Vokiečių-Lietuvių draugija slidžiame kelyje

St. Lozoraičio įsikišimu sukliudytos Vliko pastangos atnaujinti oficialų Lietuvos atstovavimą. V. Vokietijoje buvo pakreiptos šių kraštų santykiams plėsti visuomeninėje plotmėje, pritraukiant draugėn estus bei latvius. Tam reikalui buvo sumanytas toks organizacinis pastatas: a. Vokiečių-lietuvių draugija, b. Vokiečių-latvių draugija ir c. Vokiečių-estų draugija, kurias visas apjungtų bendra baltiečių-vokiečių draugija. Šios draugijos uždavinys: ugdyti ir plėsti tarpusavinius kultūrinius ryšius bei draugiškumą: supažindinti vokiečius su Baltijos tautų kultūra, praeitimi ir dabartimi. Tokiam bendradarbiavimui pritarė ir Baltijos tautoms draugingi vokiečių politiniai sluogsniai.

Tačiau kaikurie vokiečiai tuojau pareiškė savotiškų balsų, reikalaujančių atsižvelgti į kai kurias sąlygas, kurios vokiečiams atrodančios svarbios. Tuos balsus garsiai išreiškė “Memeler Dampf boot”: “Dem Wunsch einiger baltischen Herren enen Verein zu gruenden, kann ohne weiteres entsprochen werden, wenn dabei beruecksichtigt wird die, den Deutschen als wichtige erscheinende, Voraussetzungen mit einzuschlies-sen” (1954/16).

Skaityti daugiau: Vokiečių-Lietuvių draugija slidžiame kelyje

L. F. BIČIULIAI PASISAKĖ

Lietuvių Fronto Bičiulių konferencija, įvykusi 1956. 1. 21-22. Waterburyje, priėmė šias rezoliucija:

1.    LIETUVYBĖS REIKALU.

Konferencija sveikina JV Lietuvių Bendruomenės valdybos pastangas palaikyti ir ugdyti tautinę dvasią ir tautinės kultūros vertybes ir pažada visokeriopą LF bičiulių paramą bendruomenės organams;

a) sąmoninti mūsų išeiviją, kad ji, būdama lojali gyvenamajam kraštui, visur ir visada išliktų ištikima Lietuvai ir būtų šauklys jos nepaneigiamos teisės j laisvę ir nepriklausomybę;

b)    veikti jaunimą, kad jis, pasisavindamas Amerikos laimėjimus, išlaikytų gimtąją kalbą, išsaugotų meilę Lietuvai bei tikėjimą jos ateitimi ir laikytų savo pareiga tęsti tautinės kultūros kūrybą;

c)    organizuoti bendruomenės lėšų telkimą.

2.    DĖL JAUNIMO RYŠIŲ SU REZISTENCIJA.

Konferencija su didžia meile ir pagarba minėdama visų rezistencijos kovotojų su Lietuvos pavergėjais sudėtas didvyriškas aukas, kviečia visą lietuvių tremties jaunimą išlaikyti savo dvasįą ir savo darbais rezistencijos karžygius gyvus, pasipriešinant visam tam, kas slopina jaunimo lietuvybę, didžios asmenybės dvasią ir tikėjimą laisva Lietuva.

Skaityti daugiau: L. F. BIČIULIAI PASISAKĖ

Tautinio susipratimo pagrindai tremtyje

Tautos gyvenimas auga organiškai. Gali jį suvaržyti, lankstyti, bet sustabdyti vietoj neįmanoma, kol yra gyvų tautos žmonių. Vienos šakos krenta, kitos išauga, nors medis tas pats. Tremties gyvenime galioja tas pats dėsnis: šalia vyresnės kartos ateina jaunesnės kartos žmonės, ir tautinis gyvenimas tęsiamas.

Jaunimo, akademinės kartos akivaizdesnis reiškimasis davėsi ypačiai pastebimas naujųjų metų slenkstyje. Kas stebėjo jaunimo suvažiavimus, studijų dienas, kursus, negalės nepasidaryti išvados, kad į gyvenimą jaunoji karta jau ateina.

Ne vieta čia klausimui, kaip ji santykiuoja su vyresniąja karta, bet tenka pastebėti, kad jai netrūksta nei patriotizmo nei visuomeniškumo — tokio, kaip turėjo ana karta savo amžiuje ir savo sąlygose. Tik naujos dabartinio gyvenimo sąlygos įtaigoja dabartinį jaunimą prieiti prie tų pačių klausimų skirtingu pergyvenimu ir galvojimu. Jį sekti yra ne tik įdomu, bet ir nepaprastai svarbu, norint, kad vieni antrus suprastų ir dvi ar kelios kartos natūraliai organiškai įsilietų viena į kitą be tariamos “revoliucijos”.

Teko konkrečiai pasekti, kaip prie tautinio susipratimo ir patriotizmo prieina jaunimas, kuriam tėvynė tėra tolimoji ir mažai patirtoji praeitis ir kuriam gyvoji dabartis yra naujas kraštas, pririšąs prie savęs jaunimą labiau nei vyresniuosius. Pasekam tuo klausimu gabalais vieną iš tokiuose suvažiavimuose skaitytų pranešimų — Antano Sužiedėlio.

*

Išanalizavęs žmogų kaip būtybę, kurioje jungiasi proto, valios ir jausmo elementai, autorius kėlė klausimą, kuria iš tų galių tenka atremti šiandien tautinį susipratimą. Tarp daugelio tautinio susipratimo žymių (stoja žmogus į bendruomenę, aukoja Baliui, remia Vliką, domisi Lietuvos istorija, veda lietuvę ar teka už lietuvio, moko vaikus lietuviškai ir t.t.) esminį betgi tautinio susipratimo kriterijų randa šį:“ar esu nusistatęs grįžti laisvon Lietuvon ar ne? Ar aš jaučiu tėvynei dirbti pareigą — ar jaučiu pareigą tokią, jog veikiai padaryčiau auką, atsisakydamas nuo savo asmeniškų patogumų, jei tėvynė to pareikalautų...Jei taip, tai tada maža tereikia kalbėti apie Balfus ir bendruomenes — tai tėra laikinės priemonės tautiniam susipratimui išlaikyti, ir jų reikalas aiškus kiekvienam, kuris yra pasiryžęs padaryti tą asmeninę auką, kai tėvynė bus laisva. Bet tos priemonės ir veikimai neturi jokios prasmės, jei netikim laisvos Lietuvos ateitim. Už tat ir tautinį susipratimą matuoti tėra prasminga pagrindiniu kriterijum — kiek tvirtas mūsų nusistatymas įnešti savo dalį, gal didelės asmeninės aukos pareikalausiančią laisvos Lietuvos atkūriman?”

Skaityti daugiau: Tautinio susipratimo pagrindai tremtyje

Visuomenes lauką užkliudė jaunimo akis

Stebint idėjas ir darbus, dėmesio verti paskutinio meto jaunimo akademiniai suvažiavimai. Juose tinkamo atgarsio rado du klausimai: lietuviškų vertybių pažinimas ir visuomeninis veikimas.

Pažinti praeities vedamąsias linijas — teisinės, valstybinės, politinės, kultūrinės sąmonės brendimą ir tradicijas yra natūralus noras to, kuris yra apsisprendęs būti lietuvis, ne tik savo profesijos busimasis specialistas (o kitokių tarp mūsų akademikų dar negarsėja). Lietuviško pažinimo klausimais kalbėdavo ir ankstesni jaunimo suvažiavimai, stovyklos, kursai. Naujesnis yra tas susidomėjimas visuomeniniu veikimu, susilaukęs specialių pranešimų.

Galima skirti teorinį visuomeninio veikimo pasiruošimą nuo praktinio veikimo (nors pirmasis natūraliai veda į antrąjį). Kai kur klausimas buvo keliamas teorinėje plotmėje (Brooklyne K. Keblio pranešimas). Buvo svarstoma, kokis turi būti žmogus, kuris leidžiasi į visuomeninio veikimo vandenis. Visuomeninio veikimo apskritai, ne specialiai politinio. Ten pareikštos pažiūros į visuomeninio darbo žmogų buvo dėmesio vertos.

Skaityti daugiau: Visuomenes lauką užkliudė jaunimo akis

Idėjos spaudoje

Kryžiaus karas dėl religinio meno parodos • Rezistencija literatūros lankuose • “Vilkimas iš marškinių” — naujasis politinės kovos metodas • Saugiausias metodas — tylėti • Partikuliarizmas — užkrečiamas dalykas • Potvynis dėl Vliko sugrįžo į vagas • Istorijos perdažymo naujas aktas • Sveikos diskusijos ir nesveikas chuliganizmas.

