Partizanai: istorija ir dabartis

DR. VARDYS WAS A VERY DISTINCTIVE PROFESSOR

Nathalie Gagnere
Graduate student 
University of Oklahoma

The way I remember, Dr. Vardys was a professor with a very distinctive European style: he was rather formal, and quite strict in the classroom. He seemed to have high standards for his students to achieve. When a student would perform poorly, he would gently but forcefully say: "Come and see me after the class, we need to talk". In a way, he was a quiet man, but always thoughtful. Dr. Vardys was also very generous and caring: when I first arrived to Norman and could not get paid as a research assistant because of problems with my visa, Dr. Vardys was one of a few persons who actually offered to help me materially. He told me: ,,We don't want you to starve". He also had a good (and very European) sense of humour.

Skaityti daugiau: DR. VARDYS WAS A VERY DISTINCTIVE PROFESSOR

PRARASTOS PROGOS NEGRĮŽTA

Vytauto Vardžio 1993.VI.20 Detroite skaityta paskaita buvo išleista atskiru leidiniu ir Lietuvoje. Išleido ĮLF Lietuvos filialas.

Prieš keletą metų, kalbėdamasis su vienu labai aktyviu lietuvių veikėju išeivijoje, kuris save laikė svarbiu politiku, siūliau jam savo darbe naudotis mūsų JAV universitetuose dirbančių politinių mokslų specialistų patarimais. Bet jis man labai tvirtai atšovė, sakydamas, kad jam politinių mokslų specialistų nereikia, nes ,,geram politikui reikia tik sveiko proto, kurio aš pakankamai turiu". Tai buvo gana siauro žmogaus nuomonė, bet, deja, tokių žmonių mūsų tarpe buvo, ir yra ir dabar. Tokie „sveiko proto" pilni mūsų išeivijos „politikai" nesugebėjo nei nenorėjo suprasti bei įvertinti tokių žmonių, kaip Vytautas Vardys. Nesugebėjo jo mintimis bei patarimais pasinaudoti ir beatgimstančios Lietuvos politikai nei Sąjūdžio klestėjimo metais, nei dabartiniu LDDP valdymo laiku. O Lietuvai politinių mokslų specialistų trūko ir tebetrūksta.

Skaityti daugiau: PRARASTOS PROGOS NEGRĮŽTA

VARDŽIO PALIKIMAS — ŠIŲ DIENŲ VISUOMENININKAI

Pokarinėje Vokietijoje lietuvių pabėgėlių dalis buvo susispietusi mažo Bavarijos miestelio Eichstaetto apylinkėse. Čia juos traukė 1944 m. vasarą iš Lietuvos persikėlusi visa Kauno kunigų seminarija su rektoriumi L. Tulaba. Klierikų giminės, draugai ir pažįstami norėjo būti arčiau vieni kitų ir čia sulaukti karo pabaigos. Karui pasibaigus ir amerikiečių kariuomenei užėmus Bavariją, visi užsieniečiai buvo patalpinti gretimame Rebdorfo lageryje. Ten susidarė ir gerokas būrys lietuvių.

Vienas iš seminarijos klierikų buvo Vytautas Vardys (Žvirzdys), kartu su seminarija pasitraukęs iš Lietuvos. Rebdorfo lageryje tuo metu atsirado ir Vytauto motina su antruoju sūnumi Broniu. 1945 m. vasarą nemaža grupė klierikų iš seminarijos išstojo ir persikėlė į šį lietuvių lagerį. Tą pačią vasarą, rektoriui Tulabai pradėjus, susiorganizavo ir pati pirmoji lietuvių gimnazija šiapus geležinės uždangos. Vytautas Vardys taip pat išstojo iš seminarijos ir įsiregistravo Rebdorfo stovykloje, tačiau čia nuolatos negyveno: studijavo filosofiją Tuebingeno universitete, o stovykloje pasirodydavo tik atostogų metu. Jo brolis Bromus lankė gimnaziją. Jis buvo visiškai kitoks negu Vytautas: Vytautas buvo intelektualinis-pedagoginis žmogus, o Bronius buvo grynas sportininkas ir pasaulėžiūriniais klausimais sau galvos nekvaršino.

Skaityti daugiau: VARDŽIO PALIKIMAS — ŠIŲ DIENŲ VISUOMENININKAI

JIS ĮDIEGĖ ŠIRDYSE MEILĘ IDEALAMS

Retai gyvenime pasitaiko progos savoje bendruomenėje idėjiškai paveikti ištisą kartą jaunų žmonių, o tokią situaciją suvokti ir ją realizuoti —    tai dar retesnis reiškinys. Ir todėl Vytautas S. Vardys yra tikrai svarbi ir gilios pagarbos verta asmenybė pokarinės išeivijos lietuvių krikščioniškai jaunuomenei.

Dr. Vytautas Vygantas, dr. Petras Kisielius ir dr. Antanas Razma po laidotuvių V. Vardžio kambary.

Po II pasaulinio karo išeivijon (tada tremtin) patekę lietuviai, laikinai susibūrę i „dypukų” stovyklas, bandė atnaujinti įvairiausias lietuviško gyvenimo išraiškas. Ir taip išdygo įvairiausios socialinės jungtys — nuo geležinkeliečių klubų iki tauragiškių grupių. Ieškota būdų, kaip prasmingai praleisti tą laikinąjį tremties laikotarpį. Toj judrioj lietuviškoj visuomenėj buvo ir daug mokyklinio jaunimo. Sukurta mokyklinė sistema juos apjungė, tačiau stovyklinis gyvenimas sukūrė daugiau laisvalaikio negu progų jį prasmingai išnaudoti. į šią tuštumos areną įžengia iškalbus, tvirtų įsitikinimų, krikščioniškų idealų meile degantis žemaičių kilimo jaunuolis. Tapęs Moksleivių ateitininkų sąjungos Centro valdybos pirmininku, jis uoliai ėmėsi organizacinio darbo suburti gimnazistus visose Vak. Vokietijoje esančiose lietuvių tremtinių stovyklose. Kaip grybai po lietaus išdygo naujos organizacinės jungtys — moksleivių ateitininkų kuopos. 

