Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

viršelis

Nepataisomasis 

Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai

I dalis

versmė

VILNIUS|2014

UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014

ISBN 978-9955-589-91-4

Turinys

Mano šeima
         Vaikystės darbai
Mano mokslai
        
Keturi skyriai Vidiškiuose
         Penktasis skyrius Ukmergėje
         Šeštasis skyrius Deltuvoje
         A. Smetonos vardo gimnazijoje Ukmergėje
         Pirmoji okupacija
         Vokiečių okupacija
         Ukmergės mokytojų seminarijoje
         Kunigų seminarijoje
Kovos už Laisvę keliai ir kalinimai
         Pas partizanus
         Pirmasis areštas
                  Areštavimo pagrindas ir areštas: duomenys iš bylos
                  Tardymai: pradžia
                  Kauno KGB kalėjimo kameroje
                  Kauno kalėjimo realijos
                  Tardytojai
                  Tardymai: kankinimas
                  „Troikos“ teismas
                  Apskundus nuosprendį
         Pirmasis įkalinimas
                  Kelionė iš Vilniaus į Šiaurę
                  Pirmąsyk Intoje
                  Gyvenimas Abezės lageryje
                  Ligoninė
                  Generolas Jonas Juodišius
                  Profesorius Levas Karsavinas
                  Kunigas Kazimieras Vaičionis
                  Kunigystės šventimai
                  Kunigystė Abezėje
                  Vėl Inta
                  Šimkūnų šeima
         Grįžus į Lietuvą
         Pirmoji parapija: Kulautuva
         Antroji parapija: Betygala
         Antrasis areštas
                  Už ką suėmė antrą kartą
                  Vilniaus KGB rūmuose
                  Tardymai
                  KGB „liudytojai“. Keletas dokumentų iš bylos
                  Teismas
         Antrasis kalinimas
                  Antroji kelionė į lagerį
                  Mordovija: mano lagerio draugai lietuviai
                           Kunigas Pranas Račiūnas MIC
                           Kanauninkas Stanislovas Kiškis
                           Kunigas Algirdas Mocius
                           Kunigas Aleksandras Markaitis- Markevičius SJ
                           Liudvikas Simutis
                           Petras Plumpa
                           Algirdas Endriukaitis
                           Balys Gajauskas
                  Lageryje Mordovijoje
                           Darbas lageryje
                           Gyvenimas lageryje
                           Religinis gyvenimas
                  Mordovijos kalėjime „Akmeninis maišas“
                           Gyvenimas kalėjime
                           Kalėjimo viršininkas Likin
                  Mano kalėjimo draugai
                           Petras Paulaitis
                  Arkivyskupas Josyp Slipyj
         Vėl Lietuvoje
                  Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos
Redaktorių žodis
Vardų rodyklė
 

Mano šeima

Vaikystėje buvo kažkokia labai didelė meilė šeimai –
               toks man išlikęs didžiausias įspūdis

Savo gimimo įvykio neatsimenu, bet man sakė, kad gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrity, Vidiškių parapijoje. Pirmiausia gyvenau Pamernackų kaime. Kai dar buvau labai mažas ir dar nebuvo gimę mano brolis ir sesuo, tėvai persikėlė į Kadrėnus.

Kadrėnai – mano Tėtės tėviškė – priklausė Vidiškių parapijai, Deltuvos valsčiui. Ta parapija buvo nedidelis bažnytkaimis prie Kauno–Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo Ukmergės Utenos link. Miestelis buvo labai mažas, ir nieko ypatingo ten nebuvo. Anksčiau bažnyčia buvo medinė, net grindų nebuvo. Sako, vyskupas Valančius atvykęs net pastabą davė, kad Dievą laiko taip netinkamai. Tada Šventupio ir Vidiškių savininkas, Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują bažnyčią. 1844 metais pradėjo, ir 1856 metais Vidiškiuose prie Ukmergės–Anykščių kelio buvo pastatyta mūrinė neoklasicistinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia. Joje buvau pakrikštytas. Prie jos mes visi ir augome.

Mano tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo. Religingi buvo ir mano seneliai. Senelis Pranas Svarinskas (Tėtės tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje buvo stalelis, ant jo pastatytas kryžius. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Kadrėnų kaime senelis buvo vienintelis maršalka. Jis tarnavo kaip bažnytinio komiteto narys ir organizuodavo pamaldas.

Vaikams gimus tėveliai visą savo gyvenimą nugyveno Kadrėnų kaime, gražioje vietoje prie Mūšios upės. Jame buvo apie 28 šeimos. Kiekviena turėdavo iki kelių hektarų žemės. Laikui bėgant vaikai kurdavo savo šeimas, jos smulkindavo ūkius, likdavo po pusę ar trečdalį valako šeimai. Bažnytkaimyje, atrodo, buvo likęs tik vienas valakininkas. Bet kaimas augo. Jo gyventojai buvo neturtingi, bet duonos užteko, badaujančių nebuvo...

Mano Tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai. Namas buvo padalintas į dvi dalis – gryčią ir stanciją. Namo gale, vadinamojoje stancijoje, buvo medinės grindys, ir ši patalpa buvo skirta tik svečiams. Čia buvo stalas, kur jie valgydavo. Kiekvienas namo galas turėjo po du kambarius. Buvo du kambariai, kuriuose miegodavom. Kambariuose asla buvo plūkta, ne medinės grindys. Juose buvo pečiai kūrenti malkomis. Iki Kalėdų stancijos nekūrendavo. Kad nebūtų šalta miegoti, atnešdavo šiltus patalus iš gryčios.

Kadrėnuose mūsų namuose dar senelis Pranas gyveno. Su visais – šeši žmonės. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Jis turėjo atskirą kambarį ir jame – vieną knygoms skirtą spintą. Turėjo savo biblioteką. Knygų čia buvo nemažai. Daugiausia – lenkų pasaulietinė, istorinė literatūra. Turėjo ir religinių knygų. Senelis bendravo su dvarininkais, tai iš jų ir gaudavo knygų. Paaugęs ir aš skaičiau tos bibliotekos knygas. Bet lenkiškai skaityti nemėgau. Nors buvau pramokęs lenkų kalbos, bet jos neišmokau. Kai pradėjau lankyti mokyklą, lenkų kalbą užmiršau. Gal čia tas patriotiškas nusiteikimas lėmė: žinojom apie padarytas skriaudas Vilniaus kraštui ir Lietuvai.

Senelis Pranas mokėjo tris kalbas – lietuvių, lenkų ir rusų. Jas išmoko namuose, bendraudamas su kitais. Tris kalbas mokėjo ir mano Tėtė. Senelis buvo kaimo šviesuolis. Buvo pagrindinis žmogus rengiant kaimo subuvimus – skuodus. Jį labai gerbė. Turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedodavo. Jei kas pas lenkų dvarininkus mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Jie su grupe giesmininkų giedodavo ir lenkiškai. Senelis buvo religingas ir linkęs į dvasinius dalykus. Per visą savo gyvenimą išlaikė kaimo šviesuolio stilių. Buvo aukštas, nesulinkęs. Plaukai kirpti ežiuku – pagal ponų pavyzdį. Jis pėsčiomis nueidavo pas dukterį Stefaniją Petronienę pagyventi – 9–10 kilometrų nuo namų. Pabūdavo ir vėl grįždavo pas mus. Stefanija gyveno Kavarsko parapijoje, Kabošų kaime, į ten buvo nutekėjusi.
Tėtė Vaclovas Svarinskas gimė 1893 metais. Mama Apolonija PetronytėSvarinskienė – 1900, jaunesnė. Mama kilusi iš Pamernackų kaimo, iš didelės šeimos (mūsų giminaitis yra Vilniuje besidarbuojantis kun. Gintaras Petronis – Mamos pusbrolio vaikas).

Vaclovas Svarinskas
Tėtė Vaclovas Svarinskas su Mama Apolonija Svarinskiene.

1956 m. birželio 24 d.

Mamos tėvai buvo baudžiauninkai. Senelio vardas buvo Kazimieras (Petronis), jo neatsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) – ją prisimenu. Seneliai mus labai mylėjo. Dalis jų vaikų atsidūrė kažkur Rusijoje, kiti gyveno Lietuvoje.

Kaime liko Mamos brolis Ignas Petronis, seserys Veronika Petronytė-Morkūnienė ir Liucija Petronytė-Morkūnienė. Liucija turėjo sūnų, kuris buvo Lietuvos kariuomenės karininkas – majoras Ignas Morkūnas. Jis buvo enkavedistų nuteistas septyneriems metams ir įkalintas Norilsko lageryje. Gyvas likęs karininkas, kalėjęs kartu su Morkūnu, pasakojo, kaip kartą lageryje radijo taškas smarkiai šaukė. Ignas neišlaikęs sušuko:

– Uždarykite tą gavarilką! – Ir už tai buvo nuteistas dar dešimčiai metų. Kalėti jis nebaigė, mirė lageryje.

Mama

Mama. Apie 1957 m.

Mano Mama niekur nedirbo, niekur netarnavo, mokėjo tik lietuviškai. Ji namuose dirbo visus ūkio darbus. Sunkiai dirbo: šeimininkavo, valgyt gamino, skalbė, lopė, mokė vaikus ir visus kitus darbus dirbo.

Mama buvo nemokyta. Mokėjo skaityti iš savo motinos visą gyvenimą išsaugotos maldaknygės „Dievo malonių šaltinis“. Tai buvo didelė senovinė maldaknygė. Lietuviška, parašyta senovine kalba. Mama ir mano senelė mokėjo skaityti tik iš tos maldaknygės, daugiau nemokėjo. Ir aš iš tos maldaknygės pradėjau skaityti. Mane senelė mokė. Labai jau saugojo ją. Tik su šiaudeliu galima būdavo parodyti tekste, neleisdavo nieko parodyti prikištu pirštu. Gink Dieve, kad tik maldaknygės nesutept.

Sekmadieniais visi eidavome į bažnyčią. Mama prieš ištekėdama dalyvaudavo bažnyčios procesijose. Sakydavusi, kad maža būdama Ukmergės parapijoje procesijose nešdavo kaspinus prie vėliavos, o paaugusi – ir vėliavas. Kai ištekėjo, procesijose nedalyvaudavo.

Prisimenu, kad Mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėdavo darbus. O Tėtė atsikėlęs atsiklaupęs sukalbėdavo poterius ir tik po to dirbdavo. Mama kartais pasižodžiuodavo – juk darbai yra, o dar meldiesi. Tėtė visada taip – jam charakteringa buvo. Tėtė ir vakare po darbų atsiklaupdavo ir kalbėdavo poterius.

Šeima dirbo ūkinį darbą. Tėtė buvo geras ūkininkas. Nusipirko arkliais sukamą kūlimo mašiną. Eidavo su ja dirbti į kitų ūkius. Už dienos darbą gaudavo aštuonis litus. Jis eidavo dirbti pats kaip darbininkas – nenorėjo, kad kas sugadintų kuliamąją mašiną.

Vasaros metu tėvai dirbdavo visą dieną. Švintant keldavosi darbams. Apie 12–13 valandą sugrįždavo pogulio. Po to vėl dirbdavo iki tamsos. Pavyzdžiui, Tėtei reikėdavo dalgiu nukirsti pusantro hektaro rugių, o Mamai (kartais ji gaudavo pasamdyti pagalbai moterį) – juos surinkti, surišti, pėdas statyti, o paskui vakare sustatydavo gubas. Gubas padarydavo iš dešimties pėdų – devynias surištas suremdavo, dešimtą lauždavo perpus ir uždengdavo gubą apsaugai nuo lietaus. Taip tuos rugių pėdus ir džiovindavo.

Tėtė buvo labai nagingas. Labai gerai išpustydavo dalgį. Tai jo specialybė buvo. Geras buvo pjovėjas. Nebuvo turtingas, bet buvo darbštus. Dar arkliais veždavo prekes iš Ukmergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur. Paprastai veždavo iki tonos prekių arkliais vežimu, žiemą – rogėmis. Arklys žingsniu eidavo, ir man reikdavo šalia eiti. Atsisėsti į vežimą leisdavo tik tada, kai važiuodavo pakalnėn. Lygiame kely ar arkliui į kalną vežimą traukiant neleisdavo į vežimą sėsti, kad arkliui būtų lengviau. Atsimenu, kai 1939 metais, gal kovo mėnesį, vežėme prekes, akys labai sušalo, blakstienos apšerkšnijo. Pasirodo, 40 laipsnių šalčio tada buvo: tą žiemą šalčiai buvo rekordiniai... Kai veždavome prekes, koklius ar vykdavome į malūną, pakeliui būdavo pastotė – vieši namai, kur galima buvo sustoti, pastatyti arklį, vežimą. Ta pastotė buvo pusė gyvenamojo namo, o kita pusė – tvartas. Savinin-


Tėtė su Mama važiuoja arkliu.
Tėtė su Mama važiuoja arkliu. Apie 1957 m.

kai buvo žydai. Ten mane pamigdydavo – gaudavau lovą, o Tėvukas budėdavo, kad nepavogtų prekių, kurios kainuodavo net iki dešimties tūkstančių litų. Tada nebuvo vagių, bet vis tiek Tėvukas nemiegodavo, prekes saugodavo. Nei ginklo, nieko neturėjo apsaugai, tik botagą. Taip ir keliaudavome. Žydai, žinodami, kad Tėtė religingas, prašydavo tik laiško, kuriame būtų nurodyta, kam veža. Jokio užstato neprašydavo, buvo pasitikėjimas. Mane rytą pakeldavo ir vėl toliau važiuodavome. Paprastai važiuodavome dvi tris paras. Grįžtant vežimu ar rogėmis parveždavo iš malūno po toną miltų.

Tėtė buvo žvejys mėgėjas. Turėjo valtį, tinklus ir eidavo kokį 20 kilometrų žuvauti. Vieną kartą pagavo net 16 kilogramų lydį, kurį ant pečių užsidėjo ir šis siekė žemę. Išeidavo žvejoti labai anksti. O po pietų pagautą žuvį veždavo dažniausiai žydams, ir jie labai gerai mokėjo, tarp kitko daugiau nei už lašinius (gal 2 litus už kilogramą). Norėdavo mane imti kartu, bet aš žuvauti nemėgau, sakydavau, kad man to nereikia. Brolis Vytautas mėgdavo ir buvo Tėtės pagalbininkas žvejoti.

Šeimoje augome trys vaikai: aš buvau vyriausias, brolis Vytautas, gimęs 1927 metais, ir sesuo Janina, jauniausia, gimusi 1934 metais. Dievas padarė kažkokią klaidą – brolis ir sesuo abu jau seniai mirę, o aš, seniausias, likau gyvas. Nesilaikyta eilės.

Su broliu ir seserimi nesipykdavome, muštynių nebuvo. Brolis Vytautas į mokslus nesigriebė. Mokėsi toje pat mokykloje; visi galvojo, kad bus ūkininkas. Kai atėjo bolševikai, gimę 1927 metais kliūva: blogai – gali paimti į kariuomenę. Va, gal čia ir buvo mano „specialybės“ pradžia – kodėl tapau ir politiku, nors niekad apie tai negalvojau.

Lietuviai neturėjo jokių dokumentų. Aš Lietuvos laikais paso neturėjau. Broliui gelbėti reikėjo metrikų. Juos išrašydavo Bažnyčia, ir bolševikai Lietuvoje tokius metrikus pripažino. Vidiškiuose buvo ką tik miręs klebonas Antanas Ivaška (gimęs 1883 metais; įšventintas į kunigus 1907 metais; Vidiškiuose kunigavo 1925–1941). Aš gerai išmokau parašyti jo parašą. Antspaudai buvo, blankų kiek nori. Tada ir padariau brolį 1928 metais gimusį.

Metrikus štai taip „darydavo“: juos parašius, blanką ant grindų ištrindavo, kad jis atrodytų susitepęs – senas, po to sulankstytą laikydavo kišenėje, kad būtų apsidėvėjęs, apdilusiais kraštais. Tai tokie būdavo padirbti metrikai.
Padariau metrikus ir kitiems. Ir prašydavau niekam nesakyti.

Mama ir Tėtė viduryje,
Mama ir Tėtė viduryje,
sesuo Janina ir brolis Vytautas. Kadrėnai, 1955 m. rugpjūčio 17 d.

Brolis Vytautas su savo šeima gyveno tėviškėje, gretimoje sodyboje, atskirai. Svarinskų giminė buvo suskilusi į keturias šeimas. Šalia mūsų sodybos dar buvo dėdės Jono Svarinsko sodyba. Dar gyva yra jo duktė Irena Svarinskaitė – mano pusseserė. Vieną kartą brolis atvyko į pasimatymą su manimi, kai buvau kalėjime.

Sesuo Janina buvo jauniausia. Mokėsi gerai, buvo gera mergaitė. Vieną pavasarį įkrito į kūdrą: įlūžo ledas, ir ji atsidūrė vandeny. Tada aš įšokau, pribridau ir ją ištraukiau. Padariau jai gerą darbą. O paskui ji man darė gerus darbus: siuntė, kiek galėjo, man siuntinius į kalėjimą. Ją mažiau pažinojau. Mane anksti suėmė, lageryje išbuvau 10 metų, grįžau ir vėl suėmė, – mažai teko bendrauti. Kai buvau kalėjime, ji mane rėmė, rašė laiškus. Laiškų daug negavau. Pirmuosius septynerius kalinimo metus negavau nė vieno.

Atsimenu, prieš pirmąjį areštą kažkas namiškiams pranešė, kad mane negyvą atvežė ir numetė turgaus aikštėje prie bažnyčios. Sesuo buvo drąsi. Išgirdusi nuėjo į turgų, prie nužudytų partizanų lavonų. Veidai sudraskyti, atpažinti negalima. Tada atsegė milinę ir žiūri, kad marškiniai ne tie, kitokie – ne mano. Grįžusi pasakė, kad ne, ten ne aš. Visi kaime žinojo, kad buvau išėjęs į mišką pas partizanus. Ir niekas nepasakė. Kiek ieškojo, kiek klausinėjo, niekas, nors visi kaime žinojo. Buvo net vienas, vėliau tapęs rajkomo sekretorium Ukmergėje – Vilius Bieris. Jį mokiau Pirmajai Komunijai. Ir tas žinojo, bet nepasakė. Vadinasi, visi buvo sąmoningi.

Kai grįžau iš lagerio, sesuo gyveno kaime, dirbo laiškininke. Ji buvo labai patriotiškai nusiteikusi, išlaikė tą nuotaiką.

Tėtė mums vaikams buvo griežtas, gaudavome ir diržo. Bet jis buvo protingai griežtas. Norėjo, kad vaikai būtų geri, jie tokie ir išėjo. Tėvą vadindavau Tėte. Iš jo išmokau buitinių darbų.

Tarp kitko, Tėtė labai gerai šokdavo. Per šventes, kai visi suvažiuodavo. Ir senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Kartu šokdavo ir maži vaikai. Senelis sakydavo, kad mano brolio duktė Marytė Svarinskaitė labai gerai šoka (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje). Mano brolis irgi mėgo

Tėtė Vaclovas
Tėtė Vaclovas. Kadrėnai, 1955 m. rugpjūčio 17 d.

šokti. Aš šokti nemėgau, man labiau patiko dvasiniai dalykai.

Sekmadieniais kaime po savaitės darbų žmonės, grįžę iš bažnyčios, pirmiausia apžiūrėdavo gyvulius, o po to rinkdavosi kur į vieną vietą. Aš turėjau du pusbrolius – Vladą ir Alfonsą: buvo dvi Svarinskų šeimos (abi po pusę valako turėjo). Pusbroliai buvo geri muzikantai. Vladas gerai grojo armonika, Alfonsas – klarnetu. Mano pusbrolis Alfonsas Svarinskas neseniai mirė per šimtą metų turėdamas. Jis paskutinis to laikotarpio giminės atstovas. Dabar aš likau seniausias iš giminės.

Man tie du pusbroliai imponavo – norėjau būti į juos panašus, bet niekuo nemokėjau groti. Sekmadieniais jie sueidavo ir grodavo. Susirinkdavo žmonės iš viso kaimo – kas šoka, kas dainuoja, kas lazda pasiramsčiuodamas ateina pasėdėti, pasiklausyti. Visi pasišnekėdavo, pasidalindavo rūpesčiais, pabūdavo kartu. Nenuobodžiaudavo. Niekas ten apie pinigus negalvojo, tik kad kaime būtų linksmiau. Kaimas kažkokia prasme kultūrėjo. Girtuoklysčių nebuvo, keiksmų taip pat. Žmonės dirbo sunkiai, bet mokėjo ir ilsėtis.

Iš namų tradicijų gal labiausiai man įsiminė vaišingumas. Ypač Mamos. Mūsų giminės vaikai, jaunimas ją labai mėgo. Mama buvo labai vaišinga.

Tėvai nebuvo užsidarę. Pavyzdžiui, mūsų giminių buvo keturiose parapijose. Vieni – Vidiškiuose, kiti – trijose kaimyninėse parapijose: Žemaitkiemyje, Kavarsko parapijoj ir Taujėnuose. Per metus mažiausiai tris keturis kartus tėvai susikviesdavo visus gimines. Ir patys važiuodavo į tas parapijas, kuriose giminės gyveno. Kiekvienoje parapijoje kasmet buvo po tre-


Mama su giminėmis ir kaimynais.

Mama su giminėmis ir kaimynais. Kadrėnai, apie 1957 m.

jus atlaidus. Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Per keturias parapijas išeina dvylika atlaidų. Kartais atlaidai būdavo šiokiadieniais, pavyzdžiui, šv. Jono atlaidai Kavarske – šešiolika kilometrų nuo namų.

Suvažiuodavome visi. Iš ryto palaistydavome da ržuose pasodintus burokus ir dar suspėdavome Sumai į atlaidus. Vykdavome arkliais, kartais dviem (namuose turėjome du, kartais tris


Tėvai važiuoja su arkliu

Tėvai važiuoja su arkliu į šv. Baltramiejaus atlaidus. 1956 m.

arklius). Po atlaidų važiuodavom į svečius. Visi dainuodavo. Kaimas skambėdavo nuo dainų. Būdavo ir alaus.

Kitą dieną po atlaidų Mišias už ką nors užprašydavo, o grįžę vaikščiodavo po laukus, šnekučiuodavosi. Namo išvažiuodavo kokį pirmadienį apie ketvirtą valandą. Grįžę į namus vėl eidavo dirbti, ir dirbo sunkiai. Taigi mokėjo ir dirbti, ir ilsėtis. Žmonės ir šventes švęsdavo, ir visus darbus padarydavo. Ir tada, 1937 metais, kad ir kaip keista, Lietuva neturėjo skolų.

Kai aš dar parvažiuodavau iš seminarijos namo, pirmiausia eidavau pasižiūrėti į svirną ir į tvartą. Tada kaime buvo įprasta, kad pirma žmonės parodo, ką turi, o po to kviečia į gryčią valgyti. O kai grįžau iš lagerio 1956 metais, pamenu, guliu, jau šviesu, reikia keltis. Tėvai sako:

– Gulėk gi. Sakau:

– Juk jau šviesu.

– Gulėk, jau gi kolchozai...

Štai ką reiškia atimta nuosavybė.

Mūsų gryčios gale, kur buvo medinės grindys, daug metų vykdavo gegužinės pamaldos. Paskutinįkart, kiek atsimenu, buvo 1945 metais. Tada buvo labai įdomu. Vakare į pamaldas sueidavo partizanai. Kai kurie apaugę barzdom. Ir visą mėnesį jose dalyvaudavo. Matyt, jautė, kad greitai žus. Visi ir žuvo. Jų būdavo pilna gryčia ir priemenė (prieangis). Du kambariai pilni vyrų.

Kaimo vaikus pasodindavo ant tvoros ir aplinkui prie plento apie tris šimtus metrų atstumu nuo namų, kad sektų, ar kas neatvažiuoja. Jei kas – vaikai perspėdavo, kad rusai atvažiuoja. Kartą jie šaukdami atbėgo, kad „padvadas“ (arklių traukiami vežimai su kareiviais) atvažiuoja. Tada partizanai tyliai ramiai paliko namus, o mes ramiai tęsėme. Bet tada niekas neužėjo, kažin kur į šalį pasuko. Kitą vakarą vėl visi susirinko.

Aš stebėdavausi, kad kiekvieną vakarą, gal dešimtą valandą jie, jauni ir seni, susirenka gegužinėms pamaldoms. Giedodavo, skaitydavo. Tada klierikas buvau, ir aš skaitinius skaitydavau. Po to jie dar valandą kitą kieme dainuodavo. Apie pirmą nakties išsiskirstydavo. O trečią ketvirtą ryto tėvai, kaip ir visi kaimo žmonės, jau keldavosi darbams. Tada buvo mažai žodžių, bet daugiausia buvo maldos. Toks buvo mano pirmasis Dievo patyrimas.

Namuose pas mus ant sienos kabėjo Vytis. Kai pirmą kartą darė kratą, skrebai sakė:

– Kodėl čia kabo tas arklys? Tėtė atsakė:

– Argi tau kliudo?.. – ir daugiau nekalbėjo.
 

Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose. Tėtė gyvenimą baigė liūdnai. Kai pirmą kartą grįžau iš lagerio
1956 metais, skundėsi, kad labai skauda padai. Tada medicina dar negalėjo padėti. Pasirodo, jo arterijos sulipo ir nemaitino kojų. Tada jam nupjovė vieną koją. Buvo labai liūdna. Grįžęs iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Jam reikdavo atnešti medžiagos, ir jis darydavo tuos dantis visam kaimui dovanai. Po to jam gavom kažkokią radijėlę.

Jis važinėdavo namie padarytuose rateliuose. Vieną kartą iš jų išvirto ir vos neprigėrė. Važiavo palei upelį prie krūmų,



Tėtė Vaclovas. Apie 1957 m.
Tėtė Vaclovas. Apie 1957 m.


norėjo juos nupjauti, užsikabino ratai ir nuvirto. Kažkas jį ištraukė. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją (irgi aukščiau kelių). Operavo profesorius Algimantas Marcinkevičius Vilniuje. Tėvukas jam juokaudamas sakė:

– Nesuprantu, kas pas jus per valdžia – darmai nupjovė koją, darmai žemę atėmė.

Marcinkevičius (tada dar jaunas chirurgas) ir kiti gydytojai mėgo mano Tėtę, nes jis turėjo gražų humorą. Po to dar kelis metus Tėvelis pasikankino. Kai numirė, į karstą vietoj kojų padėjome gėlių. Tėtė mirė 1973 metų gruodžio 23 dieną.

Mama likusi gyveno viena. Aš jau kunigavau. Sakėm – važiuok pas seserį į Kulautuvą gyventi. O ji:

– Ar aš ubagė? Nueisiu į krautuvę duonos nusipirkti.

Laimė, 1977 metais mano sesuo pakvietė Mamą pas save Kalėdoms. Ten netrukus – sausio 22 dieną – Mama mirė. Būtų likusi namuose ir ten mirusi, ją būtų radę gerokai vėliau. Juk gyveno viena savo troboje.


Mama savo sodyboje.
Mama savo sodyboje. Kadrėnai, apie 1956 m.

Vaikystės darbai

Prisimenu, kad pradėjau savo karjerą gal septynerių metų ganydamas žąsis. Ganyti eidavome anksti: saulė teka, mes jau einame. Kartais nusibosdavo ganyti, tada parbėgdavau namo ir imdavau fantazuoti, kad ten prie žąsų kažkas yra, gal lapė. Tėvai netikėdavo, bet eidavo pažiūrėti. Grįždavo nieko neradę. Nu, pabėgo, tai pabėgo... Ir vėl eidavau ganyti.

Paskui gal nuo aštuonerių metų man teko prie gyvulių padirbėti. Bandą gindavom vos saulei tekant. Būdavo vaikai eina ganyti dar neišsimiegoję, užsimerkę. Tik girdime Mamą šaukiant:

– Žiūrėk, nemiegok, karvė sumindys!

Nuo ankstaus ryto visas kaimas suvesdavo gyvulius – reikdavo jau vietoje jų laukti. Šeimos eidavo pakaitom ganyti. Didelis kaimas – apie dvidešimt šeimų. Ganydavom pagal gyvulių skaičių: kiek avių – tiek dienų, kiek karvių – tiek dienų. Pirmiausia eidavome ganyti už karves, paskui už avis. Paprastai aštuonias dienas iš eilės (tėvai turėjo tris karves ir penkias avis). Ganydavome kartu ir avis, ir karves vienoje bandoje. Ganyti eidavo trys piemenys, o kerdžių samdydavo. Gyvulius ganydavome pagal eilę arba, jei reikėdavo, ganydavome ir už kitą. Už svetimų gyvulių ganymą aš gaudavau vieną litą per dieną.

Buvo kelios ganyklos. Viena – prie Šventosios upės. Šventoji buvo gana plati, bet negili, iki kaklo. Tai karvės perbrisdavo į kitą krantą, o ten gerų pievų būta. Jos plaukdavo, o mes leisdavome joms plaukti ir patys perplaukdavom, kartais už karvių uodegų prisilaikydami. Taip jas varydavom ir atgal. Kita ganykla buvo prie upelio, o trečioje, kurią vadinome „Vilkyne“, ganyti buvo labai nuobodu.

Kaime buvo pritvirtinta plūgo geležis, į kurią vakare geležiniu kuolu daužydavo taip duodami ženklą, kad jau reikia parginti gyvulius namo.

Kita herojiška piemenystė buvo arklių ganymas. Visas kaimas vakare išjodavo arklius į ganyklas, kurios buvo miške. Man jų neteko ganyti. Arklius daugiau ganydavo vaikai, kurie nesimokė.

Mano mokslai

Kol dar nieko nebuvau padaręs

Keturi skyriai Vidiškiuose

Kai paaugome, pradėjome eiti į mokyklą. Pirmiausia, būdamas septynerių metų, pradėjau lankyti Vidiškių mokyklą (turbūt 1932 metais). Ji buvo trys kilometrai nuo mūsų kaimo. Ją jau nugriovė. Žiemą eidavom į ją prisirišę pačiūžas. Jos buvo medinės, pakaltos stora geležimi. Neatsimenu, kad tai būtų buvę sunku. Į mokyklą eidavome būriu. Tada kaime daug vaikų buvo, daug gražaus jaunimo. Kiekvienoje šeimoje mažiausiai du vaikai, o šiaip dažniausiai – būrelis iki šešių vaikų. Mokyklos patalpas kūreno krosnimis, žiemą būdavo šaltoka. Pamokos vykdavo dviem klasėm vienoje patalpoje.

Mokykloje paprastai buvo du mokytojai – vyras ir moteris. Mokytojas Edvardas Kukuoška buvo Vidiškių mokyklos direktorius. Jis manęs beveik nemokė, o mokė mokytojos, paprastai jaunos merginos. Pirmoji mokytoja buvo tokia ponia iš Ukmergės. Neatsimenu, kas ji buvo, bet buvo per daug gera. Jai niekas neužkliūdavo – ar rašysi vidury sąsiuvinio, pradžioje ar gale. Į Vidiškius ji kasdien atvažiuodavo motoriniu dviračiu, aštuonis kilometrus iš Ukmergės. Tada mums toks dviratis buvo naujiena. Antrais metais po Kalėdų ji mūsų jau nemokė. Atėjo nauja mokytoja – Danutė Danauskaitė. Jos brolis buvo kunigas Ukmergėje. Vėliau, kai mokiausi Ukmergėje, jis buvo mokyklos kapelionas.

Mokytoja D. Danauskaitė buvo nedidelė mergina, labai valdinga, blondinė. Ji peržiūrėjo mūsų sąsiuvinius, kuriuos buvo surinkusi pirmoji mokytoja, atnešė juos perplėštus per pusę ir išmetė. Ji reikalavo rašyti tvarkingai, iš eilės kiekviename puslapyje. Klasėje iš karto pasikeitė nuotaika. Mokytoja Danauskaitė nurodė, kaip rašyti, ir niekas nesugalvojo daryti kitaip. Štai ką reiškia vienas žodis ir reiklumas. Prie jos aš baigiau keturis mokyklos skyrius. Nežinau jos likimo. Negirdėjau, kad ji būtų buvusi suimta.

Neatsimenu, kodėl 1933 ar 1934 metais mokiniai mokykloje gyvai kalbėjo apie Hitlerio perversmą ir jo atėjimą į valdžią Vokietijoje. Vienas kitam pasakojo, kad Hitleris norėjo suvienyti visus vokiečius. Tada mokykloje buvo gyva tokia tema, ir vaikai ją aptarinėdavo. Svarbi informacija pasiekdavo mokyklą, o mokiniai buvo imlūs žinioms ir politikai.

Vidiškių mokykloje aš baigiau keturis skyrius. Joje ir tebuvo keturi skyriai. Mokiausi gerai.

Vidiškių mokyklos direktorius E. Kukuoška buvo labai veiklus žmogus. Tautininkas, sportininkas, vadovavo šaulių kuopai. Kartu su mokiniais sportuodavo. Buvo labai linksmas, kultūringas žmogus, kultūrininkas. Jis suorganizavo šaulių kuopos dūdų orkestrą ir jam dirigavo. Beje, sovietai jį areštavo ir išvežė į lagerį. Ten jis ir žuvo. Kur tai įvyko ir kaip, man nepavyko sužinoti. Niekas jo dabar neatsimena (galima būtų nors mokyklą jo vardu pavadinti).

Pirmąjį mėnesio sekmadienį Vidiškių bažnyčioje šaulių orkestras grodavo per šv. Mišias. Be to, jis grodavo per įvairias iškilmes: veselijose, čiuožykloje ant ledo, arklių lenktynėse ir įvairių švenčių progomis. Orkestre grojo net du žydai Glazai, laikrodininkai iš Ukmergės. Jie buvo džentelmenai: jei kas nors pasišaipydavo iš ko nors, jie padarydavo pastabą. Taip net bažnyčioje jie prisidėdavo prie tvarkos laikymosi. Nes bažnyčia yra bažnyčia, ir joje turi būti tvarka.

Kai Kukuoška kūrė orkestrą, Kavarske lankėsi garsus amerikonas Pranciškus Kalibatas, kilęs iš Žvirblėnų kaimo, kuris yra gal trys kilometrai nuo Kavarsko. Jis jaunas išvyko į Ameriką ir kartkartėmis grįždavo į Lietuvą. Tada automobiliu užsukdavo ir į Kavarską. Vidiškius greit pasiekdavo žinia, kad apsilankys Pranciškus Kalibatas. Ją vieni kitiems perduodavo. Sutikdavo jį su orkestru, ir atvykęs jis palikdavo orkestrui 500 litų. Tai buvo dideli pinigai – hektaras žemės tiek kainuodavo. Orkestras pagroja, ir prašau – 500 litų didelis pelnas. Man įsiminė jo apavas: būdavo apsiavęs batais labai ilgais aulais ir labai giliais kaliošais iki kulniukų. Su tais kaliošais važinėdavo net vasarą.

Kalibatas Kavarske nutiesė trijų kilometrų šaligatvį iki savo tėviškės (dabar jo jau nėra), pastatė mokyklą (šiuo metu tai senoji mokykla). Ji buvo pastatyta, kai žmonės buvo paraginti susivežti plytas. Jie jas suvežė, o Kalibatas sumokėjo už statybą ir medžiagas. Jis norėjo, kad visi dalyvautų šioje akcijoje. Žmonės, susidėję po 100 ar kiek plytų, veždavo net iš Ukmergės. Būdavo didžiausios vežimų eilės. Ir kaipmat suvežė plytas.

Dar Kalibatas pastatė vaistinę ir didelį namą prieglaudai. Svarbiausia – jis atstatė bažnyčią, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudaužyta. Tada vokiečių kariuomenė bažnyčios bokštu naudojosi kovai su rusais. Bokštas tapo taikiniu ir buvo sugriautas, o bažnyčią uždegė ir apgriovė. Pranciškus Kalibatas su parapijiečiais 1915 metais Kavarsko bažnyčią atstatė. 1924 metais įrengė šoninius altorius. Bažnyčia buvo atstatyta be bokštų, bet 1927 metais atstatė ir bokštą (su trim varpais), o 1931-aisiais – didįjį altorių. 1936 metais prie vieškelio į Ukmergę buvo pastatytas 20 metrų gelžbetoninis kryžius. Kalibatas padarė labai daug. Vėliau, dirbdamas Kavarske, aš norėjau jo atminimui vieną gatvę pavadinti jo vardu, bet vietos valdžia tam nepritarė. Kalibato giminaičiai man davė jo nuotrauką.

Kas dar gera buvo Vidiškiuose? Mokytojai. Ypač geros buvo mokytojos. Jos organizuodavo įvairius kursus aplinkinių kaimų jaunimui – virimo, kepimo, stalo paruošimo. Į tuos kursus kasdien eidavo labai daug jaunimo. Visi norėjo ko nors išmokti. Ir knygų įvairių gaudavo paskaityti. Pavasarį jos darydavo vaišes. Pakviesdavo kleboną, apylinkių žmones ir pavaišindavo.

Mokytojos darė labai gerą įtaką kaimo jaunimui. Kaimas nustojo keiktis. Dar savo vaikystės laikais girdėdavau rusiškai keikiantis. Valdžia su tuo irgi kovojo. Išgirdus keikiantis reikėdavo mokėti vieno lito baudą. Tada vienas kilogramas cukraus buvo vienas litas. Bauda galėjo būti skiriama vieną kartą per dieną. Paskyrus baudą, antrą kartą tą dieną nusikeikus bauda nebuvo skiriama. Greit keikimasis išnyko. Vyrai mokytojai pamokydavo dainų ir šokių. Jaunimas mokytojus gerbė ir mylėjo.

Penktasis skyrius Ukmergėje

Baigęs pradinę mokyklą Vidiškiuose, būdamas 11 metų, Ukmergėje pradėjau lankyti penktąjį skyrių. Mokykla buvo Sodų gatvėje Nr. 3, mūrinė, trijų aukštų. Graži mokykla.

Iki jos nuo namų buvo šeši kilometrai. Kasdien eidavome, nes gyvenant kaime už mokslą reikėdavo mokėti pusę kainos. O mokėti reikėdavo taip: jei daugiau kaip šeši kilometrai iki mokyklos – 75 litai (tada tai buvo 90–100 kilogramų bekono ar jaunos, 6 mėnesius augintos kiaulės kaina), gyvenantiems mieste ir arčiau – 150 litų. Jeigu vaikai mokėsi labai gerai, tėvų komitetas nuo mokesčio už mokslą atleisdavo.

Į mokyklą eidavome pėsčia kiekvieną dieną. Ir grįždavome. Arba atvažiuodavo paimti tėvai – iš kaimo į mokyklą ėjo kelių šeimų vaikai, tai tėvai iš eilės atvažiuodavo pasiimti. Kai paaugome, rudenį, kai būdavo šalta, duodavo arklius, įdėdavo šieno. Nuvažiavę į mokyklą pašerdavome arklius ir eidavome į klases. Vežime važiuodavome trys– šeši mokiniai. Pradžioje važiuodavome trise – aš ir dvi mergaitės. Viena buvo iš mano klasės, kita – dviem klasėm vyresnė. Ta vyresnė – Felicija Barkauskaitė – vėliau studijavo mediciną. Žiemą duodavo roges. Kai paaugome, nupirko dviračius – tai važiuodavome dviračiais. Grįždavome namo išdykaudami. Linksma tada buvo, skambėjo juokas, dainų buvo. Dabar visi važiuoja kažkokie lyg mirę.

Ukmergės mokykloje suvažiuodavo mokytis vaikai iš įvairių parapijų, kurių dialektas skirdavosi. Keista buvo, kad mokykloje kalbėdavo įvairiom tarmėm, ir mes, vaikai, net ne viską suprasdavome. Ypač mes, vidiškiečiai, dažnai su lyduokėnais nesusikalbėdavom. Bet tai netrukdė mums žaisti įvairius žaidimus. Kažkokia graži dvasia mokykloje vyravo.

Tai buvo šešerių metų mokykla su labai šauniais mokytojais. Mokyklos vedėjas buvo mokytojas Stasys Baltrušis, Lietuvos savanoris (jo sūnus Kaune yra žinomas profeso -


Ukmergės pradžios mokykla Nr. 1.

Ukmergės pradžios mokykla Nr. 1.
Mokyklos vedėjas Stasys Baltrušis (stovi) savo klasėje

rius Romualdas Baltrušis). Gimnazijos kapelionu buvo kunigas Juozas Danauskas. Vėliau jis išvažiavo į Belgiją studijuoti. Užėjus karui, pasiliko svetur. Paskui jį sutikau Belgijoje, kai po lagerio važinėjau po Vakarus. Atpažinau jį tik pagal pavardę.

Ukmergės mokykloje mokiausi vienerius metus. Valsčius už mūsų mokslą nesumokėjo, todėl po metų turėjau palikti Ukmergės mokyklą ir toliau mokytis turėjau važiuoti į Deltuvą.

Šeštasis skyrius Deltuvoje

Deltuva yra šeši kilometrai už Ukmergės Kauno link. Tai į mokyklą nuo namų mums buvo dvylika kilometrų. Deltuvoje mokykla buvo sena, gal trys mediniai pastatai. Mokytojai tada nemokė atskirų dalykų, bet vedė visą klasę. Mane Deltuvoje mokė viena mokytoja – Marcelė Balčiūnaitė. Ji mokė visko, kas įėjo į klasės programą. Balčiūnaitė buvo labai šauni mokytoja, kilusi iš geros giminės. Jos brolis buvo žinomas prelatas, Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Vytautas Balčiūnas (gyvenimą baigęs JAV). Jis buvo labai aukštos dvasios ir religinės praktikos kunigas.

Pamenu, kai klasėje skaitėme Vinco Krėvės apsakymą „Silkės“, Marcelė Balčiūnaitė raudo, nes ten buvo kalbama apie heroję Marcelę, kuri vogė žydo Kušliaus silkes.

Prisimenu mokytoją Mykolą Serapiną. Buvo mokytojas Norkūnas – geras mokytojas, bet girtuoklis. Retkarčiais išgerdavo ir tada gal keletą dienų per savaitę mūsų nemokydavo.

Deltuva buvo patriotiškai nusiteikęs miestelis. Atsimenu, į jį atvažiuodavo Pupų Dėdė. Jis mūsų tėviškėje net yra stovyklavęs, nes tarnavo kariuomenėje. Jis buvo atsargos karininkas, gerai grojo armonika ir dainuodavo. Visi labai laukdavo atvažiuojant Pupų Dėdės. Atvažiavęs padainuodavo daugelį dainų, apdainavo Prezidentą A. Smetoną ir Prezidentienę. Jis mėgdavo pašiepti, nors nieko pikta nedainuodavo. Už Prezidento apdainavimą policija jam davė penkias, o už Prezidentienės – septynias paras arešto. Prezidentas tada neva aiškinęs: kad mane pašiepė, tai pašiepė, bet kad pašiepė mano žmoną – kas ją gins? Turiu aš ginti. Prezidentas leisdavo bausti parom. Tai gavo tada septynias paras.

Deltuvoje mokiausi metus ir baigiau šeštą mokyklos skyrių. Deltuva buvo gera, maldinga kaimo parapija.

A. Smetonos vardo gimnazijoje Ukmergėje

Baigęs mokslus Deltuvos mokykloje, įstojau į Antano Smetonos vardo gimnaziją Ukmergėje. Prasidėjus okupacijai, baigusiems šešias klases gimnazijoje padarė septintą klasę, taip turbūt 1940 metais pradėjau mokytis septintoje klasėje.

Nors mūsų kaimo vaikų, lankančių Ukmergės gimnaziją, skaičius kasmet didėjo, mano brolis ir sesuo mokėsi Vidiškiuose – ten jau veikė progimnazija (atėjus bolševikams, buvo padaryta dešimties klasių mokykla). Dabar Vidiškiuose tos mokyklos jau nėra – liūdna, bet ji parduota ir nugriauta.

Ukmergės gimnazija buvo viena geriausių Lietuvoje. Turėjo gražias aktų, sporto sales, dušus. Dviem mokiniams buvo viena rūbų spintelė. Atvykę į mokyklą kaimo vaikai persirengdavo mokyklos uniforma. Visi mokykloje avėjo šliurėmis, su batais niekas nevaikščiojo. Mokykloje buvo parketas. Pirmadienio rytą mokiniai jį rasdavo šviežiai išblizgintą. 1938 metais mokyklą aplankė Danijos švietimo reikalų ministras ir stebėjosi, kad Lietuvoje tokios geros gimnazijos. Apsilankęs Danijos švietimo ministras paliko dvi aukso taures, kad jos būtų paskirtos mokiniams, kurie geriausiai baigs abitūros egzaminus. Vienas medalis atiteko mokinei Lionei Pusdešrytei, kuri vėliau ištekėjo už daktaro Vlado Šimkūno.

Ukmergės gimnazija buvo bendra. Mergaitės mokėsi A klasėje, berniukai – B. C klasė buvo mišri – joje buvo padykę moksleiviai. Aš mokiausi B klasėje. Dar tokia smulkmena. Vaikai gimnazijoje nebuvo izoliuoti. Susitikdavome koridoriuose per pertraukas, koncertuose, po pamokų. Visi vienas kitą daugiau ar mažiau pažinojome. Viena klase žemiau su manimi mokėsi Zigmas Zinkevičius – dabar akademikas, taip pat komunistinis veikėjas Henrikas Zabulis. Iš tos klasės gal penki garsūs profesoriai išėję. Gimnazijoje mokėsi ir poetas Vladas Šlaitas.

Kai mokiausi vyresnėje klasėje, priklausiau šaulių organizacijai. Daugiau niekur negalėjau dalyvauti, nes po mokyklos skubėdavau namo – laukė darbai. Grįžęs iš mokyklos dirbdavau įvairius žemės ūkio darbus. Sunkūs tie darbai buvo. Dirbdavome nuo ankstaus ryto iki vakaro. Kaimo darbai

A. Smetonos gimnazija. 1940 m.

A. Smetonos gimnazija. 1940 m.

jaunam žmogui įsigrisdavo. Romantikos didelės nebuvo. Be to, reikėdavo ruošti pamokas. Miesto vaikams buvo daugiau romantikos. Mokslas mokykloje man buvo atgaiva. Labiausiai laukdavau rudens, kada prasidės mokslo metai.

Mokyklos direktorius buvo Jonas Švoba. Griežtas, bet geras pedagogas. Jis buvo tautininkas. Vokiečių laikais direktoriumi buvo Pranas Naujokaitis. Su juo susitikdavau, kai jau buvau klierikas. Jis gerai mokėjo anglų kalbą. Vėliau emigravo į Vakarus ir parašė penkis tomus lietuvių literatūros istorijos.

Mokyklos kapelionu buvo kunigas Pranciškus Mačys. A. Guzevičius „Kalvio Ignoto teisybėje“ parašė apie jį net septynis puslapius. Rašė, kad jis stengėsi savo ideologiją primesti kitiems. Gal dvidešimt metų jis buvo gimnazijos kapelionu. Visų labai mylimas. Net žydai jį sutikę sveikindavo. Kai atšildavo oras, jis eidavo be skrybėlės – būtų nespėjęs jos nusiiminėti visus besveikindamas. Jis buvo įrengęs bendrabutį gabiems mokiniams. Matydavome, kaip kapelionas prijuoste plauna jo laiptus. Buvo labai paprastas žmogus. Iš tų gabių jo globojamų jaunuolių tik


Kun. Pranciškus Mačys
Kun. Pranciškus Mačys

vienas išėjo į kunigus. Antros bolševikų okupacijos metu išvytas iš gimnazijos jis gyveno Krakėse. Kartą, kai ėjo ryte į bažnyčią, sovietų kareiviai šaukė jam:

– Stoij!1

1 Rus. – Stok!

Jis jau prastai girdėjo, nesustojo. Jį peršovė. Po to jis gyveno gimtinėje artimųjų slaugomas. Grįžęs iš lagerio dar jį aplankiau.

Gimnazijoje mokytojų buvo daug. Inspektoriumi dirbo mokytojas Julius Botyrius. Jis dėstė prancūzų kalbą. Grigienė – matematiką. Lietuvių kalbą pradžioje dėstė mokytojas Bronius Strazdas, vėliau – Rapolas Stankūnas. Pijus Murauskas mokė lotynų kalbos, Anupras Kalniūnas dėstė chemiją, fiziką – Saliamonas Antanaitis (storas pagyvenęs džentelmenas). Kūno kultūros mokytojas – V. Vitkauskas. Paišybos mokytojas – Antanas Taranda. Okupacijos metais bolševikai jam liepė nupaišyti ant mokykloje kabojusio Smetonos portreto Staliną. Jis nupaišė. Išėjo labai balti ūsai. Visi juokėsi, kad Stalinas laižė smetoną ir ūsų nenusivalė.

A. Tarandai nutiko įdomi istorija. Kaibolševikai antrą kartą okupavo Lietuvą, jį areštavo ir nuteisė dešimčiai metų. Nes tokia pavarde buvo vienas partizanas nuo Utenos, ir bolševikai kaltino mokytoją, kad jis partizanas. Tačiau kai tikrasis partizanas Taranda žuvo, o jo kūnas buvo atvežtas į miestelio aikštę ir atpažintas, mokytoją paleido iš lagerio.

Kai mokiausi Ukmergės gimnazijoje, vasarą eidavau dirbti prie plento – pildavome į duobes žvyrą. Už dienos darbą gaudavau penkis litus. Vokiečių laikais, 1941–1942 metais, vasarą irgi dirbdavau po kelias dienas prie Ukmergės plento. Už gautus pinigus pirkdavau knygų. Kaimo jaunimas ateidavo pas mus jų paskaityti. Turėdavau jų nemažai. Kaime jaunimas skaitė labai daug – laikraščius, knygas.

Mes, trys kaimo paaugliai, – vyresnė gimnazistė Felicija Barkauskaitė ir du kaimynai, aš ir Valė Girnytė, eidavome per kaimo gyventojus, kad šie užsisakytų laikraščių. Mus visi labai maloniai priimdavo ir pavaišindavo. Moterys kalbėdavo, kad reikia parduoti kiaušinių ar dar ką, nes prieš Adventą ateis gimnazistai laikraščių užrašinėti. Pereidavome visus kaimo gyventojus, kiekvieną šeimą. Kaime laikraščius užsirašydavo apie 30 ūkininkų. Tada pranciškonų laikraštis „Liurdas“ išeidavo 60 000 egzempliorių tiražu. Įsivaizduojat?! Šeima ne po vieną, net du ar tris laikraščius užsisakydavo. Koks buvo troškimas žinių! Sekmadieniais pirmiausia skubėdavome į paštą pasiimti laikraščių.

Jaunimo kaime buvo daug, darbų nebuvo. Rudenį ir žiemą jie eidavo dirbti į Ukmergę devynis kilometrus, kur kitame jos gale vokietis Lemanas turėjo plytų ir koklių fabriką. Tie kokliai tuo metu Lietuvoje buvo gerai žinomi. Kas statėsi namus, pirkdavo koklinius komplektus net pagal spalvą. Dirbantys koklių ir plytų fabrike už keturių valandų darbą gaudavo tris litus. Ir paltus nusipirkdavo, ir dviratį. Fabrikanto Lemano duktė buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio mokytojo Študers, kuris buvo parašęs vokiečių kalbos vadovėlį. Mes visi iš to vadovėlio mokėmės. Jaunimas kaime apie 1938 metus net pradėjo nešioti skrybėles. Kai susirinkdavo į vakaruškas, gana kultūringai elgdavosi. Kai į jas atvykdavo jaunimas iš kitų kaimų, sakydavo:

– Ach, čia miesčionys.

Mūsų kaime jau niekas nesimušdavo. Už tai, kad išvažiuoji į miestelį mėšlinu arkliu, mokėdavai vieno lito baudą. Taip kaimas išsilaikė. Dar už rusiškus keiksmus – vienas litas.

Į mūsų kaimo vakaruškas-gegužines suvažiuodavo labai daug jaunimo. Man tekdavo padėti: turėdavau skelbimą dviem egzemplioriais nupaišyti. Vieną prie plento pakabindavome, kitą – Ukmergėje. Šokių aikštelė buvo aptveriama. Norint į ją patekti, reikdavo mokėti. Kas nenorėjo mokėti, susėsdavo aplinkui – buvo padaryti suolai. Labai graži dvasia būdavo. Susirinkdavo daug vyrų, jie ypatingai gražiai dainuodavo. Labai patriotiškai nusiteikę. Dauguma jų vėliau išėjo į partizanus ir žuvo.

Pirmoji okupacija

1940 metų birželio 15 dieną po 15 valandos Raudonoji armija įžengė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjo bolševikų okupacija. Tą dieną buvo mokslo metų pabaiga. Ta proga mokytojas Botyrius labai rimtai kalbėjo ir paskelbė:

– Šiandien Lietuvos sienas peržengė Raudonoji armija. Lietuva okupuojama.

Neįsivaizduojate, kokia tai buvo bomba gimnazistams... Kitas nepamirštamas pavyzdys – kai tomis dienomis pamatėme skrendančius rusų dvisparnius su raudona žvaigžde. Einame savo kaimo keliu namo, o tokia moteris iš mūsų kaimo – Kazimiera Tušienė – pamačiusi lėktuvus ištarė:

– Lietuvos jau nebėra.

Kaimo žmonės labai šitą išgyveno...

15 dienos vakare jau visais keliais pradėjo važiuoti dideli sunkvežimiai. Paklausus, kur važiuoja, atsakydavo:
– Maniovry.2

2 Rus. – Manevrai.

Kareiviai buvo labai išvargę, purvini, apdriskę, subintuoti, maitinosi kažkokia žuvimi. Na, žodžiu, labai liūdnai viskas atrodė. Baisu buvo. Rusų kariuomenė apsistojo Pirmojo pulko I-ojo ir IIojo bataliono kareivinėse. Miestelyje žydai ėmė organizuoti mitingus. Pasirodo, jie manė, kad tik su rusų pagalba galės išsigelbėti. Ukmergėje organizuodavo paradus ir eidavo šaukdami „Tegyvuoja Tarybų sąjunga!“ ir dainuodami rusiškas dainas. Šūkiai ir visa kita buvo tik rusiški, visur raudoni plakatai, raudonos vėliavos.

Atsimenu, praėjus tokiam paradui mokiniai uždainavo „Kur bėga Šešupė“. Už tai mus tada tardė, bet daugiau nieko nedarė. Okupantai norėjo sudaryti įspūdį, kad Lietuvos valstybė išliks, bet neliks fašistinės Smetonos valdžios, kuri buvo pavergusi lietuvių liaudį. Taigi jie – „Lietuvos išlaisvintojai“. Mus pasiekdavo žinios, kad vieną kitą areštavo. Vis sužinodavome, kad to nėra, ano nebėra. Per kelias dienas buvo areštuota apie 2000 Lietuvos inteligentų. Lietuvai tai labai daug. Mūsų kaime tuo metu nebuvo areštuotų. Atvykus rusams dalis žmonių slėpdavosi, kiti su atvykėliais susitikdavo. Žmonės nežinojo, ką daryti ir kaip elgtis. Šiandien būtų kitas dalykas.

Okupantai pradėjo organizuoti „liaudies seimo“ rinkimus. Į juos beveik niekas nėjo. Tada rinkimus pratęsė dar vienai dienai, ir per kaimą ėjo rusų kareiviai varydami balsuoti.

Mūsų mokyklos pavadinimą pakeitė. Prezidento Antano Smetonos gimnazija virto II vidurine mokykla. Vėliau ją pavadino Juliaus Janonio vardu. Mokinius pradėjo raginti stoti į ateistines organizacijas, komjaunimą. Tačiau tam buvo labai didelis pasipriešinimas.

Ukmergės gimnazija buvo labai patriotiška. Tai rodo ir tokie faktai. Atėjus sovietams kiekvienoje mokykloje buvo įkurtas „Raudonasis kampelis“, kuriame būdavo pakabintas Lenino portretas, raudona vėliava, sudėta kita bolševikinė atributika. Mūsų mokyklos mokiniai iš karto tam pasipriešino. Raudonojo kampelio langų nakčiai neuždarydavo. Mokiniai naktį atėjo ir viską sunaikino. Visi stebėjosi, kad mokiniai ėmė nešioti raudonus „triūsus“. Pasirodo, vakarais jie nupjaustydavo raudonas vėliavas ir iš jų siūdavosi sportines kelnaites ar kelnių kišenes.

Neretai per pamokas vaikai išsakydavo įvairias replikas. Pavyzdžiui, kartą istorijos mokytoja Jadvyga Staniulaitienė pasakė:

– Dabar pakalbėsime apie Marksą. Pasigirdo replika:

– Apie naujųjų laikų ubagą! Mokytojai verkdami sakydavo:

– Vaikai, prapulsite. Mes žinome, kas jūs ir ką jūs galvojate. Tik nelaidykite replikų.

Nieks tada mūsų neišdavė, bet mokytojai nerimavo, kad kas neišduotų.

Mokinys Teofilis Pilka (arkivyskupo Teofiliaus Matulionio giminaitis, dabar gyvena Kaune) per kūno kultūros pamoką peiliu supjaustė mokykloje kabojusį mokytojo Tarandos pieštą Stalino paveikslą – išpjovė Stalino pilvą. Reikėjo nueiti ir pasakyti direktoriui Romualdui Grikeniui, kad toks skandalas įvyko. Nuėjo vienas mokytojas.

Direktorius buvo ateistinių pažiūrų. Jis sukrito kėdėje:

– Chuliganizmas! – ir liepė tą paveikslą atnešti. Benešant direktoriui paveikslą vieni mokiniai klausė:

– Ką nešate?

Kiti šaukdami atsakė:

– Papjautą Staliną!

Teofiliui buvo tik 12 metų, tai jis išsisuko nuo lagerio. Mes vėliau jį vadindavome chirurgu. Jo brolis buvo kunigas kanauninkas Steponas Pilka.

Tarybiniais laikais gimnazijoje buvo motorinio skraidymo kursai, kuriuose ruošė lakūnus. Nemaža gimnazijos jaunuolių ir mergaičių lankė tuos kursus (tokių buvo apie 100 moksleivių). Kai priartėjo tų kursų pabaiga, visiems pasiūlė stoti į komjaunimą. Bet norinčių tapti komjaunuoliais neatsirado, ir kursai subiro.

Tai, žinoma, smulkmenos, bet šie atvejai yra labai charakteringi, parodantys, kaip jautėsi to laiko jaunimas. O tokių atvejų buvo labai daug.
Mūsų kaime 1948 metų rudenį buvo renkamas kolchozo pavadinimas. Vienoje gryčioje sovietai surinko kaimo gyventojus. Iš Vilniaus atvykę okupantų atstovai – rusai ir lietuviai – siūlė kolūkį pavadinti Lenino vardu. Tarp susirinkusiųjų buvo mielas aštuoniasdešimties metų senukas, mūsų kaimynas Andrius Valušis. Jis užklausė:

– O kas tas Leninas? Ar jis lietuvis?

– Ne, ne lietuvis, – gavo atsakymą.

– Tai nereikia tokio pavadinimo, – pasipriešino senukas. Tada pasiūlė kolūkį pavadinti Ždanovo vardu. Susirinkusieji atmetė. Tada klausia:

– Ko jūs pagaliau norite? Valušis atsistojo ir pareiškė:

– Norime pavadinti „Vasario 16osios“ vardu.

Kaip man pasakojo, atvykėliai, išgirdę Valušio žodžius, buvo tarsi numirę.

Dar siūlė pavadinti „Naująja vaga“. Žmonės replikavo:

– Nors ir kreiva, bet nauja. Tiek to.

Šitie dalykai, mano nuomone, yra labai svarbūs. Jie pasako apie to laiko kaimo žmonių požiūrį. Bolševikai nepaisė jų nuomonės – kolūkį pavadino Ždanovo „liaudies išrinktu ir patvirtintu vardu“.
 

Atėjo baisūs 1941-ieji. Birželio 14-ąją prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą. Lietuvos miestuose, bažnytkaimiuose pasirodė sunkvežimiai su enkavedistais ir vietiniais komunistais. Atsimenu, einame iš mokyklos ir matome sunkvežimius. Juose sėdi žmonės, o enkavedistai, apsirengę ilgais pilkais ploščiais ir mėlynomis kepurėmis, ginkluoti stovi prie bortų. Dar nežinojome, kad tai areštuoti ir išvežami žmonės. Atsimenu, einu, pralenkia mane tokia mašina, o iš jos man mojuoja Ukmergės veterinarijos gydytojas Ambrazevičius su sūnumi. Sūnus buvo devintoje, o aš septintoje klasėje (gydytojo anūkas Aleksandras Ambrazevičius buvo Atkuriamojo Seimo deputatu).

Tada buvo areštuota apie dešimt procentų mūsų gimnazijos mokinių. Tūkstančius žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių okupantai ir išdavikai išvežė tais sunkvežimiais į Sibiro lagerius. Nuo to laiko jau nemiegodavome naktimis namuose. Niekas nebuvo garantuotas, kad kurią naktį neatvažiuos išvežti.

Bolševikai planavo išvežti 700 tūkstančių lietuvių. Tada Lietuvos būtų nelikę. Ačiū Dievui, nespėjo.

Nemažai Ukmergės gimnaziją baigusių merginų antrosios bolševikų okupacijos metu išėjo į mišką ir buvo partizanų ryšininkėmis. Jos suprato, kad eina į mirtį. Viena žymiausių partizanių buvo Aldona Paulavičiūtė, slapyvardžiu Laukinukė, žuvusi būdama 20 metų.3 Aš ją prisimenu. Manau, kai ją suėmė NKVD, ji sutiko būti agente tik dėl vienos priežasties – kad būtų išleista į laisvę ir vėl tęstų kovą. Po to ji sugrįžo pas partizanus ir savo gyvybę atidavė kovodama už Lietuvą.

3 KGBveikla.lt paskelbė apie ją „Agentų sąraše“ (http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/agent/14) tokią informaciją: „Ji buvo suimta kaip partizanų ryšininkė 1945-07-29, tardoma Ukmergėje. Akistatoje partizanė M. Pečiulienė-Tulpė išdavė ją kaip Žaliojo Velnio ryšininkę Laukinukę, Indyrą. Užverbuota agente slap. „Nemezidė“ ir 1945-09 paleista. Pasitraukė pas partizanus, apie užverbavimą prisipažino partizanams (kitais duomenimis – Žalias Velnias pats sužinojo apie verbavimą, bet nebaudė). Dirbo štabe. Žalio Velnio nurodymu grįžo į Vilnių. Su štabo žinia, „Nemezidė“ teikė enkavedistams žinias apie Didžiosios Kovos apygardos struktūrą. Vėliau ryšius su NKVD nutraukė, grįžo į būrį, kovojo partizanų gretose. Žuvo 1946-03-24 Šilonių miške prie Dubių vnk. Petrušėnų k. kartu su A. Zapkumi-Piliakalniu, J. Junaičiu-Vanagu ir A . Kavaliausku-Paparčiu. Palaikai išni ekinti Kaišiadoryse. Slapta palaidoti senosiose Kaišiadorių kapinėse, bet vieta nežinoma. Partizanė Laukinukė, Indyra buvo viena iš žymiausių moterų kovotojų partizanų gretose.“ (Šaltiniai: S. Abromavičius, K. Kasparas, R. Trimonienė, Didžiosios kovos apygardos partizanai , Ka unas, 2007, p. 100, 636; N. Gaškaitė, Lietuvos partizanai 1944–1953 m ., p. 330). Partizanas Albinas Bagdonavičius iš Rusių Rago, Musninkų valsčiaus, taip aprašė mūšį, kuriame žuvo Laukinukė: „Sako, ten rusų kareiviai kirto mišką, krovė automašinas ir vežė rąstus į vagonus Kaišiadoryse. Jie, matyt, ir pastebėjo partizanus, pranešė į Kaišiadoris. Greitai keli NKVD kareivių iš Kaišiadorių ir Žaslių garnizonų būriai atkirto partizanus nuo Dubių miško ir Šilonių kaimo. Teko trauktis pražliugusiais keliais ir pievomis. Besitraukiant Piliakalnis buvo sužeistas. Gulėjo jis kiek aukščiau, ant kalnelio, kiti – lomelėje. Sužeistojo kojos smarkiai kraujavo. Judėti jis jau negalėjo. Tai pamačiusi ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Laukinukė puolė štabo viršininką gelbėti, o partizanas Motiejus Bulauka-Kolumbas užstojo kelią, sakydamas, kad tai labai pavojinga. Tačiau drąsi mergina, išvadinusi delsiančius bailiais, puolė jam padėti, bet kulkosvaidžio serijos buvo mirtinai pakirsta. Piliakalnis, matydamas, kad neišsigelbės, išsiėmė iš planšetės štabo dokumentus ir juos sudegino, paskui pistoletu nusišovė. Tada žuvo dar du partizanai, vienuolika buvo sužeisti“
( h t t p : / / w w w . l l k s . l t / V a r p o % 2 0 s t r a i p s n i a i / interviu%20su%20Abromaviciumi.html).

Vokiečių okupacija

1941 metų birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Tarybų sąjungą, ir nekaltų žmonių trėmimas nutrūko. Atsimenu, tom dienom Ukmergės plentu, kuris buvo keli šimtai metrų nuo mūsų namų, nebuvo visiškai jokio judėjimo. O po pietų plente pasirodė vokiečių sunkvežimiai ir motociklai. Vokiečiai labai skyrėsi nuo rusų kareivių. Jie atrodė pailsėję, švarūs, geros nuotaikos – mums atrodė kaip kokie aktoriai. Žmonės iš tikrųjų džiaugėsi pamatę vokiečius, nes galvojo, kad jie išgelbėjo nuo trėmimo. Visi bėgo į plentą jų sutikti. Tikėjosi, kad Lietuva bus vėl laisva. Vokiečių mašinos važiuodavo tik plentais ir keliais (skirtingai nuo rusų kariuomenės). Greitai jos pasirodė ir Vidiškiuose. Rusai tuo metu pasitraukė į netoliese esantį Gelučių mišką. Atvažiavę vokiečiai pareikalavo pasiduoti. Taip neįvyko, ir vokiečiai ėmė šaudyti. Juos visus sunaikino vidury dienos.

Greit žmonės pamatė, kad atėję naciai pradėjo žiaurų žmonių gaudymą į kariuomenę ar prievartiniams darbams į Vokietiją, prasidėjo žydų šaudymas. Apie žydus reikia pasakyti, kad atėjus bolševikams dauguma jų rodė didelį prielankumą ir pagarbą okupantams. Lietuviai išgyvena, o jie džiaugiasi. Buvo ir mokytojų žydų. Mūsų mokykloje buvo mokytoja žydė. Ją vėliau matėme vaikščiojant prisisegus žvaigždę. Mano miestely Vidiškiuose buvo lietuvis Lapka. Jis vedė žydaitę ir ramiai gyveno. Per pirmąją bolševikų okupaciją jaunoji pasikrikštijo, jie priėmė šliūbą, ir taip ji į getą nepateko. Vidiškiuose buvo labai gerų mergaičių žydukių, bet, deja, mes nė vienos jų neišgelbėjome. Atsimenu, žydus išvežė iš miestelio ir suvarė į getą. Gaila, kad taip buvo. Tai buvo visos tautos tragedija.

1943 metais vokiečiai suėmė daug Lietuvos inteligentų ir išvežė į koncentracijos stovyklas. Štuthofe atsidūrė kun. Alfonsas Lipniūnas, prof. Vladas Jurgutis, rašytojas Balys Sruoga, kun. Stasys Yla ir daug kitų (iš viso – 47 inteligentai).

Kai 1944 metų pavasarį bolševikai rytuose pralaužė vokiečių frontą, jie ėmė artėti prie Lietuvos, o liepos mėnesį
jau prasidėjo rusų kariuomenės antskrydžiai virš mūsų žemės. Artėjant Raudonajai armijai vokiečiai leido kurti Lietuvos vietinę rinktinę. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. Jis tikėjo, kad ši kariuomenė bus branduoliu, kovojančiu už Lietuvos valstybės atkūrimą.

Lietuvoje buvo labai daug patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, kurie nedvejodami ėjo į generolo Plechavičiaus kariuomenę. Per pirmąją savaitę užsirašė daugiau negu 20 000 jaunuolių. Beveik visi vyresnių klasių mokiniai. Kai buvo išvaikyta Lietuvos kariuomenė, dalis karininkų įstojo į Plechavičiaus rinktinę. Ukmergėje buvo sudaryti net du batalionai: vienas – iš kaimo jaunimo, kitą daugiausia sudarė gimnazistai. 1944 metų vasarį per radiją generolas Plechavičius kalbėjo:

– Pirmas uždavinys – kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti, tam lietuviai buriasi į Lietuvos vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai be kovos neužleis. Rinktinės veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kovos metu. Rinktinei vadovaus lietuviai karininkai.4

4 Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998). Vilnius, 1999. P. 99.

Ukmergės gimnazijoje dominavo patriotinė nuotaika. Vyresniųjų klasių mokiniai beveik šimtu procentų išėjo į Plechavičiaus kariuomenę. Išėjo net du ukmergiškiai Kunigų seminarijos klierikai Antanas Paškevičius (iš Kavarsko) ir Kazys Simanonis (iš Kurklių). Antanas Paškevičius vėliau emigravo, studijavo užsieny, parašė daug knygų (sutrumpinta pavarde Paškus). Tą vasarą iš Kunigų seminarijos nuvykau į gimnaziją. Klasėje buvo daug tuščių suolų.

Vokiečiai sumanė generolo Plechavičiaus rinktinę panaudoti Rytų fronto kovoje prieš Raudonąją armiją. Plechavičius atsisakė paklusti tokiems planams. Jį vokiečiai areštavo ir įkalino koncentracijos stovykloje Latvijoje. Rinktinė buvo nuginkluota, daug karių buvo sušaudyta Paneriuose, apie 3000 prievarta išvežta į Vokietiją.

Prieš porą metų Ukmergėje buvome susirinkę į A . Smetonos gimnazijos įkūrimo jubiliejaus paminėjimą. Iš tų laikų aš buvau vienintelis, visi buvo jaunesni. Vyriausieji davėm mintį pasodinti Ukmergėje prie mokyklos parką (ąžuolyną ar sidabrinių eglių) žuvusiems už Lietuvos laisvę Ukmergės gimnazijos mokytojams atminti. Būtų galima ir lentelę su pavardėmis padaryti – nurodyti, kur kuris buvo nužudytas.

Didžiosios kovos apygardos partizanų parke, prie Ukmergės, septyniolikai žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminti aš pasodinau septyniolika sidabrinių eglaičių.

Ukmergės mokytojų seminarijoje

Ukmergės gimnazijoje mokiausi iki 1941 metų. Nuo 1942-ųjų mokiausi Ukmergės mokytojų seminarijoje. Neatsimenu gerai, kodėl nuvykau ten mokytis. Atrodo, mane kažkas pakvietė. Tačiau metus ten pasimokęs nutariau stoti į Kauno kunigų seminariją.
Dauguma į mokytojų seminariją įstojusių studentų buvo baigę Ukmergės amatų mokyklą, kuri tuo laiku buvo labai moderni. Joje buvo gal keturi skyriai (technikos, šoferių ir dar kažkokie). Mokiniai baigdavo keturis skyrius ir po to stodavo į mokytojų seminariją, kurią baigę važiuodavo dirbti į pradines mokyklas turėdami ir mokytojo specialybę, ir amatą.

Mokytojų seminarijoje buvo daug gerų dėstytojų. Daugumą jų bolševikai areštavo. Dėstytojas K. Barkauskas mirė Vorkutoje.

Antrąkart bolševikams okupavus Lietuvą prasidėjo tikinčių mokinių areštai. Pavyzdžiui, Ukmergėje 1945 metais per Tris Karalius tėvas Viktoras Šauklys vienuolyne vedė mokytojų seminarijos studentų rekolekcijas (dalyvavo apie dešimt studentų). Rekolekcijų metu visus studentus sulaikė. Kurie suimami ginčijosi, priešinosi, tuos areštavo, kurie tylėjo – tuos paleido. Tarp suimtųjų buvo ir mano klasės draugė Elena Borisovaitė. Ji buvo graži mergaitė, rusaitė. Katalikė, bet ir komjaunuolė. Jos tėvas buvo 1-ojo kariuomenės pulko orkestro dirigentas. Ją nuteisė aštuoneriems metams ir išvežė į Uralo lagerį. Ji ten dirbo geležinkelio darbus – iš vagonų kasdavo atvežtą žvyrą. Prie tų darbų ir žuvo: ją užkabino pravažiuojantis traukinio vagonas ir tempė kelis šimtus metrų...

Jau besimokydamas kunigų seminarijoje grįžęs į Ukmergę užeidavau aplankyti gimnazijos ar mokytojų seminarijos mokinių ir mokytojų.

Kunigų seminarijoje

Nežinau, kada pradėjau galvoti apie kunigystę. Iš mano religinio nusiteikimo visi įtardavo, kad studijuosiu Kunigų seminarijoje. Šeimoje buvo gyva religinė nuotaika – matyt, ji ir vedė tuo keliu.

Nors kai buvau gimnazistas, mane traukė kariuomenė. Be to, mūsų giminėje buvo kariškis – majoras Ignas Morkūnas – karo policijos vadovas, dėstęs karo mokykloje.

Lietuvoje vyko karo veiksmai. Kartą einu tėviškėje lauku ir matau – guli negyvas jaunas tarybinis kareivis, apsirengęs šineliu. Veidas visas kruvinas, per jį musės laipioja. Tada ištariau:

– Ne. Viskas!

Savo apsisprendimą pasakiau klebonui kun. Mykolui Buožiui. Jis apsidžiaugė. Parašė, kad esu geras, doras ir pamaldus. Mano šeimoje visi buvo religingi: Mišioms patarnaudavo senelis, tėvas, brolis.

Mano apsisprendimą tėvai priėmė su džiaugsmu. Išvažiuojant padarė vaišes, išleisti atvyko artimiausi giminės. Na, ir
1942 metais išvažiavau mokytis į Kauno kunigų seminariją. Man tada buvo septyniolika metų.

Tais metais mokslo metus pradėjome ne rugsėjo 1-ąją, bet 1-ąją rugpjūčio dieną, nes seminarijos vadovybė bijojo, kad vokiečių kariuomenė neužimtų seminarijos rūmų. Tais metais mokslus pradėjo apie 180 klierikų. O per Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę buvo įvilktuvės. Kalėdoms namo parvažiavau jau su sutana.

O iš pradžių į seminariją atvykau gimnazisto kostiumu. Priėjo Rektorius – kunigas salezietis Pranciškus Petraitis SDB ir sako:

– Kodėl nešioji gimnazisto uniformą? Kodėl be koloradkės?

Atsakiau:

– Kad neturiu. Ką turiu, tą ir nešioju. Tada jis:

Kauno kunigų seminarija. 1943 m. vasara
Kauno kunigų seminarija. 1943 m. vasara

– Nueik prie katedros pas siuvėją Puikį. Pasakyk, kad siunčiu aš, ir tau kostiumą pasiūs.

Pasiuvo man geros medžiagos juodą kostiumą, marškinius su koloradke. Toks buvo Rektorius. Ne mane vieną sušelpė. Jis visur užmesdavo akį. Rektorių visi mėgo. Jeigu atėjęs į valgyklą jis šypsodavosi, visi linksmi, ploja. Kai susirūpinęs dėl kokio dvasinio skausmo – visi tyli...

Kartą vasarą atvažiavau į seminariją. Rektorius pamatęs klausia:

– Ko vasaros metu vaikštai po seminariją?

– Noriu aplankyti teatrą, išeiti į miestą, pamatyti, kas ten darosi.

– Gerai, gyvenk seminarijoje, – sako. – Dienomis padėsi raštinėje, o vakare eik, kur nori.

Tada susiradau seminarijos bendrabuty kambarį, patalynę ir apsistojau. Raštinėje padėdavau atėjusiems klierikams pakeisti ar išduodant naujus klieriko pažymėjimus. Jie buvo išduodami vokiečių-lietuvių kalbomis. Pažymėjimų ateidavo ir jaunuoliai, kurie nebuvo klierikai. Galvoju, kaip čia yra? Nuėjau pas Rektorių ir sakau, kad pažymėjimų ateina ne tik klierikai. Rektorius sako:

– Kas ateina naujo pažymėjimo ir turi seną, tiems jį išduok. Prieš išduodamas atnešk man pasirašyti.

Pasakė, kad dėl klierikų skaičiaus sutarta su vokiečiais (koks tas sutartas skaičius, jau neatsimenu). Berods, tada studentams jaunuoliams, kurie nebuvo klierikai, buvo išduota apie 200 pažymėjimų – kad vokiečiai jų nepaimtų į kariuomenę.

Tais pirmaisiais metais buvo labai karšta vasara ir ruduo. Seminarijoje gal sunkiausia buvo laikyti maistą. Sviestą užpildavome šaltu vandeniu, kad nesugestų. Tada buvo kortelės maistui. Bet maisto mums suaukodavo, surinkdavo kaimo parapijos, jo atsiveždavome ir iš namų. Seminarijoje duodavo košės, sriubos. Karo metais ką iš maisto produktų atsiveždavome, tą ir turėjome. Maisto netrūko – bado nebuvo. Rektorius visaip stengėsi mus aprūpinti.

Turėjome tikrai puikų Rektorių. Jis mirė Vokietijoje, ten ir palaidotas. Apie jį rašė pulkininkas Jonas Petraitis savo


Kauno kunigų seminarijos

Iš kairės į dešinę – prelatas S. Jokūbauskis, seminarijos rektorius P. Petraitis SDB, prefektas kun. V. Mankeliūnas, dvasios tėvas kun. V. Balčiūnas Kauno kunigų seminarijos įvilktuvių šventė. 1943 m. gruodžio 8 d.

Kun. prof. Stasys Gruodis SJ
Kun. prof. Stasys Gruodis SJ



Kun. prof. Pranas Kuraitis

Kun. prof. Pranas Kuraitis





Kun. prof. Juozas Grigaitis MIC


knygoje „Kaip jie mus sušaudė“. Kai būdavo oro pavojai ir mes slėpdavomės seminarijos rūsiuose, Rektorius mums tada daug ką pasakodavo.

Dvasios tėvas buvo kun. dr. Vytautas Balčiūnas, dėstytojai profesoriai – Stanislovas Gruodis SJ, prelatas dr. Pranciškus Kuraitis, kun. Juozas Grigaitis MIC, kun. Stasys Yla ir daugelis kitų.

Seminarijos dėstytojai buvo reiklūs, griežti. Labai rimti dėstytojai. Dalis jų buvo kunigai (kaip S. Gruodis, J. Grigaitis, vokietis V. Fuht SJ, Stasys Rimkevičius SJ ir kt.), kita dalis – pasauliečiai. Paskaitos vyko šešias dienas per savaitę – nuo ryto iki pietų. Po pietų – poros valandų pertrauka, o po to iki vakaro savarankiškai mokydavomės.

Šie garbingi mokytojai ir tėvai mums davė ne tik mokslo bei profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau negu savo jaunystę ir gyvybę. Supratome, kad politika yra iššūkis įgyvendinant Dekalogo artimo meilės įsakymą. Tai suprato ir mūsų seminarijos vadovai.

Seminarijoje subrendome ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, pasirengėme ateities išbandymams. Ir atėjus didžių negandų metui atlaikėme. Už seminarijos dienas ir už visą savo gyvenimo kelią dėkoju Dievui ir to meto seminarijos profesoriams, kurie mylėjo Dievą ir Tėvynę ir sąžiningai atliko savo misiją. Esu dėkingas jiems, kad išmokė mane eiti tiesiu keliu ir nedaryti kompromisų. Meldžiu Jiems ir visiems
mano auklėtojams Dangaus karalystės!

Vokiečių okupacijos metais Kauno kunigų seminarija buvo ne tik miesto, bet ir visos Lietuvos religinio ir politinio gyvenimo centras. Į ją atvykdavo ir kariškiai, ir civiliai inteligentai. Skaitė paskaitas, svarstė pagrindines tautos gyvenimo problemas. Tai buvo žiauraus karo metas, kada grūmėsi dvi baisios sistemos – gy-


Stasys Yla

Kun. prof. Stasys Yla

venti ar mirti. Jei ne Lietuvos seminarijų parengti kunigai, jų nuoširdi pagalba partizanams, partizaninė kova nebūtų tiek ilgai ištvėrusi. Be kunigų pagalbos partizanai vargu ar būtų dešimt metų išsilaikę baisioje ir nykioje kovoje. Todėl Kauno kunigų seminarijos indėlis į kovą už Lietuvos laisvę yra labai didelis. Juk okupacijos metais ji tik viena buvo likusi kaip šios kovos bastionas.
Kunigų vaidmuo lietuvių tautoje yra svarbus ir lemiamas. Prasidėjus okupacijai Bažnyčiai vėl teko


Seminarijos bažnyčia.
Seminarijos bažnyčia.
Apie 1943 m.


vadovauti atgimimo kovai. 1948 metų liepos 9 dieną LKP CK nutarime Lietuvos katalikų Bažnyčia ne šiaip sau buvo įvardyta kaip opozicija stalininiam režimui. Dėl to nuo 1944 metų iki Stalino mirties sovietiniai teismai į Sibiro lagerius išsiuntė 364 kunigus (1948–1950 metais – 173). Dvasininkams paprastai buvo formuluojamas vienas iš dviejų kaltinimų – ryšiai su ginkluotu pogrindžiu arba antitarybinė propaganda.

Šiandien Bažnyčiai vėl atėjo metas įsitraukti į Lietuvos atgimimą. Daugelį metų ji buvo izoliuota nuo tautos gyvenimo, todėl ir rezultatai gana liūdni, net tragiški.

Seminarijoje buvo nustatyta regula – kiekvieną šeštadienį susitvarkyti kambarius, persirengti švariais baltiniais, o 18 valandą – kas norėjo – galėjo nueiti išpažinties. Po to būdavo paskaita. Paskaitas skaitydavo ir kunigai, ir žinomi pasauliečiai, pavyzdžiui, filosofas Antanas Maceina, pulkininkas leitenantas Antanas Špokevičius, generolas Stasys Raštikis. Paskaitininkai kalbėdavo atvirai, bet niekad nebūdavo išdavysčių, nors Lietuva buvo vokiečių okupuota. Visi buvo įsitikinę, kad vokiečiai pralaimės. Visi tada kalbėdavo apie Lietuvos Respublikos kūrimą, jos atstatymą. Kunigų seminarija iš tiesų buvo religinio ir tautinio gyvenimo centras Kaune.
1943 metais Kauno kunigų seminarijoje įgaliotas popiežiaus Pijaus


Teofilius Matulionis
Arkivyskupas
Teofilius Matulionis



Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai:
Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai: Jonas Čeponis – paskutinėje eilėje pirmas iš dešinės.
Česlovas Kavaliauskas – sėdi ketvirtas iš kairės, Kazys Kundrotas – antroje eilėje pirmas iš kairės. 1943 m.


XII vyskupas Teofilius Matulionis suorganizavo klierikų orientalistų būrelį. Jis tada buvo Benediktinių bažnyčios rektorius. Būrelis siekė parengti seminaristus misijoms – jeigu būtų galimybė po šventimų vykti dirbti į Rusiją. Klierikai mokėsi rusų kalbos, ir jiems buvo aiškinama, kas jų laukia tokiose misijose. Būreliui priklausiau ir aš. Bet jis buvo paleistas suuodus gestapui. Kiek atsimenu, dauguma to būrelio narių vėliau pateko į bolševikų lagerius. Taigi į misijas jie pateko, tik kitu būdu. Kai mane areštavo, KGB vadovas D. Todesas klausė:

– Kas seminarijoje buvo tavo dvasios vadovas? Atsakiau, kad vyskupas Teofilius Matulionis.

– Aha. Suprantama, – atsakė Todesas.

Trečiadieniais po du klierikus galėdavome išeiti į miestą. Tačiau išeidavome retai. Į miestą aš eidavau kartą per 3–4 mėnesius. Kas neidavo, dažniausiai seminarijos kieme žais-


Seminaristai prie Maironio paminklo.
Seminaristai prie Maironio paminklo.
Aš – antroje eilėje nuo viršaus, pirmas iš dešinės. 1943 m.

davo tinklinį ar dirbdavo įvairius tvarkymo darbus. Tinklinio žaisti ateidavo dvasios tėvas kun. Vytautas Balčiūnas, kiti dėstytojai. Eidavome pjauti, skaldyti, krauti malkų, nes jų daug priveždavo, daug ir reikėdavo. Ruošėme malkas žiemai. Iki rudens visos malkos būdavo sutvarkytos.

Seminarijoje mano geru draugu buvo Jonas Čeponis iš to paties kurso. Kurį laiką kartu gyvenome. Atėjus antrajai bolševikų okupacijai, grįždami namo iš Kauno parveždavom į kaimą pogrindžio laikraščių, partizanams – vaistų. Čeponis veždavo į Biržus, Pasvalį, o aš – į Ukmergę. Mūsų laukdavo.

Anuomet seminarijoje mokėsi daug labai gabių klierikų. Visų mū-

Kun. prof. Vytautas Balčiūnas
Kun. prof. Vytautas Balčiūnas

sų dėmesį atkreipė vyresnio kurso klierikas Česlovas Kavaliauskas. Jis buvo tylus, ramus, visada vaikščiodavo su knygomis rankose. Seminarijoje tobulai išmoko graikų ir lotynų kalbas – egzaminų metu profesoriai jo net neegzaminuodavo, o prašydavo padėti egzaminuoti kitus klierikus. Jis buvo tikras mokslo žmogus. Kai seminarijoje vykdavo kokie nors šventiniai renginiai, akademiniai svarstymai, paskaitos, jis visada į juos ateidavo su motina. Buvo muzikalus, gerai grojo vargonais. Kai buvo areštuotas ir kalėjo Norilsko lageriuose, Kavaliauskas parašė politinių kalinių himną.

Seminarijoje buvome labai drausmingi. Į katedrą klierikų eilėje eidavau kartu su klieriku Kazimieru Simanoniu, kuris seminarijos nebaigė – išėjo į partizanus. Jis buvo vienas iš Ukmergės gimnazijos kapeliono P. Mačio globojamų mokinių.

Mano kurso draugas seminarijoje buvo ir mano kaimynas ukmergiškis Petras Našlėnas. Buvo atsargos karininkas. Tikroji jo pavardė buvo Kerbelis, bet pasikeitęs pasą tapo Našlėnu. Geriausiai iš mūsų mokėjo vokiečių kalbą. O tai vo-


Kauno kunigų seminarija. 1944 m.
Kauno kunigų seminarija. 1944 m.

kiečių okupacijos metais buvo svarbu. Seminarijoje, kambaryje po lova mes slėpėme radijo aparatą. Išklausęs žinias atpasakodavo ir mums. Net kiti pastebėjo, kad mes daugiau žinių turime.

Klierikams pamaldumo netrūko. Rytinius mąstymus vokiečių okupacijos metais vesdavo kun. Vytautas Balčiūnas, užėjus bolševikams – jaunas kunigas Vincentas Sladkevičius, kuris tapo prefektu – antruoju inspektoriumi. Per šiuos rytinius apmąstymus irgi sužinodavome, kas vyksta. Kai jis ateidavo linksmas, žinodavome, kad politikoje kažkas gero nutiko, kai nusiminęs – kažkas blogo.

Gerai prisimenu kan. Pranciškaus Ramanausko konsekraciją vyskupu Kauno katedroje 1944 metų kovo 6 dieną. Buvo nuostabi ir nepakartojama šventė. Iškilmėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai. Bent trumpam užmiršome visus karo baisumus ir vokiečių okupaciją. Ir visai nepagalvojau, kad netrukus teks drauge su vyskupu Ramanausku kentėti ir dalytis viltimi dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, ilgėtis prarastos laisvės ir savųjų.

1945 metais seminarijoje boikotavome bolševikų organizuotus rinkimus – niekas iš  klierikų nėjo balsuoti.

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas


Prie seminarijos.
Prie seminarijos. Aš – trečias iš dešinės viršutinėje eilėje. 1944 m.

Tądien per pietus į seminariją atvažiavo saugumiečiai ir išsivežė rektorių kun. Stanislovą Gruodį SJ. Saugume jam pasakė:

– Jei per porą valandų nebalsuosite, visus areštuosime ir išvešime.

Grįžęs Rektorius susijaudinęs kalbėjo:

– Broliai, jūs pareiškėte, ką galvojate, o dabar, kad neuždarytų seminarijos, įsakau eiti ir balsuoti.

Aš balsuoti nėjau. Nuėjo gal koks trečdalis klierikų. Bet nieko blogo tada nedarė.

Atėjus antrajai bolševikų okupacijai, prasidėjo jaunuolių mobilizacija į tarybinę armiją. Duodavo dešimt dienų prisistatyti. Jei neprisistatai, imdavo gaudyti. Dešimt dienų kaipmat prabėgdavo.

Aš irgi buvau įkliuvęs. Seminarijoje pranešė, kad kol kas nėra susitarimo mus atleisti nuo kariuomenės. Laukėme namuose ir slapstėmės. Po kiek laiko gavome pranešimą, kad reikia atvykti į Kauną ir gausime pažymėjimus. Tada su klieriku Jonu Vareikiu išvykau iš namų. Bet Ukmergėje mus sulaikė. Nuvedė į komisariatą. Paprašiau, kad man leistų pasikalbėti su komisaru. Ateina komisaras Kučinskis. Jis buvo lietuvis nuo Utenos. Gerai mokėjo kalbėti utenietiškai. Kokias tris valandas kalbėjomės. Jis pasiūlė stoti į karo mokyklą, pažadėjo, kad per šešis mėnesius gausime leitenanto laipsnį, o per metus – tris žvaigždutes. Mes paaiškinome, kad negalime ten stoti neturėdami idėjos. Jis juokdamasis atsakė:

– Jūs manote, kad pas mus į karo mokyklą kas nors eina su idėja?

Tada pasakė, kad mus paleis, bet perspėjo persigalvoti, nes mes jau artimoj ateity jokios religinės laisvės neturėsią.

Išeinant buvo labai įdomi situacija. Prie durų stovėjo mongolas. Komisaras paėmė jį už peties, atitraukė nuo durų ir pats išeidamas laukan ant laiptų mus palydėjo ir išleido sakydamas:

– Jeigu jus kas sulaikys ir nenorėsite eiti į karo mokyklą, negalėsiu jums padėti.

Padavėme vieni kitiems rankas. O prie durų kagiebistas mus stebėjo. Kiek paėję išgirstame:

– Stoij!5 Ką parašė komisaras?

5 Rus. – Stok!

Atsakėme, kad nieko nereikia rašyti, bet turime važiuoti į kariuomenę, į Kauną. Tada paleido. Ukmergėje klebonijoje sulaukėme nakties ir tada į Kauną išvažiavome arkliuku. O Kaune gavome pažymėjimus.

Visi jaunuoliai slapstėsi. Visi tikėjosi, kad Vakaruose prasidės karas. Pradžioje slapstėsi ir buvo neginkluoti. Atėjus okupantams 1944 metų rudenį ėmė siausti bolševikų teroras. Jaunuolius pradėta gaudyti. Tada jie apsiginklavo. Prasidėjo pasipriešinimo veiksmai. Išėję besislapstantys jaunuoliai atsišaudydavo.

Dalis Lietuvos patriotų buvo ištremta, dalis pasitraukė į Vakarus (daugiau valdininkai, jų šeimos iš miestų, kaimuose mažai kas pasitraukė), dalis buvo nužudyta, tūkstančiai idealistų patraukė kovoti prieš okupantus išeidami į mišką partizanais. Mano pusbrolis buvo Lietuvos saugumo pareigūnas. Jis siūlė išrašyti dokumentus ir kvietė važiuoti. Tėvai tada sakė:

– Nieko nepadarei, tai nebus ir pavojaus nuo bolševikų. Kodėl reiktų trauktis?

Iš tikrųjų, iki to laiko aš nieko nebuvau padaręs.

1945 metais per Užgavėnes pradingo mūsų kurso klierikas Kazys Kundrotas. Jis negrįžo porą dienų. Mes su Jonu Čeponiu nutarėme eiti jo ieškoti manydami, gal jis suimtas. Abu nuėjome į miliciją prie Įgulos bažnyčios. Pasakėme, kad dingo mūsų draugas. Milicininkai atsakė, kad nieko nežino, kad eitume namo, o jis atsiras.

Po kelių dienų Kundrotas sugrįžo. Sakėsi, kad buvo suimtas, bet nieko jam neinkriminavo ir paleido. Po to jis pasitraukė iš seminarijos ir nuvažiavo netoli Kaišiadorių pas partizanų vadą Žalią Velnią. Mat pats buvo kilęs nuo Kaišiado-

Kauno kunigų seminarija

Kauno kunigų seminarija


rių. 1945 metais jau vyko partizaninis judėjimas, jaunuoliai slapstėsi miškuose. Partizanai prie Kaišiadorių minėdavo, kad pas juos atsiradęs klierikas Kundrotas. Jis neva sakęs, kad ištrūko iš KGB ir nuėjo pas partizanus. Vėliau pasirodė, kad jis KGB buvo užverbuotas. Kai mane areštavo, tardymo metu klausinėjo apie Kauno kunigų seminarijoje besimokiusį klieriką Kazį Kundrotą.6 Mes jau seminarijoje įtarėme, kad jis užverbuotas, ir, manau, tai įvyko Kaune 1945 metais, per Užgavėnių atostogas.

6 Tinklalapyje KGBveikla.lt skelbiama, kad Kazys Kundrotas buvo LSSR agentas „Saulėtekis, kuris palaikė ryšius su partizanais“, kad jis kaip agentas užsirekomendavo teigiamai, o „jo pateiktų duomenų pagrindu sunaikinta didelė lietuvių buržuazinių nacionalistų gauja“. Nurodyta, kad K. Kundrotas buvo užverbuotas MGB Biržų apskrities skyriuje ir kad pagal jo pateiktus duomenis buvo likviduotas Antanaičio partizanų būrys, nužudyta ir suimta 20 žmonių. Kai paaiškėjo, kad agentui kyla grėsmė, jis buvo perkeltas į Klaipėdą ir įdarbintas Klaipėdos miesto švietimo skyriuje. Tinklalapis informuoja: „1947 m. lapkritį dalyvavo nužudant sovietinį aktyvistą – Klaipėdos m. inspektorių Jonauską, už ką buvo nuteistas 25 metų laisvės atėmimo bausme“. KGBveikla.lt neteisingai nurodo, kad jis buvo nevedęs, nes palikęs seminariją vėliau vedė. (http:// www.kgbveikla.lt/lt/agentusarasas/agent/28)

1946 metų pavasarį, kai buvau kažkur išvažiavęs, KGB ieškojo manęs seminarijoje ir tėviškėje. Tai mums buvo signalas, kad grįžti į seminariją jau pavojinga.

1946 metų gruodžio 9 dieną visiems klierikams buvo įteiktas toks seminarijos rektoriaus kun. Pranciškaus Venckaus laiškas:

„Brangieji,

Pradedant šiuos mokslo metus sakiau Jums: Sveikinu Viešpatyje sveikus sugrįžusius, laimingai susirinkusius ir, po trijų maldos dienų, su Dievu mokslo metus pradėjusius.

Už visa ačiū Gerajam ir Didžiajam Dievui.

Ačiū ir kitiems, o taip pat ir toms valdinėms įstaigoms, kurių daugiau ar mažiau priklausome, už tai, kad veikiame. Tikime, kad visas šis būrelis – meilės, maldos ir aukos dvasioje – galės dirbti iki mokslo metų pabaigos. Taip pat tikime, kad susidarys sąlygos ir kitiems, dar čia neatvykusiems, kada bus pakviesti atvykti į šio būrelio tarpą.

Tačiau, deja, ne visos mūsų viltys išsipildė. Paskutiniu metu virė tam tikri procesai, kurie iš mūsų Almos reikalavo didelių pastangų. Kiek tik galėjome, stengėmės dalykus pakreipti reikiama linkme. Ir Vyskupai ir mes darėme viską, kad Seminarija liktų tokia, kokia ji yra. Bet ne dėl Vyskupų ir ne dėl mūsų kaltės Seminarija turi apsiriboti skaičiumi 150.

Tiesa, prieš keletą dienų Lietuvos Episkopatas yra davęs į Maskvą šiuo reikalu dvi telegramas, tad dar gali būti kiek vilties, kad dalykai pakitės geryn. Tačiau kol nėra jokio atsakymo, mums tenka tvarkytis pagal dabar terminuotus Valdžios parėdymus.

Dalis mūsų liks Almoje, kita dalis – už Almos. Visi Jūs mūsų įstaigai esate lygiai brangūs: ir pasilieką čia ir gyveną įvairiose vietose.
Žmonėms kartais tenka atsidurti labai sunkioje situacijoje, tačiau Galybių Viešpats ir tokią valandą gali padėti. Šiuo metu mūsų pasitikėjimas tik Dievuje.

Tie, kurie liekate mūsų globoje, suglauskite savo eiles ir pajauskite tą atsakingumą, kokio iš Jūsų reikalauja ir laukia Bažnyčia. Kurie mūsų Almą apleidžiate – ir toliau gyvenkite Almos tradicijomis. Gyvenkite klieriko gyvenimą su ta mintimi, kad visi pasimatysime, kai tik Almoje atsiras laisvų vietų.

In Te, Domine, speravi, non confundar in aeternum“

Kovos už laisvę

keliai ir kalinimai


Pas partizanus

Minėjau, kad neturėjome pasų ir kad tada bolševikai kaip asmens dokumentą pripažino bažnytinius metrikus (Lietuvos Respublikoje pasus pradėjo išduoti gal nuo 1920-ųjų). Užteko ir įvairių įstaigų pažymėjimų. Aš irgi neturėjau lietuviško paso. Pirmus metrikus padirbau broliui, kad nepaimtų į tarybinę armiją. Po to juos padariau giminėms ir kitiems žmonėms. Nežinau, kiek jų padariau, bet nemažai. Atvažiuodavo metrikų iš įvairių apylinkių. Tas padirbinėjimas vyko ilgą laiką. Jo tikslas – kad jaunuolių nepaimtų į tarybinę kariuomenę. Sakydavau:

– Dėl Dievo, niekam nesakykite.

Matyt, vis dėlto kažkas pasakė. 1946 metų gegužės mėnesio pradžioje, dar nesibaigus mokslo metams, į tėvų namus atvyko KGB – gauja civiliai apsirengusių ir klausė:

– Kur sūnus Alfonsas? Tėvai:

– Nėra. Jis Kaune.

– Nėra seminarijoje, – sakė atvykėliai.

Manęs namuose nerado. Neatsimenu, kur tada buvau. Supratau, kad baigta. Prirašė tada man politiką. Ir tada, ir dabar ją prirašo.

Po to dar dalyvavau slaptose rekolekcijose Kaune pas jėzuitus. Po jų išėjau į mišką – pas partizanus. Rekolekcijų klausiau pasislėpęs už vargonų. Buvo proga mąstyti: „Išeinu į naują gyvenimą“. Tas gyvenimas pilnas pavojų, ir niekas negalvojo, kad ilgai ištvers. Tokios buvo mano paskutinės neoficialios rekolekcijos.

Tuo metu nebebuvo jokios romantikos. Tik matematika:
jei bėgti, tai bėgti. Jau turėta pamokų: KGB seminarijoje areštavo devynis klierikus – atvažiavo ir išsivežė. Tais metais apie
20 klierikų buvo ištremta į Rusiją, dauguma atsidūrė prie Baikalo ežero. Būtų įdomu sužinoti, kiek tada areštavo seminaristų. Pavyzdžiui, diakonas Antanas Mitrikas dešimt metų išbuvo Sibire ir tik grįžęs buvo įšventintas kunigu.

Mano seminarijos draugai Jonas Čeponis ir Petras Našlėnas seminarijoje išbuvo ilgiau. Vėliau ir juos areštavo. Čeponis buvo labai drąsus. Jis baigė keturis seminarijos kursus ir gavo 25 metus konclagerių. Sibire dirbo šachtose. Gal po 10 metų jį paleido. Tada jis nuvyko aplankyti ištremtą brolį Sibire ir sutiko jo žmonos seserį, kuri vėliau tapo jo žmona. Po savo arešto nei Čeponio, nei Našlėno daugiau nesutikau, ir kagiebistai manęs su jais nesuvedė.

Pasitraukus pas partizanus viskas buvo nauja, nors daugumą vyrų pažinojau ir tarp jų buvau savas. Kaip klierikui, teko vadovauti maldoms, kartu melstis.

Mano tėviškės apylinkės partizanai buvo iš Didžiosios kovos apygardos. Jai priklausė penki batalionai, kuriems vadovavo Žalias Velnias7.

Jonas Misiūnas-Žalias Velnias
Jonas Misiūnas-Žalias Velnias

 

7 Jonas Misiūnas -Žalias Velnias gimė 1910 m. Pušaloto valsčiaus Padliesės vienkiemyje netoli Joniškėlio. 1944 m. savanoriu įstojo į Vietinę rinktinę, 1944 m. vasarą išėjo partizanauti. Trakų apskrityje suorganizavo Didžiosios k ovos rinktinę ir nuo 1944 m. rugsėjo jai vadovavo. Vėliau ši rinktinė tapo apygarda. Buvo sumanus vadas, geras organizatorius, rūpinosi žvalgyba, sukūrė mobilius kovotojų būrius, kėlusius siaubą okupacinės valdžios pareigūnams. 1946 m. rugpjūtį, patikėjęs MGB paskelbta žinia apie kuriamą pogrindinį centrą, buvo iškviestas į Vilnių dalyvauti „pasitarime“ ir rugpjūčio 14 d. suimtas. Jo vardu MGB siuntė į apygardą direktyvas ir nurodymus, „parūpino“ naują vadą – MGB provokatorių. J. Misiūno -Žalio Velnio likimas nežinomas. Manoma, kad 1947 m. jis mirė kalėjime. 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu J. Misiūnas -Žalias Velnias apdovanotas Vyčio kryžiaus 2ojo laipsnio ordinu (po mirties).


Plieno rinktinės Stiklo būrys,

Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Pirmas kairėj – būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas

Aš buvau penktajame. Jo vadovas buvo Stiklas – Bronius Jakubonis iš Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaimo. Neseniai jį apdovanojo Vyčio Kryžiumi. Jam reiktų pakelti laipsnį, nes bataliono vadai turėjo gauti majoro laipsnį.

Stiklas buvo drąsus vyras. Kartą jį sužeidė – jam lūžo koja. Po to ji suaugo kreivai. Stiklas negalėjo vaikščioti. Tačiau kaip buvęs kariuomenės kavaleristas susirado arklį ir naktimis jodinėjo raitas. Kartą jį užpuolė, arklį nušovė, jis pats


Kryžius,

Kryžius, pastatytas Didžiosios kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono vado Broniaus Jakubonio-Stiklo, jo brolio, to paties bataliono būrio partizano Stasio Jakubonio ir Skabeikių k. gyventojo Petro Valeikos (Valaikos), suimto
1949 m. spalio 10 d., kai jo namuose žuvo Bronius Jakubonis-Stiklas, atminimui

buvo sužeistas. Nukritęs sugebėjo nušliaužti ir pasislėpti. Apsistojo pas ūkininką Valeiką. Stiklo paprašytas šis atvedė skrebus. Sodyboj įvyko susišaudymas. Stiklas nukovė vieną NKVD leitenantą, o po to pats nusišovė. Per visą penktojo bataliono gyvavimo laiką – iki 1949 metų spalio mėnesio, berods, 10 dienos – jis buvo vienintelis jo vadas. Toje vietoje, kur jis žuvo, netoli Skabeikių kaimo (prie Ukmergės–Panevėžio plento – jo tėviškėje), pastačiau jam ir jo broliui, taip pat partizanui, atminti kryžių.

Partizanų buvo visokių. Vieni slapstėsi privačiai ir ateidavo tik tam tikrų uždavinių įvykdyti, kiti buvo būry. Tuo metu būry buvo apie dešimt partizanų.

Kartą prasidėjo stribų siautimas. Mano vadas Stiklas turėjo slėptuvę klojime. Į ją įlįsdavo per klojimo pamatą, ištraukus akmenį. Slėptuvė buvo įrengta kluone po šiaudais, prie pat sienos. Atvykę skrebai paprastai ieškodavo slėptuvės badydami šiaudus. Kai neįtardavo, pabadydavo, pabadydavo ir nueidavo. Dažniausiai tokie susitikimai baigdavosi pabadymais. Jei įtartų – viską išverstų. Slėptuvių sienos buvo plonos, viskas girdėdavosi. Pradžioje dar buvo geriau, nes rusai nežinojo bunkerių įtaisymų. Bet kai rado keletą partizanų bunkerių, suprato, kur partizanai gali slėptis.

Kartą mes buvome užsimaskavę toje Stiklo slėptuvėje. Atsimenu, mane pradėjo imti miegas. Draugas pakumštydavo, kad nemiegočiau. Taip bebūnant atėjo rusai. Vienas atsiskyręs prie pat slėptuvės pradėjo atlikinėti savo gamtinius reikalus. Paskui nuėjo su visa gauja. Tokiais atvejais pajusdavai, kaip arti mirtis.

Didžiosios kovos apygardos penktasis batalionas.
Didžiosios kovos apygardos penktasis batalionas. 1947 m.

Kitą kartą vėl buvo siautimas. Parą buvau nemiegojęs, nieko negėręs. Užėjau į sodybą, kur gyveno pažįstami žmonės, ir sakau:

– Labai noriu gerti. Duokite ką nors išgerti. Sako:

– Rasalo gersi?

– Gersiu.

