V. VAITIEKŪNAS*
Okupanto tikslai lietuvių tautos atžvilgiu nesikeičia
Nors Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą sunaikino Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, o ūkinė sovietizacija turi sudaryti vadinamą “techninę-materialinę” bazę rusiškajam komunizmui Lietuvoje, bet, kol pats lietuvis nebus susovietintas, tol ir politinė integracija bei ūkinė sovietizacija tebus lietuvių tautai užkarti išorinio ir laikinio pozūdžio varžtai. Todėl nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios Kremliaus pagrindiniu rūpesčių buvo ir tebėra ne tik Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą bei ūkinė sovietizacija, bet ir lietuvių tautos nulietuvinimas. Sovietine frazeologija tariant, suformavimas lietuvių tautos“ dvasinio veido bruožų, įkūnijančių visoms (sovietų) nacijoms bendras revoliucines komunizmo statytojų tradicijas,” kuriose “didėtų socialistinių nacijų vientisumas, vystytųsi bendri komunistiniai kultūros, moralės ir buities bruožai,” “bendra visoms sovietinėms nacijoms internacionalinė kultūra.” Tas “socialistinių nacijų vientisumo” ir vadinamos “internacionalinės kultūros” principas akivaizdžiai pristato Kremliaus tikslus Lietuvos jaunimo ir visos lietuvių tautos tautinės individualybės atžvilgiu. Pristato ciniškai atvirai. Deja, mes patys neretai per maža į juos kreipiame dėmesį. Mums natūraliai patrauklesnis yra paplitęs mitas apie Chruščiovo politikos liberalizmą, atlydį, destalinizaciją. Mes nevisada įsisąmoniname, jog, su poetu K. Bradūnu betariant, “aišku kaip dieną, kad ir politinės nepriklausomybės idėja mirtų ne-prikeliamai, jeigu tautoje išblėstų savos tradicijos ir savojo gyvenimo būdo ilgesys, jeigu tautos dvasioje išsektų savų minčių ir savo išraiškos formų šaltiniai . . . Politinės nepriklausomybės viltis būtų palaidota, jeigu tauta užmirštų savo kultūrinę praeitį. . . prarastų gyvąją savimonę . . . Okupantas yra tikras, kad tautos kūrybinei savimonei užtemus, bus išspręstas lietuvių tautos ne tik politinis, bet ir kaip gyvo organizmo klausimas.”
*Paskaita Amerikos lietuvių studijų savaitės dalyviams 1964. 8.10.
Skaityti daugiau: SOVIETINĖS INDOKTRINACIJOS BRUOŽAI
ANAPUS
MEČYS MUSTEIKIS
Iš pastarųjų metų, kaip ir ankstesniųjų septynerių, darydami okupuotos Lietuvos kultūrinio gyvenimo apžvalgą, daugiausia rėmėmės atitinkama spauda — savaitraščiu Literatūra ir Menas ir mėnesiniu žurnalu Pergale. Bet 1963 metais ko nors atžymėtinai džiugesnio pavergto krašto kultūriniam gyvenime nepastebėjome.
DRAMOS TEATRAI
Vilniaus Valst. Akademinis Dramos Teatrasper visus 1963 m. pastatė 5 naujus veikalus:
Marselio Panjolio pjesę “Topazą”. Režisavo J. Rudzinskas, dail. — J. Surkevičius;
V. Rimkevičiaus pjesę “Ratą”. Režis. Vyt. Čibiras, dail. — M. Percovas, komp. B. Gorbulskis;
Čeko M. Kunderos dramą "Raktų savininkus”. Režis. Vyt. Čibiras, dail. — J. Surkevičius;
Brazilės Marijos Klaros Mašadu pasaką "Svogūnėlių pagrobimą”. šį spektaklį pastatė teatro dail. M. Percovas, pats paruošęs ir dekoracijas;
A. Griciaus 6 pav. komediją “Buvo, buvo — kaip nebuvo...”. Režis. K. Kymantaitė, dail. — M. Percovas, muzika — F. Viskanto.
Skaityti daugiau: Kultūrinio gyvenimo apžvalga pavergtoje Lietuvoje 1963 metais
LAISVŲJŲ LIETUVIŲ
Ketvirtosios tarybos rinkimai
Gegužės 9-10 JAV lietuviai rinko savo parlamentą. — ketvirtąją bendruomenės tarybą. Visa Amerika buvo padalyta į 5 rinkimų apygardas. Kiekviena apygarda statė savo kandidatus ir “visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu” rinko tarybos narius. Viso kandidatų buvo pastatyta 105 (1961 buvo 109). Išrinkti reikėjo 31 tarybos narys. Nuo III tarybos rinkimų šie skyrėsi vienu dalyku: už balsavimą nereikėjo mokėti. Seniau galėjo balsuoti tik tie lietuviai, kurie buvo susimokėję tautinio solidarumo įnašus. Be abejo, kiekvieno lietuvio tautinė pareiga solidarumo įnašus bendruomenei atiduoti. Bet neteisinga sieti solidarumo įnašų atidavimas su balsavimo teisėmis, nes tada išeina lyg balsavimo teisė yra perkama. Tačiau dar dvi buvusių rinkimų anomalijos buvo paliktos ir ketvirtos tarybos rinkimams. Viena jų — apygardai tenkančių mandatų skaičiaus nenusta-tymas prieš rinkimus. Nežinant apygardos mandatų skaičiaus, nežinia nė už kiek kandidatų balsuotojas turi teisę balsuoti, nei kiek vienu sąrašu kandidatų galima statyti. Bendruomenės centro valdyba sauvališkai ir priešingai demokratinių rinkimų teisės principams leidžia statyti ne daugiau kaip 7 kandidatus vienu sąrašu. O kuriuo pagrindu? Antra anomalija — mažoritarinė rinkimų tvarka. Dėl jos buvo aiškintasi spaudoje, bendruomenės taryboje ir rajoniniuose bendruomenės suvažiavimuose. Atrodo, jau ir skeptikai pradeda suvokti, kad proporcinė rinkimų tvarka bendruomenės tarybai labiau derėtų.
Skaityti daugiau: Bendruomenės kelyje
Pradėjus organizuoti New Uorko pasaulinę mugę, JAV lietuviuose atgijo Lietuvos dalyvavimas New Yorko tarptautinėje parodoje 1939 ir tada organizuotos “Lietuvių Dienos”. 1962.1.26 Lietuvos Generalinis Konsulas New Yorke sukvietė visuomenės atstovų pasitarimą. Jame betgi aiškėjo, kad Lietuvos paviljono įtaisymas mugėje kaštuotų keli šimtai tūkstančių dolerių, o tuo pasiektas rezultatas vargiai pateisintų sudėtas lėšas. Tačiau pati Lietuvos paviljono idėja sulig tuo dar nemirė. Ji sudilo tik pamažu, pradėjus praktiškai organizuoti lietuvių pasirodymą mugėje. New Yorko lietuvių bendruomenės vadovybės iniciatyva 1962.10. 5 sukviestas įvairių lietuvių organizacijų atstovų pasitarimas išrinko 11 asmenų komitetą praktiškai rūpintis lietuvių pasirodymu New Yorko pasaulinėj mugėj. 1962.10.23 komitetas sutarė savo darbą organizuoti sekcijomis. Lėšas telkti turėjo finansų sekcija; masinį lietuvių tautinių šokių šokėjų pasirodymą organizuoti — tautinių šokių sekcija; masinę dainų Šventę — dainos ir muzikos sekcija; lietuvių vaizduojamo meno parodą suorganizuoti — dailės sekcija; spaudą informacijomis aprūpinti — spaudos sekcija; atskiriems informacijos leidiniams organizuoti — leidinių sekcija; lietuvių sportininkų pasirodymui organizuoti — sporto sekcija; lietuvių jaunimo talkai organizuoti — jaunimo sekcija; lietuvių liaudies meno eksponatams organizuoti — eksponatų sekcija. Buvo galvojama, kad, jei Lietuvos paviljono mugėje ir nebus, gal bus galima “išsikovoti” lietuvių liaudies meno eksponatams vietos kurios valstybės paviljone. Buvo minimos New Yorko ir New Jersey valstybės. Buvo kalbama apie bendrą pavergtųjų tautų paviljoną.
Skaityti daugiau: Lietuviai pasaulinėje mugėje
Nuo problemos apie "ryšius su kraštu" prie problemos apie ryšius tarp generacijų
Gerai, kad klausimai kyla, kad jie diskutuojami ir sprendžiami. Minties dinamika rodo, kad žmonės intelektualiai gyvi. Gal bendras sprendimas ne visada įmanomas, bet jo svarstymas atsiliepia apsisprendimui asmenų, kai su ginčijamu klausimu jie susiduria konkrečiai gyvenime ir turi pasirinkti vieną ar kitą.
Vienas iš tokių klausimų buvo “ryšių su kraštu” klausimas, įaštrinęs pasisakymus. Dabar jo svarstymas kiek aprimęs, ar bent ramesnėj vagoj. Paties gyvenimo faktai padėjo jį spręsti. Faktai parodė, kur “ryšių” šalininkai klydo, kur buvo teisūs. Vienas iš faktų buvo tas, kad dalis “ryšių” šauklių nuėjo į kraštutinumus — vardan “ryšių” atsisakydami nuo Lietuvos nepriklausomybės siekimo, ar bent jį neribotam laikui atidedami; pasmerkdami tos nepriklausomybės kovotojus ir Amerikos institucijas, nesutinkančias okupacinės padėties įteisinti. Tai buvo aiški parama sovietinei tezei. Tokia pozicija atstūmė didžiąją visuomenės dalį nuo tų, kurie siūlė ryšius jų suprantama prasme. Taip žlugo 1960 Darbo žurnalas. Kitas faktas dar labiau atstūmė, būtent, kada Vienybės laikraštis pradėjo skelbti asmenų pareiškimus, jog vienas iš dešimties dypukų esą kalti dėl žydų naikinimo; kada tą kaltųjų skaičių pakėlė iki vieno iš trijų (dr. B. T. Dirmeikio laiškas Pr. Lapienei), tada buvo per daug jau aišku, kad tokia laikraščio pozicija yra talka sovietinei šmeižimo propagandai.