Skaityti daugiau: JIS ĮDIEGĖ ŠIRDYSE MEILĘ IDEALAMS

JIS BUVO MUMS DIDELIS AUTORITETAS

Su Vytautu Vardžiu (tuomet dar Žvirzdžiu) susipažinau pokario Vokietijoje apie 1947-sius metus. Sąlygas pažinčiai suteikė pabėgėliu stovyklose atgaivinta ateitininkų veikla. Vytautas tuo metu jau buvo mokslus įpusėjęs studentas, pirmininkavo Moksleivių ateitininkų centro valdybai, na o aš tik ką įstojęs į ateitininkų organizaciją ketvirtos klasės gimnazistas. Mus skyrė išeito mokslo ir beveik dešimties metų amžiaus tarpas, tad apie artimesnę bičiulystę negalėjo būti nė kalbos. Vytautas mums buvo didelis autoritetas. Jį idealizavome ir jo ramiai, be patoso, perduodamas mintis su dėmesiu priimdavome ir stengdavomės įsidėmėti.

Iš Vokietijos laikų gerai prisimenu V. Vardžio vadovybėje ruoštas moksleivių ateitininkų stovyklas Garmische ir Memmingene. Šiuose susibūrimuose Vytautas pravedė pokalbius ideologiniais, etikos, visuomeniniais klausimais. Mes, pabėgėlių stovyklose gyvena vaikai, kaip kempinė sėmėmės kiekvieną kalbėtojo pateiktą nuomonę ar pravestą pašnekesį apie bibliografinės medžiagos, straipsnių, įdomesnių citatų kartotekos organizavimą. Jo teiktais tos srities patarimais dar ir šiandien vadovaujuos.

Skaityti daugiau: JIS BUVO MUMS DIDELIS AUTORITETAS

Romas Kaunietis, Kelio į laisvę pradžia

Gretimame puslapy: Žaliosios girios partizanai. Iš Panevėžio partizanų parodos, surengtos Lietuvių dailės muziejaus, Lemonte.

Prieš 50 metų —

KELIO Į LAISVĘ PRADŽIA

Pasipriešinimas raudonajai okupacijai pokario laikotarpiu — sunkiausias ir tragiškiausias Lietuvos istorijoje, pareikalavęs daugybės aukų. Kiek jų, laisvės kovotojų, miškuose žuvusių, nukankintų, išniekintų, istorijos užmirštų, iškentėjusių Sibiro lagerių baisybes ir iš ten negrįžusių? Dar ir šiandien tiksliai nežinome. Todėl ypač mums svarbūs ir brangūs likusių gyvų kovotojų prisiminimai, ilgus metus rinkti Aukštaitijos krašte: Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Pasvalio, Pandėlio, Rokiškio, Anykščių apylinkėse. Kaip prisimena daugelis buvusių kovotojų, priešintis grįžtantiems iš Rytų raudoniesiems okupantams pradėta paskutiniais vokiečių okupacijos metais, 1944-taisiais. Tai buvo ilgo, sunkaus ir kruvino kelio į laisvę pradžia. 1945-tais metais partizaninis judėjimas apėmė visą Lietuvą. Kraštas buvo suskirstytas į apygardas, apygardos — į rinktines, rinktinės — į kuopas, būrius. 1946 metų rugsėjo mėnesį buvo sudarytas vyriausias ginkluotų partizanų štabas.

Apačioj ir sekančiame psl.— sušaudytų Kupiškio partizanų kūnai. Nuotraukos gautos iš Lietuvos Romo Kauniečio dėka. Jo straipsnyje daugiau detalių.

Skaityti daugiau: Romas Kaunietis, Kelio į laisvę pradžia

Vladas Strigūnas, Dviejų partizanų mirtis

Kiekvienas pasakojimas, kiekvienas liudijimas ir dokumentas iš Lietuvos partizanų kovų prieš raudonąjį okupantą laikotarpio yra vertingas įnašas į tų laikų heroiškos lietuvos istorijos atkūrimą. 1992 m. rudenį Į laisvę Nr. 114 prisiminėme poetą Bronių Krivicką, tapusį partizanu ir žuvusį 1952 m. rugsėjo 21 d. prie Raguvos. Bronius Krivickas ir jo kovos draugai yra taip pat pavaizduoti ir į Laisvę fondo premijuotame rašytojo Jono Mikelinsko romane „Nors nešvietė laimėjimo viltis”. Čia spausdiname ką tik iš Lietuvos gautą Vlado Strigūno parodymą, užrašytą 1993 m. lapkričio 6 d. apie dviejų partizanų mirtį ir jų palaidojimą. Šį parodymą kartu su keliais paaiškinimais bei užsklanda atsiuntė (per dr. Albiną Šmulkštį) poetas Eugenijus Matuzevičius.

Red.

DVIEJŲ PARTIZANŲ MIRTIS

Vlado Strigūno parodymai:

„Tai buvo 1952 m. rudenį. Sekmadienį, anksti ryte aš buvau išėjęs į mišką (netoli Raguvos -E.M.) grybaut. Grybaudamas išgirdau keistą ūžesį, kuris sklido nuo miško pakraščio. Buvau jau pilną krepšį prisirinkęs baravykų, matau — atbėga švogerka Eigirdienė ir sako:

—    Vladai, visas miškas apsuptas ruskių... Nebevaikščiok. Bėk namo...

