IDĖJOS SPAUDOJE

Žodis priklauso jaunimui * Vyresnieji tebesvarsto nepasaulėžiūrinės politikos klausimą * Politinės diskusijos lygis žemiau kritikos * Pirmieji balsai už koegzistenciją? * Partizano vaizdas literatūroje.

Apžvalgoje sykį galima atkreipti dėmesį ir į savuosius “Į Laisvę” bendradarbius. Šiame num. yra prašnekę išimtinai jaunesniosios generacijos atstovai. Tai santrauka jų pasisakymų jaunimo kongrese ar LF studijų dienose. Kiekvienas jų pasisako kitaip, nes prie to paties dalyko prieina iš kitos pu'ės. Tačau visi jie yra verti ne tik paskaitomi, bet ir atidžiai pasvarstomi. Jie visi stengiasi konkrečiai suvokti savo padėtį šio momento gyvenime, savo uždavinius bei jiems vykdyti priemones. Tai jų gyvenimo problemos. Bet jų sprendimas nėra tik jų reikalas. Jų sprendime gali ir turi dalyvauti taip pat ir vyresniosios generacijos žmonės. Tai kas, kad jų pasisakymuose yra aštrių žodžių vyresniesiems. Jeigu būtų rasta, kad jų žodžiai per aštrūs, tenka prisiminti, kad tai žodžiai jaunimo, kuris į gyvenimą žiūri idealiau ir skirtumą tarp idealo ir tikrovės plaka aštriau. Tačiau kas tuos žodžius skaitys, matys, kad tas pats jaunimas siekia kontakto su vyresniaisiais, jieškodamas jų tarpe sau gyvenimo pavyzdžių ir norėdamas, kad jų veikimas būtų skaidresnis. Taip būdavo, taip ir dabar yra.

Jeigu jaunesniųjų žodis labai vertas vyresniųjų dėmesio, tai ir jaunesniųjų dėmesio tiek pat vertas šiame nr. dr. A. Baltinio balsas, kuris deda pareigas jaunimui.

Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE

Vardai įvykiuose

Tarp mirusiųjų:

Lietuvoje mirė rašytoja Marija Lastauskienė 1957 liepos 19, kun. prof. Morkus Morkelis rugsėjo 3, rašytojas Antanas Vienuolis-žukaus-kas rugpjūčio 17, pulkininkas ir karinės istorijos rašytojas Vytautas Steponaitis spalio 10.

Vokietijoje mirė M. Lietuvos veikėjas Jonas Grigolaitis spalio 18. Amerikoje mirė tvirtas patriotas Worcesterio klebonas Augustinas Petraitis rugpjūčio 30. Toronte mirė visiems mielas žmogus Antanas Pabedinskas spalio 28, New Yorke lapkričio 30 mirė kanauninkas Juozas Meškauskas, pirmas lietuvių kariuomenės kapelionas, New Yorke geradarių įskųstas vyskupo kurijai.

*

Sukūrė šeimas

Eilė mūsų skaitytojų ir bendradarbių: Tadas Alinskas ir Renata Ba-barskaitė, inž. Antanas Sabalis ir Aušra Barauskaitė, dr. Antanas Sužiedėlis ir Galina Macelytė, prof. Zenonas Ivinskis irPaulina Talanskaitė, rašytojas Paulius Jurkus irVida Rėklaitytė, Kęstutis Kudžma irRegina Inglevičiūtė, Eduardas Alkevičius irRegina Gurskytė.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

LAIŠKAI

Pone redaktoriau,

Ryšium su Į Laisvę Nr. 13 (50) straipsniu apie Petrapilio seimo eigą, noriu su nustebimu atkreipti jūsų dėmesį j to seimo aprašymą mūsų istorijos vadovėliuose. Prašomo skaityti:

A. M., Chicaga

Dr. A. Šapokos redaguotoji LIETUVOS ISTORIJA (535 psl.) apie 1917 m. Rusijos lietuvių seimą rašo:

—    Tačiau svarbiausiuoju būsimosios Lietuvos klausimu čia nebuvo vienybės: didesnioji seimo pusė pasisakė už visai nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai pasiūlė Lietuvos ateitį sujungti autonomijos arba federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis. Nesutikimas toks buvo griežtas, kad kairioji mažuma išėjo ir išardė seimą. —

Skaityti daugiau: LAIŠKAI

Rėmėjai, metrika

Į LAISVĘ RĖMĖJAI

Į LAISVĘ reikalams aukojo:

V. Naudžius $25.00, LFB Detroito sambūris $15.00, dr. V. Šmulkštys $10.00, R. Šomkaitė $7.00, V. Žiaugra $7.00, dr. P. Žemaitis $2.00, St. Barzdukas $2.00, K. Čibiras $2.00, Z. Jančius $2.00.
Į Laisvę rėmėjams nuoširdus ačiū.

LFB VALDYBA

"Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:

Australijoje: A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.

D. Britanijoje: V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.

Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.

Skaityti daugiau: Rėmėjai, metrika

Į Laisvę 1958 15(52)

T u r i n y s
Antanas Maceina: 40 metų sukakties temomis ................... 1
Juozas Brazaitis: Antanas Maceina — 50 metų sukaktis ........ 18
Jonas Grinius: Išeivių veikla lietuviškos kultūros šviesoje . 27
Simas Sužiedėlis: Rusijos bolševizmas atėjo kaip revoliucija
prieš revoliuciją ........................................... 40

XXX: KAUNE. Atsiminimai iš 1955—57 .......................... 54
DARBAI IR IDĖJOS: ... 66-104
Anapus: Naujos perspektyvos; 
        Ne viena duona; 
Laisvinimas: Politinės reakcijos metai; 
        Amerikas Balsas — kodėl jis pakito (A. B.); 
        Laisvės Komitetas prieš geltonas šviesas; 
Tremtyje: Lietuviškų viršūnių konferencija ir komunikatai; 
        Bendruomenės rinkimai Amerikoje (V. Vaitiekūnas); 
        Tečioji jėga reiškiasi; 
        Liberalinė kairė; 
        Visuomenės santykis su kultūrininkais (Ma); 
Idėjos spaudoje: Atkritimas į bergždžią polemiką; 
        Literatūros šventės paraštėje; 
        Pasipriešinimas kultūros nuosmukiui; 
        Vardai įvykiuose. 
Laiškai: Valst. sekr. J. F. Dulles, Ministeriui Pirmininkui J. Diefenbaker, 
        žurn. D. Lawrence ir C. L. Sulzberger bei jų atsakymai; dr. Razmos;

        Nežinomos Mamos;
        K. Rampelbergh.

 

PDF   Fotografinė kopija   BOX 

 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1958 15(52)

40 metų sukakties temomis

NR. 15 (52) 1958 M. BIRŽELIS

ANTANAS MACEINA, Vokietija

I. LIETUVIŲ VEIKĖJAI PRIEŠ NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMĄ BUVO SUKĖLĘ TAUTOJE TAUTINĮ ATGIMIMĄ, KURIS SIEKĖ VAINIKUOTIS VALSTYBINE NEPRIKLAUSOMYBE. KAI VALSTYBINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ BUVO ATGAUTA, KOKIUS NAUJUS IDEALUS RODĖ TAUTAI NAUJO LAIKOTARPIO VEIKĖJAI? (Šiuo ir kitais klausimais kreipėmės į prof. Antaną Maceiną ir gavome toliau einančius jo atsakymus. Red.)

— Valstybė yra kaip žmogus: kai jis gema, pirmutinis jo tikslas yra išsilaikyti; kai jis išsilaiko, pirmutinis jo tikslas yra išsivystyti ir tapti tikru bei pilnutiniu žmogumi. Atgimus mūsų valstybei 1918 metais, atėjo lemiančių kovų metas už jos išlaikymą. Aukščiausias šio tarpsnio idealas buvo apginti ką tik paskelbtą nepriklausomybę. Visa tada — žodžiai, darbai ir pinigai — buvo skiriama šiam idealui. Laimė, šis laikotarpis buvo neilgas. Tačiau tik jam pasibaigus, buvo galima pagalvoti apie naujus idealus, kurie būtų skirtingi nuo tautinio atgimimo idealų. Atkurtoj ir apgintoj valstybėj gyvenanti tauta savaime statėsi klausimą:“O dabar? ką dabar veiksime?” Ji dairėsi atsakymo iš tų, kurie buvo pasišovę tautai vadovauti. Žiūrint iš 40 metų perspektyvos atrodo, kad mūsų veikėjai atsakė į šį tautos klausimą trimis linkmėmis:politine, kultūrine ir religine, mėgindami tuo būdu suformuoti ir skelbti tris idealus, kurie, nors ir buvo skiriami tai pačiai tautai, tačiau kiekvienas slėpė savyje visai kitokių bruožų.

Skaityti daugiau: 40 metų sukakties temomis

ANTANAS MACEINA — 50 METŲ SUKAKTIS

JUOZAS BRAZAITIS

1. NAUJAS FILOSOFAS PO ST. ŠALKAUSKIO

Šalkauskio gyvenimo filosofinėj sistemoj visa būtis telkiasi tarp dviejų ašigalių. Vienas — tai principų visuma, normatyvinis pasaulis. Antras — tai faktų visuma, žmogiškosios tikrovės pasaulis. Tiedu pasauliai vienas į kitą gravituoja, vienas kito siekia. Principai siekia būti realizuojami faktų gyvenime, kad gautų konkretų pavidalą. Vykstančių, kintančių faktų pasaulis siekia organizuotis, rikiuotis pagal principų sugestijas, kad gautų prasmės, pažangos, realizuojant teisingumą, gėrį, grožį, arba kitu Šalkauskio žodžiu tariant, gyvenimo tobulumą. “Momento reikalai” ir “principų reikalavimai” — tie terminai išreiškia Šalkauskio sistemos dvilypį charakterį.

