Ne paslaptis, kad Vliko rūpesčiu ir pačių Lietuviškųjų transliacijų pasišventimu ir darbu Madrido Lietuviškasis Balsas suvaidino svarbų vaidmenį pavergtajai Lietuvai, kenčiantiems jos gyventojams ir mūsų Tėvynes laisvės bylai.
Truputis istorijos
Nuo 1952 m. vasaros Vliko įgaliotinis Madride net keliais atvejais kreipėsį į Ispanijos vyriausybę su prašymu leisti lietuviams transliuoti per Tautinį Ispanijos radiją Madride (Radio Nacional de Espana) į bolševikų terorizuojamą mūsų tėvynę Lietuvą. Lietuviškų radijo valandėlių išgavimo reikalu buvo kreiptasi net į gen. Francisco Franco, kuris, pats kovęsis prieš komunistus net tris metus savame krašte, Lietuvos priespaudą ir lietuvių tautos nelaimę suprato ir pažadėjo savąjį radijo siųstuvą. Pagrečiui buvo kreiptasi į tuometinį Ispanijos užsienių reikalų ministerį Sr. Martin Artajo, buvo kalbėta su popiežiaus nuncijum Madride, arkivysk. Hildebrando Antoniutti, su Madrido patriarchu-vyskupu Mons. Leopoldo Eijo y Garay, su Tautinio radijo vadovybe, o ypatingai su informacijos ministeriu, nuo kurio priklauso visos Ispanijos radijo ir televizija. Tuometinis ir dabartinis Ispanijos informacijos ir turizmo min. Arrias Salgado pranešė, kad prašymas patenkintas ir suteiktas leidimas lietuviškoms transliacijoms Madride. Visi minėtieji vadovaujantieji asmenys nuo pat pirmųjų su jais kontaktų radijo transliacijų reikalu suprato, ką mums šiais tragiškais laikais reiškia galėtų prabilti į pavergtąją tautą. Min. Arrias Salgado lietuviškųjų transliacijų vedėjui pakartotinai pabrėžė, kad jos suteikiamos Lietuvai ir sovietų pavergtajai lietuvių tautai.
Skaityti daugiau: MADRIDO LIETUVIŠKASIS BALSAS
Čikagoje leidžiamas mėnesinis žurnalas Margutis rugsėjo mėn. numeryje paskyrė visą skiltį Į Laisvę žurnalo apžvelgimui. Margutis rašo:
Lietuvių Fronto leidžiama ir... redakcinio kolektyvo redaguojama Į Laisvę yra vienas iš tų negausių mūsų periodinių leidinių, kurie save apibrėžia politinės paskirties žurnalu. Į Laisvę žurnalas, stengdamasis išlaikyti rezistencinę dvasią, kiekviename numeryje rašo apie 1941 m. birželio sukilimą ir to sukilimo reikšmingas herojiškas asmenybes. Nors kai kas čia įmato šiokio tokio vienapusiškumo, tačiau negalima paneigti, kad ateities istorikas, kuris kalbės apie aną pasididžiavimą keliantį įvykį, apseitų be Į Laisvę žurnale sukauptos sukiliminės medžiagos.
Politinis į Laisvę žurnalas būtų ir logiška vieta labiau akademiškiems pavergtosios Lietuvos gyvenimo įvykių stebėjimams skelbti. Apie žurnalą susibūrę vardai kalbėtų, kad akademiškam stebėjimui žurnalas būtų pilnai pajėgus.
Komplimento verta ir žurnalo išorė: švari spauda, nepretenzingas, taupus, bet ir nenuobodus laužymas”.
Paskaita, skaityta LFB Studijų savaitėje Kanadoje 1962
Gerardas Balčiūnas
Bėgdamas nuo komunistinės priespaudos, lietuvis tremtinys atvertė netik naują gyvenimo lapą, bet taip pat pakeitė savo sociolinę - ekonominę aplinką. Palikdamas tėvynę, jis nusigręžė netik nuo gamtinių ir geografinių jos ypatybių, bet iš dalies ir nuo jos kultūrinių vertybių, kurios buvo sukurtos Lietuvos sąlygose. Šios vertybės padarė jį tuo, kuo jis buvo. Augęs Lietuvoje jis buvo formuojamas 19 š. idealistinių ir racionalistinių filosofijos srovių ir, daugumoje atvejų, buvo tomistinės sistemos kūdikis. Jis pripažino prigimtinės teisės pirmumą ir, kas svarbiausia, objektyvių vertybių egzistenciją. Jis brendo agrarinės sistemos aplinkoj, nepatirdamas aršiausių kapitalizmo pasireiškimų.
Patekęs į Š. Ameriką, jis išvydo perdėm skirtingą civilizaciją. Nejučiom ši civilizacija pradėjo reikštis priversdama jį taikytis prie pasikeitusių aplinkybių. Būtų nerealu galvoti, kad tremtinys, nežiūrint lietuviško pagrindo, galėjo pilnai atsispirti amerikinei aplinkai. Anksčiau ar vėliau naujos sąlygos privertė jieškoti kompromisų tarp praeities vertybių ir dabarties reikalavimų. Ateiviui visdėlto ta vidujinė kova buvo ir yra lengvesnė, nes jis išsinešė iš tėvynės pasaulėžiūrinį pagrindą. Bet jo vaikai neturi šios apsaugos, ir juo augščiau jie kils mokslo atsiekiamose, juo daugiau juos veiks filosofinė ir socialinė aplinka.
Pelnas — socialinio gyvenimo mastas
Nors žmogus nevien duona gyvena, jos reikšmės nevertėtų mažinti. Moderniose sąlygose duona pavirto į komplikuotą ekonominę sistemą, kurios pagrindą Amerikoje sudaro monolitinis kapitalizmas. Tiesa, dabartinis kapitalizmas gerokai skiriasi nuo jo pramoninės revoliucijos brolio. Tam tikri žiaurumai bei kietumai tapo socialinės globos įstatymų apkarpyti, bet iš esmės jis nėra pasikeitęs, nes privati iniciatyva ir pelnas liko jo pagrindiniai tikslai. Iš senojo privataus kapitalizmo jis virto viešuoju kapitalizmu, nes netik viešųjų bendrovių, bet ir akcininkų skaičius padidėjo. Kadangi bendrovių tikslas yra pelnas, tai pelnas pasidarė milijonų akcininkų pagrindiniu interesu. Pelno principas yra paglemžęs astronomišką skaičių amerikiečių ir kanadiečių. Kaip ir kiekvienas bendrinimas, taip ir šis, turi tam tikrų netikslumų, bet jis maždaug apibūdina Š. Amerikos visuomenės atmosferą, kurioje gyvena mūsų akademinis jaunimas bei jaunieji intelektualai.
