LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 3-4

 

Nuoširdžiai dėkojame
buvusiam partizanui ponui Vytautui SVILIUI
iš Vokietijos, šio numerio rėmėjui

Viršelyje „Tauro“ apygardos partizanai, apie 1950 m.


LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA
ISTORIJOS SEKCIJA

LAISVĖS KOVŲ

ARCHYVAS

3-4

PDF:   fotografinė kopija: 

Kaunas, 1992

UDK 947.45(084)
La-148

Redakcinė kolegija:

Balys GAJAUSKAS, Irena JANAVIČIENĖ, Česlovas KIŠONAS,
Algis KAŠĖTA, Antanas KLIUNKA, Antanas LUKŠA,
Gintaras ŠIDLAUSKAS, Gintaras VAIČIŪNAS, Vidas GREGORAITIS

Viršelį apipavidalino Alvydas LADYGA

Reprodukcijos Regimanto ŽILIO

© Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Šiame numeryje baigiamas publikuoti „Tauro" apygardos kompleksinis archyvas. Sudarytojai specialiai netyrinėjo šių dokumentų, jų nekomentavo, neaiškino. Šiuo atveju, mūsų manymu, pakanka įvykių liudininkų, dalyvių atsiminimų.

Peržvelgus dokumentus, galima pastebėti tam tikrą subjektyvumą. Ne todėl, kad būtų skelbiami netikri ar pagražinti faktai, o todėl, kad juose atsispindi dokumentus rengusiųjų pažiūros, įvykių vertinimas, jų veikla ir siekiai. Be to, perrašytas mašinėle protokolas gali skirtis nuo ranka rašyto originalo, kuriame gali likti istorikui įdomių ir reikšmingų smulkmenų /žr. dok. Nr. 5/. Nekyla abejonių, kad pateikti faktai atitinka tikrovę — tai patvirtina dokumentai /žr. Vytauto rinktinės vado raportą apie Marijampolės komunistinio ir NKGB aktyvo likvidavimo operaciją, dok. Nr. 19/. Netikslūs gali atrodyti kai kurie skaičiai, bet ne todėl, kad dokumentų autoriai nežinojo tikrosios padėties. Atskiri struktūriniai vienetai ir padaliniai susisiekdavo per tarpininkus-ryšininkus. Todėl, pavyzdžiui, rinktinių vadai negalėjo tiksliai žinoti, kiek jie turi kovotojų ne vien konspiracijos sumetimais, bet ir dėl to, kad situacija labai greitai kito. Galbūt tuo metu, kai rinktinės vadas raportavo apygardos vadui apie savo dalinio būklę, jo vienas būrys ar atskiras kovotojas žuvo ar buvo suimtas, o žinia apie tai pasiekė vadą tik po kelių dienų ar net savaičių.

Negalima sakyti, kad partizanų vadai nekontroliavo padėties. Iš skelbiamų dokumentų matyti, kaip greitai buvo atkuriami išardyti štabai, kaip dalinio veikimo rajone operatyviai buvo reaguojama į bet kokius įvykius. Vykdyti valdžios funkcijas ir užtikrinti vadinamąją viešąją tvarką, nelegaliomis sąlygomis kovojant su priešu, praktiškai neįmanoma. To nesugeba padaryti ir legali valdžia, nuolat kovojanti su nusikaltėlių pasauliu. Partizanų garbei reikia pasakyti, kad jie stengėsi veikti kaip valdžios struktūros, operatyviai ir greitai reagavo į visus neleistinus, nusikalstamus veiksmus. Taip rinktinės vadas Žiedas kalba apie banditų grupės sunaikinimą, apygardos vadas liepia išsiaiškinti su kažkokio Simano grupe, įspėja kuopos vadą Apynį, kad nepažeistų tvarkos ir gyventojams neužtrauktų NKVD siautėjimų (dok. Nr. 9). Taip pat matyti, kad partizanai pirmenybę teikė moralinio poveikio priemonėms, bausmių imdavosi tik po daugkartinių perspėjimų, tad jau šie, pirmieji to laikotarpio dokumentai griauna daugybę sovietinių mitų.

Spausdinami dokumentai nėra lygiaverčiai — vieni ypač vertingi (pvz., partizanų vadų susitikimų su užsienio atstovais protokolai), kiti turi daugiau pažintinę, negu informacinę reikšmę, tačiau visi jie padeda geriau suprasti nelengvą kasdieninį partizanų gyvenimą. Labai įdomus dokumentas Nr. 7. Jame užfiksuotas partizanų vadų susitikimas, kuriame dalyvavo garsusis NKGB infiltratas J. Markulis-Erelis. Nežinant Erelio vaidmens, kurį atskleidė J. Lukša, šį dokumentą galima laikyti įprastu partizanų susitikimo aprašymu, kokių buvo šimtai. Tačiau žinant kai ką daugiau apie šį asmenį, darosi aišku, kad J. Markulio iškelti klausimai nėra jau tokie „nekalti". Remdamiesi jais, KGB tyrė padėtį Pasipriešinimo judėjime. Ką jie išsiaiškino tą 1946 m. gegužės 29 d.? Visų pirma, kad kol kas dar nėra vieningo centro ir galima būtų jį kurti infiltravus savo žmones. Be to, jie daug ką sužinojo apie „Tauro" partizanų apygardą ir jos santykius su kaimynine Dainavos apygarda, susipažino su keletu vadų. „Nekaltu" pasiūlymu taikyti dvigubus slaptažodžius, Erelis, nesukeldamas įtarimo, išprovokavo vieną „Tauro" apygardos vadą „išduoti" svarbią karinę paslaptį — būtent, kad „Tauro" apygardoje jie jau vartojami. Taigi suimti ryšininkai jau nebegalėjo išgelbėti nei pačių ryšininkų, nei partizanų, pasakydami tik vieną slaptažodį. Dokumentas parodo, kaip veikė infiltruoti žmonės ir kokią jie grėsmę kėlė partizanams.

Atskirai reiktų paminėti atsišaukimus. Juose iš dalies atsispindi politinė partizanų programa ir sąjūdžio siekiai. Beje, šis klausimas nėra nagrinėtas net Vakaruose, o skelbiami dokumentai liudija, kad partizanai buvo numatę krašto politinės sistemos atkūrimą, atsižvelgiant į istorijos pamokas.

Tokio pobūdžio dokumentai, kaip „Tauro" apygardos partizanų archyvas, yra skelbiami pirmą kartą Lietuvos istorijoje, tad detalūs tyrinėjimai dar prieš akis, nors jau ir dabar, remiantis originaliais šaltiniais, galima išaiškinti vieną ar kitą hipotezę, neaiškumą ar problemą.

Redakcinė kolegija

Suvalkijos partizanų antspaudas


TAURO APYGARDOS PARTIZANŲ STABO DOKUMENTAI

Nr. 25

Brangūs Kovos Draugai,

Siunčiu jums viską, ką ketinau. Paruošiau truputį vėlokai, bet žinot užtrukom iki sulaksčiau. Tas tekstas, kurį čia įdedu nėra toks kaip, kad anksčiau buvo surašęs p. Gediminas, nes nuorašo neliko, o aš gerai neatmenu kas ten buvo parašyti. Taigi sukombinavom ir surašėm maždaug panašiai kaip aną kartą. Dainos kai kurios labai griozdiškos, yra net nepartizaniškų iš kažkur nurašytų, bet kadangi laiko maža visų jų netaisau. Išmečiau kelias nekam tikusias, nepartizaniškas, dadėjau naujų, kurių rinkinyje nebuvo, ištaisiau kai kurias klaidas ir tiek. Trūkumų dar daug yra, bet manau ten bus kam ir ištaisyti.

Šiaip pas mane viskas gerai. Gyvenam karališkai visi keturi daikte. Tarp kitko pranešiu naujieną — Piršlys užsinorėjo būti banditu.

Jums laimingos kelionės — daug linkėjimų Vampyrui ir jo širšynui.

/parašas/

Nr. 26

Bolševikiško gyvenimo nuotrupos

Neseniai bolševikiškoji spauda išpleškino: Vilainių Valstybinį ūkį ėmėsi šefuoti komjaunuoliai. Iš tiesų, tai įvykis. Tai daug didesnis įvykis negu, sakysim, kad kokių Kėdainių viešose išvietėse būtų įsteigtas raudonasis kampelis. Ar negalima pasidžiaugti?

Bet ar nebūtų dar geriau, kad tie bizūnai būtų suvaryti į NKVD, tribukų ir kitų niekadėjų ūkius usnių ir pienių naikinti. Juk jose nuskendo ir tie ūkiai ir jų derlius. O kiek užteršė kaimyninių plotų!.. Spauda šiuo metu turi akių uždegimą ir per savo raudonus akinius tos žalos nemato. O gal tai ir ne žala, kad dešimtys tūkstančių hektarų kultivuoja usnis ir pienes? Juk rodant jas kokiam „rojumi" susidomėjusiam užsienių didmiesčių profanui galima sakyti: — Štai ko mes jau pasiekėme! Štai koks čia derlius! O pernai vien cukriniai runkeliai čia augo.

— Tūkstantinė raudonoji gurguolė veža duoną valstybei!.. — Džiaugiasi spauda. Tai turbūt tribukai jau vakar bus nusigabenę tuos rikiese sudygusius rugius ir kviečius, kurių lig šiam laikui nei pats nesivežė nuo lauko, nei žmonėms jų susivežti neleido. Tik nežinia, ar iš tokių rugių duona išeina. Tribukai sako, kad „samagonas“ iš jų bėga gerai. Jeigu taip, tai Valstybė viso priklausančio jai kiekio tikrai negaus...

Dar vienas džiaugsmas.— Grūdai upėmis teka į valstybinius sandėlius.—

Tai turbūt iš tų pafrončių ūkių, kur jie nesėti su usnimis užaugo, o kur tribukai ir įvairūs piliavų inspektoriai daužo ir grūda į bunkerius žmones.

Toliau pranešu štai ką. Dar neseniai pas mus buvo atvykęs Vėtra su savo vyrais ir buvo atsivedęs du naujai įstojusius partizanus Arą ir Dainių ir, pas mus atvykęs, pradėjo pasakoti ant tų naujų štai ką. Būk tai jie yra ankavedės agentai. Tada mes pravedėm tardymą ir tardymo metu teko ir man dalyvauti, tai aš pareiškiau, kad man jie atrodė iškart labai įtartini ir, kad ir liko jų vienas nesušaudytas, bet reikia jį būtinai sekti. Dabar aprašau tardymo eigą. Pirmutinis buvo apklaustas Aras, bet kadangi nieko nepasakė, tai šaukėm jo draugą Dainių. Kai šitam buvo pasakyta, kad viską prisipažintų, tai bus dovanota gyvybė, tada jis pasakė štai ką. Būk tai jį jo draugas Aras kalbinęs į partizanus ir sakęs taip: jei užpuls ankavedė, tai jis galėsiąs ginklus kur nors įkišti, o pasinaudoti pasu ir jis minėjo būk tai jo draugas priklauso į kažikokį ankavedė ratelį, kurių pavardės yra pas Karijotą.

Dabar kaip vienas jų pabėgo. Mes juos varėm sušaudyti į mišką tai įvyko štai kas. Aš ėjau pats pirmas, nes žinojau geriausiai kelią. Paskui mane už trijų metrų Saulius varė kal. Dainių, paskui Saulių Karijotas varė kal. Arą.

Saulius ir Dainius kažką kalbėjosi eidami ir tuo momentu Dainius darydamas ratą pro mane pradėjo bėgti. Tada aš mečiau rankoje nešamą kastuvą ir griebiausi automato, bet tuo momentu pasipynė man po kojomis numestas kastuvas ir aš suklupau. Kai atsikėliau tai Dainius buvo maždaug už 20 metrų. Tada aš pradėjau vytis ir vydamas šoviau į jį 15 šūvių serija, bet naktis buvo tamsi, tai šūvis liko netikslus. O Saulius, kuriam buvo pavesta bėglys saugoti, nė karto nešovė, net nenoromis vijosi, bet atsilikęs toli už manęs. Toliau stovi kas.

Vėtra labai nepatenkintas, kad jį pašalinot nuo pareigų, bet Vėtra yra netinkamas vadovauti, nes jo būry baisi betvarkė ir visi vyrai rėkia, kad duokit kitą viršininką. Kiek teko sužinoti iš vyrų, tai Vėtra ten pridirbęs tiek blestvų, kad sunku visas ir aprašyti. Kiek teko patirti, ten toks vokietukas yra iš jų visų geriausias karys. Jei ne jis, tai per tą puolimą tikrai visi būtų žuvę. O jei jūs norėtumėt tą vyrą iššaukti, kuris dirba Marijampolės ankavade, tai kreipkitės į Joną Zvingilių. O tuos daiktus, kuriuos Karijotas paėmė iš to piliečio, tai daugiausiai išdalino į užeinamas vietas. Dabar Karijotas pasiliko tik mane vieną prie savęs kaipo patikimiausią, tad prašau laikyti viską paslapty. Ir kalbant, kalbėkit atsargiai, nes Karijotas gali iš kalbos ką nors suprasti. Žinias teiksiu ir toliau.

Žaltys

Nr. 27

TAUTIEČIAI

Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas š. m. spalio 7 d. atsišaukime dėl bolševikų ruošiamos revoliucijos šventės tos šventės datą pažymėjo — spalio mėn. 17 dieną. Komitetas kreipia jūsų dėmesį, kad toji data yra senojo (rusų) kalendoriaus data ir kad ji atitinka naujojo, tai yra ir mūsų kalendoriaus lapkričio mėn. 7 dieną, kada faktiškai toji šventė ir bus švenčiama. Be to pastebima, kad šventinės iškilmės bus tęsiamos ir lapkričio mėn. 8 d.

Primenama, kad minėtame atsišaukime jums duoti nurodymai yra šioms abiems dienoms privalomi.

Lietuvis neturi sudaryti tos aklos minios, kurios skaitlingu dalyvavimu iškilmių aikštėse, bolševikai galėtų pasigirti.

Darykite viską, kas reikštų ne jūsų džiaugsmą, bet įspūdingą protestą.

1945.X.17 d.

L. I. K.

Nr. 28

APYGARDOS VADO ATSIŠAUKIMAS Į VISUS
SUVALKIJOS PARTIZANUS

Broliai lietuviai, Lietuvos laisvės kūrėjai. Kultūringo pasaulio yra pripažinta duoti laisvės ir nepriklausomybės visoms tautoms, kurios turėjo suverenitetą 1939 m. t. y., prieš karą. Rudasis okupantas jau galą gavo. Dabar mus sunkiai prispaudęs dar biauresnis raudonasis okupantas. Jis nenori tautoms laisvės, jis turi jas pavergęs, besąlyginiai jas išnaudoja, siekia imperialistinių tikslų, prisidengęs gražiu, neva darbininkų ir valstiečių užtarymo obalsiu. Raudonoji klika, žiaurūs Maskvos satrapai, eina prie galo, nes savo uždavinių — sunaikinti fašistus, atliko ir turi dabar patys dingti nuo žemės paviršiaus, nes XX a. tokiai santvarkai viso pasaulio gėdai nėra vietos.

Mes, visi lietuviai, labiausiai trokštame atstatyti Nepriklausomą savo tėvynę Lietuvą, nusikratant visokio plauko okupantus. Tad organizuokimės kariškais pagrindais į partizanus vienos vadovybės vadovaujami, kad lengviau ir greičiau galėtume savo idealus atsiekti.

Nelengva duona to, kuris stato pavojun savo brangiausią turtą: gyvybę, tačiau tai garbingas įsipareigojimas. Aš kviečiu visus suprasti rimtą reikalą organizuotis į rimtus partizanų būrius vienos vadovybės priklausomybėn, nes gali įvykiai mus užklupti nepasiruošusius ir mūsų vargas iškentėtas ir kantrybė praleista nueitų veltui.

Tad sveikinu kiekvieną, kuris nuoširdžiai suprato, rimto reikalo svarbą. Neorganizuotoms grupėms, kurios ............. bendrai vadovybei, bus paskelbta kova.

Aš uždėtą pareigą nešiu taip, kaip saugos mane ir padės visuos žygiuos Viešpats Dievas.

1945.VIII.24 d.

„Tauro" APYGARDOS
VADAS

Nr. 29.

LIETUVA —LIETUVIAMS

Mūsų Tėvynė pergyvena žiauriausio kruvino teroro priespaudos laikus. Šią žiaurią priespaudą kenčia visi lietuviai, visa Lietuva skęsta kraujo ir ašarų jūrose. Bet ypatingai ši kruvinojo teroro našta palietė mūsų brolius, kurie palikę savo tėviškes, tėvus ir atsižadėję visų laisvo piliečio teisių, kovoja su ginklu rankoje prieš mūsų kraštui daromą visokį piktą šalies pavergėjų ir jų bernų parsidavėlių, Tėvynės pardaviku. Jie paliesti skaudžiausiai, nes jie ne tik, kad neturi tėvų, namų ar bent kiek padoresnės pastogės, kenčia šaltį ir kitus kasdieninius nedateklius, bet jiems atimta ir reikalingiausias kenčiančiojo žmogaus sielai sustiprinti maistas bažnyčia. Nėra dvasios vadų, kurie sustiprintų juos religine praktika ir paruoštų juos amžinojon kelionėn mirštant. Ir dėl to nereikia stebėtis, kad šiandien vienoje ar kitoje vietoje kovotojų tarpe yra nesutarimų, per didelio girtavimo ar kitokių neleistinų Laisvės Kovotojams įsišokimų, ir kartais pasitaiko net nusikalstamo pobūdžio veiksmų.

Bet mes turime dėkoti Aukščiausiąjam Dievui, kad gyvendami šiose nepavydėtinose sąlygose, mūsų kovojančių brolių tarpe, kuriems tėviškes, namus ir bažnyčią pavaduoja žalieji Lietuvos miškai, kunigą — Dvasios vadą vienos ar kitos grupės vadas ar šiaip sau kovotojas susipratęs katalikas. Mūsų Kovotojų tarpe tikėjimas neužgeso, pamaldumas nesumažėjo ir kad netikinčiųjų ir silpnos valios katalikų yra labai mažas skaičius.

Malonu širdžiai darosi prisiminus kaip tie žiaurių kovų, šalčio ir kitokių nedateklių išvarginti broliai sekmadieniais ar kitų švenčių metų su didžiausia ištverme visi vieningai didesniais ar mažesniais būriais kalba bendrą maldą prašydami Aukščiausiojo Kūrėjo, kad jis globotų pavergtą mūsų Tėvynę ir laimintų mūsų teisų darbą, kovas už mūsų Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę.

Šiandien mes ypatingai jaučiamės laimingi, kad mūsų apygardoje atsirado ir kunigas — didvyris, kuris mielai eina apaštalo kapeliono pareigas. Didžiausia spraga, kuri buvo iki šio laiko jaučiams, trūkumas dvasios stiprintojo, dvasios kėlėjo, nors nevisiškai, bet dalinai jau pašalintas. Atsižvelgiant į kovojančių skaičių ir dalinių užimamos teritorijus plotus, vienam kunigui nors ir tiek turint gerų norų ir energijos kaip mūsų kapelionas neįmanoma apeiti ir patenkinti visus Kovotojų dvasinius reikalus. Vien tik mūsų apygardoje reikalinga dar trijų kunigų kapelionų. O kiek jų reikalinga visoje Lietuvoje?

Mes nereikalaujame ir negalime reikalauti, kad gyvenantieji oficialų gyvenimą ir dirbdami savo luomo pareigose kunigai mestų tiesiogines savo pareigas ir eitų pas mus dirbti, bet mes kviečiame kiekvieną kunigą lietuvį, kuriam gręsia pavojus būti kraugerių suimtam. Ateikite pas mus ir gydykite sužeistas mūsų sielas, stiprinkite pavargusią mūsų dvasią.

Visa Lietuvos dvasiškija remkite mūsų teisingą kovą maldomis pas Aukščiausiąjį, kad jis laimintų mūsų žygius. Kada ir kur galėdami remkite Kovotojus geru žodžiu ir materialinėmis gėrybėmis, nes mes visko esame reikalingi, o už suteiktą nors ir už menkiausią auką mes būsime jums labai dėkingi.

Šiuo momentu ypatingai svarbu ir labai skubiai reikalinga Jūsų parama tai: Apygardos kapelionui kilnojamos bažnyčios altoriui įrengti, atliekant Šventų mišių auką būtiniausieji dalykai, kurių nuoširdžiai prašome mums neatsakyti. K a m ž a, K i e l i k a s /mažas su pilnu aprengimu/, K r y ž e l i s pastatomas altoriui, ž v a k i d ė s dvi nedidelės, M iš i o 1 ė 1 i s mažas B. M. V. /išleistas vokiečių okupacijos Lietuvoje laikais/.

Be to, Kovotojams aprūpinti ypatingai šiuo laiku jaučiamas didelis trūkumas ražančių. Todėl labai prašome kuo didesnį skaičių ražančių ir bent 4—6 komplektus gyvojo ražančiaus paslaptukių.

Padėkite mums, kad pradėtas sėkmingas apaštalavimo darbas Kovotojų tarpe pasiektų aukščiausio laipsnio, ir kad mūsų tarpe neliktų nei vieno netikinčio ir nesugrąžinto, į tikėjimą, brolio.

Pavergtoji LIETUVA

1946 m. Gegužės mėn. 1 d.   

 L. L. K. „TAURO" APYGARDOS
ŠTABO ADJUTANTAS

Nr. 30

B r o l i a i  i r  S e s ė s  L I E T U V I A I

SAN-FRANCISKO konferencijoje nuspręsta Pabaltijo tautų likimas mums palankia prasme. 51 balsas iš 55 balsų pasisakė už tai, kad Pabaltijyje turi būti pravestas plebiscitas /balsavimas, kuris pasakys prie ko tautos nori likti, ar prie Sovietų Sąjungos ir vergauti amžinai, ar gyventi laisvai ir nepriklausomai.

Šiuo metu visoje Lietuvoje renkami parašai po tekstu neva kaip padėka Stalinui už suteiktą „amžiną laimę" būnant Sovietų Sąjungoje ir prašant toliau pasilikti toje „laimingoje šalyje".

Tautiečiai, Jūs dėdami parašus nė nejaučiate, kad čia glūdi pasaulyje negirdėta klasta. Tai patvirtinimas prieš kultūringąjį pasaulį, kad norim amžinai vergauti.

Tad perspėjame: pilieti būk drąsus ir atsargus, nepamiršk, kad esi lietuvis ir nesiduok apgaunamas.

Vietoje parašo parašų rinkėjui duok šluotų...

1945. VII.7.                              

LAISVOS DEMOKRATINĖS LIETUVOS KŪRĖJAI

Nr. 31

L I E T U V I A I !

Keturis metus kentėję vokiškosios okupacijos laikotarpį, dabar vėl pergyvenate dar skaudesnį bolševikinį terorą. Bolševikai, taip lygiai kaip ir vokiečiai visokiais būdais terorizuoja ir provokuoja mus. Partizanus, reiškia mus, traktuoja kaip lietuviškai vokiškuosius nacionalistus, jums jūsų akyse parodo kaip lietuvių tautos išgamas.

Bolševikai, siekdami pavergti mūsų mažą kraštą, stengiasi įpiršti jums blankus, kuriuose jūs pasirašytumėt dėkodami Stalinui už amžinos vergovės pančius, terorizuoja mūsų kraštą ir gyventojus. Be jokios kaltės juos šaudo ir kankina.

Broliai ir sesės lietuviai, būkite atsparūs ir nepasiduokit svetimtaučių įtakai. Jeigu kuriems gręsia pavojus glauskitės prie mūs partizanų. Stenkitės sabotuoti: nepilkite pyliavų, neikite į mitingus, nesirašykite į parašų blankus, neteikite žinių ir t. t.

Darykite atsimindami, kad visa tai darote dėl savo ir TĖVYNĖS gerovės. Ką padarysite gera sau padarysite.

PARTIZANAI KŪRĖJAI

1945. VII.7.

Už skelbimo nuplėšimą būsi baudžiamas...

Nr. 32

LIETUVOS RESPUBLIKA
„TAURO" APYGARDA

MOKOMOSIOS KUOPOS I-os LAIDOS BAIGIMO
P A Ž Y M Ė J I M A S Nr. 00011

Pažymima, kad „Tauro" apygardos Vytauto Rinktinės kovotojas Šalmas— Lazauskas Albinas s. Jono baigė Mokomosios kuopos I-ją Laidą ir išlaikė baigiamuosius egzaminus pažymiu 9 (gerai).

Egzaminų Komisija:

1947 m. rugpjūčio mėn. 18 d.    Pirmininkas: /parašas/
Pavergtoji Lietuva.    Nariai: /parašai/












TAURO" APYGARDOS ISTORIJOS
APŽVALGA

 

„Tauro" apygarda buvo įkurta 1945 m. vasarą Marijampolės apskrityje, Skardupių parapijos klebonijoje. Apygardą įkūrė Skardupių parapijos kunigas klebonas Antanas Ylius, Kauno prekybos mokyklos mokinys, besislapstantis nuo kariuomenės savo tėviškėje Ožkasvilių kaime, Vytautas Gavėnas, vokiečių okupacijos metais buvęs Marijampolės policijos viršininko pavaduotojas, besislapstantis pas kunigą A. Ylių klebonijoje, Jonas Pileckis ir Marijampolės apskrities ir valsčiaus Žydronių kaimo mažažemio ūkininko sūnus Albinas Ratkelis.

Kunigo A. Yliaus iniciatyva buvo nustatyta, pas ką lankosi besislapstantys V. Gavėnas, A. Ratkelis, K. Matulevičius ir kiti. Imtasi žygių su jais susitikti. Pirmąkart kun. A. Ylius susitiko su A. Ratkeliu ir K. Matulevičiumi pas Skardupių kaimo gyventoją Grigaitį 1945 metų birželio mėnesio pradžioje. Per kitą susitikimą antroje birželio pusėje pas tą patį Grigaitį kun. A. Ylius pakvietė A. Ratkelį į savo namus susitikti su J. Pileckiu, kuris nuo gegužės mėnesio slapstėsi klebonijoje. A. Ratkelis sutiko. Per šį susitikimą išaiškėjo, kad A. Ratkelis priklauso partizanų gru-

Tauro apygardos įkūrėjai ir pirmieji vadai. 1945 m. Iš kairės: J. Pileckis-Brokas-Šarū-nas, L. Taunys-Kovas, kun. A. Ylius-Vilkas, A. Ratkelis-Oželis, V. Gavėnas-Vampyras


pei, palaikančiai ryšius su kitomis besislapstančiomis partizanų grupėmis ir turinčiai savo štabą, radijo imtuvą, nuolat besiklausančiai žinių iš užsienio, leidžiančiai pogrindinį laikraštį „Girios balsas". Viename iš tokių susitikimų, kuriame dalyvavo kun. A. Ylius, J. Pileckis, A. Ratkelis ir V. Gavėnas, jau vadovaujantis partizanų grupei, buvo nutarta įsteigti rajoninį partizanų štabą, į kurį būtina įtraukti buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus.

Netoli Skardupių, Kalvarijos valsčiaus Pasūduonio kaime, gyveno Lietuvos aviacijos kapitonas Leonas Taunys, kuris, sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, iš aviacijos pasitraukė ir dirbo savo uošvio ūkyje. Kpt. A. Taunys, gimęs 1894 m., buvo energingas ir veiklus žmogus, Lietuvos patriotas. Tarnaujant aviacijoje, dėl tiesaus būdo, savarankiškumo ir prijautimo voldemarininkams, prezidentas A. Smetona jo nemėgo. L. Taunys niekada niekam nepataikavo ir nuolat pašiepdavo tuos, kurie stengėsi įsiteikti prezidentui ir prezidentienei. Dėl to L. Taunys taip ir nesulaukė majoro laipsnio.

Kunigo A. Yliaus pakviestas, kapitonas L. Taunys sutiko dalyvauti štabo veikloje. 1945 m. liepos 19 d. Skardupių klebonijoje buvo sušauktas susirinkimas. Jame dalyvavo kun. A. Ylius, V. Gavėnas, A. Ratkelis, J. Pileckis ir kpt. L. Taunys. Sekretoriavo J. Pileckis. (1)

Buvo svarstoma:

1)    Partizanų būrių savitarpio bendradarbiavimo ir geresnio organizavimo klausimai.

2)    Spaudos platinimo reikalai.

3)    Partizanų štabo steigimas.

4)    Kiti reikalai.

Nutarta:

1)    Susisiekti su Vyriausiuoju partizanų štabu, jei toks egzistuoja.

2)    Organizuoti pogrindinės spaudos platinimą.

3)    Įsteigti tokios sudėties „Tauro" apygardos partizanų štabą: štabo viršininkas kpt. L. Taunys, kuris pasivadino slapyvardžiu Kovas, komplektavimo ir ginklavimosi skyriaus viršininkas J. Pileckis-Brokas, propagandos skyriaus viršininkas A. Ratkelis-Oželis, baudžiamojo skyriaus viršininkas V. Gavėnas-Vampyras, sanitarinės dalies viršininkas ir kapelionas kun. A. Ylius-Vilkas.

Buvo kalbėta apie partizanų statuto ruošimą, nutarta traukti patikimus lietuvius į partizaninį judėjimą ir organizuoti būrius, platinti partizaninę spaudą, informuojančią gyventojus apie padėtį Lietuvoje ir pasaulyje.

Posėdis užtruko 4 valandas ir baigėsi protokolo Nr. 1 pasirašymu.

Štabo darbo programai sudaryti buvo nutarta susirinkti liepos mėn. 23 d. Skardupių klebonijoje. Susirinkimai klebonijoje buvo patogūs, nes nekėlė įtarimo — į kleboną žmonės kreipdavosi įvairiais klausimais.

Liepos 23 dieną susirinko visi štabo nariai. (2). Posėdžiui vadovavo štabo viršininkas kpt. L. Taunys-Kovas, sekretoriavo J. Pileckis-Brokas. L. Taunys pasiūlė tokią darbotvarkę:

1.    Parengti partizanų štabo programą bei darbo planus.

2.    Aptarti aktualiausius šių dienų klausimus.

Po ilgų svarstymų buvo priimta partizanų štabo darbo programa.

Baudžiamojo būrio — žvalgybos viršininkas Vampyras informavo štabą apie esančius apylinkėje parsidavėlius ir jų darbus, labai žalingus, pavojingus tautai ir lietuviams. Išklausius šį pranešimą, buvo nutarta pavesti baudžiamojo būrio vadui „Vampyrui" su savo būriu parengti tam tikrą planą ir priemones jiems nukenksminti.

Buvo nutarta štabe gautą Savanorių— kūrėjų organą „Laisvės žvalgas" Nr. 1 rašomąja mašinėle perspausdinti ir, rotatoriumi padauginus iki 100 egzempliorių, išplatinti apygardos teritorijoje.

Nuspręsta Skardupių klebonijoje kuo greičiau pastatyti radijo imtuvą. Nutarta rinkti apylinkės gyventojų turimus ginklus bei karinę amuniciją ir apginkluoti esamus ir naujai įstojančius partizanus. Visi buvo paraginti kuo greičiau verbuoti į partizanus dorus lietuvius. Nuspręsta sudaryti penkių žmonių baudžiamąjį skyrių, parinkus į jį geriausius ir sąžiningiausius, labiausiai patyrusius partizanus. Šį skyrių laikyti slaptosios tarnybos skyriumi, apgyvendinti jo narius įvairiose vietose.

Protokolą Nr. 2 pasirašė visi štabo nariai.

Kitas posėdis buvo numatytas liepos 29 dieną.

Už klojimo po malkine J. Pileckio pasiūlymu buvo iškastas bunkeris, kuriame buvo laikomi ginklai, šaudmenys, amunicija, rašomosios mašinėlės, rotatorius, radijo imtuvai ir kt. Jame daugiausia dirbdavo J. Pileckis. Ten jis ir nakvodavo.

Įkūrus štabą, visi jo nariai prisiekė. Kunigas A. Ylius vykdė kapeliono pareigas, klausė partizanų išpažinčių, juos saikdino ir atlikinėjo kitus religinius patarnavimus.

Įsikūrus rajoniniam „Tauro" apygardos štabui, iškilo uždavinys sujungti visus apygardos teritorijoje veikiančius partizanų būrius. Tam tikslui ieškoti partizanų į Kazlų Rūdos miškus išėjo V. Gavėnas-Vampyras, į Palias — A. Ratkelis-Oželis, į Alytaus apskritį — L. Taunys-Kovas.

Rugpjūčio 15 dieną Skardupių klebonijoje buvo sušauktas pasitarimas, kuriame dalyvavo L. Taunys, V. Gavėnas, J. Pileckis, A. Ratkelis, iš Kazlų Rūdos miškų atvykęs Lietuvos kariuomenės leitenantas V. Bacevičius-Vygandas, iš Palių miškų atvykęs veterinarijos gydytojas Lapinskas-Berželis, iš Alytaus apskrities atvažiavęs Lietuvos kariuomenės kapitonas V. Navickas-Perkūnas, iš Marijampolės atvykę V. Radzevičius-Vaidila, V. Kulboką, sportininkas J. Šačkus-Uosis ir pulkininkas L. Butkevičius. Buvo aptarti šie klausimai:

1.    Įsteigti „Tauro" apygardą.

2.    Sudaryti apygardos štabą.

3.    Sudaryti rinktines.

4.    Parengti „Tauro“ apygardos partizanų statutą.

Nutarta įkurti „Tauro" apygardą, kuriai priklausys Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Lazdijų apskritys. Alytaus apskritis turėtų apimti teritoriją tik iki Nemuno. Buvo įsteigtas apygardos štabas ir pasiskirstyta pareigomis. Štabui priklausė:

1.    Ltn. V. Bacevičius-Vygandas— apygardos štabo viršininkas.

2.    J. Pileckis-Brokas — apygardos vado adjutantas.

3.    A. Ratkelis-Oželis — ginklavimosi skyriaus viršininkas.

4.    Kun. A. Ylius-Vilkas — sanitarinio ir ūkio skyriaus viršininkas.

5.    Agronomas Pupelis-Tautvydas — žvalgybos skyriaus viršininkas.

Pirmuoju „Tauro" apygardos vadu buvo išrinktas kpt. L. Taunys-Kovas.

Nutarta įsteigti penkias rinktines: „Vytauto", „Perkūno", „Stirnos", „Patrimpo" ir „Geležinio Vilko".

„Vytauto" rinktinės veikimo rajonu buvo numatyta Vilkaviškio apskritis ir Marijampolės apskrities vakarinė bei pietinė dalys. Jos vadu buvo paskirtas V. Gavėnas-Vampyras, šioje teritorijoje jau suorganizavęs partizanų būrius. Vytauto rinktinės partizaninė veikla prasidėjo 1944 m. rugpjūčio mėnesį. Jos užuomazgą sudarė broliai Vladas ir Vytautas Gavėnai ir Albinas Ratkelis. Vėliau susiorganizavo trylikos žmonių būrys. „Vytauto" rinktinės įkūrimo data nuspręsta laikyti 1945 m. rugpjūčio mėn. 15 d. Rinktinė buvo padalyta į keturias kuopas. Tuo metu joje buvo apie 40 gerai ginkluotų partizanų.

„Perkūno" rinktinės veikimo teritorija buvo numatyta Lazdijų ir Alytaus apskritys kairėje Nemuno pusėj e. Jos organizatorius ir vadas buvo kpt. Vaclovas Navickas-Perkūnas, vėliau pasivadinęs Auksučiu. Rinktinės partizaninė veikla prasidėjo 1944 m. lapkričio mėnesį. Partizanai veikė trimis atskiromis didesnėmis grupėmis. Rinktinės įkūrimo data nuspręsta laikyti 1945 m. rugpjūčio mėn. 15 d. Įkūrimo metu rinktinėje buvo apie 400 gerai apsiginklavusių partizanų, padalytų į keturias kuopas, suskirstytas būriais. 1946 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 13 „Perkūno" rinktinės pavadinimas buvo pakeistas į reikšmingesnį — „D. L. K. Gedimino rinktinė".

„Geležinio Vilko" rinktinės teritorija apėmė Garliavos, Pakuonio, Prienų, Gudelių, Šilavoto, Sąliškėlių, Sasnavos ir Balbieriškio valsčius. Partizaninė veikla čia prasidėjo 1944 m. rugpjūčio mėnesį. Iš karto veikė trys atskiros didesnės partizanų grupės, kuriose buvo apie 400 gerai ginkluotų partizanų. Iš pradžių partizanams vadovavo Lietuvos kariuomenės ulonų pulko leitenantas Kuzmickas-Briedis. Jo vadovaujami partizanai per gana trumpą laiką ne kartą susirėmė su priešu. Įvyko dvejos kautynės dėl Šilavoto, kautynės Žemaitkiemyje ir Budnykuose, per kurias priešui buvo padaryta nemažai nuostolių. Praslinkus kelioms dienoms po Budnykų kautynių, užjojęs ant pasalos, Briedis žuvo. Vadovavimą partizanams perėmė buvęs girininkas V. Senovaitis-Žaliavelnis, vėliau pasivadinęs Siauriu.

1945 m. gegužės mėnesio 25 d. Siaurys sušaukė Prienų partizanų būrio viršininkų pasitarimą dėl tolimesnės veiklos. Susirinkusiųjų nutarimu, padidėjus kovotojų skaičiui, buvo suformuota „Geležinio Vilko pulko 8-ta kuopa". Jos orientacijos viršininku buvo paskirtas Siaurys, kuris ėjo ir būrio vado pareigas. Vadovavimo būrio vadu tapo atvykęs iš „Kęstučio" štabo Klevas—Apynys, kuris laikinai ėjo kuopos vado pareigas. Pirmojo būrio vadu buvo paskirtas A. Andziulis-Rickus, būrininku — A. Pinkvarta-Dešinysis, antrojo būrio vadu — Perkūnas, būrininku —- J. Bulota-Anbo. Tuo metu rinktinė tik formavosi. Galutinai ji įsisteigė ir savo vėliavą pašventino 1945 m. spalio mėnesį. Rinktinėje buvo leidžiamas laikraštis „Lietuvos partizanas". Siame posėdyje „Geležinio Vilko" rinktinės vadu buvo paskirtas Šernas.

Formavimosi stadijoj buvo taip pat „Stirnos" ir „Patrimpo" rinktinės. „Stirnos" rinktinės teritorija buvo Kazlų Rūdos ir Jankų miškingi rajonai. Jos įkūrėjas — Lietuvos kariuomenės leitenantas Vytautas Bacevičius-Vygandas. Paskyrus jį „Tauro" apygardos štabo viršininku, vadovavimą rinktinei perėmė Lietuvos kariuomenės ulonų pulko jaun. leitenantas Bronius Urbonavičius-Urbonaitis-Spyglys.

„Patrimpo" rinktinės veikimo teritorija buvo Marijampolės miestas. Rinktinės vadu buvo paskirtas V. Kulboka-Vytenis.

Šiame posėdyje buvo nutarta vietoj kelių partizanų laikraštėlių palikti vieną — apygardos organą „Laisvės Žvalgas". Jo redaktoriumi buvo patvirtintas V. Radzevičius-Vaidila. Spaustuvę numatyta įkurti Marijampolės valsčiaus Puskelnių kaime. Bendra politinė vadovybė buvo pavesta pulkininkui L. Butkevičiui. Apygardos štabas įpareigotas parengti „Tauro" apygardos statutą.

Buvo pasiūlyta įsteigti Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, prieš tai užmezgus ryšius su visoje Lietuvoje veikiančiais partizanų būriais, taip pat — ir su užsieniu. 1945 m. rugpjūčio 15-ąją nutarta laikyti oficialia „Tauro" apygardos įsteigimo diena.

Po kelių dienų kunigas A. Ylius, kalbėdamasis su pulkininku L. Butkevičium, vėl iškėlė Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto įsteigimo klausimą. Šio komiteto steigimui ypač pritarė pulkininkas L. Butkevičius ir „Tauro" apygardos vado adjutantas J. Pileckis. Šis komitetas turėjo tęsti vokiečių okupacijos metu veikusio






 

„Lietuvai Išlaisvinti Komiteto" darbą, kurio tikslas buvo sutelkti visą Lietuvą kovai prieš tarybų valdžią.

1945 m. rugsėjo 16 d. Skardupių klebonijoje įvyko posėdis (3), kuriame dalyvavo pulkininkas L. Butkevičius-Luobas, kapitonas L. Taunys-Kovas, kunigas A. Ylius-Vilkas, leitenantas V. Bacevičius-Vygandas ir J. Pileckis-Brokas. Posėdžiui pirmininkavo plk. L. Butkevičius-Luobas. Dienotvarkėje buvo šie klausimai:

1.    Įsteigti Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą.

2.    Parinkti Komiteto narius.

Buvo nutarta: Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą laikyti įsteigtu 1945 m. rugsėjo 16 d. Komitetą sudaro:

1.    Pirmininkas — plk. L. Butkevičius.

2.    Pirmininko pavaduotojas — kpt. L. Taunys.

3.    Antrasis pavaduotojas — kun. A. Ylius.

4.    Nariai: ltn. V. Bacevičius, J. Pileckis ir V. Radzevičius.

Komitetas, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti papildomas partizanų apygardų ir visuomenės atstovais. Įtraukus į Komitetą apygardų ir visuomenės atstovus, jis iš savo tarpo išsirenka Vykdomąją Tarybą. Svarbiausias Komiteto uždavinys — išvaduoti Lietuvą ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šio tikslo Komitetas siekia, organizuodamas partizanus ir juos naudodamas kovai su priešu, taip pat telkdamas visuomenę pasipriešinimo akcijai prieš pavergėjus.

Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (LIK) įsteigimo protokolą pasirašė visi Komiteto nariai. Ltn. V. Bacevičius, skirtingai nuo kitų, pasirašė slapyvardžiu Vygandas.

Tą pačią dieną įvyko pirmasis LIK posėdis. (4). Posėdyje dalyvavo — Luobas, Kovas, Vilkas, Vygandas ir Brokas. Posėdžiui pirmininkavo Komiteto pirmininkas Luobas. Buvo svarstoma:

1.    Atsišaukimo į Lietuvos visuomenę ir Lietuvos partizanus išleidimo reikalas.

2.    Atsišaukimas į Lietuvos partizanus ir partizanų apygardų organizavimas Užnemunėje ir Vilniaus bei Klaipėdos krašte.

3.    Šv. Mykolo dienos šventimas.

Buvo nutarta: parašyti LIK-to vardu atsišaukimą į Lietuvos visuomenę, skatinant ją ryžtingai bendrai kovai dėl Lietuvos išvadavimo. Suredaguoti atsišaukimo projektą, laikantis demokratinių principų, pavesta Komiteto pirmininkui Luobui; kviesti visos Lietuvos partizanus jungtis į apygardas ir organizuoti partizanų dalinius ten, kur jų dar nėra. Buvo numatyti tokie apygardų veikimo plotai:

1- oji, „Tauro" apygarda, apima Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Lazdijų apskritis ir Kauno bei Alytaus apskričių dalis, esančias kairiajame Nemuno krante.

2- oji apygarda — Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės apskritys ir Klaipėdos kraštas.

3- oji apygarda — Šiaulių, Biržų, Joniškio apskritys.

4- oji apygarda — Kauno, Raseinių, Kėdainių ir Kaišiadorių apskritys.

5- oji apygarda — Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų ir Rokiškio apskritys.

6- oji apygarda — Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Ašmenos, Eišiškių, Svyrių apskritys ir Alytaus apskrities dalis, esanti dešiniajame Nemuno krante.

Vilniaus ir Kauno miestuose numatyta įsteigti rinktines, tiesiogiai priklausančias Vyriausiam Partizanų Štabui (VPŠ). Nutarta užmegzti ryšius su visos Lietuvos partizanais, išplatinti išleistus atsišaukimus į Lietuvos partizanus ir kuo greičiau organizuoti naujas partizanų apygardas.

Šv. Mykolo Arkangelo dieną, rugsėjo 29-ąją, laikyti Lietuvių tautos solidarumo ir vienybės diena, ją iškilmingai švęsti, susilaikyti nuo darbo, išklausyti bažnyčiose pamaldas ir ruošti, kur galima, viešesnius minėjimus kartu su partizanų apygardomis ir kitais daliniais. Apie šventės tikslą ir jos reikšmę plačiau informuoti visuomenę partizanų spaudoje.

Posėdis užtruko 4 valandas. Reikia pažymėti, kad LIK-to posėdžio protokolą Nr. 1 visi Komiteto nariai pirmą kartą pasirašė slapyvardžiais. Tai rodo jų galutinį apsisprendimą eiti šiuo sunkiu ir pavojingu Lietuvos išvadavimui keliu.

Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas neįtikėtinai energingai išplėtė savo veiklą. Posėdžiai buvo šaukiami vienas po kito. Juose buvo priimami vis svarbesni nutarimai. Rugsėjo 18 dieną sušauktame posėdyje, kuriame dalyvavo visi komiteto nariai, numatyta papildyti Komiteto sudėtį apygardų ir visuomenės deleguojamais atstovais, nustatyti Komiteto užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo etapus, informuoti užsienio valstybes apie padėtį Lietuvoje, atgabenti spaudos iš užsienio į Lietuvą ir išrinkti Komiteto sekretorių.

Nutarta, kad deleguotas į Komiteto apygardos ar visuomenės atstovas turi pateikti Komitetui savo įgaliojimus, dalyvauti posėdžiuose, pasiūlyti Komitetui savo darbų vykdymo planą, prisiekti, pasirašyti protokolus. Nutarta Komiteto tikslų įgyvendinimą susikirstyti į du etapus:

a)    tautos išvadavimo etapą,

b)    jos valstybės vadovybės sudarymo etapą.

Pirmajame etape — suburti visas jėgas, kad būtų kuo greičiau pasiektas pats tikslas, antrajame — padėti tautai sukurti tokią vyriausybę, kuri atitiktų jos dvasią ir „tikrą demokratiškumo principo prasmę".

Vykdant pirmąjį etapą, LIK-tas informuoja visuomenę leidžiamoje apygardos spaudoje, už kokias idėjas kovojama prieš bolševizmą. Straipsniuose nušviečiami: žemės reformos reikalai, darbininkų ir darbdavių santykiai ir valstybės darbininkų padėties klausimai. Nutarta siųsti į užsienį savo atstovus, kurie įteiktų memorandumus Vakarų valstybių vyriausybėms apie padėtį Lietuvoje. Taip pat informuoti užsienį radijo priemonėmis. Pirmąjį uždavinį vykdyti buvo pavesta Komiteto pirmininkui Luobui ir jo pavaduotojui Vilkui. Jiems buvo suteikta teisė pasirinkti žmones.

Organizuoti radijo ryšių priemones ir ryšius su Lenkijos partizanais, gauti iš užsienio spaudą ir atgabenti ją į Lietuvą LIK-tas pavedė Brokui. Komiteto sekretoriumi buvo išrinktas Brokas.

Protokolą Nr. 2 visi komiteto nariai pasirašė slapyvardžiais.

Rugsėjo 21 dieną vėl buvo sušauktas LIK-to pasėdis. (6) Šį kartą, be Komiteto narių, dalyvavo „Laisvės žvalgo" redaktorius V. Radzevičius-Vaidila ir naujai paskirtas „Tauro“ apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Uosis. Posėdyje buvo sprendžiamas Lietuvos ūkininkų ir darbininkų organizavimo pasipriešinimui klausimas, priimtas Luobo parengtas atsišaukimas į istrebitelius, raginantis juos mesti savo pragaištingą darbą, ir atsišaukimas į pyliamų ir prievolių surinkimo pareigūnus, raginantis juos būti sąžiningais ir nesunkinti ūkininkų būklės kyšių ėmimu ir pan. Nutarta ūkininkus ir kaimo įmones burti į Ūkininkų Demokratinę Sąjungą, o darbininkus ir miestelėnus — į Darbininkų Demokratinę Sąjungą, leisti du laikraštėlius: pirmosios sąjungos organą „Nauja Vaga" ir antrosios — „Švyturys".

Protokolą Nr. 3 slapyvardžiais pasirašė visi Komiteto nariai.

Spalio 5 dieną sušauktame posėdyje (7), be LIK-to narių, pirmą kartą kaip apygardos štabo karininkas dalyvavo Lietuvos aviacijos majoras Zigmas Drunga-Šernas, vėliau tapęs „Tauro" apygardos vadu ir pasivadinęs Mykolu-Jonu, ir svečias iš Kauno Špokas. Šiame posėdyje buvo išklausyti pranešimai apie LIK-to narių keliones į Žemaitiją, kur buvo nuvykęs Vilkas, ir į Kauną, kur lankėsi Kovas. Abu komiteto nariai susitiko ir tarėsi su jau veikiančio pogrindžio atstovais dėl ryšių palaikymo, partizanų apygardų organizavimo ir Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto išrinkimo. Buvo nutarta susitikti su Lietuvoje esančiais generolais Zaskevičiumi ir Pečiulioniu, taip pat su pulkininku Mačioku ir kviesti juos sudaryti Vyriausią Karinį Štabą. Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto įkūrimui skirto suvažiavimo vieta buvo pasirinkta Kaune, Marijonų vienuolyno požemiuose. Buvo numatyta prieš suvažiavimą susisiekti su Panevėžiu, pasiunčiant ten Vaidilą, ir su Vilniumi, pasiunčiant ten Tautvydą. Nuo „Tauro" apygardos į suvažiavimą nutarta deleguoti Luobą, Vilką ir Kovą bei pakviesti buvusio Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK'o) narius Toliušį ir inž. Valiulį, pasiūlant jiems dirbti Vyr. LIK-te. Kalbėta apie memorandumo paruošimą ir galimybes persiųsti jį į užsienį. Svarstytos galimybės užgrobti lėktuvą, kuriuo galima būtų perskristi į Švediją ir taip nugabenti memorandumą į užsienį.

Protokolą Nr. 4 slapyvardžiais pasirašė visi dalyvavę posėdžio nariai, išskyrus Špoką.

Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas
Tauro apygardos vadas
Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas

 

 

1945 m. spalio 12 d. (8) Skardupių klebonijoje įvyko paskutinis Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto posėdis. Jame dalyvavo:

1.    LIK pirmininkas plk. L. Butkevičius-Luobas.

2.    Pirmininko pavaduotojas, „Tauro" apygardos vadas kpt. L. Taunys-Kovas.

3.    Antrasis pirmininko pavaduotojas, „Tauro" apygardos sanitarinio ir ūkio skyriaus viršininkas, Skardupių parapijos kunigas klebonas A. Ylius-Vilkas.

4.    Nariai: „Tauro" apygardos vado adjutantas J. Pileckis-Brokas, „Tauro" apygardos štabo viršininkas ltn. V. Bacevičius-Vygandas.

Taip pat dalyvavo apygardos žvalgybos skyriaus viršininkas agronomas Pupelis-Tautvydas ir „Tauro" apygardos štabo karininkas mjr. L. Drunga-Šernas.

Posėdžiui pirmininkavo Luobas, sekretoriavo Brokas. Apie savo kelionę į Vilnių ir apie jos rezultatus papasakojo Tautvydas. Jis taip pat pranešė apie partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas" redaktoriaus Vaidilos suėmimo aplinkybes. Nutarta įsteigti ne mažiau kaip dvi radijo sekimo agentūras, dvi spausdinimo vietas, kad suėmimo atvejais nesutriktų spaudos leidimas ir platinimas. Atsakingais už šį darbą buvo paskirti Vilkas ir Tautvydas. Nuspręsta Vyriausią Lietuvos Komiteto steigiamąjį suvažiavimą sušaukti lapkričio 11 d. Kaune, ankstesniame posėdyje numatytoje vietoje.

Šio posėdžio protokolas Nr. 5 taip ir liko juodraštyje, nes, prasidėjus suėmimams, nebuvo galima jo išspausdinti.

1945 m. spalio 22 d. LIK-to pavedimu kpt. L. Taunys ir ltn. V. Bacevičius turėjo išvykti į Marijampolę išsiaiškinti padėties. Ar išvyko V. Bacevičius, nežinoma. L. Taunys išvykti nesuspėjo, nes spalio 22 d. savo uošvio Staskevičiaus ūkyje Kalvarijos valsčiaus Pasūduonių kaime buvo suimtas. 1946 m. liepos 20 d. L. Taunys buvo nuteistas sušaudyti.

Spalio 22 d., vakare J. Pileckis pranešė, kad Marijampolėje suimti V. Kulboką, J. Šačkus ir keli kiti pogrindžio veikėjai. Naktį Skardupių klebonijoje buvo suimti kun. A. Ylius ir pulk. L. Butkevičius. Iš viso buvo suimta 17 asmenų. Suėmimo išvengė tik LIK-to narys, „Tauro" apygardos vado adjutantas J. Pileckis-Brokas, kuris naktį po posėdžio su „Tauro" apygardos štabo karininku Z. Drunga-Šernu išėjo susitikti su Vytauto rinktinės vadu V. Gavėnu-Vampyru ir tą naktį miegojęs tvarte partizanas Peteris; pažadintas triukšmo ir pamatęs, kad klebonija apsupta, jis sugebėjo tamsoje pabėgti.

Šie suėmimai buvo didelis smūgis ką tik susikūrusiai „Tauro“ apygardai. Iš šios apygardos štabo narių suėmimo išvengė apygardos vado adjutantas J. Pileckis — Brokas (vėliau pasivadinąs Šarūnu), ginklavimosi skyriaus viršininkas A. Ratkelis-Oželis ir štabo karininkas mjr. Z. Drunga-Šernas, kuris po kpt. L. Tau-nio-Kovo suėmimo perėmė „Tauro" apygardos vado pareigas ir pasivadino Mykolu-Jonu.

Kapitonas Z. Drunga, gimęs 1904 m., šešių vaikų šeimoje buvo vyriausias. Iš prigimties buvo labai veiklus. Mokydamasis gimnazijoje, buvo pavasarininkas, skautas, ateitininkas, šaulys. Baigęs gimnaziją, įstojo į Karo mokyklą Kaune. Ją baigė 1926 m. Toliau mokėsi aviatorių kursuose, vėliau tarnavo Karo aviacijoje karo lakūnu — žvalgu. Prieš Lietuvos okupaciją dirbo II žvalgybos skyriaus viršininku. 1940 metais iš tarnybos buvo atleistas. Būdamas karštas Lietuvos patriotas, su vokiečiais nepasitraukė, nors ir galėjo. 1944 m. praėjus frontui, Z. Drunga dirbo gaisrinės viršininku Kaune. Pradėjus kviesti į saugumą pokalbiams, jausdamas, kad gali būti suimtas, iš tarnybos jis pasitraukė ir ėmė slapstytis, tačiau suėmimo neišvengė: keliaujant į Suvalkiją, buvo Šilavoto stribų sulaikytas ir uždarytas į daboklę. Po kelių parų, išlaužęs langelio grotas, pabėgo.

Į partizaninę veiklą Z. Drunga įsitraukė 1945 m. vasarą, prisidėdamas prie „Tauro" apygardos kūrimo Skardupiuose. Perėmęs vadovavimą „Tauro" apygardai, Mykolas — Jonas su jam būdinga energija ėmėsi atstatyti dėl suėmimų prarastus ryšius, organizuoti štabo darbą, parinkdamas vietoj suimtų naujus darbuotojus. Aptvarkęs vadovavimo aparato veiklą ir ryšius, ėmėsi spręsti teritorinius apygardos klausimus, stiprinti vidinę organizacinę struktūrą ir ieškoti būdų susijungti su kitomis apygardomis. Tam tikslui 1946 m. balandžio 9 d. Mykolas — Jonas su palyda atvyko į Lazdijų apskrityje veikiančią „Šarūno" rinktinę Samūniškių miške, kur susitiko su „A" apygardos vadu Lietuvos kariuomenės pulkininku leitenantu J. Vitkum-Kazimieraičiu. Susitikime dalyvavo kartu su Mykolu-Jonu atvykę Lietuvos kariuomenės husaru pulko eskadrono vadas majoras S. Staniškis-Antanaitis, Litas, Viltis ir Perkūno rinktinės vadas Lietuvos kariuomenės kapitonas V. 'Navickas-Perkūnas-Auksutis, taip pat „A" apygardos atstovai:    Veisiejų bataliono Mindaugo grupės vadas ulonų pulko atsargos leitenantas V. Stepulevičius-Mindaugas, jo adjutantas V. Vabalas-Grambuolys, vėliau pasivadinęs Kunigaikščiu, Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas mokytojas, „Merkinės" bataliono vadas, „Kazimieraičio" pavaduotojas R. Ramanauskas-Vanagas, mokytojas Perminas-Jūrininkas ir „Šarūno" rinktinės vadas A. Kulikauskas-Daktaras. Dalyvauti pasitarime Kazimieraitis pakvietė Mykolą-Joną, Mindaugą, Grambuolį, Antanaitį, Vanagą ir Daktarą.

Mykolas-Jonas išdėstė atvykimo priežastis ir pasiūlė sujungti abi apygardas į vieną. Kazimieraitis šiam pasiūlymui pritarė. Buvo sutarta, kad abiejų apygardų vadu taps Kazimieraitis, o jo pavaduotoju — Mykolas-Jonas. Buvo numatyta į „A" apygardą įjungti atskirą „Dzūkų" rinktinę, c jos vadą Lietuvos kariuomenės kapitoną D. Jėčį-Ąžuolį paskirti „A" apygardos vadu. Naujai sukurta organizacija buvo pavadinta „Pietų Lietuvos Partizanai" (PLP).

Buvo suformuotas PLP štabas. Į jį įėjo Antanaitis, Daktaras, kuris buvo atleistas iš „Šarūno" rinktinės vado pareigų. „Šarūno" rinktinės vadu buvo paskirtas Mindaugas. Darbui štabe buvo pakviestas ir anksčiau buvęs „Šarūno "rinktinės vadas Lietuvos kariuomenės leitenantas J. Aleščikas-Margis, 1946 m. gruodžio mėn. 26 d. pakeitęs slapyvardį į Rymantas. Patogumo dėlei štabo vadovietė numatyta perkelti į „Šarūno" rinktinės teritoriją. Per posėdį buvo išnagrinėti partizanų veiksmų ir taktikos klausimai. Buvo nutarta artimiausiu metu parengti ir paskelbti partizanų deklaraciją. Buvo sprendžiami spaudos leidimo ir partizanų pagerbimo klausimai. Susitarta, kad partizanų centralizacijos reikalais Kazimieraitis vyks į Vilniaus kraštą, o Mykolas-Jonas — į Žemaitiją.

Grįžęs iš susitikimo su Kazimieraičiu, Mykolas-Jonas ėmėsi toliau plėtoti ryšius, stiprinti apygardos štabo bei rinktinių štabų darbo drausmę ir auklėjamąjį darbą tarp kovotojų, organizuoti partizanų-savanorių būrius ir rėmėjų bei pasyviųjų grupes, sutvarkyti apygardos ribose esančio ir mobilizacijai priklausančio turto apskaitą.

1946 m. gegužės 28 d. Mykolas-Jonas surengė susitikimą su Aukštaitijos partizanų štabo įgaliotiniu J. Markuliu-Ereliu (10), kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo užverbuotas saugumo agentas. Šiame susitikime „Geležinio Vilko" rinktinei atstovavo rinktinės vadas mokytojas J. Stravinskas-Kardas-Žiedas, kovotojai K. Pyplys-Mažytis-Mažvydas-Audronis, J. Lukša-Vytis-Skirmantas-Skrajūnas-Kęstutis Mykolaitis, taip pat Laima, Kurtas ir kiti svečiai. Posėdį pradėjo Mykolas-Jonas, paaiškindamas svarbiausią tikslą — sudaryti aukštesnę partizanų vadovybę. Atstovams pasisakius, buvo nutarta:

1.    Sustiprinti abiejų šalių ryšius.

2.    Artimiausiu laiku sudaryti bendrą vadovybę.

3.    Abiem pusėms stengtis užmegzti ryšius su Žemaitijos partizanais, siekiant susijungti ir sudaryti bendrą partizanų vadovybę.

4.    Laikytis partizanų vadų paskelbtos Deklaracijos atsikuriančios Lietuvos reikalais.

Protokolas surašytas trimis egzemplioriais ir pasirašytas visų dalyvių.

1946 m. birželio 3 d. buvo sušauktas „Tauro" apygardos rinktinių vadų suvažiavimas. (11). Jis vyko apygardos štabo būstinėje, Marijampolės apskrities Skaisčiūnų kaime. Suvažiavimo tikslas — toliau gerinti apygardos organizacinę struktūrą. Dalyvavo apygardos vadas Mykolas-Jonas, jo adjutantas J. Pileckis-Šarūnas, kunigas kapelionas J. Lelešius-Krivaitis, vėliau pakeitęs slapyvardį į Grafas, laikraščio „Laisvės Žvalgas" redaktorius Žvejys", „Vytauto" rinktinės vadas Vampyras, „Geležinio Vilko" rinktinės vadas Žiedas, „Gedimino" rinktinės vadas Auksutis, kuris nuo 1946 m. balandžio 5 d. ėjo ir „Tauro" apygardos vado pavaduotojo pareigas, ir apygardos štabo ryšininkas Radvila.

Nedalyvavo „Stirnos" rinktinės atstovai, kadangi, įvykus išdavystei ir 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus rinktinės vadui Spygliui kartu su kitais štabo darbuotojais ir kuopų vadais, rinktinė liko be vadovybės. 1946 m. sausio 31 dienos įsakymu Nr. 8 „Stirnos" pavadinimas, duotas išdaviko V. Bacevičiaus-Vygando, mažai reikšmingas vėliavos emblemai, buvo pakeistas „Žalgirio rinktine". Šiame suvažiavime dalyvavo rinktinės vadas J. Ilgūnas-Šarūnas, kuris į „Žalgirio" rinktinę buvo perkeltas 1946 m. balandžio 19 d. iš „Geležinio Vilko" rinktinės „Almo" kuopos ir paskirtas šios rinktinės vadu vietoj žuvusio rinktinės vado Žalvario.

Suvažiavime rinktinių vadai atsiskaitė apygardos vadui už atliktą darbą, informavo apie padėtį rinktinėse. O apygardos vadas supažindino rinktinių vadus su savo kelionės į „A" apygardą ir pasitarimo su „A" apygardos vadu Kazimieraičiu rezultatais, taip pat pasitarime priimtais nutarimais.

1946 m. balandžio 22 d. PLP štabo nutarime numatyta „A" apygardai priskirti visą Alytaus apskritį, išskyrus „Tauro" apygardos teritoriją, esančią kairiajame Nemuno krante. Todėl šiame suvažiavime buvo nutarta prašyti PLP štabą, kad, nustatant apygardų ribas, Gudelių ir Balbieriškio valsčiai būtų palikti „Tauro" apygardai, o partizanų dalinys, vadovaujamas Mindaugo ir veikiantis Lazdijų apskrityje, būtų įtrauktas į kaimynystėje esančią ir priklausančią „Tauro" apygardai „Gedimino" rinktinę. Dalinio vadą Mindaugą nutarta paskirti „Gedimino" rinktinės vadu, atleidus iš šių pareigų Auksutį ir perkėlus jį į apygardos štabą apygardos vado pavaduotoju. Nuspręsta „Gedimino" rinktinės teritoriją sumažinti, palikus ją Lazdijų apskrities ribose, o priklausiusius „Gedimino" rinktinei Kalvarijos ir Liudvinavo valsčius priskirti „Vytauto" rinktinei. Iš „Vytauto" rinktinės atimti Pilviškių, Kudirkos Naumiesčio valsčius, Vilkaviškio, Alvito ir Kybartų valsčių teritorijas, esančias dešinėje Marijampolės—Kybartų plento pusėje, pradedant nuo Gižų valsčiaus ribų, ir priskirti prie „Žalgirio" rinktinės.

Trūkstant vadovaujančių kadrų, nutarta surengti jų apmokymo kursus. Tam tikslui iš „Geležinio Vilko" ir „Žalgirio" rinktinių numatyti instruktorius — vieną karininką ir 2— 3 puskarininkius. Į apmokymo kursus rinktinių vadai įpareigojami pasiųsti po 3—4 puskarininkius ar gabesnius kovotojus.

Apygardos organą „Laisvės Žvalgą" nuspręsta leisti „Geležinio Vilko" rinktinės teritorijoje, o redaktoriumi paskirti šios rinktinės kovotoją J. Lukšą-Vytį. Buvusį „Laisvės Žvalgo“ redaktorių Žvejį paskirti apygardos štabo viršininku. „Geležinio Vilko" laikraščio „Kovos Keliu" leidimą sustabdyti. Pavesti štabo viršininkui Žvejui ir apygardos kapelionui Krivaičiui skaityti paskaitas, auklėjančias kovotojus ir stiprinančias jų kovos dvasią.

Nutarta siūlyti PLP štabui patvirtinti partizanų aprangai buvusios Lietuvos kariuomenės uniformą ir įvesti partizanų skiriamuosius ženklus bei laipsnius. Apsvarstyti kiti organizaciniai klausimai: apygardos ir rinktinių vėliavų įsigijimas, ginklų ir šaudmenų rinkimas ir apskaita, partizanų ir rėmėjų apdovanojimo organizavimas santykiai su Lietuvos dvasininkija, pasyvių kovotojų veiklos organizavimas, tremtinių, kalinių ir nukentėjusių kovotojų bei rėmėjų šeimų šefavimo ir globos komiteto sudarymas, kovotojų asmens pažymėjimų trimis kalbomis pagaminimas ir išdavimas, pasiūlyta įsteigti laisvės kovotojų nekarinę partiją, kuri, laikams pasikeitus, dalyvautų valstybės politiniame gyvenime kaip Lietuvos Demokratų partija, ir kt.

Susirinkimo protokolas buvo surašytas dviem egzemplioriais.

Po suvažiavimo Mykolas-Jonas, lydimas šešių partizanų, iškeliavo į Žemaitiją susitikti su tenykšte partizanų vadovybe, aptarti susijungimo ir bendros kovos klausimus. Birželio 12-ąją, švintant, Mykolas-Jonas jau su vienuolikos partizanų palyda atėjo į miške esantį Agurkiškės kaimą (Šakių apskr. Lukšių valse.) Radę melžiančią karves moterį, jie prisipylė į gertuves pieno ir atsigėrė. Moteris juos perspėjo, kad aplink visur rusai. Jie atsakė, kad tai žino, ir atsisveikinę patraukė į mišką. Tuoj pat pasirodė rusų kareiviai, žygiuojantys ta pačia kryptimi.

Saulei tik pakilus, toje pusėje, kur nuėjo partizanai ir juos persekiojantys kareiviai, pasigirdo smarkus šaudymas ir granatų sprogimai. Partizanai, pasiskirstę mažais būreliais atsišaudydami, stengėsi atsipalaiduoti nuo persekiojimo. Du partizanai žuvo laukymėje, kiti du — alksnyne. Bėgdamas per plynę, žuvo partizanas Saulius. Su juo traukęsis Mykolas-Jonas buvo sužeistas ir susisprogdino. Rytojaus dieną žmonės jo žuvimo vietoje rado smegenų likučius ir kaukolės nuolaužas. Viską surinkę, ten pat ir palaidojo. Kautynėse žuvo kuopų vadai Meška ir Sakalas, „Šarūno" rinktinės adjutantas Brangutė, partizanai Saulius ir Vaidila. K. Zarankai-Bitei, P. Valčiui-Šernui ir dar keturiems partizanams pavyko nuo priešo pasitraukti.

Mykolo-Jono žuvimas „Tauro“ apygardai buvo labai skaudi netektis. Juo labiau, kad neseniai buvo žuvę partizaninio judėjimo organizatoriai: „Žalgirio" rinktinės vadas Žalvaris (buvęs Siaubas), „Geležinio Vilko" rinktinės vadas Žiedas, tos pat rinktinės kuopos vadas Almas-Eumas, kuris 1944 m. rudenį vienas iš pirmųjų ėmė organizuoti partizanų būrius, vadovavo Plutiškių būriui ir dalyvavo daugelyje kautynių; tai buvo mokytojas Jonas Dėmikis.

Mykolo-Jono vadovavimo laikotarpis buvo partizaninio judėjimo organizavimosi, struktūrų kūrimosi metas. Į miškus ėjo vyrai, kuriuos šaukė į kariuomenę, kurių šeimos buvo išvežtos, kuriems grėsė suėmimas. Vyrai ėjo iš patriotizmo, ėjo moksleiviai, palikę gimnazijos suolus. Kūrėsi būriai, kuopos, organizavosi štabai, buvo kaupiami ginklai, šaudmenys, sprogmenys. Partizanai buvo pilni entuziazmo, kovos ugnies ir vilties, kad greitai kils JAV ir SSSR karas ir Lietuva atgaus nepriklausomybę. Jie nenorėjo pasyviai laukti išvadavimo, stengėsi sutrukdyti balsavimus ir žmonių trėmimą į Sibirą, trukdė tarybinių aktyvistų veiklai, naikino šnipus, išdavikus ir parsidavėlius, ieškojo ryšių su Vakarais. Tam tikslui 1945 m. gegužės mėnesį „Vytauto" rinktinės 4-osios kuopos vadas A. Valenta-Ožys su K. Kubiliumi-Meška perėjo į Lenkiją išsiaiškinti ryšio galimybių, o 1946 m. apygardos vado įsakymu buvo pasiųstas į Lenkiją Erelio vadovaujamas partizanų būrys, kuris turėjo priimti iš Vakarų korespondenciją per pasiuntinius ir pergabenti į Lietuvą. Vėliau šiam būriui vadovavo A. Marcinonis-Balandis, 1947 m. gegužės mėnesį perėjusio į Lenkiją J. Lukšos-Skirmanto nurodymu, jį pakeitė S. Gurevičius-Nykštukas, kuris būriui vadovavo iki jo egzistavimo pabaigos.

Lietuvos pusėje Lenkijos pasienyje buvo sudarytos grupės partizanų, kurių uždavinys buvo užtikrinti žmonių ir korespondencijos pergabenimą per sieną į Lenkiją. Vienas toks būrys, vadovaujamas S. Gurevi-čiaus-Nykštuko 1947 m. gegužės pabaigoje pervedė į Lenkiją J. Krikščiūną-Rimvydą ir J. Lukšą-Vytį-Skir-mantą-Skrajūną-Daumantą ryšiams su Vakarais atkurti ir padėjo jiems sugrįžti į Lietuvą.

1946 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 11 išsiskyrusiems narsa bei sumanumu aktyviems ir pasyviems laisvės kovotojams paskatinti Mykolas-Jonas įsteigė pasižymėjimo ženklus:

—    partizanų narsumo juostelę,

—    partizanų uolumo juostelę,

—    partizanų rėmėjų uolumo juostelę, paskelbė šių juostelių apdovanojimo ir nešiojimo taisykles.

Žuvus Mykolui-Jonui, apygardos vado pareigas laikinai ėjo apygardos vado pavaduotojas Auksutis. 1946 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 21, remiatis PLP vado įsakymu Nr. 1, nuo gegužės 1-osios Seinų apskrityje veikiantys Veisiejų, Leipalingio ir Kapčiamiesčio batalionai buvo atimti iš „A" apygardos ir priskirti „Tauro" apygardai. Seinų apskrityje veikusios „Algimanto" ir „Šarūno" rinktinės, remiantis „A" apygardos vado įsakymu Nr. 15, buvo išformuotos. Iš jų sudaryta nauja „Šarūno" rinktinė, į kurią įėjo visa Seinų apskritis. „Gedimino" rinktinė buvo išformuota.

Rinktinės kuopos, veikiančios Kalvarijos ir Liudvinavo valsčiuose, buvo priskirtos „Vytauto" rinktinei su visu turtu ir ginkluote. „Šarūno" rinktinės vadu buvo paskirtas Mindaugas. Iš „Vytauto" rinktinės buvo išskirti visi dešinėje Marijampolės— Kybartų plento pusėje esantys valsčiai, pradedant nuo vakarinės Gižų valsčiaus ribos, ir prijungti prie „Žalgirio" rinktinės.Tai buvo Vilkaviškio, Pilviškių, Alvito, Kybartų, Žaliosios ir Kudirkos Naumiesčio valsčiai.

1946 m. liepos 4 d. įvyko „Tauro“ apygardos pareigūnų posėdis, kuriame dalyvavo apygardos vado pavaduotojas Auksutis, apygardos adjutantas Šarūnas, apygardos kapelionas Krivaitis, „Vytauto" rinktinės vadas Vampyras ir jo pavaduotojas Grambuolys -Kunigaikštis.    Dienotvarkėje buvo 4 klausimai:

Tauro apygardos štabo pareigūnai. 1947 m. vasara. Iš kairės: A. Ratkelis-Oželis, A. Baltūsis-Žvejys, V. Gavėnas-Vampyras, A. Vabalas-Gediminas, J. Pileckis-Šarūnas, vadas Stepulevičius-Mindaugas


1.    Numatyti apygardos vadą.

2.    Skirti „Geležinio Vilko" rinktinės vadą.

3.    Atstatyti ryšius su PLP štabu.

4.    Kiti reikalai.

Po trumpų diskusijų apygardos vadu buvo išrinktas štabo viršininkas A. Baltūsis-Žvejys, o žuvusio „Geležinio Vilko" rinktinės vado Žiedo vietoje pasKirtas „Žalgirio" rinktinės kuopos vadas J. Jasiulaitis-Kazokas. Kiek žinoma, Kazokas „Geležinio Vilko" vado pareigų eiti nepradėjo, nes, žuvus „Žalgirio" rinktinės vadui, buvo paskirtas jo vieton. „Geležinio Vilko" rinktinės vado pareigas perėmė A. Varkala-Zaliukas-Daumantas.

Žvejys — Antanas Baltūsis gimė 1915 m. Vilkaviškio apskrities Pilviškių valsčiaus Gulbiniškių kaime. Baigęs gimnaziją, įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, kurios nebaigęs išėjo mokytojauti. Pašauktas į kariuomenę, 1936 m. stojo į Karo mokyklą, gavo atsargos leitenanto laipsnį ir buvo paleistas į atsargą. Užėjus vokiečiams, iš pradžių buvo Pilviškių Policijos viršininku, vėliau perkeltas tarnavo Lenkijoj. Vokiečiams traukiantis, grįžo į tėviškę. Galėjo pasitraukti į Vakarus, tačiau liko Lietuvoje, kaip pats pareiškė, „ginti Tėvynę". Po karo tėviškėje slapstytis tapo nesaugu, ir A. Baltūsis išvažiavo pas gimines prie Kauno, iš kur 1945 m. išėjo partizanauti. Padirbėjo „Tauro" apygardos organo „Laisvės Žvalgas" vyriausiuoju redaktoriumi. 1946 m. birželio mėnesį buvo paskirtas „Tauro" apygardos štabo viršininku, o žuvus „Tauro" apygardos vadui Mykolui-Jonui, 1946 m. liepos 4 d. tapo „Tauro" apygardos vadu.

A. Baltūsis turėjo didelių gabumų, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. Mėgo karo mokslus. Buvo ryžtingas ir žinojo savo vertę. Pasižymėjo kaip sumanus organizatorius. Tapęs „Tauro" apygardos vadu,

Žvejys tęsė Mykolo-Jono pradėtą darbą. Jo ryžtingumas ir savarankiškumas matyti jau iš pirmųjų jo įsakymų apygardai. 1946 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 23 Žvejys savo apygardoj savarankiškai įvedė Lietuvos kariuomenės ir karininkų uniformą, pošalmes, karininkų kepures ir tokius einamų pareigų ženklus:

Apygardos vadas — pulkininkas (3 žvaigždutės ovale).

Apygardos štabo v-kas — plk. ltn. (3 žv. ovale).

Politinės dalies v-kas — plk. ltn. (3 žv. ovale).

Apygardos štabo skyrių v-kai — majorai (1 žv. ovale).

Apygardos gydytojas — majoras (1 žv. ovale).

Apygardos kapelionas — majoras (1 žv. ovale).

Rinktinės vadas — majoras (1 žv. ovale).

Apygardos adjutantas — kapitonas (3 žvaigždutės)

Rinkt, vado pav. Rinkt, štabo v-kas — kapitonas (3 žvaigždutės).

Rinktinės štabo skyrių v-kai — leitenantai (2 žvaigždutės).

Rinktinės adjutantas — jaun. ltn. (1 žvaigžd.).

Kuopas vadas — jaun. ltn. (1 žvaigžd.).

Būrio vadas — viršila (1 plati juostelė).

Būrio vado pavaduotojas — puskarin. (3 siauros juostelės).

Skyrininkas — jaun. puskar. (2 siauros juostelės).

Grandininkas — grandinis (1 siaura juostelė).

Pareigūnai, nelankę Karo mokyklos, žemiau laipsnio žvaigždučių privalėjo nešioti skersai antpečio prisiūtą 10 mm pločio tautinių spalvų juostelę. Tokią juostelę turėjo nešioti ir buvę karininkai, jei jų einamos pareigos ženklai neatitiko karininko turimo laipsnio. Ženklų ir laipsnių nešiojimo taisyklės buvo pakeistos 1949 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 13 Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) Tarybos nutarimu buvo leidžiama turėti tik Lietuvos kariuomenėj įgytus ar suteiktus LLK Sąjūdžio laipsnius ir ženklus; juos nešiojant gale antpečio, skersai turėjo būti prisiūta 8 mm pločio žalios spalvos juostelė.

Visiems pareigūnams ir eiliniams kovotojams uniformos, laipsniai ir ženklai tarnybos metu buvo privalomi.

Mykolas-Jonas per trumpą savo vadovavimo laikotarpį nesuspėjo iki galo sutvarkyti kadrų reikalų, todėl šio darbo nuo pat pirmų vadovavimo dienų ėmėsi Žvejys. Tame pačiame įsakyme Nr. 23 jis įsakė rinktinių vadams parengti pasižymėjusių gyvų ir žuvusių kovotojų, rėmėjų ir ryšininkų sąrašus apdovanojimui, taip pat pateikti sąrašus vadovaujančių asmenų, keltinų į aukštesnį laipsnį.

1946 m. liepos 6 d. įsakymu Nr. 24 Žvejys paskelbė, kad Laisvės Kovotojų organizacija yra karinė organizacija, todėl joje įvedama kariška drausmė. Vykdyti aukštesnės vadovybės įsakymus būtina. Privalomi yra pagarba vadams ir paklusnumas. Kovotojai privalo sveikinti tiesioginius ir netiesioginius viršininkus. Būstinėse ir apsistojimo vietose komanduojama ir raportuojama tiesioginiams viršininkams, pradedant kuopos vadu. Kovotojai, nepatenkinti savo viršininkais, paduoda raportą komandos keliu. Bet koks įsakymų sabotavimas ir nevykdymas dėl nepasitenkinimo griežtai draudžiami. Skundus galima pareikšti ir per inspekcines apžiūras. Įsakyme taip pat buvo numatyta kai kurių draudimų, siekiant sustiprinti konspiraciją.

Apdovanojimo ceremonijas buvo stengiamasi rengti kuo iškilmingiau, iškvietus į tas iškilmes visus apdovanojamuosius. Viena pirmųjų tokia iškilmingų apdovanojimų ceremonija įvyko 1946 m. rugsėjo mėnesį Marijampolės valsčiaus Ungurinių kaime, „Vytauto" rinktinės štabo būstinėje. Ceremonijoje dalyvavo apygardos štabo atstovai, rinktinės pareigūnai. Kambarys buvo papuoštas tautine atributika. Perskaičius įsakymą, kiekvienam apdovanojamajam buvo prisegama vienokia ar kitokia juostelė ir įteikiamas Apdovanojimo aktas. Buvo sakomos kalbos bei palinkėjimai. Po apdovanojimų buvo surengtos vaišės. Apsaugai kaime buvo apsistojęs didelis partizanų dalinys.

Žvejys galutinai sutvarkė apygardos administracinę struktūrą. Kad būtų lengviau vadovauti apygardai, padaryti kai kurie teritoriniai pertvarkymai. Partizaniniam veikimui sustiprinti Kauno mieste ir jo apylinkėse 1947 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1, iš „Žalgirio" rinktinės „Dariaus-Girėno" kuopos ir „Geležinio Vilko" rinktinės 5-osios kuopos buvo sukurta „Birutės" rinktinė. Tos pačios dienos įsakymu Nr. 2 pirmuoju vadu nuo 1947 m. sausio 20 d. buvo paskirtas „Geležinio Vilko" rinktinės štabo viršininkas kpt. J. Lukša-Skirmantas. Kapitono laipsnis jam buvo suteiktas 1946 m. lapkričio 1 d., pristačius plk. Vyčiui už nuopelnus organizuojant partizaninę kovą.

Naujai įkurtos „Kęstučio" rinktinės vadu tuo pačiu įsakymu buvo paskirtas „Geležinio Vilko" rinktinės 2-osios kuopos vadas ir rikiuotės skyriaus viršininkas K. Pinkvarta-Dešinys.

Kiek yra žinoma, Dešinys dėl ligos šių pareigų eiti nepradėjo ir 1947 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 12 iš „Kęstučio" rinktinės vado pareigų buvo atleistas. Rinktinės vadu tuo pačiu įsakymu buvo paskirtas „Geležinio Vilko" rinktinės 5-osios kuopos vadas K. Greblikas-Sakalas.

„Kęstučio" rinktinė buvo įkurta Vilkaviškio apskrityje, „Vytauto" ir „Žalgirio" rinktinių teritorijoje. Iki šiol šios rinktinės apėmė gana didelius plotus. Partizanavimo praktika parodė, kad kuo didesnė rinktinės teritorija, tuo sunkiau ją valdyti, organizuoti patikimą, operatyvų ir pastovų ryšį tarp rinktinės štabo ir kovinių partizanų būrių, išsidėsčiusių po visą teritoriją. Nuo patikimo ir operatyvaus ryšio iš esmės priklausė ir partizanų gyvybių apsauga. Apygardos štabe nuolatos buvo ieškoma priemonių ryšių sistemos veikimui pagerinti ir ryšiams užtikrinti. Viena iš tokių priemonių buvo „Birutės" ir „Kęstučio" rinktinių įkūrimas.

„Kęstučio" rinktinei buvo priskirti Žaliosios, Pilviškių, Vilkaviškio, Kybartų, Alvito, Bartninkų, Gražiškių, Pajavonio ir Vištyčio valsčiai. Rinktinė buvo padalyta į tris kuopas:

69- oji veikė Žaliosios, Pilviškių ir Vilkaviškio valsčiuose. Jos vardu buvo paskirtas J. Brazys-Klajūnas.

70- oji kuopa — Alvito, Kybartų ir Pajavonio valsčiuose. Vadas buvo Br. Janušaitis-Jaunius, 71 kuopa — Bartninkų, Gražiškių ir Vištyčio valsčiuose, jai vadovavo A. Leonavičius-Vytis.

Įkūrus „Kęstučio" rinktinę, „Vytauto" rinktinė tapo mažiausia rinktine apygardoje, todėl 1947 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 32 šiai rinktinei rugsėjo 24 d. buvo perduota 55-oji gana didelės „Geležinio Vlko" rinktinės kuopa, turinti Marijampolės ir Liudvinavo valsčiuose bendras su „Vytauto" rinktine ribas.

Iš „Dainavos" apygardos, perduotos „Tauro" apygardai, „Šarūno" rinktinės vadu įsakymu Nr. 2 buvo paskirtas Mindaugas, o „Gedimino" rinktinės teritorija buvo priskirta „Šarūno" rinktinei, išskyrus 1-ąją kuopą, kuri buvo prijungta prie „Vytauto" rinktinės ir pavadinta 5-ąja kuopa.

1946    m. gruodžio 26 d., susidarius 5-ojoje kuopoje dėl jos prijungimo prie „Vytauto" rinktinės nenormaliai padėčiai, buvo išleistas įsakymas Nr. 39 išformuoti kuopą ir išskirstyti jos kovotojus po kitas rinktines. Kiek žinoma, kuopa buvo neišformuota iki galo, kadangi kuopos vadovybė ir kovotojai griežtai tam pasipriešino.

1947    m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 8, Mindaugas, kaip buvęs kadrinis karininkas, buvo perkeltas darbui į apygardos štabą. „Šarūno" rinktinės vadu tuo pačiu įsakymu buvo paskirtas V. Kučinskas-Apynys; 1946 m. gruodžio 26 d. įsakymu Nr. 39 jis buvo atkeltas į „Šarūno" rinktinę iš „Geležinio Vilko" rinktinės skyriaus viršininko pareigoms eiti.

1947 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 12 prie apygardos štabo darbo operatyvumui pagerinti ir apsaugai sustiprinti buvo įsteigta 24-ta „Maironio" kuopa, kurios vadu buvo paskirtas Mažytis. Metų gale, paskyrus Mažytį į Skirmanto grupę kelionei į Vakarus, kuopos vadu tapo J. Ciplijauskas-Sakalas. Į šią kuopą kaip rinktinių atstovai buvo atkelti: iš „Geležinio Vilko" rinktinės — J. Baltrušaitis-Tigras, iš „Vytauto" — J. Ciplijauskas-Sakalas, iš „Kęstučio" — Genys, iš „Žalgirio" — Karolis.

Gyvenimas parodė, kad „Šarūno” rinktinė, nutolusi nuo apygardos vadovybės ir štabo daugiau nei 100 kilometrų, tapo sunkiai valdoma ir administruojama. Taip pat pasirodė, kad „dainaviškiai" nelabai prigyja prie „Tauro" apygardos, jos įstatymų ir drausmės, todėl 1947 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 27 Žvejys „Šarūno" rinktinę su visa jos teritorija nuo rugpjūčio mėn. 20 dienos sugrąžino „Dainavos" apygardai.

Tarp padalinių ir apygardos štabo buvo įvesta griežta atsiskaitomybė. Apygardos štabo ir rinktinių štabų veikla buvo organizuota Lietuvos kariuomenės štabų darbo pavyzdžiu ir vargu ar jiems nusileido savo vykdymu, nors buvo dirbama sunkiausiomis sąlygomis. Iš apygardos štabo į rinktinių štabus buvo siunčiami įvairūs įsakymai bei instrukcijos. Rinktinių štabai, juos padauginę, siuntinėjo į kuopas. Atgaliniu srautu į apygardos štabą buvo siunčiami raportai apie įsakymų ir instrukcijų vykdymą. Rinkinių ir žemesnių padalinių veikla buvo griežtai kontroliuojama ir tikrinama per vadinamąsias vizitacijas.

Buvo sudaromos instrukcijos kasdieniniam partizanų gyvenimui žiemos ir vasaros sąlygomis, nurodomi slėpimosi būdai ir reikalaujama jų laikytis. Buvo aprašomos partizanų žuvimo priežastys, analizuojamos padarytos klaidos, aiškinama saugumo darbuotojų patirtis, ieškant partizanų slėptuvių, nurodomi saugumiečių metodai, kovojant su partizanais. Visa ši medžiaga buvo skleidžiama tarp partizanų kaip mokomoji priemonė.

1947 m. kovo 16 d. instrukcijoje Nr. 1 „Dėl maisto atsargų sudarymo" nurodyta, kaip sudaryti maisto atsargas, kiek leidžiama kokio maisto iš piliečio paimti ir kaip dokumentiškai tai apiforminti, nurodomos kasdieninės maisto sunaudojimo normos vienam kovotojui.

Rinktinių štabai kiekvieno mėnesio pabaigoje privalėjo atsiskaityti apygardos štabui, kiek, kokio maisto ir drabužių buvo sunaudota ir kokiu būdu visa tai gauta, kiek ir kaip buvo įsigyta pinigų ir kam jie panaudoti. Kiekviena rinktinė į apygardos štabo kasą kas mėnesį privalėjo įnešti tam tikrą sumą. Rinktinės buvo įpareigotos šelpti nukentėjusius nuo tarybinės valdžios, žuvusių partizanų ir išvežtų į Sibirą asmenų šeimas, siųsti siuntinius ir pinigus išvežtiems partizanų rėmėjams ir jų šeimos nariams bei kaliniams, nuteistiems dėl ryšių su partizanais bei jų kovos rėmimą. Kiekvieną mėnesį rinktinių vadai turėjo atsiskaityti apygardos štabui, kas atlikta šiuo klausimu.

Buvo išleistas nurodymas partizanams rinkti tautosaką, dainas, rūpestingai tvarkyti ir slėpti archyvus, kad jie išliktų Lietuvos istorijai. Išleista instrukcija kovai prieš Lietuvos miškų naikinimą, chuliganizmo plitimą, vagystes, venerines ligas, kriminalinius nusikaltimus. Įvestos nuobaudos: įspėjimas, tarnybinis papeikimas, laikinas kovotojo perkėlimas į kitą būrį, kuopą, rinktinę. Įsteigta prokuratūra ir karo lauko teismas, kuriame atiduodami sunkiai nusikaltę partizanai. Nuo pat partizaninio judėjimo pradžios griežtai kovojama su partizanų nusikalstamumu ir gir-


tuoklyste. „Geležinio Vilko" rinktinėje" 1945 metais už plėšikavimus buvo sušaudyti partizanai Vapsva, Žuvėdra, Liūtas, Jovaras, 1946 metais — Plaukas.

Susirašinėjimų ir dokumentacijos kontrolei buvo įvesta griežta raštų ir dokumentų apskaita: gaunamų ir išleidžiamų raštų, įsakymų, turto apskaitos dokumentų, ūkinės veiklos dokumentų ir kitokios registracijos knygos.

Partizanų kvalifikacijai kelti sudarytos puskarininkio ir viršilos laipsniui gauti apmokymo programos, pagal kurias partizanai buvo mokomi ir, įsakymu paskirtos egzaminų komisijos, egzaminuojami. Iš-


laikiusiems egzaminus buvo suteikiamas laipsnis.

1947 m. rugpjūčio mėnesio viduryje Kazlų Rūdos miškuose buvo organizuoti pirmieji partizanų apmokymo kursai, kuriuose dalyvavo „Žalgirio", „Vytauto", „Kęstučio" rinktinių ir apygardos štabui priklausančios „Maironio" kuopos kovotojai. Kursams vadovavo pats apygardos vadas Žvejys. Lektoriai buvo Naktis, Algirdas, Skydas ir Jaunutis. Šiuose pirmuosiuose kursuose dalyvavo beveik visa „Tauro" apygardos vadovybė ir visų rinktinių vadai. Apmokymo programą sudarė apygardos rikiuotės skyriaus viršininkas ltn. J. Aleščikas-Rymantas. Mokomosios kuopos vadu buvo paskirtas Naktis. Apmokymas vyko sėkmingai, ir egzaminų komisija visų kovotojų atsakymus pripažino patenkinamais. Jie buvo pakelti puskarininkiais.

Rugsėjo pradžioje buvo surengti kursai partizanų puskarininkiams apmokyti. Antrosios mokomosios kuopos vadu buvo paskirtas J. Bulota-Anbo, Lietuvos karo aviacijos lakūnas, kursų vadovu — Rymantas. Šį kartą baigti kursus sutrukdė netikėtai pasirodęs kariuomenės dalinys ir kautynės. Jose žuvo būrio vadas P. Ašmona-Sargas ir „Geležinio Vilko" rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas S. Lukša-Juodvarnis-Tautvydas. Kursų vadovas Rymantas, vadovavęs kautynėms, ir dar penki partizanai buvo sužeisti. Atmušę puolimą ir pasiskirstę į kelias grupes, partizanai sėkmingai pasitraukė.

Abiejuose kursuose mokėsi apie 100 partizanų.

Ypač griežto atsiskaitymo buvo reikalaujama už drausmės pažeidimus ir girtavimą. Be viršininko leidimo vadas ar kovotojas neturėjo teisės net trumpam išeiti iš savo veikimo teritorijos, iš kuopos į kuopą, iš būrio į būrį. Į apygardos štabą buvo pristatoma kiekvieno naujai įstojusio partizano biografija.

Žvejo vadovaujamoje „Tauro" apygardoje neslopo partizaninė veikla. Tiesa, nebuvo stengiamasi didinti partizanų skaičiaus, nes dėl suintensyvėjusių kariuomenės persekiojimų kuo toliau, tuo sunkiau buvo slapstytis, maitintis, rengtis, ginkluotis. Tačiau partizanai nesėdėjo be darbo. Buvo didinamas pasyvių kovotojų skaičius ir stiprinamas jų frontas. Pasyviais buvo laikomi tokie kovotojai, kurie, gyvendami legaliai, visokeriopai padėjo partizanams, reikalui esant, su ginklu dalyvavo operacijose ir buvo pasirengę kiekvienu momentu pereiti pas partizanus. Jie paprastai papildydavo partizanų gretas, joms išretėjus.

Partizanai kaip ir anksčiau užpuldinėjo priešo atsparos punktus, rengė pasalas. Buvo užpulti Pajavonio, Gižų, Žaliosios, Antupio, Kačerginės, Keturvalakių, Jiezno miesteliai, Buktos ir Pagermanio dvarai, Antanavo spirito gamykla. Kad apsirūpintų maistu ir pinigais, partizanai užpuldinėjo tarybinius ūkius, pienines, finansų skyrius. Jie išradingai įviliodavo tarybinius pareigūnus į pinklse ir sunaikindavo.

1946 m. birželio 4 d. Grybinės kaime prie Šunskų pasaloje buvo sunaikinta daugiau kaip 20 stribų ir aktyvistų, 1947 m. vasario 18 d. panašų sumanumą jie parodė „Užgavėnių baliuje", arba sužadėtuvėse, Marijampolėje.

Žvejys daug dėmesio skyrė kovai su kolektyvizacija ir Lietuvos kolonizavimu. Viena iš skaudžiausių operacijų kovoje su kolektyvizacija ir kolonizacija buvo Vilkaviškio apskrities Obšrūtų kolūkio sunaikinimas 1947 m. rudenį. Čia į išsikėlusių vokiečių ir išvežtų lietuvių sodybas buvo atkelta apie 15 rusų šeimų ir su jų pagalba bandyta įkurti kolūkį. Partizanai įspėjo kolonizatorius, kad jie išsikeltų iš Lietuvos. Šiems nepaklausius ir ėmus ginkluotis, nutarta surengti baudžiamąją akciją. 1947 m. lapkričio 12 d. grupė partizanų, vadovaujamų „Žalgirio" rinktinės vado V. Štrimo-Šturmo, užpuolė kolūkį. Per susirėmimą žuvo daugiau kaip 30 kolonizatorių, daugiau kaip 10 buvo sužeista. Taip pamokyti norintys apsigyventi Lietuvoje.

Ypatingą dėmesį Žvejys skyrė ryšiams su Vakarais palaikyti. Kai dėl J. Markulio-Erelio išdavystės šie ryšiai nutrūko, Žvejys 1947 m. gegužės pabaigoje pasiuntė į Lenkiją Skirmantą su Rimvydu jiems atstatyti. Laimingų atsitiktinumų dėka tai pavyko padaryti.

