Partizanai: Istorija ir dabartis

INFORMACIJA LAISVINIMO DARBE

Moderniaisiais laikais valstybių ir tautų grumtynėse ir lenktynėse informacijai skirtas milžiniškas uždavinys. Kiekviena valstybė ir tauta rūpinasi savosios informacijos paskleidimu. Informacijai nesigailima pinigų, laiko, jos paruošimui skiriami tinkamiausi žmonės.

Lietuvos laisvės kovoje informacija paliko gal svarbiausias ir vienintelis ginklas, kuriuo galime kovoti ir kuriuo kovoti laisvajame pasaulyje mums .niekas nedraudžia ir nevaržo. Betgi lietuviškoji informacija svetimųjų tarpe negausi, liesa ir neatlieka jai skirto uždavinio.

Spausdinamo straipsnio autorius, prieš 43 metus įsteigęs lietuviškosios informacijos biurą ir jam vadovavęs, kai buvo siekiama Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, su informacijos paskirtimi ir darbu yra gerai susipažinęs.

Jonas Julius Bielskis

Informacijos tikslas

Mūsų veikloje informacijų tikslas yra sudominti platesnę visuomenės dalį savais reikalais, supažindinti ir įsigyti jos palankumą. Tai pavyksta, jei teikiamos informacijos būna apgalvotai ir gerai paruoštos. Šių laikų veikloje viešoji nuomonė beveik viską nulemia. Kartą prezidentas Lincoln’as yra pasakęs:    “Viešoji nuomonė yra viskas. Su viešąja nuomone galima viską nuveikti. Todėl, kas sudaro viešąją nuomonę, tas pasiekia giliau negu tas, kuris sprendžia”.

JONAS JULIUS BIELSKIS

Daktaras, teisininkas, Lietuvos konsulas, politikas, visuomenininkas ir lietuvių spaudos bendradarbis. 1961 m. pradžioje atšventė 70 m. sukaktį. Veikli ir šakota asmenybė.

Konsulas J. J. Bielskis

Jonas Julius Bielskis gimė 1891 m. Tytuvėnuose, Raseinių apskrityje. Lietuvoje išėjęs pradžios mokslą ir pradėjęs gimnaziją, 1908 m. atvyko į JAV. 1915 m. baigė Blumer Naturopathic College Hartforde, Conn., naturopatijos daktaro (N.D.) laipsniu. 1917 -1919 m. George Washingtono universitete klausė bendrosios ir tarptautinės teisės paskaitų. Vėliau New Yorko universitete studjjavo ekonomiką ir finansus, o Georgetowno universitete tarptautinius santykius ir konsulinę tarnybą. 1932 m. baigė teisę American University, Calif. L. L. B. laipsniu. 1916 m. buvo Amerikos lietuvių tarybos įgaliotiniu Lietuvoje ir dalyvavo pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje. Grįžęs iš Lietuvos į JAV, lankė kolonijas ir organizavo aukas nukentėjusiems dėl karo Lietuvoje. 1917 m. įsteigė lietuvių informacinį biurą Washingtone ir jam ligi 1919 m. vadovavo. Tuo pačiu metu buvo Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas. 1918 m. Lietuvos Vyčių centro pirmininkas. 1919 - 1920 m. Lietuvos karinės misijos JAV narys, vėliau finansinės komisijos narys. 1921 m. paskirtas Lietuvos finansiniu įgaliotiniu JAV, 1923 m. konsuliariniu agentu. Tas pareigas eidamas suorganizavo pirmąjį Lietuvos konsulatą JAV. 1924 m. paskirtas Lietuvos konsulu, kuriuo išbuvo ligi 1926 m. pabaigos. 1939 m. paskirtas Lietuvos garbės konsulu. Tas pareigas tebeina ligi šiol Los Angeles, Californija. Spaudoje bendradarbiauja nuo 1915 m. Lietuviškai ir angliškai yra parašęs ir išleidęs keletą knygų.