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE
PASAULYJE
Kodėl mes nesame žydai? Tokis apgailestavimas kyla pasekant Vatikano konsilijos trečiosios sesijos svarstymus ...
Trečioje sesijoje daugiausia dėmesio sutelkta į plačios apimties temą. “Bažnyčia moderniajame pasaulyje”. Didžiosios daugumos balsais svarstymo pagrindu priimtas komisijos pateiktas projektas, kurio pagrindinė mintis — Bažnyčia turi įsijungti į moderniojo gyvenimo problemas, padėti jas spręsti ir vykdyti. Tarp tų problemų minimas atominis karas, gimimų kontrolė, skurdas ir badas, tikėjimo laisvė ir t.t. Prasidėję bendrosios kalbos dėl projekto surado spragų: esą klausimai svarstomi atitrauktai nuo gyvenimo tikrovės, bendrom frazėm, ir dėl to Anglijos arkivyskupas John C. Heenan visą projektą pavadino “banalybių rinkiniu”, kuris nevertas konsilijos dėmesio. Kiti rado, kad eilė dienos klausimų apeiti tylom. Pvz. Amerikos vyskupai siūlė papildyti deklaraciją pasisakymu prieš rasizmą, prieš antisemitizmą. Arkivyskupas Casimiro Morcillo Gonzalez (Madridas) pasi. gedo pasisakymo dėl komunizmo, ateizmo. O šiaurės Airijos arkivyskupas William Conway stipriausiai pasigedo pasisakymo "apie kentėjimus krikščionių, kuriem paneigta jų tikėjimo laisvė”.
Skaityti daugiau: Vatikano konsilija ir lietuviai
Danijos Kopenhagoje rugpiūčio 20-28 dienomis posėdžiavo Tarpparlamentinės unijos 53-ji konferencija. Šiai unijai priklauso 75 valstybės. Jos steigėjų idėja buvo: per demokratinių parlamentų tarptautinį bendravimą ir bendradarbiavimą palaikyti ir stiprinti parlamentines institucijas pasaulyje. Tačiau po antrojo pasaulinio karo Vakarų demokratijos visais atžvilgiais tiek buvo nuolaidžios ir atlaidžios sovietiniam totalizmui, kad ir Tarpparlamentinėj unijoj jam buvo suteikta lygiateisio nario vieta, atseit Sovietų Sąjungos bei jos satelitų sovietai buvo pripažinti tolygūs demokratiniam parlamentui.
Skaityti daugiau: Tarpparlamentinė unija
Nauja Bendruomenės vadovybė
Tarybos pirmininku išrinktas V. Volertas, sekr. E. Armonienė, prezidiumo nariais P. Vileišis, B. Nemiekas ir J. Šlepetys.
Centro valdybos pirmininku taryba perrinko buvusį pirm. J. Jasaitį ir patvirtino jo pasirinktus valdybos narius: vicepirmininkę M. Rudienę, vicepirm. Z. Dailiką, jis ir Kultūros fondo pirmininkas, vicepirm. J. Ignatonį, jis ir švietimo tarybos pirm., vicepirm., J. Jurkūną, jis ir bendruomenės organizaciniams reikalams, narį V. Kleizą, jis ir jaunimo reikalams, iždininką M. Šimkų, protokolo sekr. J. Paštuką ir sekret. K. Janušką. Į Kontrolės komisiją taryba išrinko dr. S. Biežį, kn. A. Trakį ir VI. Vijeikį. Į Garbės teismą — V. Sidzikauską, dr. A. Klimą, dr. J. Matulionį, J. Jankų ir V. Bražėną.
Nauja LFB Vyr. Taryba. Korespondenciniu būdu į LFB Vyr. Tarybą išrinkti kn. K. Balčys, J. Brazaitis, dr. K. Čeginskas, A. Grinienė, dr. Z. Ivinskis, dr. J. Kazickas, L. Prapuolenis, R. Šliažas ir dr. R. Šomkaitė. Be jų į tarybą įeina JAV Kanados LFB ir Europos LFB pirmininkai ir Į Laisvę vyr. redaktorius.
Naują Krikščionių Demokratų Sąjungos Valdybą išrinko K. D. S-gos konferencija gegužės 30-31 Clevelander pirm. A. Kasiulaitis, vicepirmininkai S. Lūšys, P. Razgaitis ir P. Vainauskas, ižd. H. Idzelis, sekretorius P. Kliorys ir nariai dr. J. Balčiūnas, P. Balčiūnas, A. Gražiūnas, dr. K. Šidlauskas ir A. Tamulionis. Valdybos branduolys iš Chicagos perkeltas į Clevelandą.
Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose
Iš visų rezistencijon infiltruotų pagal Kruglovo direktyvas šnipų, kurie buvo išaiškinti, pavojingiausias ir apsukriausias buvo Juozas Erelis, veikęs pačiose rezistencijos viršūnėse ir simuliavęs patį vyriausią rezistencijos vadą. Jo istorija rodo, kokius žmones sovietai angažavo savo agentais, kaip tie agentai pagavo pasitikėjimą ir kaip tada veikė rezistencijai sunaikinti iš pagrindų.
Juozo Erelio vardas Vakaruose pirmu kartu pažįstamas 1946 iš atgabentų Vlako delegatūros nariams įgaliojimų, kuriuos Vlako vardu buvo pasirašę Juozas Erelis ir Alfonsas Hektoras. BDPS steigimo akte Juozas Erelis pasirašęs Lietuvos Laisvės Armijos vardu.
Lietuvos rezistencijos istorijoje Erelis pirmu kartu pasirodė 1946 gegužės 18, kada jis buvo suvestas su Tauro apygardos vadu Mykolu Jonu ir kitais pareigūnais ... Jis buvo baigęs kunigų seminariją, bet į kunigus nesišventino; baigė mediciną, vokiečių okupacijos metais buvo provincijoje gydytojas ir turėjo artimus ryšius su pogrindžiu — veikęs Laisvės Armijoje. 1944 pakviestas į Vilniaus universitetą medicinos fakulteto anatomijos katedrai vadovauti. Buvo populiarus tarp intelektualų savo socialiu, gyvu būdu; buvo mėgstamas tarp studentų, nes visi nujautė, kad jis patriotas, o dažnai jį matydavo ir bažnyčioje. Jis netgi davęs kelis kartus pogrindžio studentėms vaistų sužeistiems partizanams gydyti.
Skaityti daugiau: SMERŠ AGENTAS JUOZAS ERELIS
_files/I-Laisve-1964-36(73)-1.jpg)
T u r i n y s
1 9 6 4 .............................................................. 1
Visiems Lietuviams .................................................. 18
Antanas Musteikis: Akademinė laisvė ................................. 20
E. V. Žėrutis: Lietuviškosios rezistencijos organizacija užsienyje .. 26
DARBAI IR IDĖJOS • Anapus: Kadrų mokyklos (M. iš B.);
Laisvųjų lietuvių: LFB simpoziumas (V. Tautas);
Apsijungusio Vliko seimo pirmoji sesija (K. Astikas);
Pasaulyje: Vatikano konsilija ir lietuviai;
Vardai Įvykiuose: Lukša pas Smerš agentą Erelį;
LFB Rytų apygardos suvažiavimas ir kt............. 44-64
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1964 36(73)
_files/I-Laisve-1964-36(73)-2.jpg)
NR. 36 (73) 1964 GRUODIS
I. TARPTAUTINĖ RAIDA
1964 metai buvo paveldėję iš ankstesnių laikų sunkiai sprendžiamas problemas: įtampą tarp Rytų ir Vakarų, įtampą tų blokų viduje, blokų pastangas savo įtampą išsaugoti ar išplėsti Azijos, Afrikos, Europos lotynų Amerikos plotuose. Pasekame, kas tų problemų sprendime per metus buvo naujo ir kiek jose išryškėjo Amerikos politiniai siekimai bei jų metodai.
Amerika— Sovietai
Amerika metų pradžioje paskelbė “taikos ofenzyvą” prezidento Johnsono sausio 8 deklaracijoje. Vėliau “taikos ofenzyva” buvo sukonkretinta to paties prezidento raginimu statyti “tiltus” tarp Vakarų ir komunistinio pasaulio — kultūrinius mainus, prekybos ryšius, turizmą. Šią politiką vykdydama, Amerika sausio 25 sustabdė Rias Berlin siųstuvą; vasario mėn. pakartojo kviečių siuntas Sovietam; kovo 25 Sen. Fulbrightas naują politiką gilino “filosofiškai”: pasmerkė “mitus” ir ragino remtis politikoje “realybėm”; būtent: normalinti santykius su Sovietais, pripažinti Castro, palikti atviras duris su kom. Kinija; balandžio mėn. jau buvo informuojama apie derybas su Maskva—dėl prekybos padidinimo ilgalaikiais kreditais Sovietam, dėl pasikeitimo konsulatais, pasikeitimo šnipais. Amerikos vyriausybė ragino ir Vokietiją ieškoti susipratimo su Sovietais, ir jau buvo numatytas Chruščiovo vizitas vakarų Vokietijai.
L.C. Sulzbergeris (Times), pats tų santykių normalinimo su Sovietais šalininkas, betgi balandžio mėn. jau įvertino besiplėtojančių eigą kaip “taikos išlaikymą pasitraukimo kaina”.
Skaityti daugiau: 1964
Lietuviškųjų Studijų XI Savaitė, įvykusi 1964 rugpiūčio 8-16 dienomis Vokietijoje, Vasario 16-sios gimnazijoje Huettenfelde, siunčia ilgesio ir meilės sveikinimą Tėvynei prie Nemuno ir visiems tautiečiams, išblaškytiems po visą žemės rutulį.
Susirinkę iš Anglijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos su svečiais iš Jungtinių Amerikos Valstybių, Kanados ir Naujosios Zelandijos, šioje Studijų Savaitėje mes gvildenome krikščionybės ir modernaus pasaulio santykių klausimą ir priėjome išvadą, kad gaivalingame mūsų dienų vyksme idėjos valdo pasaulį ir kad naujos idėjos, kūrybiškai perimtos iš neišsenkančio krikščionybės minčių lobyno, yra galingiausias mūsų ginklas kovoje už naują žmogų ir naują pasaulio ateitį.