Vakarai pageidavo žvalgybinio pobūdžio žinių, todėl Žvejys sustiprino apygardos ir rinktinių žvalgybos skyrius. 1947 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 26, buvusį „Birutės" rinktinės vadą kpt. J. Lukšą-Skirmantą jis paskyrė laikinai eiti apygardos žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, suteikdamas jam visišką veikimo laisvę, o 1947 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 33 patvirtino šioms pareigoms. Tuo pačiu įsakymu buvusį „Vytauto" rinktinės vadą Vampyrą, vieną iš sumaniausių, ryžtingiausių ir energingiausių vadų, perkėlė į apygardos štabą specialioms bei ypatingoms pareigoms. Nėra abejonės, kad į šias pareigas įėjo žvalgyba ir ryšiai su užsieniu. Buvo išleista instrukcija, kurioje buvo aiškinami klausimai apie žvalgybos žinių rinkimą. Operatyviam žinių perdavimui į užsienį reikėjo radijo siųstuvų, trūko ginklų, šaudmenų, pinigų, spausdinimo priemonių ir kitokių reikmenų. Visu tuo apsirūpinti vietoje nebuvo galimybės, reikėjo pagalbos iš Vakarų. Šiai pagalbai gauti 1947 m. gruodžio viduryje Žvejys išsiuntė į Vakarus J. Lukšą-Skirmantą kaip rezistencijos atstovą Lietuvai. Jį lydėjo K. Pyplys-Mažytis-Audronis.

Kaip pogrindžio veikėjas, Žvejys buvo laikomas vienu didžiausių autoritetų Lietuvoje. 1947 metais išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimas, turėjęs įvykti sausio 18 d., buvo perkeltas į sausio 12 dieną ir įvyko „Tauro" apygardos teritorijoje netoli Pilviškių. Suvažiavime nutarta VGPS būstinę perkelti į „Tauro" apygardą kaip labiausiai patikimą, o Žvejys po kurio laiko bu vo paskirtas Vyriausio ginkluotų pajėgų štabo (VGPS) viršininku.

Žvejo vadovavimo laikotarpiu „Tauro" apygardą ištiko skaudžių nelaimių: 1947 m. balandžio 27 d. dėl išdavystės Marijampolės apskrities Gulbiniškių kaime kareiviai atrado „Vytauto" rinktinės štabo slėptuvę, vadinamą „Seklyčia". Tenai buvo „Vytauto" rinktinės štabo viršininkas Kunigaikštis, globos poskyrio viršininkas A. Pečiulis-Baritonas ir laikinai einanti iždo poskyrio viršininko pareigas A. Senkutė-Pušelė („Užgavėlių baliaus" Marijampolėje organizatorė). Neturėdami vilties išsigelbėti, partizanai susisprogdino.

1947 m. birželio 10 d. Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiaus Gintautų kaime rusų kareiviai apsupo slėptuvę „Paneriai", kurioje gydėsi sužeistas „Vytauto" rinktinės 4-osios kuopos vadas S. Bendaravičius-Spokas. Jį slaugė kovotojas J.

Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-os kuopos partizanai. 1946 m. Sėdi iš kairės: Jonas Lasavickas-Basanavičius, Petronėlė Lasavickienė-Pašvaistė, S. Kajokas-Kovas, V. Valenta-Dobilas. Stovi iš kairės: P. Misiukevičius-Strazdas, C. Miliauskas-Sopranas, A. Valenta-Ožys, A. Marcinonis-Balandis, S. Budaravičius-Špokas, A. Pečiulis-Baritonas


Melkus-Lubinas. Abu jie ėmė per slėptuvės angą atsišaudyti. Negalėdami slėptuvės paimti, rusai pradėjo mesti granatas. Špokas žuvo, o Lubinas buvo kontūzytas ir paimtas gyvas.

1947 m. birželio 12 d. Kalvarijos valsčiaus Būdviečių kaime kareiviai atrado „Vytauto" rinktinės 4-osios kuopos vado Špoko štabo slėptuvę „Baltieji rūmai", kurioje po žygio ilsėjosi V. Gurevičius-Ateitis ir tik ką su J. Lukša-Kęstučiu (tokiu slapyvardžiu jis buvo pasivadinę ekspedicijos į Lenkiją metu) iš Lenkijos grįžę B. Rutkauskas-Apuokas ir A. Marcinonis-Balandis. Slėptuvė buvo užminuota. Partizanai bandė miną susprogdinti. Bandymui nepavykus, Ateitis ir Apuokas nusišovė, o Balandis buvo paimtas gyvas.

Dėl šių nesėkmių „Vytauto" rinktinės vado Vampyro veiklą apygardos vadas Žvejys įvertino neigiamai. Jis buvo apkaltintas nesutarimu su gyventojais ir kovotojais, nepilnu aukštesnės vadovybės įsakymų vykdymu, blogu rinktinės aprūpinimu spauda, nesiskaitymu su kovotojais, nepakankamu konspiratyvumu ir net išdidumu. Nepaisant jo didelių nuopelnų partizaniniam judėjimui, 1947 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 76 „dėl susidariusios nenormalios padėties rinktinėje Vampyras buvo iš pareigų atleistas ir perkeltas į „Žalgirio" rinktinę. „Vytauto" rinktinės vadu tuo pačiu įsakymu buvo paskirtas „Kęstučio" rinktinės vadas. K. Greblikas-Sakalas. „Kęstučio" rinktinės vado pareigas ėmė eiti buvęs „Šarūno" rinktinės vadas Apynys-Ainis.

1947 m. liepos mėn. iš 16 į 17 naktį žuvo besikuriančios „Birutės" rinktinės kuopos vadas A. Juodis-Vermachtas, Merkys su šešiais „Geležinio Vilko" rinktinės kovotojais: V. Juodžiu-Šarūnu, J. Batučiu-Pavasariu, V. Prajera-Meteoru, K. Grajausku-Šermukšniu Serbentą, ir Bitinu. Bunkeris, kuriame jie slėpėsi, buvo išduotas. Kovotojai žuvo nuo sumestų į vidų rusų kareivių granatų. Netrukus „Birutės" rinktinę ištiko antra nelaimė. 1947 m. rugsėjo 24 d. prie Veiverių buvo surasta „Birutės" rinktinės štabo slėptuvė, kurioje buvo ką tik paskirtas vietoj Skirmanto naujas rinktinės vadas kpt. J. Bulota-Anbo, apygardos kapelionas mjr. J. Lelešius-Grafas ir kovotojai: „Birutės" rinktinės 3-osios kuopos vadas ltn. A. Petkevičius-Švyturys, ūkio skyriaus viršininkas ltn. Meška, rinktinės štabo adjutantas ltn. A. Marūnas-Vaišvila ir rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas ltn. J. Čižeika-Stepas. Atrastieji partizanai per rusų atkastą angą ėmė šaudyti ir bandė veržtis laukan. Pirmi iššoko Švyturys ir Meška, bet čia pat, pakirsti granatų šukių, krito. Po sprogimų iššoko Stepas. Jo ilgi plaukai buvo išsidraikę, rankoje — pistoletas. Kelis kartus iššovęs, leidosi bėgti. Po kelių dešimčių metrų jis krito, pakirstas automatų serijų. Kareiviai manė, kad tai moteris, ir pripuolę ėmė plėšti nuo kūno uniformą. Pamatą. jog tai vyras, pradėjo šlykščiai keiktis ir daužyti lavoną buožėmis bei spardyti.

1947 m. 1 iepos 30 d. Raišupyje (Marijampolės apskr.), rusų užklupti, žuvo 6 dienojimui apsistoję partizanai: V. Lelešius-Jovaras, V. Bridžius-Žaibas, J. Popiera-Šalmas, K. Mykolaitis-Lakūnas, V. Mykolaitis-Aidas ir jų vadas J. Stanaitis-Liūtas.

1947 m. rugsėjo 4 d. Marijampolės valsčiaus Avikilių kaime pas Leonavičius buvo saugumo susektas ir užpultas „Vytauto" rinktinės štabas, kuriame žuvo apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas majoras M. Žilionis-Plunksna ir štabo darbuotoja partizanė L. Lisauskaitė-Ramunė. Buvo paimti štabo dokumentai ir „D.L.K. Vytauto" rinktinės vėliava.

1947 m. rugsėjo 9 d. Žydronių kaime rastame bunkeryje saugumui pasidavė partizanas J. Bervingis-Negras. Jis išdavė slėptuves ir bunkerius, kuriuose žuvo „Vytauto" rinktinės 1-osios kuopos vadas ltn. Merkevičius-Dragūnas, „Žalgirio" rinktinės sanitarinio skyriaus viršininkas Daktaras, svarbi apygardos štabo ryšininkė J. Petrulionytė-Vaidilutė ir kiti partizanai. Buvo paimta daug ginklų ir štabų dokumentų.

1947 m. spalio 25 d. suimto partizano Vyturio išduotoje slėptuvėje, kuri buvo įrengta Marijampolės valsčiaus Meškučių kaime pas Garnatkevičių, susisprogdino vienas iš pagrindinių „Tauro" apygardos kūrėjų, „Vytauto" rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas ltn. A. Ratkelis-Oželis. Kartu su juo žuvo rinktinės adjujantas A. Salinka-Dainius ir pasyvus kovotojas A. Gamatkevičius-Vilkas. 1947 m. spalio 28 d. išduoti žuvo „Vytauto" rinktinės 42-osios (buvusios 3-osios) kuopos vadas ltn. VI. Žaloneris-Perlas, štabo raštvedys S. Būbnys-Gusaras, svarbi Vytauto rinktinės ryšininkė, „Užgavėnių baliaus" Marijampolėje aktyvi dalyvė J. Kazeliūtė-Saulutė.

Remiantis saugumo agento Rūko suteiktomis žiniomis, 1948 m. sausio 6 d. devyni pasaluojantys saugumiečiai užėjo pas Naujokienę, gyvenančią Veiverių valsčiaus Penčinių kaime, ieškodami partizanų. Dienoję penki partizanai atsišaudydami žuvo: Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas kpt. P. Vanagas-Nemunas-Vylius, tik ką naujai paskirtas Kęstučio rinktinės vadas, buvęs apygardos adjutantas j. ltn. Just. Jasaitis-Naktis, apygardos štabo apsaugos 24-osios (Maironio) kuopos vadas ltn. J. Ciplijauskas-Sakalas ir jo pavaduotojas j. ltn. J. Balevičius-Briedis. Vienam partizanui pavyko nuo persekiotojų ištrūkti.

Iš žymesnių kovotojų Žvejo vadovavimo laikotarpiu žuvo: apygardos vado pavaduotojas Auksutis, Geležinio Vilko rinktinės 54-osios kuopos vadas Varnas ir po jo perėmęs vadovavimą kuopai kuopos vadas St. Vaičiulis-Kazokas, Geležinio Vilko rinktinės 4-os kuopos vadas Šarūnas, rinktinės tiekimo viršininkas mjr. Kl. Baltrušaitis-Kurtas, Vytauto rinktinės 4-osios kuopos vadas A. Valenta-Ožys ir daug kitų narsių kovotojų.

Žvejys žuvo 1948 m. vasario 2 d. kartu su dviem štabo partizanais: J. Balsiu-Dobilu ir Kučinsku-Šapalu, Pilviškių valsčiaus Gulbiniškių kaime, netoli savo tėviškės, 1948 m. sausio 31-osios naktį jie užėjo pas ūkininką ir apsistojo kelioms dienoms. Pasiskundė, kad sunku slapstytis, nes nenori žmonių statyti į pavojų. Vasario 2 d. prieš rytą sodybą apsupo kareiviai. Partizanai miegojo tvarte. Kareiviai pasiuntė šeimininko sūnų pas partizanus su pasiūlymu pasiduoti gyviems. Partizanai atsakė, kad verčiau mirs, bet gyvi nepasiduos. Kareiviai ėmė šaudyti. Bijodami būti sužeisti ir patekti gyvi į rusų rankas, partizanai beveik nesigynę nusišovė.

Vasario mėnesį didelė nesėkmė ištiko ir Vytauto rinktinės 43-ąją kuopą. Jos vadu buvo savimi pasitikintis, ambicingas, sumanus ir nepaprastai narsus, partizanaujantis nuo 1945 m. pradžios A. Rutkauskas-Miškinis. Artėjo Lietuvos nepriklausomybės, Vasario 16-osios, trisdešimtosios metinės. Buvo nutarta šią šventę paminėti. Į minėjimą buvo pakviesti 44-osios ir Kęstučio rinktinės 71-osios kuopos partizanai.

1948 m. vasario 13 d. Miškinis su aštuoniais savo kuopos vyrais atvyko į susitikimo vietą Kalvarijos valsčiaus Būdviečių kaime pas pasiturintį ūkininką A. Aleksą. Jie nežinojo, kad iš vakaro netoliese buvo pakeltas pasienio garnizonas ieškoti prasiveržusių iš Lenkijos partizanų grupės. Pasieniečius partizanai pamatė jau gerai įdienojus. Jie ėjo per sodą link gyvenamojo namo, kuriame partizanai valė ginklus. Išvydę rusų kareivius, vyrai per daug neišsigando. Partizanaudami pasienyje, jie buvo pripratę prie pavojaus, o be to, būdami patyrę, gerai ginkluoti, matę ir šalto, ir karšto, laikė save rimta jėga. Skubiai susitvarkę, pasitraukė į galinius kambarius, tikėdamiesi, kad gal neprašyti svečiai pra-

Žalgirio rinktinės partizanai: 1946 m. vasarą. Pirmoje eilėje iš kairės: A. Akambakas-Špi-cas, V. Kudirka-Trimitas, J. Armonaitis-Triupas. Antroje eilėje stovi: J. Paškevičius-Piršlys, V. Sadauskas-Velėna, J. Balsys-Aidas, C. Darnijonaitis-Saulius, V. Pauža-Šaulys, J. Kerutis-Šarūnas, V. Strimas-Šturmas, Z. Barniškis-Daktaras, V. Svotelis-Naras


eis pro šalį arba užėję pavalgys ir keliaus toliau. Tačiau viltys nepasiteisino. Pasieniečiai ėjo per kambarius. Kai tik atidarė jų kambario duris, partizanai ėmė šaudyti ir, išsiveržę laukan, bandė trauktis. Kuria kryptimi jie tik traukėsi, visur kareiviai juos sutiko ugnimi. Kiek laisvesnis kelias pasirodė esąs Kalvarijos link. Stipriai atsišaudydami, partizanai pamažu ten traukėsi ir traukdamiesi vienas po kito žuvo.

Tik kuopos vadas Miškinis net nesužeistas pasiekė Kalvariją, sustabdė važiuojantį ūkininką, persirengė jo drabužiais ir, perėjęs miestą, sėkmingai pasiekė vieną iš savo slėptuvių. Mūšyje žuvo pirmojo būrio vadas A. Murauskas-Ungurys, antrojo būrio vadas V. Bielys-Algirdas, kovotojai V. Vasiliauskas-Jasminas, V. Didvalis-Vidginas, J. Misevičius-Grenadierius, A. Bielys-Amerikonas ir J. Kajokas-Varnas. K. Anza-Suomis buvo sužeistas ir paimtas gyvas.

44-osios ir 71-osios kuopų vyrai į susitikimą neatvyko, nes, susidūrę su pasieniečiais, turėjo grįžti atgal.

Žvejys buvo paskutinė ryški figūra Tauro apygardos vadovybėje. Žuvus Žvejui, vadovavimą apygardai 1948 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 4 perėmė Birutės rinktinės vadas, Lietuvos kariuomenės ltn. J. Aleščikas-Rymantas, kartu pasilikdamas ir Birutės rinktinės vado pareigose, į kurias jis buvo paskirtas 1947 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 10, žuvus rinktinės vadui Anbo. Rymantui vadovaujant, 1948 m. balandžio 28 d. žuvo vienas iš labiausiai pasižymėjusių ir ilgiausiai vadovavęs Žalgirio rinktinei vadas ir apygardos štabo viršininkas V. Štrimas-Sturmas. Taip pat 1948m. kovo 18 d. žuvo vienasis pagrindinių Geležinio Vilko rinktinės organizatorių ir vadų A. Varkala-Žaliukas-Daumantas. 1948 m. kovo 17 d. Daumantas su septyniais kovotojais apsistojo nakvynei Prienų

valsčiaus Čiudiškių kaime. Rytą kaime pasirodė rusai. Apie juos tuoj pat buvo pranešta dar bemiegantiems partizanams. Daumantas suabejojo, kad gal tai „pyliaviniai", taigi nepavojingi, juo labiau kad, būdami aštuoniese, patyrę, gerai ginkluoti, nelabai ko bijojo. Greitai sukilo, susitvarkė. Šeimininkai puldinėjo į visas puses aimanuodami:    „Kas dabar bus?!" Kažkuris iš partizanų pasakė: „Bėkim, gal nebus šeimininkams bėdos..." Daumantas, pasižiūrėjęs pro langus ir nematydamas atėjūnų, jam pritarė.

Sulig tais žodžiais visi išbėgo į kiemą ir pasileido į pakalnę link krūmokšniais ir alksniais apaugusio upelio. Matydamas, kad vyrai jį lenkia, Daumantas šūktelėjo nebėgti taip greitai, nedaryti sau gėdos. Nubėgus gal 100 metrų, pasigirdo „Ura!", ir už nugarų trenkė kulkosvaidžio ir kitų automatinių ginklų ugnis. Bėgant per užšalusį upelį, Daumantas buvo sužeistas į koją ir nusišovė. Pabėgti pavyko tik A. Gudynui-Speigui ir sužeistam į ranką Lakštingalai.

Žuvo Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Pjūklas-Zigmantas, 52-osios kuopos pirmo būrio būrininkas V. Jundila-Jaunutis, kovotojai V. Žemaitis-Saulius, Vytautas ir Vaidila.

Rymantas žuvo 1948 m. rugpjūčio 10 d. netoli Garliavos, Jonučių kaime. Kartu su juo žuvo rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Papartis ir Dariaus-Girėno kuopos vadas Šaulys. Žalgirio rinktinės vadas V. Vitkauskas-Saidokas laišku informavo buvusį Kęstučio apygardos, vėliau Vakarų srities „Jūra" vadą Lietuvos kariuomenės kapitoną J. Žemaitį, kad, žuvus Rymantui, Tauro apygardoje nėra tinkamų žmonių Vyriausio nacionalistinio pogrindžio vadovybei sudaryti, ir pasiūlė J. Žemaičiui imtis iniciatyvos įsteigti vadovaujantį pogrindžio centrą Lietu-

Tauro apygardos partizanai. Iš kairės: A. Ratkelis-Oželis, V. Vitkauskas-Saidokas, A. Grybinas-Faustas, A. Salinka-Dainius


Žygyje į vadų suvažiavimą 1949 m. Iš kairės: J. Jankauskas-Demonas, A. Grybinas-Faus-tas, A. Ramanauskas-Vanagas, U. Dailidė-Tauras. Stovi — Kęstučio apygardos partizanai


voje. Kuo greičiau sudaryti Vyriausią nacionalistinio pogrindžio vadovybę skatino Vakaruose tebeesantis rezistencijos atstovas Lietuvai J. Lukša-Skrajūnas, kuris per Tauro apygardą palaikė ryšius su Lietuva.

Iki Fausto paskyrimo Tauro apygardos vadu apygardos vado pareigas laikinai ėjo Žalgirio rinktinės vadas V. Vitkauskas-Saidokas. Birutės rinktinės vado pareigas 1948 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 36 perėmė Algirdas: 1948 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 17 jis buvo perkeltas iš Žalgirio į Birutės rinktinę.

Aleksandras Grybinas-Faustas gimė 1920 m. vasario mėnesį Lukšiuose, mokytojo šeimoje. 1940 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Mokytojavo Liudvinave, vėliau Zyplių mokykloje. Vokiečių okupacijos metais slėpėsi nuo kariuomenės. 1944 m. artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus. Buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir pasiųstas į frontą, kur išbuvo iki karo pabaigos. Bandė pereiti į amerikiečių zoną, bet ant tilto per Elbę čekų sargybiniai sulaikė ir grąžino atgal. Nustojęs vilties patekti į Vakarus, grįžo į Lietuvą, Šakių apskrities Karčrūdės kaimą, į kurį buvo evakuoti jo tėvai, ir čia slapstėsi. 1945 m. pabaigoje pradėjo partizanauti. Dalyvavo kuriant Žalgirio rinktinę, dirbo rinktinės štabe, ilgą laiką buvo jos adjutantu ir žvalgybos skyriaus viršininku. 1948 m. žuvus Rymantui, buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo prie Baisogalos vykusiame Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavime.

1949 m. rugsėjo 28-osios naktį, grįždamas su palyda iš Vytauto rinktinės, Šunkarių miške prie Vilušių kaimo, netoli savo bunkerio, pateko į pasalą ir buvo sunkiai sužeistas. Sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, paryčiais nusišovė. Jį lydėjusiems partizanams pavyko pabėgti.

Būnant Faustui apygardos vadu, 1949 m. sausio 20 d. Liepynų kaime prie Marijampolės išduotas žuvo Vy-

Tauro apygardos vadas Faustas Jankuose (Šakių raj.) ant grindinio. (1949 09 28 Sunkarių miške sužeistas nusišovė.)


tauto rinktinės vadas K. Greblikas-Sakalas. Kartu su juo žuvo rinktinės štabo viršininkas ir rikiuotės skyriaus viršininkas J. Vasiliauskas-Skydas-Algimantas ir ūkio skyriaus viršininkas V. Krunkaitis-Herbas. Jau kuris laikas jie gyveno J. Romanskio sodyboje, kurioje buvo įrengtas rinktinės štabo bunkeris. Pamatę, kad sodyba supama kareivių, jie užsidarė bunkeryje ir, sunaikinę dokumentus bei kitą štabo inventorių, nusišovė. Tą pačią dieną Vyšnialaukio kaimo bunkeryje pas A. Pūką žuvo rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas P. Terza-Stumbras. Vytauto rinktinės vadu vėl buvo paskirtas Vampyras, kuris pakeitė tą slapyvardį į Granitas. 1949 m. liepos 23 d. Veiverių valsčiaus Kuprių kaime, Latvaičio sodyboje, žuvo pasižymėjęs partizanas, „Geležinio Vilko" rinktinės vadas J. Baltrušaitis-Tigras.

1949 m. dėl didelių žmonių nuostolių partizanų skaičius buvo labai

Vytauto rinktinės Gedimino tėvūnijos partizanai. Iš kairės J. Traskauskas-Jūreivis ir V. Matulevičius-Pempė. Stovi iš kairės: J. Boruta-Kaributas, A. Rutkauskas-Miškinis, J. Bu-tanavičius-Gegužis, J. Kmieliauskas-Aitvaras, S. Ūkelis-Saliamonas


sumažėjęs. Kai kurias kuopas teko išformuoti. Žuvus visiems kovotojams, buvo panaikinta veikusi prie apygardos štabo 24-oji (Maironio) kuopa. Geležinio Vilko rinktinėje buvo panaikinta 53-oji kuopa, o jos teritorija ir likę kovotojai padalyti tarp 52-osios ir 54-osios kuopų. Dėl to rinktinėse kuopos ir būriai buvo perorganizuojami į tėvonijas. Žalgirio rinktinėje buvo įkurtos Vasario 16-os, Dariaus-Girėno, Šturmo ir Trispalvės vėliavos tėvonijos. Geležinio Vilko rinktinėje — Gedimino, Vyčio ir Dešinio tėvonijos. Vytautos rinktinėje — D. L. K. Vytauto ir D.L.K. Gedimino ir Ąžuolo tėvonijos, Kęstučio rinktinėje — D.L.K. Kęstučio tėvonija.

Apie Birutės rinktinę žinių neturime. Žinoma, kad susikūrus šiai rinktinei, kuopos buvo nenumeruojamos, bet pavadintos vardais: Žiedo, Arlausko, Dariaus-Girėno, Žalgirio rinktinėje, be numeracijos, kuopos turėjo ir pavadinimus: D.L.K. Vytauto, Dariaus-Girėno, Vyčio, Vinco Kudirkos ir Generolo Plechavičiaus.

1949 m. kovo mėn. dėl labai sumažėjusio kovotojų skaičiaus buvo išformuota Kęstučio ir Birutės rinktinės. Žuvus Faustui, PLSr vadas Vanagas 1949 m. spalio 25 d. įsakymu paskyrė ltn. Saidoką nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 12 ltn. patvirtino Saidoką šioms pareigoms, pakeitė jo slapyvardį į Karijotas.

Saidokas-Karijotas — Viktoras Vitkauskas gimė 1920 m. Čekiškės valsčiaus Vencloviškių kaime. Baigė gimnaziją ir buhalterių kursus. Prieš išeidamas partizanauti, dirbo buhalteriu „Kaspino" galanterijos fabrike Kaune. Buvo didelis muzikos mėgėjas. Grojo smuiku, akordeonu, skudučiais, skambino pianinu. Iki savo gyvenimo pabaigos tikėjo, kad Lietuva vėl bus laisva. 1946 m. pradėjus jį raginti stoti į TSKP, metė darbą ir išėjo partizanauti.

Nors apie 1950 metus partizaninis judėjimas buvo jau prigesęs, dauguma prityrusių partizanų žuvo, kovotojų gretos buvo labai praretėjusios ir negausios, pvz., Geležinio Vilko rinktinėje buvo likę apie 20 partizanų, po 6—7 vyrus tėvonijoje, kitose rinktinėse dar po mažiau. Leitenantas Karijotas energingai ėmėsi atkurti padėtį apygardoje. Ypač daug dėmesio jis skyrė teisingam kadrų paskirstymui ir stiprinimui. 1950 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 16 jis atšaukė 1946 m. gruodžio 26 d. apygardos vado Žvejo įsakymą Nr. 39 „...išformuoti 5-tą D.L.K. Vytauto rinktinės kuopą ir nepaklausiusius to įsakymo LK — partizanus perduoti teisti Karo Lauko Teismui"... dėl nesamų oficialių tų partizanų kaltės įrodymų".

Išretėjusios partizanų gretos 1949 m. pabaigoje ir 1950 m. pradžioje, pradėjus šaukti vyrus į tarybinę armiją, pasipildė naujomis jėgomis vengiančiais tarnybos armijoje,— 1927, 1928, 1929 ir 1930 metų gimimo jaunuoliais, neturinčiais nei karinės, nei partizaninės patirties. Norint suprasti tų metų partizanų vadovybės nuotaikas, reikia susipažinti su LLKS Tauro apygardos išleistu įsakymu Nr. 2.

Visiškai slaptai

LLKS Tauro Apygardai

Įsakymas Nr. 2 (O P)

Būstinė, 1950 m. rugpjūčio mėn. 30 d.

Aplinkybės: Kaskart ryškiau aiškėja neišvengiamas karas tarp Vakarų ir Sov. Sąjungos. Mūsų ilgos ir sunkios kovos galutinė pergalė įvyks tik žlugus komunistinei Sov. Sąjungos jėgai. Ta lemiamoji diena šuoliais artėja, truks vergijos pančiai, kelsis Lietuvos valstybė į lygiateisių valstybių gretas gyvenimui. Iš pirmosios išsivadavimo ir atsikūrimo valandos iš vergijos, tėvynei reikės taurių jos sūnų rankų ir būtiniausiems dalykams ginkluotos jos pajėgios kariuomenės.

Išvada: Šiandieną tą vidaus ginkluotąją pajėgą sudarome mes ir lemiamą valandą, mobilizacijos keliu, mūsų eilės bus didinamos. O kad šiam momentui būtumėm tinkamai pasiruošę, turime šiandien stropiai ruoštis.

2

Įsakau Rn* vadams iki š. m. spalio mėn 1 d. pravesti pilną apmokymą pagal PLSrŠ išleistų 1950 m. birželio mėn. Rikiuotės Statutą I dalį, Šaudybos Statutą ir Jauniems LK-P apmokymo programą.

P** apmokymo išdavas 50.10.01 raportais pranešti man.

Šių žinių gilinimas P. org. Vn. vykdomas visą laiką.

3

P. apmokymo subendrinimo ar kt. reikalų P sambūrius daryti tik būtiniausiais atvejais ir visapusiškai slaptai tą parengus iš anksto.

Stiprinti P org. vn. žvalgybą ir kontržvalgybą.

Vykdyti:

Rinktinės

* Partizanų Ap. Vadas V. Karijotas.

Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja į vienokią ar kitokią pabaigą, Karijotas perkratinėjo apygardos archyvą, peržiūrėjo žuvusių partizanų bylas ir surinktų žinių apie juos pilnumą. Rinktinėms buvo nurodyta rinkti medžiagą partizaninio judėjimo istorijai, ypač apie 1944— 1947 metų laikotarpį, sudaryti tų metų partizanų veiklos savaitinius, mėnesinius, metinius konspektus. Renkant žinias, pareikalauta atkreipti dėmesį į

1.    Pirmuosius partizanus.

2.    Kas jiems vadovavo, kas jungė į grupes, būriuos, kuopas, rinktines.

3.    Gyvenimo būdus ir išsilaikymą.

4.    Vadovavusių vadų būdus.

5.    Partizanų pasitarimus, sueigas, posėdžius.

6.    Vadų atvykimus, vizitacijas.

7.    Partizanų operacijas, ofenzyvas, kautynes, kitus pasirodymus, priešo siautėjimą.

8.    Kovotojų ir priešo nuostolius.

9.    Tų metų ūkinę, VDV (Visuomenės dalies veikla), žvalgybinę veiklą.

Renkamoje medžiagoje reikėjo nurodyti vietovardžius, asmenų pavardes, vardus su asmens žiniomis.

Apie nuveiktą padalinių raštinių darbą renkant medžiagą, apie archyvinės medžiagos tvarkymą ir saugojimą reikalauta atsiskaityti. Atsiskaitymo teisingumas buvo tikrinamas vietoje, Karijotas rūpinosi, kad kiekvienas kovotojas pagal savo nuopelnus būtų tinkamai įvertintas ir pažymėtas, o kiekvienas nusikaltęs nubaustas. Įvedus naujus garbės ženklus — Laisvės Kovos Kryžiaus I, II ir III laipsnio su kardais ir be kardų ir Laisvės Kovos Kryžiaus Pasižymėjimo Lapo I, II ir III rūšies,— Karijotas rado reikalingu daugelį, partizanų, ypač žuvusių ar turinčių didelį partizanavimo stažą ir anksčiau pažymėtų „Juostele už uolumą" arba „Juostele už narsumą", pagerbti aukštesniu ženklu — LKK III arba II laipsnio be kardų arba su kardais, o anksčiau gavusius tarnybinius pagyrimus — LKK PL I, II arba III rūšies ženklais.

Kiekvieno kovotojo partizaninę veiklą Karijotas skatino, pristatydamas srities vadui, kad jis suteiktų ar pakeltų eilinį karinį laipsnį. Taip rinktinių vadams, Karijotui pristačius, buvo suteikiamas leitenanto laipsnis, daugumai štabo skyrių viršininkų ir tėvonijų vadų — jaunesniojo leitenanto, ypač sumaniems, drausmingiems ir pasižymėjusiems eiliniams partizanams — puskarininkio ar viršilos laipsnis.

Pagal naujai gautas iš LLKS štabo apmokymo instrukcijas, buvo organizuojamas partizanų apmokymas. Peržiūrint Karijoto vadovavimo metu išleistus įsakymus, matyti jo sąžiningumas, kruopštumas, atsakomy-

Tauro apygardos partizanai. 1950 m. spalis. Iš kairės: P. Naujokas-Kietis, J. Lukša-Skrajūnas, V. Vitkauskas-Saidokas, P. Bastys-Dūmas


bės jausmas bei pastangos nepalikti nė vieno partizano, pradedant nuo partizaninio judėjimo pradžios, nepastebėto, neįvertinto, nepagerbto.

Buvo griežtai uždrausta likviduoti asmenį, jeigu nesudaryta jo asmens byla ir nutarimą nepatvirtino rinktinės štabas. Karijotas tai darė, jausdamas atsakomybę istorijai.

Karijoto kaip vado savybės neliko nepastebėtos srities vadovybės štabe. 1950 m. liepos 21 d. PLSrV įsakymu Nr. 19 leitenantas Karijotas skiriamas pirmuoju srities vado pavaduotoju.

Jis turėjo laimės sulaukti grįžtančio iš užsienio J. Lukšos-Skrajūno su draugais B. Trumpiu-Ryčiu ir K. Širviu-Sakalu. 1950 m. spalio 3 d. nusileidę parašiutais Tauragės apylinkėse, po savaitę trukusio gana sėkmingo žygio jie atsidūrė prie Bagotosios ir čia laimingo atsitiktinumo dėka iš karto susitiko su Karijotu ir Žalgirio rinktinės vadu J. Jankausku-Demonu. Tą pačią naktį visi išžygiavo į apygardos vado būstinę. Čia kiek pasisvečiavęs Skrajūnas, dabar vėl pasivadinęs Skirmantu, lydimas Karijoto, iškeliavo į Dzūkiją susitikti su 1. e. PLSr vado pareigas Viltimi (Litu) ir LLKS Prezidiumo pirmininku, Lietuvos pogrindžio GP vado pavaduotoju A. Ramanausku-Vanagu.

Likę Žalgirio rinktinėje Sakalas su Ryčiu bandė susisiekti su Vakarais. Retkarčiais, lydimi rinktinės vyrų, dažniausiai P. Jurkšaičio-Beržo ir P. Basčio-Dūmo, jie žygiuodavo po 20 ir daugiau kilometrų nuo būstinės ryšio seansui. Susisiekti jiems pavyko tik porą sykių. Kartą eidami į ryšio seansą, jie susidūrė su kareiviais. Buvo prarastas srovės generatorius, sugadintas radijo ryšio aparatas, ir patys vos paspruko.

Grįžęs Karijotas parnešė iš PL srities štabo šifruotę perdavimui į Vakarus. Ją perduoti, deja, jau nebuvo galimybės. Dabar visos viltys buvo skiriamos naujo desanto atvykimui. Jis turėjo atsivežti ir radijo aparatūrą.

1951 m. vasario 2 d. Šakių valsčiaus Endrikių kaime Karijotas su grupe partizanų pateko į pasalą ir visi žuvo. Prieš kurį laiką per susišaudymą buvo žuvęs apygardos vado adjutantas, patyręs partizanas P. Naujokas-Kietis.

Būnant Karijotui apygardos vadu, žuvo apygardos štabo aprūpinimo poskyrio viršininkas, buvęs D.L.K. Vytauto rinktinės tėvonijos vadas ir paskutinis Kęstučio rinktinės vadas ltn. J. Brazys-Klajūnas, apygardos štabo visuomeninės dalies vadas buvęs Kęstučio rinktinės adjutantas L. Juodkojis-Kariūnas, Žalgirio rinktinės vadas j. ltn. F. Zindžius-Tigras, Geležinio Vilko rinktinės vadas J. Valenta-Čempijonas. Po jo paskirtas rinktinės vadas P. Kleiza-Rytis klasta buvo paimtas gyvas su dviem rinktinės štabo darbuotojais, ūkio skyriaus viršininku K. Urbonavičium-Žaibu ir aprūpinimo poskyrio viršininku S. Marčiulynu-Lapinu. 1950 m. vasario 9 d. Gižų valsčiaus Vaižadų kaime išduotas žuvo vienas iš pagrindinių Tauro apygardos įkūrėjų, vienas iš pirmųjų partizanų vadų, energingas bebaimis kovotojas, ilgalaikis Vytauto rinktinės vadas V. Gavėnas-Vampyras-Granitas. Su juo kartu žuvo rinktinės vado adjutantas V. Ališauskas-Kalinys ir rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas A. Švedas-Radastas. Po penkių mėnesių, 1950.VI.22, kartu su keturių partizanų palyda Pilviškių valsčiaus Žiūriu—Gudelių kaime išduotas žuvo naujai paskirtas Vytauto rinktinės vadas, anksčiau buvęs rinktinės vado adjutantas, po to štabo viršininkas A. Matusevičius-Neptūnas. Kartu su juo žuvo buvęs Žalgirio rinktinės 33-os kuopos vadas J. Tamaliūnas-Stumbras, partizanas nuo 1945 metų, taip pat J. Raulinaitis-Lokys ir J. Ze-maitis-Kantas.

Kas tapo Tauro apygardos vadu, žuvus Karijotui, kol kas nežinoma.

Žalgirio rinktinės partizanai 1947 m. Iš kairės: J. Kuras-Jaunutis ir J. Kvietkauskas-Gai-dys. Stovi iš kairės: V. Vitkauskas-Saidokas, neatpažintas partizanas, Zigmas Adomaitis, Vanagas, neatpažintas partizanas


Nežinoma, ar iš viso ką nors juo PLSr vadovybė paskyrė. Tauro apygardos vado ir jo štabo būstinė paprastai būdavo Žalgirio rinktinės teritorijoje. Mat apygardos vadai Žvejys ir Faustas buvo kilę iš šio krašto, o Karijotas ilgą laiką buvo Žalgirio rinktinės štabo darbuotoju, o vėliau — jos vadu, ir ši teritorija buvo jiems gerai pažįstama. Kita vertus, teritorijos miškingumas labiausiai tiko partizaninei veiklai.

Žalgirio rinktinės, kurioje buvo apygardos štabo būstinė, vadovybės ryšiai su apygardos vadovybe buvo artimesni ir glaudesni nei kitų rinktinių vadovybių, ir Žalgirio rinktinės darbuotojai geriau nei kiti žinojo apygardos štabo reikalus. Tai galima spręsti iš to, kad, pavyzdžiui, Žalgirio rinktinės vadas Šturmas kurį laiką ėjo ir apygardos štabo viršininko pareigas, apygardos vadas Faustas buvo Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, apygardos vadas Karijotas buvo Žalgirio rinktinės vadu. Karijoto žuvimo metu Žalgirio rinktinės vadas buvo J. Jankauskas-Demonas. Rinktinės vadu Demonas buvo paskirtas nuo 1950 m. rugsėjo 29 d. 1950 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 29, žuvus rinktinės vadui j. ltn. Tigrui. Prieš paskiriamas rinktinės vadu, Demonas buvo apygardos štabo vadovybės dalinio viršila. Tai buvo prityręs partizanas su dideliu partizanavimo stažu, anksčiau dirbęs Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku. 1948—1949 metų žiemą jis kartu su kitais partizanais lydėjo Tauro apygardos vadą Faustą su Dainavos apygardos vadu V. Ramanausku Vanagu į Žemaitiją, visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimą. Už šį žygį, kuris truko apie 3 mėnesius, 1950 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 31 Demonas buvo pažymėtas III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais. Tuo pačiu įsakymu jis buvo paskirtas trečiuoju apygardos vado pavaduotoju. Pirmuoju pavaduotoju buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vadas Gintaras, antruoju — Vytauto rinktinės vadas Vidmantas. 1950 m. liepos 12 d. PLSr Vado įsakymu Nr. 18 Demonas buvo perkeltas į viršilos laipsnį.

Kol kas neturim žinių, ar Karijoto žuvimo metu dar buvo gyvi Gintaras ir Vidmantas ir kiek partizanų dar buvo likę Geležinio Vilko ir Vytauto rinktinėse. Žalgirio rinktinėje buvo likę gyvų apie 10 partizanų. Reikia manyti, kad Demonas, net jei jis iš aukščiau ir nebuvo paskirtas ir patvirtintas apygardos vadu, žuvus Karijotui, ėjo jo pareigas kaip trečiasis pavaduotojas, nors didesnės veiklos ir neparodė. Visi laukė nurodymų iš PLSr Vado būstinės ir Skirmanto, kuris kaip kartas ten buvo. Partizanai tikėjo, kad atskridus grupei iš Vakarų, jų gyvenime daug kas pasikeis ir kova įgaus naują pobūdį bei mastą. Naujai sužibo begęstanti viltis. Visi nekantriai laukė naujų desantininkų atskridimo.

Naujas desantas buvo atskraidintas 1951 m. balandžio 19 d. ir nuleistas Kazlų Rūdos miškuose. Jį sudarė Julijonas Butėnas-Stėvė ir Jonas Kukauskas-Gardenis-Dzykis. Beveik po savaitės klaidžiojimų, kelionėje praradę ginklus, kuprines su maistu, drabužių atsargą ir kitą amuniciją, jie pasiekė dar Vakaruose Skirmanto jiems nurodytą ryšininką, netoli nuo Jankų gyvenantį J. Viržaitį, kuris juos paslėpė miško bunkeryje ir apie tai per ryšininką A. Puskunigį pranešė partizanams. Iki susitikimo su partizanais desantininkų maitinimu rūpinosi J. Viržaitis, kuriam aktyviai talkino I. Stankevičiūtė. Tai buvo ir sudėtinga, ir pavojinga, nes miškai buvo apgulti VRM kariuomenės, ieškančios desantininkų.

Užmezgę ryšį su partizanais, desantininkai paliko bunkerį ir išžygiavo į susitikimą su jais. Iš partizanų pusės į susitikimą atvyko Demonas, su pirmąja desantininkų grupe atskridęs K. Širvys-Sakalas ir patyręs, nuo pat pradžių partizanaujantis puskarininkis P. Jurkšaitis-Beržas. Beržas nuvedė desantininkus į savo atsarginį bunkerį, kuriame jie ir įsikurdino. Po poros dienų Beržas išėjo ieškoti ryšio su Skirmantu. Demonas su Sakalu išvyko į savo būstinę prie Šakių. Partizanai nežinojo, kad prieš porą dienų Altoniškių miške buvo likviduotas (Vengraičio) bunkeris, kuriame žuvo B. Trumpys-Rytis, o P. Vengraitis-Žilvitis buvo paimtas gyvas.

Neilgai trukus grįžęs Beržas pranešė, kad susisiekti su Skirmantu jam nepavyko. J. Butėno jam rašytą laišką ir žinią apie atvykusius desantininkus Beržas perdavė Skirmantui per ryšininką. Beržas buvo sunerimęs, nes grįždamas savo bunkerio rajone vos nepakliuvo kareiviams į rankas. Buvo nuspręsta rytojaus dieną per ryšininkus išsiaiškinti padėtį ir, esant būtinumui, palikti bunkerį ir persikelti į kitą slėptuvę.

Ryte bunkerį apsupo kareiviai. Beržas nusprendė bandyti prasiveržti. Atsisveikino su J. Butėnu ir J. Kukausku, atidarė angą, iššokęs suspėjo keletą kartų iššauti ir automato serijos buvo mirtinai kliudytas. Po jo iš bunkerio iššoko J. Butėnas. Iškėlęs kumščius, kažką suriko. Pokštelėjo vienintelis šūvis, ir J. Butėnas, susigriebęs už šono, įsmuko atgal į bunkerį. Pro pirštus tekėjo kraujas. Į J. Kukausko pasiūlymą nusišauti J. Butėnas nereagavo. Keliais šūviais pribaigęs J. Butėną, J. Kukauskas perkando į odinės striukės apykaklę įsiūtą nuodų ampulę. Ir vis dėl to saugumiečiams pavyko jį išgelbėti.

Demonas buvo kaip nesavas ir nerado sau vietos. Negaudamas žinių iš Skirmanto, pats ryžosi eiti jo ieškoti ir informuoti apie desantininkų žuvimą. Vėlai rudenį grįžo sukrėstas ir pranešė apie Skirmanto žuvimą.

Padėtis buvo beviltiška. Pagal turimus adresus Sakalas parašė laišką į JAV, pranešdamas apie padėtį ir prašydamas pagalbos. Laišką turėjo išsiųsti jo pažįstamas, gyvenantis Kybartuose, gimtajame Sakalo mieste. Laišką į Kybartus nugabenti ėmėsi Demonas, kurio žmona tuo metu ten gyveno. Pakeliui į Kybartus Demonas užėjo į žmonos tėviškę Barzdų valsčiaus Baltrušių kaime, kur apsidienojo. Čia artimo žmogaus buvo išduotas VRM kareiviams ir suimtas. Buvo 1952 m. birželio 7 d.

Saugumiečiai labai stengėsi Demoną užverbuoti dirbti jų naudai, ir tai jiems pavyko. Netrukus jis pasirodė apygardos štabo būstinės teritorijoje, lydimas dviejų nepažįstamų vyrų, kurie buvo apsirengę tai desantininkų rūbais, tai partizanų uniformomis ir vaidino naujai išmestus desantininkus. Per ryšininkus jie ieškojo susitikimo su Žalgirio rinktinės partizanų likučiais. Jie buvo išties menki: Sakalas, Šturmo tėvonijos vadas K. Zaranka-Bitė, J. Vižakis-Narsutis, partizanė St. Stankevičiūtė-Regina, Balčius-Plutonas ir dar vienas kitas. Visi kiti buvo žuvę. Išdavysčių ir nesėkmių įbauginti, partizanai elgėsi atsargiai ir susitikti su Demonu, lydimu dviejų nepažįstamų vyrų, nesutiko.

Nepavykus susitikti gražiuoju, buvo bandyta paimti partizanus klasta, užnuodijant bunkerį, kuriame partizanai kartais apsistodavo dienojimui. Per laimingą atsitiktinumą klasta nepavyko. Pora partizanų apsinuodijo, tačiau ne mirtinai. Sakalas, supratęs, kad Demonas užverbuotas, 1952 m. liepos mėn. 24 d. su grupe partizanų išsiruošė į Dariaus-Girėno tėvoniją, tikėdamasis susitikti su jos vadu Pečiulaičiu-Lakštingala ir aptarti, ką daryti toliau. Prie Agur-kiškės, miško proskynoje, užėjo ant pasalos, per susišaudymą buvo sužeistas ir pateko kareiviams į rankas. Bitė, Narsutis ir sužeista į petį Regina pabėgo.

1952 m. spalio 3 d. Demono išduotas, buvo suimtas Dariaus-Girėno tėvonijos vadas Lakštingala. Su juo buvę partizanai K. Ruseckas-Doleris ir L. Lukoševičius žuvo. Tų pačių metų rudenį išdaviko išduotas, žuvo Bitė. 1953 m. vasario 23 d. bunkeryje, kareivių aptikta, nusišovė Regina. Neseniai įstojęs į partizanus J. Paukštys

Nežinomi Tauro apygardos partizanai


pasidavė. Rytojaus dieną dėl išdavystės savo slėptuvėje žuvo Narsutis.

Paskutinis Žalgirio rinktinės partizanas Balčius-Plutonas nusišovė 1957 m. rudenį, apsuptas savo namuose, slėptuvėje, Norkūnų kaime prie Gelgaudiškio.

Paskutinieji Vytauto rinktinės partizanai — Ąžuolo tėvonijos vadas A. Rutkauskas-Miškinis, tėvonijos ūkio skyriaus viršininkas P. Burnelis-Inkaras, partizanai J. Juknelis-Deimantas ir J. Sasnauskas-Kolumbas — 1952 m. vasarą buvo užverbuoto Kęstučio tėvonijos vado A. Bieliūno-Kabelio išduoti. Suimant Deimantas žuvo. Miškinis ir Kolumbas buvo nuteisti mirties bausme, Inkaras — 25 m. katorgos. Kiti Kęstučio tėvonijos partizanai buvo žuvę anksčiau.

1952 metai buvo nelaimingi ir Geležinio Vilko rinktinei. Išdavystės sekė viena po kitos. Sausio 31 d. Kurtinių miške netoli Mikališkės buvo apsupta partizanų stovykla. Mūšyje žuvo Dešinio tėvonijos vadas K. Kurtinys-Ąžuolas, K. Popiera-Gegužis, jo brolis Br. Popiera-Meška ir L. Vokietaitis-Žvejys. Būrio vado pavaduotojas B. Jankauskas-Keleivis ir P. Gumauskas buvo paimti gyvi. Tų pačių metų birželio 20 d. Prienų šile, Juodaraistyje, dėl išdavystės žuvo šie partizanai: V. Menkevičius-Spyglys, kurio bunkeryje kurį laiką gyveno grįžęs iš užsienio J. Lukša-Skirmantas ir kurio dėka jis susisiekė su A. Ramanausku-Vanagu, V. Navikas-Dėdė, K. Marčiulaitis-Slanka, A. Banislauskas-Klajūnas, P. Bražinskas-Smauglys ir P. Kižys-Pranelis.

Gruodžio 12 d. išduoti žuvo P. Kučinskas-Tyla, L. Kazlauskas-Bijūnas, V. Stanaitis-Aidas ir J. Vitkauskas.

Paskutinieji Geležinio Vilko rinktinės partizanai K. Uleckas-Vakaras ir B. Piekus-Pipiras žuvo 1955 m. liepos 21 d. Prienlaukyje.

Paskutinis Tauro apygardos vadas J. Jankauskas-Demonas, tapęs nereikalingu, 1954 m. vasario 22 d. buvo suimtas, išvežtas į Vilnių ir 1954 m. liepos 27 d. nuteistas mirties bausme. 1955 m. sausio 26 d. sušaudytas.

Taip baigėsi Tauro apygardos egzistencija, įrašiusi į Lietuvos išsivadavimo istoriją ne vieną pasiaukojančios kovos ir didvyriškumo puslapį.

Šioje ilgoje, sunkioje ir sudėtingoje kovoje neapsieita be skaudžių klaidų, dėl kurių krito partizanai, žuvo Lietuvos gyventojai. Neapsieita be sekimų, išdavysčių, įvairaus kenkimo lietuvių tautai. Partizanai su šiais reiškiniais negailestingai kovojo. Partizaninio judėjimo pradžioje J. Lukša-Skirmantas, laikinai eidamas Tauro apygardos žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, išleido instrukciją, kurioje buvo griežtai reikalaujama nenusikalsti teisingumui. Joje buvo nurodyta, kad kiekvienas klystantis turi būti ne kartą įspėtas ir, įspėjimams nepaklusus, gali būti imtasi griežtesnių priemonių, taip pat ir likvidacijos. Nutarimą likviduoti gali priimti tik ne mažiau kaip 3 laisvės kovotojai. Griežtai draudžiama likviduoti nepriaugusius jaunuolius, vaikus, senius ir šeimos narius, neprisidėjusius prie kenksmingos veiklos. Panašius nurodymus, įspėjimus ir draudimus ne sykį Tauro apygardos vadai kartojo.

Su skaudama širdimi tenka konstatuoti, kad nekaltų ir bereikalingų aukų toli gražu neišvengta. Bet tai pasverti ir įvertinti gali tik Istorija.

Parengė Bonifacas ULEVIČIUS 1991 07 20

P. S. Dėl dokumentinės medžiagos trūkumo pateikta istorija yra toli gražu nepilna ir gal kai kur netiksli. Būsime dėkingi, gavę skaitytojų papildymų ir patikslinimų.

Medžiagą prašome siųsti adresu: Kaunas, Donelaičio 70b, „Laisvės kovų archyvo“ redakcija.


NUORODOS

1. Laisvės kovų archyvas. //

Kaunas. 1991. Nr. 1. Dok. Nr. 1. P. 6.

2.    Ten. pat. Nr. 1. Dok. Nr. 2. P. 7.

3.    Ten pat. Nr. 11. Dok. Nr. 10. P. 3.

4.    Ten pat. Nr. 11. Dok. Nr. 11. P. 4.

5.    Ten pat. Nr. 11. Dok. Nr. 12. P. 5.

6.    Ten pat. Nr. 11. Dok. Nr. 13. P. 6.

7.    Ten pat. Nr. 11. Dok. Nr. 14. P. 7.

8.    Ten pat. Nr. 11. Dok. Nr. 15. P. 9.

9.    Ten pat. Nr. 1. Dok. Nr. 5. P. 10.

10.    Ten pat. Nr. 1. Dok. Nr. 7. P. 23.

11.    Ten pat. Nr. 1. Dok. Nr. 6. P. 12.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.    Tauro apygardos ir Geležinio Vilko rinktinės archyviniai dokumentai. // PKTS archyvas.

2.    J. Lukša-Daumantas. Partizanai. // Vilnius. 1990. 274 P.

3.    K. Girnius. Partizanų kovos Lietuvoje. // Fotogr. leid. Vilnius, „Atgimimo bendrovė". 1990.

4.    A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų... // Vilnius. 1991. 446 P.

5.    Bažnyčios prieglobstyje. // Dok. rinkinys. Vilnius, Mintis. 1983. 228 P.

6.    Gyvų liudininkų prisiminimai.

LIETUVOS REZISTENCIJOS
CENTRALIZACIJOS KLAUSIMU

Jau 1944—45 m. m., kylant ginkluotam pasipriešinimui antrajai sovietų okupacijos bangai, iškilo vieningos karinės ir politinės vadovybės problema. Šios problemos sprendimas realiai tęsėsi iki 1953 metų.

Pirmasis bandymas sukurti centrinę politinę-atstatomąją ir karinę vadovybę, suvienyti visas krašte kovojančias pajėgas buvo 1945 m. Skardupiuose, kun. A. Yliaus klebonijoje. Šį darbą sutrukdė išdavystė ir organizacijos narių areštai.

Iki 1946 m. visoje Lietuvos teritorijoje jau veikė kariniu principu sutvarkytos apygardos, kurioms vadovavę buv. Lietuvos kariuomenės karininkai suprato centrinės vadovybės sukūrimo būtinumą tiek krašte, tiek atstovaujant rezistenciją užsienyje.

1946 m. rugpjūčio 12 d. J. Markulio (o gal KGB) iniciatyva įvyko Lietuvos BDPS atstovų suvažiavimas. (I) Jame dalyvavo ginkluotų grupių atstovai iš Žemaitijos, Aukštaitijos, Vilnijos, Didžiosios Kovos apygardos, VLAK atstovai, užsienio delegatūros atstovai. Buvo nutarta įsteigti VGPŠ (Vyriausiąjį Ginkluotų Pajėgų Štabą), į kurį įeitų po 2 atstovus iš kiekvienos srities, t. p. asmenys, siūlomi BDPS Prezidiumo. Numatoma, kad VGPŠ yra BDPS žinioje, nes BDPS Prezidiumas vadovauja krašto kovai, turi ryšius su užsienio delegatūra. Buvo akcentuota, kad būtina išsaugoti tautiečius krašto atstatymui.

Šio susitikimo protokolą pasirašė Erelis, Alfonsas-Hektoras, Vytis, Karaliūnas.

Jei laikysime, kad J. Markulis-Erelis vykdė KGB užsakymą, galima spėti, kad centralizacija buvo reikalinga efektyvesniam rezistencijos likvidavimui. Šį teiginį patvirtino vėlesni įvykiai.

Negana to, buvo užsimota sunaikinti ar bent sukelti sumaištį užsienyje veikiančių organizacijų tarpe. J. Lukša-Mykolaitis savo 1950 m. spalio mėn. PRO MEMORIA, adresuotoje LLKS Prezidiumo branduoliui, rašo, kad nuvykus į Vakarus, darbą sunkino BDPS ir VLAK delegatūros. (2) Jų veikla buvusi aiškiai separatistinė kitų organizacijų atžvilgiu. Minima Prapuolenio kelionė į Lietuvą 1946 m. pavasarį, kai jis išvyko, negavęs VLIKo pirmininko įgaliojimų, informavęs apie tai tik kai kurias grupes. J. Lukšos teigimu, Prapuolenis turėjo tikslą palaidoti VLIKą.

KGB vaidmuo ryšiuose su užsienio organizacijomis — ateities tyrimų objektas, tačiau kai kurie momentai ryškėja. Šiai organizacijai itin patogu buvo savo rankose laikyti vadovavimą krašto ginkluotai rezistencijai, o taip pat ryšius su Vakarais.

Matyt, pagrindinis smūgis turėjo būti smogtas 1947 m. sausio 18 d. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. Išaiškėjus išdavystei ir suvažiavimui neįvykus, J. Markulis-Erelis dar kurį laiką bandė veikti BDPS Prezidiumo vardu. Tai patvirtina 1947 m. rugpjūčio 29 d. N miške įvykęs LDK—BDPS Aktyviųjų junginių karinės Kolegijos sąskrydis. (3) Jame savo priklausomybę BDPS pareiškė Žemaičių apygardos atstovas, DKA, Vyties apygardos atstovai. Posėdžiui pirmininkavo Narutavičius (J. Markulis). Įdomus vienas šio posėdžio momentas: nutarta įkurti sritis, kaip aukštesnį struktūrinį vienetą; sričių vadus renka apygardų vadai iš BDPS pasiūlytų kandidatų. Tai buvo dar vienas bandymas' išlaikyti iniciatyvą savo rankose. Šios trys apygardos — Žemaičių, DKA, Vyties buvo paskutinės, išlaikiusios ryšius su J. Markulio-Erelio vadovaujamu BDPS Prezidiumu. Visų kitų apygardų vadai stengėsi keisti ryšių sistemą-užmegzti tiesioginius tarpusavio ryšius. Iš 1947 m. rugsėjo 27 d. J. Kimšto-Žalgirio laiško (4) Algimanto apygardos vadui aiškėja, kad 1947 m. gegužės mėnesį į Rytų Lietuvą atvyko Tauro ir J. Kęstučio apygardų ryšininkai įspėjo vadovybę dėl Erelio veiksmų žalingumo. Jie siūlę sutvarkyti tiesioginius ryšius ir atitinkamai nutraukti bet kokius santykius su Ereliu. Buvo užsiminta ir apie birželio mėnesį planuojamą partizanų junginių vadų suvažiavimą.

Po to susitikimo Žalgiris nutraukė ryšius su Ereliu, tačiau rugpjūčio 12 d. vėl gavo iš jo laišką su reikalavimais atsiskaityti už štabo veiklą. Kadangi tą pačią dieną buvo vėl gauti laiškai iš Tauro ir J. Kęstučio apygardų, kuriuose buvo įspėjama dėl Erelio, Žalgiris neatsakė į jo laišką ir ataskaitų neteikė.

Vėliau Erelis dar bandė regzti intrigas per Vytauto ir Vyties apygardų vadus, tačiau lemiamo smūgio pasisekė išvengti.

Neįvykus vadų suvažiavimui 1947 m. sausio 18 d., jis įvyko sausio 12 d. Tauro apygardos ribose, netoli Pilviškių. Jame faktiškai buvo įkurtas naujas BDPS Prezidiumas. Pirmininku išrinktas Tauro apygardos vadas Baltūsis-Žvejys, nariais — gen. Giedrys-Gintautas, Vabalas- Gediminas ir kt. Tokiu būdu, iniciatyva, sudarant centrinę vadovybę, pereina į ginkluotų partizanų rankas. Ryšiams su Vakarais sutvarkyti 1947 m. pavasarį buvo pasiųsti J. Lukša ir J. Kriščiūnas, turėję užtikrinti naujas ryšių linijas, t. p. nušviesti padėtį krašte.

1947 m. spalį—1948 m. sausį vyko aktyvus Baltūsio-Žvejo ir Žemaičio-Vytauto susirašinėjimas vyriausios vadovybės kūrimo klausimu. (5) 1947 m. gruodžio 3d. J. Kęstučio (Baltijos ap.) vadovybė gavo Tauro apygardos laišką Nr. 879(6), kuriame nužymimos gairės tolesniam centralizacijos procesui. Principinė nuostata ta, kad BDPS Prezidiumo Pirmininką siūlo ir renka apygardų vadai. Perimdamas šį postą, pirmininkas privalo pereiti į pogrindį. Numatomos dviejų Pirmininko pavaduotojų pareigybės: I — Vyriausias Pajėgų vadas, II — Politinio sektoriaus viršininkas; šiuos pareigūnus pristato BDPS Prezidiumo Pirmininkas, o tvirtina apygardų vadai. Politinio sektoriaus viršininkas kartu eina ir sąjūdžio pirmininko pareigas.

Diskusijoje išryškėjo tam tikri nuomonių skirtumai tarp Suvalkijos ir Žemaitijos partizanų vadų. Baltūsis siūlė sudaryti vyr. vadovybę kaip monolitinį centrą, iš kiekvienos apygardos deleguojant po 2 atstovus (tuomet Lietuvoje buvo 8 apygardos). Žemaičio manymu, tikslinga skirti BDPS Prezidiumą, vadovybę į 2 dalis, esančias skirtinguose Lietuvos galuose: politinę vadovybę palikti pietuose (matyt, turima galvoje ir ta aplinkybė, kad per Pietų Lietuvos sritį ėjo pagrindinis ryšys su Vakarais), o karinę perkelti į Kęstučio apygardą. Buvo siūloma Baltūsiui pereiti į Žemaitiją, bet jis atsisakė. (7)

Darbą sutrukdė 2 Tauro apyvardos vadų žūtis: 1948 m. vasarį žuvo Baltūsis, kovo mėnesį — Šturmas. Tuo pat metu buvo gauta žinia iš Sai-

J. Žemaitis-Vytautas

J. Žemaitis-Vytautas — LLKS Prezidiumo Pirmininkas


J. Kimštas-Žalgiris

J. Kimštas-Žalgiris — LLKS Prezidiumo narys


doko, kad žuvo ar dingo be žinios paskutinis BDPS Prezidiumo narys Gediminas. (8)

Pasitaręs su Jūros srities partizanų vadais — Bartkumi-Žadgaila, A. Liesiu, A. Milaševičiumi — J. Žemaitis imasi iniciatyvos perkelti centrą į Kęstučio apygardą. Procesą, matyt, paspartino žinia, kad žuvo Tauro apygardos vadas Rymantas ir Tauro apygardoje nebeliko pajėgų vyr. vadovybės štabui sudaryti. Taigi 1948 m. liepos mėn. vienyti kovojančias krašto pajėgas imasi Jūros srities partizanų vadai.

1948 m. liepos 10—12 d. J. Žemaitis išleidžia įsakymą Nr. 1, kuriame skelbiama apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio Organizacijos įkūrimą. (9) Įsakyme taip pat skelbiama, kad vyr. vadu tampa J. Žemaitis-Vytautas (čia pirmą kartą Žemaitis pasirašė šiuo slapyvardžiu), jo pavaduotojais — sričių vadai. Numatoma, kad sričių vadai bent kartą per mėnesį turi atsiskaityti vyr. vadui apie padėtį srityje.

Sis įsakymas, jo esminiai teiginiai ir buvo visos Lietuvos ginkluotų partizanų centralizacijos ir vyr. vadovybės užuomazga (BDPS pavadinimas ir toliau naudojamas politinio atstovavimo lygmenyje.). Įsakymo nuorašai per A. Milaševičių-Ruonį (Jūros srities vadą) buvo išsiųsti į Pietų Lietuvos sritį, o per Bartkų-Žadgailą — į Rytų Lietuvos sritį. Kadangi visi ryšiai tarp sričių ėjo per Prisikėlimo apygardos štabą, liepos pabaigoje Vytautas išvyko į Dūkto miškus, kuriuose buvo dislokuotas Bartkaus-Žadgailos vadovaujamas Prisikėlimo ap. štabas. Čia buvo nutarta ruošti bazę vyr. vadovybės sukūrimui.

Atvykęs Vytautas padarė kai kuriuos pakeitimus PA vadovybėje — liepos 26 d. vadu paskyrė L. Grigonį-Užpalį, o Žadgailą — vyr. vadovybės organizacinio skyriaus viršininku. (10)

J. Šibaila-Merainis

J. Šibaila-Merainis — LLKS Visuomeninės dalies viršininkas

 

Tuo metu svarbiausia buvo sutelkti kuo gausesnes intelektualines pajėgas iš visų sričių, ruošiant naujus sąjūdžio dokumentus, kuriuose atsispindėtų politinės ir karinės veiklos taktika.

1948 m. rudenį buvo bandymų susitikti su RL srities vadovybe, bet dėl didelio NKVD kariuomenės siautėjimo šis susitikimas neįvyko.

Srityse, savo ruožtu, buvo svarstomi centralizacijos klausimai, aptariamas Vytauto įsakymas Nr. 1.

1948 m. rugpjūčio 4 d. įvyko K. Mindaugo Srities vadų (srities vado, Vytauto apygardos, Algimanto apygardos ir DKA štabo viršininko) sąskrydis. (11)

Jame buvo nutarta deleguoti į vyr. vadovybę srities vadą Žalgirį ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininką J. Šibailą-Dieduką (vėliau — Merainis). Manyta, kad skirti atstovavimui kitus asmenis netikslinga, nes jie dubliuotų srities vadovybę.

1948 m. lapkričio mėn. RL srities atstovai J. Kimštas-Žalgiris ir J. Šibaila-Diedukas, lydimi B. Liesio, atvyko į Dūkto miškus. Lapkričio 12 d. įvyko BDPS Prezidiumo posėdis. (12) Posėdyje dalyvavo Merainis, Vytautas, Žadgaila ir Žygūnas-Žalgiris. Buvo nutarta VLKSO pervadinti į Ginkluotąsias pajėgas. Vytautas, Žalgiris, Diedukas ir Žadgaila buvo atleisti iš einamų pareigų dėl perėjimo į naujas pareigas. Siame posėdyje buvo aptarti apygardų ir sričių organizacinių struktūrų suvienodinimo klausimai. Nutarta rinktinės ribose įvesti naują struktūrinį vienetą-rajoną. Sričių, apygardų vadovybėms rekomenduojama artimiausiu metu išsirinkti sričių vadus ir siųsti juos tvirtinimui į BDPS Prezidiumą. Savo ruožtu, sričių vadai privalo sukomplektuoti štabus, susidedančius iš 2 vadovybės narių, ir pradėti veikti kuo greičiau, kuo efektyviau.

Tomis pačiomis dienomis, dalyvaujant tiems pat žmonėms (Merainis, Vytautas, Žadgaila, Žygūnas-Žalgiris), turintiems savo sričių įgaliojimus, buvo surašytas Vakarų srities ir Rytų Lietuvos srities atstovų posėdžio protokolas, (13) kuriuo atkuriama Lietuvos rezistencijos vyr. vadovybė.

Buvo nutarta likviduoti anksčiau veikusį BDPS Prezidiumo branduolį (pagrindas — Tauro apygardos vado 1948 VII. 16 raštas Nr. 124 si. adresuotas Vakarų srities vadui). Posėdžio dalyviai pareiškė padėką Tauro apygardos ir Pietų Lietuvos srities vadovybei už atliktą darbą centralizacijos srityje, t. p. pasmerkė J. Markulio-Erelio ardomąją veiklą. Nuspręsta organizacijai palikti senąjį BDPS pavadinimą, veikiantį statutą, pogrindžio schemą su Tauro ir Dainavos apygardų vadų pataisymais. Matyt, pereinamuoju laikotarpiu buvo manoma atkurti BDPS Prezidiumą (minimalios sudėties) su kai kuriais pakeitimais: politinį sektorių keičiant visuomenine dalimi, prezidiumą papildant sekretoriumi; t. p. atkurti VGPS. Numatoma kviesti V. Steponaitį-Taurių Prezidiumo Pirmininku, Vytautą išrinkti Ginkluotųjų Pajėgų vadu (laikinai turėjo eiti Prezidiumo Pirmininko pareigas), Žygūną — Ginkluotųjų Pajėgų štabo viršininku, Žadgailą — BDPS Prezidiumo sekretoriumi.

Tokiu būdu jau 1948 m. pabaigoje buvo realiai suformuota veiksminga vyr. vadovybė, aptarta busimoji sąjūdžio struktūra. Visa tai buvo įteisinta 1949 m. vasario 2—22 d. vykusiame visos Lietuvos vadų suvažiavime.

Gali sukelti tam tikrų neaiškumų organizacijos pavadinimo keitimas. Matyt, buvo susitarta, kad kol nėra įteisinta ir visų vadų parašais patvirtinta naujoji organizacija, t. p. norint išlaikyti perimamumą, iki vasario 10 d. laikytis senojo BDPS pavadinimo. 1949 m. vasario 10 d. BDPS Prezidiumo ir Karo Tarybos posėdyje buvo nutarta pakeisti BDPS į LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis)

P. Bartkus-Žadgaila

P. Bartkus-Žadgaila — LLKS Prezidiumo narys, Prezidiumo sekretorius


(14), kad priešas nepanaudotų senojo pavadinimo, t. p. norint išvengti painiavos.

1948 m. lapkričio pab.—1949 m. vasario pradž. vyko pasiruošimas visos Lietuvos vadų suvažiavimui. Dvarininkų km. (Šiaulių a.) įrengtame bunkeryje Vytautas ruošė organizacijos įstatus, J. Šibaila-Merainis — visuomeninės dalies programą. Žalgiriui ir Žadgailai buvo pavesta surasti vietas ir paruošti atsarginius bunkerius. Žalgiris turėjo išžvalgyti ir paruošt i galimą vyr. vadovybės persikėlimą į Rytų Lietuvą, kuris buvo planuojamas 1949 m. vasario— kovo mėn. (15)

1948    m. gruodžio mėn. per ryšininkę Grigalavičiūtę buvo pasiųstas laiškas Tauriui, kuriame siūloma užimti Prezidiumo Pirmininko postą.

Kadangi pakeliui ryšininkę suėmė, su V. Steponaičiu-Tauriumi susirišti nepavyko. (16)

1949    m. vasario 1 d. per Kęstučio apygardos štabą atvyko PL srities atstovai — Vanagas, Faustas ir Demonas, lydimi Jūros srities štabo viršininko V. Gužo-Kardo.

Jiems atvykus, Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, tarp Baisogalos ir Radviliškio, įvyko Lietuvos ginkluotųjų partizanų vadų suvažiavimas.

Jame dalyvavo:

1.    A. Ramanauskas-Vanagas (PLsr. vadas)

2.    J. Šibaila-Merainis (BDPS Prez. Prez. vis. d. virš.)

3.    Bartkus-Žadgaila (BDPS Prez. sekretorius)

4.    V. Gužas-Kardas (Vsr. štabo virš.)

5.    L. Grigonis-Užpalis (PA vadas)

6.    Faustas (TA vadas)

7.    B. Liesys-Naktis (PA štabo viršininkas)

8.    J. Žemaitis-Vytautas (BDPS Prezidiumo pirmininkas)

Suvažiavimas vyko 20 dienų, buvo apsvarstyti 23 klausimai. (17) Svarstytas Vytauto paruoštas statutas ir priimtos 2 jo dalys. Visą statutą pavesta Vytautui tobulinti, tikslinti ir pristatyti Prezidiumui artimiausiu metu.

Politinę sąjūdžio programą pristatė Šibaila. Programą sudarė 12 punktų. (18) Apibrėžtas galutinis tikslas — Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920—26 m. pavyzdžiu.

Politine programa fiksuota bendrojoje Deklaracijoje, priimtoje 1949 m. vasario 20 d. (19) Į Deklaraciją įtrauktos nuostatos, anksčiau priimtos PL srities vadovybės, BDPS Prezidiumo deklaracijos principai, kiti dokumentai, kuriais buvo vadovaujamasi iki aptariamos deklaracijos priėmimo.

Taigi iš principo tai nebuvo visiškai nauja deklaracija. Joje, be aiškiai išdėstytų nuostatų, buvo stengiamasi išlaikyti ankstesnės veiklos perimamumą, t. p. pabrėžti ryšį su užsienio delegatura.

Vienas svarbiausių klausimų, svarstytų suvažiavime, buvo taktikos problema. Nutarta neplėsti organizacijos eilinių kovotojų sąskaita, o išlaikyti gerai organizuotų ir veiksnių štabų sistemą. Nelegalioje padėtyje nutarta laikyti nedideles ginkluotas grupes, kurios ruoštų legaliai gyvenančius potencialius kovotojus, reikalui esant pasitraukti į pogrindį.

Matyt, taktikos koregavimas esamomis sąlygomis buvo būtinas žingsnis. Besikuriant kolchozams, siaučiant VRM kariuomenei, KGB agentams, darėsi vis sunkiau išlaikyti didelį ginkluotų žmonių skaičių nelegaliose sąlygose. Tokiu būdu pogrindyje buvo nutarta palikti tik žmones, kurie dėl persekiojimo, veiklos iššifravimo nebegalėjo gyventi legaliai.

Suvažiavime buvo svarstomi ryšiai su užsienyje veikiančiais centrais. Apie šį darbą pasakojo Vanagas ir Faustas. (20) Jie turėjo ryšį su užsienyje esančiais Skrajūnu ir Mažyčiu, todėl ir ateityje Vanagui pavesta išlaikyti tuos ryšius ir informuoti apie padėtį Lietuvoje. Būtent PL srities vadovybei pavesta surinkti ir, tinkamai apdorojus, perduoti inormaciją iš visos Lietuvos į Vakarus.

Buvo priimti kreipimaisi į ginkluoto pogrindžio dalyvius, visus legaliai gyvenančius žmones.

Patvirtinus BDPS Prezidiumą — Šibaila, Bartkus, Liesys, Žemaitis — nutarus jį papildyti 2 PL sr. atstovais, suvažiavimo nariai išsiskirstė darbui į savo sritis.

Darbas, tobulinant įstatymus, struktūrą, vyko toliau, nežiūrint vis blogėjančių sąlygų krašte, kol 1953 m. sausio 30 d. dėl ligos atsistatydino J. Žemaitis-Vytautas. Po šio įvykio buvo padaryta tam tikrų struktūrinių pakeitimų vyr. vadovybėje, pasikeitė geografija.

(B. d.)


Dalia KUODYTĖ

NUORODOS

1.    Lietuvos Valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas. F. 3377. A. 55. B. 219. L. 3.

2.    Ten pat. B. 204. L. 248.

3.    Ten pat. B. 218. L. 3.

4.    Ten pat. B. 218. L. 8—12.

5.    Ten pat. B. 218. L. 65.

6.    Ten pat. B. 219. L. 2.

7.    Ten pat. B. 218. L. 65.

8.    Ten pat. B. 218. L. 65.

9.    Ten pat. B. 218. L. 68.

10.    Ten pat. B. 218. L. 69.

11.    Ten pat. B. 218. L. 29.

12.    Ten pat. B. 218. L. 30.

13.    Ten pat. B. 266. L. 10—12.

14.    Ten pat. B. 266. L. 13—14.

15.    Ten pat. B. 204. L. 71.

16.    Ten pat. B. 204. L. 72.

17.    Ten pat. B. 204. L. 76.

18.    Ten pat. B. 204. L. 77.

19.    Ten pat. B. 204. L. 77.

20.    Ten pat. B. 204. L. 82.

 

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Kun. Juozas Zdebskis

Kun. Juozas Zdebskis


A. A. Kun. JUOZAS ZDEBSKIS

(1929—1952—1986)

1986 m. vasario 5 d. pasklido skaudi žinia, kad autoavarijoje žuvo kunigas Juozas Zdebskis. Šermenys ir laidotuvės (vasario 10 d.) vyko Rudaminos bažnyčioje, kurią velionis spėjo gražiai išpuošti. Šv. Mišiomis ir susikaupimu a. a. kunigą Juozą pagerbė vyskupai V. Sladkevičius ir J. Preikštas, šimtas kunigų, didelis būrys jaunimo ir gausi tikinčiųjų minia. Jautriai prabilo kurso draugai kunigai J. Užupis, D. Valiukonis, A. Vitkus. Jautriais žodžiais velionį įvertino Lazdijų dekanato dekanas kun. V. Jalinskas. Laidotuvės buvo labai įspūdingos.

Kun. Juozas Zdebskis buvo gimęs 1929 m. gegužės 10 d. Krosnos parapijoje. Augo Naujienos kaime (dabar Mindaugų parapija). Mokėsi Kalvarijoje ir Marijampolėje, o 1948—

1953 m. Kauno kunigų seminarijoje. Kunigystės šventimus gavo 1952 m. rugsėjo 21 d. iš vysk. K. Paltaroko rankų. Tarpdiecezinės seminarijos rektoriaus kun. Sirūno rašytoje charakteristikoje jaunasis kunigas apibūdinamas kaip ,,melancholikas-cholerikas..., darbštus, blaivininkas, pamaldus". Toks jis ir išliko.

Jaunasis kunigas pirmiausiai buvo paskirtas vikaru į Šiluvą, paskui į Raseinius, klebonu į Šiupylius. 1956 m. gavo arkivyskupijos Valdytojo leidimą papildyti studijas. Studijuodamas vikaravo Kauno šv. Juozapo (Vilijampolės) ir šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčiose.

1959—1961 m. jis buvo Šakių vikaras._ Iš čia buvo pasiųstas į Gudelius klebonu, jam buvo priskirta ir N. Ūta, o 1964 m. dar gavo aptarnauti Riečių parapiją.

Po kelių staigių permainų (Leipalingis, Kapčiamiestiss, Prienai...) 11 metų darbuojasi Šlavantuose, o nuo 1985 m. pradžios Rudaminoje. Abi šias bažnyčias iš pagrindų remontavo.

Po 33 neramių kunigystės metų tegul ilsisi Viešpaties ramybėje!

„Katalikų Kalendorius Žinynas" // Lietuvos Vyskupų Konfesijos leidinys // Kaunas— Vilnius // (A) 1987 // P. 242—3.

TARP DVIEJŲ ĮSTATYMŲ...

TEISĖ GYVENTI, KAI DRAUDŽIAMA GIMTI...

Kunigo J. Zdebskio žodis teisme

I

1971 m. rugpjūčio 16 d. buvau areštuotas ir iškelta baudžiamoji byla už tai, kad šių metų vasarą Prienų bažnyčioj mokiau vaikus tikėjimo tiesų. Viename iš bylos aktų užrašyta: rasta bažnyčioje apie 70 vaikų ir apie 50 tėvų. Kaltinamas pažeidimu LTSR BK 143 par. 1 d., kuris kalba apie bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kaltinimas paskelbtas suimant.

Kuo motyvuoju savo elgseną? Tenka pakartoti tą patį motyvą, kuris buvo pasakytas bažnyčioj, kai ateistų grupė, atėjusi į bažnyčią paklausė, ar žinąs, kad mokyti vaikus draudžiama. Atsakyti lieka tais pačiais žodžiais, kuriais pirmieji žydų pasiuntiniai paaiškino aukščiausiam žydų teismui: „Dievo reikia klausyti labiau, kaip žmonių."

1)    Taigi, pagrindinis atsakymas į klausimą, kodėl mokiau vaikus tikėjimo tiesų,— dėl to, kad tokis yra Kristaus reikalavimas: „Eikite ir mokykite... laikyti visa, ką esu jums kalbėjęs". Įsakymas apima visus žmones, neišskiriant, suaugęs ar vaikas. Mokyti ne savo išminties, ne kokio nors filosofo siūlomo gyvenimo būdo, bet to, kurio reikalauja Kristus, pabrėžiant didžiausią Jo reikalavimą — nei vieno žmogaus nelaikyti sau priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo meno mokytojais, nei vienas šitaip reikalauti nedrįso. Nei komunistų partija.

2)    Šį Kristaus reikalavimą pakartoja Romos katalikų Bažnyčia, kaip juridinis asmuo, savo juridiniame kodekse trimis paragrafais (Cic. 129, 130, 131).

3)    Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų — Kristaus nurodyto gyvenimo būdo — pratęsia vaikų tėvai, kurie į savo vaikus turi natūralią teisę. Kai tėvai nori, kad jų vaikai mokėtų muzikos, kviečia muzikos mokytoją, matematikos — matematikos mokytoją ir panašiai. Taigi, mes, kunigai, atsiduriame tarp dviejų įstatymų.

Atrodytų, kokį tikslą galėtų turėti valstybė leisdama įstatymus, jei ne piliečių gerovė, kuri negali būti suprantama be sąžinės laisvės, be tėvų teisės į savo vaikus. TSRS konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę į savo vaikus. Žmogaus teisių deklaracija pasirašyta ir ratifikuota. Apie tai gana išsamiai buvo išdėstyta prieš metus tokioj pat kun. Šeškevičiaus byloj. Kadangi ir ši, dabartinė byla nėra paskiro individo-teisiamojo reikalas, bet katalikų Bažnyčios, kaip juridinio asmens reikalas tam tikroj geografinėj plotmėj, tai viso to kartoti nereikia.

Tenka prisiminti paskutinius oficialius šio klausimo aiškinimus. TSRS KP CK generalinis sekretorius Brežnevas ataskaitiniame pranešime XXIV suvažiavime pabrėžė: „Negalima pakęsti asmens teisės pažeidimo, suvaržymo piliečių orumo. Mums, komunistams, pačių humaniškiausių idealų šalininkų — tai principo reikalas." (Pravda, vedamasis 1971.VIII.29). Įgaliotinis prie LTSR Ministrų Tarybos kulto reikalams Rugienis oficialiam interviu užsienio lietuvių laikraščio redaktoriui Jokubkai pabrėžė, kad Lietuvoje pilna religijos-sąžinės laisvė. Niekas neturįs teisės net teirautis apie religinius įsitikinimus. Jokubka taip nupiešia religijos būklę ir savo knygoje ,,Tėvų žemė", šiais metais pasirodžiusioj Čikagoje.

Taip pat kalba ir neseniai pasirodęs Lietuvoje veikaliukas italų ir anglų kalbomis „Religija Lietuvoje". Reiškia, ne vien praėjusių, bet ir paskutinių metų oficialus šio reikalo aiškinimas kalba vienodai,— kad Lietuvoje pilna religijos laisvė.

Laisvė katalikų bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui, turi reikštis leidimu funkcionuoti. Jei leidžiama gyventi, tai tuo pačiu ir valgyti, ir kvėpuoti, ir pan. Jei oficialiai leidžiama egzistuoti kunigams, tai savaime ima ir leidimą reikštis pagrindinėm savo funkcijoms, t. y. aukoti, atleisti nuodėmes Dievo vardu, teisti ir mokyti. Išeina, kad esu teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.

Pažvelgus į bylos dokumentus, ateistų charakteristikos iš įvairių buv. darboviečių kaltina tuo pačiu motyvu — savo pareigų atlikimu; gaila, kad ten neradau charakteristikos iš vyskupo kanceliarijos,— ar ir ji būtų kaltinusi už pareigų atlikimą?

II

Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines aplinkybes, neabejotinai turinčias įtakos ir mano elgsenai, už kurią esu teisiamas.

Tas aplinkybes sudaro gyvenimo faktai, kuriuose patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaiko to paties įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurią šiandien esu teisiamas.

Žodis „ateistai" čia pavartotas kaip labiausiai tinkantis musų reikalui, kadangi ateistas, ar jis būtų saugumo darbuotojas, ar administracinio aparato — šiuo atveju reiškiasi vienodai, kaip kovotojas prieš Dievą.

Sąžinės laisvės problemą TSRS įstatymai sprendžia atskirdami Bažnyčią nuo valstybės, deja, kai kurių ateistų dėka, bažnyčia jaučiasi ne atskirta nuo valstybės, o priešingai — palenkta ateistų interesams ir tai gana dažnai apgaulės, klastos keliu.

Dėl tų pačių priežasčių tikintieji jaučiasi „už borto", jaučia nelygybę prieš įstatymą.

Faktus, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli?

Pavyzdžio dėlei galim vieną kitą faktą prisiminti, ypač, kurie artimai siejasi su mūsų bylos objektu.

Pirmiausiai, tikintieji jaučia nelygybę prieš įstatymą, kurią ypač išryškina faktas, kad ateistai turi savo spaudą, mokyklas, o tikintiesiems tai neleidžiama.

Jei kunigai baudžiami už vaikų ruošimą pirmai išpažinčiai, tai norisi klausti, ar yra iškelta nors viena byla ateistams už tikinčiųjų interesų pažeidimus, ypač pagal 1966 m. paskelbtą BK 143 par. papildymą? Tokių faktų juk yra:

a)    Prieš metus buvo atleista iš darbo Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja, kaip tikinti, dėl to neturinti teisės dirbti pedagoginį darbą. Ar tai ne sąžinės laisvės pažeidimas? Ir tai ne vienintelis faktas mūsų aplinkoj.

b)    Ateistų pastanga, kad visuomenė, ypač jaunimas, moksleiviai, tarnautojai nedalyvautų mišiose. Tikriausiai, jie instinktyviai jaučia, kad

Dievą pažinti lengviausiai iš veido tikrai maldoj paskendusio. Jie instinktyviai jaučia, kad visa, ką mes vadiname ,,malonės veikimu", tuo pačiu ir tikėjimo tvirtumas yra būtinai surištas su šv. Mišiomis. Reiškia, egzistuoja sąžinės laisvė, bet kad visuomenės, ypač jaunimo vidinė kultūra nebūtų tuo maitinama. Yra eilė faktų, kai mokytojai neleidžia į bažnyčią laidotuvėse dalyvaujančių mokinių, arba iš bažnyčios juos išveda. Ar tai ne nusikaltimas prieš sąžinės laisvę?

Tokių ir panašių faktų, kuriuos žino visuomenė, negali nežinoti prokuratūros. Kodėl jos tyli? Ar reikia stebėtis, kad tikintieji nejaučia lygybės prieš Įstatymus? Ypač tikintiesiems nesuprantama, kodėl vyriausybė neatsiliepė nei į vieną tikinčiųjų pareiškimą vyriausybei dėl esančių nenormalumų tikinčiųjų atžvilgiu. Juk spaudoj buvo paskelbta, kad mėnesio laikotarpyje atitinkama instancija privalo reaguoti į pareiškimus. Pvz.: gali būti ir šią bylą liečiantis tikinčiųjų reagavimas.

Šią vasarą, kai grupė ateistų atėjo į bažnyčią, mokant vaikus tikėjimo tiesų, pradėjo iš pasalų fotografuoti vaikus, klausinėti jų pavardžių, motinos stojo ginti savo vaikų. Bažnyčioj kilo triukšmas. Iš tikrųjų, kaip nedaug reikia visuomenės psichologijai, kad pasikartotų kažkas panašaus, kaip Kražių įvykiai caro priespaudos laikais. Norėtųsi paklausti, ar visa tai auklėja pagarbą konstitucijai? Po šio įvykio 89 vaikų tėvai parašė skundą Liaudies Kontrolės Komisijai prie TSRS KP CK, kurio tema buvo „nustoti siautėjimą prieš tikinčiuosius". Į kreipimąsi nebuvo jokio oficialaus atsakymo, nors siuntėjų adresas buvo.

Tokių panašių faktų akivaizdoje formuojasi klausimas: argi tikinčioji visuomenė už įstatymo ribų? Ar visa tai ugdo pagarbą konstitucijai? Ar reiktų stebėtis, jei visuomenėj kiltų minčių, kad sąžinės laisvė Konstitucijoj, žmogaus teisių Deklaracijos ratifikavimas ir kt.— tai tik propagandai? T. p. ir 1966 m. 143 par., papildantis bausmes už tikinčiųjų laisvės pažeidimus; t. p. Rugienio interviu Jokubkai, veikalai „Tėvų Žemė“, „Religija Lietuvoje" ir pan., kuris kalba apie sąžinės laisvę.

Kodėl prokuratūros tai matydamos tyli? Nejaugi galėtų būti kažkokių slaptų įstatymų, priešingų oficialiems, nežinomų visuomenei?

Pažvelkim toliau. Eilė faktų iš ateistų elgsenos dvelkia aiškia apgaule, klasta prieš sąžinės laisvės reikalavimą. Ir kodėl visa tai nebūna baudžiama? Nekartą ateistų elgsena prieš tikinčiųjų visuomenę būna panaši į Šekspyro raštuose nupieštą hercogo Glosterio elgseną iš XV amžiaus, kuris, siekdamas Anglijos karaliaus sosto, visus konkurentus slapta žudydamas, prieš visuomenę sugebėjo pasirodyti net su maldaknyge rankose.

1)    Ar nepažeidžia klastingai sąžinės laisvės ateistų pastanga, kad studijuoti Romoj ir į vyskupų postus patektų ateistų parinkti asmenys. Koks kitas tikslas gali čia glūdėti, jei ne klastinga mintis šaly, kurios konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, griauti bažnyčią iš vidaus, kad būtų galima manyti, kad vyskupas savo postuose, kad potvarkiai išeina iš vyskupo Kanceliarijos, o tuo tarpu kunigų skirstymas į darbovietes ir visi kiti poreikiai būtų ateistų diktuojami. Kad ir Lietuvoj katalikų bažnyčios padėtis būtų panaši į provoslavų bažnyčios būklę.

2)    Ar nedvelkia klasta pastanga, kai kuriuos kunigus ir net vyskupus kompromituoti tikinčiųjų ir net Vatikano akyse? Pvz.: ar tai tik tikinčiųjų pastanga, kad energingas ir sveikas Jo Ekselencija vysk. Sladkevičius Vatikano pasauliniame vyskupų sąraše būtų tituluojamas „sed datus"?

3)    Ar ne klasta dvelkia faktas, kad kunigų seminarija egzistuoja, bet į ją leidžiama priimti, o tuo pačiu ir išleisti tik po keturis penkis, kai tuo tarpu Lietuvoje kasmet miršta po 20—30 kunigų? Taip pat pastanga, kad į seminariją nepatektų ypatingai gabūs ir aukštos kultūros studentai ir profesoriai.

4) Panašiai ir su vaikų mokymu; ar ne klasta, kad prie Pirmos Komunijos leidžiama eiti, bet ką reiškia reikalavimas klausinėti po vieną?! (Nors juridiškai apiforminto tokio įstatymo nėra.)

Kaip paruošti po vieną tokiose parapijose, kur per vasarą vaikelių būna keli šimtai? Tėvai teisėtai laukia pagalbos šiame reikale iš mūsų — kunigų. Ir kas lieka daryti? Leisti vaikelius Pirmos Komunijos neparuoštus? — Tai, ko žmogus nepažįsta, negali pamilti. Ar čia neslypi pastanga tyliai, bet prievarta atimti vaikus iš tėvų? Tada ateistai galės pasakyti: ,,Pas mus sąžinės laisvė, žmonės patys tikėjimo atsisako". Tada tikėjimo laisvė tampa panaši į leidimą gyventi, kai draudžiama gimti.

Gerbiami teisėjai, norisi galvoti, kad ir jūs, kaip ir daugelis jaunesnės kartos žmonių, šiandien dievą pažįstate iš „Biblijos linksmybių" ir pan. knygų, o ne tą, kuris dėl mūsų ant kryžiaus mirė; ir kažin dabar, turėdami aukšto mokslo diplomus savo specialybėj, ar išlaikytumėt iš tikėjimo dalykų bent kokį egzaminą, kaip laiko vaikai prieš Pirmą išpažintį?

Jau vien šitai prisimenant, kadangi Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „Naujų Žmonių Fabriko" pagaminti, mes privalome jums atleisti už šį teismą ir melsti Dievą atleidimo.

Tą dieną, kai bažnyčioj buvo sukeltas triukšmas, paskui vaikelius paklausiau: „Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?", jie atsakė: „Ne". „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas? — Nei vieno žmogaus nelaikyti savo priešu", — vėl atsakė jie.

Tokius ir panašius faktus, kurių vieną kitą pavyzdžio dėlei paminėjau, kuriuos žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl visa tai toleruojama, jei aš esu teisiamas, kaltinamas sąžinės laisvės pažeidimu? Kaip gali būti pilietis teisiamas pagal reikalavimus, kurių, kaip matome, daugeliu atvejų nesilaiko net paskiros valstybės instancijos? Ir pats faktas, kad keliama kunigui šitokia byla, ar nėra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę, kaip pastanga atimti iš tėvų vaikus? Turbūt galima būtų kaltinti sąžinės laisvės pažeidimu, jei tai būtų daroma tėvams nežinant. Nejaugi pati valstybė pamirštų savo konstituciją, jos reikalavimus, visa tai toleruodama?

Įsižiūrėjus į gyvenimo faktus, pats paragrafas, pagal kurį esu teisiamas, atrodo lyg be aiškių kontūrų. Pvz.: prisiminus, kad ir tokią pačią bylą iš 1964 m., kurioj taip pat už vaikelių mokymą buvau nuteistas metams kalėti. Paskui, praėjus keliems mėnesiams, atėjo vyriausybės įsakymas paleisti ir teistumą nuimti. Išteisinamąjame akte buvo motyvas: „Ištirta, kad prievartos vaikams nebuvo", bet šitai teismas žinojo ir nuteisdamas kalėti — apie prievartą vaikams teisme nebuvo net užsiminta. O BK 143 par. byloj buvo aiškinamas taip: „draudžiama organizuoti ir dėstyti religijos tiesas mokykloj (ne bažnyčioj) „Nežiūrint, kad šiuo nebuvau kaltinamas, teismas vis tiek teisė. Kaip tai suprasti? Ir jei paskui išteisino, kodėl dabar vėl esu tuo pačiu paragrafu teisiamas?! Tai liudija ir tėvų kreipimasis dėl šio reikalo į TSRS vyriausybę. Vaikeliai buvo mokomi ne mokykloje, o bažnyčioje, mokomi pagal tėvų valią.

Įstatymas juk negali būti suprantamas tose pačiose aplinkybėse vieną kartą vienaip, kitą kartą kitaip. Taip pat nepavyko išsiaiškinti, kur yra paskelbta „Įstatymais Numatytos taisyklės"; nei tardytojas, nei Vilniaus Juridinė konsultacija į šį klausimą neatsakė.

III

Kokia iš viso to išvada?

Nors žmoniškai, trumparegiškai žvelgiant, visada panašiais atvejais norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė", tačiau iš tikrųjų, mes, kunigai, turėtume dėkoti jums už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines prabilti, neleidžia užmigti, priverčia apsispręsti, pastato mus prieš dvi galimybes.

Viena išeitis — rinktis vadinamą taikaus bendradarbiavimo su ateistais kelią, bandyti laviruoti, bandyti tarnauti 2 valdovams, pataikaujant ateistų pastangoms, kad kunigas būtų savo pareigose, bet ateizmui būtų nepavojingas. Kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą, kad jis nedalyvautų apeigose, procesijoje, kad nepatarnautų mišioms, net nereikalautų, kad jie dalyvautų mišiose, kadangi tai esą negalima; kad vaikelių paruošime Pirmąjai Komunijai pasitenkintų tik poterių mokėjimu, nieko nesuprantant apie šv. Mišių paslaptį — viso krikščioniško gyvenimo centrą, negalvojant, kokia padėtis krašte bus po 10—15 m. Reiškia, neišpildyti tiesioginių kunigo pareigų, eiti į konfliktą su sąžine, tik rūpintis, kokio sąstato šiandien bus pietūs, pasistengti užmiršti, kad vaikeliams vis tiek bus kalbama apie Diievą, bet apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra. (Aš taip pat netikiu tokį Dievą, kokį piešia mūsų aplinkoj spauda, radijas.)

Kita galimybė — būti kunigu pagal Kristaus mintį, rįžtantis eiti pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnyčios teisė, tuo pačiu priimti visa, ką apvaizda leis išgyventi.

Kaip šiuo atveju matom, rinktis langus su grotom, kaip tardytojas pasakė: nenorėjai valgyti anties, tai dabar kalėjimo duoną valgysi.

Ir jei mūsų, kunigų, neteis teismai šiandien — mus teis tauta. Pagaliau ateis aukščiausio teisingumo valanda. Šito bijoti, mums kunigams, tepadeda Dievas labiau, kaip jūsų teismo!

Jūs man parodėte tūkstančius jaunimo už grotų. Jų nei vienas nepažįsta Dievo tokio, kokį mylėti reikia, kuris myli Jus. Jiems niekas nekalbėjo apie tokį Dievą. Jų niekas nemokė savo laimę rasti kiekvieno žmogaus, net priešo akyse, jam gera darant. Gerai žinau, jei mes kunigai jiems apie tai nekalbėsim, akmenys šaukti pradės. Dievas iš mūsų pareikalaus jų likimo!

