“GRAŽINKITE LIETUVAI NEPRIKLAUSOMYBĘ”

1971 m. gegužės mėn. 20 d. Vilniaus teisme pareiškė Simas Kudirka

Jaunas lietuvis jūrininkas, apie kurio bandymą iš rusų vergijos pabėgti, nušokant ant amerikiečių laivo “Vigilant”, buvo rašyta “Į Laisvę” nr. 50 (87), buvo teisiamas sovietų teismo Vilniuje 1971 m. gegužės 17 - 20 d. d. “Washing-ton Post” korespondentas Paryžiuje Anatole Shub slaptais kanalais gavo Simo Kudirkos teisme apsigynimo kalbą, kuri buvo paskelbta visuose didžiuosiuose Amerikos laikraščiuose, perduota radijo ir televizijos programose ir paskleista visame pasaulyje didžiųjų spaudos agentūrų.

Teismui pirmininkavo Misiūnas, kaltino prokuroras Petrauskas, o jo ginti buvo paskirtas advokatas Gavronskis. Kudirka gynėjo atsisakė:

“Jei Gavronskis yra garbingas žmogus ir gins mane pagal savo sąžinę, tai jis sau pakenks, o jei nebus garbingas ir vaidins antro prokuroro vaidmenį, kaip dažnai esti politinėse bylose Lietuvoje, tada man užtenka ir vieno prokuroro”.

(Teisėjas Misiūnas, apie 40 metų amžiaus, režimui ištikimas sovietų teisininkas, skiriamas ypatingoms byloms, kuriose sovietų saugumas sprendimus padaro iš anksto. Jis, pav., pirmininkavo “teismui”, kuriame už akių buvo teisiamas buv. Balfo reikalų vedėjas a. a. kun. Lionginas Jankus — L. M.).

Skaityti daugiau: “GRAŽINKITE LIETUVAI NEPRIKLAUSOMYBĘ”

SOVIETŲ ŠNIPAS RIČARDAS VAIGAUSKAS

1971 m. spalio 7 Čikagoje išeinąs “Draugas” paskelbė tokią žinutę:

“Britų vyriausybė paskelbė sąrašą sovietų agentų, kurie užsimaskavę kitokiais titulais, rinko karines ir ūkines žinias ir organizavo sabotažo veiksmus. Tarp tų vardų yra ir tokia pavardė ir charakteristika: Richard K. Vaigauskas, KGB agentas, dirbęs Amerikoj Jungtinių Tautų sekretoriate nuo 1960 iki 1963”.

Vėliau tas pats dienraštis paskelbė žinutę, kad apie Ričardą Vaigauską buvo jau prisiminta “Į Laisvę” 1971 m. gegužės mėn. numeryje, laiškų skyriuje (žiūr. “Į Laisvę” nr. 51 - 88, 2-3 psl. - red.).

Iš patikimų šaltinių patirta, kad Ričardas Vaigauskas, kilęs iš Telšių apskričio, buvo vos keliolikos metų vyrukas, kai rusų kariuomenė 1940 m. okupavo Lietuvą. Už muštynes ir vagystes jau buvo turėjęs reikalų su policija. Komunistams perėmus į savo rankas valdžią, Vaigauskas savanoriškai pasisiūlė jų tarnybon, šnipinėjo savo draugus, kaimynus ir pažįstamus ir netrukus tapo tikru NKVD agentu.

Ruošiant 1941 metų deportacijas, jam buvo patikėtas galutinis savo apylinkės išvežamųjų sąrašų sudarymas. Birželio 13-15 d. d. važinėjosi sunkvežimiais su rusų kareiviais ir dalyvavo žmonių areštuose ir trėmimuose.

Skaityti daugiau: SOVIETŲ ŠNIPAS RIČARDAS VAIGAUSKAS

TALENTINGO LIETUVIO NETEKUS

1970 m. spalio 8 okupacinės valdžios slaptoji policija Vilniuje suėmė ir sunaikino vieną gabiausių jaunosios kartos lietuvių mokslininkų — kalbininką, Vilniaus universiteto profesorių dr. Joną Kazlauską.

Norėdami “Į Laisvę” skaitytojus plačiau supažindinti su prof. Kazlausko asmeniu ir mokslo darbais, perspausdiname iš 1970 metų gruodio mėn. “Pergalės” žurnalo Kazlausko bendradarbio lituanisto Bronio Savukyno straipsnį — Redakcija.

Vis dar sunku apsiprasti su faktu, kad šių metų spalio 8 d., būdamas pačiame kūrybinių jėgų brandume, tragiškai mirė vienas žymiausių lietuvių kalbininkų — Vilniaus Valst. V. Kapsuko universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius, filologijos daktaras Jonas Kazlauskas. Neišsakomai skaudi nelaimė ištiko lituanistikos mokslą ir ne tik jį — Jono Kazlausko mirtis yra didelis nuostolis baltistikai ir indoeuropeistikai. Lietuvių kalbotyra neteko vieno talentingiausių, darbščiausių ir perspektyviausių tyrinėtojų. Universiteto Lietuvių kalbos katedra — energingo, didelės lingvistinės erudicijos profesoriaus, žurnalas “Baltistica” — atsakingojo redaktoriaus, vieno savo steigėjų ir ugdytojų, kurio rūpestis ir triūsas daugiausia pasitarnavo, kad šis leidinys prilygtų rimčiausiems lingvistiniams žurnalams. Lietuvių tauta neteko sūnaus, komunistų partijos nario, visą savo trumpą, bet kūrybinės įtampos kupiną gyvenimą paskyrusio kilniam tikslui — gimtosios kalbos kuo gilesniam pažinimui, kuris, kaip suprato velionis, yra viena stautos savimonės faktorių.

Skaityti daugiau: TALENTINGO LIETUVIO NETEKUS

Su jaunimu į lietuvišką ateitį

Visų mūsų akys krypsta į jaunimą. Ir suprantama kodėl: jis užima vyresniųjų vietas, perima jų dirbamus darbus, kuria naują ateitį. Mums rūpi, kad ši ateitis būtų lietuviška ir atitiktų tuos siekimus, kuriais gyveno bei sielojosi mūsų tautos pirmtakai, ugdydami tautinę sąmonę, kurdami tautinę kultūrą, organizuodami savą valstybę. Tad ir mūsų jaunimas turės tęsti kovą už Lietuvos laisvę ir apsispręsti už svetur gyvenančio lietuvio išlikimą savo tautoje.

Skaityti daugiau: Su jaunimu į lietuvišką ateitį

INFORMACIJOS PROBLEMAS RYŠKINANT

LAISVINIMO VEIKSNIUOSE

DR. PETRAS DAUŽVARDIS, LIETUVOS GENERALINIS KONSULAS ČIKAGOJE, mirė 1971.IX.26. Buvo gimęs 1895.IX.16 Latvijoje; augo Rokiškio apskrityje, Amerikon atvyko 1914. Teisių daktaro laipsni gavo John Marshall teisių mokykloje. Konsularinėje tarnyboje dirbo nuo 1925.

Mirtis iš kovos dėl Lietuvos laisvės fronto išjungė vieną iš pačių žymiųjų tos kovos vadų ir vieną iš narsiųjų kovotojų. Dr. P. Daužvardis savo oficialia pozicija, asmenišku pavyzdžiu, gyvu ir spausdintu žodžiu stiprino savuosius, informavo ir kovai prieš Lietuvos pavergėją telkė svetimuosius.

Dr. P. Daužvardis Lietuvos laisvės problemas svarsto ir atsakymų ieško šiame “Į Laisvę” numeryje spausdinamame straipsnyje “Lietuva ir jos išlaisvinimas”.

K. Petkaus straipsnio papildymai ir patikslinimai

Lietuvos bylos kėlimo ir gynimo laisvųjų tarpe klausimas yra šimtus kartų keltas, nagrinėtas ir diskutuotas mūsų spaudoje, veiksnių ir kitų grupių suvažiavimuose bei eiliniuose lietuvių susirinkimuose. Tą klausimą bandžiau kiek pilniau paliesti “Į Laisvę” žurnalo 1970 metų spalio mėnesio numeryje (žiūr. “Į Laisvę”, nr. 49/86 — “Lietuvos bylos kėlimas ir gynimas laisvųjų tarpe”, 4-13 pusl.). Tame straipsnyje daviau eilę sugestijų bei nurodymų, kaip visas šis reikalas turėtų būti įstatytas į tinkamas vėžes. K. Petkus (slapyvardis? - L. V.) bando savo straipsnyje (žiūr. “Į Laisvę” nr. 52/89 — “Informacijos problema Lietuvos laisvinime”, 30 - 41 pusl.) vėl pažiūrėti į šią problemą iš visų pusių ir rasti jai sprendimą. Atrodo, kad vienu kitu klausimu K. Petkus, rašydamas savo minėtą straipsnį, neturėjo pakankamai davinių ir “paslydo”. Mėginsiu jo tuos “paslydimus” atitaisyti, netikslumus patikslinti ir vieną kitą jo paties prieštaravimą pačiam sau nurodyti.

Skaityti daugiau: INFORMACIJOS PROBLEMAS RYŠKINANT

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS, SPAUDOS IR RADIJO DIENOS

Pirmąjį LB spaudos ir radijo darbuotojų suvažiavimą savo vasarvietėj sukvietė prieš ketvertą metų PLB valdybos buv. pirmininkas a. a. Juozas Bachunas. Anot Stasio Barzduko, PLB valdybos dabartinio pirmininko, tada buvo susitikta, pasikalbėta, pabendrauta, ir tai daugeliui patikę. Panašus suvažiavimas, ketvirtas iš eilės, buvo sušauktas ir 1971 metais. Jis įvyko rugsėjo mėnesio 18 - 19 dienomis Tabor Farmoje (Michigan, JAV), kurią dar prieš J. Bachuno mirtį perėmė Valdas Adamkus, šiam suvažiavimui PLB valdybos vykdomasis vicepirmininkas dr. A. Butkus davė gana iškilmingą vardą, pavadindamas jį LB, spaudos ir radijo dienomis.

