VEDAMIEJI

IŠNAUDOKIME VISAS PROGAS

PRADĖJOME 600 metų Lietuvos krikščionybės jubiliejinius metus. Iškilmės bus Romoje, didesniuose ar mažesniuose lietuvių išeivijos centruose, o taip pat, kiek bus įmanoma, ir okupuotoje Lietuvoje, Vilniuje.

Lietuvos ir išeivijos vyskupai šiuos metus yra paskelbę GYVOS KRIKŠČIONIŠKOS DVASIOS METAIS. Tai reiškia, jog jubiliejaus proga turėtume savyje atnaujinti ar iš naujo uždegti gyvąją krikščionišką dvasią, nepasiliekant vien metrikiniais katalikais.

Štai kaip rašoma Lietuvos vyskupų laiške tikintiesiems (1987gavėniai):,,... Norime, kad katalikai nebūtų sustingę ir užsidarę, bet kūrybingi ir spinduliuojantys aplinkai", (todėl reikalinga)...,,užuojauta, padrąsinimas, naštų pasidalijimas, rūpinimasis, kad ne tik man būtų gera, dosni širdis, dosni ranka, drąsa stoti už tiesą bei nuskriaustuosius, už žmoniškumą, už taiką su visais geros valios žmonėmis, ,kad tarpusavio meilė būtų tvirtesnis gyvenimo dėsnis už bet kurį kitą dėsnį' (St. Šalkauskis)''.

Skaityti daugiau: VEDAMIEJI

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Svarbūs atitaisymai

Į Laisvę žurnalas (Nr. 97, 8-11 psl., 1986 rugsėjis), paskelbdamas Lietuvos sukiliminę vyriausybę liečiančius dokumentus, padarė klaidų. Būčiau dėkingas, jei teiktumėtės atitaisyti šias paklaidas:

1.    Ne vietoje kabutėmis užskliaudus cituojamą Lietuvos sukiliminės vyriausybės ministerio pirmininko pavaduotojo Juozo Ambrazevičiaus-Bra-zaičio kalbą, į ją klaidingai įjungtas ir jai nepriklausantis sakinys. Iš tikrųjų cituojamosios kalbos paskutinis sakinys yra ne Brazaičio posėdyje tarto žodžio pabaiga, bet ministerių kabineto nutarimas. Ta pati paklaida padaryta ir Juozo Brazaičio Raštų VI tomo 427 psl.

2.    Redakcija pati, išleidusi Lietuvos ministerių kabineto 1941 rugpjūčio 5 paskutiniojo posėdžio protokolą pasirašiusiuosius, įterpė mano nusiųstųjų dokumentų tarpan netikrą 1941 birželio 23 dieną per Kauno radiją paskelbtosios sukiliminės vyriausybės sudėtį. Redakcijos įtarpe nėra tada paskelbtųjų užsienio reikalų ministerio Rapolo Skipičio, vidaus reikalų ministerio Vlado Nasevičiaus ir prekybos ministerio Vytauto Statkaus, tuo tarpu ten suminėti vėliau kooptuoti ir pareigas ėjusieji ministerial.

Bronius Nemickas
New Yorkas

Įspėjimas visai žmonijai

Dr. Adolfo Damušio straipsnyje „Nepripažinta kraujo auka" (JL, Nr. 98) pateikta žiauri mūsų tautos naikinimo statistika, kuri ir vėl iškelia jau daug kartų keliamus klausimus: kuriam tikslui tautų likimo Lėmėjas skyrė Lietuvai tuos skausmingus bandymus, ir kokia yra prasmė šių mūsų tautos aukų ir kančių?

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

A.+A. PROFESORIUS ANTANAS MACEINA

buvo palaidotas 1987 vasario 2 Brebersdorfe, Vokietijoje.

Laidotuvės velionio valia turėjo būti paprastos, todėl jose dalyvavo tik nedidelis artimųjų būrelis ir vietos kaimelio gyventojai.

Kapinaitėse prie karsto susirinkusieji sukalbėjo visą rožančių, nepaisydami žiemos šalčio. Sniego dengiami laukai akinančiai žėrėjo saulėje, kuri iš giedrios dangaus mėlynės negailėjo spindulių.

Vietos klebonas kun. A. Schaefer pravedė laidotuvių maldas ir apeigas.

Brebersdorfas — nedidelis žemutinių Frankų kaimelis, apie 14 km nuo Schweinfurto miesto, stambaus pramonės centro. Šiuo metu čia gyvena apie 380 žmonių, daugiausia pramonės darbininkai bei tarnautojai.

Apylinkė kalvota. Ant vienos kalvos pašlaitės stovi Brebersdorfo bažnytėlė, supama nedidelių namų. Joje trys dailūs senoviški baroko altoriai. Kiek atokiau nuo jos nedidelės, gražiai prižiūrimos, kapinaitės, kurių įėjimą saugo dvi apyamžės eglės. Viename kapinaičių kampe, kairėje pusėje, prie gyvatvorės, atsiveria platus apylinkės vaizdas. Čia dabar ilsisi tremtinio kelione baigęs mūsų bičiulis profesorius.

Skaityti daugiau: A.+A. PROFESORIUS ANTANAS MACEINA

A. Jasmantas — eilėraštis

A. JASMANTAS

O šiandien vėl Tu mus kvieti.
Pagruodžiu dunda žingsniai mūs kieti.
Jau tuoj, jau tuoj prinokusiom su dirsėm
Ir mes nusvirsim —
Visi mes paskutinio vėjo pakąsti
Nusvirsim prieš Tave, auksinis Tu Kviety!

Ak rytmečiai,
Ak rytmečiai tie tolimieji,
Kada plačiai
Lyg vandenys giesmė laukus užlieja
Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą,
Tada ir mes lyg pirmutinė smilga
Nedrąsiai stiebiamės pasižiūrėti,
Kaip mūs laukų grumsteliai žiburėti —
Ne, ne! kaip paauksuotos tavo rankos žvilga.

Iš rinkinio ,,Gruodas"

JIS SAVO TREMTI ĮPRASMINO

Kelios mintys prie Antano Maceinos kapo

IR TU, ar jau ir tu
Su jais visais kartu;
Su nerimu, su seserim kančia,
Su rūpestingu ilgesiu
į čia,
Į mus tu kelią suradai,
Tu, mano pirmas peleninis gruode?

A. Jasmantas

Sausio 27, savo 79-jo gimtadienio angoje, Muensterio mieste, Vokietijoje, po ilgos ir sunkios ligos, mirė filosofas ir rašytojas Antanas Maceina. Dar per anksti ir per sunku įvertinti, kokio dvasios milžino netekome. Per daug arti jo stovėjome, todėl jo didybės nematėme. Jo asmenį ir darbus tinkamai įvertins tiek tie, kurie laikui bėgant galės jį pamatyti iš deramo nuotolio, kaip akiratyje išnirusį didingo kalno siluetą.

Velionis gimė 1908 sausio 27 Bagrėnų kaime, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Mokėsi Prienų Žiburio gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete. Filosofijos ir pedagogikos studijas gilino Liuvene, Friburge, Strasburge, Briuselyje. 1934 VDU apgynė disertaciją apie tautinį auklėjimą ir gavo filosofijos daktaro laipsnį, 1935 parašė habilitacijos darbą apie ugdomąjį veikimą. 1935-40 buvo VDU Teologijos-Filosofijos fakulteto privatdocentas, 1942-43 Filosofijos fakulteto dekanas. Dėstė filosofiją Freiburgo universitete 1956-59 ir Muensterio universitete 1959-70, ligi išėjo pensijon.

Skaityti daugiau: JIS SAVO TREMTI ĮPRASMINO

VOKIEČIAI APIE PROFESORIŲ MACEINĄ

Dr. Antanui Maceinai mirus, Muensterio universitetas Muenstericher Anzeiger laikraštyje, 1987 sausio 31 paskelbė gražų nekrologą:

,,Muensterio Westfalijos Wilhelmo universitetas gedi savo nario, buvusio filosofijos profesoriaus, filosofijos daktaro Antano Maceinos, kuris mirė sausio 27".

Toliau duodamos biografinės žinios apie velionį, o paskui rašoma, kad „Maceina savo sunkią lemtį įveikė stebėtinu didingumu ir iki paskutiniųjų savaičių išsilaikė moksliškai veiklus ir dvasiškai įsipareigojęs lietuvių išeivijai. Plataus ir viešo pripažinimo sulaukė jo knyga apie Dostojevskio ,Didįjį inkvizitorių'; buvo labai vertinamos jo studijos apie Solovjovo ,Pasakojimą apie Antikristą' ir apie Sovietinę etiką ir krikščionybę'. Jų autoriaus išliekantis nuopelnas, kad Muensterio universitete praskynė kelią iki tol vokiečių filosofijoje apleistai sričiai ir padėjo įkurti vienintelę tos rūšies tyrimų vietą Federalinėje Vokietijoje".

Nekrologą pasirašė universiteto rektorius Erichsen, Filosofijos fakulteto dekanas Kauffmann, ir profesoriai Inciarte ir Siep.

