KAS MAN YRA KRISTUS Stasė [Belickienė]:

KRISTUS MAN - DIDŽIAUSIOS SVAJONĖS APIE LAIMĘ IŠSIPILDYMAS

     Žmonės labai nori būti laimingi, labai skirtingai supranta laimę ir skirtingais keliais į ją eina. Ir dažniausiai jos neranda. Žiūrėk, rodos, jau pasiekei tai, ko norėjai, o pamatai, kad visa tai nepatenkina tavo sielos troškimų. Tai nėra laimė, apie kurią svajojai.

     Tik tada, kai pabūni su Kristum Alyvų darželyje, kai pasiryžti eiti su Juo Kryžiaus keliu, pajunti Taboro stebuklą.

     Kristus man - Didžioji Aukštuma, į kurią kopiame visą gyvenimą siekdami tobulumo.

Aleksandra [Bubelytė] KAS MAN YRA KRISTUS

UGNIMI IŠDEGINTI ŽODŽIAI

Kartą manęs paklausė sutiktas keleivis:
Sakyk, kas yra Kristus tau?
Tada ir aš savęs paklausiau apsidairęs:
Tikrai, kas gi JIS man?

     Apsidairiau tada gyvenimo miškuos, -
     tuose dienų brūzgynuos,
     ir klausinėjau paukščių ir žvėrelių,
     ir spindinčių žvaigždynų,
     ir upių neramiųjų, tekančių pro šalį,
     ir žemės lygumų, daubų, kalnynų,
     uolų, įsmigusių dangaus skliaute giliam,
     bangų mūšos, nakties tylos, -
     kas Jis yra? Jis - man?

Skaityti daugiau: Aleksandra [Bubelytė] KAS MAN YRA KRISTUS

KAIP MES MELDŽIAMĖS

 (Vienoje mažoje Telšių vyskupijos bažnytėlėje)

     Upeliais nuplaukė paskutinis žiemos ženklas. Ant šakos skleidžiasi pirmutinis pumpuras. Pakrantėse stiepiasi gležni žolės lapeliai. Į žemę atėjo pavasaris, ir visa gamta garbina savo Kūrėją. Gražiausias pavasario mėnuo skiriamas Dievo Motinos garbei. Mūsų protėviai ypač pasižymėjo Marijos garbinimu gegužės mėnesį. Visuose namuose skambėdavo litanijos ir giesmės. Šiose gražiose pamaldose aktyviai dalyvaudavo ir jaunimas.

     Šiandien, kai virš mūsų galvų kabo neutroniniai, raketiniai, branduoliniai ginklai, grasindami viską nušluoti nuo žemės paviršiaus, kai juodos moralinio smukimo bangos mėgina užlieti žmonių gyvenimą, mes jaučiame, kad malda yra ne mažiau reikalinga kaip anuomet.

     Melsdamiesi bendraujame su tuo, kas yra už žemę aukščiau, kas dangiška ir šventa. Mes atsiprašome, dėkojame ir garbiname Aukščiausiąjį. Todėl norime, kad ne tik mūsų siela, bet ir kūnas rodytų pagarbą ir meilę Išganytojui. Aukščiausios pagarbos ženklan laikome sudėtas rankas, nesisukinėjame ir nesidairome, kad neatitrauktume savo ir kitų dėmesio nuo maldos.

Skaityti daugiau: KAIP MES MELDŽIAMĖS

KAS IŠ TIKRŲJŲ LEMIA ŽMONIŠKUMĄ

Jaunimo problemos

[Kun. Jonas Danyla SJ ]  

     Molėtų rajono laikraštyje „Pirmyn“ 1982 03 16 numeryje išspausdintas Giedraičių apylinkės pirmininko R. Koževnikovo straipsnis „Kas nulemia žmoniškumą“, kur minimos skaudžios dabartinio mūsų gyvenimo žaizdos, bet iš to daromos klaidingos išvados. Autorius kaltina kunigus, esą jie tvirtina, jog besaikis girtavimas, paleistuvystė, godumas ir pyktis, nenoras padėti savo artimui keroja ir auga mūsų širdyse todėl, kad žmonės tolsta nuo Dievo. Su tokiu tvirtinimu autorius sako nesutinkąs, nes, pasak jo, „ne nuo tikėjimo ar netikėjimo į dievą sprendžiama apie žmogaus sąžinę, jo žmoniškumą“.

     Čia noriu autorių paklausti: o kas gi sąžinę padaro jautrią? Kas žmogui teikia jėgų gyventi pagal sąžinę? Nori ar nenori, bet visi nešališki stebėtojai vieningai pripažįsta, kad daugiau jėgų žmogui gyventi pagal sąžinę teikia tikėjimas į Dievą. Gyvenimas yra šimtus kartų patvirtinęs faktą, kad ten, kur yra gilesnis ir sąmoningesnis religingumas, ten mažiau nusikaltimų; kur žmonės daugiau meldžiasi, ten mažiau keikiasi; kur daugiau žmonių bažnyčiose, ten mažiau jų kalėjimuose.

     Tiesa, neretai pasitaiko, kad gerai išauklėti, nuosaikaus būdo atskiri asmenys gali ir be religijos būti aukštos moralės ir žmoniškumo, bet masės be tikėjimo į Dievą dar niekada nėra buvusios didžiai humaniškos.

Skaityti daugiau: KAS IŠ TIKRŲJŲ LEMIA ŽMONIŠKUMĄ

IŠ MEILĖS YRA TAIKA

 (Motinos Teresės kalba, pasakyta įteikiant 1979 m. Nobelio taikos premiją.

Oslas, 1979 12 10)

     Mes susirinkome, kad visi padėkotume Dievui už džiaugsmą, galėdami skleisti taiką visame pasaulyje; už džiaugsmą vienas kitą mylėti, kada nelaimingiausieji vargšai pripažįstami kaip mūsų artimieji. Ir susirinkome pasimelsti už taiką. Jūs visi gavote Maldą už taiką, ir aš šiandien norėčiau kartu su jumis melstis:

     Viešpatie, padaryk mane Tavo taikos tarpininku, kad atneščiau meilę ten, kur yra neapykanta, kad nuneščiau atleidimo dvasią ten, kur yra neteisybė, kad įneščiau harmonijos ten, kur viešpatauja nesantaika. Leisk man nešti tiesą, kur yra klaida, tikėjimą, kur yra abejonių. Leisk man nešti viltį ten, kur yra nusivylimo; šviesą, kur yra šešėlių, leisk man nešti džiaugsmą ten, kur yra nuliūdusių žmonių. Viešpatie, leisk, kad aš mažiau norėčiau būti slaugomas, negu slaugyčiau; mažiau būti suprastas, negu suprasčiau; mažiau būti mylimas, negu mylėčiau. Tik tada mes atrandame patys save, kai save pamirštame, tik tada pajėgiame atleisti ir tik per mirtį pabundame amžinam gyvenimui. Amen.

     Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų, atidavė Jį Mergelei Marijai, Švč. Mergelei Marijai. Nuo to momento, kai Jis atėjo į Jos gyvenimą, žemėje atsirado džiaugsmas ir meilė, - džiaugsmas mylėti jus, džiaugsmas mylėti mane.

     O Kristus atidavė savo gyvybę už mus. Ir dar to Jam negana, Jis ir toliau mums sako: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau, kaip ir dabar jus myliu. Jis atidavė savo gyvybę už mus ir vis dar atiduoda dabar ir čia, mūsų ir kitų žmonių gyvenime. Jam nepakako numirti už mus: Jis norėjo, kad mes vieni kitus mylėtume, kad meile taptume panašūs į Jį.

Skaityti daugiau: IŠ MEILĖS YRA TAIKA

MOTINOS TERESĖS DVASINIAI TEKSTAI

Meilė prasideda namuose

     Meilė prasideda namuose, meilė gyvena, kur yra žmonių. O šiandien pasaulyje kaip tik tiek daug kančios, nelaimių ir skurdo. Jeigu mes pasiklaustume Viešpatį Jėzų, Jis ir mums pakartotų tai, ką sakė savo mokiniams: Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau. Šią meilę Jis mums įrodė savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Taigi jei norime vienas kitą mylėti ir šią meilę savo gyvenime padaryti veiksmingą, turime tai pradėti namuose.

