KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI

    Skaisti jaunystė tvirtai žygiavo,
    Galingu skrydžiu veržės į Dievą...
    Tiesa ir Meilė ją išvadavo,
    Meilė padėjo pažinti Tėvą...

    Deimantais žėri brangus jubiliejus!
    Bažnyčia švenčia dovaną brangiausią.
    Žmogus su Kristum - žmonių Atpirkėju -
    Viena Auka ir Kunigas Aukščiausiam!

         (Vynmedžio Šakelė. Deimantiniam Kunigystės Jubiliejui, 1984)

[Ada Urbonaitė]

KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS

     Juozas Šalčius gimė 1900 m. sausio 13 d. Stanaičių kaime, Garliavos parapijoje. Tėvai - pasiturintys ūkininkai, abudu pamaldūs, blaivūs. Ypač šviesus buvo tėvas, apsiskaitęs, sveiko praktiško proto žmogus, palaikė artimus santykius su kunigais ir kitais apsišvietusiais žmonėmis, tad kaimynai visais reikalais kreipdavosi į jį patarimų.

     Juozukas pradžios mokyklą baigė Garliavoje, o vidurinį mokslą - Kaune, prel. Konstantino Olšausko įsteigtos „Saulės“ draugijos Mokytojų kursuose ir gimnazijoje. Čia, kaip pasakoja jo bendramokslė mokytoja Barbora Keršulytė (dabar - 1988 - 95 m. amžiaus), Juozas pasižymėjo apsiskaitymu ir guviu protu. Kai mokytojai aiškindami naują dalyką užduodavo klasei kokį klausimą, jauniausio klasėje spindinčių akių berniuko ranka visada būdavo pakelta - atsakymą jis žinojo.

     Baigėsi Didysis karas, prasidėjo lietuvių tautinis sąjūdis už nepriklausomybę. Juozas Šalčius buvo bebaigiąs gimnaziją. Atgimimo idėjos buvo gyvos ir „Saulės“ gimnazijoje. Jos direktorius Pranas Dovydaitis buvo Lietuvių Tautos Tarybos narys. O su kokiu dvasios pakilimu mes visa tai išgyvenome! Mes kasdien eidavome į gimnaziją marškinius persijuosę tautinėmis juostelėmis, - mielai tuos laikus prisimindavo kun. Šalčius. Jis baigė ir Mokytojų kursus, tačiau beveik nemokytojavo. Jam suspindo kita žvaigždė - tapti kunigu. 1919 m. jis įstoja į Seinų kunigų seminariją. Tačiau netrukus Seinai buvo lenkų okupuoti, ir lietuviai klierikai ištremti į Lietuvą: susodinti į ilgus vežimus ir, ginkluotų kareivių lydimi, atvežti netoli Kalvarijos ir palikti.

Skaityti daugiau: KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS

LIETUVA-TAI IR NEGIMUSIŲJŲ ŽEMĖ

D.S.[Donatas Stakišaitis]

    Jaučiu, kad mano kūnas suspindo,
    paliestas šitos gyvybės pasaulio.
    Ir mano išdidumas trykšta iš šito amžino gyvybės pulso,
    kuris šoka mano kraujyje dabar
(Rabindranatas Tagorė).

    Kas lėmė Lietuvos ištvermę ir tvirtumą? Kas buvo lietuvių tikėjimo dvasios ir vilties puoselėtojas, skydas, saugojęs mūsų Tėvynę nuo visokių negandų?

    Istorija nedviprasmiškai atsakytų: Tėvynės galia - tai lietuvės motinos širdis. Iš jos trykšta ta dvasinės Lietuvos, tų idealų, kuriuos ji puoselėjo savo vaikams, versmė. Iš jos sklinda tautos dvasia, gyva tikėjime, papročiuose, tautosakoje.

    Motinos širdis šeimoje - tai mažas spinduliuojantis skaistumo centras, namų saulė. Šiaudais dengtoje bakūžėje gyveno skaisčios moralės dvasia, ir tai buvo rūmas, kuriame augo gausi šeima. Todėl toje ankštoje trobelėje pasibeldusi žinia, kad į šeimą ateis nauja gyvybė, kėlė ne paniką, o meilę, ir visų širdyse buvo palydima begalinio švelnumo jausmo - gražaus ir nepaaiškinamo kaip stebuklas.

    Ši dvasinė šiluma kilo ne iš baimės, bet dėl pagarbos paslapčiai. Tai buvo Meilė, garantuojanti ateinančių sielų turtingumą, tiesos šviesą, pasaulio grožio skambesį, jausmo tyrumą, tikrą ir pastovų džiaugsmą. Nemokytų prosenolių intuicija neabejojo, kad dvasinis tėvų tyrumas - brangiausia dovana, kurią jie gali duoti savo palikuonims. Kaip vienas kūnas buvo gyvųjų, mirusiųjų ir ateinančiųjų valia. Tai gyvoji Lietuva, josios dvasia!

    Iš kur tokia galia? Drąsiai galima pakartoti: iš nesuteptos motinystės. Tokia motina yra šeimos karalienė ir tik tokia motina, anot Juozo Grušo, daro stebuklus. Todėl lietuvė motina taip giliai įaugo į mūsų tautos kultūros atmintį kaip gyvybės skleidėja, tautos gyvastingumo versmė, dvasinio tautos tyrumo aureolė.

Skaityti daugiau: LIETUVA-TAI IR NEGIMUSIŲJŲ ŽEMĖ

NEIŠDUOKIME

Algirdas Patackas

 (Kalba Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime)

    Dar 1938-aisiais, kuriuos galime pavadinti paskutiniais Lietuvos Respublikos išorinio klestėjimo metais, filosofas Stasys Šalkauskis sielojosi, kad Lietuva praras iškovotą laisvę, jei ir toliau šitaip gyvens, jei dvasinis lietuvių tautos gyvenimas nebus gaivinamas gyvąja dvasia. Tačiau kvietimas jungtis į Gyvosios Dvasios sąjūdį labai nedaugelio buvo išgirstas, - jis liko balsas tyruose. Lietuvių inteligentija buržuazėjo, dvasininkija - klerikalėjo, o ponios karininkienės tautinį drabužį nugyveno iki saloninio. Tuo tarpu iš Rytų lediniais liežuviais jau šliaužė Sibiro ledynų šaltis, iš Vakarų grūmojo būsimojo Drang nach Osten aidas. Stasio Šalkauskio žodžiai buvo pranašiški: Lietuva laisvę prarado.

    Mes norime laisvę atgauti, tačiau ar nuo to pradedame, nuo ko reikėtų -vaduotis pirmiausia iš savo nuodėmių? Kitaip mūsų laisvės kova vis labiau kryps į nuogą politinę. Iš Sąjūdžio programų jau dingsta pažadai etines ir humanistines vertybes laikyti svarbiausiomis; vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Ši fizinė kova gresia nukreipti dėmesį nuo pagrindinio priešo - mūsų pačių dvasinio skurdo, nuo blogio mumyse -ir atsisukti prieš žmones - ateistus, okupantus, kitaminčius, kitataučius. Šioje kovoje vis labiau bus nenorima priešininką pakeisti, leisti jam išsigelbėti atgailos būdu, bet - nugalėti, paminti, kaip tai darė kryžiuočiai su mūsų protėviais. Mūsų laisvė tuomet virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiesiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka; kova dėl laisvės virs politine kova dėl valdžios.

    Ką gi daryti, kad šitaip neatsitiktų? Sena indoeuropiečių išmintis moko, kad yra trys varnos (arba kastos) - tai bramanai, kšatrijai ir vaišijai (dvasingieji, kariai-administratoriai ir valstiečiai). Geriausiu laikomas tas, kuris geriau atlieka savo priedermes - dharmą. Bet yra ir neturintys priedermės, atsakomybės, tai šūdrai - patarnautojai. Mūsų visuomenė didele dalimi yra šudrų visuomenė. Šudras - tai pats funkcionierius, aklai vykdantis svetimą valią ir nieko nenorintis žinoti, nejaučiantis atsakomybės. Nesant bramaniškojo idealo kšatrijai virsta despotais, vaišijai - išnaudotojais materialistais, o šūdrai atveda prie anarchijos, kurios aplinkui iki valiai, kurioje skęsta Lietuva.

Skaityti daugiau: NEIŠDUOKIME

ŽODIS PRIE VILNIAUS KATEDROS DURŲ

Kard. Vincentas Sladkevičius, MIC

Garbė Jėzui Kristui!