Aš palengva, neskubėdamas einu, baigiu išeit prie savo gryčios palei Nevėžį, tik suriko ruskis:

—    Stoj! Stoj! — ir aš sustojau.

Matau, telefono laidai netoli nutiesti, o mano namai buvo kitapus Nevėžio. Parvarė tas kareivis mane į namus. Čia žiūriu, iš Kvetkų atvažiavus tetulė, visi į gryčią suvaryti, į lauką nieko neišleidžia, ir taip per dieną.

Skaityti daugiau: Vladas Strigūnas, Dviejų partizanų mirtis

Antanina Garmutė, Obelis

ANTANINA GARMUTĖ

OBELIS

dokumentinė apybraiža

Vaikštom žeme, ir mumyse gyvena atmintis. Iš jos, lyg nuo tolimo pasakų kranto atplaukia plati vaikystės upė. Žaliuoja sodai ramioje sodyboje prie šilo. Tuose atminties soduose visada žydi obelys — stambiais, rausvai baltais žiedais — skleisdamos nenusakomą kvapą ir būsimų obuolių skonį.

Ar obelys turi teisę žydėti? Keistas klausimas, kai net viduržiemy nugriaudėjęs perkūnas nieko nestebina. Dabar. O tada raudonieji skėriai plūdo ir plūdo į mūsų Lietuvą...

Moteris, kurią kasdien regiu, mėgsta dėvėti tamsius drabužius. Jie jai pritinka. Jos baltame veide dar tebespindi jaunystės atšvaitai. Reto atvirumo minutę ji vadina save obelim. Albinos — toks moters vardas — pasakojimas virpa kaip sužeistos sielos meditacija.

—    Ėjau antrus metukus. Buvau vienintelis jaunos ūkininkų šeimos vaikas. Gyvenome Veliuonos valsčiaus Rukšionių kaime. Gražiai gyvenome. Žemės gal 60 ha. Tėvai. Seneliai. Dėdė. Teta. Į pasaulį rengėsi ateiti broliukas ar sesutė. Tų dienų neprisimenu. Liko tėvų atmintis.

—    Jie gyvi — tėvai?

—    Jau ne — Veliuonos kapeliuose.

—    Pasakok...

—    Aušo 1945 metų liepos 24 d. rytas. Į kiemą įbildėjo sunkvežimiai. Pasigirdo beldimas į duris. Tėvai ir seneliai išsigando. Balsai už durų rusiškai keikėsi ir šaukė: „Atidarykit, banditai, jums atėjo galas!" Atidarė — įsiveržė ginkluotieji. Pareiškė: „Apsirenkit — vežame jus šaudyti!" Neleido nieko pasiimti. Mama pasičiupo tik puoduką su medum, kad būtų kuo mane pamaitinti, kol sušaudys. Abu tėvai nusimovė nuo pirštų žiedus ir įmetė į šulinį. Gal sužinos ir išsiims giminės? Išsiėmė gobšūs kaimynai.

Skaityti daugiau: Antanina Garmutė, Obelis

Jonas Mikelinskas, Ką jie iš mūsų padarė

DEMOKRATIJOS PAGRINDAS,

arba

KĄ JIE IŠ MŪSŲ PADARĖ

JONAS MIKELINSKAS

Rašytojas Jonas Mikelinskas. Nuotr. O. Pajėdaitės.

1945 metų vasarą Salomėja Nėris, prieš metus grįžusi į Kauną iš Sovietų Sąjungos gilumos, sutiko gatvėje savo buvusį bendradarbį, pribėgo prie jo, puolė jam ant kaklo, apsikabino ir ašarodama, kone alpdama, sušuko:

— Jonai, Jonai, ką jie iš mūsų padarė!

Tai buvo pasakyta prieš keturiasdešimt devynerius metus, kai dar patys didieji išbandymai ir „padarymai", kuriuos mūsų tautai primetė lemtis« ir Stalinas ir kurių nuo mūsų, deja, nenukreipė į šalį Dievas, buvo dar ateity. Oką ji, mūsų jautrioji, negalinti nečiulbėti lakštingala, būtų pagiedojusi dabar, kai būtų suvokusi ir įsisąmoninusi, kas liko iš tautos, kuri 1941 metų birželio 23 dieną, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, stichiškai pakilo su ginklu ir be ginklo prieš okupantą ir kuri 1944-1952 metais vienų viena liejo kraują kovoje su pono Franklino Roosevelto išgelbėta nuo kracho, aprengta, apšarvuota, pamaitinta ir šimteriopai skaitlingesne Kruvinąja armija.

O kas iš tikrųjų „padaryta" iš tos darbščios ir narsios lietuvių tautos, bene klaikiausiu būdu atskleidė ir vis dar tebeatskleidžia prasidėjęs perėjimas į rinkos ekonominius santykius. Todėl verta prie to klausimo kiek plačiau apsistoti ir pamėginti jį ramiai, bešališkai, pasinaudojant faktais bei jų apmąstymais, paanalizuoti.

Skaityti daugiau: Jonas Mikelinskas, Ką jie iš mūsų padarė

VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio

Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".

Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.

Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.