Skaityti daugiau: SOCIALINIS IR FILOSOFINIS KLIMATAS ŠIAUR. AMERIKOJE AKADEMINIAM JAUNIMUI IR INTELEKTUALAMS
PAKEISTA POZICIJA
Tėvynės Sargas paskutiniame nr. vėl palietė 1941 m. lietuvių tautos sukilimą. Pasisakė M. G. ir Pranas Vainauskas. Pareiškimą padarė L.K. D.S. Centro Komitetas. M. G. ir Pranas Vainauskas siekia atitiesti Tėvynės Sargo 1962 m. (21) V. V. inicialais pasirašiusio autoriaus sujauktą ir sužalotą 1941 lietuvių tautos sukilimo istorinę tiesą. Abu autoriai nekelia klausimo dėl sukilimo, kaip tai padarė V. V., jį pristato kaip vieną iš didingiausių lietuvių tautos pasireiškimų kovoje dėl laisvės.
Pranas Vainauskas rašo: “Tūkstančių jaunų gyvybių auka tikslas pasiektas. Sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri kraštą valdė...
Tai šviesus, nors ir neilgai trukęs, Lietuvos valstybės buvimo laikotarpis, pakėlęs tautą naujam gyvenimui, paskatinęs su naujom viltim ir parodęs pasauliui tikrąją lietuvių tautos valią.
Lietuvos istorijoje, šalia kitų didingų žygių, 1941 metų sukilimas bus žymimas vienu įžymiausiu lietuvių tautos ryžto ir stiprybės šaltiniu”.
Tokius žodžius tegalima tik sveikinti.
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJ
Prof. Mykolas Biržiška, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras, Vilniaus Universiteto Rektorius, mirė Los Angeles mieste rugpjūčio 24, švęsdamas aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Palaidotas rugpjūčio 29 Kalvarijos kapinėse Los Angeles užmiestyje. Lietuvių spauda plačiai aprašė velionies gyvenimą ir atliktus darbus. Buvo gimęs 1882 rugpjūčio 12 (pagal dabartinį kalendorių rugpiūčio 24) Viekšniuose. 1918 gruodžio mėn. Mykolo Šleževičiaus sudarytame kabinete buvo pakviestas švietimo ministeriu. Parašė ir išleido daug stambių knygų, iš kurių labiausiai minėtinos Mūsų raštų istorija, Lietuvių literatūra Vilniaus universitete, Donelaičio gyvenimas ir raštai, Senasis Vilniaus universitetas, Lietuvių Tautos kelias.
Alė Rūta laimėjo Dirvos romano konkursą. Rugsėjo 29 Dirvos metiniame vakare rašytojai Alei Rūtai įteikta pirmoji Dirvos romano konkurso 1000 dolerių premija, skirta mecenato Jono Čėsnos, už premijuotą romaną Kelias į kairę.
Konkursui buvo pateikta 10 romanų. Jury komisija, kurią sudarė pirmininkas Stasys Santvaras, sekretorius Antanas Gustaitis, nariai Faustas Kirša, Juozas Kapočius ir Viktoras Vizgirda, susirinkę posėdžio 1962 rugsėjo 24 d. Bostone, viešu pasisakymu ir visais balsais nutarė iš 10 atsiųstųjų romanų pripažinti geriausiu ir premijuoti Keleivio slapyvardžiu pasirašytą romaną Kelias į kairę.
Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE
Lithuania Land of Heroes Leonardo Valiuko knyga yra dar vienas vertingas įnašas į anglų kalba literatūrą apie Lietuvą. Knyga puikiai paruošta, nes joje nėra abstrakcijų, o dokumentais pagrįsta medžiaga, liečianti mūsų tautos istoriją ir ypač rezistencijos metus. Pažymėtina, kad leidinys yra skirtingo charakterio negu knyga apie partizanus Warfare on the Amber Coast. L. Valiukas tiksliai ir dokumentais iliustruodamas nušviečia lietuvių tautos rezistenciją visų okupacijų metais, prieš tai Lietuvą gražiai pristatydamas, kaip laisvę mylinčią tautą ir pavaizduodamas jos pažangą nepriklausomo gyvenimo metais. Be šimto puslapio teksto, apie kita tiek yra įdomių iliustracijų, kurios vaizduoja įvairius nepriklausomos Lietuvos atsiekimus. Gana įdomiai, niekeno beveik neliesta tema, autoriaus yra aprašytos lietuvių pastangos už Lietuvos laisvę laisvajame pasaulyje.
Įdomu ir vertingu straipsniu pavaizduotas ir sovietų genocidas Lietuvoje, pateikta skaičiais, kiek ir kada buvo ištremta lietuvių. Iš viso ši knyga paruošta trumpai, dokumentuotai, ir kiekvienas, besidomįs lietuvių tauta, galės lengvai sužinoti apie jos istoriją ir kovas už laisvę. Ši knyga vertinga dovana visiems lietuvių draugams ne lietuviams. Knygą išleido Lietuvių Dienų leidykla, įrišta į kietus viršelius, kainuoja 4 dol. 75 centus. Viršelio aplankas arch. E. Arbo, kuriame yra ir lietuvaitės (Žibutės Balsytės-Brinkienės) nuotrauka.
Knygos autorius Leonardas Valiukas, baigęs politinius mokslus magistro laipsniu Kalifornijos universitete, būdamas aktyvus visuomenininkas, padarė labai naudingą darbą, paruošdamas Lietuvos laisvės reikalui reikšmingą leidinį.