Spausdinamas straipsnis originale yra kiek sutrumpinta paskaita, skaityta 1961 m. lapkričio 11 d. Los Angeles Lietuvių Fronto Bičiulių parengime lietuvių visuomenei.

Gerai parengta ir sumaniai vartojama informacija viešąją nuomonę ugdo ir pageidaujama kryptimi pasuka. Kaip kitataučiams taip ir saviems informaciją rengiant laikomasi tų pačių bendrų principų. Platinamų informacijų pageidaujamos pasėkos daug priklauso nuo pačių informacijų turinio ir formos. Bet ypatingai priklauso nuo to kur, kada, kam ir kaip tos informacijos būna teikiamos.

Besisielodami savais reikalais, dažnai pamirštam, kad ir kiti turi savus, gal būt net sunkesnius reikalus. Paprastai skundas dėl mums padarytos skriaudos ir reikalavimai tą skriaudą atitaisyti mažai sudomina tuos, kurie turi irgi savųjų skundų ir reikalavimų. Taip, tiesa, jie pareikš mums užuojautą, apgailestavimą, bet tas tuo ir baigsis, nes liks užimti savais reikalais. Vien savais skundais ir reikalavimais palankios viešosios nuomonės nesudarysim. Susirūpinę savais reikalais, priešininko smūgių perblokšti, mes dažnai dvasiniai sumenkėjam ir esame linkę savo silpnybes padidinti. O toji nuotaika neigiamai paveikia mūsų pastangas ir teikiamą informaciją. Mes pamirštam, kad ir mūsų priešininkai turi savo vargų, rūpesčių ir silpnybių. Tuo faktu reikia gerai susidomėti ir rengiant informacijas tas priešo ypatybes saviems reikalams panaudoti.

Informaciją rengiant negalima vien jausmais vadovautis. Iš tokios informacijos tebus tik laikina nauda. Būtinai reikalinga duoti savo informacijai logišką pagrindą. Tam reikalui tokį pagrindą sudaro visuomenės gerovė, aktualūs reikalai, ir tos visuomenės veikiantieji siekiai ir page'davimai. Savoji informacija jungtiną su tokiais pagrindiniais reikalais.

Savieji reikalai jungtini su visuomenės interesais

Ieškodami visuomenės pritarimo ir paramos, kitaip tariant, norėdami sudaryti sau palankią visuomenės nuomonę, teikiamoje informacijoje privalome aiškiai nurodyti, kas mes esame, ko siekiame, ir kodėl mūsų siekiai turėtų būti patenkinti. Tiesioginis, aiškus ir suglaustas faktų nušvietimas visuomet bus greičau išgirstas. Sulauksime gerų pasėkų, jei mes savus reikalus jungsime su reikalais ir rūpesčiais tos visuomenės dalies, kuriai mes taikome savo informacijas.

Gyvename tarp įvairių žmonių, skirtingų įsitikinimų, skirtingai galvojančių, ir savotiškai veikiančių. Bet toji įvairi visuomenė sudaro vieną bendruomenę, valstybę, kraštą. Mes irgi esame jos dalis. Toji bendruomenė, valstybė ir kraštas turi savus reikalus ir rūpesčius, ir tie reikalai ir rūpesčiai bendrai visus gyventojus lygiai paliečia. Todėl rengdami savo informacijas privalome įpinti ir nušviesti, kad ir mes, lietuviai, esame šios bendruomenės dalis, esame šios šalies piliečiai, esame susirūpinę šio krašto gerove ir saugumu kartu su kitais. Tai yra mūsų bendras reikalas. Svarbu pažymėti, kad mes, lietuviai, kaip šios bendruomenės ar miesto gyventojai ir piliečiai, dedamės prie visakeriopos visuomenės veiklos, kad šioji bendruomenė augtų, bujotų. visokeriopai klestėtų.

