Lietuvos pogrindis ir MOLOTOVO-RIBBENTROPO SLAPTIEJI PROTOKOLAI

ISTORINĖ APŽVALGA

VYTAUTAS SKUODIS

Šiandieną Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų kas buvo tie nelemti slaptieji protokolai, kuriuos 1939 metais Maskvoje pasirašė TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Molotovas bei Ribbentropas ir nuo kurių prasidėjo naujas ciklas visų mūsų tautos nelaimių, besitęsiančių jau visą pusšimtį metų.

Dabar dideliu laimėjimu reikia laikyti tai, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė jau nebeneigia fakto, kad 1939 metais jos pirmtakai ir tuometiniai Vokietijos valdovai slapto suokalbio pasekmėje pasidalijo laisvus Rytų Europos kraštus, įjungdami juos į savo politinių interesų sferas. Tačiau dabartinė TSRS valdžia ir toliau tebekartoja melą, kad Lietuva, Latvija ir Estija pačios pasiprašė būti prijungtos prie TSRS. Žiūrint iš šalies, tas melas dabar atrodo dar keistesnis ir kvailesnis. Juk visas pasaulis dabar žino, kad tas „pasiprašymas" įvyko po to, kada į Pabaltijo kraštus buvo įvesta daugiau kaip pusė milijono Raudonosios armijos kareivių. Kaip tas ,,pasiprašymas" įvyko, dabar nesunku parodyti ir įrodyti ir dokumentaliai.

Nežinau, kada išeivijoje buvo sužinota apie Molotovo-Ribbentropo pasirašytus slaptuosius protokolus ir susipažinta su jų turiniu. Lietuvoje iki 1975 metų apie tuos protokolus tikriausiai niekas nežinojo. Veikiant pogrindyje ir skaitant beveik visą Lietuvos pogrindžio spaudą, taip pat palaikant plačius konfidencialius ryšius, iki 1975 metų rudens man niekur neteko girdėti apie Molotovo-Ribbentropo slaptus protokolus, kurie apsprendė Lietuvos prijungimą prie TSRS jau 1939 metais.

Lietuvoje nedaug kas žinojo ir Sovietų Sąjungos ultimatumo, pareikšto Lietuvos vyriausybei 1940 birželio 14 dieną, turinį. Po jo paskelbimo jau sekančią dieną Lietuva buvo okupuota. Vyresnieji kalbėjo, kad 1939 metais, Vilniaus kraštą sugrąžinus Lietuvai, joje įsteigtos sovietų karinės bazės reiškė Lietuvos nepriklausomybės saulėleidį: „Vilnius mūsų, o mes rusų", — kartojo žmonės sunerimę.

Vienas iš Tremtinių sąjungos mitingų šią vasarą. Fone matyti dail. Kęstučio Balčikonio Vytis.

Lietuvos pogrindžio spaudoje pirmoji užuomina apie slaptuosius protokolus pasirodė 1975 metų spalio mėnesį, atgaivintos „Aušros" pirmajame numeryje. Pačiu pirmuoju straipsniu, pavadintu „Tarptautiniame tribunole", buvo Jono Jurašo kalba, pasakyta 1975 spalio 17-19 dienomis Kopenhagoje įvykusiame Tarptautiniame akademiko Sacharovo vardo apklausinėjime apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Tame tribunole Jonas Jurašas pasakė:

„šiandien iš šitos katedros, kurios tiesos šauksmas, viliamės, nenutils tyruose, dera priminti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui kapas buvo iškastas jau 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai slapta Ribbentropo-Molotovo sutartimi buvo sudarytas suokalbis pasidalinti įtakos sferomis. Tuo pačiu buvo palaužta nepuolimo sutartis, kurią Tarybų Sąjunga pasirašė su Lietuva 1926 m. spalio 26 d. ir kuri popieriuje galiojo iki 1945 metų"1.

Ši žinia buvo intriguojanti, tačiau tuo metu, atrodo, Lietuvoje niekas daugiau apie tą J. Jurašo paminėtą susitarimą nežinojo.