Kai baigiau gerti, pajutau, kad degtinė. Pasirodo, jie pripylė samagono, o ant viršaus užpylė rasalo. Buvau taip ištroškęs, kad tik pabaigoje pajutau degtinės skonį. Tada nieko neįvyko...

Kai būdavo labai sunku, atvažiuodavau į Kauną ir apsistodavau Marcelės Mačiulytės (Maironio sesers) bute. Ji mane labai mielai priimdavo. Visada iškūrendavo vonią. Pabūdavau dieną dvi, pailsėdavau ir grįždavau pas partizanus.

Žiemos metu dalis partizanų persikeldavo į Ukmergę. Čia gyvendavo užsimaskavę ir taip pralaukdavo žiemą.

1946 metais buvo labai šlapias ruduo. Kagiebistai negalėdavo privažiuoti mašinomis į mišką. Žmonės tada kartais, papjovę kiaulę, iškepdavo vėdarų, alaus ir vakarais pakviesdavo partizanus pavalgyti.

Kun. Mykolas Buožius.
Kun. Mykolas Buožius.
1944 m.

Tuo laikotarpiu Vidiškių parapijoje klebonavo kun. Mykolas Buožius8. Jis vienintelis kaime turėjo radijo aparatą.
Buožius gerai mokėjo vokiečių kalbą. Klausydamas radijo jis gaudavo naujausių žinių, o aš jas nunešdavau partizanams, kad žinotų, kas vyksta pasaulyje.

8 Kun. Mykolas Buožius (1911 – 1991) 1937 m. įšventintas į kunigus.1940 – 1946 m. buvo Vidiškių parapijos klebonu. 1948 m. suimtas ir Ypatingojo pasitarimo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lageryje.

Kai mes, partizanai, išėję iš miško užsukdavome pas žmones vandens atsigerti, gaudavome ir pavalgyti. Žmonės kviesdavo miško brolius, juos mielai priimdavo. Susirinkę vyrai dainuodavo. Tada daug dainuodavo. O prieš dvyliktą partizanai išeidavo iš sodybų į naktinę poilsio vietą.

Atsimenu vieną mažą mergaitę. Partizanams dainuojant ji pradėjo verkti. Klausėme, kodėl verkia.

– Kad jūsų dainos labai liūdnos.

Vėliau ją sutikau Kavarske. Tada jai buvo per penkiasdešimt.

Partizanai prašydavo gyventojų, kad iki vidurnakčio laikytų šunis uždarytus, nes jie nevienodai lodavo ir galėjo atkreipti dėmesį: vienaip aplodavo skrebus, kitaip – partizanus, dar kitaip – gyventojus. Tą pastebėjo visi, ne tik partizanai. Iš šunų lojimo buvo galima nustatyti, kas kaime yra. Šunų lojimas galėjo padaryti daug blogo, nes tada būdavo aišku, kad yra kažkoks judėjimas. Atėjus partizanams užtrukdavo, kol šeimininkas šunis nutildydavo.

Man prisimena, kaip 1940 metais šunys mėnesienoje staugdavo. Tada sakydavo, kad jie nujaučia nelaimę. Ir tais metais Lietuvą okupavo.

Ukmergėje nužudytų partizanų lavonus stribai mėtė dviejose vietose. Viena buvo Vytauto gatvėje, netoli gimnazijos važiuojant į Utenos pusę, kur buvo Ligonių kasos, o vėliau – rajono partkomas. Kita – buvusio gyvulių turgaus aikštėje. Ten vėliau partizanams buvo pastatytas paminklas iš akmens su kryžiumi, bet kryžių chuliganai nulaužė. To kryžiaus istorija įdomi. Kun. Juozas Zdebskis, tuo metu kunigavęs Prienuose, sovietmečiu senose kapinėse surinko nugriautus kryžius ir juos suslėpė šventoriaus žemėje prie varpinės. Vieną iš tų kryžių buvo davęs šiam paminklui. Jau nepriklausomybės metais savivaldybė norėjo šalia turgavietės padaryti mašinų stovėjimo aikštelę ir paminklą patraukti į šalį. Nesutikau. Juk tai buvo vieta, kur gulėjo sumesti kruvini partizanų kūnai. Turgų ar mašinų sustojimo vietą gali daryti ir kitoje vietoje.

Vyčio apygardos vadas kapitonas Juozas Krikštaponis žuvo bunkeryje prie Lėno – už Taujėnų. Kartu su juo tame bunkeryje žuvo apie šešiolika žmonių. Atrodo, juos išdavė vienas iš palikusių bunkerį. Nežinia, kur jie palaidoti. Jų kūnus išvežė. Bunkerio vietoje pastatėme paminklą. Pradžioje jis buvo tik iš akmens. Vėliau Klaipėdos kalviai padarė gražų kaltinį kryžių, kuriuo papuošėm paminklą.

Kita mūsų surasta masinio palaidojimo vieta – Varžų kaime. Ir jokio atminimo nebuvo. Mano laikais ten buvo didelis kaimas. Šiandien kaimo nebėra. Tik dvi menkutės gryčiukės. Viena – prie palaidojimo vietos. Šeimininkas sakė:

– Paminklui partizanams pastatyti imk žemės kiek nori. Paėmėm vieno aro plotą. Pastačiau gražų ąžuolinį kryžių, apsodinome tujomis. Tie geradariai pasodino gėlių, prižiūri atminimo vietą.

Dar vieną kryžių pastačiau Deltuvoje, prie bažnyčios. Jį pastatyti paprašė ses. Monikutė Gavėnaitė, Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbė. Ten žuvo gal devyni man pažįstami partizanai.

Kitą kryžių pastačiau Pamūšės kaime, už Taujėnų. Ten žuvo trys partizanai, o šeimininkai, kurių sodyboje jie slėpėsi, buvo išvežti. Prie jų sodybos ir pastatėme kryžių. Bet niekas iš to kaimo žmonių kryžiaus ir aplinkos priežiūra nepasirūpina.

Pirmasis areštas
 

1946 metų gruodžio pabaigoje partizanai išsiuntė mane į Kauną – kažkas žadėjo šovinių. Turėjau laišką su nurodymu susitikti sutartame bute netoli Vytauto Didžiojo bažnyčios. Anksčiau Kaune gyvenau pas pranciškonus ir joje lankydavausi.

1946 metų gruodžio 31 dieną nuėjau į tą butą. Ten sutikau žmogų, kuris man pasiūlė kelis į nosinę suvyniotus šovinius.

– Man nereikia šitų šovinių, – pasakiau. Iš karto supratau, kad esu apgautas. Nosinės su šoviniais neėmiau ir išėjau.

Matyt, mane sekė, ir kai ėjau netoli Vytauto bažnyčios, ties įėjimu į pranciškonų ligoninę, ant laiptų, mane suėmė. Vedė per visą miestą – iki KGB, Stalino prospekto (dabar Laisvės alėja) 6-ojo numerio. Buvo Naujųjų metų išvakarės, šešta valanda vakaro.

Atvedę padarė asmens kratą. Ją atliko operatyviniai KGB įgaliotiniai – A.G. Gurio ir vyresnieji leitenantai Masloboev ir Meijer. Išpjovė visas metalines sagas, kabliukus iš kelnių. Paėmė pirštų antspaudus. Paskui nurengė ir pradėjo tardyti. Pirmasis tardymas prasidėjo apie 20 valandą ir truko apie 4 valandas.

Konkrečios informacijos apie mane kagiebistai turėjo labai menkai. Sutik-
tasis paliudijo, jog prašiau šovinių. Aš išsigyniau, kad man nereikėjo jokių šovinių, ir aš jų neėmiau.

Kai vėlai vakare lauke ėmė šaudyti naujametiniai saliutai, jie nuvedė mane į 15-ąją kamerą, o patys išėjo sutikti Naujųjų – 1947-ųjų – metų.
 

NKVD būstinė Kaune.
NKVD būstinė Kaune. 1940–1941 m.


Areštavimo pagrindas ir areštas: duomenys iš bylos

Byla man buvo užvesta dar 1946 metų rugpjūčio mėnesį pagal iš KGB agento gautus duomenis apie mano ryšius su partizanais – esą aš parūpinu jiems ginklų ir šovinių, taip pat remiantis informacija apie mano antitarybinę veiklą.

Pažymoje, datuojamoje 1947 metų sausio 4 dieną (sudarytoje pagal operatyvinės bylos Nr. 1546 duomenis), pateikiamas KGB agento Višniakovo (tai buvo batsiuvys Petras Medišauskas) pranešimas, kad 1946 metų liepos 23 dieną jo bute apsilankė Alfonsas Svarinskas ir prašė sužinoti, ar areštuotasis kunigas Eduardas Simaška yra laikomas Kauno kalėjime, ar ne, ir jam pranešti. Kai Višniakovas paklausė, kur jis galėtų surasti Svarinską, šis atsakęs, kad Kaune jį rasti sunku, nes jis apsistoja daugelyje butų, todėl jei pavyktų ką nors sužinoti apie kunigą Simašką, Višniakovas apie tai turėtų pranešti Vytautui. Pažymoje rašoma, kad Vytautas yra Kauno kunigų seminarijos klierikas Plioplys (tai netiesa, nes jis tada buvo tik gimnazistas).

Pažyma informuoja, kad vykdydamas KGB užduotį agentas aplankė Vytautą 1946 metų rugpjūčio 3 dieną ir jo klausė, kaip galima rasti Svarinską. Šis atsakęs:

– Mes pasitarėme su tėvu Aloyzu ir nutarėme jums daugiau nesiųsti Alfonso Svarinsko, nes pagalvojome, kad vargu ar jūs galite mums padėti.

Pažymoje teigiama, kad vienuoliui pranciškonui kun. Aloyzui Janušaičiui užvestas bylos formuliaras.

Toliau rašoma, kad siekiant pagerinti Svarinsko ir KGB agento santykius nuspręsta per Višniakovą perduoti į kalėjimą siuntinį areštuotajam kunigui J. Gustui. Taip pat kad spalio 10 dieną Svarinskas apsilankė agento bute ir prašė gauti šovinių, ginklų, brezento apsiaustams bei susitarė visa tai perduoti kunigui E. Simaškai. Agentas sutarė su Svarinsku susitikti lapkričio 15 dieną, bet Svarinskas neatvyko.

Pasak agento, kunigas Simaška davė priesaiką prieš Die-


Mano baudžiamosios bylos viršelis

Mano baudžiamosios bylos viršelis

vą, kad niekada neišduos savo bendražygių, ir todėl jis mano, kad ir kaip Simaška bus tardomas, nieko neišduos.9

9 Mons. Eduardas Simaška (1909–2010) 1936 m. įšventintas kunigu.
1941 – 1944 m. jis buvo Ukmergės gimnazijos kapelionu. 1946 m. nuteistas už antitarybinę veiklą dešimčiai metų lagerio.


Kiti pažymoje nurodomi informacijos šaltiniai – Ukmergės apskrityje areštuota partizanų ryšininkė mokytoja Ona Bliukytė ir „antitarybinis veikėjas“ A. Antanaitis. Pasak jo, klierikas Kondrotas atvežė Antanaičiui antitarybinių lapelių ir sakė, kad juos gauna iš J. Čeponio, kuris juos leidžia kartu su Kauno kunigų seminarijos klierikais A. Svarinsku, Jonu Vareikiu, Jonu Poviliūnu ir Jonu Zubrumi.


Kun. Eduardas Simaška.
Kun. Eduardas Simaška.
1936 m.


Kauno KGB skyriuje buvo užvesta baudžiamoji byla (Nr. 1998, archyvo Nr. 17697/3). Iš jos matyti, kad nutarimas mane areštuoti buvo gautas 1947 metų sausio 1 dieną prokuroro sankcija. Jį patvirtino LTSR KGB liaudies komisaras pulkininkas Rudiko sausio 2 dieną. Nutarime rašoma, kad vyresnysis KGB leitenantas Masloboev, susipažinęs su turima LTSR KGB medžiaga apie mano, Alfonso Svarinsko, nusikalstamą veiklą, nusprendė, kad dalyvavau pogrindinėje nusikalstamoje Lietuvos laisvės armijos (LLA10) veikloje ir kartu su Kauno kunigų seminarijos klieriku, Kauno LLA štabo nariu J. Čeponiu dalyvauju gaminant bei platinant antitarybinę literatūrą, taip pat Ukmergės partizanams tiekiau šovinius bei ginklus ir, remiantis Onos Bliukytės parodymais, aprūpinau ją antitarybiniais lapeliais, skirtais partizanui, slapyvardžiu Kardas.

10 LLA – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluota kova. Ji įkurta 1941 metų gruodžio mėnesį Vilniuje. Jos steigėjas – Kazys Veverskis. Atgavus nepriklausomybę po mirties jam buvo suteiktas generolo laipsnis ir jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Organizacijos pareiškime teigiama: „LLA neturi nei mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis“. Nuo 1944 metų vasaros LLA ėmė organizuoti pasipriešinimo pajėgas ir joms vadovauti. 1944 metų liepos 1 dieną LLA paskelbė karo padėtį ir nurodė, kad visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, burtųsi į miškuose esančias rinktines. 1944 metų gruodžio 28 dieną žuvo vyriausiasis LLA vadas K. Veverskis. 1945 metais buvo sunaikinta daug LLA štabų ir vadų. Gruodžio mėn. likviduotas vyriausiosios vadovybės štabas, vadovaujamas gen. M. Pečiulionio. 1946 metais LLA dar buvo likę daug žemesniųjų vadų, struktūrų ir nemažai narių. LLA drauge su LAF ir VLIK aktyvistais, šauliais, Lietuvos kariuomenės kariais, represuotųjų bei ištremtųjų giminėmis buvo partizaninės kovos Lietuvoje pagrindas.

Šie kaltinimai buvo surašyti dar iki tardymų. O tardymais tiesiog buvo siekiama išgauti informaciją apie byloje minimus asmenis.

1947 metų sausio 3 dieną Rudiko ir KGB trečiojo skyriaus viršininkas pasirašė orderį, kuriame vyresniajam leitenantui Masloboev pavedama mane areštuoti. Tą pačią dieną KGB kapitonas Fomin ir Masloboev priėmė sprendimą uždaryti mane į kalėjimą. Į bylą įsegta pažyma, kad gyvenamosios vietos neturiu ir kad apie mane pagal gyvenamąją vietą užklausta Ukmergės MGB skyriuje.

1947 metų sausio 4 diena datuojama pažyma su grifu „Visiškai slaptai“, pasirašyta vyresniojo operatyvininko, Kauno MGB „A“ skyriaus įgaliotinio leitenanto Masloboev, kurioje rašoma, kad Alfonsas Svarinskas sekamas pagal užvestą operatyvinę bylą „Varnos“ („Voronje“; operatyvinės bylos Nr. 1546), ir nurodoma, kad esant demaskuojančiai operatyvinei medžiagai tardymo metu jis atkakliai neduoda jokių parodymų apie savo antitarybinę veiklą.

Byloje yra sausio 6 dieną D. Todeso pasirašytos „Zapiska po „VČ““ kopija. Šia „zapiska“ kreipiamasi į Ukmergės MVD viršininką bei Ukmergės KGB viršininką ir prašoma pateikti visą turimą medžiagą apie Svarinską ir kun. Mykolą Buožių bei pateikti pažymą apie Svarinsko socialinę-materialinę padėtį.

Baudžiamojoje byloje nurodyta, kad 1947 metų sausio 13 dieną mano tardymą perėmė MGB vyresnysis tardytojas vyresnysis leitenantas Čurin. Tardymo medžiaga užregistruota Kauno MGB „A“ skyriuje pagal Rusijos federacijos BK 58-1a ir 58-11 straipsnius (už antitarybinę veiklą).


Tardymai: pradžia
 

Pirmąją dieną mane tardė Masloboev. Kartu dalyvavo vertėjas Antonovas, nes pasakiau, kad nemoku rusų kalbos. Nuo pirmos tardymų dienos mane mušė ir kankino norėdami išgauti informaciją apie KGB dominančius žmones.

Pamenu klausė:

– Kur gyveni?

– Kaune gyvenu.

Klausė, kokiu tikslu esu Kaune. Pasakiau, kad atvykau į Kunigų seminariją laikyti egzaminų ir apsistojau seminarijos bendrabutyje, nes turiu seminarijos auklėtinio dokumentus ir visada galiu ten apsistoti.

Bet jie jau žinojo, kad nuo gegužės mėnesio seminarijoje manęs nėra. Vėl klausė, kur gyvenu. Tada sakiau, kad buto neturiu ir nakvodavau, kur pakliūva: autobusų stoty ar kur kitur. Taip ir gyvenau, o dieną vaikščiodavau po miestą. Suėmę mano kišenėje jie rado apie pusę kilogramo lašinių – nerūkytų, nesūdytų, ką tik papjauto gyvulio. Sakiau, kad kažkas man davė tos mėsos, tokią ją ir valgydavau.

Klausė, iš kur gavau du Vidiškių klebono Mykolo Buožiaus raštelius, kuriuos jie rado pas mane kratos metu, ir kam jie skirti. Taip pat – kokia antitarybine veikla buvau susijęs su klebonu M. Buožiumi ir O. Taraškevičiene. Vidiškių bažnyčios choristė Ona Taraškevičienė buvo suimta už antitarybinių lapelių platinimą 1946 metų vasarą. Nuo tada bažnyčios klebonas M. Buožius taip pat slapstėsi. Jau tada ir aš buvau perspėtas, kad ir mane gali suimti.

Atsakiau, kad lapelius gavau iš nepažįstamo seminarijoje sutikto klieriko ir kad su kun. Buožiumi ir Taraškevičiene jokios antitarybinės veiklos nevykdžiau, o kun. Buožių pažįstu nuo 1941 metų, nes jis buvo mano gimtosios Vidiškių parapijos klebonas.

Klausė apie asmenis, kurių nuotraukėles rado mano kišenėje (jų duomenimis, tai buvo Sakalausko ir Edvardo Meilaus nuotraukos). Kiek atsimenu, nuotraukose esančių žmonių tikrai nebuvau sutikęs ir todėl nieko apie juos nežinojau.

Tardymų metu turėjome taip laikytis, kad nepateiktume jokios informacijos apie kitus asmenis. Stengdavaisi kažkaip sumėtyti pėdas, nurodyti klaidingas vietas, vardus, kad tik neišduočiau gyvų žmonių.
Tardytojai už-


Tardymų kamera Kauno NKVD rūsyje
Tardymų kamera Kauno NKVD rūsyje

rašė, kad mano slapyvardis yra Laisvūnas. Jie jį pamatė užrašytą ant lapelio ir kišeninio kalendoriaus, kuriuos rado per kratą.

Tuo metu jau buvo areštuota ir partizanų ryšininkė mokytoja Ona Bliukytė iš Kopūstėlių kaimo. Byloje esančiame tardymo protokole rašoma, kad tardoma ji sakiusi, jog pažįstu partizanus Šarūną, Buteikį ir Žvirblį, ir kad esu jai davęs antitarybinių lapelių. Bet iki tol šių partizanų nebuvau sutikęs. Su Šarūnu asmeniškai niekada nebuvau susitikęs. Apie jį daugiau išgirdau per tardymus. Jis priklausė „Vyčio apygardai“ ir, kiek žinau, tuo metu buvo pas apygardos vadą Danielių Vaitelį-Briedį ir žuvo 1947 metų rugsėjo 30 dieną.

Plentas Ukmergė–Taujėnai–Kavarskas buvo riba, skyrusi „Vyčio apygardą“ nuo „Didžiosios kovos apygardos“. Šių apygardų kovotojai kartais susitikdavo. Jei partizanai planuodavo kokius nors operatyvinius veiksmus, pranešdavo kitiems, kad pasitrauktų. Jei ką dariau su partizanais, tai tik vykdydamas savo – „Didžiosios kovos“ 5-ojo bataliono – vado Stiklo nurodymus. Bet apie Stiklą mano byloje nėra nė žodžio.

Byloje nurodoma, kad į Kauną atvykau pirkti ginklų Šarūno pavedimu. Tai netiesa. Tokio pavedimo nebuvo. Byloje užrašyti „mano parodymai“ yra jų pačių sukurtos pasakos. Matyt, sukurptos pagal jų turimą operatyvinę medžiagą siekiant parodyti mano ryšius su partizanais ir taip apkaltinti.

Bet jie nesugebėjo nustatyti, kad aš pats buvau partizanas. Kaltino, kad buvau partizanų ryšininkas. Bijojau, kad kas iš mano kaimo žmonių nepasakytų, kaip iš tiesų yra. Mano gimtinės žmonės mane matė ir ginkluotą, ir vaikščiojantį su partizanais, bet niekas neišdavė. Niekas nieko nepasakė per visus 20 mėnesių, kai buvau tardomas. O aš nuolat bijojau: va, suras kokį tipą ir vėl iš naujo tardys. Labai bijojau, kad galiu neišlaikyti kankinimų. Bet per tokį ilgą laiką neatsirado iš mano gimtinės tokių, kurie išduotų. Mano kaimo žmonės buvo labai sąmoningi. KGB nieko nesužinojo ir todėl „padarė“ mane ryšininku. Jei būtų sužinoję, tardymas būtų buvęs daug sunkesnis.

Kiek žinau, į KGB rankas buvo papuolusi ne tik Bliukytė, bet ir Antanaičio ryšininkas. Alfonso Antanaičio nepažinojau, nebuvau sutikęs. Jis veikė prie Biržų, buvo partizanų grupės vadas. Kai jis atvyko į Ukmergę, buvo suimtas. Jo likimo nežinau.

Tardytojai manęs klausė, kokios tikros partizanų pavardės, kokie jų slapyvardžiai. Klausinėjo apie Žalią Velnią, kitus partizanų vadus. Bet Žalio Velnio nebuvau niekada sutikęs. Tai ką galėjau jiems papasakoti?

Jie siekė išsiaiškinti, kokiai antitarybinei organizacijai priklausau. Sakiau, kad jokiai tokio pobūdžio organizacijai nepriklausau.

Klausė, kokia antitarybinė veikla mane sieja su kunigais Eduardu Simaška, Aloyzu Janušaičiu ir Gustavu Gudanavičiumi (su kuriuo vėliau dirbau Kulautuvoje). Bet su kunigais Simaška ir Janušaičiu nieko antitarybiško nedariau. Be to, tuo metu kun. Gudanavičiaus nebuvau sutikęs.

Byloje nurodyta, kad dalyvavau Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikloje ir priklausiau Kauno kunigų seminarijoje įkurtam LLA skyriui. Tai netiesa. Ir mano byloje įrašytas teiginys, kad Antanaitis yra LLA organizacijos vadovas, taip pat neatitinka tiesos.

Tardymuose klausdavo, kokias pareigas klierikų LLA skyriuje ėjo klierikas Jonas Zubrus. Sakiau, jog nežinau, nes iki tol aš nebuvau jo sutikęs.

Žodžiu, aš gyniausi, o jie pasakojo ir klausinėjo. Na, ir mušė bananais.

Kiek tada per tardymus supratau, KGB turėjo informacijos, kad antitarybinius lapelius aš gavau iš Jono Čeponio. Vienas partizanas nuo Biržų teigė, kad Čeponis veždavo laikraštėlius į Biržus, ir pasakė mano pavardę, kad aš juos veždavau į Vidiškius ir ten lapelius gaudavo iš manęs.

Mokydamiesi seminarijoje mes su Jonu Čeponiu gyvenome pas pranciškonus. Čeponis, Petras Našlėnas ir aš tuos lapelius spausdindavome Kaune. Per tardymą išgirsti klausimus apie lapelius man buvo smūgis. Galvoju – kaip išsiginti? Buvo rūpestis nukreipti dėmesį nuo pranciškonų, nuo Vytauto bažnyčios. Nemaža pranciškonų buvo pasitraukę į Vakarus, bažnyčioje buvo jų palikto turto, knygų, albumų, spausdinimo mašinėlių. Ten gyveno Janušaičio giminaitis gimnazistas Vytautas Plioplys, su kuriuo bendradarbiavom. Galvojau: neduok, Dieve, ten atliks kratas ir įpainios Vytautą.

Nurodžiau klaidinančią informaciją. Kai klausė, iš ko gavau lapelius, sakiau, kad atnešė trys ginkluoti vyrai, partizanai, aš juos paėmiau ir perdaviau į Vidiškius. Klausė:

– Kokiais ginklais ginkluoti? Atsakiau:

– Nežinau.

– Kaip atrodė jų ginklai?

Atsakiau, kad pusė padaryta iš medžio, kita – iš geležies ir apačioje diskas. Tada jie:

– Navierno eto avtomat.11

11 Rus. – Tikriausiai tai automatas.

– Ar teko šaudyti?

Sakiau, kad niekad gyvenime neteko.

Tardytojas D. Todesas vieno tardymo pabaigoje man pasakė:

– Ale tu, Alfonsai, nuo pradžios iki galo mums melavai. Aš tada išraudau, bet jis nieko nesakė. Matyt, nutarė, kad dešimt metų man užteks.

Taigi, jie nieko nenustatė...
 


Kauno KGB kalėjimo kameroje
 

Po pirmojo tardymo, kai tardytojai išėjo švęsti Naujųjų – 1947 – metų, mane nuvedė į kalėjimo kamerą. Ji buvo pilna – daugiau nei dešimt žmonių. Suimtieji sėdėjo abiejose kameros pusėse – nugara į sieną, kojomis į vidų.

Tą Naujųjų metų vakarą kameroje aš pasiūliau pasimelsti. Paklausiau kalinių, ar niekas neprieštarauja. Visi sakė:

– Gerai, reikia melstis.

Į akis krito vienas senukas balta barzda. Tai buvo Kaune gyvenantis advokatas Zigmas Toliušis. Atsimenu – jis pirmas persižegnojo. Mačiau, kaip jis melsdavosi kiekvieną rytą ir vakarą. Toliušis buvo didelis patriotas. Jis buvo parašęs novelę apie trėmimus. Už ją ir buvo suimtas. Gavo penkerius metus. Vėliau jis aplankydavo kanauninką Petrą Raudą Svėdasuose. Ten man jį teko sutikti, kai aplankydavau kanauninką grįžęs po antrojo arešto.

Kameros kampe gulėjo suvargęs karininkas – leitenantas Vitkauskas. Jis buvo iš kariuomenės technikos dalinio, jo apranga – su raudonais „kantais“. Jis sirgo vėžiu. Kai papasakojau apie save, kad mane ką tik suėmė, kad gerai apkūlė, leitenantas paklausė, ar neturiu rūkyti.

Atsakiau, kad turiu, ir išėmęs iš kišenės padaviau pakelį. Kaliniai rūkalus išgraibė, su kažkokia aistra prie jų puolė neklausdami, rūkau aš ar ne.

Advokatas Toliušis pasivedė mane į šalį ir kalbėjo:
– Išklausęs tavo pasakojimo manau, kad tau reikės daug kentėti. Jei iškentėsi – būsi vyras.

Man šie žodžiai tada labai įkrito atmintin. Supratau, kad

Advokatas Zigmas Toliušis.
Advokatas Zigmas Toliušis.
1940 m. Nuotrauka iš bylos

reikės kentėti ir kad viskas prieš akis. Dieve, man padėk!

Papasakosiu apie porą kameroje sutiktų kalinių. Vienas jų – patizanas Juozas Armonaitis (jis neseniai mirė). Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Nesulaužyti priesaikos“. Armonaitis buvo sužeistas miške ir nuvežtas gydytis į Kauną, į Panemunės sanatoriją. Ten jį išdavė kažkokia seselė, ir jis buvo suimtas. Jis buvo ligonis, gulėjo neštuvuose, nepaėjo. Kameroje jam ėmė pūliuoti koja. Viską po savim darė. Mes, kaliniai, stebimi prižiūrėtojo, jį neštuvais nunešdavome į pirtį ir nuprausdavome. Aš jį prižiūrėjau. Pakeisdavau jam rūbus. Senus išskalbdavau ir kameroje džiovindavau. Jis man norėjo pasakyti savo pavardę, nes buvo ją pakeitęs – turėjo kažkokius komjaunuolio Misingevičiaus dokumentus. Sakiau:

– Nesakyk, geriau nežinoti. Nes jei kas išduos, sakysi, kad aš. Tik vėliau, kai susitikome laisvėje, sužinojau jo tikrą pavardę. Atkūrus nepriklausomybę jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Į penkioliktą kamerą neštuvuose atnešė stambaus sudėjimo vyrą. Pasirodo – partizaną Liūtą (nuo Šėtos). Su juo buvo tokia istorija. Jis atvyko į Kauną partizanų reikalu, ir gatvėje jį areštavo. Tardymo metu Liūtas pašoko nuo taburetės, įsibėgėjęs trenkėsi į langą ir išmušęs abu stiklus iškrito Vytauto prospekte. Kokia turėjo būti jo dvasios jėga, kad taip mėgintų pabėgti! Sakė, metro pritrūko ir būtų pataikęs ant gatve važiavusio šiaudų vežimo. Nukrito ant šaligatvio, bet neužsimušė. Kagiebistai jį suėmė, vėl tardė, mušė, kankino ir po to atnešė neštuvuose į kamerą. Įdomu, kad rudenį jis jau vaikščiojo su ramentais. Kameroje aš ir jį prižiūrėjau. Kiek vėliau, man būnant Kauno kalėjime, turėdamas progą jis priėjo prie mano kameros durų ir klausė, ar yra toks Svarinskas. Ir prisistatė:

– Aš – Liūtas.

Tikroji jo pavardė – Kazys Riauba. Jis paliko gražų prisiminimą: daug kentėjo, nieko neišdavė. Jo duktė gyvena Kaune, Aleksote. Esu ją aplankęs.

Gana greitai iš penkioliktos kameros mane perkėlė į tryliktąją: prižiūrėtojai pastebėjo, kad Zigmas Toliušis su manim pasikalba. Jiems atrodė, kad jis mane moko, sufleruoja, kaip elgtis.


Kauno kalėjimo realijos

Kauno saugume buvo labai bjaurus sunkiųjų darbų kalėjimas, pastatytas dar caro laikais. Koridoriai buvo pertverti šarvuotom kabinom, kuriose sėdėdavo sargybinis. Prižiūrėtojui atėjus sargybinis atitraukdavo šarvą, tada atidarydavo duris, ir galima buvo eiti toliau.

Kalėjimas buvo nešvarus. Tai vienas bjauriausių kalėjimų, kuriuose teko būti. Vilniaus kalėjimas švaresnis – visai kita kalėjimo įranga. Kaune gyvenimo sąlygos buvo blogos. Kameroje visada trūko oro. Neišleisdavo į lauką, jokių pasivaikščiojimų nebūdavo. Valgyti duodavo apipuvusių bulvių, virtų purviname vandenyje, toje „sriuboje“ plaukiojo ir šiaudų gabaliukai. Kameros buvo perpildytos. Viena vieta skirta miegoti dviem kaliniams. Kai vienas ilsėdavosi, kitas vaikščiodavo ar stovėdavo kameroje. Būdavo, pamiega, tada keičiasi, ir taip visą nakties laiką. Kad nereikėtų stovėti, naktį kaliniai lįsdavo pagulėti po narais. Narai buvo labai žemai, todėl stambesni kaliniai negalėdavo palįsti, pavyzdžiui, kartu su mumis buvęs kun. J. Gustas. Palindęs po narais jau negalėdavai pakeisti pozos, nes nebuvo vietos apsiversti – gulėdavome aukštielninki. Guldavai ant vieno palto skverno, o kitu užsiklodavai.

Aš turėjau vieną vietą su Lietuvos kariuomenės kapitonu Andriukaičiu. Jis, matyt, buvo stiprus vyras, tai mane, jaunuolį, pamigdydavo ilgiau.

KGB kamerose kartu su mumis būdavo ir užverbuotų, šnipų, kurie mus kalbindavo. Jiems duodavo siuntinius, kad galėtų maistu pasidalyti su kameros kaliniais ir įgytų jų pasitikėjimą. Bet mes tai jau žinojome, buvome atsargūs. Jei duodavo ką, tai suvalgydavome. Pamatę, kad niekas neišeina, nustodavo vaišinti.

Kai išvesdavo kalinį tardyti, likusieji už jį kalbėdavome rožinį. Mūsų kameroje sėdėjo inžinierius Rožanskas. Kitoje kameroje buvo jo brolis. Kartą, kai inžinierių išvedė tardyti, jį pravedė pro koridoriuje ant žemės be sąmonės gulintį brolį.

Tardytojai

Pradžioje gal mėnesį mane tardė KGB operatyvinio skyriaus darbuotojai. Tardymas buvo tik mušimas – išsivesdavo, apdaužydavo ir grąžindavo į kamerą. Tardymų metu daugiausia mušė bananais ir kumščiais.

Atsimenu operatyvininkų pavardes: rusas majoras Kuznecov (su plieniniais dantimis, bjaurus!) ir vyresnysis leitenantas Lietuvos burliokėlis pavarde Zacharov. Matyt, dėl mušimų šios pavardės išliko mano atminty.

Kitų tardytojų pavardžių neišliko. Gal jie jų nesakydavo? Dabar jau neatsimenu. Byloje nurodyta, kad mane tardė operatyvinis įgaliotinis leitenantas Masloboev (dalyvaujant vertėjui Antonovui), KGB „0“ skyriaus vedėjas kapitonas Šustariov (dalyvaujant vertėjui leitenantui Masloboev), o tardymo skyriuje – KGB leitenantas Čurin (dalyvaujant vertėjui Pranevičiui). Čurin atsimenu. Kai jis norėdavo mane mušti, nuvesdavo į operatyvinį skyrių. Pats niekada nemušė, bet nuvesdavo į skyrių ir ten mane kuldavo.

Kauno saugume buvo daug žydų tardytojų. Sutikau jų gal septynis. Korpusiniai buvo žydai. Nuo jų daug teko kentėti. Vieną žydą ypač gerai prisimenu – tardytoją KGB majorą D. Todesą. Vėliau jis dirbo Glavlite. Manyčiau, jis buvo pats gudriausias tardytojas. Jo aš labiausiai bijojau.

Todesas mane tardė du kartus po keturias valandas. Jis gerai kalbėjo lietuviškai. Ant jo rašomojo stalo gulėjo kancinalas, Šventasis Raštas, bažnytinis kalendorius – matyt, turėjo reikalų su kunigais. Tardymo metu jis sudarydavo draugišką nuotaiką. Klausinėjo, kokioj seminarijoj mokiausi, kas buvo rektorius, kas buvo mano dvasios vadovas.

– Na, suprantama! – sakydavo išgirdęs atsakymą.

Pats sėdėdavo prie stalo, o mane pasisodindavo priešais, į fotelį. Tardytojas kapitonas, kuris mane atvesdavo, stovėdavo prie durų. Šis neva norėdavo užsirūkyti, tada Todesas jį sudrausdavo, esą nevalia rūkyti kabinete, o tuo pat metu man pasiūlydavo rūkyti. Jis kalbėdavo nesikarščiuodamas, klausimus užduodavo labai taiklius. Buvo plačiai apsiskaitęs. Jam galima būdavo nieko neatsakyti, bet aš bijojau, kad kai ims kankinti, galiu neišlaikyti, todėl bandžiau kaip nors gudrumu išsisukti.

Baigęs pirmąjį tardymą, jis man ir pasakė, kad melavau. Ir tada aš ėmiau rausti. Dabar nerausčiau, o tada greit išrausdavau – buvau nesugadintas. Jis pamatė, kad išraudau, bet, matyt, suprato, kad nieko iš manęs neišmuš. Dešimt metų pakanka, – taip jis man ir davė tada ramybę.

Tardymai: kankinimas

KGB saugume kančios buvo daug. Byloje esančiuose tardymo protokoluose apie kankinimus neradau nė žodžio... Neradau ir prokuroro sankcijų mušti.

Per tardymus mane mušė daugiausia operatyvininkas Zacharov. O kai nuvesdavo pas patį KGB viršininką pulkininką Rudiko, šis mane mušdavo sėdėdamas fotelyje. Mat buvo labai storas, ir jam buvo sunku pasilenkti.

Jeigu prokuroro sankcija buvo įkirsti šimtą kirčių, po dvidešimties–trisdešimties skausmo jau pradedi nebejausti: tiesiog pasidarydavo kažkaip silpna ir jausdavai, kaip pila šiluma. Kai matydavo, kad netenki sąmonės ar baigiesi, iš peties įkirtę penkiasdešimt smūgių toliau tik atskaičiuodavo kirčius – vienas, du, trys, ... – tardami skaičių tik pridėdavo guminę lazdą prie kūno. Taip suskaičiuodavo šimtą „lazdų“ – kiek paskirta prokuroro. Būdavo geriau, kai tik mušdavo. Blogiau, kai per naktį tardydavo ir mušdavo neduodami miegoti (gal kokias penkias–septynias valandas), o paryčiais atvesdavo į kamerą.

Kitas kankinimo metodas: paguldydavo kniūbsčią ant uslano (suolo), galvą padėdavo taip, kad Adomo obuolys kakle būtų ant uslano krašto. Galvą prispausdavo. Kitas atsisėsdavo ant kojų. Negalėdavai iš skausmo pajudėti. Tada imdavo mušti.

Ypatingas kankinimo metodas buvo laikyti be miego. Dieną kameroje negalima miegoti. Būdavo, tik prisėdi, pradedi snausti, išgirsti šaukiant – liepia atsistoti. O tardydavo tik naktimis.

Naktimis ištisai girdėdavome tardomų ir kankinamų kalinių šauksmus:

– A! Jėzau!.. A!.. Jėzau!..

Kad jų nesigirdėtų, kabinete už sienos grodavo armonika, o kalėjimo kieme visą naktį burgzdavo įjungti sunkvežimių varikliai.

Vienu metu mane tardė iš eilės apie septyniolika parų. Naktimis neleido miegoti. Kai ateidavau į tardymą, nebegalėjau suformuluoti sąmoningos frazės ar sakinio. Bijodavau tik to, kad kai sumuš, nepasakyčiau kokios nors pavardės. Visa kita –
juokai. Jei išduočiau pavardę, tą žmogų tuoj pat čia pasodintų. Bijodavau prarasti savikontrolę, kad kažko neprišnekėčiau.

Kai po bemiegės dienos, būdavo, veda koridoriumi į tardymą ar po jo atgal į kamerą, girdi tik komandas:

– Šag na lievo! Na pravo!12 – sakydavo, kur reikia pasukti. Viską darydavai automatiškai.

Buvau tardymo metu sutikęs tokį sadistą papulkininkį Leonardą Martavičių (tada jis buvo KGB viceministras). Jis anksčiau gyveno Kauno Brazilkoje. Labai žiaurus. Visada buvo civiliškai apsirengęs. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Po to pradėjo kumščiais mušti per galvą, akis, į veidą. Laimei, spėjau rankomis jį prisidengti. Būtų akis atmušęs. Vis tiek apsipyliau krauju. Stengiausi priartėti kruvinas prie sėdinčių tardytojų, kad kraujas ant jų lašėtų, ir taip išvengti mušimo. Bet tie atstatydami kojas atstumdavo, kad arčiau neprieičiau. Susitikimas buvo trumpas – netrukus Martavičių iškvietė, – matyt, laukė kita auka. Išeidamas pasakė:

– Budieš raskazyvat ili net?13 Aš sugrįšiu!

Bet negrįžo. Po mušimo tardytojai davė man nosinę nusišluostyti kraują, o kruviną mano nosinę išmetė į šiukšlių dėžę. Veidas labai ištino.

Dar su Martavičium buvau susitikęs 1947 metų rugpjūtį Kauno KGB. Buvo naktis, apie pirma valanda. Už kameros durų pasigirdo triukšmas. Įvirto Martavičius. Buvo gal kiek išgėręs. Šviesa buvo labai menka. Priėjo prie manęs. Atpažino. Paklausė:

– Kalbėsi ar nekalbėsi? Po to rusiškai:

– Budem bit!14

Dar praeidamas paegzaminavo kunigą Vincentą Senkų. Po to išėjo. Laukiau, kas bus. Bet neiškvietė.

Vincas Senkus buvo kunigas iš Žemaitijos. Jis pabėgo iš savo parapijos slapstydamasis nuo KGB ir apsistojo Kaune.
 

12 Rus. – Žingsnis kairėn! Dešinėn!
13 Rus. – Pasakosi ar ne?
14 Rus. – Mušime.

Darbavosi Šv. Antano bažnyčioje, kur ir buvo suimtas. Jis buvo labai stiprus. Kameroje atsistodavo ant rankų ir taip vaikščiodavo. Net kalėjimo prižiūrėtojai stebėdavosi.

Kauno KGB mane kankino ir kitaip. Tardymo metu mušė, o po to įmetė į karcerį. Karcerio patalpa buvo apie 3 x 4 metrų, apie 2 metrus 20 centimetrų aukščio. Sienos ir grindys koklinės. Viršuje lubose didelis ventiliatorius. Nebuvo kur atsisėsti. Tik prie sienos vienoje pusėje prikalta gal trijų centimetrų išsikišanti medinė juosta. Atsirėmęs į sieną ant jos „atsisėsdavau“. Vakare neišlaikęs atsiguli ant grindų, tada iš koridoriaus prižiūrėtojas tuoj pila kibirą šalto vandens per plyšį tarp koklinių grindų ir durų. Nespėji pašokti, – ir būni visas šlapias. Įjungtas ventiliatorius triukšmingai sukasi. Būdavo labai šalta.

Septynias paras išsėdėjau šitam izoliatoriuje -karceryje. Čia netardė, bet tokiu būdu kankino. Dieną naktį. Tada man ėmė neduoti ramybės mintis – gal pasikarti? Neįmanoma buvo atlaikyti. Švarko kišenėje turėjau odines pirštines. Nutariau jas atiduoti prižiūrėtojui – tokiam Ivanui, Šančių burliokėliui. Po to jis išjungdavo tą ventiliatorių. Tik kai išgirsdavo ką nors ateinant žemyn į rūsį, kur buvo kalinių kameros, ir rakinant rūsio duris (jos buvo užrakintos), vėl įjungdavo. Kai lankytojai išeidavo, jis užrakindavo duris, ir viskas nurimdavo, jis vėl išjungdavo ventiliatorių. Taip jis man daug gero padarė, nes duodavo pailsėti. Nutariau, kad nereikia prieš save rankos kelti – vis tiek jie mane užmuš. Nereikia pačiam pražudyti savo sielos. Daug meldžiausi ir taip ištvėriau tuos kankinimus. Bet jų mano tardymo protokoluose lyg nebuvę.

1947 metais vieno partizano žmona atnešė savo areštuotam vyrui siuntinį. Ji buvo nėščia. Kagiebistai ją suėmė ir kankino. Aprengė kankinimo marškiniais („usmeritelnaja rubaška“15) ir tuos marškinius taip veržė, kad išlenktų atgal jos stuburą taip sukeldami nežmonišką skausmą. Moterį tuose marškiniuose taip suspaudė, kad ji pagimdė negyvą kūdikį. Ji paskui išprotėjo.

15 Rus. – Tramdomieji marškiniai.


Troikos teismas

1947 metų vasario 27 dieną ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla perduota teismui. Tų pačių metų kovo 12 dieną Kaune mane teisė karinis tribunolas: pirmininkas – justicijos majoras Grišin, vyresnysis leitenantas Kotlerov ir eilinis Glukovcov, dalyvaujant vertėjui leitenantui Leskauskui. Teismo būstinė buvo netoli Soboro.

Teismas prasidėjo rytą. Sekretorius pranešė, kad teisme mane lydi konvojus iš Kauno kalėjimo Nr.3 ir kad liudininkai nekviesti. Jie skubėjo. Visas procesas užtruko gal trisdešimt minučių.

Mane kaltino tuo, kad platinau antitarybinius lapelius (iš tikrųjų ten buvo laikraštėliai), dalyvavau gaminant tris fiktyvius pasus, kad kaip ryšininkas buvau susijęs su partizanu Šarūnu ir kad į Kauną buvau atvykęs pirkti partizanams radijo aparato, šovinių ir brezento.

Teisėjas tada pasakė:

– Chvatit s chodilom chodit – budeš rabotat.16

16 Rus. – Gana su smilkalais vaikščioti, eisi dirbti.

Kai leido pasakyti paskutinį prašymą, paprašiau sušvelninti bausmę. Po to mane išprašė į koridorių palaukti, kol jie pasitars (o byloje parašė, kad teismas išėjo pasitarti). Po kelių minučių pakvietė ir perskaitė nuosprendį: esu nuteistas pagal baudžiamojo kodekso 58-1 ir 58-11 straipsnius – 10 metų atlikti bausmę pataisos darbų kalėjime (ITL) be turto konfiskavimo – ir pagal BK 31 straipsnį – 5 metus apribojant laisvę. Laisvės atėmimas skaičiuojamas nuo 1946 metų gruodžio 31 dienos.

Tą pačią dieną, be manęs, teisė gal dar septynis kalinius. Jų aš vėliau nesutikau. Tarp teisiamųjų buvo moteris, slapyvardžiu Saulutė. Jos vyras sėdėjo kitoje kameroje, buvau jį susitikęs. Jų šeimos sodyboje buvo rastas partizanų bunkeris ir jame pasislėpę partizanai. Juos išžudė. Po teismo ji džiaugėsi, kad tiek nedaug davė – tik 10 metų. Galvojo, kad nuteis sušaudyti. O vieną eigulį, kuris padėjo partizanams, tą dieną nuteisė mirties bausme. Jį ypatingai saugojo ir prižiūrėjo. Po teismo kameroje jam neleisdavo vaikščioti, net stovėti. Visą laiką turėjo sėdėti.

Apskundus nuosprendį

Į teismą mane vedė iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Po teismo ten kurį laiką sėdėjau. Kamera buvo didelė. Joje radau kanauninką Petrą Raudą ir kun. prof. Juozapą Gustą, misijose buvusį net Indijoj. Kartu kameroje sėdėjo jaunas gydytojas Antanas Garmus (dabar profesorius) – linksmo būdo, gerai nusiteikęs. Kameroje buvo Nepriklausomos Lietuvos Kauno apylinkės teisėjas Povilaitis. Kaliniai patarė, kad jis man parašytų apeliacinį skundą į Maskvą, TSRS vyriausiajam teismui.

Povilaitis skundą surašė ir nurodė jo motyvus: mane kankino ir taip išgavo parodymus dėl nusikaltimų, kurių nepadariau, be to, aš nemoku rusų kalbos ir negalėjau suprasti tardymo protokolų. Skundas buvo parašytas jau kovo 13 dieną.

Kovo 19 dieną, per kun. J. Gusto vardadienį, mane išvežė į Vilnių. Išvažiuojant jis atlaužė pusę savo duonos davinio ir atidavė man.

Vilniaus Lukiškių kalėjimo 428 kameroje buvo gal 80– 90 kalinių. Čia sutikau LLA vadovą generolą leitenantą Motiejų Pečiulionį, kunigus Eduardą Simašką, Zigmą Neciunską, tėvą Antaną Bieliūną SJ. Kasdien kameroje buvo laikomos šv. Mišios. Bet įdomu, kad lenkai iš Vandžiogalos jose nedalyvaudavo. Mūsų prižiūrėtojai buvo tarybinės Lietuviškos 16osios divizijos kariai. Jie buvo nusiteikę gana patriotiškai. Čia atšventėme Velykas. Kai kunigas Petras Valatka vienoje kameroje giedojo „Ave Marija“, prižiūrėtojas atidarė kamerų duris, kad kiti girdėtų. Jam baigus giedoti duris uždarė.

Lukiškėse maitindavo dilgėlėmis, jas patiekdavo sukapotas. Sakydavo, kad jas labai sveika valgyti. Jei kas kameroje gaudavo siuntinį, jį padalydavo visiems, kurie siuntinių negaudavo.

1947 metų gegužės 21 dieną mano kasacinį skundą peržiūrėjo Vilniaus miesto pasienio MVD kariuomenės karinis tribunolas (pirmininkas – pulkininkas Tolskij, nariai – majorai Durniov ir Razubaev) ir nutarė, kad nuosprendžio negalima vykdyti, nes bausmė paskirta tik pagal kaltinamojo parodymus tardytojams taikant fizines priemones, o byloje nėra jokių aktyvių juos patvirtinančių įrodymų. Nutartyje pabrėžiama, kad kaltinimus aš neigiu, be to, nėra jokių liudytojų parodymų. Dėl to nuosprendis turi būti panaikintas, o byla grąžinta peržiūrėti iš naujo paliekant areštą ir paskiriant kitus teisėjus.

Kai vėliau, rugpjūčio 1 dieną, mane tardė MGB leitenantas Čurin, jis klausė, kas man parašė kasacinį skundą. Sakiau, kad lietuviškai parašiau pats, o išvertė vienas tos pačios kameros kalinys, mokėjęs rusų kalbą, ir kad jo pavardės nežinau. Dar klausė, kodėl aš neigiu visus kaltinimus.

– Nes visi jie yra netiesa.

Taigi mano byla buvo vėl grąžinta į Kauno MGB. Tolesniam tyrimui ją perėmė tas pats Čurin.

Birželio 14 dieną pulkininkas Rudiko pasirašė nutarimą pratęsti areštą mėnesiui ir atlikti reikalingus ikiteisminio tyrimo ir tardymo veiksmus.
Po to arešto laikotarpis buvo pratęstas dar porą kartų – iki rugsėjo 14 dienos.
Liepą iš Vilniaus vėl buvau grąžintas į Kauno kalėjimą, o rugpjūčio mėnesį perkeltas į KGB – tardyti.

Iš Vilniaus mane vežė traukiniu. Pasirodo, tuo pačiu traukiniu vežė ir prelatą Juozą Laukaitį. Susitikome Kaune, išlipę iš traukinio, ir kalėjimo kameroje sėdėjome kartu. Čia buvo dviejų aukštų geležinės lovos. Aš gulėjau virš jo, antrame aukšte.

Kun. Juozas Laukaitis
Kun. Juozas Laukaitis

Laukaitis buvo labai  įdomus žmogus. Daug keliavo. Peterburge dirbo Lietuvos labdaros akcijoje. Buvo pažįstamas su caraite Tatjana. Jis labai brangino lietuvių kalbą – jei kalinys kameroje pasakydavo kokį barbarizmą, jis visada pataisydavo. Sakydavo, kad tie, kas baigę gimnaziją, turi kalbėti taisyklinga lietuvių kalba. Kameroje jis visiems liepdavo daryti gimnastiką, kuriai pats vadovavo. Visi kartu ratu bėgdavome ristele. Po mirties Laukaitis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.17

GB mane tardė Čurin. Šįkart tardymuose buvo kiek lengviau. Naktimis nebetardė, tik dieną. Tardytojai tik pašokdavo ir šaukdavo:

– Vrioš, vrioš i vrioš!18

17 Kun. Juozas Laukaitis (1873–1952) buvo Seinų kunigų seminarijos profesorius, Lietuvai atgavus spaudą jis organizavo lietuviškų knygų ir žurnalų leidybą – buvo vienas iš „ Šaltinio“ spaustuvės kūrėjų, žurnalų „Šaltinis“ ir „Vadovas“ redaktorius. Laukaitis – žymus lietuvių bažnytinės kalbos normintojas. Taip pat politikas. Buvo Suvalkų gubernijos atstovu Rusijos IV Dūmoje. Įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją jis buvo paskirtas Vilkaviškio vyskupijos oficiolu ir Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi. 1936 m. Laukaitis buvo išrinktas į Lietuvos Seimą. 1947 m. jis buvo suimtas ir Ypatingojo pasitarimo nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Rusijoje, Vladimiro kalėjime, mirė.
18 Rus . – Meluoji, meluoji ir meluoji!

Tada manęs jau nemušė. Tik kartą teisėjas neištvėrė ir spjovė man į veidą.

Iš bylos matyti, kad sugrąžinę naujam tardymui jie ėmė ieškoti liudininkų. Bylos dokumentai ir tardymo protokolai rodo, kad liepos 12 dieną Kadrėnuose Čurin tardė mano Tėtę, o tėvų namuose buvo atlikta krata ir ieškota mano asmeninių daiktų. Jų nerado. Tėtė sakė, kad jokie partizanai jo namuose niekada nesilankė.

Liepos 21 dieną Ukmergės MGB skyriuje buvo tardomas areštuotas Edvardas Survila – Šarūno būrio partizanas Lakštingala (Šarūno – Juozo Survilos – pusbrolis). Jį tardė tas pats MGB Kauno skyriaus leitenantas Čurin. E. Survila paliudijo, kad Šarūną MGB pajėgos nužudė 1947 metų kovo mėnesį. Tardymo protokole įrašyta, kad Survila buvo klausinėjamas, ar jis kada nors buvo Kadrėnuose ir ar jam žinomas slapyvardis Laisvūnas, taip pat ar jis girdėjęs pavardę Svarinskas. Survila atsakęs, kad tokį slapyvardį girdi pirmą kartą, kad partizano tokiu slapyvardžiu Šarūno batalione niekada nebuvę ir kad Svarinsko pavardės jis niekada negirdėjęs. Jį klausinėjo, ar jų būryje buvo partizanas Kazys Tušas-Nemunas ir Alfonsas Tušas-Papuošalas ir ar jis žino ryšininkę Oną Bliukytę. Survila atsakęs, kad šias pavardes girdi pirmą kartą.

Jo parodymai atitinka tikrovę, nes aš Lakštingalos nebuvau sutikęs, o partizanai Nemunas ir Papuošalas kartu su manimi buvo Stiklo batalione, Didžiosios kovos, o ne Vaitelio apygardoje.

Byloje esančios pažymos rodo, kad KGB ieškojo liudininkų – Onos Bliukytės, Stasės Dudaitės, Onos Taraškevičienės, Jono Čeponio ir Onos Tušaitės. Bet konstatuojama, kad jų gyvenamoji vieta neaiški ir kad jie ieškomi.

Byloje rašoma, kad papildomas ikiteisminis mano bylos tyrimas 1947 metų spalio 7 dieną buvo baigtas. Kauno KGB skyriaus viršininkas Rudiko pasirašė kaltinamąją išvadą, pagal kurią aš buvau kaltinamas pagal RTFSR BK 17 str. 58-1, kad buvau įtrauktas į antitarybinę veiklą kaip Šarūno partizanų ryšininkas, o 1946 metų gegužės–birželio mėnesiais pakartotinai platinau antitarybinius lapelius. Mano kaltę esą patvirtina Onos Bliukytės ir Alfonso Antanaičio tardymo parodymai.

Galiausiai mano bylą tik perrašė. Praktiškai jos nė nebuvo, nes ką jie nustatė?

1948 metų sausio 10 dieną KGB ministro pavaduotojas Leonov pasirašė man kaltinamąjį nutarimą pagal RTFSR BK 17 str. 58-1 ir 58-11 bylą persiunčiant Ypatingajam pasitarimui prie TSRS MGB. Nurodoma, kad LTSR MGB siūlo mane nuteisti 10 metų pataisos darbų, kad daiktinių įrodymų nėra, o liudininkų O. Bliukytės ir A. Antanaičio negalima iškviesti, nes jie kalinami lageriuose.

1948 metų vasario mėnesį parašiau skundą TSRS valstybės saugumo ministrui Maskvoje:
 

Tūkstantis devyni šimtai keturios dešimtys šeštais /1946/ m. gruodžio trisdešimt pirmą dieną Kauno MGB organų buvau sulaikytas. Tie patys organai vedė tardymą nuo suėmimo dienos iki tūkstantis devyni šimtai keturios dešimtys septintų metų vasario 26 dienos. Fizinės priemonės pasekmėje buvo sudaryta byla. Ir tų pačių metų kovo 12 d. Kauno karo Tribunolas nubaudė mane 10 metų darbams pataisos lagery. Mano liudininkė turėjo ant manęs pyktį, todėl davė neteisingus parodymus. Paduotame kasacijos skunde išdėsčiau savo nusikaltimą ir bylos eigą. To pasekoje kasacijos skundą grąžino pertardymui. Kasacijos skundas grįžo tų pačių metų liepos vienuoliktą dieną.

Rugpjūčio 2 dieną buvau nuvežtas į MGB Kauno skyrių ir buvau išlaikytas iki spalio dvidešimt pirmosios. Ir čia tardymo organai taikė represijas: neleido priduoti siuntinių – maisto. Čia, kaip ir pradiniame tardyme, akistatos su savo liudininke negavau. Tardytojas protokolus formulavo savaip, ko pasekoje vieno protokolo negalėjau pasirašyti. Dabar nežinau, ar tas protokolas yra mano byloje. Man pareiškus savo pastabas dėl bylos eigos, buvo paaiškinta, kad galutinai galėsiu išsiaiškinti Karo Tribunole. Prokuroras pareiškė, kad prieš karo tribunolo nuosprendį neprotestuosiąs. Tuomet aš sutikau bylos baigimą pasirašyti.

Tūkstantis devyni šimtai keturios dešimtys aštuntais metais vasario 16 dieną pranešu, kad mano byla perduota į „Ypatingąjį Teismą“ (Osoboje Soveščanije MGB SSSR).

Prašau pil. TSRS Valstybės Saugumo Ministrą tarpininkauti įnešant mano skundą į „Ypatingąjį Teismą“ ir mano bylą pavesti nagrinėti Karo tribunolui man dalyvaujant.

1948. II. 20. Alf. Svarinskas (parašas)


1948 metų balandžio 9 dieną buvo parengtas TSRS MGB ministerijos raštas su grifu „Visiškai slaptai“, kad
1948 metų kovo 27 dieną Ypatingojo pasitarimo prie TSRS MGB sprendimu esu paskirtas atlikti bausmę TSRS MVD GULAGe No.9/CO – 2347 (10 metų pataisos darbų) išsiunčiant į INTLAG-ą ir visus asmeninius daiktus konfiskuojant.


Pirmasis įkalinimas

Kelionė iš Vilniaus į Šiaurę
 

Po to greitai išvežė į Rusiją.

Prieš išveždami formavo etapą – apie du tūkstančius kalinių, todėl tris paras stovėjome Vilniuje, geležinkelio stoty, susodinti prekiniuose vagonuose. Vagone sutalpindavo apie šešiasdešimt kalinių. Kas porą valandų kalinius tikrindavo: eidavome per vagoną po vieną, o tikrintojai stovėdavo iš abiejų pusių ir su mediniu ant ilgo koto pritvirtintu plaktuku duodavo per galvą. Taip per patikrinimą gauni po du kirčius. Tada buvo pavasaris, bet aš turėjau žieminę kepurę. Po ja pakišdavau rankšluostį, tai kai kirsdavo, ne taip skaudėjo. Tos dienos buvo katorga.

Kelionė iš Vilniaus truko gal kokias tris savaites. Vagonų būdavo daug. Kiek jų buvo mūsų traukiny – tiksliai jau neatsimenu. Vagonų langelius užkaldavo, bet pro grotų plyšius galėdavai šį tą matyti. Pakeliui dalį vagonų iš galo atkabindavo. Mūsų vagonas buvo arčiau garvežio. Kai traukinys darydavo posūkį, skaičiuodavome, kiek vagonų liko. Pradžioje daug suskaičiuodavome. Intą pasiekė turbūt tik du.

Kelionė buvo labai liūdna. Nebuvo tiek liūdna, kad žūsime ar mirsime svetur, bet dėl to, kad nematysime Tėvynės. Galvojom, kad paskutinį kartą ją matom. Visi buvome vienodų nuotaikų, visi jauni. Daugiausia lietuviai, bet buvo ir latvių, estų, ukrainiečių. Kelionėje mūsų vagone niekas nenumirė.

Mano vagone buvo Kęstutis Jakubynas, kuris vėliau kalbėdavo iš Vokietijos per „Laisvosios Europos“ radiją, ir partizanas Vaitoška. Vaitošką sutikau Vilniuje grįžęs po trečio arešto. Jis buvo nevedęs, gyveno mažame kambarėlyje Vilniuje, giminių neturėjo. Mirė ligoninėje 1991 metais. Man pranešė, kad vienos ligoninės morge yra neatpažintas žmogus, galbūt Vaitoška, ir jo kūną norima perduoti Medicinos fakulteto studentams mokyti. Nuėjęs į morgą jį atpažinau. Pasakiau, kad tai mano draugas ir kad aš neleisiu jo kūno atiduoti studentams mokytis anatomijos, kad pats jį imuosi palaidoti. Nupirkau rūbus, karstą. Nutarėme šarvoti buvusių KGB rūmų vestibiulyje. Taip ir padarėme. Niekas mums netrukdė, neišvarė mūsų, nors leidimo neprašėme.

Išrūpinau leidimą laidoti Antakalnio kapinėse (gavau tris reikalingus parašus). Žmonės tą popietę lankė velionį. O rytojaus dieną eisena Vilniaus centrinėmis gatvėmis pėsčiomis ėjome į kapines. Mums nenorėjo leisti eiti centrinėmis gatvėmis, siūlė Neries krantinę. Nepaklusome. Eisenos priekyje nešėme kryžių, vėliavas, o už jų – iš spygliuotų vielų nupintą vainiką. Lydėjo didelis būrys žmonių. Gražiai palaidojome politinį kalinį-kovotoją. Jo kapas supiltas šalia generolo Vėtros simbolinio kapo.

O tada į Rusiją traukiniais veždavo dieną naktį. Kartais sustodavo valandą kitą, kad traukiniai galėtų prasilenkti. Miegodavome ant vagono grindų pasikloję ką turėjom su savimi. Batus pasidėdavome po galva. Aš guldavau ant palto. Mano paltą pavogė Vilniaus kalėjime, o man davė ploną paltelį. Su juo ir važiavau.

Dienai duodavo 600 g šlapios juodos duonos ir 30 g sūrios silkės (kurios negalima buvo valgyti), ir viskas. Vandens gaudavome, kai traukinys sustodavo prie kokios upės, ežero ar vandens griovio pakelėje. Šiaip vandens negaudavome – laukdavome, kol traukinys sustos. Kai sustodavo, tada jo mums pasemdavo. Iš vagonų neišleisdavo. Atnešdavo čia kelis kibirus vandens. Tada galėdavome ir nusiprausti, ir atsigerti. Vagono kampe grindyse buvo skylė gamtiniams reikalams.

Daugelis konvojų buvo iš Rusijos – Vologdos miesto. Buvo sakoma: „Vologodskij konvoj šutit ne liubit“.19 Šitie konvojai buvo labai žiaurūs – mušdavo kalinius. Girdėjome, kad juos vėliau išformavo. Mat valdžia, norėdama juos patikrinti, aprengė kaliniais savo „činovnikus“, ir jie etapu važiavo iki lagerių. Tie gavo nuo konvojaus į kailį. Už tai juos paskui teisė.

19 Rus. – Vologdos konvojus nemėgsta juokauti.


Pirmąsyk Intoje

Į Intą atvažiavome dieną. Atvykęs turėjau kelis šiltesnius rūbus. Tik pasidėjau juos, aplink keli kaliniai susistumdė, ir žiūriu – tų mano rūbų nebėra.

Kai atvykome į lagerį, kelis kalinius vesdavo parnešti duonos kalinių-darbininkų brigadai. Bet juos užpuldavo kriminalistai: suduodavo per padėklus su duona, ji išbyrėdavo, ir tada ją atimdavo. O duona – pagrindinis maistas. Tada pasimokėme – nešančius duoną lydėdavo keli stiprūs vyrai kaliniai. Brigadoje maistą išdalydavo ramygalietis Petras Rankela: buvo stiprus vyras, turėjo stiprų balsą, palaikydavo tvarką.

Intoje išbuvau apie metus. Dirbau įvairius statybos darbus. Mes iškraudavome plytas, statėme barakus. Dirbau ir prie mūrijimo darbų. Tvėrėme tvorą aplink lagerį. Dauguma kalinių buvo įdarbinti tą tvorą statyti. Juos suskirstė į grupeles po kelis ir kiekvienai grupelei liepdavo iškasti pusantro metro gylio duobę. Į ją įstatydavome apie 4 m aukščio stulpus. Suleidus į duobę stulpo aukštis turėjo būti 2,5 m. Dienos norma vienam kaliniui – pastatyti vieną stulpą. O juk to-


Intos lageris

Intos lageris

je žemėje amžinas įšalas. Sunkiausia buvo iškasti gilią duobę. Kažkas pamokė, kad nupjautume stulpo galą, – tada nereiks giliai kasti. Apstodavo keli kaliniai pradėtą kasti duobę, nupjaudavome kokį metrą stulpo ir įleisdavom į duobę. Taip nesunkiai tą dienos normą ir įvykdydavome.

Lietuvių čia buvo labai daug. Apskritai Intoje daugumą sudarė rusai (karo belaisviai), ukrainiečiai ir lietuviai. Lietuviai skaičiumi buvo treti.

Kitų tautybių kalinių buvo mažiau. Kai ateidavo etapas – kalinių persiuntimas į kitą punktą, visi eidavo pažiūrėti, kas atkeliami – gal tautiečiai?

Intos lageriuose buvo daug lietuvių kunigų, nuteistų pagal Rusijos federacijos baudžiamojo kodekso 58-1a ir 58-11 straipsnius – „už antitarybinę veiklą“: vyskupas Pranciškus Ramanauskas, kun. Kazimieras Vasiliauskas, tėvas kun. Stanislovas Dobrovolskis, kun. Gerardas Dunda (vėliau Viduklės klebonas), kun. Petras Jasas, kun. Petras Rauda, jėzuitas kun. Aleksandras Markaitis-Markevičius, kun. Vincentas Senkus, Kaišiadorių vyskupijos kancleris kun. Stanislovas Kiškis, kun. Jonas Voveris, kun. Algirdas Mocius, kun. Stanislovas Pupelaikis, jėzuitas brolis Anastazas Janulis. Tada ar vėliau ten sutikau pagal tą patį straipsnį nuteistus pasauliečius: Joną Karčiauskį, Joną Borutą (rašytojo Kazio Borutos brolį), Vincą Karsoką, Petrą Paulaitį, Juozą Mickaitį (su juo kartu sėdėjome kalėjime Lietuvoje), Vincą Bazilevičių, Vincą Selioką, Kazį Paltanavičių, Leonardą Matuzevičių, Algirdą Gasiūną, Kazimierą Vytautą Kryževičių, Algirdą Mačiūną, vidaus reikalų ministrą (Mirono ministrų kabinete) pulkininką Silvestrą Leoną, Kazimierą Šmigelską ir kitus.

Buvome sugalvoję, kaip palengvinti sau gyvenimą. Intos lageryje felčeriai turėdavo vaistų nuo skausmo, pavadinimu „Tinctura Opii Simplex“. Savo tautiečiams jie duodavo šio vaisto buteliuką, kad prieš pat sveikatos patikrinimą komisijoje jo išgertų. Mat nuo jo tuoj imdavo stipriai plakti širdis, ištikdavo silpnumas. Taip nemažai mūsiškių gavo trečią kategoriją, o tokius jau išsiųsdavo etapu į Abezę.
Kai mane pripažino invalidu (davė trečią kategoriją) ir išvežė į Abezę, kartu su manimi išsiuntė kun. Vincentą Vėlavičių ir kun. Adomą Alminą (buvusį Rietavo kleboną, kalėjusį Dachau konclageryje). Alminas buvo stipruolis – ranka į lentą įkaldavo vinį. Ir visuomet buvo labai linksmai nusiteikęs.

Kai atvykome į Abezę, į pirmąjį lagpunktą, lagerio viršininkas majoras Ivanov išrikiavo apie 500 kalinių ir klausė jų specialybių:

– Staliera jiest?20

Alminas stipriu balsu atsakė:

– Ja!21

Majoras klausia:

– Ką, tėve, moki daryti? – nes Alminas buvo vyresnio amžiaus.

Tas atsakė:

– Groby mogu delat22, – visi juokėsi. Majoras suriko:

– Pašol ty von!23

20 Rus. – Stalių yra?
21 Rus. – Aš.
22 Rus. – Karstus moku gaminti.
23 Rus. – Eik šalin!

Vėliau Alminas juokaudavo, kad kai klausė apie specialybes, jis padaręs klaidą, susipainiojęs, nes iš tikro esąs geras virėjas.
Per 1944–1957 metus iš Intos į Abezę, kaip netinkami darbui ligoniai, etapu buvo persiųsti šie mano sutikti lietuviai politiniai kaliniai: vyskupas Pranciškus Ramanauskas, jau minėtas kun. Vincentas Vėlavičius, kunigai Aleksandras Masaitis, Jonas Žvinys, Liudvikas Puzonas, Tadas Budraitis, Ignas Šiaučiūnas ir Leonas Šapoka (kankintas ir nužudytas Luokės klebonijoje sovietmečiu, 1980 metų spalio 8 dienos naktį), marijonai kunigai Pranciškus Račiūnas ir Pranciškus Adomaitis, taip pat Adomas Alminas, kapitonas Petras Paltarokas, gydytojas Vladas Šimkūnas ir medicinos studentas Povilas Butkevičius, Vilniaus universiteto profesoriai Levas Karsavinas ir fizikas profesorius Antanas Žvironas, generolai Jonas Juodišius ir Vincas Žilys, Mikoliūnas (1941 metų birželio sukilimo dalyvis, dirbo radiofone), Povilas Šilas.
 


Gyvenimas Abezės lageryje

Intos lagerių sistemoje (prie Usos upės, kurios plotis – kokie trys Nemunai) OLP’ai (otdelnij lagernij punkt24) buvo skaičiuojami nuo pirmojo iki dešimtojo. Kiekvienas OLP’as turėjo savo lagpunktus. Abezėje buvo dešimtas OLP’as, kuriam priklausė šeši lagpunktai.

24 Rus . – Atskiras lagerio punktas.

Abezė – Rusijos gyvenvietė Komijos šiaurėje, Pečioros intako Usos dešiniajame krante, Intos rajone. Įkurta 1942 metais. Nuo 1939 metų tose vietose veikė koncentracijos stovyklos, įkurtos geležinkeliui Kotlasas–Vorkuta tiesti. Nutiesus geležinkelį Abezėje buvo laikomi sunkiam fiziniam darbui netinkami kaliniai. Šešiuose jos lagpunktuose vienu metu buvo kalinama keletas tūkstančių įvairių tautybių kalinių (iš jų keli šimtai lietuvių). Tarp jų – daug mokslininkų, įvairių sričių specialistų.

Abezėje beveik ištisus metus žiema. Daug sninga. Rytais buvo sunku išeiti iš barako, nes viskas būdavo užsnigta. Kas rytą turėdavome atsikasti sniegą. Temperatūra tris mėnesius buvo apie 40o C žemiau nulio. Kartais pasiekdavo 55o C. Kai įkvėpdavai oro – jausdavai plaučius. Gerai, kad tas oras sausas, – žiemą nesunku būdavo ištverti.

Saulė pasirodydavo tik gegužės antroje pusėje. Sniegas nutirpdavo tik birželį. Tada labai greitai – per tris savaites – užaugdavo žolė. Labai trumpa ten ta vasara. Rudenį būdavo šlapdriba, kuri užsitęsdavo gal mėnesį. Pavasaris–vasara–ruduo trukdavo tik porą mėnesių. Šiuo laikotarpiu ir naktys būdavo šviesios. Buvo juokaujama: „Abezėje žiema trunka 12 mėnesių, likusį laiką – vasara“.

Gamta čia labai skurdi. Medžiai auga retai, daugiausia žemi berželiai, pušaitės.

Pradžioje mes buvome kalinami su kriminaliniais kaliniais. Po to politinius kalinius atskyrė ir sukūrė spec. lagerį. Taip nutiko dėl įvykių, apie kuriuos girdėjome būdami lageryje. 1948 metų vasarą viename Uralo lagerių įvyko kalinių sukilimas. Jam vadovavo rusų generolas (jis buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, paskui grįžo į Rusiją, jį areštavo ir įkalino lageryje). Sukilėliai nuginklavo bei išlaisvino du lagerius ir ėmė žygiuoti Maskvos link. Po poros dienų KGB išmetė desantą, ir jie visi buvo sunaikinti. Tada buvo sukurtos devynios lagerių sistemos, viena iš jų – Intos sistema. Nuo to laiko, 1948 metų rudens, lageriuose ir kalėjimuose politinius kalinius atskirdavo nuo kriminalinių į spec. lagerius. Taigi sukilėliai pasitarnavo politiniams kaliniams.

Mane nuo kriminalinių atskyrė gal spalį. Buvo naktis. Iš mūsų lagerio išvežė daug kriminalinių. Lageris labai ištuštėjo. Po kiek laiko į jį pradėjo vežti politinius kalinius.

Gal po pusmečio mus pirmą kartą nuvedė į pirtį. Pirty kiekvienam duodavo po 8–10 litrų vandens. Išėjus iš pirties visų nuostabai davė naujus baltinius, kurių jau daug mėnesių nebuvom matę, o mūsų senus rūbus surinko ir sudegino. Spec. lageryje buvo geriau – mažiau keiksmų, publika buvo gera.

mano portretas.
Vieno kalinio nupieštas
mano portretas. 1948 m. gruodis

 

Abezėje pradžioje buvau pirmajame lageryje, vėliau perkėlė į penktąjį. Pirmajame dirbau aptarnavimo kuopoje: kai atveždavo anglis, kalkes, statybines medžiagas, iškraudavome, vieni tinkuodavo, kiti maišydavo tinką. Nors daugiausia dirbom prie statybų bei
įvairius ūkio darbus. Kurį laiką buvau naktiniu sargu krautuvėlėje, skirtoje laisviesiems lagerio zonoje. Įsigudrinau joje nupirkti maisto vienam kitam kaliniui, kai jie duodavo pinigų. Krautuvės vedėja buvo rusė, buvusi tremtinė. Ji man leido pirkti duonos.

Lagerio viršininkas buvo rusas pulkininkas Novikovas – ramus, geras žmogus.

Kai atvykome į Abezę, pirmajame lageryje visą laiką buvau kartu su kun. Vincentu Vėlavičiumi. Jis labai puikus vyras. Vėliau, grįžę į Lietuvą, abu dirbome  Žemaitijoje, abu buvome Lietuvos katalikų teisėms ginti komiteto nariais. Vėliau jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Kun. Vincentas Vėlavičius
Kun. Vincentas Vėlavičius


Abezėje jis dirbo elektriku. Su juo kartu elektriku dirbo toks Mikoliūnas. Kai okupantai bėgo iš Lietuvos, jis dalyvavo užimant Vilniaus radijo stotį.

Lageryje per dieną būdavo du patikrinimai. Mus išstatydavo lauke rikiuotėje ir suskaičiuodavo. Skaičiuodavo ryte prieš darbus ir vakare – grįžus po darbų. Kai ko nors trūkdavo, tikrindavo pagal kartoteką – tada ilgiau užtrukdavo. Gal 1949 metais lageryje visi kaliniai gavo numerius. Tikrindami šaukdavo numerį. Mano numeris buvo Š-455. Po Stalino mirties numerius buvo įsakyta nusiimti ir sudeginti. Tada kalinius pradėjo šaukti pavardėmis. Tada buvo leista dažniau rašyti ir gauti laiškus. Ir barakų nakčiai nebeužrakindavo.

Atvykę į lagerį po tardymų, kankinimų, bado ir šalčio buvome labai nusilpę. Mus šiek tiek gelbėjo iš Tėvynės gaunami siuntiniai. Du kartus per metus galėjome gauti iki 5 kg svorio siuntinius (juose būdavo lydyti taukai, svogūnai, „sukoriai“ ir kt.).

Ant siuntinio užrašydavo siuntėjo vardą, pavardę ir adresą. Kai ateidavo siuntinys, reikėdavo pagal adresą pasakyti siuntėjo vardą ir pavardę. Jei nepasakai, siuntinio neduodavo.

Ir man atsiuntė siuntinį. Pašaukė mane – nuo motinos. Reikia pasakyti jos vardą, o aš negaliu jo prisiminti. Ir siuntinio nedavė. Keletą mėnesių niekaip negalėjau prisiminti. Paskui kažkaip savaime prisiminiau, kaip Tėtė Mamą vadino. Tada gavau siuntinį. Kas atsiųsta, suvalgydavome per porą dienų. Buvo tokia tradicija – dalį siuntinio atiduoti lagerio lietuviams ligoniams.

Ko labiausiai trūko lageryje?

Duonos, vitaminų. Bet labiausiai – žinių. Buvo tokia mada: jei pas lietuvius lageryje atsiranda dvi tokios pat knygos ar du tokie pat žurnalai, kai kas nors važiuoja etapu, įduodavome, kad perduotų kitiems. Tam lagerio administracija netrukdė. Būdavo, per etapą kiti atsiveža knygų. Kalėjime netgi buvo nedidelė lietuvių biblioteka. Ant knygų netgi uždėdavo lietuvišką bibliotekos antspaudą. Jis buvo rankų darbo.

Lagerio režimas leido per metus parašyti du laiškus – sausio ir liepos mėnesį. Buvo draudžiama rašyti apie gyvenimą lagery, skųstis juo. Lietuvių kalinių laiškai keliaudavo per Vilniaus KGB. Daug jų buvo konfiskuojama.

Abezės pirmojo lagerio ligoninės lietuviai buvo sugalvoję pagalbos savo tautiečiams sistemą. Pagrindinis jos organizatorius buvo iš Klaipėdos kilęs Valerijonas Rapalavičius. Jis turėjo baltą švarų maišelį, į kurį rytais perėjęs per visus ligonių barakus surinkdavo visą lietuvių nesuvalgytą duoną. Dažniausiai dienai skiriamos duonos nepajėgdavo suvalgyti sergantys. Parsinešęs priimdavo užsakymus – kiek kuris kalinys norėtų jos gauti. Tada tą duoną išdalydavo – išnešiodavo.


abezės kaliniai

Viršutinėje eilėje antras iš kairės – Vytautas Grybas. Antroje nuo viršaus eilėje iš kairės – kun. Jonas Žvinys, Stankevičius, Povilionis, Kazys Šmigelskas, Staišiūnas, Valerijonas Rapalavičius, Povilas Butkevičius.
Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės – Stasys Gudaitis, penktas – kun. Tadas
Budraitis. Apačioje iš kairės – Pranas Valiūnas, kun. Kazimieras Pivoriūnas, Alekna.
Abezė, 1952 m.

Dar turėjome neblogą vatinį čiužinį ir vieną pagalvę. Šiaip visų mūsų čiužiniai būdavo iš medžio drožliųskiedrų. Bet kai kuris nors lietuvis sunkiau susirgdavo, jam kuriam laikui atnešdavo tą čiužinį ir pagalvę. Gal kokią savaitę ir man teko jais naudotis. Tada ir duonos daugiau gaudavau. Taip lietuviai kiek galėdami rūpinosi vienas kitu.

Lageryje buvo brigada, vadovaujama brigadininko latvio Dulbinskij. Zonoje ji darė gultus, taisė barakus, griovė nereikalingus senus pastatus. Toje brigadoje dirbo ir brigadininko dėdė latvių vyskupas Dulbinskij – jaunas, aukštas, gražus, apie 50 metų dvasininkas, kuris labai gerai sutarė su lietuviais. Kai vėliau sąlygos lageryje palengvėjo, valdžia kaliniams leisdavo sekmadieniais apsirengti savus, ne lagerininkų rūbus. Kai kurie kaliniai tokių rūbų turėjo. Vyskupas Dulbinskij į lagerį buvo atvežtas vilkintis vyskupo rūbais. Jam išpjaustė geležines sagas, bet rūbus atidavė.

Kartą sekmadienį vyskupas apsivilkto savo rūbais – sutana su raudonais apvadais, apsijuosė raudona juosta ir pasipuošęs kitais vyskupo ženklais vaikščiojo po zoną. Šalia ėjo ir vyskupas Ramanauskas, bet suplyšusiais lagerininko rūbais. Tai labai pagyvino lagerio gyvenimą. Vyskupu Dulbinskij susidomėjo visi kaliniai. Gal dar porą sekmadienių jis išeidavo taip apsirengęs, bet greitai jam tai uždraudė.

1955–1956 metais ligoninėje ir pirmajame punkte veikė lietuvių kalinių ansamblis, kuriam vadovavo profesorius kun. Tadas Budraitis. Iniciatyvą sukurti chorą parodė Stasys Gudaitis, kuris gražiai griežė smuiku, turėjo gražų balsą. Lageryje chorus jau buvo subūrę rusai, ukrainiečiai. Po visokių sovietinių mitingų, į kuriuos suvarydavo prievarta, leisdavo pasirodyti ansambliamschorams. Gudaitis ėmė ieškoti choristų. Greitai lietuviai susibūrė į chorelį-ansamblį ir pasirodydavo su lietuviškomis patriotinėmis dainomis. Chore dainavo Pranas Valiūnas, kunigai Kazimieras Pivoriūnas, Liudas Puzonas, Jonas Žvinys, Tadas Budraitis ir kt. – gal apie dvidešimt vyrų. Repertuaras buvo labai lietuviškas, patriotinės dainos – „Lietuva brangi“, „Jau slavai sukilo“, „Paleisk, tėveli“, „Kur bėga Šešupė“, „Užtrauksim naują giesmę“ ir kitos gražios lietuviškos dainos.

Be to, lietuviai lageryje labai mėgdavo žaisti tinklinį.

Abezėje buvo įsteigta centrinė ligoninė. Joje dirbo daug jaunų lietuvių. Po naktinio sargo pareigų ir ūkio darbų, kuriuos dirbau keletą mėnesių, buvau paskirtas dirbti į ligoninę. Mane parekomendavo pažįstami kaliniai. Ligoninėje dirbo gydytojas latvis Vaivada (anksčiau jis buvo klierikas ir mokėsi Rygos kunigų seminarijoje, bet tarybinių organų buvo iš jos pašalintas), felčeriais dirbo kunigai K. Pivoriūnas ir L. Puzonas, kiek vėliau – kun. J. Žvinys. Dirbo čia felčeriu ir Vytautas Grybas – skulptoriaus Vinco Grybo sūnėnas.

Po kurio laiko iš kalinių pradėjo rinkti parašus už taiką pasaulyje. Ragindami pasirašyti kunigus jiems net rodydavo žurnalą „Ogoniok“, kuriame buvo Kauno arkivyskupijos valdytojo kanauninko Juozo Stankevičiaus nuotrauka – kunigiškai apsirengęs jis pasirašo už taiką. Abejojantiems pagrasindavo, kad jei nepasirašys, praras darbą ligoninėje. Kaliniai tą kreipimąsi pasirašė. Aš atsisakiau sakydamas, kad čia tik politinė propaganda ir man nėra ko joje dalyvauti. Griežtai atsisakiau pasirašyti.

Tada mane išmetė iš ligoninės ir perkėlė į penktąjį lagpunktą. Į jį mane vedė latvių sargybiniai. Ėjom gal kilometrą. Jie net daiktus man padėjo nunešti. Kai priėjome prie lagerio, sargybiniai atidavė mano lagaminą. Bet gal po metų vėl buvau sugrąžintas dirbti į ligoninę pas vyr. gydytoją Stuško. Ji rūpindavosi ne tik ligoniais, bet ir mumis. Duodavo mums daugiau laisvės. Buvo gera vyr. gydytoja.


Ligoninė

Ligoninėje dirbau felčeriu. Abezės centrinė ligoninė aptarnaudavo visą Šiaurę, visus lagerius: Pečioros, Intos, Vorkutos ir kt. Joje buvo 800 vietų. Ją sudarė dešimt korpusų, iš kurių tik du buvo panašūs į ligoninę – pirmasis ir trečiasis. Visi kiti korpusai buvo barakai su narais. Barakas buvo padalytas į dvi sekcijas. Paprastai narai būdavo keturių vietų. Kai vietų trūkdavo, papildomai pridėdavo lentų ir narus praplėsdavo. Į ligoninę veždavo vadinamuosius „aktiruotus“ lagerininkus, t. y. kalinius, pripažintus netinkamais darbui.

Pirmajame korpuse pusė vietų buvo skirta vidaus ligomis sergantiems ligoniams, pusė – chirurgijai. Čia buvo geros grindys, žodžiu, geros patalpos. Antrasis korpusas buvo skirtas psichiatrijai (išprotėjusiems kaliniams), kita jo dalis – moterims. Dažniausiai į šį moterų skyrių perkeldavo iš chirurginio. Trečiasis korpusas buvo skirtas infekcinėmis ligomis sergantiems, bet lageryje infekcijų protrūkių nebuvo. Ketvirtajame korpuse buvo sergantys hipertonine liga, penktajame – vidaus ligomis. Likę 6–10 korpusai buvo skirti sergantiems tuberkulioze. Devintasis korpusas buvo ypatingas – skirtas patiems sunkiausiems tuberkulioze sergantiems ligoniams: kas į jį patekdavo, gyvas neišeidavo. Lietuviai dažniausiai sirgdavo džiova, estai – hipertonija.

Kai dirbau devintajame korpuse, ateidavo, paklausdavo, kiek yra žmonių, o į vidų nė neidavo. Ten bejėgiai ligoniai. Žinojo, kad nepabėgs. Šį baraką palikdavo tik numirę. Į išprotėjusiųjų baraką tikrinti irgi neidavo.

Su estu gydytoju.
Su estu gydytoju.
Abezė, 1956 m. gegužės 3 d.

Ligoninėje ir barakuose per dieną mirdavo nuo vieno iki šešių kalinių. Mirus kaliniui prižiūrėtojams iškart nepranešdavo, kad jo dienos duonos norma atitektų kitiems. Jo davinį kaliniai pasidalydavo. Pradžioje kalinius net laidodavo be karstų. Vėliau, gal nuo 1948 metų, pradėjo daryti dėžes, panašias į karstus.

1949 metais dirbau felčeriu-sanitarijos inspektoriumi. Prižiūrėjau tvarką pirtyje, kur priimdavome kalinius, atvykusius nauju etapu. Kartą atvyko senukas su barzda. Atkreipiau į jį dėmesį. Paklausiau, kas jis. Pasakė, kad yra čekas, katalikų kunigas – Vendelin Javorka. Jis buvo aukšto rango jėzuitas. Dirbo Rusikumo (rusų katalikų seminarijos) rektoriumi Romoje, po to buvo slapta įšventintas vyskupu. Buvo labai mokytas, simpatiškas, gerai mokėjo rusų kalbą. Paguldytas į ligoninę jis mums dėstė Bažnyčios istoriją.

Šeštajame korpuse dirbo gydytojas Vladas Šimkūnas, o penktajame – žydas gydytojas Leonid Davidovič Krimskij, iki suėmimo dirbęs Maskvos mokslų akademijoje. Šimkūnas ir Krimskij abu dar papildomai dirbo patologais – skrodė mirusius ligoninėje. Į skrodimus sueidavo beveik visi gydytojai, o to lagerio ligoninėje jų buvo apie dvidešimt. Neretai gyvam ligoniui nenustatydavo tikros diagnozės. Ji paaiškėdavo tik atlikus patologoanatominį tyrimą. Kartais ir aš dalyvaudavau tuose skrodimuose kaip felčeris.

Vladas Šimkūnas kilęs iš Ignalinos krašto. Dar medicinos studentą 1945 metais jį suėmė saugumas įskundus išdavikui Juozui Markuliui-Ereliui.

Iš V. Šimkūno prisiminimų: „Areštais, sušaudymais ir išvežimais į lagerius ir trėmimą buvo apimta Lietuva. Išėjęs iš Saugumo gydytojas Juozas Markulis /dabar VVU profesorius/ perspėjo mane, kad jis gelbėdamas savo šeimą ir save, įskundė mane, motyvuodamas tuo, kad aš esu vienas ir man kentėti būsią lengviau. Pasakė, kad mane areštuos penktadienį, t. y. 1945 m. liepos mėnesį 7 dieną 13:00 valandą. Prašė, kad aš nesislapstyčiau, nebėgčiau ir nesiimčiau jokių apsaugos priemonių. Markulis pažadėjo: „Žinoma, aš tau padėsiu ir maistu, ir pinigais. Ilgai sėdėti nereikės, – kaltės neras ir tave paleis.“


Vladas Šimkūnas.
Vladas Šimkūnas.
Apie 1940 m.

Tikėjau ir netikėjau tokiais savo draugo ir bendradarbio žodžiais. Markulis mane paprašė jį palydėti. Mūsų katedra tada bazavosi šv. Jokūbo /dabar I tarybinės/ ligoninės patalpose. Jį palydėjau. Jis kelis kartus, paėmęs mane už parankės, pravedė mane šaligatviu pro Saugumo rūmus. Sustojome. Atsisveikindamas mane pabučiavo. / Kaip Judas Kristų išduodamas. Viskas kartojasi, – net ir išdavimo metodai/... Kai išsiskyrėme, aplankiau kelis savo draugus. Kai kuriems pasisakiau, kad laukiu arešto. Iš ko apie tai sužinojau – nepasakiau. Šį kartą pasiruošiau. Sudeginau galinčius mane apkaltinti dokumentus, laiškus, nuotraukas. [...]

1945 m. liepos 6-toji buvo graži, saulėta diena. [...]

Apie 13:00 valandą pietavau Literatų kavinėje. Jau ten pastebėjau įtartinus žmones, kurie vaikščiojo prie kavinės durų. Bevalgant pasakiau savo draugui J.B., kad mane seka ir gali rytoj suimti. Išėjęs iš kavinės nieko įtartino nepastebėjau. Ėjau Gedimino gatvės dešiniuoju šaligatviu. Žmonių buvo nedaug. Švietė saulė. Prie dabartinės plokštelių parduotuvės sutikau einančią Eugeniją Šimkūnaitę /dabar biologijos mokslų daktarė/. Sustojau. Pasikalbėjome. Berods ir jai pasisakiau, kas man gresia. Pasukęs į dabartinę Liepos 21 dienos gatvę, ėjau ligoninės link. Netoli šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčios šventoriaus kairėje gatvės pusėje pastebėjau po liepaite bestovintį įtartiną žydą. Intuityviai pajutau, kad tai ir bus tas velnias, kuris tykoja mano dūšios. Tai buvo žydas Finkelšteinas. Pasukau į jo pusę, nes man reikėjo pereiti gatvę, kad pasukčiau į ligoninę. Kai ėjau pro jį, buvau sulaikytas ir paklaustas, kur yra ligoninė. Pasakiau, kad einu į tą pusę ir galiu parodyti. Tada žydas paklausė: „O gal jūs draugas Šimkūnas?” Man atsakius, kad taip, jis pasakė: „Man reikia su jumis pasikalbėti“. Pasiūliau, kad užeitų pas mane, tada jis atsakė, kad būtų patogiau kur kitur. Aš parodžiau į Saugumo rūmus ir paklausiau: „Gal jums patogiau ten?“ Jis atsakė: „Jūs jau supratote“. Ir po kelių minučių ilgam užsidarė sunkios Saugumo rūmų durys, atskirdamos mane nuo laisvės, darbo, universiteto, draugų ir viso pasaulio. Ir Lionė tada nesulaukė manęs. Su ja susitikau tik po devynių metų Šiaurės lageryje, Abezėje.“25

Lageryje Vladas Šimkūnas daug mokėsi, studijavo medicininę literatūrą. Jis vadovavo ligoninės tuberkulioziniam skyriui ir dirbo patologoanatomu.

Leonid Krimskij tėvą Stalinas sušaudė – jis buvo Juodosios jūros laivyno politinio skyriaus vadovas. Krimskij buvo baigęs mediciną, apsigynęs disertaciją, po to areštuotas ir taip atsidūrė lagery.

Šimkūnas ir Krimskij buvo sutarę, kad pas Šimkūną gulės žydai, o pas Krimskij – kunigai. Kartą Krimskij išsikvietė lagerio operatyvininkas – lagerio NKVD leitenantas. Išsikvietęs priekaištavo, kodėl pas jį guli popai ir į juos panašūs. Krimskij atrėžė:

– Što? Ja komsomoliec! Ja moskvič! Kakaja moja sviaz s popami?26

25 Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus Šimkūnų fondas F151-20 .
26 Rus . – Ką? Aš komjaunuolis! Aš maskvietis! Koks mano ryšys su kunigais?

– Nu smotri. My budem nabliudat.27

Jo korpuse gulėjo vyskupas Vendelin Javorka. Grįžęs gydytojas Krimskij pabučiavo vyskupui ranką ir sako:

– Otec, poka ja budu zdies, ty tože budieš u menia ležat.28

27 Rus. – Na, žiūrėk. Mes stebėsime.
28 Rus . – Tėve, kol čia būsiu, tu pas mane gulėsi.

Toks heroizmas net tarp savų tautiečių retas.

Lageryje buvo ir Liudas Puzonas – labai pasišventęs kunigas ir labai malonus žmogus. Aš Puzoną esu išgelbėjęs nuo mirties. Jis sirgo džiova. Gydytojas Šimkūnas jam darė pneumotoraksą. Kai yla pradūrė krūtinės ląstą, jis prarado sąmonę. Ant to chirurginio stalo išgulėjo tris dienas. Šimkūnas darė, kas įmanoma, ir pamažu sąmonę jis atgavo. Kai prabudo, pirmiausia paprašė išrišimo. Aš jį labai prižiūrėjau, maitinau.

L. Puzonas dirbo puikaus kulautuviškio Mačiulio brigadoje. Toje brigadoje dar dirbo kun. Jonas Žvinys, prelatas Povilas Pukys (pastatęs tris bažnyčias, tarp jų – ir Plungės), leite-


Kun. L. Puzonas tremtyje Sibire.
Kun. L. Puzonas tremtyje Sibire. 1956 m.

nantas Gudaitis – buvęs Žalio Velnio partizanas nuo Čiobiškio, Pranas Valiūnas – partizanų vadas nuo Rumšiškių, gydytojas Macijauskas (iš Kauno, Aleksoto).

Po Stalino mirties ligoninėje dirbusiems lietuviams kilo mintis įkurti ligonių globos draugiją. Šią idėją palaimino ir palaikė vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Jos tikslas buvo paremti ir pasirūpinti tautiečiais, kurie neturi artimųjų ir negauna siuntinių. Lietuviai, kurie jau uždirbdavo, paaukodavo po 5–10 rublių į bendrą fondą. Surinkus kažkiek pinigų, jau buvo galima pasirūpinti silpnaisiais, išsekusiais, kurie būdavo perkelti į ligoninę ir iš kitų OLP‘ų. Aš gaudavau iš Lietuvos jau ir vaistų. Gydytojas V. Šimkūnas susisiekė su Intoje dirbančiais lietuviais, kurie dirbo anglių kasykloje ir jau uždirbdavo. Jie taip pat paremdavo ligonių globos draugiją pinigais. Man teko vadovauti šiam darbui pirmojo lagerio centrinėje ligoninėje.


Generolas Jonas Juodišius

1949 metų gal spalio mėnesį, naktį, atėjo naujas etapas. Tarp atvykusiųjų pamatėme nedidelį, tarybine kariška miline vilkintį lietuvį senuką. Paduodu jam ranką, o jis:

– Juodišius.

– Jūs generolas? – sakau. Iki tol nebuvau jo matęs. Jis šypsodamasis:

– Buvęs generolas. Taip ir susipažinom.

Generolo Jono Juodišiaus kelias į Abezę buvo toks. 1941 metų birželio 10 dienos 29ojo teritorinio šaulių korpuso ypatingojo (saugumo) skyriaus viršininko Juozo Bartašiūno sprendimu keturiolika Lietuvos aukšto rango artilerijos karininkų iš šaulių korpuso buvo išsiųsti į tobulinimosi kursus Maskvoje, F. Dzeržinskio artilerijos akademijoje. Tarp jų buvo ir generolas Juodišius – 179osios šaulių divizijos artilerijos viršininkas. Iš Maskvos jie buvo nuvežti į Akademijos vasaros stovyklą kartu su tokio pat aukšto rango karininkais iš Latvijos ir Estijos.

Tačiau ši karininkų stažuotė sutapo su Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžia, ir 1941 metų birželio 28 dieną visi karininkai buvo suimti ir tų pačių metų liepą Sibiro geležinkeliu atvežti pirma į Krasnojarsko geležinkelio stotį, paskui – į Jenisejaus upės prieplauką, susodinti į baržą ir nuplukdyti į šiaurinį upės uostą – Dudinką. Pagaliau visi karininkai pasiekė galutinį paskyrimo tašką – Norilsko Lamos konclagerį. Pirmoji žiema lageryje jiems buvo tragiška. Dauguma mirė ir buvo palaidoti amžino įšalo žemėje.

Visi Lietuvos, Latvijos ir Estijos karininkai buvo atvežti į Lamą be jokių kaltinimų: nebuvo užvestos kaltinamosios bylos, jie nebuvo tardomi, nepaskelbti jokie teismo nuosprendžiai. Todėl antraisiais jų kalinimo metais į Lamos lagerį atvyko grupė tardytojų. Jie ketino sudaryti kaltinimo bylas gyviems išlikusiems Baltijos šalių karininkams. Visiems jiems buvo parengti tokie kaltinimai: buržuazinio valdymo laikais persekiojo kitaip mąstančius darbininkus ir inteligentus, tarp jų – ir karininkus, juos gaudė, tardė ir atidavė teismui, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją. Su šiais kaltinimais beveik visi Baltijos šalių karininkai sutiko. Suprato, kad priešintis beprasmiška. Tik estų generolai Brede ir Kauler pasielgė kitaip. Tardymo metu jie atsisakė pasirašyti pateiktus kaltinimus. Po to jie abu iš lagerio dingo, ir jų likimo niekas nežino.

Generolas Juodišius Lamoje dirbo prie miško darbų, vėliau buvo paskirtas elektros stotelės kūriku. 1944 metų vasarą


Generolas majoras Jonas Juodišius
Generolas majoras Jonas Juodišius

lietuvių karininkai traukiniu buvo atvežti į Dudinkos uostą Jenisejaus žiotyse, o iš čia paskirstyti į Novosibirsko, Omsko, Čeliabinsko ir Kuibyševo kalėjimus. Iš Kuibyševo po pusantro mėnesio kelionės traukinys su kaliniais pasiekė Potmos geležinkelio stotį Mordovijoje. Likusius gyvus aštuonis (iš 42-jų) artilerijos karininkus Mordovijoje laikė iki 1946 metų. Čia generolas Juodišius buvo paskirtas visos lagerio zonos ūkvedžiu. Pablogėjus sveikatai jis buvo etapu atkeltas į Abezę29.
 

29 Plg.: Alfonsas Zubreckas. Prieškario karininkai – sovietinio režimo aukos // XXI amžius , 2004, Nr. 88.

Su Jonu Juodišiumi Abezės lageryje kartu buvome apie metus. Visi lietuviai jį labai mėgo. Jis buvo principingas, doras bei religingas žmogus, ištikimas patriotas. Pamenu , pasakojo, kad kai mokėsi Belgijoje, jam labai didelį įspūdį paliko, kad per iškilmes miesto Katedroje ministrai ar kariuomenės generolai neša baldakimą.

Lageryje generolas draugavo su buvusiu Latvijos pasiuntiniu Paryžiuje. Jis buvo protestan-



Vladas Nasevičius. Abezė, 1955 m.
Vladas Nasevičius. Abezė, 1955 m.

tas. Abu vaikščiodami melsdavosi. Lagerio jaunimas sakydavo, kad jei kuris iš Lietuvos generolų pateks į dangų, tai pirmasis iš jų bus Juodišius.

Vladas Nasevičius, buvęs Lietuvos paskutinės vyriausybės narys, tuo metu dirbo lagerio buhalterijoje ir pasirūpino, kad Juodišius (o vėliau ir kun. Stanislovas Pupelaikis) būtų įdarbintas buhalterijoje – braižyti raštvedybos blankus. Tada gaudavo popieriaus ir buhalterijai juos braižydavo.

Vidurvasarį Juodišių išsikvietė KGB:

– Generole majore, noriu su tamsta pasikalbėti.

– Vyresnysis leitenante, klausau jūsų.

Ir ėmė klausinėti, ar negalėtų padėti – informuoti, ką galvoja, ką kalba lietuviai lageryje. Generolas atsistojo:

– Vyresnysis leitenante, niekada išdaviku nebuvau ir nebūsiu!

Netrukus jo sveikatos būklė labai pablogėjo – jis sirgo hipertonija. Generolą paguldė į pirmąjį korpusą. Iš ten jis nebeišėjo.

Aš jį lankydavau. Šiaip nebuvo leidžiama lankyti kalinių iš kito korpuso. Bet aš turėjau baltą chalatą, todėl ir daugiau laisvės – su chalatu neišvarydavo. Paskutinę dieną prieš jo mirtį ilgai šnekėjomės. Jis kalbėdavo apie okupaciją: sakė nieko nežinojęs apie tai, kad Lietuva okupuojama.

Netrukus man pranešė, kad skubėčiau į baraką, nes Juodišius miršta. Nubėgęs radau jį jau mirusį. Jis mirė 1950 metų gruodžio 18 dieną vakare, apie 23 valandą – likus tik penkiems mėnesiams iki jo paleidimo į laisvę.


V. Šimkūnas prie generolo J. Juodišiaus kapo

V. Šimkūnas prie generolo J. Juodišiaus kapo (D 40). Abezė, 1956 m.

Po mirties buvo atliktas jo kūno skrodimas. Paaiškėjo, kad jis mirė nuo krūtinės aortos plyšimo.

Į tuščią eterio buteliuką įdėjau prancūzų kalba užrašytą mirusiojo vardą, pavardę, karinį laipsnį. Susitariau su morge dirbusiais gydytojais Vladu Šimkūnu ir Leonid Krimskij ir, kai darė skrodimą, šį flakonėlį įdėjome į mirusiojo krūtinės ląstą, kad kada nors generolo kūną būtų galima atpažinti.

Kun. Liudas Puzonas prozektoriume atlaikė šv. Mišias. Mirusiam aprengti gavome naują lagerinę uniformą. Ukrainiečiai padarė gražesnį karstą. Stengėmės kiek galima gražiau jį palaidoti. Draugo karstą su palaikais iš ligoninės vachtos link nešė šeši kaliniai. Net prižiūrėtojai buvo priversti nukelti kepures.

Atmintyje išsaugojau generolui Jonui Juodišiui lageryje suteiktą kalinio numerį – O-26.

Profesorius Levas Karsavinas

Tada aš dirbau devintajame korpuse. Jame buvo patys sunkiausi tuberkulioze sergantys kaliniai. Niekas iš laisvųjų nenorėjo pas juos eiti dirbti. Ligoninės viršininkė gydytoja manęs klausė:

– Tu ką: esi tikintis ir nenori jiems padėti?

Po tokio priekaišto sutikau ten dirbti. Ten užsikrėčiau džiova.

1950 metais buvo etapas. Atkėlė tris kalinius ligonius. Vienas jų buvo lietuvis. Kitas sakėsi esąs profesorius Levas Karsavinas. Trečiasis buvo rusas grafas Daškevič Gorbatskij, Berlyne patekęs į bolševikų nelaisvę.


Prof. Levas Karsavinas prieš areštą

Prof. Levas Karsavinas prieš areštą

Profesorius Levas Karsavinas, bolševikams sugrįžus į Lietuvą, buvo išmestas iš Vilniaus universiteto, 1949 metų liepą suimtas Vilniuje, apkaltintas siekiu nuversti tarybų valdžią bei atkurti kapitalistinę santvarką ir įkalintas. 1950 metų pavasarį Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB jį nuteisė 10 metų kalėti pataisos darbų lageryje. Kaip ligonis jis buvo perkeltas į Abezę. Pas mus jį atkėlė etapu berods iš ketvirtojo lagerio punkto.

Karsavinas pateko į devintąjį korpusą – jo plaučiuose buvo trys kavernos. Jis sėdėdavo susisukęs į „odejalą“ ir visą laiką drebėdavo. Karščiuodavo. Temperatūra pakildavo iki 38 laipsnių. Aš jį ėmiau globoti. Globojau, kiek galėjau. Suleisdavau vitaminų – askorbo rūgšties. Jis kiek atsigavo.

Karsaviną lageryje lietuviai vadindavo „mūsų profesorius“. Beje, jis turėjo išsaugojęs akademiko kepuraitę. Buvo dar toks žydas Jofė, baigęs fizikos mokslus Šveicarijoje. Žmona jam iš Leningrado atsiųsdavo siuntinukų ir įdėdavo arbatžolių. Gavęs siuntinį jis skubėdavo pas profesorių:

– Gavau arbatos! Bėgu pas mūsų profesorių, jam nunešiu. Karsavinas sakydavo:

– Esu rusas, bet antroji mano tėvynė – Lietuva. Ką gi, mano tautiečiai – dar kiaulės, bet jie taps žmonėmis. Jie eina ta kryptimi ir bus žmonėmis, – gal taip kalbėdavo dėl to, kad jam išsivirus arbatos kalėjimo blatniakai slapčia jam priberdavo druskos, nes profesorius arbata su jais nesidalindavo.

Lageryje buvo toks gydytojas Sologubov. Jis pasišaukdavo Karsaviną ir imdavo dėstyti savo filosofiją. Profesorius jo klausydavosi ir nė žodžiu neįsiterpdavo. Po tų paskaitų man sakydavo:

– Rusų tragedija ta, kad kiekvienas bernas imasi ne savo darbo.

Kalėjime ir lageryje Karsavinas rašė filosofinius darbus, poeziją. Daug rašė. Pieštuku. Mes jam parūpindavome popieriaus, pieštukų. Savo raštus jis duodavo slėpti, nors prižiūrėtojai į šitą korpusą neužeidavo: paklausdavo felčerio, kiek ligonių, ir tiek. Žinojo, kad iš čia ligoniai niekur nevaikšto ir nepabėgs.

Prieš mirtį Karsavinas visus savo raštus atidavė man. Sakė:

– Daugiau negaliu rašyti. Ką parašiau – viską atiduodu. Tai geriausia, ką esu parašęs.

