelygstamų principų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams, nešantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingas pasaulis didžiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristianizacijos keliu pasauliui gresia visiško sunaikinimo ir subarbarėjimo pavojus. Pasižiūrėkime tik į karo ir revoliucijos pagamintą dorovinį sumenkėjimą, įsivyravusius naujus įpročius, pastebėkime tą gyvenimo srnaginimosi geidulį, kuris apėmė mases, atidarykime akis į tą sulaukėjimą, kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme, pasilinksminimuose. Mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri tegali vesti toliau tik į puvimą ir žlugimą. Ogi ten, kur yra palinkimo į suirutę, atsiranda destruktyvinės jėgos... Barbarai eina į mus iš tikro, bet šį kartą ne iš šalies, kaip buvo griūvant graikiškajam romėniškajam pasauliui, bet iš vidaus, iš dechristianizuoto žmogaus instinktų (1).

     Taip rašė įžvalgusis filosofas tada, kai dar gaivalinės jėgos nebuvo taip įsisiūbavusios, kaip jos ėmė siautėti vėliau, ilgai nelaukus. Dar nebuvo įvykęs Antrasis pasaulinis karas su baisiais sugriovimais ir žudynėmis, kai pasaulio dar nebuvo pasiekęs garsas apie koncentracijos stovyklas, kur žmogaus pažeminimas ir jo išniekinimas, pragariški kankinimai ir žiaurumai buvo tokie, kokių pasaulis nebuvo matęs anksčiau, net barbariškiausiais žmonijos istorijos laikotarpiais.

Skaityti daugiau: GAIRĖS KLYSTKELIUOSE

RŪPINTOJĖLIS

Victoria [Margarita Gusak]
 
Prie vieškelio į ateitį Tėvynės 
Parimęs vienas budi Jis liūdnai.
    Šventa galva pasvirus ant krūtinės,
Papuošta ne karūna, o spygliais.
        Tamsus šešėlis rūpesčių ant veido,
        Šventieji bruožai skausmo iškreipti...
    Kiek dar naujų kentėjimų įskaito 
    Jis numylėtos žemės ateity?
O gal prisimena, kaip brangiai apmokėjo 
Kiekvieną klaidą mylimų vaikų?
Kokiu saiku Jis meilę jiems seikėjo...
Ir kokiu Jam atseikėta saiku...

Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS

Į SKAITYTOJUS

     Jus aplanko „Rūpintojėlis".

     Šį vardą pasirinkome, užsibrėžę gaivinti ir skleisti tas vertybes, kurias simbolizuoja prie Lietuvos kelių rymantis RŪPINTOJĖLIS. Golgotos kalne kančias iškentęs dėl žmonių išganymo, Jis sustojo parymoti Lietuvoj, kur, kaip poetas sako, vargų vargeliai dūsaudami vaikšto.Ir taip įsijautė į mūsų šalies godas, taip pamilo lietuvių tautą, kad net jo veide įsirėžė lietuviški bruožai.

     Rymodamas pakelėse, susirūpinusiu, bet ramiu ir maloniu žvilgsniu jis lydėdavo kiekvieną praeivį. Eidami pro šalį žmonės pasveikindavo jį vieni pagarbinimo žodžiu, kiti - nusilenkimu, o treti atneštą savo sielvartą, širdies gėlą suklupę ašaromis išliedavo prie jo kojų, kol pajusdavo palengvėjimą ir suraminimą. Jis globojo ir lydėjo mūsų tautą visais istorijos vingiais: ir kai mes daug dienų šventėm, minėdami Tėvynės laisvę, dainas dainuodami ir vėliavas į dangų keldami, ir kai visi mūsų turtai tapo audrų, rūsčių dienų ir alkanų naktų grobiu (V Mykolaitis-Putinas).

     RŪPINTOJĖLIS yra mūsų tautos išgyvenimų, jos sielos ir gyvybės simbolis. Jis išreiškia ne tik Golgotos kalno kančią, išganymą ir prisikėlimą, bet ir Lietuvos Kryžių kalno vertybes.

     Su Lietuvos RŪPINTOJĖLIU susijusios vertybės yra lietuvių tautos ištvermės, jos atsparumo ir gyvybės pagrindas. Jų ginti, jų skleisti ir išeina „Rūpintojėlis".

[Kazimieras Šapalas]

TURINYS NR. 1

Į skaitytojus [Kazimieras Šapalas] ..................................... 17

Viktorija[Margarita Gusak] Rūpintojėlis ................................ 18

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

J. Pragiedrulis[Kazimieras Šapalas], Gairės klystkeliuose .............. 19

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

K.[Felicija Kasputytė]. Marijos Pečkauskaitės kelias ................... 23

ISTORIJA IR ASMENYBĖ

K. Tylenis[kun. Lionginas Kunevičius]. Atsigręžkime į šventąjį Kazimierą 30

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K.[Felicija Kasputytė]. Prasmės ir beprasmybės aspektai ................ 33

MUMS KALBA MOKSLAS

J. Mintautas[Kazimieras Šapalas]. Ar mokslas paneigia
religinės pasaulėžiūros pagrindus....................................... 37

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Kaip iš tiesų buvo .................... 42

Viešpatie, kodėl liepei man mylėti ..................................... 44

ĮVAIRENYBĖS

Akademikas Vladimiras Fokas ............................................ 46

Knyga apie Lurdo stebuklus ............................................. 47

„Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę" ....................... 48

KNYGŲ RECENZIJOS

B. Kuzmickas.Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija ...................... 49

J. Barzdaitis.Religijos kilmė ir kitimas ............................... 52

RŪPINTOJĖLIS. Mažeikiai.
(Kn.
Lietuvių liaudies menas. Skulptūra.Vilnius, 1963.T. 1)

Religijos filosofija

KNYGŲ RECENZIJOS

Antanas Maceina. RELIGIJOS FILOSOFIJA.