     Šiandien visame pasaulyje viešpatauja netvarka ir painiava, o kur tik pažvelgsi, pamatysi daug kančios. Viena iš priežasčių yra ta, kad tiek maža yra meilės, pradedant šeimos gyvenimu ir mūsų artimųjų aplinka. Mes nebeturime laiko savo vaikams ir vieni kitiems; nebeturime laiko sau džiaugsmui susikurti. Jei kasdieniniame gyvenime truputį daugiau mokytumės iš Jėzaus, Marijos ir Juozapo gyvenimo Nazarete, jei mes savo namams leistume tapti antruoju Nazaretu, tai iš tiesų greitai turėtų atsirasti daugiau taikos ir džiaugsmo pasaulyje.

     Mano didžiausias noras, kad jūs savo šeimų židinius paverstumėte antruoju Nazaretu, kur viešpatautų taika, meilė, džiaugsmas ir laimė. Jūs esate Kristaus bendradarbiai, o kaip bendradarbiai sutiksite ir mylėsite Jį savo šeimoje, nes meilė turi prasidėti namų židinyje. Jūs turite atlikti misiją, meilės misiją, o ji turi prasidėti jūsų namuose. Pirmiausia turite skirti laiko sau, o po to pasidarysite veiklūs kitiems. Padarykite savo namų židinius gailestingumo centrais ir vis iš naujo atleiskite vieni kitiems.

Skaityti daugiau: MOTINOS TERESĖS DVASINIAI TEKSTAI

MOTINA TERESĖ IŠ KALKUTOS

PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO DVASIOS ŽMONĖS

     Motina Teresė (Agnes Gonzha Bojaxhiu) gimė 1910 m. Jugoslavijoje (dabartinėje Makedonijoje), Skoplės mieste. Jos tėvai albanai. Augo neturtingoje valstiečių šeimoje ir jau ankstyvoje jaunystėje sunkiai dirbo ir patyrė daug vargo. Aš buvau tik dvylikos metų. <... > Tada pirmą kartą supratau, kad mano pašaukimas - būti misioniere.

     Būdama 18-os, įstojo į vienuolyną Loreto seserų airių, kurios darbavosi Bengalijos misijose ir vadovavo mokyklai Kalkutoje. Dirbo Švč. Marijos aukštesniojoje mokykloje mokytoja, o kurį laiką net direktore.

     1946 m. rugsėjo 10 d. išvažiavau į Dardžilingą dvasinių pratybų. Vykdama traukiniu išgirdau kvietimą atsisakyti visko ir sekti paskui Jį į lūšnas.

     Gavusi vienuolyno vyresnybės, o vėliau - ir pop. Pijaus XII sutikimą, ji išstojo iš Loreto seserų vienuolijos, bet pasiliko vienuole, kad galėtų, vien remdamasi Kristumi kaip savo Viešpačiu ir Mokytoju, tarnauti vargšams lūšnose. Visiškai viena ji išėjo prieš siaubingą skurdą klaikiame Kalkutos mieste, turinčiame 10 milijonų gyventojų, iš kurių beveik 2 milijonai neturi pastogės, gyvena skurdžiose lūšnose arba miesto gatvėse, kur nusibaigia kaip vargšai gyvuliai. Po trumpo pasirengimo slaugyti ligonius, ji pradėjo savo pasiaukojamą veiklą lūšnynuose. Apsirengė paprastu baltu sariu su mėlynu apvadu, indų vargingos našlės rūbu. Nuo dabar ji yra ne sesuo Teresė, bet motina Teresė, nes trokšta dovanoti savo motinišką meilę visiems vargstantiesiems ir apleistiesiems. Ji turėjo begalinį pasitikėjimą Dievu ir aiškią programą:

     Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40).

     Šie žodžiai buvo Teresės užduotis:

     Jo meilę turi visi patirti per jos meilę.

Skaityti daugiau: MOTINA TERESĖ IŠ KALKUTOS

PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO 800 METŲ JUBILIEJUI (Diptikas)

Šventasis Pranciškau, mus nuo Tavęs skiria 800 metų!
Ne, jie neskiria - per Tave suartina su Dangumi.

LAUKŲ GĖLYNAI,jūs ramiai šlamėkit,
jūs, jūros ir upeliai, bėkit tyliai.

      Ateina jis, kad Dievą garbinti galėtų, -
      Tą, kurs mus visus atpirko ir pamilo.
      Čiulbėkit, paukščiai, kilkit į padangę,
      Visais balsais skambėkit dieną naktį.
      Tai jis, sukūręs Saulės giesmę brangią,
      Visiems laikams žvaigžde mums liko degti.

Nurimkit, girios ir didingi medžiai,
Klausykit žodžių jo, visi klausykit!

      Jis nušvietė pasauliui naują pradžią,

Į dangų rodo kelią tiems, kas tiki.

Skaityti daugiau: PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO 800 METŲ JUBILIEJUI (Diptikas)

Antanas Maceina IŠ KNYGOS „SAULĖS GIESMĖ"

Elgetavimas

     Kokiu tad būdu šv. Pranciškus pragyveno? Nė vienas iš mūsų naudojamų apsirūpinimo būdų Asyžiaus Neturtėliui netinka: nei darbas, nes jis nesiejo jo su atlygiu; nei santaupos, nes jis gyveno tik šia diena, nieko nepasilikdamas ateičiai; nei prekyba, nes jis pinigo neėmė. Visi tie būdai yra profaniniai, visi jie atsiremia ne į Dieviškąją Apvaizdą, bet į paties žmogaus veiklą ir į daikto bei pinigo galią. Tačiau kadangi šv. Pranciškus pasitikėjo tiktai dangiškuoju Tėvu, todėl jis nepasirinko nė vieno iš čia paminėtų būdų.

     Asyžiaus Neturtėlio kelias apsirūpinti medžiaginiams reikalams buvo grynai religinis. Tai buvo tas pats kelias, kuriuo esti aprūpinami dangaus paukščiai ir laukų lelijos. Jie patys šiam reikalui juk nieko nedaro: nei sėja, nei pjauna, nei verpia, nei audžia. Jie viską gauna iš kito: iš dirvos, kurioje auga, iš oro, kuriuo kvėpuoja, iš saulės, kurios spindulius suima į save, iš vandens, kurį geria. Jie gyvena anuo bendru gamtos turtu, kuris yra paties Dievo paruoštas. Tai yra Jo dovana savo kūriniams. Kodėl tad negalėtų tokiu pat keliu eiti ir žmogus? Kodėl ir jis negalėtų savo artimo pergyventi kaip dieviškos Apvaizdos įrankio, siųsto jam šį tą duoti jo pragyvenimui? Kodėl jis negalėtų žiūrėti į visuomenę kaip į dirvą, kurioje rastų maisto ir apdaro? Šitoks apsirūpinimo būdas vadinasi elgetavimu.

     <...> Šitokį apsirūpinimo būdą šv. Pranciškus norėjo įkūnyti ir savo brolių bendruomenėje. Ne darbas, ne žemė ir miškai, ne santaupos ar prekyba, bet elgetavimas turėjo būti pagrindinė naujosios vienuolijos pragyvenimo forma. Pirmoje savo reguloje šventasis įrašė:

     Jei reikia, jie [broliai] turi eiti ir prašyti išmaldos. Ir jie neturi gėdytis, bet atsiminti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, amžinojo ir visagalio Dievo Sūnus, sukietijo savo veidą kaip akmenį ir nesigėdijo. Jis buvo vargšas ir gyveno išmalda, kaip ir Švč. Mergelė ir Jo mokiniai. O jeigu žmonės brolius sugėdins ir išmaldos neduos, jie turi už tai dėkoti Dievui ir nepamiršti, kad gėda kris ne ant jų, bet ant tų, kurie juos atstūmė. Išmalda yra paveldėjimas ir teisingumas, kuriuos žmonės yra skolingi vargšams, ir kuriuos Kristus mums yra uždirbęs (cap. 10).