Aš paėmiau ir palikau saugoti Šimkūnui, nes jis tuo metu jau gyveno už zonos ribų (kaip „baigiantis bausmę“). Jis Karsavino raštus parsinešė namo. Kai išėjau iš lagerio, juos visus man pavyko parvežti į Lietuvą. Jų neatėmė. Jie dabar perduoti Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekai.

Lageryje buvo ir studentas medikas Povilas Butkevičius. Jis sirgo džiova. Atvyko kiek vėliau negu mes – kai jau įsikūrė visi korpusai. Mudu su Povilu buvome kaip broliai – jauni, bendraminčiai, jau „apsitašę“. Grįžęs į Lietuvą jis baigė medicinos mokslus. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

Butkevičius buvo mąstytojas, mėgdavo diskutuoti. Mėgdavo kalbėti su Karsavinu. Dažnai jis būdavo vienintelis Karsavino klausytojas, ir jie abu daug kalbėdavo.

Povilas Butkevičius,

Povilas Butkevičius, medicinos studentas

Profesorius mėgdavo mokyti. Jei susirinkdavo vienas ar du klausytojai, pradėdavo paskaitą. Kalbėdavo ištisas valandas. Sklandžiai, nurodydamas tikslias datas. Turėjo puikią atmintį. Būdamas apie 30 metų jis jau buvo Peterburgo universiteto profesorius. Jo sesuo Londone buvo garsi balerina – Tamara Pavlovna Karsavina.

Kartą, jau nedaug belikus iki mirties, jis atėjo pas mane ir paprašė:

– Pakviesk man tėvą Piotrą, pravoslavų kunigą – norėčiau išpažinties.

Devintajame barake sanitaru dirbo lietuvis Jonas Paukšta, pats sirgęs džiova. Vėliau, grįžęs iš lagerio, jis gyveno Kelmėje. Aš jam ten dar šliūbą daviau.

O tada lageryje aš jam sakiau:

– Jonai, nueik, pakviesk Karsavinui tėvą Piotrą. Jis nori, kad ateitų pravoslavų kunigas.

Tėvas Piotr buvo rusų stačiatikių kunigas, baigęs Kijevo dvasinę akademiją, labai simpatiškas senukas su nedidele balta barzda. Jis dirbo sanitaru kartu su lietuviais „kaptiorkoj“ (daiktų sandėlyje). „Kaptiorkos“ vedėjas buvo lietuvis – pulkininkas-leitenantas Mykolas Jašinskas.

Paukšta grįžo ir pasakė, kad tėvas Piotr neateis. Karsavinas paklausė:

– Kodėl? Paukšta:

– Matyt, bijo, – gal saugodamas gerą, šiltą vietą Piotr pabijojo ateiti?

Tada profesorius gal trim dienom užsidarė savy ir su niekuo nekalbėjo. Po to sakė:

– Visą gyvenimą atidaviau pravoslavijai, o prieš mirtį tėvas Piotr nenori ateiti ir išklausyti mano išpažinties, – ir paprašė pakviesti katalikų kunigą.


Levas Karsavinas. Po mirties.

Levas Karsavinas. Po mirties. Kalinio Č. Šukštos piešinys. 1952 m.

Aš pakviečiau lenką kunigą Adolf Feliksovicz Kukuruzinskij. Jis buvo prelatas, labai linksmas žmogus. Lageryje dirbo felčeriu. Prelatas sakė, kad profesorius atliko išpažintį gražia lotynų kalba, po to sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą.

Prieš mirtį Karsavinas visą laiką meldėsi. Mes stengėmės jam netrukdyti. Jis gražiai numirė 1952 metų liepos 20 dieną. Mirė nuo tuberkuliozės ir išsekimo.

Profesoriaus kūno skrodimą darė gydytojas L. Krimskij, dalyvavo V. Šimkūnas ir aš. Paėmiau nuo eterio buteliuką ir, cheminiu pieštuku surašęs prancūzų kalba trumpą Karsavino istoriją, įdėjau į jį. Buteliuką užliejome smala ir įdėjome į mirusiojo pilvo ertmę. Jis buvo palaidotas su tuo buteliuku. Lavoninėje – skrodimo kameroje – Karsavinas buvo perrengtas naujais kalinių rūbais. Man buvo likęs generolo Juodišiaus metalinis kryželis. Lagerio kaliniai austrai iš varinės vielos padarė retežėlį. Tą kryželį jam užkabinome ant kaklo. Uždėjome akademiko kepuraitę. Kun. L. Puzonas morge laikė šv. Mišias. Po to mirusįjį išnešėme į vachtą (sargybos būstinę). Nešė kaliniai. Vachtoje sargybiniai jau išskrostą lavoną dar per kaklą perduria durtuvu (jei neva dar gyvas). Palaidojo jį lagerio kapinėse.

Abezėje beveik amžinas įšalas. Duobes laidojimui kaip tranšėjas iškasa vasarą. Viena tranšėja skirta 50-iai mirusiųjų. Laidojant ant dešinės mirusiojo kojos didžiojo piršto pririšdavo lentelę su vardu, pavarde ir su bausmės straipsniu. Ir ant karsto uždėdavo didesnę lentelę. Ant kapo pastatydavo kuolelį ir prikabindavo lentelę su kapo numeriu. Ten giliau žemėje beveik amžinas įšalas, ir lavonai bei lentelės su užrašais gerai išsilaiko. Kur palaidotas profesorius Levas Kar-


Prof. L. Karsavino kapas

Prof. L. Karsavino kapas

savinas, yra žinoma. Reikėtų, kad jo ir generolo J. Juodišiaus kūnai būtų parvežti į Lietuvą.

Rusas iš Peterburgo fizikas Anatolij Vanejev, kurį laiką su mumis kalėjęs lageryje, vėliau tapo labai uoliu profesoriaus mokiniu. Abezėje Karsavinas jam padarė didelę įtaką. Vanejev buvo vienas tų rusų, kurie suprato ir gerbė profesorių. Jis dažnai ateidavo pasiklausyti jo paskaitų. Vėliau rašydamas apie lagerį savo knygoje Vanejev mini lietuvį kalinį Šventonį, kuris esą buvo jaunas ir mokėsi Kunigų seminarijoje. Matyt, jis turi minty mane, nes kito klieriko ten tada nebuvo.

Beje, knygoje Vanejev rašo, kad mes privertėme Karsaviną baigti gyvenimą ne kaip pravoslavui, tarsi būtume privertę jį pereiti į katalikybę. Bet, gink Dieve, specialiai to nedarėme. Kaip Vilniaus profesoriui, viską stengėmės atlikti su didžiausia pagarba.


Kunigas Kazimieras Vaičionis

Intoje susitikdavome su lietuviais kaliniais iš kitų OL P-ų. Aplankydavome juos pralindę pro medinę tvorą. Taip aš aplankiau kunigą Kazimierą Vaičionį.

Kun. Kazimieras gimė 1921 metais, baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1945 metais gavo kunigystės šventimus iš arkivyskupo Mečislovo Reinio.


Kunigai
Kunigai Kazimieras Vaičionis, Pranas Račiūnas,
Kazimieras Vasiliauskas. Inta

Vaičionį sutikau dar būdamas klieriku seminarijoje. Kitas susitikimas įvyko jau lageryje Intoje – apie 1955 metus. Berods ir jis buvo atėjęs pas mus. Jis buvo aštuntajame OLPe (anglių kasykloje), aš – penktajame.

Kun. Kazimierą KGB suėmė 1949 metais. Kaip pasakojo kun. K. Vasiliauskas, ieškodami kuo apkaltinti Vaičionį tardytojai jo klausė, kuo jis nusikaltęs tarybų valdžiai. Kun. Kazimieras atsakęs:

– Tuo, kad per mažai kovojau prieš bolševikus. Buvo drąsus.

Gavo tada be teismo 10 metų lagerio. Buvo išvežtas į Sibirą, o po metų vėl parvežtas į Vilnių, nes KGB atskleidė religinės-tautinės jaunimo „Aušros Vartų kolegijos“ veiklą, kurioje kun. Vaičionis aktyviai dalyvavo. Tardomas jokių parodymų nedavė, nekalbėjo. Jį nuteisė už antitarybinę agitaciją 25 metams lagerio. Intoje kartu su juo kalėjo ir tos organizacijos nariai kun. Kazimieras Vasiliauskas ir Algirdas Kavaliauskas.

Kalėjime kun. Kazimieras buvo labai narsus ir drąsus. Jis mokėjo muštis ir visada stodavo skriaudžiamųjų pusėn, nors buvo nedidelio ūgio. Visada stengėsi padėti lagerio draugams. Buvo labai karingos, bet kartu ir labai meniškos, lyriškos prigimties. Gabus literatūrai, muzikai, rašė poeziją.30 Lageryje išmoko japonų kalbą.

Iš kun. Kazimiero laiško31:

30 Lageryje kun. Kazimieras parašė „Lietuvos Jeremiadą – Tėvynės raudojimą“, maldą „Salve Regina“, kitus religinius, filosofinius ir patriotinius eiliuotus kūrinius. Vertė tekstus iš rusų ir lotynų kalbų: iš lotynų kalbos išvertė psalmes, „Giesmių giesmę“, iš rusų kalbos – A . Tolstojaus „Joną Damaskietį“.
31 Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės (Iš kalinio laiško) //
Rūpintojėlis . Kaunas: Judex, 2000. P. 624–626.

„Pusantrų metų išrinkinėjau akmenis iš anglių. Tai buvo vienodi metai, kaip Rožančiaus malda. Kilnodamas lengvesnius ir sunkesnius akmenis, lyg maldos karolėlius, išgyvenau visas Rožančiaus paslaptis – nuo Apreiškimo, kai įsižiūrėjęs į Mariją, lyg ekstazėje laukiau Mesijo ir Jo karalystės atėjimo; kai Jis pagaliau atėjo su kryžiumi, labai kentėdamas ir pasaulio parblokštas, sustojo mano brolių sielose; kai jos ramino Jį ir troško Jo žaizdas pasiimti sau.

Apie Jo karalystės pergalę kalbėjau per šiuos pusantrų metų bendro vargo broliams – lietuviškai, rusiškai ir net japoniškai. Dabar kelintas mėnuo guliu žemės nasruose. Iš viršaus ir iš apačios verkiantys žemės gelmių upeliai trykšta aplinkui, lyg katakombų žvakės mirksi dirbančių brolių žiburiai. Kiek čia daug nežinomų kapų, kiek kraujo, prakaito čia pralieta! Ir, deja, čia niekas nesimeldžia, kaip melsdavosi Romos požemiuose Išganytojo išvaduotieji vergai. Čia prakeikimo karalystė, žiaurumo triumfas, pasmerktųjų amžina naktis... Čia aš tyliu, kaip nusigandęs vaikas, glaudžiuosi prie savo Vado, einančio ramiai su kryžiumi.

Dabartinė mano darbovietė kaip veidrodis, atspindintis žmogų visame jo nuogume. Dieve, koks skurdus yra žmogus ir visos jo pastangos, kai jis nusigręžia nuo Tavęs!

[...]
Klausiate, ar aš galiu aukoti šv. Mišias, gal čia visada Didysis penktadienis? – Taip, galiu. Ir tai yra didžiausias mano džiaugsmas. Be šv. Mišių nepakelčiau savo pančių ir nukunigėčiau, kaip čia yra nužmoginta ir visa aplinka, visa ta dvasiškai apleista minia. Todėl, ieškodamas gyvybės Davėjo, statau altorių naktimis ir rytais, kai užmiega didysis vargas. Mano gerieji broliai ruošia altorėlį. Kartą iki ašarų sujaudino, kai per Žolinę du geri jaunuoliai išlakstė visą purviną stovyklą, ieškodami gėlių. Jie rado keletą mažyčių ramunėlių ir mėlynų rugiagėlių, kurios mums priminė Lietuvą. Kupini džiaugsmo jie padėjo jas ant altoriaus. Visi obelų ir vyšnių žiedai, neužmirštuolės ir našlaitėlės, rečiau dobiliukai, iš Tėvynės atsiųsti tėvams, broliams, sužadėtiniams, puošė mano altorėlį. Nedrąsu klauptis prie jo kalinio -vergo skarmaluose. O kas papuoš, kas aprengs mane, katorgininkąelgetą, į Avinėlio puotą pakviestą?! Tada, prisiminęs jus, apsisiaučiu jūsų pasišventimo rožančiumi, jūsų nekaltumu ir jūsų, nuteistieji mano broliai, ilgos kantrybės juosta susijuosiu, klaupiu, iškeliu rankas ir nebe savo, bet visų čia kankinamų žmonių mišias, visą šitą testamentinį skausmą prie Kryžiaus nešu.

[...]
O senasis Rašto aiškintojų ir fariziejų netikėjime, kuris buvai aklas Mesijui ir Jį nukryžiavai, kuris ieškojai Mesijo pastogės sau ir savo netikėjimui! Žiūrėk ir matyk: štai atmestasis, išjuoktasis ir kankinamas Kristus gyvena nekaltųjų brolių sielose. Jis gyvena savo mylimuosiuose, gyvas Sibire ir Lietuvoje...

[...]
Tikrasis žmogus yra žmogus, kuris meldžiasi.
Drįskime norėti pergalės, ir ji ateis. Drįskime jos norėti, ir ji bus reali.“

Kadangi buvo principingas ir ištikimas tiesai, kun. Kazimieras buvo vis perkeliamas į kitus lagerius, iš Intos išvežtas į Vladimiro kalėjimą.

1959 metais jį išleido iš lagerio be teisės gyventi Lietuvoje. Jis prisiregistravo pirma Pskovo srityje, o po pusmečio – Latvijoje. Dirbti kunigu neleido. Jis dirbo kūriku, cukraus, plytų fabrikuose, statybose, vežiojo gėles ūkyje, buvo vargonininku Rezeknės ir Jekabpilio bažnyčiose.32 Slapta aukodavo šv. Mišias, į kurias ateidavo patys patikimiausi pažįstami. 1970 metais Vaičioniui buvo leista grįžti į Lietuvą ir dirbti kunigu. Jis darbavosi labai uoliai. Bet buvo nematomas kaimo kunigas. Komunistai mokėjo talentingus kunigus padaryti nematomus.

Kai kun. Kazimieras grįžo į Lietuvą, buvome susitikę. Jis padovanojo man tris savo pamokslų sąsiuvinius, rašytus ranka ir kopijuotus dauginimo aparatu. Ir šiandien juos saugau.

Kun. Kazimieras mirė 2002 metų lapkričio 9 dieną besimelsdamas koplyčioje. Jis palaidotas Ceikinių bažnyčios šventoriuje. Ten palaidotas ir kitas kunigas karys – tėvas Karolis Garuckas SJ.
 

32 Tremtyje Latvijoje išmoko latviškai ir išvertė J. Rainio poezijos, į latvių kalbą vertė lietuviškas giesmes; jos ten buvo giedamos bažnyčiose.


Kunigystės šventimai

Iki Stalino mirties iš lagerio nieko neišleisdavo. Kai kaliniui baigdavosi bausmės laikas, jį nuvesdavo į vachtą, sargybos būstinę, ir perskaitydavo naują terminą. Mat „Osoboje soveščanije“ (Ypatingasis pasitarimas prie NKVD) buvo ne teisminis, o represinis organas. Stalinui mirus pamažu imta iš lagerio kalinius išleisti. Kadangi man buvo likę maždaug metai, vyliausi, kad ir mane išleis.

Sužinojome, kad visus siunčia į Altajų. Na, tai gal kiek geriau nei Šiaurė, bet irgi gana atšiaurus klimatas. Tada svarsčiau: jei nuvažiuosiu ten klieriku, niekuo žmonėms negalėsiu padėti. Tiesa, baltos duonos valgysiu, nes lageryje baigiau elektriko kursus, kažkiek dirbau elektriku – išmokau šį darbą.

Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu.

Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Kaip su juo susisiekti? Sutarėme jį „nupirkti“. Buvo sugalvota šitaip. Mes, keli lietuviai, dirbome felčeriais. Savaitei mums duodavo 100 ml spirito. Buvome surinkę 1 litrą spirito ir turėjome jį atsargoje. Pažinojome sanitarinės dalies viršininką – lagerio, kuriame buvo vyskupas, felčerį. Davėme jam šitą kyšį ir paprašėme, kad jis atsiųstų į ligoninę Ramanauską. Nesakėme, kam mums to reikia ir kad jis vyskupas. Sakėme tik, kad jis mūsų pažįstamas, labai jo pasiilgome ir t.t.

Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Gera buvo moteris, kaliniams nekenkė, stengėsi gera daryti. Bet šiokiadieniais „penkiaminutėje“ (gydytojų pasitarime) kiekvienas gydytojas pristatydavo, kokius ligonius gavo, ir pranešdavo apie kiekvieną. Nutarėme, kad vyskupą reikia atsiųsti šeštadienį, – nes kai ligonį atveždavo šeštadienį, pirmadienio „penkiaminutėje“ apie jį nepranešdavo.

Felčeris, kuriam davėme kyšį, pamokė vyskupą suvaidinti apendicitą. Ir kai jis pradėjo „skųstis“ skausmais, jį neštuvais išgabeno į ligoninę. Per laisvą teritoriją tarp lagerių jį lydėjo du automatais ginkluoti prižiūrėtojai su dviem šunimis.

Centrinėje ligoninėje buvo laboratorija. Čia dirbo latviai. Kai vyskupą atnešė, jie paėmė jo kraują tyrimui. Jei leukocitų būdavo mažiau negu 10 000, skubios operacijos


Vysk. Pranciškus Ramanauskas,

Vysk. Pranciškus Ramanauskas, Abezė

nedarydavo. Viskas buvo sutarta. Kraujo tyrime leukocitų buvo mažiau, nei reikia skubiai operacijai, tad chirurgo nekvietė.

Budintis gydytojas (atrodo, tuo metu budėjo ukrainietis) vyskupą tik paguldė į ligoninę. Savaitgaliais budintis gydytojas yra padėties šeimininkas, ir jis vienas nusprendžia, į kurį korpusą ligonį siųsti.

Ligoninėje vyskupas gulėjo keletą savaičių. Taigi turėjau laiko pasiruošti šventimams. Nutarėme juos daryti 1954 metų spalio 3 dieną, sekmadienį, kai ligoninėje mažiau personalo, pas daktarą Vladą Šimkūną. Jis tada buvo šeštojo barako tuberkuliozinio skyriaus vedėjas. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo.

Sekmadienį (šv. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Anksti rytą prasidėjo šventimai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis.

Viskas vyko sklandžiai. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Išgirdome, kad ateina prižiūrėtojai. Manėme, kad viskas baigsis kalėjimu.

Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“.

– Doktor, my prišli pokurit.33

Girdime:

– Chorošo. Ja vam dam!34

33 Rus. – Daktare, atėjome parūkyti.
34 Rus. – Gerai. Duosiu.

Davė prižiūrėtojams tabako. Jie džiaugsmingai, triukšmingai padėkojo ir išėjo. Tuo metu tylėjome lyg mirę. Jiems išėjus vyskupas baigė šventimų apeigas ir šv. Mišias.

Tada gydytojas Šimkūnas ir visi kiti mane pasveikino. Po šventimų išsiskirstėme. Vyskupas kai kuriems lietuviams pasakė, kad esu pašventintas kunigu. O kitą dieną jis mums surengė pietus – turėjo kažkokių produktų. Vaišės vyko virtuvėlėje, vadinamoje „kitaika“. Tai buvo pašiūrė su pečium, kūrenamu malkomis, – joje buvo galima ką nors išsivirti.

Kitą dieną po šventimų jau laikiau šv. Mišias. Jas aukojau už vyskupą Ramanauską. Tą savaitę jau visi (kam reikia) žinojo, kad esu kunigas.


Kun. A. Svarinskas
Kun. A. Svarinskas. 1956 m. sausio 7 d.


Iš Vlado Šimkūno laiško sužadėtinei Leontinai:

„1954. X. 3. [...] Naktis buvo nerami. Sapne klaidžiojau kažkur po tėviškės miškus. Keturiomis ryte jau vėl sėdėjau savo kabinete. Mačiau kaip sklaidosi nakties rūkai. Mačiau, kaip bunda kalnai, kaip švelnios ryto varsos užlieja horizontą. Ir kaip gimsta nauja ir vėl ta pati pilka ir vargo pilna diena. Ši diena skiriasi nuo kitų pirmiausiai tuo, kad ji yra Marijos Rožančiaus diena. Ši šventė Lietuvoje buvo visur švenčiama. Antra, ši diena yra šv. Teresėlės diena. O Jinai yra Rusijos globėja. Ir trečia, nuo šios dienos Tu Alfonsą turi skaityti kaip kunigu. Rytoj Jo pirmosios Mišios. Apie tai pranešk Jo Mamai į Kadrėnus. O Tu parašyk Alfonsui laišką ir pasveikink Jį su išsipildymu Jo troškimų. Daugiau nieko neminėk. Jis puikus žmogus ir šio aukšto vardo tikrai yra vertas. Aš labai džiaugiuosi už Jo pasisekimą. Jis pasiekė tai, kas atrodo nepasiekiama“.35

35 V. Šimkūno fondas. F151-19, 137 laiškas. Vilniaus universitetas, Rankraščių skyrius.

Gal po savaitės kunigo šventimus vyskupas P. Ramanauskas davė ir latvių gydytojui Vaivadai. Jis buvo klierikas, mokslus ėjęs Latvijoje, vėliau įstojęs į Medicinos fakultetą. Jo šventimuose dalyvavo kun. Jonas Žvinys. Kitame OLP‘e buvo Rygos vyskupas Dulbinskij, bet latvių gydytojas su juo nesusitiko. Tačiau grįžus iš lagerio latvių Kurija Vaivados kunigu nepripažino. Kunigas Jonas Žvinys su juo bendravo ir grįžęs iš lagerio. Aš negalėjau palaikyti ryšio, nes netrukus vėl buvau areštuotas.

Kai vėliau, antrojo arešto metu, KGB tardytojai manęs klausė, kas mane įšventino kunigu, sakiau, kad vyskupas Georgij Lakota. Jis mirė lageryje, ketvirtajame korpuse, 1948 metų rudenį. Jis buvo ukrainiečių Peremišlio vyskupas pagalbininkas. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, jį paskelbė palaimintuoju.

Tada kagiebistai man sakė:

– Netiesa, Georgij Lakota yra Rytų apeigų vyskupas, – buvo matyti, kad kai kurie iš jų buvo „pasikaustę“.

Sakiau:

– Matyt, jus apgavo. Jis buvo dviejų apeigų vyskupas. Kadangi lageryje reikėjo Vakarų apeigų, jis buvo Vakarų apeigų vyskupas. Pagal reikalą.

Manęs klausė:

– Kaip manai, kiek kunigų jis pašventino lageryje?

– Girdėjau, gal dešimt, – padaugindavau. Bet jie netikėjo. Suprato, kad juokauju.

Kunigystė Abezėje

Į lagerį leisdavo atsiųsti cukraus. Prašydavau, kad su cukrumi atsiųstų ir plotkelių. Jas siųsdavo supjaustytas kvadratinio centimetro dydžio gabaliukais. Lagerio administracija nesuprasdavo, kam tai skirta. Razinkų (džiovintų vynuogių, iš kurių darydavau vyną) kalėjime būdavo galima gauti iš pietiečių: jie jas mielai mainydavo į lašinius ar ką kita.

Šv. Mišias laikydavau kasdien ligoninėje, užsidaręs procedūriniame, kartais barake. Per Kalėdas ir Velykas išklausydavome beveik visų kalinių išpažinčių. Kūčias švęsdavome kartu. Buvo graži publika.

Svarbiausia, kad Abezėje tarp lietuvių nebuvo šnipų, nepasitaikė išdavikų. Niekas niekada nieko neišdavė. Lietuviškai buvo galima šnekėti ką tik nori. Ir manimi tėvynainiai tikėjo, pasitikėjo.

Gegužės mėnesį Abezėje prasidėdavo baltosios naktys. Saulė leidžiasi, o priartėjusi prie horizonto – atrodo, per du



Kūčių vakarienė
Kūčių vakarienė

metrus nuo žemės – staiga pašoka aukštyn ir iš naujo lanko tarybinius vargo, bado ir kančios lagerius. Kol saulė šviesdavo, tol šilta.
Gegužės ir birželio mėnesiais Abezės lageryje rengdavome gegužines ir birželines pamaldas. Susėsdavome lauke prie barako. Aš skaitydavau skaitinius, kitus tekstus. Vyskupas Ramanauskas sakydavo pamokslą.

Kartą prižiūrėtojai pastebėjo vyskupą kalbant. Aš bandžiau užsistoti, ir abu atsidūrėme vachtoje (sargybos būstinėje). Prižiūrėtojai man priekaištavo:

– Kaip tu, mokytas žmogus (mat dirbau felčeriu), tiki į Dievą? Kad tu, seni, – kreipėsi į vyskupą, – esi tikintis, tai suprantama.

Pasibaigus šiai „išmintingai kalbai“ sarkastiškai paklausiau:

– Ar mūsų nesušaudys?

– Ne, – atsakė prižiūrėtojas, – mirties bausmė atšaukta. Surašė drausmės pažeidimo protokolą. Paskui kreipėsi į vyskupą:

– Seni, ar rašyti moki?

– Ne, – atsakė vyskupas.

– Tai parašyk tris kryželius.

Taip mes lengvai išsisukome nuo bausmės. Bet ir po to pamaldų visą gegužę ir birželį nenutraukėme. Eidavome prie sporto aikštelės, į pavėsinę („altanką“) ir toliau melsdavomės su kepurėmis, rankose laikydami paruoštus papirosus. Kai ateidavo sargybiniai, visi pradėdavo rūkyti. Tada prižiūrėtojai mus girdavo, kad stebime sportuojančius.

Baigdamas paskutinius lagerio metus, vaikščioju palei baraką su vyskupu Ramanausku ir sakau:

– Ekscelencija, greitai važiuosime į Lietuvą. Reikia surimtėti.

– Šito nedaryk. Seną savybę prarasi, o naujos neįgysi, – pasakė vyskupas. Šito ir laikiausi prisimindamas vyskupą.

KGB viceministras budelis Martavičius, kilęs iš Kauno „Brazilkos“, darė viską, kad vyskupas Ramanauskas negrįžtų į Lietuvą. Siūlė, kad bausmei pasibaigus jis būtų nukreiptas į NKVD globos namus. Tačiau 1956 metais iš Maskvos


sėdi vysk. P. Ramanauskas.
Stovi iš kairės – prof. kun. T. Budraitis, Kražių viršaitis Ališauskas ir kun. T. Jokūbauskas, sėdi vysk. P. Ramanauskas. 1955 m.


atvykusi komisija tų pačių metų liepos 19 dieną jį išleido į Lietuvą.

Lageryje lietuviai vyskupą Ramanauską laikė vienu didžiausių autoritetų. Nors buvo visas apdriskęs, visi lietuviai jį vadino Ekscelencija.

Rusai nesuprato, ką tai reiškia. Mes tarpusavyje kalbėdavom lietuvių kalba, ir kiti mūsų nesuprasdavo. Ukrainiečiams šiuo požiūriu buvo sunkiau.
 

1955 metų vasario 27 dieną parašiau pareiškimą TSRS generaliniam prokurorui, kuriame prašiau mane reabilituoti. Rašiau, kad kaltinimai Tėvynės išdavimu man yra labai skaudūs, nes to niekada nepadariau. Mano prašymas buvo atmestas.
 

TSRS GENERALINIAM PROKURORUI


Kalinio Svarinsko Alfonso, Vaclovo s., gimusio 1925 m. Kadrėnuose, Ukmergės apskrityje, LTSR; Ypatingojo pasi-
tarimo prie TSRS MGB nuteisto pagal str. 17 58-1 ir 58-11 10-čiai metų PDL ir 5-iems metams atimant teises.

Adresas: Komijos ATSR, Intos rajonas, Abezė, Pašto dėžutė 388/16
 

PAREIŠKIMAS
 

Prašau peržiūrėti mano bylą, pagal kurią Ypatingasis pasitarimas prie TSRS MGB nuteisė mane 10-čiai metų PDL, kuriame aš šiuo metu esu. Esu apkaltintas pačiais didžiausiais nusikaltimais – Tėvynės išdavimu ir nacionalistine antisovietine veikla, o tai jokiu būdu neatitinka tiesos. Visą mano bylos tyrimą dirbtinai išprovokavo nesąžiningi Kauno miesto MGB skyriaus darbuotojai, kurie būdami Berijos statytiniais norėjo parodyti, kad visi lietuviai yra priešiškai nusistatę prieš Sovietų valstybę, o iš tikrųjų neabejotinai taip nėra.

Mano byla prasidėjo tuo, kad 1946 m. gruodžio 31 dieną MGB darbuotojai mane areštavo Kauno m. gatvėje. Tą patį vakarą MGB darbuotojai – leitenantas Zacharov ir kapitonas Kuznecov – iškvietė mane tardymui ir beveik pažodžiui man pasakė taip: „Štai papkė, kurioje surašyti visi tavo antitarybiniai veiksmai, pradedant nuo 1943 m. Bet [mūsų tarnyboje] yra tvarka, kad kiekvienas areštuotasis pats turi prisipažinti savo padarytus nusikaltimus. Jeigu neprisipažinsi, mes turime priemonių, kurios tau padės prisipažinti. Nepamiršk, kad patekai į ČK, ir todėl pasakok apie savo priešišką veiklą“.

Kadangi jokios antitarybinės veiklos aš nevykdžiau, tai ir pasakiau tardytojams. Tada jie penkias dienas iš eilės išsikvietę mane tardymui mušė reikalaudami parodymų apie mano priešišką veiklą, kurios aš nevykdžiau. Aš prašiau nurodyti man mano antitarybinės veiklos faktus, nes buvau tikras, kad nieko kompromituojančio mane negali būti, bet Zacharov ir Kuznecov į tai atsakydavo naujais mušimais.

Matydamas, kad aš neduodu jokių parodymų, leitenantas Zacharov kreipėsi į mane su tokiu pasiūlymu: „Mums žinoma, kad tu esi idėjinis nacionalistas ir prisiekei nacio-
nalistiniam pogrindžiui neišduoti paslapties. Todėl pasirašyk šitą raštelį, ir mes paliksime tave ramybėje, o bylą atiduosime teismui“. Tame raštelyje buvo parašyta: „Aš, Svarinskas Alfonsas, Vaclovo, atsisakau tarybiniams tardymo organams duoti bet kokius parodymus apie nacionalistinį pogrindį“. Nesuvokdamas net to, ko reikalaujama, ir savo įsitikinimais bei pažiūromis būdamas tarybinis pilietis, aš kategoriškai atsisakiau pasirašyti.

1947 m. sausio 5 aš buvau iškviestas tardymui pas Kauno miesto MGB skyriaus viršininką pulkininką Rudyko [Rudiko], kur taip pat dalyvavo aukščiau nurodyti tardytojai Kuznecov ir Zacharov. Rudyko reikalavo, kad aš papasakočiau apie savo „priešišką veiklą“ ir nenurodė konkrečių faktų. Bet nebuvo ką pasakoti. Tada Rudyko pats ėmė mane mušti, o kai pailso, perdavė bananą kapitonui Kuznecov. Tą vakarą aš buvau mirtinai sumuštas ir įmestas į šaltą ir drėgną karcerį.

Kasdieninis mušimas, karceris, badas, buvimas be miego ir poilsio privedė mane prie tokios būklės, kad negalėjau vaikščioti ir pradėjau prarasti sąmonę. Tapau viskam abejingas – kad tik visa tai baigtųsi, sutikau pasirašyti viską, ko iš manęs reikalavo tardytojai. Bet jie primygtinai reikalavo, kad aš pats pripažinčiau savo „nusikaltimus“. Jų išsigalvoti aš negalėjau.

1947.01.17 leitenantas Šurin [Čurin] iškvietė mane tardymui, kuriame dalyvavo keli karininkai, tarp jų LTSR saugumo ministro pavaduotojas Martavičius, kuris netaręs nė žodžio ėmė mane mušti, o paskui jį ėmė mušti ir kiti, kol kruvinas netekęs sąmonės aš nenugriuvau.

Tolesnių tardymų metu tardytojas leitenantas Šurin ėmė mane konkrečiai kaltinti, kad anksčiau areštuota Bliukytė Ona parodė, jog 1946 m. balandžio ir birželio mėnesiais aš nuo nacionalistinio pogrindžio perdaviau jai po vieną antitarybinių laikraščių „Žalias Velnias“ paketą. Aš tai neigiau, nes iš tikro jokių laikraščių iš nieko ir nesu gavęs ir nesu perdavęs, todėl prašiau akistatos su Bliukyte. Atsakas į tai buvo mušimas.

Neturėjau išeities, mačiau, kad netenku jėgų ir sąmonės, todėl, kai kartą buvau iškviestas tardymui ir vėl iš manęs buvo reikalaujama prisipažinti, aš apšmeižiau save, nurodydamas neegzistuojančius faktus ir veiksmus, kurie ir tapo mano kaltinimo medžiaga. <...>.

1947.03.12 Kauno mieste mane teisė Karinis Tribunolas. Teismo posėdyje aš ėmiau įrodinėti nepagrįstumą, dirbtinumą ir falsifikaciją visų kaltinimo faktų, kurie buvo išgauti per pasityčiojimus ir ilgalaikius mušimus. Bet bijodamas vėl patekti į tų pačių tardytojų rankas pertardymui, aš vėl save apšmeižiau, kad tris kartus perdaviau Bliukytei po vieną paketą su man nežinomu turiniu. Reikia pasakyti, kad ir tardytojai, ir Karinis Tribunolas pasistengė nepastebėti neatitikimo tarp Bliukytės parodymų, kuri teigė, kad aš jai perdaviau du paketus, ir mano, kai sakiau, kad tris. Karinis Tribunolas nuteisė mane 10 metų PDL.

Kai po teismo man buvo leista parašyti kasacinį skundą, aš vėl nusprendžiau nuslėpti paketų perdavimo Bliukytei faktą, bijodamas vėl patekti į tų pačių tardytojų rankas, nes buvau nepaprastai išsekęs ir supratau, kad nepajėgsiu iškęsti visų pasityčiojimų, jei jie prasidėtų nuo pradžių.

1947 m. birželį mano byla buvo perduota peržiūrėti tam pačiam Kauno MGB skyriui, kuriame tuo pačiu – bado ir pasityčiojimo – būdu buvau priverstas patvirtinti faktą, kad perdaviau Bliukytei tris paketus su antitarybine literatūra.

1948 m. balandžio 28 d. man buvo paskelbtas Ypatingojo pasitarimo prie TSRS MGB nutarimas nuteisti mane 10 metų PDL ir atimti teises 5 metams.

1947 m. gegužę aš turėjau galimybę pasikalbėti centriniame Vilniaus kalėjime su Bliukyte, kuri man pasakė, kad apšmeižė mane tik todėl, kad tai padaryti ją privertė naudodami jėgą.

Jokių nusikaltimų prieš sovietinę valstybę aš nepadariau. Visus parodymus išgalvojo ir pavartodami prievartą prispyrė mane patvirtinti Berijos bendrininkai.

Prašau mano bylą peržiūrėti ir reabilituoti mane kaip niekuo nekaltą tarybinį pilietį. Gėdinga Tėvynės išdaviko
pravardė – tai sunkus ir nepelnytas kaltinimas, nes aš niekada nepadariau jokio nusikaltimo prieš savo valstybę.

1955 metų vasario 27 d.

Parašas
Alfonsas Svarinskas

 

Tų pačių metų balandžio 17 dieną parašiau pareiškimą Chruščiovui. Jame prašiau po bausmės, atliktos Abezės lageryje, perkelti mane į Altajų. Buvau įšventintas kunigu ir norėjau padėti lietuviams tremtyje. Tada girdėjome, kad po lagerių lietuvius daugiausia išveža į Altajaus kraštą. Norėdamas būti jiems naudingas prašiau, kad ten perkeltų. Nenorėjau, kad išvežtų, kur nėra lietuvių.


Vėl Inta

1955 metų gal vasarą buvau paleistas iš lagerio ir perkeltas į Intą. Ten gyvenau Tauro apygardos partizano Jono Matukevičiaus šeimos nuomojamame name. Jie man davė vieną kambarį. Ten irgi buvau paskirtas felčeriu. Tiesa, kai paleido iš zonos, mus išvežė į šienapjūtės darbus.

Intoje už zonos ribų jau gyveno daug lietuvių kalinių, vyrų ir moterų. Pasistatėme iš šieno žaiginį-palapinę, ir ten laikydavau šv. Mišias. Susirinkdavo nemažas būrelis lietuvių. Atsinešdavo pasivaišinti kas ką turėjo. Mus prižiūrėję sargybiniai nieko mums nesakė.

Paskui Lietuvos laisvės armijos (LLA) partizanas Leonas Vilutis su kitu lietuviu pasistatė neblogą namą. Jame buvo didelis kambarys, kuriame sekmadieniais laikydavau šv. Mišias. Susirinkdavo pilnas kambarys lietuvių.


Prieš išvykstant į Lietuvą.
Su Jonu Matukevičium ir jo žmona Maryte Morkvėnaite.
Prieš išvykstant į Lietuvą. Inta, 1956 m. kovo 22 d.

Intos lagerio ligoninėje gydytoju dirbo kalinių labai gerbiamas lietuvis Stasys Molis. OL Pe jis buvo vienintelis okulistas. Todėl jį kviesdavo ir į laisvųjų ligoninę – už zonos ribų. Jis eidavo į kitus lagpunktus lydimas dviejų šunų ir sargybinių. Nuvykdavo ir į moterų lagerius. Kadangi gydė ir laisvuosius, juo pasitikėjo ir nekrėsdavo. Visada vykdamas į kitus lagerius paimdavo ir perduodavo kalinių laiškus pažįstamiems.

Žiburėlis tundroje
 Parnešdavo laiškus iš kitų lagpunktų. Jis perduodavo ir lageriuose pradėtą leisti, ranka perrašomą sąsiuvinio formos lagerio laikraštį „Žiburėlis tundroj“. Šis leidinys vėliau

Gydytojo Stasio Molio laidotuvės
Gydytojo Stasio Molio laidotuvės


kunigai
Antroje eilėje iš kairės – kunigai Liudas Simaška, Kazimieras Vasiliauskas, Alfonsas Svarinskas,
sėdi – kunigai Antanas Mieldažys, Eduardas Simaška, Albinas Krūvelis. Inta, 1956 m.

gavo kitą pavadinimą – „Tautos taku“. Daktaras S. Molis buvo lyg Sibiro lagerių knygnešys.

Stasys Molis mirė 1955 metų rugpjūčio 15 dieną tremtyje Intoje. Laidotuvėse dalyvavo labai daug lietuvių tremtinių.

Intoje lietuviai buvo pastatę ligoninę. Pastatas buvo lietuviško stiliaus. Kai daktaras mirė, jį pašarvojo toje ligoninėje. Į laidotuves atvyko žmona su dukra iš tremties Krasnojarske. Laidojo keturi kunigai – tarp jų Edvardas Simaška ir Albinas Krūvelis.

Daktaras Stasys Molis palaidotas pietinėse Intos lagerių kapinėse. 2007 metais į Intą iš Lietuvos nuvykusi ekspedicija dar rado gydytojo Molio kapą.

Intoje sužinojau, kad pas gydytoją Vladą Šimkūną į Abezę atvyko jo sužadėtinė Leontina. Po devynerių metų ji atvyko
į pasimatymą ir atvežė Vinco Mykolaičio Putino eilėraštį „Vivos plango. Mortuos voco“.36 Šis eilėraštis plito iš vieno lagerio į kitą, buvo perrašinėjamas. Kaliniai jį mokėjo atmintinai kaip maldą. Jis atitiko to meto dvasią ir beviltišką kalinių dalią.

36 Lot . – Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu.

Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai!
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate siera,–
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!
 

Vieni kaip viešpačiai,
Kiti vergai.
Visi rūstaus likimo sūnūs:
Kerštu patvinusi dvasia
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia –
Kentėt apgaulėj ir mele
Ir žūti keikiant žydrą dangų.
Vivos plango!
 

Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai!
Visais keliais, visom kryptim
Su prievartos juoda mirtim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo bausmei pasmerkti.
Kur krenta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaidrios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo

Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs dygstat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais,
Ir nokstat dvokiančiais nuodais
Tvaike to melo ir žabangų.
Vivos plango!

Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įsatymų sugriuvo
Ir nuodėmės ir doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Kai mirti motiną pasmerkia.
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinta kančia.
Ir vakarop pasvirus saulė –
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo, –
Ir dalgis sutemoj sužvango. –
Vivos plango!
 

Žioruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai.
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti, Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę
Ir, gatvių dulkėse sukniubę,
Jums maldą vapa skubią,
Ir vergiškoj ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.
Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja.
O žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje.
Ir švenčia pjūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango. –
Vivos plango!



Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergovėj užguiti,
Maištingam lūkesy kiti
 

Sukniubę!
O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
per naktį juodą, nykią
Pablūdęs kažkas klykia,
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango. –
Vivos plango!

* * *

Dabar einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią,
Kur į calūno juodą minkštą drobę
Naktis visų mūs sielvartus suglobia.
Einu į laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip lauktą svečią.
Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus.
Bet tolyje varpai dar bokštuos gaudžia
Ir dega vakarų žara,–
Ir vėl krūtinėj gėla maudžia,
Širdy pagieža ir aitra.
Ne viskas sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko:
Mortuos voco!
 

Šaukiu aš jus visus iš kapinynų
Iš pakelės duobių ir griovių,
Iš molio, dumblo ir smėlynų
Ir iš visų mirties vietovių.
Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai,
Garbingi pulkai ir legionai, –
Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado
Pūgų simfonijose mirtį rado,
Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį
Dūlėja nukankinti.
Pakilkite išniekinti,
Subjauroti, apluošinti,
Su aimanomis ir klyksmais,
Su maldomis ir su keiksmais,
Su budelių girta gauja,
Kuri žibintų žaroje
Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko.
Mortuos voco!
 

Bet tyli kapinynų tamsios kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės.
Ramybėj miega griaučių plikos galvos,–
Jų sapno niekas niekad neįspės,
Kaip niekas neįspės kančios
Prasmės, nei galo, nei pradžios,
Ir viską saugos paslaptis
Kaip ta šiurpi, tyli naktis.
Ir eis gyvieji per tą būtį klaikią
Su gėla amžina, gilia.
Visiem, visiem keliu tuo eiti reikia,
O grįžti niekam nevalia.
Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną
Iš tos juodos nakties.
Tik pakelėj pro varpučio velėną
Gal ranką kas išties
Ir tars: eiva drauge į gilumą,
Į didžią, šventą tylumą,
Kur ašarų nebėr nė veide juoko…
Mortuos voco!
 

Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią.
Einu per aukštą siaurą tiltą
Į naktį kvepiančią ir šiltą,
Kur juda žvaigždžių milijonai,
Pulkų pulkai ir legionai.
Ir mano kelio staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi.
Naktis gera, naktis kaip motina,
Jautri, įspėjanti, dosni,–
Paguodžia ir pasotina,
Kai jos viešnagėn pareini.
Ir aš nuvargęs parėjau
Ir klaidžiot nebenoriu jau
Aštriais įdegintais keliais –
Liepsnotais saulės spinduliais.
Ir sako ji: lik čia, sūnau,
Aš tavo sielvartą žinau.
Ir aš lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo našta
Kaip varpa svyrinti prinoko.
Mortuos voco!


Šimkūnų šeima

Jau nuo 1954 metų gydytojas Vladas Šimkūnas gyveno už zonos ribų, bet buvo paliktas dirbti gydytoju lagerio ligoninėje.

Jo sužadėtinė Leontina Pusdešrytė buvo kilusi iš prie Ukmergės esančio Antakalnio dvarelio. Ji mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Jos tėvas buvo advokatas. Abu jos tėvai buvo ištremti į Sibirą.

Dar prieš Šimkūno areštą, 1943 metais, Vladas ir Leontina susižadėjo – vasario 16-ą dieną. Areštas juos išsky-


Leontina Pusdešrytė.

Leontina Pusdešrytė. Apie 1955 m.

rė. Tik 1954-ųjų metų vasarą Leontina pirmą kartą atvyko į pasimatymą su Vladu.

Ilgus devynerius metus jie bendravo tik laiškais. Gavęs sužadėtinės laiškus gydytojas po keletą kartų juos skaitydavo artimiausiems lietuviams kaliniams, – tekstai buvo labai gražūs. Jie rodė, kokia kilni ir kokios gražios sielos buvo jo išrinktoji. Nors niekada jos nebuvo matę, kaliniai Leontiną labai gerbė. Kai gydytojas gaudavo jos laišką, jie prašydavo būtinai perskaityti ir jiems.

Kai Leontina išvykdama atgal į Lietuvą ėjo keliu pro lagerį į stotį, kaliniai sumanė padaryti jai staigmeną ir pasveikinti.

Kelias ėjo netoli lagerio tvoros. Kaliniai sužinojo, kada ji eis pro šalį. Visi lagerio lietuviai choristai susirinko į vieną baraką, atidarė langus į kelio pusę ir jai einant kiek galima garsiau dainavo lietuviškas patriotines dainas. Taip išlydėjo kilnią lietuvaitę į Tėvynę.

Dešimt metų Vladas ir Leontina laukė, kol galės susituokti. Norėjo gauti šliūbą vasario 16 dieną. Prašė, kad aš juos sutuokčiau.

Reikėjo dviejų liudininkų. Šimkūnas nuėjo pas vyskupą P. Ramanauską paklausti, ar galiu duoti šliūbą be liudininkų.

– Tegul duoda – aš liudininkas, – sakė vyskupas. Juos sutuokiau vasario 16 dieną.

Gydytojas Vladas Šimkūnas lagerio ligoninėje dirbo iki 1956 metų vasaros. Su Leontina gyveno tremtyje. Tuo metu ji neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus universitete bibliotekininkystę. Sesijoms parvykdavo į Lietuvą.


V. Šimkūnas.

V. Šimkūnas. Abezė, 1955 m.

Kai jie abu grįžo į Lietuvą, Šimkūnas baigė medicinos mokslus (1964 metais) ir dirbo Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje. Jis mirė 1979 metų vasario 16 dieną.

Leontina mirė taip pat vasario 16 dieną, 1988 metais. Žinau, kad mirdama trumpam atgavusi sąmonę dar paklausė:

– Kada bus Vasario 16-oji?

Tai buvo mano paskutinis apsilankymas Abezėje. Po apeigų išėjau į stotį važiuoti į Intą.

Prie stoties prisistatė kagiebistas. Sako:

– Gal eisime pasišnekėti?

– Ačiū, čia prasėdėjau daug metų. Prisišnekėjome. Dabar neturiu laiko ir noro, – ir nuėjau.

Mane paliko ramybėj! Galvojau, mėgins prievarta nusivesti, bet paliko... Tada grįžau į Intą.

Laiškas Jonui Čeponiui:

+ L. J. Ch.
 

Mielasis Jonai,

Prieš porą dienų gavau Tavo ilgą laišką. Nuoširdžiausiai ačiū už linkėjimus man, mano draugams ir broliškus jausmus. Tavo laiškai man tikras malonumas. Aš džiaugiuosi, kad Tu likai nežiūrint į bjaurią aplinką tuo pačiu idealistu. Nebijok, kad „laužo“ ragus. Tai visai paprasta. Laužyti galima tik tuomet, kuomet jie auga. Duok, Dieve, kad idealizmo ragų mes nepamestumėm iki galo. Nes antraip gyvenimas būtų gana bjaurus.

Prieš mėnesį gavau laišką ir nuo Petro. Apie jį Tau nerašysiu. Lai jis pats rašo. Jis tik prašė manęs melsti už greitesnį trejukės prisikėlimą. Jo prašymas atitinka ir mano širdies troškimus. Todėl nuo balandžio mėn. kiekvieną dieną šv. Mišiose aš meldžiuosi už Jus, prašydamas Gerojo Dievulio sveikatos, apsaugos ir šv. kunigystės malonės. Mūsų maldų Viešpats išklauso tikrai, ir mes visi drauge pasieksime Altorių.

Jonai, iš gausių laiškų mes žinome, kad mūsų Tėvynė nebepanaši į tą, už kurią mes aukojomės ir apie kokią svajojome. Dabar mes, tiesa, nieko negalime daryti. Belieka būti
tik nebyliais tragedijos stebėtojais. Bet nuleisti galvą ir rankas mums nevalia.

Aišku, kad Alma iš šiandieninės gimnazijos daug tikėtis negali. Be to, ir laikas reikalauja savo aukų. Kiek daug tėvelių jau ilsisi ramybėje. Štai kad ir Kauno diecezijoje. Pas Dievulį Šaulys, Jokūbauskis, Januševičius, Sabaliauskas, Dogelis, Penkauskas, Vaitkus, Čėsnys ir daugybė kitų. O kiek nebegrįš iš Rytų į mūsų Tėvynę. Todėl, mielasis, abejonėms ne vieta. Ne mums bet kokia asmeninė laimė. Ir prie didžiausių pastangų mums jos neturėti. Prieš mūsų akis tik pareiga ir pareiga. Todėl jau šiandien, Jonai, turėdamas laisvo laiko, svajok, dirbk ir ruoškis. Anksčiau ar vėliau mes pasieksime mieląją Tėvynę, ir tuomet mūsų kelias į Almą. Dievo keliai nežinomi. Jei Dievas davė man daug malonių, tai kodėl Jis gali šykštėti Tau ar Petrui. Jei greitai praeis aktiruotė37, tai kur galvoji važiuoti? Man atrodo, kad važiuok į Tėvynę, ten „apsivesk“, o paskui grįžk pas savo brolį ir sesulę. Man atrodo, kad Lietuvoje dėl Tavęs netinkamas klimatas. Jei suaktiruos, tai tučtuojau parašyk savo planus. Jei jie sutiks su mano nuomone, tai aš Tau parašysiu daug smulkiau. Prieš važiuodamas galėtum aplankyti prie Maskvos gyvenantį +Teofilių Kaišiadoriškį. Jis su malonumu Tave sutiks.

Būti servus Domini, tiesa, yra ne tik garbingas dalykas, bet ir labai atsakingas. Kaip skauda, kad kartais mūsų broliai, atsisakydami daug ir didelių dalykų, užmiršta savo pažadus, aukštų [idealų] ir pradeda rinkti nuo gyvenimo stalo trupinius. Juk jie nuo jų sotūs nebus. Tik visai be reikalo save erzina ir atsitraukia iš tiesaus kelio. Savo netinkamu elgesiu žemina tą idėją, kuriai jis atstovauja. Žiūrėdami į praeitį, mes matome daug šviesių pavyzdžių, prieš kuriuos lenkiame galvą. Deja, yra ir netinkamų. Žiūrėdami į pavyzdingus savo pirmtakus, mes ryžtamės drauge su jais keliaut sunkiu gyvenimo keliu, neatsiliekant nuo jų nei per žingsnį. Matydami neigiamus gyvenimo faktus, mes iš jų mokomės gyventi ir panašių klaidų nekartoti.

37 Aktiruotė – kalinio paleidimas dėl sveikatos.

Mano gyvenimo praktika sako, kad mūsų brolio svarbiausia našaus darbo paslaptis glūdi jo laisvoje nuo materijos dvasioje, blaivume ir skaistybėje. Neturtas, blaivybė ir skaistybė – trys pagrindinės ir sunkiausiai įgyjamos dorybės. Galima apie jas daug kalbėti, rašyti, bet be sunkių pastangų, valios jėgų, niekad jų neįgyti. Kiekvieną dieną reikia save taip auklėti, kad šios dorybės įeitų į mūsų kraują. Aš šia tema daug galvojau ir padariau pasiryžimų. Dievui padedant, ruošiuosi ištesėti. Išmokau šioje akademijoje įvertinti duonos kąsnį, išmokau su neturinčiu jos ja dalintis pusiau. Reik manyti, kad ši svarbioji gyvenimo mokykla nenueis veltui.

Man atrodo, kad susirinkę mes į mielą Tėvynę turėsime visi buvę kurso draugai susitikti Almoje ar kur kitur šiuo reikalu pasidalinti savo gyvenimo praktika, padaryti galutinį pasiryžimą ir eiti naujuoju Lietuvos keliu su liaudimi drauge, su liūdinčiais liūdint, su juokiančiais juokiantis ir t. t.

Mūsų Tėvynė pergyveno baisius sukrėtimus, kurie skaudžiai atsiliepė į jos fizinį ir dvasinį gyvenimą. Mes, kaip tautos avangardas, negalime būti abejingi svarbioms atgimimo problemoms. Mes turime padaryti, kad Ecclesia taptų tautos mokykla, jos gyvenimo centru. Visas mūsų tautos gyvenimas turi būti persunktas Kristaus Evangelijos dvasia: krikščioniškasis turinys ir tautinė forma.

O šitai pasiekti be darbo nepasiseks. Galbūt ir mes galutinio rezultato nepasieksime. Bet mes privalome ir būsime atgimimo novatoriais.

Iš vakarų pas mus atėjo daug amoralių dalykų: įvairūs decolte, trumpi sijonai, šlageriai, ištvirkimas ir neištikimybė.

Kovojant su visais amoralumais visų pirma mes turime būti nuo jų laisvi. Kaip galima kovoti su girtavimu pačiam geriant, kalbėti apie skaistybę, pačiam būnant neskaisčiam. Kiekvienas reformatorius pradeda nuo savęs.

Vietoje užsieninių madų mes turime propaguot tautinius drabužius, šokius, gaivinti liaudies ir krikščioniškąsias tradicijas. Šitaip mes dirbdami laimėtumėm vienu šūviu du kiškius: propaguosime lietuvių liaudies meną, ugdysime tautinę sąmonę ir dorovę. Mat mūsų tautiniai rūbai ir šokiai yra aukštai moralūs. Daug galima apie tai kalbėti, bet šiandien neapsimoka. Aš šiais klausimais galvoju, diskutuoju su kitais, galvok ir Tu. Susitikę pasidalinsime savo mintimis.

Mūsų tauta labai nukentėjo. Įvairios nelaimės pareikalavo daug aukų. Be to, ir „zvei kinder“ sistema inteligentų tarpe nedavė reikiamo prieauglio. Todėl reikia gerokai pasukti galvą, kaip padidinti mūsų lietuviškas šeimas. Čia irgi Ecclesia turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį. O mes jau šiandien turime kurti planus ateities darbui. Drauge, turėdamas laiko, svajok, kalbėkis su žmonėmis.

Mes žinom, kokį vaidmenį vaidina ir vaidins spauda. Prisiminęs praeitį sakyk, ar pakankamas darbas buvo Kazimiero draugijos. 19 šimt. pagarbūs žmonės miegojo ant laurų, ir darbas merdėjo. Ar daug mūsų kaimas tuomet skaitė? O jei ir skaitė, tai ką skaitė? Ateity mes nebūsime abejingi



Intos ligoninės kaliniai lietuviai
Intos ligoninės kaliniai lietuviai prie karcerio tvoros.
Aš – antroje eilėje viduryje. Apie 1955 m.

šiam darbui. Todėl šio darbo barai platūs. Pareikalaus daug jėgų. Neužteks vien sac-tes, bet reiks ir daug geros valios žmonių, kuriems brangi mūsų tautos ateitis. Šiuo klausimu aš daug kalbėjau su įvairios rūšies specialistais. Jei Dievulis leis, tai mano jėgos bus tik lietuviškos kultūros reikalui. Čia mes drauge vėl eisime sostinės gatvėmis, Lietuvos kaimu. Čia mums pravers ir šios dienos akademiniai draugai, kurie mus greičiausiai supras.

Na, užteks apie tai. Aš Tau užminiau kai kuriuos dalykus tik prabėgomis. Manau, kad mūsų jaunos galvos galės surasti naujus ir tinkamus kelius.

Neseniai gavau iš Antano 1 laišką. Jis sakėsi, kad jau turįs Tavo adresą ir Tau parašysiąs.

Neseniai atsakiau ir Emilijai. Aš ją už jos lietuvišką dvasią pamilau kaip savo tikrą sesę. Duos Dievas greitu laiku susitiksime.

Rašydamas perduok linkėjimus Joanai. Aš sykį su Poviliūnu ją palydėjau į Kauno gelež. stotį. Sveikink ir broliuką Petrą. Ten, kur jie gyvena, ar yra lietuvių? Kaip jie gyvena?

Apie kitus draugus dar nežinau. Išsiunčiau laiškus Pipirui ir Šukiui. Vos sužinojęs ir Tau parašysiu.

[kun. Bronius] Sakalauskas dar Krakėse altarista. Jau seniai gavau laišką.

[kan. Stasys] Ūsorius mirė Jonišky kovo 20 d. Nuo jo pažįstamos gaunu laiškus ir foto. Žada prisiųsti brevijorių ir mišioliuką. Jo biblioteką, pildydama paskutinę mirusiojo valią, atidavė seminarijai.

Seminarijos rektorius kan. Žitkus bijodamas į mano laiškus neatsakė. Tiesa, gavau vieną laišką ir nuo Ragausko. Susirašinėjimus nutraukiau, nes jis kalba gazetinėmis frazėmis.

Seminarijoje auklėtinių nedaug. Daugumą paėmė į kariuomenę. Naujų be kulto įgaliotinio priimti negali. Nepriėmė ir Petro. Manau, kad Petras gali pasekti mano keliu. Apie tai aš jam parašiau. Dabar laukiu nuo jo atsakymo.

Greitu laiku rašysiu [Jonui] Poviliūnui ir K. Vosyliui. Pastarasis Gulbinėnuose.

Iš namų gaunu laiškus. Visi gyvena ne per blogiausiai. Tik Mama serga hipertonijos liga. Vargšės mamos, kiek jos dėl mūsų pergyveno! Nejaugi joms netektų pasidžiaugti mūsų našiu, kūrybingu darbu?

Mano sveikata nebloga. Nuo balandžio 26 d. nieko nedirbu ir gyvenu naujoje vietoje už 1 km. Kol neduos darbo su užskaitais, tai visai nieko nebedirbsiu. Atsiradau naujoje vietoje norėdamas būti ištikimas saviesiems principams. Bandymus išlaikiau. Manau, kad gyvenime turėsiu jų ne vieną.

Neseniai gavau pranešimą, kad mano skundas dėl reabilitacijos adresuotas Gen. Prokuroro vardu, balandžio 12 d. perduotas Vyr. Kauno Prokuratūrai ir byla svarstoma. Manau, kad rudeniop bus vienoks ar kitoks atsakymas. Aš turiu būti paleistas, nes esu iki kaulų smegenų tarybiniai nusiteikęs. Tik Bliukytė tardytojo priversta pasakė, kad aš jai perdavęs du pokietėlius su spauda. Bet tai netiesa! Anksčiau ar vėliau teisybė triumfuos.

Balandžio mėnesį padaviau pareiškimą Chruščiovui, kad pritaikę 2/3 perkeltų į Altajaus naujas žemes. Mat ten dabar daug mūsų tautiečių. Todėl ir aš ten turiu būti. Birželio mėnesį turi būti vienoks ar kitoks atsakymas.

Bendrai, aš baigiu sekančius metus rugpjūčio 7 d. Turiu apie 150 dienų užskaitų. Jei papuls, tai stengsiuos grįžti į Intą. Ten galėsiu gauti užskaitų. Vienokiu ar kitokiu būdu šiemet turiu baigt. Nusibodo. O po to, jei nereabilituos, važiuosiu į Igarką (ten gyvena apie 6000 lietuvių) ar į Irkutską. Atrodo, kad dabar pas gimines leidžia.

Kostas ir Marytė gyvena už 90 km. Pasistengsiu juos surasti. Tuomet ir nuo Tavęs perduosiu linkėjimus.

Semaška Liūdas gyvena už 180 km. Tikslaus adreso nežinau. Gal sužinosiu?

Pas mus yra 2 vyrų ir 1 moterų kaimas. Neseniai iš moterų lankėsi saviveikla. Koncertas buvo vienos spalvos ir neįdomus. Tik pabaigoje už sienos pasigirdo lietuvių daina: Močiutė mane barė, linelių raut išvarė. Daina artėjo ir pagaliau scenoje pasirodė 14 mergaičių tautiniuose rūbuose ir karpiniuose. Koks efektas! Jų repertuare keletas lietuvių liaudies dainų, šustas, raktinis ir vienas eilėraštis rusų kalba apie Lietuvą. Mergaitė deklamuodama taip jausmingai perdavė mintį, kad net svetimieji pajuto. Turiu jų ansamblio ir foto. Su savo programa jos lankėsi pas lensonorius ir kareiviukus. Mūsiškių čia irgi gausu. Kareiviukai tiesiog kaukė iš džiaugsmo.

Veikia ir lietuviškas vyrų choras. Kaip puikiai skamba Maironio ir Orgrini, aukštai pakils balsai... Vadovauja [kun.] T. Budraitis (Telšių diecezijos).

Šiaip mūsiškių daug, nesnaudžia. Yra labai puikių vyrukų, kurie sudaro gerą branduolį.

Vaičiūnas Balys gyvena neblogai. Tiesa, jis ligonis, laukia aktiruotei. Galbūt ir jis sugebės grįžti. Jo brolis Povilas jau miręs.

Mokytojas Tomas guli irgi ligoninėje. Jis truputį suvaikėjęs. Kartais nusibosdavo jį klausyti. Dabar su jais aš galiu susitikti tik laiškuos. Na, šiandien pakaks. Daug linkėjimų visiems tavo draugams ir K. Kudirkai.

Baigdamas bučiuoju Tave karštai, karštai!

Tavo Alfonsas
 

1955.V.30. [Abezė]


Šis pirmasis kalinimo laikotarpis man, jaunam žmogui, buvo gyvenimo mokykla.

Pirma, žinojau savo idealą ir jį labai mylėjau. Taigi žinojau, už ką sėdžiu. Antra, sutikau labai daug kilnių, mielų žmonių, kurie mane toliau formavo ir davė jėgų viską iškęsti.

Grįžtant kažkodėl kilo mintis: „Kai grįšime į Lietuvą, reikia atkurti Mūrinę Lietuvą“. Kodėl „mūrinę“ – nežinau.
Iš Intos išvažiavau traukiniu. Į Lietuvą sugrįžau 1956 metų kovo 29 dieną.
 


Grižus į Lietuvą

Sugrįžau į Kauną traukiniu. Pirmas įspūdis buvo nekoks. Kaune per dešimt metų daug kas pasikeitė. Mėginau įlipti į troleibusą. Sumaišiau duris, nes per vienas buvo įlipama, per kitas – išlipama.

Kontrolierė mane apšaukė, kad nesilaikau tvarkos. Sakau jai:

– Lietuvoje nebuvau dešimt metų. Aš gi ilgą laiką čia negyvenęs kalinys. Nejau jūs mane barsite?

Po to ji manęs nebebarė.
Turėjau seminarijos draugo Petro Našlėno adresą. Bet pirmiausia nuvažiavau pas profesorę Kotryną Paliulytę, dirbusią Žemės ūkio akademijoje Namų ruošos katedros vedėja. Ji buvo vienuolė. Prisistačiau.

Sugrįžus iš lagerio
Sugrįžus iš lagerio –
su Mama ir Tėte. 1956 m. birželio 24 d.

Profesorė mane pažinojo. Kaip lagerininką, maloniai priėmė – pirmiausia pavalgydino. Vakare pakvietė atvykti pietų, sakė, kad bus susirinkimas ir dalyvaus klierikas Petras.

Atėjau. Pasirodo, tą dieną buvo Kotrynos vardinės (Kotryna Sienietė minima kovo 29 dieną). Radau nemažai svečių. Buvo kun. Albinas Krūvelis, kurį buvau sutikęs lageryje, kun. Romualdas Kriščiūnas, vėliau tapęs vyskupu.

Atsimenu, pasakiau, kad kunigai miega. Tada mudu su kun. Kriščiūnu susiginčijome dėl apsileidimų gyvenime ir pastoracijoje. Svečių dauguma buvo mano pusėje.

Grįžęs apsigyvenau Kaune ir bandžiau apsižiūrėti. Po kiek laiko nutariau nueiti į Kuriją. Prisistačiau, kad esu kunigas. Pateikiau vyskupo Pranciškaus Ramanausko rašytą raštelį:

„Mano žiniomis kunigas Alfonsas Svarinskas nėra nubaustas jokiomis bažnytinėmis bausmėmis“. Taip vyskupas patvirtino, kad esu kunigas.

Tuo laiku Religinių kultų įgaliotiniu buvo aršus kagiebistas B. Pušinis38. Nors jau buvo jaučiamas tam tikras atlydys – net jo žodžiuose galėdavai išgirsti lietuvybės gaideles. Beje, Pušinio sesuo buvo labai pamaldi moteris. Ji gyveno Kaune ir buvo Prisikėlimo bažnyčios parapijietė.

Po mano vizito į Kuriją valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius Pušiniui pristatė mane kaip naują kunigą. Šis klausimas, matyt, buvo paliktas valdytojo žiniai.
 

38 Apie jį kan. J. Stankevičius savo atsiminimuose rašė: „Tai buvo komunistas, kuris davatkišku fanatizmu buvo numatęs Lietuvoje sunaikinti religiją. Pušinis buvo apskaičiavęs, kad 1950 metais Lietuvoje tikinčiųjų žmonių jau beveik nebus. Ir kiek tai nuo Pušinio priklausė, jis Maskvos įgaliojimus vykdė 200 procentų [...]. Kad Lietuvoje yra kelios dešimtys uždarytų bažnyčių – nuopelnas Pušinio; kad Kunigų seminarija ir Kurija neturi patalpų, – nuopelnas Pušinio; kad Lietuvoje neveikia nei vienas vienuolynas ir kad vienuolynų turtas konfiskuotas, – nuopelnas Pušinio; kad Vilniuje susprogdinti trys kryžiai – nuopelnas Pušinio; [...]. Dar daug kas Pušiniui nepavyko įgyvendinti; nepavyko suorganizuoti tautinę bažnyčią su kun. [V.] Simaška priešaky, nepavyko suorganizuoti lagerio kunigams prie Šilutės, kur nuolatos turėjo būti kalinama 200 veikliausių Lietuvos kunigų, nepavyko uždaryti dar apie 100 bažnyčių; nepavyko visai sunaikinti Kunigų seminarijos“ (kan. dr. Juozas Stankevičius. Mano gyvenimo kryžkelės. Atsiminimai. 2002. P. 456–457).


šv. Baltramiejaus atlaidai, 1956 m. rugpjūčio 24 d.

Su klebonu kun. Antanu Slavinsku ir kun. Mykolu Buožiu. Vidiškiai,
šv. Baltramiejaus atlaidai, 1956 m. rugpjūčio 24 d.

Per Sekmines daug mūsų – grįžusių politinių kalinių, tarp jų nemažai kunigų – ėjome procesijoje Vilniaus Kalvarijose. Garsiai giedojome. Giedodami suėjome į Kalvarijų bažnyčią. Ji buvo pilnutėlė ir beveik visi „iš vienos partijos“ – buvę lagerininkai. Buvo ir jaunimo.

Klebonas norėjo nutraukti giesmes ir užgiedojo „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą“. Mes atitarėme, bet po to vėl tęsėme savo giesmes. Paskui prie bažnyčios ilgokai dainavome įvairias dainas.

Rytojaus dieną apsilankiau Vilniaus kurijoje. Čia sekretoriumi dirbo mano draugas kan. Bronius Antanaitis. Mane pristatė vyskupui Julijonui Steponavičiui. Jis šypsodamasis sako:

– Girdėjau, vakar studentai triukšmingai ėjo Kalvarijas.

Pasakiau, kad ir aš girdėjau. Nusijuokė.

Tada pirmą kartą sutikau vyskupą ir susipažinau su juo.

Jo vaidmuo buvo labai svarbus tolesnėse mūsų kovose. Jis buvo Panevėžio vyskupo pagalbininkas ir Vilniaus vyskupas. 1955 metais popiežius Pijus XII jį paskyrė vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaru. Po konsekracijos vysk. Julijonas Steponavičius persikėlė į Vilnių. 1957 metais Apaštalų Sostas jam suteikė apaštališkojo administratoriaus galias su rezidencinio vyskupo teisėmis. Šias pareigas jis pradėjo eiti po vyskupo Paltaroko mirties 1958 metų sausio 3 dieną.

Vyskupas Julijonas Steponavičius atsisakė paklusti tarybų valdžios reikalavimams uždrausti jaunimui dalyvauti bažnytinėje veikloje. Todėl
1961 metais jis buvo ištremtas į Žagarę.

Grįžęs po antrojo kalinimo vyskupą tremtinį aplankydavau.

O tada, 1956 metais, po kiek laiko vėl apsilankiau Kauno kurijoje. Kanauninkas Stankevičius paragino:

– Susirask kleboną, kuris tave priimtų dirbti.

Po kelių dienų buvau pakviestas į



vyskupai
Sėdi vyskupai Kazimieras Paltarokas ir
Julijonas Steponavičius. Stovi kancleriai kanauninkai Bronius Antanaitis ir Česlovas Krivaitis,
Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos kurija. Vilnius, 1956 m.

Petrines Kulautuvoje pas seselę Petrutę Mockevičiūtę. Tarp svečių buvo Kulautuvos klebonas kun. Gustavas Gudanavičius, neseniai čia atkeltas, nes sirgo atvira plaučių tuberkulioze. Per tas vaišes mano klausimas išsisprendė. Pasakiau jam, kad gavau nurodymą susirasti kleboną, kuris mane priimtų. O jis:

– Važiuok pas mane. Nieko nežadu. Surasim kambarį, ir galėsi gyventi, darbuotis.


Su brolio dukra

Su brolio dukra Maryte ir krikšto dukra Zita Vaidonavičiūte.
1956 m. birželio 24 d.


Pirmoji parapija: Kulautuva

Kulautuvoje pradėjau darbuotis 1956 metų rugpjūčio pabaigoje. Tai buvo mažytis miestelis. Parapijoje gal 500 žmonių.

Kulautuvos klebonas kun. Gustavas Gudanavičius buvo labai šaunus žmogus. 1958 metais, netrukus po to, kai mane areštavo Betygaloje, jis buvo perkeltas į Žagarę. Kai buvau areštuotas trečią kartą, 1983 metais, jį tardė. Kardinolas Vincentas Sladkevičius jį perkėlė į Karmelitų bažnyčią Kaune. Kun. Gudanavičius mirė 1991 metais. Palaidotas Kulautuvoje, bažnyčios šventoriuje.

Tuo metu, kai atvykau, bažnyčią lankė labai mažai žmonių – ateidavo kelios senutės. Ir pajamos buvo labai menkos: šv. Mišių stipendija – trys rubliai. Per mėnesį gaudavau 90 rublių, – pragyventi buvo sunkoka. Na, bet duonos, sviesto, pieno, sūrio užteko. Galima buvo gyventi.

Vasarą vaikščiojau basas. Stebėdamiesi manęs klausė:

– Kodėl tu basas?

– Neuždirbu, todėl ir basas, – juokaudavau.

V ietos valdžia man pasiūlė darbą. Sakiau, kad pasilaikytų darbo vietą saviems.

Kulautuvoje savo kambaryje
Kulautuvoje savo kambaryje

Susiradau kambarį pas seseles vienuoles. Kambariukas buvo į gatvės pusę.

Šeimininkės turėjo arklį. Su juo išardavau joms bulves. Daug kas neturėjo, kaip išarti bulvių, tai ėmė prašyti manęs. Niekad neatsisakiau ir eidavau kaip prityręs specialistas bulvių arinėt. Paskui prašydavo nukastų bulvių maišus sukelti į vežimą. Tada buvau 33 metų, energijos pakankamai, jau atsigavęs nuo bado Rusijoje. O vakarais vaikai ateidavo kviesti bulvinių blynų valgyti. Eidavau. Taip pavyko neblogai susipažinti su parapija. Susipažinau ir su mokytojais.

Kulautuvą supa gražus pušynas ant Nemuno kranto. Grįžęs iš Šiaurės, kur visą laiką buvo šalta ir nebuvo jokios gražios gamtos, čia jutau didelį skirtumą.

Gamta – puiku. Bet man rūpėjo kiti dalykai – apginti Lietuvą. Rūpėjo, ką galėčiau padaryti.

Virš bažnyčios durų abu su Vytautu Kaunecku pritvirtinome kryžių su Nukryžiuotuoju ir įtaisėme apšvietimą. Jis buvo įjungtas visą naktį.

Bolševikai nesikišo.

Vis galvojau, ko imtis, kaip pradėti pastoraciją. Svajojau daug, ir dabar atsirado galimybė pradėti gyvą veiklą.

Petras Našlėnas. 1961 m.

Petras Našlėnas. 1961 m.

Sugalvojau pasikviesti zakristijonu savo seminarijos kurso draugą Petrą Našlėną.39 Grįžęs iš lagerio jis neturėjo darbo. Klebonas pritarė, ir Petras įsitaisė Kulautuvoje zakristijonu. Apsigyveno gretimame bute. Jis turėjo gerą balsą – buvo bosas.

39 Petras Našlėnas aštuonerius metus kalėjo lageriuose. Grįžęs, 1961 rugpjūčio 2 d., jis slapta gavo kunigystės šventimus ir 25 metus veikė kaip kunigas pogrindininkas. Vėliau kun. Petras buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Vakarais mes dainuodavome. Susirinkdavo ir kulautuviečiai. Mūsų kompanija kaskart didėjo. Kur einame – ten dainuojame. Buvo tokių, kas sakydavo:

– Turbūt ne prieš gera jie dainuoja.

O dainos skambėjo kas vakarą. Dar atsimenu kai kurių dainininkų pavardes: Ona Šiaučiūnienė (jos vyras, dirbęs mokyklų inspektoriumi, žuvo lageryje), Račkauskienė, Onutė ir Jonas Gasparėnai, vienuolė Petrutė Mickevičiūtė ir kt. Ir kulautuviečių vaikai prisidėdavo prie dainų.

Kita mano veikla buvo darbas su mokiniais. Su jais susipažinau vaikščiodamas po gryčias. Paskui jie ėmė mane lankyti. Sutarėm, kad gimnazistai turėtų kuo nors padėti bažnyčiai. Abiturientės penktadieniais ją plaudavo. Miestelyje buvo išlikę šeši kryžiai. Mergaitės apsiėmė vasarą juos kas savaitę papuošti gėlėmis. Tai darydavo po dvi – po tris. Mokiniams padedant apsodinau liepomis visą šventorių. Iš paštininkių gavau arklį, vežimu iš miško parsivežėme liepų „sodinukų“ ir susodinome. Šiandien visi medžiai šventoriuje dideli, stori – sunku patikėti, kad mūsų sodinti. Medelius sodinome ir kitur – kur galėjome. Vaikai labai gražiai įsitraukė į talkas.

Sugalvojome rengti mokinių pamaldas. Jos vykdavo sekmadieniais 11 valandą. Prašydavome, kad mokiniai ateitų uniformuoti. Jie giedodavo šv. Mišiose ir patarnaudavo.

Bolševikai Kulautuvoje varžė bažnyčios gyvenimą. Albina Raškevičiūtė, dirbusi sekretore Kulautuvos sanatorijoje, prisimena, kad 1955 metais į sanatoriją atėjo dirbti jauna vyr. gydytoja Rūta Čaikauskaitė-Damarackienė, arši komunistė. Jai nepatiko, kad miestelio žmonės lanko bažnyčią. Kartą vyr. gydytoja davė Albinai perspausdinti raštą, skirtą Religijos reikalų įgaliotiniui prie LTSR Ministrų tarybos. Jame buvo prašoma uždaryti Kulautuvos bažnyčią. Čaikauskaitė-Damarackienė rašė, kad varpo skambėjimas kenkia besigydančiųjų sanatorijoje sveikatai ir kad bažnyčia trukdo žmonėms atsikratyti religinių prietarų.

Raškevičiūtė apie tai pasakė sanatorijoje dirbusiam Vladui Veličkai. Tada jis, pasitaręs su klebonu, parengė raštą-prašymą tam pačiam įgaliotiniui, kad bažnyčia nebūtų uždaryta. Jį atspausdino Albina. Velička ir Mykolaitis, kuris patarnavo bažnyčioje ir dirbo sanatorijoje, surinko daug kulautuviečių parašų. Raštas buvo nuvežtas į Vilnių. Po dviejų savaičių pas vyr. gydytoją atvyko pareigūnai. Bažnyčios neuždarė.

Tačiau vėliau vyr. gydytoja davė Raškevičiūtei atspausdinti kitą raštą, kuriame buvo skundžiamas Mykolaitis. Čaikauskaitė-Damarackienė rašė, kad jo sūnus studijuoja Kaune mediciną, o šeima neatsikračiusi religinių prietarų ir antitarybiškai nusiteikusi.
Pasak jos, tokių medicinos studentų  neturėtų būti. Po šio rašto Mykolaičio sūnus buvo pašalintas iš Kauno medicinos instituto.

Su Ramunėle Pinkevičiūte.
Su Ramunėle Pinkevičiūte. Šiauliai, 1956 m. rugsėjo 3 d.

 

1956 metų rudenį prasidėjo Vengrijos įvykiai. Spalio 23-ą Budapešte įvyko demonstracija, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių vengrų, daugiausia studentai. Jie solidarizavosi su lenkų darbininkais, sukilusiais Poznanėje. Demonstrantai nuvertė Stalino paminklą. Netrukus demonstracija peraugo į liaudies sukilimą. Maištas išplito po visą šalį. Po kelių dienų Imrė Nadis suformavo naują vyriausybę. Į Budapeštą buvo įvesta sovietų armija, mieste prasidėjo gatvių mūšiai. Žuvo apie tris tūkstančius vengrų. Lapkričio 4 dieną sovietų armija užėmė Vengrijos sostinę ir valdžion pasodino sovietinę J. Kadaro vyriausybę. Sukilimas buvo nuslopintas lapkričio 10 dieną, kai sovietų kariuomenė užėmė visą Vengriją. Kardinolas József Mindszenty pasislėpė JAV pasiuntinybėje. Vėliau jam buvo leista išvykti į Austriją. Ten jis ir mirė (1975 m.).

Per radiją sekėme Vengrijos įvykius. Lietuviai prijautė vengrams, sveikino jų revoliuciją.

Tarp plento ir Kulautuvos stovėjo paminkliukas – akmeninis kryžius. Tomis dienomis bolševikai jį nuvertė. Klebonas kun. Gudanavičius per pamokslą pranešė apie išniekintą paminklą ir paragino žmones dėl to atgailauti – pasninkauti, nesilinksminti. Jis kvietė artimiausią sekmadienį rinktis į bažnyčią maldai. Žmonės paklausė. Sekmadienį bažnytėlė buvo beveik pilna. Daug vaikų. Sekmadienis tapo atgailos diena.

Jautėsi vengrų revoliucijos nuotaikos. Per Vėlines organizavome eiseną į kapines. Žmonių susirinko daug. Apie pora šimtų. Esu tikras, kad jie meldėsi ne tik už savo mirusiuosius, bet ir už Vengrijoje sovietų tankais traiškomus vyrus, moteris, vaikus. Eisena buvo graži. Jos priešaky – klebonas kun. Gustavas Gudanavičius ir aš. Visi darniai giedojome Visų šventųjų litaniją. Skambėjo Kulautuvos šilas, džiaugėsi širdys. Gražiai pavyko atgailos diena ir Vėlinių procesija. Niekas mums netrukdė. Ir niekas vėliau manęs už tą eiseną nekaltino.

Ir į Kauno kapines tada per Vėlines atėjo labai daug žmonių. Kai kuriuos milicininkai areštavo. Vienus primušė ir paleido, o tuos, kurie buvo anksčiau teisti, teisė. Grįžusius iš lagerių teisė antrą kartą.

Po šių įvykių Kulautuvos žmonės ėmė rodyti didesnį susidomėjimą religiniu gyvenimu. Į bažnyčią ateidavo net dvi mokytojos. Vėliau ir rusų kalbos mokytoja, rusė. Ateidavo rusės ligonės iš sanatorijos, kurios net padėdavo tvarkyti šventorių.

Mane aplankė viena mokytoja, dėsčiusi lietuvių kalbą ir literatūrą, rašytoja Stasė Jasiūnaitė. Pasisakė, kad yra našlaitė, likusi be tėvų. Kartą ji man atnešė šimtą rublių ir paprašė, kad išdalyčiau vargstantiems mokiniams:

– Matau, kad jūs arčiau mokinių negu mes, mokytojai. Pinigus išdalijau našlaičiams ir vargstantiems vaikams. Kulautuvoje prasidėjo mokinių persekiojimas. Vienos dešimtokės Mildos Sideravičiūtės prieš Kalėdas klausė:

– Kodėl eini į bažnyčią?

Ji atsakė būsianti vienuole. Tada kilo skandalas. Ją pašalino iš mokyklos kaltindami mokytojų įžeidimu. Sekmadienį po šio įvykio bažnyčia buvo pilna mokinių. Dauguma ėjo Komunijos. Pirmoji – Milda. Ką reiškia, kai vieną nuskriaudė! Mums buvo labai mielas toks mokinių supratingumas. Vaikus pagyriau ir padrąsinau sakydamas, kad toks jų poelgis yra gražus kovos už tikėjimą pavyzdys.

Pirmoji komunija.
Pirmoji komunija.
Gydytojų Gurauskų šeimoje.
1957 m. balandžio 21 d.

Gimnazistės Mildos tėvo pusbrolis dirbo Švietimo komisariate. Jis ėmė rūpintis mergaitės reikalu, ir po Kalėdų į mokyklą atvyko komisija. Nė vienas mokytojas nepripažino, kad mergaitė būtų jį įžeidusi. Milda buvo vėl grąžinta į mokyklą.

Vienas berniukas ministrantas buvo kalbinamas įsirašyti į pionierius. Jis pasakė, kad ketina būti Vilkijos klebonu, todėl nestosiąs. Tai buvo dar vienas skandalingas įvykis mokykloje. O mes juo džiaugėmės. Tą berniuką ir vadinome Vilkijos klebonu.

Stasė Jasiūnaitė
Mokytoja Stasė Jasiūnaitė

1956–1957 mokslo metų žiemą Kulautuvos vidurinės mokyklos partijos sekretorė mokytoja L. Gangavševa pamatė ant mokytojos Stasės Jasiūnaitės kaklo kryželį ir įskundė ją rajkomui. Gangavševa buvo lietuvė, ištekėjusi už gruzino, kuris tuo metu buvo vykdomojo komiteto pirmininku. Dėl šio „nusikaltimo“ mokytoją tardė iš Kauno atvykusi partijos instruktorė Filomenova. Jasiūnaitei buvo pasakyta: arba nusiimi kryželį, arba palieki mokyklą. Mokytoja atsakė, kad tą kryželį nešioja nuo šešerių metų, kad jis yra motinos dovana, jos užkabintas ant kaklo, ir kryželio ji nenusiims.

– Esu tikinti, o kryželis nėra žaislas. Branginu jį kaip tikėjimo ženklą.

Švietimo ministras komunistas M. Gedvilas atleido ją iš mokyklos.

Mokytoja Stasė Jasiūnaitė per pamokas, nesibaimindama sovietų valdžios represijų, mokiniams dažnai kalbėdavo, ką oficialiai buvo uždrausta sakyti. Ji su užuojauta kalbėjo apie Vengrijos sukilimą. Kartu su mokiniais ruošdavo ir siųsdavo siuntinius į Sibirą ištremtiems mokytojams ir mokiniams.

Likusi be darbo ji neišvyko iš Kulautuvos, bet bandė čia įsidarbinti. Nepavyko to padaryti trejus metus. Kai tik gaudavo darbą, būdavo atleidžiama iš pareigų kaip tikinti. Viešai praktikuojančiai katalikų tikėjimą ir KGB persekiojamai inteligentei buvo užvertos durys į bet kokį geresnį darbą. Tik 1959 metais, kai Jasiūnaitė kreipėsi į patį N. Chruščiovą, buvo gautas įsakymas ją įdarbinti. Žinoma, ne mokytoja. Ji gavo galimybę dirbti puse etato sanitare ir valytoja Kulautuvos vaikų sanatorijoje. Čia dirbo iki pat senatvės. Kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Jasiūnaitė Kulautuvoje ją platindavo.

Mokytoja Stasė Jasiūnaitė buvo literatė, prozininkė. Pirmuosius savo apsakymus ji paskelbė „Ateityje“. Ji yra trijų knygų autorė. Deja, nė vienos publikuotos savo knygos jai neteko pamatyti. Pirmoji autobiografinė jos knyga „Gyvenimo apysaka“ buvo išspausdinta 1986 metais. 1990 metais „Vagos“ leidykla išleido jos knygą „Mano brolis Aleksas“, pasakojimą apie komunizmo idėjomis susižavėjusį jauną žmogų, jo kelius ir klystkelius bei karčius nusivylimus. Trečioji jos knyga – „Dviejų mergaičių laiškai“. Apie 1967 metus perspausdinta rašomąja mašinėle ji keliavo iš rankų į rankas. Ji pasiekė įvairius Lietuvos kampelius, buvo labai mėgstama ne tik jaunimo, bet ir vyresniųjų. Perskaitę duodavo kitiems. Niekas neįtarė, kad šios populiarios knygos autorė yra Stasė Jasiūnaitė. Ši knyga padėjo formuotis ne vienam jaunuoliui: pasirinkti paklusti sąžinei, būti atspariam išorinei prievartai.

Stasės Jasiūnaitės rankraščius tarybiniais metais mėginta siųsti į Ameriką, bet nesėkmingai. Tada ji pakliuvo į KGB nagus. Tai buvo po 1958 metų, kai jau buvau išvažiavęs iš Kulautuvos. 1993 metais „Dviejų mergaičių laiškai“ buvo surasti KGB archyve (siunčiant į Ameriką jie buvo konfiskuoti). 1995 metais šią knygą išleido Vilkaviškio vyskupijos leidykla „Ardor“.

Mokytoja ir rašytoja Stasė Jasiūnaitė mirė 1986 metais. Palaidota Kulautuvoje. Jos kapą puošia ąžuolinis liaudies meistro Ipolito Užkurnio išdrožtas koplytstulpis. Jame pavaizduotas kenčiantis Kristus. Atgavus nepriklausomybę ant namo, kuriame gyveno Jasiūnaitė, atidengta atminimo lenta, o gatvė, kurioje gyveno, pavadinta jos vardu. Sąžinės, katalikų tikėjimo kankinės Jasiūnaitės pasiaukojimas ir dvasinė stiprybė turi būti labiau žinomi ir įvertinti. Siūliau, kad būtų gražu šią šaunią lietuvę katalikę pagerbti ir Kulautuvos vidurinę mokyklą pavadinant jos vardu. Deja.

Šv. Velykos Kulautuvoje.
Šv. Velykos Kulautuvoje. Petras Našlėnas – pirmas iš dešinės

Kai dirbau Kulautuvoje, bažnyčios gyvenimas atgijo. Parapijiečiai ėmė gausiai ją lankyti (per tuos metus bažnyčioje išdalijome apie 18 000 Komunijų). Vietos komunistams kilo mintis iškelti bažnyčią toliau nuo miestelio centro. Tiesa, ši idėja buvo kilusi dar Prezidento Antano Smetonos laikais. Bažnyčią norėta iškelti į Jučionis, kurie už kapų susisiekia su Kulautuva. Bolševikai pamėgino idėją atgaivinti. Bet klebonas Gudanavičius paprašė leisti ant šventoriaus statyti kleboniją. Gavo leidimą statyti prie šventoriaus. Kai prasidėjo statybos, jis pakvietė į talką parapijiečius. Kiekvieną prašė prisidėti ir padirbėti nors tris dienas. Padėti ėjo ne tik suaugusieji, bet ir mokiniai: kraudavo plytas, žvyrą, atlikdavo kitus statybos darbus. Ir aš eidavau su jais į talką. Valdžia nesitikėjo, kad klebonija bus taip greitai pastatyta. Kai pastatė, mintis iškelti bažnyčią savaime atkrito.

Prie bažnyčios buvo aikštelė lauko tenisui. Sanatorijos vadovė sugalvojo joje per mikrofoną leisti muziką. Kaip tik šv. Mišių metu. Gal norėjo išprovokuoti kokią nors mūsų reakciją, dėl kurios būtų galima bažnyčią iškelti? Nutarėme nereaguoti. Po kiek laiko nustojo taip elgtis.

1957 metais Kulautuvoje kelias dienas vyko moksleivių dainų šventė. Gražiausiai dainavo Vandžiogalos mokiniai. Jie kartu su mokytoja aplankė bažnyčią. Mokytoja jiems paaiškino, kad lanko meno paminklą (žinojo, kad ten joks meno paminklas). Atvykę visi – mokytojai ir mokiniai – suklaupė.

Ruošiantis šventei ir jos metu mokinukų būrelis kasdien užbėgdavo į bažnyčią. Jie man darė didelį įspūdį. Ir aš ėjau į šventę – Kulautuvos vaikams plodavau. Bolševikams nepatiko, kad lankausi, kur nereikia. O parapijiečiai mane palaikė plodami.

Tada jau dažnai parapijiečiai mane kvietė į krikštynas ar šiaip kokiomis progomis. Kulautuvoje žmonės gyveno vargingai. Uždarbis buvo nedidelis. Vaišindavo grybais – jų raugintų būdavo iki Užgavėnių, kopūstais, dar būdavo kisieliaus. Taigi vaišės kaip reikiant!

Kartą po krikštynų vakarienės vienas parapijietis mane parlydėjo iki namų. Po to vietiniai komunistai ėmė leisti gandus, kad kunigėlį girtą
mokytojas parlydėjo. Visi parapijiečiai žinojo mano kovą už blaivybę ir kad niekad nesu išgėręs stiklelio. Tai tie gandai nesuveikė.

Kulautuvoje, 1957 m. lapkritis
Kulautuvoje, 1957 m. lapkritis

Kartą daviau šliūbą, kuriame svotu buvo sanatorijos ūkio vedėjas. Kai bažnyčioje visi priklaupė, atsiklaupė ir jis. Po to jį pradė-
jo pulti. Jis atkirto, kad ne darbo metu nėra draudžiama dalyvauti, kur jis nori – bažnyčioje ar restorane.

Kartą į Kulautuvą pakviečiau Kauno Įgulos bažnyčios vargonininką Antaną Olšauską, bažnyčios chorą ir solistę Antano Preikšos žmoną Bronę Preikšienę surengti mūsų parapijiečiams koncertą. Jie giedojo bažnyčioje, o po to koncertavo netoli jos, miško aikštelėje. Tai buvo lietuviškų dainų koncertas. Po jo visus: svečius, vaikus ir parapijiečius – vaišinome gira ir sumuštiniais. Mokiniai kalbėjo:

– Ale kokios gražios lietuviškos dainos!

Tai buvo didelis įvykis. Mums pavyko.

Kulautuvos vaikams parūpinau magnetofoną ir šokių muzikos. Jie jį pasiimdavo ir aikštelėje netoli bažnyčios rengdavo vakaruškas, dainuodavo. Taip pavyko atitraukti vaikus nuo vakaruškų sanatorijoje.

Kulautuvoje gydydavosi daug žmonių iš Rusijos. Jie ateidavo į bažnyčią. Sakydavo, kad norėtų suprasti, kas kalbama. Sutikau, kad per pamaldas galima būtų kalbėti ir rusiškai, bet jiems reikėtų nuvažiuoti į Kauną pas valdytoją kanauninką Juozą Stankevičių ir gauti leidimą, kad galėčiau jiems patarnauti. Jie taip ir padarė. Netrukus valdytojas man pranešė, kad jį aplankė rusai ir siūlė per pamaldas Kulautuvoje Šv. Raštą skaityti ir jų kalba. Bažnyčioje paskelbiau, kad valdytojui leidus visada po lietuviškų skaitinių Evangeliją skaitysiu ir rusiškai. Taip ir dariau.

Kulautuvoje, ties Jučionių kaimo riba, slapstydamosi apsigyveno KGB nukankinto Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus seserys. Jauniausioji Marija iki mirties čia prižiūrėjo ir nukaršino vieną po kitos vyresnes savo seseris – Elžbietą ir Magdutę. Jos palaidotos Kulautuvoje. Gydytojų D. ir K. Gurauskų iniciatyva jų kapo priežiūra ir paminklo pastatymu pasirūpino parapijiečiai. Marija mirė Kaltinėnų globos namuose Šilalės rajone.

Kartą pas mane į Kulautuvą užsuko vyskupas P. Ramanauskas kartu su kunigu Pranciškumi Šniukšta.

Į Lietuvą jis sugrįžo 1957 metų rugpjūtį. Apsistojo Kuršėnuose. Tada vieną sekmadienį jį aplankiau. Jis laikė Votyvą.


Vysk. P. Ramanauskas

Vysk. P. Ramanauskas, grįžęs iš tremties, 1958 m.

Buvo be mitros, bet su pijuse. Per Sumą jis visada sėdėdavo presbiterijoje, didžiojo altoriaus šone.

Vyskupas Ramanauskas buvo labai socialus. Visur važiuodavo ir ragindavo kunigus laikytis drąsiai, nenuleisti rankų. Jis lankydavo dekanus. Važiuodavo motociklu sėdėdamas už vairuotojo. Savaitei apsistodavo pas kokį dekaną ir prašydavo kasdien pakviesti po vieną du kunigus pietų. Su jais aptardavo reikalus. Padrąsindavo, sakydavo, kad reikia neišduoti Bažnyčios. Vyskupas visada buvo geros nuotaikos, kalbėjo su humoru. Toks buvo ir lageryje. Taip jis aplankė visus dekanatus.

Bet jam neleido eiti savo pareigų ir ištrėmė į Švėkšną. Švietimo ministras Gedvilas nurodė, kad vilkus (taip vadino vyskupus T. Matulionį ir P. Ramanauską) reikia kuo greičiau areštuoti ir kuo anksčiau tai bus padaryta, tuo geriau Tarybų Lietuvai.

Kai vyskupas atvažiavo pas mane į Kulautuvą, sakiau jam:

– Ekscelencija, neturiu kuo Jus pavaišinti. Turiu tik duonos, pieno, sūrio ir arbatos.

– Duok ir kirsime! – lagerininko kalba pasakė: „Kirsime“. Kun. P. Šniukšta (tuo metu jis buvo Kauno šv. Antano bažnyčios klebonas) atsisakė, nevalgė. O mes užkirtome.

Vėliau vyskupas Ramanauskas buvo paskirtas altarista. Kai jis nuvykdavo į Vilnių, nakvynei apsistodavo ne Kurijoje, bet pas pažįstamus lagerininkus. Dar ir pinigų jiems nuveždavo. Apsistodavo ir generolo Jono Juodišiaus šeimos bute.

Kulautuvoje mane aplankė ir profesorius kun. Pranas Kuraitis, buvęs mano filosofijos dėstytojas seminarijoje. Mes su klieriku J. Čeponiu jam patarnaudavome šv. Mišiose Kaune, Vytauto bažnyčioje. Kai jį suėmė, o po to – ir mane, išgyvenau, kad tik jo nebūtų mano byloje. Paaiškėjo, kad nėra. Kalėdamas nuo 1953 metų penkerius metus lageryje jis rūpinosi kalinių savišalpa.

Tada Kuraitis jau buvo grįžęs iš lagerio. Profesorius buvo „sausas“, šv. Mišias laikydavo trumpai. Jis buvo labai protingas, turėjo daug žinių. Jį pavaišinau pienu, sviestu ir sūriu. Tada jis mane išsikvietė pasivaikščioti, nes kambary gali būti
„ausys“. Kai išėjome, mokė, kaip reikėtų organizuoti pogrindžio veiklą, ragino nenuleisti rankų, kelti Bažnyčią, kovoti. Nustebau, kad jis toks organizatorius. Buvau susidaręs „sauso“ žmogaus įspūdį. Jis man tada labai patiko. Be to, nuo studijų laikų jis mums visiems buvo labai didelis autoritetas. Tokie žmonės palaikė mūsų ryžtą.

Prof. kun. Pranas Kuraitis
Prof. kun. Pranas Kuraitis

 

Jau pasakojau apie Kulautuvos sanatorijoje sekretore dirbusią Albiną Raškevičiūtę. Jos brolis buvo partizanas. Jis žuvo. Aš jos paprašiau spausdinimo mašinėle perrašyti keletą A. Maceinos knygų. Ji perrašė. Dar knygas man perrašydavo negalią turinti Irena Stankūnienė. Ją buvo palikęs vyras, ir ji gyveno nekūrenamame vasarnamy. Aprūpinau ją malkomis, o ji man padėjo. Tas perrašytas knygas pradėjome skleisti.

Įdomu štai kas – kai ji susirgo džiova, vyras ją paliko. Po kelerių metų ir jis susirgo. Tada sugrįžo pas žmoną. Irena jį slaugė, sutaikė su Dievu ir palaidojo. Apie ją rašoma A. Brazaičio knygoje „Vienų vieni“.

Kun. A. Svarinskas
Kun. A. Svarinskas

Vietiniai komunistai manęs nelietė. Bet kaip matyti iš mano bylos, vykdomojo komiteto pirmininkas gruzinas Gangavševas ėmė mane skųsti. Į bažnyčią siuntė seklius. Vienas jų – komjaunuolis iš Zapyškio Vytautas Petraitis, kita – komjaunuolė Veronika Maleckaitė nuo Vilkijos, aštuntos klasės mokinė. Jų asmeniškai nė vieno nebuvau sutikęs.

1957 metais prieš Kalėdas klebonas man pavedė parengti bažnyčią šventei. Kuklias dekoracijas nupiešė dailininkė iš Kauno. Iki pavakarės jas pastatėme. Kūčių vakarą prieš šv. Mišias nuėjau į krautuvę nusipirkti batams tepalo. Parduotuvėje prie manęs pribėgo vaikai:

– Į jūsų namus atėjo KGB. Juos atvedė Gangavševas, –
vaikai viską iš karto suprato.

Savo namų durų nerakindavau. Jokio turto neturėjau. Rūbus nešiojau ant kūno. Antrąją jų porą laikiau lentynoje. Nutariau negrįžti į namus ir išėjau į kaimą pas pažįstamus žmones. Pasakiau, kad manęs ieško KGB ir kad Kūčias valgysiu pas juos. Tada svarsčiau, eiti į bažnyčią ar ne. Nusiunčiau patikimus žmones apsidairyti, ar prie bažnyčios nėra nepažįstamų. Nebuvo. Tai po Kūčių vakarienės nuėjau į bažnyčią. Ją radau pilną žmonių. Visi jau žinojo, kad pas mane lankėsi KGB. Tą vakarą atlaikiau trejas šv. Mišias. Galvojau, kad paskutinį kartą. Po to parėjau namo ir atsiguliau. Miegojau gerai, net pramiegojau kitos dienos rytines šv. Mišias. Jas laikė klebonas. Tąryt visi galvojo, kad naktį mane areštavo. Nuėjau į Sumą ir prisipažinau klebonui, kad pramiegojau.

– Na ir nervai! – pasakė.

Po Kalėdų pastebėjau, kad pro priešais mano namą esančios sanatorijos langus mane visuomet stebi sargyba – žiūri, kas pas mane ateina, kas išeina. O gruodžio 27 dieną jie įsiveržė į mano kambarį. Tada dirbau kažkokius bažnytinius darbus. Pradėjo kratą. Įdomu, kad nejutau jokio jų entuziazmo. Paėmė knygų. Tarp jų – Šapokos „Lietuvos istoriją“ (turėjau tris tokias knygas, vieną iš jų paėmė darydami kratą pas kanauninką S. Kiškį, jis ją buvo pasiskolinęs iš manęs, kai buvo atvykęs ilsėtis į Kulautuvą), senų žurnalų, laikraščių iškarpų.

Kai jie išėjo, supratau, kad nieko gero čia nebus ir kad turiu išsikelti iš Kulautuvos. Juk po tokių įvykių nuotaika jau visai kita – kitoks bendravimas su žmonėmis. Užsidaryti nesinori, eiti pas žmones irgi nesinori, nes gali jiems pakenkti. Nutariau važiuoti į Kuriją ir prašyti valdytojo Juozapo Stankevičiaus, kad mane iškeltų. Prieš tai pasitariau su vyskupu P. Ramanausku. Pasakiau, kad turiu pasiūlymą keltis į Baisogalą, netoli Radviliškio, pas kunigą Petrą Lažinską. Bet vyskupas patarė:

– Važiuok į Betygalą. Ten mano parapija. Ji gerokai apleista. Ten galėsi kai ką nuveikti.

Nuvykau į Kuriją ir pasiprašiau perkeliamas į Betygalą. Sutikimą gavau.

1958 metų sausio 15 dieną išvažiavau į Betygalą. Kada išvažiuoju, žmonėms nesakiau. Nei datos, nei valandos. Palydėjo mane keli parapijiečiai. Paprašiau sanatorijos šoferį, ir jis sunkvežimiu mane perkėlė į Betygalą. Pinigų neėmė. Drabužius, baltinius susirišau į vieną paklodę, knygas sudėjau ant sunkvežimio, įsikėliau etažerką40. Tai ir viskas, ką turėjau. Nuosavos lovos neužgyvenau. Taip išvažiavau į antrąją savo darbo vietą Lietuvoje. Gaila, nespėjau Kulautuvoje daug padaryti. Reikėtų daug parašyti apie Kulautuvos mokinius, jų gerumą ir pagalbą bažnyčiai. Apie daugelį kulautuviečių reikėtų parašyti daugiau. Deja, užmiršau jų pavardes, nors praeities vaizdai liko gyvi mano širdyje.

40 Knygų lentyną.


Laiškas Jonui Čeponiui:
 

+ Garbė Jėzui Kristui

Mielas Drauge,

Tavo laiškas, kurį gavau vakar, ir foto nuotrauka tikrai buvo gana didelė staigmena. Po ilgos pertraukos bent truputį kuklių žinių apie Tavo gyvenimą.

Pažiūrėjęs į Tavo „abrozdą“ tikrai džiaugiuosi: fiziniai atrodai gana puikiai. Kas gali pasakyti, kad praleidai tokią sanatoriją, o svarbiausia man patiko akių žvilgsnis, rodantis ryžtą ir užsispyrimą. Tai, mano supratimu, svarbiausia. Ne vienas mūsų vargo brolių, tiesa, plaukia į gyvenimo krantą, bet, deja, jį pasiekę jaučiasi pavargę ne tik kūnu, bet ir siela. Puiku, kad esi socialus: su verkiančiais verki, o su džiaugiančiaisiais – džiaugiesi. Taip, šiandien jei mes norime gyvenimui daryti kad ir mažiausios įtakos, neprivalome nuo jo atitrūkti. Mūsų keliai – liaudies keliai.

Iš kai kurių žodžių esu linkęs manyti, kad į Alumną grįžti nebesirengi. Man atrodo, kad nesvarbu, kuriuo keliu eisi, svarbu, kad tik gerai eisi. Be to, šiemet, o ir artimiausioje ateityje į Alumną tokiems, kaip mes nepatekti. Net grįžusius iš kariuomenės ne visus priėmė. Pasirodo, kad drauge su jais grįžo kažkokios ir jų „uodegos“. Pernai ir šiemet bandė ir Zajančkauskas patekti į Alumną. Deja... Jis dabar dirba elektriku kažkur prie Zapyškio. Nutaręs laukti dar kokius metus. O paskui pasirinks vieną iš paskutiniųjų Sakramentų.

Pirmais metais Petrui grįžus, į Alumną nepriėmė. Pernai užbaigė 1 teol., o šiemet, vos mėnesį pasimokius, išprašė kaip „raupsuotąjį“ iš Kauno. Taigi jis dabar pas mus zakristijonu ir leido privatiškai mokytis. Taigi vargsta Petras. Be to, jo charakteris tokiame varge gana blogas. Dievas žino: kokia jo ateitis. O būtų gera, kad jis bent po keletos metų vargo prieitų prie Altoriaus. Taigi, štai koks kelias „negrų“!..

Užsiminei, Jonai, apie vedybas. Mano broliškas patarimas ir prašymas: nesivesk tenai. Atvažiuok į Tėvynę, o tuomet bus matyti. Gyvenimas Sibire vienoks, o čia kitoks. Atmink, kad šitą žingsnį padaręs, kelio atgal neberasi. Taip vieną sykį visam laikui. Taigi paklausyk ir dar palauk. Atvažiuok pas mane: čia Tu, Jonai, rasi sau gyvenimui drau-


Petrą Našlėną (dešinėje) Kulautuvoje aplanko Jonas Čeponis

Petrą Našlėną (dešinėje) Kulautuvoje aplanko Jonas Čeponis
(po mano antro arešto). 1959 m.

gę. Pas mane užeina viena dzūkaitė, dirbanti mokytoja ir studijuojanti užakiniame skyriuje. Mergaitė dar 24 m., rimta, religinga, lietuviška, turinti visus išviršinio grožio šauens. Jai rodžiau Tavo ankstyvesnę foto nuotrauką. Dabar ji tankiai klausinėja apie Tavo grįžimą. Žinoma, čia nerimtos mano mintys. Juk tokius dalykus sprendžia patys suinteresuoti, o ne pašaliniai žmonės. Bet mano supratimu, tikrai iš jūsų būtų šauni pora. Kaip ten bebus, vis tiek šliūbą aš Tau duosiu. Gerai?

Prie pirmos progos pas Joaną Kaune užeisiu. Aš ją sykį mačiau. Su Povil[ioniu] net lydėjome į stotį prieš daugelį metų.

Kur Tavo sesiukė Emilija? Kelis sykius švenčių proga rašiau. Deja, atsakymo negavau. Galbūt ji rašė, bet „vaikai“ mano laiškus sunaikino.