Taikydamiesi prie pereinamų pasaulinių reikalų, privalome savo informacijon įterpti, kad šio krašto rūpesčiai yra laisvojo pasaulio bendrų rūpesčių dalis. Tokie yra ir mūsų reikalai. Šiandien visi esame labiausiai susirūpinę tais pačiais reikalais, būtent: taika, laisve, žmonijos gerove, žmogaus garbe ir teise, ramiu, draugingu ir pažangiu sugyvenimu. Bet mes, lietuviai, turėdami savo praeitį, istoriją, kultūrą, papročius, veikiame todėl pagal savo veiklos būdus ir papročius. Bet mes visgi kartu su laisvojo pasaulio žmonija siekiame to paties tikslo.

Mes, turėdami savo garbingą praeitį, papročius ir kultūrą, geriau pramatom ir įvertinam savo tėvų krašto likimą, to likimo reikšmę pasaulinei taikai ir gerovei, ir todėl mes veikiame pagal savo principus. Bet mūsų veikla yra susijusi su laisvos žmonijos veikla už laisvę ir gerovę, o skirtumas yra tik toks, kad mes veikiame išeidami iš kito punkto. Kadangi toji tiesa yra labai svarbi, todėl mes savo informacijoje dar kartą aiškiai pažymime, jog mūsų veikla jungiasi su visos geros valios žmonių veikla, pasaulio laisve, taika, gerove ir pažanga.

Mums svarbu, kad mūsų atsišaukimai arba platinamoji informacija tilptų ne tik spaudoje, bet taipgi ir kitose su žmonija susisiekimui naudojamose priemonėse, Mums lygiai svarbu, kad mūsų atsišaukimai pasiektų ir sudomintų kaip galima didesnę žmonijos dalį, nes tik tam pavykus tegalima tikėtis gerų pasėkų. Tą galėsime pasiekti, jei savo informacijoje jungsicn ir subendrinsim savo reikalus su reikalais tos žmonijos ar visuomenės, į kurią taikome savo informacijas. Žinom gerai, kad yra įvairių žmonių, su savotiškais galvojimais, palinkimais, siekiais, pastovumais. Bet daugumas sveikos protinės nuotaikos pirmiausia yra savo likimu susirūpinę — asmens saugumas, pasižymėjimas, vadovybė, labdarybė, savo bendruomenės ir šalies gerovė, pasaulio taika, ramus sugyvenimas. Todėl jiems taikomi atsišaukimai arba rengiamoji informacija privalo numatyti ir sutapti su jiems rūpimais klausimais. Mūsų reikalas turi būti taip įpintas į praeinančius dienos klausimus, kad jisai atitiktų gavėjo galvoseną, suteiktų naujų minčių dienos klausimams praplėsti ir paryškinti.

Informacija rengiama pagal visuomenės susigrupavimą

Informaciją rengiant, mes privalome pažinti visuomenės susigrupavimą. Informaciją reikia atitinkamai parinkti ir pritaikyti. Matykim tokias grupes, kaip darbininkų unijas, moterų klubus, pensininkų organizacijas, ūkininkus. tikybines grupes, veteranus, tautines mažumas, profesionalų organizacijas ir t. t. Daugelis jų turi savus organus, yra veiklios ir įtakingos grupes, o svarbiausia, jų nariai yra balsuotojai. Prie kai kurių tų grupių ir mes priklausome, kas palengvina prie jų priėjimą. Teikiant savo informacijas organizacijoms ar grupėms, reikia jas patiekti tų grupių ar organizacijų vadams. Viešojo santykiavimo specialistai sutinka, kad visuomenę pasiekti yra geriausia per jos vadus.

Svarbiausieji šių dienų reikalai

Svarbiausieji šių dienų visus liečiantieji reikalai yra kova su komunizmu ir naikinimas kolonijalizmo visose jo formose. Toje kovoje siekiame grąžinti žmogui, esančiam už geležinės uždangos, jo savigarbą, žmoniškumo teisę, tautoms laisvę ir apsisprendimo teisę, pasauliui taiką ir ramybę. Į šią veiklą nesunku savus reikalus įpinti, nes to ir mes siekiame, tik iš savojo taško.