Štai ką reiškia mūsų aplinkoj "taikus bendradarbiavimas su ateizmu", ko niekad negali suprasti užsienyje gyveną tikintieji.

Ar dėl to nėra kalti ateistai?

Man vėl prisimena tūkstančiai jaunimo už grotų. Jie nepajėgė vaikystėj klausyti tėvų... Man brangi šalis prie Nemuno krantų. Gerai žinau, kad jos ten nebus, jei jos vaikai nepajėgs klausyti savo tėvų...

Apie tai aš jiems kalbėjau. Pasakiau, kad tai dievo reikalavimas. Jei tai pagal jūsų sąžinę nusikaltimas, pripažinkite mane fanatiku ir teiskite mane, bet tuo pačiu ir save!

Prašau teismą atsižvelgti į suminėtas psichologines aplinkybes, nepamiršti, kad teismo sprendimas neverstų tikinčiąją visuomenę galvoti, kad kai kurie konstitucijos paragrafai — tik propaganda. Ar gali likti pagarba reikalavimui, verčiančiam eiti į konfliktą su sąžine? Ar gali likti pagarba įstatymui, jei jis baudžia už savo pareigos atlikimą?

Lieka pakartoti pirmųjų apaštalų žodžius, pasakytus žydų teismui: „Dievo klausyti reikia labiau, kaip žmonių!"

Pastaba: Kaltinamąjam kunigui teisme nebuvo leista laisvai kalbėti, jo kalbą teisėjas kelis kartus pertraukė, sutrukdė. Todėl čia teko atstatyti pertrauktas-nebaigtas jo mintis, t. y. ne viską rašyti pažodžiui.


Julija POPIERAITĖ-SAVlClENE

GIESMĖ MOTINAI

Pasakojimas apie 6 partizanų motiną Magdeleną POPIERIENĘ-LINIONYTĘ

Mūsų gausi šeima — 9 broliai ir 3 seserys — gyveno netoli Marijampolės, Dambraukos kaime. Trobelė dengta šiaudais, šalia prigludusi obelis ir gluosnis tarsi saugojo mūsų namus. Durpynas, iš kurio atsklisdavo pempių balsai, vyturėlio giesmė, ir balta motinos skarelė — tai šviesūs laimingų vaikystės dienų prisiminimai. Iki šiol nesuprantu, iš kur mama ėmė jėgų visus priglausti, pamokyti, aprengti. Ji anksti kėlėsi, vėlai gulė, bet visada buvo linksma, gerumu švietė jos akys. Kai mirtis pasiėmė mūsų tėvelį, jai vienai teko visi rūpesčiai. Gal todėl anksti pabalo plaukai, veidą išvagojo raukšlės.

Kai 1944 m. vieną okupantą pakeitė kitas, į rusų kariuomenę pateko jos sūnus Klemensas. Netrukus jis buvo sunkiai sužeistas svetimoje žemėje. Į namus parašė: „Mama, gydytojai sako, kad reikės nupjauti koją, bet aš nesutinku, geriau jau mirsiu".

Daugiau laiškų nebuvo, bet motina kiekvieną dieną su viltimi žvelgdavo į toli, laukė sūnaus. Ir štai 1945 m. rudenį ji pamatė kareivį, kuris ėjo pamažu, truputį šlubuodamas, dairydamasis į šalis ir šluostydamas ašaras... Kojos nupjauti nereikėjo, bet nugaroje ir kojoj buvo dar neužgijusios žaizdos.

Tai buvo mūsų šeimos tragedijos pradžia. Motina tada dar nežinojo, kad jos sūnus Andrius pasirinko kitą kelią — ginti pavergtą Tėvynę.

Sudiev, sudiev, tu mano motinėle,
Sudiev, sudiev gal amžinai,
Ar dar aš čia kada sugrįšiu —
Nei aš, nei tu nebežinai.

Gal žūsiu aš tenai, prie miško,
Tarp partizanų milžinų.
Oi, negirdėsi, motinėle,
Iš mano lūpų šių dainų.

Kai mano kraują laistys gatvėm,
Bus daugel, daugel pajuokos,
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Už brangią žemę Lietuvos.

Kuomet pavasaris atbus,    
Manęs jau gyvo nebebus,
Kažkur bažnytkaimio laukuos
Ilsėsiuosi ramiai kapuos.

Andrius labai mėgo šią dainą, dažnai tykiai jų niūniuodavo. Jis išėjo į žūtbūtinę kovą, norėdamas apginti savo tautą nuo kančių, žudynių, trėmimų.

Deja, 1946 m. vasario 18 d. tarybiniai okupantai galutinai išdraskė mūsų gimtąjį lizdą — motina su mažamečiais vaikais gyvuliniame vagone nuriedėjo į atšiaurų Uralą. Atvažiavę pradžioje paėmė tik motiną, o vaikus paliko pas artimiausią kaimyną Paškevičių. Mes, vyresnieji, namus apleidom jau anksčiau. Aš tuomet mokiausi Marijampolėje. Atbėgusi draugė pranešė apie žmonių vežimą ir mes abi išėjom pažiūrėti. Vežė mašinomis ir vežimais. Mama jau buvo atvežta, ji ramiai žvelgė į mane, stribai ir jų padėjėjai bėgiojo aplink. Man bestovint atvažiavo brezentu dengtas sunkvežimis, kuriame, nutraukus brezentą, pamačiau savo dviejų broliukų ir sesutės galvutes. Tartum išmesti iš lizdo paukšteliai jie baugščiai dairėsi aplink. Motina, juos pamačiusi, užsiėmė rankomis veidą. O mano mažieji stovėjo, laikydami rankose krepšelius, kuriuos kaimynai įdėjo kelionėn. Ar žinojo tie mažieji tremtiniai, kas jų laukia, kokia bus jų vaikystė?

Mes, likę Lietuvoje, glaudėmės pas pažįstamus žmones. Aš tęsiau mokslą. Netrukus gavome iš Uralo laišką, kad vaikų kojos jau sutinę iš bado. Vyriausioji sesuo Viktorija ėjo per žmones, rinko maistą, rūbus ir siuntė siuntinius. Tai jos ir gerų žmonių pagalbos dėka pavyko jiems ten, Sibire, išlikti gyviems. Pagelbėjo ir brolis Kostukas, pradėjęs ganyti ir dirbti kitus darbus. Gavęs kokį rublį, tuoj pat siųsdavo motinai.

Tuo metu dar viena baisi žinia pasibeldė į mūsų išdraskytus namus. 1946 m. rugsėjo 20 d. žuvo partizanas Naktinis — Andrius Popiera. Jam tada buvo vos 19 metų. Jis pirmasis iš mūsų šeimos aplaistė gimtąją žemę krauju... Po kautynių juos du, žuvusius, draugai paslėpė miške, o vėliau abu palaidojo Šunskų kapinėse. Ši žinia buvo pirmas durklas mūsų motinos širdin, pirma kruvina žaizda. Ji tarsi jautė, kad likimas bus negailestingas. Glausdama mažąsias atžalas, skarelės kampu šluostėsi skausmo ašaras. Bet stipri valia ir meilė teikė jai jėgų. Gelbėdamasi nuo bado, šešių metų Petriuką nuvesdavo į parduotuvę, kur jis verkdamas stovėdavo, ištiesęs mažą rankutę, laukdamas, kad kas įdės gabaliuką duonos. Justinas, vyresnysis, pradėjo dirbti, ganė ožką. Visi gulė ir kėlė sušalę ir nuvargę. Pagalvių plunksnas mama išmainė į duoną, o į pagalvius pripylė pjuvenų. Ji pjovė malkas, valė tvartelius, verpė, griebėsi įvairiausių darbų, kad atsigintų nuo bado šmėklos. Salomėja, smulkutė, išsekusi, išėjo auginti ir nešioti kitų vaikus. Vakare mama vėl visus glaudė prie savęs ir guodė, slapčiomis braukdama ašaras. Ką reiškė jos iškankintai sielai pasiekusi žinia, kad 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime žuvo jos antrasis sūnus partizanas Šalmas-Jonas Popiera (Šis mūšis aprašytas Daumanto knygoje „Partizanai".) Jie kovėsi didvyriškai, iki paskutinės minutės, nors gyviems išlikti nebuvo jokios vilties. Kovėsi, kol užgeso paskutinio partizano gyvybė. Vakare jų kūnai buvo išniekinti Sasnavoje, o kraujas gėrėsi į Lietuvos žemę...

Vakarui kaskart artėjant,
Nešant jiems saldžius sapnus,
Šalmas tyliai sudejavo
Atsisveikindams draugus...

1948 m. kovo mėnesį areštavo mane, Juliją Popieraitę, uždarė į MGB rūsį Vytauto gatvėje, prie miesto parko, kur ir tardė. Dar ir šiandien, eidama pro buvusius MGB namus, girdžiu šauksmą ir aimanas, regiu krauju išrašytas sienas: „...lietuviai, kentėkit, tik per kančias atgims tauta, sugrįš laisvė...", „mirkim laisva dvasia, o ne vergais!.." Kiek ten nukankinta, kiek ten sužalota žmonių! Tardydavo naktimis, įjungdavo radiją, kad gatvėje nesigirdėtų šauksmų, budelių keiksmų ir smūgių. Primušę apliedavo vandeniu, atgaivindavo ir vėl tęsdavo kankinimus. Tada šaukiausi tik greitos mirties, nors turėjau vos septyniolika metų. Po kiek laiko mane išvežė į kalėjimą, bet naktį vėl grąžino atgal į KGB. „Ką jie vėl sugalvojo?" Pasirodo, žuvo trečiasis mano brolis — partizanas Žilvitis-Antanas Popiera, kartu su juo Gintaras-Kostas Kižys, o Budrys pasidavė gyvas. KGB kameroje radau pažįstamą Birutę N., kuri man perdavė peršautą brolio nosinę ir papasakojo viską, kaip buvo, nes ją atvežė sunkvežimiu kartu su lavonais. Juos išmetė KGB kieme. Gal ten, buvusiame upelyje, ir šiandien tebeguli jų kaulai?

Mes, palikę arklą, knygą,
Ėjom gint šalelę mūs...
Oi, neverki, motinėle,
Kad sūnus kovoje žus!..

Motiną pasiekė ir šios žinios — kad žuvo dar vienas sūnus, suimta duktė. Mano seserį Viktoriją, kuri, kiek galėdama, rėmė motiną, ištrėmė į Krasnojarską. Trečią kartą areštavo brolį Klemensą, partizanų ryšininką. Tai vis naujos skausmo raukšlės mūsų motinos veide. Bet ji nepalūžo. Dievas suteikė jėgų, nes po jos sparnu buvo dar trys vaikai. Ji pasakodavo jiems apie tėviškę, apie paliktą namelį, netgi žinodama, kad ten jau viskas virtę pelenais.

O 1952 m. sausio mėnesį žuvo dar du jos sūnūs partizanai: Gegužis-Kazys Popiera ir Meška-Bronius Popiera. Jie buvo apsupti rusų kareivių ir stribų, priešinosi, bet kova buvo nelygi ir mirtis neišvengiama. Jų kūnai gulėjo išniekinti Marijampolės turgavietėje.

Lai jums skamba Laisvės varpas —
Taip galingai ir labai —
Mes jau žuvom — vos pražydę —
Linkim laisvės Lietuvai.

Penki kruvini durklai susmigo į motinos širdį. Tremtyje ji išbuvo 10 metų.

Vos tik atsirado galimybė, visi nuskubėjome pas motiną. Mes susitikome Urale, bet svetimoje žemėje neįleidom šaknų — vos tik išleido, grįžom Lietuvon.

Klemensas Popiera, sužeistas fronte, iškentęs MGB tardymus ir Vorkutos lagerius, mirė vos grįžęs į Lietuvą, palaidotas Alytuje. Motina ilsisi Marijampolės kapuose.

Alytus, 1990 m. gruodis

DAUGIRDAS

Pirmame „Laisvės kovų archyvo" numeryje, 4 puslapyje buvo išspausdinta nuotrauka, kurioje, tarp kitų partizanų, buvo ir Daugirdas.

Pranas Runas-Gintaras, Algirdas, Daugirdas gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Šakių apskrityje, Plokščių valsčiuje, Bundzų kaime. 1945 m. pradžioje, iš aplinkinių kaimų vyrų sudaręs būrį, pasitraukė iš legalaus gyvenimo. Vėliau, išaugus kovotojų skaičiui, iš būrio buvo sudaryta kuopa, jungusi 6 būrius.

Iki 1946 m. spalio mėnesio kuopa veikė atskirai, nebuvo prijungta prie Tauro apygardos. Į ją įėjo Paežerių, Kriūkų, Ilguvos, Plokščių, Gelgaudiškio, Kidulių, Slavikų, Plieniškių, Šakių, Lukšių apylinkių partizanai.

1946    m. spalio mėnesį įvykusiame Tauro apygardos vadų suvažiavime kuopa buvo performuota į rinktinę ir jai suteiktas d-ro V. Kudirkos vardas.

1947    m. d-ro V. Kudirkos rinktinę prijungė prie Žalgirio rinktinės, o Daugirdas perėjo į Tauro apygardos štabą, kur buvo paskirtas apygardos vado pavaduotoju.

P. Runas-Daugirdas žuvo 1951 m. birželio 16 d. Paežerėlių valsč. Mikniškės km.

Birutė RUNAITĖ-ŠIDLAUSKIENĖ

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

1949 m. vasario 22 d. LLKS Prezidiumas aptarė spaudos klausimą. Buvo nutarta įsteigti laikraštį, kuris atspindėtų Sąjūdžio politines nuostatas, veiklos kryptis. Pavadinimą „Prie Rymančio Rūpintojėlio" pasiūlė LLKS visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis. Taip pat buvo pasiūlyta sričių vadams kaupti informaciją ir siųsti centrinei LLKS vadovybei

Matyt, tokiu būdu ir buvo įkurta leidykla „Prie Rymančio Rūpintojėlio", kuriai vadovavo ir atliko pagrindinį darbą atrenkant ir redaguojant medžiagą J. Šibaila-Merainis.

Šiame numeryje publikuojame vieną iš šios leidyklos sudarytų knygelių „Kovų prisiminimai".

Originalo kalba netaisyta.

Redakcinė kolegija

KOVŲ PRISIMINIMAI

PRR — 49 m. — 12 m.

Kovų prisiminimai — medžiaga yra surinkta daugumoj iš tų pačių Kovų Brolių, kurie asmeniškai tuose mūšiuose dalyvavo. Ir jie patys pergyveno visus tuos kovos žiaurumus ant savo kailio.

Nevienam iš jų teko tose kovose pergyventi tokių kritiškų momentų, jog šitą visą aprašyti neįmanoma, nes tam trūksta laiko profesionalo ir priemonių.

Ir čia Kovų Prisiminimų medžiaga yra surinkta ne kokiam romanui išleisti, bei skaitytoją patenkinti kovų aprašymu.

Ne tam yra surinkta šioji medžiaga. Bet tam, kad šie mūsų Brolių žygiai ir pergyvenimai kovų tikri faktai liudytų pasauliui, kad Lietuvio Brolio Partizano iš tiesų smarkiai kovota ir ginta savo kraštas.

Ir kad liktų nors dalelė gyvos medžiagos tų pačių kovų dalyvių parašytos, kad ateity bundant profesionalų ir priemonėms, galėtų aikštėn iškelti tuos gyvus Brolių Partizanų žodžius, kuriuos Jie dar gyvi būdami rašė. Nes tikėtis reikia, kad dar kurie čia šiandien yra rašę pergyvenimus ir prisiminimus, gali nesulaukti tų laikų, kuomet bus renkamas kiekvienas Jų žodis. Ir tuomet šios aukom, kančiom ir krauju aplaistytos kovos paliktų užmirštos arba tik legendom apipintos. Bet šiandien, nors ir sunkiai surinktos medžiagos ateity bus reikalingos, kaip istorinis dokumentas. Ir tuomet skaitys tuos žodžius, ir dovanos autoriams už nesklandumus ir trūkumus.

Kovų Prisiminimų Leidėjai

1. PALAPYŠIŲ KAUTYNĖS

Buvo graži 1946 m. liepos mėnesio 6 d. Švelnutis vėjelis glamonėjo jaunų augalotų pušaičių spygliuotas šakutes ir lyg žaisdamas virpino skarotų berželių smulkiai karpytus lapelius. O jų tankiose šakutėse ir didžiai pasipūtusiose pušaitėse čiulbėjo daugybė didesnių ir mažesnių paukštelių, kurie skambančiais lyg gintaro styga balsais dainavo rytmetinę dainelę. Daugiau viskas buvo tylu, išskyrus paukštelių čiulbesį, tik retkarčiais iš kaimo pusės atklysdavo šuns kaukimas ar galvijo baubimo paklydęs balsas.

Tylu viskas aplink lyg užburta, lyg užkerėta. Kada saulė pakyla aukštai virš miško, net ir vėjas nurimsta lingavęs medžių šakas. Rodos, joks žmogus, joks gyvis negali ateiti tokioj tyloj į paslaptingą kalnuotą jauno miško aikštelę, kurioje gyvena tik maži paukšteliai ir nuolatiniai miško gyventojai žvėrys.

Išaušus gražiam vasaros rytui ir saulutei truputį pakilus, toje paslaptingoje tyloje pasigirsta žmonių kalbos garsai, kuriuos stovys vienišas sargybinis išgirsta pirmuosius žodžius: labas rytas, kaip išsimiegojot? Neblogai, atsako užkalbintasis. Netrukus pasigirsta ir daugiau kalbų stovykloje, nes partizanai, atsikėlę iš nakties miego, mėgsta pasipasakoti vienas kitam nakties sapnus.

Taip pamažu paslaptingoje miško tyloje atsiveria žmonių gyvenimas. Kuris nustelbia miško tylą įvairiais garsais:    pasigirsta malkų skaldymas, prie virtuvės indų tarškėjimas ir kibirų žvangėjimas. Prie prausyklos pasigirsta vandens teškėjimas, nes partizanai, atsikėlę iš miego, tuojau imasi praustis. O paskui susirenka į didelį bunkerį, kuris buvo padarytas vidury stovyklos. Siame didžiajame bunkeryje, kuris buvo 15 vyrų talpos, padarytas stalas ir suolai. Kampe ant lentynos stovėjo ra-dio aparatas. Susirinkę vyrai klausydavos rytinių žinių, o paskui įvairios pasaulio muzikos. Kai nusibosdavo-muzika, partizanai lošdavo šaškėmis bei kortomis. Kiti vartydavo storą Kario laikraštį, susiūtą knygą, o kai kurie susirasdavo šiokio tokio darbelio. Netoli nuo mūsų kalnelio stovyklos, truputį pakalniau, antroje pusėje nedidelio miško keliuko tankmėje, miško jaunuolyne, tarp tankių eglaičių ir pušelių gyveno kaimyninis partizanų dalinys. Jis nuo mūsų stovyklos buvo apie pusantro šimto metrų. Abi stovyklas jungė didelis gerai išmintas takas, nes kaimynystėje vieni pas kitus dažnai lankydavomės, ypač per gegužės mėnesį. Kas vakarą eidavom visa stovykla pas kaimynus ant gegužinių pamaldų ir kaimynai dažnai pas mus apsilankydavo. Ypač birželio mėnesio tyliais vakarais ateidavo tai penki, tai šeši vyrai pasiklausyti radio ir šiaip pasikalbėti.

Mūsų stovyklos buvo šitoks įrengimas: išretintame eglinėly pirmiausiai buvo padarytas keturkampis pusantro metro pločio takas, kurio kiekvieno kampo ilgis buvo penkiolika metrų. Aplink taką buvo padaryti miegui bunkerėliai. Bunkerėliai buvo padaryti ant kiekvieno tako kvadrato linijos po tris, paskui vidury to tako kvadrato stovėjo vienas didelis bunkeris lig pusės įleistas į žemę, kuriame buvo daugiausiai praleisto laiko kiekvieno partizano.

Jau buvo dešimta valanda dienos; vyrai pamažu kalbėjosi susėdę aplink virtuvę, kiti bendrame bunkery klausėsi radio muzikos, o kiti dar miegojo. Viskas aplinkui buvo ramu ir gražu, vėjelis pamažu kuteno medžių lapus ir lyg pasaka šlamėjo pušaitės.

2

Staiga mūsų kalbas ir juoką nutraukė šūviai, kurie suvirpino orą, pasigirdę kaimyninėje stovykloje. Visi pašokome lyg gyvatės įgelti ir čiupome diržus ir ginklus. Tuo tarpu pasigirdo dar keletas serijų iš automato. Dalinio vadas įsakė niekur nevaikščioti, bet pasiėmus ginklus užimti kiekvienam savo žinomas vietas apkasuose, o jis pats tekinas nubėgo į kaimyninę stovyklą, kurioje buvo priešo užpuolimo kautynės. Netrukus, po keletos minučių vadas sugrįžo į stovyklą ir pranešė, kad priešas puolė kaimyninį dalinį.

Po keletos minučių visi buvome aplink stovyklą išsidėstę apkasuose kiekvienas savo žinomoje vietoje ir akis įtempę žiūrėjome į priekį laukdami priešo, kuris tuojau pradėjo supti ir mūsų stovyklą. Pasigirdo nuo kaimyninės stovyklos krūmų kažkoks tratėjimas, jau laukdami priešo vos nepaleidome šūvių serijos. Galvodami, kad priešas artėja, bet pasigirdo balsai kaimynų partizanų. Nešaukite, savi! Kurie susišaudė su priešu visi dar sveiki ir gyvi, pasigavę ginklus ir šovinius atbėgo pas mus. Nes suburtos bendros jėgos gali suduoti priešui skaudesnį smūgį. Dar praėjo kokios penkios minutės įtempto laukimo, kol sulaukėme priešo puolimo, kuris norėjo visai lengvai įsiveržti į mūsų stovyklą, bet jiems tas planas nepavyko. Netrukus kairiame šone, kur buvo takas iš kaimyninės stovyklos pasigirdo mūsų kulkosvaidžių ugnis, kuriems pritarė tankūs pusautomačių šūviai.

Priešas pradėjo puolimą kairiame šone, kuris nukrypo į antrą stovyklą ir buvo partizanų skaudžiai atmuštas. Šovinių krovimas į apkabas ir sužeistų priešų dejavimai, o toliau girdėtis šlykštūs keiksmai ir priešų vadų komandos — balsai perpildė tylų iki šiol stovėjusį mišką. Priešas komandavosi ir koncertavo iš naujo pradėti puolimą. Praėjus kokioms 2 minutėms laiko priešas vėl pradėjo puolimą, iš kitos pusės sutraukęs jėgas. Pirmiausiai pasigirdo šauksmai: vpe-riot! sdavaisia litovskij bandit! Po to prasidėjo priešo automato ir kulkosvaidžių ugnis į mūsų apkasus. Iš toliau atzvimbia šanpalinės granatos, nepasiekusios mūsų apkasų sprogsta netoli krūmuose. Mūsų kovotojai pradėjo į priešo puolimą atsakyti stipria ugnimi. Vėl kokia penkiolika minučių groja kulkosvaidžiai, trata automatai, sprogsta granatos. Kova dėl laisvės virte verda, visų vyrų veidai pajuodo nuo parako dūmų, parakas, kaip dujos nuodina savo kartumu išdžiūvusias kovotojų burnas. Prakaitas srovėmis veržėsi žemėn, visų veiduose matosi pasiryžimas laimėti, nugalėti.

Po penkiolikos minučių kova truputį atvėso, vėl buvo girdėtis tik šovinių krovimas į apkabas, priešo pusėje matėsi arčiau keletas nukautų lavonų ir buvo girdėtis sužeistų keiksmai ir dejonės. Antrame puolime nieko nelaimėjo, bet su nuostoliais atsitraukė atgal nuo apkasų.

O mūsų pusėje kovotojai buvo dar visi sveiki, aukų dar nebuvo, bet visų veidai kiek liūdnesni, kad baigėsi šoviniai. O mums niekas jų nepristatys, tad turėsim iš priešo apsupimo veržtis.

Aplink stovyklą girdėtis vien tik burliokų šauksmai ir keiksmai, komandos skyrininkams: vperiot! Bet šie jau vadų neklauso, taip pat keikiasi su savo vadais. Priešo puolimai ėjo kaskart silpnyn, sužeistų priešų keiksmai ir dejonės nustelbia net šūvių garsus.

3

Po trukusių dviejų valandų kautynių mūsų kovotojams šoviniai jau visai baigėsi. Vadas sukomandavo vyrus visus į vieną pusę veržtis. Tuoj visi šokome iš apkasų ir pabėgę keletą žingsnių pirmyn, sugulėme ant lygios žemės, be jokios priedangos uždavėm priešui stiprią automatų ugnį, į kurią priešas atsiliepė stipria kulkosvaidžių ugnimi, kuri mus visus pribloškė prie žemės. Kulkos tartum lietus lijo, prieš mus dulkėjo žemė, pirmyn nebuvo galima nei žingsnio žengti. Mirtis siautė prieš akis. Greitai vėl pašokome į apkasus, kuriuos užėmė aplink. Pirmas puolimas prasilaužti nepavyko, bet buvo laimingas — per tokį kulkų lietų nebuvo nei vieno nukauto, nei sužeisto. Tik vienam kovotojui kliuvo per kelnes, antram per kasetę. Kai mes pasitraukėme į apkasus, priešas manė, kad mes toliau bėgsim. Tad puolė mus stipriai šaudydami. Bet kaip nustebo ir atkando dantis, kai mes juos smagiai iš apkasų pavaišinom kulkosvaidžių, pusautomačių ir automatų ugnimi. Tad toliau liovėsi puolę ir šaudę. Tyla. Priešas jau daugiau puolimų nekartoja. Spėjom, kad laukia daugiau jėgos.

Mes, nieko nelaukę, pradėjom vėl bandyti prasiveržti, nes kitos išeities nebuvo, ar žūt, ar laimėt. Vėl šokome iš apkasų ir leidomės atsargiai pirmyn. Priešo jėgos toj pusėj didelės nebuvo, tik apsupimo sargybiniai tebuvo palikti, kurie pajuto mūsų kovotojus kylančius iš apkasų ir kurie jau buvo gavę iš mūsų nemažai karštos ugnies. Tad gerai pasimokę nedrįso vėl su mumis kautis, pasitraukė. Tik vienas priešo karys, gerai užsimaskavęs, nukirto vieną kovotoją-kulkosvaidininką Siūrą lipant iš apkasų. Toliau traukėmės laimingai, niekas nepastojo kelio.

49 m. 08 m. 29 d.
Birūtėnas

2. KOVO 10 DIENOS KAUTYNĖS

1

Kaip dangus rodė savo mėlyną veidą ir saulė šypsojosi linksmai, tuomet visa gamta džiaugėsi ateinančiu pavasariu. Parskridusieji pirmieji iš tolimų kraštų paukščiai skelbė nuvargusiam artojui, kad laikas pradėti laukų darbus. Su išsiilgimu laukėme ir mes pavasario, nes žiemos gyvenimas truputį įgrysęs. Tą gražiąją pavasario dieną leidome pas ūkininką sodyboje. Vieni vyrai iš po žygio miegojo, kiti tvarkė savo aprangas, valė ginklus. Sargybinis akylai sekė apylinkę pro verandos langus ir stoge padarytas skylutes.

2

Staiga, kriste nukritęs sargybinis pranešė, kad burliokai supa. Vadas sukomanduoja rengtis ir šokti pro langą, kuris dar buvo burliokų nematomas. Iš gyvenamo namo išsiveržėme suvis priešo nepastebėti. Išsidėstėme už tvarto ir daržinės, bet, pastebėję, kad priešo pajėgos didelės, nutarėme trauktis į netoli esantį griovį, kuris nusiraitė į mišką. Tvarkingai sekdami priešą, traukėmės link griovio. Griovį pasiekėme laimingai, išvis priešo nepastebėti. Griovyje išsidėstėme ir sekėme priešo judėjimą. Priešas tuokart siautė masiškai, buvo sukoncentravęs nemažas jėgas: siautė iš viso 37 atvežusiais burliokais. Pabuvę apie pusvalandį griovyje pamatėm nukrypstant priešo jėgas mūsų link. Nutarėme, kol dar laikas, trauktis į mišką. Išsipylę kautynių padėtimi, traukėmės link miško. Priekiniai pastebėjo, kad priešas... jau iš šono norėdamas užkirsti kelią nuo miško pusės. Tuomet vadas sukomanduoja kuo skubiausiai pasiekti pamiškę ir prasiveržti per mišką einantį vieškelį, nes buvo tikėtasi, kad priešas ten bus pastatęs pasalas.

Nebuvo apsirikta. Priešas, pastebėjęs, kad nepasiseks užkirsti kelio prieš mišką, davė šūviais ženklą, kad ant vieškelio esanti grupė pastotų mums kelią. Priartėjus prie vieškelio mūsų daliniui, susidedančiam iš 13 asmenų, priešas atidarė ugnį, nepraleisdamas praeiti vieškelio ir pasiekti masyvų mišką. Tuo tikėjosi, kad artėjanti priešo jėga, priartėjusi mums iš užnugario, duos mirtiną smūgį.

Priešo pastangos nueina veltui. Traukėmės vieškelio šonais iki suradome vieškelyje įdubimą. Ir laimingai, be aukų, net nesužeisti prasiveržėme per vieškelį ir patekome į didelį mišką. Nors dar sniego ir truputį buvo, bet jau miške buvo galima maskuoti pėdsakus. Prasiveržus per miškelį, priešas iššovė 3 sutartines

raketas paduodamas ženklą, kad miške esančios priešo grupės akylai sektų, kur mes žygiuojame. Pražygiavome apie du su puse kilometro, pasitepėme vaistais batų padus, kad priešo šunys nesusektų ir žygiavome toliau į mišką. Kur geresnė pozicija, nutarėme laukti ten pasiruošus.

Pražygiavus apie 500 metrų nieko nebesigirdėjo. Vyrai buvo pilni nuotaikos, kad vis dar sekėsi nuo taip didelės priešo masės laimingai atsipalaiduoti. Bet priešo giltinė taipogi nemiega ir šypsosi, laukdama savo ištroškusiais dantimis aukų.

4

Priešas pataiko pastatyti pasalas ant mūsų žygiuojamo kelio iš nemažai susidedančio skaičiaus. Gerai užsimaskavęs prisileidžia maždaug 15—20 metrų. Pastebėjus priešą mūsų žvalgui, ir davus mums ženklą, tuo pat laiku atidaro į mus pragarišką ugnį.

Prasideda žūtbūtinės kautynės. Burliokų šauksmas, kaip laukinių vperiot! nustelbia ir šūvių garsus.

Pirmiausiai iš mūs tarpo atsiskyrę A ! A Beržinis, gavęs mirtiną smūgį į galvą ir po to tuojau sužeistas A ! A Hamiras ir 4 partizanai. Bet iš kautynių lauko dar nei vienas nepasitraukė. Priešo ugnis ir laukiniškas ir baisus šauksmas. Hamiras gauna nuo priešo kulkosvaidžio antrą mirtiną smūgį per vidurius. Skausmo suimtas pakyla nuo žemės, išsitiesęs visu aukštumu, jau turėdamas negailestingą pistoletą. Pribėgus jo žmona šaukia ir minėdama jo tikrąjį vardą, kad einam, aš tave vesiu. Bet jis išblyškusiu veidu į jos pusę atsigręžia ir ištaria jai paskutinius atsisveikinimo žodžius: Sudievu, Aldona. Atkeršykite už mane. Tuo kartu pakelia pistoletą prie smilkinio ir, nuaidėjęs negailestingas šūvio garsas, nutraukia jauno ir pasiryžusio P. dalinio vado paskutinę gyvenimo stygą.

Žmona, mačiusi savo akyse mylimo žmogaus mirties tragediją, griebiasi pistoletą ir tą pačią akimirką pasiryžusi baigti taipogi savo kelionę šiame, taip klastingame pasaulyje. Bet staiga ją skubiai sulaiko motiniškas jausmas. Neišdrįsta pati žudyti dviejų gyvybių. Pribėgus prie pat esančio P. prašo, kad ją nušautų, bet šiam atsisakius, palieka amžinai gulėti savo vyrą. Ir kartu su besitraukiančiu daliniu traukėsi iš priešo apsupimo.

5

Likęs dalinio vado pavaduotojas, sustabdo pakrikusį dalinį, atitaiso tvarką ir pradeda veržtis iš priešo apsupimo žiedo. Pasiseka vienoje vietoje iš vis be šūvių pasitraukti iš priešo apsupimo. Priešas, pastebėjęs, kad mes prasiveržėme, atidaro ugnį ir seka šaukdami: vperiot! akružit!

Mums besikaujant, artėjo priešo jėgos iš antrosios pusės. Besitraukiant daliniui ir jau dengiantis geromis priedangomis, priešas lieka suklaidintas ir į artėjančią kitą savo grupę išsikarščiavęs, kaip laukinis atidaro ugnį. Prasideda tarp burliokų kautynės. Užtruko maždaug 15 minučių, tuo mums palengvino atsipalaiduoti nuo besivejančio priešo.

Pasitraukus į saugesnę vietą, suteikta sužeistiesiems pirmoji pagalba. Suklaidintas priešas nesistengė surasti mūsų pėdsakų ir nustatyti krypties.

Vedant mums su priešu kautynes, apytikrėmis žiniomis neteko priešas 5 nukautus ir daugiau dukart tiek sužeistų. Nukautųjų tarpe buvo nukautas ir MGB sekikas šuo. Iš to buvo galima suprasti, kad buvo geras šuo, nes MGB viršininkas išsireiškė, kad būtų geriau žuvę 20 stribų, negu tas šuo. Arba burliokų akyse taip pat įvertinami mūsų tautos išdavikai — mažiau už šunį.

Besitraukiant daliniui, pradėjo temti. Sutemus laimingai atsipalaiduota iš vis nuo priešo. Pavarius pastotes silpniausiems ligoniams nuvežti į saugenę vietą. Nuvežus pradėtas gydymas.

Tas viskas vyko 1948 m. 03 m. 10 d. Šiluvos valsč. Kaunietiškės kaimo laukuose ir prieinančiame Papusimo miške.

LLKS
Lai būna lengva jums žemelė Lietuvos,
brangūs broliai Hamire ir Beržini, 
šiuos žodžius broliai ir sesės dainuos
Jums ir tuos laikus prisiminę.

Iš Liutauro atsiminimų užrašiau,
Laisvūnas — 
1949 m.10 m. 22 d.

3. DEGUČIŲ KAUTYNĖS

1946 m. 02 m. 16 d. mūsų dalinys, tai yra Šturmo laikėsi Pakapės rajone su savo vyrais. Enkavedistai tai sužinojo iš savo šnipų, todėl pradėjo masinį siautimą po tas apylinkes. Mes nutarėme iš siaučiančio rajono laikinai pasitraukti į vieno iš mūsų tarpe esančio kovotojo Deimantuko tėviškę.

Tad nutarėme, kol praeis siautimas pabūti Deimantuko krašte, o kartu brolis Deimantas aplankys ir seniai matytą savo šeimą.

Buvo naktis šalta ir giedra, mėnulis pro debesis plaukė. O enkavedistai mūs ieškodami aplink, siuto, mėtydami raketas. Mes, dangstydamies kalnais, raistais, kad mūs enkavedistai nepastebėtų, traukėmės. Nors kelias buvo ir labai vargingas, bet mes laimingai pasitraukėme iš enkavedistų sekamo rajono, nepastebėti.

Nužygiavę į Padvarninkų apylinkes, užėjome pas vieną dalinio vadui Šturmui žinomą žmogų, pasiklausti, ar ramu toje apylinkėje. Žmogus užgarantavo, kad ramu, dienos metu nieko nesimatę, bet kaip vėliau pasirodė, šitas žmogus melavo. Nes tą dieną kaip tik vaikščiojo ginkluotas aktyvas, varinėdamas žmones vežti miško. O sutemus apsinakvojo tame pačiame kaime, ko mes suvis nežinojome. Tad, išėję iš gyventojo saugumo dėlei susiskirstėme į dvi dalis ir nutarėme apsidienavoti tame kaime. Dalinio vadas su penkiais vyrais nužygiavo į vieną sodybą, o dalinio vado pavaduotojas, aš, su 4 vyrais — į kitą sodybą. Man kaip tik papuolė ta sodyba, kurioje buvo apsinakvoję aktyvistai.

2

Priėjus man prie sodybos ir pabeldus į langą, ūkininkui paklausus, kas esame, atsakėme, kad milicija. Ūkininkas atsakė, kad neįeisiąs, pas ji nakvojąs aktyvas. Mums besibeldžiant aktyvas pajuto. Todėl aš, nieko nelaukęs įsakiau vyrams apsupti namą. Ir tuo tarpu daviau žinią, kad pribūtų dalinio vadas su savo vyrais. Dalinio vadas Šturmas greit atvyko, atsinešdami su savimi ir prožektorius. Apsupę stipriau namą, prožektoriais apšvietėme namą ir langus. Tuokart dalinio vadas įsakė, kad kas yra kambaryje visi pakeltų rankas ir pakeltomis rankomis išeitų lauk. Šeima buvo didelė, visi pakėlę rankas išėjo lauk. Kartu su pakeltomis rankomis išėjo ir aktyvas, palikęs ginklus troboje. Aktyvo iš viso buvo 3 asmenis. Išėjus visiems lauk ir mums pradėjus tikrinti dokumentus, vienas staiga šoko į šoną ir pradėjo bėgti. Mes nors ir stipriai apšaudėme kojas, nors ir peršovėme, bet pavyko pabėgti.

3

Po visos operacijos nutarėme skubiai trauktis. Kad greičiau atsitraukus, liepėme šeimininkui pakinkyti arklius ir mus pavėžėti.

Mums kiek pavažiavus, dėl blogo kelio sugriuvo šeimininko ratai. Tad šeimininką paleidom su sulūžusiais ratais į namus. O mes kita kryptimi nužygiavome pro brolio Deimantuko tėviškę, užėjom trumpam laikui aplankyti jo namiškių. Pasisvečiavę trumpai žygiavome toliau, kad spėriau pasiektume nustatytą punktą, nutarėme vėl pavaryti pastotę. Tad nuėjome pas pažįstamą Deimantukui kaimyną, kuris anksčiau buvo geras žmogus. Liepėme mus pavežti. Žmo-gus sutiko, greitai pakinkė arklius ir pradėjo mus vežti.

Privažiavę Daukūčio mišką, pastotę paleidome į namus, nes toliau nebuvo galima važiuoti, nes jau visai aušo.

Paleidę pastotę, nuvažiavome į vieną sodybą ir apsistojome. O šitas žmogus, kuris mus vežė, buvęs kitados geras žmogus, dabar pavirtęs šuniu, išdaviku. Nužiūrėjęs, kur mes apsidienavojom, pranešė Kelmės enkėvede. Mums nuėjus į sodybą ir prikėlus šeimininką ir šeimininkui sutikus, kad dienavojam, šeimininkė pataisė dar ir valgyti. Pavalgę nuėjome kiti miegoti, tik vienas paliko kambary budėti. Lauke negalėdami patys stovėti, sargybos prašėme šeimininko, kad sektų apylinkę ir ką įtartino pastebėjęs, mums praneštų.

4

Rytas buvo gražus... saulutė pakilus iš po miško tirpdė pavasario sniegą. Mes gulėjome iš po žygio. Nieko nenujausdami, kad Tėvynės išdavikas su mūsų krašto kraugeriais ruošė mums mirtį.

Tuo laiku priešas, sukoncentravęs jėgas užpuola mus nuo miško pusės, apsupdamas visą sodybą, kad neišbėgtume. Staiga šeimininkas įbėga į vidų ir praneša budėtojui, kad supa. Sodybą supo apie 150 enk. Sargybinis kuo skubiausiai sukelia visus iš miego, pranešdamas, kad pavojus. Visi staiga šokome iš miego, sugriebę ginklus ir aprangą visi pasiruošėme kautynėms.

Dalinio vadas Šturmas davė įsakymą — šokti visiems pro langą. Mums šokant pro langą, priešas į mus atidaro peklišką kulkosvaidžių ir automatinių ginklų ugnį. Atrodo, kad visi žaibai ir perkūnijos nusileido ant žemės. Bet visi laimingai išsiveržėme lauk. Tuomet, sukritę ant žemės, atidarėme ir mes vokiško pūklinio kulkosvaidžio (emgė) ugnį. Taip pat pritarė ir kiti automatiniai ginklai. Tuo laiku priešas padegė ūkininko gyvenamąjį namą.

Mes, smarkiai atsišaudydami, traukėmės link miško, prasiverždami pro priešo apsupimo žiedą. Traukiantis pastebėjau vieną priešo kulkosvaidį smarkiai į mus šaudantį. Man paleidus keletą serijų, nutilo. Pasirodo, kliuvo.

Nuo priešo kulipkų traukiantis žuvo kov. Garsiukas ir kov. Deimantukas. Kiek toliau pastebėjau dalinio vado žmoną Ašarą smarkiai sužeistą, kuri negalėdama pasitraukti nuo priešo, sušuko: Kovosiu, bet gyva nepasiduosiu, kad ir žūsiu — tai tėvynei. Smarkiai gynėsi, kol jėgų turėjo, kol priešas nukovė. Nors ir nepaprastai priešas apšaudė, bet keliems laimingai pavyko prasiveržti į miškelį, nors kitiems ir sužeistiems. Dalinio vadui, nors ir sunkiai sužeistam, pavyko pasiekti miškelį.

Priešo šnipams pavyko pastebėti, kur pasitraukė sunkiai sužeisti kovų broliai ir pranešė priešui. Broliai, neturėdami jėgų kovoti ir būdami be sąmonės, pakliuvo į priešo rankas gyvi. Iš šių žiaurių kautynių likome tik gyvi ir sveiki du kovotojai.

Sodybos savininkas per kautynes taip pat paliko nukautas. Priešų tose kautynėse žuvo 10.

Iš Merkio atsiminimų užrašiau
Laisvūnas 
49 m. 11 m. 5 d. 
Nors jūs žuvote,
Ir jūsų jau nėra,
Bet jūsų atminimas
Amžiams liks tame lape 
Rimantas

4. PIKTONIŲ KAUTYNĖS

Šiandien, 30 rugsėjo, man į galvą įstrigo mintis, kad šiandien jau lygiai metai suėjo nuo paskutiniųjų kautynių laisvės kovotojų kelyje. Tas buvo 1948 m. rugsėjo 30 d. Vos išaušus rudens rūkotam rytui, miške buvo ramu. Vėjas nedrįso pajudinti verkiančių gailiomis rasomis medžių. Saulė dar buvo netekėjus ir mes dar gyvenome sapnų karalystėje, kai į ramiai snaudžiantį mišką atėjo vienas

mūsų bičiulių, kuris pranešė mums, kad čia pat netolimam kaime praėjusią naktį kažkas nušovė vieną pilietį. Ir apie įvykį pranešta MGB, kad būta partizanų. Šis įvykis mums gali būti pavojingas, mes turime greitai apsirengti ir pasitraukti miškais. Kiek galima toliau nuo įvykio vietos. Nes mes stovėjome miško pakraštyje, netoli vieno kaimo per kurį ėjo, pro pat mišką vieškelis. Laukai buvo paskendę rūkuose ir vos tik tekėjo saule, link miestelio suburzgė mašinos. Mes supratome, kad enkvadai į įvykio vietą atvyksta. Jau buvome visi apsirengę ir padėkoję bičiuliui už pranešimą, pamažu traukėmės miškais toliau. Žygiavome miško mažais takais, kurie buvo pridengti pageltusiais lapais ir atidžiai dairėmės į visas puses, kad nepatiktumėm kokį nereikalingą žmogų ir kad nepastebėtų mūsų žygiuojant.

Po valandos laiko priėjome vieškelį. Atsargiai išlindę iš jaunų eglaičių apsižvalgėme, kuriuo nesimatė einant jokios būtybės, tada greit peršokome vieškelį. Ir, vos prasiskverbdami tankynais, paėjome apie porą šimtų metrų, nuo vieškelio ir jaunų eglaičių aikštelėje sustojome, nes toliau eiti nebuvo galima, nes miškas baigėsi ir aplink buvo pilki laukai, kuriuose matėsi išmėtytos sodybos. Kai... pastovėti buvo dar be pusryčių ir netikėjom šiandien jų gauti. Nes išeiti... nebuvo galima — miškas neperdidelis, aplink pakraščiuose jau siaučia priešas. Mes, 9 kovotojai, atsidavę likimui, nekantriai laukėme vakaro. Rugsėjo pabaigoje dienos jau gana trumpos, linksmoj kompanijoj nepajunti, kaip jos prabėga. O mums ta diena buvo be galo ilga. Ir nekenčiamos mintys lindo į galvą. O laikrodžio rodyklės slinko taip iš lėto, lyg pasistovėdamos, lyg tyčia už-traukdamos laiką. Po ilgų prasvajotų valandų prisiartino vakaras. Diena buvo ūkanota, saulės spindulių nesimatė nei tekant, nei leidžiantis, tik miške tarp tankių eglių pradėjo darytis tamsūs šešėliai, kad jau vakaras ir laikrodžio rodyklė rodė 5 val.

Tada visi pakalbėjom maldą, paskui pamažu slinkome į palaukę, kur buvo prie pat miško kaimas. Mes ėjome toliau nuo kaimo, kad nepastebėtų gyventojai. Išėjus į palaukę buvo dar truputį šviesu, bet netrukus apgaubė laukus tamsi naktis, kurioje nebuvo nieko matyti, nei girdėti, nes buvo šlamantis vėjas ir pamažu lijo smulkus lietus. Dangų gaubė tamsūs juodi debesys, kurių tamsa susiliejo su juodu žemės paviršiumi. Mes išeinam į laukus, palikdami tamsų paslaptingą mišką, kuris mus globojo tą ilgą neramią dieną. Pamažu slinkdami laukais, kad niekur nesulotų šunes, priėjome vieškelį, kuris jungė Šiaulėnus ir Šaukotą.

2

Man kilo mintis eiti skersai vieškelio ir vėl mestis į laukus, bet dalinio vyrai patarė eiti vieškeliu iki netoli esančios sodybos, į kurią galima būtų užeiti pavakarėm. Aš jų patarimui nesipriešinau, bet bailiai ėjau pirmas vieškeliu, kiekvieną sekundę tamsoje laukdamas priešo. Nes naktis buvo be galo tamsi ir vėjuota. Nieko nebuvo galima matyti, tik su priešu susidurti akis į akį. Juo toliau ėjau, tuo dariausi vis bailesnis. Širdis buvo nerami lyg prijautė, kad kiekvieną minutę galiu susidurti su priešu. Bet aš savyje kovojau su ta baime ir stengiausi ją nugalėt, nes nenorėjau pasirodyti esąs bailys ir niekuomet nemėgdavau bauginti kitų. Todėl drąsiai lyg peiliu perverta širdimi žengiau pirmyn atydžiai sekdamas akimi ir klausa priekį. Pražygiavus vieškeliu apie 1 km., perėjus mažą miškelį ir artėjant prie tos sodybos, kur reikėjo užeiti, kažkas prieš mus vieškely įtartinai sutraškėjo. Sustojome visi kartu, pasiklausėme. Pritūpęs įtemptomis akimis įsižiūriu į priekį esančius juodus taškus. Gerai žinau, kad ten krūmelis juoduoja, kiek arčiau kryžkelėje kryžius stovi ir antroje pusėje juoduoja maža koplytėlė. Daugiau nieko įtartino nesimato ir nesigirdi, tik laukuose ošia rudens vėjas.

Jau čia pat keliukas į sodybą, kurioje matosi per langus skaidrios šviesos ir spinduliai. Ramu sodyboje: nei šuo neloja, tik girdėtis parpiantis mažas vėjo malūnėlis. Pamažu glausdami prie žemės kojas slinkome keliuku į sodybą, kur gyvenamo namo kiemas buvo apšviestas primusinės lempos šviesa, kuri, išsiveržusi per langus, perskrodė tirštą nakties tamsą. Mes priėjome prie langų, apžiūrėjome — svetimų žmonių nėra. Suėjome visi į kambarį, pasilikus tik vienam sargyboje.

3

Kada man einant vieškeliu prieš sodybą pasigirdo įtartinas traškėjimas, tuomet mes buvome sutikę priešą. Prieš kokį 30 metrų priekyje, kuris, pajutęs ateinant keliu daugiau kaip vienas žmogus, greit krisdami į griovius sutarškino ginklais.

Kai mes ėjome į sodybą galbūt nematė, nes labai pamažu ėjome, bet mums prisiartinus prie sodybos, pradėjo šuo loti. Ir suėjus į vidų, šeimininkas užgesino šviesią lempą. Priešui paliko ta sodyba įtartina ir jie pasuko jos patikrinti, kuomet mes jau buvome suėję į vidų.

Šeimininkė dangstė langus, o šeimininkas tvarkė šunį.

Priešas prisiartino tamsoje prie pat namo langų ir net pro neuždengtus langus matė, kad kambaryje yra daug žmonių. Tik priešui priartėjus prie namo durų, sargybinis pastebėjo 2 figūras, kurios tamsoje artėjo prie jo. Stok, kas eina? sušuko sargybinis. Sargybinis išgirdo tik rusiškus nesuprantamus žodžius ir užvedant automatus, tuojau figūros dingo tamsoje mesdamos atgal. Sargybiniui pabeldus į duris, mes visi išbėgome laukan. Lauke išbėgus nuo primusinės lempos nieko nesimatė, visus apgaubė nepaprasta tamsa. Keletą minučių tęsiasi tyla, kurią pertraukia kojų stuksenimas ir tvoros tratėjimas. Nes išbėgus iš kambario, nuo lempos šviesos nieko nesimatė, dangus liejosi su žeme. Aš, bėgdamas pro namo kampą, pataikiau tiesiai ant štankietų neaukštos tvoros, ant kurios buvo sukabintos šeimininkių puodynės ir uzbonai ir pats nepajutau, kaip virste pervirtau per tvorą. Tik suskambėjo puodų šukės ir sutratėjo tvora. Aš pasijutau gulys purvinoje dirvoje ir po savimi turėjau užgulęs purve savąjį ginklą. Greitai pašokau bėgti dirvomis, tada išgirdau priešo kareivius šaukiant: davai raketų! Dar greičiau skubėjau pasitraukti nuo priešo kol buvo tamsu ir šalia savęs jaučiau bėgančius savo draugus. Toliau bėgdamas tamsoje pargriuvau per vieną akmenį, kuris pastojo man kelią. Greitai vėl pašokau nuo žemės ir priešas netrukus išleido virš mūsų raudoną raketą, kurios nežymioje raudonoje šviesoje pastebėjau bėgančius beveik visus savo brolius. Vos raketoms pakilus, kritome ant žemės, o kiti broliai dar bėgo. Pro šalį bėgantiems sušukau-gulkit, nes pastebės priešas. Raketai nukritus, vėl bėgome keletą sekundžių toliau, bet netrukus pakyla antrą kartą, taip pat raudona raketa. Kuri mažai teapšviečia, šūvių dar nesigirdi, pasirodo, kad mūsų dar nepastebėjo. Nusileido ir antroji raketa, vėl keletą sekundžių bėgome toliau, bet staiga iškilo balta raketa ties mūsų galvomis, kuri nušvietė visą apylinkę — viskas matėsi kaip dieną. Aš greitai kritau ant žemės, nes buvau jau baisiai pailsęs ir vos galėjau pabėgti, o kitus, kurie nespėjo parkristi, pastebėjo priešas, na ir pradėjo tratėti automatų serijos, ne iš toliau kaip už 50 m. Užgesus trečiajai raketai, vėl kelis žingsnius pabėgom. Bet vėl raketa nušvietė laukus, jau visi bėgo pirma manęs tik Girūnas ir Lakūnas dar bėgo kartu su manim. Prieš mus buvo didelis prieškalnis ir minkšta dirva, per kurią buvo taip sunku bėgti.

Broliai, kurie buvo išbėgę jau ant kalno, mėgino burliokams pasipriešinti, kad mums lengviau pasitraukti. Bet, iššovę po keletą šūvių, ir vėl pradėjome trauktis. Aš supratau, kad mes esame beviltiškoje padėtyje, nes ginklai prisikimšę purvo, neveikia, gintis neįmanoma, o išbėgti ir nėra vilties. Nes jau jėgų nebeturim. Visiškai jau keletą žingsnių pabėgęs vėl krentu žemėn, o priešas jau čia pat, tik kulkos smaigo aplink žemę, o kalnas dar nepribėgtas. Raketos krinta ir vėl kyla, šūvių salvės nenutrūksta, kulipkos smaigo milinės skvernus. Jaučiu, kaip skauda koją per padą, bet vėl raketai nukritus, pakilęs bėgu, kojos nejaučiu, atrodo, kad ją kas kirviu būtų nukirtęs, bet skausmo nėra. Ir vėl raketai pakilus kritau žemėn. Ir mačiau, kaip greta manęs bėgęs Girūnas krito kulipkos pervertas dar sušuko: Aliutai, duok pistoletą! Aš jau negaliu. Dar keletą sekundžių gulėjau šalia jo, kol nukrito šalia jo, kol nukrito raketa, bet jau nebegirdėjau iš jo daugiau žodžių — jis mirė nuo priešo kulkos.

Raketai užgesus, aš su Lakūnu sukaupėme visas jėgas, numėtėme sunkiuosius daiktus, prisikaupėme per kalno viršūnę, kuri pridengė mus nuo priešo kulkų.

Dabar jau, kad ir raketos šviečia, mes leidžiamės žingsniu toliau, nes greičiau jau dabar, kad ir raketos šviečia, jėgų nebeturim pabėgti.

Dar iškilo keletas raketų ir pasigirdo šūvių serijos, mes jau pasiekėme krūmus ir laimingai išsinėrę iš mirties nagų žingsniavome toliau link miško. Dabar iš po raketų šviesos akys nieko neskiria, nei kur dangus, nei kur žemė, vien tik tiršta nepermatoma tamsa.

Kur mūsų likimo broliai? Ar jų daug žuvo? Ar tik Gyrūnas, kurį mačiau mirštantį, nieko nežinome, tik mes du. Man jau pradeda skaudėti koją, vos priminu prie žemės. Lakūnas veda mane už rankos. Jis dar stipresnis, nes lengviau sužeistas. Aš noriu pailsėti, sėduos ant žemės. Jis manęs neleidžia sėdėti ant žemės, tempia į mišką, o aš neturiu jėgų, vos paveiku kojas. Pamažu pasiklausydami, koja už kojos, slinkome artyn miško. Bet pamiškėje vėl tikėjomės rasti priešo pasalas, o bėgti ir gintis nėra jėgų. Tik viena išeitis — pistoleto gaiduką priglausti prie kaktos. Arti juoduoja miškas, sustojam pasiklausyti. Nieko nesigirdi, tik kaukia rudens vėjas ir ausyse aidi šūvių salvės. Užsikabinu per petį grosmašinkę, pasiimu į rankas pistoletą. Einame pamažu artyn miško, kur tikėjomės pasalos. Bet ramiai įšliaužiame į mišką, nieko nėra. Dabar jau jaučiamės laimėję kovą. Nes jau mirties laukas pereitas, miške jau nesitikim sutikti priešo. Patekome į mišką tamsioj, audringoj nakty, bet kur iš jos išeiti, kur gauti sužeistiems pagalbą. Kad koja sužeista visiškai sustingo vos galiu apsikęsdamas priglausti prie žemės, be to, dar kankino troškulys — niekur nerandam vandens, pelkė sausa. Suklaupėme abu su Lakūnu pelkėje ant šlapios žemės ir ėmėme kasti rankomis šlapią pelkės žemę, tikėdami, kad išraustoje duobutėje rasis kiek vandens, su kuriuo galėsime suvilgyti burnoje sudžiuvusius liežuvius. Bet mūsų pastangos vandens ieškojimui nuėjo niekais. Vėl turėjome sukaupę visas jėgas keliauti miško linija toliau. Po poros valandų laiko perėjom apie 1 km. pločio mišką, išėjome į laukus, kuriuos supo vėl aplink miškai. Gerai apsidairėme vietovę, man jau buvo pažįstama. Bet žmonės nepažįstami — užeiti prašyti vandens neatsargu. Nes dar ne pertoli kautynių laukas, priešas dar gali pasiekti.

Dar ryžomės eiti toliau, kur galėsime rasti pažįstamų žmonių ir saugesnių vietovių. Dar nužygiavę porą kilometrų, radome pamiškėje kūdrą vandens. Tuomet iki soties prigėrėme, pasidarėme šiek tiek stipresni. Galėjome vėl eiti toliau, nes dar reikėjo nueiti apie 3 km., o koja jau nenorėjo visiškai prisiglausti prie žemės. Galiausiai kelionė pasidarė visiškai įkyri: ėjau, kentėdamas stiprų skausmą ir savyje jaučiau didelį nuovargį.

Jau buvo gerokai po vidurnakčio, kai mes pasiekėme vieną pažįstamo ūkininko sodybą, kuri buvo nepertoli nuo miškelio. Čia jau nutarėme apsistoti, nes abu toliau eiti išvis negalėjome.

Atsisėdau ant pievos, o Lakūnas nuėjo pažadinti ūkininką, kuris, pažinęs, kad partizanai, visai nenorėjo įsileisti — vos ne vos prisiprašė. Žmogelis išėjo išsigandęs, sakydamas: vyručiai, jūs pražuvot, dar ir mane žudot?

Drebėdamas visas baimėje, palydėjo mus iki miško, atnešė mums iki miško truputį užkąsti ir vandens. Mes miško pakraštyje, kuriame nebuvo nei tako, nei keliuko, susiradome ramią vietelę ir sugulėme užpelnytam poilsiui. Tuojau užmigom, tik baisus kojos skausmas pažadino iš skanaus miego. Vargais negalais numoviau nuo skaudamos kojos batą ir vėl užmigau.

Tose kautynėse žuvo du kovų Broliai Girūnas ir Manžiūras.

5. LIPYNŲ KAUTYNĖS

Šturmo daliniui skrajojant rudens lietingom ir rūkotom dienom. Jau miško lapai, šalnų pakąsti buvo nukritę. Partizanų gyvenvietės niekas nedengė, tik rudens lietingos dienos ir šaltos naktys. Negalėdami skrajoti po krūmus dėl nubyrėjusių lapų, skrajojo po gyventojus. Taip skrajodami nuvyko ir apsistojo pas vieną ūkininką, kur buvo po ta pačia pastoge gyvenamasis namas ir daržinė.

Nepaprastai žiaurus lietingas rudens oras smarkiai perlijo partizanų rūbus. Taigi, apsistoję pas ūkininką, šlapius rūbus paliko pas šeimininkę, o patys nuėjo miego į daržinę, palikę budėti tik sargybinį.

Išaušus sargybos lauke nebuvo galima stovėti, tad turėjo sargybą nešti troboje. Troboje buvo labai blogas matomumas. Iš vienos pusės dengė Šiaušės aukšti apaugę krantai.

Tą rytą enkevadai Šiaušės krantuos ir Dubysos lankom darė siautimus.

2

Rytui išaušus ir saules spinduliams prasiveržus kuriam laikui pro tirštą rūką, būrio vadas Šturmas nuėjo į kambarį pasiimti pradžiūvusių rūbų. Tik jam įėjus, sargybiniui nepastebėjus, paskui jį į kambarį įgriuvo 2 enkavedistų žvalgai. Sutikę šeimininką, klausia: Ar yra partizanų? Būrio vadas, išgirdęs enkavedistus šnekant, nieko nelaukdamas, išsitraukė pistoletą ir paleido į kambario duris šūvį į burliokus, sakydamas: iš partizanų. Vienas burliokas, gavęs šūvį, krito vietoje. Tuoj Šturmas davė komandą vyrams išsiveržti laukan ir užimti pozicijas.

Tuo tarpu vienas Šturmo vyrų, Deimantas, pagriebęs ginklą, paleido į burlioką šūvį, ir antras krito vietoje. Šturmas šokdamas pro langą pargriuvo. Į bešokančius burliokai atidarė smarkią lietaus ugnį. Partizanai taip pat atidarė smarkią ugnį. Šturmas nukirto vėl vieną kulkosvaidininką, tuo palengvindamas likusiems išsiveržti iš kambario. Visiems partizanams išsiveržus iš kambario ir užėmus gynimosi pozicijas, nežiūrėdami burliokų puolimo, traukės planingai atsišaudydami, naikindami priešo jėgas. Traukiantis partizanams, nuo jų taiklių šūvių krito aštuoni burliokai. Be to, padegtame name degė 2 anksčiau kritę priešo žvalgai, kurie ėjo ieškodami partizanų. Iš mūsų pusės traukiantis žuvo vienas kovų Brolis Špokas. Taip pat per didelį priešo puolimą liko atskirtas nuo dalinio partizanas Banginis. Būdamas jau iš anksčiau sužeistas ir negalėdamas toliau žygiuoti, pakilęs pradėjo smarkiai atsišaudyti. Apsupus burliokams ir staugiant liūto balsams, nelaimingam partizanui liepė gyvam pasiduoti. Brolis Banginis parodė tikrą partizanišką pasišventimą. Turėdamas 2 granatas, vieną granatą sviedė į burliokus, užmušdamas dar vieną burlioką, o antrąja save susisprogdino. Likusieji 5 broliai atsitraukė laimingai.

Iš Merkio atsiminimų
49 m. 12 m. 12 d.
Raivydis

6. SEKIME BROLIO PUTINO PAVYZDŽIU

Susidedantis iš dvidešimties vyrų, Šturmo ir Varno, P dalinys 46 m. 09 m. 18 d. apsistojo Raseinių apskrityje, Kelmės valsč., Gečaičių kaimo apylinkės miškelyje.

Šviečiant meilios saulutės spinduliams, sukilo vyrai ir dalijosi vieni kitiems savo išgyventus įspūdžius. Po pasikalbėjimo nuėjo visi pusryčiauti. Bepusryčiaujant, atėjęs P bičiulis pranešė:

—    Vyrai, būkite atsargūs, nes šiandieną eis ginkluotas aktyvas, tikrindamas paslėptus gyvulius — kad nepastebėtų. P susitvarko ir akylai seka apylinkės judėjimą. Apie 11 vai. prieš piet, pamato netoliese šliaužiant iš 12 stribų susidedantį būrį. P matydami, kad neišvengs, priešo pastebėjimo, atidaro taiklią ugnį ir kaip kirviu iš karto pakerta iki vieno.

Sudavę priešui mirtiną smūgį, pastebėjo, kad iš gretimo miškelio pradėjo virsti burliokų voros, stipriai atsišaudydamos. Sėkmingai P atkerta burliokų puolimą, padarydami priešui gana rimtų nuostolių. P nuostolių iš vis neturi. Bekovojant P daliniui, antroji priešo grupė pradeda puolimą iš užnugario. Jų puolimą remia sunkieji kulkosvaidžiai. Staigus ir netikėtas priešo naujų jėgų puolimas P priverčia trauktis blogai dengtomis pozicijomis ir net į kalną.

Čia ir prasidėjo P nuostoliai. P vadas Šturmas komanduoja:

—    Trauktis atsišaudant ir tvarkingai, — tuo pačiu būdamas pavyzdžiu kitiems ir rodydamas nepaprastą drąsą. Netoliese nuo Šturmo sunkiai sužeidžia partizaną Žaibą. P Žaibas, atsisveikinęs su savo sužieduotine, susisprogdino su granata.

Pro kautynių šūvių garsus prasiveržia klaikus granatos sudejavimas, nutraukdamas kilnaus vyro gyvenimo giją. Kovojantieji P, matę tą žūstančią auką, prisiekia dangum:

—    Mes kovosime ir toliau, sugniuš visos jūsų laukinės jėgos prieš mūsų pasiaukojimą Tėvynei!

P vadą Šturmą priešo ugnis taip žemai nuleista apšaudo, kad neįmanoma išsilaikyti ant žemės jokiai gyvybei. Skuste skuta žemės paviršių burliokų sunkieji kulkosvaidžiai. Stribų būrys iš gerai dengtos vietovės pradeda puolimą. Šturmas pamato, kad gulint ant žemės nieko negali veikti. Pašoksta ir atsistoja stačiom, maždaug iš vieno km. atstumo, paleidžia iš vok. šturmgivėro salvę į pasirodžiusį priešą. Trimis šūviais sunkiai sužeidžia į plaučius Liolių stribų vadą Labanauską — buv. Lietuvos sunkiosios atletikos stipruolį. Tuo pat laiku Šturmą sužeidžia per kairiosios kojos nykštį. Bet jis nieko nepaisydamas ir parodęs priešui nepaprastą savo narsumą, pasitraukia iš apšaudomo ploto. Sužeistas būdamas veda ir toliau vyrus, nors jau ant arklio jodamas.

Po tokios smarkios ugnies priešas pakerta dar 8 Brolius ir Brolį Putiną sunkiai sužeidžia. Negalėdamas trauktis toliau, bet dar ginklą vartoti turėdamas jėgų, padeda kovojantiems Broliams. Jo pasakyti žodžiai:

—    Traukitės, Broliai, aš jus dengsiu kulkosvaidžio ugnimi. — Ir tesėjo savo duotąjį žodį. Užsimaskavęs geroje pozicijoje, kerta priešus kaip grybus. Burliokai mato, kad P traukiasi jiems matoma kryptimi, o ugnis atidaryta iš priešingos pusės. Brolis Putinas paralyžuoja burliokų puolimą, tuomi padėdamas likusiems Broliams pasitraukti be aukų.

Pabaigęs paskutinius šovinius, Brolis Putinas padeda paskutinę auką ant Tėvynės aukuro. Pats save ir ginklą susprogdina su granata. Suaidėjęs granatos sprogimas ir pakilęs juodų dūmų debesėlis atsuka visų P veidus į tą pusę. P vadas Šturmas lyg dar kartą girdi jo balsą:

—    Traukitės, aš jus dengsiu kulkosvaidžio ugnimi. — Giliai atsiduso vadas ir iš jo lūpų išskrenda žodžiai:

—    Tu žuvai, kad mes gyventume, o Tėvynė būtų laisva.

Burliokai, prisiartinę prie Brolio Putino lavono nespardo jo kaip tai darydavo, bet ištaria šiuos žodžius:

—    Tas vyras tikrai mylėjo savo Tėvynę.

Lai būna pavyzdys mums brolio Putino pasiaukojimas savo Tėvynei Lietuvai. Ilsėkis ramybėje, brangus Broli, mes tęsime toliau tą garbingą žygį iki bus laisva mūsų šalis Lietuva!

Romutis
1949 m. 12 m. 15 d.

7. VELYKŲ KAUTYNĖS

1948 m. kovo mėn., antrąją Šv. Velykų dieną, įvyko didelės kautynės. Vilko dalinys, praleidęs žiemą vienoje vietoje, smagiai laukė Šv. Velykų. Čia pat ir Velykos. Pasiruošė visi šventėms.

Velykų antrąją dieną, dar saulei nepatekėjus, pasigirsta smarkus kalenimas kulkosvaidžių ir kitų ginklų tratėjimas. Retkarčiais pasigirsta stipresni sprogimai — tai sprogsta granatos.

Klaiku darosi klausantis už 5 km„ o kas darosi, kai šūviai čia pat?

2

Sargyboje stovėjo Erelis. Išgirdęs kažką šlamant, įbėgęs bunkerin praneša, kad kažkas lyg eina. Pasiėmęs daugiau šovinių, išbėgo atgal į postą. Poste susišaudo su priešu. Pasirodo, kad jam kiek pašaudžius iš kulkosvaidžio, jis žuvo.

Priešui apsupus bunkerį, kuriame buvo dar likę vyrai su sergančiu vadu, prasidėjo žiaurios kautynės. Prisistatė prie bunkerio durų ir lango kulkosvaidžius šaudė į vidų. Apsitaisius vadui, Kęstui išmetus pro duris granatą, visi veržėsi pro bunkerio langą.

Iššokę papuolė tiesiog ant priešo kulkosvaidžių. Burbai atidarė smarkią kulkosvaidžių ugnį. Pašaudė į išsiveržusius brolius, persiskyrę į dvi dalis. Nematydami taikinio — nustojo šaudyti. Vienai daliai grupės pasiseka prasiveržti pro burbus. Tik sužeidžia vieną kovotoją Žilviną, nukirsdami jam ranką. Pasitraukus toliau, sužeistąjį perrišo. Truputį pavedus, jam atsisakius toliau eiti, paliko jį po egle. Nuėjo žiūrėti, ar ant linijos nėra priešo. Išgirdo pistoleto šūvį... Pasirodo, nusišovė brolis Žilvinas. Broliai norėjo grįžti prie žuvusio Brolio, kaip pastebėjo, kad iš tankumyno išlenda burbai. Tad turėjo trauktis toliau, palikdami žuvusį brolį likimo valiai. Pasirodo, Žilvinas, pamatęs priešą, matydamas, kad jau jėgų neturi trauktis, nusišovė.

Antroji grupė, kurią sudarė dalinio vadas su Kęstučiu, pradėjo smarkiai atsišaudyti. Kęstučiui sužeidžia koją. Todėl toliau paėjęs, atsisėdo persirišti koją. Burbai, pastebėję, kad smarkiai sužeistas, apsupo. Vienas majoras norėjo gyvą paimti. Bet Kęstutis išsitraukė pistoletą, vieną šūvį paleidžia į majorą, mirtinai sužeisdamas, o antrą sau į galvą.

Dalinio vadas Vilkas žuvo netoli nuo bunkerio. Iš 22 partizanų pasisekė iš kautynių pasitraukti tik 7 gyviems, o kiti žuvo. Rusų taip pat žuvo...

Iš prisiminimo užrašiau
Mingaila 
1949 m. 12 m. 23 d.

ISTORIJOS KURJERIS

Gal jau laikas su kaltininkais atsiskaityti? Juos traukti iš slėptuvių ir naikinti?..

Toks laikas niekados teneateina. Nesam 1917 revoliucionieriai Rusijoje, 1940 ir tuoj po 1945. Nesam rumunai, kurie per kelias dienas sunaikino tūkstančius žmonių. Tautos išmintis neturi nieko bendro su jos skaičiumi, ir čia mums duota laisvė — nei Vakarų, nei Rytų nepaneigiama... Išmintis lemia savitvardą ir gesina pasikarščiavimus. (V. Volertas. Idiotizmo siautulys.//! laisvę. Nr. 107(144). Čikaga, 1989—1990, žiema.)

1946 m. pradžioje respublikos (Lietuvos — red. past.) valdžios įstaigose lietuviai sudarė 35%, miestų ir apskričių įstaigose 61%, valsčių — 72% visų vadovaujančių darbuotojų. (L. Truska. Heroiškas ir tragiškas mūsų tautos istorijos puslapis.//Į laisvę. Nr. 108(145). Čikaga, 1990, pavasaris.)

1948 m. vasario 2 d. Vilkaviškio raj., Gulbiniškių km., savo sesers sodyboje žuvo „Tauro" apygardos vadas Antanas Baltūsis — Žvejys.

1920 m. sausio 6 d. gimė Jonas Pajaujis, Lietuvių Aktyvistų Fronto dalyvis. 1944 m. Gestapo buvo suimtas ir išvežtas Į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Po karo — Lietuvos rezistencijos atstovas Gotlande. Šiuo metu gyvena Švedijoje.

V. Vitkauskas-Saidokas-Karijotas

V. Vitkauskas-Saidokas-Karijotas-Tauro apygardos vadas (1950 m. sausio 25 d.— 1951 m. sausio 2d.)

1951 m. sausio mėn. Šakių raj. žuvo Tauro apygardos vadas Vincas Vitkauskas — Saidokas.

 

TURINYS

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

„Tauro" apygardos partizanų štabo dokumentai (tęsinys) ................. 3
J. Lukšos-Skirmanto laiškas ............................................ 5
Medžiaga partizanų spaudai „Bolševikinio gyvenimo nuotrupos" ........... 5
L.L.K. 1945.10.17 atsišaukimas „Tautiečiai" ............................ 6
Tauro apygardos vado 1945.VIII.24 atsišaukimas ......................... 7
L.L.K. Tauro apygardos štabo 1946 m. gegužės 1 d. atsišaukimas ......... 7
Laisvos Demokratinės Lietuvos Kūrėjų 1945.VII.7 atsišaukimas ........... 8
Partizanų kūrėjų 1945.VIJ.7 atsišaukimas ............................... 8
Tauro apygardos Mokomosios kuopos 1-os laidos baigimo Pažymėjimas Nr. 0011
1947 m. rugpjūčio 18 d. ................................................ 9
„Tauro" apygardos istorijos apžvalga .................................. 14
Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu ....................... 50

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

A. A. Kun. Juozas Zdebskis ..................................... 57
Tarp dviejų įstatymų... Teisė gyventi, kai draudžiama gimti .... 58
J. Popieraitė-Savičienė. Giesmė motinai......................... 63

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Kovų prisiminimai ................................. 66
Istorijos kurjeris ................................ 79

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 3—4

Eina šešis kartus per metus

Redakcija: Dalia KUODYTĖ (vyr. redaktorė),

Rima GUDAITYTĖ, Valdemaras MAČIUKEVIČIUS,

Birutė OKSAITĖ, Regimantas ŽILYS

Duota rinkti 1982 02 11. Pasirašyta spaudai 1992 05 28. SL 176. Popierius rašomasis. Formatas 70X100/16. Iškili spauda. 6,5 sąl. sp. l. Kaina sutartinė Tiražas 10 000 egz. Užsakymo Nr. 251

Leidžia — Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 3000 Kaunas, Donelaičio 70b Spausdino „Spindulio" spaustuvė, 3000 Kaunas, Gedimino 10

Atitaisymas

LKA 2-ajame numeryje, 87 p. sukeisti parašai. Antrosios nuotraukos parašas turi būti: Kun. M. Krupavičius. Trečiosios — Dr. K. Grinius.

Atsiprašome skaitytojų.

Redakcija

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS II TOMAS 1991 m.

 

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

LAISVĖS KOVŲ
ARCHYVAS

II TOMAS

KAUNAS, 1991

PDF:   fotografinė kopija: 

UDK 947.45/084/


LA-148

Redakcinė kolegija:

Balys GAJAUSKAS, Valentinas GYLYS, Marija GRAŽULIENĖ,
Irena JANAVIČIENĖ, Česlovas KIŠONAS,
Antanas LUKŠA, Regimantas ŽILYS.

© Lietuvos politiniu kalinių ir tremtinių sąjunga, 1991

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

TAURO APYGARDOS PARTIZANŲ ŠTABO DOKUMENTAI

Šiame numeryje tęsiame Tauro apygardos dokumentų publikaciją. Šiuos dokumentus galima skirti į dvi grupes: I — Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (toliau L. 1. Komitetas) steigiamojo posėdžio ir kiti dokumentai (iki Komiteto narių suėmimo), II — Tauro apygardos, Vytauto rinktinės dokumentai (Vytauto rinktinės ribos — Vilkaviškio apskr. Gižų, Keturvalakių, Kalvarijos, Kybartų, Šunskų, Alvito valsčiai).

Pirmąją dokumentų grupę sudaro 6 protokolai, kuriuose aptarti L. I. Komiteto steigimo klausimai, pagrindiniai uždaviniai, veiklos kryptys. Matyt, svarbiausias momentas, atsispindintis šiuose dokumentuose, tai bandymas suvienyti visoje Lietuvoje veikusias ginkluotas pajėgas. Šį bandymą nutraukė organizacijos narių areštai 1945 m. spalio-lapkričio mėn. Visi šie dokumentai, organizacijos veikla plačiai komentuojama kun. A. Yliaus atsiminimuose, publikuotuose Tame žurnalo numeryje.

Antroji dokumentų grupė — tai Vytauto rinktinės dokumentai. Ją sudaro penki protokolai, kuriuose pranešama apie įvykdytas operacijas, sprendžiamos drausmės problemos, t. p. trys Vytauto rinktinės partizanų atestacijos lapai.

Galbūt šių dokumentų vertė informacijos prasme yra nevienoda, bet, pateikti kartu, jie papildo, paaiškina vienas kitą.

/Tęsinys. Pradžia LKA I tome/                                      Redakcinė kolegija

Nr. 10

Steigiamojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Posėdžio
įvykusio 1945 metų rugsėjo mėnesio 16 dieną 
Skardupių kaime (Klebonijoje)

PROTOKOLAS

Posėdyje dalyvauja: Pulkininkas BUTKEVIČIUS Liudvikas—Luobas, Kapitonas TAUNYS Leonas—Kovas, Kunigas Klebonas ILIUS Antanas— Vilkas, Leitenantas BACEVIČIUS Vytautas—Vygandas ir p. PILECKIS Jonas—Brokas.

Posėdį atidaro ir jame pirmininkauja pulk. Butkevičius. Posėdyje
svarstyta:    1) Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto steigimo reikalas.
                      2) Komiteto narių parinkimas.
nutarta:     1) Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą skaityti įsteigtu nuo šios dienos.
                   2) Komitetą sudaro: a) Pirmininkas pulk. Butkevičius L. 
                   b) Pavaduotojas kapitonas Taunys L.
                   c) Antrasis pavaduotojas kun. Ilius.
                   Nariai: ltn. Bacevičius V., Pileckis Jonas ir Rudzevičius Vincas.

Komitetas papildomas partizanų Apygardų ir visuomenės atstovais, kurių skaičius pareis nuo veikimo aplinkybių. Įėjus į Komitetą Apygardų ir visuomenės atstovams, jis iš savo tarpo išsirenka Vykdomąją Tarybą.
Uždaviniai: Vyriausias Komiteto uždavinys yra Lietuvių Tautos Išlaisvinimas ir Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymas. Šio tikslo komitetas siekia per partizanų organizavimą ir jų kovai su priešu panaudojimą ir organizuojant Tautiškąją visuomenę bendrai šalies pavergėjams pasipriešinimo akcijai.

Sutrumpintai Komitetas vadinasi L. I. Komitetas.

Steigėjai: (5 parašai)

Nr. 11

Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Posėdžio
įvykusio 1945 metų rugsėjo mėnesio 16 dieną 
Skardupių kaime (Klebonijoje)

PROTOKOLAS Nr. 1

Posėdyje dalyvauja: Luobas, Kovas, Vilkas, Vygandas ir Brokas. Posėdį atidaro ir jam pirmininkauja Komiteto pirmininkas Luobas,
svarstyta:    1) Atsišaukimo į Lietuvos visuomenę išleidimo reikalas.
                     2)    Atsišaukimas į Lietuvos partizanus ir partizanų Apygardų užnemunėje Vilniaus ir Klaipėdos krašte organizavimas.
                     3)    Šv. Mykolo diena.
nutarta:    1) Parašyti Išlaisvinimo Komiteto vardu atsišaukimas į Lietuvos visuomenę, skatinti ją ryžtingai, bendrai kovai dėl Lietuvos išsilaisvinimo. Atsišaukimo projektą suredaguoti, laikantis Demokratinių principų, pavedama Komiteto pirmininkui Luobui.
                     2) Atsišaukimo į Lietuvos partizanus tekstas paruoštas Posėdžio metu, kurio nuorašas pridedamas prie šio protokolo (nuorašo nerasta — red. pastaba).

Partizanų organizavimo reikalu: jungti visoje Lietuvos teritorijoje neatsižvelgiant kokiu vardu pasivadinusius veikiančius partizanų dalinius į Apygardas ir organizuoti partizanų dalinius tose vietose, kur jų iki šio laiko nebuvo. Apygardų veikimo plotai nustatyti sekančiai:

1- oji Apygarda veikianti Suvalkijoje, kuri pavadinta „Tauro“ Apygarda. Jos veikimas apima: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Lazdijų apskričius, Kauno ir Alytaus apskričių dalis, esančias kairiajame Nemuno krante.

2- oji Apygarda Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės apskričiai ir Klaipėdos kraštas.

3- oji Apygarda Šiaulių, Biržų, Joniškio apskričiai.

4- oji Apygarda Kauno, Raseinių, Kėdainių ir Kaišiadorių apskričiai.

5- oji Apygarda Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų ir Rokiškio apskritys.

6- oji Apygarda Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Ašmenos, Eišiškių, Svyrių apskričiai ir Alytaus apskrities dalis, esanti dešiniajame Nemuno krante.

Vilniaus ir Kauno miestai įsteigia Rinktines, kurios betarpiai priklauso Vyr. partizanų štabui.

Kuo skubiausiai surasti būdų ir tinkamų asmenų užmegzti ir palaikyti ryšiams su visos Lietuvos partizanais, išplatinti išleistus į Lietuvos partizanus atsišaukimus ir kuo veikiau organizuoti partizanų Apygardas.

3) Šv. Mykolo Arkangelo, rugsėjo mėn. 29 dieną, kaip simbolišką pikto nugalėtojo dieną, laikyti Lietuvių Tautos solidarumo ir vienybės diena. Ir ją iškilmingai švęsti, susilaikant tą dieną nuo visokio darbo, išklausant bažnyčiose pamaldų ir ruošiant kur galima viešesnius minėjimus.

Šventė organizuoti bei minėjimus ruošti solidariai su partizanų Apygardomis ir kitais daliniais. Apie šventės tikslą ir jos reikšmę, plačiau painformuoti visuomenę partizanų leidžiamoje spaudoje.

Posėdis tęsėsi 4 valandas.

Komiteto pirmininkas:

Nariai:      (5 parašai)

Nr. 12

Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Posėdžio įvykusio 1945 m. rugsėjo mėnesio 18 dieną Skardupių kaime (Klebonijoje)

PROTOKOLAS Nr. 2

Posėdyje dalyvauja: Komiteto pirmininkas Luobas ir Komiteto nariai: Kovas, Vilkas, Brokas ir Vygandas.

Posėdį atidaro ir jam pirmininkauja Komiteto Pirm. Luobas,
svarstyta:    I. Komiteto sąstato papildymas iš Apygardų ir visuomenės pusės deleguojamų atstovų.

II.    Komiteto užsibrėžtų uždavinių įgyvendinimo etapų nustatymas.

III.    Užsienio Valstybių apie Lietuvos padėtį informavimas.

IV.    Spaudos iš užsienio įgabenimas.

V.    Komiteto sekretoriaus išrinkimas.

nutarta:    1) Kiekvienas atvykęs Apygardos ar visuomenės atstovas pateikia Komitetui savo įgaliojimus, dalyvauja Komiteto posėdyje, kur supažindinamas su Komiteto užsibrėžtais tikslais ir jo Tarybos nariais. Įneša savo pasiūlymus, sumanymus bei pageidavimus į Komiteto darbų vykdymo planą. Duoda priesaiką ar iškilmingą pasižadėjimą, privalomą kiekvienam komiteto nariui, ir savo dalyvavimą bei priklausomumą komitetui patvirtina pasirašydamas po posėdžio protokolu.

2) Komiteto užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo darbus suskirstyti į du etapus: a) Tautos išlaisvinimo etapą ir b) Jos Valstybės Vadovybės sudarymo etapą.

Pirmame etape sukaupti ir suburti visas jėgas tik greitesniam paties tikslo atsiekimui, antrame — padėti Tautai susikurti tokią Vyriausybę, kuri atitiktų jos dvasią ir tikrą Demokratiškumo principų prasmę. Visą komiteto darbą koordinuoti šiais etapais.

Pirmąjį etapą vykdant, Komitetas tarp kitko informuoja visuomenę per leidžiamą partizanų Apygardos spaudą, už kokias idėjas kovojama prieš bolševizmą. Tam reikalui nušviesti rašyti straipsnius atatinkamomis temomis, pirmoje eilėje: Žemės reformos klausimas, Darbininkų ir darbdavių santykiai, Valstybės darbininkų ir jų padėties klausimas.

3)    Imtis priemonių informuoti apie Lietuvos Valstybės ir jos piliečių padėtį: a) Siunčiant į užsienį savo atstovus, kurie įteiktų memorandumus Vadovaujamų Sąjunginių Valstybių Vyriausybėms, b) Radio priemonių pagalba.

a)    Pirmąjį uždavinį vykdyti pavedama Komiteto pirmininkui Luobui ir jo pavaduotojui Vilkui, kuriems paliekama teisė kooptuoti reikiamus žmones šio uždavinio atlikimui.

b)    Radio priemonių organizavimą, taip pat ryšis su Lenkų partizanais sudaryti pavedama p. Brokui.

4)    Brokui pavesta pasirūpinti spaudos gavimo reikalu iš užsienio, pirmoje eilėje iš Lenkijos, o per Lenkiją ir kiek galima dėti pastangų gauti ir kitų Valstybių spaudą.

5)    Komiteto sekretorium išrinktas p. Brokas.

Tuo posėdis ir baigiamas.

KOMITETO PIRMININKAS: (parašas)

SEKRETORIUS: (parašas)

NARIAI: (3 parašai)

Nr. 13

Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto posėdžio
įvykusio 1945 metų rugsėjo mėnesio 21 dieną 
Skardupių kaime (Klebonijoje)

PROTOKOLAS Nr. 3.

Posėdyje dalyvauja: Luobas, Kovas, Vilkas, Brokas, Vygandas, Vaidila ir „Tauro" Apygardos Stabo Rikiuotės Sk. Viršininkas Uosis.

Posėdį atidaro ir jame pirmininkauja Luobas. Sekretoriauja Brokas. Posėdžiui numatoma sekanti darbotvarkė:

1)    Lietuvos ūkininkų ir darbininkų organizavimas.

2)    Atsišaukimas į istribitelius (naikintojus).

3)    Atsišaukimas į pyliavų ir prievolių suėmimo pareigūnus,

nutarta:    1) Komitetas jausdamas, kad iš organizuotos Lietuvos visuomenės jis susilauks daug aktingesnio dalyvavimo Tėvynės vadavimo ir išlaisvinimo darbe, imasi iniciatyvos suburti:

a)    Ūkininkus ir kaimo žmones į Ūkininkų Demokratinę Sąjungą.

b)    Darbininkus ir miestelėnus į Darbininkų Demokratinę S-gą.

Visuomeniniam bei politiniam susipratimui kelti, leisti du laikraštėlius. Lietuvos Ūkininkų Demokratinės Sąjungos organą, kurį pavadinti „Nauja Vaga“ ir Lietuvos Darbininkų Demokratinės Sąjungos organą, duodant jam pavadinimą „Švyturys".

2) Komitetas matydamas kiek daug žalos mūsų tautai daro bolševikiniai pareigūnai „istribiteliai", daugumas jų iš nesusipratimo ar norėdami įtikti savo viršininkams, o nesuprasdami ar nenorėdami suprasti kokią tuo žalą daro savo tautai, savo tautiečiams. Įspėti juos kreipiantis su paskutiniuoju atsišaukimu, kad jie susiprastų ir mestų dirbę pragaištingą mūsų tautai išgamų darbą.

Atsišaukimo tekstas parengtas p. Luobo, kuris priimtas be pataisų. Atsišaukimo tekstas pridėtas prie šio protokolo (teksto nerasta — red. pastaba).

3) Atsižvelgiant į nuolatinius ūkininkų nusiskundimus dėl pareigūnų nesąžiningumo ir kyšių reikalavimo priduodant pyliavas ar atliekant kitas pilietines prievoles. Tuo reikalu parašyti atsišaukimas į šių instancijų pareigūnus, kad jie bent kiek atsižvelgtų į sunkią Lietuvos ūkininko būklę ir dar labiau jos nesunkintų, dėl savo asmeninės naudos ar bolševikinių pareigūnų verčiami, bet kiek galėdami patys stengtųsi padėti ir palengvinti esamą padėtį. Atsišaukimas suredaguoti pavedama Komiteto pirmininkui Luobui.

Tuo posėdis ir baigiamas.

KOMITETO PIRMININKAS: (parašas)

SEKRETORIUS: (parašas)

NARIAI: (parašai)

Nr. 14

Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto posėdžio
įvykusio 1945 metų spalių mėnesio 5 dieną 
Skardupių kaime (Klebonijoje)

PROTOKOLAS Nr. 4

Posėdyje dalyvauja: Luobas, Kovas, Vilkas, Brokas, Vygandas, „Tauro" partizanų Apygardos Stabo karininkas Šernas ir svečias iš Kauno p. Špokas.

Posėdį atidaro ir jam pirmininkauja Luobas, sekretoriauja Brokas. Posėdžiui numatoma sekanti darbotvarkė:

1)    Pranešimas iš kelionės į Žemaitiją ryšio sudarymo reikalais.

2)    Pranešimas iš Kauno.

3)    Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto steigiamojo posėdžio laiko ir vietos nustatymas, ir delegacijos paskyrimas.

4)    Ryšis su užsieniu.

5)    Bloko sudarymo klausimas.

6)    Kiti reikalai.

1) Pranešimą iš kelionės į Žemaitiją daro Vilkas. Jis nupasakoja, kad Telšiuose jam pavyko susitikti su asmenimis, dirbančiais visuomeninį darbą. „Pasirodo, kad visuose Lietuvos kampeliuose dirba grupelės lietuvių: visų viena mintis, visų vienos idėjos — Lietuvos Išlaisvinimas iš žiauraus okupanto vergijos. Ir reikia laikyti, kad mano žygis į Telšius yra nusisekęs 100%, nes kaip visur, taip ir čia žmonės dirba, tik tarp dirbančių nėra kontakto, nėra jokio ryšio, o mano kelionės tikslas ir buvo ryšių sudarymas su Žemaitija ir tikslas atsiektas, reikia laikyti Telšių Apygardą įsteigta" — sako pranešėjas. Be to Telšių Apygardos organizatoriai sutiko sudaryti ir palaikyti nuolatinį ryšį su Šiauliais. Spaudai ir visoms instrukcijoms perduoti nustatyta agentūra Kaune. Žemaičių darbuotojų siekimas yra tas pat — kad kuo greičiausiai būtų sudarytas kontaktas su visais Lietuvos darbuotojų būreliais ir kuo veikiau būtų išrinktas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas.

Komiteto pirmininkas Luobas dėkoja komiteto vardu pranešėjui už atliktą taip sėkmingą kelionę ir atliktą darbą.

2)    Iš Kauno pranešimą daro Luobas. Jis sako, kad praėjusią savaitę Kaunan buvo nuvykęs Kovas, kuriam pavyko sudaryti ryšius su visuomenės veikėjų būreliu, su kuriais nustatyta ryšio agentūra ir susitarta bendradarbiauti. Be to dar teko patirti, kad Lietuvoje šiuo metu yra generolai Zaskevičius ir Pečiulionis ir Pulk. Mačiokas, su kuriais kauniečiai turi ryšį ir nuvykus į Kauną galima su jais susitikti. Nutarta: skubiausiu laiku su jais susitikti ir kviesti juos sudaryti vyriausią karinį štabą.

Papildydamas pranešimą Kauno svečias Špokas sako, kad jam teko kalbėtis su vienu visuomenės veikėju Kaune, kuris sakęs, kad yra deleguotas asmuo į užsienį su tikslu painformuoti užsienį apie esamą padėtį Lietuvoje. Smulkiai apie visą šį reikalą Špokas pasižadėjo ištirti Kaune ir suteikti informacijas Komitetui.

3)    Būtinas ir neatidėliojamas reikalas įsteigti ar atgaivinti veikusis Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Tuo reikalu buvo tartasi ir su telšiškiais, kurių pageidaujama, kad suvažiavimas būtų sušauktas tuojau, kurį pasiūloma šaukti Kaune arba Skardupiuose. Su Telšiais nustatyta telegramos šifras ir kaip tik bus nustatyta vieta ir laikas jiems pranešti, jie iš savo pusės painformuos šiauliškius ir atvyks į suvažiavimą.

Suvažiavimui vieta nustatyta: Kaune Marijonų vienuolyno požemiuose, dėl kurių su reikalingais asmenimis Vilkas susitarė grįždamas iš Telšių. Laiko klausimas (nustatymas) atidedamas iki bus sudaryti ryšiai su Vilniumi ir Panevėžiu. Ryšiams su Panevėžiu sudaryti numatoma artimiausiu laiku pasiųsti į Panevėžį Vaidilą; negalėdamas pats vykti jis suras būdą ir sudarys kontaktą su panevėžiškiais. Asmenis ir taškus į kur kreiptis ir ieškot ryšio sutiko duoti p. Šernas. į Vilnių pasiųsti Tautvydas, kuriam kreipimosi taškus nurodo p. Špokas. Iš Komiteto į suvažiavimą vyksta Luobas, Vilkas ir Kovas.

4)    Dėl ryšio su užsieniu. Luobas praneša, kad iš patikimų šaltinių teko gauti žinių apie padėtį Lenkijoje, kuri yra maždaug panaši į mūsų krašto padėtį, tik tas skirtumas, kad jie turi savo vyriausybę, deleguotus užsienio atstovus ir savo kariuomenę, bet kariuomenei pradedant kapitono laipsniu vadovauja rusai, perrengti Lenkų kariuomenės uniformoms. NKVD-istai siaučia kaip ir pas mus.

Vilkas praneša, kad telšiškiai veikėjai ragina, kad kuo greičiau būtų pasiųsta delegacija į užsienį. Jie siūlo imtis net tokių priemonių, kaip „pagrobti Rusų lėktuvą su kuriuo pasiekti Švediją, o iš ten jau bus lengva pasiekti ir kitas valstybes". Išdiskutavus šį klausimą nutarta: pirmiausiai smulkiai ištirti kaip ir kas pasiųsti į užsienį iš Kauno. Be to manoma, kad artimiausiu laiku bus sudarytas vyriausias komitetas, kuris paruoš atatinkamus memorandumus, ir jei bus reikalas ras būdų ir priemonių pasiųsti delegatus į užsienį.

5)    Bloko sudarymo reikalu. Referuoja Vilkas. Jis pažymi, kad anksčiau, dar 1941 metais buvo projektuojama sudaryti Lietuvių, Latvių, Estų ir Baltgudžių blokas, ir būtų gera, kad šio reikalo būtų imtasi iš naujo. Klausimas paliekamas atviru, o susidarius vyriausiam Komitetui pasiūlyti jį įtraukti į savo darbų programą.

6)    Kiti reikalai. Paaiškėjo, kad šiuo metu Lietuvoje yra buv. vyriausiojo Išlaisvinimo komiteto nariai p. Toliušis ir inž. Valiulis. Nutarta: juos pakviesti į suvažiavimą ir kviesti dirbti vyr. komitete.

Tuo posėdis baigiamas.

KOMITETO PIRMININKAS: (parašas)

SEKRETORIUS: (parašas)

NARIAI: (4 parašai)

Nr. 15

Lietuvos Išlaisv. Komiteto posėdžio
įvykusio 1945 metų spalių mėn. 21 dieną Skardupiuose

PROTOKOLAS Nr. 5

Dalyvauja Luobas, Kovas, Vilkas, Brokas, Vygandas, „Tauro" Apygardos Štabo Žvalgybos skyr. V-kas Tautvydas, štabo karininkas Šernas.