(Putnam, 1976. D. I. 356 p.)

     „Religijos filosofiją“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje Religijos esmė ir religijos Dievas autorius aptaria religijos filosofijos objektą ir religijos Dievo sampratą, plačiau nagrinėdamas Dievą kaip Asmenį ir Dievą kaip Kūrėją. Antroji dalis skirta Žmogaus laisvei ir tikėjimui aptarti.

    Pagrindiniu religijos filosofijos klausimu autorius laiko Dievą kaip buvimo grindėją. Religijos filosofija svarstanti ne Dievą savyje (tatai yra Dievo metafizikos objektas), o santykyje su žmogumi. Dievą, susietą su žmogumi, autorius vadina religijos Dievu. Jį ir svarsto religijos filosofija.

    Religija, kaip istorinė apraiška, pažįstama daugeliu pavidalų. Tatai pridengia jos esmę ir apsunkina apibrėžimą. Veikaluose, gvildenančiuose religiją, sutinkame apie 150 jos apibrėžimų (p. 17). Bet religijos nuovoka esanti įausta į kalbinį jos pavadinimą ir tatai padeda atskleisti jos esmę. Daiktavardis religio turi priešdėlį re, kuris atitinka lietuviškąjį at, išreiškiantį atoveiksmį ir santykinį vyksmą. Tatai pasako, kad religijos vardas atremtas į du polius, kurių vienas esąs Dievas, o antras - žmogus, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Todėl bendriausia prasme religiją galima apibrėžti kaip Dievo ir žmogaus santykį.

    Religija - Dievo ir žmogaus santykis - ir yra religijos filosofijos objektas. Dievas ir žmogus santykiauja kaip Būtis ir būtybė. Dievas-Būtis grindžia žmogų-būtybę jos buvime. Dievas yra Kūrėjas, o žmogus - Jo kūrinys. A. Maceina būtį supranta ne scholastinės filosofijos prasme, ne kaip bendriausią visa kam, kas yra pritaikoma pirmajai pažinimo sąvokai (prof. dr. Pr. Kuraitis. Ontologija.1933. T. 1, p. 82-83), bet kaip būtybės buvimo pagrindą (p. 60). Būtis kaip pagrindas esąs paskutinis dalykas, kurį galime mąstyti, todėl atskleisti būtį, sako autorius, reiškia atskleisti Dievą. Dievas ir būtis yra tas pat (p. 61). Bet šita tapatybė nėra tas, kas panteistams pasaulio ir Dievo tapatybė.

Skaityti daugiau: Religijos filosofija

Kodėl tapau tikinčiu

    Į klausimą, kodėl tapau tikinčiu, esu kelis kartus atsakęs taip pat klausimu: Ar teko jums kada ilgai žiūrėti į žvaigždėtą dangų? Be abejo, teko... Ar niekada tuo momentu jūsų neapimdavo savotiška neviltis? Mane apimdavo. Ir ne tik žiūrint, bet ir skaitant apie jj. Milijardai šviesmečių, neaiškios ribos... Kuo toliau įsiskverbi, tuo žemė ir pats daraisi mažesnis, kol galų gale pavirsti beprasme dulke, paskendusia neaprėpiamoje, tokioje pat beprasmėje dulkių masėje... Čia ir atsimuši į sieną, ir tas susidūrimas įžiebia mintį: viskas dulkės, jei nėra Dievo... Viskas dulkės - ir kuo toliau eini, tuo giliau jose skęsti. Ir pats buvimas, ir proto pastangos, ir veikla - viskas galiausiai absurdiška. Bet su viena sąlyga: jei nėra Dievo. Jeigu yra Kažkas, kas aprėpia absoliučiai viską - pasaulis negali būti beprasmiškas...

(J. M-tis [Jonas Ambraziejus])

Pskovo įspūdžiai

    Neseniai lankiausi Pskove. Vaikščiojau po senamiestį... Mūsų spauda rašė, jog jis sparčiai restauruojamas, o man jis pasirodė gerokai apšepęs ir apleistas. Taigi tikrovė apvylė. Ir štai - iš vienos gatvelės atsiveria vaizdas į Pskovo kremlių... Aš kažkodėl įsivaizdavau kremlių tik raudoną, o ten sienos niauriai pilkos, bokštų stogai taip pat pilki, mediniai... Gatvelė, kurioje stoviu, taip pat pilka, nešvari, aptrupėjusi, trenkia benzinu, šalia - piktžolėmis apžėlusi cerkvė...

    Ir virš šitos nešvarios gatvės, virš apleistos cerkvės, virš niūrių pilkų kremliaus sienų kaip įspūdingas kontrastas iškyla Soboras - baltas baltas, skaidriai sidabriniais bokštais <...> tarsi besiveržiantis iš tos pilkumos aukštyn, tolyn... Žiūrėjau ilgai, žiūrėjau ir mąsčiau: Štai kur tikėjimo simbolis! Pašalinkime iš šito vaizdo Soborą, liks tik niūrios, pilkos sienos, nešvari gatvė, benzino tvaikas, piktžolės, apleista cerkvė, o stovėti, žiūrėti ir mąstyti noro nebeliks...