Skaityti daugiau: Antanas Maceina IŠ KNYGOS „SAULĖS GIESMĖ"

ŠVENTASIS, APIE KURĮ VERTA MĄSTYTI IR ŠIANDIEN

Robertas Zaičikas

     Pranciškus Asyžietis ateina į pasaulį Dievo apdovanotas, bet kol jis iškyla į dvasines aukštumas, turi ne vieną kovą laimėti ir ne vieną vidinę krizę išgyventi. Tos dvasinės kovos jį ugdo. Pažinimas, kurį jis toje kovoje įgyja, suteikia jam galimybę suvokti pasaulio esmę. Jis gali kuriam laikui grįžti į vidutiniškumo būseną, bet jau niekada nebepamirš to, ką išgyveno dvasios pakilimo akimirkomis, kai slėpiningas balsas kvietė jį į kitą pasaulį. Skirtumą tarp Dievo balso ir viso to, kas žemiška, jis suvokia ne samprotavimais, o savo patyrimu.

     Kai kuriuos charakterio savumus Pranciškui buvo sunku nugalėti, nes jie kildavo iš jo meniškos prigimties. Lengvabūdiškoms vilionėms Pranciškus nuo pat jaunystės buvo abejingas. Tačiau, pradėjęs veržtis į tobulumą, pirmiausia turėjo sutvarkyti savo vaizduotę, - jos gebėjimą fantazuoti jungti su tikrove. Gyvenimo tikrovę jis nuspalvino žaviomis spalvomis, pasaulį ir žmones matė tarsi pro švelnų įspūdžių šydą. Jaunystėje jį žavėjo prabanga ir puošnumas. Grožio ir linksmo nerūpestingumo atmosfera supo jį, ir kurį laiką jis skendo joje visa savo meniška prigimtimi. Jį džiugino paviršutiniškas gyvenimas: bendravimas su linksmais draugais, pokyliai ir puotos, muzika ir šokiai, poetinės trubadūrų dainos. Jis vilkėjo rafinuotai skoningai, labai mėgo prašmatnumą. Pinigų nemėgo ir juos švaistė puotoms ir tiems, kurie buvo jų reikalingi. Draugai mylėjo jį ir leidosi jo vadovaujami triukšmingose Asyžiaus turtuolių sueigose. Dažnai traukdavo su draugais Asyžiaus gatvėmis dainuodami ir išdykaudami. Pranciškus savo natūralumu bei svajingumu, įgimtu palankumu, draugiškumu ir širdingu mandagumu patraukdavo visus. Atrodo, kad šias savybes jis paveldėjo iš savo kilmingos ir kilnios motinos.

Skaityti daugiau: ŠVENTASIS, APIE KURĮ VERTA MĄSTYTI IR ŠIANDIEN

GIESMĖ ŠVENTAM PRANCIŠKUI

Šventasis Pranciškau, dar jaunas, kilnus
Tu žemiškus gėrius, kaip dulkes metei! -
Tau Kristus prabilo, iš Kryžiaus pamojo, -
Beturtis tu laisvas, kaip aras skraidei!

     Tik Meilei iš meilės sukurta širdis
     Prikaltajai Meilei liepsnojo visa!
     Ji troško mylėti, kaip Jis mus mylėjo, -
     Pats Kristaus paveikslu meilingai švietei.

O meilė - besotė, vis trokšta mylėti,
Uždegti pasaulį ugnim dieviška.
Su Kristum iš meilės viską iškentėti, -
Kad visa Jam būtų Jo meilės auka.

Skaityti daugiau: GIESMĖ ŠVENTAM PRANCIŠKUI

TU PRAĖJAI SU SAULĖS GIESME

Vynmedžio Šakelė

Tu praėjai su Saulės giesme Tyrosios
Meilės spinduliais.
     Pamynęs žemės vylių grėsmę,
     Žengei su Kristum Jo keliais.
     Gražioji žemė tau - gimtinė,
          Bet ne Tėvynė amžina.
     Veržies į Saulę begalinę,
     Žaviesi jos tylia gražna.    
     Ir kas pasotins tyrą širdį,
     Jei ji Aukščiausio alkana,
     Jei Vieną Jį mylėti skirta,
     Jei dega Jo šventa liepsna?!

Skaityti daugiau: TU PRAĖJAI SU SAULĖS GIESME

MALDA Į ŠV. PRANCIŠKŲ ASYŽIETĮ, KATALIKŲ AKCIJOS GLOBĖJĄ

     Serąfiškas Šventasis, apaštale iš pasauliečių! Išmelsk mums dvasinio veiklumo ugnies, mums, kurie esame skirti atnaujinti savo laikų dvasią. Duok, kad būtume atsižadėję savęs ir ieškotume sielų didesnei Dievo garbei. Savo pavyzdžio galia ir užtarimu išprašyk mums malonės būti paprastiems, kai norime kalbėti į brolius, būti nuolankiems ir kantriems, kai sutiksime kliūtis ir pažeminimus, būti pasiaukojusiems, kai mums reikės pakelti bandymų smūgius.

     Laikyk mus visada savo globoje, mus, kurie norime, kaip tu, savo pečiais paremti griaunamos Bažnyčios mūrus, kurie stengiamės sulaikyti seserį audrą, negailestingai bloškiančią iš tikrojo kelio jaunimą ir šeimas. Leisk, kad, dirbdami sielų gerovei, visada prieš akis turėtume tavo šūkį: Mano Dievas ir mano viskas!

     Nes iš tikrųjų, kam mes norime tarnauti savo apaštalavimu, jei ne tam pačiam Viešpačiui, kuris gyvena ir viešpatauja, myli mus ir skatina. Amen.   (Kun. Stasys Yla)

*  *  *

     Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną(1 Pt 2, 12).

ŠVENTASIS PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

 [Ada Urbonaitė]

ŠVENTASIS PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

(1182-1226)

     Šiais metais katalikiškasis pasaulis plačiai mini šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo 800 metų jubiliejų. Ne tik savo laikais, bet ir vėlesniais amžiais šv. Pranciškus buvo stiprus impulsas kovai su blogiu, siekti gėrio. Toks jis yra ir šiandien. Jis teikia naujos vilties, jėgų ir drąsos.

     Pranciškus gimė 1182 m. (spėjama, rugsėjo mėnesį) mažame Asyžiaus miestelyje Apeninų kalnų atšlaitėje, 120 km į šiaurę nuo Romos. Jo tėvas Pjetro Morikonis, pagal savo tėvą Bernardą pavadintas Bernardone, buvo pirklys, vienas turtingiausių Asyžiaus gyventojų; motina Pika de Burlemont buvo prancūzė, kilusi iš kilmingos Provanso šeimos.

     Pasakojama, kad Pranciškaus motina, nors prižiūrima geriausių gydytojų, kentė didelius skausmus ir ilgai negalėjo pagimdyti. Staiga prie namų pasirodė nepažįstamas keleivis ir paragino nunešti gimdyvę į tvartą, paguldyti ant šieno, - tada ji pagimdysianti. Nors tai atrodė labai keista ir beprasmiška, bet artimieji, kad sąžinė nepriekaištautų, jog ko nors nepadarė gresiant mirtinam pavojui, nunešė ją į tvartą ir paguldė ant šieno.

     Keistas dalykas, - pasakoja Vadingas apie šį atsitikimą, - tuojau be jokios pagalbos ir be jokių skausmų, gulėdama ant šieno Pika pagimdė šią ryškiąją Žvaigždę! O palaimintas Vaikeli, kuris nuo pirmojo gyvenimo momento buvai panašus į savo Išganytoją!