1976 metų žiemos pabaigoje, o gal jau prasidėjus pavasariui, į mano rankas pateko skubiai ranka parašytas ir gerokai aptrintas kelių puslapių tekstas, kurio turinys man padarė tokį įspūdį, tarytum iš giedro dangaus būtų trenkęs perkūnas. Tai buvo visi trys Sovietų Sąjungos ir Vokietijos slapto suokalbio dokumentų tekstai: 1939 rugpjūčio 23, rugsėjo 28 ir 1941 sausio 10 protokolų nuorašai. Tiesiog buvo sunku patikėti, kad Stalinas ir Hitleris dėl laisvos Lietuvos derėjosi kaip turguje ir pagaliau dalį Suvalkijos iš Hitlerio atpirko už 7 su puse milijono aukso dolerių, kai tuo tarpu 1867 metais Amerika iš Rusijos caro nupirko visą Aliaską, kuri Amerikai atsiėjo 300 tūkstančių dolerių pigiau.

Kadangi tą sensacingą rankraštį turėjau sugrąžinti sekančią dieną, teko jį skubiai perspausdinti, ignoruojant visas atsargumo priemones. Padariau, rodos, šešias ar aštuonias kopijas, kurias susegus gavosi nedidelės brošiūrėlės. Joms pavadinimą daviau „TSRS ir Vokietijos sandėris dėl Lietuvos" ar panašiai. Tos brošiūros tuojau pat buvo išdalintos veiksmingiausiems pogrindžio rato „taškams". Vienas egzempliorius buvo perduotas „kanalui", kuris mane netiesiogiai rišo su „LKB Kronikos" ir „Aušros" leidėjais.

Tokiu būdu išleistos brošiūros tekste, be minėtų trijų slaptų protokolų turinio buvo ir dokumentuoti komentarai, kurie rodė, jog tai yra konspektas veikalo, kurio autoriumi yra kažkoks A. Rejus. Teksto nuorodose buvo dažnai minima A. Rejaus pavardė ir jo veikalas, nenurodant tikslaus to veikalo pavadinimo, jo išleidimo metų ir vietos. Nuorodose tas literatūrinis šaltinis vadinosi: A. Rejaus dokumentų rinkinys. Buvo aišku, kad vertimas į lietuvių kalbą padarytas iš rusų kalbos.

Teksto nuorodose taip pat buvo minimas leidinys „Vokietijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai" VII tomas, išleistas Anglijoje.

1976 birželio 15 dieną, paminint Lietuvos okupacijos 36-sias metines, pasirodė pogrindžio „Aušros 3(43) numeris. Jame buvo atspausdintas Kęstučio Daugirdo slapyvarde pasirašytas platus ir kondensuotas vedamasis straipsnis, pavadinimu „Lietuvos nepriklausomybės netekimo istorinės aplinkybės". Tame straipsnyje cituojama 1939 metų rugpjūčio 23 dienos slaptoji sutartis, atpasakojamas rugsėjo 28 d. papildomos sutarties turinys apie įtakos sferų ribų patikslinimą ir turinys 1941 m. sausio 10 dienos sandėrio su Vokietija dėl Suvalkijos dalies atpirkimo, kuri, pagal ankstyvesnius susitarimus, turėjo atitekti Vokietijai, tačiau 1940 metais taip pat buvo užimta Sovietų Sąjungos kariuomenės2.

Šitos prekybos svetimomis teritorijomis faktas buvo nurodytas ir Tautvydo pasirašytame laiške Lietuvos komunistų partijos CK skyriaus vedėjui J. Aničui, kuris buvo atspausdintas ketvirtajame „Aušros" numeryje, išleistame tais pačiais 1976 metais3.

Iš K. Daugirdo straipsnyje pateiktų nuorodų į A. Rejaus dokumentų rinkinį matyti, jog to straipsnio autorius panaudojo tą patį rankraštį, iš kurio buvo paruošta aukščiau minėta brošiūra, arba gal buvo panaudota ir pastaroji.

Molotovo-Ribbentropo paktą paminėjo ir Jurgis Vaidvilas savo straipsnyje „Veidrodis ar snukis kreivas?", kuris pro mane praėjo „tranzitu" ir pateko ' „Aušros" šeštąjį numerį, pasirodžiusį 1977 metų gegužės 12 dieną4.