Velionio profesoriaus mokinių vardu atskirą nekrologą paskelbė filosofijos daktarė Gabrielė Bieling. Ji rašo: ,,Su dėkingumu prisimename savo mokytoją profesorių filosofijos daktarą Antaną Maceiną. Jo dvasios suverenumas ir jo kritiško mąstymo nepaperkamumas mus žavėjo. Drąsinimas savarankiškai mąstyti mums atvėrė filosofijos pasaulį".

NEPRIPAŽINTA KRAUJO AUKA (II)

ADOLFAS DAMUŠIS

LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS VEIKLOS SĄLYGOS

Washingtono National Archives rasti dokumentai labiau išryškina sąlygas, kuriose Lietuvos laikinajai vyriausybei, sukilėlių vardu Leono Prapuolenio 1941 birželio 23 dieną paskelbtai, teko veikti šešias savaites. Iš tų dokumentų galime taip pat susidaryti vaizdą kokia saviveika po to buvo išsivysčiusi tarp viešųjų ir pogrindžio rezistentų. Kaunas buvo pilnoje sukilėlių kontrolėje birželio 22, 23, 24 ir dalinai 25 dienomis. Pirmieji vokiečių daliniai pasirodė Kauno priemiesčiuose, kairiajame Nemuno krante, trečiadienį, birželio 25 vakare.

Dr. Adolfas Damušis, šio straipsnio autorius, savo augintame miške, Dainavos stovyklavietėje, 1985 metais. Nuotr. K. A.

Karo komendantas gen. Pohl, sutiktas vyriausybės atstovų, iš karto pranešė, kad jis turįs įsakymą iš Berlyno su Lietuvos laik. vyriausybe nesikalbėti, ją ignoruoti. Tada buvo patirta, kad ir Lietuvos pasiuntiniui Kaziui Škirpai, sukilimo paskelbtam ministeriui pirmininkui, neleidžiama vykti į Kauną eiti pareigų.

Vokietijos Užsienių reikalų ministerijos Rytų skyriaus vedėjas dr. Kleist, keliskart atvykęs specialiai į Kauną, įtikinėjo prof. Juozą Ambrazevičių-Brazaitį pakeisti Laikinosios vyriausybės narių titulus iš Lietuvos ministerių į civilinės vokiečių valdžios tarėjus, ir viskas bus tvarkoj. Atvykęs gi gestapo atstovas Greffe stačiai grasino ištrėmimu į koncentracijos stovyklą, jeigu Laik. vyriausybė nepaklausys dr. Kleisto pageidavimų. Laikinoji vyriausybė tų gestapo grasinimų nepabūgo ir griežtai atsisakė savo titulus keisti.

Dr. Peter Bruno Kleist savo memuaruose, išleistuose 1950, tą grasinimo pavojų Laik. vyriausybei aprašo kontekste su panašia Ukrainos vyriausybe, paskelbta Lemberge:

„Ukrainos tautinė vyriausybė Lemberge nebuvo pripažinta, neturėjo galimybės, ir jai buvo uždrausta veikti. Ji buvo internuota Sachsenhausene (Vokietijos koncentracijos stovykloje — aut. pastaba). Su dideliais sunkumais gen. von Roques, vyriausiam vokiečių kariuomenės vadui Lietuvos srityje, pavyko apsaugoti Lietuvos vyriausybę Kaune nuo panašaus likimo. Jis turėjo įspėti vyriausybės narius laikytis ramiai ir vengti bet kokių valstybės suverenumo ženklų... Lietuvos, Latvijos ir Estijos karininkams nebuvo leista turėti savą policiją... Kvietimą įsijungti į kovą dėl tautinio išsilaisvinimo pakeitė Hermano Goeringo kolonizacijos politika, raudonąjį komisarą pakeitė rudas komisaras, politinę išmintį pakeitė Ericho Koch kirvis". (Peter Bruno Kleist, Zwischen Hitler and Stalin, 1950, psi. 136-137).

Skaityti daugiau: NEPRIPAŽINTA KRAUJO AUKA (II)

Kultūros ir politikos sąveika išeivijoje

INGRIDA BUBLIENĖ

PAPRASTAI sakome, kad kultūra reiškiasi žmogaus kūrybine jėga. Tad kultūra yra tautos gyvybės apraiška, o kūrinys — tautos genijaus pasireiškimas. Nors kūrinys išeina iš vieno kūrėjo sielos, kaip vieno kūrėjo talentas, tačiau visuomet jame atsispindi tauta, jos dvasia, jos gyvastingumas, troškimas gyventi laisvai, gyventi ne tik dabartyje, bet ir ateinančioms kartoms. Tautinę kultūrą giliąja prasme sudaro mūsų tautinių tradicijų ir tautinių aspiracijų visuma. Todėl tautinės kultūros ir tautinių vertybių sąvokose randame daugiau, negu literatūrą, tautosaką, tautinius rūbus ir šokius.

Ingrida Bublienė, straipsnio autorė, su JAV LB pirm. Algimantu Gečiu ir prof. dr. Vytautu Vardžiu 1986 LFB studijų savaitėje, Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.

Jau praėjo netoli 40 metų, kai po Antro pasaulinio karo Amerikoje kūrėsi nauja lietuvių išeivių banga, kurios visas turtas, palikus tėvynę, tilpo širdyje. Pagal poetą Bernardą Brazdžionį, — tai protėvių dvasia, laisvės siekis ir gyvos širdies kūryba. Visiems mums buvo šis turtas patikėtas. O kad būtume tinkami jo paveldėtojai, esame įpareigoti jį saugoti, puoselėti ir laisvąjį pasaulį su juo supažindinti, kartu primenant ir mūsų tautai daromas skriaudas.

Skaityti daugiau: Kultūros ir politikos sąveika išeivijoje

LAISVĖ -AUKŠČIAUSIAS TAUTOS TIKSLAS

EDIS SABAS

Vyresnieji daug kalba, kad reikia išlaikyti lietuvybę. Jaunesnieji nuolat esame raginami jaustis lietuviais ir tokiais išsilaikyti. Ir kas galėtų kitaip sakyti? Mano tėvų ir jų tėvų kartos gerai suprato lietuvybės išlaikymo svarbą. Todėl namuose, mokyklose ir organizacijose vaikams buvo stengiamasi perduoti lietuvių kalbą, supažindinti su valstybės istorija, įvesti į tautos kultūrą.

Edis Sabas (kairėje), šio straipsno autorius, kalbėjęs Los Angeles politiniame savaitgalyje, šiuo metu kariuomenėje — aviacijos leitenantas. Šalia jo, dešinėje. Linas Kojelis, JAV karo laivyno rezervo karininko uniformoje.

Augau Čikagoje, o Čikaga yra Amerikos lietuvių kultūros centras. Kur kur, bet Čikagoje turbūt lengviausiai galima pažinti, suprasti ir išgyventi tautinę lietuvių kultūrą.

Jaunoji karta dažniausiai ir patenkina vyresniųjų norą „išlaikyti lietuvybę", šokdama tautinius šokius, priklausydama organizacijoms, stovyklaudama, dainuodama, iškylaudama. Ir jaunieji, ir vyresnieji retai kelia klausimą: kodėl reikia išlaikyti lietuvybę? Kodėl aš turiu mokėti lietuviškai, kuriam galui aš turiu prikimšti galvą Lietuvos istorijos faktais, kuo aš praturtinsiu savo asmenybę, žinodamas Lietuvos dabartį rusų okupacijoje? O jei kartais tėvai ar mokytojai ir nori pagrįsti lietuvybės išlaikymo reikalą, tai nurodo tokias priežastis, kaip tai „jūsų tėvai buvo lietuviai, — tai ir jūs turite būti", „lietuvių kalba yra sena ir graži", „be lietuvių kalbos negalėsite pažinti lietuvių kultūros" ir t.t. Bet visa ši motyvacija vargu giliau pasiekia jauno žmogaus dvasią.

Skaityti daugiau: LAISVĖ -AUKŠČIAUSIAS TAUTOS TIKSLAS

BRAZAITIS VĖL MUMS KALBA

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

PROFESORIAUS Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio raštų išleidimas, šeši tomai, yra didelis Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti ryžtas, ištęsėjimas ir laimėjimas.

Mūsų generacijoj iš mirusių autorių išeivija susilaukė pilnų šešių tomų tik Vinco Krėvės raštų. Jei išeivija maždaug prieš aštuoniasdešimt metų nebūtų išleidusi Vinco Kudirkos šešiatomio, tai apie tą didįjį žmogų būtumėm mažiau žinoję, negu šiandien žinom. Kad būtų žinomas ateinančioms kartoms ir mūsų laikų asmuo, kuris veikė, aukojosi ir norėjo būti nežinomas; kad jo raštai, mintys, idėjos nenueitų užmarštin; kad jis būtų amžiams gyvas, — ir buvo sumanyta išleisti jo raštus.

Nereikia daug aiškinti, kad Brazaitis buvo tikra Dangaus dovana gal pačiu sunkiausiu metu, kuris sugebėdavo rasti geriausią išeitį, išlaviruoti tarp pavojų su mažiausiais tautai ir valstybei nuostoliais. Pagaliau mus domino ir jo raštai iš anų ramių nepriklausomybės dienų, apie kuriuos laiške taip atsiliepė skaitytojas S.D. iš Kanados: „Jo minties sklaida, problemų lukštenimas ir temos gvildenimas mane ypatingai domino. Jo plunksna lyg chirurgo peilis, pjovęs kur ir kiek reikia, bet ne skaudžiai... turėjo ypatingą analitiko ir sintetiko dovaną dalykus pilnai išsvarstyti ir prieiti reikalingų išvadų... buvo vienas iš vadovaujančių literatūros ir kultūros kėlėjų į europinį lygį".