     Ši legenda mums tarsi sako, kad šv. Pranciškus buvo pašauktas gyventi paprastai ir kad bet koks turtas jam buvo kliūtis vykdyti šį pašaukimą, net kliūtis ateiti į pasaulį.

Skaityti daugiau: ŠVENTASIS PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

Pranciškus Asyžietis SAULĖS GIESMĖ

ASYŽIAUS NETURTĖLIS

     Aukščiausias, kilniausiasis Viešpatie, geriausiasis Tėve!
Dėkingų širdžių mūs lai skamba galingai
Tau garbės ir meilės giesmės.
Taip. Tau priklauso mūsų giesmės, Aukščiausiasis!
Nors niekas ant žemės neįstengia
Tau vertai dėkot ir giedot Tavo šlovę.

     Pagirtas būk, Viešpatie, visų sutvėrimų:
ir meilaus spindėjimo seselės Saulutės -
kasdien ji mums šviečia linksmai ant dangaus.
Kaip puikiai galingai ji siunčia
savo spindulius į neišmatuojamą Visatą, -
tikrai, mano Dieve, ji - Tavo paveikslas!

     Pagirtas būk, Viešpatie, Mėnulio mūs brolio,
žvaigždžių legionų, kur žiba,
mirgėdamos nakčia ant dangaus
taip aiškiai, gražiai.

Skaityti daugiau: Pranciškus Asyžietis SAULĖS GIESMĖ

ŽMOGUS NEGALI GYVENTI BE MEILĖS

     ŠVENTASIS PRANCIŠKAU,

viso pasaulio savastie, pažadink ir mūsų Tėvynę naujam kilnesniam gyvenimui. Išskaidrink mūsų dvasią, padėk mums įveikti traukos jėgą ir pakilti virš juodos žemelės. Saugok, kad nepaglemžtų mūsų tamsa ir dvasios skurdas, parenk mus skrydžiui aukštyn. Mokyk mus mylėti Kristų, kaip tu Jį mylėjai. Tegul meilė Kristui iškelia mus virš žmogiškųjų aistrų siūbavimo ir išmoko pakęsti, atleisti, mylėti.

     Tegul padaro mus viena Kristuje.

Jonas Paulius II

    Žmogus pats sau pasidaro nesuvokiama esybe ir jo gyvenimas netenka prasmės, jeigu jo neapima meilė, jei jis nesutinka, nepajunta jos ir kaip nors nepadaro jos savastimi, jei negali būti jos gyvas dalyvis. Ir būtent todėl Kristus - Atpirkėjas <...> tobulai išreiškia žmogų pačiam žmogui. Tai yra toji, sakytume, Atpirkimo paslapties vertė žmogui. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savo kaip žmogaus vertę. Atpirkimo paslaptyje žmogus naujai patvirtinamas, tarsi naujai išreiškiamas - naujai sukuriamas!

    Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!

Skaityti daugiau: ŽMOGUS NEGALI GYVENTI BE MEILĖS

TURINYS NR. 18

Skiriamas Pranciškui Asyžiečiui

Jonas Paulius II. Žmogus negali gyventi be meilės ......................... 761

ASYŽIAUS NETURTĖLIS

Pranciškus Asyžietis. Saulės giesmė ....................................... 762

[Ada Urbonaitė]. Šventasis Pranciškus Asyžietis ........................... 763

Stasys Yla. Malda į šv. Pranciškų Asyžietį, Katalikų akcijos Globėją ...... 774

Vynmedžio Šakelė. Tu praėjai su Saulės giesme ............................. 775

Giesmė šventam Pranciškui ................................................. 775

Robertas Zaičikas. Šventasis, apie kurį verta mąstyti ir šiandien ......... 776

Antanas Maceina. Iš knygos „Saulės giesmė" ................................ 786

Pranciškaus Asyžiečio 800 metų jubiliejui (Diptikas) .......................794

PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO DVASIOS ŽMONĖS

Motina Teresė iš Kalkutos ................................................. 795

Motinos Teresės dvasiniai tekstai ......................................... 797

Iš meilės yra taika ....................................................... 800

JAUNIMO PROBLEMOS

[Kun. Jonas Danyla SJ]. Kas iš tikrųjų lemia žmoniškumą ................... 802

Kaip mes meldžiamės ....................................................... 807

KAS MAN YRA KRISTUS

Aleksandra [Bubelytė] ..................................................... 810

Stasė [Belickienė] ........................................................ 810

Marytė [Mėlinauskaitė] .................................................... 811

Ada [Urbonaitė] ........................................................... 811

ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. Ylių k., Alsėdžių vls., Telšių aps. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T.l)

KELIAI

 [Aldona Matusevičiūtė]

     Vos užgimė žmogus -
     atrado du kelius prie savo lopšio.
          Abu turtus žadėjo,
          abu viliojo lyg auksas gobšą.

Tai buvo pergalių ir pralaimėjimų keliai,
ilgi, klastingi.
Abu vingiavo per kalvas ir klonius -
visam pasauly pynėsi jų vingiai.

          O jais vis ėjo, ėjo, ėjo žmonės...
          Ir aš su jais išsirengiau, -
          visai maža, lyg ryto vyturėlis.

     Visi išėjome maži, basi,
     baltais motutės marškinėliais,
     upelyje skalbtais, saulutės išdžiovintais
          vos rytui švintant, iškvėpintais
          ievų ir obelų kvapais ir papuoštais
     margais žvaigždynų raštais.

     Nutilo žemė ir dangus, -
     įsižiūrėjo jie į mūsų minią,
     paliekančius namus, tėvynę,
          vis einančius ir einančius
     lig žemės krašto...

Skaityti daugiau: KELIAI

IŠ PAMOKSLO

Sakalas [kun. Aleksandras Markaitis SJ]

(Po kratos dėl „Rūpintojėlio")

     Mokydamas jus vakaro ir rytmečio maldos, minėjau reikalą dėkoti už gerus žmones, kurie yra skaistūs ir ištikimi, blaivūs ir taikingi, arti ir toli, kuriuos pažįstame ir kurių nepažįstame, bet kuriuos Tu, Viešpatie, pažįsti kaip savuosius. Tebūnie juose ir per juos Tavo Vardas palaimintas, nes jie yra ne tik suteptos žemės paguoda ir papuošalas, bet ir mūsų džiaugsmas bei vainikas ne mažiau kaip ir Tavo.

     Konkretus pavyzdys. Nuo pat jaunystės pažįstu vieną Dievui pašvęstą mergaitę, dabar jau nebe pirmos jaunystės. Jos neeilinė kūno ir sielos nekaltybė, jos kūdikiškas maldingumas, jos šviesi galva ir dar šviesesnė širdis ir auksinės rankos nešė daug palaimos sutemusiai žemei.

Skaityti daugiau: IŠ PAMOKSLO

EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

     Katalikų Bažnyčia per šimtmečius neša Kristaus mokslą ir perduoda jį vis naujoms kartoms. Slenkant amžiams kinta žmonių papročiai, pažiūros, kinta ir krikščionybė, nors esminės Kristaus paskelbtos tiesos nekinta.

     Kiekvieno šimtmečio, net kiekvienos kartos krikščionybė turi savo veidą. Kuo būdingas pokario kartos kelių dešimtmečių krikščionybės veidas? - Rūstūs pokario metai išugdė žmonėms baimę. Bijojom būti savimi, išmokome veidmainiauti: vienokie būti viduje, kitokie išorėje. Daugelis net gerais krikščionimis save laikančių sakydavo: Melstis galima ir pasislėpus namuose. Kam tai daryti viešai? Svarbu savo mintyse, širdy išpažinti Dievą. Ir taip mes, krikščionys, pripratome taikytis prie laiko dvasios. Pradžioje tarsi tik savo išore, žodžiais pritardami ateistiniam gyvenimo būdui, savy dar saugodami krikščionišką dvasią. O paskui nė nepajutome, kad mūsų gyvenimas tapo bedieviškas. Mes tik tradiciškai išpažindavome Dievą, o gyvenome visai kitaip. Buvo rūstūs pokario metai ir tas atsargumas kurį laiką gal buvo pateisinamas kaip priemonė išsilaikyti nelygioje kovoje. Tačiau metai ėjo, atslūgo pavojai, keitėsi gyvenimo aplinkybės, o daugelio sąmonėje toji baimė taip ir liko. Pagaliau ji transformavosi į ramybę, atsargumą, nenorą prarasti patogų gyvenimą.