Skaityti daugiau: Žvilgsnis knygų lentynon
Lapkričio 11 d. Čikagoje įvykusiame Lietuvių Fronto Bičiulių Čikagos Apygardos susirinkime svarstytas klausimas: kaip reiškiasi komunistinis kultūrinis pogrindis Amerikos lietuvių tarpe. Susirinkimą atidarė pirm. VI. Būtėnas. Kalbėjo A. Baronas, Stasys Daunys, Vladas Būtėnas. Pranešimų moderatorium buvo dr. Petras Kisielius. Susirinkime dalyvavo per 100 bičiulių ir svečių. Diskusijose pasisakė L. Prapuolenis, inž. V. Naudžius, inž. Br. Nainys, K. Bružas, stud. Rudys, Venclova ir kiti. Susirinkimas, išklausęs pranešimų ir diskusijų dėl kultūrinio bendradarbiavimo su okupuotu kraštu, vienbalsiai priėmė šį nutarimą:
1. Bendradarbiavimas su okupuoto krašto bet kuriom institucijom reiškia okupacijos pripažinimą, okupantui talkininkavimą, Lietuvoj likusių žmonių išdavimą ir išeivijos rezistencijos pasmerkimą.
2. Laisvajam pasauly esantieji mūsų rašytojai, muzikai, dainininkai, dailininkai ir kiti menininkai bei kultūrininkai yra dalis avangardo, kovojančio už Lietuvos laisvę, ir jie atlieka tautai tas pareigas, kurių pati tauta, būdama pavergta, negali atlikti. Į juos pirmoj eilėj kaip tik ir yra nukreiptos okupanto pinklės, kurioms jie, kaip lietuviai, turi besąlyginiai pasipriešinti.
Į LAISVĘ AUKOJO:
Kun. P. Larinaitis 10 dol.
Dr. A. Jurkus, Kanada, 9 dol., kun. P. Dauknys, Australija, 5 dol., S. Gedminas, Australija, 5 dol., dr. V. Adomavičius 4 dol., A. J. Sabalis 4 dol., J. Virbalis, V. Kazlauskas po 3 dol. Po 2 dol. aukojo: S. Barzdukas, V. Čyvas, K. Dabulevičius, G. Dragunevičius, L. Padleckas, VI. Palubinskas, M. Palūnas, dr. Z. Prūsas, L. Reivydas, V. Ročiūnas. Po 1 dol. aukojo dr. V. Vardys ir V. Volertas.
Mieliesiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja
Į Laisvę administracija
Į LAISVĘ ATSTOVYBĖS
Anglijoje: S. Nenortas, 1, Ladbroke Gardens, London, W. 11,
Australijoje: N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Kilda South, Victoria.
Skaityti daugiau: Aukos, atstovybės
_files/I-Laisve-1963-31(68)-1.jpg)
T U R I N Y S
Jonas Grinius: Lietuvių rezistencija vokiečių akimis ...................... 1
A. Tyruolis: Gladiatorius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7
Kazys Gimbutis: Lietuvoje mokslas pakeičiamas melu .......................... 13
Kruvinas kelias per Romintos tiltų (ištrauka iš J. Daumanto Partizanų knygos) 20
Kazys Jurgaitis: Pokarinės deportacijos pavergtoje Lietuvoje ................ 24
Kovotojai ir mes (Bronės Jameikienės kalba) ................................. 30
Vytautas Volertas: Vieninga politinio darbo vadovybė ........................ 34
Kultūros kongrese pasižvalgius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
Mes neliksime nutildyti žmonės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43
Vladas Ramojus: “Kultūrinio bendradarbiavimo” pinklėse . . . . . . . . . . . 47
Jonas Šoliūnas: ... be namų negerai . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . 49
Balys Raugas: Vienybės problema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51
Idėjos Spaudoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56
Darbai ir Idėjos,
Vardai įvykiuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45-64
PDF
Fotografinė kopija
BOX 
Redaguoja — Redakcijos kolektyvas: vyr. redaktorius — Stasys Daunys, redaktoriai — Petras Bagdonas, Juozas Baužys, Vladas Būtėnas, Vincas Rygertas.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1963 31(68)
_files/I-Laisve-1963-31(68)-3.jpg)
Lietuvių rezistencija prieš sovietinę okupaciją Lietuvoj buvo viena atkakliausių, kruviniausių ir ilgiausiai užtrukusių. Tačiau Vakarų pasauly ji mažiausiai žinoma. Apie ją nekalbėjo ir nekalba didžiosios radijo stotys, nerašo didieji pasaulio laikraščiai. Bet ji neliko nepastebėta mažųjų žmonių, lietuvių kaimynų vokiečių. Pasiklausykime jų liudijimų.
Jonas Grinius
Nepastebėta ir užmiršta žymiųjų informatorių, ji vis dėlto neliko nepastebėta mažųjų žmonių, lietuvių kaimynų vokiečių. Tarp šitų stebėtojų ir liudytojų buvo dvejopi asmens, kurie susitiko su lietuviais jų tėvynėje ir Rusijos Šiaurės koncentracijos stovyklose. Vieną kategoriją sudarė kaliniai — daugiausiai karo belaisviai, kurie, sovietų paimti į nelaisvę, gyveno Lietuvoj 1945-51 metais. Antrą kategoriją sudarė civiliniai Rytprūsių gyventojai, ypač Karaliaučiaus miesto moterys, vaikai ir seniai, kurie 1946-48 m. slaptai vykdavo į Lietuvą, kad išsigelbėtų nuo bado mirties. Tie vokiečiai pastebėjo dvejopą lietuvių rezistenciją — aktyvius rezistentus, vadinamus partizanais, miško broliais, žaliaisiais, kurie su ginklu rankose kovojo prieš pavergėjus, ir pasyviuosius rezistentus, kuriuos sudarė didžiuma Lietuvos gyventojų, ypač ūkininkų. Šie pastarieji rėmė aktyviąją rezistenciją, ją šelpė maistu, naudojosi aktyviosios nurodymais, stengėsi nevykdyti sovietinių okupacinių įsakymų, šelpė slaptai vokiečių belaisvius ir Rytprūsių civilinius gyventojus, nors sovietinė valdžia tai draudė.
Aktyvioji lietuvių rezistencija prieš sovietinę okupaciją turėjo teigiamos ir neigiamos reikšmės pirmiausiai lietuviams. Ji parodė, kad prieš paneigimą pagrindinių žmogiškų teisių ir už laisvę lietuviai gali didvyriškai kovoti ir mirti be vilties laimėti. Tuo tarpu pasyvioji rezistencija atskleidė kitas lietuvių būdo ypatybes — žmoniškumą, artimo meilę, aktyvią pagalbą nekaltai kenčiantiems. Ji nemažai reikšmės turėjo kitiems — svetimtaučiams vokiečiams. Šitą pasyviąją rezistenciją vokiečiai labiausiai pastebėjo, ją labiausiai vertino ir apie jos kilnumą skelbė kitiems. Nors tų mažų žmonių liudijimai ir patyrimai nėra sensacingi, tačiau lietuvių tautai jie laimėjo daug palankumo.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ REZISTENCIJA VOKIEČIŲ AKIMIS
A. TYRUOLIS
(Kapitolio muziejus, Roma)
Taip gladiatoriai numiršta
Arenoj kraują liedami,
Kai žvėrys siautuly įniršta,
Ir kai dievai — persvetimi.