Skaityti daugiau: BRAZAITIS VĖL MUMS KALBA

LIETUVOS KONSULARINĖ TARNYBA

VACLOVAS KLEIZA

Prieš susipažįstant su konsulatais ir jų darbais, bent trumpai verta aptarti diplomatinės bei konsularinės tarnybų paskirtis ir funkcijas. O skirtumai tarp jų yra, nors pas mus yra tendencija šias dvi sąvokas suplakti į vieną. Tiesa, jos abi turi vieną bendrą savybę — atstovauja savo valstybės interesams kitoje užsienio valstybėje. Mūsų atveju, Lietuvos diplomatinė ir konsularinė tarnybos atstovauja Nepriklausomos Lietuvos valstybei ir jos piliečių interesams. O tas yra įmanoma net po 46 okupacijos metų tik todėl, kad JAV ir daugelis kitų kraštų nepripažįsta Lietuvos okupacijos ir jos neteisėto įjungimo į Sovietų Sąjungą. JAV vyriausybė ir šiandien laikosi to pačio nusistatymo, kurį išreiškė 1940 metų liepos 23 dieną, nepripažindama Pabaltijo valstybių okupacijos ir tų kraštų diplomatines tarnybas bei konsulus laikydama teisėtais savo krašto atstovais.

Vaclovas Kleiza, Lietuvos gen. konsulas Čikagoje, šio straipsnio autorius, 1986 vasarį viešėjo LFB studijų ir poilsio savaitėje, Dainavoje, ir ta pačia tema skaitė informacinę paskaitą. Nuotr.V. Maželio.

Diplomatinė tarnyba tiesiogiai atstovauja savo krašto vyriausybei kitoje užsienio valstybėje. Dr. Bronius Nemickas savo straipsnyje ,,Diplomatija ir konsulai" Pasaulio Lietuvio 1979 vasario numeryje rašo:

,, Diplomatinis atstovas — ambasadorius ar nuncijus, įgaliotas ministeris, nepaprastas pasiuntinys ar charge d'affaires — yra savo valstybės vyriausybės diplomatinis atstovas reziduojamame krašte. Jis ne tik atstovauja savo vyriausybei įvairiomis iškilmingomis progomis, bet, kai reikia, įteikinėja jos vardu protestus bei užklausimus, prezentuoja jos politiką reziduojamos valstybės vyriausybei"...

Skaityti daugiau: LIETUVOS KONSULARINĖ TARNYBA

Vyskupo Pauliaus A. Baltakio laiškas bičiuliams

Lietuvių Fronto bičiuliai, susirinkę į savo metinį susirinkimą Čikagoje, 1987 sausio 18, pasiuntė J. E. vyskupui Pauliui Baltakiui sveikinimo laišką, kuriame tarp kitko išreiškė ir rūpestį dėl Krikščionybės jubiliejaus proga iškylančių aktualių klausimų. Iš vysk. Pauliaus Baltakio buvo gautas toks atsakymo laiškas:

PAULIUS A. BALTAKIS, O.F.M.
VYSKUPAS LIETUVIAMS KATALIKAMS IŠEIVIJOJE 
361 Highland Blvd. Brooklyn, N.Y. 11207

1987 m. vasario 25 d.

Mieli Lietuvių Fronto Bičiuliai,

Nuoširdus ačiū už malonų laišką, sveikinimus ir ypač už Jūsų aktyvų dalyvavimą Lietuvos Krikščionybės jubiliejaus pasirengimo programoje.

Su Šv. Tėvu kalbėjau š.m. vasario 9 d. ir tarp kitų dalykų trumpai palietėm ir Vilniaus arkivyskupijos klausimą. Šv. Tėvo giliu įsitikinimu, dėl politinių ir pastoracinių problemų, šiuo metu to klausimo oficialiai nėra įmanoma sutvarkyti, nepakenkiant esminiams lietuvių tautos interesams.

Oficialus arkivyskupijos sutvarkymas, kaip žinia, suponuoja daugelį dalykų:

A. Teisėtą krašto vyriausybę, kuri 1. — oficialiu tarptautiniu saistančiu dokumentu, kaip tai padarė Vokietija ir Lenkija 1972 m., pripažintų Sovietų Sąjungos vienašališkai padarytą Vilniaus Krašto ir arkivyskupijos padalinimą, paliekant vieną dalį Lenkijai, kitą priskiriant Gudijai ir likusią „dovanojant" Lietuvai.

2. — su kuria Vatikanas galėtų tartis ne tik dėl Vilniaus arkivyskupijos oficialaus paskirstymo į atskiras vyskupijas (Lietuvai, Gudijai ir Lenkijai priskirtose srityse), bet ir dėl pertvarkymo Lietuvos Bažnytinės Provincijos. Vilnius yra Lietuvos sostinė ir turėtų tapti metropolija (dabar yra Kaunas). Su kuo Vatikanas šiuo metu turėtų dėl to tartis — su M. Gorbačiovu, VLIKu, P.L. Bendruomene?

Skaityti daugiau: Vyskupo Pauliaus A. Baltakio laiškas bičiuliams

Dabartinė Lietuva turisto akimis


Gretimame puslapy: Maironio paminklas Kaune. Skulptorius — Gediminas Jokubonis. 1986 nuotr.

Nieko nėra sunkiau, kaip rašyti apie dabartinę Lietuvą, kada negali patikėti sovietiniais duomenimis, dažnai nepilnais, iškreiptais ir naudojamais propagandos tikslu. Iš kitos pusės, nesiruošiu ką nors svarbaus įrodyti, kas nustebintų eilini išeivį, kartkartėmis lankiusi gimtąjį kraštą, slapta išsprukusi iš Vilniaus lankyti tėvų ir giminių kapus, žvilgterėti į buvusios sodybos pamatus ar pasikeitusi gamtovaizdi be buvusių vienkiemių, be nuosavybės ežių. Aš pats esu tik eilinis krašto lankytojas, turis nemažai giminių Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose ir kaimuose, net Sibire. Susitikimui jie paprastai suskrenda į dabartinę Lietuvos sostinę. Nebe pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, dažniausiai — su turistų grupe, tik praeitais metais su iškvietimu visam mėnesiui. Lankymosi tikslas: paremti gimines materialiai ir moraliai, kiek yra įmanoma vadinamoje policinėje valstybėje; atnaujinti giminystės ryšius, susipažinti su naujais žmonėmis, kartais giminių giminėmis, nuvežti vaistų. Jokio politinio įsipareigojimo.

Nenorėčiau rašyti apie visiems žinomus dalykus, ypač tiems, kurie patys dažniau už mane lankė Lietuvą, nei tiems, kurie, savanoriškai užsidarę išeivijos karantine, bijo apsikrėsti komunizmo baciloms. Tai ,,reorginio" tipo išeiviai, savo getuose nuolatos burnojantys prieš komunizmą, visiškai užmiršdami Lietuvą ir sąlygas, kuriose iš pokario griuvėsių beveik iš nieko skleidėsi kultūra (kartais suluošinta, bet esmėje lietuviška) ir ekonominio gyvenimo laužtinė linija, dažniausiai, paveikta gravitacinės jėgos, krypusi žemyn, ir tik protarpiais pakildama į aukštį.

Skaityti daugiau: Dabartinė Lietuva turisto akimis

OSI: PASITARNAVIMAS TEISINGUMUI AR SUPLANUOTAS SIAUBINGAS ŽAIDIMAS?

DR. R. S. TAUTKUS

„Kalbant apie sovietų įstatymų administravimą (justice), verta mums prisiminti, kad žudymas vyrų, moterų ir vaikų — žydų ir ne žydų — yra paprastas dalykas Sovietų Sąjungoje", rašė William F. Buckley, vienas iš žymiųjų amerikiečių laikraštininkų, savo 1986 metų gruodžio 10 dienos straipsnyje, kuriuos skelbia šimtai JAV dienraščių. Toliau jis tame pačiame straipsnyje tęsė:    jei kolaboravimas su nariais reikalauja asmens nužudymo, tai visi sovietų pareigūnai virš 62 metų amžiaus turėtų sulaukti to likimo. Niekas to Sovietų Sąjungoje nedarys. Asmuo (Molotovas), kuris 1939 metais pasirašė Hitlerio-Stalino paktą, neseniai ramiai mirė, sulaukęs 96 metų amžiaus..."

Ribbentropo-Molotovo paktas davė naciams ir sovietams laisvas rankas nusiaubti visą Europą, pradedant Antrąjį pasaulinį karą, pavergiant beveik visas to kontinento valstybes ir žiauriausiais būdais atimant gyvybes apie 100,000,000 laisvę ir taiką mylinčių žmonių (jų tarpe apie 6,000,000 žydų). Genocido (holocaust) aukos kartoja šūkį: ,,Never again!"