Paprastai laikoma, kad Rusija yra komunizmo šaltinis, o tikrenybėje visai kitaip yra. Tą mes gerai žinome ir suprantam. Paskutiniuoju laiku jau ir kiek platesnė visuomenė pradėjo tiesą matyti ir suprasti. Todėl savo informacijoje kelkime faktą, kad komunizmas Rusijai yra tik savojo imperijalizmo priedanga. Dabartiniai Rusijos vadai vykdo jų pirmtakų pradėtus svetimų kraštų grobimus. Komunizmas jiems tėra tik jų grobuoniškumo įrankis, priemonė ir priedanga. Įdomu pastebėti, kad šios šalies spauda dažnai rašo “Rusija”, o ne fiktyviu pasivadinimu USSR. Reikia tikėti, jog netolimoje ateityje bus plačiau ryškinama, jog tos Rusijos vadinamos jų “respublikos” yra tik pagrobti svetimi kraštai ir paversti kolonijomis.

Rusai savo gudriai propagandai suranda klausytojų kituose kraštuose. Taip jiems sekasi drumsti ir ardyti laisvojo pasaulio vienybę. Anot seno posakio: “Drumstame vandenyje sėkmingiau žvejoti”. Bet kurioje pasaulio dalyje sukelta netvarka nukreipia laisvojo pasaulio vadų dėmesį. Tuo pasinaudodami rusai kitoje vietoje užgrobia daugiau svetimų kraštų, arba bent per savo agentus ten įsistiprina. Jiems rūpi kuodaugiausia svetimų kraštų užvaldyti, kad vėliau galėtų kalbėti apie mainus.

Rusai sukėlė didelį triukšmą dėl Berlyno. Buvo spėliojama, kur ir ką dabar rusai siekia pagrobti arba įsistiprinti. Neseniai paiškėjo, ko jie siekia, kai pareikalavo Suomiją tartis dėl bendro saugumo. Panašiai jie elgėsi su Lietuvą, Latvija, Estija. Dabar jiems rūpi pribaigti Suomijos laisvę, vėliau kitiems kaimynams kilpą užnerti. Berlyną jie tikisi paimti, kuomet Rusija įsigalės kaimynų kraštuose. Kyla klausimas, kuris kaimynas bus sekantis? Ateitis tą parodys.

Kad Rusijos vadams terūpi plėtimas Rusijos imperializmo, tą jie patys aiškiai įrodo vykdydami užimtuose kraštuose sistematingą rusinimo politiką. Naikina viską, kas ne rusiška, visur pabrėžia savo rusiškumą. Jų vadai supranta tarptautinėje diplomatijoje įprastas kalbas, bet tuose santykiavimuose jie visuomet kalba vien rusiškai. Ką bendro turi rusiškumas su komunizmu? Taigi nereikia pamiršti fakto, kad iš visų komunistinių kraštų daugiausia žymių komun'stų vadų išžudyta Rusijoje. Tie faktai turėtų sudominti ypač tuos, kurie vis dar žavisi komunizmu.

Tokiais faktais laisvasis pasaulis domisi. Tai yra gera medžiaga mūsų informacijom parengti. Pabrėžtinai — kovojame su komunizmu ir su rusiškumu, nes kaip vienas taip ir antras, neša žmonijai tik vargą ir skurdą.

Paminėti faktai apie Rusijos besidangstymą komunizmu sukelia visą eilę kitų minčių. Tarp tų yra Rusijos vadų savanaudiškumas, priemonių žiaurumas, žmoniškumo paneigimas, naujai išsilaisvinusių tautų išnaudojimas, senųjų kultūringų tautų pavergimas. Tas viskas jų naudojama Rusijos sienoms praplėsti, Rusijos įtakai stiprinti. Bet, pagalvokime, štai didelis klausimas: ką gera neša šiam arba kitam kraštui Rusijos įsistiprinimas pavergtų tautų kapinynuose? Ko gero garma tikėtis iš atsilikusių, sužvėrėjusių žmonių?

