BAŽNYČIOS PADĖTIS SOCIALISTINĖSE ŠALYSE

BAŽNYČIA PASAULYJE

[Edvardas Šiugžda]

     Mūsų popiežius yra socialistinės šalies atstovas. O socialistinėse šalyse, kaip žinome iš savo praktikos ir patyrimo, religija yra beveik „uždraustas vaisius“, kurį laisvai mąstantis žmogus gali pasiekti tik nugalėjęs daug tiek psichologinių, tiek fizinių barjerų. Tikintysis tampa antraeiliu socialistinės valstybės piliečiu, nes skleisti ir ginti savo religines pažiūras nei spaudoje, nei per radiją ir televiziją, nei darbovietėje jis negali. Tiesa, tikėjimo laisvės Lenkijoje yra daugiau negu Lietuvoje. Bet apie tai kalbėsime vėliau.

     Užsienio spauda pradėjo spėlioti, kuria kryptimi pasuks gana nenormalūs Bažnyčios ir valstybės santykiai socialistinėse šalyse. Vienas laikraštis tuoj parašė, kad Lenkijos vyskupai, tarp jų ir kardinolas Vojtyla, savo kalbomis ir darbais įrodė, jog jie yra gerai susipažinę su tokiais reiškiniais Vakarų Europoje, kaip „eurokomunizmas“ ir „eurosocializmas“. Laikraštis pacitavo vieno Vatikano pareigūno žodžius, kad

     naujasis popiežius galėtų pasiekti pozityvių rezultatų santykiuose su Rytų Europos šalimis. Tėvynėje jis buvo Lenkijos katalikų disidentų idėjinis vadas ir tuo pačiu metu nenutraukė dialogo su Lenkijos vyriausybe. Taigi dialogas, kurį prie Pauliaus VI pradėjo kardinolas Kazarolis, nebus nutrauktas.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIOS PADĖTIS SOCIALISTINĖSE ŠALYSE

TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

      „Tiesos kelias“ Nr. 12 paskelbė platoką informaciją apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTCKK). Norėtume apie tai bent trumpai informuoti ir „Rūpintojėlio“ skaitytojus.

     1978 m. lapkričio 13 d. buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kurio nariai 5 kunigai - Jonas Kauneckas (Telšiai), Alfonsas Svarinskas (Viduklė), Sigitas Tamkevičius (Kybartai), Vincas Vė/avičius (Skaudvilė) ir Juozas Zdebskis (Šlavantai) - Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje pristatė šį Komitetą užsienio žurnalistams.

     Komitetas savo pareiškime sakė, jog jis sieks katalikams lygių teisių su ateistais. Siekdamas šio tikslo, Komitetas pasiryžęs:

     1)    atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų asmenų diskriminavimo faktus;

     2)    informuoti Bažnyčios vadovybę, o reikalui esant ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje bei kitose tarybinėse respublikose;

     3)    siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, susijęs su Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalais, neprieštarautų tarptautiniams Tarybų Sąjungos susitarimams;

     4)    aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti.

Skaityti daugiau: TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

PO 40 METŲ...

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

     1939 m. spalio 10 d. vakare Kremliuje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartis. Ji buvo Tarybų Sąjungos-Vokietijos reicho tų pačių metų rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių tiesioginė išdava. Tačiau kalbėsime ne apie šias valstybes - kalbėsime apie save.

     Ar diktato priėmimas buvo vienintelis galimas kelias? Ar kapituliacijos formos priežasčių reikia ieškoti tik vyriausybėje, ar ir visoje Lietuvos valstybinėje ir visuomeninėje struktūroje? Apie šiuos klausimus ir suksis mūsų svarstymas.

     Dabar daugelis, ypač jaunesnieji, yra tos nuomonės, jog reikėjo kautis. Tokias nuotaikas skatina įžūlūs, nacionalinius jausmus skaudžiai žeidžiantys straipsniai oficialioje spaudoje, taip pat ir suvokimas, jog tai vis tiek neišgelbėjo šimtų tūkstančių mūsų žmonių. Kaip sunku turėjo būti mirti Norilsko vergų lageriuose mūsų karininkams! Juk jie būtų galėję mirti mūšio lauke, atlikdami pareigą Tėvynei. Laimėti jie neturėjo galimybės, bet juk kario pašaukimo esmė ne pergalė, o nuolatinis pasirengimas išpirkti Tėvynę aukščiausia kaina - savo gyvybe.

Skaityti daugiau: PO 40 METŲ...

VILNIAUS UNIVERSITETO 400 METŲ JUBILIEJUS

AKTUALIJOS

J. M-tas[Kazimieras Šapalas]

     Plačiai paminėtos Vilniaus universiteto 400 metų sukaktuvės. Joms rengtis Universitetas pradėjo prieš 10 metų ir atliko didelės reikšmės darbus: periodinėje spaudoje skelbiamais straipsniais išpopuliarino Universitetą ir jo sukaktuvių minėjimą; surinko nemažai medžiagos, nušviečiančios Universiteto kelią, atliktus darbus mokslo srityje ir jo reikšmę lietuvių bei kaimyninių tautų kultūrai; išleido trijų tomų Vilniaus universiteto istoriją. Tiesa, veikalas parengtas vadovaujantis marksistine-leninine metodologija, kuri reikalauja laikytis partiškumo. Todėl kritiškas skaitytojas pasiges jame akademiniam leidiniui reikiamo objektyvumo, pajus daugelio teiginių menką mokslinį pagrindimą ir ne su visais jo pateiktais praeities įvykių ir mokslininkų darbų įvertinimais sutiks. Bet, nepaisant to, „Vilniaus universiteto istorija“ padės geriau pažinti senojo Universiteto praeitį ir susidaryti vaizdą apie plačiai išaugusį ir savo moksliniais darbais garsėjantį dabartinį Universitetą. Veikale iškelti faktai rodo, jog vysk. Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu įsteigtas ir jėzuitų vadovaujamas Universitetas daug patarnavo mokslui bei kultūrai Lietuvoje, ir kartu paneigia tame pačiame veikale išreikštą teigimą, jog Universiteto organizatoriams rūpėjo ne pats aukštasis mokslas, o tik mokyklinėmis priemonėmis nugalėti Lietuvoje protestantizmą (I kn., p. 49). Apie Vilniaus universitetą išleistas veikalas ir informaciniai leidiniai taip pat rusų, anglų ir vokiečių kalbomis.

Skaityti daugiau: VILNIAUS UNIVERSITETO 400 METŲ JUBILIEJUS

IŠEINU,

Loreta [Loreta Užemeckaitė]

IŠEINU,

ir mano kelias bėga vingių vingiais
vis tolyn, be galo vis tolyn.
Kartais grįžt norėtųs,
bet pritrūksta laiko
ir eini per amžius vis pirmyn -
kol sustoji kartą ir nutilęs,
aušron rankų jau nebetiesi.

     Taip grįžti
į amžiną didžiulę tylą,
iš kurios ir atėjai,
ir tavęs kaip vaiko
laukia dosnios rankos,
jei pirmyn,

jei tiktai gerai savu keliu ėjai.

RELIGINĖ ATRIBUTIKA JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KNYGOJE „GYVENIMO ŠVELNUS PRISIGLAUDIMAS"

KNYGŲ PASAULYJE

Jurgis Damulis

     Šiandienei lietuvių lyrikai nesvetimas filosofinis aspektas, gilesnis jausmų prasiveržimas, ieškojimas prasmės ir pastangos daryti apibendrinimus.

     Aukščiausias apibendrinimas yra pasaulio esmių esmės supratimas. Kaip žinome, jis skyla į idealistinę ir materialistinę kryptis. Tarybiniam poetui turėtų būti būdingas materialistinis pasaulio suvokimas. Tačiau kažin ar nors vienas lietuvių tarybinis poetas nuosekliai išlaikė materialistinę pasaulio sampratą.