Skaityti daugiau: VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

PROFESORIAUS STANISLOVO ŠALKAUSKIO MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

Šį radinį gavome iš Vlado Telksnio, rezistento, išlikusio gyvo po sovietų kalinimo bei nacių koncentracijos lagerio Stutthofe. Jis buvo artimas šio radinio autoriaus kun. Vinco Bylos bičiulis ir bendradarbis, Kaune gyvenęs viename bute. Benediktinių g. Nr. 2. Kun. V. Byla 1934 metais buvo paskirtas jaunimo reikalams vedėju prie Katalikų Veikimo Centro Kaune ir taip pat perėmė „Pavasario" sąjungos dvasios vado pareigas iš pried jį tose pareigose 7 metus išbuvusio kun. Stepono Telksnio. Kun. Vincas Byla kurį laiką klebonavo Lygumų parapijoje, o vėliau buvo paskirtas Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Jo pareigas KV Centre perėmė kun. Alfonsas Lapė. Kun. V. Byla, plačiai žinomas jaunimo organizatorius, auklėtojas ir pamokslininkas, vėliau kaip altarista apsigyveno Jurbarke, kur ir mirė. Prieš mirtį radė prisiminimus apie Dielininkaitį, Šalkauskį, Skvirecką ir kt. ir perdavė juos saugoti Vladui Telksniui, šis kun. V. Bylos paradytas epizodas apie prof. Šalkauskio laidotuves ir jo pranašystes dar niekur nebuvo spaudoje skelbtas.

Kazys Ambrazaitis

Stanislovas Šalkauskis, Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius, garsus filosofas, krikščioniškosios ideologijos ateitininkams pagrindų kūrėjas ir didelė, šviesi asmenybė. Prieš II-jį pasaulinį karą, nusilpus sveikatai (sirgo džiova), kartu su žmona ir mažamečiu sūnumi jis atsikėlė į Šiaulius ir apsigyveno pas seserį Trakų gatvėje.

Profesorių St. Šalkauskį iš senų laikų gerbiau kaipo didelį žmogų ir žymių veikalų autorių, nors asmeniškai jo nepažinojau.

1941 metais, rugpjūčio mėnesį atsikėliau į Šiaulius. Buvau paskirtas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu.

Kelis kartus lankiau savo parapijietį ligonį profesorių. Greitai įsitikinau, koks jis gilus, taurus ir tiesus žmogus. Juk jis krikščionybę buvo išstudijavęs pačiuose pagrinduose, ją skelbė savo raštuose kitiems, bet ir pats nuoširdžiai ją praktikavo.

Skaityti daugiau: PROFESORIAUS STANISLOVO ŠALKAUSKIO MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

Eduardas Pašakinskas, Vladas Vaitiekūnas, 1915-1981

Žybsintys žiburėliai

VLADAS VAITIEKŪNAS

(1915-1981)

Vladas Vaitiekūnas— studentas.

Dabar atkovoję Laisvę ir Nepriklausomybę, prisimenam sunkius priespaudos laikus, kada lietuviai aktyviai priešinosi okupantams ir patyrė didžiulius nuostolius (geriau mirti, negu vergauti). Lietuvos jaunimas pirmasis įsijungė į tas laisvės kovas. Vienas iš tokių aktyvių kovotojų — rezistentų buvo Vladas Vaitiekūnas, visą savo gyvenimą pašventęs tam darbui. Jis buvo kaip žiburėlis, švietęs per mūsų nelaisvės naktį ir visas jėgas atidavęs, kad prašvistų Lietuvoje laisvės rytas, tuo įamžinęs savo vardą!

Vladas Vaitiekūnas gimė 1915 m. spalio 26 d. Smilgių km., Kupiškio valsč., Panevėžio apskr. 1932 m. baigęs Kupiškio progimnaziją, įstojo į Panevėžio valstybinę berniukų gimnaziją, kurią baigė 1936 metais.

Partizanų kolona. Iš Panevėžio partizanų archyvo parodos Lemonte.

Karo mokykloje atlikęs karinę prievolę, 1937 metais gavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1937-1943 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete istoriją. Vėliau perėjo į Statybos fakulteto architektūros skyrių.

Skaityti daugiau: Eduardas Pašakinskas, Vladas Vaitiekūnas, 1915-1981

RŪPESTIS LIETUVA NEMAŽĖJA

Los Angeles LFB sambūris, kuriam šiemet vadovauja Juozas Kojelis, 1994 sausio 29-30 d. Sv. Kazimiero parapijos salėje surengė jau 26-tąjį politinių studijų savaitgalį.

Pirmąją paskaitą šeštadienį skaitė JAV LB Krašto valdybos pirmininkas Vytas Maciūnas. Paskaitos tema: ,,JAV Lietuvių Bendruomenės dialogas su Lietuva". Prelegentas joje nurodė tam tikras gaires, kaip šis dialogas galėtų būti labiau sėkmingas. Poetas Bernardas Brazdžionis savo paskaitoje „Lietuvių literatūros istorinė tąsa" pateikė išsamią informaciją apie Lietuvių rašytojų sąjungos ir Lietuvių rašytojų draugijos veiklą Lietuvoje ir vėliau užsieny, padarydamas kritiškus įvertinimus.

Skaityti daugiau: RŪPESTIS LIETUVA NEMAŽĖJA

Nauji leidiniai, LFB solidarumo vajus

PAMINĖTINI NAUJI LEIDINIAI

Viktoras Gidžiūnas, OFM, JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA (1771-1849). Tėvui V. Gidžiūnui dėl mirties nebeužbaigus pradėto monografinio veikalo apie garsųjį Žemaitijos botaniką, mokslininką, gydytoją ir kunigą pranciškoną, to veikalo trečiąją dalį užbaigė ir sutvarkė dr. Irena Vaišvilaitė. Knygą redagavo A. Liuima, S.J., išleido 1993 m. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Romoje. Knyga 295 psl., ir kiekvienas jos puslapis atskleidžia nepaprastų gabumų kunigo Pabrėžos darbus ir veiklą vaizdingame anų laikų gyvenimo fone.