Nacizmui buvo padarytas galas 1945 metais: Hitleris nusižudė, jo armijos buvo sutriuškintos, jo artimieji ginklanešiai nuteisti ir pakarti, kiti atliko bausmę kalėjimuose. Vakariečiai nepasodino Sovietų Sąjungos diktatorių į kaltinamųjų kėdes, jų nenuteisė ir nepakorė. Stalinas, Molotovas ir kiti buvo tikrai to verti!

Nacių nebėra, bet jų genocidą vykdo nuo 1945 metų sovietai — komunistai. Nekaltų žmonių (krikščionių, žydų ir kitų) žudymas ir naikinimas vyko ir vyksta Sovietų Sąjungoje. Komunistai išžudė dešimtimis milijonų žmonių Kinijoje, keletą milijonų Vietname ir Kambodijoje. Komunistai vykdo žmonių žudymą ir naikinimą Etiopijoje, Afganistane, Angoloje, Mozambike, Kuboje ir pradeda savo „misiją" ir centrinėje Amerikoje.

Skaityti daugiau: OSI: PASITARNAVIMAS TEISINGUMUI AR SUPLANUOTAS SIAUBINGAS ŽAIDIMAS?

Kokia išeivijos politinio ir kultūrinio darbo ateitis?

BRONIUS NEMICKAS

SVARSTYBŲ rėmuose man buvo duota tema kalbėti apie intelektualinio ir ekonominio potencialo panaudojimą išeivijoje. Ši tema nėra man gerai pažįstama. Tačiau guodžiuosi, kad gal ir pateisintinas iš dalies paviršutiniškas, padrikas ir net gal klaidingas temos užkabinimas. Viliuosi, kad jis gali sužadinti pačių svarstybų intrigą, o vėliau — ir mūsų visuomenės, organizuotos ir neorganizuotos, susidomėjimą, susirūpinimą šiais labai svarbiais, kol kas kaip ir užmirštais klausimais.

Prieš pradedant kalbėti kaip panaudoti mūsų intelektualinį ir ekonominį pajėgumą, reikia pirma žinoti, kokias tokio pajėgumo atsargas, kokius šaltinius mes dar turime. Žodžiu, kiek mumyse tokio pajėgumo yra ir iš kur jis kyla? Tai nelengvai atsakomi klausimai, nes teigimams paremti dažnai trūksta konkrečių duomenų. Tenka beveik visur remtis bendrybėmis ir spėjimais.

Skaityti daugiau: Kokia išeivijos politinio ir kultūrinio darbo ateitis?

LITERATŪROS VAKARŲ TRADICIJOS SROVĖJE

1986 gruodžio 6 Los Angeles šv. Kazimiero parapijos salėje įvyko 21-mas literatūros vakaras, kuriuos nuo 1966 metų organizuoja Lietuvių Fronto bičiulių Los Angeles sambūris. Tai vienintelė visoje Amerikoje (greičiausiai ir visame pasaulyje) taip ilgai išsilaikiusi literatūros vakarų tradicija. Los Angeles literatūros vakarai kasmet įvyksta gruodžio mėnesio pirmąjį šeštadienį. LFB Los Angeles sambūris pasiryžęs literatūros vakarų tradiciją tęsti.

Dvidešimt pirmajame vakare savo kūrybą skaitė iš Čikagos atvykęs poetas Kazys Bradūnas. To vakaro apimčiai ir eigai pavaizduoti spausdiname ištraukas iš LFB Los Angeles sambūrio pirmininko Vytauto Vidugirio ir LFB Tarybos prezidiumo pirmininko Algio Raulinaičio kalbų ir literatūros vakarų pradininko Juozo Kojelio reportažo, paskelbto Darbininke 1987 sausio 23.

Vingiuotu kūrybos keliu

Šiltai auditorijos sutiktas poetas Kazys Bradūnas, savo kūrybos skaitymą palydėjo kai kurių eilėraščių genezę, temą ir struktūrą liečiančiais komentarais. Iš tikro, tie komentarai gal buvo ne tiek skaitomų eilėraščių palydovu, kiek vadovu. Jis pasakojo apie atostogų metu ūkio darbus savo tėvų ūkyje ,,nuo saulėtekio iki sutemų". ,,Aš pats neatsiplėšiau nuo ūkio darbų", — ir tada jau jo eilėraščiai pradėjo darytis žemininkiški. Jis skaitė savo kūrybos pavyzdžius, pradedant pirmaisiais eilėraščių rinkiniais, išleistais dar Lietuvoje, ir toliau vedė klausytojus vingiuotu savo kūrybos keliu jau per svetimus kraštus, bet 64 visada jausdamas lietuvišką žemę po savo kojomis. Vietomis jo komentaruose buvo tiek literatūrinio polėkio, kad klausytojui pradingdavo riba tarp komentaro ir eilėraščio.

Skaityti daugiau: LITERATŪROS VAKARŲ TRADICIJOS SROVĖJE

Kazys Bradūnas atnešė savo žodį

Dešinėje — LFB Los Angeles sambūrio pirm. Vytautas Vidugiris atidaro XXI literatūros vakarą.

Gretimam puslapy, viršuj — literatūros vakaro organizatoriai ir atlikėjai: iš kairės — P. Visvydas, E. Arijas, V. Vidugiris, B. Varnienė, J. Kojelis, K. Bradūnas, L. Kulnienė, P. A. Raulinaitis, I. Medžiukas, A. Kulnys ir Z. Brinkis. Apačioje — publika klausosi poeto Kazio Bradūno poezijos.

Rašytojas skaitytojui ar klausytojui atneša literatūrinį žodį. Šiame krašte dažnai girdime, kad tas ar anas žmogus esąs vertas tiek ar tiek. Ir dažniausiai tas vertinimas daromas doleriais. Rašytojas-poetas atneša žodį, ir retai pagalvojame, kokią vertę turi žodis.

Žodis, balsu ar raštu pateiktas, yra pasaulio Tvėrėjo didžiausia dovana žmogui. Žodis gali džiuginti, pakelti dvasią, suteikti drąsos, pateikti išmintį, o taip pat sužeisti, įskaudinti. Žodis nemiršta. Per žodį mes šiandien žinome, ką kalbėjo Sokratas, kokią išmintį skelbė Platonas ir Šv. Augustinas, ką apdainavo Homeras, Dantė ir mūsų Maironis.

Skaityti daugiau: Kazys Bradūnas atnešė savo žodį

Žodis liko, kaip auksas lyrikos delne

Pasibaigė 21-asis literatūros vakaras. Dvidešimt vieneri metai — tarsi stulpas gyvenimo kelyje. Perėjimas iš dar nesubrendusių į pilnamečius ir pilnateisius. Nesuklysiu pasakydamas, kad Lietuvių Fronto bičiulių rengiami literatūros vakarai tikrai yra subrendę ir tuo pačiu užsitarnavę rimto dėmesio ne tik mūsų gyvenvietėj, bet ir visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Ir šios dienos svečio žodžiais galime pasakyti:

     Aš numečiau poezijos šakelę
     Ant kieto kranto pakelės —
     O ji prigijo, sužaliavo.

Skaityti daugiau: Žodis liko, kaip auksas lyrikos delne

XIX POLITINĖS STUDIJOS

Simpoziumo,, Gorbačiovo glasnost (atvirumas): tikrovė ar fikcija?" dalyviai. Iš kairėsJuozas Kojelis, Leonardas Valiukas (mod.), Gintė Damušytė ir Saulius Tomas Kondrotas. Nuotr. R. Nelso.

Devynioliktasis politinis savaitgalis Los Angeles vyko 1987 sausio 31 -vasario 1 Šv. Kazimiero parapijos salėje. Šių metų studijas organizavo JAV LB Vakarų apygardos, JAV Jaunimo sąjungos Los Angeles skyriaus ir LFB Los Angeles sambūrio valdybos ir Baltų laisvės lygos lietuvių sekcija. Programos koordinatorius buvo Vytautas Vidugiris, LFB Los Angeles sambūrio pirmininkas.

Šių metų studijų programoje buvo gilinamasi į lietuviškų darbų pažinimą ir su jų vykdymu susijusias problemas.

,,Informuoti ir informuotis" žodžiais gal geriausiai būtų galima aptarti šių metų politinių studijų vedamąją mintj.

„Lietuvių Bendruomenės keliai ir kryžkelės"simpoziume dalyvavo LB apylinkių pirmininkai — Edmundas Kulikauskas ir Vladas Velža, tarybos narys Tadas Dabšys, ir Danutė Mažeikienė; moderavo tarybos narys Algis Raulinaitis. Svarstymų baze buvo paimti JAV LB XI tarybos II sesijos nutarimai. Gausi auditorija arčiau pažino Lietuvių Bendruomenės sąrangą ir veiklos metodus. Jau pats faktas, kad Lietuvių Bendruomenės nutarimai gali būti kolektyvinio svarstymo objektu, daug ką pasako.