Šioje Studijų Savaitėje mes taip pat metėme kritišką žvilgsnį į nueitąjį tremties dvidešimtmečio kelią, didžiavomės jos pasiektais kultūriniais laimėjimais ir pasiryžome toliau tęsti savo protestą prieš Tėvynės pavergimą, dar labiau išlaikydami gyvą ryšį su Tėvyne ir svetur gyvenančiais tautiečiais.
Mes pagerbėme žuvusiųjų už Tėvynę, ypatingai pokario Laisvės kovų sąjūdžio aukų, atminimą ir palikome kaip dovaną Vasario 16-sios gimnazijai žiupsnelį žemės nuo Nežinomojo Kareivio kapo, kad čia besimokantis jaunimas jaustų artumą karžygių krauju aplaistytos Lietuvos žemės, kuriai mes visi turime didelę pareigą.
Įžengdami į trečiąjį tremties dešimtmetį, mes ryžomės toliau nepailsdami dirbti, kurti ir kovoti už ateitį, kad greičiau ateitų toji diena, kai laisvas lietuvis žmogus galės vykdyti savo darbus laisvoje Lietuvoje ir laisvame pasaulyje.
VLIKO ŽODIS
Visos tautos turi neatimamą teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Amžiai liudija lietuvių tautos ištikimybę šiai teisei, ištikimybę laisvei ir nepriklausomybei. Kovoje dėl šios teisės susikūrė istorinė Lietuvos valstybė. Kovoje dėl šios teisės Lietuva atgavo nepriklausomybę 1918. Visuotiniu tautos sukilimu laikinai atstatė Lietuvos vyriausybės veikimą 1941. Sukūrė Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą 1943. Kovoje dėl šios teisės paguldė galvas dešimtys tūkstančių laisvės kovotojų nuo 1944 metų. Ir jokia svetimųjų jėga negalės sulaikyti lietuvių kovos dėl šios teisės, iki Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė bus laimėta.
Afrikos ir Azijos tautos laisvai apsisprendžia. Tik sovietinis Rusijos kolonializmas prievartauja, išnaudoja ir rusina pavergtąsias tautas. Tik Sovietų Sąjungos užgrobtuose kraštuose Atlanto Chartos, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos ir kiti Didžiųjų Demokratijų įsipareigojimai tebelaukia vykdomi.
Lietuvių tauta— išvien su likimo broliais latviais ir estais bei kitomis sovietų pavergtomis tautomis — kovoja bendrą kovą prieš sovietinį kolonializmą, už laisvą apsisprendimą. Šioje kovoje lietuvių tauta reikalinga visų laisvę mylinčių paramos. Tačiau pirmieji kovos talkininkai yra laisvojo pasaulio lietuviai, vadovaujami apsijungusio Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto.
Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, paskelbęs 1944 m. vasario 16-tos deklaraciją, yra lietuvių tautos laisvas ir autentiškas balsas bei jos valios reiškėjas. Jis telkia visas Lietuvai nepriklausomybės siekiančias lietuvių gyvąsias jėgas. Savo nusistatymą ir veikimą jis, — tiek vertindamas besikeičiančią tarptautinę raidą, tiek Vakarų politiką Sovietijos atžvilgiu, tiek pačios Sovietų Sąjungos politiką, — rikiuoja į nepriklausomos, demokratinės Lietuvos išlaisvinimą, į lietuvių tautos priespaudos, pažeminimo, išnaudojimo ir skurdo pašalinimą.
Palaikydamas ir stiprindamas Lietuvos Respublikos de jure tęstinumą, bendradarbiaudamas su nepriklausomos Lietuvos diplomatine tarnyba, su laisvųjų lietuvių organizacijomis bei įstaigomis, su sovietų pavergtomis tautomis ir su atskirų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis, Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas:
— stengsis laimėti Lietuvos bylai viešosios opinijos, politinių ir diplomatinių sluoksnių, tarptautinių institucijų palankumą bei paramą;
— rūpinsis Lietuvių Tautai atstovauti, už ją, — negalinčią savo valios laisvai reikšti, — kelti balsą ir ginti jos teises tarptautinėse ir atskirų valstybių įstaigose;
— kovos už pavergtojo lietuvio pagrindines žmogiškąsias teises: už religijos ir auklėjimo laisvę, už mokyklos ir mokslo laisvę, už kūrybos ir darbo laisvę, už keliavimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvę, už visas kitas, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos paskelbtas, asmens laisves;
— informuos Lietuvą apie pasaulio reikšmingus įvykius ir laisvųjų lietuvių gyvenimą, o laisvuosius lietuvius — apie padėtį krašte ir okupanto veiksmus bei kėslus Lietuvos, lietuvių tautos ir laisvųjų lietuvių atžvilgiu;
—telks lėšas ir kitas medžiagines bei dvasines priemones Lietuvos laisvės kovos uždaviniams.
Apsijungęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas,
— reikšdamas meilės ir pagarbos atminimą tiems, kurie savo ryžtą Lietuvos laisvės kovoje patvirtino savo gyvybės aukomis;
—tikėdamas, kad Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos ir tvarkysis pagal savo gyventojų laisvai pareikštą valią, —
skelbia šį vieningos kovos įsipareigojimą sau ir kviečia visus lietuvius atnaujinti įžodį Lietuvos laisvei irsavo darbu, mokslu bei lėšomis jungtis į bendras aukas ir bendras pastangas savo ar savo tėvų Tėvynei Lietuvai vaduoti.
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
VYRIAUSIAS LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETAS
New Yorkas, 1964 — Donelaičio -— metai
ANTANAS MUSTEIKIS
I. Akademinės laisvės tradicija
Informuodami pasaulį apie palaužtą Lietuvos dainą ir gindami jos, o drauge ir visų kitų kraštų laisvę, susiduriame su ypatinga aukštojo mokslo tradicija, kuri daugiur yra vadinama akademine laisve, kuri tačiau lygiai gali ginti laisvę ir nelaisvę. Ar nevertėtų mums paieškoti vaisingesnių kelių, kurie vien laisvei tetarnautų.
Akademinė laisvė—tai principas, skirtas apsaugoti mokytojui nuo pavojų, kurie turi tendencijos trukdyti tiesos ieškančio mokytojo pareigų atlikimą (W. T. Couch). Daugelyje kraštų, ypatingai JAV, akademinė laisvė yra dažnai minimi žodžiai, žadiną pasigėrėjimą ar pasipiktinimą. Tie patys epitetai lydėjo akademinės laisvės apraiškas nuo graikų akademijos laikų, per autonominius viduramžių universitetus ligi šių dienų aukštojo mokslo institucijų.
Štai klasiškas senovės akademinės laisvės balsas, išpirkęs tiesos meilę savąja gyvybe: “Atėniečiai, aš jus gerbiu ir myliu; tačiau aš labiau klausysiu Dievo nei jūsų ir, kol gyvas ir stiprus, nesustosiu filosofuoti ir mokyti filosofijos, savo įpročiu kiekvieną sutiktąjį skatindamas ir įtikinėdamas šiais žodžiais: Mano drauge, kodėl tu, būdamas didžio, galingo ir išmintingo Atėnų miesto pilietis, taip labai rūpiniesi sukaupti didžiausią pinigų apstą, garbę ir gerą vardą, o tiek mažai kreipi dėmesio į išmintį ir tiesą ir visiškai aplenki sielos tobulinimą?”
Skaityti daugiau: AKADEMINĖ LAISVĖ
E. V. ŽĖRUTIS
Pagunda kalbėti apie laisvės aparato organizavimą lengvai pagauna žmones, nes tai nereikalauja kūrybinės iniciatyvos, pastangų, nusimanymo. Reikalas numatyti konkretų veiklos turinį reikalauja nuolatinio minties budrumo ir gyvumo— sekti įvykius, pagal juos pramatyti naujus šūkius ir metodus.
PROF. J. BRAZAITIS
Rezistencijos dvasia neužmerkia akių prieš tikrovę, nesiramina, kad “viskas neblogai”, ima dalykus, kokie jie yra.
DR. J. GIRNIUS
Šios apžvalgos tikslas — kritiškai peržvelgti lietuviškosios rezistencijos organizacijos užsienyje klausimą. Tai reiškia, jog čia neliesime nei šios rezistencijos organizacinių apraiškų pavergtajame krašte nei, juo labiau, viso gaivalinio pasipriešinimo vyksmo, kur ir kaip jis besipasireikštų krašte ar užsieniuose.
Toks dalyko apribojimas remiasi dviem reikšmingais skirtumais: 1. tarp rezistencijos gaivalinio vyksmo ir organizacijos; 2. tarp organizacijos krašte ir užsienyje.
Rezistencija kaip pavergtos, pavergėjui besipriešinančios ir už laisvę kovojančios tautos apraiška pirmiausia yra gaivalinis vyksmas, kurio veikmių neįmanoma pilnai išskaičiuoti, lygiai kaip ir normaliame, t. y. taikingame, nepriklausomos tautos gyvenime. Todėl jokia rezistencijos organizacija negali aprėpti viso gaivalinio vyksmo gylio ir pločio. Dėl tos pačios priežasties nepasisekimui yra pasmerkti ir visi priešo mėginimai organizuotos jėgos priemonėmis sunaikinti gaivališkąjį pasipriešinimą, kuris, kaip požeminė srovė, tvenkiama ir slopinama vienur, prasigraužia naujus kelius ir reiškiasi kitur.