Antanas Kučys, VILEIŠIAI, Trijų brolių darbai tautai. Tai ne tik monografija, skirta trims broliams — inž. Petrui, dr. Antanui ir adv. Jonui Vileišiams, bet ir toks ryškus anos epochos, kada Vileišiai gyveno, fonas, kad susidaro vaizdas, jog Vileišių broliai buvo įaugę į Lietuvos valstybės kūrimo istoriją. Autorius Antanas Kučys, Varpo redaktorius, įdėjo daug darbo ir laiko, rašydamas šį monumentalų veikalą, kruopščiai surinkdamas medžiagą ir ją apipavidalindamas sklandžiu ir lengvai skaitomu stiliumi. Knyga — kietais viršeliais, 624 psl., išleista 1993 m. Čikagoje Devenių kultūrino fondo rūpesčiu.

Jonas Aistis, RAŠTAI II. Šiame antrame Jono Aisčio raštų tome skaitytojas ras „Dievus ir smūtkelius", „Apie laiką ir žmones” ir „Milfordo gatvės elegijas”. Išleido 1993 m. Ateities literatūros fondas, Western Springs, IL.

Knyga 454 psl. Redagavo A. Nyka-Niliūnas ir A. Vaičiulaitis. Kieti viršeliai. Knygos aplankas Jono Kuprio. Spaudė „Draugo” spaustuvė.

Antanina Garmutė, MOTULE, AUGINAI. Plačiai žinomos autorės literatūrinės ir dokumentinės apybraižos apie tikrus žmones ir tikrus įvykius kovojančioje prieš komunistinį okupantą Lietuvoje. Autorės žodžiais, „ši knyga tebus dar viena plyta į Tautos Laisvės rūmą”. Ir iš tikrųjų — ji tokia ir yra. Knygos tekstus papildo daugybė nuotraukų su Ąžuolais, Uosiais, Audronėmis ir šimtais kitų partizanų. Išleista 1993 Kaune, 259 psl., redagavo Birutė Jonelienė, viršelis Germos Sakalauskienės.

Skaityti daugiau: Nauji leidiniai, LFB solidarumo vajus

Į Laisvę 1994 119(156)

    T U R I N Y S

Vedamieji .......................................................... 2

       Skaldyk ir valdyk!

       Damoklo kardas dar tebekabo

       Savais reikalais

Skaitytojų žodis ................................................... 5

Juozas Baužys, Atsisveikinant su Česlovu Grincevičium .............. 6

Kazys Ambrazaitis, Dr. Juozas Girnius išėjo amžinybėn .............. 8

Bronius Kuzmickas, Vieneri Lietuvos metai ......................... 10

Kęstutis Girnius, Konfrontacija dėl principų išsižadėjimo ......... 16

Nijolė Gaškaitė, Nepriklausoma Lietuva: partizanų vizija ir tikrovė 26

Egidijus Vareikis, Valdžia ir opozicija Vakarų Europoje

       ir pokomunistinėse šalyse .................................. 35

Virgis Valentinavičius, Lietuviškosios opozicijos spektras ........ 40

E. Šarūnas, Nepavėluokime į paskutinį traukinį! ................... 48

Liuda Rugienienė, Šaltasis karas dar nepasibaigė .................. 51

Eduardas Pašakinskas, Povilas Malinauskas (1910-1957) ............. 56

Juozas Gražys, Prisiminimai apie pogrindinės „Į laisvę" leidimą ... 59

Kazimiero Palčiausko atsiminimai: vokiečių okupacija .............. 61

Juozas Baužys, Trečioji Į laisvę fondo studijų savaitė Lietuvoje .. 65

Jonas Kairevičius, Žodis pradedant studijų savaitę ................ 69

Juozas Baužys, Lietuviškosios problemos — žvilgsnis iš Dainavos ... 74

Atsiųsta paminėti ................................................. 79

Ar tie, kurie prieš 50 metų pradėjo pogrindyje leisti rezistencinį Į laisvę žurnalą, sulaukė tokios Lietuvos, kokios jie, o taip pat ir partizanai savo vizijoje tikėjosi? Nejaugi dar dešimtmečiais reikės laukti, kol žmogus galės pasitikėti žmogumi, kol nuo veidų galutinai nukris prisitaikančios ir lengvai principus keičiančios kaukės?

— Tuos klausimus kelia šio numerio straipsniai, bet atsakymus į juos teatranda pats skaitytojas, skaitytoja savo širdyje.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1994 119(156)

SKALDYK IR VALDYK!

VEDAMIEJI

Su nostalgija prisimename įvykius, kai prieš penkerius metus (tiktai!), dar prieš nepriklausomybės atstatymą, visa lietuvių tauta, susikabinusi rankomis Baltijos kelyje, atrodė taip vieninga ir taip stipriai siekianti laisvės. Ir ne tik tauta Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje išsisklaidę lietuviai anomis dienomis jautė tą pačią nuostabią vienybę, pajudinusią iš pamatų sovietinę imperiją ir atnešusią laisvę.

Tačiau tai buvo tada... O dabar ir tos entuziastingai ištiestos vienų kitiems rankos atsikabino, ir tas kelias kažkur nusisuko, ir tos nuostabios, stebuklus darančios vienybės nebeliko. Vietoj jos tautoje atsirado susiskaldymas, susipriešinimas, o Lietuvoje didėja dar ir didelė dozė apatijos, stabu sukausčiusios tautos entuziazmą, ką parodė ir neseniai įvykęs (ar neįvykęs) referendumas.

Susiskaldymo žymės, pastaruoju laiku lyg ir pranykusios, pradeda vis labiau atgyti ir išeivijos lietuviuose. Sakoma, kad lietuvis perdėm esąs individualistas, ir tuo kartais norima bet kokį skaldymąsi pateisinti. Tačiau, atrodo, kad šį kartą ne individualumas kaltas, o greičiau kažkokios rankos, kurią visi nujaučiame, interesai galimai labiau lietuvių tautą, jos žmones ir ypač užsieniuose gyvenančią tautos dalį suskaldyti, vienus su kitais supriešinti.