Kai niaukias jo akių šaltiniai
Ir draikosi mirties ūkai,
Galbūt vis laukia jo tėvynėj
Su ilgesiu žmona, vaikai.
Skaityti daugiau: GLADIATORIUS
MOKSLININKAI VERČIAMI NIEKINTI IR KLASTOTI VISA LIETUVOS PRAEITĮ. LIETUVOS RUSINIMAS PER LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJĄ.
Kazys Gimbutis
Kokius vargus tenka “savanoriškai” prisiimti bolševikų pavergtos Lietuvos mokslininkams, geriausiai paliudija Lietuvos Mokslų Akademijos darbų temos, dažniausiai primestos iš Maskvos per Akademiją Nauk SSSR. Šiam darbui sunaudota Lietuvos Mokslų Akademijos Darbuose (A) paskelbti metiniai darbo planai, skirti ekonomijos, istorijos, lietuvių kalbos, literatūros klausimams nagrinėti. Visa medžiaga labai santraukiška, oficiali, aptarta uždaruose posėdžiuose ir komunistų partijos Maskvoje patikrinta. Apie tai patikimam asmeniui pranešė neseniai miręs Kazys Preikšas, buvęs vadinamosios ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, senas komunistas, bet nusivylęs Maskvos kišimusi į visus Lietuvos reikalus. Jis prieš keletą metų slapta į Vakarus pasiuntęs žinią apie Maskvo pastangas Lietuvoje įvesti rusiškas raides — graždanką. Toji žinia Maskvoje sukėlusi daug triukšmo. Dabar aiškėja, kad Kazys Preikšas artimiesiems palikęs savo komunistinį testamentą su A. Sniečkaus, J. Paleckio, G. Zimano, J. Žiugždos ir visos eilės senųjų ir naujųjų komunistų labai neigiama charakteristika. Jis patikimiesiems palikęs ir neparsidavusiems lietuviams Solomėjos Neries eilėraščių, kurių nepatikėjęs A. Venclovai, ruošusiam ir pagal Maskvos įsakymus dariusiam S. Nerį komuniste.
Šiai apžvalgai sunaudojau penkių metų (1957 - 1961) Lietuvos Mokslų Akademijos Darbų kronikas, išspausdintas 1958 -1962 m. Darbuose lietuviškai ir rusiškai. 1962 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Darbų kronikos viešai dar nepaskelbtos. Iš jų, lyginant pamečiui, labai vaizdžiai išryškėja, kokie nauji įsakymai iš Maskvos ateina Lietuvos mokslininkams ir kaip juos tenka vykdyti. Kartais jie ir nebeslepiami, pvz, “institutas nagrinėjo 6-ias visasąjunginiu mastu koordinuojamas problemas” (1961 kronika, 217 p.). Toji “koordinacija” metai iš metų daugiau įsakoma Lietuvai, visam Pabaltijui, net Lenkijai.
Autorius
Istorijos institutas
1957 m.
Suorganizuoti du sektoriai iš buvusio vieno Istorijos instituto: “Lietuvos istorijos ligi Spalio socialistinės revoliucijos ir Lietuvos istorijos po Spalio socialistinės revoliucijos’” 4, 277 p.
Šalia “feodalizmo ir kapitalizmo genezės bei revoliucinio judėjimo problemų nagrinėjimo, ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į Lietuvos darbo žmonių kovos dėl Tarybų valdžios sukūrimo ir socializmo statybos istorijos problemų nagrinėjimą’”, t. p. 266 p. Rašė tada 11 temų, iš jų “skirta Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 40 metų sukakčiai paminėti’ skaityta vad. Visuomeninių mokslų skyriaus sesijoje — minėjime: J. Jurginio Socialiniai - politiniai santykiai Lietuvoje 1918 m., A. Gaigalaitės Socialiniai - ekonominiai pertvarkymai, Tarybų valdžios įvykdyti Lietuvoje 1918 - 1919 m., P. Dičiaus Revoliucinis žemės santykių pertvarkymas Lietuvoje 1940-1941 m. A. Vyšniauskaitės Lietuvių kolūkiečių šeimos kultūrinio lygio pakilimas ir P. Kulikausko Archeologijos mokslo išsivystymas Tarybų Lietuvoje, taigi 5 temos iš 11 jau skirtos tik šiam minėjimui, vad. okupacijos džiaugsmui. Išspausdino tokius darbus: Lietuvos TSR istorijos I tomą, kur “remiantis marksistine - leninistine metodologija” senoji Lietuvos istorija buvo visai numokslinta ir tempiama M. Jučo, J. Jurginio ir J. Žiugždos prie “didžiojo brolio” liaupsės; tik vienas K. Jablonskis ten išliko istorikas, o visi kiti geri propagandistai. Toliau — A. Gaigalaitės Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 1929 - 1934 m., prarandanti net ir sovietinės propagandos visas ribas. Taip pat išspausdino dar ir “didžiausio” istoriko J. Jurginio Lietuvos TSR istoriją (vidurinės mokyklos reikalams). Baigė spausdinti Lietuvos TRS istorinių šaltinių III t., kur perspausdinta visa mažai reikšminga apie 1918 - 1919 “pergalę” Lietuvoje, kai mūsų mažai ginkluotų savanorių drąsa tie “pergalėtojai” išsinešdino su visais revoliuciniais skudurais.
Skaityti daugiau: Lietuvoje mokslas pakeičiamas melu
_files/I-Laisve-1963-31(68)-6.jpg)
Vyrai, lydėję J. Daumantą ligi sienos. Kairėj priklaupęs J. Daumantas.