Skaityti daugiau: XIX POLITINĖS STUDIJOS

Problemų nėra tiems, kurie jų nenori matyti

ANGELĖ NELSIENĖ

Los Angeles lietuvių bendruomenėje ruošiamos politinės studijos yra didelis įnašas į Amerikos lietuvių visuomeninį ir politinį gyvenimą, šiandien į tokį politinių studijų savaitgalį susirenkame jau devynioliktą kartą. Reikia džiaugtis ir didžiuotis, kad pas mus šie politiniai seminarai per devyniolika metų ne tik nesilpnėja, bet priešingai, jie savo apimtimi, tematika ir visuomenės jiems rodomu dėmesiu auga ir reaguoja į gyvybinius mūsų tautos reikalus.

Be abejo, Lietuvos okupantą tai erzina. Jis norėtų, kad mes užmirštume savo tėvų žemę, nekeltume okupacijos klausimo ir baisios politinių kalinių būklės. Jis laukia, kad mes pavargtume ir nutiltume. Bet mes, priešingai, stiprėjame, nes vienam pavargus, išsisėmus, ateina nauja jaunesnė jėga, dažnai su naujais metodais ir idėjomis. Taip yra ir su šiais politiniais seminarais.

Aštuoniasdešimt metų sulaukęs poetas Bernardas Brazdžionis su Ginte Damušyte, Ingrida Bubliene ir Angele Nelsiene. Nuotr. J. R.

Skaityti daugiau: Problemų nėra tiems, kurie jų nenori matyti

VARDAI IR ĮVYKIAI

Atlydys okupuotoje Lietuvoje? Lietuvių informacijos centro žiniomis iki 1987 kovo mėnesio keletas lietuvių kalinių buvo arba paleisti iš gulago koncentracijos stovyklų, arba perkelti į Vilniaus kalėjimą. Paleisti ir tuo tarpu sąlyginiai laisvi grįžę į Vilnių yra Vytautas Skuodis, Algirdas Statkevičius, Algirdas Patackas, Liudas Dambrauskas, Henrikas Jaškūnas. Iš KC perkelti į Vilniaus kalėjimą — kun. Sigitas Tamkevičius, ir kun. Alfonsas Svarinskas.

LKB Kronikai 1987 kovo 19 suėjo 15 metų. Iki šiandien Vakarus yra pasiekę 72 kronikos numeriai. Lietuvių katalikų religinė šalpa kovo 19 Washingtone šią sukaktį iškilmingai atžymėjo pamaldomis ir specialiu priėmimu Kapitoliuje, kuriame dalyvavo JAV kongreso nariai, spauda, žmogaus teisių organizacijos atstovai, dvasiškiai ir kt.

Nijolės Sadūnaitės prisiminimų antroji dalis pasiekė Vakarus. Juose aprašomi jos pačios ir jos šeimos pergyvenimai besislapstant nuo saugumo agentų. Netrukus ši antroji prisiminimų dalis bus išleista ir anglų kalba.

Dr. Kajetonas J. Čeginskas skaitė paskaitą Huettenfelde, Vokietijoje, 1987 kovo 14 surengtame prof. Antano Maceinos minėjime. Paskaitos tema buvo „Mirtis prof. Maceinos raštuose”.

Skaityti daugiau: VARDAI IR ĮVYKIAI

NAUJI LEIDINIAI

Kun. Petras, NAKTIS. Kunigas saugumo pinklėse, autobiografiniai pokalbiai. Knyga 319 psl. Išleido PLB, 1986. Iliustracijos ir viršelis dail. Zitos Sodeikienės. Šių giliai sukrečiančių autobiografinių pokalbių autorius yra kun. Leonas Šapoka. Jie buvo spausdinti pogrindiniame Dievas ir Tėvynė žurnale, 1979-1980 metais. Kun. Šapoka, grįžęs iš Sibiro, buvo priverstas bendradarbiauti su KGB, bet vėliau atsisakė ir dėl to 1980 spalio 10 buvo žiauriai nužudytas.

Knygos tekstas perrašytas mašinėle su visomis klaidomis, buvusiomis Dievo ir Tėvynės žurnale (ir gal dar atsiradusiomis jį perrašant). Visa tai skaitytoją erzina. Taip pat bereikalingai leidėjų žodyje, gal norint parodyti nesuinteresuotą objektyvumą, be jokių komentarų duodama ir sovietinės Tiesos versija apie kun. Šapokos mirtį.

Antanas Vaičiulaitis, VIDURNAKTIS PRIE ŠEIMENOS. Novelės ir apsakymai. Išleido Ateities literatūros fondas, 1986. Knyga 131 psl., kaina 7 dol. Viršelis Jono Kuprio. Antanui Vaičiulaičiui, lietuviškosios beletristikos meistrui, praeitais metais suėjo 80 metų. Šis atmintinosios „Valentinos" ir daugelio kitų knygų autorius skaitytoją ir šioje naujausioje knygoje pagauna savo istorijomis, plačiu žodynu ir puošniu stiliumi. Tai viena iš geriausių praeitų metų beletristikos knygų, pelnytai įvertinta ir didžiąja 1986 metų LRD premija.

Skaityti daugiau: NAUJI LEIDINIAI

Fondas, aukos

Į LAISVĘ FONDAS

LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI

AMERICAN FOUNDATION FOR UTHUANIAN RESEARCH, INC

5620 S. Claremont Avenue, Chicago, Illinois 60636

Į LAISVE FONDAS lietuviškai kultūrai ugdyti buvo įsteigtas 1960 metais. Tačiau tokio fondo idėja jau buvo kilusi pirmaisiais okupacijų metais, kai lietuvių tautai ir jos kultūrai iškilo mirtinas pavojus.

Fondą suorganizavo prie Į LAISVE žurnalo susispietusių Lietuvių fronto bičiulių būrelis. Buvo įsipareigota leisti veikalus ir remti studijas, kurių šiuo metu labiausiai stinga, nežiūrint, kad tokių veikalų išleidimas duotų ir nuostolį. Pirmoj eilėj fondas remia ir leidžia lietuviškas problemas liečiančius mokslo žmonių darbus. Remiamos ir kolektyvinės studijos.

Į LAISVE FONDAS nėra pelno organizacija. Jo lėšas sudaro narių ir ne narių aukos, palikimai, nuolatinių prenumeratorių pasižadėjimai ir kitokios pajamos. Fondas kviečia visus lietuvius prisidėti prie šio darbo savo aukomis ir leidinių prenumeravimu.

Šiomis dienomis jau išleistas gražus Juozo Keliuočio atsiminimų tomas „Dangus nusidažo raudonai". Jį ir kitus leidinius galima užsisakyti tiesiog iš leidyklos žemiau nurodytu adresu.

Skaityti daugiau: Fondas, aukos

Į Laisvę 1987 100(137)

     T U R I N Y S

Vedamosios mintys .............................................. 2

Skaitytojų žodis ............................................... 5

Šimtinė prieš skliaustelius .................................... 6

Pokalbis su dr. Rože Šomkaite .................................. 8

Buvę redaktoriai pasisako (Juozas Kojelis, Alė Rūta,Vacys Rociūnas,

     Vytautas Vardys, Leonardas Valiukas, Anatolijus Kairys) .. 10

Gintė Damušytė — Kas daroma ir kas darytina Lietuvai? ......... 22

Vytautas Volertas — Klausimai sau patiems ..................... 30

Laurynas A. Vismanas — Lietuviška politinė galvosena ir metodai 38

Dr. Jonas Kunca — Reikia įeiti į svetimąją spaudą ............. 44

Zenonas Prūsas — Ar Gorbačiovas yra „slaptas liberalas"? ...... 45

Apie „glasnost" kalba Juozas Kojelis, Gintė Damušytė ir

     Saulius Kondrotas ........................................ 55

Gailė Radvenytė — Kongresas žada naujos ugnies ................ 57

Paulius Viskanta — Kodėl Lietuvių jaunimo sąjunga? ............ 60

Aloyzas Baronas vėl mūsų tarpe ................................ 63

Dr. Gediminas K. Jokantas — Lietuviškos spaudos užduotis

    Lietuvos laisvinimo darbe ................................. 65

J. Vaičjurgis — Tada Irmija Zaksas, o dabar ................... 68

J. Baužys — Visi keliai vedė į Romą ........................... 72

Vardai ir įvykiai ............................................. 76

LFB ir LKD pokalbis ........................................... 78

Nauji leidiniai ............................................... 79


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1987 100(137)

VEDAMIEJI

 „Į LAISVĘ" turi būti jauna

UŽLIPUS i kalno viršūnę, valandėlei reikia sustoti, atsigręžti atgalios, pasižiūrėti į kažkur toli pasilikusią kelio pradžią, — tada mesti žvilgsnį į priekyje beiškylančias, gal dar rūkuose paskendusias aukštumas ir pradėti žingsniuoti toliau.

Sustojame trumpai valandėlei ir mes šiame šimtajame ,,Į Laisvę" numeryje. Buvę redaktoriai, bendradarbiai apžvelgia prirašytus puslapius, ieško, ką geriau ir prasmingiau būtų galėję juose išsakyti. Neapsistoja prie praeitų žingsnių per ilgai, tvirtai bando žvelgti ateitin, į kelių, kuriuo reiktų eiti tolyn.