Suvažiavimo dalyviai

Tabor Farm vasarvietė yra gana nuošali vieta. Praleisti atostogas ten — puiku, bet ją siekti tik porai dienų — sunku. Ypač nepatogu tiems, kurie keliauja lėktuvais. Minėto suvažiavimo dalyvių skaičius buvo gan ribotas — tik apie 50. Dalyvavo penki PLB valdybos nariai: pirm. St. Barzdukas, dr. A. Butkus, dr. H. Brazaitis, dr. A. Nasvytis ir A. Gailiušis. Kanados LB atstovavo pats valdybos pirm. dr. S. Čepas. Suvažiavime nesimatė nė vieno JAV-bių LB Tarybos prezidiumo nė centro valdybos nario. ALT-bos vykdomajam komitetui atstovavo K. Kleiva. Iš galimų 24 radijo programų vadovų tedalyvavo tik 3. Iš redaktorių ar leidėjų suvažiavime dalyvavo: kun. J. Vaišnys, S. J. (“Laiškai Lietuviams”), kun. Pr. Gaida (“Tėviškės žiburiai”), M. Gudelis ir A. Pužauskas (“Naujienos”), A. Kučys (“Varpas”), V. Šimkus (“Laisvoji Lietuva”), A. Juodvalkis (“Dirvos” bendradarbis). Kiti laikraščiai ir žurnalai savo atstovų į suvažiavimą neatsiuntė. Niekas neatstovavo VLIK-ui. Suvažiavime dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės Washingtone patarėjas dr. S. Bačkis ir Baltimorės (Maryland) arkivyskupijos informacijos vedėjas kun. K. Pugevičius. Visi kiti dalyviai — be titulų, svečiai.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS, SPAUDOS IR RADIJO DIENOS

ŽYGIS, PASKELBTAS PRIEŠ DVEJUS METUS

Kur nužygiuota?

Septintajame Amerikos Lietuvių kongrese Detroite 1969 m. Amerikos Lietuvių Tarybos valdybos narys dr. Kazys Šidlauskas (politine priklausomybe krikščionis demokratas, ALT-boje atstotaująs kažkokiu būdu ALT Sandarai) kongreso dalyviams pristatė paruoštą planą, kuris kongreso darbų leidinyje aptartas kaip “Naujas žygis Lietuvos laisvinimo byloje”.

Dr. K. Šidlauskas kalbėjo:

“Prieš šį Amerikos Lietuvių Kongresą, ALT Valdyba yra svarsčiusi ir savo principinį pritarimą davus planui, kuriuo būtų siekiama pravesti JAV Kongrese Užsienio Paramos įstatymo papildymą, kad būtų įsteigta atskira, tik JAV prezidento kontroliuojama federalinė įstaiga Baltijos tautų bylai propaguoti, kurią būtų siūloma pavadinti “Baltic Countries Freedom Ad-ministration”... šiai įstaigai turėtų būti leista teikti materialinę paramą ir atskiroms egzilų bei kitokioms organizacijoms, kurios siekia išlaikyti aukštumoj savo kilmės pavergtų gyventojų dvasią ir stiprinti jų išsilaisvinimo viltis...”

Skaityti daugiau: ŽYGIS, PASKELBTAS PRIEŠ DVEJUS METUS

Į KETVIRTĄJĮ KOVOS DĖL LAISVĖS DEŠIMTMETĮ

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

DR. PRANAS PADALIS - PADALSKIS, miręs 1971.IV.5. šiame “Į Laisvę” numeryje spausdiname jo 1949 pasakytą kalbą “Lietuva, už tave mirštu”.

 (Penkioliktoji JAV ir Kanados LFB studijų ir poilsio savaitė Dainavoje)

Amerikos ir Kanados Lietuvių Pronto bičiuliai ir svečiai ketvirtąjį kovos dėl Lietuvos laisvės dešimtmetį sutiko studijų ir poilsio stovykloje Dainavoje rugpiūčio 8-15 d. d. politinių, kultūrinių ir mokslinių klausimų nagrinėjimu, lietuviško gyvenimo sklaida ir organizaciniais pasitarimais.

Vėliavos pakėlimu stovyklą oficialiai atidarė JAV ir Kanados LFB centro valdybos pirmininkas J. Mi-konis. Jo pakviestas žodį tarti “Į Laisvę” redaktorius J. Kojelis pastebėjo, kad šuoliu nuo “Vigilant” laivo Simas Kudirka pasauliui dramatiškai atskleidė pavergto lietuvio tragediją, apsigynimo kalba sovietų teisme — pavergtos Lietuvos tragediją.

Tą pačią dieną vakare žurnalistas, buv. “Į Laisvę” redaktorius Stasys Daunys kalbėjo tema “Kinija ir tarptautiniai santykiai”. Operuodamas faktais, prelegentas pavaizdavo praėjusių metų tarptautinės politikos slinktį, kurioje Sovietų Sąjunga patyrė visą eilę nesėkmių. Nixono iniciatyva į tarptautinės politikos areną išvesti raudonąją Kiniją gali laisvėjimu atsiliepti rusų pavergtose tautose. Diskusijose buvo paliestas klausimas, ar Lietuvos laisvinimo veiksniams verta ieškoti kontaktų su komunistine Kinija. Studijų moderatorius prof. A. Klimas, “Lituanus” žurnalo vyr. redaktorius, painformavo, kad į raudonąją Kiniją siunčiama 25 “Lituanus” egzemplioriai.

Skaityti daugiau: Į KETVIRTĄJĮ KOVOS DĖL LAISVĖS DEŠIMTMETĮ

SVEIKINIMAS PROF. JUOZUI BRAZAIČIUI

JAV ir Kanados LFB penkioliktosios studijų ir poilsio stovyklos dalyviai Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje 1941 metais ministerio pirmininko pareigas ėjusiam prof. Juozui Brazaičiui pasiuntė tokį sveikinimą:

Didžiai mielas Profesoriau,

Penkioliktoje Kanados ir Lietuvių Fronto Bičiulių stovykloje DAINAVOJE, prisimindami 1941 metų birželio mėnesį sėkmingai įvykdytą lietuvių tautos sukilimą prieš bolševikinę okupaciją ir sukilime sudėtas aukas, sveikiname Jus, mielas Profesoriau, Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje anose dienose prisiėmusį labai sunkias pareigas ir jas sąžiningai bei apdairiai ėjusį, kol naujasis okupantas tos vyriausybės veiklą nutraukė. Visą trisdešimt metų nuo ano lietuvių tautai reikšmingo įvykio Jūs pasiaukojančiai skyrėte prarastai Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei atstatyti.

Šia proga linkime Jums, Profesoriau, sveikatos, ištvermės ir Dievulio globos. Laisvės kova dar nebaigta. Jūsų žodžių, nurodymų ir patarimų Lietuvių Fronto Bičiuliai iš Jūsų visada tikisi ir laukia.

 

AŠTUONIOLIKTOJI STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJE

Liepos 18 - 25 d. d. Katalikų akademijos namuose prie Stuttgarto (Vokietijoje) įvyko Europos lietuvių XVIII studijų savaitė, gausi paskaitomis, spaudos, meno, pašto ženklų, foto, lietuviškos tautodailės ir gintaro dirbinių parodomis bei koncertais.

Pagrindinės paskaitos:

Dr. A. Gerutis iš Berno (Šveicarijos) kalbėjo tema “Sovietinimo ir rusinimo padariniai Lietuvoje” ir priėjo išvados, kad rusinimas pavojingesnis už sovietinimą.

Stasys Lozoraitis, jr., Lietuvos atstovas prie šv. Sosto, paskaitoje “Lietuvos situacija naujojo dešimtmečio angoje” dėstė, kad Lietuvos ateičiai daug reikšmės turės bendroji tautybių Sovietų Sąjungoje problema ir didelis technologinis atsilikimas. Taip pat pareiškė įsitikinimą, kad ateinantis dešimtmetis atneš daug pasikeitimų, paliečiančių ir Lietuvos likimą.

Dr. Vytauto Vardžio,Oklahomos (JAV) universiteto profesoriaus, paskaita “Lietuva ir išeivija” bus spausdinama “Į Laisvę” žurnale.

Dr. Zenonas Ivinskis, Bonnos (Vokietija) universiteto profesorius, paskaitoje “Lietuva ir žydai istorijos šviesoje” padarė Lietuvos žydų istorinę apžvalgą. (Kiek žinoma, paskaita bus atspausdinta “Aiduose”).