Tokios gyvenimo filosofijos autorius negalėjo virsti faktų registratorium, rūšiuotoju. Iš kitos pusės, negalėjo nuo faktų atsitraukti ir pakibti abstrakcijose. Šalkauskis gyvai domėjosi, kiek tekančio gyvenimo faktuose realizuojasi principai, kiek “momento reikalai” yra suderinti su “principų reikalavimais”. Paskaitose, straipsniuose, knygose vertino lietuvių visuomenės einamą kelią ir rodė jo klaidas; rodė, kaip jis turėtų būti einamas ir ko siekiama.

Tai buvo vienintelis tokio plataus masto, gilumo ir reikšmės lietuvių tautai minties vadovas nepriklausomoje Lietuvoje.

Išimtinai nepriklausomai Lietuvai priklauso Šalkauskis. Savo gyvenimą baigė su pirmomis okupacijomis (1941). Dar jam tebesireiškiant, visuomenės dėmesį pradėjo traukti jo buvęs mokinys, paskiau jaunesnysis kolega Antanas Maceina. Baigęs studijas daktaro laipsniu už disertaciją “Tautinis auklėjimas” (1933), Maceina reiškėsi kaip dėstytojas Kauno universitete ir kaip paskaitininkas visuomeniniame gyvenime. Visuomenės akis jis atkreipė į save ne tiek tobulai išbaigta filosofine sistema kaip Šalkauskis, kiek atskirais žygiais giliai įsiskverbdamas į gyvenamojo momento dvasią, nuostabiu ryškumu iškeldamas jos diagnozę, sugebėdamas klausytoją žavėti minties žybčiojimais, patraukti ir sudaryti judėjimą. Tai buvo lyg pratęsimas ir papildymas vienos Šalkauskio sistemos pusės — faktų pasaulio analizės.

Skaityti daugiau: ANTANAS MACEINA — 50 METŲ SUKAKTIS

IŠEIVIŲ VEIKLA LIETUVIŠKOS KULTŪROS ŠVIESOJE

JONAS GRINIUS, Miunchenas

JONAS GRINIUS, šio straipsnio autorius, gimė 1902.2.21 Jonišky, mokėsi Šiauliuose, prancūzų kalbą, literatūrą bei estetiką studijavo Kauno, Grenoblio bei Paryžiaus un-se; daktaro laipsnis už disertaciją “O. V. Milašius poetas” (1929), nuo tada prancūzų literatūros bei meno istorijos profesorius. Dabar gyvena Vokietijoje. Tarp mokslinių veikalų: Putino lyrika 1932, Grožis ir menas 1938, Vilniaus meno paminklai 1940.

I.

Lietuvių kultūros savybes, problemas ir uždavinius yra svarstę šie lietuviai filosofai: Vydūnas-Storasta, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius. Kiekvienas jų į lietuvių kultūrą yra pažvelgę skirtingu žvilgsniu. Todėl jų išvados apie lietuvių kultūrą vienur skiriasi, kitur sutampa, bet iš esmės neprieštarauja.

St. Šalkauskisį lietuvių kultūrą yra pažiūrėjęs iš istorinio likimo ir geopolitinių aplinkybių, kuriose ji yra susiformavusi. St. Šalkauskis matė lietuvius gyvenant tarp dviejų pasaulių — Rytų ir Vakarų, — įspraustus tarp slavų ir germanų. Todėl ir lietuviškoje kultūroje jis regėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, kuri pradėjo reikštis tautinio atgimimo laikotarpyje. St. Šalkauskis Lietuvos istorijoje buvo matęs, kad vienos ar antros kultūros persvara Lietuvoje lietuvių tautai yra pražūtinga, vedanti į katastrofą. Todėl lietuvių tautos pagrindiniu uždaviniu jis laikė vykdyti Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, sąmoningai kūrybiškai suimant tų dviejų kultūrų teigiamuosius pradus.

St. Šalkauskiui atrodė, kad iš rusų lietuviams reikia savintis ten pasireiškiantį “bendrai žmogiškąjį pradą”, iš vokiečių mokytis aktyvumo, organizacijos bei drausmės ir savo individualioms formoms “suteikti meniškumo ir subtilumo pagal lenkiškus pavyzdžius”.

Skaityti daugiau: IŠEIVIŲ VEIKLA LIETUVIŠKOS KULTŪROS ŠVIESOJE

RUSIJOS BOLŠEVIZMAS ATĖJO KAIP REVOLIUCIJA PRIEŠ REVOLIUCIJĄ

SIMAS SUŽIEDĖLIS, New Yorkas

Rusijos revoliucijos sukaktis paskatino ir mūsų skaitytojui pateikti tos revoliucijos apžvalgąvaizdžią, precizišką ir kritišką.

Apžvalgos autorius Simas Sužiedėlis gimė 1903.11.10 Petrapily, mokėsi Vilniaus ir Kauno gimnazijose (baigė 1924), istoriją studijavo Kauno ir Rygos un-tuose (baigė 1927); buvo mokytojas Rygos, Kėdainių gimnazijose, Lituanistikos Instituto bei Lietuvos Mokslų Akademijos gen. sekretorius; nuo 1939 Kauno un-te dėstė Lietuvos istoriją.

Svarbesnieji veikalai: Vytauto Didžiojo žygiai 1931, Šiaulių kautynės 1936, Šv. Kazimieras 1947, Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų Kongregacija 1950, Šv. Pranciškaus parapija Lawrence 1953, Kunigas Jonas nuo Kryžiaus 1956.

BOLŠEVIKŲ vardas pirmą kartą pasigirdo rusų socialdemokratų konferencijoje Londone 1903. Buvo išsiskirta nuomonėmis dėl programinių ir taktinių siekimų. Atstovų dauguma (bolšinstvo) palaikė Lenino maksimalią programą ir metodus. Bolševikai siekė visiško nuosavybės ir luomų sulyginimo, darbininkų internacionalo, revoliucinės partijos, ginkluoto perversmo ir proletariato diktatūros. Nuosaikesnieji atstovai, vadovaujami Martovo, likę mažumoje (menšistvo), siekė laipsniško socialinės santvarkos pakeitimo, neversdami iš šaknų nei senosios tvarkos, nei pačios valdžios. Jie buvo taip pat inteligentiškesni, blaivesnio proto, linkę bendrauti su kitokio nusistatymo žmonėmis. Bolševikai buvo siauro intelekto, grubūs fanatikai ir rėkliai, laidę trauklius, bet neįgyvendinamus šūksnius: visame pasaulyje sukurti visuotinę lygybę ir visiems žmonėms pasiekti aukščiausios gerovės.

Pirmosios rusų revoliucijos metu (1905) abi tos grupės nebesusiėjo į vieną konferenciją savo tėvynėje. Tai laikoma dar aiškesniu skilimu, tačiau kelerius metus palaikė tarpusavio ryšį ir ramstė vieni antrų revoliucines pastangas, tesiginčydami spaudoje ir pasitarimuose. Prieš pat Didįjį karą bolševikai sudarė savąją socialdemokratų darbininkų partiją (1912). Abi tos partijos dalyvavo Rusijos seime (Duma). Karui kilus, abi pasisakė prieš karo veiksmus ir tą klausimą dūmoje svarstant iš posėdžio išėjo (1914 VIII 8). Bendradarbiavimas visai nutrūko karo veiksmam beeinant, nes dabar išsiskyrė ne vien programos ir taktika, bet ir susirūpinimas savo kraštu.

Skaityti daugiau: RUSIJOS BOLŠEVIZMAS ATĖJO KAIP REVOLIUCIJA PRIEŠ REVOLIUCIJĄ

KAUNE: ATSIMINIMAI IŠ 1955-57

Politinė kalinė, nuteista 25 metams, išbuvo Sibire pusšeštų metų ir amnestijos dėka buvo paleista. Ji parvyko į Kauną, kur buvo praleidus jaunystę. Gavo padavėjos tarnybą buv. Rozmarino užkandinėje. Sovietinis pareigūnas Saša įkalbėjo jai, kad gresia pavojus būti grąžintai atgal į Sibirą. Nuolatinių vaišių ir kyšių dėka pasisekė nulenkti pareigūną, kad jis pavojų pašalintų. Jis, tariamai tai padaręs, norėjo atlyginimo. Tai buvo pasakota Į Laisvę Nr. 14. Toliau pasakoja:

SAŠA turėjo man nepaprastą pasiūlymą — kad man daugiau pavojus negrėstų, aš turinti tapti jo žmona. Jis tada apsaugos mane nuo visokių pavojų. Deja, atsakiau, mano širdis užimta. Nors aš jam labai dėkinga, bet jis ir pats nenorės tokios žmonos — be meilės.

Bet jei taip, — kalbėjo jis, — tai tas, kuriam priklauso mano širdis, žinodamas, kas tave išgelbėjo, tikriausiai pasielgtų taip, kaip anos žmonos vyras...

Mes persiskyrėm, nieko nesutarę. Vėliau, gal ir per vėlai, pastebėjau, kad jis sekė mane ir žiūrėjo, kas gali būti tas, kuriam, jo nuomone, priklauso mano širdis. Jis negalėjo nepastebėti mano bičiulio, kuris buvo taip pat grįžęs iš Sibiro. Pradėjau baimintis, kad jis nepatektų į Sašos nemalonę. Pastebėjo ir mano bičiulis, kad jis yra sekamas Sašos akių. “Kas per vienas tas individas?” sykį jis paklausė apie Sašą. “Kaip jo pavardė? Kur jis dirba?” Įgrasinta neprasitarti, neatsakinėjau į tuos klausimus.