     Ryškiausi filosofinės lietuvių lyrikos atstovai yra Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius. Poezijos rinkinyje „Žmogus“ E. Mieželaitis iš tikrųjų deklaravo šiuolaikines komunistines pažiūras. Tačiau kitoje labai gausioje E. Mieželaičio kūryboje atrastume beveik visa, ką davė žmonijos filosofinės minties raida.

     Justino Marcinkevičiaus kūryba savo filosofine kryptimi nėra tokia įvairiapusė. Vis dėlto galima tvirtinti, kad būdingiausi Just. Marcinkevičiaus minties bruožai yra meilės, gėrio ir grožio idėjos. Tai būdinga visai poeto kūrybai, bet ryškiausiai tai rodo naujausias lyrikos rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, išėjęs 1978 m. Vilniuje.

     Kas nori mąstyti, siekdamas gėrio, grožio ir meilės kategorijų įprasminimo, neišvengiamai susiduria ir su krikščioniškąja filosofija. Ir Just. Marcinkevičius šioje knygoje operuoja, nors nenuosekliai, krikščioniškojo, o tiksliau - religinio pasaulio esmės supratimo idėjomis.

Skaityti daugiau: RELIGINĖ ATRIBUTIKA JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KNYGOJE „GYVENIMO ŠVELNUS PRISIGLAUDIMAS"

ATEITININKŲ SĄJŪDIS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Ign.[Kazimieras Šapalas]

(Tęsinys. Pradžia Nr.7 ir 8)

     Nepriklausomybės metais nė vienas ideologinis sąjūdis nebuvo taip išplitęs ir neturėjo visuomenėje tokios įtakos kaip ateitininkų. Jis patraukė didelę dalį besimokančio jaunimo, išaugino gausų būrį gerai išlavintos, veiklumu ir iniciatyva pasižyminčios katalikiškos inteligentijos. Ateitininkai daug prisidėjo prie nepriklausomos valstybės sukūrimo, pakeitė inteligentijos ideologinį nusistatymą, suaktyvino katalikų veikimą ir ryžtingai pasipriešino jėgoms, siekiančioms nukreipti valstybės bei tautos gyvenimą ateizmo linkme. Prof. Juozas Eretas ne be pagrindo rašė, kad ateitininkų sąjūdis pats didžiausias ir reikšmingiausias nepriklausomybės metais (1).

     Sąjūdžio augimas. Besimokantį jaunimą ateitininkai patraukė savo idealizmu, organizuotumu ir energinga veikla. Jie meilę Tėvynei ir ištikimybę šūkiui - Visa atnaujinti Kristuje! - ne vien žodžiais skelbė, bet darbais liudijo. Kovos dėl Tėvynės laisvės metu jie pirmieji išėjo savanoriais. Vysk. Kazimieras Paltarokas rašė, kad 90% kandidatų į kunigų seminarijas duodavo ateitininkai (2).

     Ateitininkų eilės sparčiai augo. Moksleiviai ateitininkai 1919 m. turėjo 19 kuopų ir apie 1500 narių, 1923 m. - 49 kuopas ir 4500 narių, o 1927 m. -81 kuopą ir 6037 narius (3). Studentų ateitininkų organizacija Lietuvos universitete Kaune 1922 m. turėjo 38 narius, 1923 m. - 213, 1931 m. - 572 (4). Nemažai studentų ateitininkų mokėsi Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, taip pat Friburgo, Paryžiaus, Vienos ir kitose Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. 1931-1932 m. studentų ateitininkų buvo arti 1000-čio. Kasmet keli šimtai ateitininkų baigdavo vidurines ir aukštąsias mokyklas ir taip buvo papildomos katalikų inteligentijos eilės.

Skaityti daugiau: ATEITININKŲ SĄJŪDIS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

DE MYSTERIO MARIAE (Marijos paslaptis)

K.A.M. [kun. Aleksandras Markaitis SJ]

     Nors Marijos gyvenimas, šventomis raidėmis Evangelijoje įrašytas, visiems atrodo suprantamas, tačiau jį gaubia didelė paslaptis. Ypač vienas klausimas daugeliui kelia skaudžių abejonių ir netgi pasipiktinimą. Apie Marijos asmenį Evangelija kalba labai santūriai, tartum neleisdama Jai dalyvauti Sūnaus gyvenime ir veikloje, o norėdama nustumti Ją ir pamiršti. Palyginus su kitomis Evangelijoje vaizduojamomis figūromis, Marija apeinama tylomis ir paliekama šešėlyje.

     Tiesa, Evangelijos pradžioje Marijos asmuo nušviečiamas stipria šviesa, nušvinta ryškiomis spalvomis: Apreiškimas, Aplankymas, Gimimas, Paaukojimas, Bėgimas į Egiptą, Atradimas, pagaliau Dieviškasis klusnumas ir jo paslaptis Nazarete. Galėtume manyti, kad skaidri Mesijo šviesa, nušvietusi Mariją Jo gyvenimo pradžioje, lydės Ją ir per visą gyvenimą. Tačiau Sūnui vos pradėjus viešą gyvenimą, ta šviesa ima blėsti. Kai Jėzus pradeda mokyti, kai Jo žodžius ima lydėti stebuklai ir dieviškojo gailestingumo malonė, kai iš nusidėjėlių Jis išsirenka apaštalus ir sudaro savo mokinių bei draugų būrį, kai, atrodo, atsitiktinai sutiktus žmones Jis pavadina savo broliais ir seserimis, kai Jis, tartum veikiantis ugnikalnis, sutalpina savyje visą žmoniją ir visus jos laikinus bei amžinus reikalus, viena būtybė, vienas asmuo - Marija, Jo Motina - lieka nuošalyje, Jis nesirūpina ir nesidomi Ja, tartum pamiršta. Jeigu Ji pasirodo 2 ar 3 kartus, tai tik tam, kad paskui dar giliau nugrimztų tamsoje ir būtų pamiršta.

     Kiekvienam Jos Sūnus turi tinkamą žodį, kupiną dėmesio ir meilės: muitininkams ir nusidėjėliams, svetimautojams ir paleistuvėms, net negyvoms Jeruzalės sienoms - kiekvieną asmenį ir kiekvieną daiktą paliesdamas savo širdies gerumu. Tik savo Motinos atžvilgiu Jis paliko nesuprantamus žodžius:

     O kas man ir tau, moterie (plg. jn 2, 4), lyg norėdamas atšaukti žodžius: Tu labiausiai palaiminta iš moterų (Lk 1,42). Ar ne teisingiau būtų: Tu labiausiai pamiršta iš moterų!..

Skaityti daugiau: DE MYSTERIO MARIAE (Marijos paslaptis)

ŽMOGAUS DIDYBĖS ASPEKTAI

ASMENYBĖS UGDYMAS

K.[Felicija Kasputytė]

     Amžinosios Išminties knygoje sakoma, jog Dievas tapo Žmogumi todėl, kad žmogus taptų tikruoju žmogumi, kad jis galėtų pasiekti dieviškumą. Toje pačioje knygoje teigiama, jog žmogaus vertė yra neišmatuojamai didelė. Žmogus yra didesnis už visus pasaulio lobius, už visus mokslo laimėjimus, už meno kūrinius. Taip sakoma apie kiekvieną žmogų, nesvarbu, ar jis būtų mokslininkas, ar rašytojas, ar paprastas darbininkas, ar vargšas elgeta.

     Viduramžių filosofai žmogų vadindavo persona per se una. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo yra vienintelis ir nepakartojamas. Jis yra neįkainojama brangenybė. Kiekvienas žmogus turi neįkainojamą vertybę, būtent -sielą. Ir svarbiausia žmogaus paskirtis - stengtis, kad toji siela nebūtų paniekinta, kad nepatirtų nuostolio.

