DIEVAS ŠIANDIEN

Kun. Jonas Gutauskas. DIEVAS ŠIANDIEN.

(Čikaga, 1973. 283 p.)

     Autorius Dievo klausimą nagrinėja ne teoriškai, ne teologiniu ar filosofiniu požiūriu, bet konkrečiai, siedamas su šių dienų gyvenimu. Aiškindamas, kas yra Dievas, iškelia ir atsako į daugelį klausimų, kurie rūpi dabarties žmogui. Kalba apie šiandieninį pasaulį, jo pobūdį, ateizmą ir jo grėsmę, Bažnyčios misiją dabarties pasaulyje, Dievą kaip Kūrėją, Dievo liudijimą apie save gamtoje, istorijoje ir žmogaus sąmonėje, šventųjų ir mistikų gyvenime, stebukluose ir pranašystėse. Svarsto, kodėl kai kas nusigręžia nuo Dievo ir kas tokiems žmonėms lieka netekus Jo.

     Tie, kurie netiki Dievo, sako autorius, tiki kuo kitu: pažanga, technika, medžiaga, žemės rojumi, protu, likimu, griebiasi spiritizmo, burtų. Savotiška religija, tik be Dievo, yra ir komunizmas. Komunizmas ir krikščionybė sutinka tuo, kad abu kuria rojų; skirtumas tas, kad komunizmas kuria žemiškąjį rojų, o krikščionybė - dangišką.

     Tačiau komunistų žemiškasis mesianizmas, paneigęs religiją ir prievarta siekiantis sukurti tariamąjį rojų, yra tuščia svajonė. Nuvainikuotas irdulkių sauja paverstas, žmogus komunizme yra paukštis pakirstais sparnais, kurio skrydis į dorines aukštumas neįmanomas.

Skaityti daugiau: DIEVAS ŠIANDIEN

MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS.

KNYGŲ RECENZIJOS

Dr. Pranas Gaidamavičius. MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS.

(Brooklyn, 1954. 246 p.)

     Autorius kalba apie 3 plotmes, kuriose žmogus pašauktas gyventi: daiktinę, dvasinę ir religinę. Kiekviena tų plotmių turi vertybes, kurias perėmęs žmogus gali kilti į žmogiškosios pilnatvės sritį.

     Pirmojoje plotmėje yra vitalinės vertybės, prigimtis, fizinis-daiktinis pasaulis. Čia puoselėdamas vitalines vertybes, ugdydamas prigimtinius polinkius gali tapti milžinu.

     Antrojoje plotmėje žmogus randa kito pobūdžio vertybes - dvasinį pasaulį. Vidinis šauksmas kelia jį aukštyn, į naują pasaulį, kurį jis turi realizuoti savyje. Dvasinėje tikrovėje žmogus, atskleidęs savo asmenį, tampa didvyriu,kuris iš pasiektos aukštumos regi jau žmogiškos pilnatvės sritį, būtent, religines vertybes.

Skaityti daugiau: MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS.

Jaunimo ryžtas

     Pasibaigus koncelebracinėms šv. Mišioms, kurios vyko 25 metų kunigystės jubiliejaus proga Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, į zakristiją atėjo grupė jaunimo iš įvairių Lietuvos vietovių. Tebesant ten visiems kurso draugams ir iškilmėje dalyvavusiems Vilniaus miesto kunigams, kreipdamiesi į kun. Juozą Zdebskį, kuris neteisingai milicijos buvo apkaltintas esą neblaivus vairavęs automobilį, jaunuoliai pareiškė:

     - Mes žinome, kad jūs esate abstinentas ir kad jus kaltina neteisingai. Protestuodami prieš šmeižtą, pasižadame tapti abstinentais: mes steigiame Blaivybės broliją.

     Atvykusieji jubiliatui įteikė tokio turinio adresą:

     Didžiai gerb. kunigą Juozapą 25 metų kunigystės jubiliejaus proga sveikina ir ta proga pasiryžta:

          -    išplėsti abstinentų akciją jaunimo tarpe už Tautos blaivumą;

          -    spalio mėnesį nepraleisti nė vienos dienos be šv. Rožančiaus maldos Jūsų intencijomis.

Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Alytaus, Vilkaviškio, Kelmės, Kudirkos Naumiesčio, Veisiejų, Kretingos katalikiškojo jaunimo atstovai.

Kristaus drobulė

     Prieš keletą mėnesių mokslinė konferencija Londone svarstė Turino drobulės autentiškumo problemą. Konferencijoje dalyvavo įvairių mokslo sričių ir įvairių pažiūrų mokslininkai bei teologai - ne tik krikščionys ir krikščioniškos kilmės agnostikai, bet ir musulmonai, ir žydai.

     Kas gi toji Turino drobulė? Tai maždaug 4 m ilgio ir 1 m pločio audeklas, kuriame yra atsispaudęs mirusio žmogaus atvaizdas. Nustatyta, kad jame buvo suvyniotas vyriškis, miręs nuo žaizdų ir nukryžiavimo. Bažnyčios tradicija, istoriniai duomenys ir, kaip minėta, gamtos mokslų atradimai padeda nustatyti, kad žmogus, palikęs gausius atspaudus audekle, yra Jėzus Kristus. Yra istorinių duomenų, rodančių, kad drobulė buvo garbinama Jeruzalėje IV amžiuje. Kai Konstantinas pastatydino Šv. Kapo bažnyčią, vyskupas Kirilas Velykų pamokslo metu akcentavo: Kapas ir drobulė, kurią Jėzus prisikeldamas paliko. Be to, seniausias mozarabinės liturgijos tekstas skelbia:

     Petras ir Jonas, atėję prie kapo, pamatė drobulėje atsispaudusius šviežius kančios pėdsakus.

     Bažnyčios tradicija pasakoja, kad toji drobulė VII a. iš Jeruzalės pateko į Edesą, o paskui - į Konstantinopolį, iš kur Kryžiaus karų metu išgabenta Prancūzijon. 1578 m. Karolio Baromiejaus rūpesčiu ji atsirado Turine.

Skaityti daugiau: Kristaus drobulė

ATKARPA IŠ MANO LAGERINIO GYVENIMO

[Kan. Stanislovas Kiškis]

 (Kunigo užrašai)

     1940 m. liepos 24 d. mus išvežė iš Vilniaus, o rugpjūčio 2 d. jau buvome Pečioroje. Čia vyr. gydytojas buvo ukrainietis, mediciną baigęs Kaune. Jis jautė simpatijų lietuviams ir jau pirmą dieną mane paskyrė felčeriu viename barake. Pečioros persiunčiamasis punktas didelis: bene 8 barakai, atskiras valgomasis, 2 ar 3 namai ligoniams. Viename tokių ir man davė darbą. Ateidavo ten laisvoji gydytoja ir dvi jaunos seserys pasikeisdamos. Mano darbas buvo drauge su gydytoja kasdien apeiti ligonius, išdalyti paskirtus vaistus, matuoti ir užrašyti temperatūrą, kartais užpildyti ligonio kortelę.

     Vieną naktį man teko dalyvauti priimant tik ką atvežtą naują etapą. Gydytojų komisija tikrino atvežtųjų sveikatą ir skirstė darbo kategorijas. Vyrai ir moterys, iki pusės išrengti, stovėjo susimaišę vienoje eilėje. Gydytojai su pasididžiavimu ištardavo kategorijos pavadinimą lotynų kalba -prima, secunda - o man reikėjo pažymėti tik asmens lapelyje.

     Zonoje buvo vaistinė, joje dirbo jauna lietuvė. Man teko pas ją ir Mišias laikyti, ir išpažinčių klausyti. Kartą nuėjo gandas, kad mūsų vaistininkė blatnųjų kortomis pralošta. Tai reiškė, kad pralošęs turėjo ją nužudyti... Mergaitė verkė ir laukė neužtarnauto keršto. Ne aš vienas kreipiausi į vyr. gydytoją, kad gelbėtų nekaltą žmogų iš tų žvėrių nasrų. Kai ji buvo iškelta į kitą vietą, blatnieji griežė dantimis ir grasino ir tenai ją pasieksią!