Šviesių spaudos sugestijų visuomeniniam gyvenimui per tris pirmuosius mėnesius nedaug teko pastebėti. Šviesiausios buvo tos, kurios kilo ryšium su bendruomenės organizuojamu kultūros kongresu, tos pačios bendruomenės suorganizuota religinio meno paroda, Kanados bendruomenės lietuvių diena, Kanados specialiomis mokytojų dienomis... Tai vis pozityvu. Bet ir į šį medų buvo įpiltas samtis deguto — organizuojant religinio meno parodą dailininkų tarpusavio polemika (Naujienose — A. Varnas — A. Valeška — V. K. Jonynas — A. Varnas), žadanti persikelti į garbės teismą.

Nesam teisėjai, kas teisus ir kas teistinas. Tačiau būtų buvęs sveikesnis atvirkščias procesas — ne išsivalkioti spaudoje ir paskui eiti į garbės teismą, o pirma nueiti į teismą ir po to paskelbti spaudoje teismo sprendimą... Ta polemika, atrodo, yra dailininkų antagonistinio perskilimo vaisius. Antagonizmas ima reikštis brutaliomis formomis kaip tyčia prieš parodas. Taip buvo Vokietijoje, rengiant lietuvių dailininkų parodą Freiburge, taip dabar Chicagoje. Freiburge buvo net anonimais intriguojamas muzėjaus direktorius, kad jis neduotų patalpų lietuvių parodai, rengiamai to paties A. Valeškos. Reikalas nuėjo iki vokiečių kriminalinės policijos, kuri išaiškino ir anonimo autorius. Dabar pasitenkinta sava spauda ir užkulisiniais ėjimais, reikalaujant nuimti parodos organizatorių ir pastatyti kitą, grasinant sabotažu ir tt.

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

Vardai įvykiuose

Kun. J. J. Valantiejus,Waterbury lietuvių klebonas, yra pirmasis iš “šimto šimtininkų”. Surasti “šimtą šimtininkų”, kurie sudarytų materialinę atramą L. F. Bičiulių veiklai — pirmasis tą idėją iškėlė dr. Vincas ŠmulkštysLF Bičulių konferencijoje Waterbury.

Akt. Henrikas Kačinskas (Brooklynas), J. Gelumbauskas, J. Brazauskas, Žemaitaitis, V. Skladaitis (Waterbury), solistė A. Gaigalaitė (Philadelphia), pian. A. Kepalaitė (Brooklyn), E. Marijošiūtė(Putnam), kun. K. Balčys (Amsterdam) dalyvavo programoje Laisvės Kovotojų pagerbimo, surengto LF Bičiulių konferencijos metu Waterbury sausio 3.

Arvydui BarzdukuiClevelande kovo 3 LFB tarybos suvažiavimo metu įteikta stipendija. Komisijos pareiškimu, norėta simboliškai pagerbti tuos studentus, kurie savo veikimu parodė, jog galima suderinti savyje rūpestingas studijas ir dalyvavimą visuomeniniame veikime. Stipendiją įteikė dr. A. Smilgair Ir. Lozaitytė, atstovai Chicagos bičiulių apygardos, kuri yra šią stipendiją suorganizavusi. Teresei Ivaškaltei (Putnam) buvo skirta panašiu sumetimu New Yorko sambūrio bičiulių stipendija.

Kun. dr. Juozas Prunskisskyrė premiją jaunimo literatūros konkursui. Jury komisijos pirmininkas kun. dr. A. Baltinis, sekretorius Agnė Jesaitytė. Izabelės Matusevičiūtės pastangomis Toronte Kultūros Fondas suorganizavo pinigų trims premijoms — jaunimo dramos veikalui, jaunimo trumpam pasakojimui ir vaikų veikaliukui. Dr. Jono Bajerčiaus, Chicagos bendruomenės apygardos pirmininko, energijai labiausiai priskiriamas religinio meno parodos suorganizavimo pasisekimas.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

LAIŠKAI

Kai skaitytojai dėkoja, giria, bara, smerkia — vis tai naudinga redakcijai. Dar naudingiau, kai pastebi konkrečiai, kas gera ir kas taisytina. Šiuo tarpu susilaukėme ir šiokių ir tokių atsiliepimų.

. . . Nuoširdžiai dėkodamas už prisiųstus susipažinimui “Į Laisvę” numerius, šiuo kartu siunčiu 10 šilingų, nes noriu, kad jūsų puikus ir tvirto nugarkaulio žurnalas ir toliau. .. skelbtų atvirą tiesą.
S. P. Pusdešris, Australija

Robert Liepinš,Latvijos buvęs ministeris Kaune ir dabar Latvijos atstovas prie Vokietijos vyriausybės, rašo, kad Į Laisvę laikraštyje jam ypatingai buvo įdomus prof. Zenono Ivinskio straipsnis apie Laikinosios Vyriausybės veikimą 1941. Tokio visapusiško to meto sąlygų atvaizdavimo — rašo min. Liepinš — lig šiol nebuvau matęs.

*

. . . Mums patinka, kad pristatote naujus autorius trumpomis biografijomis . ..
J. Gimbutas,Boston, Mass.

*

Kol Lietuvių Frontas bus išstojęs iš ... Vliko,... tol jų rašytas žodis man nereikalingas . . .
J. Damijonaitis, Omaha, Neb.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI

ATSIŲSTI LEIDINIAI

Literatūros Lankai, neperiodinis poezijos, prozos ir kritikos žodis. 1955 Nr. 6, leidžiamas Buenos Aires. Praleidžiant gausias svetimybes kreiptinas dėmesys į lietuvišką medžiagą: Antano Jasmanto — Patriotų sukilimas, arba poezijos kivirčas su tautybe, Juozo Girniaus — Dabarties beiliuzinė literatūra, Juliaus Kaupo — Meninės tikrovės ribos, Algirdo J. Greimaus — Jaunojo Kėkšto gyvenimas, Kazio Bradūno ir Eugenijaus Gruodžio eilėraščiai; recenzuojamos L. Andriekaus Plačios marios, P. Andriušio Tipelis, N. Mazalaitės Saulės takas ir Negestis, Alės Rūtos Trumpa diena, J. Kralikausko Urviniai žmonės, L. Žitkevičiaus Daiktai ir nuorūkos.

Casimiro Verax, Lituania y la URSS 1940-1955. Medellino Lietuvių Katalikų Komiteto išleista 1955, 64 pusl.

H. Sienkevičiaus, Kryžiuočiai, istorinis romanas, I tomas, vertė K. Jankūnas, išleido Karys New Yorke.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTI LEIDINIAI

Paskutinis lapas

Į LAISVĘ RĖMĖJAMS NUOŠIRDŽIAI AČIŪ

Į LAISVĘ reikalams aukojo: kun. K. Balčys $46.00, J. Stepanas $11.00, V. Ramonas $10.00, kun. St. $10.00, E. Alkevičius $7.00, Ig. Kazlauskas $7.00, S. Rudys $7.00, K. Augustis $5.00, K. Čeginskas $5.00, dr. J. Grinius $5.00, K. ir E. Pakuliai $5.00, dr. V. Šaulys $5.00, J. Tininis $5.00, V. Rygertas $4.00, A. Krikščiūnaitė $3.00, kun. L. Lumas $3.00, V. Šimkus $3.00, kun. P. Celiešius $2.00, K. Gasparėnas $2.00, kun. J. Grigonis $2.00, V. Gudaitis $2.00, V. Ignaitis $2.00, kun. P. Jucevičius $2.00, K. Kazlauskas $2.00 V. Kulbokas $2.00, S. Laniauskas $2,00, A. Masaitis $2.00, E. Masionis $2.00, J. Urbonas $2.00, A. Valiuškis $2.00, J. Vitėnas $2.00, dr. P. Žemaitis $2.00, M. Sirutytė $1.00.

Mieliesiems Į LAISVĘ rėmėjams jos leidėjai nuoširdžiai dėkoja.

“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:

Australijoje: A. Grigaitis, 86 Gheringhap St., Goelong, Vic. N. Butkū-nas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.

D. Britanijoje: V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.

Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas

Į Laisvę 1956 10(47)


Redakcija: Ugniniai stulpai ................................ 1

Juozas Nemura: Pilietybės prasmė ........................... 6
Antanas Ramūnas: Europos ir Amerikos pedagoginiai idealai.
                 Palyginamoji įžvalga ..................... 11

Zenonas Ivinskis: Dešinėn ir Kairėn demokratinėje Lietuvoje 10
Kazys Ambrozaitis: Kovos ir vilties dienos 
(žinomiems ir nežinomiems kovotojams prisiminti po 15 metų) 25

Antanas V. Dundzila: Skauto įnašas ........................ 30
Darbai ir idėjos: ...................................... 36-64
Anapus: Prekyba pagal planą (Eli), 
        Visasąjunginė prekyba okupuotoje Lietuvoje (Eli), 
        Baltijos respublikas pavers satelitais?
Pasauly: Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų (J. B.), 
         Pavergtieji kraštai, 
        Europa ir mes (pasikalbėjimas su V.Sidzikausku)
Tremtyje: Pakantos ir geros valios kelyje, 
          Naujas aktas Vliko-Lozoraičio dialoge, 
          Idėjos spaudoje, 
          Vardai įvykiuose;
Laiškai: V. Bridvaičio V. Jonikui, 
         Tėvo Bernatonio redakcijai, 
         Redakcijos atsakymas.