     Brangūs Broliai ir Seserys, mylimi Tautiečiai ir brangūs Svečiai!

     Marijos metais mūsų tauta patyrė ir išgyveno daug malonių ir dovanų. Šie nuostabūs ir džiugūs pasikeitimai, šiomis dienomis įvykę mūsų Tautos gyvenime, yra kaip Dievo malonės ir gailestingumo stebuklas mūsų Tautai.

     Dar vakar apie pietus, kai galvojau apie žodį, kurį turėsiu tarti Jums, planavau priminti nuoskaudas, kurias mes turime kęsti dėl to, kad mūsų Katedra uždaryta ir mums neprieinama; kad ji naudojama ne tiems tikslams, kam buvo pastatyta ir numatyta tikinčiųjų. Bet vakare, sužinojęs džiugiąją naujieną, kad mūsų Katedra sugrąžinta savo tikrajam tikslui ir kad mes turėsime galimybę stovėti čia, prie Katedros, ir kreiptis į Jus, tikėjimo ir meilės dvasia pakeitė mano nusiteikimą ir norą ne nuoskaudas priminti ir iškelti, ne prašyti, kad tos nuoskaudos dėl Katedros nebūtų toliau tęsiamos, bet padėkoti. Padėkoti pirmiausia tiems mūsų Tautos Broliams, kurie parodė tokią didžią politinę išmintį ir sugrąžino mums Katedrą kaip tik šios dienos, šios šventės išvakarėse. Mes savo padėką norime jungti su linkėjimu palaimos jums visiems, jūsų kilniems ir geriems sumanymams bei žygiams!

     Nuostabūs ir dideli pasikeitimai įvyko ir vyksta dabar mūsų tautos gyvenime. Dar iškilmingu būdu neįėjome į pačią Katedrą, dar stovime prie jos durų, bet tarsi pati Katedra atėjo pas mus. Nors mes pirmieji neįėjome, Katedra įėjo tarp mūsų. Ji kaip motina atsistojo tarp savo vaikų, kad skleistų išganingąją šilumą, kurios mes tiek dešimtmečių buvome reikalingi ir neturėjome laimės iš jos pasisemti.

     Taip, Katedra tarsi išėjo iš savęs ir praplėtė savo sienas. Mes ir visa mūsų šita aikštė yra mūsų Katedra tikroji\ Negana to, mūsų Katedra išsiplėtė iki visų mūsų Tautos pakraščių: nuo Latvijos iki Lenkijos, nuo Baltijos iki Baltarusijos... Čia mūsų Katedra tikroji - jūs, brangūs tikintieji, kurie mylite Dievą, kurie mylite tikėjimą, kurie branginate krikščioniškąsias bei dvasines vertybes ir jomis gyvenate!

Skaityti daugiau: ŽODIS PRIE VILNIAUS KATEDROS DURŲ

TURINYS NR. 23

Skiriamas kun. Juozui Šalčiui

Kard. Vincentas Sladkevičius, MIC. Žodis prie Vilniaus Katedros durų  1039

Algirdas Patackas. Neišduokime ...................................... 1041

D. S. [Donatas Stakišaitis]. Lietuva - tai ir negimusiųjų žemė ...... 1043

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI

[Ada Urbonaitė]. Kunigas Juozas Šalčius ............................. 1049

Kun. Juozo Šalčiaus darbų bibliografinė apžvalga .................... 1058

GYVENTI TIKĖJIMU

Kolomba Marmionas, OSB. Amžinoji laimė - regėti Dievą veidas į veidą  1063

LIETUVIŲ TAUTOS DORINĖ KULTŪRA

Stasys Yla. Kūčių prasmė ............................................ 1071

POEZIJOS PUSLAPIAI

A. E. Aušraitė [Aldona Puišytė]. Vėlinės. Rūpintojėliui.
Šventieji pėdsakai. Kryžkelės Smūtkeliui ............................ 1076

BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE ..................................... 1078

KOPLYTSTULPIS. (Virginijos Juciūnaitės piešinys. Savilaidos „Rūpintojėlio" Mr. 23 viršelis)

„PASAKYKITE TĖVAMS - AŠ NORIU GYVENTI"

SKAITYTOJAI ATSIUNTĖ

 (Šis atsitikimas paimtas iš panevėžietės grafikės Janinos Inčiurienės dienoraščio.

     Patikrinus metrikus, rasta: krikštijo kun. Juodelė, krikštamotė - J. Inčiurienė.)

     1971 m. sausis. Rytą atsikėliau labai nuvargusi: baisus sapnas trukdė nakties poilsį. Sapnavau einanti labai ilgu tuneliu. Buvo tamsu tamsu. Tamsa buvo klaiki. Tik kažkokia vidinė nuojauta sakė, kad reikia eiti tiesiai pirmyn. Ilga buvo ta kelionė. Staiga prie mano kojų lyg kažkas pasipynė. Pasilenkiau pažiūrėti ir paėmiau rankomis.

     Tamsoje suvokiau, jog tai labai mažas žmogutis, naujagimis. Persigandau. Tuo tarpu pradėjo labai smarkiai šviesėti. Iš aukštai nusileido rausva skraistelė. Ji apsupo tą vaikutį. Supratau laikanti moteriškos lyties kūdikį, mergytę.

     Ėmiau skubiai bėgti: jaučiau, kad kūdikiui reikia suteikti pagalbą. Aš bėgau, bet pati nežinau kur. Tuomet kūdikio galvutė ėmė labai sparčiai didėti ir pasidarė maždaug kaip septynerių metų vaiko, nors visas kūdikis buvo labai mažytis, - nė kiek nepadidėjo mano rankose. Aš uždusau klupdama ir vėl keldamasi. Bėgau su kūdikiu jau šviesoje, bet vis nežinodama kur. Bėgau vejama minties, kad reikia skubėti. Pribėgau pilką pastatą, kuriame nebuvo nei langų, nei durų. Pasibeldžiau į sieną, pasirodė žmogaus galva:

     - Ko čia baidaisi, ko trukdai tylą? - klausia.

     Aš rodau kūdikį ir prašau jam suteikti pagalbą, o žmogus pažvelgė į mane ir į kūdikį ir rimtai, sakyčiau, griežtai atsako:

     -    Jis turi tėvus! - (Atseit aš tokių nepriimu.)

Skaityti daugiau: „PASAKYKITE TĖVAMS - AŠ NORIU GYVENTI"

PASILIKUSIEMS

G. Saulius[Gintaras Pluščiauskas]

Nežinia nei kada, nei už ką, nei kodėl
Ant manosios lemties kažkas pažymėjo,
Vėl ateiti dabar ir gyventi rytoj,
Vėl šnekėti senąja lietuvių kalba,

Ir senolių apleistus kapus,
Šiaurės žemėse ardomus vėjo,
Ir tremties barakus, žemines
Aplankyti kas naktj sapne.

     Vėl važiuoti tenai vagone gyvuliniam,
     Vėl maitintis beskone ir šalta putra.
     Apšmeižtam, iškankintam, atskirtam nuo Tėvynės,
     Klausiant budeliui: zakliučionyj?,
     Atsakyti lakoniškai: ja.

Skaityti daugiau: PASILIKUSIEMS

POKARIO BERNELIŲ MIŠIOS

E. Aušraitė [Aldona Puišytė]

     Kas pašauks į Bernelių Mišias,
     Kas pašauks, kas pašauks?
     Tartum baltą leliją nešuos
     Atminimo šviesaus -

          Iš vaikystės... O gruodas tenai,
          Jis lyg žvirgždas aštrus;
          Angelams pėdas žeis kruvinai,
          Jei dar žemėj užtruks...

Trys Išminčiai Betliejun skubės.
Ves ryškus šviesulys...
O kažkas čia suklups prie duobės.
Driokstels šūviai keli...

Skaityti daugiau: POKARIO BERNELIŲ MIŠIOS

UŽPOLIARĖS KALINIO SVAJONĖ

     Mes iš Užpoliarės grįšim -
Tu, Kristau, sutiksi mus
Prie pirmo kryžiaus pakely:
Ten bus jau Lietuvos žemė,
Ten gražusis Marijos kraštas!

     Prakalbės tada Lurdas,
Aušros Vartai, Šiluva -
Prakalbės šventųjų relikvijos altoriuos...
Iš tabernakulio išeis gyvasis Kristus
Gydyti žaizdas.

     Pravirks tada ant kelio
Dulkėmis apneštas akmuo -
Su manim pravirks...
Ir kada stovėsiu prie gimtojo namelio,
Nedrįsiu durų pravert.