Skaityti daugiau: ATKARPA IŠ MANO LAGERINIO GYVENIMO

JONO BILIŪNO TESTAMENTAS

AKTUALIJOS

Š.J.[kun. Napoleonas Norkūnas]

     Rašytojo gyvenimas (1879-1907) buvo trumpas ir dramatiškas. Tarp to meto moksleivių buvo paplitusi socializmo mada. Jauni protai daug negalvojo: kiekvienas maištas prieš carą, net prieš Dievą, atrodė: kokia drąsa, kokia pažanga! O jei „poną kleboną“ per dantį patrauksi, tai a-ta-ta! (Atkreipkime dėmesį, kad ir šiais laikais pažangia laikoma kaip tik priešinga kryptis - rašytojai, ieškodami populiarumo, griebiasi to, kas neleistina, -ar santvarką pakritikuoti, ar parodyti ateizmo pragaištį, ar pagirti kapitalistines laisves, ar... ir žmonės jiems mielai pritaria.) Nenuostabu, kad ir jauną Biliūną nunešė revoliucinė srovė, ir jo pirmieji kūrinėliai neatitiko jo jautrios prigimties: buvo šiurkštūs, itin revoliucingi.

     Jonas Biliūnas mokslus ėjo sunkiai, bet vis tiek norėjo būti pažangus. Nepritekliai greitai pakirto jo gležną sveikatą. Sirgdamas džiova, jis persvarstė gyvybės ir mirties problemas ir, užuot maištavęs, galutinai nusigręžė nuo revoliucinės veiklos, visa širdimi grįžęs prie tikėjimo, prie Dievo. Prieš mirtį jis rašė savo žmonos motinai:

     Zakopanė, 22.XI.07. Mamyt, rašau ir aš Tamstai nors trumpai. Sveikinu Tamstą ir trokštu nuo Dievo sveikatos ir ramaus laimingo gyvenimo. Ačiū Tamstai už tokius gražius laiškus, kuriuos už visa geriau moki Tamsta parašyti. Rašyk ir toliau: mudu su Julyte labai jų lauksime ir džiaugsimės juos skaitydami. Aš, Mamyt, esu sveikesnis, tik vis tebeguliu lovoje. Julytė kaip Aniolas Sargas mane prižiūri ir rūpinasi. Jai ir numiręs būsiu dėkingas. Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir persitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra tikėjimas. Taigi žadu šiais metais atbūti iš viso gyvenimo išpažintį, arba spavednį, būtent, Mamyt, jei Tamstą kada užrūstinau, prašau iš visos širdies man atleisti ir dovanoti... Bučiuoju Tamstos rankas. Mylintis Jonas Biliūnas.

Skaityti daugiau: JONO BILIŪNO TESTAMENTAS

Ar jėzuitai laikosi principo: tikslas pateisina priemones?

    „Tiesoje“ (1977 05 07) buvo išspausdintas V. Minioto straipsnis „Klastinga gražbylystė“, kuriame rašoma, jog Ignacas Lojola skelbęs lozungą, esą tikslas pateisina priemones. Straipsnio autorius nenurodo, kuriame veikale ar laiške Ignacas yra taip pasakęs, ir niekas to neįrodys, nes Ignacas taip nėra sakęs: iš tiesų šį lozungą paskelbė ne Lojolą, bet kiek anksčiau už jį gyvenęs Makiavelis (1).

    Jėzuitai yra Katalikų Bažnyčios ordinas, tad negali turėti kitokios moralės, negu toji, kurią skelbia Bažnyčia. Užtenka pasklaidyti žymesnių jėzuitų teologų moralistų veikalus (pvz., Leimano, Gury, Katreino, Noldino, iš lietuvių - Stasio Gruodžio), kad įsitikintume, jog jie atstovauja oficialiai Bažnyčios linijai: blogų priemonių niekada negalima imtis, nors tikslas būtų ir geras. Tą patį sako ir žymūs istorikai, pavyzdžiui, nekatalikas Renė Fuliop-Milleris: Jėzuitai niekada nėra šitaip mokę. Vis dėlto atsiranda nesąžiningų žmonių, kurie skleidžia paskalas ir šmeižtus.

    1852 m. Frankfurte prie Maino jėzuitas Rohas viešai paskelbė:

    Jei kas juridiniam Heidelbergo ar Bonos fakultetui nurodys jėzuito parašytą knygą, kurioje fakulteto sprendimu būtų pripažinta, kad joje mokoma pagal tą begėdišką tvirtinimą - „tikslas pateisina priemones“, - tai fakulteto sprendimu tos knygos nurodytojui aš sumokėsiu tūkstantį guldenų. O kas nenurodydamas žodžiu ar raštu primes ordinui aną begėdišką mokymą, - tas yra nedorėlis ir šmeižikas.

Skaityti daugiau: Ar jėzuitai laikosi principo: tikslas pateisina priemones?

Ar religija daro žmogų pasyvų

ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

1. Ar religija daro žmogų pasyvų?

     Ateizmo paskaitose dažnai girdime ir „Mokslinio ateizmo“ vadovėlyje rašoma (1975, p. 30), kad krikščionių religija ne tik įdiegia į žmonių sąmonę antimokslinę pasaulėžiūrų sistemą, bet ir ugdo panieką visam tam, kas žemiška ir pasauliška, <...> stumia juos į socialinio pasyvumo kelią. Taigi, ar šis priekaištas krikščionybei yra pagrįstas?

      „Rūpintojėlio“ Nr. 1, straipsnyje „Ar mokslas paneigia religinės pasaulėžiūros pagrindus“, buvo nurodyta, jog yra nepagrįstas teigimas, esą religija įdiegianti antimokslinę pasaulėžiūrų sistemą.

     Priekaištą, kad krikščionybė niekinanti visa, kas žemiška, ir stumianti žmogų į pasyvumą, paneigia dviejų tūkstantmečių krikščioniškųjų šalių istorija. Juk ne kurios kitos, o būtent krikščioniškosios šalys yra pasiekusios aukščiausią kultūrą ir materialinę gerovę. Ar jos būtų galėjusios pralenkti kitas šalis, jei krikščionių religija jas būtų stūmusi į pasyvumą? Krikščionybė visada skatino ir dabar skatina dirbti ir kurti materialines gėrybes. Tik primena, kad žmogus visa savo širdimi negali paskęsti vien materialiniuose rūpesčiuose, nes esama ir aukštesnių -dvasinių vertybių.

Skaityti daugiau: Ar religija daro žmogų pasyvų

KOSMOSAS IR ANTGAMTIS

MUMS KALBA MOKSLAS

P r.[kun. Pranciškus Račiūnas MIC]

 (Pagal: Otas Levis. Gamta ir mokslas kalba apie jį.

La vie catholique.Paris)

     Žvaigždynai. Naktį sužibus žvaigždėms atsiskleidžia fantastinės žvaigždynų pasaulio karalijos, toli pranokstančios mūsų didžiausias svajones. Ilgus amžius jos buvo pasislėpusios už laiko ir erdvės uždangos. Dabar ta kosminė uždanga po truputį prasiskleidžia, ir žmogų, įsiskverbusį į Visatos paslaptis, nustebina jos didumas, įvairumas.

     Pasaulis yra ne tik toks keistas, kaip mes manome, bet jis dar keistesnis, negu galime manyti, -sako anglų mokslininkas Haldanas.

     Yra mažų dangaus kūnų, kurių šviesa stipresnė nei 10 trilijonų saulių. Yra mažyčių virpančių žvaigždžių, kurios suvirpa 30 kartų per sekundę. Dangaus erdvėse yra juodųju skylių, kurios nuolat ryja medžiagą ir šviesą: kas ten patenka, daugiau nebepasirodo.

Skaityti daugiau: KOSMOSAS IR ANTGAMTIS

JUO GILIAU, JUO PRIE TIESOS ARČIAU

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     1976 m., sulaukęs 75 metų, mirė epochinės reikšmės žmogus - Verneris Heizenbergas. Prieš pusę šimtmečio jam pavyko atverti duris į naują gamtos supratimą, o būdamas vos 23-ejų jis padarė lemiamą perversmą kvantinėje mechanikoje.

     Gimęs senųjų kalbų specialisto šeimoje, nuo pat mažens jis puikiai mokėjo lotynų ir graikų kalbas. Galbūt ši aplinkybė buvo akstinas Heizenbergui visą gyvenimą domėtis antikos filosofija. Turėjo laimės studijuoti pas žymiuosius to meto fizikus - Arnoldą Zomerfeldą Miunchene ir Maksą Borną Getingene. Kurį laiką dirbo Kopenhagoje pas Nilsą Borą. 22-ejų apgynė daktaro disertaciją. Būdamas 27-erių suformulavo jo vardu vadinamą garsiąją neapibrėžtumo nelygybę. 31-erių apdovanojamas Nobelio premija už darbus kvantinėje mechanikoje. Dėstė teorinę fiziką Leipcige, Berlyne, Miunchene. Daugelį metų vadovavo teorinės fizikos centrui Leipcige. Čia jis iškėlė (1932) vėliau eksperimentiškai patvirtintą hipotezę, kad atomo branduolys susideda iš neutronų ir protonų. Tyrinėjo kosminius spindulius, feromagnetizmą, atomo branduolį ir elementariąsias daleles. Pas jį atvykdavo studijuoti daug žmonių iš kitur - ne vienas jų vėliau iškilo į žymiųjų fizikų gretas. Jo mokiniu yra buvęs ir tarybinis fizikas akademikas Levas Landau.