Buvau sykį susitikęs su Jonu P. Deja, jis buvo perdaug užsiėmęs savo cechu. Po 10 metų vietoj pokalbio jis man pasiūlė susipažinti su dirbtuvėmis. Nusispjoviau ir išvažiavau. Lagery jis buvo sutikęs vieną puikią lietuvaitę Laimą. Ta mergaitė Jonui padarė daug teigiamos įtakos. Deja, ji nesutiko už jo tekėti. Mano supratimu, o aš ją šiek tiek pažįstu, ji niekada netekės. Kristaus sužadėtinės vardas jai bus daugiau prie širdies.

Dėdė Mykolas [kun. M. Buožius] dar Krakių altarista. Karjeros nesugeba padaryt. Dabar jaunųjų gadynė. Jaunieji geriau tinka būti „turiferarijais“. Dauguma mūsų draugų rimti, autoritetingi klebonai. Dieve, jiems padėk!

Su Maryte buvau susitikęs vasarą. Jonuko nemačiau. Tai jis buvo išvažiavęs, tai aš. Galiu pasakyti, kad Marytė gali būti tikrai laiminga, nes turi puikų draugą. Žinai, šiaurėje ir Sibire daug daugiau gerų vyrų negu Tėvynėje. Čia daugeliui samagonas suėdė smegenis ir sąžinę.

Na, šiandien pakaks. Sekančiame laiške pasakosiu toliau. Tuomet paliesiu ir savo „Odisėją“. Galimas daiktas, kad pradėsiu 1946 metų kelionę iš naujo. Kūmas manimi nepatenkintas. Na tiek tos! Dirbti ir kurti reikia!

Šiandien Tau, Drauge, pasiunčiau knygos „Sukilėliai“ I t. Antras dar neišėjo iš spaudos. Skaityk ir duok kitiems.

Greitai šv. Kalėdos – Kristaus Gimimo šventė. Bučiuoju Tave, mielas Drauge, ir Tavo asmeny visus geros valios mūsų tautos vaikus. Sveikatos ir nepalaužiamo tikėjimo!

Su Dievu. Tavo Alfonsas (parašas)

Mano adresas: Alfredas Smilgevičius Kul… iki pareikalavimo

P. S. Savo „abrozdo“ dar neturiu. Vėliau padarysiu… Petras ir [Vytautas] Kauneck[as], kuris gyv. už sienos, siunčia Tau nuoširdžiausius linkėjimus. Bazilev. Garliavoj. Alf.


Petras Našlėnas, Vytautas Kauneckas, Jonas Čeponis


Petras Našlėnas, Vytautas Kauneckas, Jonas Čeponis ir Vytauto Kaunecko duktė. Kulautuva, 1959 m. vasara

Antroji parapija: Betygala


Kai tik nuvykau į Betygalą, įspūdis buvo nekoks. Kitaip nei Kulautuvoje, bažnyčia čia mūrinė, didelė, o sekmadienio šv. Mišiose gal tik 30 žmonių.

Man atvykus, pirmąjį sekmadienį Betygalos mokyklos vadovybė suorganizavo mokinių slidinėjimo varžybas. Vidurdienį visi susirinko prie bažnyčios su slidėmis ir ruošėsi pasiekti Ariogalą (iki jos – 11 kilometrų). Taip tą žiemą ir kartojosi: kai tik sekmadienio pamaldos, mokiniai susirenka prie bažnyčios ir prasideda varžybos – krosas.

Ėmiau galvoti, kaip žmones patraukti į bažnyčią. Klebonas Rapolas Pukys, ukmergiškis, lyduokietis, man buvo labai palankus.


Betygalos bažnyčia. Apie 1958 m.

Betygalos bažnyčia. Apie 1958 m.

– Ką nori, tą daryk, – sakė.

Po šv. Mišių jis išeidavo priiminėt parapijiečių, o mane palikdavo. Paskelbiau, kad žadu kreiptis į valdžią, jog sekmadienį prie bažnyčios pardavinėtų žibalą. Tada žmonėms nereikėtų eiti jo pirkti ketvirtadieniais, jie galėtų jo įsigyti sekmadienį ir tuo pačiu sudalyvautų pamaldose. Tai buvo mano išsigalvojimas, tiesiog norėjau atkreipti žmonių dėmesį. Jie suprato, kad čia juokai.

Tada buvo kalėdojimo metas. Ėmiau lankyti parapijiečius – penkias dienas per savaitę. Nutariau aplankyti kiekvieną šeimą. Apėjau visą parapiją, susipažinau su visais žmonėmis. Vienoje šeimoje radau tokias dvi šaunias mergaites ir vaikinuką. Klausiu:

– Kodėl sekmadieniais nelankote bažnyčios? Šeimininkas, vardu Laurynas (pavardės neatsimenu), aiškinasi, kad rytais sunku atsikelti. Neturi laikrodžio, todėl pramiega. Nupirkau laikrodį-žadintuvą ir nunešiau. Žiūriu – kitą sekmadienį jie jau bažnyčioje.

Kalėdojimas buvo labai geras būdas suartėti su žmonėmis. Betygaloje žmonės labai geri, nuoširdūs. Tik kad visi stengėsi kuo daugiau vaišinti. Man buvo per sunku trejos vaišės per dieną. Klebonas kartais savaitgalio vakarais važiuodavo į parapiją vakarienės, – tada kalėdodavome kartu. Šiokiadieniais kalėdodavau vienas.

Lankydamas žmones sužinojau, kad dauguma jų prisidėjo prie bažnyčios atstatymo. Senukai pasakojo, kaip bažnyčios statybą parapijiečiai rėmė pinigais, kad kiekvienas jos metras jų apmokėtas. Daug buvo tokių, kurie gerai prisiminė ir dar buvo sutikę prelatą Maironį. Jis gimė Pasandravio dvarelyje, 8 km nuo Betygalos.

Kalėdodamas kalbėjau, kad parapijiečiai neina į bažnyčią ir man dėl to labai liūdna. Šiokiadieniais į šv. Mišias ateidavo tik dvi senukės. Na, tuščia bažnyčia. Bet greit ir šiokiadieniais į pamaldas ateidavo vis daugiau žmonių. Daugiau ateidavo ir mokinukų.

Buvo toks atvejis. Betygaloje gyveno nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministro V. Nasevičiaus žmonos sesuo Elenutė – vidurinės mokyklos mokinė. Ji turėjo užrašų sąsiuvinį su partizanų dainomis. Kažkas iš jos mokykloje tą sąsiuvinį paėmė ir atidavė mokytojai. Mergaitė verkė. Sužinojęs pasikinkiau arklį ir gal 8 km važiavau pas jos motiną. Prašiau, kad nieko nelaukdama ji važiuotų pas tą mokytoją ir prašytų, kad niekas nesužinotų, kad ji niekam nepasakytų. Ji taip ir padarė. Atvežiau ją į miestelį, sutarėm, ką sakyti, jei kas klaustų. Konfliktas buvo likviduotas. Tai buvo gera mokytoja.

Tą pavasarį buvo rinkimai. Į juos nuėjau su sutana. Visa publika:


Vyskupas Vincentas Sladkevičius.

Vyskupas Vincentas Sladkevičius.
1957 m.

– Garbė Jėzui Kristui!

Komisijai nepatiko, tai replikavo:

– Demonstruoja!

Pastoracijai išnaudojau kiekvieną galimybę: kur tik buvo kokia skylutė, kur tik galėjau, visur mėginau pralįsti.

Betygaloje gyveno ir mokytoja Aleksandra (Miškinienė) – poeto Antano Miškinio žmona. Jis parašė keturiolika eilėraščiųstacijų, kuriose lietuvių tautos kančia vaizduojama ir siejama su Kristaus kančia.

Per savo žmoną Miškinis man perdavė prašymą, kad norėtų su manim susitikti. Sakė – turėsime daug šnekos. Bet, – sakė, – dabar netinkamas metas, nes labai atvirai viskas matoma. Reikėtų palaukti pavasario, kai sužaliuos Dubysos krantai, tada bus saugu. Deja, Betygaloje nesulaukiau nei pavasario, nei to susitikimo.

1957 metų gruodžio 2 dieną popiežius Pijus XII kunigą Vincentą Sladkevičių paskyrė vyskupu. Gruodžio 25 dieną, per Kalėdas, Birštono klebonijoje vyskupas Teofilius Matulionis slapta jį konsekravo. Komunistai jam neleido eiti vyskupo pareigų. Tik išgirdome, kad Kaišiadorių vyskupijoje yra slaptas vyskupas. Buvo įtariama, kad tai kunigas Vincentas. Visai prieš pat antrąjį mano suėmimą abu su kunigu Zigmu Neciunsku nutarėme nuvažiuoti ir jį pasveikinti. Kai atvykome, jis gynėsi, kad nieko nežino, ir šypsojosi. Mes vis tiek:

– Sveikiname naują Kaišiadorių vyskupą! – ir pabučiavome jam rankas. Aš vieną, Neciunskas – kitą.

Netrukus mane suėmė. Bet dar spėjau pasveikinti naująjį vyskupą. 1959 metais religijos reikalų įgaliotinis, o tiksliau KGB, jį ištrėmė į Biržų rajoną, į Nemunėlio Radviliškį.

Betygaloje pastebėjau keliuku dažnai pravažiuojančias kagiebistų skurlines, dengtas mašinas. Įtariau, kad ieško agentų.

Atėjo Gavėnios metas. Bažnyčioje paskelbiau, kad kiekvieną dieną, vakarais, prieš šv. Mišias eisime Kryžiaus kelią. Klebonas irgi dalyvaudavo. Jo balsas buvo stiprus. Einant stacijas jis giedodavo su žmonėmis, o aš skaitydavau skaitinius. Taip abu pravesdavome Kryžiaus kelius. Prie mūsų ėmė jungtis vaikai. Jie eidavo Kryžiaus kelius ir giedodavo kartu. Dvi mokinukės – kolūkio pirmininko dukterys – eidavo šalia kryžiaus. Jį nešdavo irgi mokinys. Keli vaikai ateidavo su raudonais pionierių kaklaraiščiais. Buvo užuominų: gal reikėtų, kad juos nusirištų. Patariau nesikišti, tegul eina, kaip atėję.

Mokytojai ėmė budėti prie bažnyčios vartų ir neleisti vaikų. Tada jie apeidavo iš kitos pusės perlipę tvorą. Man buvo labai gera matyti tokį vaikų ryžtą. Kažkurį sekmadienį jų suskaičiavome jau apie šimtą trisdešimt. Sutikę mane miestelyje vaikai jau sveikindavosi. Pasišnekėdavome. Būdavo smagu.

Mano džiaugsmui, per Verbas buvo pilna bažnyčia. Didžiąją savaitę mokyklos direktorius draudė vaikams vakarais vaikščioti po miestelį. Pats eidavo pažiūrėti, ar nesutiks mokinių. O bažnyčioje aš paskelbiau, kad Didįjį šeštadienį darysime budynes, melsimės ir budėsime per visą naktį prie Švč. Sakramento. Kviečiau visus – didelius ir mažus – budėti ir melstis. Tą naktį bažnyčioje buvo daug žmonių, bet svarbiausia – daug vaikų. Mergaitės po aštuonias ir keturi berniukai pasikeisdami adoravo visą naktį. Savo kambarius užleidau mažiems vaikams, kad jie pakaitomis galėtų pamiegoti. Patiesiau čiužinius. Kiti perspėjo – prileis blusų. Sakiau:

– Nebijokite, tam yra dustas.

Ryte darėme iškilmingą procesiją. Vaikų procesijai neturėjome jokių specialių rūbų. Nupirkome marlės ir iš jos padarėme mergaitėms tiulius. Šiandien atrodytų juokingai, bet tada buvo gražu. Procesija buvo didelė, daugybė vaikų. Daug berniukų patarnavo prie altoriaus.

Gražiai praėjo Velykos. Bet jutau, kad kažkas blogo gali nutikti.


Antrasis areštas


Antrą Velykų dieną nuvažiavau į Ogionis. O kai grįžau, trečią dieną po Velykų, į mano butą atėjo trys civiliškai apsirengę KGB karininkai.

– Ruoškis, reiks važiuoti į Vilnių. Norime pasikalbėti.

Likau virtuvėje su vienu iš jų, rusiškai kalbančiu. Kitas karininkas vaikščiojo po butą, trečias liko lauke. Tuo metu virtuvėje kūrenosi krosnis. Priėjau, išsiėmiau viską iš kišenių ir sumečiau į ugnį. Kagiebistas netarė nė pusės žodžio, nudavė, kad nemato... Blogas žmogus būtų neiškentėjęs, šokęs, neleidęs deginti. O jis nieko nedarė, nieko nesakė. Matyt, buvo neblogas žmogus. Taigi iškračiau visas kišenes ir viską sumečiau į ugnį. Jau žinojau, kad bet kokie rašteliai gali tapti įkalčiais.

Taigi trečią dieną po Velykų mane išvežė iš antrosios mano parapijos. Betygaloje išbuvau tik tris mėnesius. Buvo vėlyvas pavasaris.

Į Ariogalą vežė rogėmis. Su vienu kagiebistu sėdėjau sėdynėje, kitas priekyje valdė arklius, trečias iš nugaros stovėjo ant pavažų. Išvažiuojant susirinko ir parapijiečių. Atsisveikindamas pasakiau, kad sugrįšiu.

Už Betygalos prie Ariogalos buvo kioskas. Paprašiau sustoti – norėjau nusipirkti gerti. Sustojo, leido nueiti į kioską. Nupirkau jiems tris butelius alaus, sau citro. Pasakiau, kad jie mano svečiai ir aš juos vaišinu. Kagiebistai paėmė alų, išgėrė.

Kai pasiekėme Ariogalą, pasakiau, kad noriu pietų. Jie replikavo, kad, matyt, nesuprantu, kas darosi, jei rūpinuosi valgiu. Paskui privažiavo mašina, mane į ją įsodino ir išvežė į Vilnių.

Ariogalą vėl aplankiau tik grįžęs po lagerių – po šešerių metų. Ėjau pro aikštelę, kur vaikai žaidė tinklinį. Žiūriu – su jais du mano pažįstami mokytojai broliai Juškos. Jie mane atpažino, maloniai pasveikino. Antanas Juška po karo pradėjo mokytojauti Betygaloje, dėstė braižybą, muziką, astronomiją ir fizinę kultūrą, vadovavo vaikų chorui. Juškos buvo puikūs žmonės, patriotai.

Kelionėje į Vilnių buvau ramus. Bet važiuojant buvo atėjusi mintis griebti už vairo, pasukti automobilį į šoną ir nugarmėti nuo šlaito – tada viskas baigtųsi. Tačiau saugojo kita, stipresnė mintis, kad taip pražudyčiau sielas.

Kai priartėjome prie Vilniaus, kagiebistai sakė:

– Vešime ne į Lukiškes. Į saugumą, ten sąlygos geresnės. Vėliau, kai vėl buvau lageryje, vyskupas Ramanauskas man atsiuntė laišką. Jo laiškai buvo labai gražūs. Gaila, juos per kratą atėmė. Jis rašė: „Po tavo arešto buvau nuvažiavęs į Betygalą ir tris dienas ten gyvenau. Su daug kuo šnekėjau. Visa, ką darei, buvo gera. Dabar prašyk. Padėsiu kuo galiu“.

Už ką suėmė antrą kartą?

Apie tai kalba dokumentai mano baudžiamojoje byloje.
1957 metų gruodžio 24 dieną Kauno KGB operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Lučinskas pasirašė nutarimą atlikti kratą mano namuose Kulautuvoje. Jį patvirtino VSK prie LTSR MT įgaliotinis Savostinas. Kratą nutarta atlikti ištyrus gautą medžiagą ir įtariant, kad aš savo bute galiu laikyti antitarybinę literatūrą bei kitus panašius dokumentus.

Kalėdų išvakarėse, kai manęs nebuvo namie, kagiebistai įsiveržė į mano butą. Žinojo, kad nerakinu durų, todėl jiems tai nebuvo sunku. Tik vėliau, gruodžio 27 dieną, man liepė pasirašyti, kad su jų nutarimu susipažinau ir kratą leidžiu atlikti.

1958 metų balandžio 9 dieną VSK prie LTSR MT pirmininko pavaduotojas KGB pulkininkas Leonardas Martavičius patvirtino nutarimą iškelti man baudžiamąją bylą. Nutarime rašoma:

„Aš VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos operįgaliotinis vyr. leitenentas Lučinskas, susipažinęs su medžiaga, susidedančia iš liudytojų pareiškimų ir daiktinių įrodymų apie kunigo Svarinsko Alfonso, Vaclovo sūnaus, nusikalstamą antitarybinę veiklą, turint omenyje, kad medžiagoje yra pakankamai duomenų, kad Svarinskas savo namuose saugojo antitarybinę nacionalistinio turinio literatūrą, pravedinėjo antitarybinę agitaciją, –

NUTARIAU:

Pagal išdėstytas aplinkybes iškelti baudžiamąją bylą apie Svarinsko Alfonso, Valcovo sūnaus, nusikalstamą antitarybinę veiklą, pagal nusikaltimo žymes nustatyto RTFSR BK 58-10 I d. priimti ją savo procesui ir pradėti tardymą“.
Pasirašė: VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos operįgalioti-
nis vyr. leitenentas Lučinskas (parašas)


Mano antrosios bylos viršelis
Mano antrosios bylos viršelis

VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos 3-io skyriaus viršininko pavaduotojas kapitonas Vaigauskas (parašas)
VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos viršininkas pulkininkas Obukauskas (parašas)

 

1958 metų balandžio 10 dieną buvo priimtas nutarimas mane areštuoti. Jį patvirtino VSK prie LTSR MT pirmininko pavaduotojas generolas-majoras Martavičius. Balandžio 11 dieną areštą sankcionavo LTSR prokuroro II klasės valstybinės justicijos patarėjas V. Galinaitis. Šiame nutarime kagiebistas Lučinskas rašo:

„Iki kratos 1957 m. gruodžio 27 d. Svarinskas savo bute Kauno rajono Kulautuvos gyvenvietėje saugojo antitarybinę literatūrą: iškarpos iš fašistinio laikraščio „Ateitis“, kuriuose šmeižiama tarybinė santvarka ir kviečiama kovoti prieš Tarybų valdžią, knygą „Už visus, visiems“, kurioje raginama kovoti prieš komunizmą, knygą „Pamokslai“ ir „Vakarų paslaptis Atlantida Europa“, kurioje yra antitarybinių išsireiškimų. Be to 1956 metais paskolino kunigui Kiškiui Stanislovui autoriaus Šapokos antitarybinio turinio knygą „Lietuvos istorija“, kuri pas Kiškį paimta kratos metu.

Būdamas kunigu, Svarinskas išstodavo bažnyčioje su antitarybinio turinio pamokslais.

Aukščiau nurodyti Svarinsko nusikaltimai įrodyti piliečių Petraičio, Maleckaitės V. A., Pocienės A. V., pareiškimais ir daiktiniais įrodymais.“


Vilniaus KGB rūmuose

Kai mane atvežė į Vilnių, pradžioje apgyvendino viename saugumo kabinete. Gal tris paras ten gyvenau. Tuo metu kagiebistai formino mano areštą. Miegojau ant sofos. Davė švarią patalynę. Ateidavo mergužėlė su prijuoste, atnešdavo valgyti. Maistą padėdavo ant rašomojo stalo. Kartu su manim buvo sargybinis – KGB karininkas. Jis gyveno ir miegojo tame pačiame kabinete. Su juo šnekėdavome visokius niekus – šalta, nešalta, dar ką kita. Jis mane nuvesdavo į tualetą. Visur iš paskos eidavo. Atrodo, kitų užduočių jam nebuvo paskirta.

Po trijų dienų – 1958 metų balandžio 12-tą – man atnešė pasirašyti nutarimą, kad esu areštuotas. Prokuroras nurodė KGB vyr. tardytojui Vytautui Liniauskui atlikti parengtinį tardymą. Buvo gautas KGB poskyrio viršininko pavaduotojo kapitono A. Sūnelaičio sutikimas mane suimti ir padaryti kratą (nutarimą pasirašė Lučinskas, R. Vaigauskas, J. Obukauskas ir KGB Tardymo skyriaus viršininkas E. Kisminas). Mane supažindino su kagiebistų Lučinsko, Vaigausko ir Obukausko 1958 metų balandžio 9 dieną pasirašytu nutarimu mane areštuoti (jį patvirtino VSK prie MT pirmininkas K. Liaudis). Paėmė abiejų rankų pirštų atspaudus, nufotografavo. Pasirašiau ir buvau nuvestas į kamerą.

Nuotaika buvo prasta. Slėgė nežinomybė – kas toliau? Laukti visada sunkiau, kai nežinai finalo.

Po to prasidėjo tardymai.


Nuotrauka iš bylos. 1958 m.

Nuotrauka iš bylos. 1958 m.

Tardymai

Balandžio mėnesį mane nuvedė pas Vilniaus KGB vyresnįjį tardytoją vyr. leitenantą V. Liniauską. Jis ir tardė mane visą laiką. Buvo ramaus būdo, nesikeikdavo. Kartais, kai vis dėlto susinervindavo, greit susivaldydavo – niekada man nėra pasakęs jokio blogo žodžio. Prastai mokėjo lietuvių kalbą. Neretai klausdavo, kaip kurį žodį rašyti – su nosine ar be. Visad sakydavau, kad klaustų, kad jam patarnausiu, padėsiu teisingai parašyti protokolus.

Dirbti KGB Liniauskas pradėjo kaip aktyvus komjaunuolis, baigęs čekistų mokymus. Kai jau vėliau mane teisė už „Kronikas“, jis buvo pasiekęs KGB papulkininkio laipsnį, bet tada man jau neteko su juo susidurti.

Tardydamas jis visaip bandė įrodyti mano „nusikaltimą“. Jis klausdavo, o aš mielai atsakydavau. Taip ir rašėm tardymo protokolus.

Dažniausiai klausinėjo apie gruodžio 27 dieną kratos metu iš mano buto paimtą literatūrą ir 127 lapus iškarpų. Sakiau jam, kad visa tai įsigijau ir perskaičiau įvairiu laiku, dalį – dar būdamas klieriku. Dalis knygų anksčiau buvo tėviškėje. Grįžęs iš lagerio jas susirinkau ir atsivežiau į Kulautuvą. Kitas radau namuose, į kuriuos atsikėliau gyventi, ir saugojau jas kaip man priklausančias nematydamas nieko blogo.

Balandžio 8 dieną Liniauskas klausė, ar pažįstu kun. Stanislovą Kiškį. Atsakiau, kad gerai jį pažįstu, kad susipažinau lageryje. Mudu susipažinome Komijos ATSR, lageryje Intoje. Už ką jis baustas, neatsimenu, nors turbūt tikrai man bus pasakojęs. Lietuvoje mudu vėl susitikom 1957 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais Kulautuvoje, kai jis buvo atvykęs gydytis su savo broliu.

Mano byloje yra kun. Stanislovo tardymo protokolas. Jis vyko 1958 metų balandžio 5 dieną. Tardė taip pat Liniauskas. Protokole nurodyta, kad 1958 metų kovo 4 dieną jo namuose buvo atlikta krata, per kurią rasta Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“. Tardomas kun. Kiškis paaiškino, kad knygą pasiskolino iš manęs, kad ji jam buvo reikalinga rašant Kavarsko istoriją. Jis teigė, kad paėmė šią knygą kaip vie-


Kun. Stanislovas Kiškis.

Kun. Stanislovas Kiškis. Tasajevas, 1956 m.


nintelį jam žinomą šaltinį, reikalingą sudaryti istorinių įvykių rėmus. O vertinti šį veikalą iš dabartinių pozicijų jis nesiimąs, nes pagrindinis istorijos dėsnis yra žiūrėti į įvykius ir juos vertinti to laiko dvasia.

1958 metų balandžio 29 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas nuteisė kun. Stanislovą ketveriems metams darbo pataisos stovykloj.

Teismo posėdis buvo uždaras. Teisme kun. Kiškis pareiškė:

– „Lietuvos istorija“ yra mokslo veikalas ir, manau, buvo reikalinga rašant Kavarsko istorijos dokumentus.

O kai mane tardė dėl tos knygos balandžio 8 dieną, aš sakiau, kad Kulautuvoje Kiškis galėjo ateiti į mano namus ir pasiimti ją, nes žinojo, kad neprieštarausiu. Mano butas buvo visada atrakintas.

Balandžio 12 dieną mane tardė ir klausinėjo apie mano antitarybinę veiklą bei antitarybinę agitaciją. Sakiau, kad nei vienu, nei kitu neužsiiminėjau ir todėl nieko apie tai papasakoti negaliu.

Balandžio 16 dieną klausė apie keturias iš mano buto paimtas knygas: Dr. Tihamer Toth „Atmerk akis!“, Gabriel Palau „Veiklioji katalikė“, Benedikto Andriuškos „Eucharistijos liepsnos“ ir Vytauto Lapšio „Už visus visiems“. Sakiau, kad knygas skaičiau, kad jos priklauso man, o įsigijau jas vokiečių okupacijos metais, kur – neatsimenu. Jos visos buvo įrištos juodais viršeliais. Sakiau, kad neatsimenu, kas jas įrišo. Šias knygas grįžęs iš lagerio paėmiau iš tėvų namų ir atsivežiau į Kulautuvą. Teiravosi, kam daviau jas skaityti. Sakiau, kad niekam.

Balandžio 22 dieną mane tardė dėl kitos kratos metu paimtos knygos – Juozo Dauliaus (kun. S. Yla) „Laisvamanybė Lietuvoje“. Sakiau, kad esu ją skaitęs, įsigijau prieš 1940 metus, kad ji kartu su kitomis knygomis buvo tėviškėje ir grįžęs iš lagerio ją atsivežiau. Pripažinau, kad autorius iš idealistinių pozicijų kritikuoja marksistinę-materialistinę pasaulėžiūrą, bet pridūriau, kad idėjiniu požiūriu ji nėra žalinga.

Tą pačią balandžio 22-ąją KGB Tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis E. Kisminas41 patvirtino nutarimą pateikti man kaltinimą pagal RTFSR BK 58-10 I dalį, kuriame nurodoma, kad KGB tardytojas Liniauskas, ištyręs tardymo bylos Nr. 19809 medžiagą, teigia esą pakanka įrodymų, jog aš savo bute saugojau buržuaziniais metais įsigytą antitarybinio turinio literatūrą ir „Ateities“ žurnalo iškarpas, kad kunigui Stanislovui Kiškiui daviau A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, be to, Kulautuvos ir Betygalos bažnyčiose per pamokslus šmeižiau tarybinę tikrovę.

41 Eduardas Kisminas gimė Latvijoje. Nepriklausomoje Lietuvoje
1939–1940 metų liepą tarnavo Lietuvos kariuomenėje Plungėje. 1941 metais baigė aukštąjį čekistinį pasirengimą (NKVD mokykloje), 1955 metais įgijo vidurinį civilinį išsilavinimą.


Liniauskas ir prokuroras Tokariovas supažindino mane su kaltinimu. Sakiau, kad suprantu, kuo esu kaltinamas, pripažįstu, kad turėjau nurodytą literatūrą, bet nežinojau, kad anksčiau įsigytų knygų negalima laikyti ir kad jos yra draudžiamos. Taip pat pareiškiau, kad Kulautuvos ir Betygalos bažnyčiose pamokslų, šmeižiančių tarybinę tikrovę, niekuomet nesakiau ir dėl to kaltu savęs nepripažįstu.
Gegužės 7 dieną Liniauskas mane klausinėjo apie Mykolo Römerio knygą „Trečiasis Tarptautinis sociologijos kongresas Romoje“. Sakiau, kad tai mano knyga, kada ją įsigijau – nepamenu, kad kartu su kitomis knygomis laikiau ją tėvų namuose, o grįžęs iš lagerio pasiėmiau.

Mama, sesuo Janina ir Tėtė.
Mama, sesuo Janina ir Tėtė.
Apie 1956 m.

1958 metų gegužės 6 dieną Liniauskas buvo nuvykęs į Kadrėnų kaimą, ten tardė mano Tėtę Vaclovą ir Mamą Apoloniją ir atliko kratą jų namuose. Mano byloje yra šio tardymo dokumentai. Liniauskas klausė tėvų apie mano knygas, už kurias buvau suimtas, ir tas, kurias rado ir paėmė jų namuose.

Tėtė sakė, kad ta literatūra buvo namuose dar prieš pirmąjį areštą, kad tada, 1946 metais, taip pat buvo daryta krata, bet jos tada nie-
kas nepaėmė ir ji išbuvo iki šiol. Taip pat sakė, kad grįžęs iš lagerio, nors kelis kartus lankiausi namuose, bet jos nepasiėmiau. Jis pats tų knygų neskaitęs, nes blogai mato, ir visą literatūrą saugojo savo namuose kaip mano daiktus. Tą patį sakė ir mano Mama.

Paskui per gegužės 7 ir 22 dienos tardymą Liniauskas manęs apie tai klausinėjo. Patvirtinau, kad tos knygos buvo tėvų namuose prieš pirmąją kratą ir po jos. Ir sakiau, kad tėvai gal nė nepastebėjo, kada jas pasiėmiau. Aš ir pats tiksliai nebeprisiminiau, kada tai įvyko.

1958 metų gegužės 6 dieną mano tėvų namuos kagiebistai atliko kratą ir paėmė šią literatūrą:

1. Liudo Dovydėno „Užrašai“, išleista Kaune, 1945 metais, 205 puslapiuose.

2. Laikraščiai „Ateitis“ Nr. 73 iš 1944 metų kovo 27 dienos, Nr. 74 iš 1944 metų kovo 28 ir laikraščio „Ateitis“ Nr. 60 iš 1944 metų kovo 11 dienos, 3–4 puslapiai.

3. Padarytos iš laikraščio „Ateitis“ iškarpos su Viljo Surajos straipsniu „Išpirktasis kraštas“, 20 lapų.

Visa tai kaip daiktinius įrodymus jie prijungė prie to, ką paėmė per kratą iš mano buto 1957 metų gruodžio 27 dieną. Taigi mano byloje buvo toks knygų sąrašas:

1. Žurnalo „Židinys“, 1933 metų Nr. 12, 1937 metų Nr. 1 ir 1940 metų Nr. 5–6.
2. M. Romerio brošiūra „Trečiasis tarptautinis sociologijos kongresas Romoje“, 13 puslapių, išleista Kaune, 1925 metais.
3. J. Dauliaus „Laisvamanybė Lietuvoje“, išleista Kaune, 1936 metais, 56 puslapiai.
4. Kunigo Povilo Jako „Socialinė Krikščionybė“, išleista
Kaune, 1939 metais, 247 puslapiai.
5. Vyskupo Petro Būčio knyga „Pamokslai“, išleista Kaune, 1936 metais, 393 puslapiai.
6. D. Merežkovskio „Iisus Neizvestnij“, Tomas antras, Pirma dalis, išleista Belgrade, 324 puslapiai.
7. D. Merežkovskio „Taina zapada. Atlantida Europa“, išleista Belgrade, 1931 metais, 552 puslapiuose.
8. Dr. Tihamer Toth „Atmerk akis!“, išleista Kaune, 1935 metais, 219 puslapių.
9. Profesoriaus K. Paltaroko „Socialinis klausimas“, antroji padidinta laida, išleista Kaune, 1921 metais, 306 puslapiai.
10. Vytauto Lapšio „Už visus, visiems“, „Šaltinio“ priedas misijų dienai, išleista Marijampolėje, 1935 metais, 32 puslapiai.
11. Padarytos iš laikraščio „Ateitis“ iškarpos su straipsniu, pavadintu „Kaip susiriejo dvi katiušos ir kas toliau buvo...“, keturi lapai.
12. Padarytos iš laikraščio „Ateitis“ iškarpos su profeso-
riaus F. Kemežio straipsniu „Kaip rusų ūkininkas neteko žemės“, 6 lapai.
13. Autoriaus A. Šapokos „Lietuvos istorija“, išleista 1936 metais Kaune.

Greta šio sąrašo, birželio 6 dieną Liniausko parengtame nutarime (jį patvirtino KGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas E. Kisminas) nurodyta:

„Be to 1958 metų balandžio 24 dieną liudytoja Maleckaitė V. A. perdavė savo užrašų knygutės lapą, prasidedantį žodžiais: „Dolgo dolgo“, kuriame užrašytos ištraukos iš pamokslo kaltinamojo Svarinsko Alfonso, Vaclovo sūnaus.
Imdamas domėn, jog aukščiau minėta literatūra, spauda ir užrašų knygutės lapelis yra daiktiniai įrodymai byloje, vadovaudamasis
RTFSR BKP 67 str.“

Gegužės 10 dieną KGB priėmė nutarimą
„literatūrinei ekspertizei atlikti“ ir ištirti visus daiktinius įrodymus. Jį patvirtino Kisminas.

„Nutarta: 1) atlikti literatūrinę ekspertizę; 2) ekspertizės pravedimą pavesti Glavlito vy r. cenzoriui Vailioniui Algimantui. J.; 3) ekspertui spręsti pateikti sekančius klausimus: a) Duoti aukščiau minėtos literatūros ir spaudos politinį įvertinimą. b) Ar leistina minėtoji literatūra ir spauda naudotis.“

Liudytojos Maleckaitės užrašai
Liudytojos Maleckaitės užrašai

Byloje nurodyta, kad cenzorius yra 25 metų amžiaus Glavlite dirbantis komjaunuolis.

Literatūrinės ekspertizės akte Vailionis rašo: „Žurnalas „Židinys“ įeina į cenzūros dokumentus ir naudojimui draudžiamas“. „Roemerio M. „Trečiasis tarptautinis sociologijos kongresas Romoje“ – „Brošiūra su politiniais defektais, įeinanti į uždraustų naudojimui leidinių sąrašus“. „Kun. Jakas Pov. Socialinė krikščionybė – „Knygoje skleidžiama reakcinga religinė propaganda, skiepijama krikščioniškojo gyvenimo bei krikščioniškosios moralės normos, pasisakoma prieš komunizmą. Knyga politiškai žalinga, cenzūros organų uždrausta naudojimuisi“. „Vysk. Būčys Petras. Pamokslai. – „Knyga religinio turinio. Joje skleidžiama reakcinga idealistinė-religinė programa, pasisakoma prieš materializmą. Yra aštrių antikomunistinių ir antitarybinių pasisakymų. Knyga įeina į cenzūros dokumentus, naudojimui uždrausta“. „Dr. Tihamer Toth. Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas) – „Knygoje propaguojama religinė moralė ir religiniai auklėjimo metodai. Knyga įeina į cenzūros dokumentus, naudojimuisi uždrausta“.

Dar balandžio 10 dieną A. Šapokos knygą „Lietuvos istorija“ Liniauskas nutarė išskirti iš bylos, nes ji esanti „kaltinamojo Kiškio Stanislovo tardymo bylos Nr. 19798 medžiaga, paimta kratos metu jo bute (1958-02-10 vakare 20–22.30 val.) ir yra daiktinis įrodymas“. Liniauskas paskyrė A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ „literatūrinę ekspertizę“ atlikti Glavlito ekspertui Zakarijui Grigoraičiui, kurį pavadino „literatūros kritiku“. Grigoraičio išvadoje nurodyta: „Knyga parašyta iš buržuazinių-nacionalistinių, „vieningosios srovės“ pozicijų, antitarybinė, šmeižikiška. Knyga įtraukta į draustinos literatūros sąrašą“.

Gegužės 30 dieną tardytojai kartu su dviem kviestiniais surašė paimtų daiktinių įrodymų apžiūros protokolą, kuriame apibūdintos paimtos knygos bei iškarpos. Pavyzdžiui, nurodoma, kad Liudo Dovydėno „Užrašai“ yra „Knyga aštraus antitarybinio, šmeižikiško turinio. 29 puslapyje rašoma: „Gal būt dar daug sukrėtimų ir kraujo pareikalaus paskutinės žmonijos kovos, išsivaduojant iš visokeriopo bolševizmo, bet jokia auka nebus per didelė už tą pamoką, kurią įgis žmonija, likviduodama civilizacijos ir kultūros gėdas“. Apie A . Šapokos „Lietuvos istoriją“ rašoma: „Autoriui būdinga buržuazinė nacionalistinė tendencija traktuojant istorinius faktus“. Taip, 665 puslapyje rašoma: „Apskritai tautiška SSSR lietuvių būklė gana liūdna: sparčiai eina jų nutautinimas, nes jie atskirti nuo savo tautos kamieno ir auklėjami tautiškumui priešingoje – komunistiškoje dvasioje. Ten varoma lietuviška kultūrinė veikla tėra tiktai priemonė komunizmui sklisti ir agituoti prieš tautišką, nepriklausomą Lietuvą“.

Gegužės 24 dieną man buvo surengta akistata su Tėte ir Mama. Pirma su vienu, paskui su kitu. Man tai buvo labai netikėta.

Atvedė mane pas tardytoją Liniauską. Žiūriu – kabinete sėdi Tėtė ir gal dar penki tardytojai, nors protokole nurodyta, kad dalyvavo tik KGB tardytojas Liniauskas, Tėtė ir aš.

Liniauskas paklausė:

– Tėvuk, kaip gyveni?

Jis pusiau tarmiškai atsakė:

– Na, Vilniuje tai kiek geriau.

– Tai kodėl Vilniuje geriau?

– Čia ir baltos duonos, ir cigarečių yra. Liniauskas:

– O ką Ukmergėje nėra baltos duonos?

– Na, jei pro patumsį nueisi į parduotuvę, tai gal ir nutversi.

Aš į tai žvelgiau kaip Napoleonas į okupantą. Su pasididžiavimu. Visi tylėjo – neturėjo ką sakyti.

Tėtė pasakė, kad knygų aš iš namų neėmiau. Tada vėl teko kartoti, kad knygas paėmiau, bet tėvai apie tai galėjo nieko nežinoti, nes nieko jiems apie tai nesakiau. Tėtė paantrino, kad nematė manęs imant knygas ir apie tai nieko nežino, kad dabar namuose taip pat yra knygų.

Daugiau jo neklausinėjo ir išvedė. Leido man atsisveikinti. Pasibučiavom...

Po to atvedė Mamą. Ji įėjo gerai nusiteikusi, džiaugėsi mane pamačiusi. Pasakė:

– Žinai, buvo atvažiavęs ponas Pranas Mockevičius – Ukmergės saugumo įgaliotinis. Ale jis mandagus. Nusiėmė skrybėlę ir man ranką pabučiavo.

– Mama, jie tau ranką pabučiavo, o man gyvam odą lupa.

Šie žodžiai buvo kaip bomba. Po jų Mama nutilo, ir daugiau kalbų nebuvo. O jie nė žodžio neištarė, kad tai esąs šmeižtas ar pan. Matėsi, kad ir jiems tas pasakymas padarė įspūdį.

Mama Apolonija.
Mama Apolonija. Apie 1956 m.

Tada buvau įpykęs. Kad iš manęs tyčiojasi – tegul tyčiojasi, bet iš tėvų negali tyčiotis. Juk senus, suvargusius žmones iškvietė į Vilnių. Tėtė tada jau buvo 68 metų, Mama – 60 metų. Jie turėjo važiuoti 70 kilometrų. Ne taip lengva buvo atvažiuoti.

Paklausta apie knygas, Mama sakė tą patį, ką ir Tėtė. O aš vėl kartojau, kad imdamas knygas Mamai apie tai nieko nesakiau, todėl ji galėjo šito nematyti ir apie tai nežinoti.

Man patiko Mamos laikysena. Po akistatos atsisveikinau su ja. Pasibučiavom. Palinkėjau Dievo palaimos.

Mamą, matyt, tas susitikimas labai sukrėtė. Parvažiavusi namo ji tris savaites sirgo.
 

Mano byloje yra VSK prie LTSR MT pirmininko generolo majoro K. Liaudies birželio 23 dieną patvirtintas nutarimas, kuriame nurodoma, kad ištyręs mano bylą Liniauskas išaiškino, kad dalį literatūros ir spaudos 1946–1956 metų laikotarpiu aš saugojau savo Tėtės bute. „Imdamas domėn, kad Svarinskas Vaclovas yra mažamokslis, minėtos literatūros ir spaudos neskaitė ir neplatino, n u ta r i a u :
Svarinskui Vaclovui, Prano sūnui baudžiamosios bylos nekelti“.


O mano tardymai vyko savo vaga. Gegužės 23 dieną Liniauskas klausinėjo apie mano įšventinimą į kunigus. Aš jį klaidinau. Sakiau, kad mane įšventino Vakarų Ukrainos vyskupas Lakota. Jo vardo sakiau nežinąs. Į visus klausimus apie jį atsakiau neigiamai arba sakiau nežinąs. Nors žinojau, kad jis mirė Abezėje po poros mėnesių, kai buvo atkeltas į mūsų lagerį.

Gegužės 31 dieną tardyme manęs klausinėjo apie kelias betygalietes – liudininkes mano byloje. Pirmiausia apie Joaną Šimaitienę. Pasak jos, 1958 metų vasario 9 dieną Betygalos bažnyčioje per pamokslą aš šmeižiau tarybinę santvarką ir, jos žodžiais, sakiau: „Gerai išdirbtoje dirvoje piktžolės neauga, o blogai išdirbtoje dirvoje auga piktžolės, kurias reikia išrauti, nes jose yra velnio šaknys“. O 1957 metais kalėdodamas raginau žmones sekmadieniais eiti į bažnyčią.

Atsakiau, kad tos moters nepažįstu, o sakydamas jos cituojamus žodžius galėjau turėti omeny tik dvasinę dirvą ir jų netaikiau tarybinei santvarkai apibūdinti. Be to, Betygaloje esu nuo 1958 metų, todėl 1957-aisiais ten tikrai nekalėdojau.

Klausinėjo apie betygalietę Pauliną Morozienę, kuri tvirtinusi, kad Betygaloje per pamokslą sakiau: „Kas su Dievu, tas nežuvo, o kas be Dievo, tas žuvo“. Atsakiau, kad Morozienės asmeniškai taip pat nepažįstu, o jos parodymai neteisingi, nes Betygaloje per pamokslą taip niekada nekalbėjau.

Tardytojas klausė ir apie trečią liudytoją mano byloje – kolūkietę Antaniną Pocienę. Per tardymą Liniauskui ji sakė, kad kviesdavau žmones lankyti bažnyčią, o per pamokslus reikšdavau nepasitenkinimą, kad jie sekmadienį leisdavo smuklėse, gerdavo ir neidavo į pamaldas. Pasak jos, per pamokslą sakiau: „Anksčiau sekmadieniais turgaus nebuvo, bet žmonės žemę vis tiek apdirbdavo, derlius būdavo geresnis ir laukuose nesupūdavo“. Ir kitą kartą: „Kristų kuomet kankino buvo budeliai ir žinokite, kad ir dabar yra budelių“. Atsakiau, kad ir šios moters nepažįstu, o per pamokslus minėjau turgus ir raginau žmones, kad į juos eidami nepamirštų atlikti ir tai, kas privalu – sekmadieniais išklausyti šv. Mišias. Taip pat sakiau, kad apie žemės apdirbimą pamokslų metu nekalbėjau ir kad liudytojos parodymai neteisingi.

Birželio 3 dieną per tardymą vėl klausinėjo tų pačių dalykų apie kun. S. Kiškį ir A.Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tardytojas sakė, kad atlikus knygos ekspertizę nustatyta, jog jos turinys yra šmeižikiškas ir antitarybinis. Atsakiau, kad šią knygą laikiau vadovėliu ir ja naudojausi gimnazijoje, todėl nežinojau, kad ji draudžiama.

Po poros dienų, birželio 5 dieną, tardymo metu man buvo surengta akistata su dar viena liudytoja – Veronika Maleckaite iš Kulautuvos. Pasak jos, Kulautuvoje per pamokslą aš kviečiau jaunimą nepasiduoti komunistų partijos įtakai ir kovoti prieš ją. Tardytojas man parodė jos ir Vytauto Petraičio pasirašytą raštą, kuriame jie abu mane kaltino panašiais dalykais.

Pasakiau, kad prieš mane sėdi man nepažįstama pilietė. Kelis sykius pareiškiau, kad to, ką ji sako, nebuvo, nes tokių dalykų Kulautuvos bažnyčioje per pamokslą niekuomet nekalbėjau.

Po akistatos tardytojas manęs klausė apie Dalią Burokaitę. Jis teigė, kad jiems žinoma, jog aš jai padovanojau ideologiškai žalingą Tihamer Toth knygą „Jaunuolio kovos“, ir parodė man tą knygą.

Dalia buvo Kulautuvos vidurinės mokyklos mokinė, šešiolikmetė aštuntokė, ir gyveno Kulautuvos gyvenvietėje. Ji turėjo labai gražų balsą ir giedojo bažnyčios chore. Burokų šeima buvo labai graži. Tėvas, rodos, dirbo sanatorijoje. Turėjo keturias dukteris. Jauniausia buvo vardu Angelė. Kai eidavau per miestelį, ji pribėgdavo, ir aš ją nešdavau per visą miestelį pasisodinęs ant peties. Viena jo dukterų dirbo felčere Žiežmariuose. Ji jau mirusi. O Dalia dar gyva, ji gyvena Kaune.

Tardytojui atsakiau, kad knyga iš tiesų mano ir kad ją padovanojau Burokaitei vardadienio proga, pirmame puslapyje įrašydamas „Vardo dienos proga Kulautuvos bažnyčios lakštingalai Daliai Burokaitei. 1957. V. 7.“ ir pasirašiau.

Gegužės 27 dieną Dalia buvo tardoma kartu su kitomis keturiomis Kulautuvos mokyklos mokinėmis. Mano byloje yra šio tardymo protokolas. Tardoma Dalia sakė, kad mane pažįsta nuo 1956 metų, kad matydavo bažnyčioje laikantį Mišias, ir patvirtino, kad per gimtadienį dovanų iš manęs gavo knygą „Jaunuolio kovos“. Prisipažino, kad paskaityti ją buvo davusi savo draugei, 8 klasės mokinei Kristinai Šiulžinskaitei. Dalia teigė, kad šiuo metu knygos neranda, nes ji, matyt, žuvo per potvynį. Ji nežinojo, kad knyga kažkokiu būdu jau buvo kagiebistų rankose.

Kitos keturios mokinės Liniauskui pateikė tokius parodymus. Keturiolikos metų septintokė Rita Abromavičiūtė:
„Kodėl 1957 metais pradėjau lankyti bažnyčią paaiškinti negaliu“. 17-kos metų aštuntokė Jadvyga Olbutaitė: kunigo nepažįstu. 18-kos metų vienuoliktokė Birutė Povilaitytė: kunigo nepažįstu. Klausiama atsakė, kad pažįsta mokinę Burokaitę, bet iš jos knygų negavo. 18-kos metų vienuoliktokė Teresė Žitinevičiūtė nurodė esanti komjaunuolė ir kunigą Svarinską pažįstanti nuo 1957 metų, sakė, kad kartais su juo susitikdavo ir pakalbėdavo įvairiomis temomis, kad iš jo ėmusi paskaityti V. Lacio knygą „Žvejo sūnus“ ir Markso „Kapitalą“, nes jis turėjęs nemažą biblioteką. Dalią Burokaitę pažįsta, bet iš jos knygų neėmė.

Tą pačią birželio 5 dieną per tardymą Liniauskas manęs klausė apie Valentą Blotnį, kuris teigęs, kad Betygaloje aš „vykdžiau jaunimui ideologiškai žalingą darbą“, kviesdamas vaikus lankyti šv. Mišias. Atsakiau, kad tokio piliečio nepažįstu, ir pareiškiau, jog kviesti parapijiečius išklausyti šv. Mišias yra mano pareiga ir nelaikau to ideologiškai žalingu darbu.

Tada tardytojas pateikė man du vokus, ant kurių buvo Liudmilos Pauluškinos ir Aleksandr Melech adresai, ir ėmė klausinėti apie šiuos žmones. Atsakiau, kad Pauluškina buvo atvykusi į Kulautuvą iš Rusijos, o grįžusi man parašė laišką. Kad galėčiau jai atsakyti, ant voko užsirašiau jos adresą. O gydytoją Melechą, lenką iš Bygdoščios miesto, pažįstu iš lagerio laikų. Su juo kartu buvau Abezėje 1954 metais.

Dar klausinėjo, su kokiais užsieniečiais susirašinėju. Pasakiau apie italą kunigą Pietro Leoni, gyvenusį ir dirbusį Romoje. Jį taip pat sutikau Abezėje 1954 ar 1955 metais. Vėliau gavau iš jo laiškų ir jam atsakiau.
Tėvas Leoni buvo jėzuitas. Tarnavo kapelionu italų


Kun. Pietro Leoni.

Kun. Pietro Leoni. 1957 m. gruodžio 22 d.

kariuomenėje ir karo metu atsidūrė Odesoje. Rusijoje jis liko kaip popiežiaus atstovas. Buvo suimtas ir įkalintas, nes pasisakė prieš popiežiaus puolimus. Lageryje dar kartą buvo nuteistas už religinę veiklą lageryje, tačiau neišbuvęs teismo paskirtų 25 metų, buvo išleistas į Italiją. Vėliau, gal 1990 metais, jį buvau sutikęs Kanadoje. Ten jis vadovavo parapijai. Dabar jis jau miręs.

Kun. Kazimieras Vaičionis laiške apie apie tėvą Leoni rašė: „Jis iš Romos senųjų katakombų čia atnešė kunigystės džiaugsmą ir sėja nieko nežinančiai ir nieko nemačiusiai vergų miniai. Už savo apaštališką uolumą jis ne kartą buvo muštas, laikė jo rankas surakintas grandinėmis. Buvo alkinamas, kankinamas nemiga, varginamas sunkiausiu darbu su didžiausiais piktadariais. Jo ilgametė kantrybė, josvis augantis pasišventimas ir drąsa yra pavyzdys kiekvienam kunigui bei tikinčiajam ir pamokymas klystančiam. Jis toks liesas ir didelėmis akimis, tarsi neregintis pasaulio. Jis meldžiasi ir už mūsų Tėvynę“.42

42 Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės (Iš kalinio laiško) //
Rūpintojėlis . Kaunas: Judex, 2000. P. 625.

Birželio 10 dieną per tardymą Liniauskas vėl klausinėjo apie tėvų namuose buvusią literatūrą: iš kur ji atsirado Kadrėnuose, kas ja naudojosi ir kas apie ją žinojo. Vėl kartojau tą patį. Sakiau, kad būdamas klieriku knygas parsiveždavau iš seminarijos ir palikdavau namuose, kad apie jas žinojo gal tik mano tėvai. Dar klausė apie kratos metu Kadrėnuose paimtose knygose esančius pabraukimus ir įrašus paraštėse, kas juos darė. Atsakiau, kad nežinau, kad gal įsigijau jas tokias, bet ir pats skaitydamas pasibraukdavau.

Birželio 13 dieną Vilniaus KGB patalpose buvo tardoma mano sesuo Janina. Jos taip pat klausinėjo apie knygas. Ji į visus klausimus atsakė neigiamai: knygų ji neskaičiusi ir niekam nedavusi, taip pat nežinanti, ar knygas iš namų išsivežiau, ar ne.

Birželio 19 dieną tardytojas Liniauskas vėl manęs klausinėjo apie mano vykdomą „šmeižikišką antitarybinę veiklą“ Betygaloje, kartojo, kad „liudytojos“ A. Pocienė ir P. Morozienė girdėjusios mane Betygalos bažnyčioje per pamokslą šmeižiant tarybinę tikrovę. Sakiau, kad jos turbūt nesuprato, ką sakiau, nes per pamokslus to niekada nedariau, tik ragindavau sekmadieniais lankyti bažnyčią ir pasisakiau prieš girtuokliavimą.

Tada manęs klausė apie Vytautą Petraitį. Esą jis mane atpažino iš nuotraukos, nes matė Kulautuvos bažnyčioje, o birželio
2 dieną jis girdėjęs, kad raginau jaunimą nepasiduoti komunistų partijos įtakai. Man davė perskaityti rusiškai surašytus jo parodymus ir parodė Maleckaitės užrašų knygelės lapą, kuriame Petraitis užrašęs mano pamokslą. Sakiau, kad Petraičio nepažįstu ir tokių pareiškimų bažnyčioje niekad nesu daręs.

Tą pačią dieną KGB vyresnysis tardytojas vyr. leitenentas Liniauskas parengė nutarimą, patikslinantį mano kaltinimą. Jį patvirtino KGB tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Kisminas. Nutarime sakoma, esą pakanka medžiagos, įrodančios, kad aš laikiau savo bute antitarybinio turinio literatūrą, kad mano tėvo Vaclovo Svarinsko namuose rasta man priklausančios antitarybinės literatūros ir kad „1957 metais spalio 27 dieną Svarinskas Kulautuvos bažnyčioje išstodamas su pamokslu šmeižė tarybinę tikrovę ir kvietė jaunuomenę nepasiduoti Komunistų partijos įtakai, kovoti prieš ją“. Tai, kad „Svarinskas Betygalos bažnyčioje iš sakyklos išstodavo su pamokslais, šmeižiančiais tarybinę tikrovę, pakankamai nepasitvirtino“. Po nutarimu „Sutinku“ parašė KGB Tardymo poskyrio viršininkas kapitonas A. Sūnelaitis43.

43 Antanas Sūnelaitis kilęs iš Marijampolės apskrities, Girininkų kaimo. 1946 metais baigė specialųjį čekistinį pasirengimą, 1948 metais – MGB mokyklą Vilniuje. Dalyvavo 1947–1948 metais kovinėse operacijose naikinant Lietuvos partizanus.

Kitą dieną Liniauskas ir LTSR prokuroro pavaduotojas Kolesnikov supažindino mane su šiuo nutarimu. Kaltu prisipažinau iš dalies. Sakiau, kad laikiau savo namuose nurodytas knygas bei iškarpas iš žurnalų ir laikraščių, kad knygas įsigijau dar prieš karą ir kad visą literatūrą saugojau kaip savo daiktus, nežinodamas, kad ji draudžiama. Sakiau, kad tarnaudamas bažnyčioje kunigu-altarista per pamokslus tarybinės tikrovės nešmeižiau ir su šiuo kaltinimu nesutinku bei kaltas neprisipažįstu, o liudytojai Maleckaitė ir Petraitis apie mane kalbėjo neteisingai.

Antrą kartą suėmę kagiebistai manęs jau nemušė, nenaudojo prievartos. Ką dar reikia pasakyti? Sąlygos, palyginti su pirmuoju areštu, buvo geresnės. Kas savaitę vesdavo į pirtį. Nebekankino parazitai. Duodavo valgyti. Vienas sunkumas buvo, kad į išvietę leisdavo tik du kartus – ryte ir vakare. Jei reikėdavo į tualetą, turėjai naudotis statinaite, kuri buvo kameroje.

Žiemą kamerose temperatūra būdavo iki 27 laipsnių. Labai trūkdavo oro. Tvankuma labai vargino. Kai išvesdavo tardyti į saugumą – atsigaudavai. Kamerose kartu pasodindavo ir kokį šnipą. Jausdavai, kad jis supažindintas su byla, nes mėgindavo kalbėti apie bendrus pažįstamus. Bet tokius dalykus jau žinojau ir apie nieką nešnekėjau.
 

 
KGB „liudytojai“. Keletas dokumentų iš bylos

Mano baudžiamojoje byloje yra KGB pasiųstų komjaunuolių „paaiškinimas“ apie tai, ką jie matė ir girdėjo apsilankę Kulautuvos bažnyčioje:
 

Kauno raj. VLKJS Komjaunimo komiteto pasiųstų narių į Kulautuvos Bažnyčią patikrinti faktą kurie yra iškilę komjaunimo komitete

Komjaunimo nariai Petraitis ir Maleckaitė

PAAIŠKINIMAS

Mes komjaunuoliai Petraitis ir Maleckaitė nuvykome į Kulautuvos Bažnyčią 10 val. ryte 1957 m. spalio 27 d.

Nuvykę tenai radome kunigą jauną šviesiais plaukais, jis tuo laiku pravedinėjo mišias. Po mišių apie 1 val. jis pradėjo skaityti sekančiai: (kalbos ištrauką)

Jeigu ne kristus, tai europoje nebūtų nei institutų, nei mokyklų ir jaunimas neturėtų kur mokytis, be to jis paminėjo, kad jaunimas, kuris dirba įstaigose, įmonėse pabrėždamas ministerijas, būtų atkaklus nepasiduotų įtakai, komunistams ir kovotų prieš juos, išgirdęs ką nors praneštų jam arb klebonui. Dar jis paminėjo, kad jaunimas, kuris yra baigęs aukštąsias mokyklas vaikštinėja be darbo, kad būtų Kristaus karalystė tai to nebūtų. Kunigas pasakė, blogai daroma, kad atkuriamas taip greitai pasaulis, jei bus taip greitai atkuriamas pasaulis, tai gali būti greitu laiku pasaulio pabaiga ir neliks nei vieno žmogaus (mūsų nuomonė dėl žemės palydovo ir dėl Hes statybų). Dar paminėjo, kad moterys kurios netiki dievu nei jų vaikai, už tai vyksta nesugyvenimai, vyrai girtuokliauja, moterys kaip kurios gatvėmis valkatauja.

Be to mes abu komjaunuoliai Maleckaitė ir Petraitis, stebėjome, kad labai daug jaunimo atsilanko į Bažnyčią, labai pamaldžiai meldžiasi, ir net prie kunigo yra mokyklinio amžiaus vaikai ir vienas suaugęs 17–18 metų amžiaus. Be to apie 10 jaunų mokyklinio amžiaus mergino chore gieda. Taipot ir vyruko apie 6–7 žmonės.

Ir šeip labai daug jaunimo. Beto tėvai veda jaunus vaikus. Ir šeip jaunimo nuo 17–24 metų amžiaus, labai daug lanko Bažnyčią, vaikai kaip kurie eina ir be tėvų.

Vėliau įstojo senyvas kunigas klebonas, kiek supratome.

Jis savo kalboje taippot paminėjo kad prie jo bažnyčios yra 200 šeimų, ir visos jos turi būti pamaldžios, tikinčios, dievu. Beto jis pasakė, kad tėvai kurie turi mažamečius vaikus, kuris turintis juos palaiminti. Klebonas daugko neminėjo, jis daugiausia minėjo, apie Kristų ir gyvenimą, bei veiklą, kelią ir kančias.

1957.X.28 d.

1. Petraitis (parašas)
2. Maleckaitė (parašas)

 

Mano byloje yra ir daugiau įdomių dokumentų. Pavyzdžiui, Maleckaitės apklausos protokolas, datuojamas 1958 metų balandžio 11 diena. Apklausą atliko tardymo skyriaus viršininkas jaunesnysis justicijos patarėjas K. Motieka.

Informacija apie liudytoją: „Maleckaitė Veronika, Antano, gimusi 1937 m. Vilkijos rajone, Varėkonių kaime, lietuvė, kilusi iš darbininkų šeimos, baigusi septynias klases, VLKJS narė nuo 1953 metų, dirbusi Kauno rajono liaudies teisme juridinės sekretorės pareigose, nuo 1956 m. gyvenanti Kaune V. Kuzmos gatvėje 47-8.“

Motieka užrašė tokius Maleckaitės parodymus:

„Aš esu Kauno rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirminės komjaunimo organizacijos sekretorė. 1957 metais, dar prieš Spalio šventes, komjaunuolių tarpe atsirado kalbų, jog Kauno rajono Kulautuvos gyvenvietės bažnyčioje kunigas agituoja jaunimą nestoti į VLKJS eiles, o eiti į bažnyčią. Apie tai man taip pat pasakė Kauno rajono komjaunimo komiteto sekretorius Jonika. Esant tokiems signalams 1957 m. spalio mėn. 27 d., sek-
madienį aš su komjaunuoliu Petraičiu Vytautu, kuris tuomet dirbo Runų plytinėje, Kauno raj., nuėjome rytą apie 10 val. į Kulautuvos gyvenvietės bažnyčią. Tuo metu bažnyčioje vyko pamaldos ir buvo daug žmonių – bažnyčia buvo pilna, galėjo būti ne mažiau šimto penkiasdešimt žmonių. Mums atėjus pamaldos netrukus baigėsi ir kunigas, stovėdamas prie altoriaus pasakė pamokslą, kurį aš ir Petraitis visą girdėjome. Sakė pamokslą tas pat kunigas, kuris laikė pamaldas. Kunigas aukšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo, tačiau ne pilvotas, šviesiais plaukais (šviesesniais kaip mano). Kalbėjo jis lietuviškai, aiškiai, garsiai. Kokių nors kalbos defektų arba charakteringų priežodžių jo kalboje nepastebėjau. Kunigo pavardės, vardo bei adreso aš nežinojau tuomet, tiktai žinojau, kad jis gyvena Kulautuvos gyvenvietėje. Kiek jam metų – tiksliai pasakyti negaliu, tačiau jis ne senas, vidutinio amžiaus. To kunigo pamokslą aš gerai girdėjau. Kadangi aš ir Petraitis stovėjome kartu netoli altoriaus, dešinėje patalpų pusėje, prie durų vedančių į viršų, kur yra vargonai. Kurioje vietoje stovėjo kunigas, kuomet jis sakė pamokslą, dabar to neprisimenu, bet jis stovėjo netoli mūsų. Pamokslą kunigas sakė maždaug apie pusvalandį laiko. <...> Man šiuo metu yra sunku atsiminti visas smulkmenas, apie ką kalbėjo minėtas kunigas pamokslo metu, tačiau tuomet, išėję iš bažnyčios, po pamokslo, mes nutarėme atsižymėti į užrašų knygutę ką kunigas sakė pamokslo metu. Aš turėjau su savimi užrašų knygutę rudais viršeliais, – komjaunimo konferencijos delegato 1956 m. užrašų knygelę. Toji knygelė yra mano, tačiau tuomet į ją kunigo kalbos ištraukas įrašė Petraitis Vytautas. Toji knygelė ir šiuo metu pas mane namuose yra, su minėtais užrašais. Tuos įrašus Petraitis mano knygelėje darė tuoj išėjus iš bažnyčios, sanatorijos miškelyje.

Sekančią dieną, aš kartu su Petraičiu Kauno rajono komjaunimo komitete parašėme pareiškimą komjaunimo komiteto sekretoriaus vardu apie tai, ką mes girdėjome sekmadienį bažnyčioje kunigui sakant pamokslą. Pareiškimą rašydami naudojomės aukščiau minėtais užrašais, kuriuos įrašė Petraitis į mano užrašų knygelę. Todėl tame pareiškime nurodyti kunigo pasisakymai pamokslo metu yra tikslūs. Po to, 1957 m. gruodžio mėnesį buvo komjaunimo rajono konferencija, kurioje kai kurie komjaunuoliaidelegatai savo išstojimuose kalbėjo apie tą patį kunigą, apie jo varomą agitaciją prieš komunistų partijos politiką.

Petraičio Vytauto, su kuriuo aš buvau tuomet bažnyčioje, šiuo metu Kaune nėra, jis 1957 m. gruodžio mėnesį išvyko į plėšinines žemes, į Kazachstaną.

Klausimas. Ar žinote jūsų minėto kunigo pavardę ir ar galėtumėte jį atpažinti?

Atsakymas. Kunigo pavardės aš nežinau, tačiau jį atpažinti aš galėčiau, nors tvirtai to tvirtinti negaliu, kadangi praėjo daug laiko nuo to, kaip aš jį mačiau. Be to aš tą kunigą mačiau tik tą vieną kartą.

Protokolas užrašytas teisingai. (Maleckaitės parašas)

ASMENS ATPAŽINIMO PROTOKOLAS

Vilnius, 1958 m. balandžio mėn. 11 d.

Lietuvos TSR Prokuratūros tardymo skyriaus viršininkas jaun. justicijos patarėjas Kazimieras Motieka, LTSR VSK prie LTSR Ministrų tarybos patalpose, dalyvaujant kviestiniams:
1. Karčiauskaitei A.J., gyv.Vilnius, Tilto g-vė 34-2
2. Ševachaitei Ch. J. gyv. Vilniuje, P.Cvirkos 27 bt. 27
Pateikiau liud. Maleckaitei V.A. atpažinti sekančius asmenis:
1. Špoką P.I. gyv. Vilniuje, Sierakausko g-vė 3-1
2. Žalyną V.S gyv. Vilniuje, Černiachovskio a. 11 b-26
3. Svarinską Alfonsą, Vaclovo.

Atpažinimas pradedamas sekančiu būdu. Į kabinetą No 144 yra iškviečiami kviestiniai ir išaiškinamos jų teisės ir pareigos. Po to į kabinetą yra pristatomi asmenys, kurie bus pateikiami atpažinimui liud. Maleckaitei V.A. Minėtiems trim asmenim išaiškinama kuriam tikslui jie yra iškviesti ir pa-


Atpažinimo protokolo fragmentas
Atpažinimo protokolo fragmentas

siūloma pasirinkti kabinete atsisėsti ar atsistoti į bet kurią vietą. Taip pat išaiškinta, jog jie turi teisę parsinešti viršutinius drabužius. Tačiau Svarinskui A.V., o taip pat ir kitiem dviem asmenim, tarp kurių Svarinskas A.V. yra pateikiamas Maleckaitei V.A. atpažinti, nepareiškus pageidavimo persirengti. Pastarieji susėdo, einant į kabinetą pro duris, prie kairės sienos sekančia tvarka: pirmas nuo durų pusės sėdi Špokas, Žalymas – antras ir Svarinskas – trečias. Po to, niekam iš dalyvaujančių neišeinant iš kabineto, telefonu iš kito kabineto buvo pakviesta liud. Maleckaitė V.A., kuri perspėjama, jog už melagingų parodymų davimą ji bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal RTFSR BK 95 str. Liud. Maleckaitei užduodamas klausimas ar atpažįsta ji iš prie sienos sėdinčių trijų vyriškių tarpo tą asmenį, kuris 1957 m. spalio mėn. 27 d. rytą, apie 10:00 val. Kulautuvos gyvenvietėje, bažnyčioje sakė pamokslą? Maleckaitė apžiūrėjusi sėdinčius vyriškius ranka nurodė į sėdintį nuo durų trečią vyriškį ir pasakė, jog šis asmuo yra tas pats kunigas, kuris 1957 spalio mėn. 27 d. rytą jai būnant Kulautuvos gyvenvietės bažnyčioje sakė pamokslą. Po to atpažintajam asmeniui buvo pasiūlyta pasakyti savo vardą, tėvo vardą ir pavardę, o taip pat kur jis dirbo 1957 m. spalio mėn. 27 d. Į šį klausimą atpažintasis atsakė, jog jis esąs Svarinskas Alfonsas Vaclovo, ir 1957 m. spalio mėn. 27 d. dirbo Kulautuvos gyvenvietėje, bažnyčioje kunigu. Po to, jokių klausimų daugiau užduodama nebuvo. Protokolas garsiai perskaitytas. Protokolas užrašytas teisingai.
(Visų parašai)

 

Birželio 2 dieną Liniauskas apklausė liudytoją Veroniką Maleckaitę. Ji vėl patvirtino, kad 1957 metų spalio 27 dieną kunigas Svarinskas „pamokslo metu pareiškė, kad jaunimas, kuris ministerijose, nepasiduotų komunistų įtakai“, „kad jaunimas kovotų prieš komunistų partijos įtaką“. Toliau buvo klausiama apie Maleckaitės užrašų knygutės puslapį. Kaip teigia ji pati, „jis buvo išplėštas ir perduotas valstybės saugumo organam iš mano užrašų knygutės. Jame komjaunuolis Petraitis 1957 metų spalio mėnesyje užrašė ištraukas iš kunigo Svarinsko pamokslo, kurio mes buvome nuėję pasiklausyti į Kulautuvos bažnyčią. Žinoma, minėtame užrašų knygutės lapelyje užrašytas ne visas jo pamokslas, o tik kai kurios ištraukos“.

Mano byloje yra ir Vyto Petraičio apklausos protokolas. Jis gimęs 1939 metais, VLKJS narys, baigęs 5 klases, vaikų namų auklėtinis. Svarinsko jis sako nepažinojęs. Į Kulautuvą klausyti pamokslo jį nusiuntęs Kauno komjaunimo sekretorius Jonika. Kada tiksliai, – jis neatsimena. Pasak Petraičio, kunigas raginęs jaunimą nesekti komunistų nurodytu keliu ir negirtuokliauti. Daugiau jis neatsimenąs, nes tai buvę senokai. Veronikos Maleckaitės užrašų knygėje jis užrašęs, ką girdėjo per pamokslą, ir knygutė likusi pas Maleckaitę.


Teismas

1958 metų liepos 7 dieną buvau teisiamas.

Teisė LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų Teisminė Kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio G. Zimano ir narių – Kulvinsko ir Juknos. Sekretoriavo Gonestaitė, dalyvavo LTSR prokuroro padėjėjas V. Galinaitis. Buvau kaltinamas nusikaltimu, numatytu BK 58-10 straipsnio I dalyje.

Visi tie tarybiniai teismai yra vienodi.

Teismo sekretorė pranešė, kad salėje sargyba saugo teisiamąjį Svarinską, kad jį gina paskirtas advokatas Dovydovas. Teismo narys Jukna prašė posėdį vesti be liudininko Petraičio, nes jis išvykęs į Kazachstaną. Teismas tam pritarė. Teisme prieš mane liudijo komjaunuolė Maleckaitė.

Pasakiau, kad kaltinimą supratau.

Kai žodis buvo suteiktas prokurorui Galinaičiui, jis savo kalbą pradėjo tokiu pareiškimu:

– Čia prieš jus stovi ne Strazdelio tipo kunigas, bet banditas. Teisiamojo nusikaltimas yra įrodytas pilnai. Kvalifikacija teisinga. Prašau skirti bausmę – 7 metus laisvės atėmimo. – Ir daugiau jis teisme nesėdėjo – išėjo iš salės.

Jam išeinant sureagavau:

– Prokurore, kas jums davė teisę mane šmeižti? Aš manau, kad teismas mane paleis, nes byloje nėra nusikaltimų įrodymų.

Advokatas gavęs žodį sakė:

– Epizodas dėl pamokslo neįrodytas, todėl prašau dėl šio epizodo išteisinti. Prašau paskirti minimalią bausmę.

Po to davė žodį man. Prašiau teismo objektyvumo ir humaniškumo... Apskritai tuose bolševikiniuose teismuose teisiamojo kalbos neturėjo jokios reikšmės.

Teisėjai pasitarę pranešė, kad esu nubaustas 6 metams pataisos darbų ir kad nuosprendis neapskundžiamas.

Slaptai
Baudž. Byl. Nr.31s 1958 m.
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS VARDU
1958 m. liepos mėn. 26 d.
Vilniaus mieste
LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ TEISMINĖ KOLEGIJA iš
Pirmininkaujančio Juknos,
Liaudies tarėjų: Vaškelio ir Galvyčio
Dalyv. Prokurorui Galinaičiui,
Advokatui Davydovui,
Sekretoriaujant Gonestaitei

Uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą
Svarinsko Alfonso, Vaclovo <…>

Išžiūrėjus bylą, apklausus teisamąjį ir liudytoją bei išklausius šalių nuomonių, Baudžiamųjų Bylų Teisminė Kolegija
n u s t a t ė:

 

Kad Svarinskas po bausmės atlikimo gyvendamas Betygalos miestelyje, kur tarnavo bažnyčios klebonu, laikė pas save bute buržuazinės santvarkos Lietuvoje ir vokiečių okupacijos laikotarpiu išleistas įvairias antitarybinio turinio knygas, žurnalus, laikraščius bei aiškaus antitarybinio turinio iškarpas iš laikraščių. Autoriaus Šapokos redaguotą „Lietuvos Istorija“, kurioje yra eilė antitarybinio turinio straipsnių, leido naudotis kunigui Kiškiui, kuri pas pastarąjį ir buvo surasta.

Liudytoja Maleckaitė parodė, kad ji sykiu su Petraičiu būdama Kulautuvos bažnyčioje 1957 m. spalio mėn. 27 d. girdėjo Svarinsko sakomą pamokslą, kurio metu teisiamasis šmeižė tarybinę tikrovę ir kvietė jaunuomenę nepasiduoti komunistų partijos įtakai.

Teisiamasis Svarinskas šioje dalyje savo kaltę neigia nurodydamas, kad sakydamas pamokslą antitarybinių išsišokimų nedaleidęs, tačiau teismas skaito tokį teisamojo aiš-
kinimąsi nepagrįstu, nes netikėti Maleckaitės parodymais, kuri su Svarinsku buvo iš viso nepažįstama ir nėra jokių duomenų dėl ko ji galėtų būti neobjektyvi Svarinsko atžvilgiu, nėra jokio pagrindo. Be to, Svarinsko nusistatymą tarybinės santvarkos atžvilgiu, nusako surasta pas jį laikoma antitarybinio turinio literatūra ir įvairios su antitarybinio turinio straipsniais iškarpos iš laikraščių ko neneigia ir patsai teisiamasis.

Visais byloje esamais įrodymais teismas Svarinsko kaltę pagal BK 58 10 str. 1 d. laiko įrodyta pilnai.

Remdamasis pasakytu ir vadovaudamasi RTFSR BPK 319, 320 str., Teisminė Kolegija n u s p r e n d ė:

Svarinską Alfonsą, Vaclovą, gim. 1925 m. pripažinti kaltu pagal BK 58 10 str. 1 d. ir nubausti (6) šešiais metais laisvės atėmimo, be teisių atėmimo.

Kardomąją priemonę palikti tą pačią – laikymą suėmime. Bausmės pradžią Svarinskui skaityti nuo 1958 m. balandžio mėn. 9 d.

Daiktinius įrodymus – antitarybinę literatūrą VSK prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žiniai.

Nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas.

Pirmininkaujantis /pas./ Jukna
L. tarėjai: /pas./ Vaškelis ir Galvydis
58.VIII.31.d
6 egz. r.t.


Taip baigėsi tardymai ir teismas.

 


Antrasis kalinimas

Antroji kelionė į lagerį


Žinojau, kad teks vykti į Rusijos lagerius. Nenorėjau pakliūti į Vorkutą. Ji dar šiauriau negu Abezė. Intoje – gal 100 km į pietus nuo Abezės – jau auga medžiai, o Vorkutoje beveik jokios augalijos. Tardytojui pasakiau, kad sergu džiova, kurią gavau kalėdamas Abezėje, ir prašiau, jog mane išvežtų į Vorkutą. Jis susidomėjęs klausė, kodėl ten.

– Vorkutoje mano draugai, – atsakiau. – Jie man padės. Tai, matyt, nulėmė tolesnę mano įkalinimo vietą. Kagiebistai pasistengė, kad „nesusitikčiau su draugais“.

Pradžioje traukiniu kalėjimo Stolypino vagone mane nuvežė į Maskvą. Traukinys sustojo „Belarusskij vokzal“44 stotyje. Mus, kalinius, mašinomis su užrašais ant šono „Chleb“45 nuvežė į „Krasnaja priesnia“ kalėjimą ir susodino į kameras. Po poros dienų visus išvedė į koridorių ir suskirstė, kas kur toliau važiuos. Tame koridoriuje sutikau kunigą Praną Račiūną MIC.

Vienus šaukia į Irkutską, kitus – į Vorkutą, o mane – į Mordoviją. Taip ir apgavau kagiebistus.

Į Mordoviją važiavau traukiniu. Gal parą. Išlaipino Potmoje. Iš ten kitą dieną išvežė į kalėjimą. Iš Potmos važinėjo tik kalėjimo traukiniai. Gal tik vieną vagoną laisviesiems prikabindavo. Lagerio atšaka prasidėjo nuo Potmos geležinkelio stoties, ėjo gilyn į miškus ir baigėsi lageriu Nr. 19. Tai buvo septintasis lageris, apie 30 kilometrų nutolęs nuo Potmos. Lagerio zona būdavo apšaudoma iš stebėjimo bokštelių.

44 Rus . – Baltarusijos stotis.
45 Rus. – Duona.


Mordovija: mano lagerio draugai lietuviai

Kai atvažiavau į lagerį 385/7-1 ir man atidarė vartus, žiūriu – prie jų kanauninkas Petras Rauda. Čia jis kalėjo jau antrą kartą.

Ką dar iš pažįstamų radau Mordovijoje?

Kunigus Stanislovą Kiškį (jis buvo vyriausias iš kunigų), Antaną Jurgaitį, Antaną Bunkų, Algirdą Mocių, Aleksandrą Markaitį-Markevičių SJ (jis kalėjo jau trečią kartą), Pranciškų Adomaitį MIC, Praną Račiūną MIC, J. Balčiūną.

Kunigą Pranciškų Adomaitį į lagerį įkišo kaip „osobo opasnyj recidivist“46. Iš lietuvių kunigų tik mes dviese buvome gavę tokį titulą. Jį suteikdavo teistiems ne mažiau kaip du kartus. Kun. Adomaitis buvo vienuolis, marijonas iš Marijampolės. Jis dirbo Suvalkijoje, buvo jaunimo auklėto jas. Labai principingas. Kai lageryje kaliniams skaitydavo politinio švietimo paskaitas ir kalbėdavo apie Lietuvos banditus, jis pašokdavo:
– Lietuvoje banditų nebuvo! Buvo tik partizanai, – ir atsisėsdavo.

46 Rus. – Ypatingai pavojingas recidyvistas.

Su kanauninku Petru Rauda
Su kanauninku Petru Rauda

Už tokius išsišokimus jį ir įkišo į kalėjimą.

Kunigas Antanas Bunkus pateko į kalėjimą už tai, kad klebonijoje laikė du šunis, kurių vienam davė vardą Partietis, o kitam – Komjaunuolis. Tie šunys žinojo savo vardus. Pašaukti atbėgdavo. Už tai kunigas buvo apskųstas ir areštuotas. Nuteistas aštuoneriems metams atsidūrė Mordovijoje.

Kunigas J. Balčiūnas buvo mano kurso draugas Kauno seminarijoje. Mordovijoje jis atsidūrė už pamokslus Panevėžio katedroje. Tai buvo šiltas žmogus, mąstytojas. Domėjosi gamtos mokslais.

Kartu su manimi Mordovijoje kalėjo pasauliečiai Petras Plumpa, Liudvikas Simutis, Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas. Tai buvo graži ir miela draugija.

Kai kalėjau antrą kartą, sutikau gal porą šimtų lietuvių. Jų buvo jau kur kas mažiau nei per pirmąjį kalinimą. Dauguma čia užsilikusių buvo gavę dideles bausmes.



Lietuviai politiniai kaliniai.
Lietuviai politiniai kaliniai. Mordovija, 11-as lageris, 1958 m.

Kunigas Pranas Račiūnas MIC

Kun. Pranas Račiūnas, marijonų provinciolas, buvo apkaltintas ir įkalintas už tai, kad į Romą 1941 metais pasitraukęs vyskupas P. Būčys 1945 metais esą jam pavedė (paprašius vyskupui Montini – vėliau kardinolui ir popiežiui Pauliui VI) „rinkti šnipinėjimo žinias apie Raudonąją armiją“. 1947 metais kun. Račiūnas buvo suimtas ir „už akių“ 1949 metais nuteistas 25 metams kalėjimo. Račiūnas net nematė teisėjo (jį tardė KGB pulk. leitenantas Čistiakov). Nebuvo jokio teismo sprendimo.

Kun. Pranas Račiūnas lageryje
Kun. Pranas Račiūnas lageryje


O iš tikrųjų vyskupas K. Paltarokas pavedė Račiūnui nuvykti į Maskvą pas JAV pasiuntinybės kapelioną kun. Laberžė prašyti išrūpinti leidimą konsekruoti Lietuvai naujus vyskupus. Suėmimo pagrindu buvo raštas valdžiai leisti apsistoti Maskvoje pas kun. Laberžė.

Lageryje kun. Račiūnas dirbo anglių kasykloje vieną kilometrą po žeme. Prižiūrėtojai nedrįso į tas gelmes leistis. Todėl jis galėjo apaštalauti kaliniams. Račiūnas jiems laikydavo šv. Mišias ir mokė tikėjimo tiesų.

Račiūnui dar kalint, 1960 metų balandžio 23 dieną įsigaliojo įsakas visiems kaliniams sumažinti bausmę nuo 25 iki 15 metų ir į laisvę paleisti tuos, kurie atliko du trečdalius penkiolikos metų bausmės.

Kalėdamas Račiūnas susipažino su vienu kaliniu, žydu iš Peterburgo, su kuriuo sutarė, kad kai jį paleis, tas žydas „pajudins jo klausimą“.

Taip ir buvo. Šis žydas parašė raštą prokuratūrai, ir po 16 kalinimo metų Račiūnui buvo pradėtas teismas. 1965 metais jo bylą peržiūrėjo Maskvos karinės apygardos karinis tribunolas ir nuteisė 15 metų kalėti. Kadangi jis jau buvo atsėdėjęs 16 metų, jį iškart paleido.

Grįžęs į Lietuvą, kun. Račiūnas vėl aktyviai įsijungė į Lietuvos laisvės kovą. Jis buvo pogrindžio spaudos iniciatorius ir aktyvus darbuotojas. Inicijavo pogrindinį kultūrinį leidinį „Aušra“, pateikdavo straipsnius kitiems pogrindžio leidiniams, tarp jų – „Rūpintojėliui“.
Račiūnas buvo aktyvus pamokslininkas: važinėjo su pamokslais po Lietuvą. Jis buvo vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos kūrėjų.


Kun. A. Račiūnas MIC
Užrašas ant nuotraukos:
„Kristui ir Bažnyčiai per Mariją
„...skausmuos jėgos suaugs atgimimo sulauks“
„...baltam popiery kovoja dangus su pragaru!“ Prisiminti dienoms kartu praleistoms nelaisvėj skiria brangiam kolegai Kun. Alfonsui Sv.
Kun. A. Račiūnas MIC Mordovija 1961.X.1 “

Kanauninkas Stanislovas Kiškis

Kai atvykau į Mordoviją, kanauninkas S. Kiškis kalėjo jau antrą kartą.

1939–1945 metais jis buvo vyskupų J. Kuktos ir T. Matulionio kancleris. 1945 metų birželio 24 dieną NKVD jį areštavo Kaišiadoryse ir išvežė į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Ten jis sutiko taip pat areštuotą kun. Eduardą Simašką. Tardė ir mušė kan. Kiškį kagiebistai Kisminas ir Martavičius. Kanauninkas suskaičiavo, kad po pirmojo arešto iki teismo buvo tardomas 64 kartus – dienom ir naktim. Nerado kitos kaltės, tik tą, kurią pats prisipažino – kad per pamokslus tėvams draudė vaikus įrašyti į pionierių ir komjaunimo organizacijas, nes tai nesuderinama su tikėjimu ir morale.

1945 metų lapkričio paskutinėmis dienomis kartu su maždaug 3 000 kalinių kanauninkas buvo išvežtas į lagerius Archangelsko srityje. Bet gal po metų jį vėl parvežė į Lietuvą. Bandė užverbuoti. Nepavyko. Tada teisė. Teisme Stanislovas


Kunigai kaliniai:
Kunigai kaliniai: stovi A. Bunkus ir A. Jurgaitis, sėdi K. Dulksnys, S. Kiškis ir J. Jonys.
Mordovijos lageris, 1958 m.

Kiškis pareiškė, kad yra Lietuvos pilietis ir nepripažįsta Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį, o teismui – kompetencijos jį teisti. Jį nuteisė dešimčiai metų ir vėl išvežė atgal į gulagą. Čia jis kalėjo iki 1954 metų vidurio. Po to – tremtis. Po dvylikos metų kanauninkas grįžo į Lietuvą, tačiau neilgam. Nusprendė važiuoti į misijas pas Lietuvos tremtinius į Sibirą ir lankė juos iki pat Magadano.

Po misijų jis aplankė mane Kulautuvoje. Tuo metu čia gydėsi jo brolis Henrikas, sirgęs tuberkulioze. Kan. Kiškis norėjo pailsėti, atsigauti. Kulautuvoje jis apsistojo pas tą pačią šeimininkę, pas kurią gyvenau aš – Pušyno gatvėj Nr. 10. Tuo metu kan. Kiškis rinko medžiagą Kavarsko istorijos studijai. Iš manęs tam reikalui pasiskolino A. Šapokos „Lietuvos istoriją“.

Paskui jis nuvyko į Semeliškes (Trakų r.) pas kun. P. Vaišnorą. Ten pagyveno savaitę, ir 1958 metų kovo 4 dieną KGB padarė jo daiktų kratą ir rado šias knygas: A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, J. Židanavičiaus „Tikėjimo skydą“, P. Kirvelaičio „Šviesą ir gyvenimą“, Marcinkaus „Bažnyčios istoriją“, Vokietaičio „Trumpą bažnyčios istoriją“, taip pat kunigo A. Markaičio-Markevičiaus knygą „Jaunam kunigui į talką“, 33 lapus Leono Špakevičiaus „Kavarsko bažnyčios istorijos“ ir K. Paltaroko brošiūrą „Socialinis klausimas“. To pakako. Po kratos knygos ir pats kan. Kiškis buvo išvežti į Vilniaus KGB kalėjimą.

Šįkart jį tardė tas pats KGB kapitonas Liniauskas, kuris tardė ir mane. 1958 metų balandžio 29 dieną Kiškis buvo teisiamas. Kaip ir visi, uždarame posėdyje prokuroro Galinaičio. Buvo kaltinamas ir už misijas Sibire – mat KGB gavo Krasnojarsko priemiestyje gyvenusio lietuvio (Lietuvoje jis dirbo vargonininku) skundą. Pas tą lietuvį kanauninkas misijų metu buvo trumpam apsistojęs. Vargonininkas rašė, kad pažiūrėjęs į žemėlapį Kiškis jam pasakęs, jog „nuo Krasnojarsko iki Aliaskos yra visai nedidelis atstumas“. Kan. Kiškis kaltu neprisipažino. Jį nuteisė 4 metams pagal BK 58 straipsnio 10 dalį. A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ iš jo baudžiamosios bylos (Nr. 44491/3) kaip daiktinį įrodymą prijungė prie mano bylos.

Artimiesiems iš kalėjimo jis rašė: „Antras mano suėmimas ir bausmė yra iš anksto išprašyta auka už Henriką“ (brolį, kuris buvo ką tik miręs). Henrikas buvo žinomas muzikos mokytojas, J. Naujalio ir J. Gruodžio mokinys. Henriko sūnus – Saulius Kiškis – žymus smuikininkas, M. K. Čiurlionio styginių kvarteto artistas.

Kanauninkas Kiškis taip pat buvo muzikalus. Lageryje jis turėjo smuiką. Pagrieždavo. Kai pas mus perkėlė Račiūną, o šis turėjo akordeoną, abu kartu grodavo iš natų ar iš klausos, koncertuodavo lagerininkams. Klausytojų netrūko.

Lageryje kanauninkas Kiškis puoselėjo svajonę grįžęs į laisvę baigti rašyti „Kavarsko istoriją“. Ta jo svajonė išsipildė.


 kunigai
Iš kairės – kunigai Antanas Bunkus, Aleksandras Markaitis-Markevičius,
Petras Rauda, Alfonsas Svarinskas, Stanislovas Kiškis, Antanas Jurgaitis. Mordovija, 1960 m. balandžio 17 d.


Kunigas Algirdas Mocius

Su Algirdu Mociumi susipažinau 1942 metų liepos mėnesį – pirmomis dienomis, kai nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją ruoštis kunigystei. Jis buvo jaunas, aukšto ūgio diakonas. Jo sutana nuo senumo ir saulės buvo gerokai parudusi. Man jis buvo pristatytas kaip sporto direktorius: jo žinioje buvo tinklinio žaidimo tinklas ir kamuolys. Po pietų klierikai žaisdavo tinklinį. Mes kartu su Mocium priklausėme seminarijos Orientalistų būreliui.

Kun. Algirdas Mocius.
Kun. Algirdas Mocius.
Viduklė, 1943 m.


Algirdas kilęs nuo Meškuičių. Jis baigė seminariją ir gavo šventimus 1942 metais ir buvo paskirtas vikaru į Viduklę. Jo primicijos buvo per Kalėdas. 1944 metais, prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui, jis visomis jėgomis įsijungė į kovą už Tėvynės laisvę. Lankė partizanus, aukojo šv. Mišias, organizuodavo pinigų, maisto, drabužių jiems rinkimą ir pats juos perduodavo. Viduklėje, Soročkos namuose, jis suorganizavo pogrindinę spaustuvę. Ne kartą buvo iškviestas į KGB, o 1945 metais – areštuotas ir kalinamas Kauno KGB kalėjime. 1946 metais jį išvežė į Komiją. Abezės lageryje karinis tribunolas jį nuteisė 10 metų.

Kun. A. Mocius.
Kun. A. Mocius. Pečiora, 1954 m.

Viduklėje prieš trečiąjį areštą man teko dirbti šešerius su puse metų. Radau gyvą kun. Mociaus atminimą, jo dvasios ir darbų pėdsakus. Daugiau kaip po trisdešimties metų prisiklausiau daug gyvų ano meto liudininkų pasakojimų. Kai jis dirbo parapijoje, kiekvieną naktį pagal suderintą iš anksto grafiką į bažnyčią budėti rinkdavosi parapijiečiai vis iš kitų kaimų. Ir seni, ir jauni. Per visą naktį melsdavosi, atlikdavo išpažintį ir rytą iš bažnyčios eidavo tiesiog į darbą. Pavyzdžiui, per 1944 metus Viduklėje buvo išdalinta 200 000
Šv. Komunijų! Tada parapijoje buvo didžiulis dvasinis pakilimas. Kas dabar galėtų panašiai pakelti tikinčiuosius?

Kun. Algirdas visą save atidavė kitiems. Gyveno labai kukliai, buvo didelis asketas. Prieš antrąją bolševikų okupaciją daug viduk-
liškių traukėsi į Vakarus. Kun. Algirdas apsivilkdavo sutaną, kamžą, užsidėdavo stulą, pasiimdavo komuninę su Švenčiausiuoju ir eidavo į kaimą. Vakare grįždavo namo tuščiomis. Ir taip kasdien! Vieną dieną besiruošiant į kaimą su Švenčiausiuoju, vokiečių karininkas jį sustabdė ir per žiūronus parodė nuo Raseinių į ataką bekylančius tarybinius karius. Toliau jam taip lankyti parapijiečių neleido.

1945 metais bolševikai suorganizavo „liaudį“ reikalauti kun. Algirdą pakarti. KGB viceministro Martavičiaus įsakymu jis buvo išvežtas į Vilniaus KGB. Ten pradėjo savo golgotos kelią.

Tardytojui kun. Algirdas rėždavo be baimės:

– Privalai, pone tardytojau, nesikeikti nei lietuviškai, nei rusiškai, nenaudoti prievartos, neklausinėti apie trečią asmenį – kitaip nekalbėsiu, galite mane sušaudyti. Aš, kaip savo Tėvynės patriotas, nekenčiu tarybų valdžios. Tą sakau atvirai, galite užrašyti į tardymo protokolą. Aš esu kunigas ir sakau tiesą.

Mocius buvo nuteistas pagal to paties RTFSR BK 58 straipsnio 10 ir 11 dalis.

Grįžę į Lietuvą po pirmojo įkalinimo 1956 metais mudu susitikome. Jį mėtė po parapijas, bet jis visur dirbo iš visos širdies. Tarybų valdžios nebijojo. Kai 1958 metais atsidūriau Betygaloje, tuo laikotarpiu Milašaičiuose kunigas Mocius buvo areštuotas antrą kartą. Milašaičiai buvo Betygalos filija.

Kagiebistai padarė kratą Milašaičių klebonijoje ir bažnyčioje. Rado keletą antitarybinių knygų – Liudo Dovydėno „Užrašus“, Kazimiero Paltaroko „Socialinį klausimą“, poezijos – ir kun. Mocių areštavo. 1957 metų gegužės 4 dieną nuteisė. LTSR prokurorui Mackevičiui pareikalavus, gavo 10 metų, konfiskuojant visą turtą ir sunaikinant kaltę įrodančius daiktus, nes, pasak prokuroro, po bausmės nepasitaisė ir vėl teisiamas už panašius nusikaltimus. Algirdas kaltės nepripažino. Tardytojui sakė, kad kaltas tik dėl silpnybės rūkyti, kurios niekaip negali atsikratyti.

Mordovijoje mudu kalėjome už panašią „veiklą“ – abu jau antrą kartą – jau turėdami dešimt metų lagerininko stažo.

Su Mociumi dirbome ir ceche – šveitėme futliarus radioloms. Jis normą visada padarydavo ir net viršydavo. Man nesisekė. Susitariau su kun. Algirdu, kad dalį savo viršytos normos užrašys mano vardu, o pinigus grąžinsiu mėnesio pabaigoje. Jis pasakojo girdėjęs, jog vyskupas Teofilis Matulionis lageryje dirbo labai sąžiningai, tuo norėdamas išpildyti Dievo valią, kuri šiuo atveju reiškėsi sunkiu darbu. Ir pats sekė vyskupo pavyzdžiu. Nesimuliavo, nesirinkdavo lengvesnio darbo. Kai reikėdavo kelti rastą, jis imdavo už sunkesnio galo.

Kun. Algirdas dažnai gaudavo siuntinius, bet pats mažai jais pasinaudodavo. Gavęs siuntinį atnešdavo man, padėdavo ant taburetės ir prašydavo, kad aš išdalinčiau, o pats pasišalindavo. Ne kartą esu jam sakęs:

– Pats gavai, pats ir dalink.

Bet kai kan. Rauda ar aš pakviesdavome, ateidavo ir valgydavo kartu.

Žiemą ir vasarą jis vilkėdavo mažą vatinuką, vadinamą „telogreika“. Galvą skusdavosi plikai, kepurės nenešiojo. Kai būdavo labai šalta, uždengdavo galvą nosine. Kepurę užsidėdavo tik į darbą varomas, nes to reikalavo lagerio tvarka. Buvo visiškas asketas. Jį labai mėgo rusai ir visi rytiečiai, nors mes lageryje atstovavom Vakarams.

Lageryje kun. Mocius labai daug meldėsi – ir darbe, ir grįžęs po darbų. Vilniaus KGB kameroje prie savo lovos gulėdavo kryžiumi. Saugumiečiai galvojo, kad jis išprotėjo. Lageryje kaliniai kun. Algirdą vadino Pater ir labai gerbė už vidinę kultūrą ir pamaldumą.

Abezės lageryje kun. Algirdas pradėjo rūkyti. Taip nusprendė įrodyti kitiems, kad rūkyti galima mesti. Vėliau sakydavo:

– Kol kas dar parūkysiu ir mesiu.

Po kurio laiko kartu su kitais davė priesaiką, kad mes rūkyti, bet rūkymo jau nepajėgė atsikratyti. Dėl to nepaprastai krimtosi. Bet mes jį supratome ir nesipiktinome ta jo silpnybe.

Kun. Algirdas Mocius neša
Kun. Algirdas Mocius neša Permaldavimo kryžių į Kryžių kalną.
1979 m. liepos 22 d.


Išlydint kun. Algirdą Mocių. Viduklės
Išlydint kun. Algirdą Mocių. Viduklės bažnyčia. Centre – arkiv. Sigitas Tamkevičius, šalia jo kairėje –
kun. T. Karklys, dešinėje – Šiluvos klebonas kun. V. Lenktaitis

Juokaudamas aš kun. Algirdą norėjau „paveikti“ ir per bažnytinę liniją. Milašaičiai, iš kur jis pateko į lagerį, buvo Betygalos filija, o aš buvau areštuotas Betygaloje, kur dirbau vikaru. Juokaudamas sakiau, kad jis turi manęs klausyti. Deja, ne visuomet klausė. Norėdamas save sudrausminti, buvo nusprendęs per dieną surūkyti ne daugiau kaip vieną pakelį cigarečių. Cigaretes laikydavo pas mane, mano lagamine. Vakarui atėjus vėl prašydavo, kad duočiau dar vieną pakelį. Jei neduodavau, neatsitraukdavo ir prašydavo net pykdamas. Po kurio laiko nutariau nepriimti jo cigarečių saugoti.

Vėliau, jau dirbdamas Lietuvoje, kai KGB jo gimtojoje apylinkėje griovė Kryžių kalno kryžius, jis su Eucharistijos bičiuliais tris kartus pats basas nešė kryžių į šį kalną. Taip išreiškė atgailą ir protestą bei norėjo atkreipti pasaulio dėmesį į tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje. Nešė kryžių ir vienas. Basas, batus persimetęs per petį.

1979 metų rugpjūčio 23 dieną kartu su kitais jis pasirašė Kreipimąsi į TSRS, VFR, VDR, taip pat visų šalių, pasirašiusių Atlanto Chartiją, vyriausybes bei JT (tuo metu SNO) generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą.

1982 metais kun. Algirdas buvo perkeltas į Siesikus. Kai 1983-iaisiais mane suėmė trečią kartą, jis pasirašydavo įvairius kreipimusis dėl mano arešto ir nuo tada kiekvienais metais bažnyčioje nesislapstydamas minėdavo Vasario 16-ąją. O po šv. Mišių visi giedodavo Lietuvos himną. Kagiebistų perspėjimų nepaisė.

Atgavus nepriklausomybę, mes dažnai susitikdavome. Jis kaip altarista buvo paskirtas į Viduklę – grįžo į pirmąją savo parapiją. Bet jau neturėjo sveikatos, buvo labai suvargęs. Čia ir mirė 1999 metais, per Kūčias. Laidotuvės buvo kuklios – pagal jo dvasinį testamentą: pašarvotas neobliuotų lentų, nedažytame karste, be katafalko, ant grindų, be gėlių ir vainikų. Per laidotuves savo senam ir ištikimam kovos draugui pasakiau pamokslą.

Kun. Algirdas Mocius apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.


Kunigas Aleksandras Markaitis -Markevičius SJ

Mano byloje rašoma, kad po kan. Kiškio suėmimo KGB paskelbė iš jo paimtos knygos „Jaunam kunigui į talką“ autoriaus kun. Aleksandro Markaičio -Markevičiaus paiešką ir nustatė, kad jis jau areštuotas ir nuteistas.

1956 metais grįžęs iš įkalinimo kun. Aleksandras per pusantrų metų parašė net tris religinio turinio knygas:
„Prisikėlimo varpai“, „Jaunam kunigui į talką“ ir pamokslų rinkinį „Išėjo sėjėjas“. Pamokslus daugino S. Ryliškytė. Jos bute kagiebistai rado 14 egzempliorių jau pradėto spausdinti teksto. Už tai kun. Markaitis-Markevičius buvo trečią kartą nuteistas 7 metams ir vėl atsidūrė Mordovijoje.

Išvažiuodamas iš kalėjimo į Lietuvą, Markaitį dar palikau lageryje. Kai jį paleido, važiavau į Mordoviją jo parsivežti, nes daugiau nebuvo kam. Lageryje tada dar liko Balčiūnas ir Mocius. Jiems palikau siuntinį. Iš lagerio iki stoties mus vežė arkliu pakinkytu vežimu. Kaliniai nuo vartų mojo mums rankomis. Markaitis atsisėdo nugara į arklį ir


ukrainiečių kunigai

Antras – kun. A. Markaitis. Iš šonų – ukrainiečių kunigai S. Javorskij ir A. Potočniak

niekuo nesidomėjo – tiek buvo nukankintas. Važiuodami davėm Markaičiui apelsiną. Jis jį paėmė ir sako:

– Čia yra gyvybė! – atseit yra vitaminų.

Traukiniu kartu su mumis važiavo dar du politiniai kaliniai. Vienas – ukrainietis. Potmos stotyje nutariau pavaišinti kalinius, nes dar turėjau maisto. Prieš valgį visi persižegnojome. Prie manęs priėjo vienas susigraudinęs rusas:

– Penkiasdešimt metų po revoliucijos nemačiau tokio vaizdo, kad prieš valgį viešai žegnotųsi.

Grįžęs iš kalėjimo, nors buvo labai silpnos sveikatos, kun. Aleksandras intensyviai rašė stiprius teologinius tekstus pogrindžio spaudai. Jis buvo vienas pagrindinių „Rūpintojėlio“ bendradarbių.

Markaitis buvo baigęs užsienyje tris fakultetus. Mokėjo kelias užsienio kalbas. Lageryje net mums paskaitas vesdavo tik lotynų kalba. Buvo tikras aristokratas. Įdomu, kad jo brolis buvo žinomas komunistų partijos veikėjas. Kai atėjo vokiečiai, jis brolį išgelbėjo nuo gestapo. O kai jį patį suėmė kagiebistai, brolis nieko jam nepadėjo.


* * *
 

Religinę literatūrą rašė ir kiti Mordovijoje atsidūrę kunigai. Antanas Jurgaitis tikintiesiems parašė katekizmą, kan. Petras Rauda – atsiminimus.

Mordovijos lageris buvo gera „akademija“, kurioje užsigrūdino daug laisvės kovų bendražygių. Grįžę į Lietuvą jie vėl įsijungė į kovą ir kaip pogrindžio spaudos bendradarbiai.

Liudvikas Simutis

Liudvikas Simutis buvo gal jauniausias įkalintas lietuvis. Kai atvykau į lagerį, jis buvo ligoninėje ir sirgo tuberkulioziniu spondilitu. Jau porą metų gulėjo ligoninėje iš gipso padarytoje lovelėje. Man teko jam daryti naują gipsinę lovelę.



L. Simutis.
L. Simutis. Mordovijos lageris,
1959–1960 m.

Liudvikas buvo labai pamaldus jaunuolis. Beveik kasdien priimdavo šv. Komuniją. Po kiek laiko jis atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Dirbo elektriku. Po to jis pateko į kalėjimą „Kamennyj mešok“47. Ten mes buvome kartu.

47 Rus. – „Akmeninis maišas“.


L. Simutis,

L. Simutis, grįžęs iš lagerio. 1977 m.

Grįžęs iš lagerių jis aplankė mane Viduklėje. Suorganizavau jo sutiktuves. Vėliau, Nepriklausomybės metais, Simutis tapo Kovo 11osios Akto signataru. Už laisvės kovas jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Petras Plumpa

Petras Plumpa.
Petras Plumpa. Klaipėda, 1956 m.


Petras Plumpa į Mordovijos lagerį buvo atvežtas 1958-aisiais. Lietuvoje jis kartu su draugais studentais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, leido rankraštinius leidinius, platino antitarybinius lapelius.

1958 metų vasario 16 dieną Kaune, Petrašiūnuose, ant elektrinės kamino, jis iškėlė Lietuvos trispalvę (80 metrų aukštyje). Ją pasiuvo studentės Nijolė Gaškaitė ir Birutė Putrimaitė, kurios vėliau irgi buvo nuteistos.

Tų pačių metų pavasarį vos devyniolikos metų Petras buvo suimtas, nuteistas už antitarybinę veiklą septyneriems metams ir ištremtas į Mordovijos lagerį.

Lageryje jis buvo vagonų kroviku, statybininku, dažytoju, dirbo kitus darbus.

Grįžęs į Lietuvą Plumpa vėl visą save atidavė laisvės kovoms. Nuo pirmojo numerio bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Dėl to jam vėl teko pabuvoti „lagerių kurortuose“ – 1973 metais buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams griežtojo režimo kalėjimo.

Nepriklausomoje Lietuvoje Petras Plumpa 1999 m. Vasario 16osios proga Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3o laipsnio ordinu – už veiklą siekiant Lietuvos Nepriklausomybės, ginant žmogaus teises ir laisves.

Algirdas Endriukaitis

Algirdas Endriukaitis 1957 metais buvo suimtas už sovietų valdžiai priešišką veiklą: už priklausymą antitarybinei grupei, antitarybinių lapelių platinimą dar tada, kai mokėsi Pilviškių vidurinėje mokykloje, ir už dalyvavimą Vėlinių įvykiuose po 1956 metų Vengrijos revoliucijos. Endriukaitis – dvidešimtmetis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas – buvo nuteistas šešeriems metams ir iki 1963 metų kalėjo Mordovijos lageriuose. Čia aš dirbau su juo vienoje brigadoje.

Algirdas Endriukaitis
Algirdas Endriukaitis
Mordovijos lageryje. 1962 m.

„Gabijos“ komanda:

„Gabijos“ komanda: Algis Baltrušis, Algirdas Endriukaitis, Stasys
Naglis, Stasys Stungurys, Filipavičius, Jonas Pakuckas. Mordovija


Jis buvo labai gabus, veiklus, malonaus būdo jaunuolis. Mordovijos lageryje buvo kelios lietuvių krepšinio komandos – „Vyties“, „Dariaus ir Girėno“, „Gedimino stulpų“, „Gabijos“, „Pilėnų“ ir „Lithuanica“. Endriukaitis žaidė vienoje iš jų. Uniformoms marškinėlius iš Vilniaus atsiuntė Algio Baltrušio mama Marija Baltrušienė, o užrašus padarė lagerininkas šiaulietis Vytautas Sčeponavičius.

Kai krepšinio komandų nuotraukos pasiekė Vilniaus KGB, komandos buvo likviduotos.

Atgavus nepriklausomybę, Algirdas tapo Atkuriamojo Seimo nariu ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru.


,,Gabijos“ ir ,,Pilėnų“ krepšinio komandos.,,Gabijos“ ir ,,Pilėnų“ krepšinio komandos. Pirmoje eilėje: Algis Baltrušis, Stasys Žvirgždas, Jonas Pakuckas, Stasys Stungurys.
Antroje – Algirdas Endriukaitis, Vytautas Varkala, Donatas Bičiūnas, X [tapatybė nenustatyta], Romas Ragaišis, Vytas Vosylius.
Mordovija, 1963 m.