Skaityti daugiau: UŽPOLIARĖS KALINIO SVAJONĖ

LAIŠKAS IŠ LAGERIO

POEZIJOS PUSLAPIAI

J. Barisas

    Tu, motin, neraudok,
    Neverki, sese, savo brolio.

Per tūkstančius kilometrų
Savo ranką duok.

    Tarp širdžių nėra tolių!
    Mes gydyti jūsų balzamo,

Šventųjų Mišių aukos -
Ir ten nešiojam ramų
Gyvenimo džiaugsmą.

    Šachtų gelmėse, žemės darbuos,
    Statybose ir miškuos
    Mes su rožančium, kaip ir jūs,
    Sklaidėme giesmės aidus.

Skaityti daugiau: LAIŠKAS IŠ LAGERIO

O VIEŠPATIE, TU GALINGIAUSIAS

Vynmedžio Šakelė

O Viešpatie, Tu galingiausias,
Kai naikini kaltes didžiausias!
Atleidi prašančiam viską
Sūnaus Švenčiausiąja Auka.

     Tu sielą meilės spinduliais
     Neši vėl dieviškais keliais.

Tave tikiu, Tavim viliuosi
Ir Meilei dieviškai lenkiuosi,
Ir meilės ilgesiu tyliu
Su Motina tariu myliu!

     Su Dangumi ir už visus -
     Visi Tavy te viena bus.

(Irkis į gilumą.Rinktinė. 1921-1988)

IŠ TAVO VERSMIŲ GERSIU

Vynmedžio Šakelė

Iš Tavo versmių gersiu tyliai
Gyvybę Dievo amžiną,
Bet neišsemsiu meilės gylio,
Ko Dieviška širdis pilna.

     Tu pilnis amžinos Gyvybės,
     Tu Dievo gyvojo Sūnus!
     Ja - Meile dieviška, beribe -
     Prikėlęs gaivini visus.

Tu atėjai pas mus iš Tėvo
Kilniausia Dievo Dovana.
Savim mums duodi patį Dievą,
Jo laimę, Meilę amžiną.

Skaityti daugiau: IŠ TAVO VERSMIŲ GERSIU

Scholastika

     Gyvasis Dieve, sustiprink mūsų tikėjimą, kad esi su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Dažnai mes skubame šaltos vienatvės keliais ir nesustojame ties amžinąja Ugnimi sušildyti savo sielų, savo dienų, įprasminti savo darbų ir žingsnių. Vejamės prabėgančią laimę ir laikiną džiaugsmą, o kai jie praskrieja pro mus lengvučiais sparneliais - skaudžiai išgyvename nusivylimą, skausmą, netektį. Tada kartais iš savo žemumų pažvelgiam į Tave, tačiau Tu atrodai tolimas ir nesuprantamas -mes per daug paskendę savyje ir savo sielvartuose. Kartais įsiklausę išgirstam Tavo kvietimą, bet dažniausiai į jį neatsiliepiam. Tokie esame mes.

     O koks gi esi Tu, pasilikęs su mumis ir gyvas tarp mūsų kūnu ir siela?

     - Jei mes pažintume Tave, jei mes žinotume, kiek iš altoriaus sklinda jėgos ir stiprybės, - niekada neitume į savo darbus, nestotume į kovas, nepaprašę Tavo palaimos;

     - jei žinotume, kiek sklinda iš Tavęs atlaidumo, - mes galėtume prie Tavo Širdies priglusti kaip paklydę vaikai ir nedejuotume, nes Tu duotum ramybę ir taiką mūsų sieloms;

     -  jei žinotume, kiek Tavo rankose gerumo, - nebijotume gyvenimo kovų ir audrų: ateitume pas Tave, Tu mus pripildytum savo gerumo, o mes jį, kaip didžiausią šviesą, dalytume savo broliams;

Skaityti daugiau: Scholastika

Palaimintasis Jurgis Matulaitis

     Aukoju Tau, Viešpatie, mano Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad Tau ir Tavo Bažnyčiai dar daug galėčiau dirbti, vargti ir kentėti.

     Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai.

     Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane išvedei iš šio pasaulio, kur klaidžiojau, o gal ir kitus klaidinau, - tai vis neva iš uolumo. Tu, Viešpatie, atitaisyk.

     Už visas malones, kurias Tu man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus! Kaip gausiai dalini savo malones mums, nevertiems sutvėrimams!

     Dieve, mano Dieve, kaip saldu Tau tarnauti! Kas bus Tavo danguje, jei čia, ant žemės, tokiomis saldybėmis sielą pripildai. <...> Kad ne Tavo galybė, regis, numirtum iš tos meilės, iš tų saldybių. Viešpatie, koks nuostabus esi! <...> Norėčiau iki paskutinio kraujo lašelio pasiaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti, - ir gyvenimo, ir visko, - kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų...

(Užrašai, 1913. 1911 m.)

Šv. Teresė Avilietė

ADORACIJOS VALANDAI

     Tu, mano viltie, mano Tėve ir Kūrėjau, Tu mano tikrasis Viešpatie ir Broli! Bemąstant apie Tavo pasakytus žodžius: Mano džiaugsmas yra būti su žmonių vaikais (Pat 8, 31), mano siela prisipildo didelio džiaugsmo.

     O Dangaus ir Žemės Viešpatie, kaip tinka šie žodžiai apsaugoti kiekvienam nusidėjėliui nuo nusiminimo!

     Mano siela, apmąstyk tą didį Tėvo džiaugsmą ir didžią Tėvo meilę, -pažindama Sūnų, o Sūnaus - pažindama Tėvą bei apmąstydama tą liepsnojančią Meilę, kurios kupina su jais susijungia Šventoji Dvasia.

     Apmąstyk, jog nė vienas iš šių Asmenų negali atsiskirti nuo to pažinimo ir meilės, nes jie yra viena Būtybė! Šie dieviškieji Asmenys pažįsta, myli ir džiaugiasi vienas kitu. Tai kodėl, mano Dieve, Tau reikalinga dar mano meilė? Kodėl Tu jos nori, ką Tu iš jos turi?

     Būk pašlovintas, mano Dieve, būk garbinamas per amžius, nes Tavyje nėra pabaigos!

     Džiaukis, mano siela, jog yra meilė, kuri myli tavo Dievą taip, kaip Jis nusipelnė!Džiaukis, kad yra pažinimas, kuris pažįsta Jo gerumą ir Jo begalinę vertę! Dėkok, kad Jis atsiuntė į žemę turintį tokį pažinimą, - Jis yra Jo Vienatinis Sūnus!

Skaityti daugiau: Šv. Teresė Avilietė

LIETUVIŲ TAUTOS RELIGINIO JAUSMO STACIJOS

Pranas Antalkis[Mikalauskas]

Pirmoji stacija

Antanas Strazdas - Vidurnakčio spindulys

     Aš matau.Paveiksle - audringos jūros pakrantė. Stovi čia kunigas, iškėlęs abi rankas aukštyn. Pro niūrių debesų plyšį spindi vieniša žvaigždė. Jos atspindyje pažįstu Antano Strazdo veidą.

     Aš mąstau.Gyveno Antanas Strazdas baudžiavos naktyje. Tik motinos prie ratelio mokė vaikučius skaityti, o daraktoriai - rašyti. Lietuva neturėjo vadų, mokytojų, knygų, laikraščių.

     Antanas Strazdas mylėjo vargšus, neturėjo jokių turtų, nepalūžo, skelbdamas Evangeliją. Buvo visaip išjuokiamas, - net ir dabar nėra pakankamai įvertintas: buvo medingalvių, kurie stengėsi jį nudažyti kuo juodesnėmis spalvomis. Didžiausiose gyvenimo vėtrose jis neišdavė tikėjimo į Dievą, Trejybėje Vieną.

     Gyvieji žodžiai,palikti paties Antano Strazdo:

     Pulkim ant kelių, visi krikščionys,
     Didžiai ištroškę Jėzaus malonės,
     Su ašaromis Dievą maldaukim,
     Tą Mišių auką Jam atnašaukim...