Redaktoriai ir bendradarbiai teigiamai vertina ,,Į Laisvę" pastangas skleisti lietuvių išeivijoje rezistencinę mintį. Tiesa, suabejoja, ar ši mintis ir kitos žurnale pasireiškiančios idėjos pasiekia didesnę visuomenės dalį ir ją pakankamai veikia. Tad čia ir būtų tos naujos aukštumos, į kurias reiktų atkreipti dėmesį: galimai plačiau lietuvių išeivijoje skleisti mintį, kad rezistencinis nusistatymas ir nuotaika yra pagrindinis atsparos taškas, norint išvengti visuotinės niveliacijos svetimuose kraštuose.

Skaityti daugiau: VEDAMIEJI

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Patikslinimas

Mano straipsnyje apie Lietuvos konsularine tarnybą (Į Laisvę, Nr. 99) pasitaikė vienas netikslumas. Dešinėje 45-to puslapio skiltyje, antram sakinyje nuo viršaus, parašyta: „Jos įpėdiniu JAV Valstybės Departamentas paskyrė Vaclovą Kleizą." Turi būti: „Jos įpėdiniu pripažino Vadovą Kleizą." Tas netikslumas pasitaikė per mano paties neapsižiūrėjimą, nes taip parašyta mano originale. Būsiu dėkingas, jei sekančiame numeryje tą patikslinimą įdėtum.

Tavo redaguojamas žurnalas daro labai gerą įspūdį. Sėkmės ir gero vėjo ateityje.

Vadovas Kleiza
Lietuvos gen. konsulas Čikagoje

Gerai, kad iškeliamos dabarties problemos

Mūsų žurnalai paprastai yra per daug įklimpę archyvizman. Todėl balandžio Į Laisvę numeris (Nr. 99) mane pradžiugino aiškiu atsigręžimu į šiandien ir rytojų.

Juozo Kojelio aprašyta buvusio LFB simpoziumo vedamoji mintis „informuotis ir informuoti" atidaro plačias duris į seniai svarstytinus klausimus: kas, kam, kurioje srityje, ką ir kaip. Dr. Tautkus, nors ir ribotai, iškėlė taiklių klausimų dėl OSI ir net padarė konkrečių siūlymų veiklai. Ingrida Bublienė parodė drąsos kelti opų kultūros ir politikos klausimą, ypač nurodydama svarbų faktą, jog „tik mažos įtakingos grupės daro svarbius politinius sprendimus." Deja, nesutinku su jos siūlymu mūsų „elitui" įtaigoti JAV „elitą", paliekant kitus už durų: tai neatitinka JAV politinei ir geopolitinei tikrovei.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

ŠIMTINĖ PRIEŠ SKLIAUSTELIUS

100(137)

Šio numerio metrikoje pažymėta: 100(137). Tai reiškia, kad nuo pirmojo Lietuvoje pasirodžiusio pogrindinio Į Laisvę leidinio iki šiol yra išleisti 137 numeriai, o iš jų visas šimtas išėjo Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Į šią šimtinę ir norime šiandien atkreipti savo dėmesį. Tokia šimtojo numerio Amerikoje sukaktis leidžia prisiminti ir įvertinti nueitą kelią ir taip pat įpareigoja mesti žvilgsnį ateitin.

Pirmasis Į Laisvę numeris pasirodė pogrindyje, vokiečių okupacijos metu, 1943 sausio pabaigoje, po to kai vokiečiai sustabdė to paties vardo dienraščio leidimą. Nedidelis buvo tai leidinėlis, kartais vos poros ar keletos puslapių, leidžiamas Lietuvių Fronto, siekiąs Lietuvos valstybės atstatymo ir per-duodąs informaciją apie padėtį Lietuvoje ir pasaulyje. Iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios Lietuvoje buvo išleisti 34 numeriai. Karui pasibaigus, Į Laisvę leidimas buvo tęsiamas Vokietijoje, ir ten pasirodė dar 3 numeriai.

Didžiulei daugumai lietuvių fronto bičiulių persikėlus į JAV ir ten susiorganizavus, iškilo mintis Į Laisvę atgaivinti. Jos atgaivintojas ir pirmasis redaktorius buvo prof. Juozas Brazaitis. Pirmasis numeris Amerikos žemėje išėjo 1953 gruodžio mėnesį. Tai buvo 64 psl. dydžio žurnalas, tokio pat formato kaip ir šiandien, įvilktas į rusvo smėlio spalvos viršelius, papuoštas ta pačia Į Laisvę vinjete, sukurta dail. Telesforo Valiaus, kuri dar ir šiandien puošia žurnalo numerius. Viršelio metrikoje numeracija — 1(38). Atseit, pirmas numeris Amerikoje, bet 38-tas iš eilės, įskaitant Lietuvoje ir Vokietijoje išleistus.

Skaityti daugiau: ŠIMTINĖ PRIEŠ SKLIAUSTELIUS

POKALBIS SU DR. ROŽE ŠOMKAITE

Nuotr. V. Maželio.

Rodos, dar nedidelis laiko tarpas skiria mus nuo šio pirmojo amerikinio Į Laisvę numerio pasirodymo, bet iš jame rašiusiųjų šiuo metu gyva yra tik viena dr. Rožė Šomkaitė. Visi kiti jau iškeliavę amžinybėn. Dr. Rožė Šomkaitė šią vasarą dalyvavo LFB studijų savaitėje, ir su ja redaktoriui teko pasikalbėti Į Laisvę žurnalo ir lietuviškosios rezistencijos klausimu.

Kai rašei savo straipsnį į pirmąjį IL numeri apie studentąrezistentą, jau buvo prabėgę 9 metai nuo išbėgimo iš tėvynės, ir jau tada pastebėjai, kad nelemta išeivijos gyvenimo aplinka pradeda veikti į 1953 metų studentiją. O kaip dabar,kaip po 34 metų atrodo lietuviškosios studentijos veidas, ar jame reiškiasi lietuviškosios rezistencinės nuotaikos?

   Perskaičiau savo seniai rašytą straipsnį ir randu jame didesnę dalį paskirtą Daumanto citatoms. Tai turbūt ir buvo pati esmė, kodėl aš šį straipsnį tada rašiau: norėjau perduoti jaunimui rezistencinę nuotaiką. Esu dabar tuo straipsniu nusivylusi, kad tada nesugebėjau nieko konkrečiai pasiūlyti, kokiu būdu tą rezistencinę nuotaiką išlaikyti.

34 metų perspektyvoje tokių studentų — švyturių turime ir dabar, Ypač daug tokio jaunimo yra pačioje Lietuvoje. Jų tautinė ir religinė rezistencija reiškiasi tyliai ir pasyviai, bet ji yra gyva. Išeivijoje, kaip seniau, taip ir dabar, veikia atskiri individai: tokie, kaip pvz., Gintė Damušytė, Gintaras Grušas ir daug kitų yra dabartiniai jaunieji švyturiai — rezistentai, jų rezistencija reiškiasi šito krašto negatyviam poveikiui, nutautėjimui.

Skaityti daugiau: POKALBIS SU DR. ROŽE ŠOMKAITE

Buvę redaktoriai pasisako

ŠIMTOJO numerio proga redaktorius kreipėsi į buvusius redaktorius su klausimais apie žurnalo nueito kelio prasmingumą bei ateities uždavinius.

Apie praeitį buvo klausiama: Ar šioje užsitęsusioje tremtyje Į Laisvę sugebėjo palaikyti tą rezistencinę dvasią, kurią pirmame numeryje akcentavo prof. Brazaitis? Ar žurnalo mintys pasiekė ir platesnę visuomenę? Ar buvo atsiliepta į svarbiuosius tautos ir išeivijos klausimus, aktualius laiko reikalavimus?

Žvelgiant į ateitį: Koks būtų svarbiausias žurnalo uždavinys, įsipareigojimas ir užsiangažavimas šiandien, kada didelė aktyviosios išeivijos dalis jau apretėjusi, o Lietuvos laisvės perspektyvos tokios pat neaiškios, kaip ir prieš 100 numerių? Kaip praktiškai pratęsti žurnalo gyvybę, kaip įjungti jaunesniąją kartą bendradarbiais, skaitytojais?

Kai kurie redaktoriai jau atsiliepė, kiti dar atsilieps vėliau. Jų mintys įdomios ir vertingos. Tad šios sukakties proga norime, kad žurnalo skaitytojai su jomis susipažintų ir vėliau gal patys tais klausimais parašytų.


JUOZAS KOJELIS

TARP VILČIŲ IR RŪPESČIŲ

Kiekvieno plano vykdymas turi du palydovus: viltį ir rūpesčius. Viltis, — tai tikėjimas pasirinkto tikslo prasmingumu ir pasiektinumu, o rūpestis, — tai nerimas dėl sutiksimų sunkumų ir kliūčių kelyje į tą tikslą. Juozas Brazaitis, Amerikoje redaguodamas pirmąjį Į Laisvę numerį, turėjo viltį, kad žurnalui pasiseks „palaikyti tremtyje rezistencijos ir budėjimo dvasią", bet jį lydėjo ir rūpestis, kurį vėliau pareikšdavo savo straipsniuose ir vedamuosiuose. Į Laisvę 100-jo numerio redaktorius kelia maždaug tą patį klausimą, tik smarkiai pasikeitusiose sąlygose. Tada tremtis buvo savaime suprantama išeivio būsena, kuriai įprasminti reikėjo atitinkamos veiklos. Šiandieną jau drįstama net Antaną Sniečkų, Lietuvos laisvės duobkasį ir Stalino patikėtinį, prilyginti prie Vytauto Didžiojo. Ir tai daro ne kokie bolševikėliai, susispietę prie Vilnies ar Laisvės, bet pretendentai į naujos krypties išeivijos dvasinius vadus.