Skaityti daugiau: Pskovo įspūdžiai

Mašinos tiria Šventąjį Raštą

ĮVAIRENYBĖS

Mašinos tiria Šventąjį Raštą

    Prieš kelerius metus spaudoje buvo pasirodžiusios sensacingos žinutės, esą elektroninėmis skaičiavimo mašinomis - kompiuteriais neginčijamai nustatyta, kad, pavyzdžiui, šv. Pauliaus laiškai nėra jo parašyti, kad tai keleto skirtingų autorių kūriniai.

    1975 m. Maskvoje išėjo knyga „Menas ir ESM“ (tarp kitko, skiriama tik mokslinėms bibliotekoms). Joje pateikiamos trijų Vakarų mokslininkų monografijos, skirtos meno - literatūros, dailės ir muzikos - nagrinėjimo matematikos metodais klausimams. Viena iš jų - vokiečių fiziko Vilhelmo Fukso monografija „Pagal visus meno dėsnius“, parašyta 1968 metais.

Skaityti daugiau: Mašinos tiria Šventąjį Raštą

Jonas Nepomucenas Noimanas

D. S. [Donatas Stakišaitis]

JONAS NEPOMUCENAS NOIMANAS

    1977 m. birželio 19 d. į altorių garbę buvo iškeltas naujas šventasis, Jonas Nepomucenas Noimanas. Kanonizacijos iškilmėse ir šv. Mišiose, kurias Šv. Petro aikštėje atnašavo popiežius Paulius VI, dalyvavo 30 000 maldininkų, didžiulė tikinčiųjų minia iš JAV ir visų pasaulio kraštų. Tarp kitų koncelebrantų drauge su popiežium šv. Mišių auką atnašavo ir naujai paskirtas kardinolas, apaštalinis Prahos vyskupijos administratorius Františekas Tomašekas. Jo buvimas prie altoriaus visiems priminė Bohemiją, kurioje buvo gimęs naujas šventasis. Šalia daugelio kardinolų, vyskupų dalyvavo ir diplomatinis korpusas prie Šventojo Sosto. Lietuviams iškilmėse atstovavo vysk. Vincentas Brizgys, prel. L. Mendelis iš Baltimores (48 m. einąs klebono pareigas), kun. L. Pačiukevičius ir lietuvių maldininkų grupė.

    Šv. Jonas Nepomucenas gimė 1811 m. Bohemijoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai (dabar - Čekoslovakijoje). Teologiją studijavo Budejovico ir Prahos seminarijose. Būdamas dar seminarijos auklėtinis, skaitydamas vieno misionieriaus pranešimus apie savo veiklą tarp Amerikos gyventojų, užsidegė noru vykti į Ameriką ir tenai dirbti tarp emigrantų. Kaip tik XIX a. pirmojoje pusėje dideli būriai žmonių iš įvairių Europos kraštų vyko į Ameriką duonos, laimės ir aukso ieškoti. Jie neturėjo dvasiniam aptarnavimui kunigų. Jonas Noimanas ryžtasi apaštalavimo darbui. Baigęs Budejovico seminariją, dar neįšventintas kunigu, be pinigų, be paramos, nežinodamas, pas ką važiuoja, kur apsistos, 1836 m. vasarį leidžiasi į kelionę, pasiryžęs niekada negrįžti atgal.

Skaityti daugiau: Jonas Nepomucenas Noimanas

Vienuolių įnašas į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

Jaunius [kun. Jonas Lauriūnas SJ]

VIENUOLIŲ ĮNAŠAS Į ATOMINĘ FIZIKĄ IR ATOMINĘ SPEKTROSKOPIJĄ

    Ateistinėje spaudoje galima rasti tvirtinimų, kad vienuoliai yra žmonės su „nusilpusia proto kontrole“, kad jie nugrimzdę „viduramžių miege“, kad tokie gali būti tik žmonės, „blaiviau negalvojantys“ (Komjaunimo tiesa. 1977. Nr. 34, J. Baužio str. „Prisikėlę naujam gyvenimui"). Tiesiog nuostabu, kad šitaip rašo filosofijos mokslų kandidatas, kuriam turėtų būti nesvetima kultūros istorija, rodanti, jog ilgą laiką mokslu rūpinosi daugiausia vienuoliai. Juk ir Vilniaus universitetą įsteigė ir išaugino ne kas kitas, kaip vienuoliai jėzuitai.

    Neliesdami vienuolių įnašo į mokslą apskritai, čia supažindinsime su vienuolių R. J. Boškovičiaus, F A. Sekio ir E. V Solpiterio darbais atominės fizikos ir atominės spektroskopijos srityse.

Skaityti daugiau: Vienuolių įnašas į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją

XX amžius ir psichinės ligos

MŪSŲ PROBLEMOS

Gyd. Viksva

XX AMŽIUS IR PSICHINĖS LIGOS

    Mokslas šių dienų pasaulyje su šaltu rafinuotumu skina pergalę po pergalės. Žmogaus mintis vis giliau skverbiasi į neišmatuojamas gamtos paslaptis; atsiveria nauji mikrokosmoso ir makrokosmo pasauliai. Žmogui paklūsta ir jam uoliai tarnauja visa, kas gyva ir materialu žemėje.

