IŠ NAMŲ
Ištrauka iš ALĖS RŪTOS naujo romano “Vieniši pasauliai”
Griežė buvo išblyškusi, bet galva išdidžiai atlošta. Suspaustose lūpose įšalusi ironiška šypsena. Motina kalbėjo ir kalbėjo. Apie mokslo reikšmę, apie pareigas kitiems ir sau pačiai, apie darbą ir maldą, apie tėvus ir draugus, apie laiko brangumą . . . Staiga jai ėmė darytis silpna. Bet ji norėjo pasirodyti stipri iki galo. Manė, labai negerai, kai vaikai pajunta tėvų silpnumą. Reikia laikytis ir ištesėti. Ji tiesi praėjo pro Griežę. Jos keliai linko, tirpo širdis. Būtų mieliau apsikabinusi mergaitę, priglaudusi, paglosčiusi.. . Praeidama šaltai pasakė:
— Apsigalvok, Grieže! Visa, ką dabar sakiau, yra teisybė. Nustok tinginiavusi, grįžk į mokyklą!
Vos nulingavo į savo kambarį ir sukrito ant lovos.
“Jei žodžių nesupranta, gal širdis atjaus mano širdies skausmą? Gal tyliai persvarstys, ką sakiau? . ..”
Išsisėmusi gulėjo ant lovos.
“Viešpatie, padėk! Viešpatie... Tavo valia ...” — šnabždėjo.
Griežę tuo pat metu sėmė kiti jausmai. Ji stovėjo prisiglaudusi prie savo kambario sienos. Stovėjo, motinai nuėjus, ilgą laiką. Šalta buvo siena, šaltas jai atrodė kambarys. Taip gerai pažįstamas, nusibodusios kambario detalės: menki baldai, lova, kurią motina vis versdavo gražiai pasikloti, išmėtytos ant stalo ir spintoje knygos, negausūs spintoje drabužiai. . .
Ką ji čia turėjo gero? Ar buvo, kas miela, gražu, nepamirštama? Tuoj už langų — gatvės triukšmas, iš koridoriaus — raštinė ir virtuvė. Išeini pro savo kambario duris ir susitinki išvargusią, susirūpinusią, vis su pastabomis ir pamokymais motiną; arba — pilną ironijos, barnių, išmetinėjimų, kritikos, priekaištų, nenuoširdžių komplimentų ir pataikavimų (ką jis vadina meile) senelį. Verutė — naivi, kvaila, o kartais net įkyri savo plepumu ir gerumais. Vaikas. Su ja nepasikalbėsi. O su motina — nesusikalbėsi. — Griežele, mokykis! Kalėjimas. Nepasitikėjimas kiekviename žingsny, nuolatiniai tardymai. Kur buvai? Ką veikei? Su kuo išvažiavai? Žiūrėk, saugokis blogų draugų! Bijok Dievo! Klausyk mamos! Mokykis! Dievo prisakymai, vyresniųjų prisakymai . . . Mokykis ir klausyk! Daugiau nieko. Tai visas tavo gyvenimas. Tavo jaunystė. Kai turėtum daug džiaugtis, nerūpestingai išeiti su draugais, laisvai ir įdomiai praleisti dienas, bent jau savaitgalius . ..
Griežė mąstė ir pyko. Spaudėsi prie sienos. Jai buvo vis šalčiau ir šalčiau. Pagieža augo. Jos vidus, kuriame ūžavo įvairiausi jausmai, augo. Ji, rodės, dabar praaugo tuos namus, tą aplinką, tą “šeimos židinį”, kurį jau nuo seniau minėdavo su ironiška šypsena. Kas jai tie namai? Ar čia ji užaugo? Daugelį namų jie praėjo. Visi buvo nejaukūs. Ji visada laukdavo, kada išsikels. Gal į geresnius? Gal į patogesnius? Gal ji gaus naujus baldus? Susitvarkys savo jaukiame kampelyje? Ne, ir vėl buvo ne tai, ko ji norėjo. Namus išrinkdavo senelis. Kambarį jai paskirdavo mama. Baldai — padėvėti. Viskas pigu. Taupu. Šalta. Vis ne tai, apie ką ji svajojo. Vis nebuvo pinigų radijui ir fonografui. O ji taip svajojo! Prisipirkti plokštelių, groti ir groti, nes ji taip mėgo klausytis muzikos! Ne, ji čia neturėjo norimų dalykų, nei laisvės. Neatsikviesdavo pas save draugių. Pietums, pernakvoti ar šiaip, sugulus ant kilimo, pasikalbėti. Ji neturėjo savo namuose pasišokimų, suėjimų, nes motely negalima daryti jokio triukšmo.