Skaityti daugiau: JUO GILIAU, JUO PRIE TIESOS ARČIAU

TU NE VIENA, DANUTE!

[Stasė Jasiunskaitė]

     Kapčiamiesčio kapinėse klausimas:

     - Gal iš mokyklos kas norėtų ką pasakyti?

     Tyla... juk čia viskas per daug kontrastinga. Ir gyvybe pulsuojanti pavasario diena, ir 19-metės karstas ant kapo duobės krašto, ir mokyklos pastangos suformuoti jaunų žmonių sąmonėje materialistinę pasaulėžiūrą, ir žuvusiosios heroizmas dvasines vertybes branginti labiau už gyvybę.

     1970 m. gegužės 23 d., šeštadienį, Kauno žemės ūkio technikumo moksleivė Danutė Burbaitė su drauge Emilija Subačiūte išvyko tėviškėn. Druskininkų autobusas nuvežė jas tik iki Veisiejų - iki gimtojo Norkų kaimo dar apie 10 kilometrų. Pamačiusios Veisiejų-Kapčiamiesčio kryžkelėje stovintį sunkvežimį, mergaitės, nenujausdamos nelaimės, pasiprašė pavežamos. Kai mašinos vairuotojai, užuot sustoję sutartoje vietoje, pasuko keliuku, vedančiu į miško gilumą, mergaitės suprato piktus jaunų vyriškių kėslus... Danutė iš mašinos šoko pirmoji. Deja, nelaimingai... Po kelių valandų ji mirė Lazdijų ligoninėje.

Skaityti daugiau: TU NE VIENA, DANUTE!

JAUNUOLIO MALDA

     Viešpatie, aš norėčiau mylėti.
Aš turiu mylėti.
Visa mano būtybė yra vienintelis troškimas;
mano širdis, mano kūnas
ilgisi naktyje kažko nepažįstamo, ką galėtų mylėti.

     Aš ištiesiu į priekį rankas,
tačiau negaliu pasiekti nieko,
kas galėtų būti mano meilės objektas.
Esu vienas, o norėčiau būti dviese.
Kalbu, bet nėra kas manęs klausytųsi.
Gyvenu, bet nėra kam nuimti mano gyvenimo derliaus.

     Kodėl aš esu turtingas, jei nėra nieko, ką galėčiau praturtinti?
Iš kur ateina toji meilė? Kur ji eina?
Viešpatie, aš norėčiau mylėti,
aš turiu mylėti.

Viešpatie, šiandien aš Tau skiriu visą savo neišsipildžiusią meilę.

Skaityti daugiau: JAUNUOLIO MALDA

HIMNAS MEILEI

Vaidevutis [kun. Karolis Garuckas S J]

     Dažnai, rodos, žmogus pritrūksta jėgų: norėtųsi viskuo nusivilti, nuo visų pabėgti, į viską ranka numoti ir pasiduoti apatijai, sustingimui. Bet vėl kiekvieną kartą, kai tik perskaitau šv. Pauliaus žodžius apie meilę, iš naujo atgimstu, atsiranda naujų jėgų, vėl norisi gyventi, dirbti, aukotis, nes Caritas Christi urget nos (Kristaus meilė verčia mus).

          Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės,
           aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

               Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
          ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
          jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
          tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

               Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
          jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
          bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.

               Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
          meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

               Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
          nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga,
          nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

               Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
          Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 1-8).

Skaityti daugiau: HIMNAS MEILEI

KANČIA, KURI YRA MEILĖS ĮRODYMAS

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

J. Dz.[kun. Juozas Zdebskis]

     Paslaptie, kurią kančia vadiname, kas esi tu mano gyvenime? Mano priešas, kuris mane persekioja visur, kur tik būčiau, nuo kurio negaliu pabėgti, ar kažkas kita, ką privalau kitaip suprasti? Ką aš žinau apie kančią savo natūraliu žinojimu? Aišku, kad kiekviena mano prigimties dalelytė bijo kančios ir nuo jos bėga, nesvarbu, ar ta kančia būtų fizinė, ar dvasinė.

     Ką gali apie kančią pasakyti mano aplinka, ypač bedievių pasaulis? Jie nieko paguodžiamo pasakyti negali, nes jų gyvenimas - tai buvimas čia, žemėje, ir jų gyvenimo džiaugsmas - visa tai, kuo gali patenkinti savo gamtinius norus. Dar senieji romėnai nieko daugiau negalėjo pasakyti apie savo gyvenimo paslaptis, kaip tik: Gerkim, valgykim, nes rytoj mirsim... ruoškimės rožėmis, nes jos vysta... Jie neturi kito atsakymo, kaip tik nuo skausmo bėgti, o kai bėgti neįmanoma - beviltiškai kapituliuoti. Šitaip suprantamas skausmas nualina, išdžiovina kaip Sacharos saulė kiekvieną daigelį, kuris norėtų gyventi.

Skaityti daugiau: KANČIA, KURI YRA MEILĖS ĮRODYMAS

OSKARO MILAŠIAUS KELIAS Į METAFIZIKĄ

K.[Felicija Kasputytė]

          Žmogau, žmogau, ir kokį kelią nuėjai
          Lig mūs, kurie juk buvom tavyje

skelbia „Lemiuelio išpažintyje“ choras, tarsi rezonuodamas poeto kančias, išgyventas beieškant didžiųjų vertybių ir besigilinant į būties paslaptis.

     Oskaro Milašiaus kelias į metafiziką yra ilgas ir skausmingas. Per „Septynių vienatvių" raudingą liūdesį, per Pinemonto vienišumo kančias, per Migelio Manjaros ir Mefiboseto meilę bei atsižadėjimą jis ateina prie Dievo, prie gailestingumo, prie universalios meilės idėjos, kurią skelbia Pinemontas („Meilės poveikio“ herojus) ir Migelis Manjara, atsižadėjęs savęs ir visa širdim įsiliejęs į artimo meilės darbus. „Simfonijos“ tarsi rezonuoja poeto širdį, pasiilgusią meilės ir besiveržiančią sužadinti universalios meilės jausmus kitų širdyse. Tik giliai išgyvenęs gyvenimo tuštumą ir beprasmybę, poetas pradėjo ilgėtis prasmės ir tikrosios realybės. Tik giliu žvilgsniu išmatavęs tamsumą, jis išvydo Amžinąją Šviesą. Tik nuėjęs ilgą, skausmingą kelią, jis pradeda metafizinius apmąstymus, bandydamas giliai pažvelgti į save, prasiskverbti į būties gelmes, į Moters šviesą, į amžiną tikrovę.

     Jaunystės kūriniuose meilė buvo apgaubta liūdesio ir beviltiškumo. Juose buvo tiek daug raudingo skausmo, užgesusios vilties, meilės griuvėsių. „Rudens dainoj“ poetas ragina įsiklausyti į vėjo balsą, kuris skamba tarsi gedulinga rauda. Žiaurus vėjas nudraskė lapus ir išsklaidė visas viltis:

          Ryt eisim pasvajot tenai, kur beišliko jau nūnai
          Griuvėsiai šiandienos; žodžius mes skambančius liūdnai,
          Parinksime, kurie kasdien meluoja ir apgaudinėja...

Skaityti daugiau: OSKARO MILAŠIAUS KELIAS Į METAFIZIKĄ

ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO MIRTIES 15 METŲ SUKAKTIS

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

M.[kun. Marijonas Petkevičius MIC]

     Istorija - mūsų teismas; istorija - mūsų paminklas.Tūkstančiai, milijonai žmonių praeina žemės keliais lyg vėjo nešami pilki, kasdieniai debesys, lyg smulkūs vandens lašeliai susigeria į žemę -be garso, be ženklo, lyg vienadieniai drugeliai suplasnoja, sublizga trumpalaike įsivaizduojamos laimės ir prasmės vaivorykšte ir... lieka tik spalvotų dulkelių žiupsnys. Kiti ateina į žmonių istoriją šimtmečiams. Tarp pasaulio galingųjų, apsukriųjų, tuštybės mugėje blizgančiųjų jie labai paprasti, nepastebimi, apeinami, netgi niekinami, o suspindi virš nykstančių kūnų ir daiktų pasaulio, neaprėpiamo žmogaus ilgesio, siekimų, svajonių ir amžinųjų ieškojimų danguje lyg aukštos, šviesios, kelrodės žvaigždės - ir visus žavi, vilioja, drąsina, kelius rodo, nuo klystkelių saugo.