    Pasižvalgykime aplinkui, kaip jaučiasi nūdienis mūsų pasaulio viešpats -žmogus. Ar kartu su mokslo laimėjimais bei nuostabiais žmogaus minties atradimais jis tapo laimingesnis, ar jo gyvenimas tampa prasmingesnis? Anaiptol, nors spauda, radijas, televizija ir įvairūs transparantai ant mūsų sienų tvirtina, jog žmogus žmogui - bičiulis, draugas, brolis, jog gerovė nepaliaujamai kyla. Tačiau žmonių veiduose vis ryškiau matosi neviltis, šaltumas, abuojumas, sarkazmas ir galiausiai nervinis išsekimas.

Skaityti daugiau: XX amžius ir psichinės ligos

Rudeniški apmąstymai

Vladas Šlaitas[kun. Napoleonas Norkūnas]

RUDENIŠKI APMĄSTYMAI

Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė:
be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų.
Šitaip tiktai palaimintieji miršta
arba šventieji.

    Trumpai prieš mirtį žolė grąžina Viešpačiui dažus.
    Vėjai saulėlydy atgieda Requiem.
    Bepigu mirt, kai prieš akis lyg marios driekias
    vasaros derliui nušienautos lygumos.

    Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė. Įsižiūrėjai?
    Kažin, kaip mes,
    kurie nebuvom nei palaiminti, anei šventieji,
    sutiksim rudenį?

Pakilimas virš kasdienybės

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K.[Felicija Kasputytė]

PAKILIMAS VIRŠ KASDIENYBĖS

    Mes praradome žmogų, - skundžiasi rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi. Tai realus skundas, kupinas širdį veriančio graudesio. Nieko nėra baisesnio, kaip prarasti žmogiškąją substanciją ir įsijungti į nužmogėjimo procesą. Nužmogėjimas yra toks didelis, kad jis kelia rūpestį visiems. Šiandien, labiau negu bet kada, nužmogėjimo procesas yra apėmęs visas gyvenimo sritis.

    Jeigu giliau pamąstysime apie mūsų kasdienybės turinį, tada suprasime, kad joje labai maža tėra humaniškumo. Mūsų kasdienybėje tiek daug pykčio, klastos, veidmainystės, karjerizmo, tuščiagarbiavimo. Žmogus orientuojasi tik į materialines vertybes - jos yra mūsų visų veiksmų centras, viso gyvenimo pagrindas. Materialinėms vertybėms žmogus neretai paaukoja visą savo gyvenimą. Savo darbus, triūsą, pastangas skiria daiktų kaupimui. Tiek daug gėrio, grožio, tiesos ir vidinio džiaugsmo paaukojama daiktų stabui. Per šimtmečius ikf mūsų atsklinda didžiojo filosofo Sokrato patarimas: Neapkęsk daiktų, nes jie supančioja tavo sielą. Tikrai pasigailėjimo vertas yra žmogaus noras turėti vis daugiau ir daugiau. Tasai daugiau neša vien kartų nusivylimą.

Skaityti daugiau: Pakilimas virš kasdienybės

Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys [kun. Jonas Lauriūnas S J]

AR BAŽNYČIA LENKINO LIETUVĄ

    Dažnai girdime kaltinimą, kad Bažnyčia lenkino Lietuvą. Kiek šiame kaltinime tiesos? Lenkinimo procesas Lietuvoje buvo sudėtingas reiškinys, tad, norint tarti teisėjo žodi, reikia kartu matyti ir tas istorines sąlygas, kurios skatino šį procesą: atsiėjus faktą nuo istorinio fono, galima gauti iškreiptą vaizdą.

    Lenkėjimo proceso pradžia. Lenkėjimo ištakomis reiktų laikyti Jogailos ir Jadvygos santuoką (1388), kai Lenkijos sostan įsėdo Lietuvos valdovas. Lietuviams šis faktas reiškė dviejų valstybių sąjungą, turinčią tarnauti abiejų šalių interesams, ypač kovoje su Kryžiuočių ordinu. Lenkams kilo mintis pajungti Lietuvą savo valdžion. Lietuviams teko ryžtingai ginti valstybės savarankiškumą. Tarp abiejų šių valstybių būta nuolatinės trinties. Bet lenkai jau skverbėsi į Lietuvą.

    Tuomet bažnyčias globojo didikai; jie turėjo vadinamąją patronato teisę.Štai Lietuvos valdovas Kazimieras, 1447 m. išvykdamas į Lenkiją, suteikė Lietuvos bajorams privilegiją, kad jei prie bažnyčios nebūtų lietuvio kunigo (matyt, stigo lietuvių kunigų), bažnyčiai aptarnauti jie gali pristatyti ir antros tautos asmenį - lenką (1, p. 35).

Skaityti daugiau: Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą

Oskaras Milašius ir Lietuva

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

K.[Felicija Kasputytė]

OSKARAS MILAŠIUS IR LIETUVA

    Šiais metais sukanka 100 metų nuo poeto Oskaro Milašiaus gimimo. Įžymiojo lietuvių poeto, rašiusio prancūzų kalba, 100-ąsias gimimo metines mini įvairios pasaulio šalys. Prancūzijoje minėjimai prasidėjo balandžio mėnesį. Pirmiausia įvyko minėjimas Prancūzijos akademijoje, kur dalyvavo literatūros mokslininkai ir rašytojai. Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta paroda, skirta poeto kūrybai, jo publikacijoms Prancūzijoje ir užsienyje. Paryžiaus Sen-Šapoli teatras parengė O. Milašiaus veikalo „Mefibosetas“ premjerą. Fontenblo rūmuose vyko „Oskaro Milašiaus poezija 1977 m.“ tarptautinis kolokviumas. Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos operų teatrai stato operą „Migelis Manjara“ pagal to paties pavadinimo Milašiaus dramą. 1960 m. Paryžiuje išleistas O. Milašiaus raštų pilnas rinkinys (11 tomų).