1978    lapkričio 16 dieną Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. Karolis Garuckas parašė pareiškimą LKP CK sekretoriui P. Griškevičiui, LTSR respublikiniam prokurorui ir laikraščio „Tiesa" vyr. redaktoriui, gindamas nuteistą Helsinkio grupės narį Viktorą Petkų nuo šmeižtų lietuviškoje sovietinėje spaudoje. Tame pareiškime, kuris buvo atspausdintas 1978 gruodžio mėn. išleistame keturioliktame „Aušros" numeryje, taip pat buvo priminti ir slaptieji Molotovo-Ribbentropo susitarimai dėl Lietuvos likimo5.

Tame pačiame 14-jame „Aušros" numeryje Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus paminėjo Lituanus, savo straipsnyje „Prekyba tautomis"6.

1979    metų vasario mėn. išleistame 15-jame „Aušros" numeryje tuos protokolus pamini J. Medvėgalis savo straipsnyje „Gėdingiausias Tarybų Sąjungos karas", kuris buvo skirtas karo su Suomija 40-ties metų sukakčiai prisiminti7.

Baigiantis 1977 metams, o gal jau 1978 metų pradžioje, gavau 1941-jų metų tremtinio Alfonso Andriukaičio veikalo „Bausmė be nusikaltimo" rankraštį, su prašymu surasti būdą jį perspausdinti ir padauginti rašomąja mašinėle. Šį didoką rankraštį sudarė dvi, tarp savęs neturinčios organinio ryšio dalys, tačiau abi nepaprastai vertingos. Paties Alfonso Andriukaičio prisiminimai sudarė II-ją to veikalo dalį, kuri buvo pavadinta „Pasmerktieji". Pirmojoje dalyje — „Parduotoji Lietuva", buvo patalpintas didelis pluoštas dokumentų, kurie lietė Pabaltijo kraštų ir Lenkijos padalinimą. Tai buvo Hitlerio ir Stalino telegramų, Molotovo ir Ribbentropo susirašinėjimų tekstai, TSRS ir Vokietijos sudarytų sutarčių ir slaptų protokolų tekstai, bendri pareiškimai, TSRS spaudos atgarsiai dėl sutarties ir apie draugystę su Vokietija ir kt.

Atrodo, kad šią dokumentinę dalį paruošė ne pats atsiminimų autorius, tačiau joje buvo jo paties daug aštrių pastabų ir replikų, o kai kuriuos faktus interpretuojant buvo padaryta ir klaidų. Tą dalį Alfonsas Andriukaitis į savo atsiminimus įjungė kaip dokumentuotą įvadą, kad parodytų pirmines 1941-jų metų tremtinių tragiško likimo priežastis.

Alfonso Andriukaičio rankraštį, prieš spausdinant, reikėjo redaguoti ir kalbiniu ir stilistiniu atžvilgiais. Teko surasti redaktorių. Iš pirmosios — dokumentinės dalies teko išimti jo paties pastabas, kurios kartojosi ir silpnino dokumentų kategoriškumo įspūdį. Redaktoriui nemažai teko padirbėti ir su autoriaus autentiškų atsiminimų dalimi, suteikiant jai literatūrinę formą, tačiau nenutolstant nuo autoriaus pasakojimo stiliaus, paliekant visas aprašytas detales. Daug laiko praėjo, kol buvo surasta galimybė tą vertingą veikalą perspausdinti, kopijavimo popieriaus pagalba padarant 6 egzempliorius, o po to — kol buvo surastas patikimas knygrišys.

Tokiu būdu išleista ši knyga pogrindyje 1979 metų pradžioje pradėjo plisti kaip atgaivinto „Lietuvių archyvo", leisto vokiečių okupacijos metais, I(VI) tomo sudėtinė dalis. Tą tomą išleido „Lietuvos istorijos fondas", kurio planuose buvo tremtinių ir kalinių atsiminimų bei įvairios kitos dokumentinės medžiagos skelbimas tolesniuose pogrindžio „Lietuvių archyvo" tomuose. Deja, prasidėję areštai sutrukdė tuos planus įgyvendinti.