     Vaisius.Niekur pasaulyje nėra kitos tokios giesmės, taip tiksliai ir nuoširdžiai išreiškiančios tautos valią bei dvasią. Stenkis, šių stacijų ap-mąstytojau, vis dažniau eiti bažnyčion, o prieš Sumą atsiklaupti giedančių lietuvių būryje. Tada suprasi, kas yra šventoji, amžinoji, nesunaikinamoji, nepavergtoji Lietuva. Pulkim ant kelių galima giedoti katakombose.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS RELIGINIO JAUSMO STACIJOS

LIETUVIS IR VIDINĖ ŠVIESA

LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA

A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]

     Vienas iš Vydūno laiškų skautams pavadintas „Budžiu“1. Budėti! Gilus ir slėpiningas žodis. Parimkime savo viduje ir paieškokime jame doros kultūros, lemiančios esminį lietuviškumą.

     Dorovingumo sąvoka aiški, tačiau ją glaustai apibrėžti sunku. Žmoguje reiškiasi įvairios galios: instinktai, polinkiai, troškimai, aistros, visokiausios mintys ir pan. Ir kiekviena jų stengiasi žmogų užvaldyti. Labai dažnai tos galios taip pavergia žmogų, kad žmoniškumui lieka labai mažai vietos ar net visai nelieka. Tada kalbama apie menką doroviškumą. Jeigu Žmoniškumas valdo pažmoniškumą [pažmoniškumas - Vydūno vartota sąvoka, reiškianti žmogaus vardo nevertas žmogaus apraiškas] - kalbama apie dorovingą asmenybę, apie aukštos vidinės kultūros žmogų.

1Vydūno laiškai skautams/Red. V. Mikūnas. Čikaga, 1978, p. 28.

     Būdama vidaus dalykas, dora sunkiai pastebima. Išoriškai vidinė kultūra pirmiausia pasireiškia santykiuose su kitais žmonėmis, su betarpiška žmogaus aplinka. Ryškus išorinės vidinės kultūros požymis yra santūrumas. Mūsų protėvių santūrumą ir taikingumą liudija ne tik ankstyvieji kronikininkai (Jordanas VI a., Vulfstanas IX a., Adomas Bremenietis XI a.), bet ir Petras Dusburgietis, vaizdavęs prūsus anaiptol ne šviesiomis spalvomis:

     Tačiau jie [prūsai] turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrukdė jiems garbinti savojo gyvojo Dievo ir apskritai jų nekliudė (Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V, 1985, p. 75).

Skaityti daugiau: LIETUVIS IR VIDINĖ ŠVIESA

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Barbara Albrecht

     Edita Štein - žydų prekybininko Zigfrido ir jo žmonos Augustos vienuoliktasis vaikas. Jos gyvenimo kelias prasideda per didžiausią žydų šventę -Jom Kipurą. Tai susitaikinimo šventė, kuri 1891 m. pasitaikė spalio 12-ąją -jos gimimo dieną. Tuomet šis sutapimas negalėjo būti laikomas kuo nors kitu kaip atsitiktinumu. Šios žydų maldos ir atgailos dienos turinys - atsilyginimas už asmenines bei visos tautos nuodėmes ir mirusiųjų prisiminimas -veikiau atrodo kaip Editos Štein pradžios ir pabaigos paslaptinga sankaba.

     Jom Kipuras prasideda ilgiausiomis ir reikšmingiausiomis vakarinėmis apeigomis. Žydai šią šventę švenčia maldos namuose, pilnuose degančių žvakių. Jie apsigaubę savo laidojimo marškomis. Per pamaldas, kurios trunka iki vėlyvos nakties, daromi asmeniniai pasižadėjimai, teikiami prašymai Dievui, kad Jis atleistų tai, ko per metus nesilaikyta ir kas neištesėta. Maldaujantis leitmotyvas visos Jom Kipuro šventės, kurią Edita dar po savo krikšto su savo senute motina kartu švęsdavo, skamba taip: Teranda atleidimą visa Izraelio bendruomenė! Būk pašlovintas, mūsų Dieve, amžinasis pasaulio Valdove, kuris leidai mums gyventi, kuris leidai mums ištverti, kuris mus į šiuos laikus įkurdinai!

     Po vigilijos pamaldų visą dieną tęsiasi maldos be pertrūkio, o kartu ir absoliutus pasninkas. Tai diena, kuri reikalauja konkretaus susitaikinimo su Dievu ir vienas su kitu, vidinis šturmavimas Dievo gailestingumo ir šlovinimas begalinės Jo didybės. Tų maldų kiekvienas žodis turi savo istoriją, kuri suvirpa kiekviename melodijos tone dar prieš mūsų akis apie kančias ir viltis, kuri gyva kiekviename žodyje ir tone, ta istorija, kuri yra tūkstantmečių istorija, mūsų apsunkusi širdis, mūsų visa viltis!

Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI

[Ada Urbonaitė]

     Gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos raj., Daugailių parapijos Madagaskaro vienkiemyje, pasiturinčių (32 ha žemės) ūkininkų gausioje 11-os vaikų šeimoje. Tėvas mirė jaunas, mažasis Mečiukas jo net neatsiminė. Motina mirė jam studijuojant Belgijoje, ir studentas Reinys nespėjo nei jos sergančios aplankyti, nei mirusios palaidoti.

     Kadangi Mečys jau pradinėse mokyklose (Antalieptės ir Mūrinės Ašmenos) buvo gabus, nuspręsta leisti jam mokytis gimnazijoje. Jis buvo nuvežtas į Rygą pas gimines ir ten gyveno visą laiką, kol mokėsi. 1901 m. Reinys įstoja į Vilniaus kunigų seminariją ir 1905 m. ją baigia. Seminarijoje kurį laiką buvo ligonių prižiūrėtoju. Jį mėgo klierikai. Kaip gabus, darbštus ir tvarkingas, seminariją baigęs, gavo stipendiją studijuoti Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia įgijo įvairiapusį išsilavinimą - išklausė mokymo kursus pas jau tuomet išgarsėjusius mūsų kultūros tyrinėtojus ir teologijos specialistus: hebrajų ir biblinę graikų kalbą - pas Kazimierą Jaunių, sociologiją -pas Jurgį Matulevičių, Šventojo Rašto įvadą - pas Aleksandrą Dambrauską-Adomą Jakštą, fundamentinę teologiją - pas Pranciškų Būčį, moralinę ir pastoracinę teologiją - pas Joną Mačiulį-Maironį, dogminę teologiją - pas vysk. J. Ciepliaką; pas kitus dėstytojus ir profesorius išklausė lotynų kalbos ir literatūros, filosofijos, egzegezės, kanonų teisės, bažnytinės istorijos kursus. Studijų akademijoje metu buvo įšventintas kunigu ir gavo teologijos kandidato (1907), o baigdamas akademiją - teologijos magistro laipsnį.

     1909 m. rudenį kunigas M. Reinys išvyko studijuoti į užsienį. Atvykęs į Belgiją įstojo į Filosofijos fakultetą prie Liuveno universiteto ir ten studijavo 1909-1912 metais. Čia M. Reinys gavo dar geresnį išsilavinimą. Filosofijos bakalauro laipsnį įgijo 1910 m., filosofijos licenciatą -1911 m. ir filosofijos daktaro disertaciją (tema Vladimiro Solovjovo dorovės pagrindai) apsigynė 1912 metais. Norėdamas užbaigti bendrąjį gamtos mokslų kursą, M. Reinys 1912 m. įstojo į Liuveno gamtos mokslų fakultetą ir ten dar papildomai išklausė botanikos, zoologijos bei citologijos kursus, o norėdamas papildyti apologetikos studijas, kitais metais įstojo į Strasbūro universiteto Teologijos fakultetą ir per metus išklausė religijos filosofiją (pas garsų prof. Langą, labai mokytą katalikiškos pasaulėžiūros apologetą), naujųjų laikų filosofijos istoriją, kultūros problemas. Nenuilstamu siekiu mokytis kun. dr. Reinys sustiprino ir praplėtė savo katalikiškas pažiūras.

Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS

ATEITININKŲ FEDERACIJOS ATKŪRIMO LIETUVOJE AKTAS

     Lietuvos sostinėje Vilniuje 1989 m. sausio 7 d. susirinkę ateitininkai sendraugiai, buvę ateitininkai studentai ir moksleiviai bei visuomenės atstovai po įvairiausių negandų ir išgyvenimų iškilmingai skelbia apie Ateitininkų federacijos atkūrimą Lietuvoje, iš naujo patvirtindami, kad Ateitininkų judėjimas ir savo kilme, ir uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent dvasinis, atgimimas, kuris remiasi tautiniu jos atgimimu ir savo ruožtu suteikia jam aukštesnę neprarandamą reikšmę. Todėl ateitininkas turi būti pasiryžęs tarnauti kartu Dievui ir Tėvynei, taip pat dėti visas pastangas realizuoti svarbiausią savo tikslą: Visa atnaujinti Kristuje.