Taip įtampoje baigėsi žiema, ir nieko ypatingo neatsitiko...

Skaityti daugiau: KAUNE: ATSIMINIMAI IŠ 1955-57

Naujos perspektyvos

ANAPUS

Po Stalino ir Lietuvoje padėtis kiek pakito. Pagyvėjęs ryšys paštu leidžia geriau pažinti ne tik Lietuvos ūkinio gyvenimo sąlygas, bet ir augančias lietuvių tautoje nuotaikas bei okupacinio režimo tendencijas. Jų pažinimas padeda nusistatyti laisvojo lietuvio santykiavimą tiek su ten esančiais lietuviais, tiek ir su juos pavergusiu okupaciniu režimu.

1. Dvi generacijos

Lietuvių visuomenėje susidarė dvejopi socialiniai sluoksniai. Pirmam priklauso vyresniosios generacijos žymi dalis. Tai paleistieji iš Sibiro ir grįžę j Lietuvą. Jie yra ypatingoje padėtyje. Gyventi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar kituose didesnio susitelkimo miestuose jiems neleidžiama. Jie atsiduria užburtame rate: negavę darbo, negali gauti kambario, o negavę kambario, negali gauti ir darbo. Kokį begali gauti darbą, jei grįžusieji yra sulaužytos sveikatos, invalidai. Jiems belieka keliauti į kolchozus. Tik jaunesni yra pakėlę ištrėmimą fiziškai nesunaikinti. Jei jie negauna darbo, jie yra priversti keliauti atgal į Sibirą, patys “išsitremti”. Jei pačioje Lietuvoje kurie gauna, tai tik fizinio darbo. Sakysim, baigęs humanitarinius mokslus ar teises yra priverstas Lietuvoje dirbti prie statybos ar panašių darbų, šios generacijos žmonės yra degraduoti; tik šiaip taip gyvenime toleruojami; jie tik vegetuoja. Jei sakoma, kad Amerikoje daugelis intelektualų savo dirbamu fabrikiniu darbu yra degredavę save intelektualiniu atžvilgiu, tai nepalyginti tuo atžvilgiu skurdesnėj padėty yra atsidūrę tos generacijos sugrąžinti iš Sibiro tremtiniai.

Skaityti daugiau: Naujos perspektyvos

Ne viena duona

Vakaruose ir Sovietuose sukėlė triukšmelio sovietų rašytojo Vladimiro Dudincevo romanas “Ne viena duona", išspausdintas 1956 žurnale “Novyj mir". Jis buvo 1957 išverstas į anglų kalbą (Not by Bread Alone) ir laikomas sensacija — kaip sovietinis rašytojas išdrįso kritikuoti sovietinę biurokratiją, kuri trukdo reikštis tikriesiem talentam ir juos grūda į Sibirą.

Dudincevas paskui “išpažino” savo klaidas. Mūsų akim, didžiausia jo klaida — tai menka romano literatūrinė vertė. Tačiau mūsų dėmesį patraukia kai kurie romano vaizdai, kurie rodo gyvenimo sąlygas Rusijoje po antrojo karo, apie 1950 metus. Vaizduojamas gyvenimas rytinėje Rusijoj, kur vyksta “industrializacija", kur veikia kombinatas ir kuriasi toj vietoj miestas.

Pagalvoji ir apie “industrializaciją” vykdančių lietuvių tremtinių gyvenimo dar skurdesnes sąlygas, kai skaitai romane tokį gatvės ir jos gyventojų vaizdą:

Skaityti daugiau: Ne viena duona

Politines reakcijos metuose

LAISVINIMAS

VASARIO 16 lietuviam yra virtusi tautinės apyskaitos diena. Rengiant Vasario 16 minėjimus peržvelgiama, kas buvo padaryta ne per kalendorinius metus, bet nuo Vasario iki Vasario laisvinimo srityje. Įteikiant literatūrines premijas patikrinama kultūrinio gyvenimo metų eiga... Tokia tradicija prasminga. Ją paremdami, čia pateikiame taip pat nuo Vasario iki Vasario faktų ir idėjų apžvalgą laisvinimo srityje.

*

1. Politinės reakcijos metai

Laisvės reikalui 1957 nebuvo palankūs. Tai paryškina jų paralelė su 1956. Pastarieji buvo laisvės revoliucijos metai; jų viršūnė — Vengrijos sukilimas, virpinęs visus pavergtuosius. “Time” žurnalas teisingai išrinko tų metų žmogum “Vengrijos laisvės kovotoją”. Revoliucijai nepavykus, ateina politinės reakcijos, sutemų laikas. Reakcijos stiprėjimo, apatijos, nusivylimo, desperacijos ženklais buvo pažymėti 1957, kurių žmogum tas pats “Time” išrinko Chruščiovą.

Chruščiovas yra tos reakcijos atstovas. Nors Alsop lygino Chruščiovą su Churchilliu ir rado daug psichinių bruožų bendrų, tačiau Chruščiovas labiau atrodo įkūnytas simbolinis Chamas, apie kurio atėjimą ir įsigalėjimą buvo įspėjęs rusų rašytojas D. S. Merežkovskis, tardamas: cham grediot.

1957 chamas atėjo į viršūnes. Atėjo su kitu galvojimu, kitų vertybių pripažinimu, kita taktika. Viskas jame priešinga krikščioniškajai kultūrai ir jos tradicijoms. Pastarųjų ryškiausias atstovas politikoje buvo ir yra John Foster Dulles.

Skaityti daugiau: Politines reakcijos metuose

Amerikos Balsas — kodėl jis pakito

“Amerikos Balso” lietuviškas skyrius Alto pastangom pradėjo veikti 1951 m. vasario 16 d., pačiam atidaryme dalyvaujant aukštam valstybės departamento pareigūnui ir Lietuvos įgaliotam ministeriui Povilui Žadeikiui. Pradžioje, kol buvo sukomplektuotas pilnas skyriaus štabas, programas ruošė tik du žmonės — pulk. K. Grinius ir kap. P. Labanauskas. Vėliau atsirado daugiau talkininkų, ir J. Laučka ėjo skyriaus viršininko pareigas, kol po pusmečio atėjo pastovus skyriaus vedėjas dr. K. Jurgėla.

1952 m. gegužės mėn. pradėjo veikti AB lietuviškasis skyrius iš Miuncheno, kuriam vadovavo J. Laučka, padedamas K. Griniaus. Vėliau Griniui perėjus į kitą skyrių, iš Amerikos Miunchenan nusikėlė dr. V. Dambrava ir dr. Pr. Padalis. Kiti tarnautojai yra vietiniai (europiečiai). Abiejuose skyriuose dirba po 8 nuolatinius tarnautojus, talkininkaujant kartais vienam kitam ir nenuolatiniam. Praeitą pavasarį J. Laučkai dėl sūnaus ligos persikėlus į Vašingtoną ir Pr. Padaliui žadant grįžti Amerikon, Europon išvyko P. Labanauskas, ir esama žinių, kad vasarą išvyksta ir K. Jurgėla, kuris ten eis vedėjo pareigas, o J. Laučka vadovaus skyriui Vašingtone.

Skaityti daugiau: Amerikos Balsas — kodėl jis pakito

Laisvės Komitetas prieš geltonas šviesas

Praeitų metų pabaigoje, kai Chruščiovas Sovietų Sąjungos užsienių politikos ofenzyvą buvo ypatingai išplėtęs ir viešąją tarptautinę opiniją pusėtinai palenkęs vadinamai Rytų-Vakarų koegzistencijai; kai ir JV didžioji spauda su NYT priešakyje mažiau — daugiau jungėsi į Chruščiovo propagandinę mašiną už JV politikos reviziją, sovietų pavergtųjų kraštų reikalai ir jiems atstovaujančios egzilinės organizacijos ne tik Britanijoje, Prancūzijoje, bet ir Jungtinėse Valstybėse atsidūrė prieš geltoną šviesą. Konkretūs to padariniai: mažiau vyriausybinių sluogsnių politinio dėmesio pavergtiesiems, mažiau visuomeninės paramos pavergtųjų kraštų laisvės kovai.

Dėl lėšų sumažėjimo nuo š.m. pradžios ir LLK teko persitvarkyti. Buvo paleisti du technikiniai bendradarbiai.

Pačiam komitetui tedavė lėšų tik šešiem žmonėm. Teko traukti burtus, kas nebus oficialiai apmokamas. Burtas teko P. Vainauskui, o K. Bielinis išėjo į pensiją. Tačiau faktiškai komitetas taip susitvarkė savo viduje, kad iš komiteto nepasitraukė nė vienas; tik šešių žmonių atlyginimą dalina į aštuonias dalis. Komiteto žmonės nelygiai gali darbui atsidėti. Vietoj K. Bielinio iždininku išrinktas M. Brakas, o taip pat komiteto sekretorius dr. A. Trimakas turi dar tarnybas šalia komiteto, tad pastoviai komiteto darbui beliko J. Audėnas, B. Nemickas, V. Sidzikauskas (pirmininkas) ir V. Vaitiekūnas. Privatus mėginimas gauti komitetui lėšų iš Alto susilaukė neigiamo atsakymo.

Skaityti daugiau: Laisvės Komitetas prieš geltonas šviesas

Lietuviškų viršūnių konferencija ir komunikatai

TREMTYJE

Rytų ir Vakarų “viršūnių” konferencijos atmosferą priminė pasitarimai tarp Vliko komisijos ir LF--LDF bei LNT delegacijų... Pasitarimai tarp liaudininkų ir tautininkų prasidėjo 1957 kovo 16. Formalūs pasitarimai tarp Vliko komisijos ir LF-LDF bei LNT delegacijų — gegužės 5. Su pirmu susitikimu prasidėjo ir susirašinėjimas, kurio paskutinis raštas buvo 1957 gruodžio 30. Paskui buvo ilga tyla, ir 1958 gegužės 10 Vliko grupių pasitarimas paskelbė komunikatą.