Skaityti daugiau: SKALDYK IR VALDYK!

DAMOKLO KARDAS DAR TEBEKABO

Kai valstybės suverenai savo aukščiausiosios valdžios teises patiki ir perduoda tautai, tada gimsta demokratija, o be jos nėra ir demokratinės valstybės.

Lietuvių tauta savo valstybingumo supratimą turėjo jau prieš 800 metų. Istorikai Mindaugą laiko pirmuoju valstybininku, kuris savo suverenines galias palaipsniui perdavė kunigaikščiams, bajorams ir Seimui. Vėliau Rusijos carai ilgiems metams buvo užgniaužę Lietuvos valstybę, tačiau nepajėgė sunaikinti tautiškumo.

Po Pirmojo pasaulinio karo tautiškai susipratusi inteligentija vėl atgaivino valstybės idėją, pabudino tautą ir išvedė ją į nepriklausomybę. Demokratiškai buvo sukurta ir priimta konstitucija, kuri, nors vėliau ir papildyta autoritetinėmis idėjomis, buvo Lietuvos valstybės valdymosi pagrindas. Sovietinė okupacija pirmiausia ėmėsi naikinti tautiškai nusiteikusią inteligentiją, patriotus bei valstybininkus. Šio žiauraus genocido pasireiškimai privedė lietuvių tautą prie apsisprendimo sukilti prieš okupantą. Proga sukilti atsirado 1941 metais. Tautos sukilimas sėkmingai vėl paskelbė nepriklausomybę ir sudarė Laikinąjį vyriausybę. Lietuva jau turėjo išsiauginusi daug stiprių valstybininkų bei kultūrininkų, todėl nenuostabu, kad sukilėliai buvo pajėgūs sudaryti plačią koalicinę vyriausybę, kuri galėjo gauti tautos pasitikėjimą net ir gresiant dideliam pavojui. Gaila, kad šiandien kartais mūsų liberalūs istorikai bando to sukilimo faktus neigti, juos dirbtinai menkinti, panašiai kaip nesenos sovietinės mokyklos auklėtiniai, nepajėgdami įsigyventi į ano laiko dvasią ir pavojus.

Skaityti daugiau: DAMOKLO KARDAS DAR TEBEKABO

SAVAIS REIKALAIS

Turbūt prieš porą metų kėlėme mintį mūsų žurnalą Į laisvę perspausdinti Lietuvoje ir ten jį plačiau paskleisti. Idėja visiems patiko, tik vykdymas nebuvo lengvas. Atsirado kliūčių: savos spaustuvės nebuvimas, valstybinio monopolio valdomas spaudos platinimas ir kt. Pamažu tos kliūtys šalinamos: spaustuvė ,,Morkūnas ir Fondas" jau veikia: atrodo, atsiranda ir nauji keliai platinti katalikiškų leidyklų leidinius. Tad artimiausiu laiku ir vėl planuojame Į laisvę Lietuvoje perspausdinti bent 1000 egz. tiražu, kurio didžiausia dalis bus paskleista bibliotekose, mokyklose ir skaityklose.

Skaityti daugiau: SAVAIS REIKALAIS

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Istorinė tiesa

Į laisvęNr. 118 ir vėl labai įdomus leidinys. Skelbkite įvykius ir pavardes kovotojų už laisvę, jei jos tik žinomos. Kiekviena proga atskleiskime mūsų okupacinę istoriją — istorinę tiesą. Ji padės atsverti tą baisų melą, skleidžiamą „Lietuvos kovų ir kančių istorijos" knygos, kurios jau nesustabdysime.

Kitu klausimu — prieš porą metų buvo planuota Į laisvę paruošti čia, Amerikoje, o tada Lietuvoje perspausdinti ir ten platinti. Tada nereikėtų gal ir to jūsų prašomo „bent 20 dolerių, kad padengtų labai dideles pašto išlaidas" persiuntimui. Todėl nepavyko to plano įvykdyti?

Renata Alinskienė
Ridgewood, NY

Į Jūsų klausimą, kodėl iki šiol nepavyko planas perspausdinti Į laisvę žurnalą Lietuvoje ir kokios dabar to plano perspektyvos, bandome atsakyti šio numerio 4 psl. (Red.)

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

ATSISVEIKINANT SU ČESLOVU GRINCEVIČIUM

Česlovas Grincevičius mirė 1994 m. birželio 28 d. Čikagoje. Mirė rašytojas, redaktorius, bibliografas, mokytojas, veiklus ateitininkas, Lietuvių Fronto bičiulis ir, svarbiausia, — žmogus, kurio pėdos buvo giliai įsirėžusios lietuviškoje Čikagoje. Gimė 1913 m. sausio 17 d. Vilkijoje, mokėsi Kėdainių ir Kauno Jėzuitų gimnazijose. Vytauto Didžiojo universitete studijavo literatūros ir pedagogikos mokslus, dirbo universiteto bibliotekoje vedėju ir direktoriaus pavaduotoju. Vėliau Austrijoje nuo 1944 m. mokytojavo V. Krėvės lietuvių gimnazijoje. 1949 m. atvyko į JAV, daug rašė ir bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, daugelį metų buvo Draugo dienraščio pirmojo puslapio redaktorius, dažnai pavadavęs ir vyriausiąjį redaktorių.

Skaityti daugiau: ATSISVEIKINANT SU ČESLOVU GRINCEVIČIUM

Dr. Juozas Girnius išėjo amžinybėn

DR. JUOZAS GIRNIUS IŠĖJO AMŽINYBĖN

Keletą metų kamuotas ištikusio širdies smūgio, dr.Juozas Girnius baigė žemišką kelionę rugsėjo 13 dieną, 8 vai. ryto Bostone. Netekome šio šimtmečio vieno iš iškiliausių lietuvių filosofų. Netekome ideologo, literatūros vertintojo, visuomenininko, rašytojo, redaktoriaus.