     Žmogus - tai skamba išdidžiai, - tą rašytojo Maksimo Gorkio posakį mes dažnai kartojame, tačiau gyvenime niekada nepritaikome, nes žmogaus didybę matuojame išviršiniais matais. Mes nieko nedarome, kad taptume geresni ir žmoniškesni. Mes atpratome nuo vidinio tobulėjimo ilgesio. Mes nebestebime savęs moralinių imperatyvų akistatoje. Mes nesiveržiame prie giliosios savo esmės ir nieko nedarome, kad sukurtume savo vidinį pasaulį, kad praturtėtume dvasinėmis vertybėmis. Mes tik skubame ir bėgame, triūsiame ir stengiamės kuo daugiau sukaupti daiktų, kuo daugiau susikurti patogumų.

     Kai žmogus pasiduoda naudai ir technikai, tada visi jo darbai yra beprasmiai ir tušti, nes jų nenušviečia amžinųjų vertybių šviesa, gyvenimo pilnatvės spindesys. Dvasinis pasaulis, dengiamas prakticizmo ir sumaterialėjimo apnašų, nyksta ir žūva. O juk pirmutinė žmogaus pareiga -išugdyti savo dvasines galias, kitaip tariant, tapti žmogumi.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS DIDYBĖS ASPEKTAI

PAŽANGA DVIEM PRIEŠINGOMIS KRYPTIMIS

Žakas Maritenas

     Istorija žengia pirmyn tiek gėrio, tiek blogio linkme. Šį dėsnį labiau išryškinti gal padėtų mąstymas apie vieną garsų Evangelijos palyginimą. Savaime suprantama, Evangelija nėra istorijos filosofijos reikalas. Tačiau joje randame teiginių, iš kurių spindi apsti šviesa istorijos filosofui -teiginių, kuriuos galime nagrinėti filosofiniu požiūriu, taikydami čia kalbamam dalykui - istorijos filosofijai. Turiu galvoje Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus palyginimą apie žmogų, pasėjusį savo dirvoje gerą sėklą, ant kurios atėjęs jo priešas užsėjo raugių:

     Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausia: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime". Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną".

     Šis palyginimas puikiai išreiškia mūsų svarstomą dėsnį. Jis sako, kad žmonijos istorijoje gėris nėra atidalytas nuo blogio: jie auga kartu. Pirmiausia pažvelkime į palyginimo pirminę, religinę prasmę. Jis pasakytas apie malonės karalystę: kalba apie galutinį tikslą už šio pasaulio ribų. Ilgainiui susikrovę blogi darbai degs pragare, o sukaupti geri bus sugabenti į Dievo kluoną. Bet kol ateis pabaiga, nusidėjėliai ir šventieji augs drauge. Tad, žvelgdami istoriškai į malonės karalystę, arba mistinį Kristaus Kūną, galime sakyti, kad kiekviename žmonijos raidos tarpsnyje kryžiuojasi dvi vidinės kryptys ir veikia kiekvieną tam tikro momento kompleksą. Viena tų krypčių kelia aukštyn (į galutinį išganymą) visa, kas žmonijoje dalijasi dieviškuoju gyvenimu malonės karalystės, arba Bažnyčios (Bažnyčios, kuri, nors yra pasaulyje, nėra iš pasaulio), ir yra traukiama Kristaus, žmonijos Vado. Antroji kryptis traukia žemyn (į galutinį pasmerkimą) visa, kas žmonijoje priklauso šio pasaulio kunigaikščiui, kaip sako šv. Tomas, vadui visų tų, kurie daro pikta...

Skaityti daugiau: PAŽANGA DVIEM PRIEŠINGOMIS KRYPTIMIS

RŪPINTOJĖLI!

Diemedėlis [Angelina Mocevičiūtė]

Rūpintojėli, tėviškės laukuose
Matei ir džiaugsmą, ir skriaudas žmogaus.
Kam gi dabar nelaimėj pasiguosiu,
Kai ir nuo kryžkelių, ir iš širdžių Tave išraus?..

     Kas gi išgirs tylią širdies dejonę,
     Kas gi nušluostys ašaras gailias,
     Kas laimins mūsų žemišką kelionę?
     Rūpintojėli! Kas? Jeigu nebus Tavęs...

Rūpintojėli, kai rekrūtus gaudė,
Tau kojas plovė ašaros jaunuolių,
Kai Lietuvą vargai prispaudė,
Tu ugdei ištvermę širdyse mūsų brolių.

Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLI!

KAS MUMS YRA KRISTUS

[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]

 (Iš pamokslo)

     Popiežius Jonas Paulius II savo inauguracijos dieną Šv. Petro aikštėje pasakė:

     Nebijokite priimti Kristų. Nebūkite bailūs. Plačiai atidarykite duris Kristui. Kristaus gelbstinčiajai religijai atverkite valstybių sienas, politines ir ekonomines sistemas, plačiąsias kultūros, civilizacijos ir ekonomikos plėtros pakopas. Nebijokite! Kristus puikiai žino, kas yra ir kas slypi žmoguje. Šiandien žmonės taip dažnai nežino, ką jie turi savyje. <...> Aš jus prašau, maldauju nusižeminęs ir pasitikėdamas.- leiskite Kristui prabilti į jus, nes tik Jis vienas turi šio gyvenimo laimės ir amžinojo gyvenimo raktą.

     Šiame kreipimesi popiežius kviečia sugrįžti prie Kristaus. Sugrįžti prie To, kuris yra mūsų tikėjimo Vadas, kurio nuolankiu tarnu ir Tiesos teikėju, kurio gyvenimo dalytoju nori būti popiežius.

     Šį pavasarį popiežius vėl prabilo į kiekvieną iš mūsų kvietimu, paskelbdamas savo pirmąją encikliką, pavadintą Redemptor hominis (lietuviškai - Žmogaus Išgelbėtojas). Joje popiežius nori susitikti ir pasikalbėti su šių dienų žmogumi. Susitikti toje aplinkoje, kurioje žmogus gyvena, pasikalbėti apie tai, ką jis myli ir ko iš gyvenimo laukia. Šventasis Tėvas niekam nedaro skirtumų, nes Kristus gyvena su kiekvienu žmogumi. Jis gyvena su kiekvienu žmogumi net ir tada, kai šis to nežino, net tada nepalieka jo, jeigu jis ir nenorėtų, jeigu net ir keiktų. Žmogaus didybė ir vertė išryškėja ypač dėl to, kad Dievas žmogų taip pamilo, jog Jis tapo Žmogumi ir mirė už žmones ant kryžiaus. Iš čia kyla šventa ir nepaneigiama tiesa, jog Dievas žmogų vertina nuo pat jo užgimimo iki paskutinio atodūsio.

Skaityti daugiau: KAS MUMS YRA KRISTUS

IŠ ENCIKLIKOS „REDEMPTOR HOMINIS"

          Rūpintojėli, nepalik mūs krašto,
          Rūpintojėli, nepalik širdžių.
          Tu knygnešį siuntei parnešt Lietuvai rašto,
          Tu vaiką mokei iš maldaknygės lietuviškų raidžių...

Jonas Paulius II
IŠ ENCIKLIKOS „REDEMPTOR HOMINIS"

1979 03 15 popiežius Jonas Paulius II išleido pirmąją savo encikliką Redemptor hominis, kuri sulaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Joje nagrinėjami aktualūs klausimai, kurie dabar jaudina žmoniją, ir nurodoma kryptis, kurios laikysis popiežius savo pontifikato metu.

     Čia spausdinamos enciklikos ištraukos, paskelbtos lenkų laikraščio „Kierunki“ (1979, Nr. 12) publikacijoje.