Komunikate sakoma, kad “Vliko grupių gera valia padarytas pasiūlymas Lietuvos Nepriklausomybės Talkos grupėms ir Lietuvių Fronto Bičiuliams įeiti į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą vieningam Lietuvos išlaisvinimo darbui nesurado kalbamų grupių vadovybių pritarimo”. Komisija esanti darbą baigusi.

Komunikatas yra tik vienos šalies. Natūralu, kad jis tėra “vienašališkas” — išreiškė tik tos vienos vilkinės šalies pažiūras.

(1)    Vienašališkai komunikatas pristatė pasitarimų partnerius: kalba apie “Lietuvių Fronto Bičiulius”, nors žinia, kad pasitarimuose dalyvavo Lietuvių Fronto - L. Darbo Federacijos delegacija. Antroji pusė galėtų pasakyti: partnerio ignoravimas nereiškia nuoširdaus noro tartis.

Skaityti daugiau: Lietuviškų viršūnių konferencija ir komunikatai

Bendruomenės rinkimai Amerikoje

Balandžio 27 JV lietuviai rinko savo “valdžią” — bendruomenės tarybą. Tuo pat metu lygiagrečiai buvo renkami ir JV lietuvių atstovai į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimą. Jau antrą kartą JV lietuviai renka savo bendruomenės vyriausią organą.

1955 ir 1958 skaičiai

Pirmoji bendruomenės taryba buvo trejiems metams išrinkta 1955. Tada rinkimuose balsavo 6,916 lietuvių, šiemet tarybos rinkimuose balsavo 4,137, o PLB Seimo — 4,142. Atskiromis valstybėmis balsavusieji lietuviai taip pasiskirstė (skliausteliuose 1955 duomenys): Connecticut 345 (593), Illinois 1,300 (2,149), Massachusetts 272 (429), Michigan 303 (453), New Jersey 355 (524), New York 554 (1,137), Ohio 294 (470) ir California, Maryland, Missouri, Nebraska, Pennsylvania, (Rhode Island), Wisconsin drauge 510 (719), o paštu iš įvairių valstybių 204 (442).

Rinkiminių apylinkių buvo (skliausteliuos 1955 duomenys): Connecticut 6 (6), California 2 (2), Illinois 18 ((15), Maryland 1 (1), Massachusetts 4 (4), Michigan 2 (2), Missouri 1 (1), Nebraska 1 (1), New Jersey 6 (6), New York 11 (14), Ohio 2 (3), Pennsylvania 2 (2), Rhode Island 0(1), Wisconsin 2 (1). Viso 58 (59).

Skaityti daugiau: Bendruomenės rinkimai Amerikoje

Trečioji jėga reiškiasi

Akademinis jaunimas vis labiau išsiveržia iš savo organizacijų vidaus į viešąjį gyvenimą. Sekame jo pasireiškimų kryptį konkrečioje veikloje ir darome savus apibendrinimus. Prieš tuos apibendrinimus pateikiame čia savo bendradarbio A. Gečiausko rūpestingai suregistruotą vienerių metų organizacijų veiklos apžvalgą.

*

LIETUVIŲ STUDENTŲ SĄJUNGA

(1957.1.1 d. — 1958.1.1 d.)

Atvelykio metu Philadelphijoje buvo studijų dienos, kurių metu dr. V. Maciūnas, dr. A. Klimas ir A. Lukas skaitė paskaitas. Temos lietė lietuviškosios kultūros problemas.

Sudaromas pirmasis LITUANUS žurnalui remti komitetas. Komitetas veda vajų, norėdamas sudaryti stiprią finansinę bazę šiam žurnalui. Pertvarkomas LITUANUS redakcinis kolektyvas ir padidinamas žurnalo tiražas.

Jaunimo Kongresas, rengiamas kartu su Lietuvių Bendruomenės Chicagos apygarda, įvyksta birželio 29 -30. Kongreso tikslas yra lietuvybės išlaikymas jaunimo tarpe. Paskaitas skaito A. Krikščiūnaitė, A. Vaškelis ir V. Adamkavičius.

Išleidžiamas studentijos jubilėjinis leidinys-metraštis “Dienos tarp dangoraižių”.

Skaityti daugiau: Trečioji jėga reiškiasi

Liberalinė kairė

Liberalų žodžiu nepasidalina dvi jaunimo organizacijos — Santara ir Studentai Varpininkai. Pirmi yra giminiški tautininkų srovei, antri valstiečiams liaudininkams. Pirmi yra betgi atokiau nuo tautininkų, pastarieji yra su liaudininkais sutapę.

Varpininkai leidžia “Studentų varpą”. Jo 1958 nr. palankių žodžių pasakė apie “Šviesos” sambūrį, kuris buvo susikūręs Vokietijoje Tuebingene ir kuris Jungt. Valstybėse, girdėti, prieauglio menkai tesusilaukiąs. Labai rūsčių žodžių ir daug prisakė apie “Santarą”. Labiausiai kritikuoja jos ideologų pareikštas mintis. Būtent, smerkia jų negatyvinį vertinimą vyresnės kartos politinėms organizacijoms, hipekriticizmą lietuvių pasiektiems kultūriniams laimėjimams. O “Santaros” konstruktyvines idėjas la:ko neoriginaliomis, nes

“naujos politikos erą liberalai Santariečiai pradeda nuo ‘šviežių’ A. Maceinos paskelbtą idėjų apie ‘kultūrinę demokratiją’ ir bepasaulėžiūrinę (Maceina kalbėjo apie nepasaulėžiūrinę. Red.) politiką. Kaip gaila, kad viso pasaulio stabų garbinimo istorijos žinovas, nežino, kad tos ‘šviežios’ ir išganingos teorijos buvo jau žinomos ir siūlomos tų pačių ‘liberalų’ N. Lietuvoje ‘Romuvos’ žurnale ir krikščionių demokratų (katalikų Red.) dienrašty ‘XX Amžius’. Santariečių ideologui tos idėjos yra šviežios, nes jis tik dabar apie jas sužinojo. Žinoma, atleistina, nes vaikas kiekvieną dieną mokosi ir sužino ką nors naujo”.

Skaityti daugiau: Liberalinė kairė

VISUOMENĖS SANTYKIS SU KULTŪRININKAIS

Priešais žmogaus išnaudojimą žmogumi krikščionybė stato žmogaus patarnavimą žmogui. Bendruomeninis gyvenimas — tautinis, socialinis, politinis, kultūrinis — yra galimas tik šiokio abipusio pasitarnavimo pagrindu. Jis nėra atremtas į prekybinius santykius, kur žmogaus veikla arba iš jos kilusios vertybės būtų tiesiog parduodamos, nes nei dvasinis veikimas, nei dvasinės vertybės nėra ir negali būti tikra prasme įkainojamos bei apmokamos. Visas bendruomeninis veikimas yra auka: tiek iš tų, kurie šį veikimą vykdo, tiek iš tų, kurie šio veikimo yra reikalingi ir jo vertybėmis naudojasi.

Vis dėlto ne tik ekonominėje, bet ir dvasinėje srityje gali įsiveisti išnaudojimo principas. Gali pasitaikyti, kad bendruomeninio gyvenimo veikėjai — politikai, organizacijų vadai, mokslininkai, rašytojai, menininkai, spaudos darbininkai ir k. — aukoja savo jėgą ir savo kuriamas vertybes, negaudami tinkamos aukos iš tų, kurie šiomis vertybėmis naudojasi. Tokiu atveju visuomenė reikalauja kultūrinių vertybių ir jomis minta, pati tačiau neduoda arba duoda per maža. Tada, vietoj abipusės aukos, atsiranda vienašalė auka, ir išnaudojimo principas pradeda reikštis visu stiprumu. Tai yra pati niekingiausia bendruomeninio gyvenimo apraiška.

Skaityti daugiau: VISUOMENĖS SANTYKIS SU KULTŪRININKAIS

Atkritimas į bergždžią polemiką

IDĖJOS SPAUDOJE

Lietuvos valstybės 40 metų sukaktyje, atrodė, mūsų spauda susilaikys nuo aitrios partinės polemikos. Tokių vilčių daugiausia buvo davęs Draugas. Beveik pusmetį buvo galima pasidžiaugti dingus jame partinę demagogiją, kurios negalėdavo anksčiau išvengti, kai tik imdavo kalbėti apie ‘vienybę” arba apie frontininkus. Šį pusmetį buvo susidaręs įspūdis, kad dienraštis pakilo iki nepriklausomo katalikiško dienraščio, laisvo nuo tarnavimo tik vienai politinei partijai. Buvo įspūdis, kad dienraščio vadovybė suprato, jog koliojimas ir neapykanta niekad nevedė ir neveda į vienybę ir kad šauksmas: ei, jūs, šiokie tokie anokie, junkitės prie mūsų, nieku nesiskiria nuo daug sykių siūlytos ir atmestos A. Smetonos vienybės...

Tai truko iki Vliko komisijos paskelbto komunikato apie pasitarimus tarp vilkinių grupių komisijos ir LNT bei LF-LDP delegacijų ir krikšč. demokratų konferencijos. Nuo tada Draugas davėsi išprovokuojamas ir vėl “atkrito” (plg. birželio 3 nr.). Duok, Dieve, kad tai būtų atkritimas tik į “flu”, ne į vėžio prigimties ligą.