Posėdį atidaro ir pirmininkauja Luobas. Sekretoriauja Brokas.

1)    p. Tautvydo pranešimas iš Vilniaus. Pagal duotą p. Špoko rekomendacinį laišką nuvykęs radau ir, pasirodo, kad radau asmenis dirbančius visuomeninį darbą, su kuriais pasidalinus nuomonėmis matyti, kad dirbama ir pas juos, nors pas juos organizacijos atžvilgiu nėra tinkamai sugrupuota, bet vis tik veikia grupelėmis, seka užsienio žinias ir informuoja veikiančias Vilniaus apskr. partizanų grupes. Su Vilniaus veikėjais nustatyta nuolatinis ryšys, taip pat susitarta telegramos šifras dėl iškvietimo į Vyr. Komiteto suvažiavimą.

Kom. pirm. dėkoja Tautvydui.

2)    Žinios apie Vaidilos suėmimą. Gauta žinių iš p. Tautvydo apie Vaidilos suėmimą, bet kadangi žinios dar neaiškios, suimtas jis ar ne ir kokiomis apystovomis suimtas, kas pas jį rasta ir panašiai. Smulkiai išsiaiškinti visą padėtį dėl Vaidilos suėmimo pavedama p. Tautvydui. Nutarta steigti ne mažiau dvi radijo sekimo agentūros, taip pat numatyti spausdinimo priemonėms bent dvi vietas. Priešingu atveju sušaukti artimesnius visuom. veikėjus ir sudaryti (...). (Toliau seka užbrauktas tekstas— red. pastaba): Komiteto pirmininkas Luobas dėkoja Komiteto vardu už atliktą taip sėkmingai kelionę.

2) Pranešimas iš Kauno. Pranešimą daro p. Luobas, kuris pabrėžia, kad Kovas praėjusią savaitę važinėjo Kaune ir jam pavyko surasti visuomenės veikėjus, kurie dirba ta pačia linkme Lietuvos išlaisvinimo idėjai, su kuriais pavyko užmegzti ryšys. Jų tarpe yra pora generolų ir pulkininkas, iš civilių žmonių — inžinierius, su kuriais tikimasi sueiti į kontaktą ir jiems pavesti suorganizuoti vyr. Karinį Štabą. (Užbraukto teksto pabaiga. Žr. dokumentą Nr. 14 — red. pastaba).

Radijo žinių agentūros steigimo reikalu pavesta teirautis Vilkui ir Tautvydui. Vaidilos gyv. vietos ištyrimas, taip pat spaudos ištyrimas ar išleista ar ne, ir šias žinias suteikti pirmadienio vakarą ar antradienį, kad nebūtų pajusta spaudos sustabilizavimo sąryšį su Vaidilos prapuolimu. Šis darbas pavestas atlikti p. Vygandui.

3)    Vyriausio Komiteto steigimo reikalas. Esant ramiai padėčiai taip, kad šiuo laiku sušaukti suvažiavimas Kaune, 11 lapkričio Nr. 4 numatytoj vietoj.

(Tolesnio protokolo teksto nerasta — red. pastaba).

 

RAPORTAI

Nr. 16

Vytauto Rinktinė                            Slaptai
Ūkio Dalies
Viršininkas
1946 m. birželio mėn. 6 d.
Nr. 24                                                      Rinktinės
                                                                  V a d u i

Raportas

1946 m. birželio mėn. 3 d. pradėjome ruošti bolševikams pasalas, kurioms vadovavo Karijotas.

Atėjom nakčia į kautynių vietą, apžiūrėjom visas pozicijas, nustatėm kovotojų vietas, įsakėm pasiruošti apkasus ir laukti priešo.

Karijotas su šešiais kovotojais užėmė pirmą gyvenamą vietą nuo Marijampolės prie kelio, vedančio į Šunskus, o aš su keturiais vyrais — antrus trobesius, o Sakalas su dviem kovotojais — trečius, esančius kitoje kelio pusėje.

Kadangi man matomumo nebuvo, aš prašiau Karijotą, kad, priešui pasirodžius, jis duotų ženklą.

Apie dešimtą valandą suūžė mašina, bet, tuo tarpu dar ženklo negavus, pasirodė mašina su priešu.

Tuomet aš pranešiau savo vyrams, kad mašina čia pat ir pradėjau taikyti į šoferį.

Kai buvo duotas ženklas, pradėjome šaudymą.

Kadangi mašina ėjo dideliu greičiu, tai šoferį nenukoviau, bet tik sužeidžiau, ko pasėkoje mašina nevirto, bet labai staiga sustojo.

Mašinai stojant, priešas, palikęs joje tris nukautuosius, iššoko iš mašinos ir išsidėstė pakelės grioviuose. Priešo užimtos pozicijos liko mums neapšaudomos. Tuomet priėjom mes išilgai griovio ir pradėjom puolimą.

Mūsų pusėje žuvo Karijotas. Kovotojai Vanagas ir Vaidotas sužeisti.

Per kautynes drąsumu pasižymėjo sekantieji kovotojai: Herbas, Vaidotas, Klaidas, Teras, Vanagas, Riteris ir Karijotas.

Baigę sėkmingai kautynes, pradėjome ruoštis pasitraukimui. Įsakiau paimti geruosius ginklus, žuvusį Karijotą ir sužeistą Vanagą, o aš su Vaidotu nuėjom pas gail. seserį.

Pranešus apie galimą pavojų iš Marijampolės, nebuvo galima dėl laiko stokos vietoje aptvarstyti sužeistąjį Vanagą.

Pasiekę Šunskus, pakeitėm arklius, nes šie jau buvo pavargę.

Pavažiavus dar du kilometrus, Vanagas pradėjo vaitoti. Tuomet nusprendžiau jį palikti pas ūkininką ir gerai sutvarkyti. Aš su dviem kovotojais ir sužeistuoju nuvažiavom, o Sakalas su kitais dviem kovotojais ir ginklais nuvažiavo toliau.

(Neįsk. parašas) Ūkio Dalies Viršininkas

Nr. 17

L. L. K.
Vytauto Rinktinės
          Ūkio Skyriaus 
Sanitarijos Poskyr.
         V-kas
1946 m. lapkričio mėn. 6 d.
Nr. 14                                     Ūkio Skyriaus Viršininkui

Raportas

Pranešu Tamstai, kad š. m. lapkričio mėn. 4 d. buvau nuvykusi į Žalgirio Rinktinę gail. ses. Palmyros padėti operacijos metu, pasinaudojant mūsų Rinktinės mediciniškais instrumentais ir steriliška medžiaga. L. kovotojui Aidui buvo amputuota per dilbį kairioji ranka. Operavo Žalgirio Rinktinės gydytojas — vokietis 1. kovotojas Odisėjas.

Aušra
Sanitarijos Poskyr. V-kas

Nr. 18

VYTAUTO RINKTINĖS                        Nuorašas
        V A D A S
1946 m. gruodžio mėn. 21 d.
Nr. 206

„TAURO" APYGARDOS VADUI

Raportas

Remdamasis Apygardos Vado įsakymu Nr. 23 §4 perėmiau buv. GEDEMINO (PERKŪNO) Rinktinės I-mos kp. kovotojus iš 16 asmenų ir įjungiau į Vytauto Rinktinės ribas pavadinęs 5-tąja kuopa. 5-tos kp. vadu paliktas kov. VILKAS, kuris su jam priskirtais kovotojais užėmė ir visas operacijas turėjo vykdyti Liudvinavo vai.

Tvarkant 5-tąją kuopą pasirodė, kad kovotojai nepripažįsta jokių ant savęs viršininkų, jokių drausmės nuostatų ir jokių L. L. K. Organizacijai nustatytų taisyklių.

Gyventojai pradėjo su baime skųstis dėl 5-tos kp. kovotojų didelio girtavimo, triukšmo kėlimo, terorizavimo nekaltų tautiečių.

Įsakymai duoti raštu ir žodžiu buvo nevykdomi, siunčiamieji raštai liko visi neatsakyti.

Prieita prie to, kad kovotojai vienas kitą pradėjo šaudytis. Pav. Kuopos vadas VILKAS nušovė tos pačios kp. kov. BALANDĮ ir pats liko sužeistas.

Dėl viso to, kas aukščiau išdėstyta 5-tą kp. įsakymu Vytauto Rinktinei Nr. 24 §2 išformavau.

Tuo pačiu įsakymu §5 kp. vadą VILKĄ atleidau iš einamų pareigų.

Kuopos vadui VILKUI su jam priklausančiais kovotojais, išskiriant Žaliosios būrį, buvo raštu įsakyta greičiausiu laiku prisistatyti man.

Pirmo raginimo nepaklausė. S. m. lapkričio mėn. 15 d. pasiunčiau antrą raštą Nr. 169, ko pasėkoje atvyko į sutartą vietą 6_kovotojai: VILKAS, ĄŽUOLAS, KLEVAS, STUMBRAS, VIEVERSYS ir TŪZAS.

Kovotojai VILKAS, KLEVAS, STUMBRAS ir TŪZAS nenoriai sutiko išformuojami, tačiau kovot. ĄŽUOLAS nesutiko ir nuolatos agitavo visus kovotojus, kad neklausytų Rinktinės Vado ir nesiduotų išformuojami. Mano akivaizdoje demonstratyviai pareiškė, kad mes visi likusieji būsim vieningi, tvirti kaip plienas ir nepasiduosime. Po to įteikė man raštą su keletu parašų, kuriame aiškus nusistatymas eiti prieš vadovybę. Kartu ĄŽUOLAS pridūrė, kad visi kovotojai dar nesuspėjo pasirašyti.

1946 m. gruodžio mėn. 14 d. kovot. KLEVUI buvo įduotas raštas Nr. 197 pagal kurį buvo duotas paskutinis įspėjimas prisistatyti iki 1947 m. sausio mėn. 1 d.

Paskutinio įsakymo taip pat nevykdė ir pagal kovot. KLEVO duotą pranešimą visi susirinkę nutarė, kad jie visi atvyks 1947 m. sausio mėn. 10 d. kokiam tai „pasišnekėjimui", gi apie išsiskirstymą visiškai negalvodami.

Tokios derybos dar gali ilgai užtrukti, ko pasėkoje gyventojai nuolat turi kentėti nuo tų pačių kovotojų ir nuolatinių NKVD siautėjimų. Be to 5-tos kp. kovotojai nustato gyventojus prieš mus bendrai ir labai smarkiai teršia L. L. K. Organizaciją ir jos autoritetą.

Prašau Apygardos Vadą nedelsiant imtis greitų (griežtų? — red.) žygių sutvarkymui buv. 5-tos kp. kovotojus.

Priedas: KLEVO pranešimas ir 5-tos kp. kovotojų raštas (priedo nerasta — red. pastaba).

pas. VAMPYRAS
    RINKTINES VADAS

Nuorašas tikras: Plunksna
Rinkt. Adjutantas

Nr. 19

L. L. K.    Nuorašas
VYTAUTO RINKTINĖS
      V A D A S
1947 m. vasario mėn. 24 d.
Nr. 309                                               „TAURO" APYGARDOS VADUI

Raportas

1947 m. vasario mėn. 18 d. paruošiau planą sunaikinti svarbiausius Marijampolės miesto ir apskrities kompartijos, NGB ir valsčiaus bolševikinius pareigūnus.

Operacijos planas.

Pas kov. PUŠELĖ 1947 m. vasario mėn. 18 d. vakarui suruošia balių ir pakviečia Marijampolės apskr. ir miesto kompartijos I-mą sekretorių St. B a k e v i č i ų, apskr. vykd. komiteto pirmininką R u t k a u sk ą, vyr. NGB tardytoją G r e i z ą, pasų biuro vedėją G u r e v i č i ų, valse. vykd. komiteto pirmininką K r i š č i ū n ą ir kitus. Pakviestieji galėjo dalyvauti su savo žmonomis ir savais svečiais.

Baliuje dalyvauja, be šeimininkės P U Š E L Ė S, ryš. SAULUTĖ, „valdininkas iš Vilniaus"  M A Ž Y T I S, ir kitos P U Š E L Ė S draugės.

Balius vyksta antrame namo aukšte, apačioje gyvena vienas milicijos pareigūnas.

Aš su Rinkt. Stabo pareigūnais  O Ž E L I U ir  P L U N K S N A, kuopų vadais  D I E M E D Ž I U  ir V I E S U L U  ir kov.  B A R I T O  N U priartėjame prie numatytos vietos, atatinkamai išsidėstome ir aš su žvalg. sk. v-ku  O Ž E L I U  turėjome įeiti į vidų sunaikinti bolševikus, gi  P U Š E L É,  S A U L U T Ė ir  M A Ž Y T I S apsiginklavę pistoletais muša iš vidaus. Adj.  P L U N K S N A  lieka namo viduje, likusieji išsidėsto prie namo. Visi kovotojai apsirengę rusiškom uniformom.

1947 m. vasario mėn. 18 d. 23 val.  P U Š E L Ė  man pranešė, kad į balių atvyko tik kompartijos I-mas sekretorius  B a k e v i č i u s, valse, vykd. kom. pirmininkas su padėjėju ir dar vienu žymiu bolševikų tarnu, kuris buvo muzikantas ir komjaunuolė  K a r v e l y t ė.

Pasirodė, kad bolševikai suprato jiems paruoštas pinkles, todėl atėjo tik neperspėtieji ir pastatė savo žvalgybą. Atėjusieji labai nejaukiai jautėsi, nerimavo, net komjaunuolė  K a r v e l y t ė  pradėjo verkti.

Susidėjus tokioms aplinkybėms, kad nepakenkus viduje esantiems mūsiškiams, įsakiau  P U Š E L E I  elgtis savo nuožiūra pagal aplinkybes, gi aš su kovotojais pasitraukiau į sutartą vietą.

Grįžusi  P U Š E L Ė  randa atvykusį ir pasų skyriaus vedėją žydą  G u r e v i č i ų.

Jau po 24 val.  P U Š E L Ė su „komjaunuoliu"  M A Ž Y Č I U, išėję į atskirą kambarį, su didžiausiu susikaupimu ir nerimu tariasi apie pavaišinimą „svečius" švino patiekalu.

Po trumpos vidujinės kovos kov.  M A Ž Y T I S  su dviem pistoletais,  P U Š E L Ė  su vienu pistoletu šoka į kambarį ir abudu paleidžia ugnį į už stalo sėdinčius bolševikus.

S A U L U T Ė  laimingai prasmunka pro šūvius į kitą kambarį, čiumpa pistoletą ir padeda pribaigti „svečius". Akimirkai praslinkus, kompartijos I-mas sekretorius  B a k e v i č i u s, pasų sk. vedėjas  G u r e v i č i u s, abu valse. vykd. komit. pareigūnai ir komjaunuolė  K a r v e l y t ė  sunaikinti. Muzikantas sunkiai sužeistas pabėga (gauta žinių, kad ligoninėje jau miręs).

 P U Š E L Ė  sužeista į ranką,  S A U L U T Ė  sužeista į petį (sužeidimai nesunkūs), su kov.  M A Ž Y Č I U, kuris dar paima  G u r ev i č i a u s pistoletą 7 kal. Walther sist. ir du akordeonus, laimingai pasitraukia.

Vampyras
R I N K T I N Ė S  V A D A S

Nr. 20

TAURO                         S l a p t a i
PARTIZANŲ APYGARDA
Ūkio sk. VIRŠININKAS 
1945 m. X mėn. 1 d.
Nr. 49

„STIRNOS" RINKTINES V A D U I

Prisiunčiu Tamstai rekvizicijų ir aukų kvitų knygeles. Remiantis Apygardos Štabo išleista instrukcija, kiekviena daroma rekvizicija ar gauta auka turi būti pakvituojama.

Priedas: kvitų knygelės Nr. Nr. 9, 12 ir 13 po 20 egz. kvitų, kn. Nr. 10—19 kv. ir Kn. Nr. 11—21 kvitas. Viso penkios knygelės su 100 kvitų (kvito pvz. nerasta — red. pastaba).

Brokas
ŪKIO VIRŠININKAS

Nr. 21

L. L. K.
VYTAUTO RINKTINĖS
         ŪKIO SKYRIAUS 
V I R Š I N I N K A S 
1947 m. liepos mėn. 25 d.
Nr.

Pil. Padelskui
Gyv. Baržinių km.

Mano turimomis žiniomis, Tamsta susidaręs grupę vyrų, be jokio leidimo išgrobei gyvulius iš buv. Daukšio ūkio. Paimta 6 (šešios) karvės.

Primenu Tamstai, kad toki veiksmai yra lygūs paprastam plėšikavimui ir yra neleistini. Įvairius konfiskavimus, nors ir valstybinio turto, gali vykdyti tik aktyvūs kovotojai su Rinktinės Vado arba mano leidimu.

Įspėju Tamstą ir kitus Tamstos grupės narius, kad ateityje panašius veiksmus traktuosiu kaip banditizmą ir imsiuosi atitinkamų priemonių.

Šį Jūsų paimtą grobį paskirstau sekančiai: 1 karvė paliekama pas Tamstą kaip pas rėmėją, 1 karvė paliekama toje vietoje, kur gyveno seklys, gi likusias 4 karves pavedu arba parduoti, pristatant pinigus man arba perduoti gyvas į mano nurodytas vietas.

Ryšį su manimi palaikyti per ko v. RAMI ir per jį prašau man duoti skubų atsakymą, nes priešingu atveju imsiuosi griežtų priemonių.

ŪKIO SKYRIAUS (parašas)
V I R Š I N I N K A S

Nr. 22

L. L. K. „TAURO" A P Y G A R D O S
Vytauto Rinktinės 3-čios Kuopos 
2-ro Būrio Vadas Herbas (slapyvardis)

ATESTACIJA


1.    Slapyvardis:    Herbas
2.    Gimimo data:    1925 m. I mėn.    20 d.
3.    Įstojimo į L. L. K. Organiz. data: 1945 m. IV mėn. 17 d.
4.    Einamos pareigos:    Būrio Vadas
5.    Tarnyba kariuomenėj:
       (Kieno, kada, kokioj daly.)    Netarnavęs
6.    Karinis laipsnis kariuomenėj:
       (Laipsnio gavimo data)
7.    Karinis laipsnis L. L. Organiz.
(laipsnio gavimo data):    grandinis 1946.XII.30    d.
8.    Mokslo cenzas a) karinis:
                               b) bendras:    prad. mokykla
9.    Svetimų kalbų a) žodžiu: 
         mokėjimas b) raštu:
10.    Dalyvavimas kautynėse:    1946 m. VI.4 Šunskuose
         (Vieta ir data)    1946.IX.21 Gižų    MTS
11.    Sužeidimai:    1946 m. VI.4 d.    Šunskuose į dešinės
          (sužeidimo data    ir    forma)    kojos blauzdą
12.    Sveikatingumas    (bendras):    geras
13.    Apdovanojimai (kada, kokiais pasižymėjimo ženklais):
14.    Drausmingumas:    geras
15.    Sąžiningumas:    labai geras
16.    Uolumas:    geras
17.    Būdo savybės:    išdidus,    nedrąsus
18.    Santykiai su kovotojais:    geri
19.    Santykiai su aukštesn. vadais ir pareigūnais:    geri
20.    Santykiai su vietos gyventojais:patenkinami
21.    Orientacija:    patenkinama
22.    Vadovavimas:    patenkinamas
23.    Išvada:    tinkamas užimamai vietai

1947.I.1 d.         Vampyras
  Data                 Skaičiau: Herbas    RINKTINĖS  V A D A S

Nr. 23

L. L. K. „TAURO" A P Y G A R D O S
Vytauto Rinktinės I-mos Kuopos 
I-mo Būrio Vadas Franvilis (slapyvardis)

A T E S T A C I J A


1.    Slapyvardis:    Franvilis
2. Gimimo data:    1925 m. IX mėn. 18 d.
3. Įstojimo į L. L. K. Organiz. data: 1945 m. IV mėn. 17 d.
4.    Einamos pareigos:    Būrio Vadas
5.    Tarnyba kariuomenėj:
     (Kieno, kada, kokioj daly.)
6.    Karinis laipsnis kariuomenėj:
      (laipsnio gavimo data)
7.    Karinis laipsnis L. L. K. Organiz.:
      (Laipsnio gavimo data)
8.    Mokslo cenzas a) karinis:
         b) bendras:    6-ši pradžios mokyklos    skyriai
9.    Svetimų kalbų a) žodžiu: 
       mokėjimas b) raštu:
10.    Dalyvavimas kautynėse:
         (Vieta ir data)    1946.1.13 d. Vidgirių    km.
11.    Sužeidimai:
     (sužeidimo data ir forma)
12.    Sveikatingumas (bendras):    Patenkinamas
13.    Apdovanojimai (kada, kokiais          1946 m. IX mėn. 24    d.    juostele „Už uolumą"
                    pasižymėjimo ženklais):  
14.    Drausmingumas:    geras
15.    Sąžiningumas:    geras
16.    Uolumas:    Labai geras
17.    Būdo savybės:    Darbštus, apsukrus, sugyvenamas
18.    Santykiai su kovotojais:    geri
19.    Santykiai su aukštesn. vadais ir pareigūnais:    geri
20.    Santykiai su vietos gyventojais: geri
21.    Orientacija: gera
22.    Vadovavimas: geras
23.    Išvada:       Tinka užimamai vietai

1947 m. I. 1 d.                          Vampyras
Data    Skaičiau: Franvilis          RINKTINĖS  V A D A S

Nr. 24

L. L. K. „TAURO" APYGARDOS
Vytauto Rinktinės I-mos Kuopos 
Il-ro Būrio Vadas Jaunius (slapyvardis)

A T E S T A C I JA


1.    Slapyvardis:    Jaunius
2.    Gimimo data:    1925 m. III. 12    d.
3.    Įstojimo į L. L.    K. Organiz. data: 1946 m. VI. 2    d.
4.    Einamos pareigos:    Būrio Vadas
5.    Tarnyba kariuomenėj:    1944.1.6—1944.VII.3 policijoj, —
      (Kieno, kada, kokioj daly.) 1945.V.2 Vokiečių kariuomenėje (Sonder komanda    9).
6.    Karinis    laipsnis    kariuomenėj:    grandinis
     (laipsnio gavimo data)
7.    Karinis laipsnis L. L. K. Organiz.:
(laipsnio gavimo data)
8.    Mokslo cenzas a) karinis:    
           b) bendras:    4-rios gimnazijos    klases.
9.    Svetimų kalbų a) žodžiu:  vokiečių, rusų silpnai
10.    Dalyvavimas kautynėse:    1946 m. IX mėn- 28 d Papėdžių
                                                          (Vieta ir data)    km.
11.    Sužeidimai:
(sužeidimo data ir forma)
12.    Sveikatingumas    (bendras):    geras
13.    Apdovanojimai (kada, kokiais, pasižymėjimo ženklais):
14.    Drausmingumas:    geras
15.    Sąžiningumas:    geras
16.    Uolumas:    Labai    geras
17.    Būdo savybės:    Labai    geras
18.    Santykiai su kovotojais:    geri
19.    Santykiai su aukštesn. vadais ir
          pareigūnais:    geri
20.    Santykiai su vietos gyventojais:Labai geri
21.    Orientacija:    gera
22.    Vadovavimas:    patenkinamas
23.    Išvada:    Tinka    užimamai vietai
1947.I.1 d.                       Vampyras
Data   Skaičiau: Jaunius  RINKTINES VADAS

/Bus daugiau/



















































 


ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Jonas VENCKEVIČIUS

PASKUTINYSIS DZŪKIJOS PARTIZANŲ VADAS

 

 S. Staniškis
             S. Staniškis

I

Suvalkijos lygumų sūnus — SERGIJUS STANIŠKIS — gimė 1899.IX. 17. Marijampolės apskrityje, Padovinio valsčiuje, Geležinių kaime, atsinešdamas į šią ašarų pakalnę suvalkiečiams nebūdingą vardagimį.

Motinai Marijai tai buvo šeštas vaikas. Ištekėjusi antrukart už pasiturinčio ūkininko Miko Staniškio, ji visą savo širdį atidavė 11-os vaikų auklėjimui. Tėvas, baigęs tik nepilną pradžios mokyklą, buvo labai sumanus, tvarkingas žemdirbys, garsėjo savo darbštumu ne tik tarp kaimynų, todėl Didžiojo karo metais buvo išrinktas kaimo seniūnu. Šias tėvų savybes paveldėjo visi vaikai — su dalimi išėję į gyvenimą jie ir toliau liko darbštūs, dori žmonės. Tai tikri savo krašto patriotai, visuomet pasiryžę tarnauti Dievui ir Tėvynei. Visi noriai sėmėsi mokslo paslapčių, o du baigė aukštąjį mokslą. Tėvas mirė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o motinai buvo lemta išvargti abiejų pasaulinių karų baisumus. Mirė ji vos persiritus frontui į Vakarus, 1944 m. lapkričio 7 d. ją amžiams priglaudė Daukšių parapijos kapinaitės. Nelemta buvo daug kentėjusiai Suvalkijos Motinai atsisveikinti su savo Sergijumi. Ji taip ir nesužinojo, kad mylimas sūnus jau pasišventė laisvės kovoms. Taigi jai neteko iki išnaktų sielvartauti dėl Lietuvos kario pasirinktos gyvenimo prasmės ir kančios kelio.

Kaip dabar prisimena jaunesnysis brolis Antanas, I pasaulinio karo salvės marijampoliečius užklupo gana netikėtai, bet Geležinių kaimą stebuklingu būdu jos aplenkė — frontas persirito be šūvių. Vos prasidėjus karui, tėvas, pasitaręs su kaimynais, nusprendė, kad bėgti į Rusiją nėra reikalo. Į kaimą tebuvo atjoję du rusų kazokai varyti žmones, bet čia pat jau sėlino vokiečiai.

Praūžus frontui, ūkininkai įniko į žemės darbus, ūkininkaičiai pradėjo lankyti besikuriančias lietuviškas mokyklas, nors gerokai suvokietintas. Gabus mokslui Sergijus, baigęs rusišką pradžios mokyklą Liudvinave, toliau mokosi Marijampolės realinėje gimnazijoje. Čia jis sužinojo apie 1918 metų vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto paskelbimą Vilniuje. Suvalkijos žmonės šią džiugią šventę iškilmingai paminėjo tik po metų kitų — savanoriams žygiuojant į mūšį. Kaip mena Geležinių kaimo senbuviai, per Sumą paraginti Daukšių klebono, kas raitas, pėsčias ar rogėmis slidinąs skubėjo Marijampolėn, į vadinamąją „kiaulių rinką" (dabar toje vietoje yra rusų mokykla). Toje šventėje dalyvavo ir Sergijus, kuris vėliau susižavėjęs pasakojo kaimo jaunuomenei apie neregėtą gausybę žmonių, kalbėtojų išmonę ir parado gretų darnumą, kai aidint maršo garsams ir minios valiavimais buvo paminėtos pirmosios Nepriklausomybės metinės.

Aktyviausią gimnazijos aušrininką, matyt, tuo metu užvaldė didysis geismas įsijungti į Tėvynės gynėjų gretas. Kupinas jėgų jaunuolis įniko semtis mokslo žinių ir 1920 metais baigė Marijampolės realinės gimnazijos keturias klases. Tų metų rudenį, pačiame kovų su Lenkija įkaršty, nedvejodamas įsirašo į Karo mokyklos IV laidą Kaune, po to Vilniuje. Grįžus Donelaičio ir Gedimino gatvių sankryžoje esantys rūmai vos besutalpino 500 entuziastingų kariūnų. Kartu su Steponu Dariumi dalyvavo iškilmėse, grąžinant Lietuvai, pagal 1921.V.14. Rygos sutartį, Palangą. Tiesa, ateinančiais metais vėl nutarė tęsti mokslą gimnazijoje, bet 1922 m. galutinai apsisprendė. Tad brandos atestatą teko įsigyti jau su blizgančiais antpečiais. Nors Nepriklausomybės kovose Sergijus nedalyvavo, tačiau pirmosios kovos krikštas vis dėlto buvo tikras — aidint šautuvų salvėms savanorių dalyvauta Klaipėdos sukilime. Taip kariūnas, vos nusiėmęs uniformą, tapo Mažosios Lietuvos savanoriu ir 1923.1.15. įžengė Klaipėdon. Prancūzams beliko viena išeitis — nešdintis savo laivais už jūrų marių. Nors taip atsilyginta Prancūzijos vyriausybei už jos kišimąsi palaikant Lenkiją 1920 metais. Tai liudija nuotrauka, kurioje Staniškis stovi drauge su trimis sukilėliais ir bronzos medalis, skirtas Klaipėdos išvadavimui, kuriuo Sergijus buvo apdovanotas 1923.X.15. Karo mokyklos baigimo proga. Tuomet iš 79 absolventų šitokia garbė tebuvo suteikta nedaugeliui. Prieš akis atsivėrė viliojanti tarnyba kavalerijoje. Jaunesniojo leitenanto laukė pirmas paskyrimas į 2-j į ulonų Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės pulką, kuris buvo dislokuotas Kaune, po to Vilkavišky, o nuo 1926 metų Alytuje. Čia Staniškis aktyviai dalyvauja gruodžio 17-osios perversme. Vėliau perkeliamas į 1 -jį husarų Lietuvos Didžiojo etmono Janušo Radvilos pulką, dislokuotą Kaune. Čia gabus karininkas spėriai kilo tarnyboje— vadovavo eskadronui, aktyviai sportavo, taikliai šaudė, mėgo dainą ir medžiokles, buvo labai draugiškas. Mėgo jį bičiuliai ir pavaldiniai, nepeikė viršininkai. 1938 metais buvo paskirtas kavalerijos lektoriumi į PLP (Pirmojo Lietuvos Prezidento) Karo mokyklą, eskadrono vadu (majoro teisėmis ir su majorui priklausančia alga). Tik tragiški 1940. VI. 15. įvykiai ir Lietuvos okupacija sutrukdė apiforminti vos prieš kelias dienas suteikto majoro laipsnio dokumentus.

Kaip žinome, 1940-ųjų metų vasaros pabaigoje buvo likviduota Kauno Karo mokykla. Prieš tai buvo pašalinta visa jos vadovybė, o daugelis karininkų atleisti iš pareigų. Likusieji buvo perkelti į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. S. Staniškis ten nesikėlė ir kaip nepatikimas elementas buvo iš karo tarnybos atleistas — galbūt prie to prisidėjo dar ir griežtas jo atsisakymas dalyvauti 1940.VII.14-—15 d. atėjūnų primestuose rinkimuose į Liaudies Seimą.

II

Antanas Staniškis gerai prisimena savo vyresnįjį brolį Sergijų — nuo vaikystės pamaldų, labai prieraišų prie šeimos, kaip reta darbštų. Jau nuo mažumės jis pasižymėjo valingumu ir atkaklumu, o esant reikalui nesidrovėdavo įrodyti savo karingumą ne tik tarp bendraamžių, bet visuomet buvo doras, teisingas ir laikąs duotą žodį, stropus ir viskuo be-sidomįs jaunuolis. Vos suradęs laisvesnio laiko, po pamokų ar atostogų metu, skubėdavo į gimtus namus, prie Dovinės krantų, talkinti ūkyje. Sergijus visuomet norėjęs būti tvirtu ir nepraleisdavęs dienos nesigrūdindamas. Nors vargo prispausti Suvalkijos ūkininkai dar 1916 m. išmoko gaminti naminę, svaigalai Sergijaus niekuomet neviliojo, o rūkyti pradėjo vėlai — tarnaudamas kariuomenėje ir ypač partizanaudamas, kai kasdien mirtis žvelgė į akis.

Visi Miko Staniškio vaikai buvo muzikalūs ir nedarydavo gėdos savo tėvui — jaunystėje buvusiam garsiam Liudvinavo bažnyčios „kantoriui". Taigi Sergijus nevengdavo pasigalinėti kaimo vakaronėse savo gražiabalsiu baritonu su kaimynų vyriokais. Nuo mažens kartu su šeima įpratęs nepraleisti sekmadienio šv. Mišių, o ypač gegužinių pamaldų, Sergijus tą patį praktikavo ir kariuomenėje. Mes, nuošalių Žaliakalnio gatvelių vaikai, dar prisimename anuos sekmadienius, kai išgirdę dūdų orkestro trenksmą, metę visus žaidimus bėgdavome į Kipro Petrausko gatvę palydėti Įgulos bažnyčion žygiuojančių raudonuojančiomis kepurėmis ir kelnėmis husarų.

Kaip ūkininko vaikas, Sergijus labai mėgo gyvulius, ypač žirgus. Gal dėl to jį taip viliojo kavaleristų romantiškumas. Kariuomenėje nuolatos aktyviai sportavo, pasižymėjo kavaleristui būdinga smagia ranka ir taiklia akimi, bet ypač mėgo jodinėjimą, ne vieną kartą tapo jojimo konkursų nugalėtoju. Žaliakalny, Petro Vileišio aikštėje, sykį laimėjo aukščiausią — Respublikos Prezidento prizą. Prieš karą raiteliai kasmet varžydavosi dėl dviejų taurių — Prezidento ir Kavalerijos štabo. S. Staniškis taip pat dalyvavo tarptautinėse varžybose Rytprūsiuose ir laimėjo III prizą. Visuomet kovojęs už lietuvybę, prieš II p. karą S. Staniškis kartu su girininku ir mokytoju pasikvietė kleboną dr. Česaitį ir įvedė lietuviškas pamaldas Lapių bažnyčioje.

III

Po ilgametės ir sąžiningos tarnybos Lietuvos kariuomenėje, niekuomet nepriklausęs jokiom politinėm partijom (išskyrus aušrininkus), S. Staniškis bolševikų buvo paliktas be pragyvenimo šaltinių. Prislėgtas sielvarto dėl pavergtos Tėvynės ir jos tolimesnio likimo, jis priverčiamas persikelti iš Kauno į Lapes, Šatijų km. Čia, už kelių kilometrų ant aukšto Neries skardžio, dešinėje į šiaurę vingiuojančio kelio pusėje, driekėsi 38 ha ūkis — viskas, ką uždirbo doras karininkas per 20 tarnybos metų. Tik tiek teturėta pinigų (kartu su ilgalaikėm paskolom ir paveldėta iš tėvų dalimi), tiek tenusipirkta tuščios žemės rėžių iš parceliuojamų kaimų, valstiečiams keliantis į vienkiemius. Aišku, kad ji buvo ne geriausios rūšies, o 10 ha smėlynų tiko tik miškui auginti. Kaip ir dera naujakuriui— reikėjo pradėti nuo trobesių statybos ir pasikliauti savo rankų miklumu bei minties guvumu. Kad laikai nebuvo dėkingi statyboms, rodė artimo kaimyno staigi mirtis dar okupacijos pradžioje. Apimtas baimės ir nevilties, taip ir nebaigė statyti savo ūkelio Pakalniškių kaime

Aleksandras Kondrackis — buvęs Alytaus, Jurbarko policijos vadas, o prieš pat pensiją viršininkavęs komunistais perpildytoje Dimitravo darbo stovykloje. Vėliau bolševikai žiauriai atkeršijo visai jo šeimai — vieną sūnų privertė bėgti į Vakarus, kitą į mišką (jis buvo nuteistas 25 metams ir vos gyvas sugrįžo iš GULAG'o). O jaunylė dukrelė kentė dvigubą tremtinės ir našlaitėlės vargą, nes antrąkart vos išvydus bolševikų kariauną, neatlaikė Motinos širdis. Šiandien net pamatų toje vietoje nebeliko... Dar tragiškesnėmis aplinkybėmis tolimesniame Geranonių k. žuvo gen. št. mjr. K. Starkus.

Taip pat sąžiningiems Lapių žemdirbiams gėlė širdį pažvelgus į apylinkės, puošmeną— deja, jau ištuštėjusius, tragiško likimo mūsų premjero Antano Merkio dvaro rūmus. Nenujautė Sergijus, kad panaši lemtis buvo skirta ir jam. Tarnaudamas Kaune jis labiausiai pamėgo tyliąsias Žaliakalnio gatveles. Kur geriau pailsėsi, jei ne šalia husarų kareivinių vingaus Radvilėnų plento prisiglaudusioje nuošalioje sodyboje — prie egzotiško Zoologijos sodo, Beržų gatvelės paunksnėje. Negaištant laiko, pakeliui iš kareivinių čia pat galima buvo užsukti į Tulpių gatvę ir aplankyti brolį Antaną. Kurį laiką Sergijus grožėjosi laikinosios sostinės nuostabia panorama iš Dzūkų gatvės 5-o namo I aukšto. Tačiau nenujautė, kokią reikšmę turės tolesniam jo gyvenimui priešais besipuikuojantys buvę lenkų konsulo F. Charvato rūmai (Dzūkų 2), kurie ir šiandien kelia kraupulį praeiviams. Kaip tik lemtingą 40-ųjų vasarą jų pusrūsy buvo įsikūręs bolševikų XI armijos karo tribunolas, kurio nuosprendžiais prasidėjo mūsų karininkijos martirologija. Būtent už šių durų, saugojamų ginkluotų raudonarmiečių, dieną naktį buvo sprendžiamas mūs karių likimas -— kam dar pagyventi, ką į duobę įkišti, kalėjime kankinti ar į Sibirą tremti!

Tragiški birželio 14-osios įvykiai iš tuometinės sostinės netrukus paplito į tolimiausias pakaunės apylinkes. Netikėtas dviejų šautuvais ginkluotų mėlynkepurių pasirodymas S. Staniškio ūkyje sietinas su paslaptinguoju namu Dzūkų gatvėje. Tą baisųjį penktadienį iš ten atsiųstieji satrapai sutiko savo auką betriūsiančią laukuose ir... neatpažino! Čekistus suklaidino prasti valstiečio rūbai ir nesutrikusio S. Staniškio ramus atsakymas, kad ieškomasis majoras troboje. Šitos akimirkos užteko išsigelbėti! Namuose teradę tarnaitę, apgauti kareiviai, šūkaudami ,,stoj", atatupsti metėsi už kluono, bet toliau pamiškės nedrįso žengti. Tik pamesti arimai aštuonias dienas laukė savo artojėlio. Deja, nedaugeliui pasmerktųjų tuomet pavyko šitoks šuolis į laisvę. Ryžtingas ir principingas S. Staniškis dar bolševikmečio pradžioje sugebėjo sėkmingai apmulkinti Lapių valsčiaus komunistėlius. Nacionalizacijos vykdytojai jam tepaliko 10 ha žemės, bet aukštesnėse instancijose pavyko įrodyti, kad pats išdirbdavo žemę. Tuomet sugrąžino visus 30 ha, bet mokesčiai buvo paskirti nepakeliami. Tuokart nuo visų blogybių galėjo išgelbėti tik karas — kėlęs žmonėms ne siaubą, o išsigelbėjimo pragiedrulį...

IV

Ne lengvesnis mūsų valstiečių gyvenimas buvo ir vokiečių okupacijos metais. Tačiau jie nedrąskė ūkių, nes frontui reikėjo kuo daugiau duonos. Nors duoklės ir didžiulės, bet nuo vokiečio galima buvo lengviau atsipirkti. Kaip prisimena brolis, Sergijui ūkininkavimo potraukis buvo įgimtas nuo mažumės, nes gausi šei-

ma vertėsi be samdinių, netgi piemuo buvo savas. Gerai mokėjo dirbti žemę, domėjosi agronomijos ir sodininkystės paslaptimis, skaitė literatūrą. Mėgo kopinėti avilius, planavo užveisti sodą ir pasodinti mišką. Įsigijo visus būtiniausius žemės ūkio padargus, pasistatė kluoną, tvartą. Galutinai įrengė keturių kambarių suvalkietiško tipo stubą, kurią dar 1938 metais suprojektavo sumanus inžinierius brolis Antanas. Jis taip pat įrengė vandentiekį su rankiniu siurbliu. Beliko pasirūpinti elektra, tačiau vėjo variklio problemos nebuvo išspręstos iki karo pabaigos. Kaip matome, visur jautėsi gero šeimininko rūpestinga veikla ir aiškus noras čia įsitvirtinti ilgam. Gerai tvarkomas ūkis galėjo išlaikyti nemažai galvijų. Turėdamas silpnybę žirgams, Sergijus labiausiai jais ir rūpindavosi, kartais net šešetas puikuodavosi arklidėje. Tuomet tai buvo ne tik vienintelė darbo jėga, bet ir greičiausia susisiekimo priemonė, aišku, be visuomet po ranka esančio dviračio.

Nuo mažens augę darnioje šeimoje, broliai Staniškiai iki karo pabaigos nenutraukė glaudžių ryšių. Šventadieniais Sergijus dažnai su pusbroliais atvažiuodavo į Žaliakalnį, kur Tulpių 5—4 gyveno brolis Antanas, sužaisti tradicinę proferanso partiją.

Aš gyvendamas tame pačiame name taip pat dažnai matydavau jį — visuomet pasitempęs, kariškos laikysenos ir įsimintinos geranoriškos šypsenos, gana panašus į mūsų kaimyną. Tačiau mus, paauglius, tuomet labiausiai domino eiklieji žirgai, nerimastingai betrypčiojantys kiemely.

V

Kiek žinome iš Antano Staniškio pasakojimų, brolis politinėje veikloje vokietmečiu nedalyvavo, nors domėjosi mūsų gausia pogrindžio spauda, buvo informuotas apie VLIK'o planus. Jo ūky 1942—43 m. slapstėsi Gestapo ieškoma giminaitė — aktyvi rezistente. Jis nuolat klausėsi radijo pranešimų iš užsienio, sekė karo veiksmų eigą visame pasaulyje. Niekuomet nepasitikėjo vokiečiais, piktinosi jų brutalumu, ypač žydų žudynėmis ir niekada negalvojo tarnauti vermachte. Nujausdamas rudmarškinių klastingumą, Sergijus nesirašė į Vietinę rinktinę. Atrodė, kad visos negandos aplenks šį romų, visiškai nekaringai nusiteikusį sėslų žemdirbį, kuris visa širdimi džiaugėsi savo rankomis išaugintu kiekvienu žiemkenčio daigeliu, pranašaujančiu gausų derlių. Nuo pikto vokiečio akies netgi globojo rusą — belaisvį, kuris, išgelbėtas nuo badmirio, kelis metus darbavosi ūky kaip šeimos narys.

1944-ųjų metų išvakarėse visiems Lietuvos gyventojams jau buvo aiški beviltiška Vokietijos padėtis. Net mes, dar būdami paaugliai, tą supratome. Ne veltui ilgas valandas pratūnodavome prie prislopintų radijo imtuvų, klausydami BBC pranešimų lenkų ir vokiečių kalba ar lietuviškai iš Maskvos, o 1944-ųjų ankstyvą pavasarį, sekmadieniais, 10 vai. prilipę prie 40,5 m. bangos, gaudėm „Laisvosios Lietuvos" radijo stotį. Prisimenu, kaip tada džiaugėmės, išgirdę, nors ir labai prislopintą, „Žalgirio" pogrindžio siųstuvo garsą. Ne mažiau reikšmingos buvo Bi-Bi-Si diversinės „Svvit“ radijo laidos lenkų, kalba (kaip vėliau paaiškėjo, siunčiamos iš Londono, bet imituojančios siųstuvus Lenkijoj). Be abejo, šie informacijos šaltiniai buvo prieinami ir S. Staniškiui, nes visais laikais ant jo darbo stalelio puikuodavosi radijo imtuvas. Labiausiai jis pasitarnavo grėsmingais 1943-aisiais. Tuomet visi netikėtai susidomėjome Maduonos radiofono balsu iš Latvijos. Pasirodo, šis iš karto nutildavo, kai tik rusų bombonešiai perskrisdavo fronto liniją! Nebuvo sunku net lėktuvų kryptį nustatyti — vokiečiai visuomet išjungdavo artimiausias radijo stotis. Aišku, slėptuvę pasirinkti iš anksto — saugiau!

Visgi sąjungininkų sėkminga invazija į Prancūziją 1944.06.06. dar nepranašavo Lietuvai tragedijos. Tačiau po pustrečios savaitės toli už Minsko prasidėjusi „Bagrationo operacija" tikrai buvo netikėtai sėkminga ir stulbinanti, nes vokiečiai nenujautė 1944.06.23. puolimo krypties. Tuomet Gudų pelkynuose pralaužtas frontas leido Raudonąjai armijai per mėnesį pasiekti Vokietijos Reicho prieigas Rytprūsiuose, užimti Marijampolę (1944.07.31.), Vilkaviškį (08. 17) ir pakeisti visą karo eigą.

Aišku, kad artėjančio fronto gausmas vertė kiekvieną rūpintis savo saugumu. Kariškiui bėglio kelias reiškė negarbingą pasitraukimą iš kovos lauko, galbūt priesaikos Tėvynei sulaužymą. Matyt, S. Staniškis buvo tvirtai nusprendęs pasitarnauti Lietuvai kitokiu būdu. Nežinome, kaip jis pakliuvo bėgantiems vokiečiams į nagus, kaip nuo Neries skardžio atsidūrė prie Šešupės krantų, kur kasė apkasus. Tačiau dar ir šiandien Suvalkijos sostinėje senoliai pasakoja legendas apie šaunaus karininko, Geležinių kaimo gentainio, stebėtiną pabėgimą prie Vilkaviškio 44-ųjų vasarą. Marijampolietis Simonas Babarskas (kaip savanoris kūrėjas, 1988.10.08. iškėlęs pirmąją trispalvę mieste) tvirtina, kad kelissyk bėgęs mūsų karininkas vokiečių buvo budriai saugomas. Kartą perveždami, pasiguldė jį vežiman ir užmetę pasostę jo kojas užsėdo vokietis. Bet belaisvio būta gudraus — išsinėręs iš aulinukų jis pro vežimgalį išslydo ir basas nėrė miškan. Nevykėlis vokietukas į vietą pristatė tik... batus!

Jeigu atsisveikinimas su paskutiniuoju vokiečiu Užnemunėje priminė jaunystėje skaitytą nuotykių romaną, tai raudonarmiečių antplūdis pranašavo baisų tvaną — neregėtą mūs istorijoje nuo švedmečio laikų. Be abejonės, S. Staniškis ir naujiesiems okupantams nebuvo linkęs atskleisti savo profesinių įgūdžių. Jis žinojo, kad šiame beprotiškame kare mus išgelbėti gali tik abiejų besipešančiųjų kuo greitesnis nusialinimas. Juo labiau, kad dar buvo neužmiršta netolima istorinė tiesa — Didžiojo karo griuvėsiai juk palaidojo abejus Lietuvos priešus!

Šiandien jau tikrai žinoma, kad pradžioje Sergijus dangstėsi dar prieš karą mirusio giminaičio (vieno brolio uošvio) Pucėtos pavarde. Ne kartą nuo pašaliečio akių jį slėpė bebaimiai tėviškėnai ir šiaip geri žmonės. O kas galėjo saugiau priglausti, jei ne didingas Buktos miškas — vaikystėje vadintas Žalgiriu ir apipintas slėpiningomis legendomis, čia pat esančios didžiosios Žuvinto pelkės, ar gembėto Amalviškių ežero klampiosios pakrantės, kur vaikystėje bemėlyniaujant buvo apvaikščiotas kiekvienas palių kupstelis. Nelaimės atveju čia visuomet tave priglaus nuošalios Palios — slėpiningiausios pelkės Suvalkijos, nuo seno garsėjančios bruknynojais, rudenį viliote viliojančios aplinkinių kaimų gyventojus.

Kokia sunki buvo rezistencijos pradžia, rodo pirmojo S. Staniškio organizuoto partizanų būrio išblaškymas jau pirmą kovų vasarą. Nepadėjo netgi raisto neišbrendamos klampynės — per daug nelygios buvo jėgos! Beslapukaujančių stribų nurodymu kariuomenė puolė pagal visas karo meto taisykles.

Apie šį mūšį užuominų randame paskutiniojo Lietuvos partizanų va-

Antras iš kairės S. Staniškis-Litas

Antras iš kairės S. Staniškis-Litas (ketvirtas iš kairės —J. Lukša-Daumantas)


do A. Ramanausko—Vanago atsiminimuose. Čia jis pirmąkart mini Antanaitį, Litą, Viltį, buvusį kapitoną Staniškį, 1945-ųjų gale atsitiktinai atpažintą Tauro apygard. vado Mykolo Jono (av. mjr. J. Drungos), mat abu prieš karą tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Atsiminimuose taip pat aprašomas įsimintinas šių Tauro apyg. vadų susitikimas su A apyg. vadu Kazimieraičiu (pik. ltn. inž. Juozu Vitkumi), kuris irgi atpažino Sergijų— PLP Karo mokykloje kartu tarnavusį lektorių, kavalerijos eskadrono vadą, 1940 m. užtarnavusį majoro laipsnį. Labai glaudūs ir susipynę buvo šių keturių pietų Lietuvos partizanų vadų gyvenimo ir kovų keliai. Ištisus 13 metų — iki 1957 metų — išsijuosę plušo aukščiausio rango „gebistai", kol krito paskutinysis iš jų — LLKS (Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio) Tarybos prezidiumo pirm. generolas Vanagas (Adolfas Ramanauskas). Taigi neblogai slėpė Užnemunės girios ir Dzūkijos šilai mūs vadus. Tačiau labiausiai juos sergėjo dori, vargo engiami ir paskutiniu kąsniu besidaliną dzūkeliai, taip pat ir orūs Suvalkijos patriotai. Mes gerai prisimename, kokius metodus tuomet naudojo Abakumovo ir Mer-kulovo „Smieršas" ar NKGB-MGB, Berijos NKVD-MVD arba dabartinio KGB pirmtakai su „krikštatėviu" gen. Ivanu Serovu priešaky. Nesudrebėjo lemtingą minutę lietuvio valstiečio širdis — aukotasi juk vardan švenčiausio laisvės kovų sąjūdžio. Net šeimos likimas buvo statomas į pavojų, nes okupantų ir jų batlaižių fanatiškas kerštingumas partizanų rėmėjams neturėjo ribų...

Galimas dalykas, kad čekistas Ant. Žilas straipsny „Kam kukavo gegutė?" („Nematomas frontas, V. 1967) tęsė nelemto 1945 m. vidurvasario mūšio Palios epilogą. Pasirodo, tik po septynerių metų prie Amalviškių ežero buvo likviduoti paskutinieji „Miškinio" būrio likučiai. Šios pasalos metu iš trijų atplaukusių valtele partizanų buvo nukautas vadas Karaliūnas ir suimtas Kolumbas. Jeigu šiedu tikrai buvo S. Staniškio bendražygiai, tai tikėtina, kad Sergijus 1945 metais vadovavo tam pačiam Palių partizanų būriui ir turėjo Miškinio slapyvardį.

„Partizanų gretose"    (I—II d.) Adolfas Ramanauskas—Vanagas nušviečia visą Antanaičio, Lito, Vilties veiklos pradžią Dzūkijoje 1945— 46 m., nurodydamas, kad 1949 metais jis buvo A apyg. (vėliau Dainavos apyg.) štabo viršininkas. 1946-ųjų sausį susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms buvo įsteigta Pietų Lietuvos Partizanų (PLP) sritis. S. Staniškio vadovaujamas šios srities štabas pradėjo savo veiklą prie Šarūno rinktinės. S. Staniškis labai sunkiomis sąlygomis vykdė savo pirmąjį uždavinį — per žiemos mėnesius parašė naujus mobilizacinius nurodymus. 1946 m. balandžio 23 d. Punios šile paskelbė PLP srities vadų deklaraciją. Ne kartą dalyvavo partizanų apdovanojimo iškilmėse, įteikdamas Uolumo ar Narsumo juosteles. Parašė daug kontroversijų sukėlusį „Aplinkraštį Nr. 1", rūpinosi „Laisvės Varpo" leidimu. 1946-ųjų vidurvasarį jį užklupo skaudi netektis — vienas po kito žuvo PLP srities vadas ir padėjėjas (Kazimieraitis ir Mykolas Jonas). Galbūt tai buvo „Smieršo“ (karinės kontržvalgybos) agento Erelio (Juozo Markulio) išdavystė. Tarsi nujausdamas nelaimę, S. Staniškis iš visų jėgų priešinosi, kad iš štabo į Vilnių vyktų Daktaras (Ant. Kulikauskas). Labai jau įtartinai atrodė pačioje sostinėje netikėtai įsisteigęs „Vyr. partizanų štabas". Netrukus įtarimas pasitvirtino — „štabas" buvo šio išdaviko rankose.

Dar šiandien galime sutikti ano tragiško laikmečio amžininkus. Štai buvęs Kęstučio rinktinės rėmėjas, marijampolietis Pranas Nedzinskas prisimena, kaip vieną 1946-ųjų pavakarį, prieš šv. Velykas, Krikštonyse sutiko Litą — buvusį husarų pulko karininką. Tuo metu čia vyko Dzūkijos vadų sueiga ir klebonas Raitelaitis jų garbei atnašavo šv. Mišias.

Sunki dalia lydėjo to meto mūsų laisvės kovotojus. Nors ir buvo jaučiama visapusiška dzūkų parama, bet nuolatinis stribų ir reguliarios kariuomenės persekiojimas teleido PLP sr. štabui normaliai veikti vos 3 mėnesius. 1946-ųjų spalio pabaigoje S. Staniškis šį štabą likvidavo, pasilikdamas mažesnio junginio — Dainavos apyg. štabo viršininku. A. Ramanauskas rašo, kad 1946 metais paskutinis laiškas iš S. Staniškio buvo gautas lapkričio mėn., paprašyta leidimo apsistoti žiemai Merkio rinktinės vado bunkery. Neaišku, kodėl jie susitiko tik po pusmečio? Atsiminimuose minimas 1947 m. rugsėjo 21 d. visuotinis Dainavos apyg. vadų sąskrydis. Tuomet A. Ramanauskas— Vanagas tapo Dainavos apyg. vadu. Galima manyti, kad štabo viršininkas nebuvo pakeistas. Ten pat rašoma, kad 1949-tų pavasarį Antanaitis jau turėjo Lito slapyvardį ir štabe iš Uosio vis gaudavo straipsnius pogrindžio „Laisvės žvalgui". Taip pat rašoma, kad 1949 m. rugpjūčio 1 d. PLP sr. vadu buvo paskirtas Vanagas (A. Ramanauskas). Galbūt S. Staniškis tuomet perėmė Dainavos apyg. vado pareigas?

K. Girniaus knygoje „Partizanų kovos Lietuvoj" mes skaitome, kad 1951 metų rudenį generolas Vytautas (kpt. Jonas Žemaitis) dėl sunkios ligos negalėjo vadovauti LLKS Sąjūdžiui ir Vyriausiojo partizanų vado pareigas perdavė generolui Vanagui (A. Ramanauskui). Galimas daiktas, kad tuo metu Litas (S. Staniškis) tapo PLP srities (vėliau, iki partizaninių kovų pabaigos vadinta „Nemuno" sritimi) vadu.

Galima prielaida, kad kaip tik tuomet Litas ir buvo galutinai Vilniaus MGB centro iššifruotas, o specialiai sukurtas čekistų operatyvinis štabas pradėjo pašėlusią jo medžioklę. Buvo imtasi visokių priemonių. Gerai įsisavinti šantažo ir išdavystės metodai pasiteisino ir šįsyk. Paskutinysis Nemuno srities vadas S. Staniškis žuvo 1952 ar 1953 metų vasarą. 1966 m. „Jaunimo gretų" 10—11 numeryje („Nematomas frontas", V. 1967) čekistai, prisidengę Ant. Žilo slapyvardžiu, aprašo dvikovą su Litu. Išdavikas Jonas Dabulevičius šiai akcijai buvo užverbuotas 1951.IX. 14 d. Jau po mėnesio, prisidengęs slapyvardžiu Miškas, patenka į „Siaubo" būrį. Čia užverbavęs partizaną Garsą (Stasys...), prasibrauna iki Lito adjutanto Aido. Čia būta budraus — įtarė klastą, tačiau susišaudant atsitiktinai slapuko buvo nušautas. Smurtautojų priversta jo sužadėtinė Žibuoklė parodė, kaip galima pasiekti Lito bazę pietinėje Prienų Šilo tankmėje. „Tarpininku", aišku, prieš jo valią, tapo II adjutantas Šermukšnis (buvęs Alytaus apskr. policijos nuovados viršininkas). Šį kartą nurodyta tiksliai — praėjus keletą miško kvartalų, už Didžiosios pušies, smėlėtame kalnely buvo aptikta Lito, Tėvuko slėptuvė, tapusi keturių didžiavyrių žūties nebylia liudininke. Beje, ši čekistų aprašyta naikinimo akcija buvo labai vienpusiškai išgarsinta spaudoje. Tačiau melo trumpos kojos — raudoni šilko siūlai nenustelbė grubios netiesos! Minėto straipsnio autoriai visomis išgalėmis stengėsi išaukštinti savo nuopelnus ir pateisinti visas naudotas smurto priemones. Tačiau labiausiai norėta pažeminti ir apšmeižti laisvės kovotojus.

Aišku, jie paskelbė, kad paskutinysis Dzūkijos partizanų vadas ne susisprogdino, o buvo atsitiktinai užmuštas nukritusio rąsto. Tik dorai negalėjo paaiškinti, kaip toks „stambus buožė (!) po mirties nenorėjęs net batų atiduoti bolševikams", galėjo tapti Dzūkijos kaimų „suklaidintų ir pražudytų" žmonių vadu.

Nors straipsny neminima, kuriais metais ši akcija vyko, bet galima orientuotis, kad įvykiai aprašomi vidurvasario gamtos fone. Net visko matę čekistai tuomet labai stebėjosi slėptuvės konstrukcija. Tik mūsų nagingas ūkininkas, gerai išmanąs karo inžineriją, o gal dar nepamiršęs jaunystėje įvaldytų skautybės pagrindų, tegalėjo vidurmiškio glūdumoje taip sumaniai ir slėpiningai įrengti dviejų aukštų bunkerį. Netgi ventiliacinė anga už 20 metrų buvo taip meistriškai užmaskuota po išsikerojusia pušimi, kad joks atsitiktinis pakeleivis nebūtų jos pastebėjęs. Medžio viršūnėje prieigas sergėjęs slapukas neilgai tegalėjo priešintis kareivių pulkui, trigubu žiedu apsupusiam slėptuvę. Nors ši viena paskutiniųjų mūsų partizanų dvikovų vyko netrumpai, bet jėgos buvo nelygios...

Sunkiose mūsų rezistencijos kovose persvara visuomet buvo priešo pusėje. Tačiau paskutinieji pasipriešinimo metai buvo ypač žiaurūs. Netekę vilties iškovoti laisvę ir neradę atramos ištuštėjusiuose Dzūkijos bėdžių sodžiuose, tais lemtingais 1952 metais partizanai visgi nesudėjo ginklų ir beveik visi didvyriškai žuvo. Kaip žinome, PLP sr. štabas, ypač Dainavos apygarda, labiausiai nukentėjo nuo „emgebistų" siautėjimo 1949 metais. Betgi naujasis apygardos vadas S. Staniškis veikiai reorganizavo visą „Nemuno" srities struktūrą. Tik jo sumanumo ir ryžtingų veiksmų dėka okupantai ir jų pakalikai neturėjo ramybės Lietuvoje dar kelerius metus.

Daugelį šiandien stebina, kaip S. Staniškis sugebėjo per aštuonetą žūtbūtinių kovų metų išlikti nesužeistas ir sėkmingai vadovauti stambiems „miško brolių" junginiams. Matyt, mūsų Karo mokykla buvo aukšto lygio ir savo kariūnus išmokė ne tik taktinių gudrybių. Vadinasi, mūsų karininkams nebuvo svetima ir platesnės apimties strateginė mąstysena. Apžvelgiant Sergijaus nueitą atsakingiausią gyvenimo tarpsnį, išryškėja neeilinės asmeninės savybės — atrodo, kad jis buvo gimęs slaptojo karo žygiams. Net beviltiškiausioje situacijoje kaip šachmatų virtuozas numatydavo daugelį ėjimų į priekį ir sugebėdavo pasirinkti tą vienintelį, geriausią išsigelbėjimo variantą!

Galbūt mūsų laisvės kovų sąjūdžio nuostoliai būtų buvę mažesni, jei ketvirtame dešimtmety mažiau būtume marširavę ir nekūrę visiškai nerealių gynybos direktyvų, o iš anksto pasiruošę vieninteliam efektyviam pasipriešinimo būdui — partizaninėms kovoms. Tik Šaulių Sąjunga tuomet ir buvo tinkamiausiai pasiruošusi šitokiam karui. Nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo masiškiausia, vieningiausia ir patriotiškiausia organizacija. Be to, sukarinta, pakankamai ginkluota ir svarbiausia — veikė teritoriniu principu, taigi kovotojai puikiai pažinojo vietovę ir žmones. Jeigu iš anksto būtume pasiruošę organizuotai pogrindžio kovai ir įslaptinę tarpusavio ryšius, tuomet mūsų busimieji rezistentai būtų išvengę didžiausios blogybės — išdavikų ir jų klastingų pinklių. Kaip tik šitokiam kariavimo būdui prieškariniai vadai turėjo skirti didžiausią dėmesį ir negailėti lėšų šiai gynybos taktikai. Nauda būtų dviguba, nes šaulių struktūros išlaikymas valstybės biudžetui būtų dešimteriopai pigesnis negu reguliari kariuomenė.

Ne veltui 1937 m. prancūzų gen. štabo specialistai buvo atvažiavę į Lietuvą susipažinti su Šaulių Sąjungos organizacija. Naujausių laikų Lietuvos istorija patvirtina šį faktą, kad patriotiškų šaulystės idėjų skatinami, šauliai pirmieji 1944 metais pasitraukė į mišką. Nelaisvės metais jie labiausiai buvo okupantų engiami ir geriausiu atveju beveik visi atsidūrė Sibire! Prisiminkime, kad Rainių miškely iš 73 nukankintų — šaulių būta net 41!

II pasaulinio karo patirtis akivaizdžiai patvirtina partizaninio karo naudą. Suomių „šiuckorų" sėkmingi reidai į Raud. armijos užnugarius 1939—1940 metais „Šiaurės kare" tebuvo tik preliudija šio, anaiptol ne naujo, kariavimo būdo renesansui tų metų viso pasaulio frontuose. Dar ir šiandien tokia kovos taktika šios srities specialistų labai vertinama. Tito tik tokiomis priemonėmis galvojo atremti Stalino ordas 1948 metais, o Šveicarijos atsarginiai savo ginklus laiko namuose. Prisiminkime, kad L. Valensa pogrindy išsaugojo „Solidarumą" ir ištvėrė karo stovį tik griežtai decentralizuotos struktūros dėka. Pasirodo, regioninis principas — veiksmingiausia priemonė prieš moderniausias karines pajėgas. Afganistano karas taipogi patvirtina tą prielaidą. Pagaliau mūsų Šaulių Sąjungos metraščiai irgi mena ne vieną pergalingą šaulių kovą. Jau pirmieji jų būriai sėkmingai partizanavo bermontininkų užnugary 1919-ųjų metų vasarą. Ne mažiau sėkmingai su lenkais kovojo tuometinio Šaulių fronto štabo v-ko Mato Šalčiaus vadovaujami mūsų partizanų būriai. Įsimintinas Šaulių indėlis vaduojant Klaipėdą 1923.1.15 d., o jų gretose, kaip žinome, žygiavo S. Staniškis.

Ne be pagiežos šaulių žygdarbius prisimena buvę mūšų priešai. Net po 70 metų jų vardas neišdilo iš atminties buvusiam Lenkijos armijos rotmistrui Tomašui Žanui — lenkų, prancūzų ir anglų žvalgybos rezidentui Lietuvoje II pasaulinio karo metais. (Jo atsiminimai neseniai buvo išleisti Paryžiuje ir skaitomi per „Wolna Europa" radijo stotį). Šis įžymiųjų Didž. Lietuvos kunigaikštystės didikų bene paskutinysis palikuonis, dar kupinas romantiškų svajų gimnazistas 1919-ųjų vidurvasarį kartu su tėvu ir motina aktyviai dalyvavo POW sąmoksle Kaune. Nepavykus šiai tėvynės išdavystei, turėjo gėdingai nešdintis Lenkijon. Nepasimokęs iš nesėkmės, jis vėl su kardu rankoje braunasi Lietuvon, šįsyk jau kaip VII lenkų artilerijos brigados karys. Tačiau prie Kruonio mūsų kariuomenės dalinių apsupti, 1920.VII.18 d. turėjo pasiduoti į nelaisvę 2000 lenkų karių! Šią pergalę dabar mena trofėjinės patrankos Karo muziejaus sodely. Laimingų aplinkybių dėka šis tarptautinis „apsiausto ir durklo" avantiūristas visgi pabėga į Lenkiją, bet netrukus Želigovskio legionai vėl jį privilioja prie Lietuvos rytinių sienų. Tačiau laimės nerado ir gimtojo Dūkšto apylinkėse. Kaip dabar rašo pats Tamošas Žanas, jo tėvo suorganizuoti lenkų partizanų ir POW-iakų būriai, remiami reguliarios Lenkijos kariuomenės dalinių, kuriems jis pats vadovauja, dar ilgus metus siautėjo prie demarkacinės linijos. Tačiau visi lenkų antpuoliai atsimušdavo kaip į sieną, dėka ryžtingų ir sumanių Lietuvos šaulių kontratakų... Ne veltui lenkai juos ne sykį buvo prakeikę, o gen. L. Želigovskis pareikalavo iš Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos, kad Lietuvos vyriausybė panaikintų LŠS!

VI

Pokario Lietuvos partizanų judėjime yra daug neišaiškintų dalykų. Kol neatvertos KGB slaptųjų archyvų durys, sunku atsakyti, kodėl taip ilgai čekistai nesugebėjo išaiškinti S. Staniškio asmenybės? Aišku, didelę reikšmę turėjo įgimti jo bruožai, ypač sugebėjimas pasisendinti ir tapti niekuo neišsiskiriančiu „gaspadoriumi". Taip pat nesunku buvo pateisinti ir netikėtą Sergijaus „dingimą" fronto sumaišty 1944 metais. Tačiau šeima, dar būdama Lapėse, greitai pajuto atslenkantį pavojų. Kritišku momentu žmonai reikėjo nedelsiant bėgti į tėviškę, o vaikus palikti kaimynams. Tik vėliau juos surado Žaliakalny, rūpestingos dėdienės globoje. Matyt, III Baltarusijos fronto kontržvalgyba „Smierš" („Smiertj špionam“) dar 44-ųjų rudenį susidomėjo paslaptingu aukšto rango karininko dingimu. Tikriausiai Kauno „Smieršo“ būstinės (Perkūno ai. 4) viršininkas majoras Lifšicas pradėjo S. Staniškio paiešką, tačiau šeimos įpainioti šiam kraugeriui nepavyko.

Jų liguistą įtarumą, pasibaigus karui, patvirtino namo (Tulpių 5, dabar Garelio 11), kuriame gyveno brolis Antanas, savininkas Edmundas Venckevičius. „Smieršininkai", plėsdami apklausinėjamų ratą, vis norėjo išaiškinti, ar nesilankydavo Staniškių bute brolis — buvęs karininkas. Apklausinėtas kaip seniausias namo gyventojas E. Venckevičius tikrai prisiminė jį matęs, bet... vokiečių laikais!? Taip iš nevykėlių seklių pasišaipė tėvas, kurio jaunėlį „Smieršo" leitenantas Romanas Cielkovas pasigrobęs prieš pusmetį dar laikė paslaptingo namo rūsy...

Nebūdama saugi Satijų km. ūkyje, Salomėja Staniškienė buvo priversta palikti jį visam laikui ir širdies skausmo vedina netrukus surado prieglobstį Alytuje — arčiau nebūčiai ir nežiniai pasmerkto Sergijaus, kuriam kiekviena minutė galėjo būti paskutinė. Jo šeimos tariama ramybė buvo sudrumsta tik 1952 metų išvakarėse. Dar 51-ųjų rudenį brolis Antanas netikėtai iškviečiamas į Kauno Saugumo rūmus. Pirmoji pažintis ir genties „išpažintis" tęsėsi 12 valandų. O tokių naktinių „pasimatymų" buvo geras tuzinas. Visą laiką tardė tas pats aukšto rango karininkų penketas — nuo kapitono iki generolo. Paskirtas nuolatinis „globėjas“ nenuleisdavo akių nuo namų ir darbovietės, net darže negalėjai pasislėpti nuo jo atidaus žvilgsnio. Generolas ypač mėgdavo naktinius pasivažinėjimus į Mickevičiaus slėnį ar Ąžuolyną, tikriausiai šioje baugioje aplinkoje tikėjosi išgirsti bent vieną netyčia išsprūdusį žodelį apie besislapstantį brolį. Esant reikalui čia pat ąžuolų paunksnėje galima buvo inscenizuoti net aukščiausio nuosprendžio vykdymą, nes tardytojų brigada netikėjo, kad broliai nepalaiko ryšių. Kryžminiu būdu klausinėdami, jie prožektorių šviesoje stengdavosi įžvelgti menkiausią elgsenos sutrikimą ar mimikos pasikeitimą. Galima manyti, kad tardymui vadovavo gen. J. Bartašiūnas. Kaip žinome, jis lietuviškai nekalbėjo, o Ant. Staniškis labai silpnai mokėjo rusų kalbą, bet vertėjo niekada nekviesdavo — šią ypatingai svarbią bylą negalima buvo patikėti lietuviams! Visus protokolus Antanas pasirašydavo neskaitęs, o laiškus rašydavo tik jų paliepimu, diktuojant kapitonui, kalbančiam lietuviškai. Laiškų turinys buvo vienodas — kvietimas atvykti į susitikimą.

Tuo metu MGB tardytojai savo rankose turėjo apie 15 nuotraukų, bet Ant. Staniškiui teparodė keturias, primygtinai reikalaudami atpažinti brolį. (Po 15 metų viena jų buvo išspausdinta „Jaunimo gretose"). Tuomet teko gerokai pagudrauti ir sugalvoti įvairiausių pretekstų, kad nedurtum tiesiai pirštu į taip mielo brolio atvaizdą. Neišlaikęs nuolatinių bauginimų ir nervinės įtampos, Ant. Staniškis po Stalino mirties nutarė mesti tarnybą Kauno laivų remonto liejykloje. Tačiau ir Vilniuje nebuvo ramybės. Kur bedirbtų, net 1953 metų pabaigoje vis dar kviesdavosi „pasikalbėti".

Į Kauną sugrįžo tik 1954 metais, panaikinus MGB instituciją ir atoslūgiui prasidėjus, po dešimtmetį trukusių baisumų.

Tuo metu Alytuje buvo suimta žmona Salomėja ir vyresnioji duktė Danutė. Tas pats generolas Kauno Saugume jas tardė 5 paras. Po to suimtąsias grąžino į Alytų ir... paleido! Taigi jaukas buvo vertingesnis už auką! Vėliau pulkininkas guodės Ant. Staniškiui, kad S. Staniškienė gynėsi perdėm sumaniai ir negalima buvo jos pakaltinti, o duktė — kaip begąsdino — tylėjo ir nieko neatsakinėjo, nors grasino neleisti tęsti mokslų. Vis dėlto gyvenimas pasijuokė iš beširdžių ir kerštingų atėjūnų — dukros ilgų kančių kelias vėliau buvo vainikuotas pedagogės diplomu. Tačiau S. Staniškienė 1952 metais pašalinama iš Alytaus gimnazijos. Išdrįsusi dėl to protestuoti ir laimėjusi teisme bylą, kurį laiką ji dar mokytojavo, bet netrukus vėl buvo išmesta. Aukšč. teismo teisėjas, gavęs posėdžio metu paslaptingą raštelį, apeliaciją atmetė.

Neturėjo ramybės ir tėviškėje likę giminaičiai. Kartą Ant. Staniškis gavo Kauno MGB nurodymą aplankyti svainio Gustaičio sodybą prie Marijampolės. Atvykęs pas seserį į Gustaičių kaimą, netikėtai pateko į pasalą — Marijampolės „emgebistai“ ilgai nenorėjo patikėti, kad broliai tik labai panašūs... O taip norėjosi apdumti kauniečius ir sužerti sau visus apdovanojimus! Tačiau, vietoj pakylėjimo tarnybos laipteliais, susilaukė papeikimų už nesuderintus veiksmus. Šio atsitikimo, plačiau nuskambėjusio po apylinkę atgarsiai, be abejo, pasiekė ir paslaptingąjį bunkerį atkampiausioje Prienų šilo daly.

VII

Šiandien ir vėl norisi grįžti prie to paties stebinančio klausimo, kaipgi Sergijus Staniškis sugebėjo taip ilgai išsisaugoti ir ištisus aštuonerius metus aktyviai vadovauti laisvės kovų sąjūdžiui. Vakarų istorikas Kęstutis Girnius apskaičiavo, kad S. Staniškis partizanavimo (vidutinę) trukmę viršijo keturis kartus! Ne tik laimė jį lydėjo, bet ir Dieviškosios Apvaizdos globa. Tik toks žmogus, kaip Staniškis — visa širdimi pasišventęs aukai ir kiekvieną minutę pasiruošęs kovai už Tėvynę, valingas ir ryžtingas — gebėjo taip sėkmingai kovoti su pavergėjais ir vadovauti visam Užnemunės krašto pasipriešinimo judėjimui.

Šiandien turime nemažai žinių apie S. Staniškio ir Juozo Lukšos— Daumanto, Skirmanto glaudžius ryšius. Manoma, kad jų bičiulystė užsimezgė prieš 1947 metus (iki jo pirmos kelionės į Vakarus. 1976 metų „Aidų" 10—11 numery P. Vytenis rašo, kad nors 1950.X.3 d. parašiutais nuleistos nenumatytoje vietoje J. Lukšos grupės trejeto aktyvias paieškas „emgebistai" pradėjo pavėluotai, bet dar tą patį mėnesį. Kaip dabar paaiškėjo, Maskvos agentūra po karo ištisą dešimtmetį labai sėkmingai darbavosi Londono aukščiausiuose sluoksniuose. Tik dėka amžiaus išdavystės, Kim Filbi ir ketvertas jo bendrų (beje, jų penktasis dar iki šiol neišaiškintas — tarp įtariamųjų yra rašytojas G. Grinas ir net pats premjeras Makmilanas!) įgalino čekistus šiapus „geležinės uždangos" paruošti trigubą pasalos žiedą, dar lėktuvui nepakilus iš anglų aerodromų šiaurės Vakarų Vokietijoj. Taip juos sutikdavo „Raudonojo voratinklio" operacijos „krikštatėvis" Janis Lukaševics — tuometinis sovietų kontržvalgybos šefas Pabaltijy, pernai miręs Rygoje. Tai jo dėka per 10 metų be pėdsakų pražuvo GULAG'o etapuose pusantro šimto anglų žvalgybos (MI-6) slapukų.

Mūsų konkrečiu atveju, nelaimę greitino neatsargus partizanų pozavimas prieš „Saidoko" (Viktoro Vitkausko) foto aparatą. Taip atsitiko, kad jis netrukus žuvo, o nelemta nuotrauka bemat atsidūrė ant gen. J. Bartašiūno stalo. Gana greit atpav žinus joje Juozą Lukšą ir Benediktą Trumpį (Rytį), prasidėjo pašėlusios jų gaudynės. Kaip matyti iš 1966 m. „Jaunimo gretų" 10 numeryje įdėtos nuotraukos, trečio asmens tapatybė čekistams kėlė daug didesnį galvosūkį. Faktas, kad tenai nusipaveikslavusio S. Staniškio išaiškinimas užtruko gerą pusmetį, rodo, kaip sumaniai maskavosi Dzūkijos partizanų vadas. Ryžtingai nutraukęs ryšius su praeitimi, iš savo širdies išplėšęs visus įsipareigojimus šeimai, ištisus septynerius metus nebuvo priešo net įvardintas. Nelemtos gaudynės prasidėjo tik aštuntais kovų metais — neatsargiai įsiamžinus istorinėje „Saidoko" nuotraukoje. Šiandien jau galima sugretinti brolio Antano tardymų pradžią-—1951-ųjų rudenį su J. Lukšos nužudymu 1951 m. rugsėjo 4 d. ir po to prasidėjusia „senyvo gaspadoriaus" visuotine paieška — didžiausiu gen. J. Bartašiūno, plk. Simonaičio, majorų Orlovo ir Drąsei-kos, kpt. Stoškaus, leitenantų Karaliūno (Staškevičiaus) ir Borisenkos rūpesčiu. Ne veltui taip greit — 1951.IX. 14 d. užverbuotas klastingasis judošius J. Dabulevičius (Miškas), kuris po kelių mėnesių aptiko „Siaubo" būrį — pirmą laiptelį į Lito bunkerį...

Betgi ilgus metus laimė lydėjo ir gausią Sergijaus giminę. Labiausiai nukentėjo tik viena teta, kurios rafinuoto persekiojimo istorija tikrai neįtikėtina. Ji prasidėjo juodos katės perbėgimu skersai kelio ir netikėtu sunkvežimio gedimu Prienų— Alytaus vidurkely. Aišku, čionai tuojau pat tetą užpuola „banditai" ir kelias valandas išlaiko „bunkery". Po to — nekantraujančių stribų puolimas ir „išlaisvinimo" inscenizavimas. Matyt, tikėtasi, kad šių kaleidoskopinių įvykių sumaišty šoko būklėje senyva moteris netyčia išsitars kokį žodelį apie Sergijų. Nieko nepešę, „taurieji liaudies gynėjai" pasistengė ją izoliuoti Kauno kalėjime. Į Lietuvą sugrįžo tik po ilgų klajonių Sibire palaužta sveikata ir greitai mirė.

Galima manyti, kad Sergijaus šeimos ir artimųjų ištrėmimo atidėliojimas tebuvo taktinis manevras — jaukas prisivilioti partizanų vadą. Tačiau aplinkybės tuo metu sparčiai kito ne tik Lietuvoj. Pagal jų pačių užprogramuotą išdavystę netrukus įvyko tragiška atomazga Prienų Šile, o staigia despoto gaištimi 1953. III.5 baigėsi trėmimų siaubas visoj šaly. Pamažu atslūgo rezistencinis sąjūdis ir masinės represijos — dėl to

Trečias iš kairės S. Staniškis-Litas

Trečias iš kairės S. Staniškis-Litas, toliau J. Milaševičius-Ruonis ir L. Ivanauskas-Vytenis (Jūros srities ir Kęstučio apygrados vadai)


S. Staniškis-Litas (dešinėje) ir J. Milaševičius-Ruonis, Jūros sr. vadas


šiandien dar išliko gyvi šių tragiškų įvykių liudininkai. Tenka apgailestauti, kad neišaiškinta tiksli paskutiniojo Nemuno srities vado žuvimo vieta ir aplinkybės. Garbingo amžiaus sulaukęs brolis Antanas tvirtai įsitikinęs, kad atsiras žmogus, kuris nurodys šitą smėlėtą kalvelę kvartalinių linijų glūdumoje kažkur už Didžiosios pušies, Prienų—Alytaus vidurkelio dešinėje...

VIII

Tie graudūs laikai neišblėso dar gyvų amžininkų prisiminimuose. Dargi šią vasarą pakalbintos begrybaujančios Prienų Šile trys senutės prisiminė Tėvuku vadintą paskutinįjį partizanų vadą, už kurio vėlę kasdien meldžiasi. Tai buvęs aukštas Lietuvos kariuomenės karininkas, doras ir teisingas žmogus, sumanus ir drąsus vadas — niekuomet neskriaudęs vietinių gyventojų, tik labai daug baimės įvaręs stribams ir garnizono kareiviams. Nenorėdamas rizikuoti žmonių gyvybe, jis paskutiniais savo gyvenimo metais pasitraukė nuo jų sodybų, pasislėpė vidurmišky po žeme ir nesirodė. Ryšį su išoriniu pasauliu palaikė tik jo adjutantai, o vienas jų lemtingą valandą pats buvo klasta sugautas ir priverstas išduoti Vadą.

Šis mūsų tautos didžiavyris ir po mirties priešui buvo ne mažiau pavojingas. Todėl jo išniekinto kūno neguldė turgaus aikštėje, bet atpažinimui pametėjo Kauno Saugumo kiemelin, prie kraupiojo garažo. Kaip žinome iš pirmo bolševikmečio, čia geležinėmis durimis traiškė kaliniams sąnarius ir čia pat įsirengę aptvarus, šaudė žmones.

Tad, mielas praeivi, eidamas šiandien pro siaubą keliančius Saugumo rūmus Laisvės alėjoje, sustok ties automobilių stovėjimo aikštele ir pažvelk į pietinėje pusėje esančią išorinę garažo sieną — žmonių pramintą Mirties siena. Žinok, kad ją iš vidaus paskutinį kartą savo gyvenime regėjo ne vieno pasmerktojo akys! Uždegęs Atminties žvakelę maldoje prisiminki visus čia nukankintus ir atvežtus kritusius kovos lauke!

Visi, Tėvynės aukurui atidavę, ką privalėjo,* šiandien Atgimimo laikmečio pakelti iš gilios užmaršties. O Jų nemarūs, ainių garsinti žygiai amžiams bus krauju įrašyti mūs Tautos istorijoje.

Vienas iš jų — Lietuvos kariuomenės majoras, šventos atminties SERGIJUS STANISKIS, Dzūkijos partizanų pasididžiavimas, paskutinysis Nemuno srities Vadas.

Tebūna lengva Jam Lietuvos žemelė!

* Rede, quod debes

1989 m.

PAAIŠKINIMAI:

Čekistų išleistuose anoniminiuose „archyviniuose dokumentuose" (skaityk 34/35 leidinius) minimas Packevičius (Antanaitis) laikinasis PLP srities vadas, kuris, būdamas Kazimieraičio (pik. Itn. Juozo Vitkaus) pavaduotoju, šį postą perėmė po vado žuvimo 1946 VII 12 d. Žaliamiškyje, prie Liepiškių k. (už Liškiavos). Kaip žinome, tuo pačiu laiku žuvo ir Mykolas Jonas (mjr. J. Drunga) — taigi sritis liko be vadovybės. Todėl šias pareigas Packevičius (Antanaitis) dar vykdė 1946 metų pabaigoje ir 1947 metų pradžioje.

Šiuos duomenis per tardymus 1946 XII 5—16 pateikė suimtas Alytaus parapijos kunigas Pranas Šliumpa (Partenijus), taip pat Nedzingės klebonas Zigmas Neciunskas.

Kaip matome, jau tuomet Antanaitis buvo patikimai įsislaptinęs Dzūkijoje, o Packevičiaus pavardė tikriausiai buvo pagrįsta „švariais" dokumentais. Iš suimtųjų kunigų parodymų aiškėja, kad jų pažįstamo rezistento pavardė niekam nekėlė abejonių. Taigi ir tardytojai eilinį kartą buvo apgauti!

Šiandien pažvelgus A. Ramanausko-Vanago atsiminimus, paaiškėja, kad Packevičius ir Sergijus Stasiškis buvo vienas ir tas pats Antanaitis. Taigi pagrįstas buvo jo prašymas, kad Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui tarpininkaujant, kpt. Domininkas Jėčys-Ąžuolis greičiau paskirtų naują PietĮų Lietuvos Partizanų sr. vadą, nes S. Staniškis-Packevičius, Antanaitis tebuvo vienas likęs štabe.

Kunigo Pr. Šliumpos parodymai patvirtina mūsų prielaidą, kad Antanaitis 1945 metų rudenį jau tikrai veikė Alytaus apylinkėse. Taigi tik šiandien paaiškėja, kad laikinos PLP srities vado pareigos kaip tik sutrukdė Antanaičiui susitikt! su Vanagu 1946 m. lapkričio mėn. Pasimatymas įvyko pusmečiu vėliau. Galutinė vadų kaita buvo apspręsta tik visuotiniame Dainavos apygardos sąskrydyje 1947 IX 21.

Baigiant galima aptarti dar vieną prielaidą: gal brolis Antanas Staniškis suklydo paminėdamas Pucėtą buvus kito brolio uošviu? Dabar, praslinkus pusšimčiui metų, sunku žmonėms prisiminti, kokį Sergijus Staniškis pasisavino prieškarinį pasą — Pucėtos ar Pac-kevičiaus?

Antra vertus, žinodami čekistų „meną" falsifikuoti dokumentus, galbūt „nežinomi autoriai" vėliau „pakoregavo" suimtų kunigų parodymus ir vieną pavardę pakeitė kita. Vakarų istorikas K. K. Girnius savo knygoje t. p. mini Packevičių. Tačiau ir jis nesuprato, kas iš tikrųjų slapstėsi Antanaičio slapyvarde!


 

Petronėlė PUŠINSKAITĖ-VELYVIENĖ

ŽALIEJI NAMAI

I  d a l i s

Lietuvio kraujas karštas, sese!

„Bėk, bėk, žirgeli, bėk greičiau.

Jauną mergelę pamačiau..."

Taip tyliai dainavo dvi merginos, sėdėdamos rogėse, kurias tempė neskubėdamas arkliukas. Merginos dažnai juokėsi, kažką šnabždėjosi. Jos norėjo, kad žirgas jas nešte neštų, kad iš po jo kojų snaigės šokinėtų ir čaižytų jų veidus. Bet arkliukas neskubėjo. Dažnai atsisukdavo į jas, didelėm akim pažiūrėdavo lyg nesuprasdamas, ko iš jo nori, ko jos kvatojasi. Merginų lūpomis kvatojosi jaunystė. Jos troško, kad jų norai išsipildytų greitai, nedelsiant. Taip merginos važiavo iš Kuišių į Šilavotą. Neprivažiavusios Zarstos mokyklos, netoli posūkio, jos pastebėjo vorele žengiančius aštuonis ginkluotus vyrus.

—    Angele, čia partizanai!

Ir nepajuto, kaip sustabdė arkliuką. O gal ir pats sustojo. Du ginkluoti vyrai priėjo prie jų ir paklausė:

—    Mergaitės, kur važiuojate?

—    Į Šilavotą,— atsakė jos.

Vyrai patarė į Šilavotą nevažiuoti, nes kelyje gali įvykti susirėmimas. Likusieji laukė. Viena iš merginų sušuko jiems:

—    Vyrai, kodėl taip lengvai apsirengę? Sušalsite!

—    Lietuvio kraujas karštas, sese! — atsakė vyrai.

Tos merginos — tai Žarstos mokytoja ir aš — Kuišių mokyklos mokytoja. Iš ryto dirbau Kuišių pradžios mokykloje, o po pietų važiuodavau j Šilavotą. Šį kartą abi važiavome iš ryto. Šilavoto valdžia, lyg ką blogo nujausdama ar gal kieno nors perspėta, išvengė susidūrimo ir išvyko į Marijampolę kitais keliais. Gaila man buvo palikti pradinukus. Visgi nuo 1945 m. kovo 1 d. buvau pervesta į Šilavoto progimnaziją matematikos ir kitų dalykų dėstytoja. Reikėjo palikti Kuišių mielą kaimą ir mokinukus. Žarstos mokytoja taip pat buvo pervesta į Šilavoto progimnaziją geografijos ir lietuvių kalbos mokytoja. Mudvi apsigyvenome pas jos tetą viename kambaryje. Negalėjau atsigrožėti Šilavoto kloniais ir kalneliais. Iš tolo žvelgė, lyg šaukdami į save, miškai ir takeliai. Bevaikščiodama po Šilavoto apylinkes, vis girdėdavau:

— Lietuvio kraujas karštas, sese!

Šie žodžiai visur mane persekiojo. Jie nuolat skambėjo ausyse ir širdyje, neleido nurimti, lyg šaukė eiti kartu.

Šilavoto apylinkėse jau 1944 metų rudenį vyrai pradėjo ginkluotis kovai prieš okupantus. Šilavotą supo platūs, gilūs grioviai, apaugę aukštais krūmais. Iš pradžių vyrai šiaip susieidavo, o vėliau prieglobstį rado miškuose. Pirmasis organizatorius, sutelkęs vyrus, buvo miškininkas Vincas Senavaitis — garsusis Žaliavelnis (tik ne Žalias velnias). Jau 1944 metų pabaigoje visi jį žinojo, apie jį kalbėjo, laukė jo atsilankant, o kiti labai bijojo. Su Žaliavelniu paeiliui į mišką išėjo jo keturi broliai ir sesuo Marytė.

Įsijungimas į partizanų gretas

Vieną sekmadienį Šilavote visus einančius po pamaldų iš bažnyčios stabdė ir kvietė į mitingą. Stabtelėjau ir aš. Prisimenu tik tiek, kad kariškai apsirengęs vyriškis rusiškai pasakė:

—    Nebijokite, kolūkių pas mus nebus.

Mažai kas patikėjo tais jo žodžiais. Einu ir galvoju:

—    Kaip jis taip gali meluoti?

Staiga išgirstu šaukiant mane vardu. Atsisuku — Marytė. Ilgai tą sekmadienį mudvi vaikštinėjom, o kalboms nebuvo galo. Prisiminėm Marijampolę, kaip Marytė buvo suimta ir kaip įtikino tardytoją, kad ji suimta nekaltai. Tardytojas jai tuomet sakė:

—    Aš žinau, kad tu bandite. Iš tavo rūbų matyti. Tu apsimovusi šiltomis naminių vilnų ilgomis kojinėmis ir vilki skrandutę, kaip tikra bandite.

Pasėdėjusi dvi ar tris savaites, Marytė prieš Kalėdas išėjo į laisvę:

—    Dabar aš eisiu į mišką,— pasakė ji.

Ir išėjo.

Mudvi su Maryte sutarėm už poros dienų susitikti. Susitikom. Marytė nusivedė mane į vieną sodybą, apsuptą miškais. Ten gyveno jos brolis eigulys. Jis tada gyveno legaliai, o vėliau pasekė brolių pėdomis. Ten radome būrelį vyrų. Vyrai iš Marytės jau žinojo apie mano atvykimą ir laukė. Man reikėjo atsakyti į keletą klausimų ir pasižadėti viską laikyti paslaptyje, niekur ir niekados neišduoti kovos draugų. Pasiūlė pasirinkti slapyvardį pačiai arba jie parinksią. Slapyvardį pasirinkau Vilija ir nuo tos nakties tuo vardu buvau vadinama. Pirmoji užduotis — nuvykti su Žvaigždute—Karaliūte Isa į Kauną pas nurodytą patikimą žmogų ir parvežti vaistų. Vaistų gavome, užduotį įvykdėme ir dėl to jaučiausi labai laiminga. Tik Marytės dėka susipažinau su Dūmiškių, Klebiškio, Ingavangio, Pajesio gerais žmonėmis ir miškuose numintais takeliais.

Laikas bėgo. Užduotys nemažėjo. Išvykusi ne visada tą pačią dieną suspėdavau sugrįžti. Mokiniai mane matė vis rečiau. Kartą direktorius Čepulis, sustabdęs mane koridoriuje, pasakė:

—    Panele mokytoja, jūs per daug pamokų praleidžiate.

Gan įžūliai atsakiau:

—    O gal yra svarbesnių dalykų už pamokas.

—- Žinoma, žinoma,— atsakė direktorius.

Jis turbūt suprato, ką norėjau pasakyti, ir daugiau niekad neprimindavo. Žmogus jis buvo labai geras.

Partizanų vis daugėjo. Ateidavo jaunuoliai net iš mokyklos suolo, kupini entuziazmo, laisvės troškimo, giliai mylėdami Lietuvą.

Žaliavelnis ir jo vyrai ieškojo ryšių su Pakuoniu, Užnemune, kur taip pat veikė partizanai. Atsimenu, kai vieną kartą į stovyklą susirinko daug naujų nematytų veidų:    Viesulas,

Naktis, Vėtra, Žaliukas ir kiti.

Susirinkimas Jiestrakio mokykloje

Kovo mėnesio pabaigoje į Sarginės kaimo mokyklą (Jiestrakio pradinė mokykla) buvo sušauktas ūkininkų susirinkimas. Prisirinko pilna mokykla. Atvažiavo valsčiaus pirmininkas Kulboką ir žemės ūkio skyriaus darbuotojas (pavardės neprisimenu). Mokyklos mokytoja Elzytė Urbonaitė perskaitė kažinkokį valdžios potvarkį iš laikraščio. Prasidėjo pokalbis. Pirmininkas aiškino tą potvarkį. Žmonės niūriai tylėjo. Pasigirsdavo vienas kitas atsargus klausimas. Staiga atsilapojo klasės durys ir supokšėjo šūviai. Pasigirdo balsas:

—    Rankas aukštyn!

Žmonės baisiai išsigando, visi sustojo ir iškėlė rankas. Mokytoja stovėjo prie krosnies, rankų nekėlė. Tas, kuris iššovė, paklausė:

—    Kur čia pirmininkas?

Žmonės tylėjo. Kulboką slinko prie durų ir norėjo pralįsti pro užstojusį duris partizaną. Už jo nugaros buvo daugiau partizanų, o už jų, kitame priemenės gale, buvo mokytojos kambarėlis, kuriame Kulboką buvo palikęs skrandą ir šautuvą. Matyt, jis norėjo prasiskverbti pro partizanus ir pasiimti savo šautuvą. Partizanai jo nepažinojo ir varė atgal nuo durų. Matydamas, kad pro juos nepralįsiąs, Kulboką šoko per langą. Langas buvo dvigubas. Suskambėjo stiklai, lauke pasigirdo šūviai. Dabar partizanai suprato, kuris yra pirmininkas ir davė komandą vytis. Lauke girdėjosi riksmai „stok" ir šūviai. Žmonės vis dar stovėjo. Tada įėjo tarpduryje stovėjęs partizanas ir liepė sėstis. Pats atsisėdo už staliuko ir klausė, kas dar yra iš valsčiaus. Atsistojo žemės ūkio vedėjas ir nuėjo prie staliuko. Kai kurie partizanai išvažiavo.

Tuo tarpu grįžo kitas kariškai apsirengęs partizanas ir atnešęs ant stalo padėjo pirmininko batus. Visi tyliai aiktelėjo. Buvo aišku, kad Kulboką nušautas. Netrukus pasigirdo vienos moters (rodos, Mikalauskienės) balsas:

—    Jis bėga į Šilavotą! Jis bėga į Šilavotą!

—    Kas bėga?

—    Pirmininkas. Atsikėlė ir visas kruvinas bėga,— šaukė moteris.

Tuomet pašoko prie stalo sėdėjęs partizanas, kuris čia kažką vis rašė, visų kažko klausinėjo, užkeikė ant batus atnešusio vyro ir išlėkė vytis pirmininko. Pro krauju aptaškytą skylę lange pūtė lengvas vėjelis.

Likusieji partizanai įsisodino žemės ūkio vedėją, kuris vis dar buvo išėjęs iš veido, ir visų žmonių laiminami išvažiavo, kiti išjojo. Žmonės buvo susijaudinę, bet linksmi. Paskui visi pamažu išsivaikščiojo.

Kruvinam klasės lange žiojėjo anga, grėsmingai išsikišusiais stiklo nuolaužų smaigaliais. Žmonės vieni pas kitus susirinkę gyvai svarstė, kas įvyko. Niekas pirmininko negailėjo, tik norėjo, kad tas partizanas jį pavytų.