     Mūsų tautos istorijos ir jos dvasinių vertybių danguje spindi ryškios, neblėstančios asmenybės. Tarp jų - ir arkivysk. Teofilius Matulionis, šventumu ir kankinyste žėrintis Kristaus ir Jo Evangelijos idealo Liudytojas. Nors Lietuvos krikščionybės hagiografija ir martirologija - užleisti dirvonai, tačiau dabartinei rezistencijai ir Lietuvos Bažnyčiai sustiprinti kaip niekada yra būtina skleisti mūsų tautos žvaigždžių spindėjimą ir ugnį.

Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO MIRTIES 15 METŲ SUKAKTIS

SIBIRO TRIPTIKAS

Bernardas Brazdžionis

1. Atolydis

            Dėkoju, Viešpatie, už Tavąjį atodūsį
            Rūstybėj stepių siaučiančios gamtos.

      Dėkoju, Dieve, Tau už ledjūrio atolydį,

            Dabar bent mano kaulai nevaitos,
            Kai naktį apraudąs mane mėnulio,
            Vėl spaudžiant speigui, spindulys sušals,
            Ir Celsijaus septyniasdešimt žemiau nulio
            Mana širdis, pradėjus plakt, pakels!

      Ir džiaugsis ji, erškėčio šakose ledinių
      Žvakių skambėjimo nuo vėjo budinama iš duobės:

            Jos, kaip Mišių varpeliai sidabriniai,
            Per šventąjį Rarotų Pakylėjimą skambės.

2. Kapas Kazachijoj

      Ledas. Sniegas. Vėjas. Negyvenami plotai.
      Kazachijos TSR. Kustanajaus sritis.
      Ir toliausių tolybių tolybėj miglotoj
      Nuogu durklu žiemos perverta pilnatis.

Skaityti daugiau: SIBIRO TRIPTIKAS

ROŽANČIAUS KARALIENEI

POEZIJOS HORIZONTAI

Lacrima

Atverk man lūpas, Motina Mergele,
Kad aš galėčiau garbinti Tave,
Leisk padėkoti Tau už savo kelią
Ir už malones, plaukiančias srove.

     Šauki mane, rankas meiliai ištiesus,
     Į saugų krantą per kovų audras,
     Patraukė sielą laimės toliai šviesūs -
     Ir ji kelionėj atilsio neras.

Giedosiu Tau, kol vakaro šešėliai
Šios žemės dieną gęstančią lydės...
Gražesnei dienai Tu mane prikėlei
Apsupus meile Motinos širdies.

     Tau mano meilė, jėgos ir gyvybė,
     Tau mano sielos amžina ramybė.

(Iš kn. Švč. Mergelės Marijos litanija. Sonetai.)

MINTYS IŠ PAMOKSLO

[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]

     Tikėjimas moko, kad žmogaus gyvenimas yra tarnavimas Dievui. Dievas sukūrė pasaulį iš nieko pašaukdamas materiją ir į ją įdiegdamas dėsnius, kad pagal juos materija toliau kištų. Dievas paleido į pasaulį gyvybę ir kaip visko vainiką iškėlė pasaulyje žmogų. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus gali kurti, gali suprasti ir mylėti. Dievas norėjo, kad pasaulyje būtų ir tokių būtybių, kurios ne tik savo egzistavimu, bet ir sąmoningu gyvenimu, savo tarnavimu garbintų Dievą. Dievas mus sukūrė ir pasiuntė į pasaulį ne dėl to, kad mes prieš pasaulį užmerktume akis. Ne dėl to Dievas mus įkurdino šiame pasaulyje, kad mes išsisukinėtume nuo tų uždavinių ir tų problemų, kurios atsiranda, bet dėl to, kad pasaulyje vykdytume Dievo mintis ir Jo planus. O Dievo planas apima viską: ir mokslinius tyrinėjimus, ir kojinių adymą, ir kultūros veiklą, ir futbolo žaidimą, ir darbą parlamente, ir pamokų rengimą, ir pamaldas bažnyčioje, ir pramogas šventadienio pavakary. Viskas įeina į Dievo planą. Mes nesame pasauliui svetimi. Mūsų gyvenimas yra tarnavimas Dievui pasaulyje.

     Bet gal kas suabejos ir paklaus, argi galima suderinti tarnavimą Dievui ir pasauliui? Argi šv. apaštalas Paulius nėra pasakęs: Nesekite šiuo pasauliu. Argi kitame savo laiške jis nerašė: Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Argi galima gretinti tikintį su netikinčiu?

Skaityti daugiau: MINTYS IŠ PAMOKSLO

DIDŽIĄJĄ DABARTIES PROBLEMĄ APMĄSTANT

Kun. Antanas Liuima, SJ

     Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą pastebėsime, kad visa, kaip sakė senovės filosofas, juda, sukasi kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus. Vieniems dabarties gyvenimas yra didelės krizės laikotarpis, kitiems - tik paprasta normalios gyvenimo raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos ir laimėjimų metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vilties artimoje ateityje laukti geresnių ir pastovesnių laikų, kitiems - tai tik pranašas artėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos anarchijos. Kad ir kokios būtų kraštutinės nuomonės, stebinčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos revoliucijos laikotarpyje. Iš siauro, planetarinio pasaulėvaizdžio pereiname į platų, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai išsiplečia.

     Visi nujaučiame, kad kažkas baigiasi, miršta, taip pat kažkas ateina, formuojasi visiškai naujas, visiškai skirtingas nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgi pakankamai apčiuopti, o dar mažiau - suformuluoti, nes viso to dar nėra, o tėra vien tylus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas. Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.

Skaityti daugiau: DIDŽIĄJĄ DABARTIES PROBLEMĄ APMĄSTANT

TURINYS NR. 3

Kun. Antanas Liuima, SJ.Didžiąją dabarties problemą apmąstant.......... 95

[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]. Mintys iš pamokslo................... 100

POEZIJOS HORIZONTAI

Lacrima.Rožančiaus Karalienei ........................................ 102

Bernardas Brazdžionis.Sibiro triptikas ............................... 102

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

M.[kun. Marijonas Petkevičius MIC]. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio

mirties 15 metų sukaktis ............................................. 103

K.[Felicija Kasputytė]. Oskaro Milašiaus kelias į metafiziką ......... 106

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

J. Dz.[kun. Juozas Zdebskis]. Kančia, kuri yra meilės įrodymas ....... 111

Vaidevutis[kun. Karolis Garuckas SJ]. Himnas meilei .................. 113

Jaunuolio malda ...................................................... 114

[Stasė Jasiunskaitė]. Tu ne viena, Danute! ........................... 116

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Juo giliau, juo prie tiesos arčiau . 118

MUMS KALBA MOKSLAS

P r.[kun. Pranciškus Račiūnas MIC].Kosmosas ir antgamtis ............. 123

ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

1.    Ar religija daro žmogų pasyvų? ..................................126

2.    Ar jėzuitai laikosi principo: tikslas pateisina priemones? ..... 127

AKTUALIJOS

Š. J.[kun. Napoleonas Norkūnas]. Jono Biliūno testamentas ............ 129

[Kan. Stanislovas Kiškis]. Atkarpa iš mano lagerinio gyvenimo ........ 131

Kristaus drobulė ..................................................... 133

Jaunimo ryžtas ....................................................... 135

KNYGŲ RECENZIJOS

Dr. Pranas Gaidamavičius.Milžinas, didvyris, šventasis ............... 135

Kun. Jonas Gutauskas.Dievas šiandien ................................. 136

SIŪLOME PERSKAITYTI .................................................. 138

SOPULINGOJI. (Stanislovas Jonikas)

Paminėkime: mirė kunigas Jonas Aleksa MIC

     1977 m. gruodžio 29 d. Tabariškiuose dėl širdies ligos mirė kuklus kilniadvasis kunigas Jonas Aleksa. Jis savo gyvenimu liudijo tai, ką skelbė iš sakyklos ir mokė būdamas Kunigų seminarijos profesoriumi ir dvasios tėvu.

     Gimė 1896 m. Parausių kaime, Pilviškių apylinkėje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Kauno ir Romos aukštosiose mokyklose. Eidamas mokslą dalyvavo moksleivių ir studentų ateitininkų organizacijos veikime, palaikė ryšius su kaimo jaunimu, Pavasarininkų organizacija. Dar lankydamas gimnaziją, savo gyvenimą susiejo su Marijonų vienuolija. Jo akyse vienuolynas išaugo, išplėtė savo veiklą ir atliko nemažą darbą, vykdydamas religinę misiją, keldamas švietimą ir auklėdamas jaunąją kartą. Ir velionis buvo prisidėjęs prie visų šių darbų.