Dr. Juozas Girnius gimė 1915 m. gegužės 25 d. Sudeikiuose, Utenos apskr. Baigė Utenos gimnaziją 1932 m. Studijavo VDU Kaune, 1936 m. gavo filosofijos licenciato laipsnį. Studijas gilino Louvaine, Freiburge, Sorbonoje. Dėstė filosofiją, psichologiją ir mokslinio darbo metodiką VDU Kaune. Į JAV atvyko 1949 m. Montrealio u-te 1951 m. gavo daktaro laipsnį. Kviečiamas atsisakė dėstyti JAV kolegijose, bet apsisprendė dirbti mažai apmokamą lietuvišką kultūrinį darbą. 1953 metais buvo pakviestas Lietuvių Enciklopedijos redaktorium, o 1965 m. Aidų žurnalo redaktorium. Tuo pačiu metu rašė knygas, spausdino savo darbus daugelyje žurnalų. Buvo aktyvus Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narys. Suredagavo tris tomus Stasio Šalkauskio filosofijos raštų, parašė plačią monografiją „Pranas Dovydaitis", tokius veikalus kaip „Tauta ir tautinė ištikimybė", „Žmogus be Dievo", „Idealas ir laikas" ir kt. Rašė estetikos ir literatūros klausimais, pagarsėjo kaip „žemininkas".

Skaityti daugiau: Dr. Juozas Girnius išėjo amžinybėn

VIENERI LIETUVOS METAI

1993 vasara — 1994 vasara

BRONIUS KUZMICKAS

Pranešimas, skaitytas Į laisvę fondo studijų dienose 1994 m. liepos 20-24, Mastaičiuose.

Per metus, praėjusius nuo praeitos Į laisvę fondo studijų savaitės, Lietuva gyvavo, demonstruodama svarbius nepriklausomos valstybės požymius. Reguliariai dirbo visos valdžios — prezidentas, seimas, vyriausybė, teismai; plėtėsi tarptautinis Lietuvos atstovavimas; valstybės vadovai važinėjo su oficialiais vizitais į kitas šalis ir patys priiminėjo su visom ceremonijom kitų valstybių atstovus; buvo kaitaliojami ministrai, atšaukiami ir skiriami ambasadoriai; pasirašinėjami tarptautiniai susitarimai.

Tačiau dauguma žmonių jautė, kad ne viskas, kas oficialiai daroma, atitinka nepriklausomos valstybės reikmes, todėl kai kam pritarė, kai kuo stebėjosi, dažnai piktinosi ir protestavo. Didėjo atstumas tarp valdžios ir visuomenės.

Reikšmingiausias nepriklausomybę įtvirtinantis įvykis buvo užbaigtas Rusijos kariuomenės išvedimas, laikantis nustatyto termino, parengtas V. Landsbergio - G.Vagnoriaus vyriausybės. Juo Lietuvai galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir daug metų trukusi okupacija. Reikšmingu faktu laikytina Lietuvos-Lenkijos sutartis, prisimenant skaudžią (Lietuvai) šių dviejų valstybių santykių padėtį. Nors ta sutartis ne be priekaištų, nors ji dar neratifikuota ir neaiškios jos pasekmės, vis dėlto ta sutartimi yra pirmą kartą šiame amžiuje normalizuojami abiejų valstybių santykiai. Visiškai nauja ir daug žadanti tarptautinių ryšių kryptis yra įsijungimo į Vakarų struktūras (NATO, Europos sąjunga) pradžia.

Skaityti daugiau: VIENERI LIETUVOS METAI

KONFRONTACIJA DĖL PRINCIPŲ IŠSIŽADĖJIMO

KĘSTUTIS GIRNIUS

Dr. Kęstutis Girnius, kurio paskaita apie principų išsižadėjimą buvo perskaityta Į laisvę fondo savaitėje, Mastaičiuose. Nuotr. V. Maželio.

PER septynerius metus radikaliai pakito Lietuvos politikos žemėlapis. Dar 1987 m. vasarą viešpatavo tarybinė santvarka, visos tautos vardu kalbėjo komunistai, savo partiją pavadinę šimtmečio sąžine ir garbe. Į pirmuosius Sąjūdžio mitingus Algirdas Brazauskas atėjo kaip LKP CK sekretorius ir išdidžiai kalbėjo partijos vardu. Dabar gi, šią vasarą amerikiečių savaitraščio Newsweek reklamos priede prezidentas Brazauskas teigė, kad jis niekada nebuvęs tikras komunistas. Prezidentas taip pat įsijungė į chorą kritikų, smerkiančių knygą „Lietuvos kovų ir kančių istorija", nes ji esą perdėm rožinėmis spalvomis vaizduoja masinius trėmimus. įsidėmėtina: buvęs LKP pirmasis sekretorius nepatenkintas, kad nepakankamai atskleidžiamas komunistų žiaurumas. Prezidentas nėra vienintelis buvęs komunistų aktyvistas, kurio įsitikinimai, arba bent vieša jų išraiška, radikaliai pakito. Dabartinė opozicija dažnai primena LDDP veikėjams, kad jie buvę patys uoliausi priešai to tariamojo buržuazinio nacionalizmo', tuo tarpu dabar sakosi ilgai nešioję jam meilę savo širdyse. Bet LDDP šalininkai šiuo atžvilgiu nelieka skolingi, pasišaipydami iš buvusių partijos aktyvistų, tapusių superpatriotais. Esą LDDP nariai bent visiškai neišsižadėjo savo ankstesnių įsitikinimų, savo praeities.