Balys Gajauskas

Balys Gajauskas į kalėjimą pateko 22 metų, 1948 metais. Kaip jis pats rašo savo prisiminimuose, iškalėjo 25 metus – „nuo skambučio iki skambučio“.  1973 metais išėjo į laisvę, o po ketverių metų, 1977-aisiais, vėl buvo nuteistas dešimčiai metų ypatingojo režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Namo grįžo tik 1989 metais. Jis buvo suimtas per apklausą rusų disidento Aleksandro Ginzburgo byloje. Balys Gajauskas ir Petras Paulaitis yra ilgiausiai tarybiniuose kalėjimuose kalėję lietuviai.

Balys Gajauskas

Balys Gajauskas

1978 metais Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas kreipėsi į pasaulio visuomenę: „Aš kviečiu dorus žmones visame pasaulyje, visus susirūpinusius žmogaus teisių išlaikymu, organizacijas, atsakingas už kontaktus su Tarybų sąjunga, vyriausybinius Vakarų veikėjus, visus užsienio lietuvius – ginti kilnų ir drąsų tragiško likimo žmogų Balį Gajauską“.

Ir lageryje Gajauskas nesiliovė kovoti: 1979 metų liepos 3 dieną buvo paskelbtas Sosnovkos lagerio sąžinės kalinių kreipimasis į pasaulio krikščionis dėl tyčiojimosi iš tikėjimo, kai imta kaliniams visuotinai nuplėšinėti nešiojamus ant kaklo kryželius. Po šiuo kreipimusi pasirašė 9 kaliniai. Tarp jų – ir Balys Gajauskas.

O 1982 metais iš ypatingojo režimo kalėjimo slapta Gajauskas išsiuntė kreipimąsi į Europos šalių bendradarbiavimo konferenciją Madride. Jame buvo išsakyta viltis, kad žmogaus teisės bus ginamos ir tikinčiųjų diskriminacija Tarybų sąjungoje bus panaikinta. Gajauskas sugebėjo iš kalėjimo perduoti tekstus bei laiškus Kęstučiui Jakubynui, su kuriuo mudu kartu vežė traukiniu į Intą, kai buvau nuteistas pirmą kartą. O tuo metu Kęstutis jau dirbo Laisvosios Europos radijo stotyje. Kaip jis liudija, įvairių šalių atstovai ieškojo būdų išlaisvinti Gajauską.

Nepriklausomoje Lietuvoje už laisvės kovas Gajauskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Lageryje Mordovijoje

Mordovijos lagerių kodas buvo 385. Bendras visų Mordovijos lagerių pavadinimas – Dubrovlag („Ąžuolų lageris“). Matyt, kadaise ten augo daug ąžuolų.

Visi Mordovijos lageriai buvo išsidėstę šalia mažos geležinkelio linijos – 19-asis buvo paskutinis lageris. Traukiniai juo važiuodavo labai lėtai, nes po pabėgiais buvo ne žvyras, o smėlis.

Politiniai lageriai buvo sukurti Lenino įsaku. Juose žuvo daug baltagvardiečių (caro karininkų) ir stačiatikių dvasininkija.

Tose vietose, kur palaidotos bolševikų aukos, auga žali, vešlūs pušynai. Jų žaluma išsiskiria iš viso miško masyvo.

Darbas lageryje

Lagerio buities sąlygos ir režimas buvo pakenčiami. Klimatas – taip pat. Pradžioje apskritai buvo neblogai, nes prie darbų labai nespaudė. Galima buvo nepersistengti.

Pradžioje dirbau pečių kūrikų ceche. Pečius kūrenti eidavau perėjęs per „vachtą“. O ten buvo nesaugoma teritorija. Grįžęs iš darbo būdavau laisvas.

Tačiau greitai mane pristatė prie pastovių darbų. Dirbau ceche, švitriniu popieriumi šveisdavau medines dėžutes. Tai buvo griaučiai (futlia-
rai) radioloms ir sieniniams laikrodžiams, kuriuos, matyt, toliau vežė į radiolų fabriką. Kaliniai savo darbu išlaikydavo ir gausią parazituojančią lagerio administraciją.

Dirbtuvės buvo tuoj pat už zonos. Dienos norma buvo keturiolika dėžių. Padarydavau gal tris, o jei prižiūrėtojai ant manęs rėkdavo – tai tik dvi ar išvis nieko neišeidavo.

Prisimenu tokį pokalbį su prižiūrėtoju, būrio viršininku kapitonu Kasatkin:

– Kodėl nedirbi ir nepadarai normos?

– Duokite darbą pagal specialybę – tada padarysiu.

Mordovija, Potmos lageris.
Mordovija, Potmos lageris.
1960 m. kovo 13 d.

– O kokia tavo specialybė?

– Tankistas.

– Mums tokių nereikia. Pas mus tokios specialybės nėra.

– Jei nėra, aš palauksiu. Gal kada prireiks.

Pirmojo kalinimo metu, dar Stalino laikais, už nuolatinį darbo normos nevykdymą atiduodavo teismui. O per antrąjį kalinimą tardomų kalinių net nemušdavo.

Vasarą dirbdavome ūkio darbus. Lageris turėjo savo ūkį. Sodindavom ir kasdavom bulves, raudavom runkelius. Kartais varydavo anglių iškrauti. Dirbau visokiose brigadose.

Ūkio darbams vesdavo toli – gal kokius aštuonis kilometrus. Lagerininkai buvo labai išsekę. Kiek paėję pavargdavo. Prižiūrėtojai sustodavo ir leisdavo jiems pailsėti. Sakydavo:

– Mužiki, sadites48. – Visi tuoj suguldavo ant žemės.

48 Rus. – Vyrai, sėskitės.

Vienu metu brigadomis kasdavome miško kirtimuose nupjautų beržų kelmus. Dienos norma būdavo vienas kelmas. Sunkus tai darbas, jei esi nepavalgęs. Lagerio viršininkas žydas kapitonas Jaravoj leisdavo padaryti mėnesio planą ir po to likusias dienas neiti į darbą. Sutaupydavome 3–4 dienas per mėnesį.

Lageryje buvau paskirtas ir į bulvių skutimo brigadą. Net brigadininku mane padarė. Mano brigadoje buvo nemažai teologijos ar mokslo daktarų. Bulves skusdavau kasdien. Virtų bulvių padalindavo kaliniams po dvi tris, kartais ir daugiau.

Vėliau lageryje mane norėjo paskirti ūkvedžiu. Matyt, norėjo sukompromituoti. Nesutikau:

– Ne pagal specialybę, – pasakiau. Toks pasiūlymas buvo prieš mano principus.

Vasarą lietuviai lagerio teritorijoje net žemės plotelius buvo įdirbę. Sodindavo daržoves, salotas, rodos, net agurkų.

Visi lagerio kunigai baigėme elektrotechnikos kursus. Juos vedė lageryje kalėjęs sekmininkas, inžinierius. Jis buvo labai aukštos moralės, išsilavinęs, simpatiškas žmogus, labai pagarbiai žiūrėjęs į mūsų kunigus. Taip įgijome naują specialybę – tapome ketvirtos kategorijos elektrikais. Ši specialybė buvo naudinga dirbant jau parapijose Lietuvoje.
 

Gyvenimas lageryje

Jaunesni žmonės barake gaudavo narus antrajame aukšte. Mūsų naras buvo viršuje. Aš ir Endriukaitis miegodavome ant tų pačių narų. Viršuje narą greta mūsų turėjo ir Petras Plumpa.

Po kiek laiko sutarėme sekmadieniais neiti į kalinių valgyklą, o susirinkę pasidalinti ir pasivaišinti tuo, ką buvome gavę iš siuntinių ir ką nusipirkdavome. Leisdavo krautuvėje įsigyti cukraus ar dar ką. Jau turėdavome šiek tiek pinigų ir už penkis rublius galėjome šį tą nusipirkti. Taip pakeisdavome kalėjimo rutiną, kad nebūtų tiek tos lagerinės nuotaikos. Susirinkdavome ir pabūdavome. Dar lietuviai buvo įvedę tradiciją susirinkti ir pabūti kartu trečiadieniais.

Pradžioje kalėdamas lageryje dažnai gaudavau siuntinius. Vėliau nustatė, kad būtų ne daugiau kaip du siuntiniai per mėnesį. O kai pasodino į kalėjimą, siuntinių visai negaudavau.

Kiekvienais metais į lagerį atvažiuodavo kagiebistai iš Vilniaus. Jie siekė mus auklėti. Tarp jų neva būdavo ir lageryje kalėjusių, kurie grįžę įsijungė į „naudingą darbą“. Mes tokius besiglaudžiančius
prie kagiebistų laikėme savanaudžiais išdavikais ir jokių diskusijų su jais nebūdavo.

Vasarą lageryje žaisdavome stalo tenisą. Buvome jauni. Algirdas Endriukaitis buvo labai geras žaidėjas. Jis žaisdavo krepšinį, tinklinį. Mes žiūrėdavom, kaip jis gerai žaidžia.

A. Endriukaitis
A. Endriukaitis – Lietuvos,
Latvijos ir Estijos futbolo komandos
„Balticum“ žaidėjas. Mordovija

Religinis gyvenimas

Tada jau nebeslėpiau, kad esu kunigas.

Susipažinau su įvairių tautybių kunigais – lietuviais, lenkais, ukrainiečiais. Dauguma jų buvo mokslų daktarai. Su tais šviesuoliais bulves kartu skusdavom. Dirbdami virtuvėje papolitikuodavome, vienas kitam papasakodavome gautas žinias iš savų kraštų ir visi svajojome apie laisvę. Bendravimas su jais man buvo proga dvasiškai augti. Mokiausi italų, ispanų ir lenkų kalbų.

Tarp mūsų kartais įdarbindavo ir užverbuotų šnipelių. Bet tokius jau mokėdavome atskirti ir su jais bendravimo nebuvo.

Lageris buvo mano parapija. Kaliniai mane vadindavo „Otec Alfons“49, o gruzinai buvo išmokę „Kunigas Alfonsas“.

49 Rus . – Tėvas Alfonsas.

Su kun. Algirdu Mociumi
Su kun. Algirdu Mociumi

Mes lageryje iš pradžių buvome susiskirstę į tris maldos grupes: aš – vienoje, kunigas Algirdas Mocius – kitoje, o kanauninkas
Petras Rauda – trečioje. Sekmadieniais susirinkdavome pasimelsti.

Kai Tarybų sąjungai vadovavo N. Chruščiovas, invalidams ir pensininkams lageriuose dirbti nereikėjo. Buvo galima laisviau vaikščioti ir net knygas skaityti. Kan. Rauda buvo pripažintas invalidu. Jo į darbą nevarydavo, tai jis daug skaitė, rašė, net porą knygų iš lenkų kalbos išvertė (nors jau buvo praradęs regėjimą viena akimi).

Kanauninkas gaudavo nemažai siuntinių. Tai kitus pavaišindavo, paremdavo. Kartą jam į lagerį atsiuntė bažnytinio vyno. Jį išsikvietė operatyvininkas NKVD leitenantas ir pasiūlė tą vyną išgerti per pusę. Kanauninkas atsisakė, tai vyno neatgavo.

Jis visada buvo geros nuotaikos. Inteligentiškas kunigas. Jo maldos grupėje buvo vyresni kaliniai.

Turėjau maldos grupę ir aš. Joje buvo jaunesni kaliniai. Mocius su savo grupe vėliau prisijungė prie manęs. Taigi dalindavomės į dvi grupes ir švęsdavom šv. Mišias: vyresnieji – su kan. P etru Rauda, o kun. Algirdas ir aš – su jaunimu.

Su kun. Petru Rauda ir Michail Stepaniak
Su kun. Petru Rauda ir Michail Stepaniak
(Ukrainos ministru). Mordovija, 1959 m. gegužės 28 d.

Dvejas Mišias aš mokėjau mintinai nuo pradžios iki galo – Marijos ir Gedulingąsias. Tas kalėjime labai pravertė. Vasarą melsdavomės lauke, o žiemą – barake.

Buvo laikas, kai mus persekiojo. Tada melsdavomės lauke sugulę ant pievos. Turėjome pasidėję šachmatus. Kai iš bokštelio virš lagerio tvoros sargybiniai skambindavo prižiūrėtojams pranešti, kad kaliniai meldžiasi, šie atbėgę ir pamatę, kad žaidžiame šachmatais, neturėjo pagrindo mūsų barti.

O Chruščiovo „atlydžio“ metais religinio gyvenimo prižiūrėtojai paprastai netrikdė. Melsdavomės barake ir aš kasdien aukodavau šv. Mišias. Kai pradėdavome jas švęsti, pusę valandos niekas neateidavo – netrukdydavo. Kartą atėjęs prižiūrėtojas rado mus besimeldžiančius ir klausia:

– Kas jūs tokie?

– Katalikai, – atsakėm.

Ir išėjo. Daugiau netrukdė.

Tada su mumis pamaldose dalyvaudavo daug įvairių tautybių žmonių: gudai, lenkai, latviai, kiti.

Dažnai po šv. Mišių vienas kitas lietuvis duodavo maždaug tokio turinio priesaiką: „Aš, NN, būdamas lageryje pasižadu negerti alkoholio ir nerūkyti“ arba „Aš, NN, pasižadu lageryje ir grįžęs į Lietuvą nevartoti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti vienerius metus“. Tokios priesaikos visus gerokai tvardė.

Iš zonos gaudavome komunikantų ir razinų. Gulage visi žinojo, kad kunigams razinos reikalingos vynui pasidaryti. Komunikantus atsiųsdavo siuntiniuose supjaustytus mažais kvadratėliais ir sudėtus į cukrų.

Sykį Kalėdų laiku Popiežius Jonas XXIII mums, lietuviams, lagerio kaliniams, atsiuntė palaimintą kalėdaitį. Kiek žinau, tuo pasirūpino kunigo Prano Račiūno mama per Romos lietuvius, konkrečiai – per vyskupą Vincentą Brizgį. Kalėdaitis mus slapta pasiekė per lenkų kalinius. Jiems buvo pasakyta, kad jį reikia perduoti lietuviams kunigams. Kalėdaitį pasidalinome ir pasimeldėme už Popiežių.

Kalėdami Mordovijos lageriuose gaudavome lenkų savaitraštį „Slovo powszechne“. Lageryje buvo keli senosios lenkų kariuomenės karininkai. Iš Varšuvos jie gaudavo du to laikraščio egzempliorius su nurodymu vieną atiduoti lietuviams kunigams. Taigi turėjome progą pažinti literatūrinį ir religinį Lenkijos gyvenimą. Tuomet matėme, kad ir religiniame, ir politiniame visuomeniniame Lenkijos gyvenime la-

kunigai
Pirmoje eilėje iš kairės – ukrainiečių kun. Nikola Revt, lenkų prelatas Bronislav Džepetskij, kun. P. Račiūnas MIC.
Pirmas iš dešinės antroje eilėje – kun. Aleksandras MarkaitisMarkevičius SJ. Mordovija

bai išsiskyrė kardinolas Stefanas Višinskis. Kardinolas K.Vojtyla laikėsi tarsi šešėlyje. Bolševikams nepavyko suskaldyti Lenkijos Bažnyčios vadovų. Jei jie neleisdavo važiuoti į Romą kardinolui S.Višinskiui, nevažiuodavo ir kardinolas K. Vojtyla. Šie ganytojai mums buvo kaip kokie švyturiai.

Kagiebistai pastebėjo, kad kunigai lageryje daro įtaką kitiems kaliniams. Gal todėl apie 1960 metus kunigus, kitų tikybų dvasininkus, taip pat jehovistus, sekmininkus


Su kunigais P. Vasilik, S. Javorskij, S. Kiškiu.
Su kunigais P. Vasilik, S. Javorskij, S. Kiškiu.
Mordovija, Šv. Velykos,
1960 m. balandžio 17 d.

pradėjo koncentruoti viename lageryje. Matyt, siekė juos tarpusavyje supjudyti. Bet suklydo. Įvairių tikybų kaliniai gražiai sugyveno. Lageryje pagerėjo nuotaika, pranyko keiksmai.

Iš latvių kunigų buvo kunigas Štagars, iš ukrainiečių – Rytų apeigų Lvovo arkivyskupas Josyp Slipyj, kunigai – Jaroslav Sireckij, Step Ursta, Evgenij Meloš, Baberskij, Denis Lukaševič, Zeno Banderovič, Nikola Revt, Stepan Javors-
kij, Vladimir Tarnapolskij, Ilja Blavackij, Denis Drebitko, Pavlo Vasilek, jų klierikas Michail Margitič. Buvo keli lenkų kunigai, visi – seminarijos profesoriai. Profesorius Džepeckij buvo dogminės teologijos dėstytojas. Jis mums ją dėstė lageryje.

Mordovijos kalėjime „Akmeninis maišas“

Mordovijos lageryje išbuvau apie 3,5 metų. Po to 29 mėnesiams mane uždarė į specialų baudžiamąjį kalėjimą prie dešimtojo lagerio. Jame išsėdėjau iki bausmės pabaigos.

Kaip pakliuvau į kalėjimą?

1961 metais LTSR Aukščiausiasis teismas Vilniuje „už akių“ mane vėl teisė – už kunigišką veiklą lageryje. Ir pripažino ypač pavojingu recidyvistu. Buvau nubaustas perkėlimu į ypatingojo režimo kalėjimą, kuris vadinosi „Akmeninis maišas“. Prieš tai lageryje operatyvininkai manęs klausinėjo apie ukrainiečių arkivyskupą J. Slipyj. Aš jiems nieko nepasakojau. Gal ir tai prisidėjo. Bet apskritai buvau nuteistas už religinę veiklą lageryje: juk susirinkdavome maldai. To bausmei pakako.

Gyvenimas kalėjime

„Akmeniniame maiše“ (dešimtajame lagpunkto kalėjime) buvo sunku. Buvo blogai. Ten kalėjo apie du šimtus žmonių – pusė kriminalistų, pusė politinių kalinių. Kalėjime buvo barakas: viena jo dalis skirta politiniams, kita – kriminaliniams kaliniams. Žiemą kameras šildydavo tik kas antrą dieną. Dienai duodavo pusę litro vandens. Jei nevaro į darbą – tai dar gali tverti, bet jei į darbus varo – labai troškindavo. Dar duodavo vandens nusiprausti prausykloje. Labai blogai buvo su maistu – jo maža ir labai prastas. Buvom labai nusilpę. Pablogėjo regėjimas – negalėjome skaityti laikraščių, spausdinamų mažu šriftu.

Ant narų gulėdavo daug žmonių. Per tą daugumą negalėdavai pasiversti. Kaliniai versdavosi pagal komandą. Gultai buvo labai trumpi –
kojos išlysdavo nuo vidurio blauzdų. Dėl to jas labai skaudėjo. Turėdavai miegoti sulenktomis kojomis. Tai labai vargino.
Barake langai buvo palubėje. Viduje tamsoka. Stovėdamas ant žemės pro langą negalėdavai pažiūrėti. Ant naro užlipti ir pažiūrėti – neleisdavo. Į tualetą išvesdavo tik kartą per dieną. Tai buvo didžiausias nenusakomas kentėjimas – laukti, kada išves į tualetą. Tie dalykai buvo sunkūs.

Kun. Pavlo Vasilek
Kun. Pavlo Vasilek



Kadrėnai, 1962 m. gruodžio 24 d.
Užrašas ant nuotraukos:
„Iš visų pakampių šv. Kūčioms susirinkom visi, bet dar vieno mūsų tarpe trūksta“. Kadrėnai, 1962 m. gruodžio 24 d.

Ypač sekmadieniais, kai visi kaliniai būdavo kamerose (į tualetą išvesdavo iki 11 valandos ryto).

Kiekvienoje kameroje būdavo apie dešimt kalinių. Po kiek laiko į mūsų kamerą atvedė ukrainiečių kunigą Pavlo Vasilek, kurį vėliau kardinolas Slipyj įšventino vyskupu. Taigi buvome vyskupas, du kunigai ir dar du sektantai – tikrai gera publika.

Kai vėliau buvau klebonu Viduklėje, Pavlo Vasilek, jau vyskupas, aplankė mane ir aukojo šv. Mišias.

Per visą kalinimo Mordovijoje laiką tik vieną kartą gavau pasimatyti su artimaisiais. Tuo pačiu laiku kaip ir kun. Adomaitis. Jis tada buvo zonoje prie dešimto lagpunkto, o aš – kalėjime. Tąkart susitarę mus aplankyti iš Lietuvos atvyko mano ir jo seserys. Mums abiem kunigams ir mūsų seserims parai davė vieną kambarį.

Kartais saugumiečiai manęs klausdavo, ar aš ant jų pykstu. Turėjau pagrindo pykti – jie atėmė iš manęs jaunystę, Tėvynę, laisvę.

– Jūs man padarėte vieną gerą paslaugą, – sakiau jiems. – Aš maniau, kad marksizmas yra idėja, su kuria reikės labai rimtai kovoti. Bet dabar matau: jeigu marksistai neapsieina be KGB, tokia idėja nė grašio neverta, – kad nors vienas kuris ką į tai būtų atsakęs.

Arba jie man:

– Tu – nusikaltėlis.

– Ne, – sakau. – Dievas mane atsiuntė jus auklėti. Ir aš savo pareigą atliksiu.

Saugumiečiai žinojo, kad esu kunigas, ir rodė tam tikrą pagarbą. Kitiems bjauriai rusiškai rytą ar vakare šūkaudavo:

– Padjom! Odboj!50

50 Rus . – Kelkitės! Gulkitės!

O man gražiai:

– Labas rytas. Geros nakties. Kiti kaliniai klausia:

– Kodėl jie su tavim taip gražiai elgiasi?

– Jūs, – sakau juokaudamas, – tarybiniai piliečiai, su jumis gali ką nori daryti, o aš priklausau Vatikanui.

Kiekvieną rytą kalinius vesdavo į darbą. Visus išvesdavo per pusvalandį. Likdavo tik keletas invalidų. Specialių darbų nebuvo. Tik ūkio darbai. Reikėdavo iškrauti vagonus. Žiemą kasdavome sniegą.

Mano sesuo Janina.
Mano sesuo Janina.
Apie 1956 m.

Kalėjime po kurio laiko įsitaisiau felčeriu. Tą darbą mokėjau – buvau dirbęs Abezėje. Bet gal likus dviem mėnesiams iki kalinimo pabaigos felčerio darbo atsisakiau, nes mane pradėjo spausti kriminaliniai kaliniai, kad duočiau jiems narkotinių medžiagų – aptiekoje (vaistinėje) turėdavome tinktūros Opii simplex. Dėl to atsisakiau. Tada mane pervedė į darbų brigadą.

Turėjau susitikimą su Rusijos federacijos viešosios tvarkos ministru (ministr obščestvennogo poriadka51). Jis atvyko aplankyti kalėjimo. Tada dar buvau felčeriu. Atvyko su svita: divizijos vadas, generolas, Mordovijos obkomo partijos sekretorius. Kad jis ministras, sužinojau, kai lagerio viršininkas į jį kreipėsi „Tovarišč ministr“52. Visi susėdo mano kabinete felčerinėje, kiti stovi koridoriuje, nes netilpo. Ministras manęs klausia:

– Ar seniai sėdi?

Sakau, kad jau penkti metai.

– Kiek dar liko?

– Daugiau negu vieneri metai.

– Už ką sėdi?

– Nežinau, man nepasakė, – juokauju. Tada ministras:

– Kokia tavo tautybė?

– Lietuvis.

Tada jie visi tarp savęs:

– Ai, suprantama.

Visi sėdi ant kušetės, o aš stoviu. Tada jis vėl klausia:

– O kodėl jo neperkeliate į lengvesnį režimą?

Lagerio viršininkas – Ukrainos žydas Danilčenko – sako:

– Tovarišč ministr, skažu vam pozže.53

Tada sakau:

– Va matote, jums pasakys, o man nesako.

Jie pakilo ir išėjo.

51 Rus. – Viešosios tvarkos ministras
52 Rus . – Drauge ministre.
53 Rus. – Drauge ministre, atsakysiu jums vėliau.

Felčeris Mordovijoje
Felčeris Mordovijoje

Kalėjimo viršininkas Likin

Kalėjime „Akmeninis maišas“ viršininku buvo majoras Likin. Labai simpatiškas žmogus, studijavęs istoriją Saranske (Mordovijos sostinėje). Jis dažnai ateidavo ir klausinėdavo apie Lietuvą. Mat buvo baigęs ir NKVD mokyklą Vilniuje. Klausinėjo apie Sniečkų, kitus. Kartą išsikvietė:

– Negaliu patikėti radęs knygoje parašyta, kad buržuazinėje Lietuvoje į Angliją kelis šimtus tūkstančių tonų bekonų ir lašininių kiaulių išveždavo. Ar gali tokia maža Lietuva tiek išvežt?

Atsakiau:

– Viršininke, jei net tarybinė literatūra taip rašo, tai gal reikia tikėti?

Kitą kartą jis klausia:

– Ar yra Lietuvoje religijos laisvė?

– Yra, – atsakiau. – Ir kadangi ji yra, būdamas kunigu sėdžiu kalėjime. Nebūtų laisvės – būčiau Lietuvoje ir dirbčiau kunigu.

Jis juokėsi – mėgo humorą.

– Ne tik aš sėdžiu, bet septintajame lageryje yra 27 kunigai, iš jų – 11 lietuvių, 12 ukrainiečių, trys lenkai ir vienas latvis, – taigi visiška religijos laisvė.

O sykį jam papasakojau, kad lageryje yra Ukrainos bažnyčios arkivyskupas, primas.

Kartą Likin pasiguodė, kad jo žmona serga, kad jai skauda galvą, ir klausė, ar nėra Lietuvoje gero gydytojo. Pasakiau apie „Aušros Vartus“ Vilniuje.

– Ar padės? – klausė.

Kitą kartą susitikęs prašo:

– Pasimelsk už mane.

– Viršininke, – sakau. – Iki šiol aš meldžiausi už jus kaip už priešą, o nuo šiandien melsiuos kaip už draugą.

Po to karto praeidamas pro mane jis visuomet nusišypsodavo. Niekada nepraeidavo nenusišypsojęs. Kiti kaliniai klausdavo:

– Kodėl jis tau šypsosi?

– Nežinau. Patys jo paklauskite, – sakydavau.

Dar apie jį. Kai dirbau felčeriu, šv. Mišias kasdien laikydavau procedūriniame – stalo stalčiuje. Prižiūrėtojai man netrukdydavo, nors matydavo, kad atsiklaupęs meldžiuosi.

Sykį majoras Likin, atėjęs pas mane, ilgokai kalbėjo, o po to klausia:

– Gal turi kokių prašymų?

– Poryt Velykos, – sakau. – O kiaušinių nėra.

– Ar būtinai per Velykas reikia kiaušinių?

– Nebūtinai. Jūs, stačiatikiai, kepate per Velykas paschą. Nesu stačiatikis, bet mielai suvalgyčiau paschos gabalą.

Vakare viršininkas atneša mums su Petru Paulaičiu 10 kiaušinių:

– Jums poryt Pascha, tai su Svarinsku abu ir suvalgykit. Per dvi dienas mes su Paulaičiu tuos kiaušinius ir suvalgėm. Jei kas būtų sužinojęs, majorui antpečius iškart būtų nuplėšę. Vis dėlto žmogus turėjo sąžinės ir meilės kaliniams.

Mano kalėjimo draugai

Petras Paulaitis

Kalėjime sutikau retą idealistą, nuostabų žmogų Petrą Paulaitį. Jis buvo idealistas iki kaulų smegenų. 35 metus išsėdėjo lageriuose. Rusai jį vadindavo Piotr Kazimirovič – kreipdamiesi pridėdavo tėvavardį. Taip rodydavo didelę pagarbą. Kalėjime jį visi labai gerbė.

Visas jo gyvenimas buvo auka Tėvynei, kova už laisvę ir tikėjimą. Manau, visi turėtume stengtis surinkti nors po kruopelę žinių ir liudijimų, kad tokie kariai kaip jis būtų paskelbti mūsų tautos šventaisiais.

Petras Paulaitis

Petras Paulaitis

Kilęs nuo Jurbarko valsčiaus, gimęs pasiturinčio ūkininko šeimoje 1922 metais aštuoniolikmetis Petras išvyko į Italiją. Saleziečių vienuolyne baigė gimnaziją. Milane studijavo filosofiją ir pedagogiką. Dirbo pedagogu Portugalijoje, Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje, vėliau Austrijoje dėstė lotynų ir italų kalbas. Turine studijavo teologiją, po to – politinę ekonomiką, lotynų kalbą. Po studijų Romoje 1939 metais grįžo į Lietuvą. Mokėjo lotynų, vokiečių, ispanų, italų ir portugalų kalbas. Dėstė lotynų kalbą Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje.

1940 metų birželį Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą jam pavyko pabėgti. Jis pasitraukė į Vokietiją ir ten įstojo į „Lietuvos aktyvistų frontą“ (LAF). Vokietijoje baigė žvalgybos mokyklą. Eidavo į Lietuvą žvalgybos tikslais. Taip vykdė LAF užduotis. Bendradarbiavo LAF leidinyje „Į Laisvę“.

Kai Lietuva atsidūrė vokiečių valdžioje, Paulaitis grįžo į Tėvynę ir dirbo Raseinių apskrities policijos viršininku. Vokiečiams išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, dirbo mokytoju – Jurbarko gimnazijoje dėstė lotynų, vokiečių kalbas ir filosofijos pradmenis. Išsinuomojo didelį butą mūriniame name, kuriame dabar veikia V. Grybo muziejus, nupirko biliardą, šaškes, šachmatus ir įsteigė tarsi kokį neoficialų klubą. Mokiniai čia gaudavo gerą patriotinį religinį auklėjimą.

1942 metų pavasarį Paulaitis įkūrė pogrindinę jaunimo Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS) ir ėmė leisti „Lietuvos atgarsių“ laikraštėlį, kuris ragino vengti Reicho darbų ir nedalyvauti žydų represijose. LLGS okupacijų sąlygomis siekė išsaugoti Nepriklausomai Lietuvai kiek galima daugiau sąmoningų lietuvių. LLGS veikė Jurbarko, Raseinių, Tauragės, Šakių, Kauno apskrityje ir Kaune. 1944 metų vasarą jai priklausė 4374 nariai – daugiausia jaunimas iki 30 metų. Vėliau iš LLGS narių gimnazistų Paulaitis subūrė „Aido“ partizanų būrį.

1943 metų rudenį Jurbarke gestapas areštavo Paulaitį už antivokišką veiklą. Bet jam pavyko pabėgti. Nuo to laiko jis slapstėsi ir toliau vadovavo LLGS.

Kai 1944 metais tarybų armija vėl okupavo Lietuvą, Paulaitis nepasitraukė iš pogrindžio. Įsitraukė į rezistentinį judėjimą. Vadovavo Jurbarko partizanų grupei. Vietoj „Lietuviškų atgarsių“ ėmė leisti „Laisvės varpą“, vėliau tapusį ir Kęstučio apygardos laikraščiu. 1945 metų rudenį jis tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariu. 1946 metų rudenį kartu su kitais partizanų vadais įkūrė Jungtinę Kęstučio apygardą ir tapo Trijų lelijų rinktinės vadu, apygardos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku ir „Laisvės varpo“ redaktoriumi.

Paulaitis buvo labai drąsus. Raseinių apskrities NKVD pulkininkas Sinicinas buvo paskyręs 10 000 rublių premiją už Petro Paulaičio-Aido galvą. 1946 metų gruodį pas partizanus iš Vilniaus atvyko Juozas Markulis-Erelis. Paulaitį saugojęs partizanas V. Ivanauskas-Vytenis nujautė, kad juo pasitikėti negalima, įtarė jį dirbant NKVD. Apie tai pasakė Paulaičiui. Tačiau nebuvo svarių įrodymų, ir Paulaitis jo likviduoti neleido. Jis tiesiog netikėjo, kad Erelis gali dirbti KGB. Juk buvęs klierikas.

1947 metų pirmąją Velykų dieną Batakių miške „Kęstučio apygardos“ štabo bunkerį apsupo ginkluoti enkavedistai. Vyrai besigindami atsišaudė, o baigę šovinius susisprogdino granatomis. Kitą dieną ir Paulaitis pateko į pasalą. Jį išdavė Juozas Markulis-Erelis.

Paulaitį suėmė 1947 metų balandžio 12 dieną. Nuvedė į saugumo garažus. Ten gulėjo nužudyti jo mokinių kūnai. Kagiebistai norėjo, kad jis juos atpažintų. Paulaitis pasakojo norėjęs pulti prie išniekintų savo mokinių ir juos išbučiuoti. Bet su ašaromis akyse tepasakė, kad nė vieno nepažįsta.

Pradžioje Tauragėje, KGB rūsiuose, jį tardė ir kankino septynis mėnesius. Kovos draugų jis neišdavė. Vidaus reikalų ministras Rotomskis siūlė jam pasirašyti atsišaukimą į vi-



Antroje eilėje penktas iš kairės – Petras Paulaitis.
Antroje eilėje penktas iš kairės – Petras Paulaitis.
Čiurna, Sibiras, 1956 m. vasario 16 d.

sos Lietuvos partizanus, kad šie sudėtų ginklus. Už tai žadėjo tik tremtį į Rusiją. Visus tokius pasiūlymus Paulaitis atmetė. Ypatingasis pasitarimas 1947 metų lapkritį jį nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio. Taip prasidėjo jo golgotos kelias Sibire.

Pirmoji Paulaičio kalinimo vieta – „Statyba Nr. 501“ Tiumenės srityje, Oziorlage (Irkutsko sr.). Čia jis tiesė Sibiro geležinkelį. 1956 metais Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija peržiūrėjo Paulaičio bylą, sumažino jo bausmės laiką penkiolika metų ir leido grįžti į Lietuvą. Amnestijos pagrindas – aktyvus priešinimasis vokiečių okupacijai.

Paulaitis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, vėliau – Šiauliuose. Tačiau netrukus, Vilniaus MGB rekomendavus, Maskva anuliavo Paulaičio paleidimo dokumentą ir paskelbė jo paiešką.

Jį vėl suėmė 1957 metų spalį ir įkalino Šiauliuose. 1958 metų balandį jis buvo nuteistas už tai, kad su septyniais studentais neva mėgino atkurti LLGS vadovybę. Pagal Tarybų sąjungos baudžiamąjį kodeksą jam nebuvo galima skirti daugiau nei 10 metų bausmės. Tada prokuroras Mackevičius pareikalavo pridėti „neiškalėtus“ 15 metų, ir Aukščiausiasis teismas paskyrė 25 metų bausmę.

1957 metų lapkritį jį išvežė į Ozioralagą – Javasą (Dubrovlagą), vėliau – į Zubova Polianos rajoną, į Mordoviją.

Mordovijos kalėjime Paulaitis dirbo virtuvės darbininku. Jis neidavo į brigadinį darbą – kalėjime buvo pripažintas invalidu. Savo duonos davinį Paulaitis išdalindavo kitiems kaliniams, o pats sotindavosi maisto likučiais ant katilo kraštų, kuriuos nugramdydavo plaudamas. Taip ir maitinosi.

Paulaitis buvo tiesos ir meilės įsikūnijimas. Net saugumiečiai jį vadino moralinio tyrumo etalonu. Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje Paulaitis buvo charakterizuojamas kaip moralinio tyrumo pavyzdys.

1982 metų spalio 18 dieną, neleidę atsisveikinti su bendražygiais ir likimo draugais, Petrą išvežė iš Mordovijos lagerio. Nugabeno į oro uostą, saugodamiesi žmonių akių uždėjo antrankius, įsodino į lėktuvą, antrankius pridengė laikraščiu. Katalikų Bažnyčios Kronika rašė: „Taip buvo pasielgta su 79 m. amžiaus žmogumi, po 35 m. grįžtančiu į „laisvę“ arba, kalinių žodžiais tariant, „didžiąją zoną“.“

Paulaičio sutikimui Lietuvoje čekistai taip pat atitinkamai pasirengė. Tauragės saugumietis Vitkevičius išsikvietė jo bendražygį partizaną Leoną Laurinską ir įspėjo, kad bet koks susibūrimas pas Paulaitį ar su juo bus traktuojamas kaip nusikaltimas, už kurį bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn.

Paulaitį į Vilnių lydėjo trys saugumiečiai. Pirmiausia nuvežė į Vilniaus KGB rūsius. Ten kurį laiką kalino ir prašyte prašė nors dalinai pripažinti savo kaltę. Paulaitis atsakė:

– Esu kaltas tik tiek, kad esu mažos tautos sūnus, tautos, kuri nepajėgė apsiginti nuo okupacinės rusų kariuomenės.

Vienas aukšto rango KGB pareigūnas Paulaičio klausė, ar jam negaila 35erių taip beprasmiškai praleistų metų. Jis atsakė, kad gailisi tik to, jog nesugebėjo apginti mažos lietuvių tautos, kovojančios už savo laisvę.

Matydamas, kad derybos nepavyks, čekistas papulkininkis Staškevičius pareiškė:

– Mes daugiau tavęs neteisime. Jei mėginsi rašyti kokius memuarus ar praeities atsiminimus, dingsi ir apie tave niekas nežinos.

– Žinau, kad pas jus žmonės dingsta. Galite ir dabar manęs neišleisti.

Kagiebistai palydėjo jį į autobusų stotį, įsodino į autobusą ir išleido į Šakių rajoną pas giminaičius. Taip po 35 metų Petras Paulaitis buvo paleistas į laisvę.

Draugams buvo neramu, kad jis neatsidurtų senelių namuose ar psichiatrinėje ligoninėje, – taip tada buvo elgiamasi su lageryje kalėjusiais inteligentais. Pranciškono Broniaus Poškaus rūpesčiu jo nuosavybe buvo pripažintas butas Kretingoje, Vytauto gatvėje. Čia jis ir apsigyveno. Gyveno kukliai. Kiekvieną sekmadienį dalyvaudavo šv. Mišiose.

Bet saugumiečiai nepaliko Paulaičio ramybėje. Persekiojo kiekvieną jo žingsnį. Kretingos rajono KGB jam uždėjo vadinamąją administracinę priežiūrą, pagal kurią vienerius metus jis negalėjo išeiti iš savo namų nuo 21 val. vakaro iki 9


Petras Paulaitis. 1985 m.
Petras Paulaitis. 1985 m.

val. ryto, išvykti už rajono ribų ir kiekvieną sekmadienį privalėjo pasižymėti milicijoje. Paulaitis buvo nuolat kontroliuojamas ir šmeižiamas.

Kartą jis prasitarė:

– Sibiro gulage gyventi buvo lengviau negu čia, laisvėje. Tačiau žmogiškojo Petro Paulaičio kilnumo jiems nepavyko palaužti.

Petrui Paulaičiui šeimininkauti padėjo kaimynystėje gyvenusi Petronėlė Kuprelienė.

Paskutinius gyvenimo mėnesius ligų kamuojamas Paulaitis praleido kretingiškių Zitos ir Jono Kubilių namuose ir buvo apgaubtas jų rūpesčiu. Prieš mirtį jį slaugė seselė Monika Gavėnaitė ir gydytoja Irena Bartusevičienė.

Petras Paulaitis mirė 1986 metų vasario 19 dieną. Palaidotas Kretingos kapinėse, Padvarių kaime.

Bet ir po Paulaičio mirties saugumiečiai nenurimo. Jie grasino kunigams ir vietos žmonėms, kurie ketino dalyvauti laidotuvėse. Laidotuvių dieną aplinkinių mokyklų mokinių neišleido iš mokyklų.

Vis dėlto didelė žmonių minia gėlėse skendintį karstą atlydėjo į Kretingos bažnyčią. Į laidotuves susirinko ne tik kretingiškiai, bet ir didelis būrys Paulaičio bendražygių iš visos Lietuvos. Laidotuvių ceremonija buvo patikėta kunigui Liudvikui Šarkauskui.

Po laidotuvių kai kurie dvasininkai buvo iškviesti pasiaiškinti, o Telšių vyskupas Antanas Vaičius saugumiečiams turėjo rašyti pasižadėjimą, kad tokie „nusikaltimai“ nepasikartos.

Apie Petro Paulaičio kilnumą kalba daugybė faktų. Kartu su juo lageryje kalėjo jaunas politinis kalinys iš Ukrainos Zenion Popodiuk. Iš meilės ir pagarbos Paulaičiui jis išmoko lietuvių kalbą. Ne tik gerai kalbėjo, bet net laiškus rašė lietuviškai.

Ukrainiečių poetas Mikola Rudenko, Paulaitį pažįstantis iš gulago laikų, iš tremties Altajaus lageryje rašė: „...Sužinojęs apie pono Petro mirtį kažkodėl net nepatyriau didelio skausmo, – jis užmigo. Po iškentėtų kančių jis vertas poilsio. Dieve, ar turi didesnių už jį kankinių? Jis užsitarnavo būti gerbiamas kaip šventasis!“

1997 metų gruodžio 22 dieną Petrui Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas. 1998 metų gegužės 13 dieną Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 metų vasario 1 dienos dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) (po mirties).

Arkivyskupas Josyp Slipyj

Su ukrainiečių arkivyskupu Josyp Slipyj (1892–1984) susitikau 1959 metais Mordovijos lageryje. Atvežė naują kalinių etapą. Sužinojome, kad atvyko Ukrainos arkivyskupas. Norėjome gražiai jį sutikti. Buvau anksčiau apie jį girdėjęs, bet nepažinojau. Pažintis su juo man buvo ypatinga – ji padėjo man dvasiškai bręsti.

Arkivyskupas Slipyj buvo ypatingas žmogus, ypatingas dvasininkas – Galicijos unitų metropolitas (1944 m.). Labai išsilavinęs. Baigė kelis institutus ir universitetus,


Arkiv. Josyp Slipyj lageryje

Arkiv. Josyp Slipyj lageryje

bažnytinę diplomatinę akademiją. Parašė du daktaro darbus – istorijos ir teologijos. Jo istorijos diplomą pripažino ir Tarybų sąjungoje. Mokėjo nemažai kalbų, gerai mokėjo graikų kalbą.

Atvykusį į lagerį arkivyskupą kunigai Pranas Račiūnas, Stanislovas Kiškis, kanauninkas Rauda, būrelis lietuvių ir aš sutikome savo barake ir pasveikinome sugiedoję Lietuvos himną. Smuiku ir akordeonu grojo lietuviai kunigai. Jis suprato, nusiėmė skrybėlę ir stovėjo, kol baigėm. O paskui sveikinosi. Mokėjo nemažai žodžių lietuviškai ir su lietuvių kunigais pasisveikino jų gimtąja kalba.

Slipyj buvo paskirta lova šalia kan. Raudos. Iš pradžių jis gyveno mūsų barake.

1946 metais bolševikai sunaikino Ukrainos graikų katalikų Bažnyčią ir ją prijungė prie Stačiatikių Bažnyčios. Rusijos siekiai paversti Ukrainos graikų apeigų katalikų dvasinius vadovus pavaldžiais Maskvai nebuvo sėkmingi, nors ir carų, ir tarybų valdžios uždarydavo graikų katalikų bažnyčias arba jose leisdavo tik stačiatikių pamaldas bažnytine slavų kalba. Religinė ukrainiečių tradicija visuomet buvo siejama su šios tautos siekiais atgauti nepriklausomybę.

Tarybiniais metais Ukrainos graikų katalikų dvasininkai dirbo pogrindyje. Ateistinė valdžia juos ypač puolė ir kėsinosi sunaikinti. Jų ganytojiška veikla buvo vertinama kaip antitarybinė.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ukrainiečių tauta atsidūrė tarp dviejų ugnių – tarybų valdžios ir hitlerinių okupantų. J. Slipyj palaikė tautiečių dvasią, rašė laiškus savo Bažnyčios kunigams, oficialiai pasisakė prieš abiejų okupantų veiksmus.

Pokaris Ukrainai buvo sunkus, vyko partizaninis karas. Pasipriešinime dalyvavo ir kunigai. Kunigus, kurie su bolševikų reikalavimais nesutiko, suėmė ir išvežė į lagerį. Dvylika Ukrainos vyskupų atsidūrė kalėjimuose, Sibiro gulage. Iš lagerių sugrįžo tik du šios Bažnyčios hierarchai. Arkivyskupas Slipyj iš lagerio buvo išsiųstas į Romą, kitas vyskupas grįžo į Lvovą. Visi kiti žuvo lageriuose.

Pas mus arkivyskupas J. Slipyj pateko jau daug metų iškalėjęs tarybiniuose lageriuose. Jis neslėpė savo požiūrio į ateistinę valdžią, todėl 1945 metais buvo suimtas ir įkalintas. Tuo metu jam buvo 53 metai.

Aštuonerius metus jis praleido tremtyje Krasnojarsko srities Machlakovo prieglaudoje. Čia parašė šešis Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios istorijos tomus.

Po Stalino mirties iš lagerio arkivyskupą J. Slipyj nuvežė į Maskvą ir apgyvendino viešbutyje. Jis susitiko su Berija ir
buvo kalbinamas pritarti bolševikų politikai. Pasak Berijos, kuriant tarybų valdžią turi dalyvauti ne tik atsiųsti rusai, bet ir tautiniai kadrai. Arkivyskupas bendradarbiauti nesutiko.

Jį nuvežė į Kijevo KGB kalėjimą. Čia laikė vienutėje. Vertė pasirašyti laišką Vokietijos kancleriui K. Adenaueriui – kaip kataliko kreipimąsi į kataliką – kuriame buvo prašoma, kad vokiečiai nevarytų aršios propagandos prieš tarybų valdžią, nes tai esą pakenks ukrainiečių katalikams. J. Slipyj atsisakė. Pusmetį jį pralaikė Kijeve ir vėl gražino į Mordoviją.

Dalį J. Slipyj rankraščių atėmė, bet jis juos vėl atkūrė. Greitai jo parašyta „Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios istorija“ pasirodė užsienyje. Kadangi jis rašė iš atminties, leidžiant rankraštį datas ir daug įvairių dalykų Vatikano archyvuose sutikrino lietuvis kunigas dr. Paulius Jatulis. Už tai pats Slipyj vėliau jį paskelbė Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios prelatu. Tai sužinojau iš paties prel. Pauliaus Jatulio gyvendamas Vokietijoje pas vyskupą A. Deksnį, kai Gorbačiovo laikais buvau ištremtas į Vakarus.

Kartu su arkivyskupu J. Slipyj lageryje ir kalėjime Mordovijoje praleidau daugiau nei trejus metus. Kalėjime vienoje kameroje buvome kartu daugiau nei tris mėnesius. Kai ukrainiečių hierarchą KGB kviesdavo tardyti, apie tardymą jis pasakodavo tik vienam ukrainiečiui ir vienam lietuviui. Tas lietuvis buvau aš.

Lageryje arkivyskupas mėgo rengti susibūrimus, pokalbius. Labai dažnai kalbėdavosi su lietuviais, su kuriais puikiai sutarė.

Lietuvių kunigai jį klausė:

– Kaip jus vadinti – Ekscelencija ar Eminencija?

– Kaip norit.

Labai dažnai išprovokuodavom arkivyskupą:

– Eminencija, jūs labai norite pakalbėti mums, lietuviams. Jis nusijuokdavo ir ateidavo pasikalbėti. Kalbėti nors ir mažai auditorijai mėgo. Ir turėjo ką pasakyti. Buvo daug matęs. Dirbo diplomatinėje tarnyboje. Pasakodavo su Lietuva susijusios Ukrainos istorijos atkarpas, labai gerai išmanė Vatikano reikalus.

Jis man pasakė vieną labai įdomų dalyką. Pasirodo, Nepriklausomybės laikais Lietuvos užsienio reikalų ministerija rėmė ukrainiečių studentus Vilniaus universitete ir perduodavo jiems lėšų. Jas į Lvovo kuriją siųsdavo per Belgiją.

Slipyj labai mėgo lietuviškas dainas. Kun. Račiūnas akordeonu, o kan. Kiškis smuiku gana dažnai pagrodavo.

Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai lageriuose ir kalėjime sugyvenome labai gražiai. Kalėdami įsitikinome, kad iš visų kalinių geriausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Ten tarėmės, kad ir būdami laisvėje turėsime palaikyti kuo stipresnius draugiškus ryšius ir bendradarbiauti su ukrainiečių tauta. Gaila, šiandien mūsų valdžia ir Bažnyčios hierarchija nesupranta, kaip svarbu Lietuvos tikintiesiems palaikyti artimus draugiškus ryšius su Ukrainos tikinčiaisiais ir laisvės kovotojais.

J. Slipyj bendravo ir su teologijos daktarais lenkais. Tuo metu lageryje kalėjo geras popiežiaus Jono Pauliaus II pažįstamas prel. Vladislavas Bukovinskis, kilęs iš Krokuvos ir dirbęs Žytomiro vyskupijoje Ukrainoje. Jis turėjo fenomenalią atmintį: paimdavo laikraštį, perskaitydavo ir tuoj pat viską pažodžiui atkartodavo.

Mordovijos lageryje kartu kalėjo 25 katalikų kunigai: dvylika lietuvių, aštuoni ukrainiečiai, trys lenkai ir vienas latvis.

Lagerio kunigai aukodavo šv. Mišias. Aš tarsi pasidariau arkivyskupo adjutantu. Žinau, kad lageryje jis įšventino du ukrainiečių kunigus. O gal ir daugiau.

Arkivyskupas J. Slipyj labai daug rašė. Dažniausiai – laiškus Ukrainos kunigams. Bet ne vieną lapą, o visą sąsiuvinį. Rašė Ukrainos Bažnyčios ir tautos istoriją, nes ją labai gerai išmanė. Kartais prašydavo rasti jam kokią eilutę iš Naujojo Testamento. Mes turėjome rusišką Šventąjį Raštą, tai paieškodavau jam eilutės arba paragrafo. Parašęs prašydavo:

– Otec Alfons, spriač.53

O kur lageryje paslėpsi? Bet sekėsi, nė karto nebuvom įkliuvę.

53 Rus. – Tėve Alfonsai, paslėpk.

Kartais būdavo ir linksmesnių istorijų. Kanauninkas P. Rauda gaudavo siuntinių. Juose būdavo ir geros kavos. Lageryje kavą išvirti nėra taip lengva. Aš turėdavau ją virti. Virdavau „kitaikoje“ – lauko virtuvėlėje. Tam reikėdavo prisirinkti skiedrų. Jų patvoriuose pririnkdavo lietuviai. Vieną puodelį kavos visuomet nunešdavau arkivyskupui, kuris pamėgo kavą gyvendamas užsienyje.


Kan. P. Rauda
Kan. P. Rauda

Kartą kavos buvo nedaug, tai kan. Rauda patarė virti skystesnę. Kai jis nunešė arkivyskupui tos kavos, tas prašė:

– Otec kanonik, a nielzia li pomienše vody?54

54 Rus. – Tėve kanauninke, ar galima būtų mažiau vandens?

Bet žiemą kaliniams buvo blogai, nes tualeto būdelė buvo 50 metrų nuo barako, be to, užtverta tik iš šonų, o apačia – atvira. Seni žmonės mažai vaikšto, prastai valgo, jiems užkietėja viduriai. Žiemą arkivyskupas J. Slipyj sušalo ir susirgo plaučių uždegimu. Lagery ligoniu laikydavo tik tada, kai temperatūra buvo daugiau negu 37,4 laipsnio. O arkivyskupui ji visada buvo 36,5 laipsnio, nors būklė buvo sunki. Kai iškviesta lagerio daktarė, kagiebisto žmona, dantų gydytoja, pranešė apie arkivyskupo ligą, vadovybė liepė jai nekišti nosies ne į savo reikalus. Matyt, jie buvo nutarę jį nužudyti.

Arkivyskupas gyveno paprastame barake. Man čia teko jį gydyti. Apie aštuonerius metus lageryje buvau dirbęs ligoninėje. Buvau šioks toks medikas, sanitarinės dalies felčeris. Kunigui P. Račiūnui mama buvo atsiuntusi didelių penicilino tablečių. Jomis slapta J. Slipyj ir gydžiau. Po trijų dienų būklė


Arkivyskupas J. Slipyj

Arkivyskupas J. Slipyj prieš palikdamas Tarybų sąjungą

ėmė gerėti, arkivyskupas atsigavo, ėmė valgyti. KGB įtarė, kad jį gydžiau: šnipai pastebėjo, kad kažko jam duodavau. Pakvietė į „sančastį“55 ir sako:

– Imk špricus56 ir eik gydyt savo Slipyj, – matyt, suprato, kad jų planas nepavyks.

Tada pradėjau jam leisti peniciliną. Jis palengva išgijo. O mane išsiuntė į kalėjimą, vadinamą „Akmeniniu maišu“.

55 Rus . – Sanitarinis padalinys.
56 Rus. – Švirkštus.

Kalėjime išgirdau, kad ir arkivyskupą J. Slipyj žada čia atkelti. Gerai sutariau su viršininku mordvinu majoru Likin, tai kai atvežė arkivyskupą, jis liepė man jį pasiimti į savo kamerą.

Žiūriu – ateina žmogus su ūsais, balta barzda ir juoda skrybėle. Aukštas, daugiau negu metro aštuoniasdešimties centimetrų vyras.

Viršininkas sako:

– Beri k sebe svojevo archierėja.57

Pasitikęs matau, kad arkivyskupas susirūpinęs. Sakau:

– Eminencija, jūs esate areštuotas. Klausyti mano komandos. Imu jūsų daiktus ir eikite paskui mane.

Atvedžiau į kamerą:

– Jūs gyvensite čia. Tai bus jūsų vieta.

– Kas čia įvyko? – klausia arkivyskupas.

Paaiškinau, kad seniai čia gyvenu ir turiu šiokių tokių pažinčių.

Mūsų kameroje sėdėjo dar du kaliniai iš kažkokios sektos, ukrainietis kunigas, vėliau vyskupas Pavlo Vasilek, arkivyskupas J. Slipyj ir aš. Slipyj mums labai daug pasakodavo apie savo keliones po Europą ir darbą Romoje.

Kalėjime arkivyskupas daug kentėjo. Jam trūkdavo vandens. Pusė litro parai žmogui maža. Na, dar duodavo pora šimtų gramų kokios nors sriubos. Jis prašydavo parnešti jam vandens. Aš, kaip buvęs felčeris, vaikštinėjau laisviau. Turėjau pusės litro baklagą (gertuvę), ir kasdien jam parnešdavau vandens. To indo su vandeniu prižiūrėtojai iš manęs neatimdavo.

Kitas labai varginęs dalykas – per parą gamtinius reikalus atlikti vesdavo tik vieną kartą. Kameroje buvo kubilas – daryk kada nori, o į lauką neišleisdavo. Arkivyskupas labai vargo dėl užkietėjusių vidurių.

Kasdien mudu aukodavome šv. Mišias. J. Slipyj sėdėdamas ant narų man patarnaudavo. Turėdavome razinų ir neraugintos duonos. Atlikdavome visas apeigas. Jis man lotyniškai atsakinėdavo. Prižiūrėtojai, pastebėję, kad šv. Mišių metu per „Dominus vobiscum“58 iškeldavau rankas, klausė:

57 Rus. – Pasiimk pas save savo archiėrėją.
58 Lot. – Viešpats su jumis.

– Što ty tam dielajieš rukami?59

59 Rus. – Ką tu ten darai rankomis?

Atsakiau, kad tai „proizvodstvennaja gimnastika“, t. y. gamybinė mankšta. Laikiau šv. Mišias kiekvieną dieną, ir niekas niekada netrukdė.

Su arkivyskupu vienoje kameroje gyvenau gal tris mėnesius. Po to mus išskyrė – kad nebūtume kartu. Mane pervedė į kitą kamerą.

Tada susitikdavome, kai atvesdavo į kiną. Jį rodydavo koridoriuje. Dažniausiai filmus apie Leniną. Į kiną vesdavo po kelias kameras iš karto. Lietuviai ir ukrainiečiai eidavo į kiną, bet nežiūrėdavo, o šnekėdavo apie savo reikalus. Prižiūrėtojai būdavo patenkinti, kad „žiūrim“. Mudu su arkivyskupu susitarėme, kad atėję į kiną sėdėsime kartu.

Kita mūsų susitikimo vieta buvo pirtis. Sueidavome visi politiniai kaliniai, nusirengdavom. Tada galėdavome atlikti išpažintį: sustodavom kampe nuogi ir vienas pas kitą atlikdavome išpažintį. Pirty arkivyskupo klausiau:

– Eminencija, ar išpažintis bus gera, kai mes abu nuogi?

– Manau, kad bus gera! – juokėsi.

J. Slipyj atlikdavo išpažintį pas mane – buvau būsimo kardinolo in pectore konfesarijus. Būti arkivyskupo nuodėmklausiu buvo mano „karjeros viršūnė“! Daugiau gyvenime nesu pasiekęs.

Aš J. Slipyj patarnaudavau pirty, kuo galėjau: nuplaudavau, nutrindavau nugarą. Bet svarbiausia – atlikdavome išpažintį.

Gulago lageriuose Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios hierarchas J. Slipyj iškalėjo 18 metų. Kai 1963 metais jį išleido iš kalėjimo, Visos Rusijos stačiatikių patriarchas atsiuntė jam telegramą, kuria sveikino atgavus laisvę. Tai buvo pirmas atvejis, kai iš tokio kalėjimo ką nors išleido. Lagerio prižiūrėtojai tuo labai stebėjosi. Niekam nebuvo aišku, kas nutiko.

Jam grąžino civilinius rūbus: jis turėjo „koloradkę“, juodą kostiumą ir juodą skrybėlę. Arkivyskupas J. Slipyj norėjo vykti į Lvovą, bet negavo leidimo. Jį tiesiog per Maskvą deportavo į Romą.

Po to ir į mane prižiūrėtojai ėmė kitaip – pagarbiau – žiūrėti. Klausdavo, kada aš važiuosiu pas Slipyj į Romą.

– Laukiu, kada italai atsiųs lėktuvą, – juokaudavau. Išleistas iš kalėjimo J. Slipyj paskelbė Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios patriarchatą ir tapo jos patriarchu. Šios institucijos nepripažino Maskvos patriarchatas, todėl Romos katalikų Bažnyčios vadovai vengė aiškiai remti Ukrainos graikų katalikų Bažnyčią, nes Maskvos stačiatikių hierarchai dėl to galėjo nutraukti santykius su Roma.

1965 metais J. Slipyj buvo pakeltas kardinolu. Pirmasis dekretas, kurį jis paskelbė, buvo skirtas Ukrainos katalikų universiteto įkūrimui.

Bet tik po jo mirties tokio universiteto idėja buvo pradėta įgyvendinti. Ir tik 2002 metais jis pradėjo veikti.

Prieš tai Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovu buvo arkivyskupas metropolitas grafas Andrejus Šeptickis (greta jo palaikų Šv. Juro sobore ilsisi ir kard. J. Slipyj palaikai). Jo įpėdiniu 1975 metais buvo išrinktas J. Slipyj.

1983 metais, gyvendamas Vatikane, Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios patriarchas kardinolas J. Slipyj bandė ginti mane, įkalintą jau trečią kartą.

Arkivyskupas J. Slipyj
Arkivyskupas J. Slipyj II Vatikano susirinkime.
1964 m. spalis


BROLIAMS LIETUVIAMS
BROLIAMS LIETUVIAMS

Brangūs broliai Kristuje!

Mane pasiekė skaudi žinia, kad ir vėl suimtas A. Svarinskas – Jūsų sąbrolis-kunigas. Suėmimo aplinkybės ir priežastys man nežinomos, bet viena aišku: šis uolus ir atsidavęs Kristaus Bažnyčiai ir evangelijai kunigas nepadarė jokios piktadarystės nei valstybei, nei jos įstatymams. Jo vienatinė kaltė, tamsių žmonių akimis,
– uolumas dėl jų sielų, gėrio artimui ir Kristaus troškimo, kad evangelija būtų skelbiama visoje žemėje.
Kuo remdamasis tai liudiju? Pažįstu A.Svarinską iš susitikimų prieš dvidešimt met ų , iš gyvenimo kartu nelaisvės metais, kalinimo ir katorgos. Mudu nešėme bendrą kančių, nusižeminimo ir nerimasties kryžių. Nelaisvėje jis man buvo ištikimas kaip Titas Pauliui, iš jo patyriau gausiai paguodos, palaikymo ir pagalbos. Jis yra lietuvių katalikų Bažnyčios ir Tautos garbė.
Žinia apie jo areštą, po kurio tikriausiai seks teismas, yra skaudi. Tačiau juk kai apaštalus įkalino ir nuplakdino, jie išėjo iš sinedriono „džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5,41). Mes išgyvename dėl A. Svarinsko įkalinimo ir užjaučiame jį ir lietuvių tautą, iš kurios atimtas ganytojas, bet tuo pat metu šloviname Dievą, kad jam teko didžiulė dovana grandinėmis liudyti mūsų Išganytoją. Jų balsas stiprus, nes liudija tikrą valią ir teisingumą Jėzuje Kristuje. Su tokiomis mintimis kenčia A. Svarinskas ir visi, kurie su juo perėjo kalėjimus ir katorgas. Tegul gailestingasis Viešpats bus su tėvu Svarinsku jo liudijimo valandą, o mūsų maldos tebus jo stiprybė ir paguoda.

Viešpaties Malonė su Jumis!

Patriarchas ir Kardinolas
JOSYP SLIPYJ

Romos priemiestyje už suaukotus pinigus patriarchas pastatė graikų apeigų katalikų Šv. Sofijos bažnyčią. Ten kriptoje kurį laiką buvo saugomi balzamuoti jo palaikai. Kai 1989aisiais trečią kartą išėjau iš kalėjimo (mane paleisti pareikalavo į Maskvą 1988 metais atvykęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas), nuvykau į Romą. Ten apsilankiau patriarcho J. Slipyj pastatytoje bažnyčioje ir pasimeldžiau kriptoje prie savo kalinimo laikų bendražygio palaikų.

Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Romoje bei Vatikane ir iškeliavo amžinybėn 1984 metų rugsėjo 7 dieną. Prieš mirtį jis prašė:
„Kai mūsų Šventoji Bažnyčia ir mūsų ukrainiečių Tauta bus laisva, nugabenkite karstą, kuriame ilsėsiuos, į gimtąją Ukrainos Žemę ir paguldykite Šventojo Juro Bažnyčioje Lvove, greta Dievo tarno Andrejaus karsto“.

Kardinolas J. Slipyj

Kardinolas J. Slipyj

1992 metų rugsėjo 27–30 dienomis jo palaikai buvo pargabenti į Lvovą. Aš buvau įtrauktas į perlaidojimo komitetą, ir man teko dalyvauti perlaidojant jo palaik us . Dvylikos kilometrų kelią nuo oro uosto, kur atskrido lėktuvas iš Romos su patriarcho palaikais, iki Šv. Juro soboro puošė vienuolika garbės vartų. Pakeliui stovėjo minios, kurios meldėsi ir sveikino garbingą tautietį, grįžtantį į gimtinę, apie kurią svajojo ir dėl kurios kovojo. Visą kelią nuo oro uosto jo karstas buvo nešamas ant pečių. Prie kiekvienų gėlėmis ir žolynais apipintų vartų eisena sustodavo. Prie Kalinių vartų įvyko mitingas, nors tuo metu tarybų valdžia Ukrainoje dar buvo stipri. Po iškilmių stiklinis karstas su balzamuotu kūnu tris dienas buvo paliktas, ir apie pusė milijono iš visos Ukrainos susirinkusių žmonių ėjo atsisveikinti su savo patriarchu.
2012 metai Ukrainoje buvo paskelbti kardinolo J. Slipyj atminimo metais.

Mane sužavėjo, kaip ukrainiečių tauta sugeba pagerbti savo kankinius. Per popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Ukrainoje, net neturėdami tinkamų sąlygų, ukrainiečiai jau kanonizavo 28 kankinius ir palaimintuosius. Peremyšlio vyskupas Georgijus Lakota, su kuriuo aš kalėjau viename lageryje Abezėje, taip pat pakeltas į Altorių garbę. Jaučiuosi kažkiek ramus, nes žinau, jog Danguje ukrainiečiai mane apgins.
 

* * *
 

Mordoviją palikau paleistas iš kalėjimo 1964 metų balandžio 9 dieną. Nebuvo galimybės atsisveikinti su lagerio ar kitose kamerose kalinčiais kalėjimo draugais, todėl atsisveikinau per paskutinį kalinimo mėnesį sutikęs ką per kino demonstracijas ar pirtyje. Taip atsisveikinau su Paulaičiu, Simučiu, kitais draugais.

Dieną prieš paleidžiant į laisvę mane nuvedė į vagoną pavalgyti. Tai buvo prižiūrėtojų valgykla – ant kaladžių pastatytas vagonas be ratų. Atidavė paltą, drabužius. Pavalgęs persirengiau civiliais drabužiais, ir mane išvežė į stotį. Paskui – į Potmos miliciją. Potmoje išbuvau gal parą. Išdavė pasą. Po to traukiniu važiavau į Maskvą, o iš ten – į Lietuvą.
 

Vėl Lietuvoje

Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos

1964 metų balandžio mėnesį traukiniu pasiekiau Lietuvą. Apsistojau Vilniuje. Mane priėmė kun. Česlovas Krivaitis. Pas jį pirmą naktį ir pernakvojau.

Kitą dieną mane priėmė Jono Vailokaičio, Nepriklausomos Lietuvos Vilkaviškio banko direktoriaus, giminaičiai, gyvenę Odminių gatvėje, name, kuriame ir šiandien gyvenu. Bute, kuriame apsigyvenau, savo laiku gyveno prelatas Mykolas Krupavičius, kan. Tumas-Vaižgantas, rašytoja Lazdynų Pelėda: čia gyvendami jie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką. Kad galėčiau čia įsikurti, man tarpininkavo Natalija Bucevičiūtė (kardiochirurgo A. Marcinkevičiaus sekretorė). Ji globojo dvi seseris, šio namo šeimininkes.

Grįžęs iš lagerio dvidešimt mėnesių gyvenau Vilniuje neregistruotas. Apsilankantiems nesakiau, kad esu kunigas – prisistatydavau elektriku. Namuose laikiau š v. Mišias dalyvaujant saviems žmonėms. Neturėdamas pastovios darbo vietos kaip kunigas, daug važinėjau po visą Lietuvą. Sekmadieniais būdavau įvairiose parapijose. Lankydavau lagerių draugus – kunigus Vincentą Vėlavičių, Adomą Alminą, Albiną Krūvelį, Juozą Paulauską, kitus. Jie man leisdavo pasakyti pamokslus.

Netrukus nuvažiavau aplankyti Betygalą. Čia, gatvėje, sutikau žaidžiančius buvusius mokinius. Jie mane atpažino, nors buvo praėję beveik septyneri metai. Sutikau ir du brolius mokytojus Juškas – dorus lietuviškos dvasios vyrus.

Apsilankiau Kauno Kurijoje pas valdytoją kan. Juozapą Stankevičių. Pamatęs mane, jis paklausė:

– Ar jau razumnesnis grįžai?

Tai buvo pirmi jo žodžiai, pasakyti man grįžus iš lagerio. Tada mane jie užgavo. Vos susilaikiau neatrėžęs. Paklausiau apie galimybę eiti kunigo pareigas ir išvykau nieko žadančio neišgirdęs.

Buvau iškviestas į LTSR Vidaus reikalų ministeriją, kur mane egzaminavo visas būrys darbuotojų. Jie liepė išvažiuoti iš Lietuvos.

– Kur aš važiuosiu?

– Mūsų tėvynė plati.

– Jūsų gal ir plati, o mano – nuo Palangos iki Zarasų. Čia – vidurys. Manau, jeigu A. Sniečkus ir J. Paleckis neišvažiuoja iš Lietuvos, matyt, čia gyventi galima.

Kitą kartą per valdytoją kan. J. Stankevičių buvau iškviestas susitikti su religijos reikalų įgaliotiniu J. Rugieniu, buvusiu Kėdainių KGB viršininku. Prieš susitikimą valdytojas perspėjo pamokydamas:
– Kartais jis barasi. Bet patylėk. Nusileisk, nesiginčyk, – mat kagiebistai buvo pratę rėkti.

– Ant manęs jis nesibars, – sakau. – Aš jam nieko nepadariau.

Tuo laiku Rugienis buvo išsikvietęs ir kun. Juozą Zdebskį. Kai ėmė ant jo šaukti, kunigas Juozas ramiu balsu jį nuginklavo:

– Ministre, jums su nervais netvarkoj? Gal aš eisiu į gatvę, pasivaikščiosiu, kol jūs nusiraminsite? – įgaliotinis iš karto ėmė kita kalba šnekėti.

Kai aš pas jį nuvykau, jis man tarp kitko pareiškė:

– Iki tarybų valdžios galo kunigu nedirbsi. Eik dirbti į fabriką.

– Gerai. Aš jaunas, – atsakiau. – Palauksiu tarybų val-

Grįžus iš Mordovijos.
Grįžus iš Mordovijos.
1964 m.

džios galo. Į fabriką dirbti neisiu. Kaip ir jūs neinate.

– Ne, ne. Tarybų valdžia bus visą laiką, – pasitaisė. – Ko jūs, ekstremistai, norite?

Tada pirmą kartą išgirdau man vėliau prilipintą etiketę „ekstremistas“. Greitai tas terminas paplito ir buvo lipdomas ir kitiems aktyviems kunigams.

Prieš išeidamas jam pasakiau:

– Mes norime tik tiek religijos laisvės, kiek jūs jos eksportuojate į užsienį, – ir nurodžiau spaudą, kur buvo rašoma apie religijos „laisvę“ Lietuvoje. – Mums reikia ir televizijos. Bet jos dar palauksime, mat dar neturime specialistų.

Būdamas Kaune vis užeidavau į Kauno arkivyskupijos, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų kuriją ir klausdavau valdytojo kan. J. Stankevičiaus ar kanclerio:

– Kas girdėti? Kas naujo mūsų fronte?

Išgirsdavau tą patį – kad nieko naujo ir kad turbūt Rugienis manęs neregistruos.

– Na, ir nereikia. Ačiū. Sudiev, – ir išeidavau.

Iš tokios padėties mane išgelbėjo kardinolas J. Slipyj. 1963 metais su delegacija nuo Lietuvos į Romą buvo nusiųstas valdytojas kan. J. Stankevičius. SSRS ambasadoje vyko Spalio revoliucijos metinių minėjimas. Kardinolas J. Slipyj iš mandagumo ten nuėjo. Lageryje aš jam buvau pasakojęs apie valdytoją. Jie susitiko, maloniai vienas kitą pasveikino. Kardinolas teiravosi apie mane. Vėliau, man grįžus iš lagerio, jis per kitus asmenis klausė Stankevičiaus:

– Kodėl kunigui Svarinskui, grįžusiam iš lagerio, neleidžiama eiti kunigo pareigų?

Netrukus Kauno kurijos kancleris kan. Steponas Telksnys (sėdėjęs lageryje, areštuotas Šiauliuose) man į Vilnių atvežė ir įteikė kunigo registracijos pažymėjimą su religijos reikalų įgaliotinio Rugienio parašu. Jame buvo nurodyta, kad esu skiriamas į Miroslavą altarista (kunigus, grįžusius iš lagerio, visada skirdavo tik altaristo teisėmis).

Taigi kan. Stankevičius dar spėjo sutvarkyti man leidimą dirbti, nes greitai buvo atleistas iš valdytojo posto, kuriame išbuvo labai ilgai – 18 metų.

Ten buvo tokia istorija. Į II Vatikano Susirinkimo I ir II sesijas kan. J. Stankevičius buvo išsiųstas kartu su KGB patikėtiniais – kan. P. Bakšiu ir kan. Č. Krivaičiu bei dviem lydinčiais „katalikais“ – gydytoju Povilu Kalvaičiu ir „inžinieriumi“ Vytautu Lučinsku.60

60 Vatikanas kvietė vyskupus T. Matulionį, J. Steponavičių, P. Maželį ir V. Sladkevičių. Bet KGB sutiko išleisti tik P. Maželį. Vyskupas T. Matulionis 1962 metų rugpjūčio mėn. mirė, o P. Maželis atsisakė vykti dėl ligos. Stankevičius pranešė Vatikanui, kad iš Lietuvos atvyks trise – jis su kan. P. Bakšiu ir kan. Č. Krivaičiu. Tačiau iš Romos telegrama buvo pranešta, kad laukiamas tik Stankevičius. Vis dėlto Maskva davė nurodymą, kad P. Bakšys ir Č. Krivaitis vyktų į I sesiją. Bet atvykę jie buvo palikti už durų, o vėliau į II sesiją buvo įleisti tik kaip stebėtojai, be teisių.

„Katalikas“ Lučinskas yra tas pats KGB 4-tos valdybos operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Lučinskas, nurodęs mano namuose Kulautuvoje atlikti kratą ir pasirašęs mano arešto Betygaloje nutar-

Kan. J. Stankevičius

Kan. J. Stankevičius

tį: „Pagal išdėstytas aplinkybes iškelti baudžiamąją bylą apie Svarinsko Alfonso, Valcovo sūnaus, nusikalstamą antitarybinę veiklą, pagal nusikaltimo žymes nustatyto RTFSR BK 58- 10 I d. priimti ją savo procesui ir pradėti tardymą“.

Romoje kan. Stankevičius patyrė KGB spaudimą išsireikalauti, kad valdytojai Bakšys ir Krivaitis būtų įleisti į Susirinkimo posėdžius. Vyskupas V. Brizgys pasakė Stankevičiui apie slaptą ir dažną – kelis kartus per savaitę – P. Bakšio lankymąsi Rusijos ambasadoje. Ir pats Stankevičius patyrė „priežiūrą“: tuo metu, kai dalyvaudavo Susirinkimo posėdžiuose, buvo tikrinami jo lagaminai, kambarys, kišenės. KGB užsakytame viešbutyje likę vyskupijų valdytojai girtuokliavo ir pan.

Maskvos kagiebistai jį atleido iš pareigų po to, kai grįžęs iš Romos raporte nenurodė apie susitikimus su vyskupu V. Brizgi u ir 1964 metais jis atsisakė vykti į Romą dalyvauti II Vatikano Susirinkimo III sesijoje. Už tai buvo pašalintas iš valdytojo posto. Jam buvo neleista laikyti šv. Mišių. Jis buvo išmestas iš buto. Sekmadieniais ir šventadieniais Žaliakalnio Prisikėlimo bažnyčioje jis melsdavosi kartu su kitais tikinčiaisiais. Tada draugams prisipažino:

– Dabar pats pajutau, kad Bažnyčia persekiojama.

Savo atsiminimuose kan. J. Stankevičius rašė: „1965 m. vasario mėn. 2 d. [...] (Romoje) [...] aš nesutikau būti tik nesąmoningu, aklu įrankiu. Aš pasidariau kaltas, kad pamačiau tai, ko neprivalėjau matyti; aš išgirdau tai, jiems esant girtiems ir įsikarščiavusiems, ko neprivalėjau išgirsti; aš supratau tai, ko neprivalėjau suprasti; aš prasitariau tai, apie ką turėjau tik tylėti. Ir kaip toks, aš pasidariau netinkamas, nenaudingas, dargi žalingas.“61

1965 metų rugpjūčio mėnesį, kaip ir visi KGB netinkami kunigai, kan. J. Stankevičius buvo paskirtas altarista – Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

Kan. Č. Krivaitis jo klausė:

– Pasakyk man, kanauninke, aš tik niekšas ir daugiau nieko?

Stankevičius atsakęs: „Aš manau, kad P. Bakšys yra didesnis niekšas, nes jis toks yra iš apsigimimo. O tamstą niekšu padarė tik aplinkybės. Kan. P. Bakšys jau nežino kelio atgal. Tamsta iš viso to dar galėtum išbristi...“62

Deja, kan. Stankevičius irgi turėjo kelis KGB slapyvardžius... Buvo „artistas“...

Štai tokiai Lietuvos katalikų Bažnyčios vyskupijų valdytojų situacijai esant išvykau dirbti į Miroslovą. Mes jau tada gerai supratome, kad reikia klausyti tik Dievo. Mums neliko nieko kito – tik savo kunigišką ir visuomeninę veiklą derinti tariantis su tremtyje esančiais vyskupais Julijonu Steponavičiumi ir Vincentu Sladkevičiumi.

Kaip vėliau sužinojau iš savo bylos, pirmieji įkalčiai trečiajam mano suėmimui buvo pradėti rinkti Miroslave.

61 Kan. dr. Juozas Stankevičius. Mano gyvenimo kryžkelės. Atsiminimai , Vilnius, 2002. P. 704.

62 Ten pat. P. 723.

Redaktorių žodis

Ši knyga yra pirmoji monsinjoro Alfonso Svarinsko prisiminimų dalis, apimanti jo gyvenimą iki 1965 metų. Ją seks antroji dalis, aprašanti tolesnį laikotarpį.

Monsinjoro Alfonso Svarinsko prisiminimus įrašė ir įrašų transkripcijas padarė Mykolo Romerio universiteto prof. habil. dr. Donatas Stakišaitis.

Tekstą redagavo ir maketavo Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto docentė dr. Lina Šulcienė, padedama vyro Artūro Šulco.

Rengiant tokią knygą labai svarbu kiek įmanoma gausiau iliustruoti aprašomus įvykius. Tai nebuvo paprasta. KGB kratų metu paėmė ir negrąžino beveik visų monsinjoro nuotraukų. D. Stakišaičiui teko jų ieškoti įvairiais keliais.

Nuotraukas paskolino monsinjoro brolio sūnus Jonas Svarinskas, sesers sūnus Vytautas Pupkus, gydytoja dr. Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė, monsinjoro seminarijos bendrakursis Bronius Nemeikšis. Jis maloniai sutiko ne tik duoti nuotraukas, bet ir išsaugotą seminarijos rektoriaus kun. P. Venckaus laišką. Duodamas tarė:

– Paimkite. Man jų nebereikia. Aš jau išeinu. Ir po savaitės išėjo pas Viešpatį...

Partizanas Jonas Čeponis paskolino ir išsaugotas nuotraukas, ir monsinjoro jam į lagerį rašytus laiškus, taip pat lageryje leistą slaptą laikraštį „Šviesos spindulėlis”. Keletą nuotraukų gavome iš Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus Vlado Šimkūno ir kun. Prano Račiūno fondų63. Jų paskolino kito monsinjoro seminarijos bendrakursio kun. Jono Kazlausko sesers duktė gydytoja Regina Mačiulienė (būdama studentė ji užrašinėjo kun. Markaičio tekstus, rengiamus pogrindžio spaudai), Kauno arkivyskupijos muziejaus vedėja Irena Petraitienė, Jėzuitų vienuolyno vadovybė.

63 Rengiant knygą Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus sutikimu buvo panaudotos nuotraukos, saugojamos F151 ir F-187 fonduose (šios nuotraukos – knygos puslapiuose 114, 120, 123, 127, 153, 225, 226, 227).

Visiems jiems nuoširdžiai dėkojame. Taip pat – uoliai padėjusiems ieškoti nuotraukų broliams kunigams Vytautui ir Gintui Sakavičiams.

Dėkojame Juozui Valiušaičiui už kardinolo J. Slipyj laiško vertimą ir vertingas pastabas dėl ukrainiečių pavardžių rašybos.

Teksto redaktorės – Ramutė Bingelienė, Auksė Gasperavičienė.

Viršelio autorius – Domantas Vildžiūnas.

Vardų rodyklė

Abromavičius S. 44
Abromavičiūtė Rita 208
Adenaueris K. 271
Adomaitis Pranciškus 104, 223, 257
Ališauskas 140
Alekna 109
Alminas Adomas 104, 282
Ambrazevičius 43
Ambrazevičius Aleksandras 43
Ambrazevičius-Brazaitis Juozas 263
Andriukaitis 87
Antanaitis Alfonsas 62, 78, 83, 98
Antanaitis Bronius 164
Antanaitis Saliamonas 38
Antonovas 81, 88
Armonaitis Juozas 86

Baberskij 253
Bagdonavičius Albinas 44
Bakšys P. 285, 286
Balčiūnaitė Marcelė 35
Balčiūnas J. 224, 237
Balčiūnas Vytautas 35, 51, 52, 55–57
Baltrušienė Marija 242
Baltrušis Algis 241, 242
Baltrušis Romualdas 33
Baltrušis Stasys 33, 34
Barkauskaitė Felicija 33, 39
Barkauskas K. 48
Bartašiūnas Juozas 118
Bartusevičienė Irena 268
Bazilevičius Vincas 103
Berija 141, 143
Bičiūnas Donatas 242
Bieliūnas Antanas 95
Bieris Vilius 18
Bingelienė Ramutė 288
Blavadskij Ilja 254
Bliukytė Ona 78, 79, 82, 98, 142, 143, 160
Blotnis Valentas 208
Bonderovič Zeno 253
Borisevičius Vincentas 177
Borisevičiūtė Elžbieta 177
Borisevičiūtė Magdutė 177
Borisevičiūtė Marija 177
Borisovaitė Elena 48
Boruta Jonas 103
Boruta Kazys 103
Botyrius Julius 38, 40
Brede 119
Brizgys Vincentas 251, 285
Bucevičiūtė Natalija 282
Budraitis Tadas 104, 109, 110, 140, 161
Bukovinskij Vladislov 272
Bulauka Motiejus-Kolumbas 44
Bunkus Antanas 223, 224, 228, 230
Buožius Mykolas 72, 80, 81, 164, 184
Burokaitė Angelė 207
Burokaitė Dalia 207, 208
Buteikis 82
Butkevičius Povilas 104, 109, 125
ButkevičiūtėJurkuvienė Ramunė
287
Būčys Pranas 225

Chruščiovas N. 144, 160, 174

Čaikauskaitė-Damarackienė Rūta 169, 170
Čeponis Jonas 55, 56, 61, 68,
78, 79, 84, 98, 155, 179, 183,
185, 287
Čėsnys 156
Čistiakov 225
Čurin 80, 88, 96, 97, 142

Danauskaitė Danutė 29, 30
Danauskas Juozas 30, 33
Danilčenko 259
Deksnys A. 271
Dobrovolskis Stanislovas 103
Dogelis 156
Dovydovas 219, 220
Drebitko Denis 254
Dudaitė Stasė 98
Dulbinskij 109
Dulbinskij, vysk. 109, 110, 137
Dulksnys K. 228
Dunda Gerardas 103
Durniov 95
Džepeckij 252, 254

Endriukaitis Algirdas 6, 224,
241, 242, 248

Filipavičius 241
Filomenova 173
Finkelšteinas 115
Fomin 79
Fuht V. 52

Gajauskas Balys 6, 224, 243, 244
Galinaitis V. 195, 219, 220, 229
Galvytis 220
Gangavševa L. 173
Gangavševas 180
Garbatskij Daškevič 123
Garmus Antanas 95
Garuckas Karolis 132
Gasiūnas Algirdas 103
Gaškaitė Nijolė 44, 240
Gasparėnas Jonas 169
Gasparėnienė Onutė 169
Gasperavičienė Auksė 288
Gavėnaitė Monika 74, 268
Gedvilas M. 173, 178
Ginsburgas Aleksandras 243
Girnytė Valė 39
Glazai 30
Glukovcov 93
Gonestaitė 219, 220
Gorbačiovas M. 271
Grigaitis Juozas 52
Grigienė 38
Grigoraitis Zakarijas 203
Grikenis Romualdas 42
Grišin 93
Grybas Vincas 110
Grybas Vytautas 109, 110
Gruodis Stanislovas 52, 59
Gudaitis 117
Gudaitis Stasys 109, 110
Gudanavičius Gustavas 83, 166, 167, 171
Gurauskai D. ir K. 172, 177
Gurio A. G. 75
Gustas Juozapas 76, 87, 95

Hitleris 30

Ivanauskas -Vytenis 264
Ivanov 104
Ivaška Antanas 17

Yla Stasys 45, 52, 53, 199

Jakubonis Bronius-Stiklas 69,
70, 71, 82, 98
Jakubynas Kęstutis 100, 244
Jakubonis Stasys 70
Janulis Anastazas 103
Janušaitis Aloyzas 76, 83, 84
Januševičius 156
Jaravoj 247
Jasas Petras 103
Jasiūnaitė Stasė 172, 173, 174
Jašinskas Mykolas 125
Jatulis Paulius 271
Javorka Vendelin 113, 116
Javorskij Stepan 237, 254
Jofė 124
Jokūbauskas T. 140
Jokūbauskis S. 51, 156
Jonas XXIII 251
Jonas Paulius II 137, 272, 281
Jonauskas 62
Jonika 213
Jonys J. 228
Jukna 219, 220, 221
Junaitis J.-Vanagas 44
Jurgaitis Antanas 223, 228, 230, 238
Juodišius Jonas 5, 104, 118– 122, 127, 179
Jurgutis Vladas 45
Juška Antanas 191, 282
Kadaras J. 171
Kalibatas Pranciškus 31
Kalniūnas Anupras 38
Kalvaitis Povilas 285
Karčiauskaitė A .J. 215
Karčiauskis Jonas 103
Karklys T. 235
Karsavina Tamara Pavlovna 125
Karsavinas Levas 5, 104,123– 128
Karsokas Vincas 103
Kasatkin 246
Kasparas K. 44
Kauler 119
Kauneckas Vytautas 168, 185,
Kavaliauskas A .-Papartis 44
Kavaliauskas Algirdas 129
Kavaliauskas Česlovas 55, 57
Kazlauskas Jonas 287
Kisminas E. 196, 199, 202, 210, 228
Kiškis Henrikas 229, 230
Kiškis Saulius 230
Kiškis Stanislovas 6, 103, 195,
197–199, 203, 207, 222, 223,
228–230, 237, 253, 269, 272
Kolesnikov 211
Koska Anupras 11
Kotlerov 93
Krikštaponis Juozas 74
Krimskij Leonid 113, 115, 116, 122, 126
Kriščiūnas Romualdas 163
Krivaitis Česlovas 165, 282, 285, 286
Kryževičius Kazimieras Vytautas 103
Krupavičius Mykolas 282
Krūvelis Albinas 147, 163, 282
Kubilienė Zita 268
Kubilius Jonas 268
Kučinskis 60
Kudirka K. 161
Kukta J. 228
Kukuoška Edvardas 29, 30, 31
Kukuruzinskij Adolf Feliksovicz
126
Kulvinskis 219
Kundrotas Kazys 55, 61, 62
Kuprelienė Petronėlė 267
Kuraitis Pranas 52, 179
Kuznecov 88, 141, 142
 
Laberže 225
Lakota Georgij 137, 206, 281
Lapka 45
Laukaitis Juozas 96, 97
Laurinskas Leonas 266
Lazdynų Pelėda 282
Lažinskas Petras 181
Lemanas 39
Leninas 42
Lenktaitis V. 235
Leonas Silvestras 103
Leoni Pietro 209
Leskauskas 93
Liaudis K. 196, 205
Likin 6, 260, 261
Liniauskas Vytautas 196, 197,
199, 200, 203, 204, 206,
208–211, 229
Lipniūnas Alfonsas 45
Lučinskas 193, 195, 196, 285
Lukaševič Denis 253

Maceina Antanas 54
Macijauskas 117
Mačiulis 116
Mačiulis Maironis 72
Mačiulienė Regina 287
Mačiulytė Marcelė 72
Mačiūnas Algirdas 103
Mackevičius 233
Mackevičius 265
Mačys Pranciškus 37, 38, 57
Maleckaitė Veronika 180, 195,
207, 210–215, 217–220
Mankeliūnas V. 51
Marcinkevičius Algimantas 23, 282
Markaitis-Markevičius Aleksandras 6, 103, 223, 230, 237, 238,
252, 287
Markulis Juozas-Erelis 113, 264
Martavičius Leonardas 91, 139,
142, 193, 195, 228, 232
Masaitis Aleksandras 104
Masloboev 75, 78, 79, 81, 88
Margitič Michail 254
Matukevičius Jonas 145
Matulionis Teofilius 41, 54, 55,
189, 228, 233, 285
Matuzevičius Leonardas 103
Maželis P. 285
Medišauskas Petras 76
Meijer 75
Meilus Edvardas 81
Melech Aleksandr 208, 209
Meloš Evgenij 253
Mickaitis Juozas 103
Mickevičiūtė Petrutė 169
Mieldažys Antanas 147
Mikoliūnas 104, 107
Mindszenty József 171
Misiūnas Jonas -Žalias Velnias 43, 44, 61, 68, 69, 83
Miškinienė Aleksandra 188
Miškinis Antanas 188
Mitrikas Antanas 68
Mykolaitis 170, 171
Mykolaitis Vincas-Putinas 148
Mocius Algirdas 6, 103, 213,
223, 231–237, 249, 250
Mockevičius Pranas 204
Mockevičiūtė Petrutė 166
Molis Stasys 145, 146
Morkūnas Ignas 13, 49
Morkvėnaitė Marytė 145
Morozienė Paulina 206, 210
Motieka Kazimieras 213, 214
Murauskas Pijus 38

Nadis Imrė 171
Naglis Stasys 241
Nasevičius Vladas 120, 135, 187
Našlėnas -Kerbelis Petras 57, 68,
84, 168, 169, 175, 183
Naujalis Juozas 230
Naujokaitis Pranas 37
Neciunskas Zigmas 95, 189
Nemeikšis Bronius 287
Norkūnas 35
Novikovas 107

Obukauskas J. 195, 196
Olbutaitė Jadvyga 208
Olšauskas Antanas 177

Pakuckas Jonas 241, 242
Paleckis J. 283
Paliulytė Kotryna 162
Paltanavičius Kazys 103, 165
Paltarokas Kazimieras 165, 225
Paltarokas Petras 104
Paškevičius -Paškus Antanas 46
Paukšta Jonas 125
P aulaitis Petras 6, 103, 243,
261–268, 281
Paulauskas Juozas 282
Paulavičiūtė Aldona-Laukinukė  43, 44
Paulius VI 225
Pauluškina Liudmila 208
Pečiulienė M. -Tulpė 43
Pečiulionis Motiejus 79, 95
Penkauskas 156
Petraitienė Irena 287
Petraitis Jonas 51
Petraitis Pranciškus 49, 51
Petraitis Vytautas 180, 195, 207,
210-215, 218, 219
Petronienė Elžbieta 13
Petronienė Stefanija 13
Petronis Gintaras 13
Petronis Ignas 13
Petronis Kazimieras 13
Petronytė-Morkūnienė Liucija 13
Petronytė-Morkūnienė Veronika  13
Pijus XII 165, 180
Pilka Steponas 42
Pilka Teofilis 41
Pinkevičiūtė Ramunėlė 170
Pipiras 159
Pivoriūnas Kazimieras 109, 110
Plechavičius Povilas 46
Plioplys Vytautas 76, 84
Plumpa Petras 6, 224, 240, 248
Pocienė Antanina 195, 206, 210
Popodiuk Zenion 268
Poškus Bronius 266
Potočniak A . 237
Povilaitis 95
Povilaitytė Birutė 208
Povilionis 109, 184
Poviliūnas Jonas 159, 160
Pranevičius 88
Preikša Antanas 177
Preikšienė Bronė 177
Puikis 50
Pukys Povilas 116
Pukys Rapolas 186
Pupelaikis Stanislovas 103, 120
Pupkus Vytautas 287
Pupų Dėdė 35
Pusdešrytė-Šimkūnienė Lionė 36, 153, 154
Pušinis B. 163
Putrimaitė Birutė 240
Puzonas Liudvikas 104, 110,  116, 127, 135

Ragaišis Romas 243
Ragauskas Jonas 159
Račiūnas Pranciškus 6, 104,
129, 222, 225–227, 230, 251,
252, 269, 272, 273, 287
Račkauskienė 169
Ramanauskas Pranciškus 58,
104, 110, 117, 133–135, 137,
139, 140, 163, 177, 178, 180,
192
Rankela Petras 102
Rapalavičius Valerijonas 108,  109
Raškevičiūtė Albina 169, 170,  179
Raštikis Stasys 54
Rauda Petras 85, 103, 223,
230, 234, 238, 249, 250, 269,
270, 273
Razubaev 95
Reiganas Ronaldas 280
Reinys Mečislovas 129
Revt Nikola 252, 253
Riauba Kazys-Liūtas 86
Riaubaitė 86
Rimkevičius Stasys 52
Ryliškytė S. 237
Rotomskis 264
Rožanskis 87
Rudenko Mikola 268
Rudiko 79, 90, 96, 98, 142
Rugienis J. 283, 284

Sabaliauskas 156
Sacharovas Andriejus 243
Sakalauskas 81
Sakalauskas Bronius 159
Sakavičius Gintas 288
Sakavičius Vytautas 288
Saulutė 93
Savostinas 193
Sčeponavičius Vytautas 242
Seliokas Vincas 103
Senkus Vincentas 91, 103
Serapinas Mykolas 35
Sideravičiūtė Milda 172
Simanonis Kazys 46, 57
Simaška Edvardas 76, 78, 83,  95, 147, 228
Simaška Liudas 147
Simaška V. 163
Simutis Liudvikas 6, 160, 224,  239, 281
Sinicinas 249
Sireckij Jaroslav 253
Sladkevičius Vincentas 58, 188, 189, 286
Slavinskas Antanas 164
Slipyj Josep 6, 253, 255, 257,  269–281, 284, 288
Smetona Antanas 35
Smilgevičius Alfredas 185
Sniečkus A. 260, 283
Sologubov 124
Sruoga Balys 45
Stakišaitis Donatas 287
Staniulaitienė Jadvyga 41
Stankevičius 109
Stankevičius Juozas 111, 163,  165, 177, 181, 282, 283–286
Stankūnas Rapolas 38
Stankūnienė Irena 179
Staškevičius 266
Stepaniuk Michail 250
Steponavičius Julijonas 164, 165, 286
Strazdas Bronius 38
Stungurys Stasys 241, 242
Survila Edvardas-Lakštingala 97, 98
Survila Juozas-Šarūnas 82, 93, 97, 98
Suško 111, 133
Sūnelaitis A. 196, 211
Svarinskaitė Irena 18
Svarinskaitė Janina 17, 18, 210, 258
Svarinskaitė Marytė 18, 166
Svarinskas Alfonsas 19, 136,  180, 287
Svarinskas Jonas 18, 287
Svarinskas Pranas 11, 12
Svarinskas Vaclovas 13, 18, 19, 23, 200, 204, 205
Svarinskas Vytautas 13, 16, 17, 18
Svarinskas Vladas 19
Svarinskienė Apolonija 13, 200, 204, 205

Šapoka Adolfas 197
Šapoka Leonas 104
Šarkauskas Liudvikas 268
Šauklys Viktoras 47
Šaulys 156
Šeptickis Andrejus 277
Ševachaitei Ch. J. 215
Šiaučiūnas Ignas 104
Šiaučiūnienė Ona 169
Šilas Povilas 104
Šimaitienė Joana 206
Šimkūnas Vladas 36, 104, 113–
117, 119, 121, 122, 124, 126,
135, 136, 147, 153, 154, 287
Šimkūnaitė Eugenija 114
Šiulžinskaitė Kristina 208
Šlaitas Vladas 36
Šmigelskas Kazimieras 103, 109
Šniukšta Pranciškus 177, 178
Špokas P. I. 215, 217
Špokevičius Antanas 54
Štagars 253
Študersas 39
Šukšta Č. 126
Šukys 159
Šulcas Artūras 287
Šulcienė Lina 287
Šustariov 88
Švoba Jonas 37

Tamkevičius Sigitas 235
Taranda Antanas 38, 41
Taraškevičienė Ona 81, 98
Tarnapolskij Vladimir 254
Telksnys Steponas 284
Todesas D. 54, 79, 84, 88
Tokariovas 199
Toliušis Zigmas 85, 86
Tolskij 95
Trimonienė R. 44
Tušaitė Ona 98
Tušas Alfonsas -Papuošalas 98
Tušas Kazys -Nemunas 98
Tušienė Kazimiera 40

Ursta Step 253
Užkurnys Ipolitas 174

Ūsorius Stasys 159

Vaičionis Kazimieras 5, 129– 132, 209
Vaičius Antanas 268
Vaidonavičiūtė Zita 166
Vaigauskas R. 195, 196
Vaičiūnas Balys 161
Vaičiūnas Povilas 161
Vailionis Algimantas 20, 203
Vailokaitis Jonas 282
Vaišnora P. 229
Vaitelis Danielius –Briedis 82, 98
Vaitkus 156
Vaitoška 100
Vaivada 110, 137
Vaižgantas Tumas 282
Valančius Motiejus 11
Valatka Petras 95
Valdhaimas Kurtas 235
Valeika 70
Valiušaitis Juozas 288
Valiūnas Pranas 110, 117
Valušis Andrius 42
Vanejev Anatolij 128
Vareikis Jonas 58, 78
Varkala Vytautas 242
Vasiliauskas Kazimieras 103,
129, 147
Vasilek Pavlo 254, 256, 257, 275
Vaškelis 220, 221
Vėlavičius Vincentas 103, 104,
107, 282
Velička Vladas 170
Venckus Pranciškus 62, 287
Vėtra 101
Veverskis Kazys 78, 79
Vildžiūnas Domantas 288
Vilutis Leonas 145
Višinskis Stefanas 253
Vitkauskas 85
Vitkauskas V. 38
Vitkevičius 266
Vojtyla Karolis 253
Vosylius K. 160
Vosylius Vytas 242
Voveris Jonas 103

Zabulis Henrikas 36
Zacharov 88, 90, 141, 142
Zajančkauskas 182
Zapkus A.-Piliakalnis 44
Zdebskis Juozas 73, 283
Zimanas G. 219
Zinkevičius Zigmas 36
Zubreckas Alfonsas 119
Zubrus Jonas 78, 83

Žalynas V. S. 215, 216
Židanavičius J. 229
Žilys Vincas 104
Žitinevičiūtė Teresė 208
Žitkus 159
Žvinys Jonas 104, 109, 110, 116, 137
Žvirblis 82
Žvirgždas Stasys 242
Žvironas Antanas 104


UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

Svarinskas, Alfonsas
Sv-08 Nepataisomasis : atsiminimai / Alfonsas Svarinskas. – Vilnius : „Versmės“ leidykla, 2014. – ISBN 978-9955-589-90-7
D. 1. – 2014. – 296 p. : iliustr. – Asmenvardžių r-klė:
p. 289 295. – ISBN 978-9955-589-91-4

Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo
40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos.
 

UDK 23/28(474.5)(092)+23/28(474.5)(093.3)+
821.172-94


Alfonsas Svarinskas
NEPATAISOMASIS
Atsiminimai
I dalis

Redaktoriai Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė,
Kalbos redaktorės Ramutė Bingelienė, Auksė Gasperavičienė
Maketavo Artūras Šulcas, Lina Šulcienė
Viršelio dailininkas Domantas Vildžiūnas

Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Tiražas 1000 egz.
viršelis2

Gen. Povilas Plechavičius

Povilas Plechavičius

GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.

Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.    

Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.

Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.

Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.

Aplanko nuotraukaVytauto Maželio

Knygos fotografinė kopija Knygos fotografinė kopija   Knyga Pdf knyga PDF   Knyga internete knyga internete

Skaityti daugiau: Gen. Povilas Plechavičius

Suomijos Žiemos karas - Išpirktasis kraštas

viršelis

1939—1940 m. žiemą Sovietų Sąjungai užpuolus mažą, taikią Suomiją, šios šalies vyrai lyg Skandinavijos granito uola stojo į žūtbūtinę kovą prieš keliasdešimt kartų gausesnį priešą. Apie tą kovą, meilę, karišką draugystę ir pasakojama šioje knygoje.

VILJO SARAJA

lŠPIRKTASIS KRAŠTAS

Antrasis, fotografuotas, leidimas

PDF:   Fotografinė kopija: 

Kaunas, MENTA,1990

UDK 894.541- 31 Sa 201

Išpirktojo krašto” paraštėje

Suomijos karas su Sovietų Sąjunga 1939-1940 m. žiemą yra vienas iš skaudžiausių įvykių šios mažos šiaurės tautos gyvenime. Nors daug laiko praėjo, tačiau kančios ir praradimai vėl atgyja ne tik dalyvių, bet ir po karo gimusių žmonių sąmonėje. Žiemos karas byloja apie didžiojo kaimyno niekšybes prieš mažą darbščių suomių tautą.

Kai 1989 m. Suomija plačiai minėjo šio karo pradžios penkiasdešimtmetį, Sovietų Sąjungos istorikai ir generolai be paliovos teisino Žiemos karo priežastis, nepamiršdami priminti ano meto ypatingų sąlygų, SSSR “geranoriškos" politikos ir pan. Priekaištauta Suomijos istorikams, kad Jie “neteisingai" vertina tiek politinę situaciją tiek karo priežastis, tendencingai interpretuoja to meto dokumentus.

Suomiai šiam karui, bei po jo paliaubų dar porą kartų atsinaujinusiems karo veiksmams tarp Suomijos ir SSSR skyrė ir tebeskiria daug dėmesio. Istorikai yra išleidę tokių fundamentalių veikalų kaip “Žiemos karo istorija" (“Talvisodan historia", 1977-1980, t. 1-4), “Suomija kovojo: Mūsų kareivių didysis vardynas“ (“Suomi taisteli: Sottemme suurlukemlsto", Porvoo, 1977-1980, t. 1-6), “Suomijos karas" ("Suomen sota“, 1951-1975, t. I-II). “Suomija kare" (“Suomi sodassa", Keuruu, 1982) ir kt. bei dešimtis mažesnių monografijų atsiminimų, dokumentų rinkinių (vien 1989 m., minint karo penkiasdešimtmetį, išleista apie 20 leidinių). Tuose darbuose aprašyta vos ne kiekvieno kareivio karo kelias, ką jau bekalbėti apie didesnių dalinių veiksmus, taip pat apie SSSR ir Suomijos diplomatinius santykius. Todėl abejoti Suomijos mokslininkų kompetentingumu gali tik Maskvos veikėjai.

Žiemos karas atsispindėjo ir meninėje kūryboje. Romanai, apysakos, novelės, dramos veikalai, filmai, dailės kūriniai - tai būtų tik bendra ir nedidelė visos tos kūrybos statistika. Tik, deja, mes, lietuviai, šitų kūrinių nežinome, nes Jie arba mūsų nepasiekdavo, arba buvo uždaryti spec. fonduose. Rašytojų kūryba, dokumentiškai vaizduojanti šį karą, nebuvo leidžiama nei rusų, nei kitomis SSSR tautų kalbomis. Tad lietuvių skaitytojas tik iš nuogirdų galėjo kai ką žinoti apie Žiemos karą, nors oficialioje pasaulinėje istorinėje literatūroje jis laikytas grobikišku SSSR - Suomijos karu.

1939 m. lapkričio mėnesi pradėtas Žiemos karas buvo jau prieš porą metų Maskvoje suplanuotos didelės suomių tautos tragedijos pradžia. Mat Suomija neatidavė prie Leningrado savo teritorijos Sovietų Sąjungai, panorusiai praplėsti sienas ir “užtikrinti'’ šio miesto saugumą. Atvežti iš Leningrado ir Maskvos įvairaus plauko “pabėgėliai“ Suomijos teritorijoje. Terijokyje (dabar Zelenogorskas), paskelbė sovietų valdžią su Suomijos emigrantu komunistu Otto Kūsinenu priešakyje. Įvykdžius provokaciją, beliko peržengti Suomijos sieną ir traukti į Helsinkį, kuris turėjo tapti O. Kūsineno vyriausybės valdomos Suomijos sovietų socialistinės respublikos sostine, bet tam pasipriešino suomiai, nepabūgę daug kartų galingesnio priešo.

Skaityti daugiau: Suomijos Žiemos karas - Išpirktasis kraštas

KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau, — drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas.

JONAS MARCINKEVIČIUS

KRAŽIŲ

SKERDYNĖS

ISTORINIS ROMANAS

I

TOMAS

KAUNAS - MARIJAMPOLĖ

I Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 

II Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 


PIRMOJI DALIS

Keletas žodžių

Prieš keturiasdešimt su viršum metų mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Kas gi atsitiko? Tikiuosi, kad lietuviui skaitytojui nereikia plačiai Kražių istorijos aiškinti, nes tėvai, seneliai iki šių dienų nėra užmiršę Kražių įvykių, kurie, plačiai prigiję Kražių skerdynių vardu, tebėra primenami ir kai kur net legendomis yra virtę. Tačiau vis dėlto paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau,drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas. Nei mūsų senojoj, nei naujojoj literatūroj nėra ryškesnio žodžio apie kražietį. Ne tik jaunimas, bet ir senesniosios kartos inteligentai aiškiai nebesusigaudo, kas yra įvykę Kražiuose ir koki to įvykio padariniai bei tikroji siela.

Ir aš pats, jaunas būdamas, iš savo tėvų ir senesniųjų žmonių esu daug prisiklausęs apie Kražius. Vėliau jau pradėjęs dirbti literatūrinį darbą, nekartą pagalvodavau apie tą vargšą žemaitį taip ryžtai ir su pasiaukojimu išdrįsusį pakelti prieš pūvančios monarchijos dievukus savo pūslėtą kumštį. Pagaliau, susidarius tinkamoms sąlygoms, aš nuoširdžiai šito kūrinio ėmiaus.

Sunku kurti maždaug istorinį romaną tų įvykių, kuriuos dar dauguma atsimena. Kiekvienas toks skaitytojas ar istorininkas paima knygą, lūpų kertelėmis šypsodamasis, prieidamas prie jos kritiškai, nes tariasi esąs taip pat dalyvis, žinąs gal ne blogiau įvykius už autorių. Tačiau, kaip žinome, meno kūrinys turi savo dėsnius ir savo principus. Rašytojas negali suregistruoti visų faktų, faktelių, jam svarbu daugiau esmė ir faktai tik tokie, kurie tą esmę paryškina, parodo jos tikrąją sielą.