     Tačiau šito pasyvumo ir ramybės gelmėse brendo nauji daigai. Augo jaunimas, nematęs karo, nepatyręs pokario metų sukrėtimų, ieškantis gyvenimo prasmės, kažko didelio ir tikro. Augo žmonės, gebantys giliai jausti ir mąstyti. Su jų gyvenimu prasidėjo krikščionybės atgimimas, pradėjo formuotis šių dienų krikščionybės veidas.

Skaityti daugiau: EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

ŠILUVOS AKMUO LIETUVOS PAMATUOSE

 [Petras Plumpa]

     Katalikybei plėtotis Lietuvoje ne visada buvo palankios sąlygos. Buvo laikai, kai katalikybei labai sekėsi, bet buvo ir tokie, kai ji kentė begalinius trukdymus.

     Kai 1588 m. Seimas nutarė, kad visi protestantų atimti turtai ir žemė būtų sugrąžinti katalikams, jie įgijo teisę kelti protestantams bylas ir per teismus atsiimti buvusią bažnytinę nuosavybę. Tačiau protestantai neketino geruoju pasiduoti, todėl teismų sprendimai katalikų naudai buvo labai sunkiai vykdomi. Pavyzdžiui, buvusi Šiluvos bažnyčios nuosavybė net ir praėjus 20-čiai metų nuo Seimo nutarimo dar tebebuvo kalvinistų rankose, nes nebuvo aiškių dokumentų, įrodančių katalikų teises, nebuvo kam tuo reikalu rūpintis.

     Tada ir įvyko tai, ko niekas nelaukė ir nesitikėjo. Vieną dieną netoli nuo tos vietos, kur kadaise stovėjo bažnyčia, piemenys, ganydami bandą, pamatė ant didelio akmens stovinčią ir verkiančią jauną, palaidais plaukais ir dailiais apdarais Moterį su Kūdikiu ant rankų. Vaikai, patys nedrįsdami į ją kreiptis, tuoj nusiuntė vieną iš savųjų pas kalvinistų pastorių pranešti apie regėjimą. Bet tas tik nusišaipė ir numojo ranka. Vakare piemenys papasakojo apie tą nutikimą namiškiams ir pažįstamiems. Kitą dieną tenai susirinko daug žmonių. Atėjo ir kalvinistų pastorius su savo mokiniu Saliamonu. Kaip ir visi kalvinistai, netikėdami stebuklais, jie ėmė plūsti žmones, kam tiki kažkokios pamėklės pasirodymu, išvadino juos minkštapročiais.

     Jiems besibarant, staiga vėl pasirodė ta pati Moteris su Kūdikiu ant rankų. Nustėrusiam pastoriui paklausus, ko Ji verkianti, ši atsakė:

     Kitados šioje vietoje buvo garbinamas mano mylimas Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama. - Tai pasakiusi Ji pranyko.

Skaityti daugiau: ŠILUVOS AKMUO LIETUVOS PAMATUOSE

ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)

IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS

Kun. Petras Veblaitis

ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)

     Rusijos carai gerai suprato, kad katalikiška Lietuva tol nenurims ir veršis išsprūsti iš po jų letenos, kol nebus panaikinti jos skirtumai: katalikų tikėjimas ir lietuvių tautybė. Siekdami surusinti ir sustačiatikinti, ėmėsi uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, ugdžiusius lietuvių atsparumą bei atkaklumą rusinimui.

     Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti šie vienuolynai: 1) Antalieptės karmelitų 1832 m.; 2) Dotnuvos bernardinų 1864 m.; 3) llūkštos Šv. Vincento misijos kongregacija 1832 m.; 4) Jonavos trinitorių 1832 m.; 5) Jūžintų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 6) Kalvarijos dominikonų 1889 m.; 7) Kauno augustinų 1864 m.; 8) Kauno bernardinių 1864 m.; 9) Kauno bernardinų 1850 m.; 10) Kauno dominikonų 1845 m.; 11) Kauno karmelitų 1845 m.; 12) Kauno pranciškonų ir Vytauto Didžiojo bažnyčia 1845 m.; 13) Kauno šaričių 1866 m.; 14) Kėdainių karmelitų 1832 m.; 15) Kėdainių pijorų 1832 m.; 16) Kęstaičių kunigų invalidų namai, rokitų vienuolynas ir sugriauta bažnyčia 1886 m.; 17) Kolainių karmelitų 1864 m.; 18) Kražių benediktinių 1893 m.; 19) Kurklių Atgailos kanauninkų 1832 m.; 20) Kvetkų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 21) Linkuvos karmelitų 1832 m.; 22) Padubysio bazilijonų 1834 m.; 23) Palėvenės dominikonų 1865 m.; 24) Panemunio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 25) Panevėžio pijorų 1832 m.; 26) Papilio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 27) Pašaltuonio benediktinių 1832 m.; 28) Pažaislio kamaldulių 1832 m.; 29) Pumpėnų senosios regulos karmelitų 1832 m.; 30) Raseinių dominikonų 1886 m.; 31) Raseinių karmelitų 1832 m.; 32) Raseinių pijorų 1832 m.; 33) Salako Atgailos kanauninkų 1832 m.; 34) Skapiškio dominikonų 1832 m.; 35) Skiemonių Atgailos kanauninkų 1832 m.; 36) Smalvų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 37) Suvainiškio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 38) Telšių bernardinų 1852 m.; 39) Tytuvėnų bernardinų 1864 m.; 40) Troškūnų bernardinų 1864 m.; 41) Upninkų-Veprių dominikonų apie 1832 m.; 42) Užverio karmelitų 1850 m., o bažnyčią - 1865 m.; 43) Varnių rokitų 1832 m.; 44) Vilkmergės pijorų 1845 m.; 45) Vidžių Laterano kanauninkų 1839 m.; 46) Žaiginio pranciškonų 1832 m.

     Be to, rusų valdžia Žemaičių vyskupijoje dar uždarė šias bažnyčias ir koplyčias: 1) Alantos altariją 1843 m.; 2) Balsių filijos bažnyčią, Šilalės parapijoj, sugriovė 1845 m.; 3) Batakių dvaro koplyčią 1864 m.; 4) Bilevičių koplyčią Girkalnio parapijoj 1864 m.; 5) Devynduonių koplyčią Surviliškio parapijoj 1864 m.; 6) Gardų koplyčią Kurtuvėnų parapijoj 1864 m.; 7) Kalnaberžės koplyčią Surviliškio parapijoj 1864 m.; 8) Kauno buv. Jėzuitų bažnyčią pavertė cerkve 1824 m.; 9) Kauno Karmelitų bažnyčią uždarė 1845 m., o caro įsakymu (1881 03 07) ją vėl katalikams grąžino; 10) Kaunatavos filijos bažnyčią 1864 m.; 12) Niurkonių dvaro koplyčią Pumpėnų parapijoje 1866 m.; 13) Pavalvėnų dvaro koplyčią Tryškių parapijoje 1867 m.; 14) Paguosčių dvaro koplyčią Zarasų apskr. 1864 m.; 16) Skiemonių parapijos bažnyčią pavertė filijine 1835 m.; 18) Teodoravo (Laukininkų) dvaro koplyčią Batakių parapijoj 1864 m.; 19) Tytuvėnų Šv. Jurgio koplyčią kapinėse 1866 m.; 20) Varnių kunigų atgailos namus 1866 m., koplyčią - 1867 m.; 21) Vencavų filijos bažnyčią Dusetų parapijoj 1864 m.; 22) Visbarų koplyčią Girkalnio parapijoje 1864 m.; 23) Dūkšto Šv. Onos bažnyčią 1867 m.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)

DIDŽIAI KRIKŠČIONIŠKOS ASMENYBĖS BRUOŽAI (Arkivyskupas Jurgis Matulaitis)

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

Stasys Yla

     Pažinti žmones ir mylėti. Stebėjo jis gyvenimą gana atvirai ir pažino jį realiai.