Rezistencinės organizacijos tikslas ir paskirtis — ne apvaldyti ir į savo rėmus įsprausti žymiai turtingesnį gaivalinės" tikrovės klodą, bet jam tarnauti. Toji tarnybinė paskirtis yra dvejopa: 1. derinti ir kreipti gaivalines pastangas į pasipriešinimo tikslą, siekiant didžiausios sėkmės mažiausia kaina; ir 2. padėti kovojančios tautos atskiriems nariams bei jų junginiams atlikti tai, ko jie patys savomis jėgomis nepajėgia.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOSIOS REZISTENCIJOS ORGANIZACIJA UŽSIENYJE
ANAPUS
Vakarų ir Rytų ideologinėse varžybose daug dėmesio skiriama vad. neutraliųjų ir neišsivysčiusių kraštų studentams. Jiems siūlomos stipendijos abipus geležinės uždangos. Ir čia maskviniai kadrų ekspertai daugiau pagauna į savo bučių nei vakarų aukštojo mokslo institucijos. Tačiau ir sovietiniai tinklai ne visas “žuvis” išlaiko ir aplamai kiekybė nevisada atitinka kokybę. Per porą pastarųjų metų apie 600 studentų iš sovietinio bučiaus atsidūrė Vakarų Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Tai davė progą Vokiečių Studentų Federacijai patyrinėti kadrų problemą. To rezultatu 1964 kovo m. Bonnoj išėjo Dieter Bielenstein ir Theo Tupetz "Studenten aus Ent-wicklungslaendern im Ostblock” (žr. Pax Romana Journal, 1964 m. 4 nr.).
Savaime suprantama, tikras užsieniečių studentų skaičius Sovietų Sąjungoj neskelbiamas, bet rusiškoji informacija mini per 22,000 užsieniečių stipendininkų. Skaičius būtų didesnis, jei priskaitytume ir tuos užsieniečius, kurie studijuoja satelitiniuose kraštuose.
Skaityti daugiau: Kadrų mokyklos
LAISVŲJŲ LIETUVIŲ
• Tema: Amerikos partijų nusistatymai bei vaidmuo užsienių politikoje.
• Laikas ir vieta: 1964 lapkričio 1 d. New Yorke, Apreiškimo parapijos salė.
• Dalyviai: Jz. Brazaitis — Lietuvių Pronto Bičiulių pirmininkas, — simpoziumo vadovas. Temos gvaldytojai: prelatas J. Balkūnas, prezidento Jolinsono bendruomeninių santykių tarybos narys, Centro ir Rytų Europos Kilmės Amerikiečių Federacijos prezidentas, Tautos Fondo pirmininkas, JAV Lietuvių Bendruomenės garbės pirmininkas, Maspetho lietuvių parapijos klebonas; A. Gureckas, Jaunimo organizacijų federacijos pirmininkas, tarptautinės raidos akylus stebėtojas, vyresniosios kartos viltis; dr. J. Kazickas, Yale universiteto ekonominių mokslų daktaras, eksporto - importo bendrovės “Neris” International steigėjas, tarptautinis biznierius, Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos narys; dr. B. Nemickas, teisių daktaras, Talkos pirmininkas, Lietuvos Laisvės Komiteto ir Lietuvos Delegacijos Pavergtųjų Tautų Seime narys, Gerojo Patarimo kolegijos profesorius; faktų liudytojas J. Audėnas, buv. žemės ūkio ministras, vienas iš Vliko organizatorių, Lietuvos Laisvės Komiteto ir Lietuvos Delegacijos Pavergtųjų Tautų Seime narys, laikinasis Vliko pirmininkas.
• Klausytojai: per 200 įvairaus amžiaus bei nusistatymo lietuvių.
Skaityti daugiau: LFB simpoziumas
Apsijungimo naujovės
Kova dėl Lietuvos išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos vyksta nuo pirmųjų okupacijos dienų. Kovos taktika, formos bei organizacija keičiasi, derindamos prie okupanto taktikos ir politikos, prie pavergtosios tautos vieno ar kito meto aktualiųjų rūpesčių, prie tarptautinės padėties reikalavimų ir prie įvairių kitų laiko aplinkybių, šiuo atveju tenorime sustoti ties ta kaita, kurią yra sąlygojęs ar bent pagreitinęs Vliko apsijungimas.
Ligi apsijungimo "esminį Vliko veiklos pagrindą’’ sudarė 1944 vasario 16 Vliko deklaracija ir tremtyje 1945 liepos 3 Vliko grupių susitarimas. Šie abu Vliko dokumentai nustatė ne tik Vliko uždavinius Lietuvos laisvės kovai, bet ir jo vaidmenį Lietuvai po išsilaisvinimo, sudarant vyriausybę, leidžiant konstituciją ir t.t. Vliko apsijungimo protokolas (1964.5.22), sutardamas, kad Vilkas yra "Lietuvos laisvės kovos vieninga vadovybė laisvajame pasaulyje”, atpalaidavo Vliką nuo jo anksčiau prisiimto vaidmens Lietuvai po išsilaisvinimo. Tuo pačiu yra nutildyta sovietinės propagandos patranka, esą laisvųjų lietuvių laisvinimo pastangos yra tik siekimas įtaisyti savo valdžią Lietuvoje. Savo metu tas teoretinis Vliko vaidmuo ir tarp laisvųjų lietuvių buvo sukėlęs aitraus nesutarimo.
Skaityti daugiau: Apsijungusio Vliko seimo pirmoji sesija
PASAULYJE
Į Laisvę Nr. 35 buvo informuota apie Amerikos lietuvių katalikų, kunigų ir pasauliečių, pasiruošimus siųsti į Romą delegaciją, kuri įteiktų memorandumą apie tikėjimo padėtį Lietuvoje Šv. Tėvui, o taip pat Vatikano II konsilijos dalyviam. Apgailestauta, kad to nebuvo padaryta. Dabar istorijos kronikai tenka registruoti čia papildomus faktus:
1. Tada paruoštasis memorandumas, išdėstęs apie tikėjimo ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, informaciją baigė prašymais paramos, intervencijos:
(1) Kad būtų sustabdytas tikėjimo persekiojimas ir atstatytos esminės žmogiškosios teisės tikintiesiem Lietuvoje ir visuose kraštuose anapus geležinės ir bambuko uždangos, idant visi galėtų laisvai išpažinti savo religiją ir garbinti Dievą pagal savo tikėjimą.
(2) Kad ypatingai Lietuvos jaunimui būtų leista mokytis savo tikėjimo apreikštąsias tiesas; bent kad jiem būtų leista dalyvauti šventoje Mišių aukoje sekmadieniais ir privalomų švenčių dienom.
Skaityti daugiau: Vatikano konsilija ir lietuviai: antras veiksmas
Bendrame BDPS Vyr. Komiteto ir VGPS posėdyje, kuriame faktiškai pirmajam organui atstovavo Erelis, antrajam J. Lukša, Vytis ir Tautvaiša, buvo numatytas visų (partizanų) apygardų suvažiavimas. Prieš jj dar lankė apygardas VGPS pareigūnai drauge su BDPS atstovu Ereliu, palenkdami jas paklusti VGPš... Gruodžio 28 J. Lukša turėjo susitikti su Ereliu suvažiavimo reikalais. Eidamas link medicinos rūmų, netikėtai susitiko Butautą, atvykusį iš Kauno. Tas pranešė apie suėmimus, kurių siūlai vedą į tą barzdočių (Erelį), su kurio žinia išvyko Hektoras ...
“Butautas kvietė mane susilaikyti nuo šiandieninio pasimatymo su Ereliu ir kartu svarstyti esamų įtarimų tikrumą. Aš gi, prileisdamas, kad Erelis gali būti išdavikas (panašūs įtarimai jau mums buvo ne kartą kilę), nė kiek neabejodamas, ryžaus pas Erelį eiti, nes turėjau “tartis paskutiniukart dėl sausio 18 suvažiavimo. Mano nėjimas — galvojau — galėtų tik paankstinti Erelio abejones mūsų pasitikėjimu... Pas Erelį man vyko gana neblogai. Pokalbis su juo nieku nesiskyrė nuo lig šiol buvusių ... Galutinai aptarėme sausio 18 dienos pasiruošimus, ir aš gavau galutinį jo pritarimą už dviejų dienų vykti į Tauro apygardą “parvežti” posėdžio dalyviams ryšio punktus, slaptažodžius, susirinkimui vietos nurodymą ir kitas “reikiamas” smulkmenas ...”.
Skaityti daugiau: LUKŠA PAS SMERŠ AGENTĄ ERELĮ
• LFB Rytų Apygardos suvažiavimas įvyko lapkričio 1 New Yorke, dalyvaujant New Yorko, Philadelphi-jos, Waterburio, Washingtono bičiuliams. Prof. Brazaitis kalbėjo apie organizacinio darbo turinį, iškeldamas LFB sambūrių siekimus ir kelius nariams telkti, darbui pasidalinti pagal vietos gyvenimo svarbiąsias sritis, organizaciniams reikalams sugyvinti, susirinkimams padaryti patraukliems ir pozityviems ir bičiulių naudingam pasireiškimui vietos lietuvių bendruomenėj ir Lietuvos laisvės byloj. V. Vaitiekūnas pasigedo susiklausymo. Esą susiklausymas reiškiąs atskiro bičiulio valios palenkimą organizacijos valiai. Bičiuliai galį skirtis savo nuomonėmis nuo organizacijos nuomonės, galį savo nusistatymą ginti, bet negalį tuo savo nusistatymu vetuoti organizacijos nusistatymo, tardami — organizacija nesutinka su manim, tai aš ir savo prievolių organizacijai nevykdysiu. Tai būtų organizacijos sprogdinimas. Tai kraštutinis nesusiklausymo laipsnis. Šalia vetavimo praktikos lygiai pavojingas yra ir tas organizacinis nesusiklausymas, kuris reiškiasi bičiulių abejingumu organizacijai. “Apsieis be manęs” žlugdo organizacinį susiklausymą ir veikimą. Organizaciniam susiklausymui didžiai kenksmingas ir bičiuliškumo prievolių apleidimas: nario mokesčio nemokėjimas, kalėdinio solidarumo neatidavimas, “Į Laisvę” prenumeratos vengimas. Bet organizacinio susiklausymo stoka serga ne tik atskiri bičiuliai, bet ir sambūrių vadovybės, kurios nesistengia glaudžiai bendrauti su centro valdyba, su Į Laisvę administracija, Į Laisvę Fondu.