Rašydamas šį kūrinį, esu aplankęs tas apylinkes, plačiai kalbėjęsis su pačiais, kurie dar tebegyvi, dalyviais, naudojęsis istorine medžiaga, knyga,,Proces Krožańsky“, kunigo Veblaičio straipsniais, o ypač gerb. kanauninko Kražių klebono Tomaševičiaus pačia patikimiausia ir gražiausia medžiaga. Čia jam ir tariu nuoširdžiausią ačiū. Betgi ta medžiaga naudodamasis, aš visai sąmoningai esu sukeitęs metų laikus, kai kurias vietas, vardus ir net pavardes. Daugiausia betgi romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį. Jei kas atidžiau yra pastudijavęs Kražių įvykių istoriją, tai žino, kad pats rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies sūnūs, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus ,.Varpo“ ar kitokių tų laikų garsesnių lietuviškų leidinių numerius. Dėl to tad kai kas gali pasigesti, kad šitame mano romane nematyti ryškesnio atgarsio to tautinio sąjūdžio, kuris yra plitęs kituose Lietuvos kampuose. Betgi taip ir yra buvę. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo. Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės. Dėl to tad, pakartoju, šitame romane, kad ir su visomis savo silpnybėmis, bet didvyris yra tik paprastas kampininkas, smulkus ūkininkėlis, sena davatkėlė, bernas.

Šia proga tariu dėkui ir „Dirvos“ b-vei, kuri yra davusi medžiaginę ir moralinę paramą šiam kūriniui, kiek mūsų sąlygose galima, tikriau sukurti.

Autorius.

Skaityti daugiau: KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Adelės Dirsytės Maldų knygutė

Adelė Dirsytė

Marija, gelbėki mus

Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.

Dangau, palaiminki vargo diena.

 Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki  mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki  mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.

Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę.  Amen.

Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.

Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus.  Amen.

Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.

Viešpatie, laiminki mano miegą

Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.

Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.

Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.

Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis

Skaityti daugiau: Adelės Dirsytės Maldų knygutė

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

PDF:     Web: 

Antras pataisytas leidimas

Spaudvita

2015

UDK 821.172-1(082) Au-54

RĖMĖJAI:

Jonavos rajono savivaldybė. Meras Mindaugas Sinkevičius

AB „Achema“. Generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas

Jonavos rajono Pasraučių, Mimainių ir Gaižiūnų kaimų bendruomenė. Pirmininkas Petras Vyšniauskas

TS LKD Kėdainių skyrius
Vygantas Dabužinskas 
Audrius Dabužinskas 
Rolandas Mickus 
Kęstas Macionis

Sudarė Vaclovas SLIVINSKAS

4-ame knygos viršelio puslapyje - Benedikto Narkevičiaus-Algio Deltuvos būrio partizanai.

ISBN 978-609-8126-26-6

PRATARMĖ

Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių. Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia. Tuo metu nebuvo pamirštas nei vienas žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę ir kovojęs Laisvės kovose. Savanoriai buvo jaunimui šviesiausias pavyzdys.

Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale. Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui. Dainose minimi žuvusių partizanų slapyvardžiai, kuriuos dabar identifikuoti yra sunku, nes daug buvo vienodų slapyvardžių.

Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Dauguma dainų virto liaudies dainomis ir autoriai liko nežinomi.

Daug dainų, kuriose skamba Tėvynės ilgesys ir neapsakomai žiaurios gyvenimo sąlygos, sukūrė tremtiniai.

Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai. Tai gera pamoka ateities kartoms, kad išdavikai niekada nebus minimi geru žodžiu.

Leidinyje perspausdinti eilėraščiai iš Vyčio apygardos pogrindinio laikraščio „Lietuva brangi" (1947 04 05 ir 1947 05 01) bei eilėraščiai, kuriuos parašė partizanas Albinas Bilinkevičius-Baltis.

Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Tik gaila, kad liko neužrašyta, kas padainavo, kurioje vietovėje ir kieno buvo dainų sąsiuviniai.

Nuoširdžiai dėkoju Mildai Janušienei, geranoriškai perdavusiai visą surinktą medžiagą, kuri šiuo metu saugoma Kėdainių krašto muziejuje.

Reiškiu nuoširdžią padėką Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais. panaudotos dainos, kurias surinko Kostas Lunys, Vytautas Ilekys, Onutė Atkočiūnaitė, Valė Adamonienė.

Renkant dainas talkino Vaidas Banys ir Kėdainių krašto muziejus, Vaiva Vaitelytė, Vladas Kazlauskas, Ukmergės krašto muziejus.

Vaclovas SLIVINSKAS

NEŽINOMŲ PARTIZANŲ EILĖS

* * *

Ak, šalis liūdna mana gimtoji,
Kiek nelaimių joje ir vargų.
Pilkas kaimas priespaudoje dejuoja,
Liūdna daina girdis ant laukų.

Po laukus švilpauja rūstūs vėjai,
Dienos niaukiasi kaskart labiau.
Ak, šalis, kiek daug esi kentėjus,
Kur skambėjo sielvartas daugiau.

Nuo Šiaulių lig krašto Žemaitijos,
Nuo Dubysos lig puikios Neries
Skamba pančiai vergijos,
Liūdna daina girdis ant laukų.

* * *

Alyvų šakos svyra
Ant vasaros pečių,
Kodėl pravirko žvyras
Ant vieškelių plačių?

Tenai mintis pakerėjo
Gyvenimas sunkus.
Išlaisvinti norėjai
Paniekintus namus.

Vingiuoja, raitos kelias,
Lietuvi, kur esi?
Ir ta maža trobelė
Paskendo liūdesy.

Per miegą pasigirdo
Beldimas į duris,
Kodėl tu nepabėgai
Pro šautuvų ugnis?

Čia guolį tau paklojo,
Kur ošia pušynai.
Ir dainas tau dainuoja
Berželiai amžinai.

Guliu prie miško vienas,
Čirena vyturiai.
Geltonas smėlis krinta
Duobėn giliai, giliai.

* * *

Ant tavo kelių, motinėle,
Padėt galvelę taip saldu,
Čia mane gaubei kaip balta vėlė
Ramybės Angelo sparnu.

Ar žemė sniegu apsiklojo,
Ar verkė vėjai už kalnų,
Tik prie tavęs, motul, širdis nebijo,
Nei šalčio, nei audrų.

Kai tavo rankos susiraukšlėjusios
Galvelę mylinčiai suspaus,
Tai, rodos, saulė pragiedrėjus
Nukris ant žemės iš dangaus.

Menu, kai dar lopšy gulėjau,
Tu man daineles niūniavai.
Ir užmiršt negalėjau -
Tu dažnai man jas dainavai.

O ačiū, ačiū, motinėle,
Kad mane užauginai.
Tave, skaisčiausią rojaus gėlę,
Nešiosiu vis širdy giliai.

* * *

Ar aš tau, sese, nesakiau?
Ar tau žodelio netariau?
Būk tikra dukra Lietuvos,
Stovėk Garbės sargyboj jos.

Atėjo priešai iš Rytų,
Apšlakstė žemę mūs krauju. 
Tu brolius, seses pamiršai 
Ir svetimtautį pamilai.

Praėjo metai vieneri,
Atskrido paukščiai vėl kiti,
Kodėl tu, dukra Lietuvos,
Dėl priešo kraustais iš galvos?

Tu už kojines šilkines
Ir kelias vyno taureles 
Pardavei garbę Lietuvos 
Ir net nerausti iš gėdos.

O gal jisai tavęs neves,
Tik pasilinksmins ir pames.
Tada paliksi viena tu 
Be atėjūnų, be draugų.

Tu šunim staugsi gal kada,
Savų tautiečių vejama.
Nė vienam sūnui Lietuvos
Nebereiks tokios žmonos.

Jau dabar tave keikiame,
Dėl to iš gėdos raustame,
Kai su engėjais Lietuvos
Purvini skaistų veidą jos.

Kodėl negaila tau tautos,
Nei savo veido, nei šeimos?
Atmink, kad Lietuvoj gimei, 
Tave augino jos laukai.

Būk tikra dukra tų laukų,
Atmink - lietuvė esi tu, 
Negilink tautai jos žaizdų, 
Gana primirko ji krauju.

* * *

Aš motinos kapą surasti norėčiau,
Seniai jau supiltą ant smėlio kalvos.
Ir kryžių apglėbti kaip žiedą radastos,
Išlieti čia sielą ir žodžius maldos.

Pasiilgau, motute, tavęs begaliniai,
Norėčiau atversti net kapo duris,
Be žodžių parodyt mane kaip kankino
Nuo kaimo gimtinio ligi pat šiaurės.

Tave amžinybė apglėbusi laiko,
Laiminga tu širdy su angelais. 
Nebūtum pažinusi savojo vaiko,
Kaip ėjau žaizdotais skausmo keliais.

Užklydau, motute, prie tavojo kapo,
Praeidamas savo šios žemės keliais, 
Ne tam, kad dejuočiau, jog jėgos išseko, 
Ne skųstis ėjau, bet dėl to, kad myliu.

Keliauja žvaigždynai, rieda planetos
Dangaus vieškeliais, beribe erdve.
O tavo sūnus neturi štai vietos
Nei Tėviškės gryčioj, nei savo sode.

Smūtkelis kadaise stovėjo prie kelio,
Tu laiminai mano jaunystės dienas,
Kepurę tau kėliau, klupau ant kelių, 
Grįžęs čia neradau tavęs.

Juk čia su sesutėm ir broliais
Jaunystę praleidau, dainas dainavau, 
Nuo aido skambėjo beržynas ir gojus, 
Skaudu prisimint darželį ir gėles.

Einu jau, mama, tau amžino miego,
Neklauski, kur eisiu, net pats nežinau.
Ne rožes ant kapo tau aš paliksiu,
Bet ašarą gailią bedalio žmogaus.

* * *

Aš norėčiau, mama, tau atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyt,
Kaip sunku čia žemėj vienišam klajoti
Ir toliausiai būti nuo tavęs, mamyt.

Ir kaip liūdnos mintys slenka mano dienos,
Kaip gegužis neša mano meilę tau,
O prisiminimai užgula krūtinę
Ir tave kaip gyvą prieš save matau.

Ūžauja už lango, nerimu dejuoja,
Neša vėjas skausmą, nuneša toli.
Tu meldiesi, mama, ir rožančių varstai,
Už mane juk viską tu gali.

Tave naktis rūpesčiais apkarsto,
Kai našta ir vargas gula ant pečių.
Ilgesiu paskendus su tavim džiaugiuos,
Su tavim šiandieną aš, mamyt, kenčiu.

* * *

Aš paklausiu šiaurės vėjelio,
Kokią man laimę atneš rytoj.
O gal tik sunkų, juodą vargelį,
Gal reiks gulti žemėn juodon.

Kaip aš norėčiau dar vieną kartą
Pažvelgt, mergyte, tau į akis 
Ir pasiklausti, kodėl taip yra,
Kodėl nuliūdus mano širdis?

Pasviręs kryžius prie mano kapo,
Rasos lašelis vilgys gėles,
Nukritęs nuo beržo lapas
Papuoš mano kapą rudens nakčia.

* * *

Aš pamylėjau savo Tėvynę
Nuo pat kūdikystės dienų.
Ieškodamas laimės juodam arime,
Aš Tau supyniau daug dainų.

Laukų dirvonas, žvaigždėtas dangus
Tamsioj nakty paukščių takais,
Man tas gimtinės kampelis brangus,
Kur tyliai ošia žali miškai.

Gražiam daržely tarp žalių rūtų
Mergaitė kalba su žiedais,
Ji apdainuoja savo nedalią
Vasaros tyliais vakarais.

Dievulėliau brangus, kodėl taip yra?
Laimuže, kur tu nuklydai?
Kodėl gi mūsų brangi Tėvynė
Vysta kaip rudenio žiedai?

* * *

Aš sėdžiu už grotų apsuptas sargų,
Tarp sienų storiausių prispaustas vargų.
Tik matos mažutis langelis aukštai, 
Užpintas ir tas geležimis tvirtai.

Aš vienas, atskirtas nuo savo draugų,
Tarp sienų suspaustas, netekęs jėgų,
Tik dega lemputė, aplinkui ramu,
Vargstu čia aš vienas, man širdžiai skaudu.

Kentėsiu čia vienas aš ilgus metus,
Man tenka čia švęsti švenčių šimtus, 
Nes teismas pasakė, kad rado kaltu, 
Dvi dešimtis metų atbūsi čia tu.

* * *

Ateis birželis, žydės gėlės,
Tėvynė kelsis iš kapų,
Tik nesikelsiu aš iš kapo
Ir nedainuosiu Tau dainų.

Mane nužudė piktas priešas
Ir man išbadė akeles,
Peiliu pervėrė man krūtinę,
Kad nemylėčiau aš Tavęs.

Ateik, mergyt, prie mano kapo,
Gražių gėlelių pasodink,
O kad gražiai jos žydėtų,
Nors vandenėliu palaistyk.

* * *

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuos tu žuvai.
Nors tu į laisvę kelią skynei,
Nežino niekas, kas tu buvai.

Saulėto nesulaukęs ryto,
Narsus kary, tautos sūnau,
Tu užmigai, kai laisvė švito,
Laimėjai kovą tu ne sau.

Akis ne motina užmerkė,
Prie kapo neverkė sesuo.
Kovų laukuos patrankos gaudė,
Raudojo rūškanas ruduo.

Atėjo giminės prie kapo,
Nežino, kad tu čia guli.
Tėvynė tau motina tapo,
O tavo broliai - mes visi.

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuos tu žuvai.
Garbė per amžius tau, didvyri, -
Mirtim mums laisvę atpirkai.

* * *

Atskrido vabalas raudonas
Į žydinčią Lietuvą 
Ir lizdą jos laukų žiedeliuose 
Jis susisukęs buvo.

Nuplėšė trispalvę,
Ir mūsų baltą Vytį
Pamynė po kojom 
Ir laukė mūsų mirties.

Užpuolė vabalą raudoną
Rudais sparnais drugiai. 
Nusimetėm nuo sprando jungą -
Užpuolė vokiečiai.

Ir vėl liūdnos dienos,
Ir vėl tamsi naktis.
Slapstykis, lietuvi,
Nes Laisvė dar nešvis.

Ir štai užpuolė drugį rudą
Raudoni vabalai.
Nusimetėm nuo sprando jungą -
Sugrįžo ubagai.

Ir vėl liūdnos dienos,
Ir vėl kankina mus.
Prie ginklo, lietuvi,
Tau laisvės nieks neduos.

* * *

Bejausmės ir šaltos rankos,
Akmenys žiauriai kieti.
Jie paguldė tavo galvelę
Klaikiosios nelaisvės nakty.

Pakilo mėnulis išblyškęs,
Žvaigždutės prabilo gailiai.
Bučiavo rūkai tavo veidą
Ir akmenys kieti nebyliai.

Ženklelis trispalvis sulietas,
Broleli, tavo krauju.
- Dėl tavęs, dėl tavęs, Tėvyne, -
Lyg šaukė ženklelis, - kenčiu.

Pasvirę alyvos bučiavo
Nuliūdusias tavo akis.
Nei verki, nei šauki brolelio -
Per kraują mums laisvė nušvis.

* * *

Broliai, sesės, saulutė prašvito!
Visi trokštam sulaukę šito ryto.
Ir žygiuodami šauniai,
Uždainuosime linksmai.

Mes nueisim į pievas, kur pievų gėlės,
Kur žaliam miške lakštutė lanko gėles. 
Ten degs traškantys laužai 
Ir bus džiaugsmo nemažai.

Karys myli Dievą ir Tėvynę,
Garbins drąsą ir tiesą gins kaip gynė.
Kilnią dorą pamylės,
Karys visada budės.

* * *

Buvo rytas ūkanotas,
Sekmadienis neramus,
Dievas pašaukė amžinybėn
Du Tėvynės gynėjus.

Ten nebuvo aukštų medžių,
Šimtamečių ąžuolų.
Vien tik krūmai suraizgyti,
Siauri takeliai tarp jų.

Nežinojo partizanai,
Kad jų priešas lauks.
Ir paleistos į jų krūtines
Kulkos švilpdamos sukauks.

* * *

Daina skirta partizanams,
desantu permestiems į Lietuvą

Mėnulis - tavo tikras tėvas,
Mielas sūnau, žydrynės
Paukščių takais Tu atėjai 
Gint brangiosios Tėvynės.

Buvai nuo budelių toli,
Pas juos negrįžt galėjai.
Betgi širdis nerimo vis -
Tėvynę tu mylėjai.

Žvaigždėtą naktį kaip dieną,
Išskleidęs parašiutą,
Tu nusileidai pušyne
Žaliam, žaliam kaip rūta.

Buvai nepaprastai drąsus,
Ilgėdavais kovoti.
Sakydavai, kad tau geriau
Save paaukoti.

Kai išdavikė drebulė,
Taip tyliai vis šnarėjo,
Jos sužavėtas užsnūdai -
Tą priešas pastebėjo.

Tikrai kaip vilkas grūmeis Tu,
Kol šovinių turėjai.
Paskutiniuoju pats save
Į mūšį palydėjai.

Nebeskraidys erdvių keliais
Su šilko parašiutu.
Jei, sesės, žinot kapą jo,
Padėkit daug daug rūtų.

* * *

Daina skirta septyniems
partizanams, žuvusiems 
Drobčiūnų miške Anykščių rajone

Jūs žinot, tada, kai stūgavo vėjai,
Tamsų šilą dengė ūkana juoda.
Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,
Į mišką skubėjo budelių gauja.

Miškas verkė tylia sena rauda,
Sukniubo eglutė, kulkos pakirsta.
Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas -
Pravirko berželiai raudona puta.

Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,
Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.
Klastingai pakirsti krito tarp viksvelių,
Lūpos sušnibždėjo - sudiev jums, draugai.

Nustojo svaidę kulkas automatai,
Po kautynių dvelkė amžina tyla.
Prie takelio Šarūną ir Carą
Giltinė sutiko, besotė sena.

Ir suklupo maldai beržai, eglės, pušys,
Drebulė liekna ir uoseliai trys.
Dėl Tėvynės laisvės čia septyni žuvot,
Atbrenda Saulutė, ką ji pasakys.

Žuvę partizanai:
Ąžuolas - Kazys Palskis
Eimutis - Petras Dilys 23 m.
Viesulas - Albertas Nakutis 39 m.
Rūkas - Stasys Gimbutis 28 m.
Tigras - Petras Černius
Šarūnas - Petras Miškinis 22 m.
Caras - Jonas Meškauskas 24 m.

* * *

Dalia tu, mano nelaiminga,
Prakeikta tu mūsų visų.
Dieną naktį verkiu ir dejuoju,
Dieną naktį varguose kenčiu.

Sudeginti namai gimtieji,
Tėvai Sibiran išvežti.
Partizano tik šautuvas brolis,
Šalti kapai - tai ateitis.

Stribai galanda liežuvius,
Banditais vadina mus.
Jie savo tėviškę juk žudo -
Daugiau žmonėmis jie nebus.

* * *

Daug daug dienelių, mielasis broli,
Mes praklajojom žaliam miške,
Mes kartu laisvės sulaukt žadėjom -
Tu dabar guli šaltam kape.

Tave pakirto kaip žalią uosį,
Kaip ąžuolėlį iš parugės.
Tu už Tėvynę galvą padėjai -
Tave sesutės ilgai minės.

Bet Tavo žygiai mums pasiliko -
Mes neužmiršim jų niekados.
Per kraują, kančią, pasišventimą
Laisvė Tėvynėj vėl atsistos.

Tad, mielas broli, gulėki ramybėj,
Ant upės kranto žemėj juodoj,
O mes su priešu kovosim toliau -
Laimėsim ar žūsim kovoj.

* * *

Daug daug dainelių aš išsakyčiau,
Daug daug dvejonių tų neramių, 
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Be savo sodžiaus - gimtų namų.

Gimėm bakūžėj mes samanotoj,
Varge užaugom drauge visi,
Lakstėm po pievas ir laukų plotus
Su piemenėliais rytais basi.

Nardėm Šventosios upės vilnyse,
Išbraidėm liūnus ir upelius.
Lyg šaltinėlis tyra jaunystė
Saulėje pynė sapnus tylius.

Meteliai bėgo, mes kilom ir augom,
Karves palikę išėjom art.
O mūsų dienas Aukščiausias slaugė,
Ant skruostų juokas žaidė tuokart.

Žydėjo gėlės gimtuos atšlaimuos,
Pavartėm, kiemais bėgiojom mes. 
Aidėjo dainos kaimuos,
Kai jodavom į naktigones.

Aidėjo toliai tyliam gegužy
Nuo gailaus verksmo armonikos. 
Sodžius krykštavo, nuo juoko ūžė, 
Nebuvo sieloj kančios nykios.

Mus užliūliavo ta tyra meilė,
Laimei užmigdė idilija,
Kurioj skendėjo Lietuvos kaimas
Ir kuris dabar nutilo jau.

Nuskrido juokas, šypsenos sustingo,
Ir skruostus dengė karti dalia.
Rytų žmogėdros siaučia siaubingai,
Nutilo dainos sodžiaus gale.

Likimu skundžias mūsų jaunystė,
Benamės dienos sruvena vis. 
Gyvybių trokšta tie stalinistai,
Nuo jųjų skriaudų verkia visa šalis.

* * *

Nedejuok, neverk, motinėle,
Kad laisvę pamilo sūnus.
Kad palikęs tave jis išėjo
Į žaliuosius Tėvynės miškus.

Auginai jį, naktim nemiegojai,
Prie lopšelio rymojai tyliai.
Ką užaugęs jis ras, nežinojai,
Šviesią ateitį kūrei širdy.

-    Mama, - tardavo vaikiškos lūpos,
Ir tau buvo to žodžio gana.
-    Mama, laisvė Tėvynės man rūpi,
Partizano vylioja dalia.

Laimink žygin mane, motinėlė, -
Prakalbo užaugęs sūnus.
-    Aplankysiu tik vakarą vėlų 
Aš tave ir gimtuosius namus.

Ir išėjo palikdamas gėlą,
Baisų nerimą, skausmą širdy.
Ne raudoti ir verkt, motinėle,
Bet didžiuotis tu šiandien turi.

Išauginusi tikrą lietuvį,
Tikrą vaiką savosios tautos.
O kiek nelaimingųjų žuvo,
Kuriems motinų trūko globos.

* * *

Dunda, trankos griaustinis po šalį,
Vėtros siaučia visu smarkumu.
Prisimink, kas esi, mielas broli,
Neužmiršk, kas lietuviui brangu.

Atsibastė Tėvynėn svetimšaliai,
Išniekino šventus mūsų jausmus.
Išmindžiojo rūtų darželį,
Sudegino gimtus namus.

Daug našlaičių neteko tėvelių,
Jie nežino net jųjų kapų.
Daug mergaičių liko be bernelių,
Nebus joms linksmų vakarų.

Daug kapų dar tebėra užarta,
Juos maskuoja teroras žiaurus.
Bet pagerbs tuos kapus kartų kartos,
Sesės pins vis naujus vainikus.

Cit, nustoki, mergaite, raudojus,
Greitai tavo Tėvynė žydės.
Tu bernelį kitą pamylėsi,
Man ant kapo sodinsi gėles.

Man bus gera kapuose gulėti,
Kai ant kapo gėlės žydės,
Ir mergaitė, kurią aš mylėjau,
Ašarėlėm kasdieną palies.

* * *

Ei, pirmyn, kary, į žygį,
Ginklus į rankas, draugai!
Lietuvos šalis pražydo
Su banguojančiais laukais.

Mes atsimenam, kas dėjos
Laisvės kovų metu.
Už laisvos šalies idėjas
Mes kovėmės visi kartu.

Arėm žemę ir apsėjom,
Statėm tiltus per upes.
Ir kai gint šalies išeisim,
Plienas ir akmuo trupės.

Susiūbuos ant kalno beržai,
Drumsis vanduo ežeruos.
Ir, palikę dirvoj arklius,
Eisim ginti Lietuvos.

* * *

Enkavėdiste, kam dažnai
Bakūžę mano tu lankai?
Gal samanota tau graži,
Kad turtą grobi ir veži?

Sesutės austas juosteles,
Močiutės baltas drobeles,
Iš tų gelsvai baltų linų
Veži Katiušai dovanų.

Ant brolio žirgo balno
Atjojai virkdyti mane.
Išvežei brolius, vežk ir mus -
Ramesnė sąžinė tau bus.

* * *

Esam partizanai -
Lietuvos gynėjai.
Už Lietuvos laisvę
Mes kovot išėjom.

Šautuvai mūs plieno,
Kulkos varinės,
O jums, komunistai,
Dienos paskutinės.

Kurie šnipinėjo
Po kaimus savo,
Tie nuo partizanų
Daug lazdų jau gavo.

Moterys, mergaitės,
Kurios daug plepėjo,
Gelsvų kaselių
Tuoj atsižadėjo.

Kurie daugiau kalti,
Tie bus sušaudyti.
Kurie mažiau kalti, -
Už grotų susodinti.

Ir ateis toks laikas,
Kada Lietuvoje
Įspirs lietuvis rusui 
Sėdynėn su koja.

* * *

Esame žaliukai - Lietuvos gynėjai,
Už Tėvynės laisvę mes kovot išėjom,
Pasiryžom už Tėvynę mirti -
Brangią Tėviškėlę nuo priešo apginti.

Ir užėjo vėtros, ir pakilo vėjai,
Ir išblaškė Šalį po visas šalis.
Išblaškė Šalį po visas šalis,
Kaip žalias rūteles šiaurės vėjelis.

Plieno kardelis - tai mano gyvybė.
Jaunutė mergaitė - tai širdies ramybė. 
Oi geriau geriau žemėje gulėt,
Negu priešo valioj vargelį kentėt.

Jauna mergužėlė gėlių prisiskynė,
Ant bernelio kapo vainiką nupynė.
Oi bernužėli, mylimas mano,
Daugiau nematysiu veidelio tavo.

* * *
Galvoja dūmoja -
Gaila gimtų namų,
Gaila mergužėlės
Ir jos melsvų akių.

 

Po mišką slapstosi jaunimas -
Naktimis namus aplanko.
Prašvitus rytui, jie jau bėga,
Ten riešutėlius kramto.

Čiulba paukšteliai,
Kur šlama lapeliai,
Tokiuose krūmeliuose
Slapstosi mūsų broleliai.

* * *

Gauskit, trimitai, ankstų rytą,
Skelbkit pavojų po visą šalį.
Laikas atėjo padegt dinamitą,
Stokim kovon, kas gali.

Kovon, kovon, draugai!
Tėvynė laukia mūs.
Vėl paraku pakvips laukai
Ir krauju raus dangus.

Sudie, motinėle, mes iškeliaujam
Pro seną pilį, per aukštas kalvas. 
Priešą sutiksim su kruvinom vaišėm, 
Sudie, sesute, mes iškeliaujam.

Kovon, kovon, draugai!
Tėvynė laukia mūs.
Vėl paraku pakvips laukai
Ir krauju raus dangus.

* * *

Gegužėle, šį metelį
Tu anksčiau pas mus parlėk. 
Apraudok mūsų vargelį, 
Našlaitėliams padėk.

Bet parlėkus nepažinsi
Tu šalelės Lietuvos.
Neatrasi, kur kukavai,
Tos šalelės mylimos.

Jau čia viskas sunaikinta,
Likę duobės ir stuobriai.
Kaimai, miesteliai sudeginti,
Likę vien tik stuobriai.

Tūkstančiai lavonų pūva,
Vėjas kaukia ant laukų.
Blanki saulė ir mėnulis -
Gaila brolių nekaltų.

Čia motulė rankas laužo,
Leisdama kovon vaikus.
Čia sesutės gailiai verkia,
Laidodamos brolius.

Tie upeliai ir šaltiniai
Kraujo žiedu sužydės.
Ak, Lietuvos motinėle,
Ar ilgai kentėt reikės?

* * *

Gyvenimas mano audringai banguoja,
Nebėra linksmųjų dienų.
Paplūdus kraujuose Tėvynė dejuoja,
O    aš dėl josios kenčiu.

Oi motina mano, motin senoji,
Už nemigo tavo naktis.
Tu savo sodyboj nerandi sau vietos -
Ir amžiams užmerksi akis.

Dabar sužinojau, ko rūtos kas rytą
Pravirksta gailiąja rasa.
Ko jauna seselė giružės kalneliuos
Takelius pramynė basa.

Lai žydi, žaliuoja bijūnai darželiuos,
Nebodami vėtrų, audrų.
Lietuvis kovoti ir mirti pasiryžęs,
Kentėti nuo priešų žiaurių.

Praeis juodos dienos, kur buvo mums skirtos,
Ir nemigo naktys praeis.
Mes tikim - išauš dar gegužyje rytas
Ir laisvės žiedai išiskleis.

* * *

Gražioj gimtinėj tu užaugai,
Jaunystė skleidės kaip žiedai,
Bet neilgai tau džiaugtis teko -
Tėvynės ginti išėjai.

Tu palikai močiutę seną,
Brolius, rymančius sode.
Su liūdna šypsena išėjai
Tenai, kur šaukė Lietuva.

Dzingiškių laukuose užklupo
Išalkę kraujo kraugeriai.
Nors narsiai tu su jais kovojai,
Bet ten ir mirtį sutikai.

Tu suklupai į pievą žalią,
Kur gėlės lenkė žiedelius.
Tavo kraujas tyliai sruveno
Per žydinčių gėlių žiedus.

O nelaimingą Žvirgždo kūną
Stribai paguldė gatvėje,
Paskui sudraskė, sukapojo
Ir palaidojo giliam raiste.

Bet tavęs Dangus neužmiršo -
Iš raisto iškasė nakčia.
Parsivežė į žalią mišką,
Šalia draugų paguldė tave.

Dabar prie šalto Žvirgždo kapo
Močiutė klūpo sena.
Jos ašaros upeliais teka,
Bet ji nenori eit iš čia.

Ar tu girdi, kaip girios ošia,
Kaip paukščiai čiulba tau miške,
Kaip skamba ginklai partizanų,
Einant keršyt už tave?

* * *

Ir vėl nuliūdo ąžuolėlis,
Apsiverkė eglė sena,
Kad mūsų brolį partizaną
Paguldė miesto aikštėje.

Jis guli krauju apsipylęs
Ir tyli lyg koks nebylys.
Nepratars jis nei žodelio,
Nors daug žinotų jo širdis.

Jis guli priešo nukankintas,
Jo išvaizda baisiai liūdna.
Pateko išgamoms į rankas,
Jie parodą surengė čia.

Mes tikimės, kad švis gadynė,
Ir pamatysit jūs visi
Partizano kietą ranką,
Ir gailesčio nebus širdy.

Ir vargas bus tiems pareigūnams,
Ir lietuvaitėms toms grakščioms, 
Kurios aklai vis rusams dirbo 
Ir šnipinėjo paslapčiom.

* * *

Išaušo birželio trečios rytas,
Ir saulutė pakilo aukštyn.
Ramiai miega šaunučiai galiūnai,
O rusai jau slenka artyn.

Ir pabudo iš miego abu,
Bet jau gintis buvo per vėlu.
Ir žuvo abu
Laisvosios Tėvynės sūnūs.

* * *
Išeinu, nelauk sugrįžtant
Į laukų marias.
Antrą kartą žydės vyšnios -
Nebebus manęs.

Gal mane kalėjiman
Grotom uždarys,
Pamiršiu tavo blakstienas
Ir žydras akis.

Ko sėdi viena po langu,
Nevaldai jausmų?
Ar su Tėviškės arimais
Dalinies skausmu?

Dar ilgai rems pušys dangų,
Ilgai ilgai oš.
Leisk užuolaidą ant lango -
Nebegrįšiu aš.

* * *

Jau pavasaris išaušo,
Jau gėlių pilni laukai,
Jau padangėj suvirpėjo
Skambūs vyturio balsai.

Tik saulutei nusileidus,
Tu papieviais atėjai, 
Kepurėlę tau dabino 
Žibuoklių melsvi žiedai.

Aš žinau - tu myli gėles,
Žalias rūtas seserų. 
Skynei jas nuo kepurėlės 
Ir segei man prie kasų.

Gal užtat sau vardelį
Eglelio pasirinkai.
Kaip žaliuojantis medelis,
Gražus būsi amžinai.

Oi močiute motinėle,
Širdį spaudžia kaip ledai.
Žuvo mano Eglužėlis,
Jo kapelį ar žinai?

Tu gegute, tu raiboji,
Pagirelėm paskraidyk,
Ir suradus jo kapelį
Liūdnu balsu užkukuok...

* * *

Jau trimitai gaudžia
Griausmingais aidais.
Jau pašvaistė žėri,
Šviečia jau laužai.

Jau seselės rengia
Savo brolelius.
Jau balnoja žirgus,
Šveičia kardelius.

Tau, sesute, gėlės,
Rožių tau žiedai,
O man plieno kardas
Ir kovos garsai.

Tau dainas dainuoti,
Pinti vainikus.
Man reik kovon joti,
Brolius gint savus.

Gana jiems kentėti,
Vargti ir dejuot.
Jau atėjo laikas,
Reikia juos vaduot.

* * *

Jauna kalinė būdama
Saldų sapną sapnavau,
Saldų sapną sapnuodama
Savo tėvelius mačiau.

Sapnavau, kad sodai žydi,
Paukščiai čiulba taip gražiai, 
O po juos mano tėveliai 
Vaikšto ir verkia gailiai.

Neraudokite, tėveliai,
Verksmas nieko nepadės. 
Jūsų dukra surakinta,
Jūsų dukra kalinė.

Dešimt metų žada duoti
Ir išvežti ten toli,
Ten, kur žmonės negyvena,
Sibiro kalnai toli.

* * *

Jauna sesutė ant grėblio parimus,
Pradalgėliai taip kvepia lankoj.
Ji ilgesio dainas dainuoja,
Kai žengia Lietuvos kariai.

Jos daržely rūtos žaliuoja,
Prie upelio lakštutės čiulbės.
Meilės ilgesio dainas dainuoja,
Partizanus ramina drąsiai.

Mes išėjom parnešti
Laisvės brangios, kaip žydras dangus,
Kad galėtų vėl rūtos žaliuoti,
Ir daina vėl skambėtų linksmai.

Bet mes tikim ateitim ramia,
Greit nutils patrankų balsai.
Tik baltutė ramunė prie kelio žydės,
Vėl žydės ir šypsosis linksmai.

* * *

Jei dar grįšiu į Tėviškę kartą
Iš kalėjimo pilko, niūraus,
Ar sutiks motinėlė prie vartų,
Kiek vargau, kiek kentėjau, ar klaus.

Nebebus kam daugiau jau sutikti,
Kai grįšiu iš kalėjimo namo.
Jei daržely gėlės nežydi,
Ir nekalba pilkas akmuo.

Nebebus kam daugiau atjausti -
Iškentėta sunkioji dalis.
Nebebus kam tą džiaugsmą pajusti -
Nebeglostys rankute švelnia.

Ak laisve, ak laisve auksine,
Kam pražudei šiandieną mane? 
Ak Lietuva, brangi Tėvyne,
Kada būsi laisva, kada?

* * *

Jūs mūsų laidot negalėsit,
Vien tik širdys jums skaudės.
Išniekinti mūsų kūnai 
Gatvėje gulės.

Mus palaidos mūsų priešai
Tamsiais vakarais.
Užleis užakėtą žemę
Dideliais žolynais.

Sese, pink vainiką žalią,
Jį atneški paslapčia.
Broliui juodą medžio kryžių
Pastatyk nakčia.

Jeigu mirties ranka kaulėta
Siaubingu mostu man pamos, 
Ar atsimins kas laisvės rytą, 
Kad aš žuvau dėl Lietuvos?

Arba mirties kovai praūžus,
Kas kapo aplankyt ateis?
Ar papuoš mergaitė kapą
Tyliais gegužės vakarais?

* * *

Kai laisvės aušroj mes išėjom
Už Tėviškę savo kovot,
Nebojom audrų anei vėjų,
Nei savo gyvybės aukot.

Atidavėm viską Tėvynei -
Jaunystės dienas kaip gėles.
Kariai savanoriai ją gynė,
Ją gynė šauliai kaip ir mes.

Pabudo tauta, pasiryžo
Gyventi laisva amžinai.
Ir vėl į Tėvynę sugrįžo
Didingi kariai milžinai.

Ir vėl skamba dainos padangėj -
Jaunystės laisvoj Lietuvoj.
Prisiekiam mes Tėviškei brangiai
Laimėt ar žūt kovoj.

* * *

Kai aš buvau dar mažytis,
Supai, motule, mane tu.
Kaip greit prabėgo vaikystė,
Dabar į mišką išeinu.

Neverki, motina senoji,
Ir negraudink sesių jaunų.
Neliūdėk ir mylima mergaite,
Jei aš iš miško negrįšiu.

O jei norėsi pamatyti
Mane paskutinį kartą,
Ateik į miestą ir ant gatvės
Atrasi tu mane.

Ateik, mergaite, palaidoti,
Iškask duobę man giliai,
Kad šunys kaulų nenešiotų,
Mama neverktų taip gailiai.

Nepink vainiko man iš rožių,
Tik pink iš eglių žalių šakų,
Kad man primintų žalią mišką
Ir veidus mylimų draugų.

* * *

Nuskynus baltą obels žiedą,
Papuošiu gryčią vakarais.
Oi, laukiu laukiu joje vieno,
Kad nuramintų jis mane.

Išausiu jam šilko juostą
Su neišdildančia eile:
- Lietuvis tas, kuris bočių žemę
Atpirko savo gyvybe.

Sutiks smūtkelis jį prie kelio,
Parimęs sename darže.
Išskėtus rankas motinėlė
Bučiuos sūnelį glėbyje.

Sugrįžk, sugrįžk, sugrįžk laimėjęs,
Ak, partizane, mielas.
Oi, būtų skaudu, jeigu vėjas
Praneštu žinią, kad tu žuvęs.

* * *

Kai ramus vakaras ateina,
Ir leidžias skaisti sutema,
Tada išėjo jaunas Rytas,
Tada išėjo iš namų.

Jis ėjo per žalius pušynus,
Jis ėjo per lygius laukus.
Ir tyliai vienas sau dūmojo,
Ką jis šiandien aplankys.

Priėjęs jis žalią eglaitę,
Glaudė galvelę prie jos.
O jo tenai laukė šūvis
Ir kulka - širdies karštos.

Vai ir pasviro jaunas Rytas
Kaip girių ąžuolas puikus.
Paliko jis kančioj Tėvynę,
Paliko jis kovos draugus.

Sudiev, vasaros dienele,
Sudiev jūs, mylimi draugai,
Sudiev tu, mylima mergaite,
Manęs nelauki amžinai.

Eglutė sviro, vainikavo
Geltonus plaukus ir akis,
O jis užmigęs susapnavo,
Kad jo čia laukia vien mirtis.

Išeik, palaimink mūsų šalį
Su tylia lūpose malda.
Jisai atrado savo dalią
Ir nebegrįš jau niekada.

Rytas - Juozas Adamonis iš Meldučių
kaimo. Žuvo 1949 03 16.

* * *

Kaip rudens rūkai ir vėjai šalti
Užvaldė mūsų Lietuvą priešai pikti. 
Verkia Tėvynė, giliai aimanuoja,
Kad nėra didvyrių, kurie išvaduoja.

Vieni sūneliai ją su vokiečiais grobė,
Iš nužudytų žydų turtų prisikrovė. 
Dabar jie bijo keršto Tėvynės, 
Pabėgo su priešais iš savo gimtinės.

Kiti jos sūneliai - tai išgamos mūsų.
Jie džiaugės, sulaukę Tėvynėje rusų. 
Išduoda jie tėvus, išduoda brolius,
Ir tremia lietuvius į Sibiro tolius.

Lietuva, motule, kodėl taip gyvenai,
Ar išgamas Lietuvai tu auginai?
Dar liko sūnelis trečias, ketvirtas,
Kuris sunkiu laiku išgama nevirto.

Ir stojo kovot už laisvę tautos,
Ir ryžosi būti laisvi visados.
Išleidai, motule, tu juos iš namų,
Įdėjai kryželį ir knygelę maldų.

Ir laukė sesutė, motutė, mergelė,
Kada vėl sugrįš žalieji broleliai.
Kai vasaros rytą saulelė tekėjo,
Trakiniuose baisi kova prasidėjo.

Krito broleliai nelygioj kovoj,
Jie galvas paguldė gimtoj Lietuvoj.
Kovojo kartu, ilsėsis kartu -
Vienam kapely trys dešimtys trys.

Sesutės, broleliai kapelį lankys,
Kiekvieno lietuvio pasimelst prašys. 
Mergelės Didvyriams daineles sudės, 
Tėvai išdavikus prakeikti turės.

Sesutės, broleliai, Didvyrius atminkit,
Jų kapą Milžinkapiu praminkit.

* * *

Kai sugrįšiu iš kalėjimo pilko,
Iš kalėjimo pilko tamsaus,
Ar sutiks motinėlė prie vartų,
Kiek vargau, kiek kentėjau, ar paklaus.

Gal rasiu jau motinėlę kapuose
Ar išvežtą į Sibiro tolį,
Gal tik vėjai kvatosis laukuose,
Ir beržai man lenksis pakely.

Kam išliesiu tą sielvartą didį,
Iš kalėjimo sugrįžęs namo.
Gal daržely gėlės nežydi,
Ir nekalba pilkas akmuo.

O laisve, tu laisve auksine,
Ar teks man išvysti tave?
O motina, brangi Tėvyne,
Ar teks dar sugrįžti pas tave?

* * *

Kai žūsta broliai partizanai,
Palieka kruvinus takus,
Palieka vargus neišvargtus,
Jaunystę, meilę ir džiaugsmus.

Palieka seną žilą tėvą,
Palieka motiną seną,
Kuri po kryžium atsiklaupus
Meldė Dievulį verkdama.

Išėjo broliai gint Tėvynės,
Budėt už laisvę Lietuvos.
Šiandieną žūsta, nepažinę 
Pirmosios meilės ir globos.

Kai sunkius vargus mes išvargsim,
Atrasim tuos didžius kapus.
Kur guli broliai partizanai -
Tie patys budeliai iškas.

* * *

Kalėjimas yra vargingas,
Kalėjimas yra baisus,
Bet jame radau ramybę,
Ir mano gyvenimas ramus.

Pripratau aš prie kieto guolio,
Pripratau prie tamsių langų, 
Pripratau aš vienų vienas, 
Pripratau aš be žmonių.

Kad būč žinojęs tą nelaimę,
Būčiau mokėjęs mylėt,
Būčiau išmokęs mylimąją,
Kaip ant rankų susikalbėt.

Išmečiau skarelę pro langą,
Kad tai žinotų mylima.
Kad tai žinotų tą nelaimę,
Kad rytoj anksti žūsiu aš.

Iš ryto saulei netekėjus,
Atėjo kareivių du šimtai.
Visi ginklais apsiginklavę -
Pražus likimas amžinai.

Nuves mane prie duobės,
Atskaitys dekretą mirties, 
Sušaudys man jauną krūtinę, 
Nusvirs galva ant peties.

Sudiev, Lietuvos karininkai,
Sudiev, visi ginklo draugai. 
Sudiev, brangi Tėvyne,
Nes aš dėl tavęs pražuvau.

* * *
Ko jūs stovit nusiminę,
Žiūrit į mus?
Gal jūs pirmą kartą matot
Tokius svečius?

Jūs nebūkit nusiminę,
Kad lanko jus miškiniai
Ir gerbia jus.
Šeimininke, imki lazdą, tildyk šunis.

Veski tvartan ar daržinėn,
Kad šuneliai nesulotų,
Ir kaimynai nežinotų,
Tai būtų gerai.

Mergužėle, greitai bėk
Ir langus uždenk.
Nors kaimynai geri,
Bet jų venk.

Kai tik šviesą
Jūs užžiebsit,
Pamatysit tokius svečius,
Tik neišsigąskit.

Kai ateina partizanai,
Reikia juos užjaust.
Jeigu prašo nakvynės,
Reikia priglaust.

Mums nereikia
Nei matrasų,
Guolį rasim mes ir patys,
Kad ir ant šiaudų.

Šeimininkė yra gera -
Duos mums duonos,
Duos ir lašinių plaštakinių,
Dar lašelį ruginės, ir mums užteks.

Gal pažįstat partizanus iš giminių?
Ar pažįstat partizanus iš veidų? 
Mes žmonės katalikai,
Esam ne plėšikai, taip kaip ir jūs.

* * *

Ko liūdi, mergaite jaunoji?
Ko rymai tyliais vakarais?
Girdis, kaip kulkosvaidžiai groja,
Gal jaučia ką tavo širdis.

Ko liūdi, mergaite jaunoji?
Ko rymai ant lango plataus?
Ko bąla veidelio skruosteliai?
Ar jaučia bernelį mirštant?

Girdi, kaip kulkosvaidžiai groja,
Ir miršta bernelių šimtai,
Girdi, kaip sužeistieji dejuoja,
Ir skaudūs mirštančių šauksmai.

Kaip aidi šauksmai šiurpulingi
Atakoj mirusių karių,
Kaip aidi komanda jų rūsti,
Ir žiba jų aštrūs kardai.

Ko liūdi, mergaite jaunoji?
Ko rymai tyliais vakarais?
Veltui belauki, berymoji,
Veltui nemiegi per naktis.

Atbėgs juodbėris iš tolo,
Parneš tau graudulingas žinias,
Kad žuvo bernelis kovoje,
Kad auštant rytui užkas.

Neverki, mergele jaunoji,
Nupinki jam vainiką gėlių.
Ramu jam ilsėtis po žeme
Tarp savo narsiųjų karių.

* * *

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio?
Kam nuleidot žaliąsias šakas? 
Sudūmojo jaunieji broleliai 
Laisvės kelią atrast.

Ko jūs ūžaujat, vėtros, po šalį?
Ir kam laužot viršūnes klevų?
Jau balnoja broleliai žirgelius
Ir jos ginti šalelės tėvų.

Mes išjojam už gimtąją šalį
Su širdim ir akim atvirom. 
Motinėle, palaimink sūnelį 
Savo mylinčiom rankom gerom.

Jau gana ašarėlių prilaistėm,
Lik, motule, aš josiu ramus.
Už tą ilgesį laisvės,
Už gyvenimo ateitį mūs.

Kada grįšiu per vieškelio dulkes,
Akmenėliai po kojom žėrės.
Su daina mergužėlė, su tulpėm,
Pasitikus į akis pažiūrės.

Jei manęs Tavo akys nerastų,
Praretėjęs bus mūsų būrys, 
Ašarėles nubrauki nuo skruostų -
Už Tėvynę kritau kaip karys.

* * *

Ko stovi nusiminęs,
Nuleidęs rankeles?
Berželis lai apverkia
Praleistas dieneles.

Daug kartų aš sėdėjau
Po šita eglute,
Daug kartų aš kalbėjau
Su savo motute.

Ji glostė mano plaukus,
Bučiavo veidelius
Ir klausė: „Ak, sūneli,
Kada gi laisvė bus?“

Jis, laisvės nesulaukęs,
Kaip ąžuolas puikus
Paliko Tėviškėlę 
Ir jos žalius laukus.

Jis mirdamas kartojo:
- Gyvent aš išeinu.
O Angele, priglauski
Po savo sparneliu.

Nelankys tavo kapo
Nei tėtis, nei mama.
Ir nežydės ant kapo
Našlaitė mėlyna.

* * *

Kovoje dėl laisvės, drauguži, žuvai,
Nepabaigtą žygį tu mums palikai. 
Prisiekiam mes tavo šventuoju krauju, 
Kad eisim pramintu tavo keliu.

Neverk, motinėle, sūnelio brangaus,
Jis žuvo, kad šalis nevergautų.
Kovojo dėl laisvės ir krito dėl jos,
Dėl mūsų šalelės, brangios Lietuvos.

Nelauk, motinėle, jau jis nebegrįš,
Daugiau nebevaikščios šios žemės keliais. 
Negrįš prie savųjų ištarti sudie,
Sudie, motinėle, draugai ir šalie.

* * *

Kur gaudžia galingos salvės,
Mirtimi alsuojančiais laukais,
Tikėki - parnešiu tau laisvę
Kartu su alyvų žiedais.

Meilė tau ašaras nušluostys,
Meilės negailėki kitam.
Svajingą pavasario naktį
Žūsiu aš kraštely svetimam.

Palydėk iki kiemo vartų,
Paskutinį kartą tu ištark: myliu.
O jeigu negrįšiu, neverki,
Kitą puoški lino žiedeliu.

* * *

Kur obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltųjų jazminų,
Taip neseniai supai man lingę,
Dabar gyventi išeinu.

Bet dar norėčiau bėgt per pievas,
Skraidyti kloniais ir kalnais,
Bučiuoti žemę, puikią, šventą,
Tyliai svajoti vakarais.

Dabar kalėjime aš sėdžiu,
Nėra lovutės kaip namie.
Dažnai miniu tave, motute,
Aš ir maldoje, ir sapne.

O ar sugrįšiu aš Tėvynėn,
Tik vienas Dievas pasakys.
Ar pamatysiu savo brolius,
Tavo, meilut, šviesias akis?

O gal aš žūsiu Kazachstane
Ar Sibiro šaltuos snieguos,
O kas tada tave, meilute,
Kas nuramins ar paguos?

Gal nesupils man niekas kapo,
Gal niekas kryželio nepastatys.
Tiktai šalnos pakąsti lapai 
Nukris ant žemės ir palies.

O tu vis lauksi ir ilgėsies
Bernelio grįžtant iš toli,
Bet mano kūnas jau ilsėsis
Šaltame Sibiro sniege.

* * *

Lietuva, brangi mano Tėvyne,
Tave mylėjau užvis labiau.
Aš paaukojau savo jaunystę
Už brangią žemę mūs Lietuvos.

Stribus, pagonis karstuos laidoja,
O mūsų brolius į purvą kloja. 
Neduod nei karsto, nei išrišimo, 
Neduod nei žvakės mirties adynoj.

Negal tėvelis sūnaus laidoti,
Nei motinėlė apraudoti.
Verkia tėvelis jį prisiminęs,
Verkia motinėlė, kryžių apkabinus.

Negal brolelis kapo taisyti,
Nei seselė gėlių sodinti.
Brolelis tveria aukštą tvorelę,
Sesutė sėja žalią rūtelę.

Neskamba varpai, kai mus laidoja.
Nemato niekas, kur mus kavoja.
Ant mūsų kapo vanduo liūliuoja,
O lietuvaitės liūdnai dainuoja.

* * *

Lietuvos padangėj lietus nuolatos,
Gal nebematysiu Tėviškės brangios. 
Nebežibės akutės meilės žiburiais, 
Nebeskambės gitara liepos vakarais.

Toli nuo gimtinės būti aš turiu,
Bet gitaros aidą net sapne girdžiu.
Rodos, mylimoji skambina gitara,
O aš čionai kenčiu ir vargstu miške.

Atskrido vėjelis Tėviškės laukų
Ir švelniai kedena šakeles pušų. 
Rodos, mylimoji glaudžias po ranka, 
O aš čionai vargstu už ją.

Ant plačių arimų, Tėviškės laukų
Dar garuoja kraujas kritusių draugų. 
Žūti už Tėvynę nėra taip baisu,
Tad sudie, mergaite, mirti aš turiu.

* * *

Liki sveika, mergyte mano,
Ramunės žiedu laimę burk.
O mano likimas partizano:
Šiandieną čia, o ryt kažkur.

Tyliai išslinksiu kaip šešėlis,
Viską pridengs tamsi naktis.
O kaip norėčiau sugrįžti vėlei,
Ir grįšiu, jeigu ne mirtis.

Paduoki savo baltą ranką,
Leiski pažvelgti į akis.
Ši valandėlė, nors ir menka,
Liks man brangiausia atmintis.

Žydės vėl vasaros auksinės,
Nauji gėlių žiedai subręs.
Nepamirški to, kuris dėl Tėvynės 
Neteko visko - net tavęs.

* * *

Mačiau ne kartą baisų vaizdą,
Kai šeimas vežė iš namų,
Kai motina ant rankų nešė
Pora vaikelių mylimų.

Vaikeliai klykė kaip paukšteliai
Šalia bealpstančios mamos.
Liks užkalti jų nameliai
Žiauriųjų budelių rankos.

Mačiau, kaip tėvas nusiminęs
Juos girdė vandeniu šaltu.
Mažus vaikelius apkabinęs
Verkė su motina kartu.

Mačiau, kaip tėvas alpdamas parkrito
Ir rovė plaukus nuo galvos.
Iš bakūžės juos ištrėmė
Išlaisvintojai Lietuvos.

* * *

Menu aš seną namelį
Tarp žalių liepų, aukštų klevų.
Palangėm svyra jurginų žiedai,
Ten rymo kryžius tarp jazminų.

Ten mano mama viena palikus,
Obelys senos vyšnių sode.
Skausmo prislėgta virpančiom lūpom
Ji meldės tik už mane.

Maža kregždutė kas vasarėlę
Grįžta pirkios pastogėn čirent.
Kada baigsiu vargelį savo?
Kada sugrįšiu namo gyvent?

Neverki, mama, ir neliūdėki,
Palaimink kryžium išleisdama. 
Parnešiu laisvę krauju atpirkęs,
Jei Dievas leis man sugrįžt dar čia.

* * *

Menu, atbridot jūs per sniegą
Baltučiai, tartum angelai.
Šviesiai raudoni skruostai tavo
Skundėsi, kad tu sušalai.

Glosčiau rankas tau šaltas,
Tu ant peties man užmigai.
Sakei, sugrįši, kai žydės sodai,
Tada rymosime ilgai.

Broliuk, sugrįžk, dabar jau žydi
Po mano langu obelis.
Ir tavo garbanom auksinėm
Priklauso šių žiedų dalis.

Bet šiandien saulė nebešviečia,
Nebeskamba daina vyturių.
Eina sesutė apsiverkus,
Netekus brolių mylimų.

Per dieną debesėliai verkė,
Ir lietus plovė kūnus jų.
Šalia stovėdama sesutė verkė -
Ar girdit raudas jos?

* * *

Mėnulis švietė toks nuliūdęs,
Danguje žiba daug žvaigždžių. 
Išleidus mylimą į karą,
Mergaitė liūdi tarp gėlių.

Dunda patrankos, skamba plienas,
Motorai ūžia erdvėse.
Vai liūdi, liūdi mergaitė,
Jos mylimas kraujuose.

Parlėki, raibas sakalėli,
Ištiesęs aukso sparnelius,
Parneški mylimai mergaitei
Nors kelius meilės žodelius.

Lavonų guli aukšti kalnai,
Upeliai žydi raudonai,
Tenai ir mano bernužėlis
Žemelėj ilsis amžinai.

* * *

Mes išeinam, likit, sesės,
Auskit drobių ritimus.
Lekia paukščiai, žinias neša,
Kad Tėvynė šaukia mus.

Mes išėjom, broliai brangūs,
Neužverskite vagos.
Ūžia giria, neša gandą,
Šaukia ginti Lietuvos.

Skriausti nieko mes neduosim -
Brolio, sesės ar dukters.
Už Tėvynės laisvę šventą
Mes numirsim, jei reikės.

* * *

Mielas berneli, kada tu josi
Gint Tėviškėlės plačių laukų? 
Skaudančia širdžia tave lydėsiu, 
Duosiu kryželį tau dovanų.

Dar pasiklausiau ryto vėjo,
Kokį likimą jis tau parneš.
Sakė, tik vargo kelelis vienas
Juodon žemelėn tave nuves.

O gal kovoje tu nugalėsi,
Galbūt žūsi, o gal ne,
O gal sužeistas kraujuos gulėsi.
Mažas kryželis primins mane.

Jeigu sugrįši tu nugalėjęs,
Bėras žirgelis namo parneš.
Tave sutiksiu aš pakelėje,
Mielas berneli, laukiu tavęs.

* * *

Mylimas broliuk, Šarūne,
Narsus vadas Tu.
Žuvai už laisvę Tėvynės
Su sekmadienio naktim kartu.

Skausmingam pirmadienio ryte,
Kai vėtra siautė laukuose, 
Narsus partizanų vade,
Tave paguldė Taujėnuose.

Nors Taujėnuose gulėdamas
Palikai tik kraujo dėmes, 
Narsus partizanų vade,
Į Ukmergę Tave dar veš.

Kai buvai į Ukmergę atvežtas,
Milicijos kieme paguldytas čia, 
Brolis išdavikas atvestas 
Pripažino, jog vertas to.

Pavojuje narsiai kovojai,
Skindamas taką draugams.
Savo gyvybę paaukojai,
Dokumentus visus sunaikindamas.

Nors guldei priešus kelius,
Sužeistas nelaimingas likai, 
Iššaudei šovinius visus 
Ir gyvybę čia savo palikai.

Mylimas vade, Šarūne,
Vakar pavojuje žuvo vėl kitas,
Paguldytas šalia kartu,
Ak, narsus Rymantas šitas.

 

Dar kaip neseniai važiavot,
Kalbėdami visi kartu,
Žiaurus likimas lydėjo -
Žuvot jūs narsūs abu.

Atrodo, kad čia visko užtektų,
Kad užkastų į žemę šventą.
Bet ne, priešams to nepakanka,
Veš dar kitur gal nakčia.

Ak, mylimas broli, Šarūne,
Ir nelaimingas, Rymantai tu.
Žuvot už laisvę Tėvynės,
Palikdami mums ašarą karčią.

Žiaurieji skrebai išdavikai, šnipai
Dar trokšta juos čia paguldyt.
Gal pasiseks kas, gal bus gerai,
Gal dar kartą kalėjime pakankins.

Penktadienio oras buvo baisus,
Ėjo sesutė sniegu užpustytu keliu,
Prisiminė jų likimus žiaurius -
Ašaros rieda jos veidu.

Priėjus Siesikų miškelį,
Aplinkui nieko nematyt.
Tik baisi vėtra ir užpustytas kelias,
Iš skausmo tik plaka širdis.

Tyliai skubėjo prie milicijos,
Kur guli partizanai du,
Skausmingi tylūs žingsniai
Bematant prinešė prie jų.

 

Vien tik maldos žodžiai
Tyliai šnibždėjo jos lūpose,
Iš skausmo drebėjo širdis,
Ašarų nebuvo akyse.

Tu guli ramiai paguldytas,
Nebegirdėsi mūsų skausmo širdies, 
Nors galva baisiai sudraskyta,
O mums ašaros liūdėti padės.

Šarūne, palikai dar mus
Apgaulingam pasauly vargti,
Kada Aukščiausias priglaus visus,
Kad galėtum kartu amžinai gyventi.

Trumpai tegali čia stovėti,
Nes kraujuota išvaizda lieti visus, 
Skausmas širdies neleidžia žiūrėti 
Į tuos, kurie žudo mūsų brolius.

Skausme ilgai negalėjom kalbėti,
Akyse jų veidas amžinai ramus, 
Žuvo palikdami brolius budėti, 
Sulaukti laisvės ir išvaduot visus.

Palikai dar vargstančius brolius,
Skamba močiutės graudi rauda,
Patį Aukščiausią šaukiant -
Už ką tiek nubausta?

Neverk, neliūdėk, brangi motinėle,
Užauginus narsius sūnus,
Jie ginti išėjo Tėviškėlės,
Palikdami gimtus namus.

Jie žuvo dėl laisvės Tėvynės -
Už brangų vardą Lietuvos.
Jiems garbės vainiką nupynė
Sesutės, dukros Lietuvos.

Prisimink ir tu, sesute, - pavasaris ateis,
Miške medeliai pasipuoš.
Nelaimingas pavasaris neprikels
Brolelių, gulinčių kapuos.

Ak, Viešpatie, kam leidai jiems žūti,
Kam motinos širdį pervėrei skausmais?
Neleidai laimingiems būti,
Juk jie ėjo laisvės keliu.

Prisiminkim, kai pavasaris ateis,
Saulutė leisis vakarais,
O mūs mylimas Šarūnas
Jau niekad, niekad neateis.

Šarūnas - Juozas Survila, gimęs 1920 m. Gružų kaime.
Vyčio apygardos štabo narys, apygardos vado pavaduotojas,
būrio vadas. Žuvo 1947 03 08.

Rymantas - Petras Pociūnas, gimęs 1924 m., Vyčio
apygardos štabo narys. Nebaigęs Ukmergės Smetonos 
gimnazijos išėjo partizanauti. Žuvo 1947 03 10.

* * *

Mylimas Šarūne, kokia Tavo dalia,
Žuvai, kad mylėjai brangią Lietuvą.

Vargęs trejus metus, kentėjai kantriai,
Laisvės dar nematęs žūti turėjai.

Tarei, mielas vade: - Žygiuojam, broliai!
Širdis gal nujautė, kad žūsi žiauriai.

Pavojus kai buvo, Tu gynei visus,
Bet brolių paliktas Tu žuvai brangus.

O broliai pabėgo, keli sužeisti,
O Tu gi, Šarūne, Taujėnuos guli.
Sužinos močiutė, kada sūnų veš
Per kelius miestelius - Siesikuos užkas.

Alpstanti močiutė raudojo balsu:
-    O sūneli mielas, imk mane kartu.

Močiutės akyse vien tamsuma matyt:
-    O sūneli mielas, trokštu tave matyt.

Sūnelis gal atjaučia močiutės skausmus,
Tik lanko sapnuose, ramina vargus.

Kovo dešimtoji - tai skausmo diena,
Tenai žuvo vadas Šarūnas staiga.

Ant Tavo kapelio gal gegutė nuskris,
Nutūpus ant rąsto, liūdnai pragys.

Nelanko močiutė nei sesutė viena,
Išgirsk nors balselį gegutės liūdną.

Nėra jokio ženklo, kad vadas guli.
Tik vienas senojus primins ateity.

Nėra Siesikuose nei žmonių gerų
Padėti atvežti ant kapų.

Sesutės papuoš jo kapą baltai,
Primins, kad broleliai žūsta nekaltai.

* * *

Narsus mūsų vadas
Veda mus kovon. 
Daugel mūs paguldė 
Žemėn mylimon.

Girios, kalneliai,
Sveikiname jus, 
Ruoškite drąsuoliam 
Tinkamus kapus.

Na tai kas, kad mūšy
Dar ne vienas kris, 
Kariui dėl Tėvynės 
Nebaisi mirtis.

Girios, kalneliai...

Čia sena močiutė
Mūs neapraudos.
Tik raiba gegutė
Rytais užkukuos.

Girios, kalneliai...

Šimtametės pušys
Čia mus apraudos, 
Siūbuojant vėjui 
Mums dainas dainuos.

Girios, kalneliai...

Čia rasa mums krinta
Nuo pušų senų, 
Neraudok, motule, 
Mums gyvent ramu.

Girios, kalneliai...

Oi neverk, mergele,
Žuvusio kovoj.
Man ramu miegoti
Žemėj mylimoj.

* * *

Negirdėjo mama, kada šaukė jis,
Amžinam miegui merkdamas akis.
-    Mama, mamyte, aplankyk mane, 
Pažiūrėk, kaip sunku mirti žaizdose.

Tie jo skaudūs žodžiai buvo jam viltis -
Greit nekaltą sielą apglėbė mirtis.
Greit laukus apglėbė nakties sutema,
Kai prie mažo lango rymojo mama.

Dabar ji nežino, kad sūnus tikrai,
Tiktai kažkoks jausmas traukia ją tenai.
Ten, kur laisvai kraujas teka iš širdies,
Kur dabar skrajoja angelas mirties.

Prie rasoto lango dabar klūpo ji,
Per jos veidą rieda ašara graudi.
-    Ak, sūneli, - meldė, - tu sugrįžk greičiau, 
Kaip seniai, vaikeli, aš tave mačiau.

Skrieja josios mintys toli toli,
Kur sūnus vaitoja jau mirties glėby.
Kur jis šaukia: - Mama, čia greitai skubėk,
Kad greičiau numirčiau, poterius kalbėk.

Į miestelį skuba mama anksti rytą,
Jai kažko taip ilgu ilgu nematyta.
Į bažnyčią ėjo per gatvelę,
Bet kažko sustojo - žiūri, stebis.

Stebisi mamytė, klausia: „Kas gi čia?“
Mato ji lavoną kruvina galva.
Visas sudraskytas, rūbai nuplėšti,
Perverta krūtinė, plaukai kruvini.

Mama nepažino ir skuba toliau
Ir dabar galvoja: kas gali būt čia.
Tik, toliau nuėjus, dabar mato ji,
Kaip žiūri lavonas, pramerkęs akis.

-    Dar sugrįžk, mamyte, nors minutei čia!
Šaukia jai lavonas, likęs gatvėje.
-    Kodėl tu taip greitai mane pamiršai?
Kam mane gulėti gatvėj palikai?

* * *

Neišeik, neišeik, mielas brolau,
Iš šios žemės Tėvynės keliu.
Be tavęs vakarai bus nuobodūs,
Be tavęs nebus sodžiuje dainų.

Mūsų siela - užburtas troškimas.
Mūsų namai - tamsūs miškai.
Likimas mūsų - tik žalias pušynas
Ir teisėjų vien rūstūs veidai.

Gal kada grauš vilkai mūsų kaulus,
O gal salvės lydės į kapus,
O gal dujos į kamerą įleistos
Nuo šios žemės nušluos mus visus.

Niekuomet, niekuomet nepamiršiu,
Koks gyvenimas buvo gražus.
Nors ir kaulai trūnytų po velėna,
Tarp žmonių atminimas nežus.

Tad išgerkim, vyrai, po taurelę,
Kol dar rankose skamba ginklai.
Už narsiuosius Lietuvos partizanus,
Melsvaakių rausvas lūputes.

* * *

Neverkit, sesės, savo brolių,
Nors mirtis jų lūpas palies. 
Neparves jie jums karolių 
Iš juodo Sibiro šalies.

Iš tos šalies, kur vysta gėlės,
Kur gęsta kiekviena daina,
Kur ašarų primirkęs smėlis,
Ir verkia žemė alkana.

Jauną mergaitę nuraminęs
Ir pabučiavęs palikai.
Tu laisvę iškovot žadėjai -
Per anksti mirtį sutikai.

Verkė rugelis ir vasilkos,
Trenksmai aidėjo per girias. 
Išvežė budeliai žiaurieji, 
Sugrįžt Tėvynėn nebeleis.

Išvežę Tave jie kankino,
Kankino, Dieve, o brangus. 
Raudonom rožėm žemė žydi, 
Ir krauju puošiasi dangus.

Negrįšiu aš pas tave, mergaite,
Minėsi mane ilgai.
Negrįšiu į savo Tėvynę,
Nors mūsų žemė bus laiva.

* * *

O laisve, toli pasilikus,
Sakyk, ar sugrįši kada?
Mes vargšai klajūnai bejėgiai
Kovojam vien dėl tavęs.

O Dieve, išgirsk meldimą
Iš kraujo pralietų laikų.
Bet jeigu jau leidai mums žūti,
Globoki našlaičius mūsų.

Prie kelio palinkus pirkelė,
Joje našlaičiai maži.
Jie pūtė rasotą langelį Ir šaukė: „Tėveli, kur tu?“

Neturi mažyčiai mamytės -
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį -
Ir tas ant gatvės purve.

Laiškai dar nebaigti rašyti,
Ir vargas nebaigtas kentėt.
Lavonai krauju aptaškyti
Paliko ant gatvės gulėt.

* * *

O tu užaugai kietas kaip plienas,
Lieknas kaip liepa, tvirtas kaip uola.
Tu supratai, kas tau yra paskirta -
Gint savo kraštą kaip karžygio drąsaus.

Tu išėjai į partizanų kelią,
Tu juo žengei su džiaugsmo daina.
Tu palikai motulę ir mergelę,
Sakei: „Liūdėk ir lauk su šypsena.“

Bet tu žuvai, krauju aplaistei žemę,
Savo broliams sudie nepasakei.
Savo jėgas tu paaukojai laisvei,
Bet laisvo krašto tu nematai.

Liūdi tavęs motulė ir mergelė,
Niūrūs paliko be tavęs draugai.
Užtai, kad priešai skriaudžia mūsų šalį,
Prisiekei kovoti mirtinai.

* * *

Oi Lietuva Lietuvėle,
Ko taip gailiai verki?
Kas tau slegia širdužėlę?
Gal dalelė per sunki?

Oi sunku sunku kentėti,
Kai nuplėšė man rūbus,
Kai priešas atėjūnas
Ruošia man kapus.

Tik už savo laisvas mintis,
Jeigu žūt - tai žemėj savoj.
Mes kovosime, kol plevėsuos baltas Vytis
Nepriklausomybės kovoj.

* * *

Oi neverk, močiute, jog per šventas Kūčias
Šiemet mano vieta pasiliks tuščia,
Ir nelauš iš tavo rankų šventos plotkelės
Tas, kur laužė pernai, kai dar buvo čia.

Šiemet mano vietoj dėk eglės šakelę
Iš to pat eglyno, kur pernai buvau.
Ir uždek mažytę Kūčių žvakę -
Tu tai padarysi, aš tikrai žinau.

Aš žinau: tu klaupsi poterių kalbėti
Prie uždengto stalo su visa šeima.
Mane prisiminus tu tyliai raudosi,
Per raukšlėtą veidą riedės ašara.

Bet neverk, močiute, žinok, aš ne vienas
Palikau Tėvynę ir gimtus namus.
Daug jau kas nevalgys šitos vakarienės
Ne tiktai Tėvynėj, bet ir pas mus.

* * *

Ošė žalio šilo šimtametės eglės,
Verkė motinėlė mylimo sūnaus,
Kurs Taujėnų gatvę savo krauju plauna,
Už jį tiktai Traupio varpai suskambės.

Trejus metus vargęs Rycelis pražuvo,
Neatnešdamas laisvės į gimtus namus.
Jis draugus paliko liūdnus, ašarotus
Ir motulei gilius širdies skausmelius.

Jis nebematys jau brolių partizanų,
Skrybėlė nepuoš jo garbanos tamsios.
Po šalta velėna pus jo baltas kūnas
Ir užbertos žemėm akys melsvosios.

Nekalbės žaliūkai Liūto meilių žodžių,
Neskambės iš lūpų jų bendra malda.
Jisai mirčiai buvo tvirtai pasiruošęs
Ir užgeso su žodžiais: Laisva Lietuva.

Rycelis - Vytautas Verikas, gimęs 1923 m. Traupio
valsč. Klaibūnų k., žuvo Juodgirio miške 1949 m. gruodžio mėn.

Liūtas - Antanas Juzukėnas - partizanų būrio vadas,
gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Sudeikių k.,
žuvo 1948 05 03 Kazėnų miške.

* * *

Pagelto medžių lapai,
Prisirpo putinai.
O, mielas partizane,
Kas laukia - nežinai.

Tyliai medeliai šnara,
Vėjelio pučiami.
O, mielas partizane,
Ko laimės neturi?

Miglota mano laimė,
Miglota ateitis.
Minčių sparnai palūžta,
Aplink vien naktis.

Miglotas mano kelias,
Aplinkui vien spygliai.
Mintis į tolį skrieja,
Jai atviri keliai.

Šalnų pakąsti lapai
Man patalą paklos.
O mano didžius vargus
Vien giria paguos.

Bet aš dar vis tikiuos -
Rūkai išsisklaidys.
Ir mano skaudus kelias
Vėl laime nušvis.

* * *

Palinko liepos šalia kelio,
Pravirko motina sena:
- Sūneli, Tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva.

Tėvynei laisvę mes parnešim
Ant savo kruvinų pečių. 
Mergyte, aš tave išbučiuosiu 
Ir išvaduosiu iš kančių.

Greitu laiku jau iškeliausiu
Iš savo Tėviškės brangios. 
Mergyte, tu manęs neliūdėki -
Aš vėl sugrįšiu atgalios.

Sudie, mergyte mylima,
Mane tamsi naktis priglaus.
Tave, našlaite, prisiminus,
Man širdį ilgesys suspaus.

O jeigu tektų man pražūti
Nuo priešo budelio kulkos.
Mergaite, ir mirdamas kartosiu:
Myliu Tėvynę ir tave.

Tėvynei laisvės aš taip trokštu -
Nespėjau jaunas jos patirt.
Galbūt paskyrė taip Aukščiausias,
Kad už Tėvynę turiu mirt.

Iškilo naujas smėlio kapas
Ant Nemuno aukštų krantų.
Žuvau nuo kulkos išdavikų,
Kad kiti laisvi gyventų.

Jau aušta rytmečio saulutė,
Ir Laisvės varpas suskambės.
Mergyte, iš karo aš negrįšiu -
Tik verks iš gailesčio širdis.

Kai susiūbuos sode klevelis
Ir laisvės rytas prasišvies,
Mergyte, prie kapo pasakyki:
- Žuvo dėl mūsų ateities.

Pavasarį jau gėlės žydi,
Lakštutė čiulba vakarais.
Mergaite, papuošk mano kapą
Baltais akacijų žiedais.

Nupink vainiką iš lelijų,
Iš obelų baltų žiedų.
Atmink didvyrį, lietuvaite,
Kurs gynė laisvę lietuvių.

Kai sužydės ant mano kapo
Balti akacijų žiedai,
Bus ženklas tau, miela mergaite,
Kad už Tėvynę pražuvau.

Rausvai padangė nusidažė,
Prabilo žemė kruvina.
Ei broliai, kam žudyt pasaulį?
Nejaugi kraujo negana?

* * *

Pasakyk, gegele, mums kukuodama,
Žaliąją šakelę palinguodama,
Kur gražiausia žemė, saulė ir dangus,
Kur rieškutėm semia laimę sau žmogus?

Kur mergelių akys melsvos kaip linai,
Kur gražiausia saulė teka, ar žinai?
Kur sula saldžiausia teka iš beržų,
Kur jaunimo dainos skamba virš laukų?

Ten, prie Neries, prie Žeimenos,
Kur ežerėliai Lietuvos.
Ir širdyje daug šilumos
Ten, kur namai pilni dainos.

* * *

Pavasario šiltam ore
Krauna gėlės žiedelius.
Prasidėjo baisus karas -
Balnok, brolau, žirgelius.

Pabalnojau bėrą žirgą,
Žiba plieno kardelis.
Apsiliejau ašarėlėm
Savo skaistų veidelį.

Aš vargelių nepažinau,
Kol pas tave gyvenau,
Vien tik šėriau bėrą žirgą,
Sau širdelę raminau.

Jojo pulkas apginkluotų
Kareivėlių Lietuvos.
Sudie, mano mergužėle,
Nepamiršiu niekados.

Persiskyrėm su berneliu,
Kaip kalbėjom visada.
Liepė laistyt rūteles,
Nepamiršti niekada.

* * *

Per tave, atėjūne, pravirko
Brangiosios Tėvynės laukai.
Per tave, išdavike, nualpo
Gražiausi bijūnų žiedai.

Ar ne Tėviškės laukai augino,
Ar ne čia tu išmokai dainų?
Ar ne motina lingėj lingavo,
Laukė kilniųjų tavo darbų?

Pravirkdei ją alpstančią naktį,
Suardei jos gražiausias viltis,
Likai išdavikas Tėvynės -
Per tave gaubia žemę mirtis.

Kur sąžinė tavo, lietuvi?
Kur meilė gimtųjų laukų?
O pažvelk, išdavike,
Kiek kraujo skausmingų aidų.

Kuo papirko žiaurus atėjūnas?
Ką tau moka už kraują tėvų?
Pažiūrėk, skausmu žemė pravirko, 
Paklausyk liūdnų miško dainų.

* * *

Pražydo jau ir baltos vyšnios,
Ir krinta jų žiedai balti.
Močiute, ko rymai ant rankelių
Ir taip gailiai verki.

Kaip aukštos liepos augalotos
Ir tu, sūneli, toks buvai,
Ir žydint baltom vyšniom
Pačioj jaunystėj pražuvai...

Išgirdai Tėvynės balsą,
Kuris tau tarė širdimi,
Ir stodamas jai į pagalbą
Pasitikėjai savimi.

Kai ryto ūkanos aptemo,
Saulutė neskaisti tekėjo.
Ten pagiry prie seno kryžiaus
Sunkus kulkosvaidis kaleno.

Daug žuvo priešų išdavikų,
Daug žuvo budelių tautos.
Ir tavo, sūnau, neapleido
Gyvybės žydinčios, jaunos.

Nužydės vyšnios, žydės kriaušės,
Žydės ir obelys baltai,
Žydės ir liepos augalotos,
Kurias prie vartų sodinai.

* * *

Prie kryžiaus, svyrančio gėlyne,
Suklupo motina be žado.
Sūnelį mylimą ji mini,
Kurio nei kaulų nesurado.

Išėjo vieną ankstų rytą
Savosios Tėviškės apgint.
Ir tartum dobilas parkrito
Gal ties Šiauliais, gal ties Širvintais.

Daug metų laukė, klausinėjo,
Nei žodžio niekur negirdėt.
Tik liko beržas pakelėje,
Ir lūpos motinos minėjo.

Kad nors žinočiau, kur jo kapas,
Kur jo galvelė paguldyta,
Aš apkaišyčiau radastų lapais
Ir pasimelsčiau ankstų rytą.

* * *

Prisirinkau nuo tavo kapo
Rudens priplėšytų žiedų.
O jie tyliai, tyliai prašneko,
Rodos, būtum prašnekęs tu.

Tie žodžiai amžino troškimo,
Palaidoti ne laiku.
Gegutė guodė ir užkimo,
Nuskrido miško vainiku.

Tu išėjai ir tavo kelias -
Vien tiktai pergalę laimėt.
Palinkus diemedžio šakelė
Tau apie laisvę prakalbės.

Palinkę diemedžio šakelės,
Medinis kryžius tarpe jų.
Tėvynė, rodos, jau kelias,
Gal keltumeis gyvent ir tu.

Tu išėjai ir jau negrįši,
Ir tavo akys nežibės.
O leisk, brangusis, nuo tavo kapo
Surinkt vidurnakčio žvaigždes.

* * *

Pučia vėjas, medžiai šlama,
Ir pravirko beržas pakely.
Širdies skausmas, akys ašarotos,
Liūdna žinia, Motut, tau ateis.

Kai tamsus šešėlis dengė žemę,
Sūnus krito nuo budelių kulkų,
Ir suklupo tėviškės žemelėj,
Pabučiavęs šaltą veidą jos.

Neraudoki, sena motinėle,
Nerymoki prie stiklo langelio, 
Neklūpėki ant šaltos žemelės -
Nesulauksi savo sūnelio.

Kas parašys margą laiškelį mamai
Toli Sibiran paslapčia?
Kas nuramins jauną seselę,
Nes baisiai slėgs jos krūtinę kančia?

Virš beržyno verkė debesėlis,
Verkė žvaigždės ir tamsi naktis,
Kad svajoto ryto nesulaukei,
Ir laisvos Tėvynės nebematysi.

Greit ateis pavasaris saulėtas,
Sužaliuos vėl pievos ir laukai.
Ir po tavo bakūžės langu
Sužydės balti jazminai.

* * *

Pūtė šaltas rytų vėjas,
Sekmadienis neramus. 
Dievas pašaukė pas save 
Du Tėvynės gynėjus.

Mes gyvenom po eglaite,
Ten gyvenimas žiaurus.
Mes už laisvę vien kovojom,
Tai mums vargas nesunkus.

Kulkosvaidžiams sukvatojus
Tarp medelių ošiančių.
Krito narsūs partizanai -
Bėgo kraujas iš galvų.

Priešai, kaip šunys pasiutę,
Pagriebė jų lavonus,
Įsimetę į vežimą,
Atvežė į Taujėnus.

Gale tvarto ant šiaudelių
Juos paguldė atbulai.
Vieno galva, antro kojos -
Taip ilsėjos amžinai.

Vieno galva sudaužyta,
Antram - akmuo po galva. 
Už brangios Tėvynės laisvę 
Ir brangų vardą jos.

Prie jų priėjo mergaitė -
Draugė jaunystės dienų.
Širdelę skausmai suspaudė, 
Kai pažino juos abu.

Suskambės varpai bažnyčioj
Už tave, brangus sūnau,
Tiktai kur tave palaidos,
Ak, sūneli, nežinau.

* * *

Pūtė šiaurės vėjas,
Laužė ąžuolo šakas.
Bolševikai mus užpuolė
Ir išdraskė šeimas.

Stovi mašina paruošta
Prie gimtųjų namelių,
O mes vargstam miškuose,
Atsiskyrę nuo tėvų.

Laiko motina vaikelį
Ant baltųjų rankelių,
O vaikelis gailiai verkia
Nuo šaltų šiaurės vėjų.

-    Duok, mamyte, man duonelės, 
Duok pienelio to saldaus.
Veski, tėveli, į namelius,
Aš rankutes sušalau.

-    Nėr, sūneli, jau duonelės,
Nėr pienelio to saldaus,
Nėr ir gimtųjų namelių,
Nėr gyvenimo ramaus.

-    Vai, tėveli, motinėle,
Kam surišo jums rankas?
Į vagonus susodino,
Dievas žino, kur mus veš.

Sudie, tėve, motinėle,
Sudie, aš einu iš čia.
Gal užaugsiu, kur miškuose,
O jūs Sibiro krašte.

* * *

Raudona saulė nusileido
Už mėlynų debesų.
Suskambo dainos partizanų
Iš tyliai ošiančių miškų.

Ir klauso tos dainos Tėvynė,
Ką žada jai jauni kariai,
Ką žada tvirtos jėgos
Tyliais svajonių vakarais.

Dainuoja žodžiais suminėtais
Už brangią žemę Lietuvos.
Ir už mergelę numylėtą,
Kol gyvas mūs karys kovos.

Ir žūsta priešas nugalėtas,
Prakeiktas Stalinas žiauriai.
Vėl aušta rytas išsvajotas,
Ir vėl dainuoja lietuviai.

Raudona saulė nusileido
Už mėlynų debesų.
Daugiau nešaudys partizanų -
Mūsų brolių lietuvių.

* * *

Raudonas priešas mūsų žemėj
Pradėjo kraują gerti mūs. 
Sustaugė vėjas, nešdamas mirtį, 
Kvatojo slibinas baisus.

Tėvynę mūsų numylėtą
Aptemdė juoda sutema,
Ir baisią pražūtį mums rengė
Raudona slibino ranka.

Lietuvis kėlė kumštį kietą
Ir dėjos ginklą ant pečių.
Dar metęs rūstų žvilgsnį priešui
Išėjo naktį iš namų.

Už nužudytą brolį, sesę,
Išvežtus kentėt tėvus
Kaupės jaunoj krūtinėj kerštas -
Mirtis už mirtį priešui bus.

* * *

Rugiagėles, ramunes ir tulpes
Paišo vėjas šiaurys ant langų.
Jau ir grotos plieninės apšalę,
Greit ir širdys mūs apšals ledu.

Sargo žingsniai koridoriuje aidi,
Pasigirsta, kaip veria duris.
Čia vienutėje verkia mergaitė,
O kitoj sėdi piktas vagis.

Kurie Tėviškę brangią mylėjo,
Tų jau Sibire kaulai seniai,
Kurie priešams vergaut nenorėjo,
Tokių tūkstančiai sėdi čionai.

Rugiagėles, ramunes ir tulpes
Paišo vėjas šiaurys ant langų.
Toli Tėviškėj verkia motulė,
Nesulaukdama savo vaikų.

* * *

Sakalai, sakalėliai raibieji,
Kam raižot padangę sparnais?
Ar nulėksit tenai, kur mylėjau,
Ilgus ilgus metelius?

O po karo bus žemė derlinga,
Lietus sotins kiekvienus laukus.
Užaugs eglės ir pušys aukščiausios, 
Ąžuolai šimtamečiai žaliuos.

Jau po karo bus gera gyventi -
Bolševikų visai nebebus.
Susitikę žmonės kaip broliai bučiuosis
Ir iš glėbio ilgai neišeis.

* * *

Samanota bakūžė
Stovi tyliai neramiai.
Laužo, drasko ją kasdieną
Priešų purvini nagai.

Ir prie kelio
Laužo vėjas klevo šakeles,
O po juo sena močiutė
Lieja ašaras gailias.

Kas paguos tave, močiute,
Kas tau širdį nuramins?
Guli sūnus baltam sniege -
Nieks nelaimėj neapgins.

Bet neliūdėki, brangi močiute,
Vėl ateis nauji laikai,
Pragiedrės mūsų padangė,
Ir skambės daina plačiai.

Už tave, brangi Tėvyne,
Žūstam sniego pusnyse,
Bet užtai nutrūks tau greitai pančiai,
Bus vėl laisva Lietuva.

* * *

Saulei tekant, auštant rytui,
Sučiulbo vyturiai.
Mielas bernelis miegojo
Ir sapnavo sau saldžiai.

Su pirmais šešėliais,
Su saulės spinduliais
Jį pažadino iš miego 
Automatų grojimai.

Kažkoks išgama pasakė,
Kad jis guli rugiuose.
Atidarė kryžmą ugnį
Ir sušaudė klojime.

O kai išnešė ant kiemo,
Rusai ėmė rankom plot.
Pasistatė gramofoną 
Ir pradėjo kažką šokt.

Nepasakė jis sudieu
Nei tėveliui, nei močiutei. 
Nepasakė jis sudieu 
Nei mergelei mylimai.

* * *

Saulutė leidos vakaruos,
Vaikščiojo mergaitė verkdama. 
Priėjusi sena motinėlė 
Ramino verkiančią dukrą.

- Neverk, dukrele, neraudoki,
Ne vienas pasauly jis yra.
Jis, būdavo, dažnai ateina,
O jei sugrįš, ir vėl lankys.

-    Negrįš, mamyte, jis negrįš,
Tai nujaučia mano širdis.
Išduos jį niekšas išdavikas,
O bolševikas jį nušaus.

Sugrįžo jis, bet jau vestuvės,
Jaunimas šoka linksmai,
O mylimoji jį užmiršus
Kitą bučiuoja aistringai.

Jis pasiilgęs pas ją nuėjo:
-    Brangioji, ką tu padarei?
Sakei: „Sugrįžk, sugrįžk, brangusis!..“
Dabar už kito išėjai.

O ginkle, ginkle, tu taiklusis,
Jau nebemieli mes čionai.
Eisim į žaliąją giružę,
Kur pasiliko mūs draugai.

Tenai miškely tarp krūmų
Mane paukšteliai nuramins,
O tave dar labiau mylėsiu,
Nes tu tik viena man likai.

* * *

Saulutė nusileido, sutemo vakarai,
Mūs Tėviškėlę brangią užvaldė ubagai.

Ateina bolševikas per Tėviškės laukus
Ir klausia: - Motin, motin, kur yr tavo sūnus?

Motulė nepasakė - neišdavė sūnaus,
Nors ji per visą amžių Sibire vergaus.

Išėjo bolševikas iš motinos namų,
Nušovęs tikrą sūnų ant Tėviškės laukų.

Nežino motinėlė, kad mylimas sunus
Numestas ant gatvės, ir nežino, kas dar bus.

Nuplėšė jo drabužius, nuavė batus,
Numetė ant gatvės, vadino banditu.

Budėk, budėk už laisvę Lietuvos,
Kai driskį pamatysi, kulkosvaidžiai kvatos.

Tada mes pailsėsim ir vargo bus gana,
Kai paskutinį stribą nuvysim pragaran.

* * *

Saulutė teka, aušta rytelis,
Partizane, tu pramigai.
Ar tau nerūpi Tėvynę ginti?
Saldžiu miegeliu tu užmigai.

Per abu skruostelius kraujas tekėjo,
Aplinkui stovi kraugeriai.
Neateis tėvas nei motinėlė,
Nei tavo broliai, narsūs arai.

Tave paguldė ant akmenėlio,
Nes pagailėjo grabo lentos,
Ir palaidojo nemunėly,
Nes pagailėjo žemės juodos.

* * *

Saulutė teka, saulutė leidžias,
O kalėjime tamsu.
Drėgnos sienos, vienas langas,
Ir tie narai, kur guliu.

O už durų stovi sargas,
Kuris saugoja mane,
Neišleidžia eit į laisvę
Palinksminti save.

Oi tu, sarge, mano sarge,
Nuimk pančius geležies,
Jau nutirpo jaunos rankos,
Jas ištiesti negaliu.

Sudiev, sudiev, mano miela,
Pasiliki sau viena, 
Nebučiuosiu tavo lūpų 
Paskutinę valandą.

Jau saulutė nusileido,
Nebešvies daugiau,
Ir paukšteliai jau nutilo
Nečiulbės jie man daugiau.

* * *

Skamba dainos pamiškėje
Partizanų atkaklių,
Ginti tėviškės išėję
Nuo raudonų budelių.

Mes gyvenam po eglaite,
Ten gyvenimas žiaurus.
Nes už laisvę mes kovojam -
Joks mums vargas nebaisus.

Mūsų namai - plačios girios,
Sesė mums - tamsi naktis.
Nes už laisvę mes kovojam -
Nebaugina mūs mirtis.

Laimink, Viešpatie, mūs žygius,
Brangią žemę Lietuvos,
Kur lig šiolei išglobojai,
Neapleiski Tu dar jos.

* * *

Sudie, motule, Tu brangioji,
Sudie, motule, amžinai.
Galbūt negrįšiu aš pas tave,
Nei Tu, nei aš to nežinau.

O jeigu žūsiu prie upelio,
Kur bangos dainą man dainuos,
Ir beržas, verkdamas prie kelio, 
Paguodos žodžius Tau kartos.

O jeigu žūsiu tarp brolelių,
Lietuvių krašto milžinų,
Tai Tu, motule, negirdėsi
Iš mano lūpų jau dainų.

Ir kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Už brangų vardą Lietuvos.

O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel daugel pajuokos,
O kai gailėsi tu sūnelio,
Tave Dievulis tepaguos.

Kai mano kraujas laistys gatvę,
Tai, mamyte, neraudok,
Žinok, kad kraujas yra pralietas
Už Šventą žemę Lietuvos.

O jeigu grįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs karą su daina,
Tada dainuosim, Motinėle,
Nes jau bus laisva Lietuva.

* * *

Sudie, vargdieniai, ginklo broliai,
Sudie, kovoti man gana.
Keliu į laisvę, vykdant šuolį,
Mirtis atlėkė alkana.

Iš jūsų tarpo mane atskyrė
Atlėkusi kulka alkana.
Pervėrė švinas man krūtinę -
Sudie, Tėvyne mylima.

Likimo lemta taip jau buvo -
Šiandieną žūti čia kovoj.
Akis užmerkiau prie beržyno,
Žalios pievelės lygumoj.

Lavoną priešai nusitvėrę
Užkas juoduos arimuos.
Motulė, sesė nusiminus
Prie mano kapo nerymos.

Gal greit sulauksit, broliai, laisvės,
Jau aušta rytas lūkesčių,
Laimužė jums jau nebetoli,
Nukris jau vargas nuo pečių.

O kai sulauksit, broliai, laisvės,
Ir Laisvės varpas ims skambėt,
Broliai, prašyčiau jūsų vieno -
Kritimo vietą pažymėt.

O kaulus mūsų jūs surinkę
Pakaskit kalne ant kapų,
Kad iš po žemių jie girdėtų
Gausmingą skambesį varpų.

* * *

Sudrebėk, galingas mūre,
Leisk į laisvę tu mane,
Nes vilioja mane jauną
Tėviškės lanka žalia.

Oi tu, sarge, mielas sarge,
Nuimk pančius nuo rankų. 
Surakintos mano rankos, 
Neišlauš virbų nuo langų.

Šviesią dieną, juodą naktį,
Taip čia ilgu ir baugu.
Už brangios Tėvynės laisvę
Tiek daug reik iškęst kančių.

Aš norėčiau dar nors kartą
Šviesią Saulę pamatyt 
Ir tamsioj aukštoj padangėj 
Šviesias žvaigždes suskaityt.

* * *

Sugrįžk, pavasari, vienplaukis,
Dainuok šakelėj putinų,
Juodoj nakty manęs sulaukęs.
Aš gint Tėvynės išeinu.

Grįšiu, kai vyšnios žiedas skleisis,
Pabudęs saulės spinduliais.
Širdin kai laisvės aidas belsis,
Žygiuojant Tėviškės keliais.

Beržų šakelėm apsikaišęs,
Pakvėpink žemę vien žiedais, 
Sukviesk dienas, naktis į vaišes, 
Kaip būdavo pas mus kadais.

Ir ant šakos, ir ant žiedelių,
Žydėk viršūnėse klevų.
Akis išgrauš tos kelio dulkės,
Beieškant prarastų dienų.

Ateik sielon nors valandėlei,
Ateik pas partizaną tu,
Kaip neša saulė džiaugsmą gėlei,
O tu ateik, atnešk žiedų.

O jei negrįšiu laisvės rytą
Iš vėtrų puotos kruvinos,
Mylėk, sesyt, lietuvį kitą,
Kad būt sūnus šalies laisvos.

Grąžink piliakalniams lakštutę,
Gegutė, kai sode kukuos, 
Paguosk kančių dienoj močiutę 
Šaltuos Sibiro laukuos.

* * *

Sukilkime kiekvienas
Už laisvę Lietuvos,
Kad mūsų šventoj žemėj
Neliktų šunaujos.

Tada tikrai nurimsim,
Kai bus šaly ramu,
Kai naktį nebijosim
Pareiti į namus.

Kur sudegusi gimtinė,
Nauja graži stovės,
Kur žuvo partizanai,
Bijūnai žydės.

* * *

Šalia prie kelio palinkęs kryžius,
Baltos alyvos šnara tyliai.
Žolėm apaugęs kapas kareivio,
Kurs už Tėvynę žuvo seniai.

Nežino niekas kareivio kapo,
Ir neateina sesė jauna.
Neverks prie kapo tėvas, močiutė, 
Baltos alyvos šnara tyliai.

Jaunas berneli, kada tu josi
Ginti tėvynės plačių laukų? 
Skaudančia širdim tave palydėsiu, 
Duosiu kryželį tau dovanų.

Jeigu kartais tektų lauke pražūti,
Svetimoj žemėj, priešų krašte,
O gal sužeistas sunkiai vaitosi,
Mažas kryželis primins mane.

O jeigu sugrįši į tėviškėlę,
Linksmas, laimingas lankysi mane,
Aš išsiilgus tavęs, brangusis,
Tarsiu žodelį - myliu tave.

* * *

Šėriau žirgelį per savaitėlę,
Pasibalnojau per valandėlę.
Gavau laišką, reiks į karą jot,
Su priešais kovot.

Karininkas kuopon visus surikiuos,
Šaunius kareivėlius visus apginkluos. 
Uždės šautuvus ant mūsų pečių, 
Prikabins kardelius prie balnų.

Suūžė patrankos už aukštų kalnų,
Susiūbavo medžiai žaliųjų girių. 
Žūsta berneliai, plūsta kraujuose,
O jų lavonai guli laukuose.

Nors žirgelis nieko nebijojo,
Tarp kulkų, granatų manęs ieškojo,
Ir jis neradęs raitelio savo,
Greitai į namelius parkeliavo.

Namo parbėgęs, prie stuinios sustos,
Kur tas karžygys, kuris mane balnos? 
Jau jis paguldė jauną galvelę 
Už Tėvynės laisvę ir brangią Lietuvą.

Išėjo tėvelis, manė, kad sūnelis.
Žiūri, kad žirgelio kruvinas balnelis.
- Sūnau sūneli, mažą auginau,
Kad kovoj žūsi, niekad nemaniau.

Išėjo motinėlė, graudžiai verkdama,
Žuvusį sūnelį prisimindama.
Puolė po kojom bėram žirgeliui,
Baltas rankas laužė, verkė sūnelio.

Išėjo sesutė gėlių prisiskynus,
Nešė vainiką ant kapų nupynus.
Nešė vainiką, graudžiai verkdama,
Žuvusį bernelį prisimindama.

* * *

Šiltą Sekminių tylią naktį
Lakštutė suokė taip liūdnai.
Ji laukė grįžtant partizanų,
Stovyklą saugojo jinai.

Bet staiga pasigirdo šūviai,
Pranyko šviesa iš akių. 
Netolimam mažam kaimely 
Raketos skraidė virš stogų.

Eglute, miško karalaite,
Vadinsiu tave močiute.
Priglausk mane nuo pikto priešo
Po savo žalia šakute.

Priglaust eglutė negalėjo
Po savo žalia šakute,
Kulka krūtinę jam pervėrė
Ir kraujas sruvo iš žaizdų.

Antano vado akys merkias,
Draugų išduot negali.
Ir silpnas balsas.

* * *

Šlamėjo pušys šimtametės,
Siūbavo tamsūs ąžuolai.
Vai, daug žalia giružė matė,
Oi, daug iškentė jinai.

Teriojo brangiąją Tėvynę
Spalvų visokių vanagai,
Sudraskė mylimą krūtinę
Raudoni ir rudi nagai.

Mums nebereikia užtarėjų,
Nei išvaduotojų draugų.
Lietuvis laisvę pamylėjęs
Nekęs retežių raudonų.

Priglausk, giruže, prie krūtinės
Išvargusius savo vaikus.
Aukojasi jie dėl Tėvynės
Už šventus gimtuosius namus.

O kam už Lietuvą jie ryžos
Kovot kaip ąžuolai tvirti?
Jie išvaduos šalelę, kryžių -
Ta valanda arti, arti.

* * *

Taip tyliai banguoja gyvenimas mano,
Nebėra linksmų valandų.
Gyvenimą mano sugriovei,
O aš dėl Tavęs verkiu.

Dabar sužinojau, ko rūtos pravirksta
Kas rytą gailiąja rasa.
Ko jauna sesutė giružės kalneliu
Pramynė takelį basa.

O motin, mano motute senoji,
Su nemigo Tavo naktim.
Tu nerasi sodyboj sau vietos,
Pakolei užmerksi akis.

Lai žydi, žaliuoja jurginai daržely,
Neboja nei vėtrų, audrų.
Lietuvis kentėt ir vargt pasiryžęs -
Už laisvę numirt nebaisu.

Praeis pagaliau tos pilkos dienos,
Ir nemigo naktys praeis.
Mes tikim, kad kitas gražesnis gegužis
Kitokius mums žiedus parneš.

* * *

 Tarp gęstančių Vėlinių žvakių
Ir širdį veriančių raudų,
Tik prie motulės šalto kapo
Aš prieglobstį randu.

Užgeso paskutinė žvakė,
Aplinkui vien tamsi niūri naktis.
Atisimenu, motulė sakė:
-    Lankyki mano kapą vis.

Ir maldą karštą sukalbėki
Prie Motinos Marijos vis.
Jai vargus, rūpesčius sudėki,
Ji daug suteiks tau laimingų dienų.

O motin, prie tavo kapo
Iš didžio sielvarto alpstu. 
Gyvenimas man kančia tapo, 
Šaltan kapan priimki tu.

* * *

Tarp žaliuojančių karklynų
Gul kareivis Lietuvos.
Rankos, kojos sužalotos,
Teka kraujas iš galvos.

Viršum medžių skraido varnas,
Nori kariui kraują gert,
Karžygys, lūpas pravėręs,
Nori žodelį jam ištart.

-    Oi tu, varne, juodas varne, 
Negaląski tu nagų,
Tu pietų dar greit negausi,
Nes aš gyvas dar esu.

* * *

Tas Taujėnų siauras gatves
Kraujas plauna nuolatos,
Nes čia mėto partizanus,
Brangius sūnus Lietuvos.

Vidur miesto yr paminklas Vyties kryžiaus,
Ten vietelė mūs šventa,
Brangiu krauju partizanų
Juoda žemė permerkta.

Juos išvijo iš namelių
Driskių raudona gauja, 
Namų vietoj beliko 
Pelenų sauja balta.

Jų senieji tėvužėliai
Kenčia Sibiro šalčius.
Tie prakeikti komunistai
Veža tokius senučius.

Vaikšto jauna sesutėlė
Ten prie brolių kruvinų,
Akys, ašarom pasruvę,
Širdis plyšta iš skausmų.

Nes ji mato savo brolius,
Taip išniekintus baisiai.
Spardo kojom priėję
Tie prakeikti žmogžudžiai.

Nors jie nieko nebejaučia,
Nekankina jų skausmai,
Žuvo už Tėviškės laisvę
Drąsūs mūsų sakalai.

Na, palaukit jūs, bedieviai,
Ateis ir jums tokie laikai -
Nekęs jūsų lavonų 
Brangūs tėviškės laukai.

Dar atėjo mergužėlė
Čia prie brolių kruvinų,
Ji pamatė bernužėlį
Ir paklausė: „Ar čia tu?“

Jis nepratarė nei žodžio,
Bet gulėjo sau ramus.
Prakeiktoji priešo kulka 
Parengė jam čia kapus.

* * *

Tau, sesute, puikios gėlės,
O man kardas prie šalies,
Tau akis plaus ašarėlės,
Man - gaisrai kelius nušvies.

Tau rymoti, manęs laukti,
Man - kovoti mirtinai.
Gal sulauksi manęs jauno,
Jei neslėgs šalti kapai.

O jei žūsiu už Tėvynę,
Brangų vardą Lietuvos,
Tau žvaigždutė vakarinė
Tave pas mane atves.

Tu, sesut, ant kario kapo
Prisodinki daug gėlių,
O kad jos gražiai žydėtų,
Palaistyk vandenėliu.

Ten, kur šlamantys pušynai,
Kur lakštingalų balsai,
Ten nevystantys gėlynai -
Mūsų brolių ten kapai.

* * *

Tau, Tėvyne, daina mūs skambiausia
Ir darželio tau rūtų žiedai.
Patikėk, tu daugiau nevergausi,
Svetimi bus tavieji vargai.

Tau, Tėvyne, rytojų mes nešam,
Vien giedros ir saulėtų laikų.
Juk ne veltui tiek kraujo čia laša
Numylėtų tavųjų vaikų.

Tau, Tėvyne, mes kelią nuausim,
Težygiuosi laiminga tu juo,
Jei mes laisvės trimitais negausim,
Te į akmenį virsta vanduo.

* * *

Tavęs Uralai nepalaužė
Nei purvini šalti rūsiai.
Šventos idėjos neišplėšė
Žiaurūs plėšikai kraugeriai.

Iš vargų grįžęs Tėviškėlėn,
Priešui degei žiauriu kerštu,
Ir vėl žengei didvyrių keliu,
Sakei, kad laisvę parnešiu.

Nors sunkiai sužeistas dar gyneis,
Svaidei į priešą ugnimi.
Savo akimis regėjai,
Kaip slenka priešai alkani.

Kūną išniekino žiaurieji,
Guldė ant gatvės purvinos.
O vieną likusią motulę,
Kas ją bent paguos.

Pamačius motina apalpo,
Iš skausmo glaudė rankeles:
- O Dieve, Dieve brangiausias,
Užmerk ir mano akeles.

* * *

Tenai palinkęs prie kelio kryžius,
Baltos alyvos šnara tyliai,
Žolėm apaugęs miškinio kapas -
Jis už Tėvynę žuvo seniai.

Niekas nelanko miškinio kapo,
Nes jo nežino sesė jauna.
Prie kapo neverkė sena močiutė.
Baltos alyvos šlama tyliai.

Sese lietuve, kada daržely
Rūtos ar žalios gėlės žaliuos, 
Ateik, papuoški miškinio kapą, 
Gal motinėlė nebedejuos.

* * *

Tenai už girių, už kalnų
Buvo daug brolių sužeistų.
Ir aš ten sužeistas buvau,
Gaila, kad jaunas toks žuvau.

Jaunystėj žūti tai skaudu,
Bet už Tėvynę nebaugu.
Už brangią laisvę Lietuvos
Negaila gyvybės savos.

Tu mano kapą aplankyk,
Rožėm, lelijom apsodink.
Tik gailių ašarų neliek,
Nes neprikelsi jau vis tiek.

Tegul gyvuoja Lietuva,
Visad laiminga ir laisva.
Tenai, bažnytkaimio laukuos,
Ramiai ilsėsiuos aš kapuos.

* * *

Tėviškės kelias toks ilgas, smėlėtas,
Išpintas erškėčiais ir vainikais gėlių, 
Kur eidamas suklups kiekvienas karys, 
Kiekvienas karys.

Suklupęs kareivis ant kelio smėlėto,
Galva jo visa kraujuota,
Ir klausia jis pats savęs:
- Vai, kur aš esu?

Aukštieji kalneliai,
Nukloti lavonais,
O sraunus upelis
Susidrumstė kraujuose.

Pikti žvėrys staugė
Miškuos ir javuos,
Draskydami kūnus
Mūs narsių karių.

Mylimos sesutės,
Žalias rūtas skinkit,
Ir vainikus supynę
Brolių kapus papuoškit.

* * *

Tėvyne, mano mylimoji,
Tu sūkury, Tu tolumoj.
Pavėsy liepų Tu svajoji,
Tu glūdi alpstančioj kaitroj.

Auksinės varpos pakelėse,
Sidabro upės tarp kalnų.
Mes visados, visad mes dviese -
Tu man, aš Tau kasdien šneku.

Tėvyne, mano mylimoji,
Tu amžina daina širdies.
Pakelių kryžiais Tu man moji
Ir už mane karštai meldies.

Baltais beržais gėlių darželiuos
Ir jūros mielu ošimu.
Visus skausmus Tavuos takeliuos
Savo širdin visad imu.

* * *

Tyliąją naktį jauni partizanai
Ramiai ilsėjos žaliam pagiry.
Jie išvargę ramiai miegojo,
Sapne vaizdavos rami ateitis.

Savo Tėvynėj jie linksmai skrajojo -
Miškų plačiųjų drąsūs sakalai.
Nejautė vargo nei pavojaus, 
Džiaugės atsigulę, miegojo ramiai.

Tik ankstų rytą pagirį apsupo
Žiaurūs stribukai, pikti kraugeriai, 
Ir kulkų lietų į juos paleido,
Kur mūs partizanai miegojo ramiai.