Naujienos išlaikė sąžiningai savo tradiciją imtis agresijos. Frontininkus sykiais skelbė, kad jie esą “nulis”, kitais sykiais, kad jie kovoja prieš Altą, nors frontininkai Daunys ir Butėnas išsijuosę spaudoje reklamuoja Alto kongresą. Labiausiai šį pusmetį specializavosi Naujienos polemikoje prieš bendruomenę. Negalima bloguoju laikyti, jei Naujienos turi savo neigiamą nusistatymą prieš bendruomenę ir jį karingai skleidžia. Tai jų dalykas, lygiai kaip ir polemikos lygis, su kuriuo galėtų gretintis nebent tik Jaunimo žygiai. Blogiau yra tai, kad Naujienų redaktorius sutampa su Alto sekretorium, ir išvados apie Naujienų redaktorių perkeliamos ir Alto sekretoriui. Nuo to Alto prestižas nedaug laimi.

Skaityti daugiau: Atkritimas į bergždžią polemiką

Literatūros šventės paraštėje

Labiau dėmesio verta kilusi spaudoje polemika literatūriniais klausimais ryšium su Rašytojų Draugijos premija. Polemika dėl premijos priminė atmosferą, kuri buvo kitados atvaizduota ir įvertinta straipsniu “Literatūros šventės paraštėje". Jame buvo taip rašoma:

*

“Nesileidžiant į... reportažinį iškilmių aprašymą, pravartu sustoti ties kai kuriais faktais, kurie iškilo jų metu ir kurie įnešė tam tikro kartumo į pačių rašytojų tarpą ir šešėliu praėjo bent tai visuomenės daliai, kuri mūsų literatūra rūpinasi...

“Būtų visai suprantamas dalykas, kad viena mūsų rašytojų grupė reiškia tam tikrų rezervų ne josios ideologijos kūriniams. Bet jau yra visai nebeaišku, kada peržengiamos ne tik objektyvumo, bet ir paprastos teisybės ribos...

Skaityti daugiau: Literatūros šventės paraštėje

Pasipriešinimas kultūriniam nuosmukiui

Naujas balsas — tai kolektyvinis pareiškimas “Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui’, pasirašytas 60 asmenų. Tarp jų apie — 17 rašytojų-poetų, 13 dailininkų, 12 pedagogų-mokslininkų, 5 muzikai, trijų laikraščių redakcinių kolektyvi nariai, 1 dainininkas, 1 kunigas... Pasirašiusieji įvairaus amžiaus, įvairių profesijų ir pomėgių, bet juos visus jungia susirūpinimas lietuvių kultūros lygiu.

Jie aliarmavo, kad “kultūrinis gyvenimas yra atsidūręs pavojuje”. Jį užgožiąs diletantizmas, mėgėjiškumas, kuris savo kūrybinę negalią stengiasi dangstyti patriotika.

To suseklėjimo didžiausia priežastis — kritikos nebuvimas mūsų spaudoje. Spauda labiausiai kaltinama, kad ji tos kritikos neduodanti — ji vertinanti kūrybinius pasireiškimus arba ultra girdama, arba tik peikdama; girdama “savuosius” ir peikdama “svetimuosius”; spauda leidžia kritikuoti diletantam ir nepajieško kritikai specialistų.

To kūrybinio “nuosmukio” rezultatas — “mūsų spaudos nuosmukis izoliuoja mūsų kūrėjus nuo lietuviškosios bendruomenės”; atstumia jaunimą, kuris turi didesnio kūrybinio reiklumo.

Skaityti daugiau: Pasipriešinimas kultūriniam nuosmukiui

Vardai įvykiuose

SUVAŽIAVIMUOSE

• LFB rytinių valstybių konferencija įvyko vasario 22 Philadelphijoje; kitą dieną buvo literatūros ir dainos koncertas, skirtas Lietuvos 40 metų literatūros ir dainos kūrybiniam laimėjimui pagerbti. Dalyvavo Lietuvoje ir tremtyje brendusių jėgų atstovai: solistas St. Baranauskas, akt. H. Kačinskas, pianistė Jūra Šlapelytė, rašytojai-poetai J. Aistis, K. Bradūnas, P. Jurkus, K. Ostrauskas, A. Vaičiulaitis.Koncertas buvo aukšto meninio lygio.

• Krikščionių demokratų konferencija įvyko Chicagoje gegužės 30 — 31. Nauju pirmininku išrinktas dr. K. Šidlauskas; kiti Ch:cagoje P. Maldeikis, V. Literskis (buvęs Vienybės S-džio atstovas Vlike), K. Pabedinskas, Z. Danilevičius, kan. V. Zakarauskas; iš New Yorko P. Vainauskas (vicepirmininkas), St. Dzi-kas ir A. Gražiūnas. Centras perkeltas į Chicagą norint pagyvinti veikimą. Konferencijos vaišėse buvo pakviestas ir LFB Chicagos atstovas, taręs ten ir pasveikinimo žodį.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

LAIŠKAI

LFB New Yorke ir jų svečiai, minėdami Vasario 16, svarstė, kurie asmens daugiausia per metus buvo parėmę Lietuvos ir kitų pavergtų tautų laisvinimo reikalą, o taip pat, kurie jį neigiamai veikė. Eilei vienų ir antrų buvo pasiųsti laiškai, kurių ištraukas čia skelbiame.

1. VALSTYBĖS SEKRETORIUI JOHN FOSTER DULLES

... apžvelgę 1957 politinius įvykius, konstatavome, kad Jūs, Pone Sekre-torau, labiausiai rėmėte Lietuvos ir kitų pavergtų kraštų išsivadavimo viltis.

Mes, kurie kovojome vardan laislaužiamą norą taikos atstatymą jungti su laisve ir teisingumu.

Audringoje 1957 propagandoj, priešingoje tiems principams, Jūs stovėjote tvirtas ir nepalenkiamas.

Mes, kurie kovojame vardan laisvės ir teisingumo prieš nacių ir sovietų okupaciją ir kurie radom prieglaudą dabar Amerikos žemėje, esame giliai Jums dėkingi ir visokeriopai Jūsų laikyseną remiame...

Skaityti daugiau: LAIŠKAI

RAŠO NEŽINOMA MAMA

Gerb. redaktoriau. Susidomėjus visuomet skaitau Į Laisvę. Dar labiau susidomėjus skaitau straipsnius, liečiančius jaunimą. Tai nepabaigiama tema, visų diskutuojama. Būkit malonus išklausyti ir trumpo žodžio paprastos mamos.

Kalčiausias dėl nutautėjimo yra jaunimo “inferiority kompleksas”. Amerika graži, turtinga, galinga, protinga, o Lietuva vargšė, prispausta, apleista, pasigailėjimo verta ...

Kas išugdė tokį menkavertiškumo pajautimą? Daugiausia mes patys, mūsų laikraščiai, mūsų visuomenės veikėjai. Kiek kartų bet kas užlipo ant scenos kalbėt bet kuria proga— niekad neapsiėjo be Amerikos pagarbinimo. Nė vienas kalbėtojas neapsiėjo be šių ar panašių žodžių. .. mes čia gyvename laisvam, turtingam, demokratiškam krašte... Ir nė vienas nepamiršo paverkšlent, koks skurdas ir vargas Lietuvoje. Kodėl nė vieno neatsirado, kurs būt bet kada taręs jaunimui, kad stabas, kurį jie garbina, yra apgedęs? Kodėl pačių amerikonų rimti žmonės mato bankrotą Amerikos moksle, kultūroj, jaunimo auklėjime, o mūsiškiai vis kartoja, kad mūsų vaikai čia turi “geriausias” sąlygas pasauly? Kodėl nė vienas visuomenininkas, laikraštis neprisimena, kaip Lietuvoj jaunimas garsina Lietuvos vardą kaip galėdami — kad ir tame pačiame festivalyje Maskvoje; kad sportu, dainomis ir šokiais žavi svetimuosius, nors šiuo tarpu tik komunistus?

Skaityti daugiau: RAŠO NEŽINOMA MAMA

RAŠO BUVĘS PARTIZANAS LIETUVOJE

Laiškas iš Chicagos P. Naručio redakcijai praneša apie belgą K. Rampelbergh, kuris buvo partizanas Lietuvoje. Jis buvo vokiečių “Wehrmachte” karininkas. Vokiečiams traukiantis nuo bolševikų, R. pasiliko Lietuvoje su “Vanagais”. Tauragės apylinkėje jis partizanavo iki 1953. Partizanuose jis išsitarnavo iki leitenanto laipsnio. Jis pakliuvo ant sovietų šnipės vienos lietuvės merginos, kuri norėjusi savo gyvenime būtinai “pamatyti partizaną”. Kai jis nuvykęs ir skutęsis, mergina bešluodama aslą, nejučiomis su drabužiais pašalino ir jo ginklą; tada buvo pašaukti rusai. Buvo išvežtas į Maskvą. Po poros metų pagal vokiečių-sovietų sutartį jau iš Sibiro jį paleido. Po eilės nuotykių jis dabartiniu metu yra atsidūręs Vokietijoje Wetzlaro sanatorijoje.

P. Narutis persiuntė redakcijai ir K. Rampelbergh jam rašytą laišką, kuris, mums rodos, gali būti įdomus, kaip dokumentas, ką jaučia nelietuvis, praleidęs keleris metus su Lietuvos partizanais. Jį skelbiame netaisydami kalbos, kad būtų aišku, kiek jis yra lietuviškai pramokęs.

*

Brangus p. Naruti,

Labai džiaugiuos, kad gavau Jūsų linkėjimus Naujųjų Metų proga iš tolimos šalies. Žinoma, kad draugų linkėjimai turi brangią ypatybę, būbent: jie tikri ir nuoširdi(ūs). Bet už tai, kad jie iš lietuviškos širdies, je man už vis brangiausi!