    Prancūzija pagerbė lietuvių poetą, suteikdama jam žymiausio XX a. klasiko vardą. Literatūros kritikai paskelbė O. Milašių poezijos novatoriumi ir įtvirtino jį enciklopedijose ir monografijose kaip jautriausią poetą ir giliausią mistiką. O. Milašiaus kūriniai yra išversti į anglų, vokiečių, italų, portugalų, ispanų, vengrų, lenkų, čekų, čiuvašų ir kitas kalbas. Apie jį parašyta dešimtys studijų ir monografijų, sukurta muzika jo misterijoms, leidžiamas žurnalas „Milašiaus draugai“. Tuo tarpu Lietuva, kuriai poetas paskyrė savo širdį ir į kurią koncentravosi visa savo būtybe, neturi pokario metais išleisto nė vieno tomelio jo raštų. Tik keletas jo eilėraščių pasirodė periodikoje 100-ųjų gimimo metinių proga.

Skaityti daugiau: Oskaras Milašius ir Lietuva

Būk pagarbintas

Victoria[Margarita Gusak]

BŪK PAGARBINTAS

O būk pagarbintas, kuris mane sukūrei,
Kurs gyvą sielą meilei man davei.
Kurs širdį mano ašaroms atvėrei,
Kančia duris į laimę atdarei.

    O būk pagarbintas, kurs uždegi žvaigždynus,
    Kurio vardu prasiskleidžia žiedai,
    Kurs sielą švelniai guodi nusiminus,
    Kurio šviesoj išnyks kalčių randai.

Skaityti daugiau: Būk pagarbintas

Gražus Tavo pasaulis

Kai guliu žolėje,
o virš galvos mėlyname danguje
plaukia kaimenės debesėlių,
aplinkui žydi raudonos aguonos,
geltonos pienės,
krebžda vabalėliai, -
imu stebėtis Tavo fantazija,
pasaulio Kūrėjau.

    Kiek daug spalvų Tavo paletėje!

Kiek daug Tu sumanei rūšių,
kiek daug sukūrei formų:
    žvilgantys kalnų ledynai,
    smaragdo ežerai,
    saulės užlietos lygumos...

Skaityti daugiau: Gražus Tavo pasaulis

Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas

[Kazimieras Šapalas]

KO IŠ MŪSŲ REIKALAUJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIMAS

Antanas Maceina savo knygoje „Didieji dabarties klausimai“ rašo:

Esame atsidūrę iš tikro sunkiai išpainiojamame rezginyje, keliančiame nerimo ir net nevilties. Bažnyčia, seniau buvusi tokiu jaukiu prieglobsčiu kiekvienam tikinčiajam, dabar vis labiau virsta įvairių vėjų gairinama lyguma. Tikėjimo sunkenybė gula ant mūsų pečių visu svoriu, reikalaudama iš mūsų ne tik ištikimybės Kristaus tiesai, bet ir jėgos pakelti šios tiesos paikybes naujų stabmeldžių akyse(1, p. 7).

    Iš tiesų šių dienų gyvenimas nėra lengvai išpainiojamas rezginys. Tikintysis ne kartą susiduria ne tik su sunkiai išsprendžiamomis religinėmis problemomis, bet ir su nemažu aplinkos spaudimu, kuris verčia atsižadėti savo pažiūrų ir įsitikinimų. Iš jo reikalaujama nemažos vidinės drąsos, jėgos ir ryžto pasipriešinti spaudimui, kad galėtų išlaikyti ir apginti savo įsitikinimus. Kyla klausimas, kaip susigaudyti tose painiavose ir kaip laikytis toje situacijoje, kurią pateikia dabartis?

Skaityti daugiau: Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas

Gertrūda fon Le Fort. Himnas Bažnyčiai

     IR DIEVAS MATĖ, KAD TAI BUVO GERA
 Pirma, negu leido save pažinti asmeniniu apsireiškimu, Dievas prabilo į žmogų sukurtuoju pasauliu, kuris yra Jo jėgos, Jo išminties ir Jo meilės kūrinys. Jis parengė susitikimui savo kūrinio protą ir širdį, dovanodamas jam džiaugsmą ir tiesą. Todėl turime būti atidūs, kad išgirstume balsą, prabylantį žmogaus sieloje, kuris žadina kūdikio nuostabą ir paskutinį gilų senelio susimąstymą: balsą, kuris veda prie dieviškųjų paslapčių nujautimo.

(Popiežius Paulius VI. Gaudete in Domino. 1975)

Gertrūda fon Le Fort

     HIMNAS BAŽNYČIAI

    Štai mūsų dvasios apraiškos renkasi aplink Viešpatį
ir pranyksta iš mūsų kartu su skrendančiomis liepsnomis!