— Būk su sesute! Pasikalbėk su sesute! — patardavo motina.
— Big deal! Sesuo ar motina — ne draugės!
Griežė pasitraukė nuo sienos ir atsisėdo ant lovos krašto. Baltas uždangalas. Švarus, išlygintas. Tai mama paklojo lovą. Kai eidavo į mokyklą, kasdien už ją paklodavo. Kai namie, reikalauja, kad pati...
“Aš žinau, kad ji man gero nori!” — atsiduso Griežė. Kažkur giliai giliai sukrutėjo kirminėlis: — Užgavau mamą. Dabar, tur būt, verkia”.
Ranka ji perbraukė per lovos užklotą, tokį minkštą ir švelnų. Jau norėjo stotis ir eiti į motinos kambarį. Užtektų poros žodžių:
“Atsiprašau, mamyte . ..”
Bet kas toliau? Taip mama pragiedrės, pralinksmės, bus abi geruoju porą dienų. Paskui — ir vėl:
“Grieže, grįžk į mokyklą. Grieže, reikia mokytis ir dirbti. Grieže, pagalvok apie savo ateitį...”
Kad ji nors nesakytų visą laiką. Arba:
“Grieže, lietuviškai! Grieže, ar skaitai lietuviškus laikraščius? Paskaityk, štai, naują knygą . ..”
Kad ji nelieptų visą laiką, neprimintų, neragintų .. .
Ar visų tėvai taip daro?
Ji galvojo apie savo drauges. Puikūs jų drabužiai, visada pinigų turi. Kokias kalėdines dovanas jos gauna! Išeina, linksminasi, pasimatymus turi, kada nori grįžta . .. Tiesa, kitų tėvai irgi terrible. Bet vaikai visada susitvarko. Pameluoja, apgauna. Išprašo pinigų, gauna pasivažinėti mašiną. . . O kai virš aštuoniolikos .. . Tada visiška laisvė!
“Boy, kokia aš kvaila! Juk aš jau virš aštuoniolikos! Pagal įstatymus galiu gyventi, kur noriu ir kaip noriu!
Jei išeičiau, mama pasiustų!
O Diana išėjo. Carol tėvai už apartamentą užmoka. Gyvena viena, niekas jai netrukdo. Dauguma studentų gyvena ne su tėvais ...
Gee, kokia laimė būtų gyventi vienai ir turėti savų pinigų! Pirkti, ką nori. Išleisti, kiek nori.
“Bankai manęs nesulauks. Kiek uždirbsiu, tiek išleisiu”.
Griežė pusiau gulėjo ant lovos, atsirėmusi sienos, svajojo.
Šventieji dūmai, kaip būtų gerai! Plokštelės nenustotų suktis .. . Moderni muzika. Ateitų draugai. Išeičiau kur noriu. Ir grįžus nereikėtų kalbėtis su mama, aiškintis, matyti jos ašaras . .. Kažin, ką mama dabar sakytų, jei išsikraustyčiau? Žinoma, verktų. Prikaišiotų. Mokytų ir bartų. Bet ar ne vis-tiek taip būna? Ar ji ne verkia dėl menkiausio nieko? Ar ne moko, ne prikaišioja? — A, tik iš pradžių. Paskui apsiprastų ir nieko nesakytų. O jei ir norėtų sakyti, nepasiektų! Na, pirmiau reikia susirasti darbo. Tada “nebevalgysiu veltui duonos”, kaip senelis vis prikiša. Šiur, jiems bus dar lengviau! Mažesnės išlaidos. Aš galiu pati save išsilaikyti, ar ne?
Ji atsistojo prieš langą ir klausėsi gatvės ūžesio. A, įdomu išskrist į pasaulį, — kaip kartą Jovita sakė. Viskas nežinoma, nauja ... Jaudina! Dirbsiu, naujų žmonių susitiksiu.
Atsibodo jau visi tie studentėliai ir filosofai... Yra žmonių turtingu, yra gražių įstaigų, pažintys “in elevator”, bosai, intrigos tarp sekretorių ... Kaip filmuose! Įdomu.