Visiems, į kurių rankas patekdavo Alfonso Andriukaičio knyga, ji darė nepaprastai stiprų įspūdį. Savo informatyvumu ir reikšmingumu abi šio veikalo dalys buvo lygiavertės.

Pirmieji šios knygos egzemplioriai toliau buvo dauginami įvairiais būdais. Vėliau atsirado egzemplioriai, išjungti iš „Lietuvių archyvo", kaip atskira knyga su nauju ir plačiu įvadu.

Kai 1979 lapkričio mėn. kratos metu pas Tatjaną Velikanovą Maskvoje buvo atrastas aukščiau minėtas „Lietuvių archyvo" tomas su Alfonso Andriukaičio veikalu, Lietuvoje šiam leidiniui buvo užvesta byla.

1980 metų sausio 29 vakare Kauno geležinkelio stotyje buvo suimtas Kaišiadorių katedros vargonininkas Anastazas Janulis. Jo lagamine KGB valdininkai rado 25 egzempliorius „Lietuvių archyvo" I(VI) tomo, kurie buvo pagaminti elektrografiniu būdu. Sekančią dieną jie, padarę kratą pas Birštone gyvenantį Povilą Buzą, surado ir primityvios gamybos elektrografinį aparatą, kuriuo tas leidinys buvo padaugintas.

Nors Tatjana Velikanova Maskvoje, Anastazas Janulis ir Povilas Buzas Lietuvoje buvo pirmosios šios knygos platinimo aukos, tačiau tos knygos dėka garsas apie slaptuosius Molotovo-Ribbentropo susitarimus Lietuvoje ėmė sparčiai plisti. To garso plitimui labai pasitarnavo 1978 metais pogrindyje susikūrusi organizacija, kuri pasivadino Lietuvos Laisvės Lyga.

Lietuvos Laisvės Lygos pirmojoje deklaracijoje, paskelbtoje 1978 metų birželio 15 dieną, dar nėra jokios užuominos apie slaptuosius Stalino ir Hitlerio susitarimus Lietuvos klausimu8.

1979 metų rugpjūčio 3 Lietuvos Laisvės Lyga paskelbė labai platų moralinį ultimatumą TSRS vyriausybei. Tame ultimatume buvo išdėstytos Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos, nepriklausomos Lietuvos valstybės susikūrimo ir tos nepriklausomybės praradimo aplinkybės. Šį kreipimąsi pasirašiusieji, keldami savo reikalavimus Sovietų Sąjungos vyriausybei, jau pagrindinai rėmėsi Molotovo-Ribbentropo slaptaisiais protokolais. Prie šio moralinio ultimatumo buvo taip pat nemažas priedas — iš Alfonso Andriukaičio knygos paimta pirmoji dalis, — kuri šiame priede buvo pavadinta: „Hitlerio ir Stalino suokalbio dokumentai". Visa tai buvo paskelbta 1979 rugpjūčio mėnesį pasirodžiusiame „Aušros" 17-me numeryje9.

Tuo pačiu metu Hitlerio ir Stalino suokalbio dokumentų rinkinys buvo pradėtas skelbti ir pogrindžio žurnale „Alma Mater", su atitinkamu Andriaus Vientauto įvadiniu straipsniu „Ketvirtasis padalijimas" ir „Pabaigos žodžiu"10, n.

1979 rugpjūčio 23 d. Lietuvos Laisvės Lyga paskelbė kreipimąsi į Jungtinių Tautų XXXIV Generalinės asamblėjos sesijos specialų komitetą, svarstantį klausimus, kaip vyksta „Deklaracijos dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms" įgyvendinimas. Kreipimosi pradžioje buvo paminėti slapto TSRS ir Vokietijos suokalbio dokumentai ir buvo pridėtas aukščiau minėtas „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei" su jo svarbiu priedu12.