PDF   Fotografinė kopija   BOX 


 

Ugniniai stulpai

NR. 10 (47) 1956 M. LIEPA

DVEJOPA REZISTENCIJA

Prieš akis dvi manifestacijos, tarp kurių yra penkiolikos metų tarpas. Aname jo gale—1941 sukilimas Lietuvoje, šiame gale — 1956 Kultūros kongresas tremtyje.

Sukilimas manifestavo viešumai rezistenciją, ilgą, tebetrunkančią, prieš Lietuvos išorinį priešą, okupantą. Kultūros kongresas manifestuoja sukilusią tremtyje rezistenciją prieš naminį, vidaus priešą — kultūrinį abejingumą, vedantį į dvasinį susinaikinimą.

Nebaigtos rezistencijos istorijoje Lietuvoje prirašyta daug aukos ir herojizmo paveikslų tų asmenų, kurie krito kovoje. Tai auka, kuri primena Čiurlionio paveikslo šviesius aukos dūmus, pramušančius erdves ir pasiekiančius Viešpaties sostą. Tremties istorija turės užrašyti aukas su vidaus priešu. Deja, gėdingas aukas, kurios kaip Čiurlionio paveikslo tamsūs dūmai, sklaidąsi pažemėje ir graužią akis gyviesiems. Tai tie lietuviai, kurie narkotizavosi Vakarų gyvenimo patogumais, prarado domėjimąsi kultūrinėmis vertybėmis ir ima skęsti dvasinės nebūties letarge... Kultūros kongresas turi virsti Jerihono trimitais, nuo kurių garso trupėtų apkalkėjimas patogumais ir sutvirtintų valios likučius pasipriešinti ir atgyti, kaip tas Vaižganto Sviestavičius atgijo Napalio dainininkų koncerte.

Penkiolikos metų tarpas davė šiandien skirtingas sąlygas, kitą priešą, kitus kovos metodus. Bet rezistuojanti dvasia liko ta pati, nes ir ten ir čia reiškiasi pasipriešinimo kova, reikalaujanti eiti prieš srovę, įtempti tam valios jėgas ir nevengti asmeninės aukos, nors ir nepalyginamo masto.

Skaityti daugiau: Ugniniai stulpai

- PIRMIEJI PARTIZANO ŽINGSNIAI -

Susiveržėm diržus, prisitvirtindami prie jų granatas bei šovinines ir, suspaudę rankose plieninius ginklus, pasiruošėm atsisveikinti su namiškiais.

Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo grubias rankas, bet švelniais kaip motinos, priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino mudviejų pasirinktą kelią...

“Viešpats tesaugo judviejų žingsnius,” buvo vieninteliai ir paskutiniai mamos žodžiai (Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).

PILIETYBĖS PRASMĖ

K. M. NEMURA, Australija

Praėjusį rudenį New Yorke posėdžiavęs, Vlikas nusitarė, kad grupių atstovais Vlike gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Ligi tolei Vliko statute buvo įsakmiai pabrėžta, kad Vlike atstovu būti tegali Lietuvos pilietis. Kodėl Vlikui prireikė tokio radikalaus posūkio Lietuvos valstybinio kontinuiteto atžvilgiu, oficialių pagrindų neteko girdėti. O šiam Vliko posūkiui neoficialiai advokataujančiųjų pasisakymuose aiškėja daugiau oportūnistinis paviršutiniškumas, kaip tikrovės pažinimas ir pačios pilietybės supratimas. Kadangi dabartinėje tarptautinėje Lietuvos padėtyje Lietuvos pilietybei tenka ypatingas vaidmuo kaip Lietuvos valstybinio kontinuiteto veiksniui, todėl tariuos pilietybės klausimą verta palukštenti grynai pačios Lietuvos reikalo prasme.

1. KAS GI YRA PILIETYBĖ?

Nėra valstybės, kurios visi gyventojai, neišskiriant nė atsitiktinių prašalaičių, būtų lygiateisiai jos šeimininkai. Kiekvienoje valstybėje šeimininkas yra tik tam tikra valstybinė bendruomenė (“Staatsvolk”, “populus”). Šiai valstybinei bendruomenei priklauso ir valstybės suverenumas. Tik ji kompetetinga nustatyti valstybės valdžios vykdymo sąrangą. Tik ši valstybinė bendruomenė yra lyg ir valstybės savininkė, o ne visi valstybės gyventojai. Kas iš valstybės gyventojų yra ir kas gali būti šios valstybinės bendruomenės (“Staatsvolko”) nariu — nustato valstybes konstitucija ir įstatymai.

Priklausymasšiai valstybinei bendruomenei ir yra pilietybė.

Skaityti daugiau: PILIETYBĖS PRASMĖ

EUROPOS IR AMERIKOS PEDAGOGINIAI IDEALAI

PALYGINAMOJI ĮŽVALGA

ANTANAS RAMŪNAS, Ottawa, Can.

Organizuojant Atlanto bendruomenę ir besirūpinant Vakarų ūkine, kultūrine, socialine, politine integracija, savaime iškilo Europos ir Amerikos (autorius čia turi galvoje visų pirma JAV ir Kanadą) pedagoginės integracijos reikalas. Mums, lietuviams, tatai turėtų labai rūpėti, nes gal ir netolimas laikas, kada, atgavę nepriklausomybę, turėsime iš pagrindų reorganizuoti Lietuvos švietimo sistemą, pasiimdami, kas yra geriausio Vakarų Europoje ir Amerikoje. Štai kodėl nuolat turime budėti, gyvendami augščiausių lietuvių tautos pedagoginių ir kultūrinių idealų vizija.

Kai kas pasakys: “Amerikoje nėra nieko, kas būtų verta mums pasisavinti ir prisitaikyti. Tad kreipkime savo akis į Vakarų Europą, vien į Vakarų Europą!” Kai 1946 m. “Tremtinių Mokykloj” ir 1948 m. “Tėvynės Sarge” ryškinau Naujojo Pasaulio globalinį vaidmenį ir kreipiau savo tautiečių dėmesį į Amerikos žymius pedagoginius laimėjimus, kai kieno buvau pavadintas neišmanėliu ir nenaudėliu.

Laikas atsipalaiduoti mums nuo visų iš anksto sudarytų, kartais visai nepagrįstų, nusistatymų! Laikas turėti kiekvienam iš mūsų kiek galint pilnesnį ir objektyvų Europos ir Amerikos pedagoginių idealų vaizdą.

Skaityti daugiau: EUROPOS IR AMERIKOS PEDAGOGINIAI IDEALAI

DEŠINEN IR KAIRĖN DEMOKRATINĖJ LIETUVOJ

ZENONAS IVINSKIS,
 Roma

Lietuvių visuomeninė diferenciacija, paprasčiau tariant, susiskaidymas grupėmis, yra tema, kurią ne visi sutinka su tuo pačiu jausmu. Vieniems ji įdomi ir nuolat aktuali. Vieni joje mato septynių dešimtmečių Lietuvos istoriją. Kitiems ji nuobodi. Kiti jaučiasi pavargę nuo nesibaigiančio srovinio eižėjimo, visuomeninės atomizacijos ir su ja einančių politinių ginčų.

Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems reikia skaitytis su faktu, kad demokratinėje valstybėje visuomeninė diferenciacija reikalinga, kad joje savo funkcijas atlieka pozicija ir opozicija. Tai faktas, kurį tenka priimti be diskusijos. Kitas reikalas, kaip toji visuomenė yra susigrupavusi, kiek tarp jų reiškiasi pozityvus bendradarbiavimas. Tai jau priklauso ir nuo susigrupavimo pagrindų ir nuo susigrupavimuose besireiškiančių asmenų demokratinio susipratimo bei kultūros lygio.