Skaityti daugiau: Paminėkime: mirė kunigas Jonas Aleksa MIC

„TIESOS KELIAS" (1977. nr. 4 ir 5)

     Žurnalas tęsia prieš karą ėjusio kunigams skirto žurnalo darbą. Suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis tokį spaudinį leisti yra keliskart sunkiau. Tačiau atgaivintas „Tiesos kelias“ ryžtingai žengia pirmtako keliu.

     Susipažinti teko su Nr. 4 ir 5. Pirmasis turi 88, antrasis - 93 puslapius. Sprendžiant iš šių numerių, žurnalas leidžiamas rūpestingai: kelia aktualius klausimus, jaučiama nauja dvasia, išplaukianti iš Vatikano II Susirinkimo nutarimų. Plačiai aptariama nauja liturginė reforma. Straipsnyje „Mišių kitimas amžių eigoje“ rašoma, kaip kito šv. Mišios nuo pirmųjų krikščionybės laikų iki šiolei. Jį papildo straipsnis „Ar Tridento Mišios tikrai 400 metų senumo“. Aktualus ir ypač naudingas pasauliečiams paskaityti straipsnis „Mišios šiandien“. Jame apžvelgiama visa nauja šv. Mišių eiga. Geras ir išsamus A. Rubiko rašinys „Kodėl kunigas su altoriumi atsisuko į žmones“. Autorius nurodo, jog epochinės reikšmės turintys pasikeitimai šiuolaikiniame pasaulyje, kuriuos giliai įžvelgė Vatikano II Susirinkimas, paskatino Bažnyčią daryti reformas, o pirmiausia - liturgijos reformą. Mišių apeigos, kurias prieš 400 metų nustatė Tridento Susirinkimas, atliekamos nesuprantama lotynų kalba, dalyvius darė pasyviais šv. Mišių paslapties klausytojais. Toks atsiskyrėliškas meldimosi būdas nepatenkina dinamiškai nusiteikusio šiuolaikinio žmogaus, kuris nori visa pažinti ir suprasti. Naujos Mišių apeigos pašalina šį trūkumą. Jos atliekamos gimtąja kalba, tikintysis įtraukiamas į apeigų vykdymą ir tampa ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu dalyviu.

Skaityti daugiau: „TIESOS KELIAS" (1977. nr. 4 ir 5)

VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI.

Andrius Baltinis.   

(Roma, 1975. 171 p.)

     Monografijoje aprašomas Vyskupo kelias, pradėtas 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkų k., Paežerių valsč., Vilkaviškio apskr. Mokslą ėjo Šunskų pradžios mokykloje, Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje ir Friburgo universitete Šveicarijoje. Aukštąjį mokslą baigė 1913 m. ir įgijo teologijos licenciato laipsnį. Paskirtas Suvalkų Kalvarijos vikaru.

     Netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių kariuomenė užėmė Vilkaviškį ir kun. Vincentą Borisevičių paėmė kaip įkaitą. Tuo jis rusų valdžios akyse neteko pasitikėjimo ir, kai grįžo rusų armija, jam buvo pasiūlyta išsikelti į Rusiją. 1915 m. apsigyveno Minske, kur dirbo gimnazijos kapelionu ir lietuvių pabėgėlių komitete. Vėliau buvo paskirtas X Rusijos armijos kapelionu. Karui pasibaigus grįžo Lietuvon ir buvo paskirtas „Žiburio“ gimnazijos kapelionu, trumpą laiką kartu ėjo ir realinės gimnazijos kapeliono pareigas. 1922 m. paskirtas į Seinų kunigų seminariją, veikusią Gižuose, dėstyti moralinę ir pastoracinę teologiją. 1926 m. įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, sudaryta nauja Telšių vyskupija. Vysk. Justinas Staugaitis parsikvietė kun. V Borisevičių į Telšius. Iš karto paskirtas generalvikaru, o 1927 m. - Telšių kunigų seminarijos profesorium ir rektorium. 1928 m. popiežius Pijus XI pakėlė jį prelatu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. vasario 3 d. prel. Borisevičius konsekruotas vyskupu pagalbininku. Mirus vysk. Justinui Staugaičiui, 1944 m. paskirtas Telšių vyskupu. Tas pareigas ėjo iki tragiškos savo mirties.

Skaityti daugiau: VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI.

INTELIGENTIŠKOS VIZIJOS

[Kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     Vladas Balkevičius savo apybraižoje „Inteligentiškos vizijos“ (Nemunas. 1977. Nr. 1o) rašo apie šių dienų žmogų, išaugusį ateizmo klimate ir vis dėlto nepasitikintį ateizmo tiesa, o ieškantį Dievo.

     Toks ieškojimas mūsų sąlygomis, kai valstybė riboja informaciją, yra labai sunkus. Tad nenuostabu, kad žmogui tenka brautis per įvairius brūzgynus, nors netoliese yra takelis. įžvalgesniu žvilgsniu pamatęs oficialiosios pasaulėžiūros ribotumą, žmogus ieško kitokių atsakymų. Dairomasi į budizmą ir studijuojamas induizmas, domimasi okultizmu, telepatija ir teosofija, išpažįstamas panteizmas ir reiškiama pagarba senajai lietuvių religijai, tiesos ieškoma pas sektantus.

     Tokie žmonės gerbtini, bet ne visi jų žygiai palaikytini. Jie eina senais minties takeliais, kuriais klydinėjo praeities žmogus, ieškodamas kelio į tiesą. Tai pirmykščio žmogaus pastangos išsiaiškinti tikrovę, išblaškytidvasinę tamsą. Kilnios pastangos, bet silpnos ir ne itin sėkmingos. Tačiau tie laikai jau labai nutolo nuo mūsų. Ilgą kelią nuėjęs žmogus jau turi daug tvirtesnį atsakymą į tai, kas visais laikais jaudino jo dvasią ir širdį. Žinijos ekrane pasirodė ne tik Sokratas, Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Seneka, Buda, Demokritas, - istorijos scenon įžengė Kristus.

Skaityti daugiau: INTELIGENTIŠKOS VIZIJOS

ATEISTŲ PAŽIŪRA Į SĄŽINĖS LAISVĘ

ATGARSIAI

D- Paviniškis

     Leidinyje „Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais“ (1977) istorijos mokslų daktaras Jonas Aničas aiškina, kaip reikia teisingai suprasti sąžinės laisvę. Jis yra Respublikinės mokslinės-ateistinės propagandos koordinavimo tarybos pirmininkas, jo sąžinės laisvės aiškinimas yra ir Lietuvos ateistų pažiūrų tuo klausimu išdėstymas. Manome, jog „Rūpintojėlio“ skaitytojams bus pravartu su tuo požiūriu susipažinti, juo labiau kad jis labai skiriasi nuo įprastinio požiūrio tuo klausimu.

     J. Aničas rašo, jog esąs dvejopas sąžinės laisvės supratimas: buržuazinis, kuris sąžinės laisvę traktuoja tik kaip laisvę išpažinti religiją, bet nepripažįsta teisės būti ateistu ir skleisti antireligines pažiūras (p. 5), ir proletarinis-marksistinis, kuris reikalauja sąžinės laisvės visiems piliečiams ir laiko neleistinu dalyku riboti piliečių teises priklausomai nuo jų pažiūrų (p. 6). Svarbiausi proletarinio-marksistinio sąžinės laisvės supratimo principai esą šie: 1) kiekvieno piliečio teisė išpažinti bet kurią religiją; 2) teisė atlikti kulto apeigas; 3) teisė pakeisti tikėjimą; 4) teisė neišpažinti jokio tikėjimo; 5) teisė skleisti ateistinę mintį; 6) piliečių lygiateisiškumas, nepaisant jų religinio priklausomumo. Religija - privatus piliečių reikalas ir teisiškai nevaržomi nei religiniai, nei ateistiniai įsitikinimai (p. 7).

Skaityti daugiau: ATEISTŲ PAŽIŪRA Į SĄŽINĖS LAISVĘ

IŠ KALINIO LAIŠKŲ

[Kun. Stanislovas Dobrovolskis OFM Cap.]