Jau lauke buvo tamsu, kai į mokyklą grįžo pirmininką vijęsis partizanas, vadas Žaliavelnis — Vincas Senavaitis ir dar porą vyrų. Vienas pasakė, kad pirmininko nepasivijo, nes jis vieno ūkininko kieme radęs pakinkytas roges, griuvęs į jas, nuvažiavo.

Nuotaika sugedo. Regis, užgriuvo akmenų lavina:

— Kas dabar bus?

Rytojaus dieną po pamokų mokytoją suėmė, atvarė į Šilavotą. Kitą dieną išleido. Mudvi susitikome ir ji man papasakojo, kaip ją tardė. Jie užrašė viską, ką ji kalbėjo, paskui perskaitė tardymo protokolą. Ji liepusi ištaisyti protokole, esą partizanai (jie vadino banditais) ant rankovių turėję fašistinės vėliavos ženklus. Ji sakiusi, kad tai ne fašistiniai ženklai, o seni Lietuvos tautiniai ženklai, vėliava ne fašistinė. Ištaisė.

Kadangi aš su Šilavoto valsčiaus pirmininku Kulboką esame marijampoliečiai ir iš anksčiau vienas kitą žinojome, tai išdrįsau jį sergantį aplankyti. Jis tada dar manęs neįtarė. Man buvo pavesta sužinoti apie jo sveikatą. Jis buvo patenkintas mano apsilankymu. Atsimenu jo žodžius: „Zinai, nesvarbu laimėti karą, bet svarbu laimėti politiką". Aišku, tai buvo ne jo, o kur nors susirinkime girdėti žodžiai. Jis buvo mažai raštingas. Kaip jis, bėgdamas iš Jiestrakio mokyklos, išliko gyvas, ir aš nesuprantu. Jis man parodė švarką, kuriuo buvo apsivilkęs, bėgdamas nuo partizanų, švarkas buvo visas kulkų suvarstytas — vienų skylių.

Netektis

Neilgai teko dalintis su Maryte rūpesčiais, spręsti bendrus reikalus, klausytis jos patarimų. Kartą po susirėmimo su enkavedistais, visur aplinkui aprimus, partizanai nutarė kaime pas gyventojus pailsėti. Tai buvo balandžio pirmoje pusėje. Žaibu atskrido žinia, kad kaime daug mašinų su kareiviais. Partizanai suspėjo pasitraukti į Budninkų miškus. Nors jėgos buvo nelygios, bet vyrai kovėsi narsiai. Tą nelaimingą dieną tvarstydama sužeistąjį nuo priešų kulkos žuvo Marytė. Ją kelias paras saugojo kareiviai. Marytės brolis, partizanų vadas Žaliavelnis kreipėsi į vyrus:

—    Kas nori kartu su manimi eiti paimti žuvusią Marytę?

Savanoriais pasisiūlė visi. Marytę palaidojo prie pušelės Dūniškių miškuose. Reikėjo pamainos...

Vieną dieną Žaliavelnis man sako:

—    Vilija, surask medicinos darbuotoją, kuri negailėtų net gyvybės. Kaip Marytė.

Ilgai negalvodama atsakiau:

—    Gerai, surasiu!

Marijampolėje kartu su med. darbuotoja Maryte dirbo Danutė Dičpinigaitytė. Vokiečių okupacijos laikais joms atnešdavau pasiskaityti ir platinti nelegalios spaudos. Ir dabar, atvykusi į Marijampolę, aplankiau Danutę. Jai paklausus, kaip laikosi Marytė, man suspaudė širdį, bijojau žodį ištarti. Susivaldžiau ir ramiu balsu atsakiau:

—    Marytė — tai didvyrė. O jei tau, Danute, reikėtų palikti mylimą darbą, savuosius, ar eitum pas partizanus?

—    Taip, eičiau,— atsakė Danutė.

—    Tad ruoškis, — pasakiau, — Marytės jau nebėra.

Tada pravirkom abidvi. Sutarėm su Danute, kad už dviejų savaičių ji atvyks pas mane į Šilavotą.

Gegužės 1-osios šventė

Po gegužės pirmosios šventės iškilmių koncertavome mokykloje. Kadangi koncertą paruošiau aš, tai po jo užgiedojau Lietuvos himną. Ėmė juokas, kai kartu uždainavo ir NKGB leitenantas Adomavičius, atvykęs per šventes iš Marijampolės tvarkai palaikyti. Besiskirstant į namus, jis priėjo prie manęs, padėkojo už gerai paruoštą šventę ir vis tiek neiškentė nepaklausęs, kaip drįsau užgiedoti smetoninį Lietuvos himną? Atsakiau, kad po tokios šventės himnas būtinas. Kitokio mes dar nemokame, tad giedojome savo himną. Pridūriau, kad ir jį mačiau giedantį. Jis šyptelėjo, ir mes išsiskyrėme. Jis mane ir toliau visą laiką stebėdavo.

Parėjusi į namus, aiktelėjau. Manęs laukė Danutė. Taip nudžiugau, tarsi jos atvykimas man būtų didžiausias atpildas už visus nemalonumus ir pergyvenimus. Ji pasirinko slapyvardę — Laimutė ir tapo partizanų medicinos seserimi.

Ingavangio mūšis

Pavasarį Šilavote ėmė arklius. Nors klasės langai buvo uždaryti, bet jų žvengimas aiškiai girdėjosi. Mokiniai per pertraukas bėgo pažiūrėti, ar tarp suvarytų nėra savųjų. Mūrelyje buvo nemaža ginkluotų „svečių" iš Marijampolės. Žinojau, kad tą dieną numatytas susirėmimas Ingavangyje. Staiga per langą pamačiau didžiulę maišatį. Stribai sėdo į ūkininkų vežimus. Aš išsikviečiau į koridorių mokinukę Birutę Matukevičiūtę ir liepiau skubiai grioviais bėgti į Ingavangį pranešti partizanams, kad greitai atvažiuos stribai.

Vyrai to taip greitai nesitikėjo. Perspėti jie tinkamai pasiruošė ir laukė. Mokinius paleidau į namus. Tiems, kas gyvena prie Ingavangio, liepiau eiti pas draugus, gyvenančius kitoje Šilavoto pusėje. Ingavangio kaimas didelis ir platus. Vidurinė linija iškilusi, o toliau žemuma. Partizanams, išsidėsčiusiems vidurinėje linijoje, teko tik laukti. Stribai jų negalėjo pamatyti. Bet štai kaip klostėsi įvykiai toliau. Buvo įtartas vienas Ingavangio gyventojas (pavardės neprisimenu). Jį ne kartą matė miške grybaujantį, nors visi žinojo, kad tai draudžiama. Aišku, jis norėjo susekti, kur yra bunkeriai. Keturi partizanai, persirengę milicininkų uniformomis, atėjo į jo namus. Ar jis pamatė juos ateinančius, ar pailsėti buvo atsigulęs, ar iš tikrųjų susirgęs, bet rado jį gulintį. Vyrai papriekaištavo, kodėl taip ilgai neateinąs į mūrelį suteikti žinių. Gal dar bunkerio neradęs? Jis prižadėjo greitai ateiti, tik dabar sergąs. Bunkerį jis jau susekęs ir parodysiąs, kur jis yra. Vienas „milicininkas" nesuvaldė rankos ir nušovė išdaviką. Tada partizanai įsakė jo žmonai greitai bėgti į Šilavotą ir pranešti milicijai apie vyro žuvimą. Žmona nubėgo ir pranešė. Stribai, suvirtę į vežimus, strimagalviais lėkė į Ingavangį. Pasigirdo šūviai. Iš savo kambario per langą mačiau, kaip lėtai ir liūdnai stribai parvežė tais pačiais vežimais žuvusius ir sužeistus saviškius. Mačiau, kaip kalneliu sužeistas į koją šlubuodamas bėgo leitenantas Adomavičius.

Mūrelyje

Tai buvo gegužės pabaigoje. Į klasės duris kažkas pasibeldė. Atidariau— stovi stribas civiliais rūbais. Jis pasakė, kad aš būtinai turiu eiti į mūrelį pas viršininką. Atsakiau, kad pasibaigus egzaminui (rodos, matematikos), ateisiu. Jis griežtai pareikalavo, kad eičiau dabar su juo. Atsisakiau. Liepiau sėstis koridoriuje ir laukti egzamino pabaigos. Jis laukė. Kilo mintis iššokti pro klasės langą. Bet kažin ar būčiau ką laimėjusi, nes už 50 metrų per mūrelio langus mokyklą stebėjo NKVD-istai. Labai pasitikėjau savo nuojauta. Pasibaigus egzaminui, su stribu nuėjome į mūrelį. Kabinete sėdėjo šilavotiškis ir jaunas milicininkas marijampolietis. Mes vienas kitą pažinojome. Tai Viščiulis. Pokalbis vyko gan ramiai. Klausinėjo apie klasę, apie darbo sąlygas, apie draugus. Staiga kitame kambaryje suskambo telefonas. Viščiulis atsiliepė ir atlėkė kaip įgeltas.

—    Prienuose susirėmimas! — pasakė jis viršininkui.

Viršininkas įsakė greitai paruošti motociklą. Viščiulis išbėgo ir tučtuojau vėl sugrįžo.

—    Nėra benzino,— sušuko jis.

Tada aš ramiai pasakiau, kad aš

turiu benzino.

—    Skubiai parašykite mamai raštelį, kad jo duotų mums.

—    Mama neraštinga, — pasakiau,— be to, jums be manęs ji neduos.

Nuėjome pas mamą. Jie, gavę benzino, išdūmė į Prienus, o mane atlydėję du stribai nežinojo, kaip toliau elgtis. Aš, nieko jiems nesakiusi, nuėjau į kambarį.

Tą pačią dieną susitikau su vyrais. Žaliavelnis įsakė palikti Šilavotą bei mokyklą.

Prasidėjo naujas gyvenimas

Taip mes abi su Laimute radome prieglobstį miškuose. Iš pradžių dar kartais pernakvodavome ir pas gerus žmones, bet juo toliau juo labiau šito vengėme, kad per mudvi nenukentėtų kiti. Prasidėjo įvairios kelionės, pažintys, ligoniai. Dažnai nuvažiuodavau į Kauną pas Kryževičių Alfonsą—Strazdą, kuris aprūpindavo vaistais ir kitais reikalingais daiktais. Strazdą supažindinau su Tauru, kuris palaikydavo ryšį su mumis.

Reikėjo susirūpinti spauda. Žmonės laukė žinių, gerų žinių. Iš kažkur gavome aparatą. Norėjosi išgirsti naujienas iš užsienio, bet niekas nemokėjo užsienio kalbų.

Kaip nudžiugau, kai vieną dieną Žiedas-Stravinskas Juozas — man pasakė adresą, pavardę ir įpareigojo parvežti jauną vyriškį — vertėją. Parvežiau aš jį iš Kauno (Donelaičio gatvės). Nesiteiravau, nei ką jis dirbo, nei kuo dirbo, tik mačiau jo akyse didžiulį norą keliauti su manim, kad galėtų savo talentu padėti partizanams, praskaidrinti jų nuotaiką, o ir pačiam, reikalui esant, su ginklu ant pečių eiti kartu su jais ginti Lietuvos laisvės. Meilė Lietuvai jo širdyje buvo daug didesnė už norą gyventi Kaune. Prisimenu, kai mudu atvykome į Cepeliškių pamiškę, mus pasitiko vyrai. Jau buvo prietamsa. Einant mišku, kažkas sušlamėjo. Meškiukas (taip pavadinau jaunąjį brolį) labai išsigando, o aš tuomet stebėjausi, ko gi jis bijo, juk ne vienas. Man tikrai netrūko drąsos nei vienai, nei kartu su kitais, nei naktį, nei dieną. Rytojaus dieną nunešėm radiją į pelkyną ir sutūpę sausesnėj vietelėj klausėmės, Meškiuko vertimo į lietuvių kalbą. Greitai su mūsų aplinka apsiprato ir Meškiukas. Jis buvo geras, rimtas ir drąsus jaunuolis. Turėdami žinių iš užsienio, pradėjome spausdinti laikraštį. Išdalindavome partizanams ir civiliams kaimo gyventojams. Bet vis buvo per mažai. Meškiukas neilgai mus džiugino, tik vieną mėnesį. Kulka nepagailėjo nei jo jaunystės, nei jo neįgyvendintų siekių.

Kai vieną laisvesnę popietę, susėdę ant žolės, ilsėjomės, vyrai tikrino ginklus, staiga pasigirdo šūvis. Krito į vidurius mirtinai sužeistas Meškiukas. Rickus-Viktoras Bendžiūnas — išsigandęs pabėgo. Jį už akių nuteisėme mirties bausme. Meškiuką palaidojome prie kelio Pakliauliškėje netoli mokyklos. Smėlio kauburėlį visada puošdavo gėlės.

Netrukus gavome žinią, kad Marijampolėje įrengta spaustuvė ir mes būsim aprūpinti „Laisvės žvalgu". Pirmą kartą aš gavau nemažą pluoštą laikraščių. Mudvi su Laimute, prisiminusios savo pažįstamus bei gimines, suradome butą, kuriame buvo įrengtas spaudos perdavimo punktas. Seimininką Steponavičių pavadinome Katinu. Vėliau pas Katiną spaudą atnešdavo mano senas pažįstamas Vaidilos bendradarbis inžinierius Juozas Dulinskas. Gautą spaudą Marijampolėje išskirstydavau į atskirus punktus ir „Laisvės žvalgas" per vieną dieną pasiekdavo visą „Geležinio Vilko" rinktinės teritoriją.

Būtina save nugalėti

Kartą pas Katiną susitikau su J. D., paprašiau, kad mums parūpintų vaistų ir tvarstomos medžiagos. Žinojau, kad jis turi gerai pažįstamą gydytoją. Prašiau viską atnešti į mano mamos namelį sutartu laiku. Laukiau jo. Žmogus lieki žmogumi. Aš, dvidešimt vienerių metų mergina, mokėjau žengti ne tik kovos keliais, bet ir ilgėjausi žmogaus, su kuriuo prieš porą metų rišo gražiausios svajonės. Kai jis atėjęs nusivilko ir pakabino lietpaltį ant tos pačios vinies, ant kurios kabindavo prieš dvejus metus, man suvirpėjo širdis. Pakalbėjome apie reikalus, toliau kalba nesimezgė. Pasakiau, kad man reikia eiti. Jis atsakė:

— Gerai. Einame kartu.

Išėjome. Nuėjome vos 200 metrų ir aš staiga sakau:

— Man reikia čia užeiti. Sudiev.

Taip mes išsiskyrėme. Man tada niekur nereikėjo užeiti. Aš grįžau į namus. Pajutau širdyje nerimą ir liūdesį, bet žinojau, kad taip ir reikėjo. Prisiekiau sau, kad, kol eisiu kovos keliais, mylėsiu tik vienintelę Lietuvą.

Vyrai mudvi su Laimute tikrai mylėjo ir gerbė, stengėsi visur padėti, kartais pajusdavome kurio nors švelnesnį žvilgsnį, bet mudvi jų „nesuprasdavome". Visada buvome linksmos, energingos, stengėmės kitiems nesugadinti nuotaikos. Niekas nematė mudviejų verkiančių, nors ir kaip sunku būtų. Duotą žodį mes visada ištesėdavome. Niekada mūsų nesustabdė nei lietus, nei vėjas, nei darganos, nei pikto priešo pasalos.

Laisvalaikis

Kai tik ramesnį sekmadienį mudvi su Laimute turėdavome laisvesnio laiko, eidavome aplankyti Marytės prie pušelės. Ten, niekam nematant, mudvi apverkdavome žuvusią Marytę ir savo nežinomą likimą.

Gyventi daugiausia teko miške įrengtuose bunkeriuose. Jei kur neilgam sustodavom, vyrai pastatydavo palapines, virdavome valgyti. Dažnai ir dainas tyliai niūniuodavome. Kai atvykdavo broliai Bulotai-Anbo ir Berželis,— visada būdavo laiko ir noro sudainuoti jų garbei lakūnų dainą, nes Anbo buvo lakūnas:

Vėjas švilpia, propeleriai kaukia,
Eskadrilės pakilo aukštai.
Melsvos akys sužibo pro kaukę
Sudiev, žeme, angarai, laukai.

Sudiev tu, erodrome žavingas,
Man pasaulis dar yra platus.
Vėjas veidą glosto ir bučiuoja
Ir vylioj a skristi į dausas.

Aš nuskrisiu, tenai, kur gimtoji sodyba,
Kur gyvena motulė sena.
Ir apsuksiu žiaurią mirties kilpą,
Lai pamato mane mylima.

Jei vakaras būdavo tylus, sukurdavome nedidelį laužą. Vyrai, išardę ginklus, juos patikrindavo, išvalydavo, patepdavo. Tada daugiausia nešiodavo ant peties pusautomačius, vadinamus „klerkomis". Kartais pasakodavo įvairius atsitikimus, net ir pasijuokti tekdavo. Ypač mus pralinksmindavo Šatas. Ramiais vakarais, blėstant ugnelei, dažnai susėdę apie laužą tyliai uždainuodavome. Mylimiausia mano daina, kuriai visi pritardavo, buvo ši:

Atmenu aš kartą, oi seniai tai buvo,
Kai vyresnis brolis ėjo iš namų,
Kai mama šilainę škaplierin įsiuvo
Ir ramino guodė žodžiu neramiu.

O kad aš galėčiau pasiimti šilainę,
Škaplierin motulės andai įsiūtą.
Tai ji man primintų tėviškę ir dainą
Ir jaunesnę sesę, laistančią rūtas.

Sugiedodavom „Marija, Marija", Lietuvos himną ir eidavome ilsėtis. Gera būdavo, kai ryte mus pažadindavo ne automatų serijos, bet paukštelių giesmės.

Šaudyti mudvi su Laimute išmokė vyrai: iš pistoleto — miško gilumoj, o iš pusautomačio — bunkeryje. Kuris nors netoli bunkerio klausydavo, ar negarsu. Girdėjosi labai silpnai. Mes su Laimute mokėmės šaudyti ne tam, kad mirtį kitiems neštume, bet tik tam, kad galėtume apginti kitus, pačios apsiginti arba, esant reikalui, susinaikinti, kad nesidžiaugtų priešai gyvomis aukomis, nežmoniškai kankindami jas. Į specialias operacijas, kurių metu iš anksto būdavo ruošiamasi, keršyti išdavikams, mes neidavome, tik laukdavome laimingai sugrįžtančių savo brolių. Dažnai netikėtai miške sutikdavome stribus ar rusų kareivius. Apsieidavome be ginklo panaudojimo. Kartą, eidami su Kurtu į stovyklą, pastebėjome keletą rusų. Mes pasislėpėme už storo medžio ir pasiruošę laukėme. Rusai praėjo pro pat ir mūsų nepastebėjo. Miškas išgelbėjo. Iš miško žiūrint, priešą greit pastebi, o į mišką žiūrint, nelengva pasislėpusį matyti. Mus saugodavo ir medžiai, ir krūmai, ir mūsų pačių patirtis.

Apsirūpinimas produktais

Keliaudavome iš miško į mišką, iš vietos į vietą, kartais pavalgydavome pas gerus žmones, permiegodavome kluonuose. Apsistoję vienoje vietoje maistą gamindavomės patys, produktais rūpindavosi vyrai. Užeidavo pas savus žmones ir pas tuos, kurie mūsų nekentė. Jie paprastai neskųsdavo, nes bijojo, kad jų neįtartų, turinčių ryšį su partizanais. Mudvi su Laimute sugalvojom pačios pasirūpinti produktais, nes matėme, kad vyrams jau labai įgriso „elgetauti". Turėjome arklį, dviratį, vežimą, vadinamą „bėda", ir į tolimesnę kelionę vykdavome su šiuo transportu. Aplankėme Sasnavą, jos apylinkes ir kitas artimesnes vietas. Užsukome beveik pas kiekvieną ūkininką. Kiti paprašė pažymos su antspaudu ir parašu. Parsivežėme taukų, džiovintų sūrių, kruopų, žirnių, miltų, dešrų, lašinių ir kitų produktų. Kurį laiką nereikėjo skriausti aplinkinių žmonių. Gal ir dabar kai kurie ūkininkai turi pasislėpę pažymas apie produktų davimą partizanams su Vilijos parašu.

Kelionė į Panemunę ir atgal

Gavau įsakymą nuvežti Strazdui pistoletą, reikalingą operacijai atlikti. Pasikinkiau savo arkliuką, sėdau į „bėdą" ir išvažiavau. Reikėjo važiuoti per Panemunės tiltą. Kai privažiavau tiltą, pastebėjau, kad du vyriškiai stabdo visus pravažiuojančius ir tikrina, ką veža. Atgal grįžti per vėlu, o mano nuojauta gera. Važiuoju pirmyn. Sustabdė ir mane. Grubiu balsu paklausė, ką vežu. Aš gan greit atsakiau į klausimą klausimu: „Ar tamstos turite teisę tikrinti?". „Taip",— atsakė jau švelnesniu balsu. Tada aš visu griežtumu ir pakeltu tonu pareikalavau: „Prašau parodyti dokumentus". Jie išsiėmė knygeles. Vieną paėmiau į rankas. Atvertusi pamačiau raudoną juostą ir, nieko daugiau nematydama ir neskaitydama, padaviau knygelę atgal, tada ramiu balsu pasakiau: „Tokiais dokumentais pasitikiu. Prašau tikrinti. Išskyrus sumuštinius, daugiau nieko neturiu". Jie jau visai švelniu balsu liepė man važiuoti pirmyn ir nieko netikrino. Taip mano vežamas pistoletas, ramiai po sėdyne gulėdamas, pasiekė savo tikslą. Ant tilto arklys pradėjo baidytis. Nebijojau su savo „bėda" nuvirsti į upę, bet išsigandau, kad tikrintojai neatskubėtų į pagalbą. Stipriai paėmusi į rankas vadeles, suvaldžiau arklį ir ramiai pervažiavau per Panemunės tiltą.

Atlikusi Kaune visus reikalus, išsiruošiau į kelionę atgal. Pravažiavus Garliavą, netoli Ilgakiemio, pradėjo temti. Nutariau užsukti pas vieną ūkininką nakvynės, nes arkliukas buvo išalkęs, o aš viena naktį, veždama labai reikalingus daiktus, neturėjau teisės rizikuoti. Žmonės nenorėjo priimti, nes jie manęs nepažinojo. Aš pasakiau jiems, kad toliau negaliu važiuoti, išlipusi iš vežimo, paprašiau pašerti arkliuką, o pati pasiėmiau lagaminėlį ir neprašyta nuėjau į trobą. Šeimininkai neišvijo. Anksti rytą atsikėlusi ir nelaukusi pusryčių išvažiavau į Cepeliškes — Kairio tėviškėn, jo sesuo Onutė prikepė blynų ir aš nešina pusryčiais sugrįžau pas vyrus. Ir ką gi pamačiau! Apie penkiolika vyrų, atsigulę ant žolės miega ir jokios sargybos. Smarkiai apibariau, nors širdyje jų pavargusių buvo labai gaila. Papusryčiavome. Jie klausinėjo, kaip man sekėsi. Papasakojau apie savo kelionę ir visi pasijuokėme.

Staiga pamatėme atbėgantį išsigandusį Kairio broliuką su mano lagaminėliu rankoje. „Keliuku važiuoja rusų keturios mašinos," — skubiai pranešė jis. Netrukus pasigirdo šūviai. O pas mus turėjo atvykti Dešinys su savo vyrais. Rusai pastebėjo juos einančius skersai kelio ir pradėjo šaudyti. Mes nutarėme išsiskirstyti būreliais, kad būtų lengviau prasiskverbti. Vietoje likome Šatas, Kurtas, Kairys, Kairio broliukas ir aš. Šūviai pradėjo retėti ir tolti. Dešinys su savo vyrais spėjo pasitraukti. Sužeistas tik vienas partizanas. Sėdėjome tylėdami, žiūrėdami į priešingas puses ir pasiruošę laukėme. Kadangi rusai susidūrė su partizanais iš dešinės miško pusės, tad į kairiąją pusę, kur mes buvome, nešaudė. Jautėsi degėsių kvapas, bet ugnies per aukštus medžius nesimatė.

Dešinio vyrai atsišaudydami traukėsi gilyn į mišką. Pavakare aš ryžausi išeiti sargybon, žvalgybon. Ėjau viena. Krūmai šlamėjo. Rodės, kad tuoj kažkas iš jų iššoks. Ranką visą laiką laikiau kišenėje. Laimingai pasiekiau pamiškę. Dangus buvo tiesiog juodas. Artinosi lietus. Užėjau pas pamiškėje gyvenantį pažįstamą ūkininką. Pasiprašiau nakvynės. Šeimininkas man pasakė, kad Cepeliškėse degė Mockapetriai. Prašė, kad aš nelikčiau pas juos, nes po tokių įvykių rytojaus rytą visada būna kratos. Aš vis tiek pasilikau. Liepiau sakyti, kad jie manęs nepažįsta, kad aš labai prašiau ir jie iš gailesčio leido man pasilikti tokį tamsų vakarą. Nakvojau kambaryje viena. Ketvirtą valandą ryto įbėga šeimininkas ir sako: „Panele, kelkitės, jau rusai atvažiavo". „Aš nesikelsiu", — atsakiau. — „Taip anksti atsikėlus, bus dar įtar-tiniau". Žmogus nusigandęs išėjo. Aš labai tikėjau nujautimu. Apsidairiusi supratau, kad, reikalui esant, spėsiu iššokti per langą. Ranką laikiau po pagalve. Staiga girdžiu virtuvėje rusiškai klausia, ar nėra svetimų. Šeimininkas atsakė, kad yra tokia panelė, pasiprašiusi pernakvoti. Į mano kambarį įsiveržė du kariškiai. Rusas suriko: „Počemu vi zdes?" Aš smarkiai atsikirtau: „Počemu, počemu?" ir pasakiau, kad vykstu iš mokytojų kursų ir, kadangi labai blogas oras, bijau toliau eiti. Aš esu Šilavoto progimnazijos mokytoja. Pirštu rodydama į antrąjį kariškį, pasakiau: „Jis mane gerai pažįsta". Tai buvo Šilavoto stribas Matusevičius. Jo brolis buvo mano mokinys. Nežinau, ar Matusevičius pagailėjo manęs, ar dėl brolio nesiryžo išduoti, kas iš tikrųjų aš esu, ar tikėjosi, kokio nors užtarimo, reikalui esant, bet jis rusui atsakė: „Taip, tai Šilavoto mokytoja". Ir tai viską nulėmė. Rusas kalbino mane važiuoti kartu su jais į Šilavotą. Aš, žinoma, atsisakiau sakydama, kad labai anksti ir man reikia išsimiegoti ir ryte gerai atrodyti. Sutarėm trečią valandą po pietų pasimatyti. Ten, kur aš miegojau ir gretimo kambario visiškai nekrėtė, o kluoną, tvartus ir visą sodybą iškratė. Jiems išvažiavus, aš apsirengiau ir keliuku nuėjau pas svočią. Ten rusai jau buvo apsilankę. Svočia su svočiute mane pavalgydino, papasakojo naujienas ir aš iškeliavau savais keliais.

Žuvo Žaliavelnis

Birželio mėnesio pradžioje mūsų gretas papildė Prienų gimnazijos mokytojas karininkas Juozas Stravinskas, pasivadinęs Žiedu. Pirmasis krikštas Stravinskui buvo Kiauliškėse. Jis liko gyvas, bet netekome garsaus vado Žaliavelnio. Jis, smarkiai sužeistas, prašė draugų, kad jį paliktų, o patys: gelbėdami savo gyvybes, skubėtų trauktis. Vyrai paslėpė jį tarp krūmų. Kai, nutilus šūviams, sugrįžo, Žaliavelnio jau nerado. Sulaukę ankstyvo ryto penki vyrai ir aš su Laimute išėjome jo ieškoti. Manėme, gal kartais jis iš slėptuvės iššliaužė, bet ilgai niekur nei šliūžės, nei kitų pėdsakų neaptikome. Staiga vienas iš vyrų suriko: „Radau". Rasta tik vieta, kur Žaliavelnis buvo paguldytas, bet jo ten jau nebuvo. Ir krūmai atrodo nepajudinti, lyg jis būtų gražiai iškeltas. Kur jis galėjo dingti? Apklausinėj ome Marijampolės, Prienų, Kauno ir kitas ligonines, bet veltui. Išgirdome kalbas, kad 2a-liavelnis yra Kauno karo ligoninėje, bet, deja, ir ten jo neradome. Taip ir liko neaišku, kur jis dingo.

Vietoj Žaliavelnio vyrai vadu išrinko Žiedą.

„Geležinio Vilko" rinktinė

Nemažai partizanų kraujo sugėrė Lietuvos žemelė, bet jų gretos nemažėjo. Į miškus ateidavo daug jaunimo, norinčio tapti partizanais ir ginti savo tėvynę. Taip daugėjo būrių, kurie jungėsi į kuopas. Daugėjo ir kuopų. Nutarta vienytis į rinktinę. Rinktinę pavadinome „Geležinis Vilkas". Jos vadu tapo Žiedas.

Mūsų rinktinėje partizanams buvo uždrausta fotografuotis, negalima buvo laikyti jokių raštų, kad viskas liktų paslaptyje. Niekas neturėjo teisės be vadų žinios atimti kitam gyvybę, nors ir didžiausiam priešui. Prieš kiekvieną operaciją turėjo būti nutarta, kas, kada ir kokiom priemonėm tai atliks. Jei kas veikdavo savavališkai, buvo griežtai baudžiamas. Taip pat labai griežtai buvo draudžiama girtuokliauti. Vyrai tikrai buvo drausmingi. Į partizanų gretas stojo tie, kurie bijojo rusų dėl savo praeities, kurie nenorėjo eiti į kariuomenę, o daugiausia jaunuoliai, mylintys savo tėvynę ir norintys ją ginti.

Vyrų veiduose matėsi ne tik energija, pasiryžimas, bet ir nuovargis. Dažnai trūkdavo maisto. Kai apylinkėse siautėdavo kariuomenė, vyrai kelias paras negalėdavo pasirodyti kaime. Tekdavo dažnai būti ir sulytiems, ir purviniems, ir nevalgiusiems.

Partizanai laukė pagalbos iš Vakarų. Pažadų per radiją daug girdėjome, bet laikas bėgo, o pažadai liko pažadais.

Sužinojome, kad kuriasi Tauro apygarda. Gavome raštą, kuriame nurodytos „Geležinio Vilko" ir kitų rinktinių veiklos ribos. Ši riba ėjo plentu Marijampolė—Kaunas iki Garliavos, Kaunas—Prienai—Balbieriškis iki Nemuno. Taip pat rašte buvo paminėta Tauro apygardos štabo sudėtis. Gerai prisimenu, kad štabo viršininku paskirtas Vygandas (karininkas) , ryšių tarnybos viršininku — Vilkas (kunigas A. Ylius). Vėliau prašė atsiųsti aukštesnio laipsnio karininkus į Tauro apygardos būstinę — Skardupių kleboniją, kur klebonavo kun. Ylius. Iš mūsų rinktinės pasiruošė išvažiuoti aviacijos majoras Šernas.

Kelionė į Skardupius

Rugsėjo 28 d. Šernas, Laimutė ir aš, įsėdę į savo „bėdą", iškeliavome į Skardupius. Kelionė sekėsi gerai. Privažiavę netoli Marijampolės (dabar toje vietoje stovi benzino kolonėlė), pamatėme į automašiną lipančius žmones, tarp jų ir Žvaigždutę — Izabelę Karaliūtę, kuri tą dieną buvo suimta visai netoli pas paplentėje gyvenančius Kairius. Mašiną buvo apstoję žaliakepuriai. Kaip mums pro juos pravažiuoti? Atgal suksim — dėmesį atkreipsim. Staiga kilo mintis. Perėmiau iš Šerno vadeles ir, smarkiai paraginusi arklį „nu-nu", perlėkiau pro NKVD-istus. Taip laimingai mes visi trys be dokumentų atvažiavome į Marijampolę. Užsukome pas Katiną. Šernas su Katinu, mums nežinant, sutarė pagal slaptažodį palaikyti ryšį su Tauro apygarda. Jei atvykęs pas Katiną Šerno atsiųstas asmuo pasakys slaptažodį, tai Katinas galės juo pasitikėti.

Visi trys nuvykome į Skardupius, kur kiti jau buvo susirinkę. Ten permiegojome. Mykolinių rytą išklausėme šventų Mišių, pagiedojome. Buvo kalbų, pasisakymų, nurodymų ir po to mudvi su Laimute jau tik dviese, palikusios majorą Šerną Skardupiuose, grįžome į savo žaliuosius namučius.

Rinktinė jau turėjo savo ribas ir vadus, nutarėme, kad reikia ir vėliavos. Su Strazdo pagalba radome Kaune moterį, kuri pagal mūsų pageidavimą prižadėjo ją išsiuvinėti. Moteris stengėsi tai padaryti kuo greičiau. Kai nuvykau atsiimti vėliavos, mudvi su moteriške ištiesėme ją ant sienos. Ką tą akimirką pajutau — negaliu apsakyti. Vienoje vėliavos pusėje išsiuvinėta Vytis, o kitoje — pilkas staugiantis vilkas. Mano širdis verkė iš džiaugsmo. Parsivežiau vėliavą į stovyklą, prisisiuvusi prie palto pamušalo. Nors ji dar buvo nepašventinta, bet man buvo švenčiausia ir brangiausia. Lapkričio 2 d. nutarėm suruošti vėliavos šventinimo ir „Geležinio Vilko" rinktinės partizanų priesaikos šventę.

Skardupiuose suėmimai

Dienos bėgo žygiuojant iš vienos vietos į kitą. Mums rūpėjo, kaip sekasi Šernui Skardupiuose. Vieną dieną sugalvojau jį aplankyti ir į Skardupius nuvežti maisto — avį. Atkeliavau į Marijampolę laimingai. Įsukau į keliuką link Skardupių bažnyčios ir sutikau bevažiuojantį vežimu žmogų, kuris mane sustabdė ir paklausė: „Ar ne pro bažnyčią važiuojate? Ten stovi sargyba ir stabdo visus". „Ne, ne" — atsakiau.

Žmogus atrodė man gero norėjęs. Pavažiavusi kokį šimtą metrų, neprivažiavusi bažnyčios, užsukau į sodybą, kurioje gyveno Liuda Januškevičiūtė, buvusi mano bendraklasė. Ji man pasakė, kad Tauro apygardos štabas išardytas. Vyrai spalio 25 d. suimti. Išlikęs Šernas ir Brokas, kurie pasislėpė, o po kelių dienų pabėgo.

Liūdna ir su blogom naujienom grįžau į „Geležinio Vilko" rinktinę.

Brangiausia šventė

Lapkričio 2-osios rytas —- auksinio rudens rytas. Tą rytą atspausdinau „Geležinio Vilko" rinktinės štabo paskyrimų įsakymą. Žiedas paskiriamas rinktinės štabo viršininku. Partizanė Vilija skiriama rinktinės štabo ryšių tarnybos viršininke. Partizanė Laimutė skiriama rinktinės štabo medicinos viršininke. Kitų paskyrimų neprisimenu. Pamenu tik, kad prie štabo priskiriami Kurtas, Tigras, Kairys ir kiti.

Lapkričio 2-osios išvakarėse iš Kauno į mūsų šventę parsivežiau Strazdą, kaip svečią. Naktį, susėdę į penkis ar šešis vežimus, nuvažiavome į Išlaužos bažnyčią. 12 val. nakties buvo laikomos šv. Mišios. Visi atlikome išpažintį ir priėmėme į savo sielas švenčiausiąją Komuniją. Ir dabar, rodos, matau priklaupusį ant vieno kelio Dešinį, nulenkusį galvą, o rankoje laikantį į grindis atremtą ginklą. Visų veiduose atsispindėjo susikaupimas, Dievo palaima. Išklausę šventų mišių, tyliai išslinkome iš bažnyčios ir tais pačiais vežimais grįžome atgal. Plutiškių klebonas kun. Antanas Mieldažys, pašventino vėliavą. Visi prie šventos vėliavos prisiekėme neišduoti partizanų siekių ir būti ištikimi tėvynei Lietuvai. Kiekvienas priklaupė ir pabučiavo ją. Nemoku išsakyti žodžiais, ką tada jaučiau savo širdyje. Negalėjau atitraukti akių nuo šventos vėliavos. Rodos, ji degė ne tik mano, bet ir visų, priėmusių šventą priesaiką, partizanų širdyse. Kreipiausi į visus savo širdies balsu:

—    Aš jaudinuos, visų akyse matydama pasiryžimą, drąsą, stiprią valią. Aš jaudinuos, matydama kiekvieno nukreiptą žvilgsnį į šventą rinktinės vėliavą. Tegul geležinio vilko staugimas suteiks visiems daug stiprybės. Žinau, kad kiekvienas partizanas, prispaudęs vėliavos kraštelį prie lūpų, jaučia savo degančioj krūtinėj meilę Tėvynei, jos laukams ir miškams. O kad galėtume ištarti po tą svarbiausią nepasakytą žodį, kurį kiekvienas nešiojame savo širdyje: „Aš esu degtukas, kuris dega, liepsnoja, sudega nepalikdamas nė pėdsako, bet jo šviesa amžinai švies mūsų mylimai Lietuvai. Aš esu tas slenkstis, per kurį žengiame į laisvą Lietuvos Rytojų".

Pasibaigus iškilmingoms šventėms, partizanams ir svečiams buvo suruoštos vaišės.

Iškeliavau ir negrįžau

Nutrūko ryšys su apygarda, o jo būtinai reikėjo. Ir vėl mane siunčia į Marijampolę surasti ką nors iš apygardos ir užmegzti ryšį. Iškeliavau pakeleivingu transportu, ne su savo „bėda". Tai buvo lapkričio septintoji diena. Nujaučiau kažką negero, ko iki šiol niekada nebuvo. Vyrams pasakiau:

—    Jei negrįšiu iki lapkričio 9 d. vakaro, tai jau nelaukite. Žinojau, kad tos dienos vakarą ruošiamasi pulti Šilavotą, aš ten turėjau dalyvauti. Užėjau pas Grigaliūnų mokyklos mokytoją, savo ryšininkę Audrą — Danutę Jakubauskaitę. Atsisveikindama taip pat pasakiau:

—    Jei negrįšiu pavakare, tai nė nelauk.

Lapkričio 8 d. pas Katiną atėjo vyriškis ir paklausė:

—    Ar niekas neatvažiavo iš „Geležinio Vilko"?

Katinas atsakė, kad jis nežinąs jokio vilko. Tada vyriškis pasakė, kad nebijotų ir ištarė slaptažodį, kurį žinojo tik Katinas ir Šernas. Tada Katinas patikėjo, kad vyriškis yra atsiųstas iš Tauro apygardos. Katinas jam pasakė, kad iš „Geležinio Vilko“ yra atvykusi kažkokia mergina. Jiedu sutarė rytojaus dieną 10 vai. suvesti mane su juo. Katinas, išėjus „svečiui", nuskubėjo pas inž. Juozą Dulinską, papasakojo jam, kas įvyko, ir nutarė, kad susitikimas reikalingas. Atėjęs pas mano mamą ir manęs neradęs, paprašė, kad kai tik grįšiu, atbėgčiau į Partizanų gatvę. Grįžusi nuskubėjau į Partizanų gatvę pas Katiną. Sutarėm, kad rytoj 10 vai. aš ateisiu į susitikimą.

Lapkričio 9-oji, dešimta valanda ryto. Aš jau pas Katiną. Už kelių minučių įėjo aukštas, nepažįstamas vyriškis su žalios spalvos kelnėm, įleistom į aulinius batus. Prisistatė esąs Strazdas. Pradėjo pasakoti apie Tauro apygardos suimtuosius. Atrodo, kad ne visus štabo vyrus žinojo. Aš jo paklausiau apie Šerną. Jis greit pasimetė ir nežinojo, ką man atsakyti. Apie suimtuosius jis žinojo, o apie nesuimtus ne. Man kilo įtarimas, kad čia saugumo siųstas žmogus. Jis pasakė, kad štabas dabar prie Keturvalakių, kad jis ten naujas žmogus ir ne visus pažįsta. Nors ir labai nepasitikėjau, bet vis tiek sutarėm susitikti ties Cukraus fabriku, o iš ten jis nuvešiąs mane pas Kumelionių kaime gyvenantį vieną valstietį, ten bus atvykęs žmogus iš Keturvalakių. Nors labai abejojau, bet maža viltis dar buvo. Juk aš negaliu grįžti, neįvykdžiusi užduoties. Atsisveikinę su Katinu, išėjome. Staiga atsidarė koridoriaus durys, iš lauko įėjo inž. J. Dulinskas ir perdavė man spaudą. Visi trys sutarėm atskirai po vieną ateiti prie Cukraus fabriko. Iš Katino nuėjau pas mamą. Spaudos dalį, kurią ruošiausi vežti į mišką, palikau namie, pakišusi lovoje po čiužiniu. Likusią spaudą išnešiojau po spaudos punktus. Taigi prie savęs nieko neturėjau. Atvykusi prie Cukraus fabriko, radau tik J. Dulinską, o trečio nebebuvo. Jis neatėjo. Staiga iš Cukraus fabriko vachtos išbėgo du vyrai. Vienas iš jų leitenantas Greisas, o kito nepažinojau. Mus suėmė, atvežė į NKVD. Kur nuvedė J. Dulinską — nežinau. Greisas atidarė viršininko kabineto duris ir aš išgirdau Katino žodžius:

—    Trečiadienį ji atėjo...

Viršininkas suriko ant Greiso ir įsakė greitai uždaryti duris. Bestovint koridoriuje, praėjo leitenantas Adomavičius ir, pamatęs mane, pasisveikino sakydamas „Laba diena".

Greisas paklausė:

—    Tai jūs pažįstami?

Adomavičius atsakė:

—    Rodos, Šilavoto mokytoja?

Aš pilnu pasipiktinimo ir ironijos balsu atkirtau:

—    Rodos, ta pati.

Daugiau Adomavičiaus nemačiau.

Krata pas mamą

Tuo metu, kai sėdėjau saugume, pas mamą atėjo keturi vyrai. Mama juos jau pastebėjo pro langą praeinančius, nujautė jos širdis, ko tie vyrai ateina ir kas jie tokie. Ji skubiai išėmė iš po čiužinio mano paliktus laikraščius ir paslėpė po prijuoste. Tuo tarpu atėjo mano sesuo Adelė, gyvenanti toje pačioje gatvėje. Vyrai liepė jai sėstis. Pabudusi sesers mažoji dukra pradėjo smarkiai verkti. Nesulaukęs grįžtančios, atėjo jos kviesti namo kaimynas. Ir jam buvo įsakyta sėstis. Atėjo dar viena kaimynė, ir ją sulaikė. Mama pasiprašė atsisėsti. Leido. Taip jai lengviau buvo saugoti spaudą. Kai, iš-kratę vieną kambarį, vyrai nuėjo į kitą, kaimynė pastebėjo, kad mano sesuo Albina, kuri gyveno kartu su mama ir žinojo, kad po čiužiniu paslėpta spauda, išbalo kaip drobė. Ji nežinojo, kad mama saugo spaudą, prisispaudusi po prijuoste. Kai darė kratą antrajame kambaryje, mama paprašė leisti pakloti lovą jau iškrėstajame. Leido. Mama beklodama, nepastebimai įkišo į lovą spaudą. Jai pačiai palengvėjo. Saugumiečiai niekaip negalėjo suprasti, kodėl spaudos niekur nerado: nei prie manęs, nei namuose.

Suimta Audra

Audra, nesulaukusi manęs, rytojaus dieną atvyko į Marijampolę pas Katiną sužinoti, kur aš esu. Katinas, ją pamatęs, pilnu baimės balsu pasakė:

—    Išeik, aš nepažįstu tavęs.

Audra paklausė:

—    Sakykite, kur Vilija?

Katinas liepė išeiti ir vis kartojo:

—    Aš tavęs nepažįstu!

Audra jo nesuprato. Ji manė, jei jis sakosi jos nepažįstąs, tai ne jis ją išdavė. Katinas Audros nenorėjo pažinti iš baimės. Kad Vilija suimta, Audrai pasakė jo žmona. Katinas žinojo Audros adresą. Audra grįžo į Grigaliūnus ir toliau tęsė darbą mokykloje. Lapkričio 17 d. ją suėmė.

II dalis

Tardymas

Ką atsakyti jiems — žiauriems, be jokio gailesčio vyrams? Iš karto norėjo pašnekėti gražiuoju. Tiesiog pasakė, kad aš turiu suprasti, jog pas Katiną buvo atsiųstas jų žmogus. Tai kas, kad aš supratau, bet jiems to parodyti negalėjau. Aš sakiau, kad ėjau pas tetą ir atsitiktinai susitikau Juozą Dulinską, kurį nuo seno pažinojau.

Sėdėjau vienutėje. Kartu su manimi sėdėjo šnipė Bartuškienė. Po pietų išveždavo į NKVD, palaikydavo rūsyje, kuriame labiausiai bijojau žiurkių. Visą naktį vykdavo tardymas. Mano tardytojas buvo rusas kapitonas, rodos, Svitūnovas. Jis pats nemušdavo. Už „nežinojimą" vedė į antro aukšto specialų kabinetą, kuriame kankindavo ne žmonės, o žvėrys. Kai parvežta iš tardymų į vienutę niekaip negalėjau atsigulti — nei ant šono, nei ant nugaros, šnipė manęs paklausė, ar aš rėkiu, kai muša. Atsakiau, kad ne. Nežinau, ar jai manęs pagailo, ar sąžinė prabilo, bet ji liepė rėkti. Kai žmogus rėkia, jie nors minutei kitai nustoja mušę-—ne iš gailesčio, bet iš baimės, kad garsas neprasiveržtų per sienas ir langus ir praeiviai gatvėje neišgirstų riksmų, nes NKVD buvo prie pat Vytauto gatvės. Neįtariau tada, kad sėdžiu su šnipe, bet tvirtai žinojau, kad niekam neturiu teisės prasitarti apie savo ir savo brolių bei seserų veiklą. Žinojau, kad apie mane jie žino, bet nesugalvojau, ką galėčiau jiems pasakyti, kartu nepasakant nieko, nes tylėti tiesiog jau nebeturėjau jėgų. Atrodė, kad geriau jau mirti. Bet, matyt, Dievulis nenorėjo mano mirties. Jam geriau buvo regėti mano kančias. Sugalvojau fantastišką istoriją. Nors jie ta istorija nepatikėjo, bet kadangi prašnekau, tai klausė. Štai jiems ką aš papasakojau. Turėjau pažįstamą partizano seserį Aldoną. Ji mane prišnekinusi teikti žinias partizanams, slėpti raštelius jų nurodytoje vietoje. Aš tai kartą padariau ir daugiau nieko nepranešinėjau, nes išvykau atostogų pas mamą į Marijampolę. Baigiantis atostogoms, buvau nuvažiavusi į Kauną ir netikėtai sutikau Aldoną. Ji mane barė, kodėl aš nutraukiau ryšį su partizanais. Jie man turėję užduočių. Žadėję mane sušaudyti. Aš labai išsigandau, atsiprašinėjau. Žadėjau ateity jiems teikti žinias. Aldona žadėjo su jais pasikalbėti. Mudvi susitarėm su ja susitikti lapkričio 16 d. Kaune prie Karo muziejaus. Nurodžiau, kaip ji bus apsirengusi. Tardytojas, išklausęs mano išgalvotą istoriją, paklausė:

— O jeigu mes nuvešime tave prie Karo muziejaus?

— Labai gerai, — atsakiau, — ją paimsite, ji daug žino ir jums pasakys.

Nežinau, kodėl aš, grįžusi į kamerą, pasigyriau šnipei, kad mane veš į Kauną, o aš pabėgsiu. Tą pačią naktį mane vėl tardė sena tvarka ir labiausiai sukapojo kojas, ypač virš kelių, kad aš nepabėgčiau. Į kamerą mane tempte įtempė. Šnipės kameroje jau nebuvo.

Akistata

Rytą mane išvežė į Kauną. Apie pabėgimą galėjau tik svajoti. Mane saugojo apie penkiolika sargybinių, kaip stipriausią vyrą ar didžiausią nusikaltėlį. Pamačius tokią apsaugą pagalvojau, kad susodins daugiau kalinių, bet sunkvežimy buvau viena, saugojama kareivių. Kaune atidarė geležinius vartus ir įvedė pas viršininką. Viršininkas šio to paklausė, po to įsodino į juodos spalvos lengvąjį automobilį ir nuvažiavome prie Karo muziejaus. Kartu važiavo mano tardytojas ir dar du kariškiai. Prie Karo muziejaus stovėjome daugiau kaip valandą. Tardytojas stebėjo praeinančius. Paskui, netekęs kantrybės, pradėjo klausinėti, kuri gi yra Aldona — šita, o gal šita. „Ne" — atsakinėjau žiūrėdama į vieną tašką. Aš žinojau, kad mano išgalvotoji niekada neateis. Sugrįžom į saugumą. Mane įvedė į mažutį kambarėlį ir užrakinę paliko. Nežinau, kas man pradėjo darytis. Maniau — išprotėsiu. Pradėjau daužyti galvą į sieną. Po poros valandų atidarė duris ir mane išvedė. Nuvedė į tardymo kambarį. Pamačiau sėdintį Alfonsą Kryževičių (Strazdą). Jis buvo taip iškankintas, kad man jo labai pagailo. Matydama jo neatpažįstamai pasikeitusį, kančių iškreiptą veidą, staiga pajutau savyje neapsakomą jėgų srautą. Aš vėl tapau energinga. Man atrodė, kad jau nieko nebijau: nei kankinimų, nei mušimų, nei šunų kandžiojimo. Gerai, kad klausinėjo pirma jį, o tik po to mane. Jei būtų buvę atvirkščiai, vėl reikėtų sakyti: „Nepažįstu, nežinau“. Kai Strazdo paklausė, ar jis pažįsta mane ir kas aš tokia, jis atsakė, kad pažįstąs ir kad aš esu Vilija. Su tuo aš sutikau ir ateityje galėjau jau kai ką pasakyti. Mano namai — miškas. Kadangi aš ne vietinė, tai žmonių galėjau ir nepažinoti, o partizanus žinojau tik pagal slapyvardžius. Kiek supratau iš tardymo, slapyvardžių jie jau žinojo nemažai, bet kas jie tokie, kaip jų pavardės, vardai, jie dar nežinojo. Kad ir kiek vedė mane per tardymus į antrą aukštą, kad mušdami ir kankindami ką nors išgautų, nieko nepešė.

Gyvenimas virė ir už grotų. Juk čia sėdėjo jauni, energingi, pilni ryžto, nors ir visiškai nusilpę žmonės. Stengėmės susikalbėti vieni su kitais morzės abėcėlės pagalba. Išgirdau stuksenimą į sieną. Pasirodo, už sienos vienutėje sėdėjo Tauro apygardos štabo viršininkas Vygandas. Jis paklausė manęs, ar aš nežinau, kas išdavė Tauro apygardą. Aš jam atsakiau, kad buvau girdėjusi, jog agronomas Pupelis. Jis man pasakė, kad ir jis tą patį girdėjęs. Vėliau sužinojau, kad Tauro apygardą išdavė Vygandas. Ar tai tiesa, negaliu tikrai pasakyti. Kartą per akutę mačiau ir kunigą Adomaitį, sėdintį vienutėje ir žiūrintį į vieną tašką.

Daug kas užmiršta, bet prisimenu ir malonias akimirkas. Kartą, parvežta iš tardymo, radau ant palangės degtukų dėžutės skiautelę, ant kurios buvo krauju užrašyta: „Vilija, sveikinu su vardo diena. Pantera". Nežinau, kokiu būdu ji pateko į mano kamerą (tikriausiai per sargybinį), bet man tai suteikė daug džiaugsmo. Pasirodo, ir nepažįstamos merginos mane žino ir savo krauju sustiprina mano tikėjimą ateitimi.

Neprisimenu tiksliai kurį mėnesį, bet, rodos, vasarį iš NKGB nuvedė mane į NKGB kiemą (buvęs kunigų namas). Nesupratau, ko jie čia mane atvedė. Liepė sustot ir stovėti. Visų kariškių žvilgsniai nukrypo į mane. Staiga vienas priėjo prie šiaudų ir nugriebė į šoną. Pamačiau nuogus lavonus: 3 vyrus ir vieną moterį. Liepė įsižiūrėti. Nepajutau, kaip atsidūriau prie lavonų. Priklaupusi paglosčiau jų veidus, plaukus, paliečiau žaizdas. Moteries buvo labai gražūs balti dantys. Apčiupinėjau jos sužeistą kaklą. Man jie visi buvo tokie brangūs. Aš jų nė vieno nepažinojau. Kariškiai neskubėjo mane nuo jų atitraukti. Sniegas girgždėjo po jų kojomis. Jie nepamatė mano veide nei baimės, nei sutrikimo. Ilgesį ir skausmą pajutau vienutėje. Supratau, kad jų jau niekad daugiau nepamatysiu ir neištarsiu paskutinio sudiev.

Artėjo pavasaris. Vieną dieną mane pradėjo klausinėti, kas siuvinėjo vėliavą. Atsakiau, kad aš. Jie įtarė mano seserį Albiną, nes per kratą rado daug siuvinėtų rankdarbių. Taip pat klausė, kas rašė įsakymą apie „Geležinio Vilko" rinktinės štabo išsiskirstymą pareigomis. Šį įsakymą iš tikrųjų rašiau aš. Reikalavo pasakyti, ką aš nuveikiau būdama „Geležinio Vilko" rinktinės štabo ryšių tarnybos viršininke. Atsakiau, kad aš nieko nenuveikiau, nes mane greitai suėmė. Neišėjo iš galvos mintis, kodėl anksčiau nei apie vėliavą, nei apie įsakymą jie neklausinėjo. Matyt, šie daiktai pateko jiems dar neseniai. Gal žuvo tie, kurie juos saugojo. Taip suskaudo širdį pagalvojus, kad mūsų šventoji vėliava jau pas rusus. Ir šiandien apie ją nieko daugiau nežinau.

Gegužės mėnesį pervedė iš vienutės į bendrą kamerą Nr. 4. Sutikau čia gerų ir pažįstamų veidų. Penktadieniais mama, sesuo ar draugė Marytė Bielskiūtė perduodavo man maisto. Iš karto valgiau, paskui nutariau penktadieniais badauti, norėdama sustiprinti savo valią. Maistą liepdavau valgyti draugėms, o aš neparagaudavau. Viena kalinė išėjusi į laisvę užėjo pas mano mamą ir pasakė, kad badauju. Kai penktadienį sunkvežimiu mane vežė iš kalėjimo į NKGB tardyti, sesuo laukė eilutėje perduoti man maisto. Pamačiusi mane, suriko visu balsu:

— Petrute, nebadauk!

Rodos, girdžiu sesers šauksmą ir šiandieną.

Pasibaigus apklausai, atvedė dar du, kuriems buvo vedama ta pati byla, ir perskaitė visų trijų parodymus. Šioje byloje figūravo keturi asmenys, bet ketvirtasis — Alfonsas Kryževičius — buvo tardomas Kaune. Pareikalavau ir jo parodymų. Tardytojas mus tris su jo parodymais supažindino. Tada pasidarė viskas aišku. Po to mane iš bendros kameros išvedė vėl į vienutę, esančią pirmame aukšte. Po poros valandų išgirdau rakinant mano kameros duris. Atvedė kalinę Valaitienę. Jai buvo įsakyta, kol kas manęs nieko neklausinėti, kad man nekiltų įtarimų. Ją tardydavo tiesiog kalėjimo patalpose, kai aš būdavau išvežta į NKGB. Kartą kalėjimo prižiūrėtoja Kastulė, rakindama kameros duris, man tyliai pasakė, kad aš sėdžiu su šnipe. Kameroje pradėjau jos klausinėti, už ką ji suimta ir kodėl ją įvedė į mano kamerą. Pareikalavau, kad ji pati prisipažintų, kad pasiųsta šnipinėti, o jei neprisipažins, tai aš ją užmušiu. Ji pradėjo verkti ir pasakė, kad ją žadėjo paleisti, jei ji ką nors iš manęs sužinos. Aš jai griežtai liepiau belstis į duris ir reikalauti, kad ji būtų išvesta iš šios kameros, nes aš ją ruošiuosi užmušti. Taip ji ir pasielgė. Sargybinis ją išvedė su daiktais, daugiau jos nemačiau.

Dažnai prisimenu korpusininką Jurgį (pavardę užmiršau). Jis buvo labai žiaurus. Kartą vedė mane iš bendros kameros į karcerį. Aš nėjau— stovėjau prie sienos. Tada jis pastūmė mane ir aš atsimušiau į kitą koridoriaus sieną. Vėl stoviu. Jis vėl pastūmė, aš vėl atsitrenkiau į sieną. Taip nuvarė koridoriumi mane į karcerį. Jo brolis buvo priešingybė Jurgiui. Tarp prižiūrėtojų buvo ir neblogų žmonių.

Teismas

1946 m. birželio 19 dieną grupę kalinių pėsčiomis varė miesto gatvėmis į NKVD. Čia išskirstė po rūsius ir rūsiuose laukėme, kada bus teismas. Po pietų mus tris atvedė į NKVD antrą aukštą. Nedideliame kambaryje už stalo sėdėjo teisėjas, tarėjas, vertėjas stovėjo. Miežlaiškytę labai teisino jos advokatas Kud-revcevas. Po Kudrevcevo kalbos tarėjas pasakė: „Volk volka uznal i na pivo pazval". Vertėjas ant jos suriko, kad ji ateidavusi į rūsį ne kalinių žaizdų perrišinėti, bet banditams žinių suteikti. Ir taip med. sesuo Albina Miežlaiškytė gavo penkeris metus. Manęs paklausė, ko aš norinti paprašyti teismą. Aš atsakiau:

—    Noriu pasimatyti su savaisiais.

—    O kur jie yra? — paklausė teisėjas.

Atsakiau, kad namiškiai yra miesto sode ir žiūri į langą, per kurį mato mane. Aš juos taip pat matau. Teisėjas leido po teismo ne daugiau kaip dešimt minučių pasimatyti su savaisiais. Stipriai apkabinau mamą, skubėjau tyliai ištarti:

—    Neverkit, mamyte, aš tik dešimt metų gavau. Taip atsisveikinau su motina, seserimi ir sesers vyru. Jakubauskaitės sesuo, sužinojusi apie teismą, iš Kalvarijos visą kelią iki Marijampolės tekina bėgo, kad suspėtų pamatyti seserį.

Kelionė į rytus

Po dešimties dienų, t. y. birželio 29 d., visus nuteistuosius sunkvežimiais išvežė į Kauno kalėjimą. Kitą dieną nuvežė į Kauno geležinkelio stotį, susodino į Stolypino vagonus ir atvežė į Lukiškių kalėjimą. Lukiškėse išbuvome 3 paras. Mus laikė rūsyje. Ruošė etapui. Iš rūsio per langą matėme, kaip kratė vyrus, ruošiamus etapui. Po to tikrino mus. Mūsų etapą, susidedantį iš 800 vyrų ir 600 moterų, varė pėsčiomis. Tarp šių žmonių buvo daug ne tik politinių kalinių, bet ir kriminalinių nusikaltėlių. Susodino į prekinius vagonus. Kelionė tokia, kaip ir visų kalinių. Vagonų stogais lakstydavo sargybiniai, stuksendami stogą plaktukais. Labai dažnai tikrindavo. Iš vieno vagono galo su daiktais varinėdavo į kitą, ir vis greitai, o greitai mes jau nepajėgdavome.

Nuvežė į Sulikamską — paskirstymo punktą. Ten sutikau savo mokytoją Košiubą. Sulikamske buvome savaitę ar dvi. Pirmą vakarą, kai ruošėmės miegoti, nuo mūsų neatsitraukė rusės. Jos būtinai norėjo įsiterpti į mūsų tarpą, kad naktį galėtų mus apvogti. Aš joms kumščiu pagrūmojau, kad jos pasišalintų ir tą naktį mes susiglaudusios ir savo maišelius po galva pasikišusios ramiai išsimiegojome.

Iš Sulikamsko barža Kamos upe plaukėme į Labaniną. Čia išsiskalbėme ir nakčiai skalbinius išsidžiaustėme. Rytojaus rytą nieko neradome: rusės visus skalbinius pavogė. Labaninoje sutikome kelis žmones, atvežtus 1941 metais: estas gydytojas Mirkė, estė Ela. Kažkas paskundė „kūmui", kad Miežlaiškytė, lenkaitė Galia ir aš ruošiamės pabėgti. Už tai tris mėnesius buvo uždrausta gauti siuntinius ir laiškus. Jų ir taip niekas nesiuntė. Čia daugiausia dirbome žemės ūkio darbus. Danutė rūšiuodama skirstė upėje sielius. Šioje vietoje atradus naftos, Labaninos lagerį uždarė, o mus išsiuntė kitur. Mane paskyrė į Šunją. Apie dvidešimt žmonių pėsti per sniegą Kūčių vakarą atvykome į Šunją, o Albinutė ir Danutė nukeliavo į Kalvinską. Mano pirmas vakaras Urale, Šunjos lageryje. Lageris dar nebuvo pastatytas, stovėjo tik vienas mažas pastatas, kuriame apsigyvenome. Kūčių stalas buvo labai neturtingas. Susėdome aplink jį, pasimeldėme, kad Dievas mums suteiktų palaimą. Kas dar turėjo gabalėlį duonos, padėjo ant stalo. Visi pasidalinome ir taip su Kūčių švente, su gimusiu Kristumi pradėjome gyvenimą Šunjoj. Pastatė baraką. Atsiuntė naujus kalinių etapus. Vyko statybos, prie kurių daugiausiai dirbo vyrai. Moterys pavasarį, vasarą ir rudenį dirbo žemės ūkio darbus, o žiemą miškuose pjaudavo medžius. Atsikasdavome sniegą iki pusiaujo aplink medį, pakirsdavom iš vienos pusės ir tada pjaudavom. Kad medis virstų į reikiamą pusę, paremdavome jį kartimis. Bet nelaimingų atsitikimų vis tiek pasitaikydavo. Taip žuvo kriminalinė kalinė Skrupstienė iš Kauno, ją užmušė krisdamas medis. Prisimenu, kaip žiemą kasėme durpes. Jų buvo dideli plotai. Paviršiuje durpynas buvo labai įšalęs, o giliau minkšti sluoksniai. Aš, nepratusi prie klimato ir prie sunkaus darbo, nemokėjau durpių kirviu kirsti. Kirsdavau iš visų jėgų, skaudėdavo rankas, o kirvis nuo sušalusio durpyno atšokdavo. Darbams vadovavo į laisvę išėjęs vokietis agronomas. Pamatė, kaip aš dirbu, ir priėjęs paklausė, ką veikiau laisvėje. Atsakiau, kad buvau mokytoja. Jis paėmė iš mano rankų kirvį ir parodė, kaip reikia su kirviu dirbti. Reikia kirvį ne stipriai laikyti, bet leisti per rankas. Išmokau kirsti durpynus. Iškirstus durpių gabalus mesdavau į roges, traukiamas jaučių. Kai duobė pasidarydavo gili ir iškastas durpes reikėdavo mesti iš duobės į roges aukščiau galvos, aš tiesiog nepajėgdavau. Rusės keikdavosi, kad aš nespėju, kad joms reikia laukti su jaučiais ir rogėmis. Tada aš nusivilkdavau šiltesnius viršutinius rūbus, kad būtų lengviau dirbti, nors šalčio būdavo iki 40 laipsnių.

Nuo sunkių darbų, alkio, ilgesio pradėjo blogėti sveikata. Aš nepasidaviau. Dažnai po darbo ar poilsio dienomis susirinkdavome padainuoti. Ypač mėgo dainuoti Teklė Pipiraitė nuo Anykščių, Jadzė Suslavičiūtė ir kitos.

Poilsio dienomis rašydavome senoms moterims laiškus, nes jos rusiškai nemokėjo.

Visiems kaliniams, taip pat ir mums rūpėjo „paikė" — šventos duonelės gabalėlis, kurį gaudavome iš ryto. Dažnai susitikę vienas kitą klausdavom, kiek gavai duonos, ar garbušką gavai? Aš ir mano kelios draugės nutarėme apie duoną nekalbėti, kad lengviau nugalėtume savo silpnumą ir stiprintume kitų valią.

Sužinojome, kad į Kolvinską atvežtas lietuvis inžinierius bendrauja su rusėmis. Mes visos nutarėme parašyti jam pamokantį laišką. Pasisekė perduoti. Po kiek laiko inžinierių atvežė į Šunją. Jis visas mus stebėjo, norėdamas atspėti, kuri iš mūsų rašė jam laišką. Pagal laiško mintis sprendė, kad jam rašė ne jaunesnė kaip 35 metų moteris. Ir labai nustebo, kai iš mūsų kalbų suprato, jog laišką rašiau aš. Lietuvos dukras jis matė savo gyvenime pirmą kartą. Jam buvo apie penkiasdešimt metų. Gimė ir augo Lietuvoje, Marijampolės valsčiuje, Skaisčiūnų kaime. Turėdamas 12 metų su tėvais išvyko į Ameriką. Ten gavo išsilavinimą. Tapo inžinieriumi statybininku. Po revoliucijos inžinieriai buvo kviečiami į Rusiją padėti atstatyti ūkį. Jis, būdamas komunistas, atvyko iš Amerikos per Prancūziją į Maskvą. Čia komunizmo statybai atidavė visas jėgas. Kartą pasitarime po visų kalbų buvo užklausta, kas nori pasisakyti. Jis atsistojo ir išreiškė savo nuomonę, priešingą kitų nuomonei. Jo žodžius užrašė ir sakė apsvarstysią. Po dviejų savaičių buvo suimtas. Jis niekaip nesuprato, už ką. Mat dar nepažinojo rusų komunistų. Kai jo paklausė, ar žinąs už ką suimtas, atsakė, kad ne, nes tikrai nežinojo. Tuomet paklausė, ar jis buvęs tokiam ir tokiam pasitarime. Atsakė, kad buvęs. Ar kalbėjęs tą ir tą? Taip, jis kalbėjęs, bet juk tai jo nuomonė. Tardytojas jam pasakė:

-— Taip. Mes suprantam, jog tai Jūsų nuomonė, bet tuo Jūs ir kaltas, nes klystate nuo komunizmo linijos.

Gavo dešimt metų, jam neatiduodavo sūnaus laiškų. Taip kilęs iš Lietuvos komunistas amerikietis Kazimieras Stankevičius už savo įsitikinimus, už pagalbą komunizmo statybai atsidūrė Urale. Mes jo klausėme, ar jis ir dabar tiki komunizmu. Jis atsakė:

—    Tokiu, koks dabar yra, netikiu, bet tikiu, kad komunizmas bus toks, kokio mes siekiame.

Mes jį laikėme savo vyresniuoju broliu ir norėjome, kad jis užmirštų komunizmą. Ilgiau su mumis pabendravęs, supratęs mūsų jaunystės siekius, sakydavo:

—    Pamačiau lietuvaites, norėčiau pamatyti savo gimtinę ir numirti Lietuvoje.

Kaip vėliau sužinojau, jis mirė Nyrobo lageryje, neaplankęs ir nepamatęs Lietuvos.

Mano sveikata blogėjo. Dažnai kartodavosi širdies priepuoliai. Buvau išvežta į Kolvinsko ligoninę. Čia radau išsekusią draugę Danutę. Ji buvo paskirta barako tvarkytoja, vadinama dnevalna. Kai man būdavo labai blogai, ji sėdėdavo prie manęs, o aš prašydavau:

—    Danute, papasakok man ką nors, gal aš užmigsiu.

Ir tikrai, beklausydama jos pasakojimų užmigdavau, o po miego man būdavo lengviau. Ji juokdavosi sakydama:

—    Aš taip įdomiai pasakoju, kad tu beklausydama užmiegi.

Ambulatorijoje dirbo gailestinga seselė, mano draugė Albina Miežlaiškytė. Ji kartą man pasakė, kad ambulatorijoje suradusi labai stiprių vaistų, nuo kurių vienos ampulės arba pasveiksiu, arba numirsiu. Ir aš sutikau, kad ji, gydytojui nežinant, man tuos vaistus suleistų, nes norėjau pasveikti, o jei numirsiu, tai mirties priežasties niekas nesužinos. Tie vaistai, gerai atsimenu, vadinosi mitrazol. Aš likau gyva ir net sustiprėjau. Paskyrė dirbti kartu su normuotoja.

Kolvinske buvo nemažai lietuvių, tarp jų ir „dachadiagų" — žmonių, kurie vaikščiojo kaip skeletai. Vienas toks „dachadiaga“, teisėjas Žemgulis buvo paguldytas į ligoninę. Jį labai prižiūrėjo med. seselė Nina Dočkienė. Atsimenu, kad Velykų rytą visos lietuvaitės kartu valgėme Velykų pusryčius, atbėga seselė Nina ir praneša, kad Žemguliui velykų lauktuvių jau nereikia. Baigėsi jo kančios. Danutė rytojaus dieną miške iš „piktos" šakų nupynė jam vainiką. Jis, gyvas būdamas, dažnai išsitraukdavo iš kišenės nuotrauką, iš kurios žvelgdavo jo jauna žmona ir dvi gražios dukrelės. Ilgai žiūrėdavo į ją ir mums rodydavo. Parašėme jo žmonai laišką ir, įdėjusios nuotrauką, pasiuntėme į namus.

Už metų visas moteris etapu atvarė iš Kolvinsko į Šunją, Kolvinske paliko tik vyrus. Šunjoj dar vyko statybos. Jau buvo pastatyta keletas barakų, ambulatorija, valgykla. Mes dirbome žemės ūkio darbus.

Rudenį iš Šunjos išvežė etapą į miškus. Į šį etapą pateko ir mano draugės Katrytė ir Danutė. Jas išvežė į Verchnaja Ručja miškus.

Urale anksti pradėdavo šalti. Rugsėjo pabaigoj jau krito šlapdriba. Kasėme bulves. Ant kojos atsirado žaizdelės. Ryte nuėjau į ambulatoriją, bet atleidimo negavau, nes reikėjo ateiti iš vakaro. Išėjau į darbą. Batas labai trynė žaizdeles. Jų daugėjo. Aš nusiaviau batus ir visą dieną dirbau tik su kojinėmis. Gal sušalau, nes pakilo temperatūra. Per keletą dienų žaizdelės atsivėrė ant kojos ir ant krūtų. Ant kojos ir dabar likusios žymės. Kuo negydė — niekas nepadėjo. Kojos labai sutino. Pavasarį ir vasarą sėdėjau lauke, atkišusi kojas prieš saulutę. Ir tik nuo saulės spindulių žaizdelės užgijo.

Apie maistą nenoriu net rašyti. Jis visur blogas, bet svarbiausia, kad jo buvo mažai. Kai paskyrė į sandėlį atrinkti sėklai bulves, iš karto labai džiaugiausi. Nematant sandėlininkui, valgiau prišalusias bulves. Jos tada atrodė labai skanios, salstelėjusios. Matyt, būdama alkana, per daug jų prisivalgiau, nes ryte pakilo temperatūra ir labai skaudėjo skrandį.

Gal iš viso nekantri buvau. Mano draugė Albinutė buvo kantresnė. Siuntinius gaudavau labai retai. Albinutė siuntinius gaudavo dažniau, tai gal ir sotesnė buvo. Kurį laiką mudvi dirbome prie geležies lankstymo. Ryte gaudavome duonutę. Aš iš karto ją visą suvalgydavau. Pietums atveždavo kruopų košės. Albinutė pastebėjusi, kad aš košę valgau be duonos, atlaužė gabaliuką man, skriausdama save. Kitą dieną įvyko tas pats. Albinutė vėl įspraudė man į rankas gabalėlį duonos. Trečią dieną iš ryto gavusi savo dalį, atsilaužiau tik mažą gabalėlį ir, kai per pietus Albinutė man norėjo vėl duoti duonos, aš suspaudžiau kumštukę, parodydama, kad ir aš jos turiu. Taip draugės mielaširdingumas privertė mane laikytis saiko. Man buvo per sunku, suvalgius savo duoną, imti iš kito.

III dalis

Politiniai kaliniai Kazachstane

1950 metų rudenį visus politinius kalinius iš Šunjos išvežė į Kazachstaną. Atvežė į vadinamąjį 14-tą lagerį. Susodino netoli vartų. Į zoną, kol sugrįžo iš darbo kaliniai, neleido. Visi aiktelėjome, kai pamatėme sugrįžtančius iš darbo vyrus. Jie sustojo prie „vachtos" ir laukė, kada atidarys vartus. Mane apėmė siaubas. Visi kaliniai buvo sunumeruoti. Urale to nebuvo. Numeriai buvo prisiūti prie kepurės, ant bušlato krūtinės kairėje pusėje, ant nugaros, ant kelnių. Prisiminė žydai vokiečių laikais. Kai numeruotus vyrus suleido į zoną, išrikiavo ir mus. Zonoje sužinojome, kad gausime rūbus su numeriais ir dirbsime plytinėje. Iš pradžių tie numeriai mus labai erzino tarsi būtume ne žmonės, bet vėliau apsipratome ir pagal juos atskirdavome savo rūbus. Plytinėje dirbo trys pamainos: dvi moterų ir viena vyrų iš gretimo lagerio. Vyrai dirbo dienos metu, o moterys naktimis. Moterys plytinėje ant sienos užrašė lietuviškai: „Sveiki, vyrai". Kitą dieną ant sienų radome rodykles, rodančias „pašto dėžutę". Ten buvo laiškas. Laiške vyrai klausė mūsų pavardžių ir iš kur esame, patys prisistatė ir parašė, kas daugiau lietuvių yra šiame lageryje. Prasidėjo susirašinėjimas. Aš susirašinėjau su seniai man žinomu kun. Yliumi, o vėliau su Broniu Vėlyviu.

Darbas plytinėje buvo nelengvas. Man teko krauti į vagonėlius anglis, o Birutė Žemaitytė dirbo kūrike. Vėliau man teko vežti plytas į krosnis. Sunkus čia buvo ir klimatas. Jėgos vis seko. Sunkiausia buvo — išdegintas plytas pakrauti į karučius ir metaliniais takeliais išvežti į kiemą. Čia jas krovėme į rietuves. Krosnyje buvo 40 laipsnių karščio, o lauke — 40 laipsnių šalčio. Pradėjau visai silpti. Plytas, išvežusi iš karšto pečiaus į lauką, versdavau ant sniego. Plytos išvirsdavo į vieną pusę, o aš krisdavau į kitą. Pradėjau nevykdyti normos. Pasodindavo į „būrą“. Ten gaudavau 300 gramų duonos ir virinto vandens. Draugės liepė man eiti pas gydytoją. Temperatūros turėjau nedaug. Gydytoja atleidimo nedavė, sakydama, kad 37°, 37,4° tai plytinės temperatūra. Kolonoje žengti kartu su visomis nepajėgiau. Sargybinis šaukdavo ant manęs, šautuvu pastumdavo pirmyn, o vieną dieną pastatė mane į pirmąsias eiles. Ten man buvo geriau eiti, bet savo lėtu ėjimu stabdydavau visą koloną. Sargybinis vėl šaukė ant manęs. Vieną rytą visiškai nepajėgiau eiti į darbą. Gulėjau porą dienų ant narų. Atėjo gydytoja, apžiūrėjo, o mano širdis taip virpėjo, kad nepajėgiau nulipti nuo narų. Tada gydytojos įsakymu buvau paguldyta ant neštuvų ir nunešta į lagerio ligoninę. Man pripažino širdies ligą — andokorditą. Temperatūros turėdavau iki 40° C. Pamažu sveikata gerėjo. Draugėms padedant išeidavau į lauką pasivaikščioti. Man atrodė, kad aš labai laiminga. Aš jau pamažu judu, o yra ligonių, kurie iš lovos negali išlipti. Tvirtai tikėjau, kad pasveiksiu, kad dar ir mamą pamatysiu, džiaugsiuos žydinčiomis alyvomis tėviškės padangėje, prisiglausiu prie Lietuvos žemės. Parašiau mamytei eilėraštį. Maldavau, kad ji lauktų manęs, nes aš tikrai sugrįšiu.

Prisimenu Rūtelę, kuri iš molio mokėjo lipdyti rašalines, pelenines ir kt. Ji smarkiai susirgo (jos pavardės neprisimenu). Tada aš dar dirbau. Lankėme Rūtelę labai dažnai. Ji gulėjo palatoje viena, atskirta nuo kitų ligonių. Kai jai būdavo labai blogai, naktimis rėkdavo, kiek tik turėdavo jėgų. Mes kitą dieną jos klausdavome:

—    Rūtele, ar tau labai skaudėjo, kad tu taip rėkei?

—    Man visai neskaudėjo,— atsakydavo Rūtelė,— aš rėkiau tik dėl to, kad Jūs žinotumėt, jog aš dar gyva. Kai naktį nerėksiu, tai žinokite, kad aš jau negyva.

Vieną naktį ji nutilo. Tai atsitiko prieš poilsio dieną. Rytą nubėgome pas viršininką ir paprašėme, kad tą dieną leistų mums su ja pabūti. Iš marlės pasiuvome baltą suknelę, papuošėme žalumynais, nes buvo vasara. Giedojome lietuviškas giesmes ir vakare atsisveikinusios palikome ją vieną. Kitos dienos rytą jos jau neberadome. Nežinome, nei kur ją išvežė, nei kur palaidojo. Kur kalinius laidojo, niekas nematė ir nežino.

Kazachstane dažnai siausdavo sniego pūgos. Už poros metrų nieko nesimatė. Nuo barakų į valgyklą, tualetą nutiesdavo virves. Ne vieną kartą per tokias pūgas reikėdavo mus parvesti iš plytinės į lagerį. Mes, susikibusios penketukais, buvome apjuostos grandine. Kraštinės laikydavosi grandinės iš vidaus pusės, o sargybiniai vesdami šunis eidavo įsikibę iš išorinės.

1953 m. pradžioje visas su daiktais išrikiavo ir išvedė į kitą lagerį. Mane kartu su kitais silpnais ligoniais vežė. Išaiškėjo, kad iš vyrų lagerio išvežė visus vyrus: vienus į Dūbovką, kitus — į kitus lagerius, o mus atvežė į jų vietą. Į šį naują lagerį atvežė moterų ir iš kitų lagerių. Aš gulėjau barake. Labiausiai įsiminiau dar neseniai buvusią laisvėje Anelę Radzevičiūtę. Ją apgyvendino mūsų barake: jauna, aukšta, liekna, labai graži juoduke. Man buvo gaila jos sveikatos ir grožio. Kadangi buvo karantinas, tai į plytinę Anelės dar nevarė, o paskui paskyrė barako „dnevalna". Prisimenu, kaip iškilmingai atšventėme jos vardo dieną. Kas ką turėjome iš maisto, padėjome ant stalo. Aš jai ta proga sukūriau eilėraštį:

JAUNIAUSIAI LAGERIO MERGINAI
VARDO DIENOS PROGA 
SKIRIU ANELEI RADZEVIČIŪTEI

Ryto šviesa vos tik pažadins tave,
Pažvelk į debesų marias.
Vėjelis, ilgesį Tavo sugavęs,
Slapta į tėviškę nuneš.

Ir gėlės, nusiminę kambarėly,
Kasdieną laukiančiam viešnios,
Šį rytą tyliai galveles pakėlė.
Gal bernužėlis greit atjos?

Gal ir atjos, bet ne dėl jo taip puošia,
Mamytė kambarį dukros.
Surinkusi sesuo žibuoklių puokštę,
Tavąjį vardą vis kartos.

Kodėl, mamyt, taip nusiminus,
Dėstai dukrelės rūbelius?
Vardo Dienoj Jai lagerio merginos,
Siunčia linkėjimus kilnius.

Ryto šviesa vos tik pažvelgs pro langą,
Mintim skubėsiu prie Tavęs,
Nors dar aplink — jauti—retežiai žvanga,
Viltis širdy lai neužgęs.

Šiandien norėčiau nuraškyt Tau, „Nina",
Brangiausius laimės žiedelius,
Lai Tavo vardas Tėviškę dabina.
Kas amžina — niekad nežus.

Priimk linkėjimus nuo Nemunėlio,
Ir nuo Šešupės negilios,
Nuo tų draugų, kurie mylėjo.
Taip pat nuo sesės Vilijos.

Mano sveikata vis blogėjo. Buvo ruošiamas etapas. Man pasakė, kad ir aš patekusi į išvežamųjų sąrašą. Nudžiugau. Tikėjau, gal kitam lagery bus geriau. Aš nieko negalėjau valgyti. Pusiau sėdomis gulėjau ir labai sunkiai alsavau. Seselė, atnešusi vaistus, pastebėjo, kad aš susirgau geltlige ir pasakė, kad manęs negali niekur vežti. Aš jos labai prašiau šito nesakyti gydytojai. Seselė prižadėjo. Ir taip aš 1953 m. liepos mėn. kartu su kitais buvau išvežta į invalidų lagerį Spaską. Rodos, ir dabar matau, kaip išlipusios iš mašinos, pro atidarytus vartus ėjome į lagerio teritoriją. Nežinau, kas paėmė nešti mano maišiuką su daiktais, tik prisimenu, kad aš ėjau viena, nuo visų atsiskyrusi, išskėstomis rankomis, kaip per miglą. Visas nuvedė į pirtį. Draugės, pasidėjusios savo daiktus, atbėgo pasitikti manęs ir atvedė į pirtį. Atėjo gydytoja, apžiūrėjo, apklausė mane ir pasakė:

— Reikės gulti į ligoninę. Kas galėjo su tokia širdimi ir su geltlige leisti į kelionę?

Gera buvo, kad gydytoja gailestinga, bet pagalvojau: „Dabar gailestinga, bet greitai apsipras ir bus kaip visur“.

Ligoninėje gulėjau du mėnesius, paskui išrašė ir perkėlė į polstacio-narą“ (pusiau stacionaras). Čia buvo daugiausia senutės invalidės. Turėjom nuolatinę gydytoją, seselę. Maistas nepagerintas, valgėme tą patį, kaip ir visi kaliniai barakuose. Aš labai atidžiai stebėjau senutes. Jei senutė gerai atrodė, aš klausiau, kiek jai metų. Jei ji turėjo šešiasdešimt metų, aš jaučiausi laiminga, nes tikėjau, kad ir mano mamytė, turėdama tiek metų, dar turi gerai atrodyti, kaip ir ši senutė.

Pamažu stiprėjau. Perkėlė mane į baraką. Čia arčiau susidraugavau su Radvilaite, Tumosaite, Zagarskaite. Labai pamilau Naglienę. Ji man kaip motina buvo. Visas mus jaunas labai mylėjo.

Artimų žmonių buvo ir vyrų lageryje. Su vyrais susirašinėjome. Akmenuką apvyniodavome laiškučiais ir su virvute apsukusios paleisdavome. Akmenukas su laiškučiais nuskrisdavo į vyrų zoną. Aš susirašinėjau su kunigu Ligeika, pulkininku Butkevičium, kurį vadindavom Tėveliu. Jis man dovanojo paties rankomis padarytą kryželį su įrėžta jo suėmimo data ir mano inicialais PV — Petrutė, Vilija.

Kartą iš vyrų lagerio į mūsų lagerį buvo atsiųstas gydytojas su peršvietimo aparatu. Jis man perdavė mažą paketėlį. Aš žinojau, kas ten yra. Tai kun. Ligeika perdavė jį man. Ten buvo įvyniota šventoji Komunija. Ją labai labai saugojau.

Velykos

Didžiojo šeštadienio pavakare mes vaikščiojome po lagerio teritoriją. Atradusios ramesnį kampelį, kiekviena atskirai sau meldė Viešpatį pasigailėjimo. Rodos, ir nuodėmių neturėjome, bet, nulenkusios Viešpačiui savo galvas ir atvėrusios širdis, pajutome ramybę. Taip atlikome dvasinę velykinę išpažintį. Šventą Velykų rytą lageryje sutartu laiku kunigas atlikinėjo šventų mišių apeigas. Mes, lietuvės merginos ir moterys, barako gale slaptomis suklaupusios tyliai giedojome šventas giesmes. Kai atėjo šventosios komunijos laikas, iš visos širdies užgiedojome „Jėzau, pas mane ateiki..." Aš buvau įpareigota dalinti šv. komuniją. Tą teisę man suteikė kunigas Ligeika. Laikydama rankoje švenčiausią Ostiją ir duodama ją į burnas savo likimo draugėms, pasijutau Dievo tarnaite. Mano rankos drebėjo, o širdis virpėjo nuo gyvenime nepatirto jausmo. Viešpatie, kokia man laimė. Gal ir vertos kalinio kančios už šią brangią minutę. Aš tuo tvirtai tvirtai tikėjau. Tokios buvo 1954 metų Velykos Spaskoje.

Tą rytą budėjo nebloga sargybinė. Ji mūsų meldžiantis nematė, o gal ir nesistengė matyti. Ji žinojo, kad tą dieną lietuviškos Velykos.

Barake, pasiruošusios pusryčius, sukalbėjome maldą, žvalios, su gera šventiška nuotaika susėdome už stalo.

Paskutinis lageris —
Jalta

Gruodžio 27 d. mus, kuriems bausmės jau nedaug teliko, išvežė iš Spaskos į Jaltos lagerį. Palyginti su kitais lageriais, čia mes jautėmės kaip tikroj Jaltoj. Lageris pastatytas dauboje, o aplink nedidelės kalvelės. Nei arti, nei toliau nesimatė „viškų" (sargybinių būdelių). Tad jautėme kažkokią laisvę. Sargybiniai vaikščiojo tik po zoną. Zonoje buvo karvių ferma. Vienos moterys melžė karves, kitos vežė pieną į laboratoriją ir atlikinėjo kitus fermos darbus. Mane paskyrė pieno priėmėja. Zootechnikė buvo ukrainietė, jauna, neseniai zootechnike pradėjusi dirbti. Ji buvo labai gera. Kai apalpau ir nepajėgiau dirbti, tai dvi savaites ji priiminėjo pieną viena, kad vietoj manęs neatsiųstų kitos, nes aš tada netekčiau gero darbo. Ji man leido gerti pieną, mano sveikata stiprėjo. Prie karvidės buvo virtuvės pastatas. Ten lietuvė, kurią močiute vadinome, virdavo veršeliams košę. Ta košė buvo labai skani. Močiutė man jos duodavo. Į karvidę buvo uždrausta pašaliniams įeiti. Aš, kai tik būdavo galimybė, nunešdavau močiutei pienuko, o ji pienuko ir dar košės perduodavo mūsų merginoms, kurios slapta atbėgdavo į virtuvę. Karves melždavo du kartus per parą: 4 vai. ryto ir 5 val. vakare. Taip prabėgo žiema. Darbas fermoje buvo įvertintas: priskaičiuota diena už vieną dieną. Taip mano bausmė sutrumpėjo 5,5 mėnesio. Pavasarį čia viskas aplink žaliavo. Mums leido išeiti apie 2 km. už zonos. Išėjusios priskindavom lauko gėlių, kuriomis puošdavome savo baraką. Galėjo ir laisvi mus aplankyti. Per Velykas atėjo septyni jau bausmę atlikę vyrai. Iš jų tris gerai pažinojau, nes mus kartu atvežė iš Lietuvos. Dabar aš jų neprisimenu.

Mane aplankė bausmę atlikusi Katriutė Sargautytė. Gegužės mėn. pranešė, kad greitai išeisiu į laisvę. Kiekviena diena buvo pilna nerimo.

Ir taip gegužės 26 d. mane iš lagerio išleido. Nuvykau į Karabasą, kur išrašė pažymą, užpildė dokumentus. Berašant paklausė, kokia paskutinė stotis. Aš nesupratau. Iš kurgi aš galiu žinoti, kokia mano kelionės paskutinė stotis. Ir staiga kilo mintis: „O gal mane į Lietuvą leidžia!". Ir nežinau, kas man atsitiko, tik surikau visu balsu. Garsas pasklido po visą pastatą. Moteris, kuri išrašė pažymą, ramino mane, kad neverkčiau. Man šiek tiek aprimus, vėl paklausė:

— Kur norit važiuoti, kokia paskutinė stotis?

—    Marijampolė,— atsakiau.

Įteikė man pažymą, 70 rublių kelionei ir aš, aplankiusi draugus, išvykau į Lietuvą.

Sutiko mane Lietuvos laukai, jos melsva padangė, žydinčios alyvos po bakūžės langu ir mano mylima motinėlė. Sakiau, kad neverksiu, negraudinsiu sengalvėlės, bet nesusivaldžiau, ašaros nesulaikomos riedėjo, o mama ramiausiai pasitiko mane ir ištarė:

—    Neverk, dukrele. Džiaukimės, kad mes dar abi gyvos, kad mes vėl kartu, kad mes Lietuvoje.

Mama buvo stipresnė už mane.

Apie autorių

Pušinskaitė-Vėlyvienė Petronėlė, Kazimiero Pušinsko ir Konstancijos Kudlinskaitės duktė, gimė 1923 m. gruodžio 23 d. Marijampolės mieste, čia ir užaugo. Tėvai buvo darbininkai. Šeimoje, be Petronėlės, buvo dvi seserys — viena vyresnė, kita jaunesnė.

1931—1936 m. mokėsi Marijampolės Petro Armino vardo pradžios mokykloje. Baigusi pradžios mokyklos penkis skyrius ir, išlaikiusi egzaminus, įstojo į I-ąją reformuotos gimnazijos klasę. 1939 m. pradėjo mokytis Marijampolės Mokytojų seminarijos pirmame kurse. 1943 m., bebaigiant IV kursą, vokiečiai seminariją uždarė ir ji su kitais mokslo draugais seminarijos baigimo egzaminus laikė Alytaus Mokytojų seminarijoje. Po baigimo P. Pušinskaitė buvo paskirta Marijampolės apskr., Šilavoto valse. Mikališkio pradžios mokyklos, esančios Kuišių k., mokytoja. 1945 m. kovo 1 d. pervedė į Šilavoto progimnaziją matematikos mokytoja. Prasidėjo pogrindžio gyvenimas, kuris pamažu mokytoją pavertė partizane. 1945 m. lapkričio 9 d. ją suėmė Marijampolėje, bevykdant užduotį. 1946 m. birželio 19 d. karinio tribunolo nuteisiama 10-čiai metų laisvės atėmimo pagal straipsnius 58-Ia, 11. Pusę bausmės atliko Urale, Nyrobo lageriuose, o likusią pusę — Kazachstane. 1955 m. gegužės 26 d. išleido į laisvę, grįžo į Lietuvą. 1956 m. birželio 8 d. Saranės mieste (Karagandos sritis) ištekėjo už buvusio mokytojo Broniaus Vėlyvio. Jo, atlikusio bausmę, į Lietuvą neleido, paliko tremtyje. Moterystės sakramentą priimant, juos palaimino kun. Pranas Adomaitis, taip pat buvęs kalinys. 1957 m. kovo 17 d. Karagandoje gimė sūnus Kazimieras. Išleidus iš tremties, 1961 m. sausio 31 d., Vėlyvių šeima sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Marijampolėje, pas P. Vėlyvienės seserį. Už poros mėnesių, 1961 m. balandžio 7 d., Lietuvoje gimė antras sūnus Bronius.

Kadangi mokytojauti neleido, tai 1968 m. neakivaizdiniu būdu baigė Kauno ekonomikos technikumą ir dirbo Marijampolės Autokelių valdyboje normuotoja. 1979 m. išėjo į pensiją.

P. Pušinskaitės-Vėlyvienės prisiminimai pasakoja apie Tauro apygardos steigimą, veiklos pradžią. Manome, kad juos galima sieti su pateikiamais Tauro apygardos dokumentais.

    Redakcinė kolegija.

ANTINACINE REZISTENCIJA

Po Lietuvos Laikinosios vyriausybės paleidimo 1941 m. rugpjūčio mėnesį, viltys atgauti nepriklausomybę žlugo. Vokiečių administracijos vykdoma politika buvo tik kolonizacijos įtvirtinimo mechanizmas. Tokiomis sąlygomis, 1942 m. pasklido žinia apie trijų Nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjų — kun. Mykolo Krupavičiaus, prof. Jono Prano Aleksos ir dr. Kazio Griniaus — pasirašytą „Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune". Memorandume buvo nagrinėjama vokiečių vykdoma politika, neigiami jos padariniai Lietuvos ūkiui, aiškiai ir nedviprasmiškai smerkiami administracijos veiksmai, vykdomi žydų ir kitų tautybių piliečių atžvilgiu.

Kaip sako šių įvykių amžininkas K. Skebėra, „Apie šį Memorandumą kalbėjo ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Visus pritrenkė šių žmonių drąsa, nes visi jau žinojo, kokie vokiečiai žiaurūs. Ir parašyti tokį dokumentą reiškė vieną — mirtį. O jie gynė ne tik savo tautą, bet ir žydų. Tam reikėjo ypatingos drąsos, patriotizmo, meilės bet kokiam žmogui".

Į šį dokumentą buvo greitai sureaguota. Visi pasirašiusieji —- suimti, kun. M. Krupavičius ir prof. J. P. Aleksa buvo išvežti į Vokietiją gestapo globon, o dr. K. Grinius dėl senatvės ir silpnos sveikatos ištremtas iš Kauno į kaimą.

Baigiantis karui, dr. K. Grinius ir kun. M. Krupavičius pasitraukė į Vakarų zoną, o vėliau išvyko gyventi į JAV. Prof. J. P. Aleksa grįžo į Lietuvą, 1948 m. buvo suimtas ir mirė Sibire. 1990 m. jo palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Palangoje.

Grįžtant prie Memorandumo, galima pasakyti, kad tai buvo rimtas kovos prieš vokiečių okupaciją ženklas. Jame atsispindi lietuvių tautos, inteligentijos požiūris, paneigiami apibendrinimai apie visuotinį bendradarbiavimą su okupacine valdžia.

Lietuvos spaudoje šio dokumento visas tekstas spausdinamas pirmą kartą.

Redakcinė kolegija.