(Ištrauka iš Juozo Daumanto Partizanų knygos)
Sniego audrai aprimus, popiet įsiviešpatavo mirties tyla. Sniegas pridengė žmonių ir žvėrelių pėdsakus. Kai kur miške aptikome ivanų darbo žymes. Šen bei ten stovėjo netvarkingai sumestos dvimetrinės malkų stirtos, po kojomis painiojosi nesurinktos medžių šakos. Mūsų laimė, buvo sekmadienis, bolševikams "vichodnoi den (nedarbo diena). Tai labai sumažino progas su jais susitikti.
Ėjome visą laiką pėda į pėdą, nors tai labai vargino paskutiniuosius. Keletą kilometrų įveikę, užtikome buvusios karo metu stovyklos likučius. Sniege, jaunų eglaičių fone rikiavosi mediniai karių kapų kryžiai. Aišku, kad tai buvo vokiečių kapai, nes bolševikai savo antkapiuose pastato ne kryžių, bet rėkiančią raudoną “kaburkėlę”.
Perėję stovyklą, pasukome į dešinę ir pasiekėme plentą. Čia užtikome pėdsakų. Paplentėje kas keliolika metrų stovėjo įsmeigti basliai. Ant vieno tokio radome ir užrašų: ‘Ostorožno, valka lesa” (Atsargiai, giria kertama). Plente įskaitėm sunkvežimių ir slidininkų pėdsakus. Mindaugas buvo įsitikinęs, kad čia jau tikrai yra sienos zona. Ta nepaprasta ramybė, o ypačiai slidininkų pėdsakai kaip tik patvirtino Mindaugo spėjimą, kad esame pavojingoje zonoje. Iš plento pasukome į dešinę, kur netrukus turėjome pasiekti Romintos upelį ir tiltą per jį. Ėjome dauba, iš dviejų pusių apsupta kalvomis. Už keliasdešimt metrų atsidūrėme prieš apkasus ir spygliuotų vielų užtvarą.
Skaityti daugiau: Kruvinas kelias per Romintos tiltą
Kazys Jurgaitis
Jau per pirmąją okupaciją sovietai greitai pradėjo gniaužti ne tik Lietuvos suverenumą, bet ir kiekvieną tautinį pasireiškimą. Uždarę visas tautines ir religines organizacijas, persekiojo buvusius jų narius. Dar pirmomis okupacijos dienomis buvo pradėti vykdyti areštai. Daug politinių veikėjų stačiai be jokio teismo buvo deportuoti į Sibirą ir uždaryti koncentracijos lageriuose. Praėjus vieneriems metams bolševikai visai atvirai parodė savo žvėrišką veidą be kaukės: per tris dienas buvo išvežta keliasdešimts tūkstančių žmonių, ypač didelis nuošimtis inteligentų, dvasiškių.
Kazys Jurgaitis,
pavergtosios Lietuvos mokyklos auklėtinis, antrosios sovietinės okupacijos metu Lietuvoje išgyvenęs per 15 metų, dar tik neseniai pasitraukęs į laisvuosius Vakarus, 1961 m. Į Laisvę nr. 24 aprašė partizaninių kovų vaizdus. Lietuvių tautos kovų ir kančių istorijai įamžino faktus, kuriuos matė, surinko mačiusiųjų pasakojimus, kurie neaprašyti J. Daumanto Partizanų knygoje po Juozo Lukšos - Daumanto mirties.
Šiame Į Laisvę numeryje Kazys Jurgaitis rašo apie sovietinio okupanto pavergtoje Lietuvoje vykdytas deportacijas, nurodo deportacijų metus, mėnesius ir dienas. Įsidėmėtinas Kazio Jurgaičio įspėjimas laisvėje esantiems lietuviams nenutautėti dėl baltos duonos kąsnio.
Kazys Jurgaitis yra nuolatinis Į Laisvę bendradarbis.
Bet anuomet, kaip mes visi žinome, bolševikams nepavyko užmaskuoti savo piktadarybių pėdsakus, nes liko gyvų net ir visas kankynes išgyvenusių asmenų. Tas laikotarpis aprašytas gyvųjų liudininkų prisiminimais, romanais, dramomis, poezija ir t.t. Be to, yra surinkti ir tikslūs statistiniai duomenys.
Tokių tikslių duomenų apie okupanto siautėjimą pokario metais, deja, neturime. Tačiau drąsiai galima tvirtinti, kad per antrąjį bolševikmetį, iki šiol besitęsiantį, Lietuva nukentėjo dešimteriopai daugiau. Jau neskaitant žuvusiųjų partizaninėse kovose, ypačiai žiauriai bolševikai nuteriojo Lietuvą naujomis deportacijomis.
Skaityti daugiau: POKARINĖS DEPORTACIJOS PAVERGTOJE LIETUVOJE
Dabartinės išvaizdos Į Laisvę žurnalo pirmasis numeris Amerikoje pasirodė 1953 rudenį. Vasarai besibaigiant Į Laisvę mini dešimties metų sukaktį šiame krašte. Amerikoje pasirodžiusiame Į Laisvę pirmame numeryje skaitome žodžius:
“Redakcija supranta, kad keliamais klausimais gali būti ir kitaip galvojančių. Ji pastebi, kad ne visada straipsnio mintys reiškia LFB organizacijos ar jos vadovybės nusistatymą. Laikraštis tam ir yra, kad jame visų pastangomis būtų ieškoma tam tikrais klausimais geriausių sprendimų. Redakcija džiaugsis, jei skaitytojai norės pasidalyti savo nuomonėmis ir prisidės prie gyvos, ieškančios, kuriančios minties palaikymo tremtyje".
Šiais žodžiais išsakytas Į Laisvę pasirinktas ir nueitas kelias.
Pirmojo dešimtmečio Amerikoje išvakarėse Į Laisvę tą žodį pakartoja: į antrą dešimtmetį žengdama, Į Laisvę nepalaužiama budės Lietuvos laisvės sargyboje, kovos prieš Lietuvos pavergimą ir naikinimą, ryškins ir skleis rezistencinę mintį, dalyvaus tautinio išlikimo pastangose, nemeluotu ir atviru žodžiu žvelgs pirmyn, ateitin. Į Laisvę Redakcija
MIELOS SESĖS, MALONŪS BIČIULIAI,
(Bronės Jameikienės kalba, pasakyta Čikagos Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštame J. Daumanto Partizanų pristatyme visuomenei 1963 sausio 27 Čikagoje.
