VALSTYBINIS IR TAUTINIS KELIAS NEVISADA SUTAMPA
V. Alksninis Dirvoje (1963. 4. 5) abejoja Lietuvos laisvės kelio tiesumu, nes Vliko ir Lietuvos Laisvės Komiteto pirmininkai nesą palankūs bendriems laisvės kovos žygiams su ukrainiečiais ir kitomis Sov. Sąjungos tautomis. Autorius laiko, kad toks nusistatymas yra priešingas moralei ir įžeidžiąs Ukrainą. Pagal autorių “Lietuva turėtų iškelti praplėtimą pavergtų tautų šeimos,” atseit, Pavergtųjų Seimo sudėties. Dirvos bendradarbio keliamos Lietuvos -Ukrainos bendradarbiavimo mintys vertos dėmesio, nes (a) jos faktiškai kelia dilemą, su kuo Lietuvai tikslinga jungtis savo laisvės kovoje: su vadinamais Sov. Sąjungos satelitais, — Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, — ar su Sov. Sąjungos sienose esančiomis pavergtomis tautomis: b) jos neskiria valstybinės ir tautinės bendradarbiavimo su Sov. Sąjungos tautomis plotmės.
Dilema su kuo Lietuvai tikslinga jungtis savo laisvės kovoje, kyla iš fakto, kad sovietiniai satelitai pabrėžtinai atžymi savo ir Baltijos valstybių tarptautinės padėties skirtumą nuo Sov. Sąjungos respublikų, nurodydami, kad jų ir Baltijos valstybių byla su Sov. Sąjunga yra perdėm tarptautinio pagrindo, būtent, 2-jo pasaulinio karo nebaigta tarptautinė byla, o Sov. Sąjungos tautų byla yra Sov. Sąjungos vidaus reikalų pagrindo.
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE
Apglušinęs JAV rusofiliškus politikus savo koegzistencijos politika, N. Chruščiovas dabar savo sireniškus žvilgsnius ir garsus nukreipė į savo atkakliausią idėjinį priešą Popiežių bei Vatikaną. Norėdamas apgauti geraširdį ir geravalį popiežių Joną XXIII, Kremliaus vadovas paleido iš tremties į Vatikaną senelį arkivyskupą Slypyj, neseniai buvo atsiuntęs pas Popiežių savo žentą Adžubėjų, paskui žymų dirigentą Chačaturianą, žada išleisti iš savanoriško kalėjimo kardinolą Mindszenty. Neseniai vėl leido išvažiuoti į Romą vienuolikos lietuvių ekskursijai, kuriai vadovauja Rumšiškės klebonas kun. Žemaitis, o ją prižiūri priskirtas rusas politrukas, kad ekskursija kur nors nepaklystų, bet lankytų šventas vietas, visiems girtų tikėjimo “laisvę” Lietuvoj ir Popiežiui tą pat sakytų, jei gautų su Jo Šventenybe pasikalbėti. Trumpai tariant, Kremliaus sirenos groja visais palankumo pedalais koegzistencijos vargonuose.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungoj, ypač pavergtoj Lietuvoj, komunistai veda sustiprintą antireliginę kovą - grasina bausmėmis tėvams, kurie moko savo vaikus katekizmo, draudžia platinti kryželius ir medalikėlius, neleidžia pardavinėti atviručių su šventų Kalėdų ir Velykų sveikinimais, kelia bylas uoliesiems ir pavyzdingiesiems kunigams. Apie vieną tokios rūšies bylą plačiai parašė Vilniuj leidžiamas Švyturys 1963 m. kovo 15 d. numery. Prieš kokius kunigus komunistai organizuoja bylas, žinojome iš anksčiau. Bet Švyturio aprašytoji atskleidžia faktų, kurie liudija, kad persekiojama katalikų religija palengva pradeda plisti sovietinėj Azijoj lietuvių kunigų apaštališku darbu, kuriam padeda kitų tautybių asmens. Nežiūrint sąmoningų tiesos iškraipymų bei šmeižtų, būdingų sovietinei spaudai, vis dėlto iškyla maždaug šitoks jėzuitų Jono Danylos ir Antano Šeškevičiaus “nusikalstamųjų” apaštališkų darbų vaizdas.
Skaityti daugiau: VATIKANUI ŠYPSOMASI, O APAŠTALAMS KELIAMOS BYLOS
Vardai įvykiuose
Prof. dr. Zenonas Ivinskis pakviestas į Bonnos universitetą svečio profesoriaus teisėmis. Darbą pradėjo balandžio 1. Vasaros semestre skaito apie Lietuvą viduriniais amžiais ir seminare nagrinėja vokiečių ordino ir Žemaičių klausimą. Bonnos universitetas vienas iš iškiliausių visoje Vokietijoje. Lietuviui suteikta didelė garbė.
Dr. Jonas Grinius Europos Lietuvyje spausdina įspūdžių seriją apie savo pernykštę kelionę po JAV. Nepalikdamas nuošaly Amerikos bendro gyvenimo vaizdo, jis daugiausia sustoja ties lietuvių gyvenimu, jų kultūriniu stoviu ir jų problemomis, šiek tiek paliesdamas ir Kanados lietuvius. Nors aprašymas turi subjektyvių įspūdžių pobūdį, vis dėlto jame yra tokių socialinių ir kultūrinių davinių, kurie apytikriai parodo lietuvybės padėtį Amerikoje.
Dr. D. Augustaitytė pakviesta Miuncheno universitete slavistikos filologijos katedroj pas prof. Kuschmiderį pirmąja asistente.
Kun. dr. Andrius Baltinis šią vasarą išvyksta į Europą. Europos Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitėj skaitys paskaitą. Į JAV grįžta rudenį. Kun. dr. Andrius Baltinis yra nuolatinis Į Laisvę bendradarbis.
Kun. dr. J. Aviža atšventė kunigystės 25 m. sukaktį. Kunigu įšventintas 1938 m. birželio 11 d. Kaune. Pirmąsias iškilmingas šv. mišias laikė gimtajame Žemaitkiemy 1938 liepos 3 d.
Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose, aukos, atstovybės
_files/I-Laisve-1963-33(70)-1.jpg)
T U R I N Y S
1863 metų sukilimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
Ignas Andrašiūnas: Kremliaus propaganda statistinių duomenų šviesoje 17
Julius Vidzgiris: Knygos apie Lietuvą . . . . . . . . . . . . . . 26
Petras Janulis: Menas komunistinėj vergijoj . . . . . . . . . . . . 30
R. Spalis: Gimtosios kalbos vaidmuo ir vertė tautybei išlaikyti . . 34
Andrius Baltinis: Kultūrinė kūryba ir jos pavojai svetur . . . . . 42
Mečys Musteikis: Studijų dienos . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48
Idėjos spaudoje: Sekame dramos antrą veiksmą . . . . . . . . . . . . 57
Vardai įvykiuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63
Atsiųsta paminėti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Redaguoja — Redakcijos kolektyvas: vyr. redaktorius — Stasys Daunys, redaktoriai — Petras Bagdonas, Juozas Baužys, Vladas Būtėnas, Vincas Rygertas.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1963 33(70)
ŠIMTMEČIO SUKAKTIS 1863-1963
_files/I-Laisve-1963-33(70)-6.jpg)
Kun. Antanas Mackevičius, vienas iš žymiausių 1863 m. sukilimo vadų, suorganizavęs didelius valstiečių sukilėlių būrius
BENDROSIOS PASTABOS
Kiekviena revoliucija, kaip pati žodžio etimologija rodo (revolvere — apversti), yra pakeitimas, nuvertimas, esamos socialinės ir politinės santvarkos. Lietuviškai vadinamas sukilimas yra pasikėlimas, ginkluotas pasipriešinimas esamai santvarkai, kuri laikoma neteisinga, nepakenčiama. Todėl kiekviena revoliucija, kiekvienas sukilimas siekia geresnės santvarkos, turi tam tikrą tikslą, idėją. Šiuo požiūriu yra garsi Prancūzų Revoliucija (1789) savo šūkiais "lygybė, laisvė, brolybė”, nuo Paryžiaus Bastilijos nuaidėjusi per visą pasaulį ir įkvėpusi kitų kraštų laisvės sąjūdžius. Revoliucija ir jos konkretus realizavimas ginkluotu sukilimu arba pasyviu pasipriešinimu visuomet yra masinis sąjūdis, siekiąs platesnių visuomeninių, socialinių ar politinių tikslų. Šia prasme, nors ir vadinama revoliucijos vardu, negalima laikyti tikra revoliucija tuos perversmus, kurie turi asmeninių ar tam tikros grupės tikslų užgrobti, pakeisti valdžią ir įvesti ne visos tautos o tik tam tikros grupės siekimus. Tokios rūšies yra garsios Pietų Amerikos dažnos revoliucijos, pasikartojančios kas kelinti metai, kur vieną diktatorių ar prezidentą pakeičia kitas, kai tuo tarpu krašte nesulaukiama jokio pagerėjimo, jokių atmainų — režimas su savo negerovėmis pasilieka po senovei. Šitokiose revoliucijose masės nedalyvauja. Kiek reikalinga fizinės jėgos, ją suteikia kariuomenės daliniai, įsodindami į valdžią savo kandidatus.
Skaityti daugiau: 1863 metų SUKILIMAS
Lietuvos agronomų siūlymas ir Chruščiovo atsakymas
IGNAS ANDRAŠIŪNAS
MARKSO VIZIJA IR TIKROVĖ
Karolis Marksas geriausiai pažino ano meto anglų kapitalizmą. Markso laikais Anglijoje kapitalistai labai išnaudojo darbininkiją. Nuo kapitalizmo replių spaudimo labai kentėjo pramonės ir laukų darbininkai. Tais laikais iš gaunamo atlyginimo už darbą darbininkas vos pajėgdavo gyvybę išlaikyti. Kapitalizmas tarnavo tik valstybei ir valdžiai, pramonininkui ir didžiajam žemės savininkui. Karolis Marksas, gerai įsižiūrėjęs į pramonininkų ir darbininkų santykius, samprotavo, kad kapitalas susitelks į negausią pramonininkų saujelę, o darbininkai liks skurdo ir vargo beviltiškoje būklėje. Ieškodamas iš tos skurdžios darbininkų padėties išeities, jis sukūrė socializmo sistemą. Paprastai kalbant, kapitalistų ir darbininkų įtampoje kils revoliucija. To pasekmė — visi kapitalistų turtai bus nusavinti ir atiduoti valdyti dirbančiųjų žmonių klasei. Šitaip reikalą sutvarkius, bus pašalintas išnaudotojų kapitalistų luomas. Jo vietoje susikurs darbininkijos klasė, kuri bus svetima išnaudojimo užmačioms. Žodžiu, susikurs naujoji tik dirbančiųjų žmonių klasė, kuriai laikui bėgant nebebus reikalingos nei valstybės funkcijos, nes visus žemiškus santykiavimo reikalus geriausiai galės atlikti patys dirbantieji žmonės.