Savo informacijoje mes būtinai privalom pabrėžti mūsų atkaklų priešinimąsi ateistiniam komunizmui, nurodant, ką toji rusų atnešta Lietuvai “dovana” yra padariusi. Turime daug medžiagos tam blogiui nušviesti. Tegul laisvasis pasaulis mato, ko gali tikėtis iš Rusijos siūlomo “gerbūvio”. Tegul laisvieji jaučia, jog lietuviai kartu su jais kovoja už laisvę, taiką ir ramų sugyvenimą. Mūsų partizanų kovos su rusais komunistais yra įrodymas didžiausio pasiaukojimo. Savoji gyvybė yra brangiausia auka už tėvynes laisvę ir gerovę.

Savųjų sutartinė veikla

Geresnėms pasėkoms savo informacijai užtikrinti savųjų sutart^:nė veikla yra būtinai reikalinga. Aplamai, mūsų visų troškimai yra vienodi, visi norime matyti Lietuvą laisvą ir nepriklausomą.

Todėl, rodos, toje srityje sutartinei veiklai kliūčių neturėtų būti. Nelaimei šiuo tarpu taip nėra. Bet, man rodos, kad pasitaikiusius sunkumus ir kliūtis galima nugalėti arba bent pakenčiamai sušvelninti.

Šis uždavinys ne daug kuo skiriasi nuo kitų uždavinių gerinant viešąjį santykiavimą. Pirmiausia ieškoma tų negerumų priežasčių, o suradus stengiamasi jas šalinti. Blogumų priežastis pašalinus, beveik visa problema išsisprendžia.

Dabar daugelio lietuvių apgyventuose vietose turime daug ir gražios inteligentijos. Tai mūsų pasididžiavimas ir garbė. Todėl geresnis, bent didesnėse vietose persitvarkymas ir sutarimas yra galimas. Suprantama, pirmiausia reikia nesutarimo priežastis patikrinti. Vietos organizacijų glaudesnis sutarimas, bent Lietuvos laisvinimo veikloje, be abejo centrinius veiksnius teigiamai paveiktų ir kai kuriuos iš jų priverstų nusikratyti demagogija apsvaigusių pareigūnų ir tuo tautinei veiklai nepageidaujamus stabdžius pašalinti. Galima tikėtis, kad tas veiksnius paskubintų mesti šalin nusidėvėjusias ir savo naudingumą atgyvenusias veiklos priemones.

Mūsų veikla praeityje

Yra visų priimta nuomonė, kad praeities patyrimai sudaro pagrindą dabarčiai suprasti ir ateities veiklai pasiruošti. Todėl norėčiau nors trumpai ir bendrais bruožais atpasakoti mūsų vadinamos senosios kartos informacijų parūpinimą ir teikimą ankstyvesniais laikais laisvinimo darbą dirbant.

Įsteigę informacijų biurą Washingtone greit patyrėm, kad mums pirmiausia tenka aiškinti, kas ir kur toji Lietuva yra. Pradžioje, kaip naujiena, mūsų informacijos sudomino ir lengvai pateko spaudon. Vėliau buvo daug sunkiau to pasiekti. Rusų ir lenkų turtingi informacijų biurai kalbėjo apie Lietuvą kaip apie savo provinciją. Reikėjo jų klaidinimus atremti, taisyti.

Tarp kitų veiksmų, pasirūpinom kad bent retkarčiais kuris nors kongresmanų Jungtinių Amerikos Valstybių kongrese, posėdžiavimo laiku prakalbėtų ir pasiūlytų mūsų parengtą rezoliuciją, prašant teikti pagelbą Lietuvai. Vėlesniose rezoliucijose Lietuvai pripažinimo prašėm. To pasėkoje kongresmanų kalbos pasiekė spaudos galeriją ir daugelis laikraščių apie tai rašė. Be to, kongresmanų kalbos ir pateiktos rezoliucijos buvo atspausdintos “Congressional Record”, kurio tiražas siekė keliasdešimts tūkstančių.