1. APSISPRENDIMAS UŽ DEŠINĘ IR KAIRĘ

Lietuvoje buvo svetimas anglosaksų diferenciacijos pavyzdys, kuriame grupės skiriasi savo socialiniais, ūkiniais, politiniais siekimais. Angliškasis socializmas, kaip Attlee nekartą yra autoritetingai priminęs, remiasi ne pasaulėžiūrine socializmo doktrina, t. y. dialektiniu materializmu ar marksizmu bei ateizmu, bet socialine, ūkine praktine programa, pvz. ūkio planavimu, visuomeninio pobūdžio turtų suvalstybinimu ir t.t. Kai kontinentinės partijos tiek dažnai vartoja savo varduose socializmo žodį, anglai ir jo išvengė. Praktiškai darbo partijoje sutelpa ir anglikonas puritonas ir katalikas.

Skaityti daugiau: DEŠINEN IR KAIRĖN DEMOKRATINĖJ LIETUVOJ

ATOMAS IR PARTIZANAI

1945 rugpjūčio 20 sutartu laiku pasiekėm numatytą miške punktą, kur mūsų lauke partizanas Vėtra. Jis mus nuvedė į miško gilumą, kur tankių krūmų apsuptoj žavioj aikštelėj prie radijo aparato būriavosi Mykolas Jenas, Kardas, Žalgiris, Miškinis, Ąžuolas, Vilius, Plunksna ir dar keletas kovotojų. Ši diena partizanams buvo nepaprastai džiugi. Visi su dideliu įdomumu klausėsi BBC radijo komentatoriaus pranešimo apie atominės bombos jėgą, parodytą prieš keletą dienų Japonijoje. Buvo tikima, kad su šiais naujais (moksliniais išradimais prasidės naujas tempas ir pasaulio politiniame gyvenime. Visus džiugino Amerikos prezidento žodžiai, lietę vieną pasaulio valstybę ir vieną vyriausybę...

Čia pat ant kelmo pasidėjęs rašomąją mašinėlę, Ąžuolas kalė matricas, o Vėtra jau ruošė rotatorių. Už pusvalandžio Audronė vikriai ėmė iš rotatoriaus išspausdintą ekstra “Laisvės žvalgo” laidą, kurioje riebiomis raidėmis buvo skelbiama džiugi mūsų tautai žinia apie suskaldyto atomo panaudojimą ginklams prieš agresorius... Visi trynė rankas ir pakelta nuotaika dalinosi įspūdžiais, tikėdamiesi greitai baigti savo varganotą partizano gyvenimą...

Žalgiris užsuko iš Varšuvos muzikos. Trys poros partizanų susikibo ir polkutę sudėjo (Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).

AUKOS IR VILTIES DIENOS

KOVOJE DĖL LAISVĖS (5)

ŽINOMIEMS IR NEŽINOMIEMS KOVOTOJAMS PRISIMINTI PO 15 METŲ

KAZYS AMBROZAITIS,
Cleveland, Ohio

1940 rudenį rusų okupacija jau buvo įsitvirtinusi daugelyje gyvenimo sričių. Suėmimai dažnėjo, teroras augo, komunistinė propaganda vis labiau darėsi įkyri. Jaunimas pirmas viešai nepasitenkinimą pradėjo demonstruoti. Nei okupantų, nei vyresniųjų perspėjimai nuo to nesulaikė. Jaunimo tarpe susiorganizavo būreliai, kurie pradėjo platinti lapelius prieš okupantus. Būreliai neturėjo tarpusavio ryšio. Juos okupantams buvo lengva iššifruoti dėl jų neprityrimo. Tada “Laisvoji Lietuva” buvo vienas iš pirmųjų pogrindžio periodinių laikraštėlių Kaune, davusių informacijų ir instrukcijų to meto rezistentams. Jį spausdinome rūsyje po viena bažnyčia. Bespausdinant ketvirtąjį numerį daugumas to kolektyvo narių buvo suimti. Ketvirtajame numeryje turėjo tilpti ir vėlyvą rudenį per sieną iš Vokietijos pargabentas Laikinasis Lietuvių Aktyvistų Fronto Statutas.

Greitu laiku LAF pavyko susirišti su pavienėmis grupėmis, jas sujungti ir perorganizuoti. Sumažėjo areštai, o bendras pasipriešinimas buvo organizuotas ir stiprus.

Okupacijų metu būti rezistentu reikėjo išpildyti pirmą sąlygą: išsižadėti savęs. Jaunimas tada nesvyruodamas aukojosi ir buvo pilnas stebėtino entuziazmo. Todėl ir į LAF eiles jungėsi daugiausia jaunimas. Net pačią vadovybę sudarė jaunieji universiteto profesoriai, akademikai, studentai, buvę karininkai. Universitetai ir kitos augštosios mokyklos virto pasipriešinimo centrais. Vienas iš gerai organizuotų LAF vienetų buvo Kauno veterinarijos akademija.

Skaityti daugiau: AUKOS IR VILTIES DIENOS

SKAUTO ĮNAŠAS

A. V. DUNDZILA,
Los Angeles,

Skautiškoji ideologija pilnutinę asmenybę apsprendžia trijų vertybių — Dievo, tėvynes, artimo — darna. Šių vertybių įsisąmoninimo link skautybė veda vaiką vienu iš natūraliausiai mažamečiui pritaikomų būdų— žaidimu. Paūgėjusiajam žaismo metodą pakeičia sąmoningas vadovavimas, kuris betgi yra reiškiamas ne liepiamąja nuosaka: “eik, daryk”, bet demokratinio sutarimo dvasia: “eikime, darykime”. Amžius ir skautiškasis subrendimas išleidžia skautus vyčius, akademikus skautus ir aktyvių vadų — skautininkų kadrus. Jie studijuoja gyvenimo, skautybės, valstybės ir kitas bendrąsias laiko ir vietos keliamas problemas. Jie sudaro skautiškojo jaunimo auklėjimo bei vadovavimo aktyvųjį branduolį visuomenėje, mokykloje, pačiame skautų būkle, stovykloje, iškyloje. Šis skautiškojo brendimo ir veikimo ratas nuolat sukasi iš kartos į kartą. Keičiasi žmonės, bet skautiškoji mokykla visad ta pati.

Be abejojimo, ir skautybės mokyklą, kaip kad ir kiekvieną kitą mokyklą, eidamas ar išėjęs jaunuolis nėra garantuotas nuo klystkelių. Tačiau kiekvienas skautas gauna tris aiškias gyvenimo gaires — Dievo, tėvynės ir artimo gaires. Pagal šias gaires orientuodamasis, skautas kuria ne tik savo asmeninį gyvenimą, bet pagal savo išgalės veikia ir savo aplinką, atlieka savo pareigas savai tautai.

SKAUTAS PEREINA Į POGRINDĮ

1940 m. Lietuvą okupavus, lietuviškoji skautybė buvo tučtuojau užgniaužta. Skautų organizacija oficialiai likviduota. 1940 m. liepos 25 d. “Vyriausybės Žinių” nr. 720, eil. 5749 buvo paskelbtas “Lietuvos skautų sąjungos likvidavimo įstatymas”, kuriame skaitome:

1.    Lietuvos Skautų Sąjunga su visais jos daliniais nuo 1940 m. liepos 18 dienos likviduojama.

Skaityti daugiau: SKAUTO ĮNAŠAS

VIENA DIENA PARTIZANŲ ŠVENTĖJE

Po trumpos maldos prasidėjo vaišės, įvairinamos partizaninio gyvenimo humoro ir gilių sąmojų. Vaišes pertraukė, paėmęs žodį, apygardos vadas, nušviesdamas dabarties politinių įvykių raidą... Išryškinęs lietuvių tautos kovų prasmę, jis išreiškė padėką visiems partizanams už besąlyginį duotos priesaikos vykdymą...

— Mūsų tautos kančios ir toks gausus kovos brolių pralietas ir dar liejamas kraujas testiprina mūsų kovos dvasią, kad ir tragiškiausioj klaikumoj nesukniubtų mūsų vėliavos prieš pralaimėjimą, — buvo paskutiniai jo kalbos žodžiai.

Po kalbos atsiradusi susimąstymo tyla buvo pertraukta partizanų mėgstama daina:
              Toli už girių leidosi saulė.
              Dainavo broliai ardami,
              Dainavo tėviškės artojai,
              Arimą juodą versdami .. .

Suskambėjo stiprūs vyriški balsai:
              Stovėjai, mama, tu prie vartų,
              Kalbėjai — vakaras gražus ...
              Ir per naktis tu nemiegojai,
              Prie lopšio supdama vaikus ...

 

Skaityti daugiau: VIENA DIENA PARTIZANŲ ŠVENTĖJE

Prekyba pagal planą

ANAPUS

Iš Maskvos ir iš satelitų leidžiamas gandas, kad okupuotuose kraštuose būsią duota daugiau teisinės ir ūkinės laisvės. Tariame aktualu susipažinti su viena to ūkinio gyvenimo dalimi — prekyba, kaip ji dabar yra pririšta prie Maskvos.