Skaityti daugiau: RAŠO BUVĘS PARTIZANAS LIETUVOJE

Į LAISVĘ APIE SAVE

Į Laisvę žurnalo, atgaivinto Amerikoje 1953, jau išėjo 15 numerių. Bendras puslapių skaičius — 1006. Bendradarbių bendras skaičius — 50, neįskaitant tų, kurie laiškais redakcijai kėlė vieną ar kitą klausimą bei reiškė savo nuomones apie laikraštį. Jie yra įvairaus amžiaus, įvairių nusistatymų, įvairių profesijų, bet juos visus jungia pažangos siekimas ir noras tarnauti visuomeniniam reikalui.

KAS RAŠĖ

Praleisdami titulus, nes ir be jų lietuviškajai visuomenei tie asmens pažįstami, primename tik jų pavardes abėcėlės eile:

V. V. Adamkavičius, K. Ambrozaitis, M. Anysas, R. Bačkis, K. Balčys, A. Baltinis, St. Barzdukas, J. Brazaitis, K. Brazauskas, Z. Brinkis, K. Bružas, A. Damušis, A. V. Dundzila, A. Gečiauskas, J. Grinius, A. Grinienė, Z. Ivinskis, P. Jurkus, V. Jurkuvienė, St. Yla, J. Kazickas, D. Kenstavičius, F. Kopryva, A. Krikščiūnaitė, A. Kučas, K. Kudžma, A. Maceina, A. Mažiulis, A. Musteikis, M. Musteikis, P. Narutis, A. Pocius, L. Prapuolenis, A. Ramūnas-Paplauskas, A. Sabalis, V. Sidzikauskas, K. Skrupskelis, S. Sužiedėlis, A. Šalčius, R. Šomkaitė, E. Turauskas, V. Vaitiekūnas, V. Vardys, Br. Vaškelis, J. Vidzgiris, V. Vygantas.

Skaityti daugiau: Į LAISVĘ APIE SAVE

Rėmėjai, metrika

Į LAISVĘ RĖMĖJAI

Į Laisvę reikalams aukojo:

Dr. A. Razma $107.00, XY $100.00, kun. K. Balčys $42.00, S: Kungys $17.00, A. Pladys ir K. Račiūnas po $14.00; dr. J. Kižys, kun. S. Laurinaitis ir New Yorko sambūris po $10.00, J. Jasaitis $9.00, dr. A. Kyras, dr. p. Kisielius, A. Pargauskas, V. Sinkus, A. Šležas po $7.00, J. Baužys $5.00, K. Gasparėnas, V. Rygertas, B.    Vitkus po $4.00, B. Barisas, P. Bagdonas, D. Bielskus, K. Dabulevičius, K. Gimžauskas, V. Girčys, A. Gulbinskas, prel. P. Juras. M. Jurgaitis, B. Ivanauskas, K. Kazlauskas, A. Karalius, V. Kulbokas, St. Raštikis, B. Raugas, V. Skladaitis, dr. V. Šaulys, A. Venclova, I. Vosyliūnas po $2.00, dr. K. Alminas, M. Daugėlienė, J. Brazauskas, J. Stelmokas po $1.00.

Nuoširdžiai dėkoja

Į LAISVĘ leidėjai

“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:

Australijoje:A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkū-nas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.

D. Britanijoje:V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.

Italijoje:Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.

Skaityti daugiau: Rėmėjai, metrika

Į Laisvę 1958 16-17(53-54)


Į LAISVĘ Nr. 16-17 (53-54),

Lietuvos nepriklausomybės 40 metų sukakčiai

      T u r i n y s
Liudijimo žodžiai iš Sibiro ...........................................   1
Adolfas Damušis: Technikiniai mokslai laipsniškai vedė į Lietuvos pažangią ateitį  2
Zenonas Ivinskis: Mokslai, iš kurių tavo sūnūs te stiprybę semia .......  9
Stasys Yla: Dėl dorinės religinės padėties Lietuvoje ................... 21
Juozas Brazaitis: Trys liudytojai apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir kūrybą 27
Antanas Maceina: Baltų emigracijos europinis uždavinys ................. 41
Iš Sibiro poezijos ..................................................... 58
DARBAI IŠ IDĖJOS: ... 60-126
Anapus:
Ar pasisekė sunaikinti nepriklausomybės idėją nūdienėje Lietuvoje
(Julius Vidzgiris),

   Žvilgterėjus į dabartinės Lietuvos archeologijos darbus (Jonas Puzinas), 
        Lietuvos fizinė geografija (Kazys Pakštas), 
        Vienerių metų kultūrinis gyvenimas Lietuvoje (Mečys Musteikis); 
Tremtyje: Pasaulio lietuvių bendruomenės seimas (Vytautas Vaitiekūnas), 
        Biurokratijos ir demokratijos susidūrimas Alte, 
        Balfas pažangos kelyje, 
        Europos Bičiulių penktoji studijų savaitė,
        Amerikos-Kanados studijų savaitė. 
Pasauly: Kur Lietuvai durys atviros (Stasys Bačkis), 
        Kai įvykiai pradeda riedėti (J. B.), 
        Dar apie Lietuvos apėjimą Briuselio parodoje, 
        Bjaurusis amerikonas, 
        Ateities mokslai ir žmogaus asmuo (V.B.). 
Idėjos spaudoje: Diskusija dėl kūrybos nuosmukio, 
        Dėl demokratijos, 
        Dėl nepriklausomybės idėjos nusavinimo, 
        Dėl visuomeninės grupių reikšmės, 
        Dėl pasaulėžiūros ir politikos, 
        Dėl kolonijos Hondūre, 
        Dėl jaunesnės kartos vertinimų; 
Laiškai: Fausto Kirbos, Juozo Mikuckio, kun. J. Velučio;
Vardai įvykiuose. 


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

 

Į LAISVĘ BENDRADARBIAI: V. V. Adamkavičius, dr. K. Ambrozaitis, dr. M. Anysas, R. Bačkis, kun. K. Balčys, dr. A. Baltinis, St. Barzdukas. K. Brazauskas, dr. Z. Brinkis, K. Bružas, kun. V. Dabušis, dr. A. Damušis, St. Daunys, A. V. Dundzila, A. Gečiauskas, dr. J. Grinius, A. Grinienė, dr. Z. Ivinskis, V. Jonikas, P. Jurkus, V. Jurkuvienė, kun. St. Yla, dr. J. Kazickas, kun. D. Kenstavičius, F. Kopryva, A. Krikščiūnaitė, dr. A. Kučas, K. Kudžma, dr. A. Maceina, dr. V. Maciūnas, A. Mažiulis, dr. A. Musteikis, M. Musteikis, P. Narutis, dr. K. Pakštas, A. Pocius, L. Prapuolenis, dr. J. Puzinas, dr. A. Ramūnas-Paplauskas, inž. A. Sabalis, V. Sidzikauskas, K. Skrupskelis, S. Sužiedėlis, A. Šalčius, R. Šomkaitė, Ed. Turauskas, V. Vaitiekūnas, dr. V. Vardys, B. Vaškelis, dr. J. Vidzgiris, dr. V. Vygandas.

LIUDIJIMO ŽODŽIAI IŠ SIBIRO

NR. 16-17 (53-54) 1958 M. GRUODIS

LIETUVOS nepriklausomybės 40 metų sukaktį baigiame, sustodami prie netikėtos dovanos iš Sibiro: trys mergaitės atsiuntė savo darbo maldaknygę — poros colių pločio, trijų colių ilgio, juodai aptaisytą, su piešinėliu pirmam puslapy, tekstas rūpestingai ranka surašytas. Maldos jų pačių individualizuotos pagal pergyvenimus Sibiro ištrėmime.

Imame nuo pat pradžios maldas, kuriomis pradeda ir baigia kieto darbo dieną:

DANGAU, PALAIMINKI VARGO DIENĄ

Išaušo sunki darbo diena.

Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams.

Duok mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą.

Palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės Gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą.

Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.

Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžiną poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę.

Skaityti daugiau: LIUDIJIMO ŽODŽIAI IŠ SIBIRO

TECHNIKINIAI MOKSLAI LAIPSNIŠKAI VEDĖ Į LIETUVOS PAŽANGIĄ ATEITĮ

LIUDIJIMAI APIE NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PAŽANGOS EIGĄ

ADOLFAS DAMUŠIS,
Detroit, Mich.

1. KOKĮ TECHNIKINIŲ MOKSLŲ PERSONALĄ ATSIKŪRUSI LIETUVA TURĖJO, KIEK JO UŽTEKO UNIVERSITETUI IR PRAKTINIAM GYVENIMUI, KIEK BUVO PAGAMINTA SAVŲ SPECIALISTŲ?

1918 metais Lietuva paveldėjo labai negausų technikinį personalą, apytikriu skaičiavimu tarp 150-200 žmonių, bet jie buvo labai ryžtingi ir nebijojo darbo. Labai daug dėmesio ir energijos jie skyrė švietimui, kaip pačiam svarbiausiam uždaviniui. Jų pastangomis buvo sukurtas Lietuvos universiteto technikos fakultetas, kelios aukštesniosios technikos mokyklos Kaune, vėliau Vilniuje, kultūrtechnikų mokykla Kėdainiuose. Daug gamtos mokslų specialistų suėmė ir matematikos gamtos fakulteto organizavimas su fizikos, chemijos, biologijos ir geologijos skyriais. Dotnuvos žemės ūkio akademija irgi turėtų būti tam tikra dalimi įskaitoma į technikinį personalą ruošiančių mokyklų grupę.