Skaityti daugiau: KREMLIAUS PROPAGANDA STATISTINIŲ DUOMENŲ ŠVIESOJE
IŠLEISTOS OKUPUOTOJ LIETUVOJ IR VAKARUOSE
Narodnoe choziajstvo Litovskoj SSR v 1960 godu. Kratki statističeskij sbornik. Vilnius 1962. Tiražas 1000.
Kišeninio formato 192 psl. knygutė rusų kalba, nors spausdinta Vaizdo spaustuvėj Vilniuje, pilna skaičių apie dabartinės Lietuvos geografinę padėtį, administracinį — teritorinį pasiskirstymą ir gyventojus, pramonę, žemės ūkį, transportą ir ryšius, statybą, prekybą, darbininkus ir specialistus, kultūrą ir sveikatingumą — viso 10 skyrelių, be to, smulkiais spaudmenimis.
Parengė Centrinė statistikos valdyba prie LTSR min. t-bos, vadovaujant rusui viršininkui B. M. Dubasovui. Gyventojų duomenys paremti visuotiniu surašymu, pravestu 1959 sausio 15. Pagrindinių fondų duomenys nurodyti pagal 1960 sausio 1 padėtį. Geografinius duomenis parūpino LTSR Mokslų Akademija. Visa kita paremta įmonių bei organizacijų atskaitomis, o taip pat ypatingais statistiniais tyrinėjimais.
Leidinio tikslas, kaip sakoma pratarmėje, duoti pagrindines statistines žinias apie pavergtosios Lietuvos ūkio raidą 1940-1960 m. laikotarpyje.
Statistiniu požiūriu didelis trūkumas, kad rinkinyje apsiribota prieškariniais duomenimis pagal 1940 rugpiūčio 3 padėtį, kai respublikos teritorijai nepriklausė Klaipėdos kraštas. Tuo pačiu yra klaidinantys visi lyginimai, nes pokario teritorija ir jos duomenys iš esmės yra skirtingas statistinis vienetas.
Skaityti daugiau: KNYGOS APIE LIETUVĄ
Dešimtoji Pavergtųjų Europos Tautų seimo sesija
Rugsėjo 17, kai į Jungtines Tautas susirinkusių 111 valstybių pradėjo 18-ją pilnaties sesiją, Pavergtųjų Europos Tautų seimas, antroj gatvės pusėj priešais Jungtinių Tautų rūmus iškėlęs savo 9 narių — valstybių vėliavas iki pusės stiebo priėmė deklaraciją, kurioje sakoma:
“Po II Pasaulinio karo Albanijai, Bulgarijai, Čekoslovakijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Lenkijai, Rumunijai ir Vengrijai yra brutaliai atimtos teisės savo pačių likimui spręsti. Sovietų Sąjunga sutrypė JT Chartą, kurį nustatė "plėsti draugiškus valstybių santykius, paremtus pagarba teisių lygybės principui ir tautų apsisprendimui. Estijai, Latvijai ir Lietuvai yra brutaliai atimtas valstybinis suverenumas, valstybinė laisvė ir nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga jas užpuolė, okupavo ir po to jų teritorijas inkorporavo prieš jų tautos valią, taigi pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus ir pagrindinius tarptautinės teisės principus. Sovietų Sąjunga yra ciniškai uzurpavusi teisę reprezentuoti šias valstybes Jungtinėse Tautose. Pavergtųjų seimas pabrėžtinai pareiškia, kad Sov. Sąjunga neturi jokio įgaliojimo Estijai, Latvijai ir Lietuvai atstovauti Jungtinėse Tautose, ir ta pačia proga reiškia savo pasitenkinimą, kad daugelis laisvų valstybių, tarp jų ir JAV vyriausybė, nesuteikia šiam neteisėtam Sov. Sąjungos veiksmui savo pripažinimo.
Skaityti daugiau: PAVERGTŲJŲ BALSAS IR ATGARSIAI
Pasmerkti tie, kurie norėjo tos vergijos išvengti
PETRAS JANULIS
Jau daug kartų mūsų spaudoje buvo akcentuota, kad komunizmas nepripažįsta jokios kūrybinės laisvės, gi be jos nėra ir negali būti jokios meninės pažangos. Ne vieną kartą buvo manyta, kad Chruščiovas atleis menininkams varžtus, tačiau jis juos suveržė nė kiek neprasčiau negu buvo prie Stalino. New York Times knygų priedas paskelbė, kad du rašytojai buvo ištremti į Sibirą už nukrypimą nuo partijos linijos, o buvo manoma, kad prie Chruščiovo rašytojai galės išvengti kalėjimų ir nebus tokių represijų, kaip prie Stalino. New York Times Book Review š. m. liepos 21 d. cituoja Sov. Sąjungos laikraštį Izvestijas: "Kai kurie (jauni rašytojai) nesupranta, jog mes gyvename negailestingos ir aštrios kovos tarp ideologijų periodą. Esą, dėl šių sąlygų negalima pateisinti poeto Jevtušenkos, kuris išspausdino savo autobiografiją Prancūzijos savaitraštyje L’Express. Lygiai taip pat negalima suprasti V. Aksenovo ir A. Voznesenskio, kurie užsienyje prikalbėjo nesąmonių, neįvertindami dabar gyvenamo momento. Yra labai gerai, kad šie draugai pripažino savo klaidas ir pilnai nutarė save pašvęsti sunkiam kuriamam darbui. V. Aksenov išvyko į Sibirą, prie konstrukcijos projekto, o A. Voznesensky esminę dalį laiko leidžia įmonėj Vladimiro provincijoj.” Tokias žinias skelbia New York Times, pasiremdamas pačių sovietų informacija. Už tai, kad užsienyje išspausdino savo knygą, Chruščiovas įsakė uždaryti į bepročių namus rašytoją Valeryj Jakoblevic — Tarsą. Kaip žinoma, Jevtušenkos biografija išėjo atskira knyga angliškai, bet neatrodo, kad už ją be papeikimo būtų nubaustas, nes jis labai naudingas Chruščiovui, ypač kiek tai liečia Stalino niekinimą.
DIKTATORIUS APIE IŠMATAS
Nė kiek ne geriau, gal dar blogiau Sovietijoje yra su dailininkais. Laisvėj esančių dailininkų nuomone, pavergtoj Lietuvoj menas yra atsilikęs mažiausia penkiasdešimt metų. Be jokio laisvo kūrybinio apsireiškimo dailininkas turi vazduoti šviesiom ir realiom spalvom vadinamą tarybinį rojų. Kiekvienas dailininkas, kuris pabandė į viską pažiūrėti kaip menininkas per savo dvasinę prizmę, turėjo susidurti su kieta komunistinio režimo ranka, naikinančia bet kokias menines pastangas. Ryškiausiai tai liudija Chruščiovo žodžiai, pasakyti pernai Maskvoje suruoštos abstrakcinio meno parodos metu. Paroda, Chruščiovui ją aplankius, tuojau buvo uždaryta. Drauge su Chruščiovu, jam apžiūrint parodą, ėjo ir žurnalistai, kurie Chruščiovo pastabas apie modernųjį meną girdėjo. Anglijos žurnalo Encounter korespondentas viską užrašė ir išspausdino žurnale. Tai persispausdino Amerikos literatūros žurnalas "Critic”.
Skaityti daugiau: MENAS KOMUNISTINĖJ VERGIJOJ
Rugpjūčio mėn. "Komunistas” (nr. 8) pateikia statistinių davinių apie kompartiją Sov. S-goj ir visame pasaulyje. Iš jų matyti, kad 1917 m. kompartija Rusijoje išėjo iš pogrindžio. Jos eilėse tebuvo 80.000 narių. 1921 m. jau priskaičiuota Rusijoje 732.000 komunistų, 1939 m. Sov. S-goje — 2.477.000 ir 1961 m. — 8.872.516 partijos narių ir 843.489 kandidatai; šių metų pradžioje buvę Sov. Sąjungoje daugiau kaip 10 milijonų komunistų. Komjaunime tuo pat metu priskaičiuota 21 milijonas narių. Atskirose Sov. S-gos respublikose 1961 m. buvo komunistų: Uk rainoje 1.447.000, Kazachstane 366.000, Gudijoj 243.000, Uzbekistane 239.000, Gruzijoj 222.000, Azerbeidžane 160.000, Armėnijoj 88 000, Latvijoj 76.000, Lietuvoj 65.000, Estijoj 41.000, Kirkizijoj 68.000, Moldavijoj 63.000, Tadžikistane 55.000, Turkmenistane 49.000. Būdinga, kad nėra pateikta davinių apie Rusijos respublikos kompartijos dydį. Aišku, tai galima nustatyti, žinant visos S-gos partiečių skaičių; jis būtų 5.690.516. Į akis krinta faktas, kad 1961 m. mažesnė gyventojų skaičiumi Latvija turėjo kompartiečių visu 11.000 daugiau nei Lietuva. Iš kitų šaltinių žinoma, kad 1962 m. Lietuvos kompartijoj buvo 70,068 nariai ir kandidatai.
R. SPALIS
Nagrinėjant tokį ar panašų klausimą gal per drąsu operuoti bekompromisiniais teigimais, ieškoti absoliučios tiesos, ir, jei vienas kitas teigimas remsis patirtimi, tai intuityvinis žvilgsnis turėtų būti pagrindas, duodąs daugiau dirvos diskusijoms, kas ir yra šio straipsnio tikslas.
_files/I-Laisve-1963-33(70)-21.jpg)
Romualdas Spalis (Giedraitis), 1915 m. gimęs rašytojas, mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje, o vėliau studijavo literatūrą VDU Kaune ir diplomą įsigijo humanitarinių mokslų fakultete Vilniuje. Šiuo metu gyvena Halifaxe, Anglijoje. Pirmuosius savo literatūrinius darbus pradėjo spausdinti Lietuvos Aide 1939 m. Ligi šiol išleido keletą knygų, kurių paskutinioji yra novelių rinkinys “Angelai ir nuodėmės”.