*

Okupuotos Lietuvos prekyba, išskyrus labai nereikšmingą smulkią privačią prekybą ir vadinamą “juodąją rinką”, yra suvalstybinta. Prekybinės įstaigos priklauso arba tiesiai Sov. Sąjungai, tai vadinamos “visasąjunginės”, arba pačios okupuotos Lietuvos valdžiai, tai vadinamos “respublikinės”, arba dar Maskvos priklausomoms vadinamoms “kooperacijos” ar artelių sąjungoms.

Pagal prekiaujamus dalykus okupuotoje Lietuvoje yra trys rūšys prekybinių įstaigų: 1) maisto dalykų parduotuvės, 2) pramonės gaminių parduotuvės ir 3) vadinamos viešojo maitinimo įstaigos, t. y. valgyklos, restoranai, kavinės, užkandinės ir pn.

Skaityti daugiau: Prekyba pagal planą

"Visasąjunginė'' prekyba okupuotoje Lietuvoje

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kituose okupuotos Lietuvos didesniuose miestuose geriausiuose prekybos rajonuose, geriausiose patalpose yra įsitaisiusios rusiškosios, vadinamos ‘‘visasąjunginės’’ prekybos įstaigos, bet ne lietuviškos, kaip bolševikai vadina, “respublikinės”. “Osobgastronom”, “Osobunivermag”, ’’Glavta-bak”, “Glavvino”, “Glavelektrosbyt”, “Glavchimsbyt”, “Teze”, “Juvelir-torg”, “Vojentorg”, “ORS”, “Dina-mo”, “Sojuzpiečat” ir kitos Sov. Sąjungos prekybos įstaigos bei įmonės yra užplūdę Lietuvą su savo skyriais, parduotuvėmis, kioskais ir t.t. Pvz. “Osobgastronom” turi Vilniuje vien Gedimino g-vėje dvi didžiules maisto dalykų parduotuves, Kaune vien Laisvės alėjoje taip pat dvi didžiules parduotuves. O kiek dar tokių “Osobgastronomų” Vilniaus, Kauno kitose g-se, kiek dar Klaipėdoj#, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose.

Skaityti daugiau: "Visasąjunginė'' prekyba okupuotoje Lietuvoje

Baltijos respublikas pavers satelitais?

“Uusi Suomi” laikraštis balandžio mėn paleido žinią, kad Sovietai galį Baltijos valstybes paversti satelitais, žinia nuėjo per švedų, vokiečių ir net prancūzų spaudą. Lietuvių spauda pažiūrėjo į ją skeptiškai. Lietuvių politiniai kolektyvai susilaikė nuo aiškesnių komentarų. Tebuvo pasitenkinta spėjimu, kad žinia galėjo būti paleista iš sovietinių šaltinių, mėginant, kaip į tai reaguos Vakarai. Tačiau lietuviui pagrįstai parūpsta, kiek tas dalykas būtų galimas.

*

Ką tai reikštų formaliai ir gyvenimiškai?

Formaliai dalykas galimas, pasiremiant Sovietų konstitucijos 17 paragrafu. Lietuvos “augščiausioji taryba” turėtų nutarti, kad ji išsijungia iš Sovietų Sąjungos, taip kaip “ji” nutarė į Sovietų Sąjungą įsijungti. Tuomet ji veiktų šalia Sov. Sąjungos kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitas satelitas. Toliau Sovietų Sąjunga sudarytų su naujais satelitais sutartis, ir artimesni ar tolimesni santykiai tarp Baltijos satelitų ir Maskvos jau priklausytų formaliai nuo tų sutarčių.

Skaityti daugiau: Baltijos respublikas pavers satelitais?

Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų

PASAULYJE

Ženevos konferencija (žr. Į Laisvę Nr. 7-44), kuri įvyko prieš metus, reiškia vieno politinio laikotarpio pabaigą ir kito pradžią. Iš sustingusios, įšalusios padėties Rytų-Vakarų santykiai gali pajudėti. Tad jie verti galimai rūpestingesnio žvilgsnio.

*

Ženevos konferencija užbaigia dešimtmetį, kuriame buvo pergyventas ištisas perversmas santykiuose tarp Rytų ir Vakarų: nuo broliavimosi svaigulio iki kito krašto — šaltojo karo. Net iki šaltojo karo viršūnės, iš kurios jau rodėsi ir ginklų karo pradžia (Korėjos karas, Indokinija). Pastarojo karo grėsmėje Amerika buvo sukūrusi visą Vakarų apsaugos sistemą — pati vėl apsiginkluodama ir draugingose valstybėse išplėsdama savo karines bazes, ginkluodama sąjungininkus, sukurdama sąjungininkų karinius blokus Europoje ir Azijoje (Nato ir Seato), siekdama dar apginkluoti Vakarų Vokietiją.

Sistema nebuvo baigta įvykdyti, kai jai smūgį sudavė Ženevos konferencija. Nuo Ženevos konferencijos prasidėjo laikotarpis, davęs naują prielaidą tolimesnei politikai, būtent, Vakaruose priimta aksioma, kad abiems pusėms apsiginklavus atominėmis bombomis karas daros nebegalimas, ir jo veiksnį tenka išjungti iš tarptautinių klausimų sprendimo Tokiu atveju ginčijamus klausimus lieka spręsti arba derybų keliu ar tolimesne kova, bet jau kitais ginklais. Ženevos nauja prielaida reikalavo jieškoti naujų politikos metodų.

Skaityti daugiau: Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų

Pavergtieji kraštai, Europa ir mes

Pavergtosios Europos Seimo sesija Strasbourge buvo gausiai aprašyta, nurodant, kiek buvo padaryta opinijai laimėti. Tas pastangas vertinant, kyla betgi noras matyti tikrąją Europos opiniją pavergtųjų atžvilgiu. Kreipėmės tuo reikalu į V. Sidzikauską, lietuvių delegacijos pirmininką, paaiškinimų:

Kl. Strasbourgo sesijoje lenkų atstovas apgailestavo, kad tokis gražus susirinkimas negalėjo susirasti vietos pačiame Strasbourgo mieste. Ar tikrai Strasbourgo miestas nerado galimumo duoti jokios salės pačiame mieste? Ar buvo ženklų, kad Prancūzijos administracija nepageidauja sesijos platesnės reklamos? Ar šiuo kartu kaip ir pereitu Prancūzijos vyriausybė pageidavo, kad atstovų skaičius būtų sumažintas, palyginti su New Yorku?

A. Kad Pavergtųjų Europos Tautų Seimo pilnaties posėdžiai Europoje šį kartą vyko ne pačiame Srasbourge, o Pourtaleso pilyje arti Strasbourgo, nebuvo kaltas nei Strasbourgo miestas, nei Prancūzų administracija. Mat, PET sesijos Strasbourge derinamos su Europos Tarybos patariamojo parlamento sesijomis. Tad esame suvaržyti laiko požiūriu. Dėl nesantaikos Čekoslovakų delegacijoj, ilgai nebuvome tikri, ar iš viso PET sesija Strasbourge šiais metais galės įvykti. Kai reikalai susitvarkė, mes stengėmės gauti tą pačią salę, kurioje posėdžiavome pernai, bet, deja, ji jau buvo išnuomota kitiems. Kitų tokiam reikalui tinkamų salių Strasbourge nėra, išskyrus universiteto didžiąją salę, kurios universiteto vadovybė neleidžia naudoti politiniams susirinkimams. Negalėčiau taip pat pasakyti, kad Prancūzijos administracija nepageidautų platesnės PET sesijos reklamos, — greičiau priešingai. Jokių dėl delegacijų narių skaičiaus apribojimo Prancūzijos vyriausybė šį kartą nedarė. Todėl šiais metais delegacijos buvo gausesnės, būtent, po 6 vietoje 4, kaip kad buvo pereitais metais. Delegacijų narių skaičių apsprendžia mūsų turimos tam tikslui lėšos.

Skaityti daugiau: Pavergtieji kraštai, Europa ir mes

Pakantos ir geros valios kelyje

TREMTYJE

Lietuvių visuomenės santykiuose vis dažniau pasirodo tokio tono, kuris sunku būtų pavadinti kultūringu. Iš kitos pusės vis stipriau imama pasigesti visuomenės santykiuose pakantos, padorumo, kultūros. Antros rūšies balsai pozityvūs ir verti, kad jie būtų pasekti ir paryškinti.

*

1. Sveikintini pasiryžimai

Amerikos LF Bičiulių konferencija 1956 sausio 21-22 Waterbury išreiškė savo nusistatymą dėl visuomeninių santykių tokiais rezoliucijos žodžiais:

.. konferencija apgailestauja sąlygas, dėl kurių didelė gyvųjų visuomenės jėgų dalis nebėra Vliko atstovaujama, su domesiu konstatuoja jo paties pripažintą sanacijos būtinybę ir laiko šio momento lietuviškuoju reikalu visiems jieškoti kelio ir būdų visoms lietuviškosioms jėgoms sutelkti vieningai vadovaujamai Lietuvos laisvinimo kovai.