Skaityti daugiau: AŠTUONIOLIKTOJI STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJE

REZISTENCIJOS AKIMIRKOS LIETUVOJE

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

 (Iš spaudai paruoštos knygos “Dabarties kankiniai”)

Mato Raišupio knygoje “Dabarties kankiniai”, kuri turi pasirodyti šiais metais, plačiai pavaizduojamas Katalikų Bažnyčios persekiojimas okupuotoje Lietuvoje, pradedant 1944 metų rudeniu, baigiant kun. A. Šeškevičiaus byla 1971. Čia aprašomas 800 Lietuvos kunigų likimas, jų tarpe 150 biografijų vyskupų ir kunigų, kurie buvo nužudyti, mirė kalėjimuose ar Sibire, o taip pat tikinčiųjų persekiojimas ir jų pasipriešinimo faktai — Redakcija

1946 m. suėmus ir išvežus iš Telšių vysk. V. Borisevičių, jo pagelbininkas vysk. P. Ramanauskas ėmė valdyti vyskupiją. Savo pamoksluose, sakytuose kas sekmadienį Telšių katedroje, kur rinkosi tikintieji iš visų vyskupijos vietų išgirsti savo ganytojo balsą, jis aiškino, kad jie turi tvirtai laikytis savo tikėjimo tada, kai neturės vyskupų. Netrukus ateis laikas, sakė, kada Viešpats pašauks pas save visus savo ištikimuosius tarnus — kunigus. Bažnyčios bus uždarinėjamos. Tada tikintieji patys turi krikštyti savo vaikus, patys juos mokyti tikėjimo tiesų, mirštančius parengti paskutinei valandai. Tikintieji, klausydami vyskupo žodžių, verkdavo balsu.

1946 m. gruodžio mėn. vieną šaltą rytą pasklido gandas, kad milicija apsupo katedrą, laukdama išeinant vyskupo jį suimti. Susirinko prie bažnyčios minia, bet ji buvo bejėgė. Kai tik vyskupas po Mišių išėjo iš bažnyčios, milicininkai jį apsupo ir pareiškė areštuoją, grasindami šauti, jei vyskupas bandytų bėgti. Jis buvo vienplaukis, be palto. Virve surišo jam rankas užpakalyje ir, įsodinę į automobilį, nuvežė nežinion. Teisiamas 1967 m. balandžio mėn. po "prisipažinimų” buvo nuteistas ilgiems metams į Sibiro sunkiųjų darbų stovyklą.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS AKIMIRKOS LIETUVOJE

KLERIKALIZMAS LIETUVOJE

Okupuotoj Lietuvoj 1970 Mokslų akademija išleido istorikės Aldonos Gaigalaitės knygą “Klerikalizmas Lietuvoje 1917    -    1940”. Tiražas 3000 egz. Aldona Gaigalaitė, g. 1927 Pakruojo vals., 1950 baigusi Vilniaus Pedagoginį institutą, nuo 1951 dirba Mokslų akademijoj (Istorijos institute). Partijai priklauso nuo 1957.

Jau nekalbant apie okupuotos Lietuvos tiksliuosius mokslus ir mokslininkus, ir visi humanitariniai mokslai ir mokslininkai yra pajungti okupanto tikslų tarnybai. Ypač kietai yra okupanto tikslų tarnybai pajungta Lietuvos istorija. Lietuvos istorijos faktai tegalimi aiškinti taip, kaip reikalauja okupanto interesai. Kaip tie senosios Kinijos mandarinų vaikai, kurių kojos buvusios apaunamos tokiais batais, kad negalėtų augti, taip ir okupuotos Lietuvos istorikai okupanto yra apauti Kremliaus gamybos Lietuvos istorijos interpretavimo “batais”. Ir vis tiek kuriame Lietuvos istorijos tarpsnyje lietuvis istorikas bevaikštinėtų, jo istorinė interpretacija visada bus kremliška. Todėl kiekvienas okupuotoj Lietuvoj išėjęs istorinio turinio veikalas primena prieš kelerius metus pasaulį sujaudinusias talidomido vaisto aukas — degeneruotus naujagimius.

Skaityti daugiau: KLERIKALIZMAS LIETUVOJE

PALECKIUI IŠLAISVINTA, CHRUŠČIOVUI ANEKSUOTA

Vos prieš metus Vakaruose pasirodė Chruščiovo memuarai, kai štai pats jų autorius pasimirė, menkai tenuneigęs jų autentiškumą. Jei ne jo mirtis, tai tas nuneigimas tebūtų paprasta prisiekusio komunisto ištikimybė Lenino patarimui: “du žingsnius į priekį, — vieną atgal”. Taigi, paneigdamas ar nepaneigdamas, jis bandė žengti žingsnį atgal, kai širdies ataka 1971 m. rugsėjo 11 sustabdė visus kitus žingsnius.

Lietuvą ir kitas dvi Baltijos valstybes liečiančius pasisakymus Chruščiovo memuaruose verta paskaityti visiems: Antanui Snieškui Vilniuje, visiems jo draugams kvislingams, darbo liaudžiai, inteligentijai ir ypač spaudos žmonėms, šiapus ir anapus.

Netenka abejoti, kad koks nors “samizdat” su Chruščiovo prisiminimais supažindina “laisviausio ir demokratiškiausio krašto pasaulyje” piliečius, tarp jų ir lietuvius, o buržuazinių leidyklų leidiniai paplitę kapitalistiniame pasaulyje.

Įdomiausia, kad pats Chruščiovas Lietuvos pavergimo nevysto į nekaltą “išlaisvinimo” rūbelį. “Khrushchev Remembers”, Ban-tom edition, 1971 (tai jau devinta šios knygos laida), pradedant 155 puslapiu, jis vartoja vis besikartojantį Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos terminą. Kaip vodka gardžiuojasi Chruščiovas Baltijos valstybių aneksija, kuri “reiškė mūsų teritorijos ribų išplėtimą, mūsų gyventojų padidinimą, mūsų sienų sustiprinimą, įsigijimą plataus Baltijos jūros pakraščio... mūsų gynybos pozicijų pagerinimą” ir Leningrado apsaugą, dėl ko vėliau buvo įsivelta į karą su Suomija, kur raudonoji armija pademonstravo visą savo ištižimą.

Skaityti daugiau: PALECKIUI IŠLAISVINTA, CHRUŠČIOVUI ANEKSUOTA

“NEPRIKLAUSOMA LIETUVA” UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ

Kanados lietuvių savaitraščiui 30 metų

“Nepriklausoma Lietuva” pradėta leisti 1941 m., t. y. kaip tik tada, kada mūsų tėvynę Lietuvą užgriuvo didžiosios bėdos:    pirmoji bolševikų okupacija, paskiau — raudonoji nacių okupacija, pagaliau, reikalams permainingai pakrypus, Lietuvą ir vėl slegia sunki bolševikinė okupacija.

Per tą laiką ir šis Kanados lietuvių laikraštis, “Nepriklausoma Lietuva”, daugelį kartų keitė savo formatą, išleidimo laiką, redaktorius, bet turiniu ir linija niekad nenukrypo nuo savo užsibrėžto tikslo — kovos už Lietuvos išlaisvinimą ir už ištikimybę Kanadai.

Iš pradžių šis laikraštis išeidavo gana retai — netgi tik kartą per du mėnesiu, vėliau — kas mėnesį, o padidėjus Kanadoj lietuvių skaičiui, (po II-jo pasaulinio karo pabaigos), pradėtas leisti kas savaitę.

Pirmiau šis laikraštis buvo leidžiamas žurnalo formato ir spausdinamas rotatoriumi, o paskui — pradėjus leisti kas savaitę, spausdinamas spaustuvėje, šiuo metu spaudos darbas atliekamas ofsetu.

Laikrašti redagavo visa eilė reraktorių: rašytoja Marija Aukštaitė, pedagogė ir laikraštininke Marija Arlauskaitė, Jonas Yla, Pranas Rudinskas, L. Girinis, J. Kardelis, dr. H. Nagys ir dabar — R. E. Maziliauskas. Ilgiausiai “Nepriklausomą Lietuvą” redagavo itin prityręs žurnalistas ir redaktorius Jonas Kardelis. Jis to laikraščio kūnas ir siela išbuvo beveik dvidešimt metų — iki savosios mirties.

Skaityti daugiau: “NEPRIKLAUSOMA LIETUVA” UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ

VEDAMIEJI

KOVA PRIEŠ OKUPANTĄ

Svetimos valstybės okupacija kiekvienai tautai yra pats didžiausias blogis.

Kiekviena net ir labai žemos kultūros tauta okupacijai priešinasi. Rezistencija yra natūralus kiekvienoje tautoje reiškinys. Ji vyksta Lietuvoje ir kitose rusų komunistų pavergtose tautose. Rezistencija, arba pasipriešinimas svetimos valstybės prievartai populiariai vadinama kova prieš okupantą.

Kas yra ištikę mūsų tautą, įtikinančiai nusakė prof. A. Maceina straipsnyje “Nuo ko mes bėgome” (“Į Laisvę” nr. 51/ 88). Jo tezes praplečia ir paryškina šiame numeryje spausdinamas prof. A. Musteikio straipsnis ir rašytojo J. Gliaudos pasisakymas. Yra aišku, kad tautą yra užgriuvęs prievartinis rusinimas ir komunistinimas. Paradoksiškai tačiau tų dviejų blogybių tikroviškoji suma yra keleriopai didesnė už teoretiškąją. Juk padarius teoretiškas prielaidas, nuo demokratiškos Rusijos (gaila, ji tokia niekad nėra buvusi) okupacijos nedaugelis būtų bėgę. Gal kiek daugiau nuo savų komunistų diktatūros. Gi nuo rusiško komunizmo bėgo be galo daug. Būtų ir daugiau bėgę, jei tik sąlygos būtų leidę.