Pirma, kol paliesiu pačią temą, tegu man būna leista trumpai priminti patį tautos kelią. Daug yra visokių veiksnių, kurie padėjo formuoti tautas. Kai kurie mokslininkai nurodė, kad kova dėl buities privertė glaustis į primityvią bendruomenę, kur galėjo gintis nuo negerovių, kartu pajėgė patys grobti, turtėti, plėstis. Religinis kultas dar labiau stiprino ryšius, gyvenamoji vieta dar labiau pabrėžė artimus kaimynus, kartu nurodė tolimus, svetimus. Vėl skirtingos gamtos sąlygos įspaudė žmoguje skirtingus bruožus. Ir jei vienos grupės vis labiau artėjo, tuo pačiu kitos grupės vis labiau tolo nuo kitų. Dvasinės kultūros vystymasis ne tik padidino biologinius skirtumus tarp grupių, bet kartu išugdė ir pajutimą savęs, kartu priklausomumą nuo tos pačios grupės. Taigi, greičiausiai tas biologinės ir dvasinės kultūros pradas pagimdė tautas. Ten, kur tas pasijutimas buvo ypač stiprus, ten jis virto dinamine jėga ir teliko vienas žingsnis į aukštesnę bendruomenės organizaciją — valstybę, kuri istorijoje ilgą laiką rėmėsi imperija-dinastija, savo ribose glausdama eilę tautų. Tačiau kylant mokslui, susipratimui ir kultūrai vis labiau pradėjo ryškėti, kad imperija mažiau ar daugiau remiasi viena kuria tauta, silpnindama, parazituoda-ma kitas mažesnes, ir toks tvarkymosi būdas, kaip atgyventa tamsos ir išnaudojimo liekana, vis labiau nyksta, vis labiau atsipalaidoja atskiros tautos, kurios, istorijos įvykių mokomos, nėra priešingos federacijos ryšiams, kaip apsaugai prieš naujos rūšies imperinės jėgas, kurios po žmonijos gerbūvio, mėgina užmesti savo valią ir prievartą. Tokiai naujai imperijai besiplečiant, patekusios jon tautos nėra sunaikinamos, jos ugdomos, palaikomos, bet pamažu jos grimsta, tirpsta pirmaujančios tautos sąskaiton, kuri, valstybės proteguojama, vis labiau tvinsta, auga, susemdama mažesnius šaltinius, išbarstytus po didžiulius plotus. Ir dr. J. Girnius tvirtina, kad tauta, patekusi svetimon tauton, po truputėlį ima blėsti, nes ji negali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypač reikšminga mažų tautų atveju. Ir jei toks švelnesnio ar brutalesnio laipsnio pavergimas užtrunka ilgesnį laiką, sakysime, šimtmetį kitą, tauta gali mirti, palikdama gal tik vietovės vardą. Tai žinodama, kiekviena susipratusi tauta visomis pajėgomis stengiasi turėti savo valstybę. Štai, žydai pasinaudojo proga ir įkūrė valstybę, kad ir ant verdančio, gresiančio vulkano, nuolat ją stiprina papildydama nauja emigracija, remdami finansiškai, kad ji pastoviai įaugtų geografiniame plote.
Skaityti daugiau: GIMTOSIOS KALBOS VAIDMUO IR VERTE TAUTYBEI IŠLAIKYTI
Čikagos mieste veikia LB Centro Valdybos remiamas PASAULIO LIETUVIŲ ARCHYVAS, kuris renka ir saugo viso pasaulio lietuvių istorinę medžiagą. Todėl LB apylinkės, organizacijos ir pavieniai lietuviai prašomi siųsti šiai įstaigai archyvinę, bibliografinę ir muziejinę medžiagą.
Kad būtų lengviau orientuotis, ką reikia siųsti, žemiau patiekiamas siųstinų dalykų sąrašas:
1. Archyvine medžiaga: Organizacijų protokolų knygos, kongresų, konfesijų ir kitų suvažiavimų protokolai ir kt. Vienuolynų, parapijų, organizacijų, įstaigų, įmonių ir pavienių asmenų archyvai ir kt. Iš laikraščių iškarpos (su metrika). Rengtų parodų, vaidinimų ir minėjimų — akademijų plakatai, bilietai, kvietimai, programos, katalogai ir kt. Laimėjimų moksle, sporte ir kitur pažymėjimai. Pasakytų kalbų, giesmių, dainų ir muzikos plokštelės (records) ir magnetiniu būdu užrašymai (tape recordings, wire recordings). Įvairių įvykių filmos, fotografijų negatyvai ir klišės. Rankraščiai. Laiškai. Laiškų blankai ir vokai su lietuviškais vaizdeliais ir lietuviškais įrašais. Lietuviškos atvirutės. Parašyti atsiminimai, veiklos istorijos ir kt.
2. Bibliografinė medžiaga: Lietuvių parašyta bet kuria kalba spauda. Apie lietuvius kitataučių parašyta spauda. Spauda lietuvių išleista bet kuria kalba.
Skaityti daugiau: Į TALKĄ LIETUVIŲ ARCHYVUI
ANDRIUS BALTINIS
1. Kultūrinė kūryba ir originalumas.
Kultūrinės kūrybos esminis bruožas yra originalumas. Kad originalumas yra kultūrinės kūrybos esminis bruožas matyti iš visiems žinomo fakto, kad mene ir kultūrinėje kūryboje apskritai originalumas yra labai mėgiamas, didžiai vertinamas. Ne tik atskiri asmenys, bet ir tautos yra vertinamos tik tada, jei jos savo kultūrinėje kūryboje sukuria ką nors ypatingo, jei jų kultūra yra originali, nes tada jos ne tik ima iš kitų, bet ir kitiems duoda, ir tuo būdu įprasmina savo kultūrinę kūrybą ir pateisina savo buvimą kitų tautų tarpe. Todėl pas mus dar nepriklausomoje Letuvoje apie šią problemą buvo daug kalbama ir diskutuojama apie ypatingą mūsų kultūrinę misiją pasaulyje.
Esant vienai mūsų tautos daliai už savo krašto ribų šiandien mums iškyla ypač sunkus ir svarbus klausimas, kokios yra galimybės mums kurti savo ypatingą, originalią lietuvišką kultūrą svetur, kokie pavojai šiandien mūsų kultūros kūrybai gresia, ir kokiu keliu reikia eiti šiems pavojams bent iš dalies išvengti. Šiuos klausimus nagrinėsime vėliau, bet pirma duosime į filosofinį žvilgsnį atremtą originalumo sampratą, kuri sudarys pagrindą mūsų pastatytiems klausimams spręsti, juos pagilinti ir pagrįsti.
Skaityti daugiau: KULTŪRINĖ KŪRYBA I R JOS PAVOJAI SVETUR
_files/I-Laisve-1963-33(70)-25.jpg)
Ir ko jiems taip linksma? Grupė Europos bičiulių X-je studijų savaitėje. Iš kairės: A. Grinienė, J, Lingis, M. Margirienė, J. Eretas, Z. Ivinskis.
STUDIJŲ DIENOS
MEČYS MUSTEIKIS
Europos LF Bičiuliai, ruošdami pirmąją Studijų Savaitę 1954 m., turbūt nė nesivylė, kad šitokio pobūdžio kultūrinės veiklos metodas prigis, duos vaisių ir taip išaugs, kad jo reikšmę ir būtinumą laikui bėgant pripažins ne tik LFB, bet ir kitos organizacijos ar paskiri mūsų tautiečiai. Šiandien visa tai jau įvykęs faktas, ką ypačiai patvirtina šiemetinė, jubiliejinė — jau X-toji — Studijų Savaitė. Europos Stud. Savaičių svarbą pabrėžia ne vien tas faktas, kad jose visu rimtumu iškeliami, nagrinėjami ir po to praktiškai taikomi veikloje patys aktualiausi mūsų tramtiniškojo gyvenimo klausimai bei uždaviniai, susiję drauge su pavergta Lietuva. Šalia viso to taip pat didelę reikšmę turi tai, jog Stud. Savaitėse sudaroma galimybė susitikti lietuviams kultūrininkams jau beveik iš viso pasaulio. Reikšminga ir tai, kad tokias savaites pamėgo ir eiliniai tautiečiai, o ypačiai jaunimas, ir kad jie tokias savaites mielai lanko.
Skaityti daugiau: JUBILIEJINĖ STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJ
Rugpiūčio 6-7 dienomis Koenigswinteryje prie Bonnos, Vokietijoje, įvyko XI-ji eilinė metinė Europos Lietuvių Fronto Bičiulių konferencija, kurioje dalyvavo nariai ir svečiai iš D. Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, V. Vokietijos ir J. A. Valstybių.
Konferenciją atidarė prof. dr. Z. Ivinskis, pakviesdamas kun. dr. J. Avižą sukalbėti maldą. Atidarymo žodyje ELFB V-bos pirmininkas pabrėžė ilgalaikio nuotolio veiklos pastovumą. Konferencijos darbams vadovavo dr. K. J. Čeginskas ir M. Venta. Paskaitą apie Bažnyčios ir valstybės santykius skaitė kun. J. Kalvaitis.
Konferenciją Amerikos ir Kanados LFB vardu sveikino ir pranešimą padarė Centro Valdybos sekr. J. Baužys. X-tosios konferencijos protokolą perskaitė kun. Br. Liubinas. Išklausyti prof. dr. Z. Ivinskio, prof. dr. A. Maceinos, A. Grinienės, M. Musteikio ataskaitiniai veiklos pranešimai, o taip pat V. Vaitiekūno pranešimas politinės konsolidacijos reikalu.
Skaityti daugiau: EUROPOS LFB KONFERENCIJA
Ši septintoji studijų ir poilsio savaitė įvyko 1963 metų rugpiūčio 18-24 dienomis tėvų pranciškonų vienuolyne, Kennebunkporte, Maine. Ją organizavo Komitetas Niujorke: Baltrušaitienė, Dumbrytė, Kregždys, Kudžma, Maželis. Savaitės tema: Tautinė vienybė. Ši tema buvo parinkta dėl to, kad sausio mėnesį Niujorke LFB suorganizuotas sąskrydis tautinės vienybės tema buvo labai sėkmingas, bet neviskas dar buvo galutinai išdiskutuota.
_files/I-Laisve-1963-33(70)-31.jpg)
Kalba J. Girnius, šalia jo sėdi A. Klimas
Savaitė prasidėjo jau sekmadienį, rugpiūčio 18 dieną, tačiau dar nedaug bičiulių buvo suvažiavusių, tai tik buvo kiek pasitarta, bet daugiausia buvo ilsėtasi. Mat, taip jau susiklostė dalykai, kad nė vienas vyras iš organizacinio komiteto negalėjo atvykti. Reikia pagirti komiteto moteriškes, kurios atvyko laiku ir visą laiką sąžiningai dirbo savo darbus.