“Kol tai bus pasiekta, konferencija pabrėžia, kad ir kol kas dirbdami kas sau, visi laisvinimo veiksniai ir veikėjai tarpusavio santykiuose privalo laikytis moralės, geros valios, vieni kitų pakantos bei pagarbos, politinės išminties bei apdairumo, kad organizacinė nedarna nevirstų kad ir netiesiogine tarnyba Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės priešui (JL Nr. 9-46, p. 51).

Tai pirmas viešas kolektyvinis skatinimas grąžinti j tarpusavio santykius moralės ir padorumo principus.

To pasiilgsta vis daugiau tremties platesnioji visuomenė.

Skaityti daugiau: Pakantos ir geros valios kelyje

Naujas aktas Vliko-Lozoraičio dialoge

Su naujais Vlik-o ir VT pirmininkais atėjo naujas aktas Vliko-Lozo-raičio dialoge. Jis ¡vyko š. m. Kovo 11.-13. Vieta — vėl Roma. Sueiti į sceną iniciatyvos ėmėsi Vliko ir VT pirmininkai. Scenoje iniciatyvą paėmė Lozoraitis, pateikdamas svarstymui bazę — 8 punktus. Vliko atstovai jų svarstyti nesiėmė ir iš dialogo pasitraukė, veiksmą perkeldami į Vliką ir į spaudą.

Kas naujo Lozoraičio punktuose?

Iš esmės nieko naujo, ko nebūtų buvę irgi aštuoniuose punktuose, kuriuos Lozoraitis buvo įteikęs Vliko atstovams 1951 birželio 25 (žr. Į Laisvę Nr. 3-40, 38-39 psl.). Tiek anuos, tiek šių metų punktuose liečiamos Vliko ir diplomatinės tarnybos ar šefo kompetencijos. Abiejuose pabrėžiamas labiau neigiamasis atžvilgis — kas į Vliko kompetenciją neįeina:

1.    1951 buvo pasakyta: “Vlikas nėra seimas ir neturi jo funkcijų. Vykdomoji Taryba nėra vyriausybė ir neturi jos funkcijų”. Dabar pasakyta ta pati mintis kitais žodžiais: "Vlikas turi atsisakyti nuo pretenzijų Lietuvai atstovauti tarpvalstybiniuose santykiuose”.

2.    1951: "Vykdomosios Tarybos užsienio reikalų tarnyba panaikinama”. Dabar: “Vlikas panaikina savo užsienio reikalų tarnybą”.

3.    Diplomatinė tarnyba laikoma nieko nepriklausoma, ir ji viena atstovauja Lietuvai. 1951 tai buvo sakoma: "Lietuvos diplomatinė tarnyba ir Lietuvos diplomatijos šefas nė ra subordinuotas jokiam veiksniui... Santykiai bei susisiekimas su svetimomis vyriausybėmis yra diplomatinės tarnybos ir diplomatijos šefo kompetencijoje”. Dabar be to, kas augščiau minėta, dar sakoma: Vlikas nesikiša į Lietuvos diplomatinės tarnybos kompetenciją”.

Skaityti daugiau: Naujas aktas Vliko-Lozoraičio dialoge

Idėjos spaudoje

Politinės diskusijos sugrįžo į 1920-22 kultūros lygį * Kriterijus politiniams faktams vertinti — pagal tai ar jie mano, ar ne mano * Perdėta propaganda neina į naudą * Politikų ir kultūrininkų brandinamas konfliktas * Pasenęs galvojimas — kliūtis susiprasti.

Idėjų, naujų, patrauklių, spaudai lyg pritrūko. Maigomos senosios temos, tik su padidintu įniršimu. Labiausiai Vliko-Lozoraičio santykiai. Juose naujo švystelėjimo nepraregėta. Tik dėmesio verta aistra, kuri nuvedė į toną, vargiai vadinamą kultūringu. Pora pavyzdžių... Apie Lozoraitį susispietė “mūsų vadistai”,“politinių stabų garbintojai”;“siekdama savo tikslų, šitoji klikakovoja prieš demokratiškumą”; pats Lozoraitis “sauvaliautojas”, “antžmogis”, “savo rūšies Kremlius, kuriam savo ‘aš’ yra viskas”; “Ponas Lozoraitis nebuvo ir nėra vertas partneris Vlikui tiek iš teisinės pusės, tiek ir iš faktinės”... Taip rašė Draugas. Panaši terminologija ir Naujienų.

Iš kitos pusės irgi apie asmenis: “J. Augustaitis jau seniai yra žinomas kaip maniakas, kurio tikslas yravisomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis dergtiLietuvos diplomatijos šefą ... Matyt, norėdamas paglemžtibendruomenę į savo rankas, kad galėtų išnaudoti ją savo manijoms plėsti, pasitelkęs į talką dar porą naivių kuopų vadų ir kunigą-kapelioną, J. Augustaitis bando griauti bendruomenę, siekdamas primesti jai fašistines praktikas”... Taip rašo “Nepriklausomybės Talkos fondo rėmėjų biuletenis” Nr. 6.

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

Vardai įvykiuose

Didžiausias šių metų kultūrinio gyvenimo įvykis — Kultūros Kongresas ir Dainų Šventė. Įdomu stebėti, kurie vardai iškilo šios šventės ir kongreso organizavimo darbe. Dainų šventės vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Alice Stephens, kiti nariai — V. Radžius, J. Kudirka, J. Daužvardienė, J. Kreivėnas, A. Jesaitytė, E. Blandytė, A. Dzirvonas, spaudos kom. pirmininkas VI. Butėnas. Dainų šventėje bendram chorui dirigavo VI. Baltrušaitis, B. Budriūnas, Al. Mikulskis, St. Sodeika, A. Stephens, K. Steponavičius, J. Žilevičius.

Kongresą techniškai rengė Chicagos apygardos bendruomenė, kuriai vadovauja dr. J. Bajerčius. Sekcijų darbus organizavo: mokslo M. Krikščiūnas, švietimo J. Ignatonis,muzikos J. Kreivėnas, literatūros B. Babrauskas,istorijos V. Liulevičius, lietuvių kalbos A. Dundulis, akademinio jaunimo B. Jodelis, teatro St. Pilka, dailės J. Pilipauskas. Pranešimus sekcijose skaitė prof. S. Kolupaila,K. Mockus, Ig. Malėnas, dr. J. Grinius, L. Dambriūnas, St. Pilka, dr. A. Kučas, L. Sabaliūnas, A. Barzdukas, G. Prialgauskaitė, K. Žoromskis, VI. Jakūbėnas. Bendruose posėdžiuose dr. J. Girniusir Iz. Matusevičiūtė. Patį kongresą atidarė bendruomenės valdybos pirmininkas St. Barzdukas. Tai tremties kultūrinio gyvenimo organizacijos avangardas.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

ATVIRAS LAIŠKAS V. JONIKUI

LAIŠKAI

Rašydamas straipsnį “Tautinės vertybės ir jauni žmonės”, Tamsta turėjai tikėtis šiokio tokio atgarsio ir iš “beidėjinio” jaunimo. Kadangi esu tame amžiuje, kad Lietuvą palikau iš pradžios mokyklos suolo, manau būsiu toje grupėje, ant kurios galvų tamsta išliejai tiek graudžių ašarų.

Jeigu surankiosime iš visos lietuviškos spaudos visus graudenimus bei kaltinimus, tikriausiai rasime, kad 80% yra baramasi ant jaunimo ir tik gal 20% jaunimo priekaištai vyresnei kartai. O turėtų būti atvirkščiai! Kaip, mielas tautieti, gali reikalauti iš mūsų to savo tautos praeities garbinimo, jei ta praeitis turi ir nemažai tamsių dėmių. Taip, mes mokyklų vadovėliuose ir jaunimui skirtose knygose stengiamės apie tai neužsiminti, arba taip nudailinti, kad, rodos, mes lietuviai tokie nekalti ir geri, kad mums visiems in corpore paruošta danguje pati garbingiausia vieta.

Skaityti daugiau: ATVIRAS LAIŠKAS V. JONIKUI

LAIŠKAS REDAKCIJAI

Didžiai gerbiamas pone redaktoriau,

Šiuo norėčiau Jūsų paklausti, ar p. Vinco Joniko straipsnis — Tautinės vertybės ir jauni žmonės, — patalpintas “Į Laisvę” 1956 metų 9 numeryje, buvo Jūsų perskaitytas prieš jojo atspausdinimą Jūsų redaguojamame žurnale? Jeigu buvote skaitę, kodėl patalpinote minėto straipsnio mintis, kur išskaičiuojama eilė profesijų ir prie jųjų prijungiama teologija, kaip sritis, išplaukainti iš — pilvinio idealizmo — ir žadanti lepų ir sotų gyvenimą?