Užsieniuose atsidūrusios tautos diasporos pasipriešinimo formų kraštui nurodinėti negali, nes negali pajausti intymių tautos nuotaikų nei subtilių, tik tiesioginiais kontaktais patiriamų tautos santykių su okupantu niuansų. Pasipriešinimo būdai turi išaugti ir subręsti pačioje tautoje. Juos turi ir lietuvių tauta. Tačiau tai nereiškia, kad užsienio lietuviai tos kovos atžvilgiu gali likti neutralūs. Tad kiekvienas sąmoningas lietuvis ir dalyvauja kovoje prieš okupantą, pavergusį tautą ir paneigusį jai valstybinę nepriklausomybę. Todėl teisinga yra raginti “kovoti prieš okupantą” ir įspėti “nekovoti prieš lietuvį”. Deja, šis raginimas bei įspėjimas perdažnai yra piktnaudojamas abiejuose mūsų visuomenės kraštutiniuose sparnuose: vieni šiuo posakiu gina laisvinimo veiksnius nuo pribrendusių reformų, antri pateisina okupantų agentų mūsų tarpan infiltravimą ir kovos dėl laisvės slopinimą. Tauta Lietuvoje žino, kas ten yra laisvės draugas, kas priešas. Tai turėtume žinoti ir čia ir “kovoti prieš okupantą” posakiui grąžinti jam priklausančią prasmę.

Skaityti daugiau: VEDAMIEJI

Į Laisvę 1972 54(91)

   T U R I N Y S

Skaitytojų žodis .................................................. 2

Juozas Kojelis: Tezės, aksiomos ir pagundos lietuviškame dialoge .. 4

Zenonas Ivinskis: Veiksniai, apsprendę mano pasaulėžiūrą ......... 13

Adolfas Damušis: Profesorius Zenonas Ivinskis .................... 15

Antanas Klimas: Nesibaigiąs ginčas: baltų ir slavų kalbų santykiai 21

Dr. C. M.: Sovietinamas Lietuvos žmogus .......................... 33

Solidarumas su tauta ............................................. 39

Laisvinimo veiksniuose ........................................... 46

Lietuvių Fronto Bičiulių gretose ................................. 54

Spauda, radijas, knygos .......................................... 62

“Į Laisvę” vedamieji ............................................. 79


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1972 54(91)

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Lietuva atgims

Linkėjimai “Į Laisvę ir visiems LF bičiuliams būtų: išlaikyti gyvą lietuvišką laisvės kovūnų dvasią ir stiprinti pastangas, kad mūsų tauta, eidama per išeivijos ūkanas ir audringą šių dienų pasaulį, laimingai pasiektų laisvės ir nepriklausomo gyvenimo. Remkime savo veiklą į prof. Šalkauskio nužymėtus ideologinius principus: lietuvybę, krikščionybę ir demokratiją. Mūsų pasaulyje tiek daug bedieviškos nihilistinės dvasios; turime budėti, turime kovoti, turime nepailsti. O svarbiausia, turime neprarasti gyvo tikėjimo Visagaliu, jog jo globoje atgims Lietuva ir atsinaujins visas pasaulis.

Labai liūdna, netekus bičiulio prof Zenono Ivinskio. Jį mylėjau, kaip savo brolį. Viešpats suteiks jam amžiną laimę, kurios jis troško ir kurios jis nusipelno. Saugokime ir branginkime likusius LF kovos veteranus, prašydami Dievulio duoti jiems jėgų, sveikatos ir ilgiausių metų.

Dr. Vytautas A. Dambrava
Buenos Aires, Argentina

“Į Laisvę” laukiama

“Į Laisvę” visada laukiu ir sulaukęs skubu versti lapą po lapo, nes jų kiekviename yra vis kas nors įdomaus, širdžiai mielo . . .

Kun. Bronius Liubinas
Kaiserslautern, Vokietija

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

TEZĖS, AKSIOMOS IR PAGUNDOS LIETUVIŠKAME DIALOGE

JUOZAS KOJELIS

Ne tik dainos, muzika, rūbų stilius ir šukuosena išgyvena tam tikrus populiarumo ir nuosmukio bangavimus, bet taip pat posakiai, frazės ir atskiri žodžiai. Dar taip neseniai visomis kalbomis (gal išskyrus rusiškai) visais linksniais ir skaičiais buvo kaitomas žodis dialogas. Jis rašalu tekėjo nuo žurnalistų ir grafomanų plunksnų, plaukė nuo lūpų visuomenininkų, politikų, įvairių hipokritų ir šiaip visokio plauko oratorių. Net Bažnyčia panūdo leistis į gyvesnį dialogą su bedieviais ir komunistais.

Šiuo metu populiarumo biržoje dialogo akcijos gerokai kritę, tačiau žmogiškųjų ir specialiai lietuviškųjų rūpesčių problematikoje be lietuviško dialogo išsiversti neįmanoma.

Dialogas esmiškai yra kolektyvinė tiesos ieškojimo priemonė. Jis gali turėti įvairių variantu ir įvairiems tikslams tarnauti. Lietuviškas dialogas spaudoje, visuomeniniame, politiniame, o taip pat ir kultūriniame gyvenime irgi reiškiasi įvairiausiais pavidalais. Pabandykime, panaudodami konkrečius pavyzdžius, su vienu kitu iš tų pavidalų susipažinti.

Skaityti daugiau: TEZĖS, AKSIOMOS IR PAGUNDOS LIETUVIŠKAME DIALOGE

VEIKSNIAI, APSPRENDĘ MANO PASAULĖŽIŪRĄ

ZENONAS IVINSKIS

Pilnesniam mirusio dr. Z. Ivinskio patinimui, duodame jo paties pasisakymą apie veiksnius, apsprendusiusjo pasaulėžiūros susiformavimą. Profesoriaus rašinys tilpo dr. Juozo Prunskio redaguotame ir Lietuviškos Knygos Klubo 1948 m. išleistame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje Mano pasaulėžiūra

Redakcija

Kai aš dabar, stovėdamas ant pusšimčio ribos, “istoriškai” apmąstau, kas yra labiausiai prisidėję prie mano turimos pasaulėžiūros susiformavimo, randu keletą reikšmingų ir man brangių elementų.

Nostalgiškoj šiandieninės tremties aplinkoje mano žvilgis tuoj krypsta į anuos Minijos - Babrungo krantus, kuriuose kūdikiu bėginėjau. Nors augau už pusantro kilometro nuo Plungės, kuri mano vaizduotėje — su savo pora tūkstančių žydų — ilgai pasiliko tikru “miestu”, bet prie jo visai nepritapau. Pasilikau perdėm Žemaičių kaimo ūkininko vaikas, kuriam vaizdingi pasakojimai apie “baidymus” jaujose, kalbos apie pamiškių - paupių laumes, gąsdinimai apie vaikščiojančias “žvakeles”, visoki atsitikimai apie slogučius, aitvarus ir kt. nuo pirmųjų kūdikystės dienų yra palikę giliai įsispaudę sąmonėn, juo labiau, kad aš, penkerius metus į gimnaziją vaikščiodamas iš gimtų namų, nuo anos aplinkos vis neatitrūkau.

Skaityti daugiau: VEIKSNIAI, APSPRENDĘ MANO PASAULĖŽIŪRĄ

PROFESORIUS ZENONAS IVINSKIS

1908 m. gegužės 25 d. - 1971 m. gruodžio 24 d.

ADOLFAS DAMUŠIS

Prof. Zenono Ivinskio mirtį jautriai pergyveno ne tiktai artimieji, bet ir didelė visos lietuvių tautos dalis ir tremtyje, ir okupuotoje Lietuvoje. Jaučiame liūdesį, netekę vyro, kuris buvo labai pajėgus mūsų tautos laisvės kovose ir mūsų pastangose išsivaduoti iš primestos okupacijos.

Kun. V. Šarka, pranešdamas biuletenyje savo plačiai išblaškytos europinės parapijos lietuviams apie prof. Z. Ivinskio mirtį, trumpai supažindinęs su biografiniais duomenimis, rašo: “Zenonas Ivinskis visada buvo giedras, malonus, paslaugus, šviesus, aštraus proto, gilaus įžvalgumo, nepaprasto kruopštumo, didelės energijos, gilaus tikėjimo, didžios tolerancijos vyras, kuris mokėjo džiaugtis kiekvieno lietuvio ir visos Lietuvos laimėjimais".

Bonnos u-to rektorius viešame nekrologe, tilpusiame Bonnos dienraštyje, šiltai apibudina prof. Zenoną Ivinskį kaip žmogų, kaip nuostabų dėstytoją ir savo darbais pagarsėjusį pasaulinio masto istoriką.

Būdamas laidotuvėse ryškiai pajutau iš visos eilės Europos valstybių atvykusių lietuvių, kad Zenonas Europoje buvo vienas iš centrinių asmenų, kad ir nerinktas ir nebalsuotas. Savo raštais, savo paskaitomis Studijų savaitėse, savo asmenybe jis buvo laimėjęs visų protus ir širdis. Taip atrodė, kad visi džiaugėsi jo giliai ariama vaga, bet štai artojas buvo pašauktas ir arimas liko nebaigtas. Visuomenę jaudino ne tiktai brangaus ir vertingo asmens netekimas, bet taip pat ir daugybė neužbaigtų, naudingų ir reikalingų darbų ir projektų, kurių autorius bei vykdytojas Zenonas buvo. Visi lyg jautė, kad, Lietuvai esant okupacijoje, prof. Ivinskio istorijos darbų objektyvumas ir faktų kalba okupantui buvo nepasiekiama tvirtovė.

Skaityti daugiau: PROFESORIUS ZENONAS IVINSKIS

NESIBAIGIĄS GINČAS: BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SANTYKIAI

ANTANAS KLIMAS

Retai kuriuo klausimu lyginamojoje indoeuropiečių (sutrumpintai: ide.) kalbotyroje yra išlieta tiek rašalo ir tiek popieriaus lankų pripildyta, retai kuria tema yra pirirašyta tiek nesąmonių kaip mūsų nagrinėjamąja tema.