Jauni partizanai pašoko iš miego,
Žiūri - į mišką užstoti keliai.
- Čia pasilikti mums nėra vietos,
Nes liepsnose skęsta šitie namai.

Kulkosvaidžiai groja melodiją liūdną,
Jauni partizanai kovoja narsiai,
Tik vienas paukštelis į mišką išskrido,
Nors kulkų lietus lijo smarkiai.

Savo gimtinėj, tarp žaliųjų pievų,
Tave pakirto daug kulkų aštrių.
Priglaudė galvą prie Tėvynės žemės, 
Gegutė užkukavo graudingu balsu.

Žiaurūs stribokai juokės, tyčiojos,
Ką gi, bandite, tu užtarnavai?
Partizano lūpos negyvos šypsojos, 
Akys užmerktos amžinai.

Verkt neatėjo tėvas nei motutė -
Jie toli - Sibire tarp kalnų aukštų.
Tiktai netoli raiboji gegutė 
Tyliai užkukavo graudingu balsu.

* * *

Toli už girių leidos saulė,
Dainavo broliai ardami.
Dainavo tėviškės artojai,
Juodą arimą versdami.

Stovėjai, mama, tu prie vartų,
Kalbėjai: vakaras gražus,
Ir per naktis Tu nemiegojai,
Prie lopšio supdama vaikus.

Dabar ilgu tam senam sodžiuj
Toli išskridusių vaikų.
Ir vakarai dabar nuobodūs,
Be jokio džiaugsmo ir dainų.

Bet lauk, motule, aš sugrįšiu,
Kada Tėvynė bus laisva,
Kada nebus žiaurios vergijos,
Neslėgs jau priešo letena.

* * *

Toli toli tarp keturių bokštelių
Stovi sargai, ginkluoti šautuvais.
Jie grotomis užtvėrė mano kelią,
Dainuoju aš, dainuoju su draugais.

Sudiev, Tėvyne, mano numylėta,
Sudiev, jums kloniai, upės ir miškai,
Sudiev viskam, kas gerbta ir branginta, 
Aš čia tik dangų mėlyną matau.

Čia tamsios kameros ir geležinės durys,
Čia storos sienos, gilūs pamatai.
Ir sunku daros žmogui ant krūtinės,
Kai vien tik smurtą tematai.

Jau nebevaikščiosim parkais nei alėjom,
Nebematysim moterų veidų.
Tik pro grotas aplanko šaltas vėjas
Nuo gintarinių Baltijos krantų.

* * *

Tu išėjai, pageltus lapams,
Ruduo už lango verkė tau.
Ir ryto gėlės paskutinės
Sudie, sudie kartojo tau.

Sakei, sugrįši gimtan sodžiun,
Kai baigsis kova kruvina. 
Suvilgė ašarom blakstienas 
Ta laisvė trokštama.

Visa širdim tu pamylėjai
Varganų miškų takelius. 
Apdainavai laukus ir sodžius, 
Sesučių rūtų darželius.

Jau du pavasariai praėjo,
Vasara kloniais nuskambėjo. 
Už tėvų žemę broliai kovės, 
Negrįžo tas, kas grįžt žadėjo.

Trečiam pavasariui užėjus,
Kai buvo laisvė taip arti,
Ištryško kraujas iš krūtinės -
Kodėl dalia tokia karti?

Žydės žilvičiai pakelėse,
Nupins sesutės vainikus,
Ir gimtam kaimo sodžiuj
Paklos tau saldžius kapus.

Aš tavęs lauksiu dar pareinant,
Lakštutė čiulba taip liūdnai. 
Tavo minčių išaustos dainos 
Skambės plačioj laisvės erdvėj.

* * *

Už bakūžės, gale lauko,
Kai jaunutis aš buvau,
Liekną mažą obelaitę,
Pasodinęs auginau.

Bet žiedeliams jos pražydus
Prieš saulutę nekaltai,
Manęs laukė ilgas kelias,
Sunkios kovos ir vargai.

Lapams byrant rudenėlį
Aš ją vieną palikau.
Už tą gimtą brangią šalį
Į karužę išėjau.

Dega lankos, dega pievos,
Neris plaukia kruvina.
Mus į kovą vedė Vytis
Už Tėvynę su daina.

Bet kautynės mūs nelygios
Su raudonais slibinais.
Mūsų žemę jie pagrobė
Ir mes likom jų vergais.

Bet ir mirdamas minėsiu
Brangią šalį Lietuvos.
Ir tą mažą obelaitę,
Kurios šiandien taip ilgiuos.

Štai prabėgo daugel metų,
Kai nelaisvėj gyvenu,
Bet aš savo obelaitę
Ir Tėvynę aš menu.

* * *

Už raudono stalo budeliai susėdę
Ruošėsi į žygį niekšiškų darbų.
Susiskirstė grupėm, skirstosi jau sodžiais,
Paruoštos mašinos stovi už langų.

Vos tiktai rytuose aušrelė praaušo,
Į duris pabeldė budelio ranka.
Gryčioj pasigirdo žiaurus stribo šauksmas:
-    Visi areštuoti ir išvežami!

Pravirko tėvelis, pravirko motinėlė,
Pravirko sesutė, pindama kasas.
Pravirko ir beržas, pakely pasviręs,
Verkė ir darželis sidabro rasa.

Sesutė kraitelį verkdama dėliojo
Ir balsu graudingu budelius maldavo:
-    Bausmę dovanokit, viską atiduosiu.
-    Nereikia prašyti - patys pasiimsim.

Tėvelis, peržengęs senos pirkios slenkstį,
Liūdnai apsidairė į visas šalis.
Sudie, kiemeli, po kurį vaikščiojau,
Sudie, varteliai, liekat atkelti.

Sudie, kaimynai, visi artimieji,
Viską dovanokit, kas buvo blogai.
Gal jau nusueisim ir nesimatysim,
Budeliai išvežti gali mus amžinai.

* * *

Už tėviškę, už bočių žemę Šventą
Tu pakilai nenulenkęs galvos,
Kada žiaurus klastingas okupantas
Ištrint norėjo vardą Lietuvos.

Kai nakty kilo uždrausta trispalvė,
Lapeliai skelbė - nemirė tauta,
Kai priešą vėrė automatų salvės,
Visad žinojai - čia tavo vieta.

Rūsti lemtis, o galbūt išdavystė
Pakirto tavo sakalo sparnus.
Metus gražiausius žydinčios jaunystės
Sukaustė pančiais priešas tau nuožmus.

Ir praėjai per pragarą ir mirtį,
Šiandien džiaugies, kad Laisva Lietuva.
Užtai, kad jai neleidai žūti,
Šiandieną tau dėkinga Lietuva.

* * *

Ūžė miškas, šlamėjo nuo vėjo,
Vėjas laužė medžių šakas.
Pamiškėje sargyboj stovėjo
Partizanas, nuleidęs rankas.

Pasislėpęs kaip medžių šešėlis,
Prisiglaudęs prie medžio tyliai,
Jisai pamatė, kaip pamiške traukia
Enkavedė dideli būriai.

Partizanas, lietuvis nuliūdęs,
Vis galvojo, kaip čia yra:
Kodėl visi Lietuvą žudo,
Kodėl niekas nesigaili jos?

Kodėl taip atėjūnus pamilot,
Kodėl parsidavėt jiems?
Kodėl virtot stribais šunimis,
Kodėl trokštat mirties mums visiems?

Prisimenu, kaip brolį ir tėvą
Stribų gauja nutvėrė žiauriai,
Daužė galvą, pečius ir krūtinę,
Net trūkinėjo visi sąnariai.

* * *

Užėjo pikti rusai,
Sugaudė brolelius.
Sugaudė ir uždarė
Į kalėjimus tamsius.

Išėjo mūsų broliai,
Išėjo pas draugus.
Išėjo, kad būt laisvas
Mūsų Tėviškės Dangus.

Ne vienas jų išėjo,
Išėjo jų šimtai.
Užtai mūsų sodyboj
Beliko pelenai.

Vietoj gimtų namelių
Beliko pelenai.
Išdraskė atėjūnai,
Išdraskė ir stribai.

Kur braidė ir bėgiojo
Linksmi vaikų būriai,
Dabar ten žaidžia vėjas,
Verpetai ir rūkai.

Motulę sengalvėlę
Ir tėvą jie išvarė.
Oi, dar nežino vagys,
Kad jiems reiks bėgt iš čia.

Už pavergtą tėvą,
Už ašaras, vargus,
Už nužudytą brolį partizaną,
Už nuostolius baisius.

Paguldėt partizaną
Ant gatvės akmenų.
Bet koks likimas laukia
Išgamų stribų?

Tekės tuoj Laisvės saulė
Virš pavergtos šalies, 
Pralietos ašarėlės 
Oi, skaudžiai jus palies.

Nei vienas kraujo lašas,
Nei viena ašara
Nebus jums dovanota,
Jūs, budeliai Maskvos.

* * *

Užtemo saulutė -
Nuvyto jau laisvės žiedai,
Ir mūsų Tėvynėj
Vien girdis dejonių skausmai.

Išėjo į girią
Broleliai su priešu kovot
Ir savo Tėvynę
Iš rusų nelaisvės vaduot .

Paliko mergelę
Ir savo senus tėvelius.
Jie ilgis ir laukia
Ir prašo globoti miškus.

Kai vakaro saulė
Padangę nudažė rausvai, 
Mergaitės jų laukia 
Ir tikis sulaukti tikrai.

Tikėkit - sugrįšim
Vėl laisvi į savo namus,
Kai mūsų Tėvynėj
Iš džiaugsmo šypsosis dangus.

* * *

Vartuos parimus sena močiutė,
Ir mergužėlė liko viena.
Ji sužinojo, ko vėjai pučia,
Jog partizanų sunki dalia.

Kapą apgaubė lieknas berželis.
Sužibo žvaigždės, verkė dangus.
Tarytum sakė, sudie, mergaite,
Nebebučiuosiu daugiau tavęs.

Ramiai ilsėkis, mielas berneli,
Širdis manoji ilgai liūdės.
Tokioj jaunystėj paguldei galvą -
Lietuva tave amžinai minės.

* * *

Vasaros vėjelis bėgiojo ir žaidė
Daržely tarp rūtų žalių,
Kodėl taip nuliūdę rožės skleidės,
Supos tarp jurginų margų?

Tarp raudonų rožių ir margų jurginų
Vaikščiojo mergaitė graži,
Ant jos rausvo skruosto ašaros sužvilgo -
Baisiai nusiminus ji.

Ak, Dievuliau brangus, kokia nelaiminga
Mūsų mylima šalis.
Pavergė ją rusai ir žiauriai kankina,
Gali plyšt iš skausmo širdis.

Tėviškėlė brangi, kraujuose paplūdus
Laisvę mylinčių žmonių.
Mėtosi lavonai nekaltų brolių
Patvoriuos, ant gatvių siaurų.

Mes, visi lietuviai, mylime Tėvynę -
Nebijom mirt už ją.
Mes visi trokštam, kad būtų laiminga
Kraujuose paplūdusi tauta.

Mes, visi lietuviai, tik drąsiai kovokim -
Atkovosim laisvę tautos.
Būsim laimingi Tėvynės gynėjai
Ir dainuosim dainas laisvai.

Vasaros vėjelis sugaudė daržely,
Suardė mergaitei mintis.
Saulei nusileidus už aukštų kalnelių
Tėviškę apgaubė sutema.

* * *

Veda kelias tolyn, kur saulutė teka,
Spinduliuose žaidžia rytmečio rasa,
Nuo pečių nuklojus rūko šydą vaiskų,
Gaiviai atsidūsta Tėviškė mana.

Prieblandoj sustoju prie upelio kranto
Ir klausaus, kaip bunda po nakties diena. 
Vyturėlio dainą medžių lapai šnara,
Jos aidą kartoja skambanti banga.

Čia gimtinė mano - man ji gražiausia,
Ta šalis, kur davė skrydžiui man sparnus,
Nuo pečių nuklojus ryto šydą vaiskų, 
Naują darbo dieną atneša pas mus.

* * *

Vieną tylią žiemos naktį
Mėnulis švietė taip liūdnai, 
Rengės kelionėn partizanai -
Tie drąsūs sakalai.

Važiavo linksmai nusiteikę,
Jų nebaugino ateitis.
Nei vieno širdis nesuprato,
Kad priešais laukia jų mirtis.

Vos tik sodybą privažiavo,
Pasigirdo šūviai prie namų,
Tada suprato partizanai,
Kad jie pakliuvo tarp priešų.

Aplink kulkosvaidžiai kvatojo,
Ir aidas sklido po miškus.
Bėgiojo, slapstės partizanai,
Nes jų likimas toks žiaurus.

Štai krenta jaunas partizanas
Ant žemės, sniego apklotos. 
Baltas veidelis mėlynuoja 
Nuo žiaurios budelio rankos.

Nežino tėvas, motinėlė,
Kad jų mylimas sūnus,
Didžiausius skausmus iškentėjęs, 
Sugrįžo mirti į namus.

Akis jam motina užmerkė,
O duobę iškasė draugai,
Jam karstą sukalė broleliai
Ir palaidojo amžinai.

* * *

Vieną tylią gegužės dieną
Saulutė liūdnai žvelgė į namus.
Visi suklupome ant kelių,
Meldėm Mariją: „Gelbėk mus“.

„Gana“, - banditams pasigirdo,
Stribų balsas žiaurus:
-    Greičiau sėskit į mašiną,
Į Sibirą vešim jus!

Visi į mašiną sulipo,
Tik viena motina dar ne,
Nes ji prisiminė paveikslą
Sūnelio savo, kur miške.

Sūnaus paveikslą pasiėmus,
Drebančiom lūpom bučiavo.
Ir atsisėdus į mašiną
Į Sibirą išvažiavo.

Važiuodama ilgai žiūrėjo
Į tą kraštą, kur jos namai.
-    Sūneli, mano mylimas,
Aš tave palikau.

* * *

Vienumoj giružės sveikinai tu rytą,
Vienumoj tarp rožių sielos nerime.
Ko liūdnai dainuoji vakarais liepsnotais,
Savo dainoj, kam mini mane?

Prilijo ir pakilo daug žiedų į saulę -
Pavasaris - gegužis - sodo tolumoj.
Jau ruduo už lango, gal dėl to nemiela -
Liūdesys į širdį veržias įkyriai.

Tu skundeis kas rytą, vakarą vėlyvą:
-    Liūdna žemėj, liūdna, nuobodi daina. 
Palaidota laimė, meilė jau pražuvus
Ir širdis, sužeista laisvės, alkana.

-    Prisimink, mergyte, tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodo takeliu.
Manoji širdis vien tave mylėjo,
Ir tu netikėjai, kad ta meilė žus.

Bet atėjo laikas, kai reikėjo skirtis,
Ir žiaurus likimas nedavė mylėt.
Man reikia iškeliauti į miškus tamsiuosius
Ir ten gyvenimą gal reiks palaidot.

Man supylė kapą prie gražiųjų medžių,
Ilsiuos be karsto žemėj šaltoj.
Nebebus pasaulis niekuomet man mielas,
Ir jau tavo akys manęs nevilios.

Tad ateik, mergyte, tu prie mano kapo,
Neraudok taip gailiai, neraudok, oi, ne. 
Įrašyk į širdį ant geltono lapo,
Kad negrįžta meilė, laimė ir daina.

* * *

Virš Lietuvos lyja kulkos nuolatos,
Gal nebematysiu Tėviškės savos.
Nežibės tau akys meilės žiburiais,
Neskambės gitara liepos vakarais.

Toli nuo Tėvynės vienas aš liūdžiu,
Bet gitaros aidą aš sapne girdžiu.
Rodos, mylimoji skambina gitara,
Ir atskrido aidas iš toli į čia.

Ant lygių arimų ir tiesių vagų
Dar garuoja kraujas žuvusių draugų. 
Neliūdėk, mergaite, skambink gitara, 
Atsimink, kad meilė buvo amžina.

Kur kalnai, pakalnės, upės ir slėniai,
Kur tos mintys jaunos, linksmos kaip drugiai,
Žūstu už Tėvynę, kurią taip myliu,
Paskutinį kartą jai sudie tariu.

1945 12 09

* * *

Vos dvidešimt sulaukęs,
Jaunuolis jis buvo gražus.
Turėjo jis žmoną juodakę,
Sūnelis dar buvo mažutis.

-    Palieku tau mažą sūnelį,
Auginki tu jį, globok.
Priminki nors kartą tėvelį,
Primink dar, prašau, pakartok.

Dar saulei netekėjus,
Dar žmonės miegojo aplink.
Į kamerą sargas įėjo:
-    Laikas jau eiti su manim.

Į mašiną jį įsodino,
Galva nusviro žemyn.
Rankas kietai jam surakino,
Ir vežė bernelį tolyn.

Prie miško mašina sustojo,
Sargybinis liepė išlipt.
Jaunuolis pamatė tą duobę,
Kurioje reiks numirt.

Dar kartą pažvelgė aplinkui,
Dar kartą paklausė: už ką?
Toj kruvinas duobėj gulėjo,
Bet lūpos šnibždėjo: už ką?

Seniai taip reikėjo, mamyte,
Mažytį duobėje užkast,
O dabar be karsto, be žvakės,
Kaip šunį į duobę įmes.

* * *

Žaliuojančiam kaime užaugo trys sūnūs -
Trys sūnūs tvirti ąžuolai.
Išėjo į mišką gint Tėvynę nuo rusų,
Aukojosi kovose narsiai.

Skausmu išvagotas motinos veidas nušvinta,
Motulė vėl laukia sūnų.
Viens žuvo Klaibūnuose, antras Šapėje,
O trečias Traupio miestely.

Vėl suksis ratelis vienlangėj lūšnelėj,
Vėl plauks tylūs žodžiai maldos.
Veltui lauks motulė prie klevo vartelių -
Trys sūnūs negrįš niekados.

* * *

Atėjo gaujos iš rytų
Į mūsų brangią Tėvynę.
Pasruvo žemelė krauju -
Ašarom apsipylė.

Ir tu išėjai iš namų
Į žaliuojantį mišką,
Ir nebijojai tų gaujų,
Kurios naikina viską.

Žaliavo medžiai ten gražiai,
Gražiai žydėjo gėlės,
Ramiai šlamėjo ąžuolai,
O tu miške sėdėjai.

Kai priešai puldavo miškus,
Tu jųjų nebijojai 
Ir kažin ką galvojai,
Žiūrėjai pro žalius lapus.

Tu netekai savo draugų,
Sudėjai jiems dainą.
Nušovė priešai juos Rytų,
Kur žudydami eina.

Išvarė brolius iš namų
Ir mylimą sesutę.
Išvarė iš gimtų namų
Ir senąją motutę.

O tu, Bijūne, jaunasai,
Kiek matei pavojų,
Kai priešai puolė taip žiauriai,
Nuo jų miškai vaitojo.

Pavasarėlis toks gražus
Išaušo jau laukuose,
Čiulbėjo paukščiai po miškus,
Sodely ir laukuose.

Mėnuo gegužės atėjo,
Tavo liūdnas likimas.
Gėlelės gražiai žydėjo -
Liko tik atsiminimas...

Nušovė priešai Bijūną
Tokioj gražioj jaunystėj,
Ta diena buvo liūdna,
Net gėlės ėmė vysti.

Nušovė, nuvežė tenai,
Į Truskavos miestelį,
O žmonės verkė jo gailiai,
Gailėjo, kaip tik gali.

Bijūną laidojo nakčia,
Kad niekas nematytų.
Padarė kapą paslapčia,
Kad niekas nematytų.

Gėlės nepuošia kapo jo -
Auga tik žolynai.
Gėlės žydės ant kapo jo,
Kai bus laisva Tėvynė.

Bijūnas - Antanas Daučiūnas, gimęs
1917 m. Šukonių kaime, žuvo Padvarninkų 
kaime 1948 05 01, buvo užkastas 
Truskavos žvyrduobėse, vėliau partizanai 
jį palaidojo Petkūnų kapinėse.

* * *

Bolševikai tegul žino,
Kad dar kartą žygis bus.
Iš miškų ir iš beržynų
Vyrai jiems paruoš kapus.

Velnias buvo juos išnešęs,
Bet sugrįžo alkani.
Neprašytą mūsų svečią
Pavaišinsim ugnimi.

Ir stos vyrs prie vyro -
Jiems trispalvė plevėsuos,
Ką lig šiol globojo girios,
Tie stos ginti Lietuvos.

Už kiekvieną kraujo lašą
Bolševikai užmokės,
Tegul savo kailį neša
Ten, į Azijos gelmes.

Kils kaip lauko dobilėlis
Nepriklausoma šalis.
Ir vėl džiaugsis artojėlis,
Vėl gyvenimas prašvis.

Gedimino seną miestą
Partizanai atvaduos,
Kad jis vėl klestėtų, šviestų,
Kaip sostinė Lietuvos.

* * *

Buvo mažytis vaikelis
Ir augo pas savo tėvus,
Žydėjo jam gražios gėlelės,
Jis buvo linksmas ir ramus.

Linksmai jis bėgiojo po pievą,
Kur žaidė drugeliai linksmai, 
Ten žaidė vis kasdieną,
Jam švietė saulutė skaisti.

Ir džiaugės tėveliai senieji,
Kad auga toksai jų sūnus.
Žydėjo ten medžiai žalieji,
Ir kraštas toks buvo ramus.

Bet priešai užplūdo mūs kraštą,
Suardė ramumą šalies.
Uždėjo šaliai sunkią naštą.
Ar ilgai jie šalį slėgs?

Atėjo kartą pikti priešai
Į senųjų tėvelių namus.
Visur krečia ir ieško,
Šliaužioja visur po kampus.

Surado jie jauną sūnelį,
Kurs slėpės nuo priešų žiaurių,
Ir vedė pas baltą berželį,
Net buvo žiūrėti griaudu.

Sušaudė jaunutį sūnelį
Prie žalio berželio tenai.
Ir nuvežė jį ten prie kelio,
Kad jį matytų žmonių šimtai.

O    žmonės žiūrėjo ir verkė.
Neapykanta priešui baisi,
Kad jaunas lietuvis taip kentė,
Kol užgeso gyvybė brangi.

Palaidojo jį tamsią naktį
Prie eglutės jaunutės žalios,
Medinį kryžių jam pastatė
Ir papuošė gėlėmis gražiomis.

Gera jam bus gulėti
Lietuvos žemelėj brangioj.
- Už Tave aš žūstu, Tėvyne, -
Jis sakė mirties valandoj.

* * *

Gegužės tos dienos neramios,
Ir naktys tos liūdnos labai.
Ir buvo kada labai gražios -
Praėjo seniai tie laikai.

Sustojo mašina prie namo,
Atūžus nakties vidury.
Oi    Tėviške, Tėviške mano,
Kiek skausmo lietuvio širdy.

Išlipo iš mašinos priešas -
Toks piktas, klastingas, žiaurus.
Jo šautuvo durtuvas ilgas,
Jis vaikšto piktas po namus.

Priėjęs prie stovinčio namo,
Pabeldė piktai į duris,
O žmonės sapnuot nesapnavo,
Kad priešas čia juos aplankys.

Įėjęs į kambario vidų,
Sušuko klastingu balsu.
O žmonės, kai priešą išvydo,
Kaip buvo jiems liūdna, skaudu.

Prikėlė iš miego senelius,
Mažuosius visus vaikelius.
Ir liepė išeit ant kelio -
Palikt gimtuosius namus.

Jų širdys kaip žvėrių pikčiausių,
Užuojautos nėra nei kiek.
Jie veža vaikelius mažiausius,
Ar jaunas, ar senas - vis tiek.

Į Sibiro tolimą šalį
Ar į aukštus Uralo kalnus 
Jie veža lietuvį nekaltą 
Iš savo Tėvynės brangios.

Užkalti vagonų langeliai,
Ten trokšta be oro vaikai,
Ir verkia vežami seneliai -
Kokie sunkūs atėjo laikai.

Ten Sibiro plotai didieji
Ir Uralo aukštieji kalnai,
Ten vargsta visi išvežtieji,
Kaip sunku jiems yra tenai.

* * *

Kai sūnų išleidai į Laisvės Kovas
Ir ašarą nubraukei tyliai,
Pašvaistė ties pamiške švietė rausva,
Ir nešė kulkosvaidžius vyrai.

Kulkosvaidžiai grojo per dieną ir naktį,
Nuo salvių skambėjo žalias šilas. 
Kiekviena gėlė buvo baimės pilna, 
Kiekvienas žmogus buvo piktas.

Kai šūvius įsakymas liepė nutraukti,
Pakilo būriai tarsi žvakės.
Už aušrą, už mėnesį degė skaisčiau
Išblyškusios Didvyrių akys.

Rytuose išblėško sidabrinė aušra,
Ir buvo nutilusios salvės.
Į kapines žengė lygiuojanti greta,
Sušaudytos rankos ir galvos.

Kai skausmas sustingdė krūtines visų,
Tik šautuvų tūtos blizgėjo.
Tada takeliu į Didvyrių kapus
Pavargusi senutė atėjo.

Ir tarė jinai partizanui vienam:
- Palaukit, jei turit dar laiko.
Aš noriu pažvelgt į akis vienam,
Kurs buvo tikras mano vaikas.

Sausa ir gyslota, bet tvirta ranka
Ji vartė kiekvieną lavoną.
Ir prijuostė josios nusvirus marga
Nusidažė nuo kraujo raudonai.

Karžygiai sustingo nebylioj maldoj
Ir šautuvus pirštais paglostė. 
Senutė bučiavo lavoną sūnaus, 
Nurėžusi smėlį nuo skruosto.

Ir niekas netarė žodžio tada,
Tik vėjas nerimaudamas trypė.
Senutės sausa ir gyslota ranka 
Prie veido prilipo.

Karžygiai pajuto - minutė sunki,
Pakėlė rankas prie kepurių,
Norėjo pažvelgt į jojo akis -
Ir štai jis akių nebeturi.

* * *

Kai sutemos bučiuoja žemę,
Saulutė leidžias už kalnų.
Ateina liūdesys į širdį
Ir ilgesys gimtų namų.

Matau aš verkiančią motutę,
Palinkus tėvą dirvoje.
O kaip norėčiau jiems padėti,
Bet esu priešų rankose.

O kaip norėčiau dar sugrįžti
Prie laisvėje paliktų draugų. 
Paguost motiną, tėvelį,
Parnešt jiems puikių gėlių.

Pakėliau galvą iš svajonių -
Plieninės grotos prieš akis.
Užtvertas kelias man į laisvę, 
Paliko vien liūdna širdis.

Juozas Eglinskas

L i e t u v a i

Daug pavasarių Tu, Lietuva,
Matei jau baltų, žydinčių. 
Šiandieną Tu tokia liūdna, 
Prislėgta švininių minčių.

Tavo brangūs vaikai tremtiniai,
O sodžiai - vien pelenai.
Tik vėjai paliko laisvi,
Nepavergtus juos tik matai.

Nuo amžių kalba mylimoji,
Paminta lyg lapas nuvytęs,
Lyg vargšas benamis klajoja
Sesutės darželis nuvytęs.

Paukšteliai rytais vakarais
Tau himnus ramybės aukoja, 
Bet Tu nerami vis dairais,
Kai vieškeliu gaujos žygiuoja.

Ir verki suklupus arimuos,
Kai guli ant gatvės sūnus,
Kaip obelis galva pražilus
Daugiau dar lenkia pečius.

* * *

Neliūsk, o Lietuva brangioji,
Tu laikinai vergė likai,
Vieningai, drąsiai Tave gina 
Partizanai - tavo vaikai.

Tavo vaikai - didvyrių ainiai,
Dėl Tavęs mirti nebijo.
Tavo vaikai - žiedai jaunieji,
Gins brangų vardą Lietuvos.

Per amžius Tu buvai garbinga,
Ir ta garbė neturi žūt,
Nors kraujo daug reiks pralieti,
Bet Lietuva laisva turi būt.

Skambės per amžius padavimai,
Kad lietuviai moka mylėt
Tėvynę savo tokią brangią,
Dėl jos negaili kraują liet.

Ir vėl, Tėvyne, tu žydėsi,
Kaip ta lelija po langais,
Lyg iš mirties prisikėlus,
Gėrėsies savo vaikais.

Mes trokštam laisvės, dėl laisvės kovojam,
Už laisvę Tėvynės brangios,
Negailim nieko ir viską aukojam -
Laimėt ar negrįžt iš kovos.

Česlovas
1951 06 09

* * *

Mes žengiam su saule, su daina,
Su narsia širdy drąsa,
Kad mūsų šalelė Lietuva
Per amžius būtų laisva.

Nors audros šalelei mūs gresia,
Ir priešai ją pulti mėgins,
Mūs meilė Tėvynei nepražus,
Nes gretos ją narsiai gins.

Ir trenks perkūnu mūs ginklai
Iš gojų ir pagirių,
O mūsų narsieji sakalai
Mūs priešą mirtin nuves.

Mes žengiam merginų lydimi,
Jos puošia gėlių žiedais.
Sesutės, dabinkit darželius,
Joks priešas čia neateis.

* * *

Nusibodo kentėt, jau gana,
Gana tų ašarų, skriaudų.
Jau daug išlieta tenai kraujo,
Jie žuvo, kad mums būtų ramu.

Jie žuvo už laisvę tautos,
Kentėt nenorėjo ilgai.
Už laisvę paguldė galvas,
Kad Tėvynė būtų laisva.

Garbė per amžius jiems tebūna,
Ir kapas gėlėmis žydės,
O kraujas už laisvę išlietas,
Kaip perlas per amžius mirgės.

Dar kartą - gana tų aukų,
O laisve, kur tu taip ilgai?
Ar tu negirdi raudų,
Kurias iškentėjo vaikai?

Tą kraują didvyrių išlietą
Teuždengia Laisvė balta.
Po ilgesio lauktų dienų
Težydi laisva Lietuva.

Pranė Stundienė 1954 m.

* * *

Saulė tekėjo šiandien verkdama,
Paukšteliai suokė taip liūdnai.
Gal nujautimas taip bylojo,
Kad liejas kraujas srovėmis.

Miškas lapais siaubu ošė,
Žemė alsuoja mirties aidu.
Du partizanai su piemenėliais
Linksmai kalbėjo kaip angelai.

Štai sudrebėjo žemė gimtoji,
Šūviai tratėjo, paraku žemė pakvipo.
Du lietuvius užklupo rusai,
Kovojo narsiai abu prieš pulkus.

Ir krinta lietuviai
Lyg žiedai, pakąsti šalnų,
Ir vėl alpsta motulė, sesutė,
Ir vėl Tėvynei perverta širdis.

1948 07 10

* * *

Skrajojo gegužis Tėviškės laukuos,
Ir balti narcizai skleidė žiedelius,
Tiktai Bijūnėlis liūdėjo daržely,
Sakė: „Nežaliuosiu jau tuos metelius“.

Kilo žiauri audra Tėviškės arimuos,
Ąžuolėlio draskė žaliuosius lapus,
Ir jauną Bijūną žiaurusis likimas
Prieš šventas Sekmines nuvarė į kapus.

Verkė motinėlė per šventas Sekmines,
Liūdėjo sesutė ir draugų būrys.
Jaunos lietuvaitės vardą jo minės,
Sakė, nebevaikščios nakties vidury.

Skrajos vėl gegužis Tėviškės arimais,
Ir balti narcizai skaisčiai sužydės. 
Tiktai nežaliuos jau Bijūnėlis žalias, 
Ir jo lūpos žodžių niekad nekalbės.

Bijūnas - Antanas Daučiūnas

* * *

Suskambės Laisvės varpas,
Suskambės mūsų daina.
Ir prašvis mums laisvės dienos,
Būsim laisvi visada.

Kai pakils trispalvė -
Mūsų tautos vėliava,
Kaip Lietuvą valdė rusai,
Prisiminsim visada.

Įdomu bus prisiminti
Lietuvos šalies miškus.
Jie bylojo visus laikus,
Ir išsaugojo jie mus.

Miškuos ėjo karštos kovos,
Kuriose žuvo mūsų draugai,
Kur Lietuvos partizanai,
Kur supilti jų kapai.

* * *

Šiandien tu, brangi mūsų Tėvyne,
Po priešų kojom suklupai.
Visaip jie Tave išteriojo
Kaip žiaurūs, plėšrūs vanagai.

Po Tavo gražiąja padange
Nebeskamba skambi daina.
Vien šūvių aidas, gaisro dūmai,
Ir vien girdėti aimana.

Vėl mūsų brolių kraujas plūsta
Nuo žiaurių priešų prakeiktų.
Ir sunkus didis nusivylimas
Suspaudžia širdį mūs visų.

* * *

Tyra lyg gintaro lašelis,
Skaisti lyg rožė raudona,
Miškais išpuošta ir takeliais
Marijos žemė Lietuva.

Joje mes gimėm ir užaugom,
Pamilom ją mes iš mažens.
Jos garbę gynėm ir saugojom,
Ir neišduosim svetimiems.

Išmokom šlovint josios vardą
Iš savo protėvių senų.
Šiandieną, pakėlę laisvės kardą,
Mes žengiame kančių keliu.

Nenusimink, sena močiute,
Kad viena likusi namuose.
Sugrįš pakrypusion pirkutėn
Su laime mylimi vaikai.

Nutilo dejonės, klaikios raudos,
Nutilo vaitojimai žmonių.
Ir Laisvės varpas gaus kaip gaudęs
Virš Lietuvos žalių laukų.

Prašvis Tėvynėj laisvės rytas,
Sugrįš tremtiniai iš Rytų. 
Gyvenimas bus - naujas rytas, 
Papuoštas laimės vainiku.

Sugrįšim mes miškų takeliais,
Ištarsim: „Sveika gyva!“
Miškais papuošta ir kalneliais
Marijos žemė Lietuva.

Juozas Eglinskas, Omsko lageris
1954 m.

BROLIAMS PARTIZANAMS

Pavasarį žibutės pražydo,
Ir skleidės geltonos purienos,
Išėjai tu iš tėviškės savos.

Negirdėjai tu pergalės triumfo,
Ir sugrįžtant draugų nematei,
Tave pridengė juodas šešėlis,
Žaizdos plūdo krauju tau tada.

Laužė Motina rankas iš skausmo,
Verkė senas tėvas balsu,
Kai jų sūnūs negrįžo -
Ir negrįš niekada.

Nesugrįši tu vieškeliu baltu,
Tau berželiai prie kelio neoš.
Nebevaikščiosi Šušvės pakrantėm, 
Nekukuos tau gegutės šiluos.

Daug jau metų prabėgo pro šalį -
Kaip toj upėj šalto vandens.
Tenetemdo mūs šviesią padangę 
Juodi debesys karo audrų.

1944-1996 m.

GAILA!

Gaila man ošiančio pušyno,
Kur kovės broliai sakalai.
Gaila man žaliojo beržyno,
Kur liejos kraujas mūsų brolių.

Iškirto priešas jau giružę,
Sutrypė žemę Lietuvos,
Pravirkdė jauną jautrią širdį -
Taip žuvo laisvė vėlei jos.

Užaugs giružė, sužaliuos,
Ir pušys oš vėl išdidžiai.
Per kraują, ašaras ir kančią
Vėl kelsis laisva Lietuva.

Supins gelsvas kasas sesutės
Ir sės vėl rūtas po langais,
O ten toli, žalioj giružėj,
Stovės paminklas amžinai.

Užrašė sesuo Birutė

* * *

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo ilgesys pas mus.
Berželių šakos prasiskyrė
Ir pučia vėjas nuo namų.

Prie laužo sėdi laisvės broliai,
Akis įsmeigę į liepsnas.
Tai vėl prasmego girių toliuos
Kovos ir nerimo diena.

Plevenk, plevenk, miela liepsnele,
Ir su mumis drauge dainuok.
Į laisvę veda vienas kelias,
Į saulės kupinas dienas.

Atėjo vakaras į girią,
Veidai užsidegė ugnim.
Šviesa tamson sau kelią skynė,
Drąsiai mes žvelgiam ateitin.

* * *

Partizane, ko taip liūdi,
Blanksta tavo skruostai?
Ar mamaitės pasiilgai?
Ar vaidenas tau namai?

Žalias miškas čia apsupęs
Užliūliuos Tave slapčia.
Ir sena močiutė tyliai
Pabučiuos tave sapne.

Tave grįžtantį į mišką,
Ji toli toli lydės.
Slaptą ašarą nubraukus,
Širdy ilgesys žydės.

Tau kovoje, partizane,
Tenesudreba širdis.
Nes tik tu savo Tėvynei
Laisvės saulę parneši.

* * *

Sušlamėjo girios medžiai
Nuo žiaurių vėjelių.
Ir išėjo partizanais
Daug jaunų bernelių.

Oi, giruže, tu žalioji,
Ar ilgai tu glausi mus?
Kol laisvužę iškovosim,
Ar atstosi mums namus?

Partizano vienas kelias -
Už Tėvynę kovoti.
Žalios Tėviškės giružės,
Laisvės dainą jam dainuos.

Tu močiute, tu mergele,
Tu neverki, neliūdėk.
Kai sugrįšim iš giružės,
Laisvė Tėviškėj žydės.

Ir kol mūsų Tėviškėlė,
Brangios laisvės susilauks, 
Partizanai ir giružė, 
Brolius karo žygin šauks.

DAINOS, UŽRAŠYTOS K. KISIELIENĖS IŠ VADOKLIŲ


Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė gimė 1926 m. Panevėžio rajone, Ramygalos sen., Giedraitynės kaime.

Šeima buvo gausi: šešios seserys ir vienas brolis. Visa šeima turėjo gerus balsus, ir jų namuose visad skambėdavo dainos.

Giedraitynės kaimas buvo tarp miškų, o tėvai - Salomėja ir Tomas - rėmė partizanus. Imbrasų namuose visad vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos. Vakarais rinkdavosi kaimynai, ateidavo ir partizanai. Po pamaldų jaunimas pasilinksmindavo.

Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje. Gyvena Vadokliuse.

* * *

Aš išmainiau laukus Tėvynės
Į miesto triukšmą neramaus.
Ir aušrą, melsvą, sidabrinę -
Į drėgną orą ir tamsaus.

Prisimenu laikus laimingus,
Kada iš darbo grįždavau
Su dalgiu ant pečių galingų,
Aš laisvės dainas dainavau.

Sutikdavo mane tėveliai -
Kaip gera buvo ant širdies.
Linksmai čiulbėdavo paukšteliai
Per visas dienas ir naktis.

Traukia man jėgas paskutines
Dirbtuvės dūmai ir ugnis,
O jūs, laukai, brangios Tėvynės,
Kada išvysiu aš jumis?

Sėdau prie lango pailsėt,
Klausaus dainelės skambančios
Ten, toli kaime, kur girdėt 
Balselis mano mylimos.

* * *

Aš prieisiu prie atviro lango,
Oš klevai ir beržai žali,
Tavo žvilgsnį, nutolstantį, brangų,
Atminimai parneš iš toli.

Mano tolima mylima drauge,
Su žibučių melsvu žiedeliu.
Ir tų žodžių, kuriuos man kalbėjai,
Niekuomet aš užmiršt negaliu.

Negaliu ir nenoriu tikėti,
Kad taip greitai nuvysta žiedai,
Kad negrįš vakarai tie saulėti,
Lyg nutolę vaikystės aidai.

Tu klajojai, ėjai vis aplinkui,
Daugel kartų per mišką ėjai,
Bet vis tiek, mano mylima drauge,
Širdyje man mieliausia likai.

* * *

Atėjo azijatai
Į tėviškės laukus 
Ir klausia: „Motin, motin,
Kur tavo sūnus?“

Motiną išvarė
Stribai su šautuvais,
Šiauliuose ją kankino
Ir tardė, kur sūnus.

Motina tylėjo -
Neišdavė sūnaus.
Užtat šaltam Sibire
Per amžius ji vergaus.

* * *

Aukštaičių žalias kraštas aidi,
Čia skamba girios ir laukai, -
Kai žengia broliai partizanai
Tėvynės miškais ir laukais.

Ant grėblio remiasi mergelė,
Po kojom kvepia pradalgiai.
Ir daina nuovargį pakeičia,
Kai žengia broliai sakalai.

Daugiau jau, broliai, nekentėsim,
Prispausti priešų svetimų,
Dabar šaunioj karių brigadoj
Visa siela ir širdimi.

* * *

Baltijos pakrantėn tu nuskrisk, vėjeli,
Kur tokia mažytė kenčia Lietuva,
Kur seni pakrypę smūtkeliai,
Kur sena bakūžė, taip brangi, sava.

Kryžiais pasipuošus Lietuvos šalelė,
Dainomis skambėjo Baltijos krantai.
Tu eini tremtinio sunkų ilgą kelią,
Nebeliko džiaugsmo, juoko ir dainų.

Už laukus žaliuosius jie sušaudė brolį,
Iš laukų žaliųjų motiną išveš.
Nenešios sesutės gintaro karolių,
Piemenėlių dainos laukuos neskardens.

Baltija motutė vilnija į krantą,
Smėlį padabino gintaru gelsvu.
Tik ne sesės puošias, ne broliukai renka,
Bet plėšikų rankos, suteptos krauju.

Baltijos pakrantėj, pušys, taip negauskit,
Nenustelbkit balso tremtinio dainų, 
Melsvo Nemunėlio, vėjau, tu paklauski, 
Ar ilgai Tėvynė pavergta dejuos.

* * *

Buvo gražus gegužės rytas,
Buvo rasa dar nenukritus,
Saulutė rengėsi tekėt -
Mūs brolius išvežė kentėt.

Atskyrė vaikus nuo tėvų,
Seses, brolius nuo draugų.
Paliko sesės darželius,
O broliai bėrus žirgelius.

Užtiko juos dar miegančius,
Saldžius sapnus sapnuojančius.
Jie netikėjo niekados,
Kad juos išveš iš Lietuvos.

Išvežė juos ne svetimi,
O kaimynai ir pažįstami.
Išvežė juos tenai kentėt,
Savo krašto neregėt.

Mielą sesutę apkabinęs
Ir nuraminęs palikai,
Žadėjai laisvę iškovoti -
Per greitai mirtį sutikai.

Neverk, sesute, savo brolio,
Kad mirties lūpos jį palies,
Ir neparneš tau karolių
Iš juodo Sibiro šalies.

* * *

Dar anksti rytelį, kai saulutė teka,
Broliai šnekučiavo po žygių nakties. 
Štai ir netikėtai priešai juos užpuolė -
Krito partizanai ant žemės šaltos.

Lauks seni tėveliai grįžtančių sūnelių,
Prarymos rankeles, pražiūrės akis. 
Nebegrįš sūneliai vidury nakties, 
Nebegrįš aplankyti tėvelių senų.

* * *

Draugai, man žuvus neliūdėkit,
Neliekit ašarų gailių,
Ant mano kapo jūs nedėkit
Švelnučių žydinčių gėlių.

Tepuoš prastutį mano kapą
Tik Vyčio kryžiaus kaspinai.
Gal tas, kur turi širdį karštą,
Kary, ne veltui gyvenai.

Kai bersit žemę ant krūtinės,
Duobė kimiai, kurčiai aidės.
Tegul trys salvės paskutinės
Gyvu trenksmu man sutratės.

Bet nepalikite našlaičio
Jūs mano kapo tarp kitų,
Ant jo sodinkit ąžuolaitį,
Išaugs jis ąžuolu tvirtu.

* * *

Geroji židinio liepsnele,
Šventoji mūs tautos dvasia,
Tave mes ne į bokštą keliam,
Tave mes keliam širdyse.

Plazdėk, šlamėk, trispalve,
Ir grumkis su vėju audroj,
Liepsnelė širdy lyg ugnelė
Su atgimimu Lietuvoj.

Tavas spalvas motutė audė
Dainom ir raštais vingriais,
Kudirkos varpas garsiai gaudė,
Kol ėjom Lietuvos keliais.

Plazdėk, šlamėk, trispalve,
Ir grumkis su vėju audroj.

Paskui nuo kalno Gedimino
Į Šiaurę ištremta buvai,
Tave grandinėm surakino
Kaip vergą, bet tu nepražuvai.

Plazdėk, šlamėk, trispalve,
Ir grumkis su vėju audroj.
Pakilk nuo Tėviškės arimų
Virš upės, ežero, kalvos.

Palaimink, Dieve, Atgimimą
Kaip laisvą paukštį Lietuvos.

* * *

Greit išglostys saulė upelio purienas,
Pavasaris, kaip vaikas, pirmus žingsnius žengs.
Tavęs nesulaukęs, bernužėli mielas,
Neramus vagoje bėris ilgai žvengs.

Liks atsilapoję žiedų pilnos dienos,
Tėviškės arimai grįžtant tavęs lauks.
Mama vis dar verkia prie kryžiaus suklupus,
Dar ji tebelaukia grįžtančio sūnaus.

O sūneli mielas, brangus vienturtėli,
Palikai mane vieną vargti be tavęs. 
Išėjai apginti Tėvynės brangiausios, 
Nesulaukęs laisvės žuvai prie Neries.

* * *

Kaip obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltumo jazminų,
Dar neseniai supai man lingę, -
Dabar gyventi išeinu.

O kaip norėčiau bėgt per pievas,
Skardent senu rageliu,
Bet mane miškas taip vilioja, -
Jau laikas žengt tėvų keliu.

Palikt pakrypusią bakūžę,
Palikt mamytę verkiančią,
Palikt ir mylimą mergaitę,
Sesutę, rūtas laistančią.

Bet aš sugrįšiu, miela mama,
Kada Tėvynė bus laisva,
Kai nebebus žiaurios vergijos,
Neslėgs mūs priešo letena.

Gal išvažiuosim už Uralo
Tremtinių brolių aplankyt,
Arba už tolimo Baikalo
Snieguose galvas paguldyt.

* * *
Kai pavasarį žemė žydės,
Saulės spindulius gers šilo toliai,
Ir pareis ir parbėgs Pamerkiais,
Gintariniais vartais mūsų broliai.

Sūrų prakaitą brauks nuo kaktos,
Vėl trobelėj bus šilta ir gera.
Tik tos kruvinos brydės rugiuos,
Tik rugeliai ant kalno šnara.

Po senais ąžuolais kilot jūs, sakalai,
Ir krūtinėm laisvę gynėt.
Pasilikot jauni, dainose amžinai -
Partizanai - sūneliai Tėvynės.

Nemiršta karžygio širdis,
Kai gyvybę už laisvę aukoja.
Tik suvirpa birželio naktis,
Ir legendomis žemė alsuoja.

Žiemkentėliai speigus iškentės,
Ir įveiksim raudoną vergiją.
Žydi laisvė širdy ir žydės,
Kai rugiai rasų ašarom lyja.

* * *

Kelelis dunda tolumoj,
Pabudę kaimo šunys loja.
Pribėgsiu aš prie lango tuoj, -
Gal partizanai atvažiuoja.

Išbėgsiu pasitikt viena -
Sutikt mylimą prie vartų.
Tegul girdės vien sutema
Žodelį vieną tą ištartą.

O gal nuo to veideliai raus,
Tegul motulė to nežino.
Tegul galvos, kad nuo alaus,
O gal nuo obuolinio vyno.

* * *

Ko liūdi žalia giružė?
Ko tu nuliūdai?
Uždainuos tau laisvės dainą
Lietuvos vaikai.

Ačiū tau, žalia giruže,
Kad mus gelbėjai.
Tu gynei visus nuo priešų,
Tad ir mus apgynei.

Neliūdėk, žalia giruže,
Ateis tie laikai -
Uždainuos mūsų anūkai,
Lietuvos vaikai.

* * *

Liepsnojo rūmai, degė pilys,
Smiltelė liko tik viena. 
Piliakalniai numirę tyli,
Bet ta smiltelė - Lietuva.

Tu paklausk, ką šneka girios
Birželio nakties tylumoj.
Kur Nemunėlis tyliai irias,
Ten tavo kraštas Lietuva.

Bučiuok, lietuvi, šitą žemę,
Ji tavo motina šventa.
Dvasia didvyrių čia gyvena
Ir jos vardas - Lietuva.

* * *

Lietuvaite tremtinėle,
Ežerų šalies dukra,
Nemokėsi aust drobelių 
Iš Tėvynės ištremta.

Tau gelsvas kasas nukirpo,
Motinėlė verkdama,
Kada vagonus užkaltus
Išlydėjo Lietuva.

Bet širdy išlik lietuvė,
Nepamiršk gimtos kalbos,
Gal senatvėje sugrįši
Į šalelę Lietuvos.

Bet, sugrįžus neberasi,
Tos bakūžės, kur gimei.
Tavo Tėviškę išdraskė
Tartum lizdą vanagai.

* * *

Mėnulis į dangų pakilo,
Kareivis mergaitę pamilo.
Mergaitei apie meilę kalbėjo,
O ryt kapuose gulėjo.

Kareivi, kur tavo gimtinė?
Kareivi, kur tavo namai? 
Kareivis žūsta už Tėvynę,
Kur numirs - ten jo ir namai.

* * *

Mėnulis šviečia taip nuliūdęs,
Danguje mirga daug žvaigždžių. 
Išėjo mylimas į mišką,
Mergaitė liūdi tarp gėlių.

Atskriski, margas sakalėli,
Ištieski plieno sparnelius, 
Parnešk nuo manęs mergužėlei 
Nors kelius meilės žodelius.

O jūs rūtelės, jūs žaliosios,
Žaliuokit visada daržely.
Nebesulauksi mylimojo,
Kuris pražuvo pakelėje.

Mėnulis šviečia taip nuliūdęs,
Danguje mirga daug žvaigždžių.
Oi    verkia, verkia mergužėlė, 
Netekus mylimo bernelio.

* * *

Miškus, laukus ir pievas
Apgaubė sutema.
Motulė gailiai verkė,
Sūnelį leisdama.

Sūnelis žilą galvą
Motulei išbučiavo.
- Sudiev, brangi mamyte,
Ar grįšiu - nežinau.

O jeigu aš ir grįšiu,
Kai priešų čia nebus,
Kai kalne Gedimino
Trispalvė plevėsuos.

* * *

Nelaimei ar laimei tave pažinau,
Mergaitę iš tolimo sodžiaus.
Ką skyrė likimas, tikrai nežinau,
Ką paslėpei savo žodžiuos.

Norėčiau atspėt slapčiausias mintis,
Laimingas su tavim pabūt,
Keliaut drauge per audringas naktis,
Vis vien man - gyvent ar mirt.

Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta,
Tik gelsvosios kasos supintos.
Buvai man žibuoklė, pirmoji rasta,
Laukų Lietuvos išauginta.

Tave pažinau tik prieš vienus metus
Mažytėj gryčiutėj prie kelio.
Niekada nepamiršiu ugningų žvilgsnių,
Graži melsvaake mergele.

Duok ranką, mergaite, nežaisk su manim,
Sakyki, jei nori, tau laiškus grąžinsiu,
Ir vienišas liūdnas nueisiu tolyn,
O širdžiai mylėt neužginsiu.

Nedaug temylėjau - nebuvo kada,
Audroje gyvenimas bėga.
Nueisiu ir aš tenai,
Kur miško broliai mano miega.

* * *

Nešauk manęs, Tėvyne,
Neskaudink man širdies.
Sunki dalia tremtinio -
Toli, be ateities.

Ilga eilė vagonų,
Kančios ir skausmo daug.
Veidai išblyškę žiūri -
Pagalbos čia nelauk.

Stulpai pro šalį slenka,
Laukai, veja žalia.
Tremtinio šiaurėj laukia
Naktis šalta, šalta.

Nešauk manęs, Tėvyne,
Nešauk ir neviliok.
Šaltuos šiaurės ledynuos
Mums laisvės žiedą duok.

* * *

Neturiu aš lobių, rūmų nei pilių,
Tik turiu Tėvynę, kurią aš myliu.
Čia gimti takeliai, ežero banga,
Čia mano dalužė, nors ir nelengva.

Vyturėlių dainos žadina rytais,
Vakarinės rasos spindi deimantais.
Taip gražiai svyruoja girių ąžuolai,
Ir rugiai prie kelio lenkiasi žemai.

Kai linai pražysta dangaus melsvumu,
Man jaunystė grįžta su tyliu džiaugsmu. 
Vakare, kai rūkas kyla virš laukų,
Man svajoti gera, širdyje jauku.

Myliu lakštingėlės giesmeles liūdnas,
Ir su ja dainuoju ilgesio dainas.
Man nereikia turtų, rūmų, nei pilių -
Aš esu laimingas, kad Lietuvą turiu.

* * *

Nurimk, sesut, gana raudoti,
Nušluostyk ašaras gailias.
Praeis vargai, takai kraujuoti,
Gyvensim mes dienas dailiai.

Linksmai mes grįšim į Tėvynę,
Ji mus po sparnu priglaus,
Ir duos mums meilę begalinę,
Ir aušrą rytmečio dangaus.

Tada daržely tu ilsėsies,
Nuvargus po sunkios dienos,
Ir širdimi kažko ilgėsies,
Gražiai lakštutė tau giedos.

Ateis bernelis numylėtas,
Priglaus tave jis prie širdies.
Dangus žvaigždutėmis nusėtas
Nušvies tau kelią ateities.

* * *

Nušovė Burbulį Vaciuką,
Savaitę laikė ant turgaus.
Pro šalį motina praėjo,
Bet nepažino ji sūnaus.

Kitiems ir kryžiai pastatyti,
Ir prisodinta žolynų,
O jam kulių tik pritaškyta
Ir apjuokintas stribų.

Ir vargo bus tiems pareigūnams,
Ir lietuvaitėms toms gražioms,
Kurios aklai vien rusams dirbo
Ir šnipinėjo paslapčia.

Vacys Burbulis - Bėgūnas, gimęs 1917 m.
Gudelių kaime. Žuvo 1951 12 08
Gudelių kaime Ramygalos valsč. Trakų miške.

* * *

Partizanai, Lietuvos partizanai,
Kritę mūšiuos už Tėviškės laisvę.
Partizanai, Lietuvos partizanai,
Jūs krauju gimtą žemę aplaistėt.

Priedainis
Partizanai, Lietuvos partizanai,
Jūs krauju gimtą žemę aplaistėt.

Partizanai, nelygioj kovoj kritę,
Turgaus aikštėj išniekinti kūnai, 
Partizanai duobėse suguldyti -
Jūs Tėvynės narsiausi sūnūs.

Priedainis
Partizanai, Lietuvos partizanai,
Jūs krauju gimtą žemę aplaistėt.

Partizanai prikėlė Tėvynę
Iš nakties, iš nelaisvės griuvėsių. 
Partizanai, maldoje kasdieninėj 
Jūs vardus amžinai minės.

* * *

Pasaulyje gražu ir stebuklinga,
Žvaigždutės mirga nakties tylumoje. 
Kodėl man taip nuobodu ir liūdna? 
Ilgiuos kažko ir laukiu.

Iš dangaus aš nieko nebelaukiu,
Ir man negaila praeities dienų.
Tiktai trokštu tylios kapų ramybės, 
Noriu užmigti tyliai amžinai.

O tu sesute, miela lietuvaite,
Papuoški kapą gražiom gėlėm 
Ir nebeverki mylimo bernelio,
Jis už Tėvynę žuvo garbingai.

* * *

Pavasario saulė prašvito meiliai,
Ji glosto ir veidą bučiuoja.
Gaivina ir prausia šaltoji rasa,
O jis jau tik vos bekvėpuoja.

Mėnuliui pakilus, aplinkui rasa,
Vos girdimai jis dar dejuoja.
Tu mano Tėvyne, tu mano brangi,
Aš tau savo gyvybę dovanoju.

* * *

Pražydo mėlyna žibutė
Vidury miško tamsaus.
Ateik, sesut, nuskink žibutę,
Gal širdis ilgesio nejaus.

Mes garbę parnešim Tėvynei
Ant savo kruvinų pečių.
Tave, mergyt, išbučiuosiu
Ir išvaduosiu nuo kančių.

Tu nerymok rūtų daržely
Nuo vakarėlio lig aušros.
Tu nesulauksi to bernelio,
Nes jis iš karo neparjos.

Jau tavo mylimas pražuvo
Toli svetimam krašte,
Ir ta širdis, kurią mylėjai,
Švinine kulka perverta.

Išdygo naujas smėlio kapas,
Kur kryžiai lenkiasi pilki.
Kritai nuo kulkų išdavikų,
Kad mes gyventume laisvi.

* * *

Prie Šilų kaimo, prie kalvų
Sodyba, šerkšnu aptraukta.
Du partizanai Lietuvos
Narsiai kovojo visados.

Tik staiga nuostabūs garsai:
- Sudie, Tėvyne, amžinai.
Iš Viliaus gelsvųjų kasų
Pasruvo kraujas visu smarkumu.

Paskui nuvežė į Vadoklius,
Paguldė miesto aikštėje.
Paskui dar aštriais kastuvais
Juos sukapojo gabalais.

Vilių kai kas dar atpažino,
O Lelijavo - visai ne.
Galva baisiai suknežinta,
Budelių baisiai sutrypta.

Vilius - Klapėdos krašto vokietis, dezertyravęs iš Vermachto kariuomenės ir perėjęs pas partizanus. Buvo Vyčio apygardos partizanų štabo narys, sumanus kovotojas, meistriškai valdė kulkosvaidį, ne kartą kovoje išgelbėjo savo draugus.Gerai kalbėjo lietuviškai, buvo geras daininkas.Tikroji jo pavardė nežinoma. Žuvo 1947 03 10 Šilų kaime (Vadoklių valsčius).

Lelijavas - spėjama, kad tai Bronius Bytautas iš Giedraičių. Atbėgo pas partizanus ištrūkęs iš apsupties, buvo labai nuvargęs, partizanai davė jam Lelijavo slapyvardį. Grojo armonika, turėjo gerą balsą. Su Viliumi buvo ištikimiausi Danieliaus Vaitelio - Briedžio kovotojai. Žuvo kartu su Viliumi.

* * *

Stribai stribokai,
Jums Dievas nepadės.
Nušovėt bernelį,
Kas mane mylės?

Nekentėt jūs rusų,
Nekentėt vokiečių.
Ir kodėl nekenčiat
Savo brolių lietuvių?

Kankinot ir draskėt
Ilgais savo nagais,
Užtat jus lietuviai
Vadina budeliais.

Kratas baisiausias darėt
Ir vogėt visada.
Kentėjo partizanai,
Nes vogėt jų vardu.

Išnykit jūs, stribokai,
Išnykit kuo greičiau,
Nes tada Lietuvai 
Gyventi bus geriau.

Jūs žudot nekaltas šeimas,
Kankinat senelius 
Ir atimat sunkiai uždirbtus 
Ir tuos kelius litus.

* * *

Sudeginti namai gimtieji,
Išvežti Sibiran tėvai. 
Partizano tik šautuvas brolis, 
Ateitis - šaltieji kapai.

Priglaudžia tik žalias miškas,
Atjaučia tik ryto šalna, 
Užtaria lakštutė sesutė, -
Sunki partizano dalia.

Į mūsų šalelę prigrūdo
Visokių čekistų žiaurių. 
Savieji išgamos siuto,
Tėvynę išduodami.

Per juos į mišką išėjom,
O laisvę palikom čionai.
Mes, būdami varge ar laisvi,
Tėvynę mylėsim karštai.

* * *

Tėvynės sūnūs, dukterys kovojo
Už laisvą mintį, tėvų namus.
Ne vienas ginklą imdamas žinojo,
Kad grįžt nelemta, kad už laisvę žus.

O mano Lietuva, o krašte gimtasis,
O lino žiede, mėlynų debesų.
Tave myliu aš, didvyrių Tėvyne,
Kovot ir mirt už tave einu.

Ką mena senas kapo kauburėlis,
Ką šiandien atmena atmintis brangi?
Tik Tėviškėj laisvoj pražysta gėlės, 
Nors buvo karžygių kova sunki.

Tėvyne mano, Lietuva brangioji,
Jei reiks aš žūsiu, mirsiu už tave.
Ir partizanų priesaiką kartosiu,
Erškėčių kloniuos kils vėl Lietuva.

* * *

Už kelio pakrypus bakūžė -
Ten du našlaitėliai maži.
Užšalusį langą jie pūtė
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Neturi mažyčiai mamytės -
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį,
Ir tas ant gatvės purve.

Kristau, išgirsk meldimą
Iš kraujo pralietų širdžių,
O jeigu jau leidai jiems žūti,
Gailėkis našlaičių mažų.

Skaistaveidis mėnulis patekėjo
Ir krito vėsa ant langų,
O du našlaitėliai rymojo
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Jis žuvo už laisvę Tėvynės,
Už laisvę brangios Lietuvos.
Jis savo mažyčių našlaičių
Daugiau nematys niekados.

* * *

Už Tėviškę, už bočių žemę šventą
Tu pakilai, nenulenkei galvos,
Kada žiaurus klastingas okupantas,
Ištrint norėjo vardą Lietuvos.

Kai nakty kilo uždrausta trispalvė,
Lapeliai skelbė - nemirė tauta,
Kai priešą vėrė automatų salvės,
Visada žinojai - čia tavo vieta.

Rūsti lemtis, o gal išdavystė
Pakirto tavo sakalo sparnus.
Metus gražiausius žydinčios jaunystės
Sukaustė pančiais priešas tas nuožmus.

Tu praėjai per pragarą ir mirtį,
Šiandien džiaugies Lietuva laisva.
Užtai, kad jai neleidai žūti,
Šiandieną tau dėkinga Lietuva.

* * *

Užėjo pulkas rusų
Kaip vakaris debesis.
Ir apstojo žalią mišką,
Gal lietuvį pamatys.

Ir sugriaudė visas pulkas,
O lietuviai tiktai du.
Gynės broliai, kiek pajėgė,
Kiek turėjo šovinių.

Ir aistringai vyrai gynės
Su granatom rankose. 
Rusai puolė kaip pasiutę -
Durtuvai jų rankose.

Nepamiršiu aš to vaizdo,
Kol gyvensiu vienumoj,
Ir svajosiu visą laiką,
Kol paminklą pastatys.

LIETUVOS PARTIZANŲ DAINOS

(1946 - 1954)

SURINKO IR SURAŠĖ KOSTAS LUNYS

* * *

Rožėm sužydėjus, žvaigždelėm sužibus,
Rožėm sužydėjo girios ąžuolai.
Jaunas partizanas mergaitei taip tarė:
- Sudie, aš išeinu, negrįšiu ilgai...

Mergaitė suprato pavojaus tą žygį,
Prisidengė rankom mėlynąsias akis, 
Nosinaitę šilkinę ašarom vilgė,
Tarė: „Partizane, juk baisi ta mirtis!“

Jisai pasiėmė plieno aštrųjį kardą,
Sunkų automatą ant jaunučių pečių,
Jaunajai mergaitei lūpas pabučiavęs 
Taip tarė: „Aš išeinu prie savo draugų.“

Rodos, kad tyliai jis ėjo, nieks negirdėjo,
Ir mėnuo jam švietė, berods, neaiškiai, 
Bet vos tik prašvitus tuoj šūvis pasigirdo: 
Jį priešai pamatė, nors ėjo tyliai.

Toli jisai buvo nuo savo brolelių,
Kai priešų pasitiko jį net keli šimtai,
Bet jisai kovojo ir prieš jųjų daugybę,
Kol sparnais pridengė dangaus angelai.

Sužeistoj krūtinėj skausmai vis didėjo,
Ir nieks negirdėjo sužeisto kančių,
Berželis tik siuntė šaltos rasos lašą 
Ant sužeisto veido karžygio brangaus.

Bet jisai kovojo ir prieš jųjų daugybę,
O tokiai daugybei pritruk' šovinių.
Paskutinįjį šūvį sau krūtinėn atrėmė: 
„Priešams pasiduoti gyvas negaliu!“

Ir grojo automatai skardųjį maršą mirties,
Saulutė tekėjo ir verkė seni ąžuolai,
Jaunoji krūtinė nuo skausmo užgeso,
Šalton žemėn krito kraujas rausvais žiedais.

Priešai pastebėję, kad jis nebegyvas,
Jį puolė kaip pasiutę išalkę vilkai:
Vieni batus traukia, kiti laikrodėlį sega,
Ir skrebai vis klausia: „Ar nepažinai?“

Kišenes iškratę dokumentų ieškojo,
Kad galėtų ūkį viešai konfiskuot.
Vien parašą tą tik tokį terado: „Klajūnas,
Dėl Tėvynės mano darbai ir mirtis!“

Mergaitė iš rūtų vainiką nupynė,
Per naktį nemigo, ji verkė gailiai,
Ji nori žinoti, kur laidos velionį,
Kad galėtų kapelį papuošti slapčia.

Klajūnas - Bronislovas Pakalnis, gimęs 1910 m. Raguvoje.
Žuvo 1945 11 08 Raguvos apylinkėse.

* * *

Vieną dieną vedė Žaibas Atėjūną:
- Einame į mišką, čia baugu stovėt.
Bet ir jų nelaimei laukė automatai,
Jų širdis nežino, kad reikės gulėt.

Ėjo jie per mišką takeliu vingiuotu,
Miške buvo tylu, nieko negirdėt,
Vos tik pirmą ugnį slibinai atidengė,
Krito narsus Žaibas Medinų miške.

Sužeistas jo draugas dar gynės, kiek galėjo,
Žaibo nenorėjo toj vietoj palikt.
Labiau dar sužeistas jis trauktis turėjo,
O toliau pelkynė - ten žuvo ir jis.

Girdėjo tėveliai: miške jų kautynės,
Ir jie nežinojo, ar sūnūs dar grįš,
O sūnūs jau guli kraujuose paplūdę,
Jiems negaila tėvų nei draugų.

Skrebai jiems toj vietoj ženklus nusegiojo,
Diržus jiems nujuosė, iškratė kišenes.
Kruvinieji lavonai ant žemės gulėjo, -
Niekas negailėjo, tik kojomis spardė.

Sumetė abudu į vieną vežimą,
Šiaudais juos apkratė tartum plėšikus,
Ir liepė nuvežti tiesiog į Šešuolius,
Gal pažins koks žmogus šituos „banditus“...

Vieškelėlis ten verkė, ir akmenys dejavo,
Kraujas jų tekėjo ten po vežimu,
Žaibas, Atėjūnas jau guli sustingę,
Nebetars: „Tėvyne, aš Tave myliu!“

* * *

Pabučiavo gegužis Tėvynę,
Skleidė žiedus balta obelis.
Pro žibuokles, geltonas purienas
Tyliai slenka žiaurioji mirtis.

Žalias ąžuolas šakas nuleidęs,
Tyliai verkė visa širdimi,
Partizanai, priešus pastebėję,
Į miškelį subėgo tekini.

O tuoju laiku gegutė kukavo,
Krito lapai žali nuo šakų,
Kada Liūtą mirtis pabučiavo,
Melsvos akys pasruvo krauju.

Brangusis Liūtai, o kas tave atskyrė
Nuo mūsų Tėvynės plačiųjų miškų?
Juk narsiai už laisvę tu visad kovojai
Ir josios gynėju buvai tu drąsiu!

Paskutinįjį kartą gailiai atsidusus
Suliepsnojo krūtinėje jojo širdis,
O kraujas iš lėto iš žaizdų jam sruveno
Ir gyvenimas merkė žydrąsias akis.

Ar tikėjo tada narsus Viesuliukas,
Kad mėnuo gegužio jam mirtį atneš,
O priešai, lavoną jo nusitvėrę,
Į Taujėnų miškelį atveš?

Ir daugiau neberegės jisai mūsų saulutės,
Nebegirdės nė lietuvių mergaičių dainų,
Tik vėjas, veidus pabučiavęs,
Padės pilti žemę ant jojo akių.

Drąsusis Puškinas jau ginklą iškėlė,
Pasigirsta jo riksmas siaubingai klaikus.
Į gyvenimo taurę tokią audringą
Žiaurioji mirtis jam įpylė nuodų.

Kai išvargęs sau tyliai ilsėjos Vaitelis,
Po tų žygių ir mūšių tų tokių sunkių,
Ošiančiais miško takeliais
Žiaurioji mirtis jam atslinko pamažu.

Liūtas - Antanas Juzukėnas. Būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Sudeikių kaime. Žuvo 1948 05 03 Kadrėnų miške.

Viesuliukas - Antanas Vaitelis, gimnazistas iš Janapolio
kaimo. Žuvo apsuptyje.

Puškinas - Vladas Ališauskas. Rinktinės vado pavaduotojas, gimęs 1914 m. Žemaitkiemio valsč. Jukonių kaime. Žuvo 1948 12 30.

Vaitelis - Danielius Vaitelis - Briedis. Vyčio apygardos vadas, gimęs 1913 m. Geležių kaime. Žuvo 1948 05 13 Juodvisinės kaime.

* * *

Ir vėl pražydo sode vyšnios,
Ir krinta jų balti žiedai,
Motut, ko rymai prie vartelių
Ir ko gailiai gailiai verki?

Kaip storos liepos augalotos,
Ir tu, sūneli, toks buvai,
Ir tėviškėj po žaliom vyšniom
Pačioj jaunystėje žuvai.

Tu išgirdai Tėvynės balsą,
Kai ji alsavo mirtimi,
Ir stodamas jai į pagalbą
Pasitikėjai savimi.

Tą rytą ūkanos aptemdė,
Skaisti saulutė netekės,
O pagiry po senu kryžium
Sunkus kulkosvaidis dundės.

Daug krito priešų išdavikų,
Daug krito budelių tautos,
Bet ir tavęs, sūnau, neapleido -
Gyvybės, žydinčios, jaunos.

Draugai tavi linksmai dainuoja
Tėvynės ošiančiuos miškuos,
O tu, sūnau, guli ant gatvės,
Už laisvę žuvęs Lietuvos.

* * *

Aušo rytas, puikus, krištolinis,
Miške nuotaika vyrų gera,
Nakties įspūdžių pokalbis pilnas,
Prie ugnelės įdomi šneka.

Staiga sušlama, miškas suošia,
Ir sargybinio šūvis staigus.
„Vyrai, priešas jau slenka - judošius,
Prie ginklų!“ - vado balsas drąsus.

Ir pakilo drąsuoliai kaip vienas,
Pasigirsta staugimas šiurpus,
Ugnį svaido netirpstantis plienas,
Drąsa dengia kautynes karių.

Baltam sniege parausta raselė,
Ošia miškas tylus, neramus,
O palinkusi eglės šakelė
Pabučiavo karžygius šešis.

Verkė jauna mergaitė iš skausmo,
Širdis plyšta ir sukas galva.
- Ak, Dievuliau, už ką aš nubausta,
Kodėl jis nebegrįžta nakčia?

Verkia tėvas: negrįžta sūnelis,
Verkia sesė, močiutė sena,
Veidu riedančios ašaros byra,
Kenčia skausmą visa Lietuva.

* * *

Keliavo brolis partizanas
Tėvynės kloniais ir laukais,
Jaunoj krūtinėj širdis plakė -
Jis nežinojo, kur jis eis.

Jis eidamas tyliai kartojo:
-    Tėvyne, mano mylima, 
Žemele, mano tu brangioji, 
Kada gi būsi tu laisva?

Naktį mėnulis aiškiai švietė,
Žibėjo žvaigždės danguje. 
Mirties šešėliai čia jam liepė 
Sustot, sustoti kelyje.

Kai jis pavargęs čia ilsėjos,
Miegojo lig dienos aušros,
Kai netikėtai pastebėjo
Šnipai iš budelių gaujos.

Raudoni priešai jį sušaudė:
Čia pylės kulkos kaip lietus,
Ir automatai sunkūs gaudė,
Raudojo mėlynas dangus.

Kai jis sužeistas jau parkrito,
Alsavo iš gilios širdies,
Ir angelėliai jam atskridę
Linkėjo laimingos mirties.

O jisai paėmė kryželį,
Ranka drebėjo nuo skausmų:
-    Aš laiminu tave, Tėvyne,
Ir motinėlę dar kartu.

Kai sužeistas jis jau gulėjo,
Jį spardė batų kulnimis,
O jis nėkart nesuvaitojo,
Tik pratarė: „Jau man mirtis...“

Kai į vežimą kelt reikėjo,
Jį priešai kėlė ant baslių,
Ilgi plaukai jam svėrė galvą,
O jis nebejautė skausmų.

Močiutė apie mirtį sužinojo,
Ji rovės plaukus nuo galvos:
- Nebematysiu aš sūnelio,
Nei jo akelių mėlynų.

* * *

Vieną žvaigždėtą gruodžio naktį
Vėjelis pūtė taip tyliai,
Žygiavo narsūs partizanai,
Mūsų gynėjai lietuviai.

Jie ėjo linksmai nusiteikę,
Jų nebaugino ateitis,
Nepastebėjo anei vienas,
Kad seka kraugerio akis.

Ištroškęs kraujo išdavikas
Atvedė driskių čia pulkus,
Ir čia lietuvis kraugeringas
Pražudė didvyrius penkis.

Tą rytą krito baltos snaigės,
Saulutė kilo kruvina,
Kai apglėbė laukus ir krūmus
Žiaurioji budelių gauja.

Ir užmerkė akis šviesiausias
Narsus mūs vadas Lietuvos,
Kurs niekad nebešauks prie ginklo
Naikinti žvėriškos gaujos.

Tą rytą žuvo vadas Plienas,
Kovojęs su driskiais neilgai,
Už laisvę ir pavergtą šalį
Daug žygių nuveikė jisai.

Žuvo su juo kartu Geniukas
Už brangią žemę Lietuvos,
Jis troško iškovot mums laisvę
Nuo budelio žiaurios rankos.

Argi tikėjosi Narutis,
Krienas ir Puškinas - draugai,
Kad rytas čia atneš jiems mirtį, 
Baigsis gyvenimas, vargai.

Čia žuvo penki narsūs vyrai
Už brangią laisvę Lietuvos,
Už ką gyvybę paaukojo,
Suteiks jiems Dievas palaimos.

Plienas - Alfonsas Morkūnas, kapitonas, Didžiosios kovos apygardos B rinktinės vadas, vėliau apygardos vadas, gimęs 1908 m. Juodiškių kaime. Žuvo 1948 12 30. 

Geniukas - Pranas Grigas, B rinktinės vadas, gimęs 1916 m. Pabaisko valsč. Antakalnio kaime. Žuvo 1948 12 30. 

Puškinas - Vladas Ališauskas, rinktinės vado pavaduotojas, gimęs 1914 m. Žemaitkiemio valsč. Jukonių kaime. Žuvo 1948 12 30.

Krienas - Bronius Medelskas, kuopos vadas, gimęs 1927 m. Nuotekų kaime. Žuvo 1948 12 30.

Narutis - Bronius Dūda, DKA B rinktinės kuopos vadas, gimęs 1912 m. Žemaitkiemio valsč. Kezių kaime. Žuvo 1949 12 30.

* * *

Paklebeno duris partizanų būrys,
Paklebeno į kaimo trobelę.
Atidarė duris, džiaugėsi mylima,
Kad bernelis dažnai atsilanko.

Naktis buvo šviesi, mes sumigom visi,
Tik mėnulis pro debesis blausės.
Žiaurūs rusai vagiai, mūs Tėvynės rykliai,
Jie mums didelį pokylį rengė.

Pasigirdo kažkas - lyg motoro urzgimas,
Ir jau rusai apsupo tą kiemą,
Sudrebėjo namai, išbyrėjo langai,
Kol granatos mums praskynė kelią.

Žuvo broliai šeši. Kas vainiką nupins?
Kas nuskins partizanui gėlelę?
Jį ant gatvės numes, šaltas vėjas paguos:
Juk lietuvis už laisvę kovojo!

* * *

Kur Šventoji teka ir tanki giružė,
Ten, kur auga eglės, uosiai ir beržai,
Šaltą rudenėlį, vidury giružės,
Ten apsigyveno laisvės nešėjai.

Neilgai jiems teko ten linksmai gyventi,
Neilgai skambėjo jų linksma daina,
Iš draugų savųjų rados išdavikas,
Jis atvedė gaują plėšikų čionai.

Sekmadienio rytą, dar saulei tik tekant,
Linksmai šnekučiavos po žygio draugai,
Ir štai netikėtai juos priešai užpuolė,
Ir krito devyni pervertom širdim.

Kaip gegužės mėnuo, nuo šalnos pakąstas,
Nuvysta žiedelis galvutės jaunos,
Taip vidur giružės pervertom krūtinėm
Gulėjo lietuviai šalies pavergtos.

Nesulauks tėvelis jau grįžtant sūnelio,
Ir šventam kapely jų nieks nelaidos,
Tik miško paukšteliai ir žvėrys piktieji
Nekaltus jų kaulus po mišką nešios.

Nesulauks jau močiutė grįžtant sūnelio,
Pražiūrės akeles, rankas prarymos, 
Nebegrįš sūnaitėlis vidur naktužėlės, 
Nebegrįš nuraminti motulės senos.

* * *

Pūtė rytų šaltas vėjas,
Girelė ošė liūdnai,
Du jaunučius partizanus
Lydėjo mirties sargai.

Ten nebuvo aukštų medžių,
Šimtamečių ąžuolų,
Vien tik krūmai susiraizgę
Ir siauri takai tarp jų.

Tais siaurais takais žygiavo
Partizanai Lietuvos,
Jie niekuomet netikėjo,
Kad juos kaip kiškelius dabos.

Jie niekuomet nesuprato,
Kad čia priešai jų vis lauks,
Ir į nekaltas jų krūtines
Kulkos lėkdamos sukauks.

Automatams pakvatojus
Tarp medelių ošiančių,
Žuvo drąsūs partizanai -
Bėga kraujas iš galvų.

Rusai, kaip šunes pasiutę,
Pagrobė jų lavonus,
Įsimetę į vežimą,
Atvežė į Taujėnus.

Ten, Taujėnuose, už tvarto
Numetė juos atbulai:
Vieno galva, antro kojos -
Taip ilsėsis amžinai.

Vieno galva sudaužyta,
Antram akmuo po galva,
Už brangios Tėvynės laisvę
Ir už vardą jos šventą.

Prie jų buvo dvi mergaitės,
Draugės jaunystės dienų, 
Širdeles skausmai suspaudė, 
Kai pažino juos abu.

Buvo rytas ūkanotas,
Laikas darės neramus,
Išvažiavo motinėlė 
Ieškot, kur guli sūnus.

Suskambės varpai bažnyčioj
Už tave, mielas sūnau,
Tiktai, kur tave palaidos,
Aš, sūneli, nežinau.

Buvo rytas ūkanotas,
Sekmadienis neramus, 
Dievas pašaukė pas save 
Du Tėvynės gynėjus.

* * *

Vidury šalto gruodžio, naktį,
Kai vėjas siuto tarp kalnų, 
Tyliai žygiavo partizanai, 
Nešdami laisvę širdyse.

Važiavo linksmai nusiteikę,
Jų nebaugino ateitis,
Nė vieno širdis nesuprato,
Kad prieky laukia jų mirtis.

Ir, privažiavus jiems sodybą,
Pasigirdo šūvis prie namų,
Tada suprato partizanai,
Kad jie pakliuvo tarp priešų.

Aplink kulkosvaidžiai kvatojo,
Ir skraidė aidas po miškus,
Bėgiojo, slapstės partizanai,
Likimas laukė jų žiaurus.

Štai krito jaunas partizanas
Ant sniegu žemės apklotos,
Baltasis veidas mėlynuoja
Nuo žiaurios budelio rankos.

Paliko verkiant motinėlę,
Namelių vietoj - pelenus,
Kovot už laisvę tėviškėlės
Paliko jaunus brolius du.

Kai sužinos sena močiutė,
Jos akys ašarom apsilies,
Kad ant Taujėnų siauros gatvės
Guli jos mylimas sūnus.

O tas, kur sužeistas dejuoja,
Daug, oi daug skausmo iškentės.
Pakilęs bėgo jis su broliais,
Palikdams kruvinas pėdas.

Paskui pakinkė broliai žirgą,
Sodino draugą vežiman,
Važiuoja tiesiai į gimtinę,
Parveža tėveliui senajam.

Nežino tėvas, motinėlė,
Kad jųjų mylimas sūnus,
Didžiausius skausmus iškentėjęs,
Važiavo mirti į namus.

Jis laisvas mirti juk galėjo
Ant motinos senos rankų,
Prie seno mylimo tėvelio,
Tarp sesutėlių ir brolių.

Akis jam motina užmerkė,
O duobę iškasė draugai,
Sukalė karstą jam broleliai
Ir palaidojo amžinai.

Ir štai išdygo naujas kapas
Netoli tėviškės namų,
Čia ilsis drąsus partizanas
Iš pulko gynėjų narsių.

Ir kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,
Tik gailiai verkia mergužėlė -
Jos mylimas guli kapuos.

* * *

Keliavo jie ilgą kelionę
Į gimtą kraštą, į namus -
Gal ten geriau priglaus juos žmonės,
Gal ten likimas bus ramus...

Priėjo kaimą, kurs vadinos
Vareikių kaimas, vienkiemiai,
Ir jie tikėjos, kad joks priešas
Užpulti čia jų neateis.

Vos patekėjo skaisti saulė
Ir jos aukso spinduliai 
Lyg sako: gera šiam pasauly,
Kai viskas einasi gerai.

Nespėjo linksmintis, nė džiaugtis,
Nes priešai buvo jau arti,
Kad jie nespėtų įsibrauti,
Ginklus pasiruošė visi.

Štai krito Pranas, Baravykas,
Saugys, Lakūnas ir kiti.
Jie mirdami drąsiai kartojo:
„Tėvyne, žūstam už Tave!“

Saugys sužeistas nedejavo,
Pridėjo ginklą prie galvos:
„Paimki, Uosi, mano ginklus
Ir eiki nuramint mamos.“

Visus išblaškė po arimus
Plėšikų, žudikų gauja.
Erškėtis prie kelių suklupo,
Septintam kliuvo mirtinai.

Ir greitai broliai išsiskirstė,
Netekę daugelio draugų,
Nė vienas brolis nepasakė,
Kad už Tėvynę mirt sunku.

Ir visų tokia mirtis laukia,
Bet jiems nebaisi ateitis,
Jie miršta, žūsta ir kovoja,
Kad būtų tik laisva šalis!

Pranas - pavardė nežinoma.

Baravykas - Petras Žlioba, gimęs 1923 m. Bierių kaime. Žuvo 1947 01 22.

Lakūnas - Vytautas Gricius, gimęs 1926 m.Keturvėjų kaime. Žuvo 1947 01 22.

Saugys - Petras Ignatavičius, gimęs 1923 m. Laičių kaime. Žuvo 1947 01 22.

Uosis - Marijonas Krogertas, gimęs 1927m. Laučių kaime. Žuvo 1948 11 13.

Erškėtis - Raudonis iš Šalnų kaimo. Žuvo 1947 01 22.

Septintas - Vytautas Mackėla, gimęs 1927 m. Šalnų kaime. Žuvo 1947 01 22.

* * *

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo vakaras pas mus.
Berželių šakos prasiskyrė
Ir vėjas pūtė nuo namų.

Prie laužo sėdi laisvės broliai,
Akis įsmeigę į liepsnas.
Tankiai pabunda girioj toli
Kovos ir rūpesčių diena.

Plevenk, plevenk, miela liepsnele,
Ir su mumis kartu dainuok.
Į laisvę veda mūsų kelias,
Į saulę artinas diena.

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo ilgesys pas mus.
Šviesa tamsoj sau kelią skina,
Drąsiai žygiuojam per miškus.

* * *

Išėjo broliai gint Tėvynės,
Paliko kruvinus takus,
Paliko, vargo neišvargę,
Jaunystę, meilę ir džiaugsmus.

Paliko senas žilas tėvas,
Paliko motina sena,
Kuri po kryžiumi suklupus
Pasaulį keikė verkdama.

Vargus pasaulio greit išvargsim,
Atrasime karių kapus,
Kur ilsis broliai partizanai,
Juos žiaurūs budeliai iškas.

Išėjo broliai gint Tėvynės,
Kovot už laisvę Lietuvos.
Šiandieną žūsta nepažinę,
Kad driskių gauja valdo mus.

* * *

Ko šiandien nusiminęs,
Nuleidęs šakeles,
Berželis dar apverkia
Praleistas dieneles?

Ko stovi liūdnas kryžius
Ten toli pakely?
Ko verkia mergužėlė
Rūtelių daržely?

Ir ko rymai, močiute?
Ko lauki prie vartų?
Ir laukdama kartoji:
-    Sūneli, kur gi tu?

Ir ta žalia eglutė
Kartos tau taip tyliai:
-    O brangus Alijoši,
Kam mane palikai?

Kiek kartų tu rymojai
Po šita eglute!
Kiek kartų tu kalbėjai
Su savo močiute!

Ji glostė tavo plaukus,
Bučiavo veidelius
Ir klausė: „Ak, sūneli,
Kada gi laisvė bus?“

Bet tujai laisvės nesulaukei
Kaip ąžuolas puikus,
Ir palikai savuosius brolius
Ir tėvelius senus.

Tu bėgdamas nuolat kartojai:
Aš dar gyventi trokštu,
O angele, pridenki
Savu mane sparnu!

Bet tavo jėgos geso,
Pabėgęs tu žuvai,
Sakei: „Sudie, Tėvyne,
Ir jums, žali miškai!“

Nežino tavo kapo
Mergaitė mylima 
Ir nežydės ant kapo 
Našlaitė mėlyna.

Tik rytą vakarėlį
Gegutė tau kukuos,
O žalioji dilgėlė
Kapelį tau papuoš.

Alijošius - Povilas Kupčinakas, gimęs 1927 m. Taujėnų valsč. Mažeikių kaime. Žuvo 1950 03 02 Gabrėnų kaime.

* * *

Žalioj gėlėtoje pievoje
Tarp žydinčių gėlių 
Dejuoja mūsų broliai 
Sužeisti - nuo skausmų.

Sužeistos jų krūtinės
Nuo budelių žiaurių.
- Oi, motin, motin brangi,
Kaip mirti man sunku!

Neverkit, senas tėve,
Ir motina sena!
Neverki, mergužėle,
Lietuvė tu tikra!

Nuvežę į miestelį
Ant bruko paguldys.
Tu neik ir nelankyki,
Nes jie tave tardys.

Kulkosvaidžiai kvatoja -
Vėl bus naujų aukų.
Seniau miškuose žmonės
Pražūdavo tik nuo vilkų.

* * *

Repšėnų miškely, pačiam viduryje,
Kur lakštutė čiulba rytais vakarais,
Drąsus tautos sūnus, vadas Ąžuoliukas,
Laimingai gyveno su savo draugais.

Rytą vakarėlį keldams ir guldams,
Visad jis buvo linksmas, toks linksmas ir smagus,
O iš jo krūtinės, iš lūpų žavinčių 
Jo kilo į Aukščiausiąjį tyli malda.

Vadas Ąžuoliukas visais savo vyrais,
Jais pasitikėjo kaip pats savimi,
Bet jis netikėjo, kad jo brangus brolis
Jį galėtų bausti žiauria mirtimi.

Dieduška žmogėdra, tautos išdavike,
Prisidengęs rūbais tėviškės brangios,
Jau seniai galvojai tėviškę parduot
Ir pareikalauti nekaltų aukų.

Lietuvos žemelę dengė pirmas sniegas,
Ir aušrelė brėško tolimuos rytuos,
O per mišką ėjo rusai prakeiktieji,
Vedami Darielos, niekšo Lietuvos.

Kaip kad Judas Kristų, taip Dariela brolius,
Kaip galėdams stūmė mirčiai į nagus, 
Pinigus paėmęs už nekaltą kraują,
Tartum avies kailį užsivilko jis.

Niekas netikėjo, kad jau šį rytelį
Brangaus Ąžuoliuko ir jojo draugų 
Žiaurūs mirties šūviai ir kančios vainikai 
Išplėš jiems gyvybę ir papuoš kapus.

Staiga sudejavo priešo automatas,
Įsiviešpatavo amžina šalna.
Ąžuolas užmerkė mėlynas akutes,
Nebeišsipildė jo graži mintis...

Kaip žvaigždė Aušrinė apalpo Danutė,
Žiauraus priešo kulkų sunkiai sužeista,
Vos tik pražydėjo jaunystės žiedelis,
Nelaiku pakando amžina šalna.

Tuo pat laiku žuvo Gintaras narsutis,
Drąsus ir kuklutis žiedas mūs tautos.
Gedulas papuošė likusius jo vyrus,
Lyg kad avinėlius kvepiančiuos miškuos.

Pagriebę jų lavonus vežė į Kavarską,
Girdis keiksmo žodžiai, pašaipos dainų,
Iš paskos Dariela, Judas išdavikas,
Seka lyg pasiutęs rusiškas šuva.

Mūs brolių lavonus prie mūro pastatė,
Priešai paveikslavo ramūs, išdidi,
O Dariela spardė Ąžuoliuką kojom,
Keikdamas vis klausė: „Ko tu čia guli?“

Už Tėvynę žuvę - jiems garbė didvyrių,
Mūsų partizanams Lietuvos miškuos,
Angelai papuoš juos kankinių vainikais
Ir Aukščiausias nori šių gražių aukų.

Nenuliūsk, močiute, kada sužinosi,
Kad sūnelis mielas užmerkė akis.
Dievas juos mylėjo, užtat taip ir leido,
Kad jūsų šeimoje rastųs kankinys.

Išgama, tau vardo mes nebesurasim,
Krauju apšlakstei tu skliautus dangaus,
Nesidžiauk, pabėgęs tu nuo partizanų,
Tautos išdaviką pats likimas baus.

Ąžuoliukas (Ąžuolas) - Antanas Juogėla. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės, Butageidžio kuopos, Tigro būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Vaidevučių kaime. Žuvo 1948 11 13. Partizanai jį labai gerbė ir vadino Ąžuoliuku.

Dieduška - Jonas Dariela, išdavikas: išdavė savo vadą ir kovos draugus.

Danutė - Danutė Dovydėnaitė. Sužeista bandė pabėgti, bet buvo nušauta.

Gintaras - Jonas Dagelis, gimęs 1903 m. Žuvo 1948 11 13.

* * *

Vienumoj giružėj sveikinai tu rytą,
Vienumoj tarp medžių šilo ošime.
Ko liūdnai dainuoji vakarais liepsnotais?
Savo liūdnoj dainoj kam mini mane?

Ar meni, mergaite, tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodo takeliu,
Ir tavo širdelė tik mane mylėjo,
Ir tu negalvojai, kad meilė pražus?

Bet atėjo laikas, kad reikėjo skirtis,
Ir žiaurus likimas nedavė mylėt.
Metas iškeliauti į miškus tamsiuosius
Ir tenai gyvybę man reikės padėt.

Man supylė kapą tarp jaunų medelių,
Aš guliu be karsto žemelėj juodoj,
Niekada pasaulis nebebus man mielas,
Ir tavo akutės nevilios manęs.

* * *

Pražydo pirmos melsvos žibutės,
Paukštelių dainos skamba linksmai, 
Tėvynės ginti išėjo broliai,
Tylūs, bet narsūs kaip tie arai.

Vartuos rymojo sena močiutė,
Ir mergužėlė liko viena,
Jinai žinojo, ko vėjai siuto:
Mat partizano sunki dalia.

Įsiutęs vėjas kaukė ir staugė,
Draskė nuo medžių pirmus žiedus.
Kvatojo ginklai, sprogo granatos,
Lydėjo žygin plačiais laukais.

Aš pasiklausiu šiaurį vėjelį:
Kokią man laimę žada rytoj?
O gal tik vieną juodą vargelį,
Gal reiks gulėti žemėj juodoj?

Kulka pervėrė jauną krūtinę,
Jėgos išseko, alpo širdis,
Tarytum sakė: „Sudie, mergaite,
Jau nematysiu tavęs, oi, ne!“

Kapą apgulė lieknas berželis,
Rasos lašelis gaivins dar mane,
O gal nukritęs nuo beržo lapas
Papuoš man kapą rudens laike...

* * *

Ne rasos lašelis ritosi nuo smilgos,
Ne akmuo žėrėjo tūkstančiais gaisrų,
Motinėlės veidą ašaros suvilgė,
Kai sūnus keliavo, ėjo iš namų.

Buvo drėgnas, drėgnas motinėlės veidas,
Ant raukšlėto veido buvo skausmo daug, 
Vieną teturėjo, tą pavojun leido,
O širdis lyg sakė, kad nebesugrįš.

Nors ranka drebėjo, laimindama sūnų,
Nors širdis žadėjo plyšti nuo skausmų, 
Bet Tėvynė šaukė: „Tegu taip ir būna: 
Leidžiu tau keliauti, eiti iš namų“.

Ūžė ir dundėjo tūkstančiai patrankų,
Po mūs kraštą skraidė švinas ir ugnis,
Godžios priešo rankos smaugė mūsų šalį, 
Kai kovon išėjo partizanu jis.

Sūnus jautė auką motinos brangiausios
Ir supratęs verkė ašarom karčiom,
Bet jisai žinojo, kad Tėvynė stosis,
Nors galva riedėtų nuo pečių.

Buvo karštos dienos, bėgo kraujo upės,
Pergalė riedėjo ryto skaistumu,
O jis jaunas mūšio vidury suklupo
Dėl Tėvynės laisvės, motinos namų.

* * *

-    Į laisvę, į laisvę! -
Per naktį kalbėjo,
O rytą ant gatvės
Nušautas gulėjo.

Jam priešai subadė,
Sudraskė krūtinę,
O jisai atsakė:
-    Žūstu už Tėvynę!

Priešai gėrė kraują
Jam lig paskutinio lašo,
Kol melsvos akutės
Nuo skausmo užgeso.

Tada tik apleido,
Sargybą paliko,
Kad tik neatneštų
Mergaitė vainiko.

Dar vakar galingas
Buvai partizanas,
O šiandien banditas,
Prakeiktas šunų.

Dar vakar gelsvus plaukus
Dailiai šukavai,
O šiandien ant gatvės
Kraujuos plūduriavai.

Dar vakar prie krūtinės
Vyties kryžių spaudei,
O šiandien ant gatvės
Akmuo galvą spaudžia.

Dar vakar prie miško
Kulkosvaidžiu šaudei,
O šiandien ant gatvės
Skrebai kojom spardo.

* * *

Ant gatvės lietuvis gulėjo,
Jo kraujas žibėjo purve,
Saulutė veide jo spindėjo,
Ir močiutė jo verkė slapčia.

Lietutis jam veidą mazgojo,
Vėjelis nušluostė šilku, 
Tamsiojoj naktelėj liūdėjai:
- Nesulauksi, močiute, ir Tu...

Nesulauks močiutė sūnelio,
Negrįš jis tamsiojoj nakty,
Jis žuvo už savo Tėvynę
Ir guli numestas purve.

Jis žuvo už savo Tėvynę.
Priskinkit jūs, sesės, gėlių, 
Papuoškit jūs jojo krūtinę, 
Lietuvos partizanui žuvusiam.

* * *

Jau girdėti patrankų gaudimas,
Liepsna tirpdo ištisus sodžius,
Žūsim, broliai, nes mūsų toks likimas,
Per kraują Tėvynė laisva tepaliks.

Jums, sesutės, rūtelių darželiai,
Jums lelijos, jums pievų žiedai,
O mums, vargdienėliams Tėvynės sūneliams,
Tik amžinas miegas ir šalti kapai.

Nebelaukit jūs mūsų, sesutės,
Nebeateisim tyliais vakarais,
Nebepinsim gražių sutartinių
Kvapios šienapjūtės tyliais vakarais.

Ei, pasauli, kam leidai mums žūti
Ir svajones paverst pelenais?
Juk ir mums buvo lemta laimužė,
Juk ir mūsų krūtinėse plakė širdis!

Praeis keli metai ir jūs mus pamiršit,
O kartais minėsit, galbūt, dainose,
O motinų skausmą, kančias ir dejones
Tildys vyturėliai, pragydę rytais...

* * *

Rytui auštant, šviesai švintant
Ir švitenant pamažu,
Kai Narutis dar miegojo
Ir sapnavo jis tyliai.

Su pirmais dienos šešėliais
Ir pirmaisiais spinduliais 
Jį pažadino iš miego 
Automatų grojimai.

Kažkoks išgama pasakė,
Kad jis guli klojime,
Atidengė kryžmą ugnį
Ir sušaudė rugiuose.

Kai nušovė partizanus,
Skrebai ėmė rankom plot.
Užsitaisė gramofoną 
Ir pradėjo kažką šokt.

Kai paguldė juos ant sniego,
Sniegas gėrėsi krauju,
Rausvos lūpos jam sustingo,
Nebetars daugiau: „Myliu!“

Nebetars: „Sudie, Tėvyne!“
Nei močiutei senajai, 
Nebetars: „Sudie, tėveli!“ 
Nei mergaitei mylimai.

Oi, tu, Nėriau, brangus Nėriau,
Koks linksmutis tu buvai, 
Gruodžio dvidešimt aštuntą 
nelaimingas pražuvai!

* * *

Tu pasimelski, mano miela,
Už mano laimę ir mane,
Sunki dalia sūnaus benamio,
Oi, vargstu, vargstu aš miške!

Tų poterėlių, kurių išmokė,
Niekad nesukalbu ramiai, 
Nes gaujos žulikų raudonų 
Mus gaudo tyliai, atkakliai.

Pervėrė širdį mano jauną
Juodas mongolas iš Rytų, 
Raudonas kraujas mano nekaltas 
Nudažė kelmo samanas.

Dar kartą žodis pasigirsta:
- Ak, mano siela nekalta...
Pribėga išgama savasis 
Ir laužo kaulus, kiek gana.

Nurengė kūną visai nuogą,
Savaitę laikė ant turgaus,
Pro šalį motina prabėgo -
Nepažino savo sūnaus.

Ten, Kauno gatvėj, prie malūno,
Skrajojo juodas angelas mirties, 
Ten dar nekaltos lietuvaitės 
Raudojo prie naujos duobės.

Ten buvo kulkų pritaršyta -
Ilgi plaukai, mėlynos akys,
Ten buvo mūsų palaidoti
Broliai, nekalti lietuviai.

* * *

Ar žinai tu, jaunute mergyte,
Dėl ko liūdnas tave aš lankau?
Sunku skirtis, nerimas kankina: 
Paskutinį gal kartą matau?..

Kai palydi mane iki vartų
Ir paspaudi man ranką linksmai, 
Klaidžioju aš tamsioj naktužėlėj, 
Nesurasdams, kur laimė mana.

Nieks nežino, kur mirtis laukia,
Gal už kaimo, gal tavo namuos,
Gal gulėsiu ant gatvės numestas
Ir daugiau nematysi manęs...

Tad nebūki žiauri taip, mergaite,
Nesijuoki lengva šypsena,
Leisk dar kartą tave pabučiuoti:
Galiu žūti nuo kulkos staiga.

* * *

Ateik, pavasari vienplaukis,
Dainuok šalelėj putinų,
Tamsioj nakty manęs nelauki:
Aš gint Tėvynės išeinu.

Dainuok, kai vyšnių žiedai skleisis,
Pabudę saulės spinduliuos,
Kai širdin laisvės varpas belsis,
Žygiuojant mums tėvų laukais.

Grąžink piliakalniams lakštutę,
Gegutė lai sode kukuos,
Kančių dienoj paguosk močiutę,
Lai ji neverkia ten, laukuos.

O jei negrįšiu laisvės rytą
Po vėtrų ir didžių kovų,
Mano mergele, raski kitą:
Dar bus sūnų šaly laisvoj.

* * *

Anksti rytą mūs broliai keliavo,
Jiems ant lūpų lengva šypsena,
Jau prinokusios varpos svyravo,
O jiems vėjas bučiavo veidus.

Ir sutikę važiuojant tautietį
Sėdo abu jie jo vežiman,
Nes pavargę nuo ilgos kelionės
Ir jie skuba pas savo draugus.

Bėga žirgas ir muisto galvelę,
Dulkes svaido į šonus plačiai,
Ir pakilus į dangų saulelė
Žaidė jųjų ilgaisiais plaukais.

Kalba Judas ir juokiasi Plienas,
Eina laikas toksai neramus,
Kad po mūsų gimtinę žemelę
Vaikšto priešų raudonų gauja.

Bet štai smarkiai sutrenkė, sužibo,
Kulkom svaido kaip lietus lašais,
Ak, Dievuliau, už ką prasikaltom,
Kad Judą jau iš mūsų atskyrei?

Judas - Albinas Miknevičius.

Plienas - Juozas Špokas. Žuvo kartu 1948 m.

* * *

Menu: atbridot jūs per sniegą
Baltučiai tartum angelai,
Skaistūs raudoni jūsų skruostai -
Skundeisi tu, kad sušalai.

Šildžiau pageltusias rankutes,
Tu ant peties man užsnūdai,
Sakei: „Grįšiu, kai žydės sodai,
Tada rymosime ilgai“.

- Sugrįžk, Arūn, dabar jau žydi
Po mano langu obelis,
Ir tavo garbanom auksinėm
Priklauso šių žiedų dalis.

Jau žuvo mūsų vadas Dulkė,
Lapelis Apynys - broliai, 
Sakyk, sesut, ar grįš dar laisvė, 
Ar dar kentėsime ilgai?..

* * *

Dvyliktą kovo, anksti rytą,
Atsiskyręs nuo draugų,
Jis už laisvę jaunas krito
Ant žemelės mūs tėvų.

Saulė veido neberodė
Ir nebešvietė aiškiai,
Rytas buvo ūkanotas,
Siautė sniego sūkuriai.

Kai sužeistas jis gulėjo
Ant žemelės šios juodos, 
Skrebai spardė, kiek norėjo, 
Plaukus rovė nuo galvos.

Kai laidoti jį reikėjo,
Duobės kasti nedavė -
Skrebai spardė, kiek norėjo,
Į durpyną įmetė.

Tegu jis ten sau kovoja,
Gal jis laisvę iškovos.
Varnos akis, šunes kaulus
Po durpyną išnešios.

Susirinkę žmonės verkė:
Gaila lietuvio sūnaus.
Gal jam Dievas taip paskyrė,
Bet jau driskiams nevergaus!

Bet nurimk, brangus lietuvi,
Ir jiems Dievas nepadės,
Už lietuvio kraujo lašą
Galvas jų šimtai padės!

* * *

Garbingą šalį paaukojo,
Kai puolė gaujos kraugerių,
Vyrų pulkai kovon išėjo
Parnešti laisvę arba žūt!

Per šėlstančią audringą jūrą,
Jūreivi, karžygy narsus,
Vedei į kovą savo būrį
Už žemę šventąją tėvų.

„Garbė per amžius!“ - šlama girios,
„Garbė jiems!“ - plaka širdys jų.
„Garbė Jūreiviui, Šturmui, Linui
Ir jų visiems kovų arams!“

Už tą žiedelį melsvą lino,
Už priespaudą žalių miškų,
Linelis prisiekė Tėvynei
Parnešti laisvę arba žūt!

Jūreivis - Albertas Pakenis, gimęs 1929 m. Andrioniškio valsč. Liūto būrio partizanas. Žuvo Niūronių kaime 1951 04 14.

Šturmas - Romas Launikas, gimęs 1922 m. Traupio valsč. Sodeliškių kaime. Žuvo Repšėnų miške 1947 01 06. 

Linas (Linelis) - Stasys Bagdonavičius, gimęs Vindeikiškių kaime 1918 m.

* * *

Beržai nuliūdę šakas nuleido,
Nakties šešėliai apgaubė ją -
Palangėje rymo jauna mergaitė,
Kad neateina jos mylimas.

Akys įdubę, veidai išbalę,
Širdy matyti žiauri kančia.
Ji prie kryželio per naktį klūpo,
Kad tik nežūtų mylimas kare.

Jisai sugrįžo, kai aušo rytas,
Šviesioj pašvaistėj brėško dangus.
Nemigę naktis, išvargę dienas -
Drąsuolių žygis buvo narsus.

Jisai dar vakar su priešais kovės,
Sibiro meškoms laužė nagus.
Jūs nenušausit to bernužėlio -
Mano mylimas yra narsus!

* * *

Žvengia juodbėrėlis prie rūtų darželio,
Tvirtai prikabintas prie uosio tvoros. 
Gal ir jis suprato, kad jau paskutinį 
Kartą juo atjojo lankyt mylimos.

Čia skambėjo dainos ir aidėjo juokas,
Veržėsi pro langą muzika žavi.
Kodėl šiandien tyli lūpos surakintos?
Kodėl širdis verkia, nors gamta graži?

Žaidė mėnesėlis tarp baltų šermukšnių,
Tarp karpytų lapų, kekių raudonų,
Prie mergaitės lovos blykčiojo žvakutės,
Verkė rudenėlis jos jaunų dienų.

Keros gelsvo lino puošė vainikėlį,
Sužeistą krūtinę pridengė ranka,
Jos nekaltą širdį pervėrė du šūviai -
Tai mūs išdavikų Lietuvos auka.

Dabar dega žvakės prie stiklinio lango,
Klausosi alyvos jos širdies skausmų. 
Skamba brolių pančiai ant pūslėtų rankų, 
Jai srovelė kraujo teka iš žaizdų.

Jai lengviau numirti ant tėvelio rankų -
Tėvą apkabinus nejauti skausmų.
Už Tėvynę žuvus bus ramiau ilsėtis:
Žemė bus lengvesnė tėviškės laukų.

* * *

Aš verkiau parimus rūtelių daržely,
Kai paspaudęs ranką tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Verkė ūkanose skęsdami laukai.