Pirmadienis buvo labai gražus, saulėtas, net karštas. Pamažu pradėjo rodytis daugiau bičiulių: dr. Majauskas net iš Detroito atvažiavo su sūnumi. Pirmadienio vakare įvyko ilgesnis jau susirinkusiųjų bičiulių posėdis, ir, visų remiamas prie sienos, visą savaitės lakstymą ir triūsą — o jo, kaip visi žinome, būna apsčiai — apsiėmė paimti ant savo pečių LFB Rytų rajono pirmininkas dr. Bronius Radzivanas, visiems “eiliniams” kareiviams iškilmingai pasižadėjus jam visokeriopai padėti.
Skaityti daugiau: SEPTINTOJI JAV IR KANADOS LFB STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ
Laisvosios Europos lietuviai iš Anglijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Vakarų Vokietijos ir netgi iš Jungtinių Amerikos Valstybių ir Kanados, susirinkę į dešimtąją jubiliejinę Studijų Savaitę Koenigswinteryje prie Bonnos 1963 metų rugpiūčio mėnesio 7-14 dienomis, siunčia mūsų sesėms ir broliams tėvynėje nuoširdžiausius sveikinimus. Šios Studijų Savaitės tikslas įkvėpti tėvynės meilę visiems tremtyje gyvenantiems lietuviams, kuriuos likimas atskyrė nuo savųjų ir privertė palikti gimtąjį kraštą. Toli nuo tėvynės mes susirinkome čia bent mintyse pabuvoti su tautiečiais, pasidalinti įspūdžiais, išklausyti pranešimų apie dabartinę Lietuvą, kurios gyvenimą mums nušvietė ir neseniai iš Lietuvos atvykę studentai.
Mieli broliai ir seserys, nepamirškite, kad lietuvis, kur jis tik begyventų, lieka artimas ir atsidavęs savo kraštui. Jūsų troškimai ir mūsų — bendri. Mes visi norime matyti Lietuvą laisvą, išvaduotą iš neteisėtos okupantų priespaudos.
Naudodamiesi šia proga, norime priminti Jums, kad kultūrinio gyvenimo lygio pakėlimas ir mūsų protėvių papročių išsaugojimas — jūsų rankose. Mūsų žvilgsnis nukreiptas į jus ir mūsų pasitikėjimas telydi jus visose kultūrinio darbo srityse ir, kas svarbiausia, padedant atgauti laisvę mūsų mylimai Lietuvai.
Idėjos spaudoje
Emigracija rašo vienos savo dramos antrą veiksmą. Dramos, kuri vadinama kartais "kultūrinių ryšių”, kartais "kultūrinio bendradarbiavimo” vardu. Pirmame veiksme vyriausias aktorius buvo Almus, jo šešėly Al. Gimantas, Kiznis; kiti dar mažiau pasireiškė. Aktoriai neturėjo pastovios rampos. Gastroliavo Tėviškės Žiburiuose, Aiduose. Patetiškiausiai pasireiškė Darbo žurnale, tuo garsu susprogdindami žurnalą ir užgesindami sau šviesas kituose laikraščiuose: Veltui A. Šalčius skardenosi gandais apie būsimą Flux žurnalą, apie "fundaciją”, kuri tos dramos vaidybą finansuotų ir organizuotų. Po Darbininke paskelbto valstybės departamento pareiškimo, atrodo, tam veiksmui atėjo finalas. Vyriausias aktorius gavo komunistinėje Laisvėje rolę — antraeilę, trečiaeilę, ar tik kampininko — "lietuviškų kultūrinių naujienų" apžvalgininko. Tarp tų "kultūrinių naujienų” priklauso ir apžvalgininko pagieža laisvinimo veiksniam, visiem tremtiniam, valstybės departamentui. Bet jo balsas jau nebegirdimas lietuviškai visuomenei, nebeįdomus tiem, iš kurių buvo visos dramos idėja; tepatenkina jo paties vidaus norą rašyti, rašyti, rašyti.
NAUJO VEIKSMO AKTORIAI
Antras veiksmas skiriasi. Turi daugiau aktorių, o svarbiausia turi pastovią rampą — Vienybės laikraštį, leidžiamą V. Tysliavienės, redaguojamą S. Narkeliūnaitės. Tarp aktorių buvo atkreiptas dėmesys į Vytautą Širvydą, Ed. Šulaitį, J. Gobį, slapyvardį Girkalnį, o jų visai akcijai aureolę uždėti, politinę ideologiją formuluoti mėgino V. Kv. Metmenyse (žr. vertinimas Į Laisvę Nr. 31); jis ir vardą jam parinko — trečiafrontininkų.
Skaityti daugiau: Sekame dramos antrą veiksmą
Vliko organizacijų, Talkos organizacijų, LFB - LDF ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos atstovų pasitarimai sudaryti bendram jungtiniam Letuvos laisvinimui vadovauti organui, nors pamažu, bet vyksta tuo tarpu pozityvia linkme.
Į Laisvę Fondas Lietuviškai Kultūrai Ugdyti 1964 m. išleis dr Juozo Girniaus didelės apimties veikalą Žmogus be Dievo. Fondas iki šiol yra išleidęs 3 leidinius: Vytauto Mačernio Poezija, Juozo Girniaus Tauta ir tautinė ištikimybė ir Juozo Daumanto Partizanai. Abu paskutinieji leidiniai išparduoti. Fondui pirmininkauja dr. K. Ambrozaitis.
Vytautas Vaitiekūnas parašė studijinį leidinį anglų kalba A Survey of Developments in Captive Lithuania in 1962, kurį išleido Committee for a Free Lithuania, 29 W. 57 St., New York, N.Y. Vertingas leidinys, apžvelgiąs okupuotos Lietuvos politinę, ekonominę situaciją, darbo ir socialines problemas, švietimą, kultūrinį gyvenimą, religinę padėtį. Panaudoti šaltiniai — sovietiniai leidiniai, kurių Lietuvos okupantai ir jų pakalikai negalės paneigti. Iš leidinio sužinome, kad dabar okupuotoj Lietuvoj yra 70,068 komunistų partijos nariai, policine prievarta kontroliuoją visą pavergtą kraštą. Partiečiai įstatyti į svarbiausius postus visose srityse. Sovchozų direktorių tarpe komunistų yra 91,1 proc., o kolchozų — 83,7 proc. Leidinys rodo nūdienę tikrovę okupuotoje Lietuvoje.
Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE
Vacys Kavaliūnas Kalnų Giesmė. Premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 201 psl., kaina 2 dol. 50 centų.
Dr. Jonas Grinius Mano Viešnagė Amerikoje. Atspausta iš Europos Lietuvio, atspaude Nida, Londone. Išleido J. J. Bachūnas, Sodus, Mich., USA. 32 psl., kaina 50 centų.
Vytautas Volertas Upė Teka Vingiais. Romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 332 psl., kaina 3 dol. 50 centų.
Kanauninkas Mikalojus Daukša Prakalba. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas autoriaus 350 m. mirties sukakčiai paminėti. Gražus leidinys, 24 psl., kaina nepažymėta.
Martynas Mažvydas. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus 400 m. mirties sukakčiai paminėti. Gražus didelio formato leidinys, 112 psl., kaina nepažymėta.
Gimtoji Kalba. Bendrinės kalbos laikraštis nr. 1 ir 2, 1963 m. Lietuvių Kalbos Draugijos organas, leidžiamas JAV LB Kultūros Fondo. Išeina keturis kartus per metus. Red. L. Dambriūnas ir redakcinė komisija. Metinė prenumerata 2 dol.
Skaityti daugiau: Atsiųsta paminėti
Į LAISVĘ AUKOJO
Inž. Kazys Račiūnas ..................$16,00
Ignas Saldukas ......................... 10.00
Arch. Ed. Arbas ........................... 7.00
J. Stelmokas ............................... 7.00
J. Stepanas (Australija) ................ 5,00
P. Gaižutis ................................. 5,00
St. Gudas ................................... 4,00
J. Barasas (Vokietija) .. .DM 10.00 J. Brazauskas, dr. A. Čiuris, dr. A. Damušis, K. Gumauskas (Švedija), kun. M. Kirkilas ir J. Švarplaitis po 2.00 dol.
Kun. J. Tautkevičius (Vokietija) 4.00 DM., inž. I. Daukus, P. Malėta, P. Petrušaitis, ir St. Rudys po vieną dolerį.