„Sveikiname Jus laikinai netekusius tėvynės Lietuvos. Pasveikinimui tiesiame rankas. Jos kruvinos, kaip ir mes patys. Nebijokite... Tai mūsų pačių kraujas, okupantų azijatų liejamas. Ir liejame jį ne lašais, bet upeliais... Ir vasarą nesuskumba saulė kraujo išdžiovinti, o žiemą — speigai jo sušaldyti” — aidi pavergto lietuvio skundas mums, broliams ir sesėms už tėvynės ribų...
Tai partizano Juozo Lukšos-Daumanto ir jo kovos draugų balsas. Jis atvedė mus čionai šiandieną stabtelėti minutėlei ir susikaupti.
Tiesa, Juozas nėra vienintelis didvyrio mirtimi savo žemėje kritęs laisvės kovotojas. Jų yra ne vienas ir ne du tūkstančiai. Tačiau Juozas yra vienintelis liudininkas, palikęs tų laisvės kovų gyvus pėdsakus mums, mirtingiesiems. Jis tapo mums visos rezistencinės kovos simbolis ir, lenkdami galvą jam, kartu lenkiame ją ir visiems kitiems, žinomiems ir nežinomiems laisvės kovotojams, lenkiame savo artimiesiems, išblaškytiems Azijos plotuose ar pasilikusiems benamiais savo pačių žemėje. Mes lenkiame galvą mirusiems ir dar gyviems tebesantiems didvyriams anapus ir šiapus raudonosios uždangos. Lenkiame ją ir prieš didvyrį, sėdintį šalia jūsų šitoje pačioje salėje, kurio žygdarbių niekas neužrašė ir nepaskelbė ir mes nežinome jo vardo. Mes lenkiame galvą ir prieš jus, brangieji laisvės kovotojai, kurie dar galvą paguldysite už gimtąją žemę.
Skaityti daugiau: KOVOTOJAI IR MES
Azijos Fondo globojama, Bronė Jameikienė kitiems mokslo metams išvyksta į Azijos kraštus, kur mokslinėse ir kultūrinėse institucijose skaitys paskaitas apie Vakarų meną: Indijoj — Luknow ir Delhi universitetuose, Hong Konge — Chu Hai ir United kolegijose ir Hong Kongo universitete. Taipgi numatytos jos paskaitos Indonezijoj, Siame, Formozoje, Pietų Korėjoje ir Japonijoje.
_files/I-Laisve-1963-31(68)-11.jpg)
Bronė Jameikienė su muzike iš Japonijos Honolulu mieste, Havajuose.
Ateinantį pavasarį ruošia savo darbų parodą Honolulu mieste, Havajuose, Gima galerijoje.
Bronė Jameikienė yra Į Laisvę bendradarbė.
Skaityti daugiau: BRONĖ JAMEIKIENĖ ruošiasi į Azijos kraštus
ŽODIS FRONTO SIMPOSIUME TAUTINĖS VIENYBĖS TEMA
Vytautas Volertas
TIKSLAI
Neabejotina, kad ne tik visi politiniai vienetai, bet ir pavieniai lietuviai emigracijoje, neužkrėsti egoizmo, nepapirkti ir psichiniai nepasimetę šiandieniniuose politiniuose tiksluose sutaria. Negalima niekam primesti, kad būtų ieškoma ko nors kito, kaip savarankiškai besitvarkančios Lietuvos laisvų Europos kraštų tarpe arba Jungtinių Europos Valstybių šeimoje. Ir ne tik politiniai darbai šion pusėn veda. Net kultūrinis gyvenimas, lituanistinis auklėjimas, visų sričių kūryba iki šiol sąmoningai ir nesąmoningai paskatos randa neprarastoje viltyje, kad kada nors peržengsime Atlantą, kojas atremdami į laisvą, lietuvišką žemę.
PRIEMONĖS
Politinių vienetų priemonės, tiesa, skiriasi, Jos tyčiomis pasirenkamos kitokios Talkoje, kaip ALT’oj ar VLIK’e, kad nebūtų paralelizmo. Antra, jos priklauso nuo aplinkos. Lietuvių Studentų Sąjungai yra parankiausios parodos universitetuose (taip pat politiniai ne tuščios pastangos! ), Lietuvių Bendruomenės apylinkėms naudingiau veikti vietinę amerikiečių visuomenę kur nors Philadelphijoje per televiziją, radiją, spaudą. Los angeliečiai susirado rezoliucijų kelią. ALT’a gal visai teisingai tvirtina, kad jos daugiausiai klauso senatoriai. VLIK'as orientuojasi už JAV ribų, o sąmoningas lietuvis fabrike stengiasi savo rūpestį skiepinti šalimais dirbančiam juodaodžiui.
Skaityti daugiau: Vieninga politinio darbo vadovybė
Kultūrinės, dvasinės kovos baras daug ramesnis, laimėjimai ir pralaimėjimai pastovesni: jie bręsta lėčiau, bet šaknis leidžia, nepalyginti, giliau.
Mums ši tylioji kultūros kova blogiausiai sekėsi. Ginklu mūsų protėviai milžiniškus plotus nukariavo — kultūriškai jų laimėti nemokėjo.
Ne tiek nuo plieno žuvo mūsų tautiečių, kiek kultūriniai ginklai jų mums išplėšė — Rytuose ir Vakaruose dideli pralaimėti barai.
Lietuviškas kraujas, lietuviški veido bruožai, lietuviški iš dalies ir papročiai, tik lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, ir širdis nebelietuviškos tėvynės laime plaka.
Dr. Ignas Skrupskelis
Kultūros kongreso medžiagą paskelbė Aidai. Nesustojame prie kongreso eigos ir paskaitų atpasakojimo. Keliomis pastabomis paliečiame tik kultūros ir politikos santykį praeityje ir dabartyje, pažvelgiame į lituanistinių sekcijų posėdžiuose vykusias diskusijas.
Redakcija
Kultūrininko, Židinio redaktoriaus, vėliau XX Amžiaus, dar vėliau Sibiro kankinio dr. Igno Skrupskelio dar nepriklausomoje Lietuvoje parašytais žodžiais žvelgiame į Kultūros Kongresą, įvykusį 1692 rudenį Čikagoje. Tikrovė nepasikeitusi, tik daug sunkesnė ir tragiškesnė, o problema ta pati. Lietuviškos kultūros laisvas pasireiškimas svetimųjų supančiotas pavergtame krašte. Lietuviškos kultūros daigus karpo svetimos aplinkos šalnos laisvėje.