Prašyčiau nurodyti bent vieną pavyzdį iš paskutinio dešimtmečio, kur jaunuolis būtų pasirinkęs studijuoti teologiją arba vienuolišką gyvenimą, vadovaudamasis pilviniu idealizmu.

Skaityti daugiau: LAIŠKAS REDAKCIJAI

REDAKCIJOS ATSAKYMAS

Didžiai mielas Tėve Direktoriau,

Ačiū už Jūsų laišką. Galėčiau sakyti, kad tokis seniai buvo laukiamas. Girdėti pagyrimus yra malonu, bet jie migdo. Redakcija prašydavo kritiškų pastabų, nes jos verčia galvoti ir mintis koreguoti.

Malonu buvo reagavimo susilaukti iš dviejų pusių — iš Jūsų, kaip Europos kunigų atstovo, iš V. Bridvaišio, kuris yra Kanadoje meno studentas, taigi tam tikra prasme jaunimo atstovas. Dvejopas atsiliepimas mano akyse yra dalis ženklų, kad šių kategorijų žmonės visuamenėje tebėra gyvi organizmai, nes jie tebejaučia ir tebereaguoja.

Gaila betgi, kad norint reagavimo susilaukti reikia idėjos turinį patempti iki jo kraštų, duoti jai rėkiančią formą, aprašyti, kaip pereitam nr. buvo pastebėta, patirštintais dažais. Tiesa, ir kitur tas pats su didesniais dalykais. Vokietijoje Tėvo Leppioho pamokslai prašneka tokiais rėžiančių kontrastų žodžiais, drastiškais pareiškimias, kurie plėšia skraistę nuo tikrovės, kad vieni jį skundžia esamosios tvarkos priešu ir kurstytoju prieš ją, kiti gi miniomis suplūsta jo klausyti. Tokios plakatinės formos reikalinga šiomis dienomis idėja, kad ją pastebėtų.

Ir Jūs ir V. Bridvaišis esate jautrūs tam pačiam dalykui kaip ir autorius — jaunystės idealizmui. Visi jo norite ir norime. Bet skirtumas tas, kad autorius to idealizmo rado per maža jaunime, palyginti su vyresniąja ar senų senovės karta. Bridvaišis jo randa kaip tik mažiau pačioje vyresnioje kartoje. Pastaroji net neigiamai veikianti jaunimo idealizmą, kurį ji reiškia naujomis formomis, pažadintomis naujo gyvenimo. O Jūsų laiškas reiškia susirūpinimą, kad paties autoriaus straipsnis pakerta jaunimo idealizmą ir kad tai sustiprina įtarimus prieš frontininkus.

Skaityti daugiau: REDAKCIJOS ATSAKYMAS

Prof. kan. Fabijoną Kemešį pagerbiant

GYVOJI MINTIS

Pranešta, kad Sibire mirė kan. Fabijonas Kemėšis, buvęs Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius ir ilgai veikęs tarp Amerikos lietuvių. Politiniame gyvenime jis nedalyvavo, bet visuomenės reikalais nuolatos sirgo ir vis jieškojo idėjos, kuri padarytų visuomenės gyvenimą sveikesnį ir palankesnį kultūrinei kūrybai. Pagerbdami jo atminimą, sustojam prie dalelės jo minčių, aktualių anuo metu, nepraradusių aktualumo ir šiandien.

Ano meto demokratinės Lietuvos aktualią opą šiaip buvo išreiškęs oficioze “Lietuvoje” 1926. 4. 17 vienas iš veteranų:

“Mūsų partijos riejasi, koliojasi, piaunasi... Nejauku, nesmagu šiandien Lietuvoje. Mes, seniai, kai mes dirbome sunkiausiomis aplinkybėmis, nuolatinių pavojų apsupti, žandarų persekiojami, lenkų niekinami, argi mes manėme, kad kovojame už tokią Lietuvą, kokią mes ją šiandien matome — susidraskiusią, suplyšusią, kovojančią pačią prieš save, niekinančią save viso pasaulio akyse ? Jeigu mes būtume šitai žinoję, tai nevienam būtų rankos nusvirusios...

Skaityti daugiau: Prof. kan. Fabijoną Kemešį pagerbiant

Rėmėjai, metrika

Į LAISVĘ RĖMĖJAI

Į Laisvę reikalams aukojo:

K. Bružas §10.00, V. Šmulkštys $10.00, S. Rudys $7.00, J. Pažemėnas $5.00, J. Baronas $2.00, K. Dabulevičius $2.00, A. Pargauskas $2.00, Kun. J. Petrėnas $2.00, A. Raulinaitis $2.00. D. Sabalis $2.00, A. Girnius $2.00, V. Šilėnas $1.00.

Mieliesiems Į Laisvę rėmėjams jos leidėjai nuoširdžiai dėkoja.

“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:

Australijoje:A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkū-nas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.

D. Britanijoje:V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Avė., Shepherds / Bush, London W. 12.

Italijoje:Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.

Skaityti daugiau: Rėmėjai, metrika

Į Laisvę 1956 11(48)


Turinys

Martynas Anysas: A. a. Viktoras Gailius ............... 1
Bernardas Brazdžionis: Valiūnas lanko milžinkapį ..... 13
Vytautas Vygantas: Kartų bendravimo problema tremtyje  14
Juozas Brazaitis: Rezistencija 15 metų fone .......... 22
Vaclovas Sidzikauskas: Pasaulio politika ir Lietuva .. 31
Antanas Maceina: Kovon su vakariečio iliuzijomis ..... 35
DARBAI IR IDĖJOS: ................... 38-64
Anapus: Nikitos Chruščiovo strategija ir Lietuva (J. B.); 
Pasaulyje: Baltijos valstybių suverenumas gyvas (Vytautas Vaitiekūnas); 
           Katalikai ir politika JAV (Vytautas Vardys); 
Tremtyje: Totalistinis ir demokratinis žmogus lietuviškame “bestselleryje”, 
           Katalikų Federacijos sukaktis (J. M.); 
           Idėjos spaudoje; 
           Vardai įvykiuose; 
Gyvoji mintis: Apie antrąją, dvidešimtojo šimtmečio pusę (Charles Malik); 
Laiškai


PDF   Fotografinė kopija   BOX 


Šis nr. skirtas Amerikos ir Kanados LF Bičiulių konferencijos Windsore idėjoms.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1956 11(48)

A. A. VIKTORAS GAILIUS


NR. 11 (48) 1956 LAPKRITIS

MARTYNAS ANYSAS

A. a. Viktorą Gailių gerai pažinojau; daug teko su juo kartu dirbti. Apie jo veiklą kalbėdamas, apsiribosiu veikimu Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, Klaipėdos krašto direktorijoj ir plačiau aprašysiu jo veikimą kaip paskutinio Lietuvos gubernatoriaus Klaipėdoje.

*

Viktoras yra gimęs 1893 rugpjūčio 27 Berštininkuose, Plaškių parapijos, Pagėgių apskrities. Jo tėvai turėjo apie 200 margų ūkį, daugumą gerų Nemuno pievų. Tas juos ir įgalino leisti savo tris sūnus į Tilžės gimnaziją, kurią Viktoras baigė 1914. Jis turėjo brolį Valterį, vėliau žinomą Klaipėdos krašto bažnyčių komisarą, ir brolį Albiną, tarnavusį po pirmojo pasaulinio karo Lietuvos armijoje ir iš čia vėliau išėjusį kapitono laipsniu. Abu broliai jau anksčiau mirė: Valteris trumpai prieš antrą pasaulinį karą, o Albinas mirė 1942 nacionalsocialistinėje koncentracijos stovykloje.

Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, Viktoras Gailius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę pėstininku. 1915 prie Kauno tvirtovės buvo sunkiai sužeistas ir ilgai gulėjo karo ligoninėse. Jis niekuomet visai nepasveiko ir visą amžių kentėjo. Ligoninėse jis susipažino su iš Karaliaučiaus kilusia gailestinga sesute, kurią jis vėliau vedė ir kuri jį dabar palydėjo į paskutinę poilsio vietą.