Skaityti daugiau: Aukos, pranešimai, atstovybės
_files/I-Laisve-1964-34(71)-1.jpg)
T U R I N Y S
A. Mažiulis: Juozas Brazaitis ..................................... 1
Stasys Santvaras: Literatūros ir visuomenės žmogus ............... 15
Juozas Brazaitis: Dvasinis lietuvio veidas Nepriklausomoj Lietuvoj 31
Faustas Kirša: Mano malda ........................................ 40
Antanas Musteikis: Quo vadis, studentija ? ....................... 41
Kazys Bradūnas: Tėvynė ........................................... 48
Pavergtoje Lietuvoje ............................................. 53
Laisvajame pasaulyje ............................................. 58
Užgęsę kovotojai ................................................. 59
Jeronimas Kačinskas: K. V. Banaitis .............................. 60
Dienų sąvartoje .................................................. 62
PDF Fotografinė kopija BOX
Redaguoja — Redakcijos kolektyvas: Antanas Mažiulis, dr. Antanas Klimas ir dr. Antanas Musteikis
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1964 34(71)
_files/I-Laisve-1964-34(71)-3.jpg)
PROF. JUOZAS BRAZAITIS
Nepailstantį lietuvių besąlyginės kovos žmogų, buvusį Laikinosios Vyriausybės laikinąjį pirmininką ir Lietuvių Fronto vieną kūrėjų
profesorių JUOZĄ BRAZAITĮ,
sulaukusį šešiasdešimtis metų, sveikina ir linki ištvermės
L i e t u v i ų F r o n t a s
Šešias dešimtis jo dienos lapų verčiant Prabėgusios dienos
Juozas Brazaitis, tuomet dar Ambrazevičius,* tėvų džiaugsmui pirmą kartą pravirko 1903 m. gruodžio mėn. 9 d. Trakiškių k., buvusiame Kvietiškio vls., netoli Marijampolės. Taigi, ir jis sūduvis, kilęs iš tų Užnemunės apylinkių, kurios tautinio atgimimo kovai mums davė daugiausia šviesuolių, knygnešių. Jo tėvas buvo šviesus ūkininkas ir apsisprendęs lietuvis, kurio būde nebeslypėjo baudžiavų prislėgto žmogaus bruožai. Visi užnemuniečiai, anksčiau nei kiti atleisti iš baudžiavos, tuos baudžiavinius būdo bruožus dviems gentkartėmis anksčiau prarado nei kitų apylinkių lietuviai, todėl visų sūduvių būde pastebimas ryškesnis savarankiškumas ir “aš — žmogus”. J. Brazaitis pradėjo mokytis dar rusų pavergtoje tėvynėje, bet baigė jau nepriklausomos Lietuvos gimnaziją 1922 Marijampolėje. Lietuvos Universitete apsisprendė lietuvių kalbos ir literatūros studijoms, pasirinkdamas Teologijos-Filosofijos fakultetą, kur tuo metu lietuvių literatūrą skaitė prel. J. Mačiulis-Maironis. Ir Maironis studentą J. Ambrazevičių sužavėjo ne tik lietuvių literatūros paskaitomis, su kuriuo jaunas studentas ginčijosi dėl K. Donelaičio hegzametro ir kitų autorių, bet sužavėjo ir sava asmenybe, todėl vėliau, tame pat fakultete užėmęs savo mokytojo Maironio lietuvių literatūros katedrą, prof. J. Ambrazevičius Maironiui daugiausia domės skyrė, apie jį daug rašė ir savo disertacijos tema Maironį pasirinko. Literatūros studijas J. Brazaitis baigė 1927; jas pagilino Bonos univ. 1931-32 m. pas prof. O. Walzelį, pasaulinio garso literatūros žinovą ir kritiką, kur buvo pakviestas dalyvauti ir uždarame prof. O. Walzelio literatūros seminare. Be pedagoginio darbo 1927-43 Kauno “Aušros” (mišrioje, vėliau mergaičių) gimnazijoje ir 1934-43 lietuvių literatūros paskaitų bei seminarų Vytauto D. universitete J. Brazaitis dar buvo 1939 Valstybės Teatro dramos repertuaro komisijos narys, 1939-40 turėjo pareigų Lituanistikos Instituto lietuvių literatūros skyriuje, buvo Valstybinei literatūros premijai skirti komisijose, nuo 1930 m. literatūros skyriaus patarėjas “Sakalo” leidykloje ir visos eilės literatūrinių konkursų komisijų narys, taip pat Švietimo ministerijos paskirtas 1935 Lietuvių Tautosakos Archyvo tarybos nariu, kur iki 1940 m. rudens jis buvo šios tarybos sekretorius.
Skaityti daugiau: JUOZAS BRAZAITIS
Sukakčiai, kuri negali būti pamiršta
STASYS SANTVARAS
Savo stambiausią darbo vaisių, pavadintą Vaižgantas, prof. Juozas Brazaitis pradeda tokiom pastabom:
“Jis per vasaros naktį išsėdėjo Nemuno slėny. Jau saulė ir aukštai buvo pakilus, o jis vis sėdėjo ir žiūrėjo į upę ir kalnus. Ir gera jam buvo. Atsiminė Igno Chodzkos žodžius :
“Graži mūsų Lietuva. Nepadarė jos Dievas prastesnės už kitus kraštus. Gamta ir čia, lygiai kaip kur kitur, gausi grožybėmis, galinčiomis pamėginti akis, užimti vaizduotę, pakelti sielų ir pagirdyti ją malonumu. Daugel vietų, dar mažai težinomų, laukia paišytojo arba giesmininko plunksnos, kuri apreišktų pasauliui jų buvimą, o tautiečiams padėtų suprasti jų grožybes”.
Ir kilo klausimas: o ar sulaukė? Įspūdžiams pasiduodamas, jis drįso sukrauti pirmąkart eiles . . .
Tada jis buvo — tik mokyklą baigęs, tas busimasis Vaižgantas. Bet jaunas noras Lietuvai tarnauti Vaižgantui išliko visą amžių”.
Tai graži rytmečio idilė. Joje alsuoja lietuviškos vasaros šilima. Ir nereikia aiškinti, kad tie reginiai, sukelią ryžtą gyventi ir veikti, tai Nemunas prie Kauno. Tačiau parinkti žodžiai nebuvo jokia pastanga J. Brazaičio veikalo idiliškumui iškelti. Tai buvo noras pažadinti mintį, kad mes vėl stovim prie tų pačių, tik gal dar sunkesnių, problemų ir uždavinių. Atsigaivinti nutolusiu tėvynės paveikslu, lyg nektaro taure, berods, ne vienam mūsų išeitų į sveikatą. Nesgi tik ten, prie Nemuno, mūsų pradžia ir pabaiga.
Kai nubėgo tiek laiko nuo Vaižganto kūrybos studijos pasirodymo (1936 m.), cituoti žodžiai jau tinka ir pačiam prof. Juozui Brazaičiui apibūdinti. Juozui Brazaičiui — literatūros ir visuomenės žmogui. Ak, argi, jis, kaip Vaižgantas, neatidavė visų savo jėgų Lietuvai? Atbėgo kiti laikai, mums atnešdami pluoštą laisvės pragiedrulių ir vėl mus skandindami pavergimo kančioj. Tų kontrastingų laikotarpių scenoj J. Brazaitis atliko tiek darbų, kiek gali atlikti sąmoningas, taurus ir veiklus lietuvis patriotas. Va, dėl to ir negali būti pamiršta sukaktis, kurią nutylėjo visa laisvojo pasaulio lietuvių spauda, lyg tebeliudydama mūsų tarpusavį nesugyvenimą ir pakrikimą. O toji sukaktis — prof. J. Brazaičio 60-tasis gimtadienis.
Skaityti daugiau: LITERATŪROS IR VISUOMENES ŽMOGUS
JUOZAS BRAZAITIS
Nepriklausoma Lietuva, nepriklausomas joje lietuvis — yra nuolatinis mūsų idealas.
Tačiau nepriklausomybė visuomet yra tik reliatyvi. Kiekviena valstybė priklauso nuo kitų. Tiek materiališkai, tiek dvasiškai. Kiekvienas lietuvis savo valstybėje jau irgi yra priklausomas nuo esamosios epochos ideologinės, socialinės bei politinės padėties, nuo visos tautos išgyventojo likimo. Neįmanoma įrodyti, bet vis dėlto patikima tezė, kad 99% žmogus veikia kitų įtakoję, ir tik paskutinis procentas yra jo nuosavasis “Aš”. Tačiau šitas nuosavasis procentas duoda toną visai žmogaus individualybei. Kaip raugas minkymui. Ir svarbu tik, kad savoji individualybė pajėgtų prisiimti tas visas įtakas, perdirbti jas kaip medžiagą, bekurdama ir bepilnindama savo dvasinį veidą.
*
Šis straipsnis J. Ambrazevičiaus vardu buvo spausdintas 1938 m. Židinyje ir geriausia atskleidė laisvo lietuvio dvasinį kelią. Jis neprarado reikšmės nė dabar. Ir ypač svarbus šiandieniniam jaunimui, kuris laisvosios Lietuvos neprisimena ar jos ir visai nematė.
Susekti dabartinio lietuvio tipą, sucharakterizuoti jau nepriklausomos Lietuvos žmogų yra labai sunku. Dar per arti jo esama. Dar perdaug mūsų akis pagauna atskiras smulkmenas. Jos nustelbia ir kliudo suvokti esminius bruožus. Dar perdaug jame patys esame pasinėrę, dėl to subjektyviai lengva pasisakyti. Tik tada, kai galės jau kiti pažvelgti į dabartinį lietuvį iš perspektyvos, tada vaizdas bus ryškesnis, pilnesnis ir objektyvesnis. Tačiau dabartis reikalauja pamėginti diagnoziškai pažvelgti į lietuvį, kitaip sakant, į save pačius, kad galėtum dar bent kiek dvasinio veido formaciją bei kuraciją pasukti racionalesne linkme.
1. Luomų formavimasis
Nepriklausomoj Lietuvoj visuomenė jau kompaktiškesnė kaip anksčiau. Jos neskaido jau taip griežtai socialiniai skirtumai. Nebėra bajorų ir baudžiauninkų. Vadinas, nebėr antagonizmo tarp tų dviejų socialinių luomų. Jėgos gali eiti ne tarpusavio kovai, bet kūrybai. Tiesa, jau stovime akivaizdoje naujos galimos socialinės kovos. Gali prasidėti, tradiciniu terminu tariant, socialinis antagonizmas tarp proletarų ir kapitalistų. Mes neturime, objektyviai imant, kapitalistų. Mūsų milijonieriai arba dar negimę arba skolose paskendę. Tačiau ne kapitalo kiekybė nulemia kapitalizmą ir kovą su juo, o kapitalizmo dvasia. Kapitalizmo dvasia yra tie nusiteikimai, kurie turtingesniuosius skatina išnaudoti neturtingąjį, nepagerbti jame žmogaus ir neduoti jam pragyvenimo sąlygų, būtinų žmogui. Proletarų — taip, jau turime. Turime daug neturtėlių, nepajėgiančių duonos kąsnio užsidirbti. Bet svarbiausia — jau atsiranda proletaro dvasia — būtent, pasijutimas, kad turtingesnis išnaudoja, kad jis yra skriaudėjas, kad jo turtas turi priklausyti visiems; tai pavydas ir pagieža, su kuria neturtingasis kreiva akim pažiūri į turtingąjį. Čia bus užuomazga naujai socialinei kovai, jeigu tinkamu laiku nebūtų pašalinta jai proga. Tačiau ligi šiol šita kapitalistinė, o ypačiai proletarinė dvasia dar nėra labai stipri, ir socialinė kova dar nėra suskaldžiusi mūsų visuomenės. Joje aiškiai pirmaujamas balsas tenka ūkininkams ir iš jų kilusiai šviesuomenei.
Skaityti daugiau: DVASINIS LIETUVIO VEIDAS NEPRIKLAUSOMOJ LIETUVOJ *
FAUSTAS KIRŠA
Mes gedime tėvų, sūnų ir partizanų
Tėvynės parblokštos žmonių kraujų klanuos...
Bendros kančios žiedai vainikais laisvę puoš, —
O Dieve, nuodėmes atleiski jų ir mano ...
Mes kritom lūžime, mes kylame į dangų
Ir mūsų šauksmas palietė dausų skliautus.
Mes drebinam šventoves ir uolų krantus, —
Tesutrupie nelaisvės pragaro žabangai!
Ant amžių pilių krankliai lavonais sotūs
Užkeiktus burtus klykia žydintiems laukams,
O himnai sklinda pakartųjų palaikams, —
O Dieve, gelbėki tėvynės mano plotus.