MEMORANDUMAS
VOKIEČIŲ GENERALINIAM KOMISARUI KAUNE

Ponui Generaliniam komisarui Kaune

Sovietų S-gos kariuomenei okupavus Lietuvos valstybės teritoriją, 1940    m. pabaigoje tarp Vokietijos valstybės ir Sovietų S-gos vyriausybių buvo sudaryta lietuvių ir vokiečių tautybės gyventojų repatriacijos sutartis. Ši sutartis buvo įvykdyta 1941    m. kovo—gegužės mėnesiais. Pagal šią sutartį iš Vokietijos į Lietuvą atvyko 20 000 asmenų ir iš Lietuvos į Vokietiją išvyko apie 30 000 asmenų. Dėl Sovietų S-goje įvesto bolševikinio rėžimo ir prasidėjusio Lietuvoje teroro išvykusių į Vokietiją asmenų žymią dalį sudarė lietuvių tautybės asmenys, kurie, gelbėdamiesi nuo bolševikinio persekiojimo, ieškojo prieglaudos Vokietijoje. Keičiantis repatriantais, dalį jų kilnojamo turto susitarimu buvo leista išsivežti, kita kilnojamo turto dalis ir visas nekilnojamasis turtas perėjo valstybės nuosavybėn ir su mažomis išimtimis buvo paskirstytas atkeltiems į Lietuvą iš Vokietijos repatriantams, kurie jau šiandieną įsikūrė tuose ūkiuose ir susitvarkė taip, kad gali atlikti jiems dedamas prievoles. Tačiau neseniai jų ramus gyvenimas buvo sukrėstas Vokiečių administracijos Lietuvoje sumanymu, grąžinti į Lietuvą 1941 m. išvykusius iš Lietuvos vokiečių tautybės repatriantus ir atiduoti jiems jų ūkius, iškeliant iš jų ūkių dabartinius jų savininkus. Iškėlimas Lietuvos repatriantų iš jų turimų ūkių buvo pradėtas vykdyti šių metų rugsėjo mėn. Tik pradėjus vykdyti tą sumanymą, paaiškėjo, kad jis liečia ne tik buvusius repatriantų ūkius, bet apima daug platesnę ūkių kategoriją. Kaip vykdantieji iškėlimą vokiečių organai yra pranešę, iškeliantiems ūkiams jų iškėlimo pagrindu laikomas protokolas, surašytas generalinio komisaro Kaune. Pagal tą protokolą, grąžinamiems į Lietuvą vokiečių tautybės repatriantams žeme aprūpinti, be jų prieš repatriaciją turėtų ūkių, imami dar šie ūkiai: 1. lenkų, kurie priklausė aktyviam lenkų elementui; 2. ūkiai rusų ir 3. žydų ūkiai. Teisę spręsti, kas yra lenkas, pasilieka sau teisę vokiečių administracija.

Atkeliamiems į Lietuvą vokiečių tautybės asmenims įkurdinti prie generalinio komisariato Kaune sudarytas Ansiedlungsstab su pagalbinėmis įstaigomis vietose, o iškeliamų lietuvių įkurdinimu pavesta rūpintis vietos įstaigoms. Iškeliami iš ūkių lietuviai, kurie prieš repatriaciją turėjo savo ūkius, gali būti aprūpinami žeme iš buvusių vokiečių ūkių, jei visi tie ūkiai nebus reikalingi vokiečių įkurdinimo reikalams. Tam, kad apgyvendintų tuose ūkiuose lietuvius, reikia iškelti iš jų ligšioliniai valdytojai, o iškėlus tuos valdytojus, ūkiai paimami įkurtos Lietuvos nacionalizuotiems ūkiams valdyti bendrovės (Landwirtschaftungs G. m. b. H.) žinion. Atkeliamieji į tuos ūkius lietuviai verčiami sudaryti su šia bendrove nuomos sutartį. Iškeliami iš ūkių lenkai, kurie tinka darbui, numatyta išvežti į Vokietiją, rusai taip pat paskirta išvežti iš Lietuvos. Iškeliamiems iš ūkių asmenims leidžiama pasiimti: lietuviams: namų apyvokos daiktai, 15 kg. maisto kiekvienam iškeliamam asmeniui, 1 karvę, 1 kiaulę, ir 5 vištas; lenkams ir rusams leidžiama pasiimti tos pačios normos tik be karvės; kai kuriems šių kategorijų žmonėms nustatytos dar žemesnės normos. Vadinasi repatriantai negali pasiimti net to turto, kurį jie yra atsivežę 1941 m. iš savo ūkių Suvalkijoje ir Klaipėdos krašte.

Iškeliamų iš ūkių lenkų ir rusų likimas dar neaiškesnis: visi tinkami darbui žmonės išskiriami ir paimami darbams, maži vaikai, ligoniai ir seneliai laikomi stovykloje. Vėlesniu Generalinio komisaro Kaune parėdymu, lietuviai negali būti apgyvendinti tose vietose, kur bus apgyvendinami vokiečiai: jie gali būti apgyvendinami į rytus nuo šių vietų. Tai yra ūkininkų iškraustymo ir vokiečių apgyvendinimo formalinė pusė, kiek ji yra paaiškėjusi iš vokiečių administracijos pasisakymų. Kitaip atrodo faktiškoji to reikalo pusė. Pirmieji vokiečiai buvo atvežti iš Vokietijos į Šakių, Vilkaviškio, Raseinių ir Tauragės apskritis apie rugsėjo mėnesio vidurį. Tuo pat laiku pradėta kelti iš numatytų ūkių jų tikrieji savininkai. Keliamoms su mažais vaikais ir ligoniais šeimoms atšalusiame ir lietingame ore, pablogėjusiais keliais tenka keliauti kelias dienas; tuo iškeliamųjų gyvybė statoma į pavojų.

Pats iškėlimas vykdomas ir naktimis. Atvykę pareigūnai duoda iškeliamiems trumpą laiką, kai kuriems 15—20 minučių pasiruošti kelionei. Suprantama, naktį užklupti netikėtai žmonės neišnaudoja nei to trumpo laiko ir išvežami iš ūkių pusnuogiai ir be maisto. Yra atsitikimų, kad kraustytojai neleidžia išvežamiems pasiimti net tų normų, kurios yra nustatytos ankščiau nurodytame protokole. Po ilgos varginančios kelionės žmonės atvežami į paskirtą jiems gyventi vietą. Jie čia saugomi lyg kokie nusikaltėliai. Jiems duodami butai yra netinkami žmonėms gyventi. Pavyzdžiui, iš Alytaus apskrities išvežamieji žmonės buvo apie tris savaites laikomi Alytaus aerodrome be tinkamos pastogės. Čia buvo atrinkti visi darbingi vyrai ir moterys ir pasiųsti į Kybartus darbams, o likusieji 210 asmenų pervežti į Radviliškio durpyno barakus. Barakai pastatyti iš lentų ir visai nepritaikyti gyventi žiemą. Kiekvienam žmogui paskirta barakuose po 1,2 kv. m ploto. Tokiu būdu iškeltieji iš savo ūkių žmonės laikomi net blogesnėse sąlygose, kaip rusų belaisviai ir nežino, koks likimas jų laukia rytoj.

Patį iškėlimą vykdyti vokiečių administracija verčia vietos įstaigas — apskričių viršininkus, policiją ir net savisaugos dalinius. Yra atsitikimų, kad policija atsisakė vokiečių administracijos įsakymus vykdyti, laikydama, kad ištrėmimas vykdomas be teisminio pagrindo. Policijai grąsoma didelėmis bausmėmis. Šitokiais metodais tik demoralizuojamos vietos įstaigos. Čia suminėtieji faktai, tai tik kelios nuotrupos iš ūkininkų kėlimo istorijos. Tokių faktų būtų galima ir daugiau pririnkti.

Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu pilnai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą.

1. Vokiečių grąžinimą į Lietuvą mes laikome Lietuvos kolonizacijos pradžia vokiečiais. Kad tai nėra tuščias mūsų spėjimas, o gryna tikrovė, patvirtina patys oficialūs Vokietijos sluoksniai. Šiandien dažnai tai skaitome vokiečių spaudoje ir girdime atsakingų asmenų kalbose. Vokiečių žurnale „Deutsche Arbeit", kuris skiriamas kolonizacijos reikalams Rytuose, SS Reichsfuhrer įdėjo tokią išvadą: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t. y. čia gyvenantiems žmonėms primesti vokiečių kalbą ir vokiškus įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik žmonės, kurie yra tikrai germaniško kraujo. „Gryno vokiško kraujo Rytuose nėra, vadinasi, jis turėtų būti perlietas iš Vokietijos. Kyla klausimas, koks likimas laukia vietos tautas. Į tą klausimą SS oficialusis organas „Das Schvarze Korps“ savo š. m. 34 nr. straipsnį „Germanizuoti?" duoda aiškų atsakymą. Ten rašoma: „Modernaus laiko skaičių sąvokoje tokios tautos tėra tik atskiri lašai ant karšto akmens. Jos yra tik išsivystymo daigai, bet ne vaisiai (1).

Vadinasi, Rytuose gyvenančios tautos geriausiu atveju turės būti išstumtos iš savo gyvenamų vietų dar toliau į rytus. Valstybės sekretorius Backe savo kalboje š. m. liepos 19 d. vienoje Dunojaus aukštupio demonstracijoje, pareiškė:    „Šiandien mes esame atsidūrę posūkyje. Mūsų kariuomenės vienkartinių pastangų dėka erdvės siaurumo tėvynėje klausimas yra išspręstas. Tuo pačiu ir vokiečių ūkininkija atsidūrė prieš didelius uždavinius:    naująsias sritis apgyvendinti ir laimėti vokiškumui... Šiandien Rytuose turimoji sritis nedelsiant reikalauja, kad ji būtų paversta vokiška ir kad vokiečių ūkininkija į naują sritį įlietų naujo kraujo. (2). Galėtume surašyti visą eilę vokiečių oficialių asmenų aiškių ir nedviprasmiškų pasisakymų šiuo klausimu, bet mums atrodo, kad pilnai pakaks tų kelių citatų. Iš to fakto, kad vokiečiams duodami dažnai ne jų anksčiau prieš repatriaciją turėti ūkiai, kad tose vietose, kur įkurdinami vokiečiai, lietuvius įkurti draudžiama, kad tarp grąžinamų vokiečių repatriantų ūkininkų yra ir tokių, kurie nesupranta nė vieno lietuviško žodžio, kad tokių vokiečių kasdien atsiranda Lietuvos miestuose, kur jiems vienu ar kitu titulu duoda valdyti Lietuvos valstybines ar bolševikų nacionalizuotas privatines įmones, kurios iki šiol buvo valdomos lietuvių,— galima spręsti, kad čia turime reikalo ne su paprastu vokiečių repatriantų grąžinimu, apie kurį kalba atitinkami vokiečių administracijos Lietuvoje asmenys, bet su kolonizacija, apie kurią kalba valstybės sekretorius Backe ir aukščiau cituotasis „Das Schwarze Korps" straipsnis: „Reichas šimtus tūkstančių vokiečių ūkininkų iš neplaningai išmėtytų ir pavojingų sričių parsikvietė pas save, juos sutvarkė ir dabar planingai paskirsto į Rytus."

Kai dėl 1940 m. ir 1941 m. Lietuvoje susidariusių politinių sąlygų (...) pasidarė nebesaugu, Vokietija, norėdama apsaugoti savo tautiečius nuo grąsinančio pavojaus, buvo priversta juos iš pavojingų vietų perkelti į Vokietiją: kartu su vokiečiais išvyko ir nemažas skaičius lietuvių, kuriems grėsė bolševizmo pavojus. Šiandien tas pavojus jau yra išnykęs, bolševikai vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenių yra nustumti kelis šimtus kilometrų į Rytus, todėl suprantama, kad visi išvykusieji iš Lietuvos repatriantai, tiek vokiečių tautybės asmenys, tiek ir lietuviai, dabar norį grįžti į Lietuvą, į savo anksčiau gyventas vietas. Tačiau šiandien matome kitonišką vaizdą: vokiečių tautybės repatriantai keliami į Lietuvą; o Suvalkijos ir Klaipėdos krašto ūkininkai stumiami dar toliau į Rytus.

Čia dar tenka paminėti, kad tiems lietuviams (gryno kilimo), kurie bolševikų terorizuojami pabėgo į Vokietiją, ne tik kad negrąžinamos jų nuosavybės Lietuvoje, bet dar visiškai draudžiama grįžti į savo tėvynę.

Lietuvių tauta yra giliai sujaudinta aukščiau minėtų Lietuvos kolonizacijos reiškinių ir visur pradeda jausti vokiečių administracijos veiksme nesuderinamumą su pagrindiniu lietuvių tautos siekimu — atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kuriai jokios aukos lietuviui nėra didelės, ir išlaikyti savo žemę, už kurią jis yra amžiais kovojęs.

2. Reikia pastebėti, dar vieną reiškinį. Suprantamas dalykas, kad Lietuvoje kolonizacija vykdoma vokiečių valdžios planais. Tačiau vokiečių administracija Lietuvoje visomis priemonėmis stengėsi sudaryti įspūdį, pas tuos kolonizacijos paliestus piliečius, kad kolonizacija vykdoma Lietuvos valstybės iniciatyva. Ūkininkų kėlime verčiami dalyvauti apskričių viršininkai, žemės tvarkytojai, policija ir net lietuvių savisaugos,— visa tai daroma, naudojant grąsinimus ir prievartą. Suprantama, kad verčiamų dalyvauti tame darbe lietuvių valdininkų padėtis darosi morališkai nepakenčiama.

Prof. J. P. Aleksa
Prof. J. P. Aleksa

Dr. K. Grinius
Dr. K. Grinius

Kun. M. Krupavičius
Kun. M. Krupavičius


Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms taikomoms Lietuvos žydams.

 

3. Lietuva jau nuo žilos senovės yra žemės ūkio kraštas. Apie 80% visų Lietuvos gyventojų verčiasi žemės ūkiu. Net ir miestų gyventojai stengiasi įsigyti mažesnį ar didesnį žemės sklypą, kurį jie rūpestingai dirba ir tvarko. Lietuvis yra organiškai susigyvenęs su sava žeme ir ją pamilęs. Atplėšimas nuo žemės yra jo moralinė mirtis. Žinodami tai net bolševikai okupacijos metu nepasikėsino paimti visą ūkininkų žemę, nors žemės naudojimo sukolektyvinimas buvo vienas jų pagrindinių uždavinių. Tiesa, visą žemę bolševikai nacionalizavo, bet vis dėlto paimti jos nesikėsino. Ji buvo palikta nemokamam amžinam ūkininkų naudojimui (iš deklaracijos paskelbiant žemę visos tautos nuosavybe). Šiandien matome kitą vaizdą. Ūkininkų žemės imama ir atiduodama atkeltiems iš Vokietijos repatriantams be jokio teisėto pagrindo. Vokiečių administracija kalba apie aukščiau minėtą protokolą ir kitokias instrukcijas, kaip teisinį pagrindą, bet nei protokolai, nei instrukcijos niekur nepaskelbti ir niekam nežinomi, o jei ir būtų paskelbti, mums atrodo, kad jie vistiek negalėtų sudaryti teisėto pagrindo tokiai skaudžiai operacijai, kokia dabar daroma.

Jau greitu laiku sueis pusantrų metų, kai okupacinė vokiečių valdžia tvarko Lietuvos ūkinį gyvenimą, tačiau reikia pasakyti, kad per visą tą laiką ji nepadarė nieko tokio, kas nuramintų lietuvį ūkininką ir sudarytų jam bent elementarines darbo sąlygas. Priešingai, ji palaiko bolševikų per nacionalizaciją sudarytą chaosą, tuo pastatydama Lietuvos ūkininką į tokias sąlygas, kuriose jis nežino, kas jį laukia rytoj. Atitinkamų Lietuvos institucijų (deja, buvusių) nekartą buvo nurodyta vokiečių administracijoj neigiami reiškiniai į Lietuvos ūkininkų gyvenimą, prašant juos pašalinti, bet iš jos pusės tinkamo dėmesio nesulaukta. Dėl to Lietuvos ūkis sparčiu tempu krinta, jo produkcija mažėja, gyvas ir negyvas inventorius nyksta. Prie ūkio krikimo prisideda vokiečių pradėtoji kolonizacija. Kolonizacijos banga palietė visą Lietuvos teritoriją ir daugelį Lietuvos ūkininkų.

Ir likusieji kolonizacijos nepaliesti ūkininkai nėra tikri, kad rytoj jų neištiks jų kaimynų likimas. Suprantama, kad tokiose sąlygose negali būti nei kalbos ne tik apie ūkio produkcijos kėlimą, bet ir išlaikymą tokiame lygyje, kokiame jis yra šiandien. Dėl ūkio irimo nukenčia ne tik viso krašto interesai, bet tas atsiliepia ir į vokiečių kariuomenės aprūpinimą, prie kurio savo stambiu įnašu prisideda ir Lietuvos ūkis.

Šių minčių vedami prašome:

1.    Sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją.

2.    Grąžinti iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę.

(Nuorašai nusiųsti p. p. General. Tarėjams)

pas. Dr. K. Grinius buv. Lietuvos Resp. Prezidentas 
pas. Kun. M. Krupavičius buv. Lietuvos Žemės ūkio Ministeris
pas. Prof. J. Aleksa buv. Lietuvos Žemės Ūkio Ministeris

1)    „Naujoji Lietuva", 1942.IX.10

2)    „Į Laisvę", 1942.VII.20


Ponui Generaliniam Komisarui Kaune
Per p. Pirmąjį Generalinį Tarėją

Patirtomis žiniomis 1942.XII.5 d. atitinkamu vokiečių rga. nutarimu ištardyti ir ištremti: 1. dr. K. Grinius iš Kauno į Sasnavą ir 2. M. Krupavičius ir J. Aleksa į Vokietiją už Tamstai įteiktą memorandumą. Kiek teko patirti, memorandume iškeltas Lietuvos kolonizacijos klausimas, taip pat paliesti Lietuvos nepriklausomybės ir kiti klausimai.

Savitarpinė pagalba, kaip vienintelė lietuvių visuomenės organizacija, laiko savo šventa pareiga pareikšti, p. Generalinis Komisare, kad memorandume išdėstytos mintys yra ne tik jų, pasirašiusiųjų asmenų nuomonė, bet visos lietuvių tautos aiškus nusistatymas.

Mes giliai įsitikinę, kad ištrėmimas visoje Lietuvoje geriausių žmonių didžiai nusipelniusių lietuvių tautai ir turinčių pilną jos pasitikėjimą, už jų pasirinktą legalų klausimų kėlimo kelią, giliai sujaudino lietuvių visuomenę ir sukėlė joje didelį nusivylimą. Mes manome, kad šios dienos sąlygose tatai nėra nei lietuvių tautos, nei vokiečių administracijos Lietuvoje interesas.    

Nariai: Vyr. Komiteto pirmininkas
(pas.) prof. Ignas Končius
Sveikatos Globos Skyriaus Valdytojas

Viskas cit. iš leid. „Prelato Mykolo Krupavičiaus šimtmečiui nuo gimimo paminėti" 1985, 105—115 p.

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

BUTKEVIČIUS Liudvikas, Augustino, gimė 1881 m. spalio 28 d. Vištyčio mieste. Tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, didelis Lietuvos patriotas.

Vaikystėje Liudas padėjo knygnešiams gabenti ir spausdinti knygas. 1902 m. jis baigė Veiverių mokytojų seminariją, ir, negavęs leidimo mokytojauti Lietuvoje, mokytojavo Lenkijoje. Aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, rašė į lenkų ir rusų spaudą. Pasirašinėjo slapyvardžiais „Tilė", „Tylus", „Brusokas“, „Jaunimo mylėtojas", „Nemo", „L. B." ir „Elbė" (slapyvardis „Elbė" kilo iš pirmųjų vardo ir pavardės raidžių).

1904 m. už dalyvavimą Mokytojų Sąjungoje ir reikalavimą sutautinti mokyklas buvo nubaustas 3 mėn. kalėjimo ir jam atimta teisė dirbti mokytoju.

1907 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Kėdainių apskr. Žeimių mieste mokytoju. 1914 m. buvo mobilizuotas į rusų armiją. Iš pradžių tarnavo Kauno tvirtovėje, vėliau įstojo į Poltavoje esančią Vilniaus pėstininkų karo mokyklą, kurią baigęs tarnavo Kovelio sunkiosios artilerijos brigadoje.

Karui pasibaigus, 1918 m. birželio mėn. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Gelvonų srities komiteto pirmininku. Čia dirbdamas suorganizavo srities miliciją ir apsaugos būrį, kuris trukdė lenkams organizuoti legionierius, o vokiečiams — rekvizuoti ir išvežti gyventojų turtą.

1918 m. lapkričio mėn. 14 d. įstojo į Nepriklausomos Lietuvos kariuo-

Pulk. L. Butkevičius
Pulk. L. Butkevičius

 

menę ir lapkričio 30 d. buvo paskirtas į pėstininkų pulką ūkio dalies vedėju. 1919 m. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, 1922 m. rugsėjo 1 d. — majoro laipsnis. 1923 m. gruodžio 31 d. L. Butkevičius skiriamas III karo apygardos intendantu. 1925 m. jam suteikiamas pulkininko-leitenanto laipsnis, o 1930 m. lapkričio 30 d. — pulkininko laipsnis. 1927—37 m. m. dirbo kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektoriumi.

1937 m. pabaigoje išėjo į atsargą su teise dėvėti karišką uniformą.

Būdamas kariuomenėje, rašė į laikraščius „Vilniaus žinios", „Lietuvos ūkininkas", „Viltis", žurnalus „Karys", „Kardas" ir kt. Nuo 1926 m. iki 1937 m. nuolat buvo renkamas Karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu-iždininku.

1938—40 m. m. dirbo Ekonominės Karių bendrovės direktoriumi Kaune. 1938 m. vasario 18 d. dalyvavo steigiant Pasitikėjimo bendrovę „Veikla". Daug dėmesio skyrė žmogaus globos draugijai, šefavo kurčių-nebylių mokyklą internatą. Prieš prasidedant antrajam pasauliniam karui, dirbo Vilniuje, treste „Valgis", revizoriumi.

Buvo apdovanotas:

1)    III laipsnio Vyčio Kryžiaus Ordinu;

2)    III laipsnio DLK Gedimino Ordinu;

3)    III laipsnio DLK Vytauto Didžiojo Ordinu;

4)    Savanorių kūrėjų medaliu;

5)    Lietuvos Nepriklausomybės medaliu;

6)    Šaulių žvaigžde.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, prisidėjo prie sukilimo organizavimo Kaune.

Vokiečių okupacijos metais dalyvavo pogrindiniame darbe, buvo Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) propogandos skyriaus viršininku.

Rašė į pogrindinę spaudą, laikraščius „Nepriklausoma Lietuva", „Laisvės kovotojas". „Laisvė". L. Butkevičiaus iniciatyva buvo išleistas atsišaukimas į vokiečių sušaukto seimo atstovus. Vokiečiai norėjo, kad seimas paskelbtų Lietuvos jaunimo mobilizaciją. Atsišaukimas buvo išleistas Lietuvos Savanorių Kūrėjų ir Šaulių sąjungos vardu.

1944 m. vasario mėn. už pogrindinę veiklą buvo vokiečių suimtas, tačiau po kelių mėnesių paleistas. Po to saugumo sumetimais išvyko gyventi į Marijampolę pas gimines.

Atėjus rusams vėl suimamas, bet po kelių savaičių tardymo paleidžiamas. Nujausdamas, kad rusai jo ramybėje nepaliks, pradėjo slapstytis.

1945 m. vasarą atvažiavo į Skardupių bažnytkaimį dalyvauti Tauro apygardos kūrime ir buvo paskirtas Tauro apygardos štabo politinio skyriaus viršininku. Skardupių klebonas A. Ylius L. Butkevičiui išdavė pažymą, kad jis dirba Skardupių bažnyčios zakristijonu.

1945 m. rugsėjo 16 d. pulk. L. Butkevičiaus ir Skardupių klebono kun. A. Yliaus iniciatyva buvo įkurtas „Lietuvai Išlaisvinti Komitetas". Pulkininkas L. išrenkamas šio Komiteto viršininku (slapyvardį pasirinko Luobas). Jis vadovavo Memorandumo Vakarų pasauliui parengimui, pirmininkavo komiteto posėdžiuose, kuriuose buvo sprendžiami einamieji ir Lietuvos ateities klausimai.

1945    m. spalio 28 d. kažkam išdavus, pulk. L. Butkevičius kartu su kun. A. Yliumi Tauro apygardos štabo būstinėje, Skardupių klebonijoje, buvo suimtas.

1946    m. Kaune nuteistas 10 metų kalėti. Teisme pulk. L. Butkevičius nesistengė išsisukinėti. Priešingai, norėdamas palengvinti kitų likimą, dalį jų „kalčių" prisiėmė sau.

Bausmę atliko Kazachstane, Karagandos lageriuose. Ir lageryje L. Butkevičius užsiiminėjo labdara, guodė ir ramino kalinius, kiek galėdamas jais rūpinosi, stengėsi padėti tiems, kam pagalba buvo reikalinga. Už tai kalinių buvo mylimas ir gerbiamas. Jį vadino „Tėvuku".

1955 m. gruodžio mėn. pradžioje grįžo į Lietuvą. Namas buvo nacionalizuotas, tad gyveno pas gimines. Rašė atsiminimus, eilėraščius, drožinėjo kryželius. Kažkam įskundus, saugumas padarė kratą ir viską atėmė. Iš naujo pradėti rašyti ir atkurti, kas buvo parašyta, jau nebuvo jėgų.

Pulk. L. Butkevičius mirė 1963 m. spalio mėn. 25 d., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Anot jį pažinojusių, tai buvo tauri, pasišventusi kovai už Lietuvos laisvę asmenybė.

Parengė B. ULEVIČIUS

Pulk. Liudas Butkevičius

Tauro apygardos štabo politinio skyriaus viršininko laiškas ir eilėraščiai

iš Karagandos Spasko lagerio.
10.VII.1954 m.

BRANGUS TAUTIEČIAI!

Dar 1950 metais ar 51 metais kažkokia proga išsitariau: visi mes trokštame grįžti į tėvynę. Visiems mums atrodo, kad ji labai brangi, bet faktiškai ne ji brangi, o prigimtiniai ar išsiugdyti papročiai, kuriais ten nevaržomi norime verstis. Gerai įsižiūrėję į save turbūt ne vienas turėtume sušukti: -A, verčiau akmenį ant sprando ir į vandens gelmes, bet tik ne į tėvynę!..

Kodėl? Akyse tų, kurie mus mylėjo, o gal ir myli, mes visi — didvyriai, pasišventėliai, kankiniai, be dėmių ir nuodėmių, ypač visų paliktų mažyčių: tėvelis už mus visus kenčia ir vargsta, vargšelė mamytė — ji auka didžiulė, ji jus taip mylėjo, o sesės, broliai — jie tų užaugančių sielose — milžinai galingi, kurie nesibijo už gėrį kentėti ir mirti... Mes visi kilnūs ir taurūs, nes išsvajotas ar gali būti kitokiu? Mes jiems — sektinas pavyzdys. Ir štai tas pavyzdys grįžta.

Koks apsivilimas? Kokia moralinė depresija? Tas pavyzdys — ištižęs, suniekšėjęs iki latrelio, iki plėšikėlio, iki gatvės valkatėlės, ištvirkęs, pakrikęs, silpnabūdis, prisisiurbęs lagerio dvasios ir papročių ir savo paleistų aistrų ir aistelių vergas,— spjaut į praeitį, spjaut į ateitį, esu tik aš, aš dabartis, egoistas (viešai nekalbama) ir noriu grįžti į tėvynę...

Kokia tragedija! Tik atsistotam akimirkai svajotojų vieton. Ar suprasim, kas turės įvykti jų sielose. Jei nesiims jie lazdos, tai lenks mus įstatymais per skaudančias vietas, kad apsisaugoti tautą nuo atgabenamų „vertybių". Kaip skaudu bus išgirsti — šalin su jais!..

Kodėl kalbėjau? Todėl, kad mūs tarpe išdygo „savišalpos" d-ja, kad atsirado šūkiai (turbūt nebergždi): nesvarbu su kuo, o man „malonumo“ reikia ir t. t. ir t. t. Aš tai ne iš piršto išlaužiau. Tai visiems žinomi faktai.

Artėja diena, kada vyksiu ten, kur tiriamasis žvilgsnis skros mane kiaurai. Kur iš jo skaitysiu: ar tai toks?..

Sudie, mano brangūs, kuriuos likimas dar čia užlaiko. Aš atsisveikindamas linkiu jums sveikatos, tos didžiausios malonės, ištvermės, didesnės ir didesnės nei sau, bet tėvynei meilės ugnies, linkiu, kad grįžtumėte kaip galima greičiau į mūsų tėvų žemę, kad tikrai išvengtumėte to klausiamojo žvilgsnio: ar tai toks? Kad liktumėte aukos ir idealo pavyzdžiu. Kad jūs, sugrįžę, žiūrėdami sąžinei į akis galėtume niūniuoti:

Tėvynės vaikščiojau laukais...
Gėrėsis manimi jaunimas...

Kad neišgirstumėte atlaidžio:

Apžėlęs raganos plaukais,
Kurį prakeikė pats likimas...

„...Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi...
...Vardan tos Lietuvos vienybė težydi..."

Elbė

VAIKAMS IR ANŪKAMS

Nesiskiriam dar mes, bet jau ir nebendraujam.
Bendrais mes esame tik siela.
Likimo verčiami ir klumpam, ir keliaujam,
Jau kai kurių iš mūsų nėra...

Jūs matėte mane darbuos ir pramogose,
Su jumis užstalėj linksmoj,
Jūs matėte mane žmonėse ir laukuose,
Jūs sveiką matėt ir ligoj.

Tačiau nematėt jūs jausmų mano aistringų,
Bevirpančių skausmais širdy,
Nematėt mano jūs jutimų, nedrausmingų,
Praeityje ir dabarty...

O noriu aš visai, brangieji, būt jums aiškiu,
Ir būti ryškus, ne blankus,
Sielos virpsniai visi, kad būt jums vaiskūs,
Turėčiau vertę kaip žmogus...

Atskleiskit jūs todėl šį mano rinkinėlį,
Jį pavartykite tyloj,
Suraskit sieloje kantrybės trupinėlį,
Gal kad surasit šioj byloj.

Per kitą prizmę jūs mane gal pamatysit,
Ir gal kitoj net šviesoje.
Tas nesvarbu, kokiu toliau mane laikysit,
Tik... nelaikykite tamsoj.

Manau suprasit jūs, ką aš širdy turėjau,
Kaip viskas man brangu čia buvo,
Kaip viską ir visur karštai, karštai mylėjau
O kaip viskas, viskas žuvo.

Kaip viskas pas mane pilkais šešėliais virto,
Tikslai išnyko su laikais,
Kaip mano kryžių kryžiai — net ir jie išvirto...
Laimingi esam, kol vaikais...

* * *

Į tave man kuo rašyt?
Ašaroms, krauju, jausmais? 
Ko tavęs turiu prašyt? 
Neskaudėk manais skausmais!

Savų skausmų tiek turi
Audrų šituose keliuos,
Kad net tokie keturi,
Kaip aš vilkt jų nevalios...

Į TĖVYNĘ

Sukaustytais mes latrais grįžtam į tėvynę.
Prie vartą nesutiks mūs skambiom dainom minia.
Kaip šmėklos žengsim mes, sau kelią prasiskynę,
Žaibu prieš mus nelėks, kad grįžtame žinia...

Ausų mūs nepalies motulės džiaugsmo juokas,
Jinai kaip gulbė sužeista visais skausmais sukliks
Ir kris į mūsų glėbius. Gal senas tik apuokas 
Užtrauks mums savo raudą, nors stribas ir supyks.

Ir brisime gatve sustingusioj tyloje,
Jausdami žvilgsnius tik veriančius krūtines...
Štai akys sesės, brolio... o ką gi jos byloja?
Ką kalba skruostas tas, po akimis patinęs?

Žodžių nėra. Sustingo jie kaip skausmas širdyje.
Nėr džiaugsmo šypsenos, net kūdikių veideliuos,
Mintis mūs nepakils net, regis, ateityje.
Tėvyne! Nėr tavęs gatvėse, nei takeliuos!

Tarp jų ir mūs pilki šešėliai kyla,
Visur naikina jie net džiaugsmo atminimą.
Ir šaldo jie ledais be to taip šaltą tylą,
Net keikti versdami ir savąjį gimimą.

Grandinės žvanga mums, taip šiurpiai, skaudžiai žvanga!
Prakeiktos! Lydi mus kely net į tėvynę,
Žvangės, turbūt, jos mums net pro bakūžės langą,
Visur, visur aidės ir kaustys mums krūtinę.

Bet nors sukaustyti varžtais, užčiauptoms lūpoms,
Gimtinėn žengiam mes, kur motin mus pagimdei.
Gal ne vienas iš mūsų kris, kels ir vėl dar klups,
Bet einam į tave, kuri mus meile šildei.

Sukaustytais nors latrais grįžtam į tėvynę,
Lai mūs ir nesutiks skambiom dainom minia,
Kaip šmėklos žengiam mes, bet tik nenusiminę,
Nors neskrenda prieš mus, kad grįžtame žinia...

*  *  *

Likimas suvedė mus šičia,
Aptvėrė mūro tvoromis.
Padarė viską jis lyg tyčia,
Kad išmarint mus voromis.

Bet čia mus svetimus suvedęs,
Tikrais padarė giminėms,
Lyg būt pas mus vertybes radęs,
Kurios nedalomos kitiems.

Ar tai ne jo yr rankų darbas,
Kad esam broliais, seserims,
Kad jungia mus tas bendras vargas
Kad mylimės visa širdim?

Kad čia „sūnau" mamutė gali,
Nors ir į svetimą prabilt,
Ir prisiminus tėvų šalį,
Nors mintimis į ją pakilt...

MŪSŲ MOTINAI

O motin, motule, aš taurę keliu,
Bet taurę ne vyno, midučio saldaus...
Aš taurę kartybių išgert tik galiu
Iš sielvarto tavo gilaus ir skaudaus...

Sulašink į ją tu surinktus kruopščiai,
Tą viską, kas skaudžia, kas kaista ugnim,
Kas sielą tau virkdo nuolat ir apsčiai, 
Slogučiais kas slegia dienom ir naktim.

Kas širdį sukaustęs ją verčia virpėt,
Kas mirštančio aidi balsu sieloje,
Kas vienišą stumia iš baimės drebėt,
Kas šmėklom vaidenas nakties tyloje.

Surinki tą viską, sulašink taurėn,
Su ašara tavo, kur mirga aky.
O aš ją, motule, štai tavo garbėn,
Išgersiu, stovėdams visų priešaky.

Išgersiu likimą aš verdams akims,
Ir šaukdams ramybėj palikti tave.
Lai grumiasi šiandien jisai su manimi,
Lai mane jis turi vien prieš save.

Išgersiu ir trenksiu į žemę piktai,
Skeveldroms tebyra, ugnies kibirkštim,
Kad gert prisieitų man kartą tiktai,
Kad tu tuoj pakiltum, o mama, aukštyn...

Kad tu tuoj pakiltum garbiai lyg žvaigždžių,
Kaip mamai pritinka, kaip tu to verta.
Lai viskas nušvinta su šituo žodžiu —
Tikiu, kad to nori visa mūs karta...

Už tave aukoju maldas ir veiksmus,
Ir negalias savo, ir džiaugsmo žaibus,
Aukoju ir širdį, ir meilės jausmus,
Tik lai gailestingas tau esti dangus.

Linkiu ir maldauju aš šiandien karštai,
Lai Dievas jau savo tau ranką išties,
Lai išnyks kaip rūkas tie tavo vargai,
Lai saulė kelius tau į džiaugsmą nušvies.

1955 m.

ISTORIJOS KURJERIS

1953 m. birželio 11—13 d. vykusiame Lietuvos Komunistų partijos V plenume buvo konstatuota, kad su „buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu" kovoti trukdė tai, kad saugume lietuvių mažuma: iš 496 KGB operatyvinių darbuotojų tik 86, iš 17 skyrių viršininkų— 1, iš 87 rajono skyrių viršininkų — 9, iš 87 rajonų milicijos skyrių viršininkų — 12 „nacionalinių kadrų". /PA F. 1771, A. 131, B. 180/.

Karui forma turi būti pagal nustatytus civilizuotų tautų papročius. Kad būtų sėkmingas jisai reikalauja naikinti gyvybes ir turtus, reikalauja konfiskacijų, apgulimų, blokadų, bombardavimų ir visų baisenybių, neišvengiamai su tokiomis priemonėmis surištų. Tačiau karas nepateisina:

1.    Jokio nereikalingo ir nenaudingo žudymo ar griovimo, kursai nei kiek neprisideda prie galutinio karo nusvėrimo; pvz. tiesioginio žudymo, ar bjauraus elgesio su nekariaujančiais, k. a. su moterimis ir vaikais.

2.    Užmušimo belaisvių ar sužeistų kareivių, kurie neturi galios pakenkti.

3.    Vartojimo priemonių visuotinai pasmerktų, kaip nereikalingai nuožmių k. a. nuodingos kulkos, užnuodyti šuliniai ir t. t.

4.    Naudojimo priemonių, kurios pačios iš savęs yra neteisingos, k. a. melavimas, kreiva priesaika, vertimas išduoti.

5.    Tęsimo karo veiksmų, kada jau pasidarė galima susitarti. /.../ Krikščioniška civilizacija visada siekė visuotinę gerą valią ir pakantą, ne tik tarpe krikščioniškų tautų, bet ir tarp visos žmonijos. Laipsniškai ji panaikino baisiausius kariavimo būdus: nenaudišką nuveiktųjų žudymą arba jų pavergimą su žmonomis ir vaikais, nesuvaldomą turtų naikinimą, miestų deginimą ir plėšimą, nežmonišką elgesį su silpnais, seniais ir vaikais. Tokiu būdu ji, kiek tai galima, sumažino karų baisenybes, suredukuodama jas iki pačių ginkluotų mūšių. Toji pati tendencija įvedė rūpestingą globą sužeistųjų, garbingą palaidojimą kare žuvusiųjų, mandagų elgesį visų pusių net pačiu karo metu ir sumažino blogą jausmą po taikos įvedimo (...). / C. S. J. Coppens. Trumpas moralinės filosofijos vadovėlis. K., 1928. -P. 188—189/.

1944—47 m. iš partizanų buvo atimta 5.333 automatai, apie 10 tūkst. šautuvų, apie 2.500 kulkosvaidžių.

Kelios mintys, kurios dėka Apvaizdos ir Tautos ryžto, netapo sparnuotomis:

Ar gali respublikos išeiti iš TSRS sudėties? Taip, gali, bet kiekvienoje iš jų tam ir yra Komunistų partija, kad jos niekad to nepanorėtų (J. V. Stalinas).

Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime (Dekanozovas).

Bus Lietuva, bet be lietuvių (M. Suslovas).

Lietuvių tautos pareiga nusivalyti nuo nešvarybės, su šaknimis išrauti pikčiausius tautos priešus lietuviškai vokiškuosius nacionalistus (J. Bartašiūnas).

Tu esi lietuviškas buržuazinis nacionalistas, tu pamatysi, kad po kiek laiko čia ant Nemuno kranto stovės tik kryžius su ant jo prikalta tablyčia: Čia gyveno lietuviai (Nežinomas NKVD-istas).

TURINYS

       DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Tauro apygardos partizanų štabo dokumentai ........................... 3
Komentaras ........................................................... 3
Protokolai ........................................................... 3
10. Steigiamojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Posėdžio, įvykusio 1945
metų rugsėjo mėnesio 16 dieną Skardupių kaime /klebonijoje/ protokolas 3
11. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Posėdžio, įvykusio 1945 metų rugsėjo
 mėnesio 16 dieną Skardupių kaime /klebonijoje/ ...................... 4
12. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Posėdžio, įvykusio 1945 m. rugsėjo
 mėnesio 18 dieną Skardupių kaime /klebonijoje/ ...................... 5
13. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto posėdžio, įvykusio 1945 metų rugsėjo
  mėnesio 21dieną Skardupių kaime /klebonijoje/ ...................... 6
14. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto posėdžio, įvykusio 1945 metų spalio
  mėnesio  5 dieną Skardupių kaime /klebonijoje/ ..................... 7
15. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto posėdžio, įvykusio 1945 metų spalių
mėn. 21 dieną Skardupiuose protokolas Nr. 5 .......................... 9
16. Vytauto rinktinė. Ūkio dalies viršininkas. 1946 m. birželio mėn.
 6 d., Nr. 24. Raportas rinktinės vadui ............................. 10
17. L. L. K. Vytauto rinktinės Ūkio skyriaus Sanitarijos poskyr. v-kas.
1946 m. lapkričio m. 6 d., Nr. 14. Raportas Ūkio skyriaus viršininkui 11
18. Vytauto rinktinės vadas. 1948 m. gruodžio mėn. 21 d., Nr. 206.
  Raportas Tauro apygardos Vadui .................................... 11
19. L.L.K. Vytauto rinktinės vadas. 1947 m. vasario mėn. 24 d., Nr. 309.
    Raportas Tauro apygardos vadui .................................. 12
20. Tauro partizanų apygarda. Ūkio sk. Viršininkas. 1945 m. X mėn. I d.,
   Nr. 49. Stirnos rinktinės vadui .................................. 13
21. L. L. K. Vytauto rinktinės. Ūkio skyriaus viršininkas. 1947 m.
    liepos mėn. 25 d. Pil. Padelskiui ................................14
22. L. L. K. Tauro apygardos Vytauto rinktinės 3-čios kuopos 2-ro būrio
   vadas Herbas. Atestacija ......................................... 14
23. L. L. K. Tauro apygardos Vytauto rinktinės I-mos kuopos I-o būrio
   vadas Franvilis. Atestacija ...................................... 15
24. L. L. K. Tauro apygardos Vytauto rinktinės I-mos kuopos Il-ro
    būrio vadas Jaunius. Atestacija ................................. 16

              ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

J. Venckevičius. Paskutinysis Dzūkijos partizanų vadas .............. 43
P. Pušinskaitė-Vėlyvienė. Žalieji namai ............................. 59

Antinacinė rezistencija ............................................. 83
Memorandumas vokiečių generaliniam Komisarui Kaune .................. 84

Literatūrinis puslapis .............................................. 89
Pulk. L. Butkevičius. Laiškas ir eilėraščiai ........................ 89
Istorijos kurjeris .................................................. 95

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS. I TOMAS, 1991. TAURO APYGARDOS ŠTABO DOKUMENTAI

viršelis

 

GERBIAMAS SKAITYTOJAU,

Jūsų rankose mokslinis-publicistinis leidinys ,,Laisvės kovų archyvas“. Anot S. Šalkauskio, patriotizmas įsako matyti visą tiesą, liečiančią savo tautos praeitį. Šio leidinio problematika — tautinio Pasipriešinimo istorija. „Laisvės kovų archyvas" atspindės Lietuvos istoriją Nepriklausomybės praradimo metais, istorinių įvykių ir juose veikusių jėgų įvairovę.

Pagrindinė šio leidinio tema bus pokario Rezistencija, tačiau daug vietos skirsime ir pirmajai antibolševikinei bei antinacinei rezistencijoms, o taip pat disidentiniam ir moraliniam sąjūdžiams, kilusiems palaužus ginkluotą partizanų kovą.

Šiuos iki šiol mažai žinomus Lietuvos istorijos puslapius nušviesime remdamiesi liudininkų prisiminimais ir mums prieinamais archyviniais dokumentais.

Tikimės, kad leidinys bus populiarus, įdomus plačiam skaitytojų ratui. Pradėdami šį darbą, laukiame buvusių laisvės kovotojų, partizanų, disidentų, istorikų ir visų besidominčių šia tematika, paramos.

REDAKCINĖ KOLEGIJA

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA.
ISTORIJOS SEKCIJA.


LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS

 

I TOMAS

KAUNAS, 1991

PDF:   fotografinė kopija: 

UDK 947.45(084)
LA-148

Redakcinė kolegija:

Balys GAJAUSKAS, Valentinas GYLYS, Marija GRAŽULIENĖ,
Irena JANAVIČIENĖ, Česlovas KIŠONAS, Antanas LUKŠA, 
Regimantas ŽILYS.

© Laisvės kovų archyvas, 1991

 

 DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

TAURO APYGARDOS ŠTABO DOKUMENTAI

Pratarmė

Suvalkijoje (pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944 m. vasarą. Iš nedidelių grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti kariuomenės ir saugumo daliniams.

Marijampolės apskrityje Palių pelkėse ir miškuose įsitvirtinusiems partizanų junginiams vadovavo Lietuvos kariuomenės majoras S. Staniškis-Antanaitis", „Viltis", „Litas". Prienų apylinkėse veikė vadinamas Prienų būrys, vadovaujamas leit. Kuzmicko-„Briedžio". 1945 m. gegužės mėn. 25 d. šis būrys buvo performuotas į Geležinio Vilko pulko 8-tą kuopą. Kazlų Rūdos miškuose veikė keli partizanų būriai, vadovaujami B. Abramavičiaus-,,Spyglio". Marijampolės—Kalvarijos apylinkėse partizanams vadovavo Vytas Gavėnas-„Vampyras".

Plečiantis ginkluotai kovai, iškilo būtinybė derinti atskirų grupių veikimą. Partizanų dalinių centralizaciją skatino kovotojų ir vadų siekis susiburti į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizacijų, įgyvendinančią visos tautos apsisprendimą kovoti dėl laisvės ir Nepriklausomybės.

Sugretinus publikuojamus Tauro apygardos ir Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (LIK) dokumentus, atsiskleidžia glaudus ryšys tarp ginkluotų

 Jonas Stačiokas-Kovas, Klemensas Stačiokas-KlemensasTauro apygardos partizanai: Jonas Stačiokas-Kovas, Klemensas Stačiokas-Klemensas

 

Daugirdas, Aleksandras Grybinas-Faustas

Tauro apygardos partizanai:
Daugirdas, Aleksandras Grybinas-Faustas—Tauro apygardos vadas


partizanų ir pasyvaus pasipriešinimo grupių, kurios vienijo įtakingesnius inteligentijos atstovus, sugebančius numatyti bendras Pasipriešinimo gaires, atsižvelgiant į tarptautinę padėtį. Šios grupės siekė išreikšti politinio atstovavimo tautai principą.

Partizanų junginiai 1944—45 m. kūrėsi visoje Lietuvoje, tačiau šiuo metu daugiausiai duomenų bei archyvinės medžiagos yra apie Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą. Daug vertingos medžiagos pateikia savo prisiminimuose kun. A. Ylius — vienas pagrindinių Tauro apygardos steigėjų ir J. Lukša knygoje „Partizanai". Išlikę dokumentai iš dalies atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sukurti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę. Kaip matyti iš 1945 m. liepos 19 d. posėdžio protokolo, apygardos steigimo iniciatoriai buvo Marijampolės apyl. partizanų vadas V. Gavėnas-,,Vampyras", kun. A. Ylius-,,Vilkas", J. Pilečkis-,,Brokas", A. Ratkelis-,.Oželis", kpt. L. Tau-nys-,,Kovas", kuris ir buvo išrinktas pirmuoju Tauro apygardos vadu. Nutarus sutelkti Suvalkijos partizanus, 1945 m. vasarą buvo sudaryta laikina vadovybė, parengtas laikinasis statutas, užmegzti ryšiai su partizanų daliniais. Tauro apygardos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupiuose, kun. A. Yliaus klebonijoje. Suvažiavimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė ir nutarta, kad apygardai priklausys Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kaimo apskričių dalys, esančios kairiąjame Nemuno krante. Apygardos ribose veikiantys partizanų daliniai buvo suskirstyti į penkias rinktines: Stirnos (vėliau Žalgirio), Geležinio Vilko, Vytauto, Perkūno (vėliau Gedimino) ir Vytenio (veikė Marijampolės mieste).

Vos įsikūrus Tauro apygardai, 1945 m. rudenį prasidėjo masiniai areštai. Buvo suimti apygardos vadas L. Taunys, plk. Butkevičius, kun. A. Ylius, Radzevičius, Pileckis ir kt.— viso 17 žmonių.

Paaiškėjo, kad apygardos štabo viršininkas J. Bacevičius — „Baltrušaitis", „Vygandas" buvo užverbuotas NKVD. Nuo 1945 m. spalio 22 d. „Vygandui" buvo atimtas partizano vardas ir teisės. J. Bacevičiaus išdavimo pasėkoje žuvo Stirnos rinktinės vadas „Spyglys". J. Bacevičius buvo suimtas ir laikomas Marijampolės kalėjime atskiroje kameroje, iš kur siuntinėjo raštus rinktinių štabams, pasirašydamas štabo viršininko vardu.

Atskirą dokumentų grupę sudaro šeši Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto protokolai, kuriuose atsiskleidžia šios organizacijos gyvenimas nuo įsikūrimo iki narių arešto.

Įkūrus Tauro apygardą, dalis jos steigėjų nutarė organizuoti Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (toliau LIK), kuris turėjo tęsti Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) darbą ir suvienyti visos Lietuvos pogrindį.

1945 m. rugsėjo 16 d. Skardupių klebonijoje įvyko steigiamasis LIK posėdis, kuriame dalyvavo L. Butkevičius, L. Taunys, A. Ylius, V. Bacevičius, J. Pileckis. LIK-o nariai buvo numatę 1945 m. lapkričio 11 d. Kaune, Marijonų vienuolyno požemiuose surengti visuotinį suvažiavimą, kuris Lietuvos žmonių vardu turėjo pasiųsti memorandumą Paryžiuje posėdžiaujantiems kelių didžiųjų valstybių ministrams, skelbiantį, kad Lietuva nepripažįsta okupacijos, jai priešinsis ir sieks susigrąžinti Nepriklausomybę. Suvažiavimo priimtus dokumentus turėjo nuvežti įgalioti delegatai. Svarstyta netgi galimybė pagrobti lėktuvą ir juo nugabenti dokumentus į Vakarus. Suvažiavimas neįvyko, nes dauguma LIK-o narni buvo suimti. Juos areštavus, nutrūko ir organizacijos veikla.

Tikimės, kad ši publikacija padės atkurti pogrindžio veiklos vaizdą pirmaisiais pokario metais, bus naudinga istorikams ir visiems, besidomintiems Pasipriešinimo judėjimu Lietuvoje.

Redakcinė kolegija

PROTOKOLAI

Nr. 1

Tauro partizanų steigiamojo ap. Štabo posėdžio, įvykusio 1945 mt. liepos 19 dieną Skardupių klebonijoje

Protokolas N r. 1

Dalyvaujant partizanams-kūrėjams 1) Vyt. Gavėnui-Vampyrui 2) Alb. Ratkelis-Oželis 3) Kun. Ant. Ilius-Vilkas 4) Kap. Levonas Taunys-Kovas ir 5) Jonas Pileckis-Brokas

Svarstyta:    1) Veikiančių partizanų būrių savitarpinio bendradarbiavimo reikalu, dėl tampresnių ryšių sudarymo ir geresnio organizuotumo.

                       2)    Spaudos platinimo reikalas

                       3)    Partizanų štabo steigimo reikalas

                       4)    Kiti reikalai

Nutarta:    1) Stengtis kaip nors susirišti su vyr. partizanų štabu, gauti iš jo informacijos ir partizanams leidžiamus įsakymus.

                2)    Gautą spaudą kiek galima perspausdinti didesniais kiekiais ir platinti visuomenėje. Be to, kiek galima ir gyvu žodžiu informuoti visuomenę apie esamą padėtį.

                3)    Sklandesniam darbui tarp veikiančių būrių tęsti ir naujoms partizanų jėgoms telkti, įsteigtas Tauro apygardos partizanų Štabas šios sudėties: 1) Štabo V-kas Kap. Leonas Taunys-Kovas 2) Komplektavimo ir ginklavimo skyr. V-kas J. Pileckis-Brokas 3) Propagandos skyriaus V-kas Alb. Ratkelis 4) Baudžiamojo Skyriaus v-kas Vyt. Gavėnas-Vampyras ir 5) sanitarijos v-kas Kun. Ant. Ilius-Vilkas, kuris eina ir kapeliono pareigas.

Darbo programai sustatyti nutarta susirinkti š/m liepos mėn. 23 dieną Skardupių klebonijoje.

                4)    Kiek galima plačiau ir aktyviau imtis organizuoti visus patikimus, tikrus lietuvius, telkti juos po partizanų vėliava.

Skleisti spaudą per ryšininkus į tolimesnius kampus, kad neliktų mūsų apygardoje žmonių, kurių nepasiektų informacijos apie esamą padėtį.

Posėdis baigėsi. Tęsėsi 4 valandas.

Štabo V-kas (parašas)
(4 parašai)

Nr. 2

„Tauro" partizanų apygardos Štabo posėdžio
įvykusio 1945 metų liepos 23—24 d. d. Skardupių klebonijoje

Protokolas Nr. 2

Dalyvauja apygardos Štabo pareigūnai pilname sąstate. Posėdžiui vadovauja Štabo Viršininkas Kap. Taunys-Kovas patiekdamas sekančią darbotvarkę:

1)    Partizanų Štabo darbo programos nustatymas bei darbo planų išdirbimas.

2)    Aktualiausi šių dienų klausimai.

1)    Po ilgų svarstymų ir diskusijų priimta prie šio pridėtoji partizanų štabo darbo programa (šios programos nerasta — red. pastaba).

2)    a) Baudžiamojo būrio-žvalgybos Viršininkas Vampyras informuoja štabą apie veikiančius apylinkėje parsidavėlius ir jų darbus, kaip labai žalingus ir pavojingus mūsų tautai ir pavieniams lietuviams.

Išklausius šio pranešimo nutarta pavesti baudžiamojo būrio vadui Vampyrui su savo būriu išdirbti atitinkamą planą ir imtis reikiamų priemonių padaryti juos nepavojingais ir nekenksmingais.

        b) Spaudos klausymas. Štabo gautą Savanorių-Kūrėjų organą „Laisvės Žvalgas" Nr. 1 nutarta perspausdinti padauginant jį iki 100 egzempliorių ir išplatinti po tolimiausius mūsų apygardos užkampius. Propagados skyriaus Viršininko žinioje spausdinimo priemonės yra šios: rašomoji mašinėlė, sukamas rotatorius ir papr. rotatorius ir šiek tiek popierio.

Nutarta pastatyti radijo imtuvą. Vieta Skardupių klebonija, pastatyti kiek galima greitesniu laiku.

        d)    Ginklavimo klausymas. Kiek galima stengtis rinkti iš apylinkės gyventojų turimus ginklus ir karišką amuniciją, stengtis, kad esami ir naujai suverbuoti vienetai būtų nors pakenčiamai apginkluoti.

Naujus narius — partizanus verbuojame visi ir įpareigojame skyrininkus greitesniu tempu panaudojant visas atsargumo priemones rinkti ir verbuoti visus tikruosius lietuvius.

        e)    Baudžiamasis skyrius. Nutarta sudaryti baudžiamąjį skyrių iš nuolatinių 5 žmonių laikant jį slaptosios tarnybos skyriumi apgyvendinti jį įvairiose vietose. Vyrus parinkti pačius geriausius ir visiškai prityrusius.

Sekantis posėdis numatytas liepos 29 dieną Skardupiuose.

Štabo V-kas (parašas)
(4 parašai)

Nr. 3

Apygardos štabo organizacinė schema (žr. faksmilę)

ApV — apygardos vadas
PolSkVk — politinio skyriaus viršininšininkas
InfskVk — informacinio skyriaus viršininkas
PropskVk — propagandos skyriaus vir-kas
ApŠtVk — apygardos štabo viršininkas
Adj — adjutantas
RikskVk — rikiuotės skyriaus viršininkas
KomplSkVk — komplektavimo skyriaus viršininkas
OrgnSkVk — organizacinio skyriaus viršininkas
MobskVk — mobilizacinio skyriaus viršininkas
ŽvSk — žvalgybos skyrius
Žv — žvalgyba
KontrŽv — kontržvalgyba
ŪkskVk — ūkio skyriaus viršininkas
SanSKVk — sanitariios skyriaus viršininkas
GinklSkVk — ginkluotės skyriaus viršininkas
IntSkVk — intendantūros skyriaus viršininkas
Gyd — gydytojas
Kapel — kapelionas (šifro paaiškinimas — red. pastaba).

Nr. 4

Protokolas

1945 m. Lapkričio mėn. 28 dieną L. iP. A Apygardos Vadas Kazimieraitis ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai X ir Y padarė tarptautinių ir vidaus politinių veiksnių analizę. Analizės išdavoje prieita prie sekančių išvadų:

1)    Lietuvos Išlaisvinimo iš bolševikinės vergijos organizacija turi savo viršūnėje Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, kuris šiuo metu tebeveikia nors ir už Lietuvos ribų, tačiau su Lietuvos pasiuntinybėmis de fakto atstovauja ir gina Lietuvos reikalus Suvienytųjų Nacijų tarpe.

2)    Lietuvos Išlaisvinimo Organizacijai politinei vadovauja Lietuvos Išlaisvinimo Taryba, sudaryta iš svarbesniųjų politinių grupių ar partijų atstovų, dalyvaujančių Vyr. Išlaisvinimo Komitete ir stipriausių karinių organizacijų atstovų.

Vienas karinių organizacijų atstovų Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos tvirtinamas Vyriausiuoju partizanų Vadu ar net išrenkamas Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos pirmininku.

3)    Praktiškąjį Lietuvos Išlaisvinimo organizavimą ir vadovavimą vykdo Vyriausiasis Partizanų Štabas per atitinkamus savo skyrius ir Apygardų Štabus.

struktura

 

4)    Apygardų Vadai skiria apskričių komendantus, apskričių partizanų vadus, apskričių viršininkus ir policijos vadus ir per juos parengia visą kraštą mobilizacijai.

Apygardų štabai paruošia išsivadavimo operacijų ir Lietuvos sienų apsaugos planus.

5)    Lietuvos partizanai, nuvertę bolševikinę santvarką, užima saugoti ir ginti Lietuvos sienas faktinai aiškiose kalbiniai etnografinėse sienose. Rytinės Lietuvos sienos, praktiniais sumetimais, užimamos tokios, kaip jos nustatytos Lietuvos ir Gudijos tarybinių vyriausybių. Pietų Vakarų sienos turėtų būti užimamos tokios, kaip tai nustatyta Potsdamo konferencijoje, padalinant Rytprūsius tarp Lenkijos ir Sovietų S-gos.

Nurodytas sienas užimti ir ginti turi būti gautas Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sutikimas.

Lietuvos Gudijos sienų, nustatytų 1920 m. Maskvos taikos sutartimi užėmimo klausymas paliekamas išspręsti diplomatiniu keliu.

6) Kazimieraitis turi daryti pastangų susirišti su L.L.A. Vyriausiuoju Vadu ir „Tauro" Apygardos Vadu, kad būtų paskubintas autoritetingo ir darbingo Vyriausiojo Partizanų Štabo sudarymas.

7)    Konstatuota trūkumas aukštesniųjų karininkų, sugebančių dirbti Štabų organizacinį ir vadovaujantį darbą ir sutarta, kad ponai X ir Y padės pastangų, kad galėtų iš užsienio grįžti būtiniausiai reikalingi aukštesni karininkai.

8)    Kazimieraitis pasižadėjo nurodyti eilę vietų, tinkamų oro desantams.

9)    Sutarta kad ponai X ir Y šiuo pasitarimu prieitas išvadas praneš užsienio Lietuvių Vadovaujamiems sluoksniams, o Kazimieraitis, per jam nurodytą asmenį, painformuos Lietuvos politinius ir partizanų vadovaujamus asmenis.

Nuorašas atitinka originalą:

Pasirašė KAZIMIERAITIS

Nr. 5

Lietuvos Partizanų „TAURO" APYGARDOS Vadų ir A APYGAROS
Vadų posėdžio,
įvykusio 1946 m. Balandžio mėn. 9 d.

Protokolas Nr. 1

Posėdyje dalyvavo: „TAURO APYGARDOS Vadas Mykolas-Jonas, A Apygardos Vadas Kazmieraitis, Antanaitis, Auksutis, Grambolis, Mindaugas, Vanagas ir Daktaras.

Posėdį atidarė A Apygardos Vadas Kazimieraitis apibūdindamas dabartinę Pietų Lietuvos Partizanų organizacinę schemą ir pranešdamas apie „TAURO" Apygardos vadovybės siūlymą sudaryti aukštesnįjį Partizanų Štabą.

Pasidalinus nuomonėms, prieita išvados, kad šios abi Apygardos turi sudaryti Aukštesnįjį Partizanų Štabą, kuriam priklausytų „TAURO" ir A Apygardos. Be to vienbalsiai priimta į tas Apygardas įjungti atskirą Dzūkų rinktinę.

Busimojo Štabo uždaviniai pradžioje nustatyti šie:

Parengti turimai erdvei operatyvinį ir mobilizacinį planus.

Stengtis susirišti su visos Lietuvos esamais Štabais, iš regionalinio štabo stengtis sudaryti Vyr. Lietuvos Partizanų Štabą.

Sudarytą štabą nutarta pavadinti Pietų Lietuvos Partizanų Štabu. Pietų Lietuvos Partizanų Štabą sudaro:

     Vadas,
     Vado pavaduotojas,
     I    operat. skyriaus viršininkas,
     II    inform. skyriaus viršininkas,
     III mobiliz. skyriaus viršininkas.

Pareigomis pasiskirstyta taip:

     Vadas — Kazimieraitis.
     Vado pavaduotojas — Mykolas-Jonas,
     I skyriaus viršininkas — Antanaitis,
     II    skyriaus viršininkas — l. eiti par. Daktaras
     III    skyriaus viršininkas — Ąžuolas.

Posėdžio dalyviai įpareigojo Mykolą-Joną apie šiame posėdyje priimtus nutarimus pranešti Dzūkų Rinktinės Vadui Ąžuoliui ir su juo susitarti dėl Dzūkų Rinktinės įjungimo į „TAURO" ir A Apygardas.

Be to nutarta 1946 m. Balandžio mėn. 16 d. sušaukti pirmąjį Pietų Lietuvos Partizanų Štabo posėdį, kuriame tuojau pat būtų svarstyta partizanų organizacija ir tolimesnė veikla.

Šis protokolas surašytas dviejuose egzemplioriuose.

Nuorašas atitinka originalą:

Parašai:

MYKOLAS-JONAS                          KAZIMIERAITIS
TAURO APYGARDOS VADAS      A APYGAROS VADAS

Dalyviai: Antanaitis
                  Mindaugas 
                  Auksutis 
                  Daktaras 
                  Grambolis 
                  Vanagas.

Nr. 6

Lietuvos Laisvės Kovotojų „TAURO" Apygardos Rinktinių VADŲ

Suvažiavimo

įvykusio 1946 metų gegužės mėn. 3 d. Skaisčiūnų kaime
(Apygardos Štabo Būstinėje)

 Protokolas

Suvažiavime dalyvauja: Apygardos Vadas MYKOLAS-JONAS, jo pavaduotojas AUKSUTIS, Adjutantas ŠARŪNAS, Kapelionas KRIVAITIS, LAISVES ŽVALGO Redaktorius ŽVEJYS, ir Rinktinių Vadai: Vytauto Rinktinės Vadas VAMPYRAS, Geležinio Vilko Rinktinės Vadas ŽIEDAS, Žalgirio Rinktinės Vadas ŠARŪNAS, Gedemino Rinktinę atstovauja Apygardos Vado Pavaduotojas ir Rinktinės Vadas AUKSUTIS. Kaip svečias dalyvauja Apygardos Štabo ryšininkas RADVILA.

Suvažiavimas pradedamas 9 valandą ryto pamaldomis už žuvusius Laisvės Kovotojus, kurias atlaiko Apygardos kapelionas KRIVAITIS.

10,30 val. Pradedamas POSĖDIS TAUTOS HIMNU. Posėdį atidaro Apygardos Vado Pavaduotojas pateikdamas jam sekančią darbotvarkę. Posėdyje sekretoriauja Štabo Adjutantas.

1)    Posėdžio atidarymas (kas jau yra atlikta).
     2)    Apygardos Vado Žodis.
     3)    Trumpa Apygardos darbuotės apžvalga.
     4)    Rinktinių Vadų pranešimai iš vietų.
     5)    Apygardos Vado pranešimas iš 3-jų Apygardų Vadų suvažiavimo.
     6)    Bėgamieji reikalai Apygardoje
          a)    Apygardos ribų klausymas.
          b)    Gedimino Rinktinės klausymas.
          c)    Rinktinių ribų peržiūrėjimas.
          d)    Nuolatinio ir pastovaus ryšio tarp Rinktinių nust.
          e)    Paskaitos Rinktinėse ir jų konspektų paruošimas.
          g) Laipsnių ir ženklų Vadovybei nustatymas ir įvedimas, k) Pasižymėjusių kovose Kovotojų atsižymėjimo ženklais apdovanojimo klausymas.
          l) Ginklų vajaus klausymas.
          m)    Dalinių iš Rinktinės į Rinktinę perkėlimo klausym.
          n)    Pasyviųjų kovotojų organizavimas.
          o)    Apynio ir panašių kovotojų bei grupių klausymas.
          p)    Kovotojams pažymėjimų išdavimo klausymas, r) Rinktinių vėlevų įsigijimo klausymas.

     7)    Tarp bažnyčios vadovybės ir kovotojų susidariusiųjų nesusipratimų išsiaiškinimo reikalas.
     8)    Tremtinių, kalinių ir nukentėjusių kovotojų ir jų šeimų globos komiteto sudarymo klausymas.
     9)    Laisvės Kovotojų organizacijos pokariniams laikams įkūrimo klausymas.
     10)    Klausymai ir sumanymai.
     11) Posėdžio uždarymas Himnas.
     Darbotvarkės papildomi klausymai, kurie įrašomi darbų eilėje:
          lc)    Kadrų klausymas.
          ld)    Spaudos klausymas.

II.    Apygardos Vadas sveikina visus pareigūnus atvykusius į Vadų suvažiavimą ir dėkoja Apygardos štabo pareigūnams ir Vietinės Rinktinės Vadui Vampyrui už parodytą iniciatyvą, šaukiant suvažiavimą ir paruošiant programą.

III.    Apygardos darbuotės apžvalgą daro Apygardos Adjutantas Š a r ū n a s. Nušviesdamas Apygardos štabo nuveiktus darbus nuo įkūrimo Apygardos iki šiai dienai, apibudindamas iki šio laiko turėtus nuostolius žmonėmis ir medžiagomis ir trūkumus nuolatinio ir pastovaus susisiekimo su Rinktinių Stabais, dėl blogai organizuoto ryšio ir dėl dažnų NKVD siautėjimų, kurie nutraukdavo visiškai tarp APYGARDOS ŠTABO ir Rinktinių ryšį. Apygardos Adjutantas Šarūnas nusiskundžia kai kuriais Rinktinių Vadais, kad per mažai buvo kreipiama dėmesio į leidžiamus Apygardai įsakymus ir terminuotus raštus, jis kviečia Rinktinių Vadus ateityje palaikyti tampresnį ryšį su APYGAROS ŠTABU ir atidžiau sekti įsakymus bei APYGARDOS išleistas instrukcijas, o ypatingai terminuotus raštus kas palengvins darbą Apygardos Štabui ir visai organizacijai.

IV.    RINIKTNIŲ VADŲ Pranešimai:

Apie GEDEMINO Rinktinės darbuotę ir jos stovį pranešimą daro Rinktinės Vadas  A u k s u t i s. Jis pažymi, kad jo Rinktinėje partizaninė veikla prasidėjo 1944 metais Lapkričio mėn. Tuomet partizanai veikė atskiromis grupėmis, kurių buvo suorganizuota trys didesnės grupės. Nors Rinktinė dar nebuvo suorganizuota, bet Vadas  A u k s u t i s  jau ir tuomet turėjo su visomis grupėmis ryšį. Rinktinė įsteigta pirmajame Apygardos Vadų suvažiavimui įvykus 1945 m. Rugpjūčio mėn. 15 d. Rinktinė padalyta į keturias Kuopas, Kuopos į Būrius. Kuopose žmonių skaičius nevienodas, nuo 40—120 žmonių. Visoje Rinktinėje buvo apie 400 žmonių. Dabar Rinktinėje yra trys Kuopos, kuriose šiuo metu veikia 90 aktyvių kovotojų. Žmonių skaičiaus sumažėjimo priežastis tame, kad daug yra žuvusių, daug suimtų ir šiaip pasitraukusių iš partizaninės veiklos žmonių. Pasyviųjų šiuo metu yra pramatyta apie 200 asmenų, bet jie apie tai neinformuoti ir neprisiegdinti. Taip jų apsiginklavimo stovis nėra žinomas. Jie aprūpinami partizanine spauda, bet kitokiomis pareigomis jie neimami ir į kitokį darbą neįtraukiami.

Žymesnių kautynių Rinktinėje buvo apie 6. Žuvusiųjų iki šio laiko yra apie 120 žmonių. Suimtųjų, legalizavusiųjų ir nesilegalizavusiųjų Kovotojų apie 180 žmonių.

Didžiausi nuostoliai žmonėmis buvo KALNIŠKES mūšio metu, kur L akūno Kuopa susidedanti iš 120 žmonių beveik visa sunaikinta.

Priešo nuostoliai. KALNIŠKES miške žuvo apie 400 ankavedistų. Kitose Rinktinės vietose NKVD-istų sunaikinta apie 100 žmonių. Vietinio aktyvo ir stribų sunaikinta apie 400 žmonių.

Gyvenimo ir išsilaikymo būdas ir sąlygos. I-ji Kuopa beveik visa laikosi miškuose, kur įsirengus bunkerius, sąlygos yra labai sunkios, nes miškai labai maži ir reti. 2-ji Kuopa kuri gyvena prie Demarklinės jie įsirengia bunkerius laukuose, ar negyvenamuose ūkiuose bei pastatų griuvėsiuose. Padėtis yra tuo bloga, kad labai dažnai po operacijų priešas persekioja su šunimis, bet naudojant tam tikras priemones, kaip terpentinas, žibalas ir kita, nuo šunų apsisaugojama ir iki šio laiko iš tos Kuopos dar nėra suimtas nei vienas kovotojas.

Gyvenimas bei aprūpinimas maistu ir drabužiais. Partizaninis aktyviųjų kovotojų apsiginklavimas yra labai geras. Be lengvųjų ginklų kiekviename skyriuje yra dar po du lengvu kulkosvaidžius. Rūbais ir maistu apsirūpinama iš vietinių gyventojų.

Spauda. Visą laiką iki Apygardos Štabo kritimo spaudą gavome iš Apygardos, organą „LAISVĖS ŽVALGĄ". Kuomet Apygardos spauda sustojo ėjusi, mes spaudą gaudavome iš Alytaus Apygardos. Ir beveik visą laiką, kad ne iš vienos tai iš kitos Apygardos Kovotojai ir rėmėjai buvo aprūpinami spauda. Savo Rinktinėje spaudos jokios neleidžia.

Moralinis Kovotojų lygis. Reikia pripažinti, kad moralinis lygis yra gana geras ir aukštesnis negu buvo pernai šiuo metu. Plėšikavimų ir kitokių nusikalstamų veiksmų iš kovotojų pusės beveik nepasitaikė. Girtuokliavimas žymiai sumažėjo ir chroniškų alchokolikų beveik nėra. Religijos atžvilgiu beveik visi tikinti ir praktikuojanti. Pamaldumas taip pat nesumažėjęs.

Sanitarijos reikalai. Vaistų ir medikamentų turime pakankamai. Blogiau tik yra su gydymo persijonalu, nes iš daktarų pusės mediciniškos pagelbos visiškai negaunam.

Ištremtieji bei suimtieji. Ištremtųjų į Sibirą rėmėjų yra apie 10—15 šeimų. Suimta pavienių asmenų apie 10 žmonių. Šiuo metu Rinktinės ribose smarkiai siaučia NKVD-istai.

Apie VYTAUTO DIDŽIOJO Rinktinės darbuotę ir jos stovį praneša Rinktinės Vadas V a m p y r a s.

Partizaninė veikla šioje Rinktinėje prasidėjo 1944 m. Rugpiūčio mėn. Jos užuomazgą sudarė trys žmonės. Vėliau susiorganizavo būrys iš 13 asmenų. Rinktinė įsikūrė 1945 m. Rugpiūčio 15 d. Rinktinėje aktyviųjų kovotojų buvo apie 40 žmonių. Čia kaip nemiškingame rajone buvo ypatingas dėmesis kreipiamas į pasyviųjų kovotojų organizavimą ir jų buvo suorganizuota apie 140 žmonių. Bet  V y g a n d o  išdavimo pasėkoje, pasyviųjų kovotojų būrių vadai daugumoje suimta ir jų būriai pakriko ir po to laiko liko tik aktyvūs kovotojai. Bet šiuo laiku imtasi vėl organizuoti pasyvūs kovotojai, kurių yra suorganizuota apie 70 žmonių. Aktyviųjų yra 40 žmonių. Rinktinė padalyta į 4 Kuopas.

Kautynės su priešu. Kautynių didesnio masto dėl mažo žmonių skaičiaus nebuvo suruošta. Jų buvo keletas tik mažesnio masto.

Mūsų nuostoliai žmonėmis. Visos Rinktinės ribose žuvę yra 7 kovotojai.

Priešo nuostoliai. NKVD-istų (rusų) sunaikinta 2. Bolševikinio aktyvo ir stribų 70—80 žmonių.

Gyvenimo ir išsilaikymo būdas ir sąlygos. Kadangi bent didesnių miškų savo Rinktinės ribose neturim, prisilaikom tik pas gyventojus ir iki  V y g a n d o  išdavimo nei vienas kovotojas nebuvo suimtas. Gyvenimo sąlygos blogos.

Gyvenimas bei aprūpinimas maistu ir drabužiais. Apsiginklavimas yra labai geras. Be automatų ir pusautomačių, šautuvų kiekviena grupelė turi po lengvą kulkosvaidį. Šaudmenų didelių atsargų neturima. Maistu ir drabužiais apsirūpinama iš vietinių gyventojų. Ir jau beveik visi kovotojai uniformuoti kariškomis uniformomis.

Spauda. Kadangi Apygardos organas leidžiamas Rinktinės ribose, spauda pilnai aprūpinami gyventojai ir kovotojai.

Moralinis lygis. Kovotojų tarpe buvo keletas neleistinų įsišokimų, kurie greitu laiku bus atiduoti teismui. Kiti kovotojai tvarkingi. Ypatingai po kapeliono apsilankymo Rinktinėje, kovotojų tarpe jaučiamas visiškas pasikeitimas gerojon pusėn.

Sanitarija. Vaisiais, medikamentais, asmens tvarsčiais ir net reikalingiausiais chirurginiais įrankiais Rinktinė pilnai aprūpinta. Rinktinėje yra nuolatinės dvi sanitarės, o reikalui esant gaunama ir gydytojo parama.

Ištremtieji ir suimtieji. Šiuo metu ištremtųjų išvežta yra trys šeimos ir suimta apie 15 žmonių. Bendra Rinktinės padėtis šiuo metu yra gana gera nes iš NKVD ir stribų pusės Rinktinėje statomos pasalos tik keturiose vietose ir jo siautimo nėra.

ŽALGIRIO Rinktinės vadas  Š a r ū n a s  kaip neseniai perėmęs Rinktinę iš Rinktinės darbuotės pranešimo nedaro, kurį prisižada pristatyti raštu Apygardos Štabui artimiausiu laiku. Praneša tik, kad šiuo metu Rinktinėje didelio NKVD-istų siautėjimo nėra. Bet gana dažnai pulkeliais pasirodo NKVD po 15—20 žmonių grupėmis ir statomos pasalos.

Apie „GELEŽINIO VILKO" Rinktinės darbuotę ir jos stovį pranešimą daro Rinktinės Vadas  Ž i e d a s .

Šioje Rinktinėje partizaninė veikla prasidėjo 1944 m. Rugpiūčio mėn. Iš karto veikė trys didesnės atskiros partizanų grupės, kuriose buvo apie 400 žmonių. Rinktinė įsisteigė tik 1945 m. Spalio mėn. Šiuo metu Rinktinė suskirstyta į 6 Kuopas. Viso Rinktinėje žmonių yra 200 aktyvių ir 40 pasyvių kovotojų. Didesnio ar mažesnio maštabo kautynių buvo 15.

Nuostoliai žmonėmis. Per įvairias kautynes ir susidūrimus su priešu žuvo 39 kovotojai ir 2 suimti.

Priešo nuostoliai. Bolševikinio aktyvo sunaikinta 40 žmonių. Stribų ir rusų NKVD-istų apie 100 žmonių. Be to sunaikinta gauja plėšikų, susidedanti iš 8 žmonių.

Gyvenimo būdas ir sąlygos. Miškinguose rajonuose gyvenama miškuose stovyklose. Be to miškuose dar turima ir bunkeriai. Kaimuose gyvenama pas gyventojus įrengtuose bunkeriuose. Apsirūpinama maistu ir drabužiais iš vietinių gyventojų. Daugiausia imama iš bolševikuojančio, bolševikams prijaučiančio elemento. Taip pat konfiskuojama iš pieninių ar transportuojamąjį maistą. Stengiamasi kiek galint visus kovotojus uniformuoti.

Ginklavimas. Apginklavimas kovotojų yra labai geras. Rinktinė lengvų kulkosvaidžių turi 45. Automatų, pusautomačių turima pakankamas kiekis. Kad kovotojų paprasti šautuvai beveik nevartojami. Su šaudmenimis šiek tiek blogiau, nes jų atsargos šiuo metu labai mažos.

Spauda. Iki Rinktinės suorganizavimo buvo leidžiama savo spauda „LIETUVOS PARTIZANAI". Vėliau gauta iš Apygardos „LAISVĖS ŽVALGAS". Tik 1945 m. Lapkričio mėn. Apygardos organui nustojus eiti iki 1946 m. Kovo mėn. neturėjome jokios spaudos. Tik nuo Kovo mėn. pradėjome leisti savo laikraštį „KOVOS KELIU", kurio šiuo metu išleidžiama 800 egz. Be to šiuo metu gaunamas Apygardos organas Laisvės Žvalgas ir Dzūkų Rinktinės organas „UŽ TĖVŲ ŽEMĘ".

Moralinis kovotojų lygis. Negalima pasakyti, kad kovotojai būtų vienodi moraliniu atžvilgiu. Pasitaiko ir žemesnės moralės žmonių, pasitaiko ir girtavimų bei kitokių neleistinų kovotojams veiksmų. Dvasinis stovis yra geras ir gana aukštas. Religine praktika aprūpina ir patarnauja vietos kunigai.

Sanitarija. Rinktinėje nuolat dirba trys gailestingosios seserys. Vaistų, tvarsčių ir kitų medikamentų turima pakankamas kiekis. Daktarų pagalba visuomet gaunama.

Išvežtieji ir suimtieji. Išvežta į Sibirą 12 šeimų. Už spaudos platinimą ir skaitymą nukentėjusių ir suimtų yra gana didelis skaičius.

APYGARDOS VADO MYKOLO-JONO pranešimas

Lankant GEDEMINO Rinktinę, pradėjo Apygardos Vadas,— iš  A u k s u č i o  sužinojau, kad užnemunės partizanai ieško ryšio su mūsų Apygarda. Nuvykęs į A Apygardą susitikau su jos vadu p.  K a z i m i e r a i č i u. Tarp kitko paaiškėjo, kad p._K a z i m i e r a i t i s turi ryšių su diplomatinės tarnybos atstovais X ir U, kuriuos jis palydėjo per savo Apygardą į užsienį ir kurie šiuo metu randasi Anglų-Amerikiečių zonoje. Jų paskutinio susitikimo metu iš diplomatinės tarnybos atstovų pusės buvo pageidauta, kad kuo greičiau būtų sudaryta aukštesnės Vadovybės partizanų štabas, ko pasėkoje ir nutarta įsteigti Pietų Lietuvos Partizanų Stabas, kurį sudarys A Apygarda, „TAURO" Apygarda ir Atskiroji DZŪKŲ Rinktinė ir š. m. Balandžio mėn. 9 d. įvykusio pirmojo posėdžio metu ir įsteigtas Pietų Lietuvos Partizanų Stabas, kurio Vado pareigas eina p.  K a z i mi e r a i t i s, Vado pavaduotojas Mykolas-Jonas. Be to, nutarta š. m. Balandžio 16 d. sušaukti pirmąjį P.L.P. Štabo posėdį. Toliau Apygardos Vadas Mykolas-Jonas praneša, kad Pietų Lietuvos Partizanų Štabas susirenka Balandžio 22 dieną posėdžiui. Kurio metu tarp kitko buvo nutarta Dzūkų atskirą Rinktinę įjungti į A Apygardą, Seinų apskr. iš A Apygardos ir įjungti į „TAURO" Apygardą. Be to suvažiavimas priėmė Deklaraciją, kuri nutarta paskelbti visuose Lietuvos Partizanų leidžiamuose laikraščiuose. Po to Apygardos Vadas Mykolas-Jonas kaip P.L.P. Štabo Vado pavaduotojas š. m. Gegužės mėn. 28 d. turėjo susitikimą su Aukštaičių Partizanų įgaliotiniu  E r e l i u, kur tarp kitko nutarta sudaryti tamprų ryšį tarp abiejų šalių, artimiausiu laiku eiti prie bendros vadovybės sudarymo, bendrai laikytis Partizanų Vadų paskelbtos Deklaracijos atsikuriančios Lietuvos reikalais. Taip pat pavyko sudaryti ryšis ir su Žemaičiais. Bet besiruošiant kelionei į Žemaičius gauta Apygardos pranešimas apie šaukiamą Rinktinių Vadų suvažiavimą š. m. Birželio mėn. 2 d. Be to įgautas pranešimas, kad sulaikyta grįžę iš užsienio du asmenys ir Gegužės mėn. 31 dieną Apygardos Vadas susitinka, su Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovais Andrium ir Alfoncu. Pasitarimo protokolas pridedamas priedu prie šio protokolo (žr. dokumentą Nr. 8 — red. pastaba). Tarp kitko Diplomatinės Tarnybos atstovai pareiškė, kad šiuo metu Amerikos bei Anglijos Vyriausybės yra tinkamai informuotos apie esamą padėtį Lietuvoje. Jie tvirtina, kad Didžiųjų Valstybių Vyriausybės pareiškusios, kad Lietuva savo laiku bus atstatyta Laisva ir Nepriklausoma Valstybe. Be to Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovai pavedė surinkti skubiai pristatyti Užsienin žinias. Atrodo,— pareiškė Apygardos Vadas,— kad mūsų padėtis nėra tokia beviltiška, kokią daugumas gyventojų šiuo metu ją laiko. Peržvelgus visą pasaulinę padėtį aiškiai matome didelį trynimasi, įtemptus santykius tarp Sąjungininkų Amerikos-Anglijos ir TSRS. Turėkime vilties, kad artimiausioje ateityje tas įtempimas gali išaukti kibirkštį, kurios pasėkoje kils karas. Tai ir yra mūsų Tautos išbridimo iš šios žiaurios vergijos kelias.

VI. a) Apygardos ribų klausimas. Pagal Pietų Lietuvos Partizanų Štabo nutarimą iš š. m. Balandžio mėn. 22 d. numatyta prijungti visas Alytaus; apsk. esantis kairiame Nemuno krante išimant iš „TAURO" Apygardos ribų ir dar prijungti prie A Apygardos antrųjų Gudelių ir Balbieriškio valsčius.

Nutarta: prašyti Pietų Lietuvos Partizanų Štabą Apygardų ribas nustatyti apskrities sienose (Alytaus apskrities) Gudelių ir Balbieriškio valsčius palikti „TAURO" Apygardai.

b)    Gedemino Rinktinės klausymas. Išjungus iš Gedemino Rinktinės Alytaus apskrities dalis esanti kairiajame Nemuno krante.

Nutarta: Gedemino Rinktinės teritorijos plotą sumažinti paliekant jį Lazdijų apskrities sienose, anksčiau priklausančius Gedemino Rinktinei Kalvarijos ir Liudvinavo valsčius priskirti Vytauto Rinktinei su toje teritorijoje veikiančiais Laisvės Kovotojų daliniais ir visu apginklavimu. Prašyti Pietų Lietuvos Partizanų Štabą šiuo metu veikiantį Lazdijų apskrities ribose partizanų dalinį vadovaujamąjį Mindaugo, palikti toje teritorijoje, įjungiant į Gedemino Rinktinės sudėtį. Ir grupės Vadą Mindaugą paskirti Gedemino Rinktinės Vadu. Gedemino Rinktinės Vadas Auksu-8 tis perkeltas darbui į Apygardos Štabą, Apygardos Vado pavaduotojo pareigoms eiti.

c)    Rinktinių ribų peržiūrėjimas. Dėl sėkmimgesnio Kovotojų organizavimo Nutarta: iš Vytauto Rinktinės išjungti pagal anksčiau nustatytus Rinktinės rubežius, žemiau išvardinti valsčiai ir jų dalys esančios — Marijampolė, Gižai—Vilkaviškis, Kybartai dešinėje plento pusėje, pradedant nuo Gižų valsčiaus ribų. Pilviškių, Žalicfūos Naumiesčio, Vilkaviškio, Alvito ir Kybartų valsčiai prijungti ŽALGIRIO Rinktinei.

c1) Kadrų klausymas. Kadangi šiuo metu beveik visose Rinktinėse jaučiamas kadrų trūkumas. Be to pagal Pietų Lietuvos Partizanų Štabo išleistą įsakymą gali būti vykdomas pakėlimas į grandinio, puskarininko ir viršilos laipsnius.

Nutarta: sudaryti instruktorių kadras apmokymui bei paruošimo Kovotojų išeinant atitinkamą programą ir paruošiant juos tinkamais vadovauti. Instruktorių kadras sudaro: vienas karininkas ir 2—3 puskarininkai, kurie numatyta paskirti iš GELEŽ. VILKO ir ŽALGIRIO Rinktinių. Artimiausiu laiku numatyti kurioje Rinktinėje bus patogesnė stovyklavimo vieta, kur bus galima paruošti Kadrų kursai. Rinktinių Vadai iš kiekvienos Rinktinės paskiria po 3—4 puskarininkus, kur jų nėra gabesnius Kovotojus, kurie turės būti pasiųsti į kursus išeiti numatytą programą.

d)    Nuolatinio ir pastovaus ryšio sudarymas. Apygardos Štabas palaiko ryšį su visomis Rinktinėmis tik per Vytauto Rinktinės Vadą Vampyrą. VYTAUTO DIDŽ. Vadas Vampyras sudaro nuolatinį ir pastovų ryšį su visų Rinktinių Štabais.

d1) Spaudos klausymas. Kadangi šiuo metu Apygardoje be Apygardos organo „LAISVĖS ŽVALGO", kuris leidžiamas VYTAUTO DIDŽ. Rinktinės ribose, GELEŽINIO VILKO Rinktinėje leidžiamas kitas laikraštis , KOVOS KELIU". Išdiskutavus laikraščio leidimo klausymą paaiškėjo, kad laikraščio leidimo sąlygos, popierio ir kita medžiaga aprūpinimas GELEŽINIO VILKO Rinktinėje yra kur kas geresnis ir prieinamesnis negu Vytauto Didž. RINKTINĖJE.

Nutarta: Apygardos organas „LAIVES ŽVALGAS" leisti GELEŽINIO VILKO Rinktinėje. „LAISVES ŽVALGO" Vyr. Redaktorium paskirti GELEŽINIO VILKO Rinktinės Kovotoją Vytį. Buvusį „LAISVĖS ŽVALGO" Vyr. Redaktorių Žvejį paskirti Apygardos Štabo Viršininku. Leidžiamo Geležinio Vilko laikraščio „KOVOS KELIU" leidimą sustabdyti. Apygardos organas „LAISVĖS ŽVALGAS" leisti kas dešimt dienų.

e)    Paskaitos Rinktinėse ir jų konspektų paruošimas. Labai svarbus reikalas auklėti Kovotojus ruošiant jiems auklėjamo turinio paskaitas. Tuo reikalu reikia surasti žmonių, kurie paruoštų atatinkamus paskaitų konspektus. Paskaitas Rinktinėse galėtų skaityti Rinktinių Vadai, Apygardos Kapelionas ar kiti Štabo pareigūnai.

Nutarta: paskaitų konspektų paruošimą pavesti Štabo viršininkui Ž v ej u i ir Apygardos Kapelionui.

g) Laipsnių ir ženklų vadovybei nustatymas ir įvedimas: Iki šiam laikui Partizanų vadovybė nebuvo atžymima jokiais laipsniais ar kitais Vadovybės Ženklais ir labai dažnai tenka apsirikti ieškant Vadovybės, nes dabartiniame mūsų gyvenime labai dažnas reiškinys, kad eilinis kovotojas konfiskavęs ar kitokiu būdu įsigijęs buvusios Lietuvos Armijos Karininko uniformą, nešioja ją su visais laipsniais ir ženklais. Kaip tuo metu Vadovybė vaikščioja civiliai apsirengusi ir jokių laipsnių bei ženklų neturinti. Po ilgų diskusijų prieita bendro susitarimo.

Nutarta: Kreiptis į PLP Štabą ir prašyti patvirtinti jei ras tinkamą ar dalinai pakeisti kas žemiau nustatyta:

Kovotojų uniforma ta pati kaip buvusios Lietuvos Kariuomenės uniforma. Karininkai ir Vadovybės bei Štabų pareigūnai nešioja pilną Kari

ninku uniformą su antpečiais, laipsniais ir ženklais. Eiliniai kovotojai dėvi buvusios Lietuvos kariuomenės karių uniformą.

Pareigūnų atžymėjimas laipsniais.

Apygardos vadas ..................................... 3 ovale žvaigždutės (-plkn.).
Apygard. Vado pavaduotojas ................... 2 ovale žvaigždutės (-plkn. ltn ).
Apygardos Štabo viršininkas .................... 2 ovale žvaigždutės (-plkn. ltn.).
Politinės dalies Viršininkas ........................ 2 ovale žvaigždutės (-plkn. ltn.).
Apyg. Štabo Skyrių Viršininkai ................. 1 ovale žvaigždutė (-major.).
Apygardos gydytojas ir Kapelionas .......... 1 ovale žvaigždutė (-major.).
Rinktinės Vadas ...................................... 1 ovale žvaigždutė (-major.).
Apygardos Adjutantas ............................. 3 paprast, žvaigždut. (-kapt.).
Rinkt. Vad. Pavad. (Rkt.    Št. V-kas) ...... 3 paprast, žvaigždut. (-kapt.).
Rinkt. Štab. Skyrių V-kai ......................... 2 paprast, žvaigždut. (-ltn.).
Rinktinės adjutantas ................................. 1 paprast, žvaigždut. (-j. ltn.).
Kuopos Vadas ........................................ 1 paprast, žvaigždut. (-j. ltn.).
Būrio Vadas ............................................ 1 plati juostelė (-viršil.).
Br. Vado Pavaduot, (būrininkas) .............. 3 siauros juostelės i(-psk.).
Skyrininkas ............................................. 2 siauros juostelės (-j. psk.).
Grandininkas ........................................... 1 siaura juostelė (-grand.).

Pareigūnai, nelankę Karo Mokyklą skersai prie įsiuvimo antpečio galo žemiau laipsnių, nešioja prisiūtą geltono (auksinio) galiono juostelę.

k)    Pasižymėjusių kovose kovotojų atsižymėjimo ženklais apdovanojimo klausymas.

Prisilaikant Pietų Lietuvos Partizanų Vado Įsakymų bei nurodymų, Rinktinių Vadai paruošia atsižymėjusių kovose narsumu bei sąžiningu pareigų atlikimu kovotojų sąrašus, juose smulkiai atžymėdami kovotojų narsumo, uolumo bei sąžiningo darbo atlikimo, taip pat ir pasižymėjusius gausiu paramos teikimu narius rėmėjus, ir sąrašus pristatyti Apygardos Štaban. Pageidautina, kad apdovanojimui būtų pristatyti visi verti apdovanoti atsižymėjimo ženklais ir apdovanojimo iškilmėse galėtų dalyvauti bent vienas iš Apygardos Štabo pareigūnų. Atsižymėjimo juostelės ir jų nešiojimo taisyklės nustatytos Pietų Lietuvos Partizanų Vado įsakymu.

l)    Ginklų Vajaus klausymas. Iš tikrų šaltinių sužinota, kad tuo tarpu, kai mūsų Apygardos Kovotojai per didelio ginklų pertekliaus neturi, kitų Apygardų Kovotojai apsirūpina ginklais iškeisdami juos į maisto produktus ar kitokiais būdais gaudami mūsų Apygardos teritorijoje.

Nutarta: Kad visi Rinktinių Vadai imasi iniciatyvos ir kreipia ypatingą dėmesį ginklų, šaudmenų bei kitokios karinės medžiagos rinkime.

m)    Dalinių iš Rinktinės į Rinktinę perkėlimo klausymas.
Kadangi su šiuo klausymu susidurta punkte (c) ir jis galutinai išsemtas, tuo pat skaitomas užbaigtas.

n)    Pasyvių kovotojų organizavimas.
Iki šio laiko ne visose Rinktinėse ir ne vienodai buvo organizuojami pasyvieji kovotojai, todėl suaktyvinti pasyviųjų kovotojų organizavimą prisilaikant Apygardos statuto.

o)    Apynio ir panašių kovotojų bei grupių klausymas.
  
Vytauto Didž. Vadas  V a m p y r a s  ir kiti Vytauto Rinktinės pareigūnai ir kovotojai nusiskundžia dažnu Rinktinės ribų perėjimu ir skandalingu savo elgesiu užtraukiant ant ramių gyventojų NKVD siautėjimą iš Apynio ir jo Kuopos kovotojų pusės.
Nutarta: Pavesti Geležinio Vilko Rinktinės Vadui  Ž i e d u i  išaiškinti neleistino Rinktinės ribų peržengimo bei jo žalingumo veiksmų apylinkės gyventojams ir radus kaltu sudrausti ir atatinkamai nubausti. Be to Geležinio Vilko Rinktinės ribose Apynio Kuopos veikimo plote veikiančią kažkokio Simano slapyvarde pasivadinusio asmens gaują susidėjusią iš 7—8 žmonių, kuri iki šio laiko nepasidavė jokiai vadovybei ir drausmei, skubiausiu laiku nuginkluoti, jei nuginkluojama gražiuoju nepasiduotų — sunaikinti.

p)    Kovotojams pažymėjimo išdavimo klausymas.
     Apygardos Stabe jau anksčiau buvo nagrinėjamas klausymas dėl išdavimo kovotojams asmens pažymėjimų tuo atveju jei prasidėtų mūsų teritorijoj karo veiksmai. Pažymėjimai buvo numatyta paruošti Lietuvių, Anglų ir Prancūzų kalbomis.

Nutarta: Pažymėjimus paruošti kiek galima skubiau. Tekstą rašyti Lietuvių ir Anglų kalbomis, paruošti pažymėjimai Rinktinėms atiduodami Rinktinių Vadams saugoti.

r) Rinktinių vėlevų įsigijimo klausymas.

Visos Rinktinės pasistengia artimiausiu laiku įsigyti Rinktinių vėlevas. Prisilaikant duotų įsakyme Apygardai išmierų. Kadangi Geležinio Vilko Rinktinė pasigamino vėliavą pirmutinė, tai nors ji ir neatitinka nustatytą formą, paliekama tokia kokia yra. Jei leis galimybės pasigamina vėliavą ir Apygarda. Mažesni daliniai kaip Rinktinė Vėliavų nesitaiso.