Mama vis kala apie mokslą. Ką ji žino! Patirtis — štai kas svarbu. Gyvenimo patirtis. Gali visko išmokti iš gyvenimo. Reikia žinių? Yra bibliotekos, enciklopedijos. Pasiskaitysi ir žinosi. Boy, yra baigusių college, o tokie naivūs, tokie kvaili! Ir nieko gyvenime nepasiekia. Sharon gavo vyriausios sekretorės vietą, metusi antrą kursą. O Ingrid baigė college ir vis tebesisukinėja “in general office work”. Ir kam ji suko galvą net ketverius metus apie kažkokį “business law”? Tarp daugelio vyrų studijavo ir vistiek neištekėjo. Dabar vargsta. Sharon gi tikisi bosą pagauti. . . Matai? Viskas taip susinarplioję, jeigu gyvenimo nepažįsti.
Plaukiojo svajonių debesys, o rankos skendo minkštos lovos baltame užklote. Skendo atremtos rankos, ir buvo taip saldu poilsiauti, apie darbus temąstyti, o ne į juos skubėti. Griežė peržvelgė kambarį; nuo svajonių grįžo į realybę.
“Vistiek ... Eisiu mamą atsiprašyti”.
Pakilo nuo lovos, jau darė kambario duris. Tuo laiku į koridorių įpuolė šniokščiąs Kastantas. Veidas išraudęs, viena ranka iškelta, lyg kam grasytų.
— Moterys! Kur gi jūs! Bent viena ... Po galais! Kai reikia, jūsų nė vienos nėra!
Griežė norėjo užsidaryti vėl kambary, pasislėpti, bet nesuskubo. Senelis ją pastebėjo.
— Kur mama?
— Gal kur išėjo ...
Griežė tik iš baimės nesijuokė. Būtų kvatojusi. Senelis atrodė lyg apipešiotas gaidys: pyksta, kudakina, skiauturę riečia...
— Grieže, eik nors tu! Čia kažkoks durnius atvažiavo, gargaliuoja taip greit, neaiškiai, nežinau, ko jis nori. . .
O, tai paprastas dalykas! Senelis dažnai nesupranta motelio svečių, nors tvirtina, kad anglų kalba — jam jokia problema.
— Ko čia šaipaisi? Eik! Sakau, kad eik! O tai išvažiuos...
Kastantas pastūmė Griežę; ta net knaptelėjo. Šypsena tuoj dingo nuo mergaitės veido. Ji nuėjo į raštinę, pasikalbėjo, paėmė už kambarį pinigus. Sutvarkė registracijos korteles, išsklaidytas ant stalo.
Bet senelio pastūmimas ją staigiai atšaldė labiau, negu rymojimas prie šaltos kambario sienos. Stipriai plakančia širdimi ji stovėjo vidury raštinės ir galvojo: kas man tas motelis? Kodėl čia turiu padėti? Senelis susemia pinigus, krauna į banką. Nei mes, nei mama negauna, kada norim ir kiek norim. Kas man tie namai? Svetimi, kaip ir motelio svečiams. Tik svečių niekas nestumdo! Boy, neišlaikysiu, jeigu jis mane dar kartą pastumtų!
Ji stovėjo prieš vieną langą, paskui prieš kitą. Gatve lėkė mašinos, skubėjo žmonės. Taip skuba gyvenimas. Pasivėlinusių nelaukia. Lindėk, jei nori, savo narvely! Kiti pasiskubins ir visa pagriebs! Geras tarnybas, pinigus, draugus, laimę. Reikia eit ir pamėgint! Kiti randa, kodėl ne aš? Kiti uždirba pinigų, pasipuošia . . . Kai savo turėsiu, savaip ir gyvensiu. Mama nebars, senelis nestumdys . . . Niekam nesipainiosiu, negalės prikaišioti. . .
Griežė paėmė mažą kortelę popierio, užrašė:
“Mama, aš išeinu ieškoti darbo. Kai susirasiu, gyvensiu atskirai. Bai! — Tavo negera duktė”.
Seneliui nieko nepasakė. Uždarė duris. Nieko nenorėjo dabar susitikti, niekam aiškintis. Gana jau prisikalbėjo! Gana prisiklausė pamokslų. Senelio kritikos . .. Prisibijojo diržo, nusukimo ausies, barimų ... Dabar ji — nebe maža mergaitė! Nebepagaus su savo pažadais... Vėliau bus, turėsim . . . Pažadai, vilionės. Ne, ji nebebuvo maža mergaitė, kurią baudė diržu ir prisiviliojo pažadais. Ji pati išeis į gyvenimą ir pasiims visa, ko nori. Senelio, nei motinos pagalba jai nebereikalinga.
• Ar esi pasiuntęs “Į LAISVĘ” žurnalo prenumeratą už 1969 metus? Jei ne, malonėk padaryti tai dar šiandien!