     ŽMOGAUS ATPIRKĖJAS JĖZUS KRISTUSyra Visatos ir istorijos centras. Į Jį krypsta mano mintys ir mano širdis šią svarbią istorinę valandą, kurią gyvena Bažnyčia ir didelė visuotinė žmonijos šeima. Tai laikas, kai Dievas savo paslaptinguose planuose patikėjo man tęsti mano mylimojo pirmtako Jono Pauliaus I visuotinę tarnystę Šv. Petro Soste Romoje, tai laikas, kai artėjame prie 2000-ųjų metų. Dar sunku šią akimirką pasakyti, ką reikš šie metai žmonijos istorijoje, ką reikš artėjantis jubiliejus atskiriems žmonėms ir tautoms, šalims ir žemynams, Bažnyčiai, Dievo tautai, kuri, nors netolygiai, jau išsiplėtė po visą Žemės rutulį, - tai bus didelio jubiliejaus metai.

     Artėjame prie datos, kuri, atsižvelgiant į įvairias pataisas (jų reikalauja chronologijos tikslumas), primins mums ir ypatingu būdu atnaujins pagrindinę tikėjimo tiesą, kurią savo Evangelijos pradžioje išreiškė šv. Jonas: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, o kitoje vietoje:

     Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą(Jn 3,14).

Skaityti daugiau: IŠ ENCIKLIKOS „REDEMPTOR HOMINIS"

TURINYS NR. 11

Jonas Paulius II.Iš enciklikos „Redemptor hominis" ...................... 435

[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]. Kas mums yra Kristus ................... 441

Diemedėlis[Angelina Mocevičiūtė]. Rūpintojėli! .......................... 443

Žakas Maritenas.Pažanga dviem priešingomis kryptimis .................... 444

ASMENYBĖS UGDYMAS

K.[Felicija Kasputytė]. Žmogaus didybės aspektai ........................ 448

K.A.M.[kun. Aleksandras Markaitis SJ].
De mysterio Mariae (Marijos paslaptis) .................................. 450

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Ign.[Kazimieras Šapalas]. Ateitininkų sąjūdis nepriklausomoje Lietuvoje . 458

KNYGŲ PASAULYJE

Jurgis Damulis.Religinė atributika Justino Marcinkevičiaus knygoje
„Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” ....................................... 46
7

Loreta[Loreta Užemeckaitė]. Išeinu ...................................... 471

AKTUALIJOS

J. M-tas[Kazimieras Šapalas]. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus . 472

J. M-tis[Jonas Ambraziejus]. Po 40 metų ................................. 476

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas ............................. 479

BAŽNYČIA PASAULYJE

[Edvardas Šiugžda]. Bažnyčios padėtis socialistinėse šalyse ............. 480

GARBINGOS SUKAKTUVĖS .................................................... 485

RŪPINTOJĖLIS. (Ipolitas Užkurnys)

BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

     Žygis į Kryžių kalną. Eucharistijos bičiuliai švenčia savo dešimtmetį. Šių metų liepos 22 d. Meškuičiuose buvo surengtas žygis į Kryžių kalną, kur dalyvavo per 600 žmonių. Po Šv. Mišių Meškuičių bažnyčioje maldininkų minia patraukė į Kryžių kalną, esantį už 8 km nuo Meškuičių. Minios priešakyje su kryžiumi ant pečių basas ėjo kunigas Algimantas Mocius, už jo buvo nešamas koplytstulpis, kuriame įrašyta:

     Garbė Eucharistiniam Jėzui, 1979 E. B. 10 m.

     Ant kalno, kur ilsisi Lietuvos sukilėliai, savanoriai, partizanai, to kalno, kuris yra tapęs tarsi mūsų tautos kančių simboliu ir paminklu, tą dieną buvo pastatyta naujų kryžių.

     Rastas Jono Krikštytojo kapas. Kaip pranešė Egipto laikraštis „Al Achram“, rastas karstas, kuriame yra Jono Krikštytojo palaikai. Karstas rastas Vadi Natroune (prie kelio Kairas-Aleksandrija) po bažnyčios mūru.

     Pasak laikraščio pranešimo, Jono Krikštytojo palaikai V a. pabaigoje dėl persekiojimų Palestinos krikščionių buvę pargabenti į Aleksandriją. Valdant kalifui El Hakem Beamr Allah XI a. palaikai pervežti į Vadi Natrouno vienuolyną. Laikraštis „Al Achram“ išspausdino ir tos epochos rankraščio faksimilę, kur rašoma apie Jono Krikštytojo palaikų perkėlimą į Vadi Natrouną gruodžio 12 d. (tos srities vienuolyne iki šios dienos tebešvenčiama gruodžio 12-oji - Šventojo palaikų perkėlimo diena).

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

AR IŠSIMIKLINOT BŪTI PRISPAUSTI?

Aušra Marija Jurašienė

      „Rūpintojėlį“ pasiekė tokio pavadinimo JAV lietuvių spaudos publikacija. Tai keletas interviu su užsienio lietuvių menininkais bei meno žinovais. Čia aptariama dabartinių lietuvių menininkų (daugiausia dailininkų ir literatų) laisvės problema. Impulsą šiems interviu davė laikraštyje „The New York Times“ korespondento įspūdžiai iš 1977 m. susitikimo su lietuviais dailininkais ir „Lituanus" (1977. Nr. 4) pasirodęs R. Šilbajorio straipsnis. Šia tema kalba T Venclova, R. Viesulas, B. Vaškelis, A. M. Jurašienė, J. Jurašas, R Lapė, A. Landsbergis, V Vizgirda. Čia pateikiame A. M. Jurašienės straipsnį.

     Šiandien daugeliui pripažintų dailininkų, poetų, rašytojų, kompozitorių užtenka tos kūrybinės laisvės, kurią jie turi. Tiek, kiek jie pasiekė jos sunkių vidinių apsiribojimų ir refleksų padedami. Išmokti tos aukštosios dvasinio prisitaikymo matematikos (kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika) nėra lengva. Ir ne kiekvienam duota. Bet, kartą jos išmokę, sutramdę savo laisvamaniškus polėkius ir donkichotiškus siekius, menininkai pasijunta savame ir saugiame vandenyje. Negana to - visiška laisvė išmuštų iš vėžių, išblokštų juos lyg į atvirą jūrą, atimtų tas ribas, kurios jiems padeda savotiškai orientuotis - rodo, kur veržtis, ko siekti. Galų gale -kuo prisidengti. Jei kūrybiškas žmogus visą gyvenimą bėga, sakytum, per kliūčių ruožą, noras peršokti kliūtį tampa kūrybiniu impulsu (kol pavargstama), o vidinė cenzūra, kai prie jos priprantama, pasidaro viena iš atrankos priemonių pačiame kūrybiniame procese. <...>

Skaityti daugiau: AR IŠSIMIKLINOT BŪTI PRISPAUSTI?

ATEISTINĖS PROPAGANDOS VINGIAI

SPAUDOS APŽVALGA

Laukys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]

      „Moksleivyje“ (1979. Nr. 7) išspausdintas L. Mykolaičio straipsnis „Vingiai kosmose“ yra tipiškas pavyzdys, kaip ateistai iškraipo istorinius faktus, sušaržuoja Bažnyčios dokumentus ir nutyli tuos nesenos ir senesnės praeities faktus, kurie nedaro garbės ateizmo apologetams. Kokius istorinius faktus iškraipė L. Mykolaitis? Jis teigia, kad Koperniko, Galilėjaus laikais Katalikų Bažnyčia buvusi visagalė ir todėl neieškojusi mokslo ir religijos giminystės.

     Tais laikais, iškilus protestantizmui, Katalikų Bažnyčia jau nebebuvo vienintelė šeimininkė Europoje. Be to, jau nuo pirmųjų amžių Bažnyčia buvo mokslo ir kultūros skleidėja. Ateistų peikiami scholastikai daug dėmesio skyrė gamtos mokslo ir teologijos sintezei. O Koperniko, Galilėjaus laikais Bažnyčia, popiežiai ypač globojo mokslą, meną, kultūrą.