• LFB Rytų Apygardos valdybą sudaro LFB New Yorko sambūrio valdybos atstovė dr. R. Šomkaitė, Philadelphijos LFB sambūrio valdybos atstovas B. Raugas ir Waterburio LFB sambūrio valdybos atstovas A. Balsys.
Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose
_files/I-Laisve-1965-37-38(74-75)-1.jpg)
T u r i n y s
Sukakties perspektyvoje .................................................. 1
Žodis nebaigtos kovos sukakčiai .......................................... 3
Algirdas Budreckis: 1941 metų tautinis sukilimas ......................... 9
Julius Vidzgiris: Sovietų koegzistencijos samprata ...................... 26
K. V. Garbutas: “Dialogas” .............................................. 36
E. Čeginskienė: Baltijos valstybių istoriją “perrašinėja" ir Vakaruose .. 41
Winston Churchillis ir Lietuva .......................................... 50
Lietuva sovietinės okupacijos 25-siais metais:
V. Vaitiekūnas: Politinė padėtis ................................. 52
Mečys Musteikis: Okupuotos Lietuvos kultūrinis gyvenimas 1964 .... 63
Vt. Vt.: Pastarųjų metų antireliginės pastangos .................. 77
J. Kernius: Kas nauja Lietuvos mokyklos gyvenime ................. 84
K. Digrys: Okupuotos Lietuvos ūkio sėkmės ir nesėkmės ............ 90
K. V. Jonaitis: Sukolchozintas žemės ūkis ........................ 96
DARBAI IR IDĖJOS. Anapus. J. V.: Laisvės kovotojai sovietinėje propagandoje;
Migdomieji narkotikai varvinami lašais ...................... 104-107
Laisvųjų lietuvių. J. Gr.: Ar momento reikalai atskirai nuo principų
reikalavimų;
Ateitininkai prieš kongresą;
Kai nevietoj dedamas lygybės ženklas;
Ekumeniniame klimate ........................................ 108-114
Pasaulyje. K. Astikas: JT — ginklas prieš sovietinį kolonializmą;
ELI: Satelitų kultūriniai mainai su Vakarais;
E. V. ž.: Ar didvyriškumas ‘apsimoka’?;
R. D.: Nedarbingų kolchozninkų aprūpinimas .................. 115-123
VARDAI ĮVYKIUOSE ................................................... 124-129
PDF Fotografinė kopija BOX
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1965 37-38 (74-75)
_files/I-Laisve-1965-37-38(74-75)-2.jpg)
Nr. 37-38 (74-75) 1965 BIRŽELIS
Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos pareiškimas dėl 25 metų okupacijos ir laisvės kovų sukakties yra trumpas. Trumpi esti ir karinio štabo įsakymai. Kada kova nebaigta, ir jos galo nematyti, tas pareiškimas gali reikšti paskatinimą prieš kiekvieną žygį kritiškai pasitikrinti, dėl ko ir prieš ką kovojama; atnaujinti pasiryžimą tęsti kovą laimėjimo linkme.
Tarybos pareiškimas susilaikė nuo konkrečių kovinių uždavinių. Paliko laisvę prisiminti ankstesnius įsipareigojimus, įvertinti, kiek jie buvo įvykdyti, kiek jie tebėra aktualūs ar kiek papildytini naujų sąlygų diktuojamais uždaviniais.
Tarybos paskutinis pareiškimas buvo prieš 5 metus, kai suėjo okupacijos bei laisvės kovų dvi dešimtys metų. Jame buvo įžvelgtos priešininko užmačios, pramatyta laisvųjų lietuvių kontrakcija.
LAISVĖS IDĖJOS SKELBIMAS AR TYLA?
“Smurto sukakties minėjimu— pareiškime buvo rašoma — Maskva siekia sustiprinti savo padėtį ir susilpninti laisvės idėją. Vietoj laisvės siekia įpiršti jos priešybę pavergtojo lietuvio galvojimui, kad pavergimą laikytų laisve, pavergėją — išlaisvintoju”.
“Į okupanto skelbiamą Lietuvos pavergimo džiūgavimą laisvasis lietuvis savo darbais skelbia Lietuvos laisvę ir tikėjimą”.
Priešas siekia, kad apie laisvės ir nepriklausomybės idėją nebūtų kalbama. Buvo nemaža gundymo nutilti. Buvo gundymo laisvės ir nepriklausomybės siekimą atidėti neribotam laikui ir priimti okupaciją kaip pagrindą tolimesniem santykiam (“Darbas”). Buvo gundoma naudotis okupacijos administracijos tarpininkavimu ryšiam su tauta (“Vienybė”). Šis gundymas lietuviškoje plotmėje yra tas pats, kuris siūlo priimti santykius tarp komunistinio ir nekomunistinio pasaulio kaip status quo ir ant jo statyti bendradarbiavimo tiltus. Laisvųjų lietuvių absoliutinė dauguma šį gundymą atmetė ir atsiribojo nuo gundytojų. Pastariesiem teko arba liktis vienoje pozicijoje su komunistine spauda, kapituliuoti prieš okupantą, sukloti okupanto atneštam režimui pagarbinimą, arba trauktis nuo pirmykščio pasišovimo kolaboruoti. Penkerių metų eigoje, vengdami prarasti ryšį su skaitytojais, jie davė geroką žingsnį atgal.
Skaityti daugiau: SUKAKTIES PERSPEKTYVOJE
Lietuva— nenugalėta, nors pavergta, išnaudojama ir naikinama. Šiandien ji žėri laisvės kovos brolių aukomis, kankinių mirtimi ir naujų kovotojų drąsa bei ryžtu tęsti žuvusiųjų nebaigtą žygį į laisvę.
Ilgų amžių valstybinės nepriklausomybės tradicijų stiprinama, mūsų tauta neatsisako savo atsakomybės tvarkyti pati savo likimą ir visiškai nereikalinga “vyresniojo brolio” globos, kuri nesiderina nei su sąmoningos tautos savigarba, nei su visuotinai pripažinta ir nenusavinama tautų apsisprendimo teise.
Kovos kelio nueitąjį tarpsnį žymėdami, turime atvirai kartoti ir kartoti pasauliui:
— nebus baigti totalistinių agresijų laikai, nebus patvarios taikos, — kol nebus pasmerktas Stalino ir jo įpėdinių smurtas Rytų bei Vidurio Europoje; kol nebus pašalinti to smurto padariniai; kol Lietuvai ir jos Baltijos kaimynėms nebus atitaisyta didžioji neteisybė;
—Lietuvos likimas ir laisvės kova nėra izoliuotas reiškinys šių dienų smarkiai besikeičiančiame pasaulyje; tai sudėtinė ar bendrojo tautų pavergimo ar bendrojo išsilaisvinimo dalis; tai dalis pasaulinės kovos už pagrindines žmogaus teises ir demokratiją.
Mūsų gili pagarba lydi visų Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyvių, bičiulių, rėmėjų ir talkininkų pasišventimą, ištvermę ir aukas.
Su pasitenkinimu žymime, kad laisvės kovotojų atminimas gyvas tėvynėje ir rado gyvą atbalsį užsienio lietuvių visuomenėje. Karštai linkime, kad laisvės kovų istorija taptų kiekvienam lietuviui tėvynės meilės ir didvyriškumo mokykla, tautinio ir pilietinio sąmoningumo bei tauraus žmoniškumo versme, padėtų išlaikyti gyvą ir veiklią, kūrybingą ir ryžtingą tautinio pasipriešinimo ir laisvės kovos dvasią.
Lietuvių Fronto Bičiuliai ir toliau bendradarbiaus su laisvajame pasaulyje veikiančiomis nepriklausomos Lietuvos įstaigomis, su laisvųjų lietuvių organizacijomis ir su visais Lietuvos laisvės draugais bei rėmėjais; ir toliau kovos dėl Lietuvos laisvės ir dėl pavergtojo lietuvio pagrindinių teisių; ir toliau rems visas Lietuvos laisvės pastangas, sutelktines ir paskiras, iŠ kur jos bekiltų.
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ VYRIAUSIA TARYBA
1965 birželio 23
ALGIRDAS BUDRECKIS1
LAF atoveiksmis į vokiečių invaziją
Sekmadienį, birželio mėn. 22 dienai auštant, Kaune aidėjo baisūs sprogimai. Vokiečių aviacija bombardavo Kauno aerodromą. Daugumas sovietų lėktuvų degė žemėje. Ironiškai suposi prie karinio aerodromo vartų rusų užrašas: “Sovietskie liotčiki lietajut lučše vsech, dal-še vsech į vyše vsech!” (Sovietų lakūnai skraido aukščiau, toliau ir greičiau už visus). Kauno gyventojai, užgirdę bombardavimą, slaptai džiaugėsi, nes jie buvo tikri, kad išvadavimas arti. Lietuvos sovietinis režimas, naudodamas visas savo priemones, bandė įtikinti žmones, jog nesą jokio karo, jog vykstą tik raudonosios armijos manevrai.
1 šis straipsnis yra vienas skyrius iš The Lithuanian National Revolt 1941, kurį autorius parašė Rutgers univ. 1962 m. magistro laipsniui gauti, šiam darbui autorius kruopščiai rinko sukilimo dalyvių atsiminimus ir įvairią dokumentinę medžiagą; sunaudojo ir svetimųjų spaudoje pasirodžiusias įvairias to meto žinias, komentarus, kurių šiaip atsiminimus rašiusieji neįjungia. Kartu jis būdingas ir mūsų jaunosios akademinės jaunuomenės galvosena, sukilimo ir tolimesnių įvykių vertinimu, jų svetimiesiems perteikimu ir pirmąja 1941 sukilimo sinteze.