     Žemė ne rojus, žmonės ne angelai ir čia negali gyventi be kryžiaus, -rašo konfratrui marijonui ir prideda: - Rūpinkis, brolau, savo širdyje turėti ramybę. <...> Jei gali, ir kitų tarpe sėk ir gaivink tą ramybę. <...> Matyt, ramybė yra brangus dalykas, kad ją Kristus labiausiai teikė apaštalams (Užr., p. 124-125).

     Žinojo gerai ir pats patyrė, ko galima laukti iš žmonių net švenčiausiame darbe. Jis sako:

     Kitados aš maniau, kad žmonės tik tada kitiems trukdo, kai juos mato kylant aukštyn, veržiantis į geresnes vietas. Dabar įsitikinau, kad žmonės dar labiau pyksta ir daug labiau trukdo, matydami kitus norint iš tolo šiek tiek pasekti Kristaus pėdomis (p. 125).

     Jam būdavo graudu matant, kaip pilni neapykantos giežia pagiežą vieni prieš kitus (p. 125).

     Žmonių pažinimas, ypač iš tos pusės, yra pati didžiausia kliūtis mūsų ramybei. Su šia kliūtimi arkivysk. Matulaitis susidūrė jau vaikystėje, net savo šeimoje - iš savo paties brolio. Būdamas kunigu turėjo išgyventi vieną skaudžiausių patyrimų, kaip pašventintojai kartais užmiršta savo pašvęstuosius ir palieka kančioj ir vienumoj.

Skaityti daugiau: DIDŽIAI KRIKŠČIONIŠKOS ASMENYBĖS BRUOŽAI (Arkivyskupas Jurgis Matulaitis)

KRIKŠČIONIŠKASIS TURINYS IR LIETUVIŠKOJI FORMA

RELIGIJA IR TAUTIŠKUMAS

Antanas Maceina

Religijos ir tautybės santykiai

     Tautinio elemento vaidmuo religijoje, specialiai krikščionybėje, šiandien sudaro vieną iš svarbesnių aktualių klausimų. Tautų atbudimas ir jų aktyvus reiškimasis visuomeniniame gyvenime negalėjo nepaliesti ir religinės srities: čia tuojau iškilo religijos ir tautybės santykių problema. Humanizmo laikai sprendė klausimą, kaip santykiauja žmogiškumas ir religija, o mūsų laikams reikia išspręsti, kaip santykiauja su religija tautiškumas. Dėl to, norint susekti vidinius ryšius tarp krikščioniškojo turinio ir lietuviškosios formos, visų pirma reikia bent iš principo nustatyti gaires religijos ir tautybės santykiams.

     Religija, paprastai sakoma, yra žmogaus santykiavimas su Dievu. Šitas santykiavimas gali būti sąmoningas, aktualus, pasireiškiąs tam tikrais ženklais ir tam tikromis formomis. Tuomet mes turime religiją psichologine ir moraline prasme arba tai, ką šv. Tomas yra pavadinęs religijos dorybe - virtus religionis. Bet šitas santykiavimas gali būti ir nesąmoningas. Jis gali likti pasislėpęs žmogaus dvasios, jo prigimties gelmėse, nes prigimties gelmės visados yra susijusios su Dievu, kaip su pirmąja savo Priežastimi ir savo Palaikytoju. Dievas turi nuolatinių santykių su žmogumi ne tik dėl to, kad Jis jį sukūrė, bet ir dėl to, kad Jis jį palaiko, nes dieviškoji Apvaizda yra ne kas kita, kaip kuriančiojo dieviškojo akto pratęsimas laike. Šitaip suprastas žmogaus santykiavimas su Dievu arba šitaip suprasta religija jau bus imama ontologine prasme. Apie tokią religiją yra sakoma, kad ji žmogui įgimta. Psichologine ir moraline prasme religijos žmogus gali išsižadėti ir ją pamesti. Bet jis niekados negali nutraukti savo prigimties santykių su Dievu, vadinasi, jis negali išsižadėti religijos ontologine prasme. Nereikia nė aiškinti, kad psichologiškai ir morališkai suprastos religijos pagrindas yra religija, suprasta ontologiškai. Negana to, religija, kaip moralinė dorybė ir psichologinis išgyvenimas, yra ne kas kita, tik ontologinių savo prigimties santykių su Dievu suvokimas, jų įsisąmoninimas ir jų konkretus pripažinimas. Ontologiniai santykiai su Dievu visados sudaro giliausią religijos pagrindą.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIŠKASIS TURINYS IR LIETUVIŠKOJI FORMA

KRIKŠČIONYBĖS KELIAS LIETUVON

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Zenonas Ivinskis

     Evangelijos šviesa šimtmečių eigoje plito Europoje iš pietų ir vakarų šiaurės rytų link. Dar didžiojo tautų kilnojimosi metu slinkdamos į Romos imperiją kai kurios germanų tautos, nors ir sektantišku pavidalu, susidūrė su krikščionybe ir ją priėmė.

     496 m. krikštą priėmė Klodvigo frankai, lygiai už 100 metų - Britanijos anglosaksai. Už juos dar anksčiau pasikrikštijo airiai, kurie į krikščionybę atvertė škotus. Iš priėmusių Kristaus mokslą tautų (airių, škotų, anglosaksų) savo ruožtu atsirado apaštalai, kurie nešė krikščionybę toliau į šiaurę ir į rytus. Šitokiu būdu sėkmingai Evangeliją platino ir Bažnyčią organizavo Vokietijoje šv. Bonifacas (Vinfrydas; †754). IX a. naujasis mokslas išplito dar toliau į rytus tarp bulgarų, moravų, čekų, vis dar misionierių (Kirilas, Metodijus) taikingu būdu skelbiamas.

     Dar už šimtmečio iš čekų krikščionybė pateko Lenkijon (966) ir per bulgarus bizantišku pavidalu ji buvo priimta senosios rusų Kijevo valstybės (988). Vadinasi, prieš 1000 metų buvo pakrikštyti rytiniai slavai. Kol Kristaus mokslas pasiekė jų kaimynus lietuvius, turėjo praeiti ištisi 5 amžiai.

     Kadangi tame krikščionybės suvėlavime lietuvių tautai glūdi skaudūs jos istorinio likimo padariniai, reikia peržvelgti tą nesėkmingą krikšto mėginimų laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl Lietuva tapo paskutinioji pagonybės salelė Rytų Europoje. Juk visą vidurinių amžių laikotarpį, ištisus šimtmečius, kada Vakaruose Bažnyčios globojama augo krikščioniškoji kultūra, vystėsi mokslas, steigėsi mokyklos, kūrėsi šimtais vienuolynai -ano meto kultūrinio ir religinio gyvenimo celės, - Lietuvos plotus vis dar dengė ne tik istoriškos nežinios, bet ir pagonybės ūkai.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONYBĖS KELIAS LIETUVON

GERUMO METAI

VYSKUPŲ LAIŠKAS

     1987 m. sukanka 600 metų nuo Lietuvos krikšto. Šiems - 1983 - metams Jubiliejui rengimosi gaires mums nurodo Vyskupų laiškas tikintiesiems, skirtas Šv. Kazimiero jubiliejaus garbei.

GERUMO METAI

     Nieko nėra garbingiau,
     kaip dėl Kristaus tarnauti žmonėms.

           (Šv. Kazimieras)

     Mūsų Tėvynės Globėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų Jubiliejui mes, Lietuvos Katalikų Bažnyčia, norime pasirengti, sekdami tauriomis jo charakterio savybėmis.