Tolimoje praeityje Lietuvos didieji kunigaikščiai kultūrinio ginklo svarbos nesuprato ir neįvertino. Pasitikėta tik plieno kardu. Juo apginta laisvė, nukariauti dideli plotai, bet kultūriškai neatsilaikyta ir pralaimėta. Caro Rusijos okupacijų metais lietuviškoji kultūra buvo naikinama fizinėmis priemonėmis, kaip ji naikinama ir dabar. Kultūrinės apraiškos pavergtame krašte diriguojamos iš svetur. Tūkstančiai kultūros darbuotojų buvo ištremti į Sibirą. Vieni jų ten žuvo, o grąžintieji iš kultūrinės veiklos išjungti. Caristinės okupacijos metais lietuviškoji kultūra tirpo ir sutirpo Lietuvos žemėje esančiuose dvaruose.
Skaityti daugiau: Kultūros kongrese pasižvalgius
Prieš keturiasdešimt penkerius metus Lietuva kėlėsi laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Nepalaužiamas į laisvę tikėjimas, visos tautos ryžtas ir pasiaukojimas atvedė į Vasario 16-tosios idealą, o savanorių pralietas kraujas didįjį tautos idealą apgynė ir išsaugojo.
Vasario 16-toji mums nepaprasta šventė. Ji mūsų patriotizmo ir tautinės ištikimybės rodyklė. Pagal tai, kaip ją sutinkame ir branginame, matuojame savo tautinį susipratimą, sprendžiame, kiek pavienio tautiečio širdyje tautinės sąmonės liepsna rusena.
Kiekvieną kartą Vasario 16-tąją sutinkame su dvasios pakilimu. Tik nūdien ji turi kitokį atspalvį, negu anksčiau, kai lietuvių tauta pati savo nepriklausomą gyvenimą tvarkė. Tada ji buvo pergalės ir džiaugsmo šventė. Dabar — nuoskaudos ir kovos ryžto atnaujinimo šventė.
Kiek mumyse tas ryžtas gyvas ir neapneštas laiko ir svetimybių dulkėmis? Vasario 16-toji įpareigoja pažiūrėti į save ir nusivalyti laiko dulkes, kad laisvės šauksmas ir kovos ryžtas liktų amžinai jaunas ir amžinas.
Nutildyti laisvėje gyvenančius žmones, kad jie apie sovietinį kolonializmą nekalbėtų ir jo nematytų, vienas iš svarbiausių Lietuvos pavergėjo siekimų. Nuo sovietinės okupacijos iš Lietuvos į laisvę pasitraukusius tremtinius okupantas daugel metų grasinimais ir viliojimais kvietė grįžti į Lietuvą, kad sugrįžusius nutildžius fizinėmis priemonėmis. Neįgyvendinę savo planų grasinimais, sovietai tuos pačius planus vykdo sentimentalaus gundymo metodais — skatinimu aplankyti Lietuvą, joje likusius gimines, pažįstamus. Naujoji gundymų banga turi tuos pačius kėslus — apie sovietinio kolonializmo baisumą šaukiančio žmogaus nutildymą. Apsilankę pavergtoje Lietuvoje lietuviai sovietams nebepavojingi, nes giminių sentimento ir baimės dėl jų ateities vardan patys savanoriškai save nutildo. Jei šauksmas apie Lietuvos pavergimą ir sovietinio kolonializmo baisumą yra vienintelis ir didžiausias laisvųjų lietuvių kovos ginklas, tai šaukiančio žmogaus savanoriškas nusitildymas yra to ginklo atidavimas Lietuvos pavergėjui.
Skaityti daugiau: Mes neliksim nutildyti žmonės!
Darbai ir idėjos
Čikagos Lietuvių Fronto Bičiuliai 1963 sausio 27 d. suruošė J. Daumanto Partizanų antrosios laidos papildytą išleidimą visuomenei.
Tėvų jėzuitų koplyčioje šv. mišias už kritusius Lietuvos partizanus ir Sibiro kankinius atnašavo ir pamokslą pasakė tėvas Juozas Vaišnys, S. J., Laiškai Lietuviams redaktorius. Jautriame pamoksle kun. J. Vaišnys pažymėjo, jog partizanai yra kariai, kai jie savo krašto laisvę gina. Pavergėjas atėmė mums ir mūsų kraštui laisvę, partizanai išėjo laisvės ginti. Pagal tarptautinę teisę partizanų valdžia buvo teisėta krašto valdžia. Partizanai vykdė savo vadovybės įsakymus. Niekas neturi teisės jų vadinti banditais, nes jie gynė teisingą ir šventą reikalą. Partizanų knygos autorius Juozas Lukša-Daumantas buvo vienas iš narsiausių kovotojų ir vadų laisvę ginant. Tai šviesi ir neužmirštama jaunos gyvybės auka. Savo knygoje jis paliko mums laisvės kovų testamentą.
_files/I-Laisve-1963-31(68)-17.jpg)
_files/I-Laisve-1963-31(68)-18.jpg)
_files/I-Laisve-1963-31(68)-19.jpg)
J. Daumanto Partizanų pristatymas Čikagoje. Aukštai: Alė Kėželienė skaito J. Daumanto Partizanų ištrauką (Nuotrauka P. Petručio). Vidury: sol. St. Baras ir dail. A. Valeška (Nuotrauka B. Lungio). Apačioj: moterų kvartetas — iš kairės į dešinę: Nijolė Mac-konytė, Vanda Aleknavičienė, Dana Puodžiūnienė, Irena Gepnerytė (Nuotrauka P. Petručio).
Skaityti daugiau: J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei
Vladas Ramojus
II Kultūros kongreso uždaromajam posėdyje muz. A. Mikulskis iškėlė įdomų “kultūrpolitikos” klausimą. Prisiminęs Vašingtone įvykusius Tautinės Sąjungos rengtus sąskrydžius, pastebėjo, kokį galingą efektą paliko lietuvių giesmės sostinės katedroje ar Čiurlionio ansamblio koncertai, atlikti sąskrydžių metu, kai lietuvių liaudies dainų klausėsi Valstybės departamento pareigūnai, kongreso nariai, sostinėje reziduoją įvairių šalių diplomatai. Muz. A. Mikulskis kaip tik ir siūlė per širdis belstis į protus, į sąžines. Anot jo, tai ir būtų pats sėkmingiausias veiksnys Lietuvos laisvinimo žygiuose.