Be kitų priemonių panašiai veikėm kurį laiką, bet vėliau ir tos priemonės pasunkėjo. Vien mūsų pačių, informacijos biure dirbančių, besilankymas pas kongresmanus ir svarbiuosius pareigūnus suprastėjo, taip sakant nusidėvėjo, ir gal kai kuriems įkyrėjo. Todėl sumanėm savo reikalą jungti su savo numatytų bičiulių reikalais. Tam tikslui pasirūpinom kiekvienoje bent didesnėje lietuvių apgyventoje vietoje sudaryti savo atstovybę iš vietos organizacijų, arba bent iš parinkto pavienio darbuotojo. Atsiradus reikalui, davus ženklą tokia atstovybė sušaukdavo vietos savųjų sueigą ir ten priimtą rezoliuciją pasiųsdavo savo miesto, valstybės aukštiems pareigūnams, vietos spaudai ir savo rajono kongresmanams. Gavę tokius atsišaukimus nuo savo balsuotojų, pareigūnai visuomet palankiai atsiliepdavo. Kiti tą mūsų reikalą suliedavo su savo reikalais ir dar plačiau pagarsindavo.

Kitais kartais mūsų patariami Washingtonan atvykdavo iš provincijų žymesni žmonės ir asmeniškai lankydavo savo rajono kongresmanus. To pasėkoje patekdavo platesnėn spaudon mums pageidaujami aprašymai ir nuotraukos.

Šaukėm veikėjų suvažiavimus New Yorke, Pittsburge, Clevelande, Waterburyje ir kituose didesniuose miestuose. Rengėm parodas ir eisenas. To pasėkoje buvo rezoliucijų ir aprašymų. Taipgi tomis priemonėmis savieji buvo labiau sudominti ir pageidaujamon veiklon išjudinti.

Dar svarbesniems reikalams iškilus, šaukėm savų organizacijų atstovų suvažiavimus Washingto-ne. Ten tarėmės, kalbėjom, ėjom delegacijomis ir pavieniais kongresam pas Jungtinių Amerikos Valstybių aukštuosius pareigūnus, ir net pas patį prezidentą. Tarp kitų klausimų, taipgi klabenom klausimą apie lietuvių dalinių prie JAV kariuomenes organizavimą, ir jų veikimą po Lietuvos vėliava šalia JAV vėliavos. Stengėmės, kad tos mūsų pastangos patektų spaudon ir tos žinios pasiektų kaip galima platesnę visuomenę.

Šalia kitos veiklos, sumanėm ir pravedėtu rinkliavą milijono parašų po peticija, reikalaujančia pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Skelbėm, kad parašai renkami tik aukštų pareigūnų, mokslininkų ir įtakingų įžymenybių. Tai buvo puiki proga Lietuvos reikalams garsinti, lietuviams prielankią viešą nuomonę ugdyti. Kaip centre taip ir provincijoje, kur tik parašai buvo renkami, toji proga savajai informacijai buvo pilnai panaudota.

Vėliau skoningai sutvarkę tas peticijas, ir įrišę jas į šimtą trisdešimts kelias knygas, sušaukę platesnį organizacijų atstovų ir visuomenės darbuotojų suvažiavimą Washingtone, iškilmingai vežėm tas knygas į Baltuosius Rūmus. Su pritaikytom apeigom tas knygas įteikėm JAV prezidentui Hardingui. Tai buvo dar kita puiki proga Lietuvos reikalus tinkamai pagarsinti. Jau iš anksto buvo tuo pasirūpinta.

Mūsų veiklą sunkino stoka literatūros apie Lietuvą anglų kalba. Patys stengėmės kiek išgalėdami tą spragą užpildyti. Buvom išleidę ir Lietuvos žemėlapį. Savo leidinius taikėm svarbiausiom įstaigom ir įtakingiems pareigūnams.