Kiek išgijęs, Viktoras Gailius pradėjo studijuoti teisę. Dėl savo silpnos sveikatos ir ankstyvo stojimo į Lietuvos valstybės tarnybą, jos nebaigė. Busimasis užsienių reikalų ministeris dr. Purickis, steigdamas Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, paėmė jį tarnybon pasiuntinybės sekretorium. Ten pat pateko ir jo gimnazijos draugas Pranas Gižas iš Gastų (Heinrichswalde), Lankininkų apskrities, ir vėlesnis dr. rer. pol. Karolis Augustas Ozelys iš Pagėgių apskrities. Pranas Gižas apie 1925 mirė Romoje nuo gerklės džiovos, o Karolis Augustas Ozelys mirė prieš keleris metus Berlyne, paleistas iš rusų koncentracijos stovyklos.

Skaityti daugiau: A. A. VIKTORAS GAILIUS

VALIŪNAS LANKO MILŽINKAPĮ

Kiekvieną kaimo namą siautė
Enkavedistai ir šnipai,
O ten, kur jųjų viešpatauta,
Tebuvo skirta vargšei tautai
Mirtis, kalėjimas, kapai.

Augštam milžinkapy tik kranklio
Rauda aidėjo, ties žalia
Velėna niekas nesilankė,
Vaidilos tik Valiūno kanklės
Skambėjo plienu ir valia:

— Mirtis ateina neprašyta,
Naktis mus siaučia nelaukta,
Bet tu sulauksi laisvės ryto,
Kaip rudens lapai išblaškyta,
Tu, mano kenčianti tauta.

Skaityti daugiau: VALIŪNAS LANKO MILŽINKAPĮ

SAVĘS IR APLINKOS PAŽINIMO PASTANGOS AMERIKOS IR KANADOS LFB KONFERENCIJOJE

Amerikos ir Kanados LFB konferencijoje Windsore, Ont., rugsėjo 1-2 svarstyti klausimai yra verti Į Laisvę skaitytojų dėmesio.

Juose nesitenkinta netolimos praeities ar aktualiosios dabarties analize. Iš analizės, kuri padėtį nušvietė ir paryškino, natūraliai plaukė konstruktyvios išvados artimesnei ir tolimesnei ateičiaikovai už valstybės laisvę, už lietuvio gyvenimo palengvinimą, už lietuviško žmogaus išlikimą.

Skaityti daugiau: SAVĘS IR APLINKOS PAŽINIMO PASTANGOS AMERIKOS IR KANADOS LFB KONFERENCIJOJE

KARTŲ BENDRAVIMO PROBLEMA TREMTYJE

VYTAUTAS VYGANTAS,
New Yorkas

Problemą referentas ėmė svarstyti, išeidamas iš to, kad kiekvienas žmogus turi savo psichologinį-socialinį pasireiškimo būdą. Jo pasireiškimo pagrindiniai bruožai priklauso nuo to, kad žmogus (a) siekia pažiūrų ir veiksmų pilnutinio balanso, (b) vengia tokių reiškinių, kurie asmenį išmuša iš įprastinių formų ir kurie tuo pačiu reikalauja daug psichinių pastangų naujai padėčiai suvokti ir jai kontroliuoti, (c) turi savyje tam tikrą vertybių gradacijai mastą, pagal kurį veikia, pagal kurį jungiasi į sambūrius, (d) asmuo ir sambūris tam tikras mintis ir siekimus linkęs taip suintensyvinti, kad jos neproporcingai nustelbia kitas vertybes. Iš to gali kilti idėjų kontinuiteto nedavertinimas, pažangos varžymas, laikinę vertę teturinčios idėjos pervertinimas, socialinės realybės klaidingas suvokimas ir t.t.

Tais psichologiniais atžvilgiais referentas pažiūri į mūsų dabarties visuomenėje ryškėjančias keturias kartas, kurias pavadina—vyriausioji karta, vyresnioji, dabartiniai studentai, arba akademinis jaunimas, ir jauniausioji karta.

I. KETURIOS KARTOS

Vyriausioji karta

Ryškios rytietinės tendencijos joje ta prasme, kad galvojimo forma, psichologinė dinamika ir psichologinė asmenybės gynyba paženklinta į mus iš rytų atėjusiomis tendencijomis. Jos yra gavusios savitą pasireiškimo formą mūsuose, bet rytietiško pagrindo paslėpti negalima. Vakarų įtakos yra, bet ji maža ir negali. Politinėj srity joje labai ryški ideologinė diferenciacija — tiek sąmoningai tiek nesąmoningai. Politinio pasireiškimo atžvilgiu — norėčiau juos pavadinti parlamentine grupe, kurioje parlamentinė procedūra turi daug įtakos ir kurioje dažnai ryškios šio šimtmečio trečios dekados įvykių tendencijos. Jomis dar ir dabar bandoma vadovautis. Bandoma dabartinį gyvenimą struktūrinti pagal jiems įprastas formas. Kadangi gyvenimo diktuojamos formos nesutampa su šiais siekimais, trūksta tada jų veiklai konkretaus realumo. Visas dėmesys nukrypsta į egzistencinę kovą siauroj plotmėj užmirštant pagrindinius mūsų gyvybės (politine prasme) klausimus ir problemas.

Skaityti daugiau: KARTŲ BENDRAVIMO PROBLEMA TREMTYJE

REZISTENCIJA 14 METŲ FONE

JUOZAS BRAZAITIS,
New Yorkas

1. Ko rezistencija siekia, 2. Ar rezistencijai lietuviai buvo pasiruošę, 3. Ar rezistencijos aukos buvo beprasmes, 4. Ar laisvėje esą lietuviai patalkino krašto rezistencijai, 5. Ar laisvieji lietuviai panaudojo kovai krašto rezistencijos laimėjimus, 6. Kuriuo keliu toliau.

1.

1941 metų birželio 23 sukilimasbuvo pirmas lietuvių rezistencijos prieš sovietus prasiveržimas viešumon. Nuo to laiko keitėsi žmonės, keitėsi organizacijos ar jų vardai, keitėsi Lietuvos priešai, keitėsi ir rezistencijos uždaviniai bei metodai, bet išliko gyva dvasia, kuri įvykdo rezistenciją. Gyva Lietuvoje, gyva Sibire, daugiau ar mažiau gyva ir tremtyje.

Rezistencija yra tautos nepaprastos padėties padaras. Lietuviškas žodis “pasipriešinimas” gan tiksliai jos pobūdi išreiškia. Tai pirmiausia, pasipriešinimas išorinio priešo pastangoms sunaikinti tautą ir valstybę. Tautos gyventojų pastangos tuo nepaprastu metu labiau nukreiptos priešintis. Paprastuoju metu, valstybės normalaus gyvenimo eigoje, tos pačios pastangos labiau skirtos kurti — valstybinio gyvenimo rūmui kurti bei puošti.

Nenormalios padėties padaras yra ir rezistencinės organizacijos, kaip normalių laikų padaras yra politinės partijos. Normaliais laikais susikuria eilė skirtingų partijų, skirtingų pagal savo programą, kurią nori vykdyti valstybinio gyvenimo rūme. Nenormaliais laikais susikuria taip pat ne viena rezistencinė organizacija. Jos labiausiai skiriasi viena nuo kitos savo narių vienas kitu pasitikėjimu, kuris yra būtinas konspiracijos sumetimais.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJA 14 METŲ FONE

APIE PARTIZANŲ VADĄ MIŠKINĮ

Kersteno komitete buv. MVD pulkininko liudijimas 1954. 6. 28 apie Lietuvos partizanų vadą Miškinį yra taip užrašytas:

Mr. McTigue (komiteto tardytojas) : Koks lietuvis buvo, pulkininke, garsiausias ir daugiausia rūpesčių pridaręs jūsų patyrime su partizanais?

Pulk. leit. Burlickis: Daugiausia rūpesčių pridaręs ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuvių banditų judėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta laikė šitą Miškinį tautiniu didvyriu, ir jis turėjo milžinišką autoritetą tarp lietuvių.

Mr. McTigue: Kas su juo nutiko, pulkininke, ar jūs žinot?

Pulk. leit. Burlickis: Kiek tai liečia kovą su Miškinio grupe, aš šiek tiek žinau įvykius 1946-50 metais. Nuo 1948 iki 1949 ir 1950 — tuo laiku, pagal informacijas, pateiktas vietinių NKVD organų, Miškinis baigė dvejų metų žvalgybos kursus amerikiečių mokykloje ir 1950 grįžo į Lietuvą, buvo į Lietuvą infiltruotas, ir tuo metu buvo miškelyje netoli Prienų šilų. Pagal įsakymą likviduoti jo grupę ir jį patį buvo sukoncentruota, sutraukta į vieną vietą daug kariuomenės. Operacijoms Miškiniui suimti ir likviduoti vadovavo pats Kruglovas. Jam buvo pavestos visos operacijos. Apsuptas ir pasijutęs absoliučiai beviltiškoje padėtyje, pagal vietinių NKVD organų informacijas, Miškinis nusižudė.

Subkategorijos