Pirmiausia tuojau kyla klausimas: kodėl gi taip yra? Atsakymas galėtų būti ir labai ilgas, bet mes čia pasitenkinsime suminėdami tik pačias stambiausias priežastis:

1.    Abi šios ide. kalbų šeimos šakos yra labai konservatyvios, taigi, abi yra išlaikiusios daugelį bruožų, paveldėtų tiesiog iš ide. prokalbės. Tie paveldėti bruožai ir daro jas kai kuriais atvejais “panašiomis” į viena antrą, tuo tarpu kai visos kitos gyvosios ide. kalbos laiko bėgyje yra taip pasikeitusios, kad ir jų iš prokalbės paveldėti panašumai jau nebeatrodo, bent iš pirmo žvilgsnio, panašumais.

2.    Abi šios kalbų grupės yra užrašytos, užrekorduotos, palyginti, labai vėlai. Kai hetitų kalbos dokumentai siekia net apie 1800 pr. Kr., kai senųjų indų kalbos paminklai siekia gal ligi 1000 pr. Kr., kai graikų kalbos pirmieji šaltiniai jau paliudyti apie 1350 pr. Kr. (vad. Mikėniškoji graikų kalba, arba linijinio B. rašto įrašai), tai slavų kalbų pirmieji rašytiniai šaltiniai siekia tik 9 šimtmetį po Kr., o baltų kalbų — tik apie 1400 m. po Kr. (prūsų kalbos Elbingo žodynėlis). Taigi, beveik nieko neturima paliudyti šių kalbų vystymosi eigai ligi tik paskutiniojo tūkstantmečio.

Skaityti daugiau: NESIBAIGIĄS GINČAS: BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SANTYKIAI

SOVIETINAMAS LIETUVOS ŽMOGUS

Dr. C. M.

Vasaros pradžioje teko sutikti iš pavergtos Lietuvos Amerikon atvykusį vaikystės draugą, dar netgi šiek tiek tolimą giminaitį. Abu gimę nepriklausomoje Lietuvoje, vokiečių okupacijos metais dar spėjome ir gimnazijos mokslo paragauti. O paskui mūsų keliai išsiskyrė. Aš išaugau ir išsimokslinau Vakaruose, jis— rusų komunistų okupacijoje. Abu pasiekėme tokį pat mokslo laipsnį, nors kiek ir skirtingose specialybėse. Susitikimas buvo netikėtas ir jautrus, tačiau pokalbyje pajutau šaltą santūrumą. Kitame susitikime jis kiek “atšilo”, ir ramioje, nuošalioje vietoje įsitraukė į, atrodo, gan nuoširdų pasikalbėjimą. Surašiau jį sąžiningai, be pagražinimų ir perdėjimų, kad nors kiek plačiau atsivertų sovietinamos Lietuvos žmogus. Ar jis tipingas pavergtos Lietuvos vidurinės kartos inteligentui, tesprendžia mūsų politikai, sociologai, psichologai.

Tarp mūsų vyko toks pasikalbėjimas:

—    Lietuvą valdo rusai.

—    Lietuvoje viską mes patys darome. Rusai nenurodinėja, ką daryti.

—    Kiek mums žinoma, rusai net lietuviais komunistais nepasitiki.

—    To sakyti negalima. Partija ir vyriausybė Lietuvoje turi pilną laisvę daryti visa, kas Lietuvos respublikai naudingiausia.

—    Pažįstant komunistinę santvarką, kur viskas baisiai centralizuota, o be to, turint galvoje, kad Lietuva yra okupuotas kraštas, man būtų sunku patikėti, kad Maskva nelaikytų Lietuvos kietoje kontrolėje.

—    Negalima sakyti, kad centralizacijos nebūtų. Bet mes turime teisę tyrinėti, rodyti iniciatyvą, daryti siūlymus. Didesniems projektams, žinoma, Maskvos patvirtinimas reikalingas.

Skaityti daugiau: SOVIETINAMAS LIETUVOS ŽMOGUS

ŽVILGSNIAI Į ĮVYKIUS IR SPAUDĄ

SOLIDARUMAS SU TAUTA

►    Partizano idealas realybėje

►    Rusifikacijos tempas spartėja

►    Stipendijas skirti Sibiro lietuviams

►    Iš Lietuvos į Jungtines Tautas

LAISVINIMO VEIKSNIUOSE

►    Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seimas

►    Naujų kelių ieškojimas Lietuvos laisvinimo darbe

►    Jaunieji kovoje prieš okupantus

►    Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimas

►    Su Lietuvos byla į svetimuosius

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

►    Prof. dr. Zenonas Ivinskis

►    Iš LFB vyr. tarybos nutarimų

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

►    Amžinoji laisvės giesmė

►    Raganų medžioklė tebevyksta

►    Prof. dr. Zenono Ivinskio darbų bibliografija

►    Atsiųsta paminėti

Į LAISVĘVEDAMIEJI

►    Skelbti paliaubas

►    Bendruomenė turi

PARTIZANO IDEALAS REALYBĖJE

SOLIDARUMAS SU TAUTA

Idealus žemėje galima lyginti su žvaigždėmis danguje. Jei danguje nebūtų žvaigždžių, nebūtų įmanoma vietos orientacija ir didžiosios kelionės į laiko ateitį nebūtų galėjusios įvykti. Jei žemėje nebūtų idealų, nebūtų įmanoma prasmės ir tikslo orientacija ir žmogus nebūtų pasiekęs tokio didybės ir galybės laipsnio, kokiame jis yra šiandien. Žmogus be idealų būtų žmogus be žmogaus veido. Tik idealai padaro žmogų žmogumi ir tik idealai apsprendžia jo žmogiškąją vertę.

Idėjos nemiršta

Laisvė yra žmogaus egzistencijos sąlyga. Tik laisvėje žmogus yra pilnas, išsamus ir visapusiškai kūrybingas. Alkano žmogaus sąmonė sukoncentruota į duoną, o pavergto — į laisvę. Nei duona, nei laisvė negali atstoti ar pavaduoti viena antros. Pirmoji yra biologinė sąlyga, antroji — dvasinė. Sotus, bet pavergtas žmogus nėra laimingas, lygiai negali būti laiminga laisva, bet alkana dvasia. Ženklai per daug ryškūs, kad nepastebėtum, jog šiuolaikinis žmogus yra nepatogioje situacijoje: reikia apsispręsti ir viešai angažuotis arba už visišką duoną — biologinį egzistencijos pradą, arba už totalinę laisvę — idėjinį egzistencijos pradą. Didieji ir galingieji nedviprasmiškai pasisako už biologinį pradą, kada mažieji ir silpnieji — už idėjinį. Galijotų ir Dovydų kova tebevyksta. Galijotai, ginkluoti moderniosios komunikacijos technika ir neribotu kapitalu abiejose pasaulio dalyse visu įniršimu bando nugalėti silpną Dovydą, ginkluotą tiktai laisvės idealo nemirtingumu.

Maironis yra pasakęs, kad “idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės”. Taip, nemiršta, bet žmogus nebūtų žmogumi, jei nebandytų nemirtingumą numarinti ar bent užnuodyti iki neveiksmingumo. Todėl šiandien idealai, kurių vedama žmonija atėjo iki dabartinės kryžkelės, yra nuvertinami, nuprasminami, įstatomi į klaidingas premisas klaidingoms išvadoms gauti, išjuokiami, iškoneveikiami ir begėdiškai klastojami. Ir visa tai, deja, daroma humanizmo vardu, žmogaus gyvenimo tikslui žemėje įprasminti.

Skaityti daugiau: PARTIZANO IDEALAS REALYBĖJE

RUSIFIKACIJOS TEMPAS SPARTĖJA

Iš Rusijos atsiųsti varovai, Lietuvoje įsikūrę kolonistai ir prisiplakėliai iš pačių lietuvių tarpo spartėjančiu tempu vykdo okupuotoje Lietuvoje “socializmo statybą”: smurtu ir prievarta verčia Lietuvos žmones vilkti komunizmo ir ateizmo sienojus, kad kuo veikiau išaugtų rusicizmo pastatas, kurin būtų suvaryta visa lietuvių tauta.

Komunistinė kultūra

Ateizmas, komunizmas ir rusifikacija — visa tai okupantai skiria į kultūrinio darbo sritį. Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos centro komitetas per Lietuvos KP centro komitetą spaudžia miestų ir rajonų komitetus ir “pirmines partines organizacijas” “ . . . imtis visų priemonių, kad būtų įgyvendinti TSKP XXIV ir Lietuvos KP XVI suvažiavimų nutarimuose keliami tolesnio kultūros vystymosi uždaviniai, kad būtų šalinami kultūros įstaigų darbo trūkumai. Visa kultūrinė veikla rajonuose turi būti geriau ir sumaniau panaudota partijos XXIV suvažiavimo nutarimų propagavimui, komunistiniam, internacionaliniam ir ateistiniam darbo žmonių auklėjimui”.

Toliau tame pačiame Lietuvos KP centro komiteto nutarime dar smulkiau detalizuojami komunistinės kultūros tikslai:    “Ir toliau reikia siekti, kad kultūros - švietimo įstaigos dar aktyviau padėtų skiepyti žmonėms tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo jausmus, plačiau propaguotų lenininės nacionalinės politikos, tautų draugystės ir jų bendradarbiavimo idėjas. Ieškoti naujų kultūrinio darbo formų internacionalinio auklėjimo turiniui gerinti”.