     Galilėjaus istoriją L. Mykolaitis apibūdina pora sakinių: Galileo Galilėjus sukonstravo teleskopą ir pirmasis parodė žmonėms Mėnulio kraterius. Po to jis buvo inkvizicijos kalinamas kalejime, kol apako, neteko jėgų ir parpuolęs ant kelių viešai išsižadėjo Koperniko tiesos. Vadinasi, Galilėjus buvęs pasmerktas dėl Mėnulio kraterių atradimo... O iš tiesų jis buvo pasmerktas už tai, kad savaip aiškino kai kurias Šventojo Rašto vietas. Be to, tiek bylos metu, tiek po pasmerkimo Galilėjus nebuvo kalinamas, o tik laikomas namų arešte. J. Markso „Bažnyčios istorijos vadovėlyje“ (8, p. 656) skaitome:

     Kai Galilėjus, 1632 m. išleisdamas dialogus apie pasaulio sistemą, sulaužė savo pažadą, jis vėl buvo pakviestas į Kongregaciją, bet su juo buvo elgiamasi labai mandagiai, proceso metu jis buvo tik namų arešte, o ne kalėjime. <.. > Kai buvo pasmerktas kalėti kaip „linkęs į ereziją", popiežius tuojau pat pakeitė kalėjimą namų areštu, kuris, deja, tęsėsi iki pat mirties. Jam buvo palikta laisvė susirašinėti su draugais ir tęsti mokslinius tyrimus, tik lankymasis pas jį buvo šiek tiek suvaržytas. Galilėjus, aklas, žilagalvis senelis, mirė 1642 m. savo dvare prie Florencijos, visiškai susitaikęs su Bažnyčia.

Skaityti daugiau: ATEISTINĖS PROPAGANDOS VINGIAI

NOBELIO PREMIJA- MOTINAI TERESEI

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

      Šių metų Nobelio premija už taikos stiprinimą tarp tautų paskirta Kalkutos Motinai Teresei. Šią kuklią ir tylią vienuolę gerbia visas pasaulis už jos gerumo bei gailestingumo darbus, už krikščioniškos meilės aktus. Viename savo interviu Motina Teresė yra pasakiusi:

     Mes raidiškai priimame Kristaus žodžius, kurie skelbia, jog svarbiausioji žmogaus pareiga - tarnauti artimui ir visus savo darbus nuspalvinti artimo meilės šviesa. Apie Dievą kalbama darbais. Todėl mūsų seserys (šiuo metu jų yra apie 1800) stengiasi kalbėti apie Dievą gailestingumo ir meilės kalba. Visos mūsų dienos valandos yra skirtos vargstantiems, apleistiems, nelaimingiems. Meilė vargšams - tai mūsų įžadas, ir mes jį vykdome su visišku pasiaukojimu ir begaline meile. Mes norėtume būti gyvasis Dievo gailestingumo įrodymas. Norėtume, kad kenčiantieji mumyse pajustų dieviškąjį gerumą, atlaidumą, supratimą ir meilę. Norėtume, kad visas pasaulis matytų tą gerumą mūsų šypsenoje, mūsų žvilgsnyje, mūsų gestuose.

Skaityti daugiau: NOBELIO PREMIJA- MOTINAI TERESEI

VAIKYSTĖ

Vanduolė [Loreta Užemeckaitė]

Vaikystė - mėlynų upelių džiaugsmas,
suskambęs tūkstančiais garsų.
Kažkur be galo artimai
mus kviečia šauksmas
dar nepalikt vaikų vilčių ir pasakų šviesių,
dar sugrąžint žaislus į mažą menę,
ilgėtis vaikiškai tiesių minčių...

       Ir sudūžta į pievą žaislai,
       švelnios rankos lyg sapnas palieka.
       Jau iš pasakų grįžta vaikai
       ir senus mano daiktus paliečia.

Skaityti daugiau: VAIKYSTĖ

LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI

       O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas.

       Be tavęs daugel kryžkeliuos krito,
       Tau skambėt mūs padangę apgynę...
       Nesulaukė jie tekančio ryto,
       Bet sulauks Lietuva, jų tėvynė!

Jei tavęs nebekausto sugriuvę
Skaudūs pančiai ir grotos nutolę,
Šauk, vadink tu kiekvieną lietuvį,
Šauk kovon nemarion, ne prieš brolį, -

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI

AR TU SU TAIS

Ar tu verkei su tais, kur žemėj verkė
Ne duonos... - laisvės, saulės ir žiedų?..
       Diena, kaip kūdikis, pailsus užsimerkė,
Ir liko šalta, juoda juoda ir gūdu.

           Ar tu ėjai su tais, kur žemėj ėjo.
    Kaip kryžių, naštą svetimųjų nešdami?..
    Po kryžium puolė girios ir laukai žalieji,
    Kad jus pagirdytų apyaušrio versmė...

Ar tu su tais, kur tėviškę išdavę,
Ir motiną, ir seseris išduos
        Ir bėgs bailiam būry, kaip pasiklydę avys,
Be skausmo ašaros ir be gyvų akių veiduos?..

Skaityti daugiau: AR TU SU TAIS

LIETUVOS MOTINA

     Po baltu nuometu baltos lelijos veidas,
     Praeis pavasaris, o veidas vis žydės,
     Ir, kaip palaukėse aukštų pagojų aidas,
     Liūliuos melodija jos mylinčios širdies.

          Ji tėvą knygnešį, ji sūnų savanorį,
     Ji savo sielvartą ilgai minės maldoj
     Ir baudžiauninkės duoną sunkią, juodą, gorią
     Regės iš rugio želmens kas ruduo.

Po baltu nuometu, ant vario vartų pasirėmus,
Tenai dukrelę ji lauku lydės,
Kaip margus stuomenis, išmargins plaukus šaltos žiemos,

Skaityti daugiau: LIETUVOS MOTINA

ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ

     Lietuva - mano Šiaurės pašvaistė
     Ir gėlė sidabrinių rytų,
     Kas krauju tavo veidą nulaistė
     Ir ko raudi prie kryžkelės tu?

          Ak, raudočiau ir aš apkabinęs
          Tavo kojas gimtoj pakelėj,
          Kad iš tavo padangės lininės
          Kristų džiaugsmo dienos spinduliai.

Skaityti daugiau: ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ

DANGAUS PAGUODA

    Aš tikiu - dangaus paguoda
    Raudančion žmogaus širdin ateis
    Po šaltuoju gruodžio gruodu
    Ir po vasaros vidurnakčio skliautais.

        Aš tikiu ne kaukių baliaus diplomatų,
        Ne valdovų šio pasaulio parašais -
        Aš tikiu sunkiųjų metų
        Dievo žodžiais - pranašais.

    Aš tikiu - ne veltui vargo žemėj plūsta
    Skausmas rykšte ugnine -
    Aš tikiu dangaus galybių siųsta
    Sielai kenčiančiai išganymo žinia.

Skaityti daugiau: DANGAUS PAGUODA

BERNARDO BRAZDŽIONIO LYRIKA

POEZIJOS HORIZONTAI

    Dvasiniame chaose, kuris šiandien gaubia kultūrą, meną ir žmogų, ypatinga gaida skamba Bernardo Brazdžionio poezija. Šiandien, kai poezija vis labiau grimzta į intymias egocentrines sferas, racionalių formų ir sąskambių ekvilibristiką, paviršutinio originalumo ieškojimą, kai ji vis labiau tampa saviraiškos priemone, Brazdžionio eilės, kaip visada, kalba apie žmogų - žemės keleivį, gėrio ir blogio dramą jo sieloje. Poetas bene pirmasis lietuvių lyrikoje iškėlė žmogų iki kosminės didybės, suvokęs jį kaip nemirštamą žemės valdovą. Eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“ yra tarsi kertinis akmuo pažinti visai poeto kūrybai, jis skamba lyg himnas.