Skaityti daugiau: MANO MALDA
ANTANAS MUSTEIKIS
Kadangi nėra neutralių mokslo institucijų, kurios rūpintųsi vien moksline pažanga, yra neišvengiama, stojant į kolegiją, pasirinkti atitinkamą vietą plačioje liberalizmo - konservativizmo skalėje.
Ką pasirinkti?
Augant pramonei ir specializacijai su automatiškumu, keičiasi darbo jėgos poreikiai. Lengva pastebėti, kaip mažėja neįgudusių, nespecializuotų darbininkų pareikalavimas, o didėja profesinių ir pusiau profesinių užsiėmimų sritys. Net ir tos pačios profesijos didina išsimokslinimo apimtį ir tam skiriamą laiką. Pvz., mokytojų seminarijos ar gailestingųjų seserų kursai yra pakeičiami į pedagoginius institutus ar kolegijas bei universitetus. Yra visai natūralu tad matyti didesnį kiekį jaunimo lankant aukštojo mokslo institucijas.
Didžioji vad. tremtinių banga išsisklaidė JAV, kur jaunoji karta turi didžiausią aukštojo mokslo institucijų pasirinkimą —per du tūkstančius kolegijų bei universitetų. Tokiame mokslaviečių miške lengva pasiklysti. Vadinami kolegijų vadovai (informaciniai leidiniai) pateikia daug reikalingų žinių apie kolegijų dydį, pobūdį (vyrams, moterims ar abiems lytims), institucijos amžių, mokslo priemones, studentų proporciją profesoriams ir kt. Kartais tie vadovai bandydavo išrikiuoti porą šimtų geriausių kolegijų pagal eilę, pradėdami Harvardu, Yale, Princetonu ir Kolumbija, tik niekas negalėjo sutikti, kad jų naudojami kriterijai būtų patikimi. Pagrindžiai tačiau jie ir dabar yra rūšiuojami pagal priklausymą profesinėms regionų kolegijų organizacijoms, kurios pripažįsta ar atmeta savo narius po periodinių patikrinimų, susijusių su kolegijų mokslo lygiu ir t.t. Vadovuose taip pat rasime sausas žinias, ar kolegijos yra valstybinės ar privačios, o apie pastarąsias bus nurodyta, ar jos susijusios su religine globa (sektinės) ar “grynai” pasaulietinės. Tačiau juose nerasime nuorodų į pasaulėžiūrines linkmes, vyraujančias aukštojo mokslo institucijose, tartum jos galėtų būti visai neutralios, neįtaigojančios
studentų. Sąmoningam studentui ideologinės bei pasaulėžiūrinės linkmės gali nemažiau rūpėti kaip nepastovių kriterijų mokslo lygis. Todėl ir pateiksime šiek tiek duomenų apie galutines vertybes amerikiečių kolegijose, kurie naudingi žinoti mūsų studentams ir jų tėvams, kurie kartu padės suprasti ir kodėl dažnai mūsų akademikai jau kitoki, ne kokių mes iš jų tikėjomės.
Skaityti daugiau: QUO VADIS, STUDENTIJA?
Andrius Baltinis
Jei mūsų kultūroje dabar yra pradų, kurie be abejojimo paimti iš svetimų tautų, bet dabar jau pilnai asimiliuoti, perėję į mūsų kūną ir kraują, tai tai jų šiandien negalima paprastai išmesti pro langą, nes tada kartu su jais išmestume ir dalį savęs, o tai, ką paliktume išmestoje vietoje, būtų tik protežė — dirbtinas svetimas kūnas. Mėgindami būti tai, kas mes, galbūt, kadaise buvome, mes nebūtume tie, kas esame, ir prarastume savo tikrumą ir lietuviškumą. Jei nueitume šiuo keliu, lietuvybę silpnintume, o ne stiprintume. Sugrįžimas į praeitį todėl būtų klaidingas ir jis yra neįmanomas. Bet lygiai būtų klaidinga pamiršti šią praeitį. Vienintelis kelias yra: sutelkti save su visa savo praeitimi dabartyje ir išreikšti šią dabartį savo kultūrine kūryba. Bet mūsų dabartis nėra išskiriama nuo kitų tautų ir viso pasaulio dabarties. Turime tad įimti į save, asimiliuoti viso pasaulio problemas, bet jas turime išgyventi ir kurti labiau taip, kad tik lietuviui jos būtų savos ir įsijungtų į lietuviškąją kultūrą. Tuo tad ir išnyktų dabartinė antitezė tarp tautinės ir visuotinės kultūros.
* Tęsinys iš Į Laisvę 33 nr.
Žiūrint šiuo atžvilgiu į tautinės kultūros kūrybą, jos plėtotėje galima išskirti tris laipsnius, kurie gali sekti vieni po kitų istoriškai, bet gali būti ir visi kartu. Pirmasis laipsnis būtų savy užsiskleidusios tautos kultūra: čia tautai gyvena tiktai savyje ir naiviai stebi save ir savo gyvenimą, kuris dar svetimas ir tolimas kiekvienai sudėtingesnei problematikai. Šį laipsnį pas mus sudaro mūsų tautos liaudies kūryba: liaudies dainos, patarlės, priežodžiai ir didžioji dauguma mūsų poetų ir rašytojų, kurie vaizduoja tautą ir jos santykį su gyvenimu siauresnėje plotmėje. Šis tarpsnis visada yra originalus ir labai svarbus. Kiekvienam, kuris nori kurti savo tautinę kultūrą, turi būtinai per jį pereiti, nes šiam tarpsnyje turi subręsti tas asmenybės branduolys, kuris vėliau galės asimiliuoti plačiojo pasaulio kultūros turtus. Galima drąsiai tvirtinti, kad šis kultūros laipsnis nepakenčiamas ir būtinas kaip žmogaus asmenybės formuotojas, nes tik šiame kultūros tarpsnyje žmoguje, kūdikyste pradedant, nustatomos jo pažiūros, subręsta jo pagrindiniai santykiai su visomis gyvenimo ir kultūros vertybėmis, ir susiformuoja jo ypatingos tautinės asmenybės branduolys.
Skaityti daugiau: KULTŪRINE KŪRYBA IR JOS PAVOJAI SVETUR *
KAZYS BRADŪNAS
TĖVYNĖ
Susėdome prie Nemuno smiltį
Ir valgome varganas atnašas:
Duoną ir žuvį.
Gali netikėti,
Kad vieškeliu praėjęs elgeta
Buvo Senelis Dievas.
Bet mūsų varganos atnašos
(Žuvys ir duona)
Jau stebuklingai padaugintos.
Ir kelionėje pamuštos kojos
Nelauktai gyja.
Iš premijuotos
SIDABRINIŲ KAMANŲ knygos
Paskutiniu metu okupuotoje Lietuvoje atsiskleidžia naujų sovietinimo ir rusifikacijos reiškinių, kuriuose tenka mums pažinti ir savo rezistencinę domę skirti. Tokiais pagrindiniais reiškiniais laikytini: ryškesnis bandymas sudaryti naują jungtinį vienetą iš visų trijų Pabaltijo respublikų ir Gudijos, tuo padidinant slavų skaičių ir susilpninant šių trijų neslaviškųjų kraštų slaptąjį pasipriešinimą rusifikacijai, sustiprintos rusifikacijos priemonės ir rusų k. bei literatūros brukimas, sugalvotas sovietinio ruso partizano mitas ir lietuvio laisvės kovotojo suniekinimas, įžūliai sustiprinta kova prieš religiją, prieš katalikybę, kuri savo vakarietiška lytimi ir dvasia aiškiai laikoma sovietizacijos ir rusifikacijos priešu. Palikdami kitam kartui teritorinius “glaudinimus”, sustosim prie paskutiniųjų.
Sustiprinta rusifikacija
Paliekant tą nuolatinį priminimą ir spaudimą mokykloje bei gyvenime išmokti rusų k., pažinti sovietinę rusų literatūrą, klausytis rusų muzikos, dainų, priverstiną didesnę Maskvos radijo retransliaciją ir t.t., nauja rusifikacijos banga atsiskleidžia naujais suvaržymais spausdinti lituanistinius veikalus. Pirmiausia krinta paskutinysis Lietuvių k. žodyno tomas, užbaigęs K raidę. Jau nuo III-jo tomo (I 1941, II 1944, pertvarkytas 1947) buvo padaryta pakeitimų, būtent visur žodžio aiškinimui pirma spausdinami tik iš Lenino raštų vertimų sakiniai, paskui jau lietuvių tautosakos ir atskirų rinkėjų užrašyti žodžiai (pradedant K. Būgos rankraštiniu palikimu, nepriklausomos Lietuvos metais užrašytaisiais ir t.t.), o tada tik iš senųjų raštų; pirmuose tomuose buvo senieji raštų sakiniai, o tada visoks vėlesnis rinkinys. Nuo III t. pradėtas pertvarkymas vis buvo gilintas “sovietine patirtimi”, todėl dabar iš Lenino raštų ir sovietinės literatūros vertimų žymiai pagausėjo aiškinamųjų žodyne sakinių. Taip pat pastebėtina, kad leidžiamoji Kalbotyra šiais metais skyrė ištisus straipsnius rusų tarmėms ir šnektoms Lietuvoje, palikdami nuošalyje lietuvių k. tarmių aprašus. Lyginant dailiosios literatūros leidinius, tuojau krinta pagausėjęs iš rusų literatūros vertimų skaičius ir mažėją savųjų autorių ar V. Europos autorių vertimai. Lyginant atskirų metų knygų bibliografiją, pastebimai nyksta lietuvių k. straipsniai geologijos, ekonomijos, chemijos, fizikos ir matematikos mokslų, nyksta lietuviškai rašytos vad. mokslo kandidato laipsniui tezės, disertacijos, o tų dizertacijų ir tezių autoreferatai tik rusiškai, bet nė vieno nėra išspausdinta atskirai jau autoreferato lietuvių k. prie Lietuvoje rašytos rusiškai disertacijos ar vad. mokslo kandidato laipsniui gauti tezės! Taip pat sustiprintos rusifikacijos apraiška ir iki šiol vis Maskvos neduotas leidimas pradėti spausdinti Lietuvoje 10 t. lietuvių k. enciklopediją, kurios I-sis tomas turėjo pasirodyti jau prieš kelis metus, bet šio tomo rankraščiai užkliuvo Maskvoje. Ten pat užkliuvo ir išspausdinti šiam tomui istorinės Lietuvos žemėlapiai. Dabartiniu metu Maskva sutiko lietuviams leisti trijų tomų mažąją enciklopediją, nustatydama kiek vietos skirti komunistų partijai ir okupantų partizanams. Maskvos išcenzūruota lietuviškoji enciklopedija, atrodo, nebus leidžiama spausdinti nė Lietuvoje, bet tik Maskvoje, kur išspausdintas dabar ir jos kvieslys.