Skaityti daugiau: RUSIFIKACIJOS TEMPAS SPARTĖJA

STIPENDIJAS SKIRTI SIBIRO LIETUVIAMS

Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius vis dar kviečia mus studijuoti į Vilnių. “Gimtojo krašto” 1971 metų 52-me numeryje jis siūlo po 150 rublių stipendijas mėnesiui, kad tik atvažiuotume, ir pažada apmokėti kelionę atgal, jei Vilniaus universitete gerai išmoksime marksizmą ir ateizmą.

Tame pačiame “G. k.” numeryje ir Antanas Pavilonis, čikagiškės komunistinės “Vilnies” bendradarbis, atsilankęs okupuotoje Lietuvoje, pasakoja savo įspūdžius, kurie apskritai yra labai palankūs “tarybinei Lietuvai”. Bet kitko iš jo ir negalima laukti. Juk nusipelnęs “vilnietis” buvo Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto svečias, vaišinamas ir vežiojamas komiteto pinigais ir saugojamas komiteto palydovų. Nežiūrint to, vis tik, pasirodo, ne viskas sklandžiai toje viešnagėje ėjosi. Kur tai girdėta, ir tikriausia pačiam Kubiliui nebuvo smagu skaityti, kad Pavilonis savo globėjams darytų priekaištus ir duotų patarimus:

“Štai jūsų krautuvių pardavėjus ir restoranų padavėjus reikėtų pasiųsti praktikai pas kapitalistus; tie juos išmokytų, kaip reikia dirbti”.

Skaityti daugiau: STIPENDIJAS SKIRTI SIBIRO LIETUVIAMS

IŠ LIETUVOS Į JUNGTINES TAUTAS

Šiaurės ir Pietų Amerikos ir Europos didžioji spauda kovo mėnesį paskelbė žinią iš Maskvos, kad Lietuvos katalikai slapta pasiuntė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurt Waldheimui memorandumą, prarydami jį įteikti Sovietų Sąjungos kompartijos generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. Šis okupuotos Lietuvos lietuvių skundas, kurį pasiraSė 17.054 žmonės, kaltina Sovietų Sąjungą religijos Lietuvoje persekiojimu, tikinčiųjų diskriminavimu, žmogaus teisių slopinimu, sovietų konstitucijos ir tarptautinės teisės nevykdymu.

Šitame dokumente pažymima, kad 1971 metų rudenį Brežnevui buvę pasiųsta 3 peticijos su 5000 parašų, bet milicija, “vartodama grasinimus, areštus, surakindama rankas, kliudė masinį parašų rinkimą. Tokia valdžios akcija sutvirtino įsitikinimą, kad dabartinis memorandumas nepasieks tikslo, jei jis bus siunčiamas tuo pačiu keliu kaip ankstesni pareiškimai”.

Skaityti daugiau: IŠ LIETUVOS Į JUNGTINES TAUTAS

VYRIAUSIO LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETO SEIMAS

LAISVINIMO VEIKSNIUOSE

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas 1971 metų seimo sesijai buvo sukviestas į Detroitą gruodžio 4-5 d.d. Iš 15 Vliko grupių sesijoje dalyvavo 13 grupių su 39 atstovais. Kai kurių grupių atstovais pripuolamai pakviesti detroitiečiai; kai kurios jų nesumokėję 100 dol. nario mokesčio, o buvo ir tokių, kurios niekad tokio mokesčio nėra mokėjusios.

Daugelis sveikinimų vienodi, tik PLB valdybos pirm. St. Barzduko ir pulk. K. Škirpos ryškiau išsiskyrė iš kitų savo konkrečiais pasiūlymais. Barzdukas iškėlė bendros reprezentacijos, bendros informacijos ir bendro fondo politinei veiklai finansuoti suorganizavimo mintį, o Škirpa kvietė seimą pasisakyti Lietuvos Laikinosios vyriausybės atveiksminimo ir tos vyriausybės narių į Vliką įjungimo klausimais.

Iš padarytų ataskaitinių pranešimų ryškėjo, kad Lietuvos laisvinimo lauke išskirtinai judriai reiškėsi Vliko pirmininkas dr. Kęstutis Valiūnas. Vliko, kaip kolektyvo, veikla, blankesnė. Daugiausia koncentruotasi į Bražinskų bylą, tačiau Simo Kudirkos šuolis į laisvę nepakankamai buvo išnaudotas Lietuvos laisvės propagavimui. Pranešimų metu nemaloniai išryškėjo, kad net Vliko valdybos narių tarpe įvyksta pasimetimų dėl tarpusavio susižinojimo stokos. Iš Tautos Fondo pirm. prel. J. Balkūno pranešimo paaiškėjo, kad Vliko veiklą stipriausiai remia Kanados lietuviai per prie LB suorganizuotą Tautos Fondą.

Skaityti daugiau: VYRIAUSIO LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETO SEIMAS

NAUJŲ KELIŲ IEŠKOJIMAS LIETUVOS LAISVINIMO DARBE

Mintys apie JAV-bių LB centro valdybos suruoštą politinių studijų savaitgalį Philadelphijoje

Laisvojo pasaulio lietuviuose netrūksta nei pastangų, nei judrumo, nei energijos. Jie suorganizuoja bei suruošia didžiulius tautinių šokių festivalius, dainų šventes, vieną ar kitą kraštą (Kanadą, Australiją) apimančias lietuvių dienas ir eilę kitų didesnių ar mažesnių parengimų. Visa tai pareikalauja daug laiko, pastangų, darbo ir pinigo. Pagrindinei mūsų tremties misijai — Lietuvos laisvinimo darbui — belieka tik trupiniai nuo visų tų gausių parengimų stalo. Tam tikra lietuvių dalis galvoja, kad Lietuvos laisvinimo žygyje tegali dalyvauti tik “išrinktieji” bei “pateptieji”. Tie mūsų “išrinktieji” bei “pateptieji” eilę metų labai menkai tejudėjo: didesnių darbų nesimatė, tuo pačiu nebuvo ir apčiuopiamesnių rezultatų. Visą Lietuvos laisvinimo darbą pajudino iš mirties taško prieš maždaug dešimtį metų taip vadinamieji partizaniniai judėjimai (Rezoliucijoms Remti Komitetas, Lapkričio 13-sios žygininkai, BATUN-as ir kit.). Paskutinių kelerių metų laikotarpyje šioje srityje reiškiasi JAV-bių LB centro valdyba.

JAV-bių LB centro valdyba, suruošdama politinių studijų savaitgalį 1971 metų gruodžio mėnesio 11 ir 12 dienomis Philadelphijoje, siekė poros tikslų: bandė paieškoti naujų kelių Lietuvos laisvinimo darbe ir mėgino išjudinti krašto lietuvius pilnesniam įsijungimui į Lietuvos laisvinimo žygį. Šio pobūdžio politinių studijų savaitgaliams pradžią padarė Kalifornijos lietuvių aktyvesnieji darbuotojai. Jie yra jau suorganizavę ir pravedę porą politinių studijų savaitgalių. Pagirtina JAV-bių LB centro valdyba už parodytą iniciatyvą šioje srityje. Reikia manyti, kad ji nenuleis rankų po šio pirmojo savo bandymo ir suruoš panašius politinių studijų savaitgalius didesnėse lietuvių bendruomenėse: Cicagoje, New Yorke, Clevelande, Detroite, Bostone ir kitose vietovėse.

Skaityti daugiau: NAUJŲ KELIŲ IEŠKOJIMAS LIETUVOS LAISVINIMO DARBE

AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS SUVAŽIAVIMAS

1971 m. lapkričio 13-14 d.d. Čikagoje vyko Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimas. Dienraštis “Draugas” savaitę prieš suvažiavimą vedamajame (pasirašytame Pr. Gr.) kėlė tokius viltingus pageidavimus:

“Mums šiandien reikia persvarstyti savo politiką, tai yra savo veiklos linkmę, keliant ar bent išlaikant gyvą laisvės bylą. Veiklos linkmę šiame krašte turi nustatyti ne kas kitas, kaip tik Amerikos Lietuvių Tarybos susirinkimas, kuris atstovauja bent daliai patriotinio nusiteikimo tautiečių išeivijoje. Persvarstyti vertybes politiniam lauke nėra nei nusikaltimas, nei gėda, nes politika yra dienos reikalas, o ne pastovus kelias viena kryptimi. Pastovus mūsų veikloje turi būti tik tikslas. Priemonės turi keistis pagal reikalą ir viešosios politikos apraiškas. Ir tai reikia apsvarstyti, nusismaigstyti aiškesnes gaires ir numatyti veiklos apimtį. Čia nereikia nei garsių šūkių, nei tuščių žodžių, bet yra būtinas planas ir tikrovės pažinimas. Kada kalbama apie kovą, ji turi būti nukreipta j vieną priešą — okupantą. Kada kalbama apie priemones, jos turi derintis visoje mūsų veikloje su vienu tikslu — laisvės troškimo palaikymu. Puolimai ar gynimaisi, nukreipti į save, rašo mirties sprendimą organizacijoms ir pačiam tikslui, nes netenka prasmės tolimesnė jų egzistencija”.

Skaityti daugiau: AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS SUVAŽIAVIMAS

JAUNIEJI KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS

“Kultūrinio pasikeitimo” programos rėmuose Sovietų Sąjunga 1972 m. pradžioje į Ameriką atvežė liaudies ir pritaikomojo meno parodą, praturtintą stipria rusų propaganda, kad Baltijos valstybės “savanoriškai įsijungusios į socialistinę valstybę”.