Skaityti daugiau: Gertrūda fon Le Fort. Himnas Bažnyčiai

TURINYS NR. 2

Gertrūda fon Le Fort.Himnas Bažnyčiai ............................ 55

[Kazimieras Šapalas]. Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas .. 55

Gražus Tavo pasaulis ............................................. 63

Victoria[Margarita Gusak]. Būk pagarbintas........................ 64

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

K.[Felicija Kasputytė]. Oskaras Milašius ir Lietuva............... 65

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą...... 69

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K.[Felicija Kasputytė]. Pakilimas virš kasdienybės................ 77

Vladas Šlaitas[kun. Napoleonas Norkūnas]. Rudeniški apmąstymai.... 79

MŪSŲ PROBLEMOS

Gyd. Viksva.XX amžius ir psichinės ligos.......................... 80

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ.]. Vienuolių įnašas
į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją........................ 82

D. S.[Donatas Stakišaitis], Jonas Nepomucenas Noimanas............ 85

ĮVAIRENYBĖS

Mašinos tiria Šventąjį Raštą...................................... 87

Pskovo įspūdžiai.................................................. 88

Kodėl tapau tikinčiu.............................................. 89

KNYGŲ RECENZIJOS

Antanas Maceina.Religijos filosofija...............................89

SEPTYNSPARNIS ANGELAS. (Rimantė Butkuvė.Nuotr. Alvydo Urbano)

SIŪLOME PERSKAITYTI

Lellot. GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS.

(Briuselis. Versta iš rusų k.)

Viskas, nuo knygos pavadinimo iki aplanko, šio katalikų kovūno[vienuolio Lelio] sukoncentruota į vieną uždavinį - atkreipti jauno skaitytojo dėmesį į knygą, vesti jį prie įsitikinimo: žmogaus gyvenimo paskirtis - Dievo suvokimas. O kurgi mūsų marksistinė, milijoniniais tiražais išleidžiama knyga, kuri duotų atsakymą į tą patį gyvenimo prasmės klausimą, tik iš priešingos pozicijos? - klausia „Izvestijose“ F. Kuznecovas straipsnyje „Vo imia dobra“ (1965 04 23).

Sakoma, kad ši knyga - tai studentų katekizmas. Taigi verta su ja ne tik susipažinti...

Skaityti daugiau: SIŪLOME PERSKAITYTI

Subkategorijos

  • Įvadas, epilogas

    Pratarmė, metrika. „RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI. PRO MEMORIA. ŽODIS DABARTIES SKAITYTOJUI. EPILOGAS. „RŪPINTOJĖLIO" AUTORIŲ, BENDRADARBIŲ IR RĖMĖJŲ VARDYNAS. ŠIOS KNYGOS RĖMĖJAI. TURINYS

  • Nr.1
    Į skaitytojus. Rūpintojėlis.Gairės klystkeliuose. Marijos Pečkauskaitės kelias. Atsigręžkime į šventąjį Kazimierą. Prasmės ir beprasmybės aspektai.Ar mokslas paneigia religinės pasaulėžiūros pagrindus. Kaip iš tiesų buvo. Viešpatie, kodėl liepei man mylėti. Akademikas Vladimiras Fokas. Knyga apie Lurdo stebuklus. „Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę". Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija. Religijos kilmė ir kitimas. 
     
  • Nr.2
    Himnas Bažnyčiai. Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas. Gražus Tavo pasaulis.  Būk pagarbintas. Oskaras Milašius ir Lietuva. Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą. Pakilimas virš kasdienybės. Rudeniški apmąstymai. Gyd. Viksva. XX amžius ir psichinės ligos. Vienuolių įnašas į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją.Jonas Nepomucenas Noimanas.
    Mašinos tiria Šventąjį Raštą. Pskovo įspūdžiai. Kodėl tapau tikinčiu. Religijos filosofija.
  • Nr.3

    Didžiąją dabarties problemą apmąstant.Mintys iš pamokslo.Rožančiaus Karalienei.Sibiro triptikas.Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mirties 15 metų sukaktis.Oskaro Milašiaus kelias į metafiziką.Kančia, kuri yra meilės įrodymas.Himnas meilei.Jaunuolio malda.Tu ne viena, Danute!.Juo giliau, juo prie tiesos arčiau.Kosmosas ir antgamtis.Ar religija daro žmogų pasyvų? Jono Biliūno testamentas.Atkarpa iš mano lagerinio gyvenimo.Kristaus drobulė.Jaunimo ryžtas.Milžinas, didvyris, šventasis.Dievas šiandien.

  • Nr.4

    Duonos ir sotumo dialektika.Restauratoriaus monologas. Religinis atgimimas mūsų laikais.Oskaro Milašiaus mistika.Meilė nepavydi.Irzlumas ir depresija.600 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties. Iš kalinio laiškų.Inteligentiškos vizijos.Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai.„Tiesos kelias". Nr. 4 ir 5.Mirė kun. Jonas Aleksa MIC.

  • Nr.5
    Vasario 16-osios aktas.Didžiojo Ganytojo metai.Kun. Antano Mackevičiaus 150-ąsias gimimo metines minint.Rauda.Mokslo ir valstybės vyras [Tomas Moras].Moters paskirtis.Jie laikosi už rankų.Palaiminti skaisčios širdies.Kur blogybių šaknys.Ar galima tiesą pirkti melu.Filosofinis mąstymas veda prie Dievo.Vincas Čepinskis apie mokslo krizę ir religiją.Arkivyskupas Mečislovas Reinys.
     