Kas paklaus: „Kam byra gailios ašarėlės?
Kas rūteles laužant „padėk Diev!“ sakys? 
Ir ko tu, mergaite, tokią tylią naktį 
Prie tų drobės staklių taip gailiai verki?“

Tyliai mėto šeivas staklės ąžuolinės,
Tiesia plonas gijas taip margai, margai, 
Rankšluosty išausiu: „Lietuva Tėvyne,
Tu didvyrių žeme, mes Tavo vaikai!“

Ir kai mūs žemelė bus nuo kraujo soti,
Tu pas man atjosi bėru žirgeliu,
Atnešiu vandens Tau moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.

Tau prie kelio kryžiai, tau daina sesučių,
Tu skendi mergaičių tyliam liūdesy, 
Baltoje tu drobėj, margaraštėj juostoj,
Tu, šalie didvyrių, įausta esi!

Kryžiai Tavo vardą kraujumi įrašė,
Rudenį palaukėm ėjo knygnešiai,
Vieniša mergaitė verkė ir rymojo,
Kad bernelis žuvo kovoje seniai.

* * *

Siuto rusai kaip pasiutę
Tarp Taujėnų - Ukmergės,
Troško jie nušaut Tankistą,
Kad negintų mūs šalies.

Jiems padėjo išdavikas,
Atsiradęs iš savų,
Užtat Lietuva neteko
Partizanų mūs penkių.

Žemę dengė kulkų lietūs,
Saulę - dūmų kamuoliai,
Atvažiavo pikti skrebai
Su sumanymais savais.

Tankistas - Antanas Stimburys. Būrio vadas, gimęs 1920 m. Žuvo 1948 11 13.

Kartu žuvo Uosis - Marijonas Krogertas.

Radvila - Tomas Našlėnas, gimęs 1913 m.

Robinzonas - Antanas Keburys, gimęs 1909 m. 

Jaunutis - Jonas Ignatavičius, gimęs 1927 m.

Visus išdavė Juozas Bieris.

* * *

Kūnas subadytas, rūbai nuplėšti,
Perverta krūtinė, plaukai kruvini.
Mama, mamyte, aplankyk mane,
Pažiūrėk, kaip sunku mirti žaizdose!

Skuba į miestelį mama tekina,
Aplankyt sūnelio bėga verkdama.
Mama, mamyte, ir t.t.

Negirdėjo mama, kada šaukė jis,
Amžinuoju miegu merkdamas akis.
Mama, mamyte, ir t.t.

Kai laukus jau gaubė tyli sutema,
Ten prie mažo lango meldėsi mama.
Meldėsi už sūnų, kad sugrįžt greičiau.
- Ak, sūneli mielas, kaip seniai mačiau!..

* * *

Tai buvo šalta žiemos naktelė,
Mėnulis švietė taip neaiškiai,
O partizanai taip tyliai ėjo,
Po kojom sniegas girgžda tyliai.

Jie visi ėjo, linksmai nusiteikę,
Pavojaus žygio nesuprato
Ir nežinojo, kad mirtis žiauri 
Vadą Šarūną išsirinko.

Piktieji priešai aplink bėgiojo,
Kojomis spardė, rūbus draskė,
O jis negyvas viens gulėjo,
Pasaulio vargus jis užbaigė.

Tai buvo šalta žiemos naktelė,
Mėnulis švietė taip neaiškiai,
Sudie, jūs broliai, sudie, jūs partizanai,
Mane pridengs šalti kapai.

Oi, berže, berže, tu svyruonėli,
Kodėl negimiau aš toks kaip tu?
Būt nereikėję dabar gulėti,
Pačioj jaunystėj kur už laukų.

Šarūnas - Juozas Survila. Būrio vadas, apygardos štabo narys, gimęs 1920 m. Gružų kaime. Žuvo 1947 03 08.

* * *

Ir vėl apsiniaukė žydrioji padangė,
Perkūnas vėl svaido žaibus,
Palikęs našlaičiais narsų savo būrį
Ant gatvės mūs vadas brangus.

Nežino tironai, kad jis buvo vadas,
Jį išdavė laipsnio ženklai,
Tačiau jie nežino, koks kerštas jų laukia
Ir kuo apmokės jiems už tai.

Strazdelis lyg miega, užmerkęs blakstienas,
Ant gatvės jis guli ramus.
Ir kur priglaus galvas senieji tėveliai,
Nes jis jų vienturtis sūnus?

Nors budeliai žiaurūs kankinti nedrįso,
Jis guli visam gražume -
Rožančius su kryžium jam puošia krūtinę,
Iš skausmo užmigo sapne.

O kiek kautynių esi laimėjęs,
Kiek laimės tau teiks Dangus,
Dabar palūžęs kaip lapas nuo vėjo,
O milžine, vade, drąsus.

Ir ko gi mes lauksim prie vieškelio grįžtant?
Kam skinsim gražiausius žiedus?
Kas parneš mums laisvę, laimingą rytojų?
Mirtis baigia rinkti vadus...

Strazdelis - Jonas Rimavičius. Žuvo 1947 05 23.

* * *

Likime, likime,
Koks gi tu žiaurus!
Kam vargini mane,
Suleidęs nagus?

Palikau tėvelius
Ir jauną mergelę, 
Turėjau išeiti 
Į žalią girelę.

Ar lauki, meilute,
Tyliais vakarais?
Ar kitą vilioji
Savais pažadais?

Tu kitą jau myli
Ir daug ką jam žadi,
O man, meilute, lieka
Tėvynė tik brangi...

* * *

Šarūnai, Šarūnai -
Tu vadas drąsus!
Palikai kovoti 
Su rusais vienus...

Tu buvai dar jaunas
Kaip bijūno žiedai,
O Tavo drąsumu
Didžiavos vadai.

Tą vardą - Šarūnas -
Žinojo plačiai,
Iš kelio jam traukės
Pasiutę skrebai.

Į laisvę jis žengė
Visuomet drąsus,
Ir Siesikų vardas
Paliko garsus!

* * *

Verkė miškas, medeliai šlamėjo,
Vėjas laužė jų liaunas šakas, 
Pakraštyje sargyboj stovėjo 
Partizanas, nuleidęs rankas.

Jis stovėjo tarp medžių šešėly,
Pasislėpęs tarp krūmų giliai,
Ir pamatė - kaip žvėrys atslenka
Enkavėdų didžiuliai būriai.

Jis pamatė jų žvėriškus žvilgsnius
Ir lenktus lyg erelio nagus,
Kietą kruviną Stalino ranką,
Kuri žudo Lietuvos vaikus.

Jį išmetę ant gatvės tyčiojas,
Sako: „Kelkis, laisva Lietuva!
Ko guli, ar kovoti nenori?
Ar jau Tu pavargai, ar gana?“

* * *

Tenai toli, prie Meilūnų,
Plati lyguma.
Lūpos mirštančio kartojo:
- Sudie, Lietuva!

Mes išėjom keturiese -
Ir labai linksmi,
O sugrįžom tiktai trise -
Ir labai liūdni.

Mes ten šokom, vakarojom,
Buvo linksma ten,
Muzika žavingai grojo,
Viliojo ratan.

O tie skrebai prakeiktieji
Prišliaužė nakčia:
-    Gal banditai vakaroja,
Kad taip linksma čia?

Mes jaunieji trys broleliai
Suspėjom išbėgt,
O Lazdynas, tas gražuolis,
Paliko gulėt.

Plieno ginklas suskambėjo,
Krisdams iš rankų,
O Lazdynas sudejavo:
-    Mirti nebaisu!

Imkit, broliai, mano kūną,
Laidokit greičiau,
Kad bedieviai nepaimtų,
Būtų man geriau!

* * *

Gražus išaušo gegužės rytas,
Bet ne visiems jisai ramus,
Lietuvis vaikšto nusiminęs,
Kad priešas ardo jo namus.

Susirinkę sesės į būrelį
Pynė Marijai vainikus,
Šiandien suklaupę prie jos sosto
Šaukėm: „Marija, gelbėk mus!“

O priešai juos su kojom spardė,
Draskė Marijos vainikus:
-    Greičiau jūs sėskit į mašiną,
Į Sibirą išvešim jus!

Visi į mašinas susėdo,
Tik viena motinėlė ne,
Jinai prisiminė paveikslą
Savo sūnelio, kurs miške.

* * *

Jau verda kova kruvinoji
Ir krenta priešo sviediniai,
O gal šaltuose apkasuose
Prislėgs žemelė amžinai...

Jau kardą prisegė prie šono,
Šautuvą dėjo ant peties,
Mačiau, kaip verkė motinėlė,
Kai sūnus ėjo gint šalies.

Klaupiau prieš motiną ant kelių,
Kad ji palaimintų mane.
Tada širdis man suskaudėjo:
Kažin, ar grįšiu... gal ir ne...

Jau sužydėjo sode vyšnios,
Ir debesys plaukė aukštai.
Alyvos mėlynos nuvyto,
Kai atsisveikinau su ja.

Ji nusimovė aukso žiedą
Ir davė man dėl atminties,
Tada širdis man suskaudėjo:
Jaučiau sunkumą ant širdies.

- Neverk, mergyte, prie langelio,
Prie tų alyvų mėlynų.
Palieku tau prie motinėlės,
Aš gint Tėvynės išeinu.

Jau krankė juodvarniai nutūpę,
Jie mano kraujo atsigers, 
Nebematysiu aš savųjų,
Manęs iš kapo neprikels...

Tu pastatyki juodą kryžių,
Auksinėm raidėm užrašyk 
Pavardę, vardą, kad lietuvis, 
Ramybėj ilsis jo širdis.

O aš po storu žemės sluoksniu
Lauksiu lietuviškos maldos. 
„Sveika, Marija“, - sukalbėki 
Už tikrą sūnų Lietuvos.

* * *

Žaliuose Lietuvos laukuose
Žolynai žiedus skleidžia,
O Tavo lūpos, nors pabalę,
Dar ruso bučkių geidžia.

Sugrįžk, lietuvaite,
Kol grįžti nevėlu.
Žinok, kad tu parduodi
Mūs garbę lietuvių!

Argi patinka Tau mongolas
Iš Azijos laukų?
Argi nerandi Lietuvoje
Sau tinkamų draugų?

Dainuoki, lietuvaite,
Lietuviškas dainas,
Grąžinki Tu savąsias
Suklydusias dienas.

Kodėl nešioji uniformą
Ir kariškus batus?
Ar sudėvėjai savo rūbus,
Lietuviškus brangius?

Neseki svetimtaučiu:
Jis Tau ne pavyzdys,
Juk Tu - laisva mergaitė,
Jis - dvasios kalinys.

Pilkieji Lietuvos arimai
Dar gailisi Tavęs,
Kai nusibosi mongolui,
Tave kitam paves.

Jau juokiasi žmonės
Iš Tavųjų darbų,
Kad Tu nesigaili
Savo jaunų dienų.

Negaila man Tavęs, mergaite,
Kad garbę praradai.
Tave vadina laisva dama,
Ir žodžiais keik šiurkščiais.

Negrįžki, lietuvaite,
Į tarpą lietuvių,
Žinok, kad netinki
Tu tarp savo brolių!

* * *

Laukuose dobilas raudonas,
Laukuose rasa tviska, 
Pamiršo mus jaunas artojas, 
Pamiršo jau jis viską.

Pamiršo jis ir žemę,
Pamiršo ir namus,
Tik dairosi aplinkui
Ir klausosi, kas čia bus.

Perskaičius margą popierėlį,
Jam ašaros ištryško,
Galvoja, ar važiuot į frontą,
Ar bėgt greičiau į mišką.

Galvoja ir dūsauja,
Jam gaila gimtų namų,
Jam gaila jo mergaitės
Ir jos melsvų akių.

Jau dauguma miškuose slapstos,
Tik naktimis namus telanko, 
Išaušus rytui, miškan vėl slenka, 
Ten šautuvėlius savo tvarko.

Ten čiulba paukšteliai
Tarp medžių taip meiliai,
Ten slapstosi miškuose
Mūs broliai lietuviai.

Skrebukas slankioja pakrūmiais,
Klauso ausis išpūtęs:
Ar neateis čia partizanas
Pabelst į šią pirkutę?

Nubausime skriaudėjus,
Nubausim žudikus,
Ateis iš miško sūnūs,
Laisva Tėvynė bus!

* * *

Bolševikai gerai žino,
Kad dar kartą žygis bus -
Iš miškų ir iš karklynų
Vyrai jiems paruoš kapus.

Buvo velnias juos išnešęs,
Bet sugrįžo alkani, 
Neprašytą šitą svečią 
Pavaišinsimi ugnimi.

Kils iš žiedo dobilėlis,
Nepriklausomos šalies,
Ir vėl džiaugsis artojėlis,
Jam gyvenimas nušvis.

Gedimino seną pilį
Partizanai atvaduos,
Kad klestėtų ji ir šviestų
Kaip sostinė Lietuvos.

Ir sustos prie vyro vyras,
Mūs Trispalvė plevėsuos, 
Iki šiol globoję girias,
Jie stos ginti Lietuvos.

Už kiekvieną kraujo lašą
Bolševikai užmokės.
Tegu savo saulę neša
Ten, į Rusijos gelmes!

* * *

Vos koją įkėlė,
Rekvizuot pradėjo:
- Vežkit mėsą, grūdus:
Stalinas badėja!

Rusų kareivėliai,
Tie pilki pacukai,
Jiems ant rankų žiba
Vogti laikrodukai.

Stalčių atidarę,
Rado laikroduką.
„Sudie, išvažiuojam!“ -
Partizaną čiupę.

Saulė patekėjo
Mongoliško tipo -
Mūsų Lietuvoje 
Nieko nebeliko.

* * *

Kai išalko „draugas“ Bobinkovas,
Nebegavo duonos iš draugų,
Jis atėjo kaip žvėris pikčiausias
Išžudyti brolių lietuvių.

Jis pamėgo mūsų puikią žemę,
Greit pavirto kiaule penima, 
Deltuvoje, gavęs gerą vietą, 
Žmonėms sakės esąs pabaisa.

Jisai sakėsi esąs drąsuolis:
Žudė žmones, šaudė banditus,
Per Mušelką vijo bobą šuoliais, 
Kad pavytų, numetė ginklus.

Štai pro šalį ubagas keliavo,
Pastebėjo pievoj jis kažką 
Ir paėmęs kaip lazdas savąsias 
Užsidėjo ginklą ant peties.

Grįžo vienas „vargšas“Bobinkovas,
Gavęs garo nuo kitų skrebų,
Ir vargšelio kinkos sudrebėjo,
Kai nerado paliktų ginklų.

Namo ėjo snapą nukabinęs
Vienas, bailiai dairės pagiriais,
O po krūmais partizanai laukė
Su jo pačio paliktais ginklais.

Gaila tavęs, „vargše“ Bobinkovai,
Greit tavęs nieks nebebijos,
Vaikai, bobos šluotom ir kačergom
Tave, vargše, tankiai išvanos!

Bobinkovas - Deltuvos stribas, pasižymėjęs žiaurumu.

* * *

Netoli Taujėnų - vienkiemis Skuodinė,
Tenai auga alksniai ir ravuos karklynės,
Tuos tankiuos krūmeliuos netoli namų,
Ten penki sėdėjo bailučiai skrebukai.

Iš trijų vyrukų gūdumoj nakties -
Skrebam pasirodė arti dešimties.
Skrebas vyresnysis rėkė: „Stoj, bandit!“
Leido pirmą šūvį ir pradėjo vyt.

Bet laimingai vyko - nieko nenušovė,
Tik skrebai prie namo bėgo išsižioję,
Po tokio sajuzo daug ginklų nerado,
Užtat savo priešams jie atkeršyt žada.

* * *

Dvi švilpynės, vienas tonas:

Ir Berlynas, ir Maskva
Susikūrė gražią peklą,
Sako: „Laisva Lietuva.“

Nei jis draugas, nei jis ponas,
O jo būdas ir spalva:
Viens raudonas kaip šėtonas,
Kitas rudas kaip šuva.

Tegyvuoja sausa norma
Ir nesaldyta kava, 
Neišskirsi nė iš formos,
Kur Berlynas, kur Maskva!

Neria kilpą tau ant kaklo,
Sako: „Laisva Lietuva“,
Jei nešoksi kaip tas ponas,
Nuo pečių nulėks galva.

* * *

Vienąkart prie tvarto naktį
Buvom prišliaužę tyliai 
Ir girdėjom Kūčių naktį,
Ką kalbėjo gyvuliai.

Muša dvyliktą Kalėdų,
Gera dūšioj ir širdy,
O ant laktos atsitūpęs
Pirmas prakalba gaidys:

- Gerbiamieji tvarto ponai,
Ar jūs žinote, ar ne,
Ką planuotojai raudoni
Paišo penkmečio plane?

Jeigu dėtų po kiaušinį
Visos vištos ir gaidys,
Pagal planą penkmetinį
Pusės normos neišdės.

Užplanuota, numatyta,
Kaip nuo partijos girdėt,
Kad per parą pusketvirto
Kiaušinėlio reiks padėt.

Pasistenkite, vištelės,
Pabandysiu ir aš pats,
Nes kitaip valdžia mus gali
Mest į kruopas verdančias!

Čia ir žąsys sugageno:
-    Dievulėliau, kaip baisu, 
Užplanavo Kremliaus senis 
Toną plunksnų ir pūkų!

Kol dejavo kiemo paukščiai,
Kad nupeš visus plikai,
Žala karvė šieną maukė,
Pamaišydama ragais.

Baigus karvė atsiliepė,
Išsižergusi plačiai:
-    Tuos planus ir aš po liepa 
Pakabintus perskaičiau.

Kiek ten sviesto, tiek nė molio
Nėra žemėj, net baisu,
Ką čia paišo tie mongolai, -
Ir nuplėšiau su ragu!

Kaba sūriai kaip karvojai,
O kolchoze pagiry,
Kojas užvertė margoji,
Štai tau sūris ir varškė!

Šlaunį kasosi bekonas,
Nerimaudamas kluone:
-    Gal į tuos planus raudonus 
Jie įtraukė ir mane?

Pamatytum, kokie kumpiai,
O didumo lyg kelmai!
-    Tu netiksi, tu per trumpas! -
Karvė aiškina linksmai.

Pamatytum, kiek dešrelių,
Už rankovę ilgesnių!
Stovi kiaulė su paršeliais,
Šimtas dvidešimt spenių.

O kuilys jau kaip mašina,
Prisikišusi skaičiau:
-    Reproduktorium vadina,
Kad tik suktųsi greičiau.

Čia ir avinas mekena:
-    Nežinau, ko nusitvert? 
Penkis šimtus pagal planą 
Man ėriukų reik sutvert!

O nuo būsimo ėriuko
Vilnų vis po du kilu!
Pasakysiu: „Vyrai, striuka,
Netesėsiu, negaliu...“

-    Gal ir traktorius gamina? -
Susirūpino arklys, -
Traktorius, žinai, kaimyne, 
Niekam tikęs gyvulys!

Įsirioglins į arimą
Ir neišlipa iš ten,
O paskui jau arklius ima:
-    Eikite, girdi, ištempt!

Kas tą traktorių sutvėrė
Tokiu gyvuliu durnu?“
O partorgas sako: „Bėri,
Nesupranti, modernu!

Gyvuliukas jisai geras,
Niekad kojų neužvers!“
-    Koks ten geras, kad nė aro 
Jis per dieną nesuars!

Ko čia jūs visi kaip vienas
Aimanuojat, o manęs 
Nei su pienu, nei su vilna 
Niekas nelietė plane...

Visas tvartas atsigręžė,
Ogi žiūri- tai ožka:
-    Aš už bloką komunistų, 
Man patinka jų tvarka!

Už mane ir mano vyras,
Amžinatilsį ožys,
Jis strebiteliu ir mirė,
Juk galėtumėt pažint...

Na, ir ko čia jie nedarė,
Gal tik šiandien atsibus?
Kas tik nutveria, tas bara,
O jie bėga per laukus.

Ir už ką juos šitaip baudžia,
Rodos, nieko gi daugiau? 
Veža žmones, veža grūdus, 
Kad gyventi būt linksmiau.

Jei nuplėšė kartais stogą,
Tai nuo namo išvežtų, 
Pasakykit, kas čia blogo,
Tai darbeliai „nekaltų“.

Visas tvartas atsiduso
Ir užsnūdo pamažu. 
Nusikeikę „pamaskovski“, 
Mes sugrįžome daržu.

* * *

Kai buvo ramūs dar laikai,
Mylėjau aš tave karštai,
O dabar mane Tu pamiršai
Ir atėjūną pamilai.

Su juo Tu gyvenai linksmai,
Alutį gėrei, dainavai,
O kai ateidavo naktis,
Su tavim guldavo ir jis.

Tau buvo linksma ir smagu
Gyvent tarp rusų svetimų, 
Tau nešė rūbus svetimų,
Iš lietuvaičių atimtų.

Bet neilgai ir jis čia bus,
Bėgs atėjūnas į namus, 
Tada paliksi viena tu -
Be atėjūnų, be draugų.

Nė vienas sūnus Lietuvos
Nebemylės tokios damos,
Nors ji visus meiliai kalbins,
Bet jos jau nieks neapkabins.

Bus per vėlu, kai susipras,
Batus, sijonus, kai praras.
„Kuda idioš?“ - nieks nepaklaus,
Kur ta Katiuša prisiglaus.

Verkšlens: „Tavarišč, kur esi?
Kodėl manęs tu nežiūri?
Sunku gyventi man basai,
Sijonas kiauras jau visai.

Kam palikai mane taip greit?
Yra berniukų, nėr kaip prieit...
Ateik, paguosk ir nuramink!“ 
Tėvelio ieškau jau aplink.

* * *

Sveikas, Stalinėli,
Tu raudonas jauti,
Draugai jau tave
Ruošiasi papjauti.

Trumenas pas turkus
Jau viską sugrūdo 
Ir ruošias išmušti 
Tą raudoną brudą.

Pasaulį tu norėjai
Pats vienas užkariaut,
Bet tučtuojau pradėsi
Tu, kaip tas veršis bliaut.

O, vai gi tu, bandite,
Sau sėdi Kremliuj mieste,
Tačiau vis vien turėsi
Vien' kartą tu padvėst.

Nors tu esi ir „draugas“,
Mums „tėvas“, o ne ponas,
Vis viena mums būsi
Tu velnias tik raudonas.

Gimei tu banditu,
Banditu tu ir dvėsi,
Prisivirei sau košės,
Ir vienas ją suėsi!

* * *

Linksminkis, žmogau, linksmink vaikus savo,
Nes jau tie linksmi, kur mieste gyvena. 
Tarnybas turi, puikias algas moka 
Ir „Metropoly“ su Katiušom šoka.

Niekas nežinojo, kaip velniai atrodo,
Dabar tuos velnius ir ant rublio rodo.
Žiūrėk: ant šimto, ant to rublio pliko,
Žiūrėk: tas velnias be ragų paliko!

Stalinas - tai velnias, Lenins - padėjėjas,
Užtatai numiręs vietos neturėjęs.
Peklon nusigrūdo, velniai išsigando,
Dabar tie velniai po miestelius lando.

Linksminkis, žmogau, ant slidaus parketo,
Nes kai numirsi, gausi danguj vietą.
Aukštai sėdėsi, imsi dūšiom kyšių,
O mes kolchoze vaikščiosim suplyšę...

* * *

Saulutė patekėjo,
Užėjo debesiai,
Mūs tėviškę užvaldė
Raudoni ubagai.

Užvaldė mūsų šalį,
Naikina namelius,
Ir rūtom neužsėsi
Tuos rūpesčius, vargus.

Atėjo piktas skrebas
Ir skrebino duris,
Sakyki: „Motin, motin,
Kur tavo yr sūnus?“

Bet motina tylėjo,
Neišdavė sūnaus,
Užtai šaltam Sibire
Per amžius ji vergaus.

Budėk, budėk, lietuvi,
Už laisvę Lietuvos,
Kai driskius pamatysim,
Kulkosvaidžiai kvatos.

Iš vyžų virsta driskiai,
Mums vargas vargt gana,
Prašvis mums greit šviesesnė, 
Gražesnė rytdiena.

Raudonas piktas gėles
Greit partizanai išskins,
Užtai mums sesės rūtom
Krūtines padabins.

* * *

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Prabėgs mūsų dienos - gražioji jaunystė,
Širdyje pasiliks tik skriauda.

Už grotų plieninių gyvenimas eina,
Bet tik nebe tas, nebe tas...
Visa Lietuva atsidūrė kalėjime,
Ir kas ją, vargšelę, į laisvę išves?

Aš silpnas ir menkas kalėjime už grotų,
Kentėsiu kančias aš kantriai,
Kad daugiau neverktų, daugiau nedejuotų
Vaikai pavergtos Lietuvos.

Į laisvę, į saulę, į ateitį šviesią,
Kad ji jau daugiau nebevergautų,
Pagalbos kas ranką nelaimėj ištiestų,
Pažadins iš sapno klaikaus.

Dievuliau brangiausias, už ką tiek kančių?
Ar drausta Tėvynę mylėt?
Nejaugi laimingos laisvos Lietuvos
Neteks daugiau jau matyt?

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Kas iš mūsų dienų gražiosios jaunystės,
Kad laisvės Tėvynėj nėra...

* * *

Pražydo pirmos gelsvosios purienos,
Ir vyturėliai čiulba jau aukštai,
Išeina arti senas tėvužėlis,
Savoj žemelėj versti vagos.

Aukštai pakilo danguje saulutė,
Ir debesėliai plaukė taip aukštai,
Jis nežinojo, kad reikės palikti
Gimtuosius namelius, lygius laukus.

Jis nežinojo, ko vėjai siuto,
Ir ko nerimo sena širdis,
Tarytum atjautė savo nedalią,
Kad reiks palikti gimtus namus.

Pasviręs klevas graudžiai pravirko
Ir žalios rūtos su juo kartu,
Nes išvežė senus, senus tėvelius
Ir palydėjo liūdesyje juos.

Išvežė senus mano tėvelius,
Ir sesę išvežė kartu,
Tave palikęs, brangi gimtine,
Vaduot Tavęs aš išeinu!

* * *

Oi, laisve, toli pasislėpus,
Sugrįžki, sugrįžki kada!
Mes laisvės klajūnai beteisiai
Kovojam vien tik už tave!

Prie kelio palinkus bakūžė,
O joje vaikeliai maži.
Rasotą langelį jie pūtė
Ir šaukė: „Tėveli, kur tu?!“

Skaistveidis mėnuo patekėjo
Ir krito rasa nuo žiedų.
Maži našlaitėliai liūdėjo
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Mažyčiai neteko mamytės:
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį -
Ir tas jau ant gatvės purve...

O Dieve, o Dieve, išgirski
Tas maldas ir aukas žmonių!
O jeigu jiems mirtį paskyrei,
Gailėkis vaikelių mažų!

* * *

Pamilau Tave, brangi Tėvyne,
Nuo pat kūdikystės dienų.
Ieškodams laimės juodam arime,
Aš Tau supyniau daug dainų.

Žali dirvonai, žvaigždėtas dangus,
Tamsioj naktelėj paukščių takai... 
Man tas gimtinės kampelis brangus, 
Kur tyliai ošia žali miškai.

Tie gražūs sodžiai, rūtų darželiai
Pavergė širdį mano giliai.
Ir išbarstyti sodo takeliai,
Tarytum purienos žydi gelsvai.

Tarp žalių rūtų gražiam daržely
Mergaitė kalba su žiedais.
Ji apdainuoja savo nedalią
Gegužės tyliais vakarais.

Dievuliau brangus, kodėl taip yra?
Laimuže, kur tu nuskridai?
Kodėl gi mūsų graži jaunystė
Vysta lyg rudenį žiedai?!

Mums buvo ilgos juodos dienelės,
Kas dieną bridom per vargus.
Ir brangus lietuvis ne vienas
Atrado Sibire kapus.

Arba toli ten, už Uralo,
Kur glūdi amžina naktis,
Kasyklos prakeikto metalo
Užtemdė jų melsvas akis.

Jie mirdami liūdnai kartojo:
- Mama, čionai mani kapai,
Ak, tėviškėle, šalie brangi,
Ak, kokie gražūs tavi laukai!

Ir tu, jaunute mergužėle,
Gėlele tėviškės laukų,
Nebesulauksi bernužėlio, 
Neglostys tau šilko plaukų...

* * *

Lietuva brangi, Tėvyne mano,
Kada išplauksi iš kančių tvano? 
Ant upės kranto kada stovėsi, 
Pilna liuosybės laimės turėsi?

Tu daugel metų esi kankinta,
Lietuva mano, Tėvyne šventa!
Ką tik nuėmė retežių vieną,
Uždėjo antrą, kietą kaip plieną.

Ir vėl iš naujo tapai apkalta,
Sužeista širdis - širdis perverta! 
Ir vėl pradingo linksmybė tavo, 
Žiaurus liūdesys užviešpatavo.

Namelių vietoj - pelenų pusnys,
Darželių vietoj siūbuoja usnys, 
Laukai, dirvonai, krauju aplieti,
Ir aptaškyti akmenys kieti.

Miškuose guli Lietuvos sūnūs,
Laukiniai žvėrys drasko jų kūnus, 
Ir kiek paguldė į juodą grabą 
Žiaurioji ranka priešo nelabo!

* * *

Mačiau ne kartą šiurpų vaizdą, |
Šeimas kai vežė iš namų,
Kai motina ant rankų laikė
Pora vaikelių mylimų.

Vaikeliai klykė kaip paukšteliai
Šalia bealpstančios mamos,
Jau užplombuoti jų nameliai
Žiaurių budelių Lietuvos.

Mačiau, kaip tėvas nusiminęs
Laistė juos vandeniu šaltu,
Mažus vaikelius apkabinęs,
Dejuodamas verkė kartu.

Mačiau, kaip motina sugrįžus
Ir blaškės tartum beprotė. 
Žiaurūs budeliai porą vyžų 
Vien išjuokimui primetė.

Mačiau vagonus pilnutėlius
Iš bado mirštančių žmonių, 
Mačiau vaikelius mažutėlius, 
Mirštančius tarpe kalinių.

Mačiau, kaip turtus pasidalinę,
Jie gėrė, ūžė per naktis,
O išdavikai komunistai
Išdavinėjo lietuvius.

* * *

Neklausk, neklausk, brangi mamyte,
Už ką kalėjiman patekau!
Užtai, kad tėviškę mylėjau
Ir broliam valgyt padaviau.

Neklausk, kodėl veidai pabalę,
Sėdžiu tarp sienų keturių,
Aš nematau, kaip saulė teka,
Negirdžiu balso vyturių.

Išvežė toli, už Uralo,
Tremtinių brolių aplankyt,
O gal už tolimo Baikalo
Sniegynan galvą paguldyt...

Aptemo akys rūsčių žvilgsnių,
Apkurto ausys nuo keiksmų,
Tik dėl Tavęs, brangi Tėvyne,
Kentėt ir mirti nesunku!

* * *

Šaltas vėjas ūžia, kaukia už langų,
O mano krūtinėj ilgu, neramu.
Skruostu nuriedėjo ašara viena,
O širdis vaitojo, laisvės trokšdama.

Neverk, motinėle, motule sena,
Neberymok prie vartų - jau ašarų gana! 
Dar prabėgs pro šalį daug dienelių, daug... 
Aš pas tave sugrįšiu - tu tikėk ir lauk!

Jeigu bus man skirta tokia ateitis:
Sibiras, Uralas, tolima šalis,
Takeliu sugrįšiu, laistytu krauju,
Nes Tave, Tėvyne, taip karštai myliu!

Man sapne vaidenos Nemuno krantai,
Girios, plačios lankos ir gimti namai. 
Pabundu iš miego, praveriu akis,
Girdžiu: sargo žingsniai, raktų skambesys.

Niekas ir nežino, kiek tu čia kenti,
Kalinio dalužė, oi, sunki, sunki!
O saldi paguoda atskrenda tada,
Kai ramina širdį alpstanti malda.

Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio, ištikto audros. 
Neapleis ir mūsų tėviškės brangios:
Čia Marijos žemė, o vaikai mes jos!

* * *

Sukaukė rūsčiai Sibiro vėjas,
Baltutės snaigės krito tyliai,
Lange parimus, vakarą tylų
Jauna lietuvė verkė tykiai.

Ak, Dieve brangus, kodėl Tu atskyrei
Nuo žemės šventosios, gimtųjų namų?
Ar aš nemokėjau mylėti Tėvynės,
Ar kalne aukštajam nurauti linų?

Sėjau aš rūtą, margus jurginus,
Laisčiau našlaites tarp jazminų,
Ant brolio kapo, kurs laisvę mums gynė,
Aš dėjau vainiką tarp samanų.

Aš papuošiau tėvo baltą seklyčią
Margais raštuočiais, margaisiais, margais. 
Kaip gera čia būtų bernelio sulaukt!
Ak, Dieve brangusis, o kurgi jisai?..

* * *

Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės lėks ir vėl sugrįš.
Nežinau, brangi mamyte,
Ar pabelsiu į duris...

Nežinau, pro kur pareiti:
Ar mūs sodelio takeliu?
Tėviškėlė pasikeitus,
Nėr darželyje gėlių...

Kur gimta bakūžė rymo,
Kur daineles dainavau:
Iš laukų liko dirvonai,
Iš bakūžės - pelenai...

Jei pareičiau, kas gi lauktų
Prie vartelių geltonų?
Veltui tave vardu šaukčiau -
Tu toli ten, už kalnų!

Brolis toli už Uralo,
O močiutė jau kapuos.
Kas paklos man patalėlį?
Kas nuvargusį paguos?..

DAINOS IŠ RAMYGALOS

UŽRAŠYTOS VYTAUTO ILEKIO

* * *

Ant Nemuno kranto smėlėto,
Pakėlus į dangų rankas,
Stovėjo jauna lietuvaitė
Ir kalbino šaltas bangas.

Sakykit, laisvutės bangelės,
Ar ilgai dar vargai kankins?
Ar ilgai spaus mus retežiai,
Uždėti piktųjų priešų?

Jie mano brolelį nušovė,
O tėvą marina badu.
Išdraskė mūs šeimos lizdelį,
Pravirkdė jaunutę mane.

Dėl jųjų mano motinėlė
Atsigulė šaltuos kapuos.
Dėl jųjų likau našlaitėlė,
Nerandu ramybės namuos.

Sakykit, sakykit, bangelės,
Ar ilgai vargai kankins?
Ar greitai, ar greitai tėvelį
Manosios akelės matys?

1945 m.

* * *

Aš netikėjau, kad baltos rožės
Galės pavirsti erškėčiais dygiais. 
Ir netikėjau, kad meilės žodžiai 
Galės pavirsti kovų aidais.

Aš netikėjau, kad išdavikas
Ruoštų Tėvynei klaikius kapus. 
Ir netikėjau, kad žemam žmogui 
Savo Tėvynėj vietos nebus.

Aš apsirengsiu kareivio rūbais,
Galvą pridengsiu plieno šalmu.
Ir iškeliausiu į žalią girią -
Gal ten atrasiu savo draugus.

* * *

Audringą, tamsią, gūdžią naktį,
Kai vėjas ūžė laukuose,
Žygiavo broliai partizanai,
Nešdami laisvę širdyse.

Ant pečių kabo šautuvėliai,
O širdyse plieno drąsa.
Tik melsvos akys mergužėlių
Lydėjo žygin visada.

Prašvis laukai brangios Tėvynės,
Vergijos pančiai sutrupės.
Tada, mieloji mergužėle,
Priglausiu tave prie širdies.

Saulutė leidžias vakaruose,
Mėnulis teka danguje.
Žaliam miške po baltu beržu
Jo kapą puošia mylima.

1946 m.

* * *

Buvo gražus gegužės rytas,
Dar rasutė nenukritus.
Saulutė rengėsi tekėti,
O lietuvius vežė kentėti.

Juos vežė savi,
Savo kaimo pažįstami,
Juos išvežė toli, toli,
Iš kur sugrįžti negali.

Atskyrė tėvus nuo vaikų,
Brolius, seses nuo mylimų,
Juos išvežė toli kentėt -
Savo tėvynės neregėt.

Juos rado tebemiegančius,
Saldžius sapnus sapnuojančius. 
Jie nesapnavo niekados,
Kad juos išveš iš Lietuvos.

Paliko tėvai namelius,
Žalias sodybas ir laukus.
Apleido sesės darželius,
O broliai bėrus žirgelius...

1948 m.

* * *

Dėl ko jaunus ima į karužę?
Dėl ko veža į tolimus rytus?
Dėl ko mes esam prasikaltę,
Kad mus veža į tolimus rytus?

Vaikai klausia: „Kur mūsų tėvelis,
Kodėl jis nebegrįžta nakčia?“ 
Motinėlė pradėjo gailiai verkti 
Ir pradėjo vaikelį migdyt.

- Mikit, mikit jūs, mieli vaikeliai,
Mikit, mikit saldžiuoju miegeliu. 
Mūs tėveliai jau toli rytuose -
Dievas žino, ar grįš jie kada.

1946 m.

* * *

Gražioj gėlėtoj pievoj
Tarp tviskančių gėlių 
Vaitojo jaunas partizanas 
Sužeistas nuo skausmų.

Sužeista jam krūtinė,
Bet plaka dar širdis.
O kam dabar gelbėti,
Jei laisvę gynė vis?

Sužeistas jis vaitojo
Tarp budelių rankų:
- Oi motin, motin miela,
Kaip likti be tavęs sunku.

Neranda jo nei brolis,
Nei motina sena.
Neranda jo sužeisto
Mergytė mylima.

Atveš jį į miestą,
Paguldys ant gatvės.
Tu nueik ir neraudok,
Nes jie tave tardys.

Kiek čia daug žūsta brolių!
Kiek daug gerų draugų!
Ir kraujas neišdžiūsta
Nuo gatvės akmenų.

1947 m.

* * *

Išėjo broliai iš miškelio
Ir ėjo keliais, takeliais. 
Susėdo valgyt vakarienės 
Ir prieš kelionę pailsėt.

Nors širdis jautė kažką bloga,
Bet lūpos žaidė šypsena.
Lietuviai neturi ko bijoti,
Nes jų veiduose matyt drąsa.

Rusų pulkai jau eina,
Apstojo kelius, takelius.
Sargybinis nepastebėjo -
Buvo tamsu, visur tamsu.

Buvo išleista daug raketų,
Liepsnojo kūliai ir šiaudai,
O mūsų broliai partizanai
Be galo gynėsi narsiai.

Vienas sužeistas partizanas
Narsiai dar griebėsi už ginklo,
Antram sužeistam partizanui
Paplūdo kraujas iš žaizdų.

Nors mūsų broliai narsiai gynės,
Bet jie jau baigė šovinius,
O rytą, saulei patekėjus,
Paguldė brolius septynius.

1947 m.

* * *

Jau girdėti patrankų gaudimas,
Liepsna tirpdo žaliuosius kaimus.
- Žūsim, broliai, gal mūsų toks likimas, -
Per kraują laisva Lietuva tepakils.

Ir nelaukit Jūs mūsų, sesutės,
Mes negrįšim baltais sakalais,
Nedainuosim dainų sutartinių 
Kvapnios šienapjūtės vakarais.

O Dievuliau, kam leidai pražūti
Ir pavirsti baltais sakalais?
Juk mums buvo skirta laimužė,
Juk mūsų krūtinėj dar plakė širdis.

Jums, sesutės, rūtelių darželiai
Ir laukuose lelijų žiedai,
O mums partizanams, Tėvynės sūneliams,
Vien amžinas miegas ir šalti kapai.

1946 m.

* * *

Kas gi man, mergele, tokią dalią skyrė,
Kad reikės numirti šaltam Sibire?
Užkaltais vagonais lietuviai važiavo,
Žiaurūs komunistai smarkiai patruliavo.

Vilnius, gražus miestas, daug vargų patyrė,
Kad vienus nuo kitų plėšė, žudė, skyrė. 
Skaidrus langas buvo, gert vandens norėjau, 
Žiaurūs komunistai man vandens gailėjo.

Nelemta man Tėviškėj gyventi,
Nelemta man buvo juoktis su visais.
Ir mane vagonu dulkėtu
Išvežė likimas svetimais keliais.

Man likimas skyrė liūdną liūdną dalią
Ir liepė palikti viską, kas brangu.
Visko buvo gaila, bet užvis gailiausia
Mano mylimos mergaitės.

* * *

- Ko, sena močiute,
Gailiai pravirkai?
Gal suspaudė tavo širdį
Skausmai ir vargai?

Kam vystančiom rankom brauki
Gailias ašaras?
Kam virpančiom lūpom siunti
Į Dangų maldas?

-    Kaip neverkti, neraudoti,
Kad kenčia širdis.
Vai, kas mano brangų
Sūnaitėlį grąžins.

Jis išėjo gūdžią naktį
Su kerštu širdy.
Savo ašaras ir maldas
Aukosiu už jį.

O kai daug naktų prabėgo
Varguos ir skausmuos,
Mano mielas sūnaitėlis
Rados jau namuos.

Bet sugrįžo jis negyvas,
Su skausmu veide.
Visas kraujuose paplūdęs,
Perskelta galva.

Nebylys gulėjo karste,
O draugų daugiau.
-    Kelkis, kelkis, mielas vaike, 
Atbuski, sūnau.

Oi neverki, motinėle,
Atbus Lietuva.
Mes atkeršysim už viską -
Oi daug priešų žus.

1945 m.

* * *

Kur Juodoji plaukia
Ir tamsi giružė, 
Tenai auga eglės, 
Uosiai ir beržai.

Pernai rudenėlį
Vidury giružės, 
Tenai apsigyveno 
Laisvės nešėjai.

Bet neilgai teko
Jiems tenai gyvent, 
Neilgai skambėjo 
Jų dainų aidai.

Iš draugų savųjų
Išdavikas rados. 
Atvedė plėšikų 
Gaują jis tenai.

Kai tik ankstų rytą,
Dar saulutei tekant, 
Broliai šnekučiavos 
Po žygių nakties,

Staiga netikėtai
Priešas juos užpuolė, 
Ir žuvo berneliai 
Pavergtos šalies.

Kaip gegužės naktį
Nuo šalnų pakąsti, 
Nukrito žiedeliai 
Jaunos gėlelės.

Taip ten vidur miško
Pervertom krūtinėm 
Krito bernužėliai 
Ant žemės šaltos.

Neieškos tėveliai,
Kur ilsis sūnelis.
Į šventas kapines
Niekas jo nelaidos.

Tiktai miško paukšteliai
Ir vilkai piktieji 
Nekaltų grauš kaulus,
Po mišką nešios.

Lauks sena močiutė
Grįžtančio sūnelio, 
Pražiūrės langelį, 
Rankas prarymos.

Bet negrįš sūnelis
Vidury naktelės, 
Negrįš aplankyti 
Močiutės senos.

* * *

Lietuva, tu mano brangioji,
Pakelki žydrąsias akis 
Į šitą Tėvynės gynėją,
Kur kautynėj ištiko žiauri mirtis.

Jo garbanos krauju pasruvo,
Ir akys įdubo giliai.
Tik karžygio šaltą lavoną
Bučiavo saulės spinduliai.

Mane motina augino
Ir vargo per dienas naktis. 
Užauginus paleido varguose, 
Kad papulčiau priešo naguos.

Paliko jis jauną mergelę
Ir savo senus tėvelius.
Jį priešai išmetė ant gatvės,
Nutraukė nuo kojų batus.

Jis basas, rūbais sudraskytais
Gulėjo ant žemės šaltos.
Ir kraujas iš lėto tekėjo
Iš jo sudraskytos galvos.

Lietuva, tu mano brangioji,
Kiek daug tu pagimdei sūnų,
Kurie kaip lapeliai pabalę -
Jie krinta ant tavo laukų.

Dėl laisvės brangiosios Tėvynės
Daug žuvo narsiųjų karių. 
Krauju palaistyta žemė.
Dieve, gelbėk nuo priešų.

* * *

Mes išeinam - likit, sesės,
Auskit drobių rietimus.
Lekia paukščiai, žinią neša,
Kad Tėvynė šaukia mus.

Mes išeinam - broliai brangūs,
Nepamirškit vagos.
Ūžia giria, neša gandą,
Šaukia ginti Lietuvos.

Paskutiniai lapai krinta,
Broliai, eisim jau, sudie.
Vėtroj beržas jau palinko,
Mes nelinksim kaip jie.

Skriausti nieko mes neduosim -
Brolio, sesės nei dukters.
Už Tėvynės šventą laisvę
Mes numirsim, jei reikės.

* * *

Nauji laikai mums spindi, žydi -
Laisva galinga Lietuva.
Už bočių žemę ir tikybą
Štai plevėsuoja vėliava.

Petys petin, jaunime,
Draugai dvasią atgaivins.
Drąsiai pirmyn!
Mus šaukia Dievas ir Tėvynė.

Graži jaunystė mūsų žydi,
Nebijo vėtros ir audros,
Mus idealai nuolat lydi
Blaivybės, mokslo ir drąsos.

Petys petin, jaunime,
Drąsiai dvasią atgaivinsim.
Drąsiai pirmyn!
Mus šaukia Dievas ir Tėvynė.

* * *

Nedaug kuo skiriasi viens nuo kito
Rusų kareivis ir šuva.
Jiems vienas planas sustatytas -
Sutrypt, sunaikint Lietuvą.

Upelyje vanduo pakilo,
O gal nuo ašarų gaivių.
Ir tu eini, mūsų Tėvyne,
Vargingu kruvinu keliu.

Jau klykia paukščiai pabaidyti
Ir greitai negrįš savuos lizduos. 
Ir mūsų broliai nesuranda 
Savuos miškuos, savuos laukuos.

Šiandieną vienas draugas krito -
Linksmiausias buvo jis būry.
Ir jo lavonas paguldytas
Miestelio aikštės vidury.

Ant jo kepurės Vyties kryžius,
Ranka pakelta prie galvos.
Jis sako, kad pasiryžęs
Kovot ir mirt dėl Lietuvos.

Plačiai pravertos melsvos akys,
Balti jo rūbai kruvini.
- O motina, kas tau pasakė,
Kad vardą verkdama mini?

Upelyje vanduo pakilo,
Prie kranto liejos ant žiedų.
O man jaunos lietuvaitės
Ant kapo atneša gėlių.

Ir žydi gėlės, jos nevysta
Ir dar nebaigia žydėt.
Tik vysta grožis ir jaunystė,
Sunku vergaut, sunku kentėt.

1947 m.

* * *

Nelaiminga dalelė tu mano,
Prakeikta dalia partizano.
Dieną naktį varguose kamuoji,
Dieną naktį varguose laikai.

Sudeginti namai gimtieji,
Išvežti Sibiran tėvai.
Partizano tik šautuvas brolis,
Ateitis - šaltieji kapai.

Priglaudžia mus tik žalias miškas,
Atjaučia tik ryto šalna.
Užtaria sesutė lakštutė -
Sunki partizano dalia.

Kai groja miške automatai,
Ir skrenda aplinkui mirtis,
Prisimenu gimtąjį sodžių 
Ir melsvas mergaitės akis.

Mums žmonės galanda liežuvius
Ir deda banditų vardus.
Jie Tėviškę savo tik žudo,
Jie laisvi niekados nebus.

* * *

Neverk, sesut, prie mano kapo
Ir man širdelės negraudink.
Tu uždainuok man linksmą dainą -
Mano krūtinę nuramink.

Tau švies saulutė ir mėnesėlis,
O man - tik tamsi naktelė.
Tau žydės gėlės lelijėlės,
O man - tyli juoda žemelė.

Mane nužudė pikti priešai -
Jie man išbadė akeles.
Peiliu pervėrė mano širdį,
Kad nematyčiau aš tavęs.

Ateik, sesut, prie mano kapo
Ir šalia rūtą pasodink.
Tavo širdis taip meiliai plaka -
Ir mane jauną prisimink.

Ateis birželis, žydės gėlės,
Tėvynė kelsis iš kapų.
Tik nesikelsiu aš iš kapo
Ir nedainuosiu tau dainų.

1952 m.

* * *

Nuimkit nuo kojų grandines,
Paleiskit iš urvo tamsaus,
Kur čiulba raibieji paukšteliai,
Kur motina laukia sūnaus.

Kur beržas svyruoklis svyruoja,
Kur sesės dainuoja dainas. 
Paleiskit vargstančius brolius, 
Grąžinkit jiems laisvės dienas.

O daina tolumoje suskambėjo,
Jos aidas pasklido toli. 
Išvargintas kūnas virpėjo,
Akys jau matė laisvės dienas.

1946 m.

* * *

O laisve šventoji,
Kur tu pasidėjai?
Kam tave išblaškė
Žiaurūs rytų vėjai?

Ar greitai vėl atskrisi
Į mūsų padangę 
Paskelbti Lietuvai 
Tą laisvę brangią?

Ar greitai apleis gaudę
Kraugeriai čekistai, 
Išgamos Lietuvos -
Mūsų komunistai?

Mus jie apstojo
Ginkluoti kaip žvėrys. 
Žmones gaudė, vežė, 
Vogė, ką nutvėrę.

O kas jiems pakliuvo,
Sveikas ar ligonis,
Greit iš namų vežė
Be jokios malonės.

O kas pabėgo,
Ir jie nesugavo,
Stribiteliai turtą 
Dalinos kaip savo.

Į vagonus grūdo,
Kiek tik galėjo.
Nors jie alpo, troško -
Niekas jų nežiūrėjo.

Kas gal apsakyt,
Kiek vargų patyrė?
Kurie silpni buvo,
Tie vagonuos mirė.

Į Sibirą vežė žmones,
Nors visai nekaltus. 
Miškuose paleido,
Ten, kur baltos meškos.

Ten tik siaučia audra
Ir mirtis vaidenas. 
Kūnais mūsų brolių 
Ten meškos maitinas.

Tūkstančiai jau mirė
Nuo šalčio ir bado.
Už kalnų Uralo
Ten kapus atrado.

Ten ant jų kapo
Niekas rūtų nesėjo. 
Nei sesės, nei broliai 
Ašarų neliejo.

Dėl jų mirties niekam
Širdies neskaudėjo. 
Apkabinus kryžių, 
Močiutė neraudojo.

O Dieve, pasigailėk,
Mūsų atpirkėjau.
Argi taip lietuviai,
Taip daug nusidėjo?

Panele Švenčiausia,
Gelbėk ir padėki. 
Nors mūsų vaikelių 
Tu pasigailėki.

1948 m. atsiųstas iš Sibiro.

* * *

Oi neklausk, sesute,
Kodėl taip nuliūdom, 
Tėviškėj prie vartų 
Kodėl mes parimom.

Kodėl nebeskamba
Dainų sutartinė,
Kai kada skambėjo?
Taip garsiai, garsiai.

O dabar tik tykiai
Mūs brangi dainelė 
Lietuviškam kaime 
Skamba taip tyliai.

Kaip gali skambėti
Linksma dainužėlė? 
Kaip gal nedejuoti 
Broliai sakalai?

Kaip gal nedejuoti,
Kai pasaulis žydi?
Drasko mūsų šalį 
Alkani vilkai.

Dar tebebaltuoja
Plačiai išbarstyti 
Lietuviški kaulai 
Sibiro laukuose.

Vėl jau ešelonai
Mūs brangiausių brolių, 
Baisiai surakintų 
Slenka į Rytus.

Ak, neklausk, sesute,
Ko šiandien nuliūdom,
Kodėl mes parimom 
Tėviškėj prie vartų.

Vėl jau ešelonai
Mūs brangiausių brolių,
Baisiai surakintų
Slenka į Rytus.

Ak, neklausk, sesute,
Ko šiandien nuliūdom,
Kodėl mes parimom
Tėviškėj prie vartų.

Mes jauni išeisim
Vieškeliais plačiausiais,
Mes krauju nuplausim
Tėvynės skausmą kartu.

1947 m.

* * *

Oi, pasimelsk, miela mama,
Už mano laimę ir mane.
Sunki dalis sūnaus benamio -
Oi, vargstu vargstu aš miške.

Tuos poterius, kurių išmokei,
Niekad nekalbu ramiai.
Tiek žudikų gaujos raudonos
Kovoja, gaudo atkakliai.

Pervėrė širdį mano jauno
Mongolas juodas iš Rytų. 
Raudonas kraujas mano nekaltas 
Pasruvo kelme samanų.

Ten už miestelio, už malūno,
Skrajojo Angelas mirties.
Kai dvi nekaltos lietuvaitės
Raudojo prie naujos duobės.

* * *

Partizanams einant sviro vasarojus,
Gal tai buvo vakar, gal labai seniai.
Vakarinę maldą jiems žiogeliai grojo,
Ir skaniai kvepėjo sode jazminai.

Prieš rūtų darželį pamažu žygiavo
Narsūs partizanai pavergtos tautos. 
Švelnutis vėjelis jiems akis bučiavo, 
Palinkus šakelė alyvų baltų.

Raudoni bijūnai žemyn galvas lenkė,
Ir prie jų stovėjo mergelė graži.
Partizanams priėjus: „Labas vakars“, - tarė, 
Lūpose jos žaidė šypsena skaidri.

Tu klausais lakštučių lauko sutemoje
Ir skini žiedelį - myli jis ar ne.
Aš nesužinojau ir nesužinosiu,
Ar apverksi mūšy kritusį mane.

Tarp baltų alyvų, raudonų bijūnų
Ginklai suskambėjo laisvės nešėjų.
Jaunutė mergaitė meiliai kalbėjo -
Tartum lakštutė tarp žalių šakų.

Vai, už ką, Dievuli, tokia bausmė,
Kad užleidai šalį raudonų gauja?
Kelinti meteliai, kai kraujuose plaukia,
Mūsų nelaiminga brangi Lietuva.

Partizanų akys ašarom pasruvo.
Brangi lietuvaite, tiesą tu sakai:
Kad kraujuose plūsta brangi Tėviškėlė,
O už ją aukojas narsūs lietuviai.

Gal mes visi krisim kaip pageltę lapai,
Nespėję ištarti nei žodžių maldos.
Tik artojo žagrė lygins mūsų kapą,
Ir maži paukšteliai giesmeles giedos.

Gal mums reiks žūti prie krantų Dubysos,
Bejėgiams vaikeliams pavergtos šalies. 
Neverk, mergužėle, nes bus už Tėvynę 
Paskutinis lašas kraujo iš širdies.

1948 m.

* * *

Paskutinį sūnų į mišką išleidai,
Dėl Tėvynės meilės jį paaukojai.
Ir krito sūnelis didelėj kovoj,
Nesupiltas kapas - visi jį mindžiojo.

Žuvo jisai garbingai Lietuvos miškuose,
Kur vyras prie vyro už laisvę kovėsi.
Ir matė lietuvis, kaip brolis gulėjo
Ant gatvės - iš tolo jis į jį žiūrėjo.

Sesutė apalpo - mintim glamonėja,
Kad prie brolio prieit nebegalėjo.
Baigias, jau baigiasi kruvinos dienelės,
Gana jums bus žudyt Lietuvos bernelius.

1946 m.

* * *

Penkius metus tautos sargyboje
Budėjo Lietus nemarus.
Jis gynė savo Tėviškėlę
Ir jos žaliuosius laukus.

Gražią jaunystę puošė ginklai,
Girių ošimas guodė jį.
Lietus visuomet buvo linksmas,
Nors ateitis jo neaiški.

Daugel kartų Lietui teko
Pažvelgti mirčiai į akis.
Nors kulkos ardė gimtą žemę,
Bet neužgeso jam viltis.

Šiurpus kulkosvaidžių gaudimas
Niekad nebuvo jam baisus,
Nes jis pamilo sunkią dalią,
Kurią paskyrė pats Dangus.

Nekantriai laukė Lietus laisvės,
Lyg saulės - rytmečio aušros. 
Bet šias gražias jaunuolio mintis 
Jau dengė juoda sutema.

Tikėjo jis papuošt šalelę
Žiedais nevystančių gėlių, 
Nušluostyt ašaras mamytei, 
Klūpančiai ten, po smūtkeliu.

Staiga gražiausias jojo mintis
Suardo šėlstanti audra. 
Nebesulauks jau Lietus laisvės, 
Nes čia jo amžiaus pabaiga.

Jis duotą žodį ištesėjo,
Žūdamas už laisvę Lietuvos.
Nevystančias gėles prikėlė 
Puošimui Tėviškės laisvos.

Tu pastatei puošnų paminklą
Garbingai žygiais ir krauju, 
Užmiršdamas žemišką laimę, 
Mirdamas kovoje tarp skausmų.

1948 m.

* * *

Sakyk, žaliuojanti eglaite,
Kas tau šiandien yra,
Kad mūsų broliai partizanai
Miškuose taip vergauja.

Ar ilgą laiką mes vergausim
Žaliuojančiam miškely?
Ar išeisim kada į laisvę
Gyventi prie namelių?

Kai tik išėjom iš miškelio,
Šnipeliai paskui sekė,
O kai susėdom pailsėti,
Jie priešus tuoj atvedė.

Penktadienio ankstų rytelį
Kulkosvaidžiai kvatojo,
Kai žuvo penki partizanai,
Gyvenimas praėjo.

1950 m.

* * *

Šventos Onos naktį
Į Traupio miestelį 
Slapta atkeliavo 
Žiaurioji mirtis.

Netoli kapinių,
Toj ramioj vietelėj,
Du mūsų broleliai
Užmerkė akis.

Kada ugnim švietė
Šautuvai plieniniai,
O garsus jų aidas
Palietė miškus.

O kas gi žinojo,
Kad nelaimingi
Narsūs partizanai 
Šioj naktelėj žus.

Dar nakties šešėliai
Juodą žemę dengė. 
Pilki debesėliai 
Plaukė dangumi.

Iš kišenės traukė
Plieninę granatą, 
Kuri pasiliko 
Drauge mirtimi.

Mirdamas Mariukas
Sunkiai sudejavo, 
Granatos sprogimas 
Pritarė dar jam.

Saulėgrąža tyliai
Tyliai dar dejavo, 
Angelai rymoję 
Ištiesė sparnus.

Su mumis keliausit,
Tėvynės sūneliai, 
Jūsų išsiilgo 
Mėlynas dangus.

Ką dabar galvoja
Sena motinėlė,
Kada jau pražuvo
Trečias jos sūnus?

Jos raukšlėtą veidą
Ašaros vagoja 
Ir širdelę slegia 
Liūdesys gilus.

1948 m.

Saulėgrąža - Albinas Sauliūnas, gimęs 1926 m. Ukmergės apskr., Taujėnų valsč. Pienių kaime. Žuvo 1948 07 28 prie Traupio.

Mariukas( Maras) - Kleopas Timinskas, gimęs 1928 m., žuvo 1948 07 28 prie Traupio.

* * *

Tykus buvo vakaras be vėjo,
Partizanas mergaitei kalbėjo:
-    Varginga dalelė ir mano,
Be laisvės gyvent partizanui.

Aukštai jau mėnulis pakilo,
Partizanas mergaitę pamilo.
Ir jie apie laisvę kalbėjos,
O rytą nušautas gulėjo.

Ilgai drauge jie dar kalbėjos,
Tikėjos sulaukti laisvės.
Ilgėjos broliukų, sesutės
Ir motinos savo senos.

Sudiev, jis mergytei pasakė,
Išėjo pro kiemo vartus.
O mirties šešėliai žiūrėjo,
Lydėjo jo žiaurius kelius.

Ir staiga šūviai pasigirsta,
Ir krinta sūnus Lietuvos:
-    Sudiev, tu graži mergužėle,
Aš žūstu dėl laisvės brangios.

DAINOS, IŠSPAUSDINTOS
POGRINDINIAME LAIKRAŠTYJE 
„LIETUVA BRANGI“ 1947 m.

* * *

Ak, mamyt, mieloji mamyt,
Skinčiau šiandieną Tau gelsvą purieną.
Ir Aukščiausiojo laimės norėčiau prašyt:
Juk šiandien Tavo diena, Motinos diena.

Tau ievos, o miškuose žibutės,
Jau skleidžia lapus ir berželiai jauni.
Miško žibutė ir mes miške turim būti,
Būti dygliuotam partizano kely...

Mamyt, Tau kančia širdyje dar vis,
Mamyt, Tau krūtinėj labai neramu.
Tau kasnakt vaidenas toji naktis,
Kai aš išėjau iš gimtų namų.

Išleidai mane ašarotom akim,
Žegnojai, laiminai ir palydėjai.
Tąsyk pūga siuto pačiam vasary
Ir sniegą nešė žiaurūs vėjai.

Mamyt, Tau šiandieną liūdna ir ilgu,
Ir šūvis kiekvienas plėšo krūtinę.
Priešai rugiuose priveisė smilgų,
O Tau, mamyt, niekas žiedų nebepriskynė.

Ak, mamyt, mieloji mamyt,
Skinčiau šiandien gelsvas purienas.
Ir apkabinęs norėčiau prašyt

[Paskutinė eilutė neįskaitoma]

* * *

Lietuvą priešai žiaurūs pavergę
Juokiasi, geria, dainuoja...
Partizanas guli ant žemės
Ir visą dieną galvoja...

Guli ant žemės štai partizanas,
Guli ir sunkiai galvoja.
Tūkstančius kartų iš savo žemės
Priešus lietuvis išjojo.

Daugelį kartų spruko už vartų
Vokiečiai, lenkai ir rusai.
Dievas grąžins vėl laisvę mūs vertą,
Jeigu vieningi mes būsim.

* * *

Mūs kruvinos skriaudos
Ir dygūs vargai,
Ir liūdinčiais kryžiais
Pasvirę kapai -
Tai sėkla šviesaus Lietuvos atgimimo.

* * *

O motina, sena, susiraukšlėjus,
Ko rytą vakare verki, dejuoji?
Ar tų sūnų, kurie miškuos ir vėjuos?
Ar tų sūnų, kurie į Sibirą važiuoja?

O gal duktė tau atilsio neduoda -
Jau kalėjime, jau metai žūna.
Ilga naktis. Aplinkui juoda, juoda,
Krinta ašaros... dažnai taip būna.

Perniek tau Stalinas rublius dalino,
Paleckis prisega garbės medalį.
Tavo širdis vaikus savuosius mini,
Ir niekas, niekas nuramint negali.

Tegu laisvi vaikai namolio grįžta,
Tegu sveiki purena vėl žemelę
Ir bolševikų amžiais nepažįsta.
Te laimė grįžta vėl į mūsų šalį.

Pirmajai būrio aukai

Mačiau - papilko tavo veidas.
Mačiau - kritai nuskintas priešo kulkos.
Ant skruostų tyliai nusileido, 
Bučiuodamos tave, snieguolės smulkios.

Nekris su ašarom ant kūno
Sesuo nei motina, nei tėvas senas.
Ar švies saulutė, ar trenks perkūnas,
Šnabždės beržai: „Čia ilsis partizanas“.

Negros vargonai gedulingai,
Neskelbs varpai, kad žemę jau apleidai.
Rymos tik liūdberžiai sustingę 
Prie tavo kapo saulei nusileidus.

Ateis pavasaris jaunutis,
Ant tavo kapo verks rasotos šakos.
Nustos Tėvynėj vėjai pūtę,
Klausysi tu, ką laisvi paukščiai šneka.

Virpės žavingos mėnesienos,
Naktinį šokį gnomai šoks audringą.
Minės tave žmogus kiekvienas,
Nes tavo žygių garsas nesustingęs.

Mačiau, kaip jaunas tavo kraujas
Nudažė purpuru balčiausią sniegą.
Bet gims gyvenimas vėl naujas,
Nors tu po juodu žemės veidu miegi.

Priesaika

Gūdžiu vidurnakčio metu
Keliai balti kur susibėga,
Iš žemės pusių keturių
Kažkas sutrukdo nakčiai miegą.

Iškyla metmenys juodi
Dangaus krašte žmonių stovyklų. 
Po kryžium klumpa tuoj visi,
Į Dangų rankų miškas kyla.

- O Kristau, juk ir Tu kenti,
Kentėsiu, - Tėviškė vaitoja, -
Ir baigsiu priešo mirtimi 
Ar poilsiu velėnoj šioje.

Taip kyla priesaika aukštyn,
O žvaigždės danguje plevena.
Ir vėl išeinam pražūtin -
Liūdnos Tėvynės partizanai.

* * *

Prisikėlimas. Varpai bažnyčių
Į dangų kelia, laimė skamba.
Tik mūsų kraštas dejuoja šičia
Ir džiaugsmo kelią vargu suranda.

Prisikėlimas. Daigeliai kalas
Ir šaukia pempės: „Gyvi! gyvi!“
O Lietuvėlėj ašarų marios
Ir kraujo upės - žiedai ankstyvi.

Čionai sugavo. Tenai nušovė,
Kitur iškraustė - plikus paliko.
Klaikus likimas, sunki vergovė, 
Treti metai prie bolševikų...

Tačiau mes tikim Prisikėlimu,
Kurs neša viltį ir duoda galios.
Pirmi daigeliai jau kaltis ima -
Tuoj visas kraštas bus žalias žalias...

Gyva šakelė

* * *

Pūslėtos rankos grūdą beria
Ir tiki gausų derlių gaus.
Su meile dirbi žemę gerą -
Palaimins Dievas ir dangus.

Banguos kaip jūra vasarojai,
Siūbuos kaip miškas ir šlamės.
Iš karo sūnus štai parjoja -
Ir rankoj dalgis sutviskės.

Duktė linksmai niūniuos dainelę
Ir dailiai pradalgius suims.
Uždirbtą sunkią savo dalią
Nebereikės išmest vagims.

Pūslėtos rankos beria grūdą
Ir tiki - gausų derlių gaus.
O vagys išdavikai judai -
Ką jie pasėjo, tą ir pjaus.

* * *

Šlama liepaitės, ošia pušelės,
Savo šakeles keroja.
O partizanas guli ant žemės
Ir visą dieną galvoja.

Ar nebėr vietos jau man Tėvynėj,
Kam gi į mišką išvarytas?
Ar ne artojas mano tėvelis,
Ar ne sūnus aš mamytės?

Niekam gi blogo, rodos, nedaręs
Nieko nevogęs, nemušęs...
Metai antri, kai pasibaigė karas,
Lietuvos dar laukia mūšis.

Laisvas lietuvis rusui bernauti
Niekad negali sutikti.
Mokame patys šeimininkauti -
Vysime Staliną piktą.

Mato kažin ką akys neramios,
Slenkantį rusą pamato.
Šoko staiga į priekį nuo žemės,
Griebė į rankas granatą.

Mojo - ir priešo nėr ant pasaulio,
Lengva, vai, lengva krūtinėj.
Rodos, patenkinta šaiposi saulė,
Laisvai sugrįžus Tėvynėn.

Šlama liepelės, ošia pušelės
Savo šakelėm šlamiom.
O partizanai guli ant žemės,
Priešai klastingai vaidenas...

Bet ne vien rusai Lietuvą engia -
Slenka būrys išdavikų.
Ošdami medžiai juosius pridengia,
Slenka jie, slenka iš tyko.

* * *

Štai saulutė sužėrėjo,
Vis aukščiau kabinas.
Sujudėjo sukrutėjo
Visas utėlynas.

Dešimt bobų traukia plūgą,
Traktoriui sugedus. 
Agronomas už parankės 
Kombainą vedas.

Ir visiems jau nusibodo -
Metas pailsėti.
Ir giesmelę dėkavonės
Stalinui pradėti.

Brangus mokytojau, tėve,
Prašome suprasti.
Savo rojui ką pavogti,
Nebegalim rasti.

Su tarbom pro Kauną eisim
Lig Berlyno mūrų.
Ir visur plačiai paskleisim
Aukštąją kultūrą.

Eikit, eikit per Europą
Į pasaulį visą.
Kol visur našių kolchozų
Laimę padarysit.

Stalino herojus

ALBINO BILINKEVIČIAUS-BALČIO DAINOS

AUKŠTAIČIŲ ŽEMĖ

Graži Aukštaičių žemė
Žydint vyšniom, obelim.
Žalios liepos dangų remia,
Žydi gėlės pakelėm.

Sodžiai skęsta žieduose,
Javai laukuos vilnija.
Kaip miela sesulės daržely,
Ir gražu gražu mūsų šalyje.

Kas rytą saulei tekant
Akį vilioja žaros auksinės.
Plačioj pievoj tarp gėlių
Skamba sesių dainos sutartinės.

Dainose skęsta mūsų Tėvynė,
O dainos gražios, malonios.
Skardi juokas po tėviškės miestus,
Po kalnus, upes ir klonius.

Vis tolyn tolyn baltuoja plentas
Ir kryžiuojas vieškeliai balti.
O kiekvienoj kryžkelėje
Prie kryžių kryžiai prikalti.

Tėviškės žydinčiuos laukuos
Beržų šakelės plakas.
Vosilkom žydinčioj padirvėj
Išmintas partizanų takas.

Ant Šventosios smėlio kranto
Vėjas gainioja klevo lapus,
Lieknos pušys, margos gėlės
Dengia bočių karžygių kapus.

Kapuos smėlio kapai supilti -
Tai aukos mūsų Tėvynei.
Iš alyvų kyla į dangų
Partizanų kryželiai mediniai.

Graži Aukštaičių žemė
Žydint vyšniom, obelim.
Žalios liepos dangų remia,
Žydi gėlės pakelėm.

1945 12 22

GEDULAS

Tėviškės laukus apgaubė sutema -
Visur juoda, tamsu ir nyku.
Kalnus, pievas, upes, upelius
Naktis apgaubė juodu vainiku.

Visur juodos vėliavos iškeltos -
Minia eina juoda, nerami.
Einu ir aš gedulo minioj,
Einu su perverta širdim.

Krenta lapai ir smulkutis lietus,
Gedulingą minią lydi chorai.
Iš dangaus su perkūnu ir žaibais
Krenta juodi mirties meteorai.

Minia eina vis tolyn, tolyn,
Greitai nutils liūdna daina.
Grįžta minia iš kapų. Palaidota ji -
Jos vardas Lietuva.

1945 12 23

* * *

Jei aš žūsiu už Tėvynę,
Broliai, mieli broliai, nenuleiskit rankų.
Mūsų brangia Tėviškėlę 
Laisvės spinduliai telanko.

Jeigu krisiu kur prie kelio,
Broliai, mieli broliai, jūs kovokit iki galo.
Nestatykit man paminklo -
Tęskit mūsų idealą.

Aš kovoju už Tėvynę,
Broliai, mieli broliai, kenčiu ne sau.
Jūsų verksmų ir dejonių,
Žemės alsavimo klausau.

Gal sius audros dar didesnės,
Broliai, mieli broliai, budėkite drąsiai.
Prieš mus nauji žygiai -
Nauji žygiai ir balsai.

Jei aš žūsiu už Tėvynę,
Broliai, mieli broliai, nenuleiskit rankų.
Mūsų brangią Tėviškėlę 
Laisvės spinduliai telanko.

1946 m.

KŪČIOS MIŠKE

Pro snieguotas pušų ir eglių šakas
Pietuose spindi mėnulio pilnatis.
Iš dangaus ateina vėjo nešama
Rami ir tyli šventoji Kūčių naktis.

Ant balto sniego apkloto stalo
Eglių šakos valgius apipynė.
Antri metai tylios naktys paslaptingos,
Antri metai Šv. Kūčios miško tankumyne.

Valgiai tokie prasti, bet savi,
Eglišakėse spragsi viena žvakė.
O aukštam aukštam nakties danguj
Žėri ir žiba gimusio Kristaus žvaigždė.

Partizanai, maldą kalbėt pabaigę,
Sėda už eglėm kvepiančio stalo.
Iš dangaus leidžias balti angelai,
Leidžias, leidžias, leidžias be galo.

Taip miškas nušvinta begaline šviesa,
Gėlėm pražydo šalta mėnesiena.
O gimęs Kristau, palaiminki mus,
Palaiminki šventąjį ryžtą ir kietąjį plieną. 

1945 12 24

KŪČIŲ NAKTĮ

Kas per baltumas nakties
Ir žvaigždžių daugumas danguj!
Paukščių Takas pabalęs -
Žvaigždžių žvaigždelių aplinkui.

Visur balta, tyku ir ramu,
Tik toli, toli skalija šuva.
Pro šerkšnotus krūmus ir egles
Į mus žiūri Lietuva.

Mes bedaliai ir klajūnai,
Išsikaišę plienu ir granatom.
Šventojoj Kūčių nakty
Laisvę Tėvynei tematom.

Dievas vargą mums duoda,
Bet gražu, kaip pavasario žiedą
Kovoj kritę mūsų draugai 
Su angelais danguje gieda.

O mes švenčiam antras Kūčias
Be Tėvynės, be laisvės ir namų.
Aukštam danguj mėnulis nušvito,
Aplinkui šviesu, miela ir ramu.

1945 12 24

* * *

Mačiau, kaip pikti vėjai
Laužė ąžuolo viršūnę.
Ir žalia tiesi nendrė
Siūbavo žaliam liūne.

Mačiau palei seną eglę
Verkei mergelės mylimos.
Verkei kaip nendrė liūne,
Kad tėviškėj nebėr mamos.

Tavo buvo baltas sodas,
Ir tėvai gražiai gyveno.
Šiandien toli nuo Tėvynės,
Toli toli Kazachstane.

Alpsta tėvas su mama,
Keikia šaltą priešo žemę.
O mūsų gimtoj šaly
Dienos juodosios sutemę.

O Dieve, Viešpatie mano,
Kokia miela ir saldi tavo kančia.
Tavęs verkia Kaunas ir Klaipėda, 
Verkia Vilnius paslapčia.

Nemuno krantai ištvinę,
Dreba Vilnius, Paneriai.
O Dieve,Viešpatie mano,
Ar tai mūsų pražuvimui padarei?

Mūsų Tėviškės laukai sutemo,
Žiedams žydint užėjo ruduo.
Kuo prasikaltom mes tau,
O Dieve, Viešpatie, kuo?

Mūsų broliai trokšta Sibire,
Alpsta tyruose Kazachstano.
Už ką gi jie nubausti,
O Dieve, Viešpatie mano?

Gal nematys jie Tėviškės dangaus,
Tėviškės arimuos nedainuos.
Jų kaulus valkios šakalai
Šaltuos Altajaus kalnuos.

Mūsų brolių pilna žemė,
Pilnos šalys, pilnas vanduo okeano.
Kol jie mirė ne Tėvynėj,
O Dieve, Viešpatie mano?

Mūsų Tėviškės laukai sutemo,
Viešpatie, kaip vieniša tavo kančia. 
Paras verkia Kaunas ir Klaipėda, 
Verkia Vilnius paslapčia.

* * *

Neverk, mano mergele,
Neverk, mano mergele,
Eidama pas uosį,
Kad guli partizanai
Lietuvos laukuose.

Neverk, kad krito vienas,
Neverk, kad krito kitas.
Visas mūsų kraštas,
Kryžiais nukaišytas.

Neverk rūtų daržely,
Skindama jurginą,
Kad jauni broleliai
Gimtą šalį gina.

Parjos vyrai iš karo,
Plieno kardais sušvytruos.
Vėl skambės dainelės
Tėviškės laukuos.

Neverk, mano mergele,
Brolio laukdama pas uosį.
Dar patrankos gaudžia
Lietuvos laukuose.

1945 12 20

O MARIJA

O Marija, Dangaus Karaliene,
Šiandien baigiasi gegužis, 
Baigia vyst ir ievos.
Nuo Tavęs lieietuvis nenutols,
Kaip Nemuno ižas sudužęs.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Tu visad lietuvį globoji.
Kaip žvaigždė mums šviesi
Ir laimę mum duodi. 
Neapleiski mūsų kovoje.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Mūs tautą laimini nuo seno. 
Palaimink mūsų Tėvynę, 
Palaimink visą šalį 
Ir žygius Lietuvos partizanų.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Mūsų Tėvynėj šiandien nyku. 
Pas Dievą mum laisvės prašyk, 
Kas mirė karžygio mirtim,
Tą vainikuok laurų vainiku.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Šiandien baigias gegužis,
Ir ievos baigia vysti.
Nuo Tavęs lietuvis nenutols,
Kaip Nemuno ižas sudužęs.

* * *

Oi, kaip liūdna, neramu,
Krūtinėj gęsta viltis paskutinė.
Žvilgterėk į laukus, brolau:
Pavasaris laukam vainikus nupynė.

Pas mus juoda ir klaiku,
Atsibodo krūmai ir eglaitės.
O tenai, žydinčiuos laukuos,
Aria artojas saulėj nukaitęs.

Pas mus amžinos klampynės,
Vis krūtinę graužia nežinia.
O laukuos žėri saulė,
Laukai žieduos patvinę.

Saulė gęsta, saulė teka,
O mes visad visad pasirengę.
Tėviškės laukuose baimė upėm teka, 
Skamba daina po padangę.

Visiem laimė šypsos -
Pavasaris laukam vainikus nupynė.
O mum liūdna, neramu,
Krūtinėj gęsta viltis paskutinė.

1946 05 18

PAVASARIS

Toks linksmas pavasaris atėjo,
Žibuoklėm, žaliais lapais apsikaišęs. 
Ir šaukia iš po žemių, urvų 
Partizanus į pavasario vaišes.

- Išeikit iš požemių, urvų,
Iš laužų, eglišakių žalių.
Su šilta pavasario saulute
Jus visus pasveikinti galiu.

Iš pietų paukščiai sugrįžę
Medžiuose čiulba kasdieną.
Jie palinksmins jumis visus,
Jūsų širdis ir plieną.

Jus apkaišysiu ievų žiedais,
Pievose paklosiu žiedų jūres.
Mėlynom žibuoklėm ir baltom 
Apkaišysiu jūsų kepures.

Taip sušukęs pavasaris jaunutis
Padavė kam lapą, kam žiedą. 
Medžiai šakelėm siūbuoja, 
Paukšteliai tik čiulba, tik gieda.

1945 12 23

* * *

Išeikit iš požemių, urvų,
Iš laužų, eglišakių žalių.
Gėlėm nusėsiu pievas ir aikštes
Ir pagrioves baltųjų vieškelių.

Miškai kaip rūtos sužaliuos,
Sužels laukuose krūmai.
Pailsėsit samanų pataluos -
Žali platūs jūsų rūmai.

Išeikit iš požemių, urvų,
Džiaugsmas spindės jūsų veiduose. 
Pasisemkit saulėj jėgos,
O pergalę ašin Jums duosiu.

Taip aidi Tėviškės miškai,
Gyventi šaukia kryžius.
Pavasaris, toks mielas ir dosnus,
Palaimins partizanų žygius.

PAVOJUS

Pykštelėjo šūvis. Tekinas bėgu stovyklon.
Per balas, per krūmus - stovyklą pasiekiu greičiau.
Mašinos sustojo - rusai tik eina, tik šliaužia,
O NKVD stovyklos kvartalą apsupo jau.

Įbėgęs į niūrią stovyklą sušunku: „Antai
Mašinos sustoja. NKVD supa kvartalą,
Ten keliu ir kvartalo linija žalia
Rusai eina ir bėga, eina be galo“.

Stovyklą šiurpas nukratė. Rodos, tylu.
Viens kišasi už diržo granatą,
Kits šovinius - visi rengiasi kovai,
Aplinkui vadas kulkosvaidžius sustato.

Ir laukiam su ginklais sugulę,
O laukimas toks nuobodus ir sunkus.
Tik greičiau norim pamatyti žalias kepures
Ir surengti jiems čia Tėviškės pietus.

Tylu. Atšiaušia vienas rusas,
Toliau kitas, trečias, ketvirtas jau matos.
Vadas sušunka: „Ugnis, šautuvai, automatai!“
Kulkosvaidžiai pragysta, sprogsta granatos.

Rusai bėga, traukiasi atgal
Be vado, be tvarkos, sumišę.
Jie ilgai prisimins tą dieną -
Pirmą lietuvišką vaišę.

1945 12 28

RUOŠKIS ŽYGIUI

Ruoškis žygiui, savanori.
Kardą rišk prie šono.
Josim, greitai josim
Pribaigt slibino raudono.

Drąsiai, drąsiai pirmyn!
Vadas mūsų laukia.
Jojam pievom ir keliais,
Jojam žydinčiom palaukėm.

Svyruos berželiai pakelėje
Gluosnis prie kelio pakryps.
Mūsų žemė sudrebės
Ir paraku laukai pakvips.

Drąsiai, drąsiai pirmyn!
Laisvė jau mum žydi.
Mūs taikli ugnis
Išgamas namo palydi.

Žemę krauju paliesim,
Išvalysim Tėvynę ugnimi.
Ir tada laisvos šalies
Niekada nemindys svetimi.

Drąsiai, drąsiai pirmyn!
Jau kulkosvaidžiai pragydo,
Ir laisva mūsų šalis
Amžiais tegu žydi!

1946 06 04

* * *

Spindi ir raibsta akyse
Klevai, lieknos eglės, pušys, genių iškalinėtos.
Spindi akyse apleistos stovyklos,
Siauri ir platūs urvai, duobės molėtos.

Akyse kaip kurmių išraustos slėptuvės,
Takai nuo jų veda praeivį į šalį.
Kai apsupa mišką ar vėtros užeina,
Greit slėptuvės angos atrast negali.

Slėptuvės anga - tik žmogui įlįsti.
Slėptuvė slėny, netoli balaitė.
Slėptuvė iki kelių šaltučio vandens,
O ant dangčio žaliuoja eglaitė.

Kai griausmu Tėviškės miškai nuaidi,
Į lietuvį švilpia priešo šūvis.
Skausmo kiek, verksmo sužeistų,
Partizanus paslepia šaltos ir nykios slėptuvės.

O tos stovyklos, juodos stovyklos,
Lietui palijus, purvo lig kelių.
O kiek landynių budelių žemų
Statyta iš žievių ar eglių šakų.

Landynė prikrauta turtų „banditų“:
Tai ruska milinė purvina ir juoda,
Brezentas, šlapias ir sustrynęs,
Užsikloti vakare nuo uodų.

Spindi ir raibsta akyse
Stovyklos, slėptuvės, saliutai kautynių.
Visų įbrėžtos žaizdos širdyse -
Jau mūsų draugai krito devyni.

1945 12 26

SUDIE

Sudie, mielieji draugai,
Ir dar kartą sudie,
Drąsiai išeiname į žygį
Ir negrįšim mes šiandien.

Nors šiandieną lietus lyja
Ir griaustiniai ore trankos,
Sudie, laikas mum išeiti,
Imkime ginklus į rankas.

Mes nebijom pikto priešo
Nei jo pekliškos ugnies.
Žaibai Tėviškės laukuos
Mum takus nušvies.

SUSITIKIMAS SU DRAUGU

Sėdžiu ant juodo kelmo,
Pasirėmęs šautuvo tūta.
Ant linijos, apaugusios krūmais
Lyg juoduoja, lyg kruta.

Eina artyn, staiga sustoja.
Aš atsikėlęs ranka pamoju.
Ateina. Pažinau - tai Juozas.
Šaukiu: „Sveikas gyvas, kaip gyvuoji?“

Puolam viens kitam į glėbį,
Džiaugsmui neberandam žodžių.
Ašarom pasrūva akys.
Ašaras nuo mūsų veido
Geria karšta saulė godžiai.

- Sveikas sveikas, seniai nesimatėm,
Sakyk, kaip sekas?
Antri metai vargstam tarp eglių,
Sakyk, kuo papuoštas tavo kovų kelias?

Einam per krūmus, per balas,
Pilnos dumblo čiurkši kojos.
Aš kalbinu vis draugą,
Klausiu, kaip jam kojos.

Dingo mūsų laimė,
Mūsų laimė nebelanko.
Ach, taip. Sakai, kad bolševikai
Išmušė kulkosvaidį tau iš rankų?

Puiku, puiku, prisimenu,
Kai mes buvom pasižadėję
Kovot už laisvę ir nelaukt 
Aušros, vergiškai rankas sudėję...

Puiku, drauguži, puiku...
Sakai, bolševikai labai jus puolė?
Na, matai, kur mes susitikom,
Ir pripratom prie kieto guolio.

Gerai tu prisimeni mane?
Ir mokyklą, ir visus draugus?
Gaila mokyklos, visko gaila.
Et, nieko. Lai tik laisvė mūsų bus.

Perėję per klaną, kitą,
Partizanų stovykloje atsidūrėm.
Stovykla. Puiki stovykla,
Uždengta žaliom eglių kepurėm.

Atsisėdu ant eglinio rąsto,
Juozas man padeda duonos riekę.
Valgau duoną su pienu ir kalbam,
Kalbam apie viską ir apie nieką.

-    Taip. Nesimatėm dveji metai...
Daug pavojų matėm, daugel pridrebėjom.
Ar prisimeni, kai vaikščiojom per naktį
Po miesto sodą ir alėjom?

-    Prisimenu... puiku... viskas praėjo...
O gal turi degtinės?.. Ko juokies?
Tik švarios kaip marių vandens lašas -
Nerimą nuplaut nuo širdies...

Tu šypsais... Tu juokies...
Tiesa, negėriau aš, negėrei tu.
Žinai... Sunkus partizano kelias -
Man širdyje visada kartu.

- Sakai, kad laisvė nebetoli...
Turim iškentėt tik gegužį.
O paskui... Šventė ir saliutai.
Tai puiku... puiku, drauguži.

1946 06 03

TĖVO ŽODŽIAI

Baltom rožėm kelias žydi,
Žydi vieškeliai, laukai, pagriovės.
O tu, piktas žiaurus vėjau,
Kada keliausi pailsėt, pūsti paliovęs?

Visur balta balta ir klampu,
Sniego iki kelių... kurgi tu beeisi?
Laukuos švilpia vėjo uraganai, 
Švilpia rožėm žydinčiais keliais.

Vakaras ateina vis artyn,
Pūga ima siusti dar labiau.
Baltai žydinčiu keliu
Tako nematyti jau.

Eik, mano sūneli, į klojimą,
Į žaliąjį pievų šieną.
Su savim paimk milinę,
Granatą ir šaltąjį plieną.

Pailsėk ramiai ligi rytoj,
Nuslinks debesys gerti,
O kai ims dienelė aušti,
Gali vėl miškan išeiti.

Jei tokioj baisioj nakty
Tave apsuptų rusai klojime 
Ir atslinktų išgamos savi -
Mesk granatą jiem.

Negailėk, sūnau, klojimo -
Benamis tujenai esi.
Laisvėn teveda tave
Vargas ir parako ugnis šviesi.

Likai našlaitis: be Tėvynės,
Be jaunystės, be namų.
Užgeso žvaigždės sidabrinės -
Visur liūdna, baugu, neramu.

Praeis, praeis baisioji pūga,
Nutils našlaičio verksmai gūdūs.
Pakils Saulėn mūsų Tėvynė,
Iš tirono nagų išsprūdus.

1945 12 26

VASARIS

Ir vėlei baltai pasipuošęs,
Bet tau nešdamas vargus.
Nėr juoko ir laimės akyse,
Kaip buvo prieš 29 metus.

Vasarį prieš 29 metus
Trispalvė erdvėsna kilo, pakilo.
Ne šiandien ir ne vakar, lietuvis
Nuo amžių laisvę pamilo.

Jau Vytautas Didysis prie marių Juodų
Skelbė vardą Lietuvos ir gynė 
Mūsų žemę nuo grobikų 
Ir Baltijos pakrantę gintarinę.

Mūsų tėvai narsiai kovės,
Į kautynes ėjo šventai.
Kur buvo kautynės, šiandien šventovės
Ir stiprybė Giedraičiai, Širvintai.

Mūsų tėvai išvadavo
Ir brolių latvių žemes.
Palaužė Bermonto pulkus.
Liko broliais tėvai ir mes.

Šiandien užgriuvo vėl nelaimės,
Slenka gaujos iš Rytų.
Nebe laikas verkti ir dejuoti.
Partizanai laisvę atkovosim - aš ir tu.

Tai kas, kad vasaris krauju pasruvęs,
Jei mūsų tiek daug iškovota.
Nuo amžių didvyris lietuvis.
Mūsų žemė broliais nuklota.

Gal šiemet paskutinis vasaris
Toks liūdnas, baugus.
Vėl juokas ir laimė mums švies,
Kaip švietė prieš 29 metus.

1947 02 01

ŽYDI

Pas mergelę žydi vyšnios,
Pakluonėje pageltę pievos.
Pas mus - žalioj girelėj,
Baigia vysti baltos ievos.

Pas mergelę žydi rožės -
Kaip darželio gražumėlis.
Mum nuvyto baltos ievos,
Mum nežydi jokios gėlės.

Tėvo sode obelys pabalę -
Mum parudo baltos ievos.
Vėjas vaiko margus žiedus 
Po gėlėtas tėvo pievas.

Mum nubiro žiedai ievos -
O Tėviškės laukai pražydo:
Melsvos alyvos ir vosilkos žydi 
Kaip saulutė dangaus šyde.

Mum nežydi jokios gėlės,
Nors gėlynai nusodinti.
Partizanų žygiai mūsų tautai 
Lai šią vasarą sužydi.

TREMTINIŲ DAINOS


 

Iš kairės: Ališauskienė nuo Pabaisko, Marytė Staniulytė iš Pabaisko, Bronislava Stimburienė iš Laičių. Igarka 1948 m.

* * *

Ant taigos kalnelio,
Po žaliom pušaitėm
Vis dar stovi kryžius 
Mūsų laukų našlaitei.

Neateina niekas:
Nei sesuo, nei brolis.
Koks sunkus, koks šaltas
Prie Igarkos molis.

Jai „Sveika, Marija“
Pušys tyliai ošia.
Ir pušelės žalios
Prie jos kapo liūdi.

* * *

Ar ūžia, siaučia Sibiro vėtros,
Ar baltos snaigės krinta tyliai, 
Lange parimus vakarą tylų 
Graži lietuvaitė verkia gailiai.

Kodėl, Aukščiausias, mane atskyrei
Nuo savo žemės, gimtų namų?
Ar nemokėjau mylėt Tėvynės,
Aukštajame kalne rauti linų?

Žali dirvonai, žvaigždėtas dangus,
Tamsi naktelė, paukščių takai. 
Matau Tėvynės kampelį brangų, 
Kur tyliai ošia žali miškai.

DUOKIT ŽEMĖS SAVO

Toks rytas ūkanotas,
Paniurus Jonava
Liūdnai palydi brolius 
Į šalį svetimą.

Tik rankom pamosavom,
Senelių klegesys:
-    O duokit žemės savo 
Kuo mums akis užbers?

Giružės šimtametės,
Jūs priglaudėt vaikus.
Toli mus mirti veža -
Į svetimus kraštus.

Vaikutis gailiai klykia
Ir klausia vis mamos:
-    Kodėl tėvelis liko?
-    Jis gint eis Lietuvos.

Mergaitė nusiminus
Kartoja vardą jo,
O Jonavos pušynas
Jau liko tolumoj.

Palydi senas Vilnius
Tikrus vaikus tautos. 
Naktis vagonus supa -
Jau mums nebus dienos.

O ne, sena močiute,
Tėveli, ne, brolau. 
Paliaus tie vėjai pūtę -
Sugrįšime tuojau.

Juzė Dirsytė, 1949 m.

* * *

Gimtajame kaimelyje
Lakštutė čiulbėjo, 
Plačiame Sibire 
Lietuviai kentėjo.

Neverkia mergelė
Žuvusių kovoje,
Ir ramiai sau ilsis
Žemelėje šaltoje.

Ant mano kapelio
Gėlelės nuvyto, 
Graudžiomis ašarėlėmis 
Mergelės laistytos.

-    Atsikelk iš kapo, 
Mylimas berneli,
Padėk man išvargti
Pasaulio vargelį.

-    Negaliu aš keltis 
Iš šaltų kapelių,
Negaliu padėti
Tau vargti vargelio.

* * *

Grįžk, sesute išvežtoji,
Nuo Sibiro dykumų.
Grįžk, dukrele mylimoji,
Gana šalti tarp ledų.

Jau nupynėm tau vainikus
Ir išbarstėm takelius.
Ryto saulei patekėjus,
Klausinėjom paukštelius.

Jei paklysi, neatrasi,
Kur Tėvynė, kur namai.
Paklausyki atsistojus -
Nuolat skamba ten varpai.

Palypėk ant aukšto kalno,
Ten Tėvynę išvysi.
Balti kryžiai, kraujo žymės,
Verksmą mamos išgirsi.

Užrašė Onutė Atkočiūnaitė, Ukmergė 2014 m.

* * *

Kūčių vakaras liūdnas
Nuo Tėvynės toli.
Nėr plotkelės nei duonos -
Tiktai skausmas širdy.

Siaučia Sibiro pūgos,
Tėviškėle, kur tu?
Ašarėlėm paplūdus,
Vietos sau nerandu.

Rieda ašaros graudžios,
Širdį drasko rauda.
Nebemielas pasaulis -
Taip toli Lietuva.

Pasiilgau tėvynės,
Jos berželių žalių
Ir padangės žydrynės,
Bet sugrįžt negaliu.

* * *

Nenuliūskit, mano brangūs,
Kai laušite Dievo pyragus, 
Kad prie švento Kūčių stalo, 
Mano vieta tuščia bus.

Kad sustojus apie stalą
„Tėve mūsų“ sukalbėt,
Šitų žodžių iš jos lūpų
Man neteks šiemet girdėt.

Kada melsite Mariją
Laisvės ir dangiškos globos, 
Aš išvargęs grįšiu zonon,
O lauke pūga raudos.

Stepėj siaus baisus buranas,
Sniego sūkurius blaškys. 
Užlipdytos sniego akys 
Jūsų skausmo nematys.

Bet širdis pajaus iš tolo
Kančią kenčiančių žmonių, 
Kurie linki man gerovės 
Iš visos širdies gelmių.

Kenčiantį niūraus barako
Narai kalinį priglaus.
Ir per visą ilgą naktį
Jį čia sunkios mintys spaus.

Štai praleisiu šventas Kūčias
Klaikių stepių glūdumoj.
Ne bažnyčioj, bet barake
Ir paskęsiu už jus maldoj.

Paprašysiu gero Dievo
Išklausyt mano maldos. 
Atitolinti nuo vargų,
Kuriuos kęsti taip sunku.

Kartu melsis milijonai
Tokių vargšų kaip ir aš.
Iš kalėjimų ir barakų
Pūgos maldas Dangun neš.

Jas nuneš prie Dievo stalo,
Baltom rožėm jas išpuoš.
Jis išklausys mūsų maldas,
Kančias laime vainikuos.

Dovanokit, kad šiandieną
Toli būsiu nuo namų, 
Neatvyksiu per Kalėdas 
Išbučiuot Jūsų visų.

Neliūdėkit, mano brangūs,
Kad ir kaip būtų sunku.
Aš tikiu - kitas šventas Kalėdas
Švęsime visi kartu.

Degs eglutėje žvakutės,
Žvilgsnis žvilgsnį glamonės. 
Šypsenoj brangios mamytės 
Vėl saulutė suspindės.

Nebegaus širdy buranai,
Širdy skausmas nevaitos.
Išnyks pėdsakai vergijos,
Švies mums saulė Lietuvos.

* * *

Nors dainas dainuoju,
Širdis nerami.
Nameliai gimtieji
Taip toli, toli.

Žalias krantas Beriusos
Tyvuliuoja vis.
Graži, bet nemiela
Svetima šalis.

Kad sparnus turėčiau,
Lėkčiau per naktis.
Namelių gimtųjų 
Pabelsčiau duris.

Nors ten niekas nelaukia -
Brolis nei mama.
Užžėlę takeliai,
Man ir to gana.

* * *

Rauda rudens vėjas, blaškos už langų,
Man krūtinėj ilgu, liūdna, neramu. 
Skruostais nuriedėjo ašara tyra,
O širdis vaitoja laisvės alkana.

Pabundu iš miego, praveriu akis -
Aidi sargo žingsniai, raktų skambesys.
Niekas nežino, kiek aš čia kenčiu, 
Kalinio dalužė slegia man pečius.

Lyg pakąstas žiedas rudenio šalnos,
Ilgisi jaunystė laisvės ir dainos.
O    tyli paguoda atskrenda tada,
Kai ramina širdį nuoširdi malda.

Oi tu motin, motina miela,
Nerymok prie vartų - ašarų gana.
Gal prabėgs pro šalį dar dienelių daug,
Pas tave sugrįšiu - tu tikėk ir lauk.

Bet jeigu man skirta tokia dalia -
Sibiras, Uralas, šalis tolima,
Keleliu sugrįšiu, laistytu krauju, -
Tave ir Tėvynę aš karštai myliu.

Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio, ištikto audros. 
Neapleis ir mūsų Tėviškės brangios -
Čia Marijos žemė, o mes vaikai jos.

* * *

Sudie, gimtoji žeme,
Sudie, mamyt brangi,
Sudie, miela mergaite,
Mus ištremia toli.

Aplūžusiam vagone
Be duonos, be vandens 
Į Sibiro platybes 
Visus mus išgabens.

Ten saulė mūs nešildys,
Nutils skambi daina,
Iš skausmo gelia širdį -
Tai tremtinių dalia.

Tėvyne, lauki mūsų
Sugrįžtant atgalios,
Kai žiaurios rankos rusų,
Mums laisvę atiduos.

Sugrįšim į Tėvynę
Su smilkiniais baltais,
Tik daina sutartinė
Jau aido nebeskleis.

* * *

Sukaukė šaltas Sibiro vėjas,
Baltutis sniegas krito tyliai.
Lange parimus vakarą vėlų
Graži lietuvaitė verkė gailiai.

Už ką Aukščiausias mane atskyrė
Nuo savo žemės, gimtų namų?
Ar nemokėjau mylėt Tėvynės,
Aukštajam kalnely rauti linų?

Sėjau daržely rūtas, jurginus,
Puošiau smūtkelį tarp jazminų.
Ant brolio kapo, kuris laisvę gynė,
Dėjau vainikus tarp samanų.

Išpuošiau dailiai tėvelio klėtį -
Gražiausiais raštais margai, margai.
Tenai būt gera bernelio laukt,
Bet, Dieve brangus, kur tie namai?

Juzė Dirsytė

* * *

Svetimas kraštas, tremtinio padangė
Užmerkė melsvas tavo akis.
Ošė tik miškas upės pakrantėj,
Kai migdė tave gilus sūkurys.

Kapas supiltas stovi iš smėlio,
Paklaust norėčiau vietoj maldos:
-    O lietuvaite, ko čia atėjai,
Parnešti laisvės ar vargo dalios?

Sese, per anksti, ne laiku išėjai,
Likimo žiauraus vedama.
Grįžti Tėvynėn žadėjai,
Išausti drobes, palaistyt gėles.

Broliai ir sesės nuliūdę paliko,
Prisisegę šydus juodam atlape,
Tavo vestuvinį žiedą ir rūtų vainiką -
Viską sudėjo tavo karste.

Kas pakvies į svetainę
Piršlius, kai atjos jie žirgais?
Kas pasitiks, kai mes su daina
Namo sugrįšim laisvės keliais?

Sesutę sutikti pasveikint užklydai:
-    Štai grįžtu iš vargo šalies. 
Džiaugsmais daina mus palydi, 
Norėtųsi Saulę priglaust prie širdies.

Ašarą braukia, mini vargelį,
Mama pasitikus grąžo rankas.
Žuvo mergaitė, nėr jau dukrelės,
Į upę žiūri, grūmoja bangas.

Kelias mūs laukia, ilsėkis, sesute,
Nors tavo kapo niekas nelankys. 
Pavasario rytą užklydusi gegutė 
Pasaką liūdną tau pasakys.

Daina skirta nuskendusiai lietuvaitei

* * *

Šulinio svirtis raudojo,
Verkė beržas ir klevai,
Kada iš tėvų pastogės
Sibiran išvažiavai.

Liko sesės austos drobės,
Liko neverpti linai.
Tiktai tau neliko vietos
Toj žemelėj, kur gimei.

Motinėlė įsidėjo
Grumstą žemės nuo namų,
Kad uždėčiau ant jos kapo,
Jeigu Sibire mirtų.

Sibiro speiguos barakai
Nesušildys mūs vaikų.
Čia ir Saulė lyg užgesus
Nebeskleidžia spindulių.

Leiskit grįžti į Tėvynę,
Leiskit grįžti į namus.
Mes, kaip tie gandrai parskridę,
Rasim savo laukus.

* * *

Vos tiktai užaugau,
Vos tik pražydėjau,
Bet žalioj jaunystėj
Laimės neturėjau.

Ant upės pakrantės
To niūraus Uralo,
Kiek žmonių kankinas -
Nematyti galo.

Mačiau čiulbant paukštį,
Koks jis laisvas yra,
O mums pagalvojus
Ašarėlės byra.

Kurie namie likot,
Mūsų negailėkit,
O kad mes sugrįšim,
Laukit ir tikėkit.

UNGURIO POEMA

Poemą sukūrė mokytojas iš Pagirių
ANTANAS UNGURYS

„ O skambink per amžius vaikams Lietuvos,
Kad Laisvės nevertas, kas negina jos."

POEMA DIDVYRIAMS

* * *

Argi manėm sutikti audras
Ir kaimynų klastingąją lemtį?
Kad kančias mes kentėsim bendras,
Ir galės mus į Sibirą tremti?

Kad reikės mums palikti namus,
Mūsų tėviškę žalią kaip rūtą.
- Ko, lietuvi, buvai tu ramus?
Jei už laisvę kovų jau daug būta.

Puolė mus iš rytų, vakarų,
Į mūs šalį bandydavo vykti.
Nebijojo lietuviai kovų -
Jie sutramdė jų narsą ir pyktį.

Ugnyje šimtmetinių kovų
Savo laisvę lietuviai apgynė.
Narsiai kovės miškuos, ant kalvų,
Ir galinga jų buvo tėvynė.

* * *

Ar dabar pabijojo vargų?
„Nekariauti“, - jie atmetė mintį. 
Nebeteko tėvynė sargų,
Jau nebėr kam takelį praminti.

Jie išėjo tėvynės vaduot,
Nes dvasia juosius vedė Pilėnų.
Priešams spėjo daug smūgių suduot
Ties Pagiriu, Raguva, Lėnu.

Ir tamsiom naktužėlėm rudens
Jie su priešais kariaudavo - mušės 
Prie melsvų ežerėlių vandens,
Prie sraunios ir čiurlenančios Mūšos.

Kaip ir Margio Pilėnų pulkai,
Kiti patys sau skirdavo mirtį.
Juos pridengdavo miško rūkai -
Buvo priešai ir žvėrys įnirtę.

Nenustojo didvyriai kovot,
Savo žodį tėvynei išlaikė.
Jiems reikėjo slėptuvėj buvot:
Po miškus jų ieškojo ir vaikė.

O slėptuvėj koks vargas baisus:
Oro maža ir drėgna, ir ankšta.
Baisumus jie iškenčia visus,
Kol diena nudienoja ir blanksta.

Ir nuo šūvių dundėjo miškai,
Skausmas širdis mums geliančiai spaudė.
Jiems, sesute, gėles tu raškai,
Kitos drobes baltąsias jiems audė.

Kai pavasaris eina keliais,
Pagerėja jaunatviškas ūpas.
O saulutė karštais spinduliais
Išbučiuoja bąlančias jų lūpas.

* * *

Nepanoro jie tapti vergais,
Svetimųjų vergijon pakliūti.
Grumtis ryžos su savo vargais,
Eit per ugnį, per šaltį ir liūtį.

Kai tėvynė daug nešė skriaudų,
Jie norėjo neleisti jos engti.
Dėl sesučių gailiųjų raudų
Jie kovos nenorėjo išvengti.

Ir dėl laisvės tėvynės žalios
Jie sutiko ir kovą, ir mirtį.
Nesitraukė nė viens atgalios
Ir nusinešė laimę ir viltį.

Savo žygiais, narsa ir svajom
Jie garbės sau vainiką nupynė. 
Kovomis ir dainelėm naujom 
Jie išgarsino amžiams tėvynę.

Tegu žino pasaulis platus,
Kad sunkoka lietuvį užguiti.
Dar apvers jisai priešo ratus -
Jis žinos, kaip pagerinti buitį.

* * *

Jie dar manė - pasaulis pajus
Jųjų ryžtą teisėtai jų kovai.
Buvo priešas prieš juos dar gajus,
Kiti liko tautų - tik rangovai.

Kai paraudo Dunojaus banga,
Negailėjo aukų Budapešto.
Širdis dengė jiems aukso danga,
Negailėjo lietuvio ir esto.

Jie vieni toliau tęsia kovas,
Ir velniop! - jie pasiunčia pasaulį.
O per bokštus pilių, per kalvas,
Skaisčiai šviečia jiems tėviškės saulė.

Su skrebais, garnizonų gaujom
Priešai neša kankinimus, smurtą. 
Nėra galo nelaimėm naujom -
Žudo žmones ir degina turtą.

Mūsų vyrams kantrybės nebus
Kentėt darbus niekšingus ir juodus.
Ir jie traiškyti ėmė skrebus,
Kaip žaliajam miškelyje uodus.

Jų išmėtyti kaulai nebus
Po miškus ir jų žygių vietoves.
Mes surinksime juos į kapus,
Pastatysim didvyriams šventoves.

Atminimui didvyrių gražiam
Pastatysim jų garbei paminklus,
Kad tėvynės jaunimui naujam
Netekt būti po priešu sulinkus.

Jų paminklai šauks tautą budėt,
Saugot tėviškę - skaisčią leliją.
Geriau galvą už laisvę padėt,
Negu amžiams patekt į vergiją.

* * *

Yra kraštas dar vienas gražus,
Kur nuo Pagirio girios lig Lėno.
O jo vyrų garbė nepražus,
Juos lydėdavo saulė ir mėnuo.

Žemos lygumos puošias miškais,
Rudekšna čiagi tyliai čiurlena.
Čia miškeliai visokiais laikais
Jų kovas ir kentėjimus mena.

Tas pats priešas - klastingas, bjaurus,
Mūsų šalį ne kartą jau grobia.
Su juo karas vargingas, žiaurus,
Žaizdas vyrų mes aprišam drobe.

O čia vyrai - kovos milž