     Mus žavi šv. Kazimiero gyvas tikėjimas, ypač eucharistinis maldingumas, todėl pirmieji pasirengimo metai (1981) buvo EUCHARISTINIAI METAI. Mus traukia ir kelia šv. Kazimiero jaunatviškas skaistumas, todėl antruosius pasirengimo metus (1982) paskelbėme TYRUMO METAIS.

     Mums šviečia karalaičio Kazimiero nuoširdumas, veiklus, vyriškas gerumas, tad paskutiniai, tretieji, pasirengimo metai (1983) tebus mums GERUMO bei NUOŠIRDUMO METAI.

     I. Jei patys save paklaustume, ko mes labiausiai laukiame iš kitų žmonių, tikriausiai atsakymas būtų: kad kiti mane suprastų, įvertintų, kad būtų man teisingi, nuoširdūs, geri.

Skaityti daugiau: GERUMO METAI

ATPIRKĖJUI

Vynmedžio Šakelė

Žaizda Tu visas! - Lyg raupsuotas!
Tu jau ant kryžiaus! - Meilės soste!
Kančių srautuose paaukotas...
Vien meilė Tau žaizdas bešluosto!

      Žaizdom - Krauju degi - žėruoji!
      Liepsnų malda šauki malonės! -
      Taip šventas už kaltus aukojas!
      Taip Meilė veržiasi į žmones!

ATPIRKIMAS - NAUJAS SUKŪRIMAS

     Pirmas karališkas Mindaugo CREDO,
     įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui,
     tolydžio augdamas,
     dabar žengia į aštuntą savo šimtmetį.

(Stasys Yla)

*  *  *

     NEBIJOKITE PRIIMTI KRISTŲ... Nebūkite bailūs!
Kristui duris atverkite plačiai!
Kristaus gelbstinčiai religijai atverkite valstybių sienas,
politines ir ekonomines sistemas,
plačiąsias kultūros, civilizacijos ir ekonomikos raidos pakopas...

     Nebijokite!

Kristus puikiai žino, kas yra, kas slypi žmoguje.
Šiandien žmonės taip dažnai nežino, ką jie nešiojasi savyje...
Leiskite Kristui prabilti į jus, nes Jis tik vienas
turi šio gyvenimo laimės ir amžinojo gyvenimo raktą...

(Jonas Paulius II)

Jonas Paulius II

ATPIRKIMAS - NAUJAS SUKŪRIMAS

      Redemptor mundi!Jame tarsi naujai apreiškiama toji pagrindinė sukūrimo tiesa, kurią Pradžios knyga skelbia, daug kartų pakartodama: Dievas matė, kad tai buvo gera... Gėrio versmė yra Išmintyje ir Meilėje. Žmogui Dievo sukurtas regimasis pasaulis, kuris dėl nuodėmės buvo pajungtas tuštybei, Jėzuje Kristuje vėl atgauna savo pirmykštį ryšį su pačiu dieviškosios Išminties ir Meilės šaltiniu. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų. Ir kaip žmogui - Adomui tasai ryšys buvo nutrauktas, taip žmogui - Kristui jis vėl iš naujo užmezgamas...

Skaityti daugiau: ATPIRKIMAS - NAUJAS SUKŪRIMAS

TURINYS NR. 19

Artėjančiam jubiliejui

Jonas Paulius II.Atpirkimas - naujas sukūrimas ........................... 815

Vynmedžio Šakelė.Atpirkėjui .............................................. 818

VYSKUPŲ LAIŠKAS

Gerumo metai ............................................................. 818

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Zenonas Ivinskis.Krikščionybės kelias Lietuvon ........................... 822

RELIGIJA IR TAUTIŠKUMAS

Antanas Maceina. Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma .......... 834

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI Stasys Yla. Didžiai krikščioniškos asmenybės bruožai
(Arkivyskupas Jurgis Matulaitis) ......................................... 844

IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS

Kun. Petras Veblaitis. Žemaičių meilė savo bažnyčiai (Kęstaičiai) ........ 847

[Petras Plumpa]. Šiluvos akmuo Lietuvos pamatuose ........................ 860

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

Eucharistijos bičiuliai .................................................. 865

Sakalas[kun. Aleksandras Markaitls SJ]. Iš pamokslo ...................... 867

[Aldona Matusevičiūtė]. Keliai ........................................... 868

RŪPINTOJĖLIS.

(Albinos Žiupsnytėspiešinys Krikšto jubiliejui. Savilaidos „Rūpintojėlio" Nr. 19 viršelis)

IŠ BAŽNYČIOS GYVENIMO

    Tarybiniai žurnalistai pas popiežių.Balandžio 19 d. Popiežius pusvalandį kalbėjosi su 9 tarybiniais žurnalistais. Tarp jų buvo „Pravdos“, „Izvestijų“ ir „Komunisto“ redaktoriai. Šventasis Tėvas iškėlė Helsinkio susitarimo Baigiamojo akto bei kultūrinių, pagrįstų žmoniškumu, susitikimų reikšmę taikai. Pasikalbėjimas vyko rusų kalba. Žurnalistai gavo dovanų po iliustruotą albumą „Vatikanas ir krikščioniškoji Roma“ su Popiežiaus autografu.

    Kinija ir Apaštalų Sostas.Yra ženklų, kad bus užmegzti santykiai tarp Kinijos ir Apaštalų Sosto. Prieš mėnesį buvę slapti viršūnių susitikimai Vatikane šiuo klausimu. Šventojo Tėvo atstovas Taivanyje paskirtas nuncijumi į Nikaragvą. Nuo 1978 m. Taivanyje nėra reguliaraus nuncijaus. Kinija žada sureguliuoti savo santykius su Apaštalų Sostu, jei šis nutrauks ryšius su Taivaniu.

    Nuo 1971 m. Kinija užima vietą Suvienytų Nacijų Organizacijoje, išstūmusi iš ten Taivanį. Susidaro kebli Apaštalų Sosto padėtis - kaip įteisinti Taivanio katalikus ir jų vyskupus.

    TSRS ir JAV pasiuntiniai Romoje,pranciškonų pakviesti, dalyvavo Asyžiuje vykusiame susitikime svarstant taikos ir nusiginklavimo klausimus. Abu diplomatai savo kalbose kvietė griauti sienas, skiriančias pasaulį. Taika yra galima, net jei kelias prie jos yra vargingas, - tvirtino pasiuntiniai.

Skaityti daugiau: IŠ BAŽNYČIOS GYVENIMO

SUBRANDINK MUS AUKAI

Virginija Juciūnaitė

Kasdieną skubam,
veržiamės gyventi.
     Rankas ištiesę
     pasitikti realybės.

Ir skamba valandos - lyg muzika,
kaip naujas taktas
     didžiuliam motto
     Žemės motto begalybei.

Liepsnoja akys,
nerimsta širdys,
     ir veržiasi vienintelė malda:
     Subrandink mus aukai!

Skaityti daugiau: SUBRANDINK MUS AUKAI

TU DAR SUGRĮŠI

Lacrima

 (Kun. Juozo Zdebskio atminimui1)

    ...Lyg kardo kirtis
        skausmo ašmenim
        į širdį krito nelaukta žinia...
    Tikėt nenoriu savo ausimis!
        Ir kaip mes šičia?..
            Be Tavęs?..
Netinka Tau rankas karste sudėti!

Deja, deja...
    Bet Tu juk numirei:
        sužaibavai staiga,
    nes palengva užgesti
            Tau nebuvo laiko.
(Kas pasakys, kodėl -
    iš skausmo,
            ar iš meilės -
plyšo Tau širdis?)

Skaityti daugiau: TU DAR SUGRĮŠI

KUNIGO AMBRAZIEJAUS JAKAVONIO ATMINIMUI

(100-ąsias gimimo metines minint)

Laisvėjame. Dar kelias ilgas, kelias tolimas,
Dar mūsų laukia dideli išbandymai skausmu,
Dar mes ne viską, dar ne viską paaukojom,
Dar nepakirdome visi - už vieną, vienas - už visus.