Be abejo, šis dėmesio nukreipimas į švietimą buvo teisingas. Buvo ruošiamasi ateičiai. Praktiniam pramonės darbui nedaug laisvų jėgų beliko. Todėl pramonės intensyvus augimas pačioje Nepriklausomybės gyvenimo pradžioje buvo nudelstas. To priežastis buvo nepakankamas specialistų skaičius. Įsteigtos mokyklos buvo pilnos studentų, bet laisvojo gyvenimo pabaigoje technikinių specialybių mokyklos buvo plūste užplūstos.

Skaityti daugiau: TECHNIKINIAI MOKSLAI LAIPSNIŠKAI VEDĖ Į LIETUVOS PAŽANGIĄ ATEITĮ

MOKSLAI, IŠ KURIŲ... TAVO SŪNŪS TE STIPRYBĘ SEMIA

ZENONAS IVINSKIS, Roma,

Į KLAUSIMUS APIE ISTORIJOS MOKSLUS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

1. Tautinis susipratimas kilo drauge su dėmesiu Lietuvos istorijai, kurią tyrė ir populiarino daugiausia istorijos mėgėjai patrijotai. O kiek nepriklausoma Lietuva išaugino istorijos specialistų?

Iš tiesų tautinė lietuvių sąmonė vystėsi ir stiprėjo, kai jie, vis labiau apčiuopę savos praeities didybę, ėmė ja žavėtis ir idealizuoti garsingus didžiųjų kunigaikščių laikus. Kaip retas kuris 19-jo amžiaus galo patriotas savo tautiniam susipratimui reikšti nesigriebdavo eiliuotų posmų, taip dažnas jų vis imdavosi ir Lietuvos istorijos temų. Juk ir “Aušros” romantikų pagrindinė tema buvo pristatyti senosios Lietuvos didybę. Reikėjo tad laukti, kad šitokioje dvasioje prisikėlusi Lietuva duos žymų skaičių jaunuolių užsidegėlių, kurie ims savą istoriją tirti. Taip darė lenkai magnatai ir bajoraičiai nuo antros 19-to amžiaus pusės, pradėję Lenkijos ir Lietuvos istorijos šaltinius leisti ir nuosekliai Jogailaičių valstybę tyrinėti. Tačiau Lietuvoje ilgai iš romantiško mėgėjiškumo nebuvo išeita. Kai 1922 buvo kuriamas Lietuvos un-tas, svetur nuosekliai istorijos studijas ėjusieji tebuvo pirštais skaičiuojami, ir jiems patiems gyvenimas neleido pilnai atsidėti savo sričiai. Taip jau buvo lemta, kad ir vėliau Lietuvos aukštosios mokyklos negalėjo paruošti žymesnio skaičiaus Lietuvos istorijos tyrinėtojų. Jeigu neskaityti apie dešimties universitetinių dėstytojų, Lietuva teišaugino vos keletą Lietuvos istorijos specialistų, savarankiškai tyrinėjančių ir besireiškiančių moksle. Skaičius nepaprastai mažas! Kodėl taip įvyko? Priežasčių reikia ieškoti pačiam un-te ir šalia jo.

Skaityti daugiau: MOKSLAI, IŠ KURIŲ... TAVO SŪNŪS TE STIPRYBĘ SEMIA

DĖL DORINĖS RELIGINĖS PADĖTIES NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

STASYS YLA,
Putnam, Conn.

Atsakyti į Jūsų klausimus nėra lengva, nes jie apima gana plačias aritis. Antra vertus, reikia realių duomenų. Atsakymai be duomenų gali virsti improvizacija. Jausdamas atsakomybę už jaunesnį skaitytoją, kad nesusidarytų vaizdo ar perdėtai juodo ar perdėtai šviesaus, buvau ketinęs visai neatsiliepti į Jūsų prašymą.

1. PILIETINĖ MORALĖ REIŠKIASI PILIETINIŲ PAREIGŲ SUPRATIMU IR JŲ SĄŽININGU VYKDYMU. AR GARSĖJO NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE TĄ PILIETINĘ MORALĘ ARDANTIEJI REIŠKINIAI, KAIP IŠEIKVOJIMAI, KYŠININKAVIMAS, KITOKIA KORUPCIJA, DIVORSAI? AR TAI RODĖ TENDENCIJĄ DIDĖTI AR MAŽĖTI?

Atkuriant nepriklausomą valstybę viešoji dorovė (Jūs vadinate pilietine) dėl karo atneštų naujų sąlygų išgyveno lūžį, kuris nebuvo apgalėtas ligi nepriklausomybės galo. Lūžis buvo neišvengiamas. Tauta nebuvo paruošta staigiems politiniams, socialiniams, ekonominiams ir kitokiems įvykiams, kurie susibėgo trumpo laiko bėgyje. Lūžis pasireiškė įvairiomis moralinėmis negerovėmis -nusikaltimais viešajam turtui, gyvybei, socialinei meilei. Duomenys, kuriuos iš mūsų teismų ir policijos statistikų surinko kun. St. Krištanaitis (Tiesos kelias 1940, N. 5, 6) rodo, kad minėti nusikaltimai ne mažėjo, bet augo. Labiausiai plėtėsi nusikaltimai prieš viešąjį turtą. Valstybinio turto išeikvojimų 1922-25 padaryta už 10 milijonų litų; 1929-30 policijos užregistruota 678 išeikvojimai valstybinio turto ir 66 - privatinio. Vagysčių 1931-37 m. bėgyje padidėjo 22 kartus. Nusikaltimai prieš gyvybę (nužudymai), policijos duomenimis, 1930-1936 padvigubėjo. Savižudybės tame tarpsnyje laikėsi toj pačioj pozicijoj. Sužalojimai muštynių metu 1926-37 išaugo šešis kartus. Skaudžiausia žaizda buvo negimusių gyvybių žudymas: per metus buvo nužudoma apie 10.000 (St. Gruodis, Negimusios gyvybės naikinimas, 81).

Skaityti daugiau: DĖL DORINĖS RELIGINĖS PADĖTIES NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

TRYS LIUDYTOJAI APIE NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ

JUOZAS BRAZAITIS, Brooklyn, N. Y.

Lietuvos nepriklausomybės keturiasdešimt metų sukaktis metų pradžioje buvo paskelbta. Kad galimas ta proga nepriklausomos Lietuvos pažinimas paskelbimu ir nesibaigtų, mėginom iš savo pusės atgaivinti nepriklausomo gyvenimo vaizdą keliais pasikalbėjimais su to gyvenimo dalyviais ir liudininkais. Pasikalbėjimais su asmenimis, kurie yra išaugę grynai nepriklausomoje Lietuvoje ir joje buvo ėmę reikštis savo kūryba pačiose pirmose eilėse — kiekvienas savo srityje.

Dr. Antanas Maceina,pats pajėgiausias filosofinis talentas, kurį davė nepriklausoma Lietuva, pasisakė pereitą kartą. Dabar suteikiam liudijimus trijų. Dr. Zenonas Ivinskis buvo paprašytas atsakyti dėl humanistinių mokslų padėties, konkrečiai dėl istorijos, kuri buvo tokia svarbi atgimimo dvasiai ugdyti. Dr. Adolfas Damušis, atstovas tiksliųjų ir pačių moderniųjų mokslų, kurie buvo taip apleisti ligi nepriklausomybę atgaunant, atsakė j klausimus, kurie rodo tų mokslų pažangos eigą nepriklausomoje Lietuvoje. Prof. kun. Stasys Yla, pastoralistas, prašytas pareikšti savo pažiūras dėl tautos moralės, kuri yra pagrindas ir visai tautinei kūrybai bei visuomeniniam gyvenimui.

Jų liudijimai neišsemia visos nepriklausomos Lietuvos vaizdo. Tačiau duoda pagrindinius bruožus ir paskatina jau patį skaitytoją permąstyti atvirai, nuoširdžiai ir konkrečiai, kaip sunkiais žingsniais teko kopti į pažangą.

Nepriklausomo gyvenimo liudininkais parinkti šie asmens dar ir dėl vienos ypatingos priežasties - jie visi yra taip pat sukakties žmonės, susilaukę šiemet po 50 metų.

Su kiekvienu iš jų yra susipynęs ir čia apie juo rašančiojo veikimas. Betgi gilus ir pagarbus sentimentas tiems vyrams, tariu, nesukliudys pažvelgti į juos objektyviai, kaip į dalelę tos pačios gyvosios Lietuvos.

Skaityti daugiau: TRYS LIUDYTOJAI APIE NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ

BALTŲ EMIGRACIJOS EUROPINIS UŽDAVINYS

KULTŪROS FILOSOFIJOS POŽIŪRIU

ANTANAS MACEINA, Freiburg i. Br.

ĮVADO VIETOJE

Nepriklausomoje Lietuvoje kultūrinės kūrybos kryptį ir tautos veikimo uždavinius labiausiai žymėjo ir ryškino prof. Stasys Šalkauskis. Nepriklausomybės veikimą okupacijai sukliudžius, tremtyje atsidūrusių lietuvių buvimą labiausiai ėmėsi įprasminti ir jų veikimo uždavinius ryškinti prof. Antanas Maceina.

Lietuviams tremtiniams buvo skirtas Maceinos įspėjamasis ir skatinamasis raštas “Rezistencija prieš tremties dvasią” (Į Laisvę Nr. 2). Jį pratęsė savo pareiškimais “40 metų sukakties temomis” (Į Laisvę Nr. 15). Jais įspėjo nuo pavojaus užsidaryti savame kevale. Jais skatino eiti į gyvenimą ir reikštis jame kūrybiškai, dinamiškaiaugimo ir auginimo, ne konservavimosi keliu; Abraomo, ne Odisėjaus pavyzdžiu...