    Brazdžionis žvelgia į žmogų istorijos perspektyvoje kaip į amžiną, nemirtingą būtybę:

        Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
        žydro veido, kaip žydras dangus,
        kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
        per pasaulį keliauja žmogus.

    Šis posmas pasikartodamas akompanuoja visam pakiliam eilėraščio skambesiui, kuris pagrįstas praeinamumo ir amžinumo kontrastu:

        Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
        imperatoriai miršta seni,
        miršta žiedas balčiausios lelijos,
        tik tu vienas per amžius eini.

Skaityti daugiau: BERNARDO BRAZDŽIONIO LYRIKA

ŠVENČIŲ ESMĖ IR PAPROČIAI

MŪSŲ ŠVENTĖS

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

     Pas mus tebėra aktualus religinių švenčių (tiksliau - ne pačių švenčių, bet jų vertinimo) ir tradicijų klausimas. Vyksta kova dėl religinių švenčių ir tradicijų „nuosavybės teisių“. Tai pasakytina tiek apie didžiąsias šventes - Velykas, Kalėdas, Sekmines, tiek apie tradicijas, susijusias su religiniu kalendoriumi, - apie Vėlines, Užgavėnes, tiek apie žmogaus gyvenimo įvykius, lydimus religinių apeigų, - vestuves, krikštynas, laidotuves. Buvo laikas, kai visos šios šventės buvo atmetamos ištisai, su visa jų atributika. Dabar padėtis kitokia: nebesitikima religinių švenčių ir tradicijų išgyvendinti tiesioginiu puolimu, tad stengiamasi jas „apvalyti“ ir, suteikus naują, socialistinį turinį, panaudoti naujoje visuomenėje.

     Šias pastangas mėginama pagrįsti teoriškai. Pasirodo daug įvairių darbų ir laikraščių straipsnių, nagrinėjančių Velykų, Kalėdų ir kt. kilmę, šventimo papročius ir siekiančių įrodyti, jog tai ne krikščioniškos šventės. Būdingas šia prasme Pranės Dundulienės straipsnis: „Lietuvos saulės sugrįžimo švenčių apeigos“, išspausdintas mokslo darbuose „Istorija. XI“. Autorės teigimu, jos darbe bandoma nušviesti trumpiausios dienos ir saulės sugrįžimo švenčių apeigas bei papročius, jų kilmę, reikšmę bei prasmę. Taip apibrėžusi savo darbo tikslą, ji kalba apie Adventą, Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Tris Karalius, t. y. šventes ir datas, kurios mūsų sąmonėje savaime asocijuojasi su krikščionybe. Štai čia ir prasideda neaiškumai.

Skaityti daugiau: ŠVENČIŲ ESMĖ IR PAPROČIAI

MANO ŠVENTOJI TAUTA

Sakalas[kun. Aleksandras Markaltis SJ]

    Dar ten toli toli, svetimoje šaly, daug liūdnų garsų apie tautos nuodėmę, puolimą, stabmeldystę man širdį draskė, kad, prakeikę vaidilas ir tėvų kapus, gieda giesmę klaikią.

    Svarstyklės suklastotos, kunigaikščiai kyšiais papirkti, našlės byla teisme neranda gynėjo, tautos duktė, sekdama paskui žaltvykslę, pasiklydo raistuose. Nebedaro teisybės kriviai ir krivaičiai, o neblaivių pokylių besaikėj prabangoj sutemo ir užšalo širdys tų, kurie turėjo kitus apšviesti ir sušildyt.

    Tai kodėl gi nieks šventos Tautos nemato - naujo Izraelio, kur iš nuodėmės Egipto, iš nelaisvės namų per Dievo gailestingumo jūrą sausomis kojomis išėjusi, ilgus metus per dykumą ištikimai keliauja į Žadėtą amžiną Tėvynę, žemę, tekančią medumi ir pienu, maitinamą stebuklinga mana iš dangaus ir su džiaugsmu geria vandenį iš Atpirkėjo septynių šaltinių?

    Tai ji mane kaip motina sutiko ir ištiesė rankas į grįžtantį sūnelį, amžinu kančios kraičiu nešiną Tobiją; ir aš mačiau jos veidą šviesų, tyrą, gintariniais perlais ašarų sagstytą, kai meldės ji šventovėse Tėvynės.

Skaityti daugiau: MANO ŠVENTOJI TAUTA

O DIEVE MANO

*  *  *

     Šiemet sukako 35 metai, kai vyskupas Vincentas Sladkevičius gavo kunigo šventimus.
     Jo Ekscelencija gimė 1920 m. rugpjūčio 20 d. Žaslių parapijoje;
     1944 m. kovo 25 d. Kaune įšventintas kunigu;
     1957 m. per Kalėdas Birštone konsekruotas vyskupu.
     Šio Jubiliejaus proga „Rūpintojėlio“ skaitytojai atsiuntė vysk. Vincentui Sladkevičiui dedikuotą eilėraštį.

          O DIEVE MANO

     Glaudžiuosi prie Tavęs, o Dieve mano,
     Nesenkančios Gyvenimo Versmės.
     Kai siaučia audros, kai ramu ir gera,
     Ir kai ateina negandų grėsmė -
     Glaudžiuosi prie Tavęs, o Dieve mano!

          Suklupęs sulinkstu prie Tavo kojų -
          Leisk padėkot gyvenimu visu.
          Už siųstą tiesą kovoje prieš melą,
          Kad būtų žemėje visur šviesu - - -
          Suklupęs sulinkstu prie Tavo kojų.

     Glaudžiuosi prie Tavęs, o Dieve mano,
     Visos esybės ilgesiu šviesiu...
     Einu dėkodamas už duotą kelią,
     Jame ne vienas - su Tavim kartu -
     Kaip gera prie Tavęs, o Dieve mano!

VYDŪNAS

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

          Oi Lietuva, kur tu, vargše, grimzti?
          Kuomet išvysiu kylančią tave?
          Kuomet prašvis vėl amžinoji saulė?
                (Amžina ugnis)

     Reta žmonijos - ne tik Lietuvos - kultūros istorijoje asmenybių, kurios šviestų tokiu nesudrumstu dvasingumu, sielos kilnumu, kaip Vydūnas. Vaižgantas rinko mūsų kaimo deimančiukus, įžvelgė juos vargų ir darbų išvargintame Lietuvos kaimo žmoguje, o Vydūnas nuo kūrinių herojų pasaulio nuvalė kasdienybės ir buities smulkmenas. Vydūno dramų herojus -tautos kryžkelių gyventojas, nešantis savyje visą tėvynės likimo tragizmą. Lietuva, amžiais kovojusi su vokiečiais, nepaliaujamai guli rašytojui ant širdies - tai ir tolimas pagonybės saulėlydis (Amžina ugnis), ir ne per daug nuo mūsų dienų nutolę Pirmojo pasaulinio karo įvykiai (Pasaulio gaisras), ir istorinis tautos likimas (Prabočių šešėliai).

     Lietuvos karinės jėgos per silpnos kovoti su galingais kaimynais, tačiau moraline stiprybe ir ištverme ji nenugalima. Tėvynės stiprumą Vydūnas suvokia kaip tautinio ir žmogiškojo orumo išsaugojimą, tradicijų išlaikymą. O tai pirmiausia - dvasinio tyrumo išsaugojimas. Lietuvių tautos kova dėl savo valstybinės ir dvasinės nepriklausomybės negalėjo nebūti dramatiška, bet būdama dramatiška (net tragiška) ji nėra beviltiška; net skaudžiausio pralaimėjimo valandą dega vilties kibirkštėlė, nes dvasia nesunaikinama.