    Kas įtikėjo - nesuabejos. Prisikėlimą
    Per Sibiro kalvarijas vėl tais pačiais keliais
    Kaip kryžių - laisvę neša pasišventę piligrimai -
    Mūsų šventosios žemės didvyriai ir kankiniai.

Garbė Jums, mūsų brangios seserys ir broliai, -
Jūs paaukojote gyvenimą už tai, kad Lietuva
Vėl prisikeltų. Ačiū, Ambraziejau Jakavoni -
Tu prisikėlei. Tavo žodis gyvas ir auka gyva.

TESTAMENTAS

 [Virginija Juciūnaitė]

 (Prel. Mykolui Krupavičiui)

Kai aš numirsiu -
     neminėkit mano vardo:
     širdžių giesmėj teskamba
     žodis Lietuva.

Toli nuo jos
     gėlėm nepuoškit
     mano karsto:
     papuoš jį kryžius
     ir trispalvė vėliava.

Užberkit
     Lietuvos žeme akis, krūtinę -
     visam pasauly
     širdžiai ji viena.

Lietuvi,
     Motina tebus tau pirmutinė,
     bet dar pirmesnė tau -
     Tėvynė mylima.

Skaityti daugiau: TESTAMENTAS

J. E. VYSKUPUI JULIJONUI

Vynmedžio Šakelė

Tu Kunigas Švenčiausio Dievo -
Garbė kilniausia be ribų!
Aukoti Kristų Dangaus Tėvui:
Jam kelti sielas iš kapų!

    O Vyskupe, dangus Tau lenkias -
    Tu Kristaus meile ir Auka
    Gyvenimu Jam giedi Šventas,    Kančia šventėji Jo jėga.
    Laimingas Kunige Aukščiausio,
    Jau pusė šimtmečio su Juo!   
    Viena Auka, kaip viena Meile,

Su Kristumi Tu visas Jo!

Skaityti daugiau: J. E. VYSKUPUI JULIJONUI

MARIJOS ŽEMĖ

POEZIJOS PUSLAPIAI

[Virginija Juciūnaitė]

Kur mielą kvapą smilko kadagiai,
Ramybę saugo karžygių kapai;
Kur skamba dainos protėvių kalba -
Ten bočių žemė - mano Lietuva.

    Birželio saulėj bąla jazminai,
    Liepsnoja žvakėm pievų lubinai,
    Ant kalno mūrai šimtmečių senų -
    Tai mūsų kraštas. Čia aš gyvenu.

Skaityti daugiau: MARIJOS ŽEMĖ

MARIJOS KELIAS IR SKAISTA

IŠ LIETUVIŲ DORINĖS KULTŪROS

[Aleksandras Žarskus]

     Dažniausiai skaista suvokiama tik negatyviąja (nekaltybės) prasme ir siejama su priešvedybiniu gyvenimu arba su tam tikru luomu. Bet argi skaista būtina tik kai kam ir kai kada? Skaista yra gyvenimo būdas, vadinasi, ji turi persmelkti visas žmogaus apraiškas.

     Taip suvokiant skaistą, tiesiogiai dalyvaujama Bažnyčios misijoje, jos istoriniame pašaukime, kuris dabar pradedamas vis labiau pamiršti, pakeičiant jį socialine, kultūrine, dorine, psichologine Bažnyčios įtaka tautoms (A. Maceina. Didžioji Padėjėja. Putnam, 1958, p. 165).

     Pripažįstame, kad Bažnyčia daro įtaką teisingumui, kultūrai, dorai, tačiau, kad atpirktasis žmogus yra „naujas kūrinys" (2 Kor 5, 17), kad išganymas palietė ne tik egzistencijos kasdienybę - socialinę, moralinę, psichologinę, kultūrinę, - bet ir pačią žmogiškosios būties gelmę - šis dalykas, šis ontologinis atpirkimo bruožas šiandien yra nebesuprantamas arba laikomas kažkokia svajone (Ten pat, p. 165-166).

     Marijos Dangun paėmimo (perkeitimo) paskelbimas tikėjimo tiesa (1950) kaip tik iškelia ir suaktualina šią esmingiausią, perkeičiančiąją Bažnyčios funkciją. Marija yra pirmasis atpirktasis ir perkeistasis žmogus. Šiuo atžvilgiu Marija yra ne išimtis iš žmonių giminės, bet kaip tik šios giminės idealo įvykdymas. Ji yra išimtis tik iš sužalotos žmonijos, iš nuodėmei pasivergusių Adomo vaikų. Tačiau ji savyje yra žmogiškumo aukščiausias laipsnis (Ten pat, p. 42). Nors sakome, kad Marija yra mūsų Motina, Naujoji Ieva, bet juk Ji yra ir žmonijos Duktė. Marijoje tokiu atveju mes regime įvykdytą pirmykštį Dievo planą sukurti žmogų pagal savo paties paveikslą ir panašumą (Ten pat, p. 79).

Skaityti daugiau: MARIJOS KELIAS IR SKAISTA

MEDITACIJOS

Kun. Bronius Bulika

     Dievas dosnus:
negailėdamas sėja gyvybę ir sielas
dalija visiems - iš meilės,
gamtos šauksmo ar iš nusikaltimo gimsiantiems.

     Gimsta daug: ir tokie, kuriuos reikės globot,
ir tie, kurie rūpestingai globos nuskriaustuosius.
Ir savarankiški, gražūs, išdidūs,
ir galvos neturintys, menki baileliai.
Ir tie, kuriais žavėsis, kurių bijos, kuriuos mylės,
ir tokie, kurie riedės nesustodami
ir nesustabdomi baision pakalnėn.

     Todėl: pavasariai, būkite šilti!
Ir, grūdai, būkite rinktiniai!
Todėl: motinos, būkite skaisčios!
Ir, vyrai, būkit atsakingi už savo veiksmus!
Todėl, šaltiniai, būkite tyri ir nesudrumsti,
kad iš jūsų prasidėtų upės - didelės ir nuostabios!

Skaityti daugiau: MEDITACIJOS

ROŽANČIUS

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

    Šventoji Rožančiaus malda tarsi trispalvis (balta, purpurinė, auksinė) rožių vainikas apjuosė visą mūsų Tėviškėlę; tarsi Švenčiausios Motinos išskleistas gobiantis apsiaustas, idant mus visus išsaugotų didžiajai Kristaus Dienai.

    Rožančius yra mano mėgstamiausia malda. Tai nuostabi malda, nuostabi savo paprastumu ir gilumu. Iš tiesų prieš mūsų sielos akis „Ave Maria“ žodžių Jone iškyla Jėzaus gyvenimo svarbiausieji įvykiai. Per Jo Motinos Širdį jie glaudžiai mus susieja su Jėzumi Kartu mūsų širdis gali įsijausti į atskiro žmogaus, šeimos, tautos, Bažnyčios ir žmonijos gyvenimą; į asmeninius ir artimųjų išgyvenimus, o ypač tų žmonių, kurie yra mums artimiausi, mūsų širdžiai brangiausi. Taip paprastas Rožančiaus kalbėjimas gauna žmogiškojo gyvenimo ritmą (Jonas Paulius II).

    Pabandykime pagilinti Rožančiaus maldą trumpu mąstymėliu Šventojo Rašto ištraukos, apibendrinančios minimą paslaptį, prisimindami sakinius, kurie Jėzaus ir Marijos įvykius nušviečia visiems laikams išliekančia prasme. Šventosios Dvasios, kuri mūsų tikėjimą atnaujina ir sustiprina, galima tik išprašyti. Rožančiaus malda, kurioje apmąstome Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, padės mums tapti atviriems Kristaus Dvasiai.

    Stiprink mūsų tikėjimą.
    Padidink mūsų viltį.
    Ugdyk mūsų meilę.

    Marija visada buvo atvira Šventosios Dvasios veikimui. Jos gyvenimas yra tikėjimo, vilties ir meilės ženklas.

Skaityti daugiau: ROŽANČIUS

Subkategorijos