1956 m. birželis

     Mano curriculum captivitatis: Intoje nebuvau sirgęs, tik nusilpau šachtoje, pradėjo kartotis mano senoji neurosis cordis. Dirbau statyboje. Paskui įrašė į šachtą. Vėliau grįžau prie pamatų kasimo. Labai sustiprėjau, nors dirbau sunkiai. <...> Parsisiųsdinau teologinę biblioteką, tęsiau studijas. 1955 m. sausio 22 d. keletą nepataisomų, taigi ir mane, išvežė į Vorkutą. Dirbau prie 40-os šachtos, prie tilto statybos. Ir štai gegužės 20 d. vėl keletą nepataisomų, taip pat ir mane, išvežė prie OLP’o - į režiminį lagerių punktą.

     Čia suvežė tam tikrą kontingentą, aptvėrė didžiule tvora. Nuolat mums tvirtino, kad čia nėra joks baudžiamasis nei režiminis... Ir iš tiesų demokratija kuo didžiausia ir aš esu labai labai čia patenkintas. Gyvename senose palatkose, kas nori, dirba, kas nenori, į darbą neveda. <...> Aš dirbu, studijuoju, celebruoju. Man čia labai jauku. Nėra lozungų nei plakatų, nėra jokios administracijos, ji tik kabinetuose. It koks mažas kaimelis. Turiu 9 draugus - 4 stačiatikius ir 3 unitus. Du katalikų ir vieną stačiatikių kunigą išvežė; vieną lietuvį kunigą - Jokubauską išvežė vakar su invalidais kažin kur. Likome 7. Daug inteligentų ir šiaip visokių neramių. Laikau viešas pamaldas, conciones [pamokslai]. Visi žmonės labai malonūs.  Darbovietėje, tundroje, kasame duobes namams.

Skaityti daugiau: IŠ KALINIO LAIŠKŲ

600 METŲ NUO LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO ALGIRDO MIRTIES

ISTORIJOS PUSLAPIAI

S. Tautgina[Kazimieras Šapalas]

     1977 m. sukako 600 metų, kai mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, drauge su Kęstučiu valdęs Lietuvą nuo 1345 iki 1377 metų. Jų valdymo laikotarpis buvo vienas iš garbingiausių Lietuvos istorijoje. XIII a. pirmojoje pusėje įkurtą Lietuvos valstybę valdė sumanūs ir gabūs valdovai: Mindaugas, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila ir Vytautas. Jie, kaip pažymi istorikas Vladimiras Pašuta, buvo ne tik didieji valstybės veikėjai, bet ir žymūs karo vadai (1, p. 331), sukūrę didelę valstybę, siekusią Baltijos ir Juodąją jūras, Volgos, Okos aukštupius ir Dono upę. XIII-XV amžiais Lietuvos valdovai atliko didingus žygius, kurių gali pavydėti ne viena tauta. Vienas žymiausių šių žygių organizatorių ir vykdytojų buvo didysis kunigaikštis Algirdas.

     Jo gimimo metai nėra žinomi. Neaišku, kaip prabėgo ir jaunystė. Iš tėvo Gedimino jis gavo valdyti Krėvą ir Vitebsko kunigaikštystę. { istorijos areną įėjo dar prieš tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rusų metraščiai Algirdą mini, rašydami apie Gedimino žygius plečiant Lietuvos ribas į pietus. Be to, 1341 m. jis puolė Možaiską, o 1342 m. atėjo į Pskovą, kur buvo įsiveržęs Livonijos ordinas. Algirdas užėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, jau turėdamas patyrimo karo lauke ir politinėje arenoje.

Skaityti daugiau: 600 METŲ NUO LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO ALGIRDO MIRTIES

Irzlumas ir depresija

MŪSŲ PROBLEMOS

Leslis Vaterhedas

      IRZLUMAS IR DEPRESIJA Viena didžiausių pareigų pasaulyje - padėti vieni kitiems gyventi. Tai menas, kurį visi privalome kurti. Jeigu pajėgsime sukurti savyje harmoniją ir pusiausvyrą, gyvenimas taps visiškai kitoks. Tikroji darna - teisingas santykis su aplinka, žmonėmis ir Dievu. Laimingiausios pasaulyje sielos yra tos, kurios prisitaikė joms skirtoje aplinkoje arba privertė prisitaikyti aplinką visais atvejais asmenybės jėgos teigia save, įvairiai reaguodamos į tikrovę.

      Jėzus išeikvojo daug kantrybės ir laiko, rodydamas žmonėms tikrąjį gyvenimo kelią. Nors Jo žodžiai tiek daug svarstyti, jų reikšmė nenublanko per 2000 metų ir Jis niekada dar nebuvo iki galo suprastas.

      Tiesa, įsikūnijusi žodžiuose, gali įeiti pro siauras duris, -primena Tenisonas. Klausydamiesi Jėzaus, žmonės jautė džiaugsmą, kadangi ir labiausiai pažemintieji Jo žodžiuose jautė gyvenimo vertę: jautė, kad gyvenimo Šeimininkas puikiai žino jų problemas, suprato tai, kas verčia gyvenimą matyti turtingesnį ir prasmingesnį negu iki tol - jie truputį pramoko gyvenimo meno. Pavyzdžiui, Jėzus daug kalbėjo apie gyvenimo rūpesčius ir vargus. Jis žinojo, kad rūpesčiai sekina protą ir yra bevaisiai. Niekas geriau neišreiškia požiūrio į rūpesčius, niekas geriau neparodo žmogaus vidaus pasaulio supratimo ir rūpinimosi juo, kaip Kalno pamokslas - čia kalbama apie Dievo meilę ir švelnų rūpinimąsi lelijomis ir paukščiais.

Skaityti daugiau: Irzlumas ir depresija

MEILĖ NEPAVYDI

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Vaidevutis [kun. Karolis Garuckas SJ]

     Gražu užjausti kitą nelaimėje, bet dar gražiau nepavydėti kitam laimės, džiaugtis, kad yra pasaulyje laimingų žmonių, kaip motina džiaugiasi savo vaikais, kai jiems gera gyventi.

     Džiaukitės su linksmaisiais, verkite su verkiančiais, -sako mums Kristaus apaštalas. Bet ar yra pasaulyje tikrai laimingų žmonių? Ar ši žemė nepasidarė kaip dykuma, kaip ašarų ir ištrėmimo slėnis?

     Jeigu čia, žemėje, tikrai nebūtų nė vieno laimingo žmogaus, tada galima pakelti akis aukštyn j dangų ir pasižiūrėti į Dievą, į šventuosius. O beata Trinitas! - O palaimintoji Trejybe! - kartodavo šv. Pranciškus Ksaveras, nenusakomo džiaugsmo pagautas. O palaimintoji Trejybe - visos laimės jūra! Nuo amžių Tu, Dieve, esi ir būsi laimingas. Tos laimės niekas neįstengs iš Tavęs atimti: nei karai, nei pikti žmonės, nei laiko dantys -niekas ir niekados, niekas nieko Tau negalės padaryti. Tu - laimės jūra! Tu ir mus ne kam kitam sukūrei, kaip laimei ir meilei.

Skaityti daugiau: MEILĖ NEPAVYDI

OSKARO MILAŠIAUS MISTIKA

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

K.[Felicija Kasputytė]

     Aš norėčiau pabrėžti, kad tiesa, kurią skelbiu -yra tokia sena, kaip pasaulis, o kelias, kuriuo ėjau prie tos tiesos- visiškai naujas, -taip O. Milašius nusako savo metafiziką, svarstymus bei amžinosios tiesos ieškojimus. Jo mistika yra išskirtinė, milašiška, ji skverbiasi j giliausias Visatos paslaptis, nagrinėja viską aprėpiančios meilės idėją, ieško pirmapradžio būties vientisumo, pasineria į skaidrią ateities viziją.

     Man buvo suteikta malonė surasti dvasinę tėvynę, įsigilinti į dvasinių paslapčių srautą, suvokti tas paslaptis tragiškiausiame pulsavime (Slėpiniai).

     Nuo pat jaunystės O. Milašius pradėjo paslapčių ieškojimo kelią. Tėvas ir motina nelabai juo rūpinosi ir nedaug švelnumo jam rodė. Neturėdamas tėvo ir motinos meilės, jis išmoko bendrauti su gamta. Literatūros kritikas Odardas sako, kad jis mokėjo kalbėti su paukščiais ir gėlėmis, jam paslaptingas pasakas sekdavo vejas ir medžių šlamesys. Todėl jis taip brangino vienatvę ir tylą, kad galėjo ją sveikinti žodžiais: Būk pasveikinta, vienatve, mano motina! Ir čia pat garbinti kaip maitintoją:

     Vienatvė maitino juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi, <...> vienatve, tu buvai mano maitintoja.