     Kartu tvirtai pareiškiame, kad mūsų išeivija ir politiniai tremtiniai yra vienas bendras lietuvių tautos kūnas, o tarp jų veikiantys ateitininkai yra mūsų broliai ir sesės.

Skaityti daugiau: ATEITININKŲ FEDERACIJOS ATKŪRIMO LIETUVOJE AKTAS

VISA ATNAUJINTI KRISTUJE

     Visi, kuriuos man duoda Tėvas,
     ateis pas mane,
     ir ateinančio pas mane
     aš neatstumsiu
(Jn 6, 37).

Kun. Sigitas Tamkevičius, S J

     1988 11 04 iš kalėjimo ir Sibiro tremties grįžo į Tėvynę Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Sugrįžo nepalaužtas, pasiryžęs atiduoti visas jėgas už idėjos - Visa atnaujinti Kristuje - įgyvendinimą atgimstančioje Tėvynėje. Pateikiame Kunigo žodį, pasakytą Vilniaus Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje, atvykus tiesiog iš traukinio.

     Garbė Jėzui Kristui!

     Gruodžio 23-osios naktį, lydimas kareivių, vilkinių šunų, aš įsėdau į „stolypiną“. Paprašiau, kad Aušros Vartų Gailestingoji Dievo Motina palaimintų, ir išvažiavau į Uralą. Nuo to laiko prabėgo beveik šešeri metai, ir štai ši diena - kaip sapnas! Tada nebuvo galima nė pagalvoti, kad bus šitokia diena kaip ši: Tauta atgimus, Bažnyčioje daug vilčių, žmonių toks entuziazmas! Tada atrodė - viskas ledų sukaustyta.

     Ir jeigu šiandien mes daug kuo džiaugiamės, tai ačiū sakome Marijai! Kaip anuomet Galilėjos Kanoje Ji pirmoji pamatė, kad trūksta vyno, ir Jos prašymu - Sūnus padarė stebuklą! Ir šiais metais, Marijos metais, Motina pamatė, kad mūsų Tautai, Bažnyčiai, mums visiems daug ko trūksta, daug ko reikia.

     Reikia laisvai kvėpuoti!
     Reikia tiesos žodžio!
     Reikia meilės!
     Reikia blaivių širdžių!..

Skaityti daugiau: VISA ATNAUJINTI KRISTUJE

TURINYS NR. 24

Visa atnaujinti Kristuje

(ateitininkų šūkis)

Kun. Sigitas Tamkevičius. Visa atnaujinti Kristuje
(Žodis Aušros Vartų koplyčioje) .......................................... 1085

Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktas ......................... 1086

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI

[Ada Urbonaitė]. Arkivyskupas Mečislovas Reinys .......................... 1087

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Barbara Albrecht. Palaimintoji Edita Štein ............................... 1100

LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA

A. Kazimieraitis [Aleksandras Žarskus]. Lietuvis ir vidinė šviesa ........ 1105

Pranas Antalkis [ Mikalauskas]. Lietuvių tautos religinio jausmo stacijos  1109

ADORACIJOS VALANDAI

Šv. Teresė Avilietė ...................................................... 1119

Palaimintasis Jurgis Matulaitis .......................................... 1121

Scholastika .............................................................. 1121

Vynmedžio Šakelė. Iš Tavo versmių gersiu ................................. 1122

O Viešpatie, Tu galingiausias ............................................ 1123

POEZIJOS PUSLAPIAI

J. Barisas. Laiškas iš lagerio ........................................... 1123

Užpoliarės kalinio svajonė ............................................... 1124

E. Aušraitė [Aldona Puišytė]. Pokario Bernelių Mišios .................... 1125

G. Saulius [Gintaras Pluščiauskas]. Pasilikusiems ........................ 1125

SKAITYTOJAI ATSIUNTĖ

„Pasakykite tėvams - aš noriu gyventi" ................................... 1126

RŪPINTOJĖLIS. (Antano Rūgštelės piešinys. A. Ingelevičlaus repr.-Kn. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Kaunas, 1930)

KATALIKIŠKASIS MOTERŲ SĄJŪDIS LIETUVOJE

     1989 m. balandžio 15-16 d. suplaukė į Kauną moterų atstovės iš visos Lietuvėlės. Ir čia, dalyvaujant kard. Vincentui Sladkevičiui, Pasaulio lietuvių vyskupui Pauliui Baltakiui ir kitiems garbingiems svečiams, prasidėjo sambūrio Caritas steigiamasis suvažiavimas.

     Kad atliktų savo didžiuosius uždavinius, nubrėžtus Tautos atgimimui, Caritas savo veiklą remia dieviškais įstatymais ir Kristaus mokslu.

     Pirmiausia pradeda nuo savęs:

     Kilti ir kelti!
     Blogį nugalėti gerumu!
     Savo jėgas ir meilę skirti Tautos atgimimui.

     Prisiminkime tūkstančius invalidų, tūkstančius gyvenimo suluošintų sielų, tūkstančius praradusių atsakomybę, išsiskyrusių tėvų, tūkstančiusnemylimų ir apleistų vaikų, vienišus senelius, kalinius ir visus kitus, stipresnės ar silpnesnės valios žmones - štai visa Lietuva, kurią reikia apglėbti rūpesčiu ir prikelti tikram vertingam gyvenimui,- kalbėjo suvažiavimo dalyvė Olga Kazlienė. - Atgimkime kiekvienas ir kiekviena, ir mūsų vilčiai bus lemta išsipildyti.

     Trokštame laisvės, laikome ją aukščiausiu siekiu. Melas, pyktis, gobšumas griauna mūsų laisvę. Taigi atsispirkime melui - tiesa, pykčiui -meile, papuoštame Tėvynę nuoširdumu, - neatsilikime nė vienas, nes mūsų nedaug.

     Atgimkime ir kelkimės, apglėbkime rūpesčiu tuos, kurie paklydo gyvenimo kelyje ieškodami laimės, nes į šventumą esame pašaukti visi.

PO BALTU NUOMETU

LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA

A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]

     Motina...Kiek daug pasakantis, šviesiausiais prisiminimais spindintis šis žodis! Tai vienas švenčiausių mūsų žodžių. Užplūdęs materializmas nuvertino dvasines vertybes, nuvertino ir motinos, motinystės sąvokas. Ir šiandien, horizonte šmėkščiojant žmogaus ir tautos išsigimimo šmėklai, suvokiame, jog nebus ateities be deramos pagarbos motinai. Kaip pažadinti gyvastį nešančias motinystės versmes?

     Problemos ateina, kai dalykai nueina. Visu opumu šiandien iškyla būtinybė kalbėti apie tai, kas yra būties pagrindas, gyvenimo norma. Kas gi atsitiko su moterimi, kodėl pasigedome moteriškumo po to, kai moteris praėjusio šimtmečio pabaigoje pradėjo išsilaisvinimo [emancipacijos] sąjūdį? Kodėl moters emancipacija atsigręžė prieš ją pačią? Kodėl šiandien jau kyla antiemancipacijos judėjimas? Išgarbintoji moters emancipacija, lygios teisės - gerai ar blogai?

     Atsakymo į šiuos klausimus reikia ieškoti ne vienadieniuose lozunguose, bet atsigręžiant į santykį tarp lyčių iš esmės, kas ir yra senosios lietuviškosios doros kultūros pagrindas.

     Istorijoje mūsų kalba, išlikdama vien tik šeimos būrelyje, sukrovė ypatingus kalbos ir tautosakos lobius. Mūsų pasakas, dainas, patarles maitino ir gyvybę joms teikė šeimos gyvenimas. Jose visu grožiu atsispindilietuvių šeimos gyvenimas, su visu širdingumu, skausmais ir džiaugsmais. Šeimos gyvenime nuodugniau jaučiamos gyvybinės galios ir būties slėpiniai, todėl mūsų kalboje, seniausioje iš indoeuropietiškų kalbų, dar yra išlikusi žymi dalis senovės išminties mantros, kur atsispindi gyvenimo ir gyvybės gelmės. Šitos išminties nereikia toli ieškoti, ją turime čia pat, užkoduotą kasdieninėje kalboje, kurios žodžiuose tebegyvena toji šimtmečių išmintis. Lietuviškai sakome, kad bernelis veda, o mergelė išteka, teka. Todėl vedantis bernelis vadinamas vedžiu, o ištekanti mergelė -nuotaka, nuotakuole ar tiesiog tekuole. Rodos, menka iš pirmo žvilgsnio kalbos detalė, tačiau ji nusako lietuvišką savimonę dėl vyro ir moters pašaukimo skirtumų. Ką žmogus suvokia, jis išreiškia savo kalba. Sąmonės drumstėjimas iš karto pasireiškia ir kalboje, ir todėl, nebesuvokdami vyro ir moters skirtumų, jau gana dažnai sakome ženijasi. Panašiai yra ir su kitais mūsų kalbos turtais, nes žmogaus sąmonė ir kalba turi, ko gero, tą patj šaltinį.