Kelionę su paroda rusai pradėjo nuo Washingtono, o kovo pradžioje perkėlė ją į Los Angeles. JAV LB centro valdyba kreipėsi į abi LB Los Angeles apylinkes, prašydama paieškoti būdų atremti sovietų propagandą. “Reikia parodos klausimu straipsnių spaudoje, protesto demonstracijų, kultūringo patriukšmavimo”, savo kovo 2 laiške apylinkių pirmininkams rašė c. v. vicepirmininkas A. Gečys.

Skaityti daugiau: JAUNIEJI KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS

SU LIETUVOS BYLA Į SVETIMUOSIUS

JAV-bių LB centro valdybos pastangos ir laimėjimai, informuojant svetimuosius Lietuvos bylos reikalu.

Paskutinių kelių mėnesių laikotarpyje (1971 metų pabaigoje ir 1972 metų pradžioje) JAV-bių LB vadovybė vėl parodė gražios iniciatyvos svetimųjų informavimo Lietuvos bylos reikalu srityje ir kartu sulaukė pasigėrėtinų rezultatų. Kokios gi buvo JAV-bių LB vadovybės pastangos šiame užsimojime ir kokie tų pastangų rezultatai?

Medžiaga ir sugestijos krašto darbuotojams

JAV-bių LB centro informacijos komisija paruošė ir aprūpino viso krašto LB ir kitų organizacijų darbuotojus gausia ir įvairia medžiaga: laiškų pavyzdžiais krašto pareigūnams bei legislatoriams, laiškų pavyzdžiais amerikiečių savaitraščių bei dienraščių redaktoriams Lietuvos bylos klausimu ir pranešimų spaudai pavyzdžiais. Visa eilė LB ir kitų organizacijų darbuotojų tą medžiagą panaudojo. Tai patvirtina amerikiečių savaitraščių bei dienraščių paskelbti lietuvių laiškai, trumpesni bei ilgesni pranešimai bei išgauti vedamieji.

Skaityti daugiau: SU LIETUVOS BYLA Į SVETIMUOSIUS

PROF. DR. ZENONAS IVINSKIS

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos viceprezidentas, Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos narys ir Europos LFB pirmininkas, Bonnos (Vokietijoje) universiteto profesorius, mokslininkas ir visuomenininkas mirė Bonnoje 1971 m. gruodžio 24. Palaidotas Nordfriedhof kapinėse.

Pirmoje “Į Laisvę” šio žurnalo dalyje apie a. a. Zenonų Ivinskį rašo jo artimas bičiulis, idėjinis vienmintis ir rezistencinės kovos bendrininkas dr. Adolfas Damušis. Profesoriaus mokslinių darbų bibliografiją paruošė V. Prižgintas. Taip pat spausdinamas paties prof. Z. Ivinskio pasisakymas apie savo pasaulėžiūros susiformavimą. Šioje vietoje, pasinaudojant “Europos LF Bičiulio” 1971 m. nr. 2 (70) paskelbta medžiaga, paryškinami velionio — šviesaus Lietuvio ir ištikimo Bičiulio — asmenybės bruožai, kuriais reiškėsi kasdieninėje aplinkoje.

Z. Ivinskis 1971 m. vasarą

LIŪDNOS KŪČIOS

Prieš metus (t. y. 1970 m.), Kūčių vakarą skambino, kaip kasmet įprasta, draugai į Bonną pasveikinti bičiulius Ivinskius. Nelauktas atsakymas: “Zenonas jaučiasi blogai. Beveik nevalgė Kūčių vakarienės”. Per Kalėdas išvežamas ir į ligoninę . . . Stiprus smūgis ir rūpestis draugams. Tiesiog sunku patikėti, kad sugriuvo Žemaičių ąžuolas. Po poros mėnesių sekė sunki operacija. Bet po jos jis pradėjo skaityti paskaitas universitete.

Nors niekam nebuvo žinoma tikroji liga, bet Lietuviškųjų studijų savaitėje (žiūr. “Į Laisvę” 1971 m. 53/90 nr.) kai kurie susirinkusieji spėjo, kad Zenonas jau nebepasveiks .. . Taip blogai jis atrodė . . . Baiminomės, kaip jis “išveš” savo, kaip paprastai, ilgą paskaitą apie žydelius Lietuvoje. O jis “išvežė” gerai ir dar energingai pravedė ilgai užsitęsusias diskusijas.

Skaityti daugiau: PROF. DR. ZENONAS IVINSKIS

IŠ LFB VYR. TARYBOS 1972.I.16 NUTARIMŲ

Vlikas pačiu savo buvimo faktu yra Lietuvai naudingas. Bet kad ir savo veikla Vlikas kiek galima paveikiau galėtų tarnauti Lietuvai, privalo sušiandieninti savo struktūrą, priemones ir metodus, įjungdamas išeivijos gyvąsias jėgas. LFB remia Vliką, teikia jo veiklai konkrečių siūlymų ir rūpinasi, kad Vlike galėtų reikštis išeivijos jaunesnioji karta.

LFB remia Rezoliucijoms Remti Komiteto pastangas Baltijos valstybių bylą iškelti Jungtinėse Tautose.

Veiksnių informacijos centralizavimą LFB laiko neatidėliotinu reikalu.

Kol JAV Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos susipratimui forma nesurasta, LFB pritaria formulei, kad laisvinimo reikalam renkamos iš visuomenės aukos būtų paliktos aukotojo nuožiūrai skirti tai ar kitai institucijai.

AMŽINOJI LAISVĖS GIESMĖ

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

Rašytojos Alės Rūtos įvadinis žodis, pasakytas Laisvės Kovotojų tema literatūros vakare Los Angelese 1971 metų gruodžio 4

“Rašykit apie baisų, deginantį skausmą, kuris sukausto mūsų ateitį, rašykite apie mūsų miškų širdį draskančias raudas, apie verkiantį, išlietą ir užmirštą mūsų kraują. . .

Mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite . . ’’

(Iš Mykolo Vilties “Neparašytų laiškų’’ poezijos, kur pogrindinio autoriaus atdūsius tartum išsako pati Tauta)

Po karo atėjo mokytojo našlės, keturių mažamečių motinos laiškas, kurio gale atsargiai pridėta: “Kazimieras mirė, devynias žiemas išbuvęs po eglėm . . . Taip pat, Antanas, Liudas ..

Daugelis mūsų tokių laiškų sulaukėm, kur “brolis dingo miškuos”, “vyras atgulė po žvaigždėtu dangum”, “keli kaimynai sukniubo pamiškėj”, “mylimas paguldė galvelę tarp vystančių lapų .. .”

Ir tai nebuvo poezija, o aiškiausia realybė, artimųjų drebančiom rankom parašyta, kad čia artimieji drebančiom širdim sužinotų ... Ir kas benuspręs tikslų žuvusių laisvės karžygių skaičių, kas išvardins visas vietoves ir vieteles, visas aplinkybes, kas besurinks išsunktą palaukėse prakaitą ir kraują, ašaras ir keiksmus, maldas ir viltis, žmogišką baimę ir antžmogišką drąsą, pasiaukojimą ir vienintelį tikslą tame svetimųjų sukurtame baisiam gyvenime ir perankstyvoj mirty: laisvės troškimą. Tiesos, teisės, laisvės ir žmoniškumo sau, artimiesiems, ateinančioms kartoms. Partizanai laisvės, kurios ir Simas Kudirka troško pasiekti, daina, maldom, ilgesiu, visa siela ir krūtine, ir nagais, ir dantimis įsikabinę į savo žemę, su įniršiu ir žmogiška neapykanta atėjūnų neteisybėms ir žiaurumams, ir su šventųjų pasiaukojimu, su legendarinių milžinų jėga, baisiuose skausmuos, pasaulio apleidime, net savų, brolių, išdavinėjimuose ir užmiršime, ekstazėj, begalinėj svajonėj ištirpo jie, išlašėjo, įsisunkė gimtinės moly ir lapuose . . . Begalinėj svajonėj — pasiekti laisvę. Laisvę ir žmogaus orumą: apsispręsti pačiam, dirbti ir kurti laisvai, be svetimųjų purvino bato priespaudos. Tokios laisvės svajonės paskatinti, pavojingiausiose aplinkybėse iš vergijos bandė išsiveržti ir Simas, ir Bražinskai, ir daugelis kitų žinomų ir nežinomų bėglių.

Skaityti daugiau: AMŽINOJI LAISVĖS GIESMĖ

RAGANŲ MEDŽIOKLĖ TEBEVYKSTA

Lituanistas L. Dambriūnas, pasipiktinęs mano skiltimi “Kalbos tyrinėjimas politruko ir mokslininko akimis”1, Akiračiuose išpylė straipsnį “Dėl Korsako puolimų. Raganų medžioklė tebevyksta”, kuriuo išėjo ginti Kostą Korsaką, nes, girdi, aukščiau duota skiltimi parodyti .. Korsako visi darbai — vien nuodėmės, o dorybės nė vienos. Šitaip paprastai daro raganų medžiotojai, kurie turi malonumo ką nors sudeginti ant laužo. Jie ieško tik nuodėmių”.2

Nebuvau ir nesu raganų medžiotojas. Niekad ir nieko neieškojau savo malonumui sudeginti ant laužo! Kitų nuodėmės man mažiausiai rūpi. Tik viena rusų komunistų partija verčiasi žmonių medžiokle ir sunaikinimu,. Atverskite ir paskaitykite “Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją”, visus tris storus tomus. Kiek ten žudynių, kiek ten kraujo! Prof. Pr. Čepėnas savo metu, pasitikdamas šią enciklopediją, rašė: “Neabejotinai, Sovietų Sąjunga yra toji valstybė, kurioje yra daugiausia nužudyta lietuvių ir iš Lietuvos kilimo komunistų.”3

1970 lapkričio 23 d. — Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinėse — Amerikos vandenyse pakrančių sargybos laive “Vigilant” rusų komunistai turėjo siaubingą raganų puotą savo pačių malonumui. Amerikiečiai buvo tik liudininkai ir stebėtojai. Joks geriausias rašytojas neaprašys to, ką turėjo iškentėti neviltyje mūsų tautietis Simas Kudirka, būdamas tos raganų puotos auka!