Skaityti daugiau: KONFRONTACIJA DĖL PRINCIPŲ IŠSIŽADĖJIMO

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: partizanų vizija ir tikrovė

NIJOLĖ GAŠKAITĖ

NIJOLĖ GAŠKAITĖ, gimusi 1938 m., dar besimokydama Pandėlio vidurinėje mokykloje įsitraukė į rezistencinę veiklą, platindama atsišaukimus, rašydama į pogrindžio laikraštėlį. Kauno Politechnikos institute dalyvavo pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai" eilėse. Buvo suimta 1958 m. nuteista 7 metams, kalėjo griežto režimo lageriuose Sibire. 1965 m. grįžo į Lietuvą, baigė Politechnikos institutą įgydama inžinerijos kvalifikacijas. 1991 m., atsivėrus KGB archyvams, dirbo Lietuvos Aukščiausios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti. Paskelbė virš 20 savo darbų KGB veiklos metodų, genocido ir rezistencijos temomis įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Bendradarbiauja „Laisvės kovų archyve" ir šiuo metu yra jo redakcinėje kolegijoje.

Nijolei Gaškaitei šiemet buvo paskirta Į Laisvę fondo 4,000 litų premija už lietuviškosios rezistencijos istorijos tyrimus ir paskelbtus darbus. Premija buvo įteikta Mastaičiuose įvykusios JLF studijų savaitės metu. Ten Nijolė Gaškaitė skaitė ir šią paskaitą.

Artėdami prie trečiojo tūkstantmečio, būdami atrofuoto istorijos poreikio visuomene, paskendę luošoje kasdienybėje, nedažnai susimąstome: kas buvo istorijos tapsme partizaninių kovų dešimtmetis? Trumpas žybsnis į amžinybę nueinančiame laike, skausmo lašas įkaitusiame tautos egzistencijos žaizdre ar sprangi ašaka, kurią jaučiame iki šiol kaip sąžinės priekaištą dėl savo pačių nusilenkimo istoriniam determinizmui?

Nepaliko šis laikotarpis karalių pilių, miestų ar kitokių ženklų mūsų žemėje; buvo tai nebyliai iškentėtas, nuslopintas, ištrintas, užmirštas laikas. Vienok jis tyliai maudė pasąmonėje, kol pratrūko, prasiveržė perlaidojimų procesijomis, pageltusiomis nuotraukomis, dienoraščiais ir tartum vakarykščiai nužudytų savo brolių apraudojimu.

Tačiau istorikų auditorijose ar politikų diskusijose vėl ir vėl kyla retorinis klausimas: ar pasiteisino 1940 metų nesipriešinimas? Ar prasminga buvo 1944 m. pradėta ginkluota kova su daug kartų pranašesniu okupantu? Pirmuoju atveju sprendimą padarė vyriausybė, antruoju tai buvo spontaniškas iš tautos gelmių kilęs ryžtas. Ir to ryžto galia buvo nepalyginama su nesuskaičiuojamomis baudėjų divizijomis.

„Kiekvienas lietuvis šiandien turi būti tautinių idealų karys. Niekas mūsų negali turėti asmeninių pirmenybių prieš visos tautos tikslus ir reikalavimus. Mūsų visų reikalai ir ambicijos turi nusilenkti tautos siekimams. Kas šiuo metu mėgintų savo asmeninius smulkius reikalus iškišti prieš visos tautos didžiuosius reikalus, tas lengvai susilauktų išgamos ir išdaviko vardo, jis būtų paniekintas ir išguitas iš lietuvių tautos tarpo (...) Kadangi asmeninis, tautinis, valstybinis ir visuomeninis gyvenimas niekados nebuvo ir šiandien nėra tobulai sutvarkytas, tai mes savo darbu ir kova, savo dvasia ir išmintim turime prisidėti prie jo tvarkymo ir tobulinimo", — taip buvo rašoma 1950 m. Kęstučio apygardos biuletenyje.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: partizanų vizija ir tikrovė

VALDŽIA IR OPOZICIJA Vakarų Europoje ir pokomunistinėse šalyse

EGIDIJUS VAREIKIS

DR. EGIDIJUS VAREIKIS, 1981 m. baigęs VU Chemijos fakultetą, o 1989 m. gavęs biologijos mokslų daktaro laipsnį, vėliau studijas gilinęs Saint Paul universitete Ottawoje, Kanadoje, Marquette universitete Milwaukee, JAV, ir Tarptautinių studijų institute Ženevoje, Šveicarija, dirba ne tik savo specialybės srityje, bet aktyviai dalyvauja žurnalistinėje bei politinėje veikloje. Nuo 1989 m. dalyvavo LKDP atkūrimo darbe, buvo renkamas jos valdybos ir tarybos nariu. Kurį laiką dirbo LR Aukščiausioje Taryboje ir Užsienio reikalų ministerijoje patarėju gynybos ir tarptautinio saugumo klausimais. Daug rašo į katalikišką ir Sąjūdžio krypties spaudą. Šis straipsnis yra dr. Egidijaus Vareikio paskaita, skaityta liepos 22 d. Mastaičiuose, Į laisvę fondo studijų savaitėje.

Nuotr. K. Ambrozaičio.

Šio pranešimo tikslas yra peržvelgti ir panagrinėti priežastis, kurios verčia politines partijas ir judėjimus sudarinėti grupuotes ir galiausiai pasiskirstyti į opoziciją ir vadinamąją poziciją — valdančiąją grupuotę, o taip pat palyginti, kaip valdantieji ir politinė opozicija sugyvena tarpusavyje tradicinėse demokratijose, vadinamose naujosiose demokratijose ir posovietinėse šalyse.

Skaityti daugiau: VALDŽIA IR OPOZICIJA Vakarų Europoje ir pokomunistinėse šalyse