Skaityti daugiau: Buvę redaktoriai pasisako

PROFESORIAUS MACEINOS ATMINIMUI

Pirmasis prof. Antano Maceinos pomirtinis paminėjimas JAV buvo suruoštas New Yorke, 1987 birželio 7, Kultūros židinyje. Iniciatoriai buvo Lietuvių fronto bičiuliai, talkinami kitų organizacijų.

Su Maceinos asmeniu ir jo gyvenimu supažindino dr. Danutė Norvilaitė. Dr. Juozas Girnius kalbėjo apie Maceinos filosofiją. Antanas Sabalis apibūdino Maceiną kaip LF ideologą. Pirmuosius jo žingsnius, kaip poeto, atidengė Paulius Jurkus, o Tomas Venclova komentavo Jasmanto-Maceinos poezijos rinkinius.

Skaityti daugiau: PROFESORIAUS MACEINOS ATMINIMUI

KAS DAROMA IR KAS DARYTINA LIETUVAI?

GINTĖ DAMUŠYTĖ

Nuotr. V. Maželio.

Gintė Damušytė dirba Lietuvių Katalikų Religinėj šalpoj reikalų vedėjo pavaduotoja bei tos institucijos žinių agentūros, Lietuvių Informacijos centro, vadove.

Nuo 1979 m., kai ji baigė politinius mokslus ir istoriją Wayne State universitete Detroite ir persikėlė į New Yorką dirbti Religinėj šalpoj — Informacijos centre, Gintė parašė visą eilę straipsnių apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoj ir išvertė nemažai pogrindžio spaudos ištraukų. Jos straipsniai bei žinios spaudoje pasirodė tokiuose laikraščiuose, kaip Londono Times, Frankfurter Allgemeiner Zeitung ir El Mundo, bei daugelyje vyskupijos laikraščių JAV ir Kanadoj.

Gintė dažnai dalyvauja įvairiose konferencijose su paskaitomis apie Lietuvos katalikų būklę. Ji kelis kartus komentavo dabartinės Lietuvos įvykius televizijos ir radijo programose. Ją pakartotinai kviečia kalbėti vykstantiems į Sovietų Sąjungą diplomatams bei liudyti apie vėliausius įvykius Lietuvoj JAV Kongreso apklausose.

1981 m. Gintė dirbo Londone, Anglijoj veikiančioj Kestono kolegijoj, tyrimo institute, kuris studijuoja religijos varžtus komunistiniuose kraštuose. 1984 m. ji keliavo į Sovietų Sąjungą su bažnytine taikos delegacija.


PRADĖJUS galvoti apie šią temą — ką mes darome ir ką reikėtų Lietuvos reikalams daryti — mintyse iškilo trys epizodai iš šių dienų gyvenimo.

Pirmasis: iš Lietuvos grįžęs jaunuolis pasakoja draugams, kaip jis valandų valandomis kalbėjęsis su jaunimu. Jis jiems pasakojęs apie išeivijos lietuvių gyvenimą, o iš jų girdėjęs tenykštes problemas — kylančių skyrybų ir abortų skaičių, nužmogėjimo reiškinius ir kt.

Antras epizodas: du lietuviai profesionalai, dirbantys skirtingose profesijose — vienas industrijoje, kitas žurnalistikoje — su nuostaba ir nusivylimu vienas kitam pasakoja, kad jų darbo kolegos, rodos, išsilavinę žmonės, sužinoję apie jų lietuvišką kilmę, klausia: „Juk lietuviai žudė žydus, ar ne?"

Skaityti daugiau: KAS DAROMA IR KAS DARYTINA LIETUVAI?

KLAUSIMAI SAU PATIEMS

VYTAUTAS VOLERTAS

JAV LB Krašto valdybos pirmininko Vytauto Volerto paskaita, skaityta šios vasaros LFB studijų savaitėje.

DOVYDO KILPINĖ

Jei leidžiu pasiblaškyti savo mintims, akyse išauga savotiškas mūsų tautos vaizdas. Atrodo, lyg būtume tvirto medžio stuobrys. Aptrintas, pakerpėjęs, aplaužytas, bet nesupuvęs. Iš to stuobrio veržiasi atžalos, taip pat stambios prie liemens, bet lėtai augančios. Kai kurios tų atžalų apskabinėtos, ir nė viena neišsistiepusi labai aukštai. Kas su šiuo stuobriu kaktomuša nesusiduria, jo nemato. Bet jis egzistuoja ir nesirengia griūti.

Toje mano palaidoje vaizduotėje atsiranda ir tautų, iki pažemės nuplautais kelmais atrodančių, kuriuose tačiau yra uždaryta daug energijos. Ši energija kartais iš podirvio kelia staigias ir greitai augančias, nors plonytes, atžalas, ūgiu lietuviškąjį stuobrį pralenkiančias. Ar tai nebus kažkas panašaus į latvius? Gero kamieno jiems stinga, Latvijoje rusų gyventojų procentas, miestuose ir kaime, sparčiai didėja. Bet latviai tai vienur, tai kitur, tai gerai, tai ne taip gerai mus užstelbia. Pralenkė savo skaičiumi pirmame Sovietijos politbiure, pirmoje Čekoje, SS legiono steigime. Pralenkia kultūriniais šuoliais, politinėmis staigmenomis. Skaitlingai vyko laivu į Helsinkį, gudriai supynė amerikiečių ir latvių konferenciją prie Rygos. Mus net viršija piniginėmis aukomis išeivijoje, išmoningesne veikla ir didesniu skaičiumi tvirtai įsikūrusių bei nuo visuomenės nepasitraukusių ekonomistų.

Šiuose pasisakymuose nesugestionuojama, kas yra geresnis, kas blogesnis. Net istorija neturi teisės į šj klausimą atsakyti. Istorija daug kartų susiniekino nelogiškais zigzagais ir neteisingu jų pristatymu, — matome tik praeities griaučius, o kas juos užpildė, nežinome ir nežinosime. Lietuvių išlikimas liudija mus buvus tvirtesniais už daugeli išnykusių tautų. 

Skaityti daugiau: KLAUSIMAI SAU PATIEMS

Lietuviška politinė galvosena ir nauji metodai

LAURYNAS A. VISMANAS

Laurynas A. Vismanas, šio straipsnio autorius, savo jaunystėje nemokėjęs nė žodžio lietuviškai, neseniai baigė Ročesterio, NY, universitetą, įsigydamas du bakalauro laipsnius: politinių mokslų ir psichologijos, šiuo metu tęsia studijas Brokporto (S.U.N.Y.) universitete, viešosios administracijos srityje. Uoliai ir aktyviai įsijungęs į lietuvišką veiklą. Priklauso Liet. Bendruomenei, ateitininkams, dainuoja Ročesterio LB chore, šoka Žilvino šokių grupėje, dirba Ročesterio lietuvių radijo klubo ir jaunimo sąjungos valdybose. Taip pat yra American Society of Public Administrators (ASPA) narys.

Jau antri metai skaito Į Laisvę žurnalą, domisi politiniu ir visuomeniniu gyvenimu.


POLITIKA yra nepaprastai svarbi žmonijos gyvenime. Be jos negalėtume prikalbinti sumažinti obuolių krepšio kainą dviem doleriais, beįsikuriančios valstybės nesusilauktų didesniųjų valstybių pasitikėjimo bei jų milijonais dolerių skaičiuojamos paramos. Tokia pat padėtis ir mūsų kovoje už Lietuvos laisvę: be išmintingų ir sumanių politikos darbuotojų ši kova neturės pasisekimo. Kyla klausimas, kaip išeivijos lietuvius nukreipti į efektyvesnę ir daugiau rezultatų duodančią politinę veiklą? Kaip juos įtikinti, kad nuo šiandieninių politinių žygių priklauso Lietuvos ateitis? Lietuviškoje spaudoje vis matome tuos pačius, tik vis labiau senėjančius, „politikierių” veidus, kurių politinės veiklos metodai pasilieka tie patys. Tuo tarpu, besikeičiant laikams, turi keistis ir politikos metodai. Mums būtina yra sekti įvairius laiko pasikeitimus ir atitinkamai juos pritaikyti kovoje už Lietuvą.

Skaityti daugiau: Lietuviška politinė galvosena ir nauji metodai

REIKIA ĮEITI Į SVETIMĄJĄ SPAUDĄ

Dažnai gvildenamas Lietuvos laisvinimo darbas. Rašome apie jį savo spaudoje, kalbame susirinkimuose, posėdžiuose ir seminaruose. Kartais pasikalbame ir su kongreso bei senato nariais. Ir tai yra naudinga, bet to neužtenka. Mes privalome pasiekti viešąją Vakarų kraštų nuomonę, turime atverti akis plačiosiom pasaulio masėm. Norim ar nenorim, mums reikia eiti i svetimųjų kalbų spaudą.