Pogrindžio žurnalo „Perspektyvos" 14-me numeryje, kuris pasirodė 1979 rugpjūčio mėnesį, pirmajame puslapyje buvo paskelbtas Marto Niklaus pareiškimas TSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumui, kuriame remdamasis Molotovo— Ribbentropo slaptaisiais protokolais, siūlo Sovietų Sąjungos ir abiejų Vokietijų vyriausybėms:

„1) plačiai spaudoje paskelbti pilną 1939 m. rugpjūčio 23 d. pakto tekstą drauge su jo papildomu slaptu protokolu apie įtakos sferas Europoje;

2)    paskelbti tą paktą nusikaltimu ir neteisėtu suokalbiu;

3)    atsisakyti nuo jo visiškai;

4)    pilnai likviduoti šio pakto vis dar Europoje egzistuojančias pasekmes... "13.

Po poros mėnesių — spalyje, šį Marto Niklaus pareiškimą atspausdino ir ,,Aušra", savo 18-jame numeryje14.

Martas Nikius pareiškimą parašė ir adresatui išsiuntė 1979 liepos 18 iš Maskvos. Šis taurus Estijos patriotas seniai palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos disidentais. Galimas dalykas, jog iš jų ir sužinojo apie Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus. Galima manyti, kad Marto Niklaus drąsus ir atviras pareiškimas Sovietų Sąjungos vyriausybei, buvo vienas iš paskatinimų po mėnesio, t.y. rugpjūčio 23 dieną, paskelbti pirmą bendrą pabaltiečių kreipimąsi, adresuotą TSRS, VFR, VDR vyriausybėms, Atlanto chartą pasirašiusių vyriausybėms ir Jungtinių Tautų organizacijos Generaliniam sekretoriui Kurtui Waldheimui.

Šį kreipimąsi pasirašė 46 asmenys, iš kurių 3 estai (Martas Nikius nedalyvavo), 6 latviai, visi kiti — lietuviai. Tarp pastarųjų buvo Alfonsas Andriukaitis, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Mečislovas Jurevičius, Jadvyga Petkevičienė, Jonas Petkevičius, Julius Sasnauskas, Algirdas Statkevičius, Vladas Šakalys, Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius ir daug kitų. Kreipimuisi savo parašais pritarė ir 11 rusų disidentų, kurių tarpe buvo ir akademikas Andriejus Sacharovas. Kreipimesi buvo rašoma:

„Mes kreipiamės:

—    į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti pilną Molotovo-Ribbentropo pakto tekstą ir visus papildomus slaptus protokolus, esančius prie jo (...) Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribbentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos;

—    į VFR ir VDR vyriausybes, prašydami viešai paskelbti Molotovo-Ribbentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos ir padėti TSRS vyriausybei likviduoti minėto pakto pasekmes — išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo (...);

—    į valstybių, pasirašiusių Atlanto Chartą, vyriausybes, prašydami, kad jos iš moralinių pozicijų ryžtingai pasmerktų Molotovo--Ribbentropo paktą ir jo pasekmes (...);

—į SNO Generalinį sekretorių, primindami, kad ši tarptautinė organizacija perėmė Tautų Lygos teises, kurios narėmis iki „specialių priemonių" įvykdymo buvo Estija, Latvija ir Lietuva. Todėl Jūs esate juridiškai atsakingi už šių šalių likimą.

Mes prašome artimiausioje SNO Asamblėjos sesijoje iškelti klausimą dėl Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmių likvidavimo

(...)"

Šį kreipimąsi 1979 spalio mėnesį 17 atspausdino „Aušra" 18-me numeryje15.

Po aukščiau paminėtų ir istoriniais tapusių dokumentų pagarsinimo, visuose Pabaltijo kraštuose prasidėjo masinės kratos ir areštai. Buvo sudaryta daugybė politinių bylų už „antitarybinę agitaciją ir propagandą, turint tikslą susilpninti Sovietų Sąjungą ir jos visuomeninę santvarką".

Tačiau, nežiūrint labai sustiprėjusių represijų, Lietuvos pogrindžio spaudoje ir toliau buvo primenami slaptieji Molotovo-Ribbentropo protokolai. Vien tik „Aušroje" 1980-1982 metais jie buvo paminėti ne mažiau kaip dešimtyje straipsnių.

Deja, užsienio radijo laidos, lietuvių kalba transliuojamos į Lietuva, Molotovo-Ribbentropo slaptų protokolų ir atitinkamos jų interpretacijos Lietuvoje neišgarsino. Ir šiaip „Amerikos Balso" lietuviškosios radijo laidos Lietuvoje pastoviai kėlė nepasitenkinimą dėl to, kad jose mažai būdavo Lietuvai aktualių žinių.