Skaityti daugiau: OSKARO MILAŠIAUS MISTIKA

RELIGINIS ATGIMIMAS MŪSŲ LAIKAIS

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

P. Digrys [Antanas Patackas]

     Daugelis, vertindami religijos reikšmę praeityje, teigia, jog nuo XX a. žmonėms jinai yra mirusi arba mirs artimiausioje ateityje. Sako, jog pasaulis galutinai eina į netikėjimą. Ar tai tiesa? Ar kaip tik kova prieš religiją, kovojama jau beveik šimtmetį, neslepia nesąmoningos religijos baimės ir netikrumo savo teisumu?

     Žilosios senovės laikais buvo manoma, kad nėra nė vienos tautos, kuri būtų visiškai be religijos. Šis teiginys galioja iki šių laikų. Kaip pažymi Žinomas dabartinis istorikas A. Toinbi (J. Cogley. Religion in a Secular Age. 1969, p. 7), net ateistų negalima laikyti tikrai netikinčiais. Jų pažiūros reiškia liūdną religinį jausmą, nors ir nukreiptą į žemiškus objektus, asmenybes ir idėjas. Antireliginės doktrinos neretai būna susietos su vidiniais mistiško pobūdžio protrūkiais, ideologiniai mitai, laikomi tikėjimu, iš esmės iškreipia religiją.

Skaityti daugiau: RELIGINIS ATGIMIMAS MŪSŲ LAIKAIS

RESTAURATORIAUS MONOLOGAS

Jevgenijus Jevtušenka

     Tu - mano meilė.
Sena, apgriuvusi ir apleista cerkvė.
Aplink senos kapinės. Sudužusios viltys
geležiniais kryžiais ir žvaigždėm iš faneros
atžymėtos. Ir prisiminimai, kurie nebeiškyla
iš skurdžios ir sujauktos vaikystės.

     Aš freskas čia atnaujinu. Ir man baisu,
kad per vėlai aš prie jų čia atėjau.
Laikai kiek geresni. Ir vėl iškyla žmonės,
ir brangenybės, kurias neišmanėliai tironai
pataikūnų rankom griovė ir naikino.

Skaityti daugiau: RESTAURATORIAUS MONOLOGAS

DUONOS IR SOTUMO DIALEKTIKA

Antanas Maceina

     Kol istorija teka, tol blogis siautėja. Ir būtų savęs paties apgaulė laukti, kad Kristaus mokslas šį siautėjimą paverstų rojaus sandara. Todėl Kristus ir atstūmė velnio pasiūlą būti duondariu ir peikė tuos, kurie rūpinasi duona sau. Antra vertus, Kristus amžinu pasmerkimu grasina tiems, kurie nesirūpina duona. Jis pats akmenų nepaverčia duona, bet peikia mus, jei to nedarome artimo labui. Mes neprivalome rūpintis tuo, ką patys valgysime ir gersime, bet privalome rūpintis tuo, ką valgys ir gers mūsų artimas, patsai mažiausias Kristaus ir mūsų brolis. Rytojaus diena priklauso ne mums, bet mūsų artimui, todėl rūpintis rytojaus diena yra iš tikro rūpintis savo artimo ateitimi. Mes turime imti artimo vargą ir jį nešti, kaip Kristus ėmė ir nešė mūsų vargą. Mes turime akmenis paversti duona, kad mažiausias brolis galėtų būti sotus, apdraustas, turįs žmogiškąją buveinę. O tai yra tokia svarbi pareiga, jog nuo jos vykdymo ar nevykdymo priklauso amžinasis mūsų likimas. Tai yra Kristaus Teisėjo nusistatymas duonos atžvilgiu.

     Tačiau duonos dialektika tuo dar nesibaigia. Nes ir duona kaip pareiga gali būti gundymas. Aprašydamas Kristaus gundymą dykumoje, Lukas sako, kad velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko - usque ad tempus - vadinasi, laikinai. Be abejo, velnias niekada negrįš prie Kristaus, esančio garbėje, tačiau jis grįžta prie Jo kaip besiskleidžiančio istorijoje. Grįžta prie Bažnyčios, prie viso pasaulio ir šį gundo ta pačia duona. Dykumoje velnias savo pasiūlą rėmė individualinio Kristaus alkiu, dabar jis savo viliones remia ištisų visuomenės sluoksnių alkiu. Duonos gundymas yra ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis. Čia yra gundomos ir valstybės, ir bendruomenės, ir galop pati Bažnyčia. Juk socialinių neteisybių yra visur. Tai pati akivaizdybė. Tačiau tokia pat akivaizdybė yra ir Kristaus Teisėjo pasmerkimas, jeigu šios neteisybės ir skurdo nešaliname. Geradarybė yra vienas iš pagrindinių Kristaus mokslo ir Bažnyčios veiklos principų. Bet kaip tik į šį principą ir atsiremia gundytojas, atskleisdamas duonos dialektikos gelmę.

Skaityti daugiau: DUONOS IR SOTUMO DIALEKTIKA

TURINYS NR. 4

Antanas Maceina.Duonos ir sotumo dialektika ........................ 141

Jevgenijus Jevtušenka.Restauratoriaus monologas .................... 143

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

P. Digrys[Antanas Patackas]. Religinis atgimimas mūsų laikais ...... 145

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

K.[Felicija Kasputytė]. Oskaro Milašiaus mistika ................... 150

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Vaidevutis[kun. Karolis Garuckas SJ]. Meilė nepavydi ............... 154

MŪSŲ PROBLEMOS

Leslis Vaterhedas.Irzlumas ir depresija [Parengė Alė Počiulpaitė] .. 155

ISTORIJOS PUSLAPIAI

S. Tautgina[Kazimieras Šapalas], 600 metų nuo
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties ..................... 159

[Kun. Stanislovas Dobrovolskis OFM Cap]. Iš kalinio laiškų ......... 165

ATGARSIAI

D. Paviniškis.Ateistų pažiūra į sąžinės laisvę ..................... 167

[Kun. Jonas Laurlūnas SJ]. Inteligentiškos vizijos ................. 170

Andrius Baltinis.Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai. 174

„Tiesos kelias". Nr. 4 ir 5 ........................................ 177

Mirė kun. Jonas Aleksa MIC ......................................... 178

NUKRYŽIUOTASIS. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T. 1)

ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.

KNYGŲ RECENZIJOS

ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.

(Čikaga, 1977. 245 p.)

     Turtėja literatūra apie įžymiuosius mūsų tautos vyrus. Dr. Juozas Girnius yra parašęs puikią monografiją „Pranas Dovydaitis“, prof. Juozas Eretas - „Kazys Pakštas“ ir „Stasys Šalkauskis“, Petras Maldeikis - „Kunigas Mykolas Krupavičius“, Andrius Baltinis - „Vyskupo Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“. 1977 m. išleista monografija apie arkivysk. Mečislovą Reinį yra vertingas šio sąrašo papildymas.

     Įvado žodyje Vytautas Bagdanavičius rašo, kad knyga yra parengta Lietuvoje, bet dėl suprantamų priežasčių jos autorius neskelbiamas ir ji galėjo pasirodyti tik svetur, Čikagoje. Veikale yra įterpta įvairių asmenų atsiminimų ir dokumentinių raštų. Knyga duoda ryškų vaizdą Vyskupo asmenybės, stovėjusios Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo centre. Tai buvo žymus, plataus masto veikėjas, ėjęs atsakingas pareigas Lietuvos politiniame ir bažnytiniame gyvenime, imponavęs savo dideliu išsimokslinimu, pareigos, valios ir principų žmogus, santykiuose su kitais nuoširdus, kuklus, nusižeminęs ir jautrus. Veikalo autorius rašo: Daugelio nuomone, arkivyskupas M. Reinys - ryškiausia žvaigždė po Dievo tarno Jurgio Matulevičiaus (p. 18).

Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.

Vincas Čepinskis apie mokslo krizę ir religiją

A. Ūžuolas[Antanas Patackas]

     Dabartinė spauda, įrodinėdama, kad mokslas nesiderina su religija, nesivaržo vieną ar kitą mokslininką pavadinti ateistu, nors jis toks ir nebuvo. Prie tokių mokslininkų priklauso žinomas fizikas ir chemikas Vincas Čepinskis, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir rektorius.