Ruso partizano mitas
Paskutiniu metu pavergtoje Lietuvoje sovietinio partizano mitas įgauna naujų bruožų. Jei prieš kelis metus buvo iškeliamas dar lietuvio sovietinio partizano ar kurio kito kovotojo vardas, rašomos apybraižos, atsiminimai ir kt., bet buvo stengiamasi suniekinti lietuvis laisvės kovų dalyvis (1919), lietuvis sukilėlis (1941) ir lietuvis partizanas (1944-55), tai pereitais metais pasukta ir čia “didžiojo brolio” garbinti. Tiek Tiesoje, tiek švyturyje ir kt. jau dominuoja sovietinis desantininkas, ir būtinai tik rusas, taip pat ir kitoks rusas didvyris, kuris tariamai kovojęs Lietuvoje už “žmorių” ar "tautų” laisvę. Visas šis rusiškasis mitas kuriamas ne tik spaudoje, bet ir per vad. kraštotyros draugiją, kuri įpareigota rinkti ir fabrikuoti tos rūšies medžiagą, visur įkyriai pabrėžiant tariamąjį visokių nacionalistų, iš krašto pasitraukusiųjų ar lietuvių laisvės kovotojų žiaurumus ir baisybes. Bekuriant visokius mitus apie svetimuosius ar saviškius didvyrius, matyti, susimaišoma netolimos praeities dienose. Ir 1963 Pergalės 5 nr. atsirado tokia reikšminga pastaba:
Skaityti daugiau: PAVERGTOJE LIETUVOJE
Lietuvių veikimas laisvajame pasaulyje nužymėtas laisvinimo pastangomis ir užsispyrimu prieš nutautėjimo bei nutautinimo bangas. Laisvinimo bare pragiedrulių nedaug, bet ir pesimizmo nejausti, nors kartais pasirodo naujų nuovargio ženklų, šviesiais pragiedruliais laikytini: JAV Valstybės sekr. D. Rusko raštas Lietuvos pasiuntiniui J. Rajeckui Vasario 16 d. šventei, JAV senatorių žodžiai II 17, ir šviesiu reiškiniu, palaikančiu nuolatos Lietuvos laisvės reikalą gyvą, — naujai gautos kongresmanų rezoliucijos, kurių jau susirinko 50. Tačiau liūdna, kai rezoliucijų žygį stengiasi nuvertinti ir kai kuri mūsų lietuviška spauda, pirmiausia Naujienos. Paskutiniu metu į tą pačią Naujienų dainą, tik kita gaida jungiasi ir Dirvos B. K. Naujokas, norėdamas įtikinti, kad rezoliucijų reikšmė daug menkesnė nei entuziastai mano. Bet reikia pripažinti, kad tos įnešamos senatorių rezoliucijos yra reikšmingos, nes jas visą laiką Lietuvos laisvinimo reikalus primena, jo neleidžia marinti laisvajame pasaulyje. Todėl tokių rezoliucijų mums reikia vis daugiau ir daugiau ieškoti, ypač šiais rinkiminiais metais.
Taip pat šviesiu pragiedruliu reikia laikyti ir pasiryžėlių ruošiamą Lietuvių Dieną Tarptautinėje Naujorko parodoje, ten pastatytą lietuviškąjį kryžių. Netiesioginiu šviesuliu lietuviškajam reikalui tampa dail. V. K. Jonyno ir dail. V. ir A. Kašubų darbai ten pat Vatikano paviljone, nes jie tarptautinio meno varžybose byloja laisvo lietuvio kultūrinį įnašą.
Skaityti daugiau: LAISVAJAME PASAULYJE
Tadas Petkevičius mirė kovo 10 d. Kaune. Jis buvo gimęs 1893 m. kovo 27 d. Šiauliuose. 1910 baigė Šiaulių berniukų gimn., teisę studijavo Maskvoje, bet dėl karo ir rusų revoliucijos ją tegalėjo baigti 1927 Kaune. Nuo 1918 rudens buvo ministrų kabineto reikalų vedėjas, vėliau Londone Lietuvos pasiuntinybės patarėjas, užsienių reikalų min. juriskonsultas, Valstybės Tarybos narys; nuo 1928 Lietuvos univ. teisių fak. asistentas, 1928 doc., nuo 1941 Vilniaus univ. tarptautinės teisės prof. Jis laimėjo tarptautiniame Haagos teisme keletą bylų (Kaišiadorių - Lentvario gelžkelio bylą su Lenkija, Saldutiškiu gelžk. su Estija, dėl Klaipėdos statuto ir kt.). 1941 m. velionis buvo nepaprastas teisinis Laikinosios vyriausybės patarėjas, padėjęs jai spręsti labai daug skubių ir painių teisinių klausimų, vėliau visą metą talkinęs pogrindžio Vlikui.
1944 m. liko Lietuvoje ir buvo susijęs su kovojančia tauta. Bolševikinių okupantų suimtas ir 8 metus išlaikytas Vorkutos darbo stovykloje, paskutiniais metais visai ligonis buvo leistas sugrįžti.
Skaityti daugiau: UŽGĘSĘ KOVOTOJAI
Jeronimas Kačinskas
Kristaus Gimimo šventėse užgeso vienas mūsų didžiųjų kompozitorių, tai Kazimieras Vytautas Banaitis. Jis gimė 1896 m. Vaitiekupių k., Sintautų vls., šakių aps. lietuviškai apsisprendusio Saliamono Banaičio šeimoje. Pirmąsias teoretines muzikos žinias jis gavo 1911-14 Ippo muz. mokykloje Kaune. 1919 jis stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir rašė Lietuvoje ir kt. muzikos ir teatro klausimais. 1922-25 Leipcigo univ. stud. filosofiją ir meno istoriją, o Leipcigo konservatorijoje kompoziciją, muzikos pedagogiką ir kt. muzikinius dalykus. Prof. Karg-Ellert sugebėjo suprasti Banaičio individualumą ir padėjo susirasti jam lietuviškąjį muzikos charakterį. Nuo 1928 Banaitis Kauno muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje dėstė teoretinius dalykus, o 1937 m. paskirtas Kauno konservatorijos dir. 1944 jis pasitraukė iš Lietuvos, vadovavo Muehldorfo lietuvių chorui, 1949 atvyko į JAV ir Brooklyne kurį metą vadovavo Operetės chorui ir Aidų vyrų oktetui, kol jo sveikata tai leido.
Skaityti daugiau: KAZYS VIKTORAS BANAITIS
Dr. Albertas Tarulis mirė balandžio 3 d. Jis buvo g. 1906 II 6 Daugailiuose. Mokėsi Petrapilyje, Rokiškyje ir Kaune. 1935 baigė Vytauto D. univ. ekonomijos mokslus, kuriuos 193G-38 dar pagilino Vienos ir Berlyno univ., 1947 Frankfurto a. M. univ. gavo dr. laipsnį. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo įvairiose ekonominėse bendrovėse, Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. Okupacijos metais Marginiuose, Statybos valdybos dir. ir kt. Jis buvo vienas tų, kurisl942-44 padėjo suorganizuoti pogrindžio ryšius krašte, kuriais nekartą pasinaudodavo ir Į Laisvę, ypač didesnius kiekius pogrindžio spaudos tolimesnėms vietoms nuvežant. Taip pat per ekonomines b-ves jis telkdavo lėšas tuo metu veikusiam Vilkui. JAV 1947-52 Pittsburge Carnege technologijos instituto prof., nuo 1952 dirbo Kongreso bibliotekoje. Buvo vienas tų, kuris Lietuvos laisvės reikalus gynė plunksna ir jo knygos: Soviet Policy Toward the Baltic States 1918-40, 1959; American - Baltic Relations 1918-22 ir kt. susilaukė pakankamai svetimųjų domės.
Kleofas Jurgelionis, vienas iš stambiausių JAV senosios kartos poetų, mirė 1963 XII24 d. Riverside, Kalifornijoje. Jis buvo gimęs 1886 11 Kupiškyje, mokėsi Petrapilyje, kur buvo pagrindiniu Petrapilio liet. aktoriumi, vietos vaidinimų ruošėju, dirbo Lietuvių Laikraštyje.
Skaityti daugiau: NEBEGRĮŽTANTIEJI
LITERATŪROS IR MENO PREMIJOS
Kaziui Bradūnui kovo 22 d. įteikta Draugo premija už eilėraščių rinkinį Sidabrinės kamanos; 1000 dol. šiai premijai paskyrė J. Evans- Evanauskas.
Mariui Katiliškiui balandžio 5 d. Los Angeles įteikta Lietuvių rašytojų d-jos premija už beletristikos knygą Šventadienis už miesto.
Juozui Kralikauskui kovo 22 d. įteikta Draugo romano premija už Mindaugo nužudymas, tai lyg Titnago ugnies tęsinys; 1000 dol. Draugo romano premijai skyrė dr. A. Razma.
Algimantui Mackui sausio 25 d. įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premija už poezijos rinkinį Neornamentuotos kalbos generacija ir jos augintiniai.
Dailininkas Romas Viesulas laimėjo antrą kartą už grafikos darbus Guggenheimo premiją ir 4,500 dol.
Dr. M. Anysui paskirta dr. Vydūno literatūrinė 1000 dol. premija sausio 21 d. už veikalą (rankraštyje) Senprūsių giminių kovos su vokiečių riterių ordinu nuo 1230 ligi 1283 m. (Neaišku tik kodėl antraštėje atsirado "senprūsiai” vietoje tikro jų vardo Prūsai).
Skaityti daugiau: DIENŲ SĄVARTOJE
PRANEŠIMAS:
Ilgos distancijos kelyje į Lietuvos laisvę žurnalo Į Laisvę naštą perėmė nauji redaktoriai— bičiuliai Antanas Mažiulis, dr. Antanas Klimas, dr. Antanas Musteikis ir administratorius Vytautas Žiaugra.
Linkėdami jų žygiui sėkmės, žvelgiame į savo dalį atlikusius redaktorius bičiulius Stasį Daunį ir jo talkininkus Petrą Bagdoną, Aloyzą Baroną, Juozą Baužį, Vladą Būtėną, Vincą Rygertą bei administratorių Kostą Bružą. Jų indėlis— nuo Nr. 25 iki 33— pasilieka šviesus žurnalo istorijoje ir rezistencinės dvasios išlaikyme. Už tai jiems bičiuliškas ačiū.