Korsako dorybės

Kostas Korsakas gerai žinomas kaip rusofilas, slavofilas ir ateistas. Tai tvirtina šie faktai, būtent:

Jis ... “mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurioje išėjęs 7 klases, ir už rašinėjimą priešvalstybinėje komunistų spaudoje nuteisiamas 4 metus sunkiųjų darbų kalėjimo”.4

“Už antifaš. veiklą 1928-30 kalintas. Aktyviai bendradarbiavo žurnale “Trečias frontas” (1930 - 1931), dalyvavo pažangių antifaš. rašytojų sąjūdy”.5

“Trečią frontą” išleido 1930 m. kairiųjų literatų sambūris, pasivadinęs Rašytojų Aktyvistų Kolektyvu. Jų leidžiamos literatūros gazietos, “Trečio Fronto”, branduolį sudarė marksistinės pasaulėžiūros literatai”.6

Skaityti daugiau: RAGANŲ MEDŽIOKLĖ TEBEVYKSTA

PROF. DR. ZENONO IVINSKIO DARBŲ BIBLIOGRAFIJA

Prof. dr. Zenonas Ivinskis 1925 m. baigė Telšių gimnaziją aukso medaliu. Kauno universitete išklausė istorijos kursą ir išvyko j Vokietiją. Studijavo Muenchene ir Berlyne, kur 1932 gruodžio 1 d. disertacija “Lietuvos valstiečių luomo išsivystymas” apvainikavo savo istorijos studijas daktaro laipsniu.

Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius ir Filosofijos fakulteto dekanas. Vatikano ir kitų archyvų tyrinėtojas. Nuo 1964 m. iki mirties — Bonnos universiteto profesorius.

1955 “Aidai” paskyrė jam mokslinę premiją (500 dol.) už veikalą “Vysk. Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva”. Veikalui gausiai panaudojo Vatikano ir kt. archyvų šaltinius; rankraštis 750 psl.

1963 “Aidų” mokslinė premija (500 dol.) už veikalą Lietuvos istorija, I tomas; rankraštis apie 1000 psl.

1971 Ohio Lietuvių Gydytojų Draugijos kultūros premija (1000 dol.) už didelius mokslinius darbus Lietuvos istorijos srityje.

Prof. dr. Z. Ivinskis parašė daug studijų ir straipsnių. Visi jie išbarstyti žurnaluose ir laikraščiuose. Buvo nuolatinis Lietuvių Enciklopedijos bendradarbis, Lietuvos istorijos iki 1600 m. redaktorius, rašė studijas vokiečių ir kt. kalbomis.

Šiuo rašiniu bandoma duoti prof. dr. Z. Ivinskio darbų bibliografiją. Ji nėra pilna, nes į ją neįeina Lietuvių Enciklopedijoje paskelbti straipsniai (išskyrus 3 paminėtas studijas) ir kitų kraštų žurnaluose spausdinti darbai.

1927

1.    J. Basanavičius (jo darbai senovės lietuvių religijos klausimais), Soter, IV, 157.

1930

2.    Vytautas Didysis istorinėje literatūroje (ir jo periodo bibliografija), Athenaeum, 1:2. 190-212 ir 2:2, 89-146.

3.    Vytauto jaunystė ir jo veikimas iki 1392 m. Monografija “Vytautas Didysis 1350-1430”, red. P. Šležas.

4.    Vytauto Didžiojo darbai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, 28 psl.

5.    Barbora Radvilaitė, XX Amžius, 82-85.

6.    Vytauto Didžiojo darbų bibliografija, Athenaeum, 1

Skaityti daugiau: PROF. DR. ZENONO IVINSKIO DARBŲ BIBLIOGRAFIJA

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Jurgis Gliauda, SIMAS; iš lietuvių į anglų kalbą vertė Kęstutis Čižiūnas ir J. Žemkalnis, 120 pusi.; išleido Many-land Books, Ine., 84-39 90th Street, Woodhaven, N. Y. 11421.

Juozas Kralikauskas, VAIŠVILKAS, romanas, išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1971; aplankas Zitos Sodeikie-nės, spausdino Draugo spaustuvė Čikagoje; 234 psl., kaina 4.50 dol.

Aloizs Barons, CELI UN PĖDAS, Aloyzo Barono novelių rinkinys latviškai. Į latvių kalbą vertė Janis Zarinš, įvadą į Barono kūrybą parašė Antanas Klimas, Rochesterio u-to profesorius, aplanką piešė Kazys Veselka. Išleido “Treji Varti” 1971 m., 124 p.

Jurgis Gliauda, BRĖKŠMĖS NAŠTA, romanas, išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1972; aplankas Giedrės Vaitie-nės. Spausdino Draugo spaustuvė Čikagoje; 384 pusi., kaina 6 dol.

Stasys Yla,A PRIEST IN STUTT-HOF; iš lietuvių į anglų kalbą vertė M. Zobarskas, įvadą parašė Charles An-goff, 294 pusl., kaina 7.95 dol. Išleido Manyland Books, Ine., 84-39 90th St., Woodhaven, N. Y. 11421.

Bronius Budriūnas, MIŠIŲ GIESMĖS (žodžiai kun. Stasio Ylos), LIETUVIO GIESMĖ (mišriam chorui), NEMUNAS LAUŽIA LEDUS PAVASARĮ (iš sonatos “Mano tėvynė”), MŪSŲ ŽEMĖ LIETUVA ir VALIO! ILGIAUSIŲ METŲ (bendram dainavimui); leidiniai gaunami pas autorių.

SKELBTI PALIAUBAS

VEDAMIEJI

Prieš Antrąjį pasaulinį karą, japonams užpuolus Kiniją, savo tarpe bekovoją kinai nacionalistai ir komunistai paskelbė paliaubas ir ginklą atsuko prieš bendrą priešą. Lietuva ne užpulta, bet priešo pavergta. Rodos, to fakto turėtų pakakti, kad laisvėje operuojančios lietuviškos jėgos galėtų be didesnių sunkumų išvystyti vieningą akciją, kiek įmanoma, pavergtam kraštui pagelbėti.

Esame pluralistinės visuomenės dalis, tad pasiskirstymas ideololgijomis, grupėmis, srovėmis yra neišvengiamas, kad ir kaip kas tam nepritartų ar jį pagrįstai smerktų. Tačiau ne pagrindinė blogybė yra pats pasiskirstymas. Daug blogiau, kad tos grupės, srovės, generacijos nesiekia vieningos veiklos kovoje už Lietuvos išlaisvinimą. Gal pagrindinė klaida buvo tai, kad per pastaruosius 15 metų lietuviškieji veiksniai daugybę kartų rinkosi į pasitarimus ir konferencijas savo kompetencijos riboms nubrėžti, o ne laisvės kovos strategijai išdirbti, planams priimti ir pareigoms atlikti. Vietoje kovos prieš okupantą, prasidėjo nesibaigią beatodairiški kivirčai savo tarpe už “valdžios” teritorijos išlaikymą ar kompetencijos ribų praplėtimą. Veikėjų vertingumo mastu imta laikyti priklausymas ar nepriklausymas kokiai organizacijai, o ne jų pajėgumas, patirtis, atlikti darbai praeityje ar pasiruošimas ir veikla dabartyje. Ir taip buvo prarasta daug brangaus laiko, sugadinta kraujo, išeikvota kovai už Lietuvos laisvę suaukoto pinigo.

Skaityti daugiau: SKELBTI PALIAUBAS

BENDRUOMENĖ TURI...

Bendruomenė turi suorganizuoti stiprias apylinkes ir rinkti lietuvių enciklopedijos anglų kalba prenumeratas. . .Bendruomenė turi platinti lietuviškas knygas, laikraščius. . . Bendruomenė turi paruošti lituanistinėms mokykloms geresnius vadovėlius . . . Bendruomenė turi nesikišti į politiką .. . Bendruomenė turi jaunimą išlaikyti lietuvišką.. . Bendruomenė turi ... — tai su patarimais Lietuvių Bendruomenei atskubėjusių žmonių balsai. Tačiau tie garsiai sakomi balsai dažniausia ateina iš tų, kurie jaučiasi stovį šalia Lietuvių Bendruomenės ir savo patarimais siekia ne Bendruomenei padėti, bet ją sukompromituoti.

Patarimas “Bendruomenė turi” implikuoja ir patį patarėją: jis turi stiprinti apylinkes, platinti enciklopediją, knygas ir laikraščius, lietuviškai auklėti jaunimą, remti lituanistines mokyklas . . . Jeigu viso to patarėjas nedaro, tai jo patarimai yra tik tušti ir nenuoširdūs žodžiai. Bendruomenė yra visiems pilnai atvira ir jos veiklon jungtis nėra jokių apribojimų. Gi patarimas “nesikišti į politiką” pats savyje jau yra politikavimas, siekiąs savo tariamus priešininkus išstumti iš tam tikro lietuviškos veiklos lauko.

Skaityti daugiau: BENDRUOMENĖ TURI...

Subkategorijos