Skaityti daugiau: PO BALTU NUOMETU

MOTERS IŠGYVENIMAS

TIKĖJIMO ŠVIESOJE

Antanas Maceina

     Kame glūdi šio naujo išgyvenimo esmė? Kuo reiškiasi šis naujas santykis su moterimi? Į tai kaip tik ir yra mums atsakęs šv. Pranciškus.

     Kartą prie Bevanjos jis ir vienas jo brolis, kuris jį lydėjo, buvo dviejų moterų - motinos ir dukters - pavalgydinti. Ta proga šventasis pasakė moterims keletą pamokymų. Kalbėdamas, kaip įprasta, nežiūrėjo joms į veidą, bet visą laiką buvo nuleidęs akis žemyn. Jiems iškeliavus, jį lydintis brolis tarė šventajam: „Kodėl tu nė sykio nepažvelgei į tą jauną maldingą mergaitę? Argi nepastebėjai, kaip ji tiesiog ryte rijo tavo žodžius?!“ Tada šv. Pranciškus atsakė: Kas gi gali drįsti žiūrėti į Kristaus sužadėtinę! (Joergensen, p. 396). Šiais žodžiais Asyžiaus šventasis kaip tik ir atskleidė, koks turi būti krikščioniškasis moters išgyvenimas vyro sieloje: ne baimė, ne bėgimas, ne žeminimas, bet šventa pagarba, kilusi iš moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenimo. Kiekviena moteris pačia savo prigimtimi ir vieta išganymo tvarkoje yra pažadėta Kristui. Kiekviena moteris yra ypatingai su Juo susieta -net jeigu ji būtų ir Marija Magdalena prieš savo atsivertimą. Savo santykiuose su moterimi krikščionis vyras visados ir visur yra Kristaus - ano tikrojo ir vienintelio Sužadėtinio - atstovas. Todėl savaime suprantama, kad šie santykiai turi būti skaistūs ir pilni didžios pagarbos. <...>

     Ne vienas nustebs patyręs, kad Šventasis Raštas turi vieną knygą, kurioje nėra Dievo vardo. Tai Giesmių giesmė. Jos turinį sudaro paprastutė ištikimos meilės istorija. Sulamitė, jauna, bet jau ištekėjusi moteris, bandų ganovė, smalsumo vedama pamėgina įsisėsti į pro šalį pravažiuojančio karaliaus Saliamono vežimą ir yra nuvežama į Jeruzalę, į rūmus, kad būtų viena iš valdovo meilužių, kurių Saliamonas savo laiku yra turėjęs net tris šimtus (plg. 2 Kar 11, 3). Vis dėlto ji, nors ir apsupta prabangos, nors ir gundoma karaliaus grožio, nepažeidžia ištikimybės pažado, bet visą laiką ilgisi savo mylimojo, kurio meilė ją gaivina labiau negu vynas (Gg 1, 2). Ji nuolat apie jį svajoja ir girdi dvasioje, kaip jis šaukia ją grįžti atgal į ganyklas, nes žiema jau praėjo, lietus nustojo, laukuose pasirodė gėlių, atėjo laikas dainuoti, krašte girdisi purplelio balsas (Gg 2, 11-12).

Skaityti daugiau: MOTERS IŠGYVENIMAS

MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS

Domė Petrutytė

 (Iš paskaitos)

     Marija Montesori gimė 1870 m. Kjarovale, Italijoje, Resildės Stopani ir Alessandro Montesorio šeimoje. Mirė 1952 metais Olandijoje, Nurdvijke. Ten ir palaidota Romos katalikų kapinėse.

     Marija iš savo motinos paveldėjo itin didelę užuojautą vargšams ir gyvenimo nuskriaustiesiems. Motina ją iš pat mažens mokė ruošos darbų, įvairių rankdarbių: siūti, adyti, megzti. Marija megzdavo neturtingiems vaikučiams pirštinaites, kojinaites. Motina ją skatino bendrauti su vargšų vaikais, domėtis nelaimės ištiktaisiais. Mokykloje buvo raiša mergaitė, kurią vaikai pašiepdavo ir skriausdavo. Marija tuojau su ja susidraugavo ir niekam neleisdavo jos skriausti. Iš kitų mokinių Marija išsiskirdavo ne tik savo geru elgesiu, bet ir nepaprastais gabumais. Tačiau niekuomet tuo nesididžiavo, visuomet stengdavosi kitiems padėti.

     Iš pat mažų dienų Marija žinojo, ko ji nori, ir atkakliai siekė savo užsibrėžto tikslo. Ne kartą jai teko laužti storus ledus, kurie tvirtai laikė sukaustę pažangą. Tais laikais vienintelė moteriai prieinama profesija buvo mokytojos. Marija griežtai atsisakė tapti mokytoja pareikšdama, kad ji studijuosianti tik architektūrą. Tačiau norint studijuoti architektūrą, reikėjo baigti realinę gimnaziją. O į ją buvo priimami tik berniukai. Tai buvo pirmoji didelė kliūtis, kuri, padedant Marijos tėvams, buvo nugalėta. Marija buvo priimta į gimnaziją ir ją baigė pirmąja mokine.

Skaityti daugiau: MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS

MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

Ona Matulaitytė-Keturkienė

     Žvelgiant į jos gyvenimą ir darbą, mane stebino tie gyvenimo ir darbo vingiai, kuriais, Viešpaties Rankos vedami, didieji žmonės ateina į savo tikrojo pašaukimo kelią ir nuveikia didžiulius darbus, reikšmingus Žmogui, Šeimai, Tautai, Bažnyčiai.

     Marija gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių apskr., Girkalnio par., savo tėvo dvarelyje Bakaičiuose. Tėvas Andrius Kuraitis ir motina Marija Perkauskaitė-Kuraitienė susilaukė 3 dukterų (Jadvyga, Stasė, Marija) ir vieno sūnaus (Viktoras). Jiems gyvenant Petrapilyje, dar mažutė - vos ketverių metukų Marija patyrė skaudų smūgį: ji neteko motinos. Visi vaikai liko su tėvu, o motina išėjo ir negrįžo. Mažoji Marytė labai sielojosi, verkė, liūdėjo, visus klausinėjo, kurgi mama, juk nesirgo, nemirė... Kaip giliai ji tai išgyveno, rodo jos keturmetės fotografija - veidelis liūdnas, susimąstęs. (Autobiografijoje Marija Varnienė absoliučiai nieko nemini apie savo motiną. Sekdama Kristaus mokslu, ji nepasmerkė motinos, nemetė į ją akmeniu, bet pagerbė motinystę visiška tyla.)

     Tėvą Marija itin brangino už jo tikėjimą ir patriotizmą. Jis ir savo vaikus taip išauklėjo. Kuraitis labai mylėjo Lietuvą ir troško matyti ją savarankišką. Jo namai Petrapilyje buvo tarsi lietuviškumo oazė, kur lietuviai studentai gaudavo materialinę ir dvasinę paramą. Čia jie laisvai galėjo kalbėtis, svarstyti Lietuvos ateitį, kelti nepriklausomybės idėją. Girdėdamos, su kokia pagarba ir ilgesiu jauni, pilni entuziazmo studentai analizuoja Lietuvos atgimimo klausimus, įsijungė į Lietuvos reikalus ir Kuraičio dukterys. Vasaros atostogų metu jos tėvo dvarelyje, su jo pritarimu ir pagalba, organizavo lietuvišką mokyklėlę vaikams ir suaugusiems jaunuoliams. Dieną mokydavo vaikus, o vakare - jaunuolius. Jie ir sekmadieniais bei šventadieniais, grįžę iš bažnyčios, užsukdavo į palėpę mokytis. Stasė ir Marija juos mokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti lietuviškai. Žiemą jos susirašinėdavo su pušyniškiais, norėdamos palaikyti ir gerinti jų įgūdžius rašyti ir skaityti. Pas piemenukus jos eidavo net į ganyklas ir čia viena ganydavo, kita mokydavo. Ganyti joms abiem labiau patikdavo negu mokyti. Kartais pamokydavo ir įdomių žaidimų.