  • Nr.6

    Popiežių Paulių VI palydint.263-iasis Kristaus Vietininkas popiežius Jonas Paulius I.Katalikybės vaidmuo Lietuvoje.Knygų naikinimas Lietuvoje 1940-1950 m.Meilė neieško sau naudos.Malda.Asmenybės ugdymo problema.Vaikus auklėti krikščioniškai - šventa tėvų pareiga.Ką sako Lomonosovo eilėraštis.Iš dienoraščio.Atleisk.Palangos Lurdo grotos Marijos statulos atnaujinimo istorija.Aušros Vartų koplyčia Romoje.

  • Nr.7

    Kalėdų tikrovė ir paslaptis.Išminčių žvaigždė.Kalėdų dovanos.Tyli naktis.Žakas Maritenas.Viešpatie, aš turiu laiko.Jaunimo sąjūdis, pastojęs kelią ateizmui Lietuvoje.Asmenybės ugdymo problema.Naujas Katalikų Bažnyčios vadovas.Oskaras Milašius ir Lietuva.Vinco Kudirkos gimimo 120 metų sukaktis.

  • Nr.8

    Lietuvių tauta pašaukimo keliu.Karo sunaikinimų prasmės beieškant. Eucharistijos bičiuliai.Gėris plinta skleidžiamas. Jaunoji katalikų inteligentija kuria nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ateina laikas. Tikėjimas ir asmenybė. Kalbos reikšmė.Lietuvos švietėjas kan. Feliksas Martišius.Ar darvinistinė evoliucijos teorija - paskutinis mokslo žodis.Gyvenimas po gyvenimo.

  • Nr.9

    Aušo pirmosios dienos rytas. Bebaimis kovotojas (Kunigas Karolis Garuckas SJ). Meilė neįtari ir amžina. Kasdienė duona.Magdalenos Velykos.Džiaugsmo apraiškos. Siela, kuri kyla, kelia pasaulį (Elizabetė Leser).Mąstyti - mylėti - apaštalauti.Žodžio ir veiklos infliacija kaip nūdienė problema.Lenktis Dievui, kad nevergautum velniui.Ties gyvybės paslaptimi.Šventasis ketvirtadienis ir Didysis penktadienis.

  • Nr.10
    Jaunimas.Skambės kaip aukso varpas.Krikščionis kolektyvizme.Dvasinės stiprybės požymiai.Jūs esate pašaukti laisvei.Vladimiro Solovjovo filosofija.Vieno dokumento sukaktis.Atėjo laikas.Būties analogija.Mano siela.Labiau kaip saulę šaukdama.Pasirinkimo situacija.Neišgirstas žydrynių šauksmas.Susimąstymas apie Tėvynę.75-metį nuo lietuviškos spaudos
    draudimo panaikinimo minint.Spontaniškos atgimimo formos krikščionybėje.
  • Nr.11

    Iš enciklikos „Redemptor hominis". Kas mums yra Kristus.Rūpintojėli! Pažanga dviem priešingomis kryptimis.Žmogaus didybės aspektai. De mysterio Mariae. Ateitininkų sąjūdis nepriklausomoje Lietuvoje. Religinė atributika Justino Marcinkevičiaus knygoje „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas”. Išeinu. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Bažnyčios padėtis socialistinėse šalyse. GARBINGOS SUKAKTUVĖS.

  • Nr.12

    Kristus - ne mitas. Tiems, kurie laukia savo Viešpaties. Vaikas tarp mūsų.Žmoniškumo aspektai.Kūdikėlio Jėzaus Teresė.Prisimenant juodąją gadynę.Knygnešių Lietuva.Vydūnas.O Dieve mano.Mano šventoji Tauta.Švenčių esmė ir papročiai.Bernardo Brazdžionio lyrika.Nobelio premija - Motinai Teresei.Ateistinės propagandos vingiai.Ar išsimiklinot būti prispausti?

  • Nr.13

    Prisikėlimo varpai. Prisikėlimas.Kentėjimų dimensijos ir prasmė.Jurgio Matulaičio asmenybė. „Kasdinti šulinį vandenio tyrojo".Kunigą Virgilijų Jaugelį palydint.Lietuva.Rūpintojėlis ir Vytis - du lietuvio dvasios simboliai.Moksleivių ateitininkų organizaciją uždarius.Katalikų akcijos komitetas.Žmogus ir nemirtingumas.Katalikų veikimas pasaulyje.Aš iš savo dangaus.Virš ašarom pasruvusių smūtkelių.

  • Nr.14

    Lietuvių tauta.Steigiamojo Seimo 60-metis.Tave aš tokią susikūriau.Ateitininkų sąjūdžio poveikis moksleivijai ir inteligentijai.Nelaisvės psalmai.Mykolas Krupavičius.Kunigas Karolis Garuckas.Iš kunigo Karolio Garucko minčių.Marijos garbinimas Lietuvoje.Sopulingajai Motinai.Juk Ir tasai buvo su Juo.Kalkutos angelas.Iš Motinos Teresės minčių.Iš dienoraščio.Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės.Keleivis.

  • Nr.15

    Jaunimas ir mokytojas. Jaunuomenė ir gyvoji dvasia.Kai kurie asmenybės komponentai.Vyskupo Julijono Steponavičiaus kunigystės pilnybės sidabrinis jubiliejus.Vincas Mykolaitis-Putinas.Kunigas Jonas Bosko.Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.Dar kelios mintys.