L.F.B. Vyriausioji Taryba ir Amerikos-Kanados Valdyba
LIETUVIŲ STUDIJŲ SAVAITĖ
Šią vasarą, rugpiūčio mėn. 9-16 d.d. Dainavos stovykloje prie Detroito bus pirmoji lietuvių bendra studijų savaitė, kurios pagrindinė tema: Idėjos ir darbai 20 metų išeivijos perspektyvoje. Paskaitos lies dabartinę padėtį Lietuvoje, mūsų buitį svetur ir mūsų santykį su Lietuva. Paskaitininkais sutiko: dr. J. Balys, dr. V. Bieliauskas, dr. J. Girnius, dr. I. Gražytė, V. Kamantas, J. Miklovas, dr. L. Sabaliūnas, K. Skrupskelis, dr. I. Užgirienė, dr. V. Vardys, V. Vaitiekūnas, B. Vaškelis. Taip pat numatyti dar simposiumai ir vakarais meno programos, tarp jų ir Antrasis kaimas.
Skaityti daugiau: Pranešimai,aukos, atstovybės
_files/I-Laisve-1964-35(72)-1.jpg)
T u r i n y s
Ar utopija pavirs realybe ............................................... 1
L. Prapuolenis:Prisitaikymo politikos apraiškos 1941 ................... 10
V. Vaitiekūnas:Sovietinės indoktrinacijos bruožai ...................... 23
DARBAI IR IDĖJOS • Anapus: Kultūrinio gyvenimo apžvalga Lietuvoje 1963 (Mečys Musteikis);
Laisvųjų lietuvių: Bendruomenės kelyje (Vt. Vt.);
Lietuviai pasaulinėje mugėje (K. L. J. ir J. M.);
Idėjos spaudoje: Nuo problemos apie “ryšius su kraštu" prie problemos apie ryšius tarp generacijų;
Pasaulyje: Vatikano konsilija ir lietuviai;
Tarpparlamentinė unija;
Vardai įvykiuose: Nauja bendruomenės vadovybė;
Smerš agentas Juozas Erelis ir kt. ................... 40-64
PDF Fotografinė kopija BOX
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1964 35(72)
_files/I-Laisve-1964-35(72)-2.jpg)
NR. 35 (72) 1964 SPALIS
Lietuvos pavergimą lydi pastangos sutelkti visas lietuvių jėgas laisvės kovai. Buvo su džiaugsmu priimtas vienas tų pastangų vaisius dar Lietuvoje. Tai buvo 1943 metų gale, kada pagrindiniai kovos vienetai sutarė susijungti Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete.
Kai tremtyje tas komitetas buvo atgaivintas, daug pastangų vėl buvo skirta jam pertaisinėti, papildinėti. Išcentrinės pajėgos betgi buvo stipresnės. Apie dešimt metų truko, kol buvo pasiektas antras vienybės aktas— 1964 sudarytas apjungtas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Šis naujas aktas pristatytas visuomenei tyliai, baimingai. Lyg būtų abejojama, ar ta vienybės utopija, kuri buvo pavaizduota prieš septyneris metus Į Laisvę str. “Vienybė, iliuzija, utopija”, ima virsti realybe. Utopijos vardu buvo pavadinta ideali vienybė, kuri ateina iš vienybės dvasia gyvenančių asmenų ir grupių, ne iš aplinkybių spaudimo.
Stebėti, ar ana utopija virsta šiuo metu realybe ir ko reikia, kad ji tuo pavirstų, pakartojamas čia anas straipsnis iš 1957. Nr.
VIENYBĖS reikalu lietuvių kalbama dabar tiek pat gausiai, kaip Rytų - Vakarų politikų apie pasaulio taiką ir nusiginklavimą. Ir kalbų rezultatai panašūs: juo daugiau minima taika, juo labiau rūpinamasi saugumą stiprinti ginklu; juo garsesnė yra vienybė lūpose, juo ji yra tylesnė darbuose.
Tokis vienybės likimas skatina daryti prielaidą, kad vienybės siekimo pagrinduose ir pastangose gali būti klaida, kurios vykdymas negali privesti prie vienybės. Klaida veda į priešingą rezultatą. Tik rezultatuose ji duodasi praregima akivaizdžiai, kada atveda į akligatvį, iš kurio kelias atgal jau sunkus. Klaida, įvilkta į blizgančias žavias iliuzijas, gali būti ar vienybės supratime, ar jos vykdymo priemonėse.
Prileidžiant klaidos galimybę, tektų vienybės klausimą patikrinti, kad ji nevestų dar giliau iki katastrofos, kurioje nukrinta jau visokios iliuzijos ir žmogus išsiblaivo. Vienybės iliuzijos gali vesti tiek pat į nesusipratimus kaip anos žvakelės apsvaigusį nuveda į pelkes, kemsynus, ten nelaboji dvasia apdovanoja jį auksiniais, kurie, iliuzijoms dingus, pasirodo, tesą supuvę rudeniniai lapai ar dar menkesnės vertės turtai.
Skaityti daugiau: AR UTOPIJA PAVIRS REALYBE ?
1963.6.22 PLB Valdybos iniciatyva sukviestas New Yorke Vliką sudarančių organizacijų, Nepriklausomybes Talkos organizacijų ir LFB atstovų pasitarimas Lietuvos laisvės kovos vieningai vadovybei sudaryti išskyrė komisiją apsijungimo pagrindams ir apsijungusio organo sąrangai sutarti.
Apsvarsčiusi apsijungimo prielaidas, komisija sutarė:
— Lietuvos laisvės kovos vieninga vadovybė laisvajame pasaulyje yra apsijungęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — Vlikas. Jį sudaro: Atgimimo Sąjūdis, Darbo Federacija, Krikščionių Darbininkų Sąjunga, Krikščionių Demokratų Sąjunga, Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvių Fronto Bičiuliai, Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, Rezistencinė Santarvė, Rytų Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, Socialdemokratų Partija, Tautinis Sąjūdis, ūkininkų Partija, Ūkininkų Sąjunga, Valstiečių Liaudininkų Sąjunga ir Vienybės Sąjūdis.
— Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba akredituoja prie Vliko savo ryšininką, neatmesdama ir kitokių bendradarbiavimo formų, galinčių kilti iš laiko reikalavimų.
— Vlikas ieškos galimybių ir jas skatins, kad giminingos organizacijos jungtųsi tarpusavyje. Savo ruožtu, stengsis įtraukti į bendrą laisvinimo darbą naujai iškilusias ir Lietuvos laisvės kovoje pozityviai pasireiškusias organizacijas.
— Vlikas priėmė dėmesiui komisijos sutarimą dėl Vliko 1952.5.27 nutarimo buvusio LF atstovo Vlike pareiškimo reikalu, kad tas Vliko nutarimas buvo to meto aplinkybių ir nuotaikų neobjektyvi išdava.
— Vlikas veikia kaip seimas, kaip taryba ir kaip valdyba.
— Vliko seimą sudaro Vliko narių — organizacijų po tris atstovus. Seimo sesijas kviečia Vliko valdyba bent kartą per metus. Vliko seimas visų savo atstovų balsų absoliutine dauguma gali pareikšti Vliko valdybai ar kuriam jos nariui nepasitikėjimą.
— Vliko tarybą sudaro Vliko narių — organizacijų po 1 atstovą. Taryba sudaro Vliko valdybą ir laikotarpiu tarp Vliko seimo sesijų vykdo seimo funkcijas. Vliko taryba posėdžiauja bent kartą per du mėnesiu.
— Lietuvos laisvinimo uždavinius organizuoja ir vykdo Vliko valdyba.
L. PRAPUOLENIS
Geležinio Vilko grupė už prisitaikymą
1941 birželio 29, atvykęs pas mane, kaip Lietuvių Aktyvistų Fronto vyriausiojo štabo viršininką ir įgaliotinį prie Laikinosios vyriausybės, LAF Marijampolės štabo viršininkas (kapitonas, kurio pavardės šiuo metu dar negaliu minėti) man pareiškė, kad visą praėjusią naktį svarstęs, ką jis vakar padaręs ir priėjęs išvados: — tai buvęs valstybės išdavimas, ir todėl jo sąžinė kitos garbingos išeities neberandanti, kaip nusišauti. Mano paprašytas paaiškinti kas taip atsitikę, kapitonas papasakojo, kad birželio 28 popiet atvykęs iš Marijampolės į Kauną, prie Įgulos bažnyčios sutikęs Joną Vokietaitį ir jį pasiteiravęs LAF vyr. štabo adreso. Vokietaitis siūlęsis jį į LAF vyr. štabą palydėti ir besišnekučiuodami abudu atėję į Karo muziejaus rūmus. Čia radę kpt. Ivanauską, kpt. Vilių, ltn. Stanevičių ir per dešimtį kitų vyrų. Ten jiems visiems besikalbant, I. Taunio lydimas atvykęs uniformuotas nacių pareigūnas. Jį susirinkusieji naciškai su “Heil Hitler” pasveikinę, o jis susirinkusiems pasakęs kalbą. Po šios kalbos J. Vokietaitis paskaitęs vokiškai raštą ir susirinkusieji buvę paprašyti jį tuojau pasirašyti. Raštas teigęs, kad birželio 23 d. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas buvęs įžeidimas Hitleriui ir visai vokiečių tautai ir čia pasirašiusieji, pasitikėdami Reicho Fuehreriu, prašą Lietuvos Laikinąją vyriausybę nušalinti, o krašto tvarkymą pavesti Reicho karinei vadovybei. Pradžioje kapitonas nesutikęs šio rašto pasirašyti ir paklausęs, kodėl nedalyvaująs LAF vyriausio štabo viršininkas L. Prapuolenis. Vokietaitis paaiškinęs, kad Prapuolenis dabar svarbiais reikalais išvykęs į provinciją, o Stanevičius su Tauniu ėmę įtikinėti, kad tik tokio turinio pareiškimu dar būsią galima nors šis tas išgelbėti, nes Laikinoji vyriausybė esanti jau viską praradusi.
Tik vėliau iš savo bičiulių, pas kuriuos nuvykęs nakvynės, kapitonas patyręs, kad Vokietaitis jį nusivedė ne į LAF vyr. štabo būstinę, bet į Geležinį Vilką, kurio štabas buvo Karo muziejaus patalpose. Kapitono susijaudinimas buvo visai suprantamas.
Skaityti daugiau: PRISITAIKYMO POLITIKOS APRAIŠKOS 1941