Skaityti daugiau: MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Dr. Barbara Albrecht

 (Tęsinys. Pradžia Nr. 24)

     Dirbančios moters misija. Nors nuo pat krikšto dienos Editos Štein vidinis troškimas krypo link Karmelio, tapusio jos dvasine tėvyne, bet ji pasekė savo bičiulių ir kunigų, Švindo-Špėjerio generalinio vikaro, t. Eriko Pšivaros SJ ir Beirono vyriausiojo abato Valcerio OSB, patarimu. Jie visi jai patarė savo didelius dvasinius gabumus atiduoti Bažnyčios tarnybai pasaulyje. Taip jie pirmiausia dvasiškai, o paskui ir faktiškai išjudino ją iš jos 1922-1931 m. beveik vienuoliško atsiskyrimo, kai ji dirbo vokiečių kalbos ir istorijos mokytoja licėjuje ir dominikonių mokytojų seminarijoje Špėjeryje. Tėvas Pšivara pritraukė Editą Štein prie vertimo kardinolo Niumeno laiškų ir dienoraščių iš jo gyvenimo Anglijoje metų ir paskatino ją pirmą kartą išversti į vokiečių kalbą Tomo Akviniečio Quaestiones disputatae de veritatae. Tuo Edita ne tik giliau įaugo į katalikiškąjį dvasinį pasaulį, bet ir mėgino savo pačios kritišku objektyvumu, o kita vertus, savo gebėjimu įsijausti - nutiesti tiltus tarp teologijos ir filosofijos, mąstymo ir tikėjimo, tarp vakarietiškos filosofinės tradicijos ir to meto modernaus fenomenologinio mąstymo - gyvai suėjus į kontaktą su praeities dvasiomis.

     1928 m. Edita laiške rašo:

     Kad mokslą galima laikyti tarnavimu Dievui, man paaiškėjo tik iš šv. Tomo; <...> tik atsižvelgdama į tai, aš galėjau vėl rimtai kibti į mokslinį darbą. Prieš pat mano konversiją ir ilgai po jos aš maniau, kad gyventi religinį gyvenimą reiškia atsisakyti visko, kas žemiška, tai gyventi vien mintimi apie dieviškus dalykus. Pamažu išmokau suprasti, kad šiame pasaulyje iš mūsų reikalaujama kitko ir kad stebėdamas gyvenimą neturi nutraukti ryšių su pasauliu. Aš net įsitikinusi, kad kuo giliau būsi įaugęs į Dievą, tuo labiau ta prasme turi „išeiti iš savęs", t. y. įeiti į pasaulį, kad įneštum į jį dievišką gyvenimą.

Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

ŠIMONYS

STEBUKLINGOS MARIJOS ŠVENTOVĖS

[Ada Urbonaitė]

    Šįkart mintimis apsilankykime Šimonių (Kupiškio raj.) bažnytėlėje, apipintoje legendomis ir meile Švenčiausiai Dievo Motinai Marijai, kur, pasak padavimo, Ji iš dangaus apsilankė pačiame Lietuvos krikščionybės rytmetyje. Šiandieninio Šimonių bažnytkaimio vietoje XV a. ošė Šventasis Šilas: pagonybės laikais ši vieta buvo laikoma šventa. Netoli šio gražaus pušyno gyveno Šilainių vadinamas ūkininkas su šeima.

    Padavimas pasakoja, kad 1446 m. Šilainio šeima Šventajame Šile patiria nepaprastą įvykį. Vieną dieną trys Šilainio vaikai - Bernardas (14 m.), Margarita (12 m.) ir Jurgiukas (8 m.) išėjo į mišką grybauti. Miške jie pasiklydo ir klaidžiojo ilgas valandas, nesurasdami kelio namo. Atėjus vakaro sutemai, jie išsigandę pradėjo verkti ir kartu karštai melstis, šaukdamiesi dangaus pagalbos. Melsdamiesi eina mišku ir pro medžius pamato prošvaistę. Apsidžiaugia manydami, jog tai miško pakraštys, ir bėga link šviesos. Staiga virš vienos plačios pušies pamato nepaprastai spindinčią gražią Ponią. Vaikai išsigąsta, bet Ponia maloniai į juos kreipiasi:

    -    Nebijokite, vaikeliai, ši vieta amžinai pasiliks šventa. Pasakykite visiems, kad šioje vietoje pastatytų maldos namus.

    Vaikai nusiramina ir įsidrąsinę paklausia:

    -    Pasakyk, Ponia, kas esi, kaip vadiniesi?

    Pasigirsta atsakymas:

    -    Aš esu Gailestingumo Motina.

Skaityti daugiau: ŠIMONYS

KELK, MARIJA

Vynmedžio Šakelė

Kelk, Marija, jaunas sielas
Prie Aukščiausiojo Širdies!
Puošk dorybėm Dievui mielas, -
Į Tave tepanašės!

    Argi Viešpats atsakytų,
    Ko, Kilniausioji, meldi, -
    Kad jaunystės skaistų rytą
    Visi būtų Jo Širdy!

Čia buveinė tyrų sielų!
Joms čia gera ir džiugu.
Kristus - mūsų Brolis mielas -
Meilės Dievas - mūs dangus!

TU ATEINI PAVASARIU

Vynmedžio Šakelė

Tu ateini pavasariu,
Marija, nuostabiai graži!
Mums šluostai skausmo ašaras, -
Tu Dievą meilėj mums neši.

    Tu Moteris apsupta Saulės,
    Tavyje Dievas - Jame Tu.
    Neši Tu dievišką pasaulį
    Ir laimę Dievo išrinktų.

Skaityti daugiau: TU ATEINI PAVASARIU

MARIJA, ŠTAI KŪDIKIAI BĖGAM

Vynmedžio Šakelė

Marija, štai kūdikiai bėgam
Prie Tavo meilingos Širdies,
Mes tikim - mažyčiai, bejėgiai, -
Mums Motina Meilės padės.

    Padėk mums, šventa Motinėle,
    Tikėt ir mylėti kaip Tu.
    Tau kūdikio mėtyti gėles,
    Giedoti su meile vaikų.

Marija, prie Jėzaus mes eisim
Per Motinos Širdį tiktai.
Tu niekad mažų neapleisi, -
Kol Jėzus priglaus amžinai.

MARIJĄ MYLĖTI

Vynmedžio Šakelė

Mariją mylėti vien trokšta širdis,
Skausmuose ir laimėj tarnauti Jai vis.
Širdis mano dega dangaus ugnimi,
Vien meilėj Marijos ji ilsis rami.

    O Motina Meilės, Marija graži,
    Širdin mano Dievo mane Tu neši,
    Per ašarų klonį erškėčių keliais,
    Apsupusi meilės skaisčiais spinduliais.

Skaityti daugiau: MARIJĄ MYLĖTI

ŠVENČIAUSIAJAI MOTINAI (Kalinių gegužinė giesmė)

Vynmedžio Šakelė

Marija, Motina brangioji,
Valdove žemės ir dangaus,
Visatos grožį Tau aukojam
Su meile dieviško Sūnaus.

     Tau žydi sodai mūs Tėvynės,
     Žaliuoja pievos ir miškai.
     Paukšteliai čiulba sutartines,
     Kvapais Tau smilko jazminai.

Ir mes Tau giedam, o Marija,
Nors kūnu vystam rūsyje,
Kančiomis sielos mūs atgyja,
Laimingos džiaugias Tavyje.

Skaityti daugiau: ŠVENČIAUSIAJAI MOTINAI (Kalinių gegužinė giesmė)

SVEIKA, MARIJA

Vynmedžio Šakelė

    Sveika, Marija, pilna malonės, -
   
Angelas taria, kartoja žmonės!
    Sveika, Marija, - žvaigždės Tau spindi;
    Sveika, Marija, - varpai Tau dindi...

Sveika, Marija, -virpa Tau sielos;
Sveika, Marija, - nurimsta gėlos.
Sveika, Marija, - Tau dega širdys! -
Sveika, Marija, - Dangus mus girdi.