Skaityti daugiau: VYDŪNAS

KNYGNEŠIŲ LIETUVA

Diemedėlis [Angelina Mocevičiūtė]

          Lietuva,
     Knygnešių Lietuva,
          Ko tu liūdi,
     Rūpintojėliu parimusi,
       Prie viešojo kelio
          Ko liūdi?..

          Štai tavo moterys,
     Štai tavo motinos -
          Girtos motinos
     Ir meilė jų girta.

          Ar neišduos ji
          Vaiko ašarų?

Ar neužgesins šeimos židinio?
          Ar nesutryps tautos
          Ir savo ateities?

     Ir kas jas išteisint galės
          Prieš istoriją?

PRISIMENANT JUODĄJĄ GADYNĘ

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Saulius Giraitis[Alė Počiulpaitė]

          Ne taip skamba akmenėliai
          Patkavom daužyti,
          Kaip vaitoja mūsų broliai,
          Šiaurėn nuvaryti.

               Ne taip skamba platus plentas
               Gniaužtas diližonais,
               Kaip vaitoja mūsų žemė
               Po svetimais ponais.

          Ne taip puola drėgnas rūkas
          Kaip dienelė švinta,
          Kaip gausingai mūsų broliui
          Ašarėlės krinta.

                (A. Baranauskas. Kelionė Peterburkan)

     Tauta, pavergusi kitą tautą, pirmiausia atima jos valstybinį savarankiškumą, suparalyžiuoja politinį gyvenimą, pajungia savo interesams ekonomiką. Bet tai išoriniai okupacijos bruožai - jie nereiškia nei tikro laimėjimo, nei pralaimėjimo. Paskui išorinę okupaciją visada eina pastangos pavergti tautos vidinį pasaulį. Jeigu tauta išorinės okupacijos sąlygomis pajėgia išlaikyti tikėjimą, savo tautinę mokyklą ir kalbą, ji nepražus.

     Šiandien, prisimindami juodąją tautos gadynę - spaudos draudimo laikus (šiemet sukako 75-eri metai nuo jos atgavimo), ne tik SU skausmu, bet ir SU nuostaba bei pasididžiavimu žvelgiame į tą 40-ies metų laikotarpį, kuris galėjo galutinai surusinti Lietuvą, bet iš tikrųjų tapo tautinio atgimimo laikotarpiu.

Skaityti daugiau: PRISIMENANT JUODĄJĄ GADYNĘ

KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

     Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų
     ir daugelis Betliejaus mažą Kūdikį užmirš,
     daug netikės ir daug tikės, bijodami pasisakyt
tikiu,
     ir, kaip uoloj pasėtas kviečio grūdas, jie suvys.

     Ir tarė ji: Leisk, Viešpatie, aš siųsiu Rožių lietų,
     kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis,
     kad ji, kuo amžiais netikėjo, įtikėtų,
     kad atsivertų jai stebuklo paslaptis.

(B. Brazdžionis. Rožių lietaus Šventoji)

     Myliu už tuos, kurie kovoja, - šie Šventosios žodžiai tarsi parodo visą jos gyvenimo, jos sielos istorijos esmę, kurią paprastai ir jautriai aprašė savo trumpo gyvenimo pabaigoje. Jos gyvenimas - tai gyvenimas iš meilės Dievui ir žmonėms. Ypač tiems, kurių pašaukimas - mylėti, kovoti ir kentėti. Atėjau čia išganyti savo sielos ir ypač melstis už kunigus, - taip ji nusakė savo stojimo į karmeličių vienuolyną tikslą. Tačiau Kūdikėlio Jėzaus Teresės misija platesnė: ji nutiesė kelią į Dievą šių dienų žmogui, kelią, kuris grįstas meile, ištikimybe savo pareigoms ir pasitikėjimu Dievu ir kurį ji vadino mažuoju dvasinės kūdikystės keleliu.

     Teresė Marten (T. Martin) gimė 1873 m. sausio 2 d. Prancūzijoje, Alensono miestelyje, Liudviko Marteno ir Zelijos Geren (5. Guerin) šeimoje. Ji buvo jauniausia iš penkių seserų, kurių trys, kaip ir ji, tapo karmelitėmis (ketvirtoji, taip pat vienuolė, priklausė kitai vienuolijai).

Skaityti daugiau: KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ

ŽMONIŠKUMO ASPEKTAI

K.[Felicija Kasputytė]

     Nūdiena retai tepradžiugina žmoniškumo ir gerumo dovanomis. Dažniausiai mus stingdo susvetimėjimo šaltis, skandina egoizmo ir veidmainystės potvynis. Mūsų negandos ir skausmas daugiausia kyla todėl, kad tarpusavio santykiuose nėra nuoširdumo, pasitikėjimo ir meilės, kad vidinis nuotolis, tarsi neperžengiama praraja, skiria vienus nuo kitų.

     Tuos nuotolius, skiriančius širdį nuo širdies, galima įveikti vien meile ir gerumu. Tai psichologinė ir pedagoginė tiesa, patvirtinta gyvenimo tikrovės. Todėl norėtųsi, kad humanistiniai jausmai bei žmoniškumas nuspalvintų mūsų kasdienybės turinį, įprasmintų visas pastangas ir darbus. Nūdienis gyvenimas griauna dvasios pasaulį. Išorinis triukšmas skverbiasi į širdies tylą. Tempas ir skuba tarsi vampyras graužia sielą. Malonumų ir pramogų ieškojimas suvaro žmones į pobūvius, pasilinksminimus, kitaip tariant, į būrius arba į minią. O minioje nerasi nei ramybės, nei susitelkimo, nei vidinės tylos: kur nėra vidinės tylos, ten nėra ir laimės. Kolektyvas taip pat yra vidinės tylos griovėjas.

     Žmonės neras laimės kolektyve, kiekvienas paskiras žmogus pavirs menkyste, atbukėliu ir vidutinybe (Oldingtonas).

     Ateikite į savo širdies tylą, - ragina Šileris. Toje širdies tyloje galima surasti didžiąją galią, kuri iškelia į pačią aukščiausią žmoniškumo viršūnę. Kai paskęstame širdies tyloje, tada nurimsta skausmas, pasitraukia liūdesys, atsipalaiduoja nuo įtampos jausmai. Tyla - transcendentinis pradas. Tik tyloje žmogus gali suprasti giliąją būties prasmę ir kilti žmoniškumo laiptais. Kas paskęsta tyloje ir susimąsto, tas darosi geresnis, nes susimąstymas žadina tuos jausmus bei emocijas, kurios išplaukia iš gėrio koncepcijos. Kai žmogus neberanda laiko tylai bei susimąstymui, tada jis praranda žmoniškumo lobius. Jis netenka dvasinio maisto ir nyksta moraline prasme, kitaip sakant, eina prie nužmogėjimo.

Skaityti daugiau: ŽMONIŠKUMO ASPEKTAI

VAIKAS TARP MŪSŲ

ASMENYBĖS UGDYMAS

[Alė Počiulpaitė]

      „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, - neįeis į ją". Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas (Mk 10, 14-16).

     Vaikai - vienintelė privilegijuota klasė mūsų šalyje.Kristus iškelia vaiką iki dangaus, negana to, per vaiką kiekvienam rodo kelią į dangų.

     Žemišką rojų siekia duoti savo vaikams ir Dievo nepripažįstanti valstybė, suvokdama, kad vaikai - jos žemės ateitis.