„Aušros" 29(69) numeryje, kuris pogrindyje pasirodė 1981 metų gruodžio mėnesi, skyrelyje „Lietuvos istorijos puslapiai" buvo atspausdintas bendras Lietuvos Aktyvistų Fronto ir Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto 1944 m. gegužės 15 d. nutarimas, kurio pradžioje rašoma:

„Nuo 1939 metų, t.y. nuo pasidalinimo įtakos sferomis su hitlerine Vokietija (1939.VIII.26. Molotovo-Ribbentropo sutartis).

TSRS vyriausybė pradėjo grubiai kištis į Lietuvos respublikos vidaus reikalus, pažeisdama tuo tarptautinę teisę (...)"16.

Šis dokumentas, po 37 metų nežinia iš kur ir kaip patekęs į pogrindžio „Aušrą", rodo, kad jau 1944 metais, prieš antrą kartą Lietuvą užimant sovietams, Molotovo-Ribbentropo slapti protokolai arba susitarimai, kai kam nebebuvo paslaptis. Tačiau tik po 30 metų ta žinia apie slaptą laisvų Pabaltijo kraštų pasidalinimą pradėjo plisti po visą Lietuvą.

Šiandien, minint to slapto ir banditiško Stalino ir Hitlerio suokalbio 50-metį, Lietuvoje visi žino Molotovo-Ribbentropo pasirašytų slaptų protokolų turinį. Prie jo išgarsinimo labai daug prisidėjo dabar atvirai veikianti Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, visa eilė atsiradusių neformalių organizacijų ir Sąjūdžio bei tų neformalių organizacijų atvirai platinama spauda. Prie šios labai svarbios ir reikšmingos propagandos dar daug prisideda ir oficialioji sovietinė lietuviškoji spauda, kuri nuo 1988 metų pabaigos labai pasikeitė į gerąją pusę. Joje buvo atspausdinti net Molotovo-Ribbentropo slaptų protokolų tekstai. Juos pasmerkė daugelis Lietuvos valdinių organizacijų ir Lietuvos TSR vyriausybė savo 1989 gegužės 18 dienos deklaracijoje, kuria buvo paskelbtas Lietuvos TSR valstybinis suverenitetas. Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus savo pasisakymuose dabar smerkia ir kai kurie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto vadovaujantys asmenys.

Ant sienų iškabinti plakatai Klaipėdos Demokratijos aikštėje 1989 liepos mėnesį. Nuotr. Vilijos Smalinskaitės.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba sudarė vyriausybinę komisiją, kuri tyrė 1939 metų Vokietijos ir TSRS sutartis. Toji komisija baigusi darbą, savo išvadas paskelbė Lietuvos oficialioje spaudoje. Jų pabaigoje sakoma:

„1939-1941 metų Vokietijos-TSRS neteisėtų susitarimų realizavimas yra tarptautinis nusikaltimas, kurio pasekmių likvidavimas nėra vien tik TSRS vidaus, bet ir Europos bei viso pasaulio valstybių bendrijos reikalas. Jis turi būti išspręstas visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų pagrindu, pirmiausia — tiesiogiai atsakingų už jį valstybių ar jų teisių perėmėjų iniciatyva.

8. Liaudies seimo 1940 metų liepos 21 dienos „Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį deklaracija" ir TSRS Aukščiausios Tarybos 1940 metų rugpjūčio 3 dienos „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą įstatymas" yra neteisėti"17.