Skaityti daugiau: SVEIKA, MARIJA

TU VIENAS ČIA

Vynmedžio Šakelė

     Tu vienas čia... o kaip tylu,
Nors legionai angelų
Tau lenkias, garbina tyliai...
     Tu vienas čia, ir Tau ilgu -
     Tu lauki nuodėmės vergų...
     Galybių Viešpats - Kalinys,
     Menkoj lūšnelėj slepias
     Jis Ir laukia merdinčių širdžių, -
     Jis laukia - meilės spindulys
     Žaizdų kam ugnį užgesys...
     Tu vienas čia... ir taip tylu
     Daugiau nebegirdėt balsų...
     Tu Vienas lauki čia tyliai
     Kas Meilės Vergą aplankys,

Skaityti daugiau: TU VIENAS ČIA

EUCHARISTINIS KRISTUS

ADORACIJOS VALANDAI

Gertrūda Šinlė(trapistė)

     Viešpatie, Tu esi centre ir visa, kas yra aplink Tave, sudaro tarsi monstranciją. Niekas negali užimti Tavo vietos, tik Tu gali centre būti -mano širdies centre, žmonijos centre, kūrinijos centre.

     Tavo buvimas šiame Meilės Sakramente visoms būtybėms nurodo tikrąją vietą: jos supa Tave - vienos arčiau, kitos labiau nutolusios - pagal tai, kaip jos geba mylėti ir kaip jos iš tikrųjų myli. Jos yra tam, kad Tave rodytų, Tave apsuptų, kad Tu jas patrauktum. Tu esi centre ir viskam skleidi savo tobulinantį poveikį.

     Tu esi pas mus, Tu nori pas mus būti, - todėl šis Sakramentas yra tyli mūsų laimė. Laimė, kad esi pas mus, kad mus myli ir pažįsti, kad nori būti pas mus; kad mes taip labai Tau rūpime; kad mes galime būti su Tavimi, kaip buvo kadaise Tavo mokiniai. Viešpatie, tai žinoti jau pakanka, kad pradėtume po truputį suprasti šį Sakramentą - meilės ir artumo paslaptį. Jei mes ateiname pas Tave tiesiog pabūti, - vadinasi, išgirdome Tavo kvietimą. Tu esi pas mus, ir mes privalome mokytis būti pas Tave.

     Šiame Sakramente Tu esi toks, kokį Tave galėjo išvysti Marija Magdalietė Velykų rytą. Toks spindintis, atsimainęs, džiaugsmingas. Tu pasirengęs mums apsireikšti, jei tik mūsų širdys pasirengusios Tave priimti.

     Mes žvelgiame į Ostiją ir regime Tave: Tavo didybę, Tavo liepsnojančią Širdį, kuri visus patraukia prie savęs... Šis Velykų rytas niekada nesibaigia, bet visuomet išaušta iš naujo.

Skaityti daugiau: EUCHARISTINIS KRISTUS

KOMUNIJOS DOVANA

Kun. Romualdas Dulskis

     Pernai žvelgėme į Mariją, mokydamiesi gyventi su Ja, kad mūsų sielose per malonę galėtų gimti Jėzus Kristus. Šiemet mūsų žvilgsnis krypsta į Eucharistiją. Dievas panorėjo būti tarp mūsų, kad galėtų būti ir mumyse. Viešpats nepanoro likti antgamtyje, bet Jam patiko nužengti į šį fizinį pasaulį ir slypėti po fiziniais duonos ir vyno pavidalais.

     Kadaise vienas filosofas pasakė: Niekas, kas žmogiška, man nėra svetima. Bet kas yra tikrai žmogiška? Kas priklauso žmogaus esmei, o kas ne? Kas daro žmogų žmogišką, o kas jį nužmogina? Daug mąstytojų apie tai svarstė ir ginčijosi, ir iki šiol žmonija nebūtų radusi atsakymo į šį svarbų klausimą. Todėl pats Dievas davė atsakymą. Dievo Sūnus tapo Žmogumi: Jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Kristus -tikras Dievas ir kartu tikras Žmogus. Įsikūnydamas Jis tapo tobulu žmogaus pavyzdžiu: Jame mes matome, koks turi būti žmogus.

     Šv. Bazilijus sako: Žmogus - tai būtybė, kuriai liepta tapti Dievu. Tačiau žmonės, įsispoksoję į šio pasaulio daiktus, žavisi jų grožiu, nepastebėdami savo sielos grožio ir didybės. Todėl Bažnyčia visais laikais stengėsi atitraukti žmogaus širdį nuo apgaulingo žavėjimosi pasauliu ir nukreipti jo žvilgsnį į dieviškąją sritį.

Skaityti daugiau: KOMUNIJOS DOVANA

LIETUVOS GANYTOJŲ ŽODIS 1989 m. VELYKOMS

EUCHARISTINIAI METAI

     <...> Kyla klausimas: kur mes galime susitikti su gyvuoju Kristumi? Kur yra toji vieta, kur mūsų Išganytojas teikia šviesos ir jėgos, kur yra tas švyturys, iš kurio į visą pasaulį liejasi Kristaus šviesa? Tą švyturį mums nurodo genialusis dailininkas Rafaelis viename savo paveiksle. Ten vaizduojama monstrancija su balta ostija, iš kurios į visą pasaulį, visą kūriniją sklinda nuostabios šviesos spinduliai. Mūsų bažnyčių altoriuose Švč. Sakramente gyvena gyvasis ir dieviškąjį gyvenimą mūsų sielose gaivinantis Viešpats, kuris visiems skelbia: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Čia, šv. Mišiose, Jis aukojasi už mus ir visą pasaulį. Čia, Švenčiausiame Sakramente, Jis yra mums gyvenimo duona, mūsų tikroji šviesa n gyvybė, mūsų džiaugsmas ir amžinojo gyvenimo viltis.

     Jėzus apie save kalbėjo: Aš esu gyvybės Duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų (Jn 6, 48-50). Mes, jūsų vyskupai ir ganytojai, šiuos metus esame paskelbę Eucharistiniais metais ir norime, kad jūs savo sielas dažniau pamaitintumėte Kristaus paliktąja Eucharistijos mana. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II šių metų pradžioje paskelbė svarbių dokumentų, kuriais kviečia katalikus pasauliečius su didesniu entuziazmu padėti Bažnyčiai, kuri rengiasi apaštalavimo darbui naujame tūkstantmetyje. Padėkime pagal turimas galimybes, pagal savo sugebėjimus, bet padėkime iš visos širdies. Didesniais ar mažesniais žingsniais eikime visi talkininkauti Bažnyčiai, vykdančiai savo misiją. Tegul prie šio darbo mus paskatina žinomo šių laikų krikščionies Liuterio Kingo žodžiai:

     Jei negali būti medis ant kalno, būk krūmas slėnyje, būk puikiausias krūmas plačioje apylinkėje! Jei negali būti saulė, būk žvaigždė! Jei negali būti vieškelis, būk takas! Būk kas esi, bet būk visas, su visišku pasiaukojimu!

Skaityti daugiau: LIETUVOS GANYTOJŲ ŽODIS 1989 m. VELYKOMS

LAIŠKAI ŽMONAI

Gen. Vincas Žilius

1954. VII. 2

Mano mylima Miliute,

    <...> Senovės graikų dainius Homeras meniškai apdainavo garsaus vado ir jūreivio Odisėjo gyvenimą ir keliones. Tas Odisėjas, palikęs jauną žmoną Penelopę, išplaukė jūromis į tolimą kelionę, kurioje užtruko 10 metų. Penelopė 10 metų laukė savo Odisėjo, atmesdama daugybės jaunikių piršimąsi, ir liko jam ištikima. Dainius jaudinamai pavaizdavo Penelopės kančias ir išgyvenimus...

    Tačiau jei aš būčiau dainius ir gebėčiau apdainuoti Tavo, Miliute, gyvenimo epopėją, tai anie Penelopės vargai ir kančia visiškai nublanktų prieš Tavo kančias ir vargus.

    Prieš 13 metų Tavo Vincas, pašalinės svetimos jėgos priverstas, paliko Tave pačiame žydėjime vieną su keturiais mažais vaikeliais Apvaizdos ir likimo valiai. Karo audra nuleido tarp mūsų geležinę uždangą, ir visi ryšiai tarp mūsų nutrūko. Aš, atsidūręs lageriuose, sunkiai grūmiausi su badu ir mirtimi. Tu likai Lietuvoje viena su keturiais mažais vaikais ir buvai karo audros blaškoma iš vienos vietos į kitą. Kentėjai su vaikais vargą, skurdą ir badą. Buvo momentų, kai vaikams prašant valgyti Tu neturėjai ką jiems paduoti; kad juos nuramintum, susisodinusi kalbėdavai su jais rožančių, kol jie užmigdavo...

Skaityti daugiau: LAIŠKAI ŽMONAI

Subkategorijos