     Lietuviškoji tarybinė enciklopedija rašo, kad V. Čepinskis moksliniame darbe ir paskaitose laikėsi ateistinių pažiūrų (T. 2. 1977). O Ieva Dundulytė teigia, kad jis visą gyvenimą buvęs ateistas (Mokslas ir gyvenimas. 1968. Nr. 1). Tai nėra tiesa. Prof. V. Čepinskis straipsnyje „Mokslo krizė“ rašė:

     Šių dienų fizikos pasaulis labai neramus, pilnas griežtų prieštaravimų ir didelių neaiškumų. Todėl gal ir netenka stebėtis, kad kai kas iš mokslininkų, ypač iš didžiųjų astronomų, ima ieškoti dingusio pasaulio Kūrėjo, tačiau užmiršdami, kad Jis dingo ne kieno nors kito, o pačių astronomų pastangomis. Reikšminga, kad mechanistinės teorijos krizė paskatino šių dienų filosofus ir mokslininkus ieškotidvasinio prado. Vis dažniau ir dažniau tenka susidurti su nuomone, kad Visata turi ir materialinį, ir dvasinį aspektą (Židinys.1938. Nr. 8, p. 204). Pasirodo, kad psichiniai reiškiniai Visatoje nėra medžiaginių procesų epifenomenai [reiškinių priedai], bet pasižymi bent tokiu pat savarankiškumu kaip ir medžiaginiai procesai (Ten pat, p. 198).

Skaityti daugiau: Vincas Čepinskis apie mokslo krizę ir religiją

Filosofinis mąstymas veda prie Dievo

SPAUDOS APŽVALGA

[Kazimieras Šapalas]

     Prof. Antanas Maceina išleido naują veikalą „Filosofijos kilmė ir prasmė“. Jame autorius teigia, kad filosofinis mąstymas yra žmogaus kelias į Dievą. Anot autoriaus, pati filosofijos esmė liudijanti Dievo buvimą. Dievas atsiskleidžia ne kuriame nors pasaulio objekte ar pasaulio visumoje, o filosofavime kaip tam tikrame pažinimo būde. Filosofavimas savo esme yra interpretavimas, aiškinimas, kurio galutinis tikslas - atskleisti būtj. Interpretuoti gali ne daiktas, bet būtybė, o būtybė yra kūrinys. Jei būtybė yra kūrinys, tai pati jos sąvoka reikalauja Kūrėjo ir čia savaime atsiveria kelias Dievop, nes Dievas yra Būtis, o būtybė - Dievo-Būties kūrinys. Taigi filosofavimas yra kelias Dievop.

     Vis tiek iš kur filosofija būtų kilusi, - ar iš nuostabos, ar iš abejonės, ar kančios, - vis tiek kuriuo keliu ji prie Dievo eitų, - visada jos esmė pasiliks interpretacija ir būties atskleidimas. Ji bet kuriuo keliu Dievą pasiektų, jeigu iki galo eitų.

     Savo galimybe atskleisti Dievą filosofija išsiskiria iš visos žinijos. Nė vienas atskiras mokslas, nagrinėjantis savo atskirą, apibrėžtą objektą, nepajėgia būti nuoroda į transcendenciją, į Dievą. Tai padaryti pajėgia tik filosofinis mąstymas. Tuo filosofinis pažinimas ir pranoksta kitas žinijos sritis.

AR GALIMA TIESĄ PIRKTI MELU

A. Kėkštas [kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     Teatras yra savotiška šventovė: ten einame susitikti su tiesa, atsigaivinti dvasia. Bet kartais išeiname iš jo sužeista siela.

     Žiūrėjau Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Šalia visų šviesių momentų paliko karčių nuosėdų vysk. Ignaco Masalskio asmenybė. Jį tokį sukūrė autorius. Galimas daiktas, kad jis kaip dvasininkas ir nebuvo visai be priekaištų. Bet negi jau toks tamsus, kad būtų galima bjauroti? Juk žinome, kad jis Vilniuje 1775 m. įsteigė mokytojų seminariją. Tai buvo bene pirmoji tokia mokykla Lietuvoje. Jis siūlė panaikinti baudžiavą, kai kuriuose savo dvaruose baudžiauninkus padarė činšininkais - vadinasi, suteikė tam tikro savarankiškumo. Jis siekė, kad Lietuva atsipalaiduotų nuo lenkų, pavyzdžiui, stengėsi, kad bažnytiniuose reikaluose lietuviai būtų nepavaldūs lenkams (Gniezno vyskupui), o tiesiog priklausytų Romai. Jis steigė mokyklas prie parapinių bažnyčių. Kai kam (architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui) padėjo prasimušti į šviesą. Jo rūpesčiu turime Vilniaus katedrą, Verkių rūmus. Gal nesmagu skaityti, kad jis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose 1778 m. įvedė lenkiškus Suplikacijų giedojimus, bet tokia buvo laiko dvasia: juk lenkų kalba jau nuo 1697 m. oficialiai buvo vartojama Lietuvos valstybinėse įstaigose (1). Jis, kaip Edukacinės komisijos pirmininkas, kaltinamas išeikvojimu, tačiau žinoma, kad daug tų išeikvojimų padarė jo tarnautojai.

     Kai Lietuvos ir Lenkijos bendra valstybė ėmė ristis žemyn, jis ir kiti ieškojo būdų, kaip atsiskirti nuo Lenkijos. Šiuo tikslu užmezgė kalbą su rusais. 1791 05 03 lenkai paskelbė vienalytės Lenkijos konstituciją, kur Lietuva figūravo tik kaip jos provincija. Lietuvos senatoriai, tarp jų ir du vyskupai - vilniškis Ignacas Masalskis ir livoniškis Juozas Kasakauskas -nepasirašė šios konstitucijos. Abu vyskupai tapo tarsi opozicijos šiai lenkų klastai vadai. Kosciuškos sukilimo metu juos abu lenkai išsikvietė į Varšuvą ir pakorė... Kažin ar tinka mirusius prikelti iš kapo tik tam, kad jie būtų apspjaudyti... Ar garbinga matyti kitų tik neigiamybes ir nematyti jų šviesių bruožų? Autorius, be abejo, ieškojo asmens, kuris simbolizuotų ir įkūnytų valdžios idėją, bet ar šiam vaidmeniui būtinai reikėjo vyskupo Masalskio, šitaip nujuodinto?

     Kas į praeitį šaudo iš pistoleto, į tą ateitis šaudys iš patrankos (Rasulas Gamzatovas). Mūsų praeitis ir taip skaudi, kaip skaudus ir paties Masalskio likimas...

Skaityti daugiau: AR GALIMA TIESĄ PIRKTI MELU

KUR BLOGYBIŲ ŠAKNYS

MŪSŲ PROBLEMOS

K. Aušrys[kun. Lionginas Kunevičius]

     Mūsų visuomenę partija pavadino „išsivysčiusio, brandaus“ socializmo visuomene. Žmonių moralė, jų dorovinis tyrumas, dvasinis turiningumas labiausiai lemia tikrąjį visuomenės subrendimą. Ar šiuo esminiu požiūriu žvelgiant į mūsų visuomenę galima ją iš tikrųjų pavadinti brandžia, išsivysčiusia? Neturėdamas net išsamios ir tikslios statistikos (jos labai vengiama), o tik jausdamas kasdienį sąlytį su gyvenimu, kiekvienas sąžiningas visuomenės narys pasakys, kad ją brandžia, dvasiškai išsivysčiusia galima pavadinti tik sarkastine prasme. Visi, kurie atviromis akimis žiūri į tikrovę, mato, jog doroviniu atžvilgiu žengiame tik blogon pusėn. Šią negatyvią visuomenės raidą netiesiogiai turėjo patvirtinti ir TSKP CK nutarimai, ypač nukreipti kovai su alkoholizmu ir valstybės turto grobstymu, raginantys susirūpinti doroviniu visuomenės auklėjimu. Štai keletas duomenų, kurie atskleidžia labai didelį tarybinės visuomenės moralinį nuosmukį (nors daugiausia jie liečia mūsų respubliką, bet iš esmės būdingi visai Tarybų Sąjungai).

     Per 1930-1965 metus alkoholikų skaičius Tarybų Sąjungoje padidėjo daugiau kaip 50 kartų (Instrukcija tarnybiniam naudojimui). Lietuvoje tokia padėtis: 1913 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko vidutiniškai 1,62 1 degtinės; 1931 m. - tik 0,97 1, o 1934 m. - 0,72 litro. Palyginkime: vengrai 1932 m. išgėrė 0,33 1, danai - po 0,35 1, o italai - vos po 0,22 1 per metus (iš Mokesčių departamento leidinio). 1940 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko 0,8 1 degtinės, o dabar - net po 17 litrų (be alaus)! Šiais metais kiekvienam Lietuvos gyventojui užplanuota išgerti po 53 litrus alaus! Lietuvą išgerto alkoholio kiekiu pralenkia tik Švedija, bet Švedijoje tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje.

Skaityti daugiau: KUR BLOGYBIŲ ŠAKNYS

Subkategorijos