VII. Tarp bažnyčios Vadovybės ir kovotojų susidariusiųjų nesusipratimų išsiaiškinimo reikalas.

Stojus Kapelionui dirbti Apygardoje tarp kovotojų ir besirūpinant jų dvasiniais reikalais atsirado būtino reikalo kreiptis į dvasiškiją, į klebonus prašant jų vienokios ar kitokios paramos bei materialinės paramos. Iš vieno ar kito klebono ar šiaip dvasiškio susilaukta paramos ir pritarimo, bet buvo ir tokių, kurie kovotojų darbą smerkia ir net kapelionui pasiūlė kaip persekiojamam bolševikų persikelti ir dirbti kitoje diecezijoje, bet neiti dirbti pas kovotojus, nes esą per daug pavojinga, ir prašant Kapelionui audiencijos pas kurijos kanclerį kunigą VIZGIRDĄ jis griežtai atsisakė jį priimti, tik per kleboną duodamas patarimą persikelti į naują vietą. Turint galvoje tai kad Apygardos Kapelionas persekiojamas bolševikų iš savo parapijos turėjo pabėgti ir net reikalingiausių bažnytinių rūbų neturi, buvo kreiptasi į Marijonų vienuolyną Marijampolėje pas parapijos kleboną kunigą MAŽEIKĄ, kuris be gražių patarimų ir didelės NKVD-istų baimės veik nieku nesutiko mus paremti. Kreipiantis į dvasiškius, kurie šiuo metu sėdi sklepuose besislapstydami nuo bolševikų persekiojimo, kad jie stotų dirbti kaip dvasios vadai kovotojų tarpe, jie atsako: „Kad šiuo kartu dar per anksti, jog galima patekti į NKVD-istų nagais, kad tuomet, kai nebus bolševikų ir bus atstatyta Nepriklausomybė tai jie pirmutiniai sutinka būti Kariuomenės kapelionai".

Matant tokius ir panašius dalykus ir turint galvoje kas laukia to kunigo-didvyrio, kuris išdrįso stoti pirmas į mūsų eilėsna ir kurį galbūt banžyčios vadovybė žiūri kaip nusižengiantį savo pareigoms ir prisidėjusi prie „banditų" darbo.

Nutarta: Parašyti atatinkamas raštas dvasiškijai, vyskupams ir visiems klebonams supažindinant juos, kas mes esame ir ko mes siekiame, prašant jų dvasinės paramos, kad jie nedraustų, bet dar patys paragintų besislapstančius nuo bolševikų kunigus, kad jie stotų dirbti kovotojų tarpe eidami kapelionų — dvasios vadų pareigas. Taip pat prašyti, kad jie gyvendami laisvėje remtų mūsų darbą, mūsų siekimus kiek galėdami ir materialine parama. Išaiškinti jiems, kad mes siekiame to, kad atkovojus Tėvynei Laisvę ir Nepriklausomybę nesidalytų į Dvi dalis, valstybė ir bažnyčia, bet kad būtų viena, neišskiriama, ir bendra Tautos ir valstybės Vadovybė.

VIII.    Tremtinių, kalinių, nukentėjusių kovotojų ir jų šeimų globos komiteto sudarymo klausymas.

Per įvairius NKVD siautėjimus, kovotojų susidūrimus bei kovas Apygardos ribose yra daug nukentėjusių kovotojų išblaškytų jų šeimų, nukentėjusių, ištremtų į Sibirą ar pūdomų kalėjimuose kovotojų, rėmėjų ir jų šeimų, kurios neturėdamos jokio pragyvenimo šaltinio badauja, ištremtieji neturėdami jokios paramos iš Lietuvos giminių bei pažįstamų miršta badu, kaliniai kurių šeimos ištremta į Sibirą ar išblaškytos po įvairius Lietuvos kampus negauna jokio maisto ir turi tenkintis vien gaunamoms kalėjime pamazgoms. Mūsų pareiga kiek sąlygos leis ir kiek mes galėsime sudaryti išteklių remti visus nukentėjusius, kalinius ir ištremtuosius.

Nutarta: Sudaryti prie Apygardos Štabo Vyriausią tremtinių, kalinių, nukentėjusių kovotojų ir jų šeimų šelpimo bei globos komitetą. Rinktinėse paskirti įgaliotinius, kurie rūpintųsi surašyti ir ištirti materialinę padėtį likusių be globos kovotojų, rėmėjų, šeimų ir jų sąrašus pristatytų Vyriausiajam Komitetui. Be to rinktų aukas nukentėjusiems šelpti. Į Vyriausiąjį Komitetą išrinkta: Apygardos Kapelionas  K r i v a i t i s, Apygardos Vado pavaduotojas Auksutis ir Štabo Adjutantas  Š a r ū n a s.

IX.    Laisvės Kovotojų organizacijos pokariniams laikams įkūrimo klausymas. Turint galvoje 1919 m. savanorius ir tas skriaudas, kurios jiems buvo padaryta Laisvės ir Nepriklausomybės metais, kad atgavus Nepriklausomybę Laisvės Kovotojai neliktų užmiršti, kad turėtų sprendžiamą balsą valdyme ir gyvenime, kilo sumanymas įsteigti Laisvės Kovotojų nekarinę partiją, kuri pasikeitus laikams galėtų dalyvauti Valstybės politiniame gyvenime.

Nutarta: Šiuo klausymu duoti pasiūlymą Pietų Lietuvos Partizanų Štabui siūlant šį klausimą atatinkamai pernagrinėti ir minėtai partijai duoti Lietuvos Demokratų Partijos pavadinimą.

X.    Klausimai ir sumanymai. Išdalinant Rinktinių Vadams paruoštus aukų rinkimo kvitus kilo klausymas dėl atsiskaitymo su Apygarda.

Nutarta: Remtis ir vadovauti anksčiau tuo reikalu išleistu įsakymu.

Dėl laikymo palaidų šunų, kėlimo triukšmo nakties metu, dėl girdymo, vaišinimo rusų ir kitokių išgamų.

Apygardos Štabas išleis tuo reikalu atatinkamą įsakymą, kad visose Rinktinėse būtų elgiamasi vienodai.

Visi Rinktinių Vadai įpareigoti paruošti kuo greičiausiai ir prisiųsti Apygardos Štaban Partizanų Kūrėjų sąrašus, žinias apie turimus ginklus, šaudmenis ir jų atsargas. Su šiais sąrašais kartu prisiųsti ir Partizanų Savanorių sąrašus. Partizanus Savanorius numato dalinių Vadai savo dalinio veikimo plotuose. Pageidaujama, kad būtų jų numatoma bent 500—600% daugiau, negu tame plote yra partizanų kūrėjų. Partizanais savanoriais gali būti numatoma visi Taurūs lietuviai, kurie atėjus laikui su ginklu rankoje papildys mūsų eiles. Taip pat kartu prisiųsti ir susisiekimo priemonių, kaip arklių, pakinktų, vežimų, auto mašinų, dviračių ir kit. esamų Rinktinių ribose, žinias.

Užbaigiamąjį žodį taria Apygardos Vadas Pulkininkas Mykolas-Jonas, jis dėkoja visiems suvažiavimo dalyviams už kantrybę ir gražius sumanymus, pareikštus suvažiavimo metu. Taip pat dėkoja Apygardos Štabo pareigūnams, Adjutantui  Š a r ū n u i, Kapelionui K r i v a i č i u i, Vyr. „LAISVĖS ŽVALGO" Redaktoriui Ž v e j ui, už parodytą iniciatyvą Apygardos Štabo darbe, leidžiant įsakymus Apygardai ir dirbant organizacinį Apygardos Štabo darbą. Neatsiradus daugiau klausymų bei sumanymų suvažiavimas baigiamas malda ir TAUTOS HIMNU.

Priede: Apygardos Vado KAZIMIERAIČIO su Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovais pasitarimo protokolas ir Gegužės mėn. 31 d. Apygardos Vado MYKOLO-JONO su Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovais pasitarimo protokolas (žr. dokumentus Nr. 4 ir 8 — red. pastaba).

Šitas protokolas yra surašytas dviejuose egzemplioriuose.

APYGARDOS VADAS
     APYGARDOS VADO PAVADUOTOJAS (parašas)
          APYG. KAPELIONAS (parašas)
               APYG. ŠTABO VIRŠININKAS
                    APYG. ŠTABO ADJUTANTAS (parašas)
                         VYTAUTO DIDŽ. Rinktin. VADAS (parašas)
                              G. VILKO Rinktin. VADAS
                                   ŽALGIRIO Rinktin. VADAS 
                                        APYG. ŠTABO RYŠININKAS (parašas)

Nr. 7

Pietų Lietuvos Partizanų Štabo įgaliotinio „TAURO" Apygardos vado,
Aukštaitijos partizanų Stabo įgaliotinių susitikimo 
Įvykusio 1946 m. Gegužės mėn. 28 d.

 Protokolas

Dalyvavo „TAURO" Apygardos Vadas Mykolas-Jonas, Aukštaičių Partizanų įgaliotinis — Erelis, „Geležinio Vilko" Rinktinės Vadas — Žiedas, Mažytis, Vytis, Laima, Kurtas ir kit. svečiai.

Posėdį atidarė „TAURO" Apygardos Vadas Mykolas-Jonas paaiškindamas šio susitikimo tikslą: sudaryti aukštesnių Partizanų Vadovybę, kurios kūrimosi eiga esanti pačių partizanų pageidavimais iššaukta, bet ne kieno nors iš aukščiau tyčia partizanams brukama.

Aukštaičių Partizanų įgaliotinis Erelis pareiškė, kad jam pavesta pranešti tartis šiais klausimais:

1)    Vieningo ateities darbo klausimais,

2)    Darbo metodų klausimais,

3) Ryšių klausimais,

4) Tiekimo ir sanitariniais klausimais.

Erelis pabrėžė, kad kelių artimiausių savaičių daug žadanti tarptautinė politika būtinai reikalaujanti ir mūsų susijungimo bei vieningumo. Aukštaičių Partizanų vadovybė esanti apjungta ir veikia be ideologinių ir tikybinių pažiūrų skirtumo.

Darbo metodų klausimu kalbėdamas, Erelis siūlė pagalvoti apie būdus, liečiančius kuo didesnį atsargumą savas pajėgas išsaugoti ateities veiksmams, kadangi numatoma, kad ir bolševikai didžiųjų įvykių akivaizdoje gali griebtis prieš mūsų Tautą kraštutiniausių priemonių. Ryšių klausimu kalbėdamas Erelis siūlė įvesti slaptažodžius dažniau keičiamus ir dubliuotus ta pačia ar kita ryšio priemone, nes mūsų veikla dėl senų ryšininkų ir slaptažodžių masiniai iššifruojama.

Erelis praneša, kad susijungimo atveju yra galimybių gauti medikamentų ir ginklų.

Jis pareiškė, kad Aukštaičių (Vidurio, Rytų ir Šiaurės Aukštaitija) Partizanų vadovybės yra susijungusios į vieną Aukštaičių Partizanų Štabą. Dedama pastangų sudaryti Lietuvos Išlaisvinimo Tarybą, kuri dabar yra užsienio esančio vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto filija. Maždaug prieš šešias savaites Lenkų partizanai siūlė tokį bendradarbiavimą: paskiri mūsų Partizanų daliniai persikelia veikimui į Lenkiją, o Lenkų partizanų daliniai privalo būti įleidžiami veikimui į Lietuvos teritoriją. Kad su tuo nebuvo sutikta tai šis bendradarbiavimas apsiribojo tik smulkia vieni kitiems pagalba.

Toliau Erelis pareiškė, kad jis esąs įgaliotas pareikšti dėl bendros vadovybės sudaryti sutikimo, bet nėra įgaliotas dalyvauti galutiniam pilnutiniam, susitariančiųjų teritorijos partizanų vadovybės sudaryme.

„Geležinio Vilko" Rinktinės Vadas — Žiedas suteikė žinias apie „TAURO" Apygardos partizanų veiklą, yra analogiška visoms Pietų Lietuvos Apygardoms. Svečio pareikšti — pageidautini darbo metodai esą Pietų Lietuvoje jau įgyvendinami.

„TAURO" Apygardos Vadas Mykolas-Jonas perskaitė buvusių Pietų Lietuvos Partizanų vadovybės susijungimo protokolus ir partizanų vadų Deklaraciją. Be to painformavo apie Pietų Lietuvos Partizanų Štabo nusistatymą Pankuojančia kryptimi budėti prieš galimas atsikuriančios Lenkijos Partizanų pastangas prasiveržti į Lietuvos teritoriją.

Nutarta: 1) Sudaryti tamprų ryšį tarp abiejų šalių,
                  2)    Artimiausiu laiku eiti prie bendros vadovybės sudarymo,
                  3)    Abiems pusėm gaudyti Žemaitiją ryšiu, dėl susijungimo ir bendros partizanų vadovybės sudarymo.
                  4)    Bendrai laikytis Partizanų vadų paskelbtos deklaracijos atsikuriančios Lietuvos reikalais.

Protokolas surašytas trijuose egzemplioriuose.

Nuorašas atitinka originalą:    Parašai:

Mykolas-Jonas
Žiedas
Laima
Erelis-Juozas
Mažytis
Kurtas
Vytis

Nr. 8

Protokolas

1946 m. Gegužės mėn. 31 d. Pietų Lietuvos Partizanų Vado pavaduotojas Mykolas-Jonas ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai: Andrius ir Alfoncas aptarę svarbiausius Lietuvos Išlaisvinimo klausimus priėjo sekančių išvadų:

1)    Aukščiausias Lietuvos Išlaisvinimo Kovos karinis ir politinis centras yra Lietuvoje.

2)    Vyriausias viso krašto išlaisvinimo veiklos organas turėtų būti Lietuvoje; jį sudarytų demokratinių Lietuvos partijų, pasipriešinimo organizacijų partijų ir Vyriausios Partizanų vadovybės atstovai.

3)    Ginkluotoms krašto pajėgoms vadovautų Vyriausioji Partizanų Vadovybė. Vyr. Partizanų vadovybė turėtų būti subordinuota Vyr. politiniam organui.

4)    Lietuvos Išlaisvinimo veikla turėtų būti koordinuota su visais lietuviškais veiksmais visame pasaulyje. Visam Lietuvos Išlaisvinimo darbui vadovauti užsienyje pavedama Vyr. Politinio organo delegatūrai.

5) Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai Andrius ir Alfoncas turėdami galvoj iš Lietuvos Išlaisvinimo kovą suderinti su krašto ir užsienio veiksmais, prašo Mykolą-Joną paskubinti partizanų Apygardų vadovybių pasitarimuose Vyr. partizanų vadovybių sudarymą. Jie iš savo pusės, bendradarbiaudami su partizanais dės pastangų Vyr. politinio organo sudarymui.

Minėtų organų skubotas sudarymas šiuo metu yra lemiantis Lietuvos valstybės kovai ir jos ateičiai.

Mykolas-Jonas prašomas partizanų vadovybes smulkiau painformuoti šiuo reikalu susijusiais klausimais.

Šis protokolas surašytas vienam egzemplioriuje.

Nuorašas atatinka originalą:    Parašai:

Mykolas-Jonas
Alfoncas
Andrius

Nr. 9

„Tauro" Apygardos pareigūnų 1946.VII.4 d. įvykusio posėdžio

 Protokolas

Posėdy dalyvavo:

1. Apygardos vado padėjėjas Auksutis. 2. Apygardos kapelionas Krivaitis. 3. Apygardos adjutantas Šarūnas. 4. Vytauto Rink. vadas Vampyras. 5. Vytauto rinkt. p. Grambolis.

Apygardos adjutantas Šarūnas, pirmininkaujantis posėdžiui, įžanginėj kalboj priminė liūdną faktą dėl žuvusio Apygardos vado Mykolo-Jono, trumpai paminėdamas žuvimo apystovas. Su Apygardos vadu žuvo ir daugiau mūsų brangių partizanų kaip kuopos vadas Meška, Šarūno rinktinės adjutantas Brangutis ir kt. Kartą adj. Šarūnas priminė, kad yra žuvęs ir Geležinio Vilko rinkt, vadas Žiedas. Žuvusius pagerbti pirmininkaujantis paprašė tylos minute, atsistojimu.

Įvykių akivaizdoj adj. Šarūnas prašė mesti visokius nesutarimus savų likusių tarpe, ir gerai žiūrėti, renkant naują Apygardos vadą.

Dienotvarkė:

1.    Apygardos vado numatymas.

2.    Gelež. V. rinkt, vado skyrimas.

3.    Ryšis su P.L.P. štabu.

4.    Kiti Apygardos reikalai.

I.    Po trumpų diskusijų Apygardos vadu numatomas Apygardos štabo viršininkas Žinys, dėl kurio bus pasiusta P.L.P. vadui raportas, prašant jį paskirti.

II.    Geležinio Vilko rinktinės vadu Apygardos Kapeliono Krivaičio pasiūlymu vienbalsiai skiriamas Žalgirio rinktinės kuopos vadas Kazokas.

III.    R. V. Vampyras užtikrino, kad kas 10 d. iš visų rinktinių žinios tikrai bus teikiamos. Nutarta prašyti P.L.P. štabą, kad dėl t.t, priežasčių žinios būtų galima teikti kas mėnesis.

IV.    Su Šarūno rinktine nutarta palaikyti ryšį pas tuos pačius ryšininkus su kuriais laikė buv. Perkūno rinktinė.

V. Spaudos reikalu išsiaiškinti su Gelež. Vilko rinktinės štabu dėl paskutiniu metu žuvusių kovotojų ir, užklausiant juos, ar nežuvo spausdinimo priemonės. Jeigu visos spausdinimo priemonės ir visas propagandos skyrius bolševikų siautėjimo metu nepaliestas, remiantis rinktinių vadų suvažiavimo nutarimu iš 1946.VI.3 d., L.L.K. organo „Laisvės Žvalgo" spausdinimą perkelti Geležinio Vilko rinktinę.

Pasirašo: Ap. Padėjėjas (parašas)
                  Ap. Kapelionas (parašas)
                  Ap. Adjutantas (parašas)
                  Vyt. Rinktinės vadas (parašas)
                  Kiti: (parašas)

(Bus daugau)




















ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Antanas YLIUS

TAURO APYGARDA
PRISIMINIMŲ FRAGMENTAI

Apie autorių

Antanas Ylius gimė 1909 m. balandžio 21 d. Kėdainių apskrityje, Ariogalos parapijoje, Paginėvio kaime. Kai buvo dviejų metų, Nemune nuskendo jo tėvas Matas Ylius-Ylevičius. Motina Marija-Magdalena Magdušauskaitė-Yliuvienė liko našlė su 6 vaikais. Ji buvo eiguliu Gėluvos dvare, vėliau ištekėjo už mažažemio Stanislovo Unikausko iš Negirvos kaimo. Patėvis nesirūpino ne tik posūniais, bet ir savo vaikais.

Aštuonerių metų Antanukas išėjo tarnauti pas ūkininkus, kur pajuto tikrą vargo skonį. Vasarą ganė gyvulius, o žiemą lankė mokyklą. 4 skyrius baigė Žąsinų kaime, kur mokytojavo marijampolietis Vincas Bendoravičius. Mokytojas žinojo vaiko šeimos materialinę padėtį, bet, matydamas gabumus mokslui, patarė kreiptis į Tėvus Marijonus Marijampolėje. Antanukas pasiūlymu liko sužavėtas. Mokytojas padėjo parašyti prašymą į vienuolyną ir sutvarkyti kitus formalumus. Motina ir patėvis neprieštaravo.

1925 m. lapkričio 25 d. patėvis su „kraičiu" (maišu aprangos reikmenų) Antaną nuvežė į Kėdainius, iš kur tas vienas traukiniu pasiekė Marijampolę. Antanas Ylius norėjo tapti kunigu, tačiau vienuolyno vyresnybė iš pradžių nenorėjo su tuo sutikti, nes jis ėjo jau 16-us metus ir gimnazijai buvo per senas. Vienuolyne darbo davė nemažai, bet Antanas užsispyrė mokytis. Kiekvieną laisvą minutę jis sėsdavo prie knygų.

1926 m. viduržiemį A. Ylius išlaiko egzaminus į trečią gimnazijos klasę ir priimamas laisvu klausytoju. Per vasarą papildomai pasimokęs, išlaikęs pataisas iš lotynų ir vokiečių kalbų, 4-tą klasę pradeda kaip tikras mokinys. 1931 m. pavasarį A. Ylius

Ylius

Kunigas Antanas Ylius-Vilkas, vienas iš partizanų Tauro apygardos steigėjų

 

 

baigė Marijonų gimnaziją ir rudenį buvo pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo Universitetą, Teologijos-filosofijos fakulteto teologijos skyrių.

1934 m. birželio 29 d. Lietuvos Tautinio Eucharistinio kongreso metu Kaune A. Ylius buvo pašventintas kunigu. 1935 m. jis baigė universitetą ir paskiriamas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklų tikybos mokytoju-kapelionu. 1936 m. rudenį tom pačiom pareigom buvo pasiųstas į Žemaičių Kalvariją, o 1938 m. vėl grąžintas atgal į Marijampolės bažnyčią. Čia jis buvo angelaičių vadovu ir „Pavasario federacijos'' Marijampolės apskrities dvasios vadu.

Kai 1940 m. bolševikai užėmė Marijonų vienuolyną, o vienuolius išvaikė, kun. A. Ylius su kun. V. Šaukliu buvo paskirti į Skardupius, kur kun. A. Kazlausko rūpesčiu buvo padėti bažnyčios pamatai. Abu kunigai ėmėsi statybų. Nepaisant sovietinių valdininkų trukdymo ir grasinimų, 1941 m. dar be grindų bažnyčioje buvo pradėtos gegužinės ir kitos pamaldos.

Prieš pat karą, birželio 9—10 dienomis, žmonių gaudynių ir išvežimo dienomis, kun. A. Ylius slapstėsi su daugeliu parapijiečių Skardupių lauko grioviuose. Vokiečių okupacijos metais kun. A. Ylius baigė įrengti bažnyčią. Jis pastatė dviejų aukštų kleboniją — Marijonų naujokyną, parapijos namą su sale ir ūkiniu pastatu. Rizikuodamas gyvybe, kun. A. Ylius su parapijiečių pagalba išsaugojo 4 žydus, kurie šiandien visi gyvena ir dirba Izraelyje.

Užėjus rusams, kun. A. Ylius, siekdamas, kad Lietuva būtų laisva, lietuviška demokratinė, nepriklausoma respublika, įsijungė į Pasipriešinimą. 1945 m. spalio mtn iš 21 į 22 d. naktį kun. A. Ylius buvo suimtas ir 1946 m. vasarą nuteistas pagal SSSR BK 58-1A ir 10 straipsnius už savo politinę veiklą. Jo byloje nebuvo rasta jokių teroristinių veiksmų. Kun. A. Yliaus sąžinė ir rankos yra visiškai švarios. Jis ramia sąžinę gali savo rankose laikyti Šv. Ostiją, atnašauti Šv. Mišių Auką ir atlikti visas kitas kunigiškas pareigas.

1. Organizavimosi priežastys

Sovietinio laikotarpio spaudoje apie kun. A. Yliaus asmenybę ir jo darbus buvo skleidžiami įvairūs prasimanymai ir šmeižtai, žinant, kad per komunistinės spaudos monopolį neprasiskverbs joks oponento tiesos žodis. Kun. A. Ylius parašė atsiminimus, iš kurių, autoriui mielai sutikus, publikuojame fragmentus apie partizanų Tauro apygardos organizavimąsi, jos veiklos pradžią ir skaudžius 1945 m. rudens areštus.

Pirmoji organizavimosi priežastis buvo instinktyvus savigynos ir savisaugos jausmo prasiveržimas, noras apsaugoti tautą ir save. Dar vokiečių okupacijos metais, artėjant frontui, buvo kilusi mintis susiorganizuoti savigynai, jeigu vokiečiai traukdamiesi per daug savivaliautų ir kenktų mūsų tautai. Šios minties entuziastas buvo Juozas Radzevičius.

Lietuviai niekados neužmirš vokiečių klastingumo, šovinizmo ir godumo. Dar giliai lietuvių pasąmonėje tebeglūdėjo: „Daug kryžiuočių nuo Malburgo rengias mus terioti. .." Kad vokiečiai tebėra anų kryžiuočių palikuonys, lietuviams teko patirti jau Antrojo pasaulinio karo metu ir ypač per okupaciją. Lietuviai, matydami komunistų daromą tautai neapsakomą žalą, tikėjosi, kad vokiečiai padės nusikratyti raudonojo košmaro ir atkurti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Bet jie pasirodė esą tokie patys grobuoniai, kaip ir komunistai. Skirtumas tas, kad rusai komunistai pasirodė laukiniai barbarai, o vokiečiai — civilizuoti barbarai! Vos tik įžengę į Lietuvą, praliejo ne vieno lietuvio kraują, pasistengė atleisti mūsų ministrus ir vietoje jų sudaryti patarėjų „ratus". Šitas jų žygis visus lietuvius, kurie buvo pasiryžę padėti vokiečiams vyti rusus kuo toliausiai nuo mūsų brangios Tėvynės, atšaldė. Vokiečiai pasirodė esą ne išlaisvintojai, o tokie patys okupantai, rudas slibinas.

Bet ir 1941 m. birželio pradžioje komunistų surengtas masinis lietuvių išvežimas Rusijon buvo toks baisus ir sukrečiantis, kad mes negreit atsikvėpsime ir atsikvošėsime. Taigi lietuviai rengėsi gintis nuo vokiečių ir nuo sugrįžtančių raudonarmiečių. Frontui artėjant, vokiečiai šį lietuvių psichologinį nusiteikimą stengėsi panaudoti savo reikalams. Jie dar labiau išpūtė įvairius faktus ir padarė raudonarmiečius baisesnius už pačius plėšriausius žvėris. Jie rašydavo ir kalbėdavo visur, kiekviena proga, kad grįžtantieji raudonarmiečiai visur palieka tik juodą žemę ir kraujo klanus: visa išdegina, išnaikina, išniekina, iššaudo. Kadangi mums teko patirti tų žiaurumų, tai buvo sunku patikėti tuo, ką vokiečiai kalbėjo. Kaip raudonarmiečiai elgėsi su lietuviais prieš pat karą, pranoksta visas fantazijas. Nė pats velnias pragare žiauriau nesielgtų!

Man pačiam vienas vokiečių karininkas, būdamas mano namo pastogėje ir žiūrėdamas pro žiūroną į tolį, taip kalbėjo: „Antai bolševikai visus gyventojus su manta žiauriausiai spardydami, mušdami ir kankindami varo į rytus. Jie nė vieno kunigo nepalieka gyvo, važiuok su mumis į Vakarus, nes kitaip už pusės valandos čia jau gulėsi negyvas."

Sunku šio momento šiurpumą įsivaizduoti tam, kuris nėra buvęs tokioje padėtyje. Matau, kaip važiuoja kolona besitraukiančių į Vakarus lietuvių. Jų tarpe yra pažįstamų veidų — visa Žilių šeima; vokietis vilioja ir mane važiuoti. Tačiau dauguma parapijiečių pasilieka, todėl apsisprendžiu likti ir aš. Paklausiau tą vokietį karininką:

—    Jūs esate tikintis, ar ne? — Jis atsakė teigiamai ir net patikino esąs katalikas, austras. Dėl to man pasidarė daug lengviau su juo kalbėtis ir tariau atvirai:

—    Kol viskas krašte ramu, tvarkoje, kol nėra jokių pavojų, tol mes giriamės esą liaudies vadai, iškėlę galvas vaikštinėjam ir didžiuojamės, kad mus liaudis liaupsina. Bet, kilus pavojui, tu, vargše liaudie, lik viena nežinomam likimui, o mes, vadai, susiėmę už skvernų, mausime į šiltesnes vietas, į „šiltus" kraštus. Į ką visa tai būtų panašu, jei aš pasitraukčiau? Palikti liaudį nelaimėje man būtų didelė gėda ir bjaurus nusikaltimas. Aš to padaryti negaliu. Kaip bus mano liaudžiai, tegul būna ir man. Aš turiu likti ir liksiu su savo liaudimi.

Jis atsakė jaudindamasis ir su ašaromis akyse:

—    Labai gerai suprantu jūsų sunkią padėti ir giliai užjaučiu. Kaip išmanai. Prievarta negaliu ir nedrįstu varyti, nes esu katalikas. Jūsų nusistatymą labai gerbiu, bet žinok gerai, kunige, kad už pusės valandos čia žūsi ir savo liaudžiai nieko nepadėsi. Paskutinės minutės. Delsti negalima. Kaip apsisprendi?

—    Aš lieku Dievo Apvaizdos valioje.

Ir vokiečiai, padegę mano kluoną su visais pašarais, dūmų priedangoje pasitraukė Rytprūsių link per laukus į Bartninkų ir Vilkaviškio pusę. Buvo sunku ir liūdna žiūrėti į besitraukiančius vokiečius, į degantį pastatą, kurį taip sunkiai stačiau. Aplink zvimbė kulkos kaip bitės, ir negalima buvo išeiti to pastato gesinti. ..

Vokiečių bauginimai dar labiau paskatino mus žūtbūtinei kovai. Verčiau mirti ginantis, o ne būti sutryptiems. Kadangi vokiečiai traukėsi pro mus labai tvarkingai, nieko pikto nedarydami, tai kai kurie, žadėję ginti liaudį, pasitraukė su jais. Taip išnyko pirmutinis mūsų ryžtas, nes jis pasirodė nereikalingas. Sugriuvus pirmąjai apsigynimo organizacijai, artėjant frontui, nebuvo galimybės vėl susiburti. Taigi komunistai mus užklupo antrą kartą visai pasiruošti nesuspėjus. Jie galėjo su mumis daryti viską, ką tik norėjo, bet kadangi skelbėsi ateiną mūsų vaduoti, gelbėti nuo vokiečių fašistų, tai netiko staiga naikinti ir žudyti. Mūsų apylinkėse tokių žiaurumų nepastebėta iš karto.

Praėjus frontui pro Skardupių apylinkę, kiek pamenu, tuojau paėmė tik vieną Adolfą Penčylą iš Pacentų kaimo, pas kurį pradžioje gyvenau. Jį, matyt, įskundė Jurgis Žaldarys, nes su Žaldariais Penčyla gyveno nesantaikoje. Raito kareivio varomas jis nenusiminė, kadangi buvo ūkininkų streiko Suvalkijoje dalyvis ir manė, kad tai jam bus užskaityta nuopelnu ir paleis. Tačiau neteko girdėti, kad Penčyla būtų grįžęs.

Vėlesni įvykiai parodė, kad būtinai reikia organizuotis ir rimtai gintis. Vos tik praūžė karas, tuojau prasidėjo nauja tvarka, tikriau sakant, visiška organizuota netvarka. Jau pirmosiomis dienomis prasidėjo stambesnių ir geriau besilaikančių ūkininkų apiplėšimai. Skardupiuose apiplėšė Inkaratus — išnešė lašinius ir rūbus. Buvo kaltinami miškiniai, kurių dar nebuvo. Tai padarė, be jokios abejonės, stribiteliai miškinių vardu.

Kadangi karas dar nebuvo visai pasibaigęs, tai kai kurie, bijodami, kad nebūtų paimti į kariuomenę, ėmė slapstytis arba išėjo į mišką. Tuojau po karo imta stambesnius ūkininkus nubuožinti, dalyti jų žemes, gyvulius, padargus ir t.t. Kol dar nebuvo tvirtos valdžios rankos, visokiomis priedangomis prasidėjo įvairūs plėšimai, žudynės, naikinimai, deginimai. Prasidėjo įskundimai, kerštavimai už vokiečių okupacijos laikus. Kai vanduo sudrumstas, visi stengiasi žvejoti. Rusas okupantas, prisidengęs komunizmo kauke, pradžioje įvairiais tarnautojais paskyrė pačias lietuvių padugnes, nemokšas, kad pasiektų užmaskuotą tikslą — lietuvius nutautintų ir visą Lietuvą surusintų. Tie, rusų skatinami ir giriami, iš kailio nėrėsi, kad pateisintų pagyras ir įtiktų. Jie ruošė dirvą lietuviams sunaikinti — išvežti į Sibiro platybes.

Tuo metu prasidėjo ir žūtbūtinė lietuvių kova su okupantais ir jų pakalikais. Nubuožintieji arba jaučiantieji, kad bus nubuožinti, besislapstantys nuo paėmimo į okupantų kariuomenę, išėjo į miškus ir griebėsi ginklo. Pirmiausiai jie pradėjo persekioti parsidavėlius tarnautojus bei karštakošius kolchozų kūrėjus. Aišku, čia galėjo pasitaikyti ir nepateisinamo asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo arba neteisingų kontrįskundimų miškiniams iš pavydo. Man teko nugirsti, kad ten ir ten nužudytas mokytojas ar kitas tarybinis tarnautojas, ar per pasilinksminimą įsiveržęs ginkluotų vyrų būrys pasityčiojo ar nubaudė besilinksminančius. Taip pat mano ausis pasiekė, kad buvo nužudytas Vidgirių mokyklos sargas Macijauskas. Už ką — nepavyko sužinoti.

Kartą girdėjau tokį nutikimą. Miškiniai, apsirengę čekistų uniformomis, užėjo į pabėgusio į Vakarus Žibaus ūkį Skardupiuose. To ūkio komisam (ūkvedžiu) buvo paskirtas Lietuvos rusas, marijampolietis Aleksandras Popovas. Ūkio sargu buvo kažkoks Radzevičius. Miškiniai, vaidindami čekistus, užklausė Radzevičių, ką jis gero nuveikęs tarybinės Tėvynės labui. Tas, nežinodamas, su kuo turi reikalų, ėmęs nuoširdžiai, net su pasididžiavimu pasakoti, kad jo nurodymu jau suimta ir kalėjime uždaryta nemažai Marijampolės ir Keturvalakių valsčių stambesnių ūkininkų. Miškiniai pagyrę, tuo padrąsindami kalbėti toliau ir atviriau. Dabar jis ėmęs pasakoti, kuriuos Skardupių, Meškučių, Balsupių, Vidgirių ūkininkus dar reikia suimti ir išvežti Sibiran. Miškiniai dar ir tada neišsidavę, kas esą. Jie surašę jo kalbas aktą, pareikalavo kaip liudininkus pasirašyti minėtą Popovą, jo žmoną ir dar kelis kitus asmenis. Po to liepė Popovui pakinkyti porą arklių, pasiėmė maisto ir pareikalavo, kad Radzevičius važiuotų kartu su jais Marijampolėn. Ten už jo nuopelnus bus atitinkamai atlyginta. Radzevičius su džiaugsmu sėdęs vežiman ir važiuodamas dar toliau dėstė savo planus. Privažiavus sankryžą Keturvalakiai—Liudvinavas—Marijampolė—Kalvarija ir jiems pasukus Liudvinavo, o ne Marijampolės link, Radzevičius suprato, kad kalbėjo su miškiniais. Tada jis ėmė prašyti dovanojamas, bet miškiniai jo pasiteisinimo neklausę, nes turėjo pakankamai duomenų, rodančių padarytas skriaudas lietuviams. Privažiavę Šešupės tiltą prieš Liudvinavą, nušovė jį ir pametė po tiltu.

Tokioje aplinkoje kilo rimtas klausimas, kas visa tai daro ir kokiu tikslu. Ar vyksta tik asmeniški kerštai, girtų siautėjimas, savivaliavimas, ar yra kitokie išskaičiavimai, planai, tikslai? Šitaip man begalvojant, besvarstant, 1945 m. pavasarį pas mane atvyko Jonas Pileckis, gerai pažįstamas asmuo, kuris bandė bėgti į Vakarus, bet nespėjo. Lietuvos Nepriklausomybės laikais jis buvo labai aktyvus ir sumanus „Pavasario sąjungos" veikėjas. Vokiečių okupacicijos laikais buvo Marijampolės apskrities policijos viršininko pavaduotojas ir įspėdavo lietuvius apie vokiečių rengiamas gaudynes. Kiek žinau, jis niekam pikto nepadarė, bet bolševikai su juo būtų skaudžiai susidoroję. Aš leidau jam už tvarto po malkine išsikasti slėptuvę.

Mes nusprendėme, kad toks žudymasis yra labai skaudus ir nepakęstinas dalykas mūsų mažai tautai, kad toks savivaliavimas turi būti kuo greičiausiai sustabdytas. Mudu manėme, kad pavieniui nieko nebus galima padaryti. Nusprendėme, kad reikia sukurti organizaciją, kuri sudraustų savivaliautojus, o visus veiksmus labai rimtai apgalvotų juridiškai. Mes gerai žinojome, kad ne mums priklauso žmonių gyvybė, todėl su šiomis problemomis susijusius klausimus turime spręsti labai atsakingai. Vis tiek kada nors reikės duoti ataskaitą už kiekvieną atimtą gyvybę.

Taigi mūsų organizavimosi trečioji priežastis buvo noras ir pastangos sustabdyti žudynes, savivaliavimą, kerštavimus, asmeninių sąskaitų suvedinėjimus. Vėliau prisidėjo ir ketvirtoji, svarbiausioji organizavimosi priežastis — noras pagal konstituciją nuo Tarybų Sąjungos atskirti Lietuvą ir įą padaryti laisva, nepriklausoma, demokratine, lietuviška Respublika.

Tai turėdami prieš akis, ryžtingai griebėmės darbo. Nepaisėme, kad galime pakliūti čekistams į nagus. Priežastys buvo svarbios. Dėl jų dirbti ir aukotis buvo verta, teisinga ir reikalinga. Nevertas laisvės tas, kas dėl jos nesiaukoja. Laisvės dovanai niekas neduoda, ją reikia atkovoti kančia ir krauju —ji to tikrai verta!

2. Tauro apygardos organizavimosi pradžia

Mudviem su J. Pileckiu besiteiraujant apie miškinius ir beieškant su jais kontakto, vieną dieną pas mane atvyko Vytautas Gavėnas su keliais savo draugais. Kitų pavardžių dabar jau neprisimenu, rodos, buvo V. Gavėno brolis, „Oželis" ir dar kažkas. Aš ir J. Pileckis dėl to atvykimo labai apsidžiaugėme. Dabar supratome, kad mūsų svajonės tikrai išsipildys. Jie pasigyrė, kad turi gerą organizaciją, kad palaiko ryšius su užsieniu — turi radijo siųstuvą -priimtuvą, leidžia laikraščius ir t.t. Mums buvo be galo džiugu klausyti. Po to susitikimo jie kartais atnešdavo mašinėle rašytų atsišaukimų ir informacijų apie įvykius užsienyje, apie Lietuvą ir lietuvių reikalus. Tas žinias mes ryte rijome kaip meška medų. Pradėjome smulkiau teirautis apie jų organizaciją ir vadus. Pasirodė, kad jie neturėjo jokios organizacijos! Tai buvo palaidos, atskiros, viena nuo kitos visai nepriklausomos grupės, dirbančios kaip kam patinka. Nusprendėme, kad tokia palaida bala nepakenčiama, kad būtinai reikia organizuotis ir burtis, sudaryti bendrą vadovybę, užkirsti kelią savivaliavimams, smurtui, prievartai.

Po kiek laiko sprendimą įvykdėme: sudarėme Tauro apylinkę, į kurią turėjo įeiti Palių miškai, Kazlų Rūdos girios, Marijampolės, Vilkaviškio ir, rodos, Alytaus apskritys. Apylinkės vadu buvo išrinktas Vytautas Gavėnas-Vampyras. Apylinkės štabo viršininku paskirtas J. Pileckis-Brokas. Štabo būstinė buvo pas mane Skardupiuose. Pasiryžta rinkti ir telkti viską, kas buvo reikalinga Tauro apylinkės tikslams. Aš pats buvau išrinktas tiekimo ir sanitarijos viršininku. Ir nuo to laiko po truputį pradėjau rinkti reikalingus pagal paskirtį reikmenis:    maistą, vaistus ir kt. Ta pačia proga pasirinkau Vilko slapyvardę. Kunigui, rodos, tokia slapyvardė netiktų — lyg per žiauru, bet vilkas nelygu vilkui. Marijampolėje anuo laiku stovėjo 9-tas Geležinio Vilko pulkas. Kareivinių kieme staugė galvą iškėlęs geležinis vilkas, pro kurį dažnai važiuodavau ir grožėdavausi. Jį sapnavęs Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ir toje vietoje, kur vilkas staugė, buvo kurtas Vilnius. Mūsų štabo nariai tada manė, jog mums reikės staugte staugti visam pasauliui, kad Lietuva vėl taptų laisva ir nepriklausoma. Tik dėl to aš ir pasirinkau Vilko slapyvardę. Ateistai-stalinistai tik žino, kad vilkas — plėšrus gyvūnas, žvėris, bet nenori girdėti, kad buvo yra ir bus Vilniaus Geležinis Vilkas, Vilniaus miesto simbolis! Esu tikras, kad istorija nekaltins už tokios slapyvardės pasirinkimą.

Sukūrus štabą, pareikalavau priesaikos. Susirinkusiems vyrams pareiškiau, kad stengsiuosi numatyti planą, saugosiu nuo nukrypimų ir paruošiu kitas galimas veikimo sąlygas, o į smulkmenas nesikišiu, nes tam neturiu laiko — esu parapijos klebonas ir kunigas. Su tuo mano pareiškimu visi mielai sutiko. Visi prisiekė, kad laikysis organizacijos nustatytos drausmės, tvarkos ir nelaužys Dievo bei Bažnyčios įstatymų. Taip prasidėjo mūsų organizuotas veikimas.

Kaip bevalgant ir begeriant kyla apetitas, taip ir mums atsirado noras ne tik veikti, bet ir plėstis. Greitai pastebėjome, kad apylinkės ribos mums per siauros. Juk ir kiti lietuviai yra mūsų broliai, kodėl juos turime palikti likimo valiai? Nutarėme kurti apygardą. Bet tam reikėjo žmonių, vadų. Ėmėme tuojau dairytis į visas puses, kur jų galėtume rasti. Daugiausia suieškojo V. Gavėnas. Per vieną pasitarimą (datos neprisimenu) numatyti kandidatai į apygardos štabą: aviacijos majoras Taunys, pulkininkas Butkevičius, agronomas Pupelis, leitenantas Bacevičius, Radzevičius iš Marijampolės ir dar keli. Visus šiuos asmenis liepos 23 d. sukvietėme pas mane pasitarti. Per tą pasitarimą įkūrėme Tauro apygardos štabą. Vadu buvo išrinktas m j r. Taunys, štabo viršininku — ltn. Bacevičius, pik. Butkevičių padarėme spaudos ir propogandos viršininku, Radzevičius buvo paskirtas spaudos leidėju mecenatu, agronomas Pupelis— žvalgybos viršininku, J. Pileckis išrinktas štabo reikalų vedėju, kancleriu, aš pats likau provizijos ir sanitarijos viršininku. Apygardą paskirstėme apylinkėmis ir paskyrėme joms vadus. Kazlų Rūdos miškus ligi Kauno pavedėme ltn. Bacevičiui, Palių miškus ligi Alytaus — V. Gavėnui, Marijampolės apskritį iki Šešupės, Vilkaviškio, Šakių apskritis atidavėme J. Pileckiui su teise kooptuoti pagelbininkų, adjutantų. Reikia pažymėti, kad dalyvavau ne visuose posėdžiuose arba buvau ne ligi galo, nes turėjau ir kitų, nemažesnės svarbos reikalų.

Nieko nelaukdamas pareikalavau, kad būtų sudarytas drausmės statutas. Tarp kitų statuto punktų buvo apgalvotas ir visai sąmoningai įdėtas straipsnis, kuris griežtai draudė be Vyriausio Apygardos vado raštu duoto leidimo ką nors nužudyti, o jei dėl labai svarbių priežasčių tai atsitiktų, visu griežtumu reikalauta apie įvykį smulkaus pranešimo raštu. Bet kol aš buvau laisvėje, nebuvo duotas nė vienas leidimas nužudyti ir taip pat negautas joks pranešimas apie nužudymą. Kol mes organizavomės, mūsų valdžioje esančiose apylinkėse nužudymai liovėsi, bent netėko apie tai girdėti. Vadinasi, mūsų susiorganizavimas vieną savo tikslą pasiekė — savivaliavimai užsibaigė.

Taip pradėjo veikti Tauro apygarda. Organizavomės sunkiai todėl, kad nuolat buvo kalbama, jog dar lapai nenukris ir visoje Europoje bus sava tvarka. O mes tos naujos tvarkos laukėme labiau, negu gervė giedros. Mat visose gyvenimo srityse vyraujanti netvarka visiems įgrįso iki gyvo kaulo. Didžiausias viltis dėjome į naują karą tarp sąjungininkų ir Tarybų Sąjungos. Dviems pešantis, trečias naudojasi proga. Mes ir norėjome būti tuo trečiuoju. Šios progos mes labai laukėme ir norėjome ja pasinaudoti. Viską skubėjome paruošti, kad frontui praėjus, galėtume tuojau kurti Naują Lietuvą. Tačiau greitai pastebėjome, kad apjungėme tik dalį Lietuvoje veikiančių jėgų. Tada nusprendėme, kad būtinai reikia suburti visą Lietuvą bendram žygiui.

3. Ateities planai

Kai sutvarkėme apygardą ir pamatėme, kad savavališki žudymai liovėsi ten, kur siekė mūsų valdžia, numatėme naują organizacinę kryptį— suburti visą Lietuvą, kuriai vadovautų viena vadovybė.

Tiesa, išsilaisvinimo mintis jau nebuvo visai nauja. Apie Lietuvos išlaisvinimą buvo daug galvota ir net veikta ta kryptimi dar vokiečių okupacijos metais. Tuo metu ėjo pogrindinis laikraštukas, rodos, „Laisvės Balsas", kurį leido LIK (Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas). Šis komitetas buvo sudaręs sąjungą su Baltgudijos pogrindžiu dėl vieningas federacinės valstybės sudarymo. Ta mintis ir mane labai žavėjo. Buvo manyta į tą federaciją įtraukti latvius, estus, o galbūt ir suomius. Apie tai man papasakojo telšiškiai, kai aš buvau pas juos nuvažiavęs susitarti dėl Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Generalinio Štabo visai Lietuvai sudarymo.

J. Radzevičius, kuris buvo tada Marijampolėje, vokiečių komendantūroje vertėju, atnešdavo į Skardupius tų laikraštukų. Godžiai skaičiau juos. Besvarstydami Lietuvos išlaisvinimo klausimą, nutarėme, kokia turi būti Naujoji Lietuva: laisva, lietuviška, demokratiška, nepriklausoma Respublika.

Ne paslaptis, kad paskutinių metų laisvos Lietuvos gyvenimas nebuvo visai normalus, be priekaištų, be pataisymų. Deja, radikalios reformos nebuvo laiku padarytos. Jas padarė bolševikai prieš mūsų valią ir mūsų gėdai.

Mūsų buvo numatytos radikalios reformos žemės ūkyje, švietime, pramonėje ir kt. srityse. Buvo numatyta nacionalizuoti visas bažnytines žemes, paliėkant prie bažnyčios ne daugiau 3—5 ha, kaip Suvalkijoje padaryti keliolika didesnių valstybinių bandomųjų ūkių, o visiems kitiems ūkiams palikti ne mažiau kaip 20—30 ha žemės, skatinti kooperatinius ūkius, parodant jų pranašumą prieš smulkius ūkininkus. Visi kiti žmonės būtų suėję į pramonę, amatus.

Turint prieš akis visos Lietuvos elektrifikaciją, buvo numatyta pertvarkyti visus viensėdžius taip, kad butų ekonomiška ir estetiška: ūkius kurti taip, kad būtų kuo arčiau susisiekimo kelių ir kuo gražiau, tvarkingiau išrikiuoti pagal smulkiai numatytą susisiekimo sistemą — plentus, geležinkelius, tuomet reikėtų ir mažiau stulpų. Galvota tik apie mūrinę Lietuvą, nes vokiečiai iškirto daug miško, o rusai okupantai visai jį išnaikino.

Buvo numatyta visą Lietuvą pertvarkyti taip, kad kaimo ir miesto gyvenimo būdas suvienodėtų: juk visi žmonės struktūros atžvilgiu yra lygūs, todėl visi turi visišką teisę kiek galima vienodžiau gyventi, dirbti bei užsidirbti. Sunkiąją pramonę norėta suvalstybinti, švietimą padaryti visiems nesunkiai prieinamą, nepriverstinį, ne tokį, koks buvo Nepriklausomybės laikais. Gimnaziją baigęs jaunimas niekur netiko, nes neturėjo jokių specialybių. Tiesa, buvo keletas amatų mokyklų, bet tai tiktai lašas jūroje. Buvo nustatyta, kad kiekvienas pilietis turėtų pakankamą pragyvenimo šaltinį, kad nebūtų nė vieno skurdžiaus ir didžturčių, kad Lietuva visiems lietuviams taptų tikra Motina, kad nebūtų sūnų ir posūnių, kaip pasitaikydavo anksčiau. Dar didesni skirtumai žmonių gyvenime yra šiandien, vadinamoje Tarybų Lietuvoje, o iš tikrųjų ne Tarybų, o komunistų, rusų diktuojamoje Lietuvoje, kurioje komunistai — sūnūs ir tai dar ne visi, o tik aukščiau sėdintieji, o visi kiti — nelaimingi posūniai. Taip neturi būti.

Sutvarkius apygardą ir numačius ateities planus, Lietuvos gyvenimo ir pragyvenimo gaires, kiekvieną kartą per posėdžius iškildavo vis naujų intriguojančių sumanymų, projektų, kiekvieną kartą vis labiau išryškėdavo mūsų pagrindiniai siekimai, planai, užmojai.

4. Tauro apygardos vadovybės taktika

Vyriausia Tauro apygardos vadovybė buvo labai nusistačiusi prieš neapgalvotus išsišokimus, saugojos neprotingų ekscesų. Vadovybė gerai žinojo ir suprato, kad mes vieni esame bejėgiai ką nors laimėti jėga, ginklu prieš milžinišką Tarybų Sąjungą. Darydami išsišokimus, mes tik greičiau būsime iššifruoti, veltui liesime lietuvių kraują, kurio jau ir taip per daug išlieta karo metu, prieš karą ir po jo. Buvo aišku, kad laikas žaizdas gydyti, o ne jas didinti ar naujas daryti. Juk nužudžius vieną kitą vietinį tarnautoją ar aktyvistą, Tarybų valdžia nuo to nesugrius. Mūsų gi mažai tautai kiekviena prarasta gyvybė — didelis nuostolis. O rusai okupantai to ir norėjo, kad mes vieni kitų kraują lietume, būtume susiskaldę, nevieningi — tada jiems daug lengviau mus suvaldyti, skriausti ir išnaudoti.

Reikia pripažinti, kad iki mūsų susiorganizavimo miškiniai daug padarė. Jei ne toji jų veikla, tai žydberniai būtų visus išdavę rusams, kurie be jokio pasigailėjimo mus būtų ištampę po visus Sibiro plotus ir ten išnaikinę arba nutautinę. Tie miškinių veiksmai pristabdė vietinių išdavikų įkarštį: kai kurie suprato ir liovėsi veikę Lietuvos nenaudai, o kiti pabūgę tylėjo. Be to, pasaulis pamatė, kad miškiniai didvyriškai priešinosi rusui okupantui. Visas pasaulis suprato, kad lietuviai ne laisvu noru įsijungė į Tarybų Sąjungos sudėtį, o dirbtinai buvo inkorporuoti į socialistinį maišą. Ko nepadarė mūsų kariuomenė okupacijai prasidėjus, tą padarė vėliau ir daug sunkesnėmis aplinkybėmis miškiniai. Jie aptramdė savuosius ir paliko rusams okupantams neišdildomą įspūdį. Paskutinės okupacijos padarinių tautos istorija nepamirš per amžius. Ir negalima pamiršti. Labai gaila, kad aklas šių dienų pasaulis! Vokiečius persekioja ir dabar už nusikaltimus žmonijai. Tuo tarpu bolševikai nušlavė nuo žemės paviršiaus apie 60 milijonų gyvybių. Tai įrodė A. Solženycinas savo veikale ,,Gulago archipelagas". Bet Dievo apvaizda ras būdų bei priemonių rusams bolševikams už tai tinkamai atlyginti. Dievas yra kantrus, bet neužmaršus: su vienais atsiskaito nueidamas, su kitais pareidamas. Būtų gražiausia ir kilniausia, kad Dievo apvaizda apšviestų jų protą, atidarytų širdies duris, kad jie susiprastų ir atsiverstų; juk ir jie yra Kristaus Brangiausiuoju krauju atpirkti išganymui, o ne prapulčiai. Tokia Dievo valia, kad visi būtų išganyti.

Nutarus, kad teroro veiksmai lietuvių prieš lietuvius netinka, nepateisinami ir net žalingi, nutarta rinkti ginklus, registruoti visą kilnojamą ir nekilnojamą inventorių visuotinei moblizacijai, paruošti reikiamus kadrus nuo mažiausio iki didžiausio ir kantriai laukti tinkamo momento, kad, atėjus laikui, išgirdus trimito garsus, staiga būtų galima kurti Lietuvą. Kad tokia valanda ateis, mes tikėjome be jokių abejonių, be mažiausių svyravimų.

Šiai mūsų išsilaisvinimo vilčiai užtenkamai medžiagos davė užsienis. Čerčilis, Trumenas, gen. Plechavičius, pulk. Grinius, kun. M. Krupavičius, vysk. Bučys ir kiti kartodavo ir primindavo, kad greitu laiku turi kilti karas. Nuolat girdėdavome pažadus, kad tuojau ateis ir išvaduos mus. Mes laukėme tos valandos labiau, negu panaktiniai aušros — nuo 1 ligi 15, nuo 15 ligi 30.

Aš, tiesa, tų kalbų negirdėjau, nes tuo laiku Skardupiuos dar buvau naujakurys, užsiėmęs statybomis. Tokias žinias atnešdavo miško broliai. Tai būdavo atspausdinama jų leidžiamuose laikraščiuose, kuriuos gaudyte gaudydavome. O laukti buvo ko. Vietos komunistai, gundomi įvairių okupantų pažadų, iš kailio nėrėsi, kad įtiktų savo naujiems šeimininkams. Stambesnius ūkius vėl išardė, išdalino mažažemiams ir bežemiams. Gavusieji žemę džiūgaute džiūgavo ir nežinojo, kaip atsidėkoti „geradariams". Jie visai nenuvokė, kad tai buvo pražūtingas masalas, apgaulė. Jie, vargšai, nesuprato, kad priešas tyčia kiršina lietuvius tarpusavyje, kad vienas kitą skųstų, išdavinėtų ir naikintų.

Šitaip tarp savęs besipešančius lietuvius priešui buvo lengva valdyti ir geresnio gyvenimo dingsties priedanga naikinti susipratusius žmones, ypač inteligentus. Priešui visai nerūpėjo mūsų gerovė. Jam rūpėjo kuo greičiau mus sunaikinti. Galybė tik vienybėje. Kadangi pas mus Tos vienybės dar nebuvo, taigi jokios galybės negalėjo būti. Tai priešą labai džiugino.

Nors mūsų Vyriausios vadovybės siekimai buvo labai kilnūs, tačiau gyvenime ne viskas ėjo taip, kaip buvo planuojama. Juk į miškus išėjo vyrai dėl įvairių priežasčių: vieni — bijodami išbuožinimo, kiti — slėpdamiesi nuo kariuomenės, treti — vengdami darbo. Vadinasi, į miškus ne visi ėjo vedami vienos idėjos. Reikėjo visus suburti vienam tikslui. Tačiau periferijoje darbas ėjo ne taip sklandžiai. Buvo sunkumų ir dėl to, kad dar ne visos grupės buvo paklusnios Vyriausiąjai vadovybei. Reikėjo dar gerokai padirbėti, kad jas sujungtume. Tai buvo rimčiausias uždavinys. Kai kurie būriai nenorėjo paklusti. Jie norėjo vadovauti sau ir kitiems. Juk tai buvo organizavimosi pradžia. Kartais ir pasidavusieji padarydavo savavališkų nusikaltimų, dažniausiai girtaujantieji. Jei apygarda būtų suorganizuota anksčiau, jei periferijos visada būtų klausę centro nurodymų, tai nebūtų pralieta tiek kraujo, kiek jo buvo pralieta be jokio reikalo. Buvo kaltinamas centras! Kaip bebūtų, organizavimasis buvo reikalingas ir nepakeičiamas. Kitaip rusas, okupantas būtų visai mus sunaikinęs. Be to, į mus nebūtų atkreiptas dėmesys —būtų manoma, kad mes savanoriškai pasidavėme aneksijai.

1945 m. spalio mėn. antroje pusėje per vieną mūsų posėdį paaiškėjo, kad vienos apylinkės vadas slapyvarde Berželis (apie Palias, Buktos miškus) ėmė girtauti ir terorizuoti gyventojus. Per vieną asmenį buvo duotas įsakymas spalio 24 d. pristatyti jį į apygardos štabą pasiaiškinti. Kadangi iš spalio 21 į 22 naktį aš buvau suimtas, pasiteisinimas neįvyko. Man pačiam teko aiškintis prieš okupantų vadovybę. Buvau apkaltintas tokiais nusikaltimais, apie kuriuos niekada ir nesvajojau, kurių niekados nepadariau ir niekados nemaniau padaryti. Man tada buvo svarbu Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė bei naujas ir laimingas visų lietuvių gyvenimas naujoje Lietuvoje, o ne žudynės. Žudyti gali bet koks kvailys, idiotas. Statyti gi reikia kūrybinės galios, sumanumo, išminties!

5. Generalinio štabo mintis

Tauro apygarda turėjo apimti visą Suvalkiją ir Dzūkiją. Bet tai toli gražu dar ne visa Lietuva. Viena apygarda negali kalbėti visos Lietuvos vardu. Vienos apygardos vadovybė negali diktuoti visai Lietuvai ir ją juridiškai tvarkyti. Per vieną posėdį mes nusprendėme, kad būtinai reikia sudaryti visai Lietuvai Išlaisvinimo Komitetą, į kurį įeitų visa Kaunija, Žemaitija ir taip pat visas Vilniaus kraštas. Tai būtų politinis veiksnys, kuris galėtų kalbėti visos Lietuvos vardu. Taip pat iškilo reikalas įkurti visai Lietuvai Generalinį štabą, kuriam priklausytų visoje Lietuvoje veikiančios miškinių grupės ir kuris siektų vieno tikslo. Tik toks štabas galėtų teisingai vadovauti visiems Lietuvos Laisvės kovotojams. Steigiamąjį susirinkimą numatėme 1945 m. lapkričio 11 d., tuojau po spalio revoliucijos minėjimo. Iki to laiko įsipareigojome atlikti skirtus uždavinius. Pasirinkome tokį laiką kaip saugesnį, nes prieš šventes saugumiečių budrumas daug didesnis. Man buvo paskirta susisiekti su Žemaitija per Telšius. Mat 1937—38 m. dirbau Žemaičių Kalvarijoje vikaru ir turėjau Telšiuose nemažai pažįstamų. Majoras Taunys turėjo susisiekti su Vilniumi, Radzevičius — su Kaunu, nes turėjo ten gerą pažįstamą kun. L. Povilionį, kuris buvo tuo metu Šaritkų bažnyčios rektoriumi. Tą bažnytėlę aptarnavo tėvai Marijonai. Prie jos buvo Marijonų vienuolynas. Tame vienuolyne ir aš gyvenau studijų metais.

Pirmiausiai susiradau Telšiuose Juozą Jurkų. Anuo metu, kai aš buvau Žemaičių Kalvarijoje, jis dar buvo studentas. Dabar jis mokytojavo Telšiuose. Jis man nurodė mokytoją Jušką, kuris daug žinojo apie Žemaitijos miškinių veiklą. Su juo aš ir susitariau dėl susirinkimo vietos ir laiko. Nusprendėme tą susitikimą suruošti Kaune, Marijonų namo požemiuose, kuris man buvo gerai žinomas. Tai atrodė visai gera iš patogi vieta. Marijonų namo vadovams visai nieko nepasakiau — greičiausiai nebūtų sutikę. Nei Marijonų Vienuolijos Vyresnybė, nei Vilkaviškio vyskupijos kurija, nei Telšių Vyskupijos vadovybė nieko apie mano pogrindinį veikimą nežinojo, nes aš jiems nieko nesakiau. Mano darbui galėjo nepritarti ir drausti, net kliudyti. Į pogrindinį darbą leidausi savo patriotinių jausmų vedamas, grynai kaip lietuvis, Lietuvos mylėtojas, patriotas.

Apie šitą misiją Telšiuose V. Misevičius „Vampyrų maište" prirašė įvairiausių nesąmonių. Štai keletas iš jų.

Ateinančio Juškos aš laukęs seminarijos rūmuose. Išgirdęs žingsnius, nežinodamas, kieno jie, aš išsitraukęs iš kišenės brauninką ir atkišęs laukiau, kas pasirodys. Kur jo logika? Jei aš nežinosiu, kas ateina, tai su brauninku nesišvaistysiu, nes nieko su juo nenuveiksiu. O jei ateina Juška, brauninkas nereikalingas. Autorius rašo galvodamas apie efektą, o ne apie logiką, sąžinę bei atsakomybę. Argi aš, būdamas sveiko proto, galėjau imti į kelionę brauninką? Kam jis man reikalingas?

Gal kad greičiau išsiduočiau ir didesnę atsakomybę užsitraukčiau? Aš ėjau ne kaip ginkluotas banditas, o kaip kunigas, norėdamas visiems gero, niekam nieko pikto nemanydamas padaryti. Iš viso ginklo nevartojau, nenešiojau ir nemaniau nešioti ir vartoti. Tikrai reikia stebėtis autoriaus akių stebuklingumu. Jis matė mane Skardupiuose ir net Leščiuose laikantį Šv. Mišias ir kišenėje turintį brauninką. Tik paskutinis idiotas gali tokias fantazijas sukurti.

Toliau ten rašoma, kad aš su pinigais visai nesiskaitęs, juos beveik maišais žarstęs. Juk tai buvo tuojau po karo. Visur visikas išblaškyta, išdraskyta. Iš kur aš tuos pinigus galėjau gauti? Koks aitvaras galėjo juos man atnešti? Jei aš būčiau švaistęsis markėmis, mane būtų įtaręs kiekvienas. Be to, markė įau neturėjo vertės Lietuvoje. O rusiškų pinigų dar nebuvo. O jei būtų buvę, kas man galėjo jų duoti? Su užsieniu ryšių neturėjau, užsienis visai nežinojo, kur aš gyvenu ir ką aš veikiu.

Rengdamiesi sudaryti Generalinį Štabą, rankų sudėję nesėdėjome, dirbome išsijuosę. Vos tik sudarę Vyriausiąjį Išlaisvinimo Komitetą ir Generalinį štabą, ketinome tuojau dumti į užsienį, į Paryžių, su memorandumu į Keturių Ministrų posėdžius, kuriuose tada sėdėjo Molotovas. Mes tada tikėjome ir pasitikėjome užsieniu, nes manėme, kad užsienis yra kažkas didingo ,rimto, galingo, švento ir veiksmingo, o dabar matome, tai yra tik pūvantis grybas, mamonos, aukso veršio garbintojas. Bet tai jiems neišeis į gerą. Jie kada nors neteks tos apgaulingos mamonos. Dieve, pasigailėk jų!

Mes tada norėjome parodyti, trokšte troškome tiesiog paspirginti Molotovui ir Tarybų Sąjungai stačiai po nosimi, kad ir Lietuva nori būti laisva, lietuviška, demokratinė ir nepriklausoma, kad Tarybų Sąjunga mus pavergė ir mums neduoda trokštamos laisvės ir nepriklausomybės.

Memorandumui paruošti susiradome teisininką Lenkaitį, o pristatyti jį į Paryžių turėjo apygardos vadas majoras Taunys. Jis turėjo rasti galimybę patekti į užsienį. Buvo apgalvota keletas variantų: pagrobti lėktuvą ir juo pasiekti Vokietiją, bandyti pereiti sieną ir taip pat per Vokietiją pasiekti Paryžių. Tuomet į Vokietiją per sieną nebuvo taip sunku patekti. Dar buvo paruošta ir trečia išeitis — šturmu prasiskinti kelią ir pereiti sieną. Viena iš šių galimybių turėjo būti panaudota.

6. Aliarmo žinios

1945 m. spalio 21 d. šventėme sekmadienį. Po visų maldų gauta žinia iš Marijampolės, kad čia prasidėjo mūsų organizacijos narių suiminėjimas: suimtas Radzevičius, Kulboką, Šackus ir dar keli kiti. Dėl šių įvykių sukvietėme pasitarimą. Jame dalyvavo pulk. Butkevičius, J. Pileckis, V. Gavėnas, leit. Bacevičius, agronomas Pupelis ir kt. Pirmiausiai įpareigojome Pupelį, kuris buvo žvalgybos viršininkas, ištirti gautų žinių tikrumą ir skubiai pranešti. Prie jo savanoriškai prisidėjo leit. Bacevičus. Tą dieną pasiuntinių nesulaukėme. Galvojome rytojaus dieną ir be žinių išsiskirstyti. Kai ką paviršutiniškai patvarkę, nuėjome poilsio. J. Pileckis, sutvarkęs dokumentus, išėjo į savo bunkeriuką, kuris buvo už daržinės po durpėmis; įėjimas iš daržinės vidaus. V. Gavėnas nukeliavo savo keliais, pulk. Butkevičius gyveno mano namo antrąjame aukšte. Vidurnaktį išgirdau beldimą į langą, prie kurio gulėjau. Pagalvojau, kad grįžo žvalgai iš Marijampolės. Truputį praskleidžiau užuolaidą ir pamačiau priešais stovintį čekistą. Staiga supratau, kad esame apsupti. Greitai užlėkiau į viršų ir pranešiau pulk. Butkevičiui. Po to nulipau žemyn, apsirengiau ir nuėjau atidaryti durų. Į kambarį įėjo keletas čekistų. Dabar jau aiškiai pamačiau, kad pakliuvome vanagui į nagus.

— Kas šio namo savininkas? (Rašysiu lietuviškai, nes rusų kalbos nemokėjau, be to, nenoriu teršti gražios kalbos rusiškais žodžiais.)

Atsakiau, kad aš.

—    Vardas, pavardė, tėvo vardas, gimimo metai, gimimo vieta?

—    Ylius Antanas, s. Mato, gim. 1909 m. balandžio 21 d. Kėdainių apskrityje, Ariogalos valsčiuje, Paginėvio kaime.

—    Mes jus vešime kuriam laikui į Marijampolę, turime kai kurių neaiškumų. Prašome rengtis. Dėl visko galite pasiimti maisto kelioms dienoms.

Kol aš rengiausi, liepė sukviesti visus namo gyventojus į mano kambarį. Atėjo pulk. Butkevičius, Antanas Švelnys, Elzbieta Radzevičiūtė, Ona Lasavičiūtė, Vidgirių mokyklos mokytoja, gyvenusi mano bute, audėja-skalbėja Veronika, kurios pavardės neprisimenu. Visus teko pristatyti čekistų dalinio vadui. Kiek prisimenu, jis turėjo pulkininko laipsnį. Ar tik jis nebuvo Kauno saugumo kalėjimo viršininkas? Bultkevičių pristačiau zakristijonu, Švelnį — špitol-ninku, Radzevičiūtę — šeimininke, Lasevičiūtę — nuomininke, o Veroniką— skalbėja. Keli čekistai padarė labai paviršutinišką kratą-apžiūrą. Protokolo nesurašė. Jų elgesys tuo metu buvo gana švelnus ir mandagus. Trumpai apžvelgę butą, kartu su manimi apžiūrėjo ūkinius pastatus, nieko įtartino nepastebėjo. Kol vyko krata ir trobesių apžiūra, šeimininkė kelionei parengė maisto ir guoliui reikmenų. Kai viskas buvo apžiūrėta ir kai aš buvau pasirengęs keliauti, pulkininkas, neparodęs arešto orderio, pasakė:

—    Dalbar eisime su mumis.

Kai ėjau iš kambario, mane palydėjo visų namiškių nuoširdūs linkėjimai greitai sugrįžti. Bet aš nujaučiau, kad negreitai sugrįšiu, o gal ir visai negrįšiu. Tačiau namiškiams nieko apie tai neprasitariau, nes nenorėjau jų liūdinti ir skaudinti. Kas dėjosi namuose, kai mane išvežė, nieko nežinojau ir šiandien nežinau. Bet aišku kaip diena, jog paliko namuose sargybą, kuri sulaikydavo kiekvieną, atėjusį į kleboniją. Ar ką sulaikė — nežinau.

7. Sudie, Skardupiai

Vos išėjau pro klebonijos duris, tuojau pastebėjau, kad mane iš abiejų pusių apsupo ginkluoti kareiviai. Iš priekio apie 10 metrų nuo manęs ėjo 3 kareiviai su automatais ir šunimis, taip pat su lengvuoju kulkosvaidžiu, o iš šonų — su paruoštais kovai durtuvais. Supratau, kad jie laiko mane labai didele „šiška", nors aš pats jaučiausi visai mažas paukštelis, pakliuvęs dideliam vanagui į nagus. Prasidėjo naktinė „procesija“. Kad nepajustume gresiančio pavojaus, nepabėgtume ar nepasiruoštume gintis, automašinas paliko už trijų kilometrų.

Tą naktį buvo šalna, beveik gruodas. Ėjome keliu pro Praną Gudelevičių, Tomą Juškaitį, pro buvusį gražų Žibaus ūkį, kuriame tuo metu šeimininkavo komisaras marijampolietis Popovas. Sode palikti sargybiniai ėmė šaukti:

—    Stok, kas eina?

Mano „garbės sargybinis" iš tolo sušuko:

—    Savi.

Praėję Žiliaus ir Bliūdžiaus ūkius, pasukome vieškeliu plento link. Paėję kilometrą vieškeliu, radome stovinčias mašinas. Liepė lipti į vidurinę, sėstis ant grindų ir nejudėti. Mašinos pajudėjo, o aš mintyse kartojau:

—    Sudie, Skardupiai. Vargiai pasimatysime.

Mašinoms pajudėjus, prisiminiau skaitytą Rachmaninovos trilogiją: „Naujų žmonių fabrikas", „Pieno pardavėja", „Studentai, meilė ir čeką". Ten aprašyti šiurpūs čekistų siautėjimai lįste lindo į galvą. Kai skaičiau tas knygas, nenorėjau tikėti, kad XX amžiaus civilizuotame pasaulyje galėtų būti tokių baisumų, kurių ir velnias neišgalvotų. Tikrai baisus žmogus, pasitraukęs nuo Dievo, visokio gėrio šaltinio.

Sėdžiu ant grindų. Mašinos rieda per duobes, kurių niekas neužtaisė, nes nebuvo kam. Mane sėdintį mėto tranko lyg ant kratytuvo. Teko kietai sukąsti dantis, kad nenukąsčiau liežuvio. Išvažiavome į plentą, kur kratymas ir mėtymas sumažėjo. Bet čia mašinos greičiau pradėjo riedėti ir ėmė smarkiau purtyti. Įvažiavus į miestą, buvo duotas įsakymas gulti kniūpsčiam, nesidairyti ir nekelti galvos. Matyt bijojo, kad aš neiššokčiau ir nepabėgčiau. Po kiek laiko pajutau, kad mašinos sustojo, geležiniai vartai atsidarė. Kai išlipau, pamačiau, kad esu apsuptas kareivių — nė uodas nepralįstų. Kai ėjau pro vartus, vienas kareivis šoko spirti, bet aš atšokau ir jis neįspyrė. Tai bent kultūra, išsiauklėjimas! Juk jis nežino, ar aš kaltas, ar ne.

Vartai užsidarė. Į galvą atėjo mintis— Dantės „Dieviškosios komedijos" žodžiai: „Čia įeidamas, palik viltį už durų". Vadinasi, išeities nėra ir nebus.

8. Mus išdavė

Kas kaltas, kad mes taip greit pakliuvome? Tuo tarpu sunku pasakyti. Iš bendro bylos skaitymo, iš leit. Bacevičiaus elgesio, kada mus ruošė teisti ir mano teismo metu, iš kai kurių jo posakių atrodė, kad mus išdavė Bacevičius. Mano teisme buvo iškilęs klausimas, ar aš žinojau apie buvusį antspaudą. Pulk. Butkevičius, mjr. Taunys, agr. Pupelis tvirtino, kad aš apie jį tikrai nežinojau. Teisėjas teiravosi ir Bacevičiaus nuomonės. Tas pasakė:

—    Atrodo, kad žinojo.

Teisėjas subarė jį ir pasakė:

—    Čia yra teismas, o ne bobų plepalai. Sakyk aiškiai ir kategoriškai, žinojo ar ne?

—    Galėjo žinoti.

Teisėjas Stasiulis dar labiau užsipuolė jį ir net pagrasino karceriu:

—    Čia ne piemenų susirinkimas, o Aukščiausiojo teismo sesija. Sakyk, pagaliau, taip ar ne?

—    Turėjo žinoti.

Kadangi trys paneigė, o šis tvirtai nepasakė, tai jo liudijimas nuėjo niekais. Bet toks jo elgesys sukėlė mintį, kad jis bus mus išdavęs. Kadangi jokių apčiuopiamų duomenų nebuvo, tai kategoriškai tvirtinti, kad jis mus išdavė, taip pat negalima. Galėjo išduoti pats gyvenimas. Pas mane ateidavo miškiniai, dažnai dienos metu ir ginkluoti. Tai, be abejo, ne vienas pastebėjo. Daugumas gal nekreipė dėmesio, bet kai kam galėjo kilti įtarimas. Kadangi pas mane buvo daug vyrų, tai tas įtarimas galėjo praeiti be pasekmių, t. y. nepranešant saugumui.

Kartą, kiek atsimenu, buvau kalbinęs malūnininką Albiną Žaldarį prisidėti prie organizacijos. Kadangi jis nepareiškė noro, tai smulkiau apie tą organizaciją aš jam tada ir neminėjau. Visi Žaldariai laikėsi kairiųjų pažiūrų, nors jų namuose buvo laikomos pamaldos, kol dar nebuvo tinkamai paruošta bažnyčia. Dar galėjo būti vienas atvejis. Kartą buvo užėję miškiniai pas Gulbiniškių kaimo seniūną. Jis buvo sklypininkas. Miškiniai, kiek žinau, jam nieko blogo nepadarė, bet įspėjo, kad atsisakytų nuo seniūno pareigų arba kad nerodytų uolumo. Jei nepaklausys, tada bus blogai. Išeidami paėmė jo naujus aulinius batus. Kad jis nieko nekaltai neįskųstų, kad dėl to niekas nenukentėtų, aš paklausiau jį, ar jis įtaria ką nors. Jeigu jis ką nors įtaria, tegul pasako, pažadėjau išsiaiškinti ir padėti susigrąžinti batus. Jis pareiškė, kad nieko neįtariąs. Tai buvęs miškinių daubas, bet jis nė vieno nepažino. Šitas mano noras tarpininkauti galėjo sukelti tam tikrą įtarimą. Apie tai jis galėjo prasitarti valsčiuje, iš ten galėjo pasiekti saugumą. Tokie buvo mano samprotavimai. Ar jie turi kiek pagrindo, netėko patirti.

Mano labai nustebino, rodos, 1959 metais vienas bendrabylis. Netikėtai sutikau jį Kaune. Jis manęs paklausė:

—    Ar žinai, kas mus išdavė?

—    Tikrai nežinau. Manau, kad Bacevičius, — ir aš papasakojau jam apie Bacevičių, ką anksčiau apie jį prisiminiau.

—    Netiesa, aš žinau, kas mus išdavė!

—    Na, tai kas? — paklausiau. Ir jis mane apstulbino savo teiginiais.

—    Mus išdavė kun. L. Povilionis.

— Negalimas dalykas! Tai nesusipratimas!

Tada jis pateikė man įrodymus. Radzevičius, mūsų spaudos šefas, leidėjas buvo nuvykęs į Kauną susisiekti su miškinių vadais. Kun. L. Povilionis buvo jam gerai ipažįstamas, mat Lietuvos Nepriklausomybės laikais jis buvo „Šaltinėlio", vaikų laikraščio redaktorius. Radzevičius, rodos, buvo „Šaltinėlio" ekspeditorius. Matyt, nuo tų laikų jie ir buvo pažįstami. Jis, matyt, pasiteiravo kun. L. Pavilionio apie miškinių veiklą bei jų vadovus, kad rastų atstovą į steigiamąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą ir Generalinį štabą. Po to Radzevičius greitai buvo suimtas. Areštavus Radzevičių, buvo suimti ir kiti. Tai skambėjo gana įtikinamai. Bet kad kun. L. Povilionis būtų išdavęs Radzevičių, niekaip nenorėjau patikėti. Tada jis man papasakojo kitą epizodą. Kartą į kamerą, kurioje sėdėjo minėtas Š..., buvo atkeltas buvęs saugumietis, dirbęs kunigų reikalų referentu. Tas buvęs saugumietis paklausęs Š..., ar jis žinąs, kas išdavė Tauro apygardą. Šis atsakė, kad nežinąs. Tada buvęs saugumietis jam papasakojo, kad kartą atėjęs į savo kabinetą ir radęs raštelį. Jame buvo pranešta, kad Radzevičius tokią tai dieną buvo užėjęs pas kun. L. Povilionį, su juo kalbėjęs tokiais tai reikalais. Po tuo pranešimu — aiškus kun. L. Povilionio parašas.

Šitas pasakojimas mane pritrenkė. Niekada negalėjau patikėti, kad taip iš tikrųjų galėtų būti. Ir dabar nenoriu tikėti, kad tai ir buvo. Man kažkaip galvoje netilpo, ir dabar netelpa. Vėlesni du įvykiai gal tai patvirtintų.

Kai išėjau iš Marijampolės ligoninės 1956 m. rudenį, nuvykau į Klaipėdą pas gerą pažįstamą, priete-

lių kun. L. Povilionį. Kadangi jis buvo parapijos klebonas, tai aš tikėjausi gauti iš jo paramą pradžiai gyvenimo. Tą dieną jo parapijoje buvo švenčiami Kristaus Karaliaus atlaidai. Ten radau privažiavusių „Volgų", matyt priklausančių didelių parapijų klebonams. Aš gi buvau apsirengęs gana kukliai. Jis mane taip šaltai priėmė, kad aš gailėjausi važiavęs pas jį. Buvau apnakvindintas zakristijoje. Pajutęs, kad esu jam ne prie širdies, rytojaus dieną išvažiavau. Prieš pat išvažiuojant., jis man pasakė:

— Niekuo negaliu padėti. Visas stipendijas turime perduoti kurijai. Štai rastas laikrodėlis, kurio niekas neatsišaukia. Imk jį pradžiai gyvenimo.

Labai skaudu ir graudu pasidarė. Priėmiau laikrodėlį, nes nenorėjau jo įskaudinti. Kad ankščiau būčiau žinojęs, jokiu būdu nebūčiau važiavęs. O gal tai ir tiesa, ką tas saugumietis pasakojo. Bet vis dar nenoriu tikėti. Jis buvo užimtas savo kaimynais, matyt, negalėjo skirti man dėmesio. Kadangi jis statė bažnyčią, tai pinigai buvo reikalingi svarbesniems reikalams, o ne mano asmeniniams dalykams.

Antrą įvykį papasakojo a. a. Aloyzas Janušaitis. Kartą jis sutikęs kun. L. Povilionį Palangoje. Kun. L. Povilionis jau buvo išėjęs iš kalėjimo. Išsikalbėjus apie pažįstamus, T. A. Janušaitis paklausęs, ar jis pažįstąs kun. A. Ylių. Tas atsakė, kad ne. T. A. Janušaitis tai papasakojo su dideliu nusistebėjimu.

Ilgą laiką aš su kunigu, o vėliau su vyskupu L. Povilioniu neturėjau jokių reikalų. Dabar arkivyskupas L. Povilionis, rodos, manęs nesigėdina. Nuo Klaipėdos atsitikimo aš su juo nepalaikiau jokių santykių. Mus suartino 1974 metai. Tada stovėjau tarp gyvybės ir mirties. Jis dėjo daug pastangų, kad nesusideginčiau. Kol neturėsiu aiškesnių duomenų, netikėsiu, kad ana pasaka būtų tikras pinigas.

Šių dienų perspektyvoje nesigailiu, kad teko 15 metų pakentėti dirbant ne pagal luomą.

Giliai tikiu, kad miškinių iškentėtos kančios ir pralietas kraujas nenuėjo veltui. O dar išvežtųjų ir ištremtųjų nežmoniškos kančios ir maldos atnešė nuostabius šių dienų įvykius. Marija, kankinių Motina, matyt, atsižvelgė į tai ir užtarė mus pas Aukščiausiąjį Viešpatį Dievą. Jeigu mes dabar susiprasime ir malda bei atgaila grįšime prie Dievo ir pradėsime katalikiškai gyventi ir dirbti, tai, reikia manyti, sulauksime naujų, laisvės ir nepriklausomybės laikų!

9. Pirmasis susitikimas su tikrais čekistais

Pasirodo, mane atvežė į Marijampolės kalėjimą. Tuojau prisistatė du generolai. Vienas, atrodo, buvo gen. Macijauskas, vertėjas, o antras, regis, gen. Smirnovas. Pirmas jo pasveikinimas buvo:

—    Tu banditų vadas?

—    Aš jokios bandos nežinau.

—    Kaip tai nežinai? Mes viską žinome. Tu — Vilkas.

—    Vilkai stūgauja miškuose, o aš kalbu su jumis. Taigi aš žmogus, o ne vilkas.

—    Šitaip tu atsakinėji? — ir jis skėlė man antausį.

Tada aš jam tariau:

—    Jei jūs su manim taip elgiatės, aš neatsakinėsiu į jūsų klausimus.

—    Jei tu neatsakinėsi, mes tave geležiniais pančiais surakintą vedžiosime Marijampolės miesto gatvėmis, kad žmonės pamatytų, kas tu per vienas, koks tu esi kunigas.

Aš tylėjau. Pamatęs, kad grasinimais manęs nepaveikė, sušvelnino toną ir tęsė:

—    Jei pasakysi visą tiesą, tuojau grąžinsime tave į Skardupius. O jei neatsakysi, čia ir supūsi.

—    Jei jūs viską žinote, tai kam dar mane klausinėj ate? Pats aš nieko nežinau.

—    Tuojau viską sužinosi,— ar po kelių minučių atvedė pulk. Butkevičių.

—    Kada ir ko atvažiavai į Skardupius?

Ir pulk. Butkevičius pasakojo, kad atvažiavo į Skardupius redaguoti lietuvių partizanų laikraščio. Abiems generolams tarp savęs šnabždant, aš perspėjau Butkevičių.

—    Tylėk.

—    Jie viską apie mane žino.

—    Težino, o tu tylėk.

Čekistai šoko mudu barti ir grasinti už šnibždėjimąsi. Daugiau aš neatsakiau jiems nė į vieną klausimą ir buvau išvestas į kamerą. Įstūmė į patalpą, kurioje buvo ne tik vyrų, bet ir išsigandusių moterų. Bet neilgai teko būti bendroje kameroje. Po kokio pusvalandžio mane išvedė ir nuvedė į kažkokią raštinę. Liepė nuogai nusirengti. Atėmė diržą, nes buvo su geležine sagtimi, iš drabužių išpjaustė visas metalines sagas. Matyt, bijojo, kad nepasidaryčiau atominio ginklo. Liepė atsisukus į čekistą išsižioti ir apžiūrėjo, ar aš neturiu burnoje ko nors paslėpęs. Gal automato burnoje ieškojo. Įsakė ištiesti rankas pirmyn, išskleisti pirštus, turbūt „katiušos" ieškojo po pažastimis. Pagaliau prisakė atsitūpti nugara į čekistą ir pasilenkti.

Buvau pamiršęs, kad kišenėje turiu auksinį penkrublį. Jį rado ir atėmė, kad nepapirkčiau sargybos ir pabėgęs nenugriaučiau Tarybų valdžios. Iščiupinėjo visas siūles, iš-gniaužė visus drabužius. Greičiausiai norėjo surasti miną. Šitaip iškratę, nuvedė į kamerą. Ėjau rankose laikydamas kelnes, kad nenusmuktų ir sargybinis neatimtų.

Iš generolų nagų patekau į kunigų bylų viršininko žydo Razausko nagus. Gaila, kad per mažai mes žinojome apie tų sadistų taktikos vingius, gudrybes. Turiu pasakyti, kad jis elgėsi su manim gana žmoniškai. Pirmas susitikimas jam buvo nesėkmingas. Aš stengiausi pajusti, ką jis žino, ir nieko nepasakyti, ko nežino. Jis labai gudriai pradėjo, norėdamas mane apgauti ir suklaidinti.

—    Negaiškime laiko tuščiai, pasakyk viską, ką žinai, ir būsi laisvas, galėsi vėl tuojau sugrįžti namo, nereikės šičia vargti.

—    Aš nieko nežinau. Ko jums reikia iš manęs?

—    Mes norime sužinoti apie jūsų organizaciją, Tauro apygardos štabą.

—    Jokios organizacijos nežinau, apie jokį štabą neturiu žinių.

—    Nesigink, mes viską žinome, tik norime paties patvirtinimo.

—    Jei viską žinote, kam reikalingas mano patvirtinimas? Darykite, kaip žinote.

—    Jei šitaip užsispyręs laikysies, tai gausi važiuoti į Vilnių. Apsigalvok. Gali tuojau namo sugrįžti.

Gražiai dėdė kalbėjo, bet visai kitaip galvojo. Jam buvo reikalingas mano prisipažinimas, kad būčiau apkaltintas, o ne paleistas. Tai buvo gudri meškerė, bet nepakliuvau. Ačiū Dievui. Ir taip mudu susitikome Marijampolėje kelis kartus. Jam jokios naudos iš jų nebuvo. Aš griežtai laikiausi, kad nieko nežinau.

TURINYS

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Tauro apygardos partizanų štabo dokumentai ..................................... 3
Pratarmė ........................................................................3
Protokolai ..................................................................... 6
1. Tauro partizanų steigiamojo apygardos štabe, posėdžio įvykusio 1945 m. liepos
19 d. Skardupių klebonijoje protokolas Nr I ................................. 6
2. Tauro partizanų apygaidos štabo posėdžio įvykusio 1945 m liepos 23—24 d.
Skardupių klebonijoje protokolas Nr. 2 ...................................... 7
3. Apygardos štabo organizacinė schema ......................................... 8
4. 1945 m. lapkričio 28 d. įvykusio A Apygardos vado Kazimieraičio ir Lietuvos
diplomatinės tarnybos atstovų X ir Y pasitarimo protokolas .................. 8
5. Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadų ir A Apygardos vadų posėdžio,
įvykusio 1946 m. balandžio 9 d. protokolas Nr. 1 ........................... 10
6. Lietuvos Laisvės Kovotojų Tauro apygardos rinktinių vadų suvažiavimo, įvykusio
1946 m. Gegužės 3 d. Skaisčiūnų kaime (apygardos štabo būstinėje) protokolas 12
7. Pietų Lietuvos Partizanų štabo Įgaliotinio Tauro apygardos vado, Aukštaitijos 
partizanu štabo įgaliotinių susitikimo, įvykusio 1946 m. gegužės 28 d,
protokolas ................................................................. 23
8. 1946 m. gegužės 31 d. įvykusio Pietų Lietuvos Partizanų vado pavaduotojo
Mykolo-Jono ir Lietuvos diplomatines tarnybos atstovų Andriaus ir Alfonso
pasitatarimo protokolas .................................................... 24
9. Tauro apygardos pareigūnų posėdžio, jvykusio 1946 m. liepos 4 d. protokolas 25

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Antanas Ylius. TAURO APYGARDA. Prisiminimų fragmentai ......................... 48

3 rub. 50 kp.

Laisvės kovų archyvas 5 t. 1992 m.

Nuoširdžiai dėkojame VLIKo Tarybai, šio numerio rėmėjui

Viršelyje Dainavos apygardos partizanai

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

    T U R I N Y S

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Dzūkų rinktinės archyvas ..................................... 3

Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu (tęsinys).... 46

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

J. Suraučius-Tauras. Žaliojoj rikiuotėj ..................... 70

Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)........................... 102

A. Statkevičius. Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje 105

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

VRM archyvo dokumentai ..................................... 117

PDF:   fotografinė kopija: 


Laisvės kovų archyvas 5 t. 1992 m.

KAUNAS, 1992

UDK 947.45(084) La-148

Redakcinė kolegija:

Balys GAJAUSKAS, Irena JANAVIČIENĖ, Česlovas KIŠONAS,
Algis KAŠĖTA, Antanas KLIUNKA, Antanas LUKŠA,
Gintaras ŠIDLAUSKAS, Gintaras VAIČIŪNAS, Vidas GREGORAITIS

Viršelį apipavidalino Alvydas LADYGA

Reprodukcijos Regimanto ŽILIO

© Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992

Dzūkų rinktinės archyvas

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

DZŪKŲ RINKTINES ARCHYVAS

Dokumentai, kuriuos pokario rezistentai slėpdavo žemėje, daugeliu atvejų yra žuvę — vieni saugumo organų surasti ar atsitiktinių asmenų sunaikinti, kiti — tiesiog užmiršti ar nuo laiko sudūlėję. Laiminga išimtis yra štabo archyvas, kurį 1952 rudenį Birštono apylinkėse užkasė Dainavos partizanų apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys (anksčiau veikęs Kelmo slapyvardžiu). Jo paslaptį išsaugojo ir 1991 metais Kauno ,.Tremtinio" klubo atstovui Česlovui Kišonui perdavė Antanas Kalesinskas-Savalkietis).

Nr. 1

LLKS Dzūkų Rinktinės
     Vadas
52.07.01
Nr. 2

NV Vadui
R a p o r t a s

 

Tamstai pranešu, kad Dainavos Apygardos Dzūkų Rinktinės P. P. Margio tėvūnijos laisvės kovotojas talkininkas S a v a l k i e t i s, Sąjūdyje nuo 1949 m., savo žinioje globojo slėptuvėje nuo dviejų iki keturių partizanų ir kartu aprūpindavo maistu bei reikmenimis.

1951 m. gegužės mėn. MVD-istams masiškai siautėjant, talkininkas Savalkietis išgelbėjo tris partizanus iš mirtino pavojaus ir šelpė maistu.

Tlk. S a v a l k i e t i s ir toliau tęsia savo darbą dėl išsilaisvinimo kovos.

Prašau atžymėti tlk. S a va l k i e t į  sulig Jūsų nuožiūra.

Rinktinės Vadas /parašas neįskaitomas/

Skaityti daugiau: Dzūkų rinktinės archyvas

ANTANO PETRIKONIO-LAIVO ATSIMINIMAI

(Spausdinami patrumpinti)

1945 m. birželio mėnesį stojau į partizanų būrį, kurį suorganizavo žemaičiai Negras ir Jūra bei vietinis Vaclovas Vabuolas. Pastarajam buvo pavykę gyvam ištrūkti iš apsupimo Liepakojų kaime, kur žuvo 26 vyrai. Mūsų būrys veikė apie tris mėnesius. Po to dauguma jo narių (tarp jų mano vyresnis brolis ir svainis) legalizavosi. Aš, šešiolikametis, taip pat grįžau pas tėvus.

Tiedu žemaičiai, kuriam laikui dingę, po kelių mėnesių vėl pasirodė su nemažu būriu partizanų. Iki 1948 m. pavasario buvau šio būrio ryšininku: platinau spaudą, teikiau žinias ir t. t. Prasidėjus areštams, perėjau į nelegalią padėtį ir tų pačių metų bene spalio mėnesį, atidavę būrio draugams savo ginklus ir apsirūpinę fiktyviais dokumentais, mudu su J. Gyliu-Gintaru išvykome į Kauną. Pasijutę saugumo sekami, pasitraukėme į Žemaitiją. Kurį laiką veikėme žemaičių partizanų būryje. Tačiau pastarieji itin didelio pasitikėjimo mumis neparodė, todėl nusprendėme grįžti.

Grįžau į namus 1949 m. lapkričio mėnesį. Pasirodė, kad tėvai mane jau buvo apraudoję, nes gavo žinią, jog „banditas" Petrikonis užmuštas prie Vainuto.

Greitai pavyko susitikti su Jūreiviu-Griškoniu. Buvo susitarta mano namuose įrengti slėptuvę; tai ir padarėme 1950 m. ankstyvą pavasarį. Joje gyvenome trise: Jūreivis, Lakūnas ir aš. Kiti būrio vyrai slėptuvės nežinojo.

Skaityti daugiau: ANTANO PETRIKONIO-LAIVO ATSIMINIMAI

PRIEŠ 40 METŲ

1952 m. vasario 25 d., pirmadienį, prieš pat Užgavėnes, Kalesnykų miško pakraštyje prie Žarnaučiznos kaimo, slėptuvėje buvome šeši partizanai: Geležinio Vilko tėvūnijos vadas Varpas — Julius Makaravičius, štabo viršininkas Petras Liuza — Šernas, skyriaus vadas Petras Ašmenskas — Jovaras, jo žmona Elena — Vėtra, partizanas Algis Mažeika — Juokdarys ir aš — Granitas — tėvūnijos ūkio dalies viršininkas.

Tą rytą ruošėmės išeiti iš slėptuvės pakvėpuoti tyru oru, apsilankyti pas apylinkės gyventojus — pasirodyti, kad dar esam gyvi miško broliai. To padaryti nepavyko — buvome išduoti. Kieno?.. Slėptuvės šeimininko?.. O gal dar kažkieno, ko nežinome?.. Nors slėptuvėje turėjome KGB agentą Algį Mažeiką — Juokdarį, bet apie jos užpuolimą jis nieko nežinojo. Priešingai, būdamas slėptuvės angoje, prie atvirų durelių, sargyboje, A. Mažeika labai išsigando ir davė ženklą, kad mes supami. Jo įspėjimo dėka pradėjome sėkmingai nuo slėptuvės trauktis.

Kautynės prasidėjo tik miško pakraštyje, ties Žarnauskų sodyba, už gero puskilometrio, tada, kai KGB-istai mus pasivijo. Jos buvo nelygios ir labai sudėtingos. Išeidami į miško pakraštį, dar sugebėjome pirmuosius čekistus suklupdyti, vieną kitą likviduoti. Traukiantis toliau nuo miško, padėtis keitėsi: Juokdarys apsimetė nukautas, liko sniege. Varpas buvo atskirtas, traukėsi miško pakraščiu ties ta vieta, kur prieš 2,5 metų žuvo brolis Juozas — Žilvitis ir K. Pyplys — Mažytis.