Manau, jog retas kuris nesutiks su faktu, kad išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime muzikinis menas yra brandžiausias ir aukščiausiai iškilęs, bent mūsų bendruomenės ribose. Tai liudija I-oji ir II-oji Kanados ir Amerikos lietuvių Dainų šventės, sutraukusios tūkstantines minias žmonių. Jau šešti metai iš eilės Čikagoje vyksta lietuviški operų spektakliai, kiekvienais metais turį 5000 klausytojų. Per II Kultūros kongresą buvo suruoštas lietuviškos simfoninės muzikos koncertas ir kiti įvykiai. Tendencijos plačiai išsišakojusiam muzikiniam gyvenimui blėsti nesimato, juoba, kiekviena lituanistinė mokykla turi chorus ir ruošia prieauglį chorams ir ansambliams, kuris jau aiškiai matomas Dainavos ir Čiurlionio ansamblių gretose. Eilė kompozitorių ir solistų išsimušė iš savo bendruomenės ribų. Kun. Markaičio kūriniai vienur kitur įtraukiami į konservatorijų ir universitetų studentų ir absolventų koncertus, St. Baras prieš kelis metus laimėjo geriausio tenoro titulą milžiniškajo geriausio tenoro titulą milžiniškam Chicago Tribūne festivalyje, Al. Kučiūnas paruošia solistus ir chorus neeilinio lygio Čikagos Lyric operoje.
Skaityti daugiau: “KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO” PINKLĖSE
Jonas Šoliūnas
Ar matėte žmogų, kuris dėl gaisro ar kilusios audros netenka namų ir atėjęs prie likusių pamatų nusiminęs mąsto apie ateitį? Turbūt tai ne vien teko matyti, o gal net ir pačiam pergyventi?
Daugelis mūsų savų namų netekome karo audroje ir, šitan kraštan atvykę, neretai vėl griebėmės namų statymo. Tai natūralu, nes juk pagaliau nesame laukiniai ir namų reikia. Tačiau, idant į banalumą neįsiveltumėm ir dovanai nei laiko, nei popieriaus nenaudotume, pamirškime privačius namus ir pažvelkime į namus, kuriais naudojasi visa visuomenė. Kaip mes tuos namus bevadintume, jie vistiek paliks ne privatūs, bet bendruomenės namai.
Užsidarymas šeštadieniais
Sekdami anų laikų vargo mokyklų pavyzdžiu čia atvykę organizavome šeštadienines mokyklas, kurios daugelyje vietovių kartais neblogai veikė, tačiau labai dažnai tos šeštadieninės mokyklos tai tikras “skausmas kakle”, amerikiečiai pasakytų. Priežasčių dėl panašių mokyklų nesėkmių neieškosime. Tačiau verta keletu sakinių prisiminti, mano manymu, klaidas, kurios aiškiai pastebimos išeivijos jaunimo auklėjime. Palikę įvairiausių sistemų naudingumą ar jų žalingumą nagrinėti mokyklinio auklėjimo žinovams, pažiūrėkime į kai kurias priemones, kurios yra vartojamos mūsų pedagogų.
Skaityti daugiau: ...be namų negerai
_files/I-Laisve-1963-31(68)-23.jpg)
Vienybės dvasia tebėra gyva ir gaji. Politikai ir kultūrininkai reiškia vieningą mintį New Yorko Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštose diskusijose. Iš kairės į dešinę: V. Sidzikauskas, J. Girnius, J. Puzinas ir H. Kačinskas
Foto V. Maželio
Vasario 9-10 dienomis New Yorke įvyko Lietuvių Fronto Bičiulių Atlanto pakrančio sambūrių suvažiavimas. Tai buvo, sakytum, frontininkų veiklos kasmetinė rutina. Tačiau šįmetinis suvažiavimas skyrėsi nuo ankstyvesniųjų ir forma ir turiniu: suvažiavimo didžioji dalis buvo skirta platesnei visuomenei ir į tautinės vienybės problemos svarstymą buvo įtraukta visa eilė kultūrinėje, politinėje bei visuomeninėje veikloje besireiškiančių brandžių asmenybių, atstovaujančių įvairias pasaulėžvalgas bei sroves. Gausiai pripildyta Baltų namų auditorija ir svarstomam klausimui parodytas dėmesys, paliko puikaus pasisekimo įspūdį, o sekančią dieną įvykęs partizanų pagerbimo minėjimas šauniu triumfališkumu apvainikavo suvažiavimo pasisekimą.
Skaityti daugiau: VIENYBĖS PROBLEMA
• “Tautos Praeitis”. Istorijos ir gretimų sričių neperiodinis žurnalas. Tomas I Knyga 4, 1962 m. Šia ketvirtąja knyga užbaigiamas pirmasis “Tautos Praeities” tomas. Vis tobulėdamas, žurnalas jau yra pasiekęs rimtą šios rūšies leidinių lygį. Lietuvių Istorijos Draugijai linkėtina ir toliau užsimotą darbą tęsti. Tai darbas, kurio reikšmė nepraeina su diena ar metais.
• Knygų Lentyna” 1962 m. Nr. 3. Leidžia Vytautas Saulius. “Knygų Lentyna” kartais vadinama “Lietuvos išeivių kult. gyvenimo rodyklet”...
Dabar išleistame Nr. 3 paskelbtas laisvojo pasaulio liet. periodikos sąrašas.
Metmenys, 1962 m. nr. 5. Jaunosios kartos kultūros žurnalas. Redaguoja dr. Vyt. Kavolis.
Sėja, 1962 nr. 1-4. Tautinės demokratinės minties žurnalas. Leidžia Varpininkų Leidinių Fondas. Redaguoja redakcinė kolegija. Ats. red. G. J. Lazauskas.
Margutis, 1963 nr. 1-2. Rašo J. Dainauskas, St. Daunys, J. Šoliūnas, H. Nagys, K. Reikalas, J. Žilevičius, V. Meškauskas ir kiti. Yra poezijos, dailininkų kūrybos reprodukcijų, foto nuotraukų. Straipsneliu ir 2 iliustracijom paminėtas Čikagos LFB ruoštas J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei.
Skaityti daugiau: Atsiųsta paminėti