     Tad kas gi yra vaikas šiandieniame moderniame pasaulyje, Įsivaizduojančiame, kad gyvena mokslo ir išminties klestėjimo erą? Atidžiai pažiūrėjus į šiuolaikinio žmogaus, šiuolaikinės šeimos santykį su vaiku, galima įsitikinti, kad mažiausiai išminties pasaulis rodo augindamas ir auklėdamas savo vaikus. Ypač mūsų dienomis vaikas nustojamas suvokti kaip būsimas suaugęs žmogus, būsima asmenybė, tarsi nežinant, kad jis užaugs ir nebebus gyvas žaislelis. Vaikas - žaislelis, vaikas - šeimos altorėlis, ant kurio deginamos materialinės gėrybės, principai ir atsakomybė už ateitį. Vienintelis, nes keliems „altorėliams“ nepakaktų nei moralinių, nei materialinių aukų. Sukoncentruodami visa į savo vaiką, žmonės atsiriboja nuo visko, kas neliečia trapios jų šeimos ramybės - nuo idealų, visuomeninių reikalų, gilesnių kultūrinių ir dvasinių interesų. Pakinta žmogiškųjų vertybių skalė, jos matu tampa vaiko užgaidos, nors tos užgaidos būtų ir nusikaltimas.

Skaityti daugiau: VAIKAS TARP MŪSŲ

TIEMS, KURIE LAUKIA SAVO VIEŠPATIES

Mečislovas Malinskis

     Adventas - tai laukimo metas. Nors žemę ir dangų dengia pilkuma, styro nuogos medžių šakos, drėgmė ir šaltis tokie skvarbūs, bet ir tame nykiame laikotarpyje krikščionis turi brangų lobį - šviesią viltį.

     Yra įvairių laukimų... Bet vienas svarbiausių ir brangiausių - tai Dievo laukimas. Krikščionies gyvenimas yra paženklintas tuo laukimu. Nuolat mus turėtų jaudinti gyvenimo klausimai:

     Ko laukiu?

     Ką norėčiau pasiekti?

     Ar suradau vertybę, kurios niekada neatsižadėčiau, dėl kurios būčiau pasirengęs viską atiduoti?

     Į tuos klausimus galima atsakyti tik visu savo gyvenimu. Duodi žmonėms tai, kas pats esi. Niekada negalima pasislėpti už savo žodžių uždangos.

     Pagal savo asmenybės matą auklėjame vaikus, bendradarbius, žmones, su kuriais susitinkame. Kaip tu auklėji savo šeimą ir savo draugą? Ar taip, kad jis būtų žmogus, gebantis aukotis ir dirbti?

     Kokia gyvenimo filosofija slypi už tavo žodžių? Gal filosofija žmogaus, kuris stumia kitus iš savo kelio ir stengiasi visa laimėti sau? Kaip būtų puiku, jeigu tu skleistum gerumo filosofiją!

     Blaškomės tarsi mašalai tamsoje, besiveržiantys prie žibintų, ir skaudžiai atsitrenkiame... O Kristus nuo kryžiaus liūdnu žvilgsniu žvelgia į nerimastingą žmogaus blaškymąsi.

Skaityti daugiau: TIEMS, KURIE LAUKIA SAVO VIEŠPATIES

KRISTUS - NE MITAS

          Garbė Dievui aukštybėse,
          o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!
    
           (Lk 2, 14)

     Jūs priskiriate Kristų mitams. Bet argi tai mitas? Ar mitas gali prieštarauti, priešintis, priekaištauti, gintis, prisikelti, įsakyti ir kentėti?

     Mitas?Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui - Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui - Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje (Lk 3,1-2).

     Pasirodęs tiksliai apibrėžtu laikotarpiu, tas Žmogus nebepalieka pasaulio nė valandėlei, ir pasaulis negali elgtis su Juo kaip panorėjęs. <... > Nuo pat pradžios viskas pasakyta, viskas išreikšta Jo žodžiais, kuriuos Jis norėjo, kad pasaulis suprastų; viskas pasakyta tais darbais, kurie atskleidžia troškimą, kad pasaulis visada juos minėtų.

Skaityti daugiau: KRISTUS - NE MITAS

TURINYS NR. 12

 

     Fransua Monakas. Kristus - ne mitas .............................491

     Mečislovas Malinskis. Tiems, kurie laukia savo Viešpaties .......491

ASMENYBĖS UGDYMAS

[Alė Počiulpaltė]. Vaikas tarp mūsų ..................................494

K.[Felicija Kasputytė]. Žmoniškumo aspektai ..........................497

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

     Kūdikėlio Jėzaus Teresė .........................................500

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Saulius Giraitis[Alė Počiulpaitė], Prisimenant juodąją gadynę ........505

     Diemedėlis[Angelina Mocevičiūtė]. Knygnešių Lietuva ............ 510

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

     Vydūnas ........................................................ 510

     O Dieve mano ................................................... 514

     Sakalas[kun. Aleksandras Markaltis SJ]. Mano šventoji Tauta .... 514

MŪSŲ ŠVENTĖS

J. M-tis[Jonas Ambraziejus]. Švenčių esmė ir papročiai .............. 516

POEZIJOS HORIZONTAI

Bernardo Brazdžionio lyrika ......................................... 520

     Dangaus paguoda ................................................ 522

     Šiaurės pašvaistė .............................................. 522

     Lietuvos Motina ................................................ 523

     Ar tu su tais .................................................. 523

     Lietuviškam žodžiui ............................................ 524

     Vanduolė[Loreta Užemeckaitė]. Vaikystė ......................... 525

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

Nobelio premija - Motinai Teresei ................................... 525

SPAUDOS APŽVALGA

Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Ateistinės propagandos vingiai ..... 527

Aušra Marija Jurašienė. Ar išsimiklinot būti prispausti? ............ 531

BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE ..................................... 534

BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

     Paminėtas arkivysk. Jurgis Matulaitis.1980 m. sausio pabaigoje Marijampolėje (Kapsuke) buvo iškilmingai pagerbtas atminimas Dievo tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, kurio beatifikacijos byla vedama Romoje.

    Sausio 26 d. vyskupai Liudvikas Povilonis ir Vincentas Sladkevičius koncelebravo šv. Mišias ir meldėsi prie Dievo tarno Jurgio sarkofago. Vysk. V Sladkevičius iškilmių proga pasakė pamokslą, aiškindamas Dievo tarno titulo, kuris suteiktas arkivysk. Jurgiui Matulaičiui, prasmę ir reikšmę.

    Tą pačią ir per keletą kitų dienų koncelebracines šv. Mišias aukojo kunigų grupės, tarp jų - 1979 metais Kauno kunigų seminariją baigę kunigai, Vilkaviškio vyskupijos vikarai (11 kunigų) ir kt. Pamokslą pasakė Kalvarijos vikaras. Po visų maldų, vikarų prašomas, sarkofago koplyčioje trumpą konferenciją pasakė kun. Juozas Šalčius. Kalbėtojas iškėlė darnių santykių su klebonais palaikymo svarbą ir kitus klausimus. Akcentavo Bažnyčios ekumenizmo idėją, kunigų vienybės būtinumą ir ugdymosi reikalą. Jis pabrėžė, kad šiandieninė kunigo veikla turi būti sentire cum Ecclesia. Jausti su Bažnyčia - tai žiūrėti, ar tavo mintys atitinka giliausią Bažnyčios mintį, pajusti savo atsakomybę, ieškoti ne savo, o Dievo garbės.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

AŠ IŠ SAVO DANGAUS

Vanduolė [Loreta Užemeckaitė]

     Aš iš savo mažyčio dangaus
surinksiu visus žiburius,
išsisklaidžiusius, tolimus,
kad vieną kartą galėčiau juos paberti...

     Gal tada mano dangus bus platus,
mano jūros - beribės, audringos,
mano planetos - saulės planetos...

          Į šviesų mano miestą
     laisvi keliauja tolimi laivai.
     Jie, jūros bangų išsupti,
     audroj nedūžta ir saugo
tolimus ir degančius žaibus ilgai
po to, kai grįžta į ramius pakrančių uostus.

Skaityti daugiau: AŠ IŠ SAVO DANGAUS

Subkategorijos