Įspėjantis Maceinos raštas buvo “Trys pavojingos Vakarų iliuzijos”(Į Laisvę Nr. 12). Jame dokumentaliai rodė, kaip Vakarų Europos intelektualai (filosofai, sociologai, teologai) klaidingai sutinka bolševizmą ir rengia kelią Vakarų minties ir kūrybos kapituliacijai.

Logiška jo išvadaapeliuoti į laisvėje atsidūrusius tremtinius, kad prisiimtų misiją būti tarpininku, kurs padėtų suprast vakariečiui tikrąją bolševizmo esmę ir sykiu jo grėsmę. Apie šią tremtinių bei Baltijos emigrantų paskirtį jis prašneka rašte “Baltijos emigracijos europinis uždavinys”, kuris čia skelbiamas. Juo prašneka ne tik lietuviui, latviui, estui, bet ir vakariečiui, kuriam yra prieinama vokiečių kalba. Tai jo paskaita Baltų Draugijos suvažiavime 1957 kovo 23 Lueneburge, paskelbta rinkinyje “Die baltischen Voelker in ihrer europaeischen Verpflichtung”, Hannover-Doehren 1958. Iš ten ją čia ir imame.

Tuos kelis Maceinos raštus reikia imti drauge, nes jie vienas kitą papildo ir paryškina.

Skatindamas emigraciją vykdyti europinį uždavinį, Maceina pirmasis stojo avangarde, tarpininko vaidmenį atlikdamas atsitiktiniais pranešimais vokiškai kalbančiai visuomenei, nuolatinėmis paskaitomis Freiburgo universitete, veikalu “Das Geheimnis der Bosheit” (leidžiamu ir ispaniškai) bei kt. raštais. Gilus filosofinis žvilgsnis į aktualų klausimą ir nuostabiai sugestyvi forma yra tai, kas gali pagauti europinį šios dienos žmogų, atsidūrusį prieš bolševizmo kultūrinę grėsmę.

Šios rūšies veikla Maskvos komunizmui nėra miela. Maskva tad ir pasiskubino reikalauti iš Bonnos vyriausybės, kad uždraustų veikti įvairiems emigrantų mokslinio pobūdžio institutams Vokietijos teritorijoje. Tai rodo, kad komunizmui pavojingiausia yra mokslinė tiesa ir ją pastatyti prieš komunizmą yra teisingas kelias. — Red.

Skaityti daugiau: BALTŲ EMIGRACIJOS EUROPINIS UŽDAVINYS

Iš Sibiro poezijos

TUNDRŲ PUŠAITĖ

Prisiglaudus prie tundros veido,
Ir tu čia tremtinė liūdna.
Sakyk, sakyk, kas tau neleido
Su saule pasilikt šviesia?...

Ar tu myli šią žemę šaltą, —
Melsvas padanges pamiršai?
Kodėl viršūne savo balta
Dairais po tundrą taip liūdnai?

— Prisimenu padangę baltą,
Su ilgesiu tenai žvelgiu...
Bet aš myliu tą tundrą šaltą,
Aplaistytą žmonių krauju.

Skaityti daugiau: Iš Sibiro poezijos

Ar pasisekė sunaikinti nepriklausomybės idėją nūdienėje Lietuvoje?

ANAPUS

JULIUS VIDZGIRIS

JULIUS VIDZGIRIS sociologijos daktaras, buvęs Amerikos Balso bendradarbis, specialiai sekęs ir sovietinę spaudą. Laikome, kad jo pateikiama dokumentacija yra svarbi norint teisingai Lietuvoj padėtį įvertinti.

Nepriklausomybės idealas nūdieniame pasaulyje neginčijamai pripažįstamas ir žymi tautų, plačiųjų masių atbudimą, bendrą visuomenės demokratėjimo kryptį. Tai išraiška ir kartu sąlyga naujos žmogaus sąmonės, kad kiekvienas turi teisių, į kurias niekas negali kėsintis, tarp jų teisę laisvai lemt savo gyvenimą, jį savarankiškai tvarkyti. Nūdien nepriklausomybės siekia ir jos ilgesiu gyvena net kolonijų tautos, apie kurias visai iki šiol nekalbėta. Tuo tarpu lietuviai yra viena tų Europos tautų, kurios pagrįstai didžiuojasi savo sena valstybine praeitimi, iš tikrųjų senesne, negu tuo gali girtis maskvinis pavergėjas. Lietuviškoji nepriklausomybė — seniai subrandintas ir naujausios visuomeninės raidos sutvirtintas idealas. Svetima “globa”, “vadovavimas’, prievarta brukamas "išganymas’ yra tai, kas sovietinėje okupacijoje nuolat žeidžia lietuvio žmogiškojo orumo sąmonę. Ir šiuo tat požiūriu okupacija yra mėginimas atsukti istorijos ratą atgal.

Skaityti daugiau: Ar pasisekė sunaikinti nepriklausomybės idėją nūdienėje Lietuvoje?

Žvilgterėjus į dabartines Lietuvos archeologijos darbus

JONAS PUZINAS

JONAS PUZINAS, buvęs humanitarinių mokslų fak. dekanas, archeologijos katedros vedėjas, svarbiausias specialistas archeologas, kurį davė nepriklausoma Lietuva. Dabar vienas iš Lietuvių Enciklopedijos redaktorių. Gyvena Philapelphijoje ir aktyviai reiškiasi bendruomenės veikime.

Lietuvių sovietinėje spaudoje nuolat pabrėžiama, kad tik sovietinėje santvarkoje susidariusios geros darbo sąlygos mokslo žmonėms dirbti ir kad jų vadinamoje “buržuazinėje Lietuvoje” nieko ar visai nedaug tebuvę padaryta. Tačiau žvilgterėjus į faktinę padėtį, tik paskutiniaisiais metais jaučiamas didesnis pasistūmėjimas į priekį. Tik pernai po ilgų svarstymų tarpusavyje ir pasitarimų su partijos organais išleisti pirmieji tomai Lietuvos istorijos (Lietuvos TSR istorija I tomas. Nuo seniausių laikų iki 1861 metų, 447 psl.) ir Lietuvių literatūros istorijos (iki A. Baranausko imtinai, 587 psl.). Ilgai nenusistatyta, kaip interpretuoti senosios Lietuvos istorinius faktus ir literatūrinius reiškinius. Šiuo atžvilgiu kiek dėkingesnė proistorinės medžiagos interpretacija: čia tereikėjo prisiderinti prie Sovietų Sąjungoje įprasto marksistinio-leninistinio atskirų laikotarpių suskirstymo ir nusistojusios terminijos. Tačiau ir proistorikams nusmaigstytos darbo gairės dažnai buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą.: pradžioje aiškinant etninius klausimus teko derintis prie N.J. Marro sukurtų teorijų, 1950 pasmerkus jo mokslą, staiga reikėjo pasukti į J.V.

Stalino nustatytas vėžes kalbotyrai, o N.S. Chruščiovui nuvainikavus Staliną — vėl vengti jo vardo. Visa tai, be abejo, buvo nemažas stabdys moksliniams darbams. Todėl ir nenuostabu, kad per 13 metų nepadaryta tiek, kiek būtų buvę galima atlikti dabar turimomis darbo jėgomis.

Skaityti daugiau: Žvilgterėjus į dabartines Lietuvos archeologijos darbus

Lietuvos fizinė geografija

KAZYS PAKŠTAS

KAZYS.PAKŠTAS ..nepriklausomoje Lietuvoje pirmasis geografijos specialistas, geografijos profesorius Kauno ir Rygos universitetuose, didžiausias iš lietuvių keliautojas po Ameriką ir Afriką moksliniais tikslais.

Amerikoje nuo 1939. Dabar profesoriauja Steubenville, Ohio.

Geografijos mokslas nepriklausomoje Lietuvoje ir Europoje

Lietuvos universitetas buvo įsteigtas 1922. Tais ir sekamais metais valstybė skyrė gan apčiuopiamas sumas įvairių katedrų inventoriui ir knygoms. Bet geografija universitetan atėjo tik 1925 gale, ir jos reikalams jau nebebuvo palikta jokių lėšų, nenumatyta jai net asistentų. Tad ilgą laiką geografijai teko vesti nevaisingą kovą dėl keleto šimtelių litų knygoms ir žemėlapiams. Tik nuo 1932 geografija pradėjo gauti truputį pinigų ir numatytos dviejų asistentų vietos. Šiuo metu sovietinė propaganda šitą Lietuvos universiteto silpnybę bando sumesti Lietuvos buržuazinei santvarkai, kuriai nerūpėjusi Lietuvos žemė nei jos turtai.

Eilę metų man teko vesti labai sunkią kovą už geografijos reikalus universitete ir iš dalies gimnazijose. Kaip tos kovos dalyvis, nematau aš jokio pamato čia kaltinti nei buržuazinės, nei demokratinės, nei diktatūrinės santvarkos. Lietuvos inteligentija buvo išėjusi mokslus Rusijoj, kurios gimnazijos ir universitetai menkai išvystė geografijos dėstymą. Tie ir kiti Rusijos pavyzdžiai labai ilgai varžė ir spaudė Lietuvos inteligentų galvoseną. Gretimoje Vokietijoje geografijos mokslai jau nuo pusės devyniolikto amžiaus darė didelę pažangą. Rusija, jau nuo dvidešimto amžiaus pradžios, savo skurdžią geografinę literatūrą papildydavo gausiais stambių veikalų vertimais iš vokiečių kalbos. Prancūzo E. Reclus garsūs veikalai irgi buvo išversti rusų kalbon. Sovietinė Rusija pirmą tuziną metų irgi maitinosi tokiais vertimais, tik jie būdavo prasčiau atliekami ir labai skurdžiai, proletariškai išleidžiami.

Skaityti daugiau: Lietuvos fizinė geografija

Subkategorijos