Leonas Prapuolenis ir Pilypas Narutis, kartu su LAF štabu, dar anksti rytą įsikūrė Žaliakalnio senelių prieglaudoje. Aktyvistai tikėjo, kad raudonoji armija nemėgins užimti tokių nesvarbių patalpų Kauno priemiesty. Tučtuojau pradėjo plaukti visos žinios ir pranešimai į šį laikinį štabą. Prapuolenis davinėjo direktyvas ir nurodymus iš ten. Dalis LAF štabo, J. A. ir Adolfui Damušiui vadovaujant, įsitaisė Technologijos fakult. rūmuose, buv. Karo Tyrimų Laboratorijoje. Nors ten budėjo ginkluotas komjaunuolių dalinys, studentams aktyvistams pavyko paslėpti du milicijos vienetus, perėjusius sukilėlių pusėn, laboratorijos rūsyje. Milicijos vienetams buvo numatytas uždavinys apsaugoti užimtą radijo stotį. Birželio 22 d. vakare LAF išsiuntė J. R. būrį, ginkluotą granatomis bei kitais ginklais, išsprogdinti numatytus strateginius telefono ir telegrafo mazgus. Pasiruošę tokiam atvejui, būtent, kad gal nepavyktų užimti ir išlaikyti Kauno radiofoną, sukilėliai įrengė mažą atsarginį radijo siųstuvą. Sukilėliai netrukus sužinojo, kad Centrinis paštas ir kiti valstybės pastatai užminuoti, ir komunistai iš jų jau išsikraustę. Pašto valdininkas Č. su savo pagelbininkais savo iniciatyva išjungė minas ir bombas. 11 val. vak. LAF užėmė Centrinį paštą.
Skaityti daugiau: 1941 METŲ TAUTINIS SUKILIMAS
JULIUS VIDZGIRIS
Chruščiovinis palikimas
“Aš iš prigimties esu optimistas. Aš tikiu visos žmonijos šviesia komunistine ateitimi, kai nebus karų, kai visi žmonės dirbs ir gyvens laimingai, kai mūsų nuostabioji planeta bus žydintis sodas, teikiąs daug vaisių, kad kiekvienas žmogus galėtų visiškai patenkinti savo poreikius. Bus toks laikas, būtinai bus!”
Nesunku atspėti, kas tas gražbylys optimistas. Tai — Nikita Chruščiovas. Jis dar pernai pavasarį tokiais skambiais žodžiais reklamavo Einaudžio leidykloje italų kalba pasirodžiusį savo kalbų rinkinį “Taikos problemos”. Kaip matyti iš tos antraštės, rinkinyje sudėtos kalbos lietė jo mėgiamiausią temą — taikųjį sambūvį.
Bepigu jam buvo reikšti savo optimistinį tikėjimą tuo metu, kai jis buvo Kremliuje Nr. 1 ir savo rankose laikė visą sovietinę galybę. Bet pernai rudenį jo atvaizdas ir vardas visiškai išnyko iš viešojo sovietų gyvenimo. Stalino nuvainikuotojas buvo nuvainikuotas ir palaidotas gyvas su savo optimizmu. Jo optimizmą įpėdiniai pasmerkė kaip išpūstą tuščiažodžiavimą.
Tačiau asmeninė diktatoriaus tragedija nepanaikino visų jo pėdsakų. Sunkų palikimą paveldėjo jo įpėdiniai. Jiems teko perimti ir labai opią taikaus sambūvio doktriną, kurią Chruščiovas buvo paskelbęs sovietų užsienio politikos kertiniu akmeniu. Jeigu taikusis sambūvis rado neblogą atgarsį Vakaruose, tai, kita vertus, žymiai prisidėjo prie santykių pablogėjimo vad. socialistinės stovyklos viduje.
Skaityti daugiau: SOVIETINĖ KOEGZISTENCIJOS SAMPRATA
K. V. GARBUTAS
Tiesiogine prasme tai dviejų pokalbis. Tačiau dažnas dabar girdi dialogu vadinant ir laisvųjų lietuvių santykiavimą su okupuota Lietuva. Pastaruoju metu šio “dialogo” klausimas pagyvėjo. Altas paskelbė savo įspėjimą Amerikos lietuviams “dėl atvykstančių su rusų - bolševikų ekskursijomis okupuotos Lietuvos pareigūnų”, kurie “daro pastangų sueiti į ryšį su čia gyvenančiais lietuviais, . . . atveža iš Lietuvos, ten esančių giminių arba buvusių Sibire asmenų laiškų, .. . kalbina tokius asmenis (aplankytuosius) grįžti į Lietuvą, ragina juos ekskursijomis į okupuotą Lietuvą vykti 1965 metais, kada okupantas minės 25 metų Lietuvos pavergimą”. Altas įspėja, “kad su tokiais okupanto pareigūnais lietuviai patriotai neturėtų jokių reikalų”.
Neneigiant Alto kompetencijos Amerikos lietuvių atžvilgiu, tik turint galvoj, kad reikalas liečia ne tik Amerikos lietuvius, atrodo, būtų buvęs tikslingesnis atitinkamų mūsų institucijų subendrintas pasisakymas visiems lietuviams.
Skaityti daugiau: “DIALOGAS”
E. ČEGINSKIENĖ
Visi žino, kad sovietai užsiima nuolatiniu istorijos “perrašinėjimu”. Tačiau tuo pačiu užsiiminėja ir kai kurie vakariečiai. Straipsnio autorė, baigusi istorijos ir politinius mokslus Prancūzijoje ir Švedijoje, recenzuoja vieną tokį nevykusį pačios naujaučios Baltijos valstybių istorijos mėginimą prancūzų kalba:
Stuart R. Schram, L’Union soviétique et les Etats Baltes (Les frontières européennes de l’U.R.S.S. 1917-1941. Recueil d’etudes ... sous la direction de Jean-Baptiste Duroselle. Paris 1957. 25-166 p.).
“Sovietų Sąjunga ir Baltijos valstybės” — taip vadinasi studija, kurią 1957 m. išspausdino Stuart R. Schramprancūzų Politinių mokslų valstybinio fondo sąsiuvinių serijoje. Studija įeina į veikalo “Les frontières européennes de l’URSS”, suredaguotą profesoriaus J. B. Duroselle ir skirtą Sov. Sąjungos santykiams su Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija ir Rumunija. Apie Baltijos valstybes pati ilgiausia ir svarbiausia rinkinio studija, apimanti 144 psl., kai kitos trys iš viso tesudaro 124 psl. Pats veikalas tarp kitko suskirstytas į dvi dalis: 1. “Sov. Sąjunga ir Baltijos valstybės” ir 2. “Sov. Sąjunga ir kiti kraštai”.
Autoriaus pretenzijos
Schramo studija nėra be ambicijų: ji toli prašoka dalyką, kokio galima tikėtis iš pavadinimo, būtent, diplomatinių santykių tarp Sov. Sąjungos ir Baltijos valstybių sklaidos. Autoriui rūpi ne tik juos panagrinėti dokumentinės medžiagos šviesoje, bet dargi, tariant jo žodžiais, “atskleisti tiesą, kiek tatai šiuo metu įmanoma”, apie šių trijų valstybių susidarymą, vidaus raidą ir užsienio politiką.
Skaityti daugiau: Baltìjos valstybių istoriją “ perrašinėja” ir Vakaruose
Sausio 24 mirė, 90 metų sulaukęs, II-jo pasaulinio karo metais buvęs Did. Britanijos ministras pirmininkas Winston Leonard Spencer Churchillis. Amerikiečių spauda jį laiko pačiu įžymiuoju dvidešimtojo šimtmečio politiku pasaulyje. Vietoj nekrologo mes priminsime “Į Laisvę” skaitytojams Churchillio, kaip D. Britanijos premjero, nusistatymą dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Baltijos valstybes. Savo atsiminimų trečiame tome “The Grand Alliance” 694-96 p. p. Churchillis rašo:
— Aš buvau didžiai surūpintas Edeno (užsienių reikalų ministro) pranešimų, kuriuos jis parsivežė iš Maskvos, dėl sovietų teritorinių siekimų, ypačiai Baltijos valstybėse, šios valstybės buvo Petro Didžiojo užkariautos ir per du šimtu metų buvo carų valdžioje. (Lietuva — tik 120 metų. Red.). Po revoliucijos Rusijoje jos buvo Europos avangardas prieš bolševizmą. Jos buvo, kaip dabar sakoma, “socialinės demokratijos”, bet labai judrios ir netašytos. Prieš prasidedant karui, 1939 Hitleris jas kaip užstatą iškišo savo sandėryje su sovietais. Vyko žiaurus rusiškas ir komunistinis valymas. Vienu ar kitu būdu buvo likviduotos visos valdančios asmenybės bei valstybiniai pagrindai. Nuo tada šių narsių tautų gyvenimas tapo pogrindinis. Netrukus, kaip regėjome, čia užgriuvo Hitleris su naciniais kontravalymais. Pagaliau, bendros pergalės rezultate sovietai čia vėl turi kontrolę. Tuo būdu likimo šukos Estiją, Latviją ir Lietuvą šukavo nuo vieno šono į kitą ir vėl atgal. Tačiau niekad nekilo jokios abejonės, kieno pusėje teisė. Baltijos valstybės turi būti suvereninės, tautos nepriklausomos.
Skaityti daugiau: WINSTON CHURCHILLIS IR LIETUVA
LFB Visuomeninių Studijų Biuro, bendradarbiaujant dar a.a. M. Musteikiui, paruošti apžvalginiai pranešimai apie bendrą padėtį bei reikšmingesnius politinius, kultūrinius, religinius, ūkinius ir socialinius įvykius Lietuvoje 1964 metais.
V. VAITIEKŪNAS
Rusų svoris partijoje padidintas
Kvislinginė visuomeninė Kremliaus atrama okupuotoje Lietuvoje yra Sovietų Sąjungos komunistų partijos atšaka — Lietuvos komunistų partija. 1964.1.1. ji skaičiavo 69,522 narius ir 7,968 narių kandidatus. Sausio 9-10 Vilniuje įvyko jos XIV suvažiavimas, kuriame dalyvavo (iš 765 numatytų) 756 atstovai su sprendžiamuoju balsu, be to 99 — su patariamuoju. XIII suvažiavime 1961 buvo 688 atstovai ir 119 patarėjų. Iki 40 metų amžiaus atstovų buvo 498, t.y. 65,1 procentas Dar Stalino partijai priklausė 307 atstovai; t.y. 40,1 procento; kiti 458 atstovai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavalieriai. 368 atstovai ir patarėjai, t. y. 42,6 proc. visų mandatų teko Vilniui (200), Kaunui (105) ir Klaipėdai (63), nors šiuose miestuose gyvena tik apie 24 proc. Lietuvos gyventojų. Tik 67 mandatai, t. y, 8,7 proc. visų mandatų teko kolchozininkams, sovchozininkams, brigadininkams ir fermų vadovams. Lietuvos kaimas partijoje nepopuliarus.