Estijos Liaudies Frontas paruošė bendrą trijų Pabaltijo pavergtų tautų pareiškimą Molotovo-Ribbentropo pakto 50 metų sukakties paminėjimo proga. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimas, susirinkęs 1989 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, šį pareiškimą patvirtino. Tame pareiškime rašoma:

„Todėl mes, trys Baltijos tautos kreipiamės šiandien, šio sandėrio penkiasdešimtmečio dieną, į Europos ir viso pasaulio visuomenę, būdamos giliai įsitikinę, kad demokratinė dauguma išsaugojo moralinį ryžtą, teisingumo jausmą ir norą tarti kartu su mumis: nusikalstamas Hitlerio-Stalino paktas turi būti anuliuotas! Hitlerio-Stalino paktų ir slaptų protokolų esmė glūdi imperialistiniame įtakos sferų tarp dviejų didžiųjų valstybių pasidalinime, šiuo nusikalstamu sandėriu Tarybų Sąjunga vienašališkai sulaužė visas tarptautines sutartis, sudarytas su Pabaltijo respublikomis, pažeidė istorinę Pabaltijo tautų apsisprendimo teisę, pateikė Baltijos respublikoms grubius ultimatumus, okupavo jas savo skaitlingesne kariuomene, karinės okupacijos ir žiauraus politinio teroro sąlygomis įvykdė prievartinę jų aneksiją. Hitlerio-Stalino paktai bei slaptieji jų protokolai, tebegaliojantys ir šiandien, buvo ir lieka nukreipti prieš kitas valstybes, dar daugiau — buvo ir lieka nukreipti į jų suvereniteto bei nepriklausomybės sunaikinimą (...)

Hitlerio-Stalino paktas po senovei formuoja ir šiandieninę Europą, kadaise bendrą visiems mums. Tačiau mes įsitikinę, kad Europos visuomenė ir demokratinės jėgos Rytuose prisijungs prie Estijos, Latvijos ir Lietuvos reikalavimo anuliuoti šį paktą ir jo slaptus protokolus, kaip negaliojančius nuo pat pasirašymo ex tuno. Tik šiuo atveju Europa pagaliau išsilaisvins nuo paskutinių kolonijų — hitlerizmo-stalinizmo epochos palikimo, ir Pabaltijo tautos įgys galimybę tvarkyti savo likimą laisvo apsisprendimo pagrindu (...)18.

Taigi Lietuvos pogrindžio ir disidentų veikla nebuvo beprasmė. Juos supusiems skeptikams, bailiams ir didelio atsargumo politikos šalininkams bei apsidraudėliams nuo nemalonumų jie įrodė, jog kartais yra būtina ir įmanoma pūsti ir prieš vėją, rizikuojant viskuo. Pasitvirtino ir lietuvių liaudies priežodžio — mažas akmuo didelį vežimą verčia, teisingumas.

LITERATŪRINIAI ŠALTINIAI

1.    Aušra, 11., Čikaga, 1977, p. 11.

2.    Ten pat, p. 89-91.

3.    Ten pat, p. 160.

4.    Aušra, II t., Čikaga, 1978, p. 30.

5.    Aušra, III t., Čikaga, 1980, p. 147.

6.    Ten pat, p. 163-164.

7.    Ten pat, p. 224.

8.    Ten pat, p. 47-50.

9.    Aušra, IV t., Čikaga, 1981, p. 63-104.

10.    Alma Mater, Nr. 3, Čikaga, 1984, p. 47-69.

11.    Alma Mater, Nr. 4, Čikaga, 1985, p. 45-54.

12.    Aušra, IV t., Čikaga, 1981, p. 117-118.

13.    Perspektyvos, Nr. 14, Lietuva, 1979.

14.    Aušra, IV t., Čikaga, 1981, p. 123-124.

15.    Ten pat, p. 119-123.

16.    Aušra, VI t., Čikaga, 1981, p. 153.

17.    Valstybinės komisijos Vokietijos Sovietų Sąjungos susitarimams ištirti pranešimas. — Draugas, Nr. 168, 1989.Vm.29, p. 1.

18.   Baltijos kelias. — Draugas, Nr. 167, 1989.Vm.26, p. 1.

Pastaba. Čia išvardintos pogrindžio ,,Aušros" buvo perspausdintos ir išleistos Akademinės skautų leidyklos „Lietuva". Tenka apgailestauti, kad tolesnis „Aušros" perspausdinimas prie 1983 metais Lietuvoje išleisto „Aušros" Nr. 36(76) sustojo. Labai gaila, kad ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės leistoje serijoje „Lietuvos pogrindžio spauda", po 17-jo numerio tas svarbus ir labai reikalingas darbas taip pat nutrauktas.