Visuomet stengėmės savus reikalus jungti su šio krašto reikalai. Todėl Pirmojo pasaulinio karo bėgyje dalyvavom įvairiose patriotinėse iškilmėse, įterpdami savus kalbėtojus. Taipgi dalyvavom įvairiose eisenose. Vienoje tokių eisenų Washingtone dalyvavom su savo menine programa ir su atitinkamai papuoštu savo vežimu. Rodos, tai buvo pirmas toks lietuvių pasirodymas JAV sostinėje.

Tobulinom priemones

Pagaliau Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, ir karo laiko Jungtinių Amerikos Valstybių vyriausybės įstaigai “Committee on Public Information” darbą baigus, sumanėm tos įstaigos aparato bent dalimi pasinaudoti. Ton įsta^;gon buvo sutelkta tuo laiku žymiausieji žurnalistai, publicistai ir kitokie viešojo santykiavimo specialistai. Tai įstaigai vadovavo George Creel, kartu su Carl Byoir ir Edward L. Bernays. Pastarieji du, su savo specialistų štabu, sutiko mūsų lietuviškame darbe padirbėti. Mūsiškių pareiga buvo parūpinti tiems rašytojams pageidaujamą medžiagą. Jie naudojosi mūsų ribotais leidiniais. Patys pasakojom jiems apie įvairius dalykus, liečiančius Lietuvą ir lietuvius Susiradom kai kuriose provincijose senesnių žmonių, patys juos apklausinėjom, kitus atsivežėm Washingtonan arba New Yorkan ir leidom patiems rašytojams juos apklausinėti.

Iš surinktos medžiagos tie specialistai prirašė daug įvairių trumpų straipsnių. Tuos straipsnius gražiai sutvarkėm į tam tikras atplėšiamais lapais knygeles, ir išsiuntinėjom jas įvairių leidinių redaktoriams. To pasėkoje, per ilgą laiką tie straipsniai rodėsi amerikiečių spaudoje. Jų iškarpas gaudavome ir mes.

Bet, tegul vienas iš anos specialios veiklos vadų atpasakoja apie tą veiklą. Vienoje iš savo knygų, išleistų 1952 metais, p. Bernays štai kaip tą veiklą įvertina:

“In 1919, the country of Lithuania sought to become an independent nation, and we were engaged to advise the Lithuanian National Council on ways and means of archieving popular sympathy in, and official recognition from the United States. The firs problem was to overcome America’s indifference to and ignorance about Lithuania and its desires. Here we resorted to the segmental approach.

“An exhaustive study was made of Lithuania from its remote and contemporary history, to its present—day marriage customs and popular recreations. This material was divided into various categories, and each category was addressed to the public to which it was likely to appeal.

“Many media of communications were employed. To inform ethnologists about Lithuania’s etnic origins, linguists about the development of its language from Sanskrit, sports fans about its athletic contests, women about its clothes, jewelry users about its amber. United States senators and congressmen were furnished facts about the country that would give them a basis for favorable action. All avenues of approach to the public were used to arouse interest and stimulate action: the mails, the lecture platforms, mass meetings., petitions, committees, newspaper advertising, the radio and motion pictures.

“As a result of these activities, the public, the press and government officials became familiar with the character, customs, problems, and aspirations of Lithuania. And Lithuania obtained recognition.”

Is to atpasakojimo matote, kaip tie specialistai sistematingai stengėsi mūsų reikalus jungti su pasirinktos visuomenės grupės susidomėjimu ir reikalais. Mūsų reikalus jie taip pristatė, kad skaitytojas jautėsi tuo skaitymu asmeniškai pasinaudojęs. Tokioje formoje pateiktas informacijas ir redaktoriai noriai savo leidiniuose talpino.

Beje, tie specialistai dirbo mūsų darbą apie keletą mėnesių. Tasai darbas mūsų organizacijoms kainavo apie šešiasdešimts tūkstančių dolerių. Tuo darbu mes buvom patenkinti. Skaitėm, kad tai buvo naudingas ir vertingas darbas. Geros pasėkos tą patvirtino.