Pagal partijos statutą “respublikų” partijos centro komitetų sudėtis kiekvienais "rinkimais” turi atsinaujinti bent vienu trečdaliu. XIV suvažiavimas tą nuostatą labai uoliai vykdė. Iš 123 buvusių centro narių 58 visai iškrito, o 3 pateko tik į narių kandidatus. Tad centro komitetas “atnaujintas” 49,9 proc. Į naują centro komitetą nepateko nė 'Kultūros ministras” J. Banaitis, “Ryšių ministras” N. Bielianinas, “Viešosios tvarkos ministras” A. Gailevičius, “Respublikos” prokuroras V. Galinaitis, “Socialinių reikalų ministras” Tatjana Jančaitytė, aukščiausio teismo pirmininkas A. Likas.
Skaityti daugiau: POLITINĖ PADĖTIS
_files/I-Laisve-1965-37-38(74-75)-8.jpg)
MEČYS MUSTEIKIS 1915. 2. 28 - 1965. 4. 10 Aukštaitis iš Laučiūniškių, Salako vls., Zarasų aps. Darbininko, Draugo, Europos Lietuvio, Į Laisvę, Tėviškės Žiburių bendradarbis, ELI vedėjas, Europos Lietuvių Fronto Bičiulių vadovybės narys.
Dar savo kovo 20 laiške Į Laisvę redaktoriui rašė:
Gal jau ir užsirūstinote, kad taip ilgai užvilkinau 1964 m. apžvalgų. Baigiau ją tik šiandien. Kai kurių dalykų dar nevisus duomenis turėjau, bet vis-tiek spragos tėra labai mažos, nereikšmingos. Ateityje pasistengsiu Į Laisvę parašyti ir trumpesnių straipsnelių ... Tik sąlygas darbui šiuo laiku turiu pasibaisėtinai blogas. Tarp mūsų kalbant, gyvenu penkių lovų kambary — visi kiti ligoniai sunkesni už mane ...
Nuoširdžiai Jūsų _files/I-Laisve-1965-37-38(74-75)-9.jpg)
MEČYS MUSTEIKIS
Generalinė linija
Okupanto kultūrinę politiką ir okupuotos Lietuvos kultūrinio gyvenimo bendrą atmosferą gana atvirai dėsto, atrodo, vyr. Lietuvos kultūrinis politrukas Tiesos vyr. redaktorius G. Zimanas lapkričio ir gruodžio Komuniste: “TSRS tautų kultūrinis bendradarbiavimas — svarbi jų tolesnio suartėjimo sąlyga”. —Nacionalinė specifika, — rašo Zimanas, — yra tai, kas būdinga vienai ar kitai tautai, — atsiprašau, — “nacijai”, bet “specifikos negalima absoliutinti ir dirbtinai išpūsti jos reikšmę, negalima reikalauti, kad ji visada būtų išlaikoma”. (Mano pabraukta. M. M.). Ir kam ta specifika, jei “dabartiniu laikotarpiu partija paskelbė naują etapą nacionalinių santykių srityje”, jei “mūsų šalyje nacijos toliau vienijasi, suartindamos savo ekonomiką, plėsdamos bendradarbiavimą visose veiklos srityse”, jei "ypač plečiasi kultūrinis bendradarbiavimas”, jei “socialistinių nacijų bendravimas kultūros srityje reiškia jų visų kūrybinį darbą, vystant daugianacionalinę tarybinę kultūrą”, ir jei “bendravimas šia prasme yra bendrų kultūros vystymosi dėsningumų pasireiškimas nacionaline forma, toms formoms savitarpiškai veikiant.” (Mano pabraukta. M. M.). Būdinga, kad Zimanas ribojasi tik Sovietų Sąjungos tautomis, nutylėdamas ne tik komunistinės Kinijos, bet ir satelitų kultūros santykį tarpusavy ir su Sovietų Sąjungos kultūra. Zimanas praryja klausimą, kodėl albanai, bulgarai, čekai, lenkai, rumunai, vengrai savo socialistinę kultūrą gali turėti, Zimano žodžiu tariant, nacionalinę, o estai, latviai, lietuviai — tik daugianacionalinę? Kodėl? Todėl, kad tada subyrėtų Zimano “daugianacionalinės kultūros vystymosi dėsningumų” dialektika, ir beliktų plika brutali sovietų pavergtų tautų rusifikacija.
Skaityti daugiau: OKUPUOTOS LIETUVOS KULTŪRINIS GYVENIMAS 1964
VT. VT.
Vedamosios gairės
Vilniaus “Komunistas” (1964 Nr. 3) persispausdino iš Maskvos “Ko-munist” Chruščiovo arehiideolcgo L. Iljičiovo straipsnį “Mokslinės pasaulėžiūros formavimas ir ateistinis auklėjimas”. Iljičiovas dėsto šio meto Kremliaus politikos religijos ir bažnyčios atžvilgiu vedamąsias gaires. Jis pripažįsta, kad karo metais Stalino padarytos religijai ir bažnyčioms “nuolaidos” iki 1964 “iš bažnytininkų buvo atimtos” ir kad atitinkamai sumažėjo religinių bendruomenių ir kulto tarnų, taip pat bažnyčių, mečečių, maldyklų, vienuolynų skaičius”. Dabartinė sovietinė politika religijos ir bažnyčių atžvilgiu pasak Ilijičiovo bazuotina šitokiomis tezėmis:
(a) “Atliekamų religinių apeigų skaičius (krikšto, sutvirtinimo, jungtuvių, laidotuvių, išpažinties. Aut.) tebėra palyginti didelis”.
(b) Apie 70 proc. tikinčiųjų yra per 40 metų amžiaus ir apie 75 proc. jų yra moteriškos.
(c) Tikinčiųjų religingumas yra skirtingas: dalis jų yra tikrai religingi; dalis tik teoriškai tebetiki, bet savo gyvenimo praktikoje religijos mažai paiso; dalis jų faktiškai Dievo nebetiki, tik iš tradicijos tebepraktikuoja kai kurias religines apeigas; pagaliau, dalis jų faktiškai yra tikri bedieviai ir jiems religija yra tik spekuliacijos dalykas.
Skaityti daugiau: PASTARŲJŲ METŲ ANTIRELIGINĖS PASTANGOS
J. Kernius
Truputis sovietinės statistikos
Sovietų duomenimis, 1964-65 mokslo metais okupuotoje Lietuvoje veikia 2752 pradžios, 915 aštuonmečių ir 438 vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos. Tarp jų yra 48 internatai, 589 prailgintos dienos klasės, 18 mokyklų negabiems ir atsilikusiems vaikams. Viso bendrojo lavinimo mokyklose yra 532,000 mokinių. Tarp jų 37,000 prailgintos dienos klasėse, 14.000 internatuose. (1964 rugpiūčio 17-18 Vilniuje vykęs švietimo darbuotojų pasitarimas skundėsi, kad dalis internatų auklėtinių nueina nusikaltimų keliu, yra parazitinės nuotaikos, kad visutiniškai 6,2 proc. visų auklėtinių lieka antriems metams). IX-XI klasės 48,000 mokinių mokosi ir dirba gamyboje: 24,000 pramonėje, 12,000 žemės ūkyje ir 12.000 įvairiose įstaigose ir pačių mokyklų dirbtuvėse.
Suaugusiems veikia 1694 vakarinės mokyklos su 36 300 mokinių ir 1260 vakarinių klasių su 18,100 mokinių. 11,600 suaugusių esą mokėsi neakivaizdiniu būdu.
Aukštųjų mokyklų — 11. Studentų jose — 42,000. Vilniaus universitete vadinamų "stacionarinių” studentų yra 4,103, neakivaizdininkų 4,224. žemės ūkio akademijoj — “stacionarinių” studentų 2,136, neakivaizdininkų — 2,211. Technikumų 77. Juose studentų 54,000. Uždaryti B. Vokės ir Varputėnų žemės ūkių technikumai. Amatų mokyklos — 45. Jose mokinių — 10,000. Vaikų muzikos mokyklos — 32. Jose mokinių — 5,016. Aukštųjų mokyklų ir technikumų 37,000 studentų gauną stipendijas.
Vilniaus konservatorija paversta meno institutu.
Dailės institutas paverstas taikomosios dailės mokykla, kuri moko pramoninės keramikos, dailiosios tekstilės ir drabužių modeliavimo, pramonės gaminių meninio konstruavimo, pastatų apdailos, dailės pedagogikos.
Skaityti daugiau: KAS NAUJA LIETUVOS MOKYKLOS GYVENIME
K. DIGRYS
Ką, rodos, galėtų turėti bendra Kremliaus ūkinė politika okupuotoje Lietuvoje su A. Maceinos “Didžiojo Inkvizitoriaus” teologine studija. O tačiau, susipažinus su “Didžiojo Inkvizitoriaus” duonos ir sotumo su teisybės ir laisvės alkiu sąsajos analize, sovietinės ūkio politikos “inkvizitoriškieji” pagrindai daug suprantamesni. Ne šio rašinio uždavinys analizuoti “Didžiojo Inkvizitoriaus” idėjų apraiškas sovietų ūkio politikos praktikoje okupuotos Lietuvos atžvilgiu. Tai būt įdomi tema teologui ar filosofui. Kas betgi ir sovietinės ūkio politikos stebėtojui sminga į akis — tai Kremliaus pastangos sugundyti pavergtą tautą sovietinio ūkio patogumų vilione, kad savo tautinės laisvės ir valstybinės nepriklausomybės teisę išmainytų į Sovietų Sąjungos ūkio dideles rinkas, nors tuo tarpu jos ir labai dar skurdžios ir okupuotos Lietuvos kai kurių ūkio sričių išaugusi gamyba jose nugarma be žymės. Didelių rinkų vilionė nėra naujas Kremliaus išradimas. Ir po I pasaulinio karo, Lietuvai dėl nepriklausomybės kovojant, jos nedraugai aiškino, kad Lietuva bus permaža savarankiškam ūkiui, žinoma, nutylėdami Danijos, Šveicarijos ir dar mažesnių tautų pavyzdžius.