  • Nr.16
    Pasauliui reikia krikščioniškosios vilties. Ir Žodis tapo Kūnu.Naujas gyvenimas.Ką aš tikiu.Mums gimė Kūdikis.Psalmė.Petras Kriaučiūnas -
    lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje.Raktai į šviesesnę ateitį.Dar vienas pavojus.Pasaulio Vyskupų Sinodas.
  • Nr.17
    Kreipimasis į Šventąjį Tėvą.Mintys Eucharistinių metų saulėje ir rūkuose.Gyvenimo Duona.Kristaus ir mano programa
    Eucharistijoje.Adoracijos valandai.Dėkojimas.Mintys dvasiniam atsinaujinimui.Palaimintasis Mykolas Giedraitis.Reikia būti skaisčiam. Apšlakstyk mane.Atleisk mums, Viešpatie.Iš Gemos laiškų.Birštono-Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje.Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą.
  • Nr.18
    Žmogus negali gyventi be meilės. Saulės giesmė.Šventasis Pranciškus Asyžietis.Malda į šv. Pranciškų Asyžietį, Katalikų akcijos Globėją.Tu praėjai su Saulės giesme.Giesmė šventam Pranciškui.Šventasis, apie kurį verta mąstyti ir šiandien.Iš knygos „Saulės giesmė".Pranciškaus Asyžiečio 800 metų jubiliejui.Motina Teresė iš Kalkutos.Motinos Teresės dvasiniai tekstai.Iš meilės yra taika.Kas iš tikrųjų lemia žmoniškumą.
    Kaip mes meldžiamės.KAS MAN YRA KRISTUS.
  • Nr.19

    Atpirkimas - naujas sukūrimas.Atpirkėjui.Gerumo metai.Krikščionybės kelias Lietuvon.Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma.Didžiai krikščioniškos asmenybės bruožai(Arkivyskupas Jurgis Matulaitis).Žemaičių meilė savo bažnyčiai.Šiluvos akmuo Lietuvos pamatuose.Eucharistijos bičiuliai.Iš pamokslo.Keliai.

  • Nr.20

    Lietuvos Ganytojų laiškas švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos 60-metį.Šio meto Lietuvos vyskupai ir ganytojai.Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje (Mykolas Krupavičius).Gyvosios dvasios reiškėjas (Stasys Šalkauskis).Kražių skerdynės.Rožančius. Meditacijos.Marijos kelias ir skaista.Marijos žemė.J.E. Vyskupui Julijonui.Testamentas (Prel. Mykolui Krupavičiui). Kunigo Ambraziejaus Jakavonio atminimui.Tu dar sugrįši (Kun. Juozo Zdebskio atminimui). Subrandink mus aukai.

  • Nr.21

    Lietuvos vyskupų žodis tikintiesiems minint Krikšto jubiliejų.Krikšto jubiliejaus malda.Vysk. Antanas Vaičius -Kalėdinis laiškas.Kražių skerdynės.Pranas Dovydaitis.Ateitininkų himnas.Kryžiaus kelias.Meilė - ne tik žodis.

  • Nr.22

    Dėl Bažnyčios padėties ir uždavinių šiandieninių permainų akivaizdoje.Žvelgiant į ateitį.Trakų Dievo Motinos šventovė.Meditacijos Marijos skausmų tema.Švč. Motina prie Sūnaus kryžiaus.Gyvenimiškas Švč. Mergelės Marijos garbinimas.Vyskupų Sinodo pranešimas Dievo tautai.Apie dieviškąją meilės dorybę.Žiupsnis prisiminimų iš kunigo Stanislovo Pupaleigio gyvenimo.Rūta.

  • Nr.23

    Žodis prie Vilniaus Katedros durų.Neišduokime.Lietuva - tai ir negimusiųjų žemė.Kunigas Juozas Šalčius.Kun. Juozo Šalčiaus darbų bibliografinė apžvalga.Amžinoji laimė - regėti Dievą veidas į veidą.Kūčių prasmė.

  • Nr.24

    Visa atnaujinti Kristuje.Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktas.Arkivyskupas Mečislovas Reinys.Palaimintoji Edita Štein.Lietuvis ir vidinė šviesa.Lietuvių tautos religinio jausmo stacijos.Šv. Teresė Avilietė.Palaimintasis Jurgis Matulaitis.Laiškas iš lagerio.Užpoliarės kalinio svajonė.„Pasakykite tėvams - aš noriu gyventi".

  • Nr.25

    Motinoms.Laiškai žmonai.Lietuvos Ganytojų žodis 1989 m. Velykoms. Komunijos dovana.Eucharistinis Kristus.Šimonys.Palaimintoji Edita Štein.Marija Kuraitytė-Varnienė.Marija Montesori ir jos idėjos.Moters išgyvenimas.Po baltu nuometu.

  • Nr.26

    Kreipimasis į tautą.Meilė akivaizdi.Pagrindas, ant kurio stovime. Močiutė. Žodis savo primicijoms.„Leisk man, Viešpatie, sudegti kaip žvakei" Kazimierui Šapalui į Amžinybę iškeliavus.Pluoštelis atsiminimų apie mokytoją Kazimierą Šapalą.Tiesiai į tikslą.Iš Vynmedžio Šakelės poezijos.Palaimintoji Edita Štein.Pradėkime nuo mažo - pažinkime vaiką.Dvidešimt penki vaiko pageidavimai.