Šituo klausimu dažnai vengiama net kalbėti, nes ji išspręsti daug sunkiau, negu skaityti paskaitas ar pranešimus savo tarpe.

Pirmiausia, norint patekti su savo laišku ar straipsniu į svetimą spaudą, reikia pasirinkti aktualiausią momento temą, į kurią būtų galima įterpti ir Lietuvos laisvės, genocido ar persekiojimo reikalus. Tik labai išimtinais atvejais Lietuva gali būti straipsnio pagrindine tema. Progų tokiems pasisakymams yra daug, beveik kas dieną, nes Rytų-Vakarų santykiai yra visiems aktualus klausimas.

Skaityti daugiau: REIKIA ĮEITI Į SVETIMĄJĄ SPAUDĄ

AR GORBAČIOVAS YRA „ SLAPTAS LIBERALAS"?

ZENONAS PRŪSAS

NUO PAT LENINO laikų didelė dalis įtakingų vakarų žurnalistų, politikų ir intelektualų vis laukė, kada Kremliaus soste atsisės liberalas. Laukė kaip gervė lietaus, kaip žydai Mesijo. Ne tik tie, kuriuos pagal mūsų terminologiją galima būtų pavadinti „kultūrbolševikais", bet ir daugelis kitų, kurie glaudžiasi prie dešiniojo sparno ir save laiko antikomunistais. Svajonių pradžios reikia ieškoti dar Lenino valdymo laikais, kada šis, bado ir ekonominės anarchijos spaudžiamas, bandė grąžinti šiek tiek privačios iniciatyvos.

Keisčiausia buvo su Stalinu. Ruzveltas ir jo propagandos mašina sugebėjo jį pristatyti Amerikos visuomenei kaip mielą, geraširdį Dėdę Juozą, kuris labai myli mažus vaikus. Daug vilčių buvo sudėta į Kruščiovą, kada tas pasmerkė Staliną. Daug kas apsidžiaugė kad va, štai susilaukėme liberalo! Kai svajonės neišsipildė, daug tikėtasi iš Kosygino, Bulganino ir Brežnevo, įdomiausia buvo su Andropovu. Juk jo kredencialai: ciniškas, apgaulingas vengrų sukilimo numalšintojas ir žiauriosios KGB šefas, įvedęs psichiatrinių priemonių panaudojimą politiniams kaliniams palaužti. Kaip KGB šefas jis žinojo visas savo būsimųjų konkurentų silpnas vietas. Spėjama, kad dalinai per šantažus ir intrygas jis ir įsispraudė į Kremliaus sostą. Nežiūrint to, daugelis vakarų žurnalistų jį pradėjo pristatyti kaip „closet liberal", kaip mėgėją vakarietiškos muzikos ir visko, kas madoje vakaruose. Vėliau, jau jam mirus, paaiškėjo, kad visa ši fantazija buvo sukurta KGB disinformacijos skyriuje.

Skaityti daugiau: AR GORBAČIOVAS YRA „ SLAPTAS LIBERALAS"?

APIE GLASNOST PASISAKO

Su Gorbačiovo „liberalizmu" glaudžiai siejasi žodis „glasnost" — atvirumas, šiuo metu pasidaręs nepaprastai populiariu visame pasaulyje. Jo reikšmė ir galimos pasekmės nagrinėjamos ir interpretuojamos politikų, kultūrininkų ir šiaip jau sovietiniu gyvenimu besidominčių sluoksniuose.

Metų pradžioje Los Angeles suruoštame LFB politiniame savaitgalyje apie glasnost kalbėjo Juozas Kojelis, Gintė Damušytė ir dar visai neseniai iš Lietuvos pasitraukęs rašytojas Saulius Kondrotas. Kadangi jų mintys, redaktoriaus nuomone, patvirtina ar papildo dr. Zenono Prūso samprotavimus apie tariamą Gorbačiovo liberalizmą, norime skaitytojams pateikti bent keletą ištraukų iš anų Los Angeles svarstybų.

Juozas Kojelis:

... Ar glasnost yra tikrovė, kuri žada nors kiek varžtų atleidimo Lietuvos lietuviui ir aplamai sovietų imperijos žmogui, ar tik „danajų dovana", kurios jei ir nereikia bijoti, bet kuria reiktų nepasitikėti?

Amerikos media registruoja naujas apraiškas sovietų užsienio ir vidaus politikoje ir pranašauja didelius pasikeitimus. Net intelektualusis Amerikos politikas Zbigniev Brzeziński mano, kad dviejų metų laikotarpyje pasikeitimai įvyks...

Skaityti daugiau: APIE GLASNOST PASISAKO

KONGRESAS ŽADA NAUJOS UGNIES

GAILĖ RADVENYTĖ

Įsivaizduokime du lietuvius jaunuolius, kuriuos skiria keletas tūkstančių mylių. Vienas gyvena Argentinoje, šešiolikos metų amžiaus, lanko mokyklą, bet kartu ir dirba, norėdamas prisidėti prie šeimos išlaidų sumažinimo. Savo tėvo gimtosios lietuvių kalbos jis nemoka, bet dalyvauja lietuvių tautinių šokių grupėje, priklauso skautams ir yra veiklus lietuviškos parapijos narys.

Antrasis — dvidešimt vienerių metų jaunuolis, gyvenantis gražiame Čikagos priemiesty, dideliame name. Jis yra baigęs lituanistinę mokyklą ir Pedagoginį institutą, dabar studijuoja universitete ir labai retai teranda laiko bendrauti su lietuviais.

Ką šie du jaunuoliai turi bendro? — Jie abu priklauso Lietuvių jaunimo sąjungai ir abu susitiks šią žiemą VI Lietuvių jaunimo kongrese, kur jie tikrai planuoja vykti.

Skaityti daugiau: KONGRESAS ŽADA NAUJOS UGNIES

KODĖL LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGA?

PAULIUS VISKANTA

Skautai ir ateitininkai yra dvi jaunimo ideologinės organizacijos. Abiejų šių organizacijų tikslai yra auklėti jaunimą. Skautai bando tą atlikti žaidimais, iškylomis, stovyklose, ir praktiniu gyvenimo patyrimu išauklėti savo narius tarnauti Dievui, tėvynei, ir artimui. Ateitininkai bando ruošti moksleivius būti gerais krikščionimis ir dirbti lietuvių tautos ir žmonijos gerovei. Jie auklėja jaunimą būti pilnutinėmis asmenybėmis, turinčiomis išlavintą protą, tvirtą būdą ir jautrią širdį. Abiejų organizacijų nariai gauna patyrimo būti vadovais, kartu dirbti ir dalyvauti lietuviškame gyvenime.

Reikia paklausti — ar tos ideologinės organizacijos pilnai atsiekia savo tikslų? Juk su geresniu lietuviško gyvenimo supratimu jaunimas turėtų jungtis į visuomeninę veiklą. Skautų, ateitininkų, neolituanų nariai turėtų ko anksčiau pradėti praktikuoti savo visuomeniškumą. Bet lietuviškų organizacijų narių skaičius vis krenta. Kiek yra veiklių lietuvių visoje lietuviškoje bendruomenėje? Jaunimas neįstoja į darbą. Ir tam yra trys pagrindinės priežastys:

Skautai ir ateitininkai nepažįsta vyresniųjų veiklos. Pats perėjęs skautų programą ir lankęs lituanistinę mokyklą keturiolika metų nežinojau apie lietuvių organizacijų darbus. Yra mažai jaunimo, kuris galėtų išvardinti svarbiausių lietuvių organizacijų vardus bei jų tikslus. Kaip aštuoniolikos metų studentas įsijungs į veiklą, jeigu jis nepažįsta organizacijų, nežino, kaip įstoti į L. Bendruomenę?

Liūdna, kad jaunimas neįsijungdamas į lietuviškas organizacijas dingsta ir iš lietuvių gyvenimo aplamai.

Skaityti daugiau: KODĖL LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGA?

ALOYZAS BARONAS VĖL MŪSU TARPE

Aloyzas Baronas vienoje LFB studijų savaitėje skaito savo kūrybą.

Gretimame puslapy, viršuje: Svečiai Barono 70 m. gimimo sukakties minėjime Cicero. Pirmoje eilėje matosi Juozas Laučka, dr. P. Kisielius, M. Ambrozaitienė, A. Markelienė, Damušiai. Apačiojedalyvavę programoje su svečiais. Iš kairės: A. Markelis, Č. Grincevičius, A. Saniūnienė, H. Tomaras, laureatė Sonia Tomarienė, T. Antanaitis, Nijolė Baronienė, ]. Toliušis, K. Staniūnas, S. Petersonienė, K. Bradūnas ir K. Ambrazaitis. Abi nuotraukos K. Rimkaus.

Rodos, dar taip neseniai mūsų tarpe buvojo Aloyzas Baronas, rašytojas, poetas, humoristas, redaktorius, šeimos tėvas, bičiulis ir draugas. Atvažiuodavo jis į LFB studijų ir poilsio savaites, dalyvaudavo posėdžiuose ir veikloje, su visais atrasdavo kalbą ir šalia nuolatinio darbo rasdavo laiko rašyti ir kurti.

Skaityti daugiau: ALOYZAS BARONAS VĖL MŪSU TARPE

Subkategorijos