Skaityti daugiau: Okupuotos Lietuvos ūkio sėkmės ir nesėkmes
K. V. JONAITIS
Nuolatiniai pertvarkymai
Chruščiovo žemės ūkio politika buvo — nuolat ir sistemingai kolchozus paversti sovchozais. Tokios pat politikos, atrodo, laikosi ir Brežnevas su Kosyginu. Okupuotos Lietuvos 1965 biudžete naujai organizuojamiems sovchozams numatyta 15 mil. rublių. (“Val. Laikraštis”, 1964. 12.27). Būdingas buvo Chruščiovo pareiškimas 1964.2.28 Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto plenumui, kad savo valdžios paskutiniais metais Stalinas buvo siūlęs, priešingai Chruščiovo žemės ūkio politikai, sovchozus likviduoti ir jų žemę perleisti kolchozams (“Tiesa”, 1964.3.7).
1964 pradžioje okupuotoje Lietuvoje buvo iš viso 1781 kolchozas. Iš jų 292 turėjo naudingos žemės tik iki 1000 ha, 722 — tarp 1000 ir 1500 ha, 472 - tarp 1500 ir 2000 ha, 206 tarp 2000 ir 2500 ha, 57 — tarp 2500 ir 3000 ha, 21 — tarp 3000 ir 3500 ha ir 11 — per 3500 ha. Vienam kolchozui vidutiniškai išeina 1980 ha žemės apskritai, vidutiniškai 1496 ha naudingos žemės ir vidutiniškai 1069 ha arimų. Maskvoje įvykęs 1964.12.21-22 Sovietų Sąjungos žemės ūkio specialistų pasitarimas kolchozų optimalaus didumo klausimu okup. Lietuves kolchozams numatė optimalų didumą tarp 1600 ir 3200 ha naudingos žemės ir 1200-2400 ha ariamos žemės (“Liaudies Ūkis”, 1965 Nr. 1, p. 24).
Skaityti daugiau: SUKOLCHOZINTAS ŽEMES ŪKIS
ANAPUS
Iki 1959 m. sovietų spauda vengė plačiau liesti Lietuvos laisvės kovotojų — partizanų sąjūdį. Galiojo taisyklė nec nominetur — kad jų nė vardas nebūtų paminėtas. Su “Vanagais iš anapus” staiga buvo pradėta skelbti atrankinė medžiaga iš slaptųjų čekos archyvų. Kokio tikslo tuo buvo siekiama, matyti iš to, kad tas darbas buvo pavestas tiems patiems čekistams, kurie anksčiau ginklu ir provokacijomis siekė fiziškai palaužti Lietuvos partizanus. Vadovauti buvo paskirtas žinomas enkavedistas B. Baranauskas, kuris 1940 m. buvo vidaus reikalų komisaro Guzevičiaus pavaduotojas. To paties kelmo buvo ir jo artimieji bendradarbiai Chienai, Erslavaitės, Vicai ... Jų paruoštoji medžiaga buvo pradėta leisti serijoje “Faktai kaltina” atskiromis brošiūromis, kad morališkai sujuodintų žuvusiųjų ir kankinių atminimą, o laisvės kovotojus pavaizduotų "banditais”, kokiais jie visą laiką buvo sovietinių pavergėjų pravardžiuojami. Tačiau laisvųjų lietuvių spauda rado tinkamą atsakymą. Ji sugebėjo atrinkti iš tos kankinimais, provokacijomis ir klastojimais išgautos čekistų medžiagos faktus, kurie dar labiau padidino laisvųjų lietuvių pagarbą laisvės kovos didvyriams. Išėjo priešingai, negu tikėjosi čekistiniai autoriai ir užsakymo davėjai. Buvo kilusios net abejonės, ar toji serija tęstiną. Po ilgesnio svyravimo, atrodo, partijos viršūnės nusprendė tęsti "dokumentų” skelbimą. Čia apžvelgiame porą tokių leidinių.
Skaityti daugiau: Laisvės kovotojai sovietų propagandoje
Nemuno kraštas — yra toks Vokietijoje nuo pereitų metų leidžiamas laikraštukas, kuris informuoja apie lietuvius Lietuvoje ir užsieniuose. Dalis teksto yra vokiečių kalba. Žada duoti ir anglų kalba. Analizuodamas rašinius, greitai randi, kad juose skelbiamos mintys ir faktai sutaria su direktyvom iš Maskvoje sukurto komiteto '‘ryšiam su tautiečiais užsieniuose”. Jie rodo naują to komiteto taktiką santykiuose su užsieniuose esančiais lietuviais, norint tarp jų infiltruotis. Pasekam tos taktikos priemones pagal vieną to laikraščio nr. — 1965 metų Nr. 2.
Taktikai būdingas siekimas pasinaudoti Vakaruose populiariais šūkiais ir jais operuoti. Vienas toks šūkis, Vakaruose šiuo metu turįs "magiškos” reikšmės, yra išreiškiamas žodžiu “dialogas”, pasikalbėjimas, kuris atveda į išsiaiškinimą, tiesą, susipratimą, taiką ar net bendradarbiavimą. — Ir “N. Kraštas” kalba apie reikalą “pirma susitikti su savo oponentu, išdėstyti savo pažiūras, išklausyti jo”.
Antras nemažiau populiarus šūkis — informacijos objektyvumas. Tikinama, kad Amerikos laikraščiai esą tokio objektyvumo pavyzdžiai; jie faktus pasakoją objektyviai, o savo nuomones pareiškią jau vedamuosiuose. “N. Kraštas”, siekdamas tokiam galvojimui įtikti, ir kalba, kad jo tikslas “objektyviai informuoti apie visų lietuvių — tėvynėje ir tremtyje — gyvenimą”. Kalba, kad studentas turįs būti “pedantiškai objektyvus”, tad ir pats laikraštis tokias “objektyvias” žinias duosiąs apie lietuvių gyvenimą.
Skaityti daugiau: Migdomieji narkotikai varvinami lašais
LAISVŲJŲ LIETUVIŲ
Tokiai kultūrinei - pasaulėžiūrinei organizacijai, kokia yra Ateities Federacija, suderinti principų reikalavimus su momento reikalais yra pirmosios svarbos uždavinys. Todėl nieko nuostabaus, kad prie jo dažnai sustojama, o pastarajame ateitininkų sendraugių suvažiavime (lapkričio 25-29 d. Clevelande) tam reikalui buvo paskirta prof. dr. A. Sužiedėlio paskaita “Laiko dvasios iššūkis”.
Kaip paskaitos vardas liudija, jos autorius specialiau akcentavo laiko reikalavimus. Jis paskaitą baigė kvietimu išeiti iš miesčioniško, uždaro pasitenkinimo savimi ir daugiau angažuotis: "Laiko dvasiai atsiliepti — sakė dr. A. S. — reikia ne programos, o užsiangažavimo, tvirto ir teigiamo sprendimo elgtis — lygiai pačiai organizacijai ir kiekvienam atskirai — su didesne drąsa, mažiau atsargumo, stipresniu pasitikėjimu kitu žmogum, žymiai didesniu atvirumu, mažiau taisyklių, ir didesniu "taip”.
Skaityti daugiau: Ar momento reikalai atskirai nuo principų reikalavimų?
Ateitininkuose jau kuris laikas pastebimas generacijų konfliktas. Jį labiausiai ryškino ir teberyškina jaunieji. Daugiausia per “Ateities” laikraštį. Ryškina viena linkme — negatyvia, atsiribodami nuo vyresniųjų vadovavimo, galvojimo, skonio. Pasitaiko kartais to ryškinimo net ir bravūriško stačiokiško — taip jau esti jaunesnio ir vyresnio amžiaus konfliktuose. Vyresnių dalis tylom jaunesnių polėkius priimdavo; vienas kitas reagavo ir neigiamai, prašydami “Ateities” nesiuntinėti. Katalikų spauda (Darbininkas, Draugas, T. žiburiai) rodė supratimą jaunųjų gyvojo tekėjimo reikalui; mėgino vyresnius nuteikti supratimo ir skirtybių pripažinimo linkme, nevengdami nurodyti, kur jaunieji jiem rodės vienpusiški.
Naujas akstinas jauniesiem pasisakyti ir savo veidą pareikšti buvo kongresas. Jie norėjo save išryškinti dar prieš kongresą ir pasirodyti jame su savo aiškiais siekimais. Tuos siekimus ir pažiūras kondensuotai išreiškė “Drauge” birželio 23 anketos, į kurias atsakymus davė jaunieji, mokslus baigę čia, buvę atsakingose pačios ateitininkų organizacijos pareigose. Išsirašyti verta eilę jų pareiškimų, rodančių, į ką jie norėtų dėmesį kreipti, kaip jie galvoja tais klausimais, dėl kurių ir gali kilti generacijų konfliktai.
Skaityti daugiau: Ateitininkai prieš kongresą
"Draugo” (1965.4.28) bendradarbis J. Duburys teisingai atkreipė dėmesį, kad Amerikos lietuvių prasidėjusiame dialoge dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo “pagrindinę tezę šiom diskusijom ... iš esmės klaidingai suformulavo vienas 'kultūrinio bendradarbiavimo’ šalininkas, tarp Lietuvos laisvės kovos ir negrų pastangų panaikinti rasinę diskriminaciją Amerikoje padėdamas lygybės ženklą”, O kai vertybės lygios, tai “pagal matematinių lygčių dėsnį” “vieną dydį galima pakeisti kitu”. Todėl "kai kurios karštos širdys” "Lietuvos laisvinimo rūpestį" "ėmė keisti į negrų ‘išlaisvinimo’ pastangas ne tik teorinėje, bet ir praktinėje plotmėje”.
Skaityti daugiau: Kai nevietoj dedamas lygybės ženklas