Dzūkų rinktinės partizanai. Iš kairės: Putinas, Švendrys-Širvys, Vėtra, Granitas, Šernas, Briedis, Girėnas-Girinis, Jovaras, Varpas, Beržas

Skaityti daugiau: PRIEŠ 40 METŲ

Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu

 (Tęsinys)

Ginkluotos rezistencijos vyr. vadovybės kūrimosi proceso analizė neįmanoma be KGB veiklos, jos įtakos šiam procesui įvertinimo. Visą laiką, kol vyko pasipriešinimas, partizanų vadų veiksmai daugiau ar mažiau buvo kontroliuojami saugumo. Tik 1948 m. pabaigoje — 1953 m., atsisakius kurti vyr. vadovybę iš legaliai didžiuosiuose miestuose gyvenančių asmenų, dalinai pavyko išvengti KGB tiesioginio poveikio. Tuomet keitėsi ir KGB taktika. Dėl to būtina smulkiau panagrinėti BDPS, VLAKo įkūrimą, jų užsienio delegatūrų veiklą, konkrečių asmenų vaidmenį šiuose procesuose.

1946 m. į Lietuvą atvyksta J. Deksnys ir Stanevičius. Kaip aiškėja iš J. Lukšos-Mykolaičio ataskaitos LLKS vadovybei (pateikiamas visas tekstas), jie išvyko nesuderinę veiksmų su VLIKu, kuris jau tuomet buvo pripažintas kaip oficialiai atstovaujantis Lietuvos interesus užsienyje.

Lietuvoje J. Deksnys užmezgė ryšius su Tauro apygardos vadu Baltūsiu ir kai kuriais kitais vadais. Jie tarėsi dėl glaudesnių kontaktų. KGB tai sužinojo iš agento Marytės (vieno iš partizanų vadų ryšininko). Taip atsirado galimybė paimti į savo rankas rezistencijos vadovybės ryšių kanalus su vakarais. Tuo tikslu Deksniui buvo pakištas agentas Noreika (J. Markulis — aut. past.). (1)

KGB tikėjosi, kad Noreika bus radinys visoms pusėms (iki užverbuojant jis buvo LLA štabo narys). Kombinacija buvo vykdoma per agentą Marytę, kuris vienam iš vadų pranešė, kad turi ryšį su vienu iš Vilniaus inteligentijos grupių vadų. Tuo susidomėjo J. Deksnys ir pakvietė ag. Noreiką susitikti. Po šio susitikimo Noreika surengė Deksniui ir kitiems vadams kelionę į Vilnių, kur jie gyveno saugumo kontroliuojamuose butuose. Čia Deksnys susitikinėjo su būrių vadais — persirengusiais saugumiečiais. Viename tokių susitikimų Deksnys pranešė apie VLAKo sukūrimą. Noreika buvo paskirtas pirmininku. Pats Deksnys tapo „Komiteto" atstovu užsienyje. Jis, paveiktas Noreikos, pripažino ginkluotą kovą neperspektyvia ir kvietė pereiti prie pasyvios kovos taktikos. Su tuo sutiko ir kai kurie partizanų vadai. KGB savo agentų pagalba visaip stengėsi priversti partizanų vadus atsisakyti ginkluotos kovos. (2)

Skaityti daugiau: Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu

Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,

Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,
pasakytas 1977.VI.12 Chicagoje, 
minint tragiškuosius birželio mėn. išvežimus 
ir J. Daumantą-Lukšą.

NELIŪDEKIME. Nukankintieji kovoja drauge su mumis...
Jie stiprina mūsų gretas...
Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą...
M. Reinys, Vilniaus Arkivyskupas Vladimiro kalėjime.

VLIKo Užsienio Tarnybos 1951 m. išleistoje knygoje APEAL TO THE UNITED NATIONS ON GENOCIDE yra atspausdinti VLIKo bei Baltijos tautų memorandumai pateikti per Baltijos valstybių diplomatinius atstovus JAV-se, Jungtinių Tautų Organizacijai nuo 1946 m. ligi 1950 m. Jų tarpe yra ministro P. Žadeikio 1950.XI.21 raštu pateiktas JTO-jai VLIKo 1950.XI.15 memorandumas, kuriame yra nurodytas ūkininko Lukšos likimas. Ten taip pasakyta:

„Ūkininkas Lukša, 75 metų, turėjo 5 sūnus. Jis pats ir du jo sūnūs, studentas Jurgis, 25 ir Stasys, 20, 1947 m. buvo komunistų nužudyti. Kiti du jo sūnūs, mokytojas Antanas, 30, ir ūkininkas Vincas, 40, buvo nuteisti. Jų senutė motina, našlė, buvo išvaryta iš ūkio. Jo (sūnaus Juozo) pusbroliai, Juozas ir Antanas Stravinskai nužudyti 1946 m. Juozo Stravinsko šeima deportuota į Komi. Lukšos dėdė Vilkas deportuotas 1946 m., o du pusbroliai Vilkai — 1948 m. Artimas Lukšos giminė Varkala su visa šeima deportuotas, o sūnus Algis Varkala 1947 nužudytas. Giminaitė Danutė Dičpinigytė, gailestingoji sesuo, nužudyta 1946 m., jos motina deportuota.

Skaityti daugiau: Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,

Žaliojoj rikiuotėj

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

J. SURAUČIUS-TAURAS

Žaliojoj rikiuotėj

Frontas iš rytų užgriuvo staiga, netikėtai. Negalima pasakyti, kad nelauktai. Vokiečiai prarasdavo užkariautus plotus visuose frontuose, bet jų karo mašina dar buvo pajėgi. Galinga pramonė veikė tiksliai, kraštas buvo gerai organizuotas net ir masiškai bombarduojant aliantams. Šiaip ar taip, Hitlerio Vokietijos pralaimėjimas buvo aiškus.

Antrosios sovietų okupacijos šmėkla slėgė žmones. Vis dėlto 1944 m. pavasarį dar nedaug apie tai buvo kalbama. Labiausiai jaudino nerami padėtis Vilniaus krašte ir apskritai rytinėje bei pietų Lietuvoje. Sovietų partizanų veiksmai, nukreipti ne vien prieš vokiečių kariauną, tiek sustiprėjo, kad sunku buvo susigaudyti, kokiai paklusti valdžiai. Vis daugiau žūdavo lietuvių administracijos pareigūnų ir patriotų, neturinčių nieko bendra su pilietine vokiečių okupacijos valdžia.

Lenkų Armija Krajova (AK) Vilniaus krašte kariavo atskirą karą prieš lietuvius. Telkdama gausias ir gerai ginkluotas savo pajėgas prie Ašmenos, Svyrių ir Eišiškių, netrukus ir artimose Vilniaus apylinkėse, ji ėmė atkakliai ir nepaliaujamai pulti lietuvių savigyną. Ateidavo žinių apie dramatiškas kovas. Žuvo keturiolika vyrų su ltn. Zaleskių. Tokios aukos mažiau skaudindavo ir keldavo masinį pasipiktinimą lenkais, negu žinios apie taikių, niekur nepritampančių lietuvių gyventojų žudynes. Karas, kurį primetė lietuviams grobikiškas klastingas priešas, — vis dėlto karas, tegul ir neteisus. Žuvę kovoje kitaip apverkiami, o lenkų žudomi mūsų tautiečiai vien dėl to, kad jie — lietuviai patriotai, kad valstybinės lenkų okupacijos metais buvo Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjai, kiti tik prijaučiantys tai veiklai arba net ir dėl to, kad lenkų kaimynystėje nesislėpė esą lietuviai, — tai jau tragedija ir siaubas! Juo labiau kai tekdavo išgirsti nužudytųjų pažįstamų pavardes.

Skaityti daugiau: Žaliojoj rikiuotėj

Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS

(1896—1947)

Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.

1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.

Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.

Skaityti daugiau: Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje

A. STATKEVIČIUS

OKUPANTŲ IR KOLOBORANTŲ VALDOMOJE LIETUVOJE

Paskaita, skaityta JAV gyventojams lietuviams Čikagoje,

Jaunimo centre, 1988 m. birželio 4 d.

Daugumai pasaulio žmonių yra žinoma, kad 1939.VIII.23 Ribentropas su Molotovu Maskvoje pasirašė nepuolimo paktą ir slaptą protokolą prie jo. Realizavus šį protokolą, Lietuva, Latvija ir Estija pateko į Sovietų įtakos sferą. 1940.VI.15 buvo okupuota Lietuva, o kitą dieną — Latvija ir Estija. Nuo tada tose pavergtose tautose prasidėjo vargai ir nacionalinio išsivadavimo kova, kuri tęsiasi iki šiol.

Būdamas medicinos studentas, aš įsitraukiau į kovą už savo ir kitų pavergtųjų tautų laisvę. Rėmiau rezistentus, partizaninę kovą. Turėjau slapyvardį Klevas. Keturis medicinos fakulteto kursus baigiau Kaune. Vengdamas arešto, medicinos studijoms iš Kauno universiteto persikėliau į Vilniaus universitetą.

1947 metais buvau jau paskutiniame kurse. Rudenį, eidami į akių ligų paskaitą, mano kurso studentai universiteto koridoriuje pastebėjo KGB prokurorą ir keletą jį lydinčių vyrų. Jie studentų klausė, kuris čia yra Algirdas Statkevičius. Mat niekur Vilniuje nebuvau priregistruotas, ir mane galėjo rasti tiktai paskaitų metu. Studentai kolegos man apie tai kuo greičiausiai pranešė ir padėjo pasislėpti. Saugumiečiai tikrino visų vyrų dokumentus, bet manęs jau nebuvo.

Po to ketverius metus su svetima Vytauto Vaicekausko pavarde dirbau kaimo ambulatorijų ir gimdymo namų vedėju. 1951. VI.22 Vainute, Šilutės rajone, į mano butą atėjęs milicininkas sakė, kad labai sunkiai susirgo jo duktė. Prašė pagalbos. Kartu su milicininku sparčiais žingsniais nuėjau į jo butą. Vos atidarėm duris, mane staiga užpuolė keletas vyrų. Žiauriai, be pasigailėjimo mušė, partrenkė mane ant grindų. Tada jie išėmė iš mano kelnių diržą ir už nugaros surišo rankas. Tai buvo KGB darbuotojai. Po to jie, užmovę maišą ant galvos, vedė per miestelį. Nenorėjo, kad žmonės sužinotų, ką jie veda. Paskui jie kaip sviedinį įmetė mane į automašiną ir nuvežė į Klaipėdą. Ten atrišo nuveržtas rankas. Norėdami sadistiškai pasilinksminti, pasityčioti bei pažeminti, padavę man akordeoną, liepė groti.

Skaityti daugiau: Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje

VRM archyvo dokumentai

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Visiškai slaptai
(Vertimas iš rusų kalbos)

LIETUVOS TSR VIDAUS REIKALŲ MINISTRO
ĮSAKYMAS

1946 metai

Turinys: Apie uždavinius kovoje su banditizmu ir karinių dalinių per-dislakavimą Lietuvos TSR teritorijoje Nr. 0026    1946 m. kovo 26    Vilnius

Pastaruoju metu lietuviškas nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos aktyvina savo veiklą, vykdo teroristinius aktus prieš partinį-tarybinį aktyvą, naujakurius, terorizuoja gyventojus, skleidžia provokacinius gandus.

Galutiniam antitarybinio nacionalistinio pogrindžio likvidavimui ir jo ginkluotų gaujų sutriuškinimui —

ĮSAKAU:

1. Mano pavaduotojui karinėms dalims — generolui majorui drg. VETROVUI ryšium su man pavaldžiomis 34-to MŠP, 262 ir 285 ŠP, 1 /IV — 46 m. perdislokuoti karines dalis, išskiriant kuopų ir būrių garnizonus, reikalaujant iš minėtų dalių vadų ir garnizonų viršininkų atsakomybės už visišką banditizmo, nacionalistinio pogrindžio likvidavimą ir reikiamos visuomeninės tvarkos organizavimą šių apskričių ir valsčių administracinėse ribose:

25 šaulių pulkas: Štabas, spec. daliniai ir viena šaulių kuopa — Panevėžys.

Skaityti daugiau: VRM archyvo dokumentai

Redakcija klausia

Vienas iš KGB metodų, kovojant prieš ginkluotą rezistenciją — perverbuotų partizanų panaudojimas. Jie būdavo perrengiami partizanų uniformomis, be to mokėjo elgtis tarp jų kaip savi. Jie buvo vadinami smogikų būriais. Atsakingas už jų paruošimą buvo Sokolovas.

Viena iš tokių būrių ruošimo bazių buvo N. Vilnioje. Čia jie linksmai gyveno, buvo apmokomi, iš čia buvo siunčiami į operacijas. Žinoma, kad šią centras dar veikė 1952—53 m. 1-oje nuotraukoje — namas, kuriame gyveno šių būrių nariai.

Kreipiamės į Jus: gal kas nors atpažintų nuotraukose buvusius partizanus ar plačiau papasakotų apie Naujosios Vilnios namą? Rašykite adresu: Kaunas, Donelaičio 70b, LKA redakcijai.

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 5

Eina šešis kartus per metus

Redakcija: Dalia KUODYTE (vyr. redaktorė), Rima GUDAITYTE, Valdemaras MACIULEVIČIUS, Birutė OKSAITE, Regimantas ŽILYS

Duota rinkti 1992 05 22. Pasirašyta spaudai 1992 09 14. SL 176. Popierius rašomasis.

Formatas 70X100/16- Iškili spauda. 8 sp. 1. Kaina sutartinė.

Tiražas 10 000 egz. Užsakymo Nr. 907.

Leidžia — Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Donelaičio 70b, 3000 Kaunas. Spausdino „Spindulio" spaustuvė, Gedimino 10, 3000 Kaunas

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 6 T. 1993 m.

Viršelyje: Juozas Neverdauskas — Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas, žuvęs 1947 m. balandžio 25 d. Fotografuota Šakiuose.

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

     T U R I N Y S
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Partizano Dzūko dienoraštis .............................................. 5
Padėties Dainavos apygardoje analizė .................................... 84
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
K. Savičius. Tautos pašauktas .......................................... 109
P. Šiupaila. Laisvės kovų verpetuose ................................... 122
V. Voronavičius. Konsulas apie žuvusį brolį.(1941 m. birželio sukilimas) 130
Apie PL sr. štabo likvidavimą ir S. Staniškio-Lito žūtį. Pokalbis su
K. Stanaičiu ........................................................... 132

J. Jakavonis. Žiupsnelis prisiminimų ................................... 135
ANTINACINE REZISTENCIJA
A. Rupšienė. Štuthofo įkaitai .......................................... 137
Po to, kai rašėme ...................................................... 155
IS SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
V. Kašauskienė. Lietuvių laisvės kovos okupantų dokumentuose ........... 157
N. Gaškaitė. Lietuvos pasiuntinybė Maskvoje 1926—40 metais ............. 163
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Iš Dainavos ap. partizano Ikso užrašų knygelės ......................... 188
Istorijos kurjeris ..................................................... 191

 

PDF:   fotografinė kopija: 

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 6 T. 1993 m.

PARTIZANO DZŪKO DIENORAŠTIS

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Dienoraščio autorius Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Ten baigė gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais įstojo į Kauno Universiteto medicinos fakultetą. Baigęs I-ą kursą, 1944 m. balandžio mėn. įstojo į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Lietuvių Vietinę rinktinę. 1944 m. gegužės mėn., vokiečių okupacinei valdžiai išformavus rinktinę, buvo išvežtas į Čekoslovakiją, vokiečių aerodromų apsaugai. 1945 m. gegužės mėn. 15 d., kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko Raudonosios Armijos nelaisvėn. Perėjęs kelis belaisvių lagerius Rytų Europoje, Ukrainos anglies šachtas, 1946 m. rudenį parsigavo į Lietuvą. 1946 m. lapkričio 1 d. įstojo į partizanų gretas. Pradžioje veikė Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupėje (vadas — Vaclovas Voveris — Žaibas) eiliniu partizanu. 1947 m. į Sibirą ištremiama motina, šeimos turtas konfiskuojamas.

Tolesnis L. Baliukevičiaus — partizano Dzūko kelias atsispindi įvairiuose dokumentuose. Čia juos ir pateikiame.

L. Baliukevičius-Dzūkas

L. Baliukevičius-Dzūkas, dienoraščio autorius

Paskyrimai į organizacinių vienetų sudėtis ir pareigos:

1947.02.01. Gel. Vilko gr. Štabo viršininku ir spaudos ir Informacijos srities viršininku (Sp. ir Inf. sr. v.).

1947.09.15. Dainavos apygardos Štabo adjutantu.

1948.08.01. Šalia Apyg. Stabo adjutanto pareigų eiti Sp. ir Inf. sr. viršininko pareigas.

1949.05.19. Dainavos apygardos vadu ir laikinai eiti P. Kazimieraičio rinktinės vado pareigas šalia tiesioginių pareigų.

Skaityti daugiau: PARTIZANO DZŪKO DIENORAŠTIS

Padėties Dainavos apygardoje analizė

1. LK-jų moralinis stovis, nuotaikos, pasireiškiančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai Dainavos apygardoje

Nežiūrint šešerių metų sunkios kovos, vis didėjančio priešo spaudimo ir didelių, skaudžių aukų, partizanų moralinį stovį Dainavos apygardoje reikia laikyti geru. Partizanų valia — visomis jėgomis priešintis okupantui — yra išlikusi tokia pat nepalaužiama, kaip ir pirmųjų partizanų — veteranų, tvirtinusių savo krauju partizaninio judėjimo pagrindus, ant kurių išaugo ir dabartinis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Ta neapykanta priešui ir meilė savai, okupanto niokojamai, tėvynei, su kuria išėjo į kovą pirmieji partizanai, dega ir visų vėliau įstojusių partizanų širdyse. Si meilė savo tėvynei bei prisirišimas prie jos, neapykantos bei keršto jausmai savo tautos žudikui — bolševikiniam čekistui vienija ir žadina visus partizanus, nežiūrint, kokius įsitikinimus jie beturėtų, kovon, kurios ilgumo nė vienas nežino, išskyrus tai, kad kada nors bus karas.

Paprastas kaimo jaunuolis stoja į kovą, neklausdamas, kada ji baigsis; stoja tęsti kovą tų, kurie jau žuvo. Dauguma naujai įstojusių į partizanų eiles galėjo į jas ir nestoti, t. y. jiems nebuvo susidariusios tokios sąlygos, kad nebuvo kur dingti nuo priešo persekiojimų, ir todėl teko ieškoti paskutinės išeities — išeiti į mišką. Daugumas galėjo pilnai ir toliau slapstytis, galėjo prisitaikyti prie naujos valdžios, galėjo išvažiuoti kur nors kitur ir tuo būdu tęsti toliau legalų gyvenimą. Tačiau nė vienas nepanorėjo rinktis šių išeičių. Tik garbingos kovos kelias, kad ir daugelio žuvusių krauju aplaistyta, buvo tuo visus patraukiamai veikiančiu akstinu, skatinusiu pasirinkti sunkiausią išeitį — partizaninę kovą.

Sunkus kovos kelias jo neatbaido ir MVD bei MGB viršininkų „amnestijos“ (mat Paleckio „amnestijai“ pasibaigus, pastarieji savas teikti pradėjo), garantuojančios laisvą legalų gyvenimą, jo nesuvilioja. Su kokiu pasiryžimu ji buvo pradėta, lygiai su tokiu pat pasiryžimu ji tęsiama toliau, o pačiomis kritiškiausiomis aplinkybėmis nesvyruojant mirštama. Jeigu Dainavos apygardą sudarytų ne šitokie partizanai, bet įvairus lepšiai, ištvirkėliai, neturį savo nusistatymo avantiūristai, tada šiandien Dainavos apygardos, kaip stambaus organizacinio vieneto, nebūtų. Jeigu Dainavos apygardoje partizaninė veikla nėra užgniaužta, tai tik dėka tvirtos moralės bei kitų gerų dvasinių savumų tiek partizanų, tiek ir kaimo gyventojų.

Tačiau kaip nėra taisyklės be išimties, taip ir partizaniniame gyvenime kartais sutinkami nemalonūs reiškiniai, rodantieji, jog ir partizanų tarpe yra šalintinų blogybių, ydų, yra didesnių ir mažesnių nusižengimų P drausmei.

Didžiausią žalą partizanams ir partizaninei veiklai atnešdavo girtuokliavimas. Sakoma a t n e š d a v o dėl to, kad šiandien girtuokliavimas baigiamas išrauti iš partizanų tarpo. Tačiau negalima nepaminėti jo jau vien dėl to, kad visos blogybės, kilusios iš šio įpročio, dar ir šiandien kai kurių gyventojų tarpe sukelia nemalonius prisiminimus.

Skaityti daugiau: Padėties Dainavos apygardoje analizė

TAUTOS PAŠAUKTAS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Kazimieras SAVIČIUS

K. Savičius-Sakalas-Uranas,K. Savičius-Sakalas-Uranas, Geležinio Vilko-Stirnos rinkt, partizanas.

Tu išėjai į partizaną kelią,
Žengei tu juo su meile ir daina.
Apkabinai Motulei galvą seną,
Sakei: „Neverk, lydėk su šypsena...“

(Eilės, rastos ant žuvusio partizano Budrecko krūtinės, su prierašu: „Nuo jo draugų“)

Kazlų Rūdos miškai buvo vieni didžiausių Lietuvoje. Jų priedangoje su trofėjiniais ginklais, stokodami šaudmenų, patirties, telkėsi Tauro apygardos Stirnos rinktinės partizanai. Plačiai išsidėstę miškai, tarpumiškiai, kaimai tapdavo kautynių arenomis. Daugelis žuvo nelygioje kovoje, kiti pateko priešui į nelaisvę, buvo žiauriai kankinami per tardymus rūsiuose, kalėjimuose, kentė lageriuose badą, šaltį, pažeminimus, vergiškai dirbdami. Negrįžusių į Lietuvą kapai liko nežinomi.

Vienos sodybos istorija

Nelegalioje padėtyje atsidūriau 1943 m. kovo mėnesį, kai mane pašaukė į Reicho darbo tarnybą, faktiškai į vokiečių okupacinę kariuomenę. Sunkesnių išgyvenimų ir nuotykių tada nepatyriau, nebent kai reikėjo šokti iš einančio traukinio.

Apsigyvenau Turiškių kaime prie II Krosnos miestelio pas ūkininką kalvį Antaną Vaičiulį, lietuviškos dvasios, draugišką, malonų, už mane gerokai vyresnį žmogų. Vokiečių kariuomenė 1944 metais traukėsi planingai, be panikos. Šeštokų—Simno geležinkelio ruože buvo ardomas geležinkelis: du garvežiai paskui save traukė galingą plūgą, su triukšmu poškėjo laužomi pabėgiai. Netrukus pasigirdo artėjančio fronto garsai.

Ruduosius okupantus pakeitė raudonieji. Iš rūsio, kuriame slėpiausi su Vaičiuliu šeima, mus išvarė į kiemą ginkluoti kareiviai. Jų veidai buvo pikti, išvargę. Mane norėjo atskirti, palaikė persirengusiu vokiečių kareiviu, ir tik šeimai įrodžius, kad nesu toks, buvau paliktas. Namuose darė kratą. Geltonas baldų rankenėles skuto peiliais, norėdami įsitikinti, ar ne auksinės. Radę denatūruoto spirito butelį, išgėrė. Šeimininkų perspėjimai, kad skystis negeriamas, jų neįtikino.

Skaityti daugiau: TAUTOS PAŠAUKTAS

LAISVĖS KOVŲ VERPETUOSE

Petras ŠIUPAILA—Žiogas

LIETUVOS KARIUOMENĖJE

P. Šiupaila-ŽiogasP. Šiupaila-Žiogas, Stirnos-Žalgirio rinkt, partizanas. Suimtas 1947 m.

Gimiau 1917 metais Marijampolės apskrities, Sasnavos valsčiaus, Molupio kaime. 1938 metais įstojau į Lietuvos kariuomenę, Marijampolės 9-ojo pulko 2-ąją kulkosvaidininkų kuopą, vadovaujamą kapitono Janulevičiaus. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Vokietijos—Lenkijos karui, pulko vadas plk. Gaušas pasiuntė mūsų dalinį saugoti Lietuvos valstybės sieną nuo galimo besitraukiančios lenkų kariuomenės prasiveržimo. Prie sienos išsidėstę skyriais, paruošėme apkasus ir stebėjome lenkų kariuomenės judėjimą. Vargino lietūs ir laukiami netikėtumai iš anapus sienos. Netrukus internavome apie dešimtį sunkvežimių ir vežimų su lenkų kareiviais. Teko internuoti pavienius bei mažomis grupėmis besitraukiančius ginkluotus lenkų karius.

Be realios pagalbos lenkų kariuomenė buvo nepajėgi atsispirti gerai ginkluotai ir karui paruoštai hitlerinei kariuomenei. Sudariusi klastingą sutartį su hitlerine Vokietija, Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę į Lenkijos teritoriją ir užėmė sutartyje skirtą jos dalį. Lenkija tapo dviejų agresorių auka, jos valstybingumas žlugo, Sovietų Sąjunga atliko savo „garbingą tautų išvadavimo“ misiją. Tūkstančiai užgrobtos teritorijos gyventojų buvo išvaduoti ne tik nuo laisvės, bet ir nuo gyvybių. Prasidėjo naujas, tragiškas istorijos laikotarpis, pareikalavęs milijonų gyvybių, begalinių kančių ir ašarų, virtęs atviru, nekontroliuojamu tautų genocidu.

Mūsų batalioną nuo pasienio sugrąžino į Marijampolės kareivines. Netrukus pulko vado įsakymu mus pasiuntė į Alytų sugaudyti apylinkėse išsilaksčiusius lenkų kariuomenės arklius. Surinkę apie šimtą arklių, pristatėme į Marijampolės kareivines.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ VERPETUOSE

KONSULAS APIE ŽUVUSĮ BROLĮ

Praėjusių metų pabaigoje į Tėvynę buvo parvykęs Lietuvos konsulas Kanadoje p. Haris Lapas. Kalėdų dienomis lankėsi Kaune. „Sunkūs prisiminimai slegia krūtinę, pirmą kartą po penkiasdešimt metų stovint žemėje, kurioje ilsisi brolio Viktoro, 1941 metų birželio sukilėlio, palaikai,— susimąstęs kalbėjo buvusiose Kauno miesto kapinėse Vytauto prospekte.— Žuvo ginklu pasipriešinęs okupacijai. Deja, kapo nebėra“. Ne tik šio kapo nebėra. Nė pėdsako nebelikę nė vieno iš tų pusantro šimto brolių sukilėlių kapų abiejose Dariaus ir Girėno mauzoliejaus pusėse. Nebėra nė pačių kapinių. Žodis po žodžio atgyja prisiminimai...

Viktoras Lapas gimė 1917 metų rugpjūčio 15 dieną Ukrainoje. Tėvas buvo geležinkelietis, o čia ir pagrindinė priežastis, kad šeima gyveno taip toli. Atkūrus Nepriklausomybę ir šeimai grįžus į Lietuvą, Viktoras baigė Kėdainių gimnaziją. Keletą metų studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Konkurso keliu gavęs Krašto apsaugos ministerijos stipendiją, išvyko į Prancūziją studijuoti povandeninių laivų inžinerijos. Po studijų užsienyje grįžęs į Kauną, baigė Karo mokyklą ir buvo paskirtas „Prezidento A. Smetonos“ laivan. Netrukus Lietuvos žemę mynė raudonojo okupanto batas. Prasidėjus Vokietijos—Sovietų Sąjungos karui, Viktoras suprato, kad išmušė valanda ginklu siekti laisvės. Dalyvavo užimant Kauno radiofoną,

Skaityti daugiau: KONSULAS APIE ŽUVUSĮ BROLĮ

Apie PL sr. štabo likvidavimą ir S. Staniškio-Lito žūtį. Pokalbis su K. Stanaičiu

(versta iš rusų k.)

P r a n e š i m a s

apie PL sr. štabo likvidavimą ir t. p. LLKS
Prezidiumo pirmininko pavaduotojo Staniškio—
Lito likvidavimą.

...Ag. Panaktinis buvo užverbuotas dirbant su Aido būriu dar 1950 m. (...) Kai du jo broliai (Aidas ir Trimitas) buvo likviduoti, ag. Panaktiniui buvo pasiūlyta išduoti trečią brolį Briedį (...) Panaktinis sutiko (...)

Vykdydamas užduotį, Panaktinis per Saulę (savo žmoną — red. past.) pranešė, kad jis kartu su Briedžiu (...) yra Budninkų km. (Prienų raj.) ir kad banditai jam siūlo eiti su jais į Lito bunkerį (...) Su ag. Panaktiniu buvo sutarta, kad naktį į vasario 2 d. jis atves banditus pas Klimą nakvoti, iki nakties pabus su jais name, o paskui miegoti eis į daržinę, kur jie bus paimti (...)

...Dirbant su jais ir veikiant Panaktiniui, iš Briedžio buvo išgauti duomenys apie Lito bunkerį Prienų šile, į pietvakarius nuo Naravos kaimo. Briedžio parodymus patvirtino Šermukšnis.

Vasario 4 d. rytą, dalyvaujant Briedžiui ir Šermukšniui, Lito bunkeris buvo apsuptas ir paimtas. Tačiau Litas, kareiviams einant prie bunkerio, nusišovė (...)

...Apie banditų Briedžio ir Šermukšnio paėmimą, t. p. Lito likvidavimą žmonės nežino, o tai leidžia operatyviai panaudoti banditus ieškant ir paimant Ungurį ir Žilviną.

Kauno apskr. MGB virš.
KGB plk. Sinycin.

Skaityti daugiau: Apie PL sr. štabo likvidavimą ir S. Staniškio-Lito žūtį. Pokalbis su K. Stanaičiu

ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ

Juozas JAKAVONIS

Mane, Juozą Jakavonį, 1946 metų gruodžio 8 dieną suėmė KGB kariuomenė. Buvau laikomas ir kankinamas Varėnos saugumo name, vienoje kameroje su kunigu Zigmu (Elyte), kurį plačiau aprašė atsiminimuose A. Ramanauskas—Vanagas. Ketinome pabėgti, bet tarp mūsų buvo saugumo provokatorius Vingraitis, kuris išdavė.

Mus išvežė iš Varėnos į Vilniaus KGB rūmus 1947 metų sausio pradžioje. Ten mane išlaikė iki kovo ar balandžio mėnesio. Vienoje kameroje su manimi buvo šie žmonės:

1.    Stankevičius — Veisiejų gimnazijos direktorius,

2.    Olišauskas — mokytojas nuo Kapčiamiesčio,

3.    Viktoras Šauklys — kunigas iš Ukmergės,

4.    Jerusevič — kapitonas ar pulkininkas, buvęs Vilniaus miesto komendantas lenkų valdymo laikais.

Kitų dviejų suimtųjų pavardžių neatsimenu.

Jerusevič mokėjo susibelsti Morzės abėcėle. Vieną rytą per kameros sieną mums pranešė, kad toje kameroje yra atvežti apie 1—2 val. nakties iš Lukiškių kalėjimo mirtininkai, nuteisti gerokai anksčiau. Nors kamera buvo greta mūsų, bet mes negirdėjome, kaip juos ten suvedė. Mes buvome tiesiog apstulbinti tokio pranešimo.

Skaityti daugiau: ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ

ŠTUTHOFO ĮKAITAI

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

Jau šit kiek metų tylima apie 46 Lietuvos inteligentus, 1943 m. kovo 16—17 dienomis suimtus ir išvežtus į Štuthofo koncentracijos stovyklą! Žinoma, buvo žmonių, kurie tylėjo, bet dirbo. Jie ramiai rinko duomenis apie išvežtuosius, kaupė medžiagą. Mes turime būti dėkingi Bronei Masaitytei, atkakliai rinkusiai po kruopelę žinutes, aukojusiai tam visą laisvą laiką. Turime dėkoti įkaitų artimiesiems, kurie, patyrę sunkią tremtinių dalią, išsaugojo nuotraukas, asmeninius daiktus. Pasirodė trumpų straipsnių apie vieną kitą žmogų.

Tad kas nutiko tais 1943 metais?

Lietuvių visuomenė griežtai nusistatė prieš SS dalinių kūrimą Lietuvoje, ir šiam principui susiformuoti padėjo antinacinio sąjūdžio žmonės, jų leidžiama, spauda. Tai buvo aktyvioji visuomenės dalis, kuriai rūpėjo Lietuva, jos ateitis. Tai jie— 1941 m. birželio 23 d. sukilimo dalyviai, tai jie priklausė LAF’ui, vėliau — LF (Lietuvių Frontui). Jie nesitaikstė su vokiečių priemonėmis germanizuoti Lietuvą, niokoti jos ūkį.

Čia skelbiama tik dalis medžiagos apie šiuos žmones. Būtų malonu, kad atsilieptų tie, kas juos pažinojo, dirbo kartu. Nauja medžiaga būtų publikuojama papildomai.

1993 metų kovo 16 diena — liūdna 50 metų sukaktis. Šiai dienai pažymėti, pagerbti žuvusių, mirusių įkaitų atminimą, padėkoti gyviesiems, IX forto muziejuje atidaryta ekspozicija.

Štuthofo konclageris

Štuthofo konclageris

Geriausiai šiuos žmones, jų nuveiktus darbus apibūdina J. Brazaitis savo knygoje „Vienų vieni“: „Tai buvo lietuvių duoklė, skaudi duoklė geriausiais žmonėmis už tautos garbę, kuri buvo išlaikyta, suboikotuojant SS legioną ir paverčiant niekais kitas nacių užmačias Lietuvoje“. Susipažinkime su šiais žmonėmis.

Ignas Budrys

Ignas Budrys

Kazys Bauba

Kazys Bauba

Skaityti daugiau: ŠTUTHOFO ĮKAITAI

Po to, kai rašėme

KOMENTARAS MEMORANDUMUI

Valentinas ALEKSA

Antrojo pasaulinio karo metais į Lietuvos istoriją neužmirštamą puslapį įrašė nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjai dr. Kazys Grinius, prof. kun. Mykolas Jeronimas Krupavičius, prof. Jonas Pranas Aleksa, pasirašydami ir įteikdami 1942 metais „Memorandumą Vokiečių Generaliniam Komisarui Kaune“2, kuriame išdėstomas vokiečių kolonizavimo mechanizmas, administracijos veiksmai žydų ir kitų tautybių piliečių atžvilgiu Lietuvoje.

Dešimtmečius okupacinis sovietinis rėžimas Lietuvoje neleido plačiajai visuomenei susipažinti su šiuo karo metais paskelbtu diplomatiniu aktu. Sovietų ideologai, ištikimai tarnaudami okupacinei valdžiai, dešimtmečiais nepateikdami pilno „Memorandumo Vokiečių Generaliniam Komisarui Kaune“ teksto, įvairiais būdais stengėsi ne tik iškraipyti jo esmę, bet ir apjuodinti šiuos nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjus. Net paskelbtais buvusioje SSRS valstybėje perestrojkos ir glasnost (pertvarkos ir viešumo) metais istorijos mokslų kandidatas docentas Stasys Laurinaitis rašė: „Aršiausi buržuaziniai nacionalistai ir tokių faktų akivaizdoje toliau ištikimai tarnavo hitlerininkams. Tačiau atviras krašto grobimas ir kolonizavimas negalėjo nesukelti tam tikro lietuvių buržuazijos nepasitenkinimo. Ji taip pat norėjo reabilituotis liaudies akyse, kad padėjo hitlerininkams okupuoti kraštą. Kai kurie buržuazijos atstovai, tarp jų ir žinomi jos veikėjai, kaip J. Aleksa, K. Grinius, M. Krupavičius, užėmė tam tikrą opoziciją okupantų atžvilgiu. 1941 m. pabaigoje ėmė reikštis jų „pogrindinės“ grupuotės, pasirodė laikraštukai, skelbę „pasyvaus pasipriešinimo“ taktiką. Hitlerininkai praktiškai nepersekiojo tokių pogrindininkų, nes jų veikla jiems buvo daugiau naudinga, negu žalinga,— davė pretekstą dar aršesnei kovai prieš aktyvaus pasipriešinimo organizatorius, komunistus ir jų šalininkus.“3

Skaityti daugiau: Po to, kai rašėme

LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS OKUPANTŲ DOKUMENTUOSE

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Niekam ne paslaptis, kad istorinė tiesa dešimtmečiais gaubta slaptumo skraiste, atkakliai skinasi sau kelią į tautos atmintį. Nueina į praeitį ideologizuotos, apologetiškos, sausos ir bedvasės sovietinės okupacijos metais išleistos knygos apie valdančią partiją ir socializmo variklį — „klasių kovas“. Ypač skaudus puslapis lietuvių tautos istorijoje yra pokario metai, kai sovietiniai okupantai kartu su vietiniais totalitarinio rėžimo Lietuvoje diegėjais ir sergėtojais, provokavo brolžudišką kraujo liejimą Lietuvoje, vykdė nusikalstamą tautų naikinimo politiką. Tiesa, nors ir pažeidžiama, slepiama ir nutylima, tačiau neįveikiama. Taip atsitiko ir su Lietuvos laisvės kovotojais.

Laisvės kovotojai sovietinių okupantų ir vietinių aktyvistų koneveikiami, šaudomi, gaudomi ir represuojami atlaikė priešų smūgius. Ilgai slopintas tiesos šauksmas randa deramą atgarsį Lietuvos žmonių atmintyje. Tam pasitarnauja rezistencijos dalyvių, sovietiniuose lageriuose ir tremtyje vargus vargusių žmonių gryni kaip ašara, gyvenimo prasmę vaizduojantys unikalūs atsiminimai. Didelė vertybė, kad jie išsaugoti, kad jie gyvi, nes tai dokumentai, kurie atskleidžia didžiausius XX amžiaus totalitarinio režimo nusikaltimus žmonijai, tampa šio režimo nusikaltimų Lietuvoje liudytojais.

Lietuvių laisvės kovos atsispindi ir okupantų dokumentuose. Jie atskleidžia, kaip okupantai slopino išsivadavimo kovą, ciniškai kėlė savo „nuopelnus“, už tai nesidrovėdami reikalauti net Lietuvos žmonėms skirtų amerikoniškų dovanų. Ypač savivaliavo Lietuvoje NKVD kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vadovaujama generolo-majoro Vetrovo. Ji į Lietuvą buvo atkelta 1944 m. rugpjūčio pradžioje, tačiau turėjo kone vienerių metų operatyvinės-baudžiamosios veiklos patirtį. Mat divizija kuo puikiausiai įvykdė TSRS vyriausybės užduotis, tremdama iš gimtųjų vietų čečėnus, ingušus ir Krymo totorius, žiauriai susidorodama su visais įvardinamais tarybų valdžios priešais. Savaime suprantama, kaip ir matyti iš pateikiamų dokumentų, Lietuvoje ji nenuobodžiavo. Kuo nuosekliausiai, žudydama ir represuodama Lietuvos žmones, diegė stalininę tvarką, vykdė nusikalstamas karines-operatyvines operacijas. Lietuvoje buvo stiprinamos NKVD, NKGB, visos represinės struktūros, represuojami ir tremiami gyventojai, kuriamas NKVD užverbuotas ginkluotas pogrindis. Taigi okupantų dokumentai įdomūs ir labai svarbūs ne tik tuo, kad jie atskleidžia pasipriešinimo kovų mastą, bet ir tuo, kad jie atskleidžia pačių okupantų padarytus nusikaltimus.

Šie dokumentai yra Lietuvos valstybiniame visuomenės organizacijų archyve, skelbiami pirmą kartą. Tiesa, pirmasis dokumentas (Vetrov’o laiškas A. Sniečkui) buvo eksponuotas Lietuvos etnografijos muziejuje surengtoje 1988 m. parodoje, skirtoje „Birželio 14-ajai — Vilties ir Gedulo dienai“.

Pateiktų dokumentų kalba netaisyta ir terminologija nekeista.

Vanda KAŠAUSKIENĖ

1991 11 21

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS OKUPANTŲ DOKUMENTUOSE

LIETUVOS PASIUNTINYBĖ MASKVOJE 1926—1940 METAIS

Buvusiuose KGB archyvuose yra išlikusios trys operatyvinės bylos, užvestos Lietuvos Respublikos diplomatinio korpuso nariams: Vladui Natkevičiui (arch. Nr. 413), Leopoldui Bagdonui (arch. Nr. 1679) ir Kazimierui Žvironui (arch. Nr. 4066). Jose pateikiami sekamųjų asmenų biografiniai duomenys, pažymos apie jų sekimą, taip pat daugybė OGPU (tuometinis KGB) agentų pranešimų bei pastebėjimų, kuriuose lyg kaleidoskope atsiskleidžia Lietuvos misijos (taip vadinosi Lietuvos atstovybė) Maskvoje gyvenimas, spalvinga ano laikotarpio atmosfera, charakterių įvairovė bei sudėtinga politinė situacija.

Dauguma agentų, kuriais apsčiai apstatyti visi misijos darbuotojai, yra gana žemo rango, savo duomenis gauna iš vairuotojo, virėjos ir pan; tai atsispindi jų pranešimuose. Tačiau tarp informatorių yra ir Maskvos intelektualų, sugebančių charakterizuoti sekamuosius asmenis. Šiuo požiūriu gana įdomi byloje pateikta ilgalaikio Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Jurgio Baltrušaičio charakteristika. Poetas J. Baltrušaitis 1920 metais tampa specialios misijos vedėju, o vėliau — ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju Lietuvos ministru Maskvoje. 1939 metais jį pakeičia V. Natkevičius — paskutinis Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Maskvoje prieš karą.

Kaip apskritai kiekviena operatyvinė byla, taip ir šios vedamos pamažu artėjant iki užsibrėžtos atomazgos: surinkus kompromituojančią medžiagą, byla paprastai užbaigiama sekamojo asmens areštu arba užverbavimu.

Šiose bylose pateiktoji medžiaga yra labai aktuali, nes aprašomi įvykiai ne tik atspindi visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją iki pat tragiškųjų 1940 metų, bet ir išryškina daug analogijų su nūdiena, kai net Lietuvos atstovybė tebėra tame pat pastate — Maskva, Vorovskio g. 24, tik OGPU—KGB veiklos metodai yra daug rafinuotesni.

Cituojamieji tekstai yra išversti į lietuvių kalbą ir pateikti chronologine tvarka, praleidus nereikšmingas smulkmenas. Agentų pranešimuose nurodoma data ir agento slapyvardis. Skliaustuose nurodyti archyvinių bylų numeriai.

Ištrauka iš 1926.09.29 Kauno rezidento laiško INO OGPU:

„(...) Prieš kiek laiko iš Maskvos į Kauną atvyko Lietuvos pasiuntinybės sekretorius Bagdonas. Šitas Bagdonas du ar tris kartus aplankė Lietuvos genštabe informacinį skyrių.“

VVA RKKA budintis, Maskva, 1929.06.29. Akademijos viršininkui. Rytinis raportas.

„20 val. 30 min. sargybinis man pranešė apie įtartiną pilietį, kuris lėtai, įdėmiai žvalgėsi į akademijos aerodromą, vaikštinėjo šiame rajone. Aš susidomėjau gerai apsirengusiu ponu ir ėmiau jį stebėti, tikėdamasis, kad jis sės į tramvajų. Jis praleido du tramvajus, ir aš priėjau prie jo, norėdamas sulaikyti, bet jis parodė man pažymėjimą, dėl kurio aš negalėjau jo sulaikyti. Pažymėjimas Nr. 495 išduotas Lietuvos atstovybės patarėjui Leopoldui Bagdonui, turinčiam teisę į eksteritorialumą. Aš paklausiau, kodėl jis vaikštinėja akademijos aerodromo rajone, jis tai motyvavo grynu oru ir rūmų grožiu. Paskui skubiai pridūrė, kad aerodrome keletą kartų buvo ir skraidė. Pagal intonaciją ir atsakymų formą be tokio pažymėjimo aš jį būčiau areštavęs. Jis atsiprašė už suteiktą rūpestį, ir aš nuėjau nuo jo (...)“

Skaityti daugiau: LIETUVOS PASIUNTINYBĖ MASKVOJE 1926—1940 METAIS

IŠ DAINAVOS AP. PARTIZANO IKSO UŽRAŠŲ KNYGELES

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Garbė — kas miršta už Tėvynę ir Garbė Tėvynei, kad yra kas už ją miršta!

/Vaižgantas/

Uraganai blaškos, viesulai atūžia,
Gailios močių raudos ūbauja su vėjais.
Už sesutės laimę, šviesesnę dalužę,
Už Tėvynės Laisvę broliai mirt išėjo...

 

...Išeinu tau parnešti laisvų žemių saujos. Jei grįšime sveiki,— mes ten sėsime javą ir lauksime prinokusio derliaus; o jei žemė bus drėgna nuo kraujo,— ją supilsime ant kapo didvyrio, mirusio kovos lauke. Tebus ji liudininku kartų kartoms, kad mes negailėjome aukų ir parnešėme kraštui Laisvę...

 

O žeme, o motina mano brangioji,
Šiandien tu puošiesi žiedais ir krauju,—
Jei turtus tavuosius pakeistum man rojum,
Tai būtų taip ilgu, taip liūdna be jų.

48.VIII.12.

Skaityti daugiau: IŠ DAINAVOS AP. PARTIZANO IKSO UŽRAŠŲ KNYGELES

ISTORIJOS KURJERIS

Dabar ten tik motina
Skalbia, skalbia ir skalbia 
Kultuve klevo 
Sūrų nuo ašarų vandenį, 
Nužudytų sūnų 
Kruvinus marškinius.

Ir nei laumės,
Nei drobių audėjos
Neateina talkon.

       Kazys Bradūnas
(J. Brazaitis. Raštai. // Chicago. 1985 m. T. 6. P. 8.)

...Kiekvienas Sąjūdžio narys turėtų tapti tautos ateities kūrėju, kad Tautos egzistencija būtų užtikrinta...

(P. Bartkus—Žadgaila)

...Užsidegimas padaro žmogų gyvuliu, kuris gali eiti per motinos lavoną, o mūsų ideologijoje neturi būti to, kas reikštų žmogaus išsigimimą...

(J. Šibaila—Merainis)

(LTSR VSK archyvas. P. 3. B. 33960. T. 10. L. 217.)

1952—53 m. pogrindis leido 9 laikraščius ir laikraštėlius:

1.    Partizanas — PL sr.
2.    Laisvės žvalgas — TA št.
3.    Laisvės varpas — KA št.
4.    Laisvės žvalgas, Malda girioje — ŽA št.
5.    Prisikėlimo ugnis — PA št.
6.    Svobodnoje slovo — PL sr. rusų k leistas laikraštėlis.
7.    Prie Rymančio Rūpintojėlio, LB biuletenis, L Tarybos biuletenis,— LLKS Tarybos leidiniai.
8.    Aukštaičių kova — Vytauto ap. št.

(LTSR VSK archyvas. F. 3. B. 33960. T. 2. L. 61—2).

Per 1951 m. 4 mėnesius agentų grupės likvidavo 62 partizanus, tame tarpe 25 vadus.

(LTSR VSK archyvas. Operat. b. f. B. 5699/3699. L. 104).

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 7 T. Turinys, metrika

Nuoširdžiai dėkojame Tautos fondui iš JAV, šio numerio rėmėjui

Viršelyje Kamajų apyl. (Rokiškio raj.) stribų sušaudyto Kristaus statulėlė. (Iš Petro Dručkaus asmeninio muziejaus)

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

     T U R I N Y S

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Žemaičių ap. Kardo (Kardų) rinktinės apžvalga (dok. rink.) ............. 3

S. Karalius, K. Budginas. Rezistencija Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte  44

D. Kuodytė. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu (pabaiga) . 61

Vyčių sąjunga (dok. rink.) ............................................ 84

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

J. Malūkaitė-Petkevičienė. Kardo rinktinės partizanai ................ 135

R. Vaštokas. Žvilgsnis į genocidą iš visuotinės perspektyvos ......... 140

A. Kliunka. Atmintis (V. Svilo netekus) .............................. 144

ANTINACINE REZISTENCIJA

„Kęstučio“ karinė organizacija ....................................... 146

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

V. Gregoraitis. Iš VRM Informacinio centro archyvo ................... 155

A. Anušauskas. Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai .................... 162

V. Ašmenskas. Lietuvos Tautinė Taryba ir jos veikėjai ................ 172

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Partizano St. Augusčio dienoraštis ................................... 214

Po to, kai rašėme. V. Banienė. Komentarai „Kovų prisiminimams“ ....... 214

PDF:   fotografinė kopija: 

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 7 T. Turinys, metrika

ŽEMAIČIŲ APYGARDA Kardo (Kardų) rinktinė

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Septintasis žurnalo numeris skirtas Žemaitijos rezistencijai. Šio regiono ypatumus nulėmė keletas faktorių: čia ilgiausiai išsilaikė vokiečių okupacija, čia buvo susikūrusios ypač stiprios LLA Vanagų (VS) struktūros; sovietams okupavus Lietuvą daugelis jiems vadovavusių karininkų pasiliko ir ėmė vadovauti naujai pasipriešinimo bangai. Žinoma, keičiantis sąlygoms, turėjo keistis ir pasipriešinimo taktika, strategija. Priklausomai nuo to keitėsi partizanų junginių struktūra. Žemaitijoje galima pasekti tą kaitą: LLA Vanagai — Žemaičių Legionas — Žemaičių apygarda. Žemaičių Legioną, įkurtą LLA vadų, J. Kubiliaus, J. Eidimto ir kt., matyt, galima sąlyginai laikyti pereinamąja struktūra. Po jų arešto nuo 1945    m. rugsėjo mėnesio Ž. L. ėmė vadovauti J. Semaškos — Liepos, Rikio štabas, jo pavaduotoju paskirtas Š. Jazdauskas, štabo viršininku — Vl. Kučinskas—Ipras. Šis štabas bandė sujungti 10 Žemaitijos apskričių: Telšių, Šilutės, Mažeikių, Kretingos, Tauragės ir kt. Šiose apskrityse buvo įkurti štabai, LLA pavyzdžiu organizuojamos OS ir VS struktūros.

1946    m. kovo 15 d. Z. L. vadas Liepa užmezgė ryšius su Vilniuje veikusia Lietuvių Tautine Taryba, vad. J. Noreikos — gen. Vėtros. Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo sujungti visas potencialias pasipriešinimo pajėgas. Tačiau ši organizacija nedaug tenuveikė: buvo planuojama Lietuvą padalyti į 4 apskritis, sudaryti karinę ir politinę vadovybę; buvo išleista keletas instrukcijų, atsišaukimų, kuriuose atsispindėjo organizacijos programa. 1946 m. kovo mėn. buvo sunaikintas LTT branduolys, suimti J. Noreika, S. Gorodeckis ir kt., o balandžio mėn. — suimti 32 Z. L. vadai, ryšininkai (tarp jų J. Semaška, VI. Kučinskas ir kt.).

1946 m. gegužės mėn. Žemaitijoje atkuriamas štabas, kuriam vadovavo F. Ašoklis — Vilkas (jis buvo ir J. Semaškos štabe). Štabo viršininku skiriamas V. Ruzgys — Margis, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku — Br. Staliūnienė — Vyšnia. Matyt, tada imtas naudoti pavadinimas „LLA Žemaičių apygarda“. Į šį karinį vienetą įėjo 5 rinktinės: Šatrija (Telšių a.), Alka (Mažeikių a.), Kardas (Kretingos a.), o taip pat Lydžio (Tauragės a.) ir Rasos (Raseinių a.) rinktinės, kurių pagrindu po pusmečio susikūrė J. Kęstučio apygarda.

1946    m. rugsėjo mėn., areštavus F. Ašoklį ir Br. Staliūnienę, nauju apygardos vadu tapo K. Antanavičius, jo pavaduotoju — P. Antanavičius, organizaciniam skyriui ėmė vadovauti buv. štabo narys V. Ruzgys — Margis, Algimantas, Algis; štabas pasipildė dar dviem naujais nariais: K. Malakausku — Bimba ir vokiečių majoru Viliu. Jiems vadovaujant galutinai susiformavo Žemaičių apygarda —ją sudarė 3 rinktinės, suskirstytos į kuopas, suformuota (pagal galimybes) rinktinių ir kuopų vadovybė.

1947    m. pavasaris ir vasara — tai kritinis laikotarpis Žemaičių apygardai. KGB, savo agentų, esančių kiekvienoje kuopoje, pagalba, rengė sėkmingas operacijas vieną po kitos. 1947 m. balandžio mėn. vienos tokios operacijos metu visiškai buvo sutriuškintas apygardos štabas, dislokuotas Plungės apyl. Per keletą 1947 m. mėnesių apygardos ribose žuvo 200 partizanų, buvo suimta 650 asmenų (tarp jų — ryšininkai ir rėmėjai).

1947 m. balandžio—gegužės mėn. Žemaičių apygardos štabas suskilo: apygardos vadais pasiskelbė 2 asmenys: Šatrijos rinktinės vadas K. Juozaitis — Meteoras ir J. Vygantas — Ivanauskas. Abu sudarinėjo štabus, konfliktas gilėjo. Šia situacija netruko pasinaudoti KGB: agentų pagalba buvo sužaista kombinacija, kurios pasėkoje K. Juozaitis nušovė J. Vyganto štabo operatyvinio skyriaus viršininką Tomkų, o po to partizanai sunaikino visą K. Juozaičio štabą — M. Lukauską, Pr. Lukauską, Vasiliauską ir Juozaičio žmoną.

1947 m. spalio mėn. J. Vygantas — Ivanauskas išvyko į Vilnių susitikti su „BDPS“ vadovybe (KGB iniciatyva). Bebūdamas Vilniuje, jis „savo“ iniciatyva išleido apygardai keletą instrukcijų, kuriose buvo įsakoma keisti kovos taktiką, t. y. persiorganizuoti pasyviam pasipriešinimui.

Matyt, tolesnis Ivanausko panaudojimas buvo netikslingas, nes 1947 m. spalio mėn. jis buvo areštuotas (taip pat ir visi jo štabo nariai).

Tokiu būdu Žemaičių apygarda liko be vadovybės ir tokia padėtis tęsėsi iki 1948 m. pavasario, kol Kęstučio apygardos vadovybės iniciatyva buvo pradėtas atkuriamasis darbas.

Apygardos vadu buvo siūloma tapti mjr. A. Milaševičiui, tačiau įkūrus Jūros sritį pastarasis tapo jos vadu. Žemaičių apygardos vadu tapo VI. Montvydas — Žemaitis, Etmonas, Algimantas, Dėdė, Virškalnis, Arūnas, jo pavaduotoju — N. Keršys — Napoleonas, Švogeris, Margis; štabo viršininku — Jonas Čėsna—Žentas, Balandis; štabo karininku ir ūkio dalies viršininku — B. Alūza—Bedalis, propogandos ir agitacijos skyriaus viršininku — V. Stribys, ryšių karininku — J. Kentra—Tigras.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ APYGARDA Kardo (Kardų) rinktinė

REZISTENCIJA ŽEMAITIJOJE IR KLAIPĖDOS KRAŠTE

1. Bendroji apžvalga

Šiandien dar daug ko apie pokario tragediją neįstengiame paaiškinti. Tačiau jau galima tvirtai pasakyti, kad tai buvo ne sovietų mokslininkų užgauliai vadintas „banditizmas“, o lietuvių tautos kova už laisvą gyvenimą, nepriklausomybę. Tikėdami galutine šios kovos sėkme, partizanai fotografavosi, kruopščiai tvarkė, saugojo savo archyvus ir atsiminimus. Kad didelė to palikimo dalis nepasiekė mūsų dienų — tai ne jų kaltė. Išlikę negausūs dokumentai liudija, kad raudonajam terorui buvo atkakliai pasipriešinta. Partizaniniame judėjime dalyvavo įvairūs visuomenės sluoksniai — pradedant Lietuvos kariuomenės karininkais, mokytojais ir baigiant ištisomis kaimiečių šeimomis. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Kurmių istoriją: tai buvo daugiavaikė šeima, kurios visi nariai, net paaugliai ir moterys, buvo įsitraukę į partizaninę kovą.

Pokario ginkluotosios rezistencijos istoriją būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius:

1)    masinis organizuotas partizaninis judėjimas (1944—1947),

2)    naujos taktikos, smulkesnių būrių ir bendro vieningo vadovavimo (LLKS) metai (1947—1952),

3)    individualios rezistencijos laikotarpis (1952—1959).

Partizaninio judėjimo tyrinėtojai ne visada nurodo trečiąjį tarpsnį.

K. Girnius apie laikotarpį po 1952 metų beveik nekalba. Tačiau iš parinktos medžiagos apie Žemaitijos partizanus galima daryti išvadą, kad čia judėjimas išsilaikė ilgiau, palyginus su visos Lietuvos ginkluota rezistencija. Žemaitijos žmonės netgi likę po vieną, nenorėjo atsisakyti savo pradėtos kovos. Paskutinieji partizanai F. Urbonas ir P. Oželis buvo nukauti 1959 metais Šilalės rajone.

Okupantai, vykdydami Lietuvoje savo užmačias, organizavo gerai apginkluotų aktyvistų, milicininkų, istrebitelių reidus. Beje, Žemaitijoje tuos vadinamuosius liaudies gynėjus vadina stribokais. Taip vadinsiu juos ir aš. Tik tokie ginkluotų grupių reidai padėjo prievarta platinti valstybines paskolas, organizuoti rinkimus, pareigūnų skyrimus. Sovietiniai pareigūnai be kariuomenės nebūtų galėję išsilaikyti kaimuose, gyvenvietėse. Pagrindinės jų jėgos buvo dislokuotos apskričių ir valsčių centruose. Tad mažesniuosius kaimus kontroliavo partizanai. ;Jie nevengė žygių į didesnius miestelius, kur buvo stribokų štabai. Galima paminėti antpuolius 1948 m. Veiviržėnų, 1949 m. Endriejavo, 1950 m. Priekulės miestelyje ir kitose vietose. Partizanai ilgą laiką kontroliavo kelius Šilutės—Šilalės rajonuose ir Žemaičių kelio atkarpą ties Laukuva.

Po 1949 metų partizanai atkreipė dėmesį į Klaipėdos krašto rajonus. Vadinamajame „parubežyje“ jie veikė ir anksčiau. Tačiau vis dėlto šiuose rajonuose partizaninis judėjimas buvo epizodinis. Vietos gyventojai, kurių buvo likę nepaprastai mažai, nepatikliai žiūrėjo ne tik į partizanus, bet ir į čia atsikėlusius lietuvius. Partizanus jie retai rėmė maisto produktais. Tačiau Lietuvos partizanų siekiai jiems buvo žinomi, suprantami, o dažnai ir pateisinami. Tai liudija vietos gyventojo pasakojimas: „Buvo mūsų kaime (Agluonėnuose) tokia pana, komjaunuolė, dažnai su dviračiu į Pėžaičius ir kitur važiuodavo agitaciją varyti. Kai du kartus buvo perspėta ir nepaklausė, kad baigtų savo komjaunuolišką veiklą, ją nušovė. Pati kalta buvo.“

Skaityti daugiau: REZISTENCIJA ŽEMAITIJOJE IR KLAIPĖDOS KRAŠTE

LIETUVOS REZISTENCIJOS CENTRALIZACIJOS KLAUSIMU

1949—1953-ieji — LLKS veiklos laikotarpis. Po daugelio nesėkmių pavyko sudaryti vyr. vadovybę, turinčią intelektualinių pajėgų ir galinčią vadovauti pasipriešinimui krašte. Po steigiamojo suvažiavimo vyko nenutrūkstamas darbas tobulinant priimtus dokumentus, sąjūdžio struktūrą.

Kita vertus, diena iš dienos sunkėjo partizanų padėtis. Nepavykus infiltruoti KGB agentų tiesiogiai į vyr. vadovybę, buvo keičiama taktika. Į naujai kuriamas ryšių sistemas buvo infiltruojami agentai (ar užverbuojami ryšininkai), kurie prieidavo iki aukščiausių pareigūnų ir sudarydavo sąlygas jų likvidavimui.

Taip buvo suimta ir užverbuota A. Ramanausko—Vanago ir L. Grigonio—Užpalio pagrindinė ryšininkė (per šiuos du pareigūnus buvo palaikomas ryšys tarp sričių, o t. p. Prezidiumo narių) (žr. dok. faksimilę). Laimingo atsitiktinumo dėka Vanagui ir jo žmonėms pavyko išvengti smūgio, o Užpalio bunkeris buvo apsuptas, pats Užpalis mirė nuo širdies smūgio, o visi kiti buvo likviduoti.

Tai ne vienintelis atvejis, kai ryšių sistema sudarydavo tokias galimybes.

Šiuo laikotarpiu būdingas KGB veiklos metodas — smogikų būrių panaudojimas. Jie paprastai buvo sudaromi iš perverbuotų partizanų, kuriuos suimdavo slapčia, nežinant kitiems partizanams. Grupę sudarydavo 2—3 buvę partizanai ir keli

KGB kariškiai. Visi jie vilkėjo partizanų pavyzdžio rūbais, nepriekaištingai elgėsi. Grupės veikė tuose rajonuose, iš kur buvo paimti perverbuotieji grupių nariai. Žinoma, po keleto operacijų tiek partizanai, tiek gyventojai juos išaiškindavo, bet nuostolių paprastai išvengti nepavykdavo.

Vien per 1951 m. 4 mėnesius agentūrinės grupės likvidavo 62 partizanus, tarp jų 25 vadus (1).

Vis dėlto 1949—1951 m. LLKS vadovybė žinojo realią padėtį Lietuvoje (prasčiau Rytų Lietuvoje — dėl nepastovių ryšių). Vanago ataskaitoje, datuotoje 1950.05.02 (2), nurodoma, kad:

1948    m. lapkričio 12-ai dienai Dainavos apygardoje yra 346 kovotojai ir vadai,

1949    m. balandžio 21 d. — 218 kovotojų. (Duomenis pateikė L. Baliukevičius—Dzūkas).

Tauro apygardoje 1949 m. balandžio 2 d. buvo 118 partizanų.

1950    m. gegužės mėn. Dainavos apygardoje — 174 partizanai, o Tauro apygardoje — apie 70 partizanų. Taigi, pastebimas beveik per pusę sumažėjęs partizanų skaičius. Be to, Vanago teigimu, Tauro apygardoje labai trūksta vadų — dėl jų trūkumo negalima pilnai sukomplektuoti štabų.

Skaityti daugiau: LIETUVOS REZISTENCIJOS CENTRALIZACIJOS KLAUSIMU

VYČIŲ SĄJUNGA

Kiekvienas, kas jaučiasi galįs ką nors geriau padarytiteateinie ir tedarai, tauta bei sąjūdis liks už tai jam dėkingi. Bet tegul pagalvoja ką darąs tas, kas savo viską neigiančia kritika teprisideda tik prie naikinimo to, kas yra perkama brangiausiomis tautos aukomis.

/LLKS Tarybos kreipimasis į gyventojus. 1949 m. vasaris/

1952-ieji — ginkluotos rezistencijos saulėlydžio metai. Vienas po kito žūsta vadai, dalis areštuojama ir panaudojama „operatyviniams tikslams“. Kaip pasakoja liudininkai, tik spėjus sukurti ryšio grandinę, tuoj pat prasideda areštai ir darbas nueina vėjais. Tokia padėtis sekino likusiųjų fizines ir dvasines jėgas.

KGB agentai fiksavo ir pranešinėjo kiekvieną p. žingsnį, jų nuotaikas.

Viename iš tokių pranešimų /datuotas 1952 m. vasario 16 d./, kurio autorius agentas Perkūnas, pasakojama, kad A. Bakšys—Klajūnas, Germantas buvo apsistojęs Gudžiūnų kaime. Jis sakęs, kad blogai jaučiasi, skauda širdį, negali miegoti, nors labai pavargsta. Bet tai esą nesvarbu — kam gydytis, jei vis tiek greitai reiks mirti. Jo nuotaika buvo baisi. (1)

Antanas Bakšys—Klajūnas, Germantas gimė 1923 m. Raseiniuose, mokytojavo Raseinių gimnazijoje. Paskutiniu metu — 1952 m. — ėjo Jūros srities vado pareigas, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotojo pareigas.

A. Bakšys-Klajūnas, Germantas

Taigi, puikiai suprasdamas, koks likimas laukia jo paties, Germantas kūrė kovos tęsėją — Vyčių Sąjungą. Būdamas vienu iš LLKS vadų, jis matė, kad kova tolydžio sunkėja, jos formos nebeatitinka sąlygų. 

Skaityti daugiau: VYČIŲ SĄJUNGA

ŽEMAIČIŲ APYGARDOS KARDO RINKTINĖS PARTIZANAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Jadvyga MALŪKAITĖ-PETKEVIČIENĖ

1944    m. spalio 10 d. Mosėdžio valsčių okupavo sovietų armija. Vyrai, anksčiau priklausę Plechavičiaus būriams, tuojau pasitraukė į miškus. Kai okupantai paskelbė mobilizaciją, jų gretos pagausėjo. Pas mus, prie Skuodo, laikėsi Liepojos frontas. Per visą žiemą iš jo veždavo kareivius pailsėti. Kariuomenės visur buvo pilna, ir vyrams slapstytis buvo labai sunku. Tuos, kurie ėjo dirbti prie geležinkelio, prie stotyse esančių sandėlių, į kariuomenę neimdavo. Frontui nutolus Liepojos link, tokių darbų liko mažiau, tad miško vyrų gretos dar pasipildė.

Vyrai daugiausia laikėsi miškuose. Kasėsi bunkerius juose ar gretimai esančių sodybų pastatuose. 1944 m. gruody, Kūčių išvakarėse, žuvo 22 metų mūsų artimo kaimyno sūnus bunkeryje Griaumedžio miške. Jį nušovė ten pat besislapstantis buvęs komjaunuolis, apylinkės seniūnas Pranas Budrikis. Po to jis iš bunkerio išėjo ir dirbo prie geležinkelio darbų.

Juozą Kūpą sužeistą vežė į Salantų ligoninę, bet labai nukraujavęs, operacijos nebeišlaikė.

1945    metų pavasarį Liepojos frontas gerokai nutolo, kariuomenės sumažėjo: Vyrai rinkosi į didesnius būrius. Gegužės mėnesį pasibaigė karas. Buvo likviduotas Liepojos frontas. Vokiečių kareiviai belaisviai per Mosėdžio miestelį buvo varomi Kretingos link. Jų būriuose buvo ir lietuvių. Jie stengdavosi pabėgti ir likti Lietuvos miškuose. Tokie du pabėgėliai lietuviai ir vokietis pasiekė mūsų apylinkes. Mes, mokiniai, eidavome prie vieškelio jų pasitikti, kuo galėdami jiems padėdavome, nors pagirdydavome.

Vienas kareivėlis paprašė manęs, kad jį paslėpčiau. Aš nuomojau kambarį name, kurio krosnyje buvo šeimininkų sūnaus Mykolo Jotkaus slėptuvė, todėl jį, kareivėlį, paslėpti atsisakiau. Po poros savaičių parvažiavau namo į Daukšių kaimą — ir su būriu vyrų mus aplankė tas pats kareivėlis, kurio nesutikau paslėpti: jo tikslas buvo pasiektas.

Paskelbus amnestiją, suaugę didelių šeimų vyrai legalizavosi, o jaunimas ryžosi verčiau žūti, negu vergauti priešui.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ APYGARDOS KARDO RINKTINĖS PARTIZANAI

ŽVILGSNIS Į GENOCIDĄ IŠ VISUOTINĖS PERSPEKTYVOS

Romas VAŠTOKAS

Tema yra labai plati, paini, turinti emocinių pasekmių, ir ją pilnai išdėstyti paskaitos rėmuose neįmanoma. Tačiau čia galima padaryti keletą pastabų, kurios gal paryškintų dabartinį tariamų karo nusikaltėlių paieškų proceso supratimą.

Visų pirma mano apibūdinimas genocido šiame kontekste būtų toks: tai masinės žudynės (dalies arba iš viso) tautinių, etninių, rasinių, religinių ar politinių grupių. Į genocidą kaip į visa kita pasaulyje, galime žvelgti iš dviejų perspektyvų — iš individualios arba iš lyginamosios perspektyvos, iš ypatingo arba ir bendro taško. Galime žiūrėti į genocidą iš aukos ir tos aukos bendruomenės pusės ir jausti jo ypatingumą, arba žiūrėti į jį kaip į universalų ir pasikartojantį įvykį žmonijos istorijoje. Nors abi pažiūros gali būti ir yra išreiškiamos, tačiau pasekmės, priimant vieną arba kitą, kyla gan skirtingos.

Iš vienos pusės, kartais argumentuojama, kad jau vien tik genocidų palyginimas yra įžeidimas paliestosios grupės ir kad kiekvienas iš jų turi būti suprantamas, iš esminės jo padėties išeinant. Iš kitos pusės, jau vien faktas, kad genocidas nėra izoliuotas reiškinys, veda prie palyginamosios pažiūros — ne tik tam, kad geriau suprastume genocido priežasties struktūrą, bet ir gal užkirstume jam kelią. Šitoks priėjimas mums leidžia geriau suprasti ir auką, ir aukų bendruomenės reikalavimus bei ieškojimus. Platesnės pažiūros nauda ypač iškyla dabartiniame karo nusikaltėlių paieškos kontekste, nes nesklandumai tarp grupių sumažėtų, ir siauras viešosios nuomonės supratimas pasikeistų, jei prie problemų būtų prieinama iš bendro, palyginamojo taško.

Atsiminkime, kad mūsų šimtmetyje yra buvę vienuolika masinių žudynių — genocidų, kurie pareikalavo 50 milijonų nekaltų gyvybių — ne tik Europoje, bet ir Afrikoje bei Azijoje. Sunku todėl atsikratyti išvados, kad genocidas, kaip ir karai yra iki šiol neišvengtas ligūstas žmonijos reiškinys — vyko, vyksta ir gali ateityje vėl įvykti. Taip pat svarbu pabrėžti tai, kad jeigu žiūrėsime į genocidą palyginamai, kaip, pavyzdžiui, kaip padarė sociologas Leo Kuper savo knygoje „Genocidas ir jo politinis panaudojimas 20-tame amžiuje“, tai rasime, kad visų masinių žudynių struktūra yra panaši. Žinoma, kiekvienas atvejis yra ypatingas tuo, kad turi savo specifinį kultūrinį ir istorinį kontekstą, bet tas genocido procesas, kuriuo aukos yra išrenkamos, atskiriamos ir gale sunaikinamos, visur panašus.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į GENOCIDĄ IŠ VISUOTINĖS PERSPEKTYVOS

ATMINTIS

1992 m. gegužės mėnesio 10 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir Vilniaus Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios už a. a. Vytautą Svilą, mirusį 1992 m. balandžio 10 d. Darmstadto klinikoje.

Vytautas Svilas

Vytauto Svilo gyvenimas — ilgas ir prasmingas kovotojo už laisvą Lietuvą kelias. Vytautas Svilas gimė 1925 m. birželio 27 d. Panevėžyje. 1940 m., sovietams aneksavus Lietuvą, jis, būdamas penkiolikos metų, įsijungia į pogrindinę moksleivių organizaciją ir platina atsišaukimus, agituojančius prieš sovietinę santvarką. 1940 m. spalio mėn. 29 d. grupė likviduojama, o tarp septynių suimtų moksleivių yra ir Vytautas Svilas. Jį kalina NKVD rūsyje ir Kauno kalėjime, o ypatingas susirinkimas už akių nuteisia penkeriems metams. Tėvą, Kazį Svilą, Policijos Departamento direktorių, suėmė dar 1940 m. liepos 11 d. ir Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudė 1943 m. rugpjūčio 9 d. Motina su seserimi repatriavo į Vokietiją. Sovietai, vykdydami sutartis su hitlerine Vokietija, išleidžia į laisvę ir Vytautą. Į Lietuvą jis grįžta 1943    m. ir įsijungia į Lietuvos Aktyvistų Fronto gretas. Paskiriamas LF pogrindžio laikraščio „Į laisvę“ vyr. ekspeditoriumi. Ekspedicijos būstinėje Kaune (Radastų g. 15) suimamas, bet kratos metu pavyksta pabėgti. Toliau kovoja Lietuvos Laisvės Armijos gretose Raseinių apskrityje. Artinantis frontui LF vardu V. Svilas su aštuonių kovotojų grupe išvyksta į Vokietiją apmokymams.

Skaityti daugiau: ATMINTIS

„KĘSTUČIO“ KARINĖ ORGANIZACIJA

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

 „Kęstučio“ organizacija buvo įkurta 1942 m. gegužės mėnesį Kaune. (1) Jos įkvėpėjas ir kūrėjas — teisininkas J. Vilutis (vėliau pasitraukęs į Vakarus.)

Organizacija buvo kuriama kaip LAFo karinis sektorius, t. y. aktyvioji dalis. (2) Nors ir buvo įkurtas „Kęstučio“ organizacijos politinis centras, tačiau VLIKe šią organizaciją atstovavo LAFas.

Šalia jau minėto politinio centro veikė karinis štabas, kuris sudarinėjo ir ruošė karinius būrius. Štabui buvo pavaldūs apskričių štabai, o šiems — valsčių štabai.

Vokiečių okupacijos metais į organizaciją buvo verbuojami nauji nariai, kaupiamos jėgos prieš numatomą sovietų okupaciją. Jau 1945 m. kęstutėnų būriai aktyviai įsijungė į ginkluotą rezistenciją.

1943—44 m. „Kęstučio“ organizacijos vadovai ėmėsi iniciatyvos vienyti panašias karines organizacijas — LLA, „Karo Taryba“, „Laisvės kovotojas“ ir kt. Vienas iš šio darbo iniciatorių buvo pik. J. Vitkus. (3) Būtent, jo nurodymu 1944 m. buvo vedamos derybos dėl organizacijų sujungimo tarp „Kęstučio“ organizacijos (atst. Juška) ir LLA (atst. J. Kubilius). Deja, derybos rezultatų nedavė. Galbūt tai lėmė, kad galima kalbėti ne apie organizacijų, o tik atskirų asmenų įsijungimą į aktyviąją pokario rezistenciją.

1943 m. buvo išleistas „Kęstučio“ organizacijos statutas. Jame smulkiai išdėstyta organizacijos struktūra, tikslai, veiklos strategija ir taktika. Panašius statutus turėjo ir kitos vokiečių okupacijos laikotarpiu susikūrusios karinės organizacijos.

Matyt, šiuos dokumentus reikėtų nagrinėti reguliariosios kariuomenės ir aktyviosios rezistencijos panašių dokumentų kontekste.

1.    LE. //Boston, 1957. T. XI. L. 416.

2.    VVOA. F. 3377. A. 55. B. 114. L. 121.

3.    Ten pat. L. 122.

KĘSTUTĖNŲ BROLIJOS STATUTAS

1943

1.    Bendrybės

Brolijos veikimas derinamas su kitų Lietuvos Nepriklausomybės siekiančių organizacijų veikimu.

2.    Tikslas

Brolijos tikslas — kova dėl visiškos Lietuvos Nepriklausomybės. Todėl:

a.    Platinama lietuviška slaptoji spauda. Ji gaunama per brolijos vadovybę ir platinama kiekvieno būrelio atskirai.

b.    Įsigyjami ginklai. Jie naudojami tik prasidėjus ginkluotai kovai dėl Nepriklausomybės ar vykdant gautus uždavinius.

c.    Aukos — renkamos grupių atskirai ir perduodamos per ryšininką brolijos vadovybei. Jos naudojamos ginklų įsigijimui ar slaptosios spaudos rėmimui.

3.    Brolijos daliniai — vadinami grupėmis. Jai vadovauja grupės vadas. Narių skaičius grupėj neapibrėžtas.

Skaityti daugiau: „KĘSTUČIO“ KARINĖ ORGANIZACIJA

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Daugelį Sovietų Sąjungos represinių struktūrų Lietuvoje veiksmų paaiškina dokumentai, saugomi VRM Informacinio centro archyve. Šie dokumentai pokario metais nebuvo istorinėje apyvartoje ir tenkino žinybų interesus. Tik pastaruoju metu pravertos archyvų durys leidžia susipažinti su SSSR represinių struktūrų atsiradimu, veikla Lietuvoje.

Dokumente „Apie Kalėjimų saugojimo sustiprinimą“ galima pastebėti VRM komisaro Guzevičiaus rūpinimąsi ne tik kalėjimais, bet ir operatyviniu darbu suimtųjų kamerose. Sis pasiruošimas buvo sąlygotas artėjančio LKP suvažiavimo, siekiant užtikrinti deputatų saugumą ir laukiant vasario 16-osios „kuri anksčiau, iki Tarybų valdžios Lietuvoje, pasižymėjo išskirtinai antitarybinėmis demonstracijomis ir reakciniais-patriotiniais pasireiškimais“. Skaitant dokumentą „Apie LSSR NKVD skyrių ir poskyrių organizavimą...“, pastebime, kad nors ir buvo skubama įkurti miestų ir apskričių NKVD viršininkus (net pamirštant paminėti vardus), tačiau vis tik išliko kosmetinė orientacija į nacionalinius kadrus. Pokario metu šio liberalaus žaidimo nebuvo — „nacionalinių kadrų“ paslaugų nereikėjo—žodį tarė jėga ir ginklas.

1941 m. įsakyme Nr. 0032/0018, kurį pasirašė LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaras Gladkov ir LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Guzevičius, VRLK Vidaus kalėjimai buvo perduoti į LTSR VSLK dispoziciją. Visa tai buvo skirta birželio mėnesio represijoms ir rūpinantis operatyviniu tardomuoju darbu Valstybės Saugumo komisariate ir jo vietiniuose organuose.

Nepertraukiamą kontaktą su Maskva turėjo užtikrinti aukšto dažnumo ryšių stoties perdavimas VRLK naudojimui. Įsakymą „Apie valstybinės ryšių stoties „VC“ perdavimą VRLK žinion“ savo parašais patvirtino LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaras Gladkov ir LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Guzevičius. Sis faktas dar kartą patvirtina, kad tikslas buvo bendras.

Dokumentai skelbiami pirmą kartą.

Parengė Vidas GRIGORAITIS

Skaityti daugiau: IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

GENOCIDAS. MVD—MGB tardymo metodai

represijų Lietuvoje tyrimo centro mokslinių tyrimų medžiagos

A. Anušauskas

Straipsnyje „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai" nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai. Kaip žinia, šio laikotarpio prisiminimuose yra šiek tiek nuorodų apie enkavedistų kankinimus ir kankinimų priemones. Šiame straipsnyje remiamasi tik archyvine medžiaga. Represinio aparato struktūrų dokumentai kartu su liudytojų parodymais kaip tik ir sudaro tą įrodymų bazę, kuria remiantis būtų galima minėtų struktūrų tuometinius darbuotojus teisme kaltinti nusikaltimais žmogiškumui ir genocidu.

Sovietinio prievartos aparato tardymo metodų arsenale be provokacijų, šantažo, buvo ir suimtųjų kankinimas. Pirmos okupacijos metu Lietuvoje pirmą kartą sužinota apie NKVD—NKGB organų vykdomus tardomųjų kankinimus. 1942 m. Raudonojo teroro parodoje pirmą kartą buvo eksponuojami enkavedistų naudoti kankinimo įrankiai1. O kiek 1940—1941 m. NKVD—NKGB vidaus kalėjimuose buvo nukankinta kalinių iki šiol ne visiškai žinoma. Prof. A. Damušio teigimu, vien 88-iuose Lietuvos valsčiuose rasta apie 1430 prieš pat karo pradžią ar karui prasidėjus nukankintų asmenų2 (kartu su nužudytais Pravieniškėse, Rainiuose, Panevėžyje, Zarasuose, Petrašiūnuose ir kt.). K. Bielinis savo knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ vienas pirmųjų akcentavo sovietinio prievartos aparato veiklos metodą — kankinimus. Taip pat sudarė nedidelį politinių kalinių sąrašą, kuriuos 1940—1941 m. kankino enkavedistai. Įvardinti ir pirmieji kankintojai — Panevėžio NKVD skyriaus viršininkas Mickūnas, čekistai Vilimas, Martavičius, Morozovas3. Bet didžiausius mastus suimtųjų kankinimai įgavo 1944—1953 metais. Ir todėl šiame straipsnyje pamėginsiu apžvelgti būtent šią sovietinio prievartos aparato veiklos pusę.

SSRS saugumo organai buvo pakankamai gerai organizuota sistema ir joje nieko nebuvo daroma be oficialaus leidimo. Tai galima pasakyti ir apie kankinimų naudojimą. Jų panaudojimas buvo įslaptintas ir apie tai neturėjo likti jokių dokumentų. Bet retkarčiais į karo tribunolą pakliūdavo tie saugumiečiai, kurie be leidimo taikė kankinimus arba kaip jie vadino — „fizinio poveikio priemones“. Tokių bylų medžiaga ir padeda atskleisti kokios iš tikrųjų buvo taikomos „fizinio poveikio priemonės“.

Skaityti daugiau: GENOCIDAS. MVD—MGB tardymo metodai

LIETUVIŲ TAUTINĖ TARYBA IR JOS VEIKĖJAI

Viktoras AŠMENSKAS

Viktoras Ašmenskas. 1927 m.

1945 metų pabaigoje—1946 pradžioje Jonas Noreika, Stasys Gorodeckis ir Ona Lukauskaitė-Poškienė ėmė kurti pogrindinę organizaciją. Sulaukę atskirų grupuočių pritarimo, susipažinę su esama pogrindžio padėtimi, jie nutarė ieškoti būdų, kaip sujungti veikiančias pogrindines ir partizanines grupuotes į vieną organizaciją, kuriai vadovautų bendra vadovybė. Kilo mintis įkurti Lietuvių Tautinę Tarybą (LTT), o prie jos — Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiąją Vadovybę (LGPVV).

Pamėginsiu kiek plačiau papasakoti apie šios organizacijos kūrėjus, jų veiklą.


JONAS NOREIKA

J. Noreika

J. Noreika gimė 1910 m. Pakruojo valsčiuje, Šukonių kaime. 1929 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Karo mokyklą. 1931 m., baigęs mokyklą, paskiriamas į 7 DLK Butageidžio pulką. 1933 m. pasitraukė į atsargą ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, kurį baigė 1938 m. 1935 m. grįžo į kariuomenę, DLK Algirdo 2 pulką. 1936 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1937 m. J. Noreika perkeliamas į Karo mokyklą, tų pačių metų pabaigoje pervedamas Kauno teismo pirmininko žinion.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTINĖ TARYBA IR JOS VEIKĖJAI

Subkategorijos

  • Laisvės kovų archyvas 5 t. 1992 m.

    Dzūkų rinktinės archyvas. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu (tęsinys). J. Suraučius-Tauras. Žaliojoj rikiuotėj. Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947). A. Statkevičius. Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje. VRM archyvo dokumentai

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 6 T. 1993 m.

    Partizano Dzūko dienoraštis. Padėties Dainavos apygardoje analizė. K. Savičius. Tautos pašauktas. P. Šiupaila. Laisvės kovų verpetuose. V. Voronavičius. Konsulas apie žuvusį brolį. (1941 m. birželio sukilimas). Apie PL sr. štabo likvidavimą ir S. Staniškio-Lito žūtį. Pokalbis su K. Stanaičiu. J. Jakavonis. Žiupsnelis prisiminimų. A. Rupšienė. Štuthofo įkaitai. V. Kašauskienė. Lietuvių laisvės kovos okupantų dokumentuose. N. Gaškaitė. Lietuvos pasiuntinybė Maskvoje 1926—40 metais. Iš Dainavos ap. partizano Ikso užrašų knygelės.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 7 T. 1993 m.

    Žemaičių ap. Kardo (Kardų) rinktinės apžvalga (dok. rink.). S. Karalius, K. Budginas. Rezistencija Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte. D. Kuodytė. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu (pabaiga). Vyčių sąjunga (dok. rink.). J. Malūkaitė-Petkevičienė. Kardo rinktinės partizanai. R. Vaštokas. Žvilgsnis į genocidą iš visuotinės perspektyvos. A. Kliunka. Atmintis (V. Svilo netekus). „Kęstučio“ karinė organizacija. V. Gregoraitis. Iš VRM Informacinio centro archyvo. A. Anušauskas. Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai. V. Ašmenskas. Lietuvos Tautinė Taryba ir jos veikėjai. Partizano St. Augusčio dienoraštis. V. Banienė. Komentarai „Kovų prisiminimams“

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 8 T. 1993 m.

    D. Kuodytė - Lietuvos Žalioji rinktinė. Visvaldas - LLKS Žaliosios rinktinės istorija 1944—1951. A. Malinauskaitė - Vytauto Didžiojo rinktinė. D. Kuodytė - KGB ir centrinės vadovybės kūrimosi pradinis etapas. V. Vyšniūnas-Aušrelė - Atsakinga užduotis. V. Pabikauskas - Raudonoji šmėkla. V. Telksnys - 16 lietuvių, pasmerktų lėtai mirčiai. Kas jie? V. Telksnys - Vienos Kauno rezistencinės spaudos grupės veikla sovietų ir vokiečių okupacijos metais. A. Bubnys - „Ginkluotos Kovos Sąjungos“ Kauno apgardėlės sukūrimas ir veikla 1940—1941. N. Gaškaitė - KGB veiklos metodai pokario metais

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 9 T. 1993 m.

    Dzūku grupės štabo veiklos dienoraštis. V.Vitkus. Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus biografija. E.Arbas-Arbačiauskas. Rezistentas - Kęstutėnų štabo viršininkas. J.Petraika. Kunigaikščio Vaidoto grupės kūrimosi pradžia. A.Suraučius-Tauras. Žaliojoj rikiuotėj. 1945 metų kovas-spalis. S. Katauskas. Tik prisipažink. V.Baranauskas. Pradžia. Lietuviai okupantų vokiečiu akimis. Gen. E.Justo parodymai. N.Gaškaitė. Dainavos štabo išdavystė (pagal KGB dokumentus). N.Gaškaitė, A.Kašėta. Adolfo Ramanausko - Vanago sekimo ir arešto detalės. N.Gaškaitė. Specpriemonės KGB praktikoje. Mykolo Bandonio laiškai iš fronto

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 10 T. 1994 m.

    G.Vaičiūnas. Vyties apygardos istorinė apžvalga. Vyties apygardos Briedžio rinktinės štabo dokumentų rinkinys. K.Kasparas. Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu. /istorinės apžvalgos metmenys/. A.Paulavičius. Iš mirties ateinu.../pokalbis su partizanu B.Juospaičiu/. B.Kemeklis. Nesipriešinti prievartai negalėjom. A.Šiukščius. Nenugalimas /apybraiža apie partizaną A.Kraujelį/. Gen A.Justo parodymai /tęsinys/. A.Kašėta. Lietuvos gyventojų genocido vykdytojai. Linksma, kad pavasaris, skaudu, kad karas. /partizano B.Eglinsko-Sauliaus dienoraštis./

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 11 T. 1994 m.

    Dalia Kuodytė. Bendras Demokratinis Pasipriešinimo Sąjūdis 1946m. pabaigoje- 1948m. pradžioje. Nijolė Gaškaitė. Peslys. Kęstutis Kasparas. Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu - 2 /istorinės apžvalgos metmenys/ Juozas Bogušauskas. Lietuvos Jaunimo Vyčių Sąjunga. Vincentas Seliokas. Ar galėjau likti abejingas? Kęstutis Lakickas. Spaudos platinimas. Juozas Starkauskas. Buvusio LTSR VSK Archyvo 18-ojo fondo dokumentų rinkinys. Skirmanto žūtis. Nijolė Gaškaitė. Žmonės be Dievo. NKVD agentai smogikai. Dalius Stancikas, Inga Bogomolovaitė. Vyskupo Vincento Borisevičiaus tardymas ir žūtis. Algis Kašėta. Dvasininkijos auka pokario metais. Ištakos. Kai kurie slapto ir viešo pasipriešinimo bruožai 1940-1942m. dokumentuose. Pokalbis su pulk. Kaziu Škirpa ("Lietuvių dienos"). Bonifacas Ulevičius. Tauro apygardos spauda.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 12 T. 1994 m.

    Dalia Kuodytė. Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimas. Kęstutis Kasparas. Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu. Algis Kašėta, Dalia Kuodytė. Partizanų periodinė spauda. V.Rudienė. Tų rūmų lenkiamės. J.Žičkus-Širšė. Istorija, žmonės, likimai. Gaurės užpuolimas /užrašė V.Almonaitis/ N.Nausėdaitė-Rasa. Ne vien duona gyvi. Ištakos. Kai kurie slapto ir viešo Pasipriešinimo bruožai 1940-42m. dokumentuose. Nepalaužtas. Kazimiero Palčiausko atsiminimai iš vokiečių okupacijos laikų. Agentų smogikų grupių veiklos bruožai (dokumentų rinkinys, parengė J.Starkauskas). Nijolė Gaškaitė. MGB agentūra pokario Lietuvoje. Žemaitijos partizano dienoraštis. 

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 13 T. 1995 m.

    Dalia Kuodytė. Kęstučio apygardos kūrimasis. Kun. Robertas Grigas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Juozas Bagušauskas. Jaunimo organizacija "Laisvę Lietuvai". Juozas Bagušauskas. Partizanų antspaudai. Jonas Žičkus-Širšė. Ir vėl prisiminimų nuotrupos. Jonas Gaidauskas-Breivė. Batakių (Bijūno) valsčiaus OS vado prisiminimai. Įsiveržimas į Batakius (užrašė Vytenis Almonaitis). Algirdas Mocius. Kelias į Tėvynę. Joana Dijokaitė-Kerežienė. Dvasios palaužti nepajėgs. Nijolė Gaškaitė. Partizanų vadas Jonas Žemaitis. Nijolė Gaškaitė. Lietuvos okupacija: suėmimai ir tardymai. Juozas Starkauskas. Agentas Kirvis-Balandis. Algirdas Vokietaitis. Lietuviškoji rezistencija. Žemaitijos partizano dienoraštis.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 14 T. 1995 m.

    Lietuvos Laisvės Armija ir jos reikšmė pokario pasipriešinimui. Lietuvos Laisvės Armijos dokumentų rinkinys. Pasipriešinimas sovietiniams okupantams Zarasų krašte 1944-1945m. Labanoro girios (Kiauneliškio) kautynės. Antisovietinio pasipriešinimo mastai Lietuvoje 1944-1953m. Iš 4-osios Vėtravo divizijos veiklos 1950 metais. Čekistų žvalgybininkų pažyma apie Lukiškių kalėjimą. Algirdas Vokietaitis. Lietuviškoji rezistencija. Juozas Kojelis. Leitenantas Adolfas Eidimtas. LLA Žemaičių legionas. Adolfo Kubiliaus grupė. Su Adolfo Kubiliaus parašiutininkais. Generolas leitenantas Motiejus Pečiulionis. Savisaugos batalionų karių laiškai.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 15 T. 1995 m.

    Algis Kašėta. Antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo ištakos Dzūkijoje. Lietuvos Laisvės Armijos dokumentų rinkinys (Parengė Dalia Kuodytė). Algis Kašėta. Kiek buvo suimtų ir įkalintų antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Lietuvoje pokario metais. Nijolė Gaškaitė. Keli štrichai Jono Deksnio portretui. Diana Varnaitė. Okupantai bijojo jų net mirusių. Iš 4-osios Vetrovo divizijos veiklos 1950 metais (Parengė Juozas Starkauskas) Juozas Matusevičius. Antrosios sovietinės okupacijos pradžia. Kai kurie pasipriešinimo bruožai 1941-1942m. dokumentuose. Parengė Kęstutis Kasparas. Jonas Pajaujis. Vietinė rinktinė. Atgarsiai (atsiliepimai į LKA Nr. 11 publikaciją). Tamsūs laikai. Kroatijos politiniai kaliniai 1918-1991m. Pranas Veverskis. Kazys Veverskis-Senis (1913-1944). Liudvikas Raudonis. Žemaičų Legiono štabas A.Kubiliaus grupė ir Markulio tinklai. (Užrašė Zenonas Jaška). Z.Jaškos pastabos apie LLA Žemaičių Legiono štabo (Kubiliaus grupė) veikla. Savisaugos batalionų karių laiškai(Parengė Rimantas Zyzas).

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 16 T. 1996 m.

    Laimonas Abarius. Lietuvos partizanų Šiaurės Rytų srities 3-oji Vytauto apygarda (1945-1952m.) Artūras Vaitekaitis. Valstybės vizija pasipriešinimo dokumentuose ir spaudoje (1940-1952m.) Dalius Stancikas. NKVD kovos prieš Bažnyčią metodai 1940-1941m. Nepataisomas. Trys kunigo Alfonso Svarinsko bylos. (Parengė Dalius Stancikas.) Juozas Matusevičius. Antrosios sovietinės okupacijos pradžia: kadrų klausimu 1944-1945m. KGB pastangos 1989-aisias. (Parengė Dalius Stancikas) Atgarsiai (atsiliepimas į LKA Nr.11 publikaciją). Juozas Kojelis. Okupantų teroro įtaka partizanų kovai.(Jugoslavijos pavyzdys). ( Parengė Kęstutis Kasparas) Anelė Dručkutė-Siniauskienė. Brolių keliais. Algirdas Šiukščius. Paskutinis partizanas. Žvejo Kazio Jurevičiaus dienoraštis.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 17 T. 1996 m.

      Algis Kašėta. Dainavos apygarda. (Ginkluoto pasipriešinimo pradžia) Juozas Bagušauskas. Jaunimo antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1960 metais. Nijolė Gaškaitė. Ką sako partizaninio karo statistika. Leipalingio partizanų palaikų perlaidojimas 1991 m. Juozas Starkauskas. Stribai. Antanas Suraučius. Žaliojoje rikiuotėje. Marija Kruopienė. Lietuvos partizanų veikla Pietų Dzūkijoje. J.Mirijauskas. Kalniškės mūšis (1945m. gegužės 16d.). Panaros kautynes prisiminus. (1947m. p.Raganiaus atsiminimas). Kajetonas Karčiauskas. Negaliu nutylėti... J. ir B. Vailionytės. Vailionių šeimos likimas. Rankraščiai nedega. (Parengė Nijolė Gaškaitė). Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. (Parengė Vytautas Krikščiūnas).

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 18 T. 1996 m.

    Kęstutis Kasparas. Į tėvynę - iš dangaus. Juozas Matusevičius. Jurbarko partizanai irJungtinė Kęstučio apygarda. Nijolė Gaškaitė. Partizanų mirties nuosprendžiai: prasimanymai ir tikrovė. Vytautas Bukauskas. Alma mater auklėtiniai kovos sąjūdyje. Diana Varnaitė. Ar tikrai nereikia ieškoti kaltų dėl pastato Gedimino pr. 40, Vilniuje, išniekinimo? Ag. Petrausko-J.Deksnio veikla septintajame dešimtmetyje. Juozas Starkauskas. Lietuvos partizanų požiūris į sovietinius rinkimus. Juozas Starkauskas. Lietuvos Laisvės Armija. Ištrauka iš Karolio Drungos-J.Valiulio 1944-45m. atsiminimų. Algis Šertvytis. Laisvės keliu. Ona Mockutė-Šimoliūnienė. Dirbome Lietuvai. Z. Kašeliauskas. Kybartų šeimos tragedija. Leitenantas Adolfas Eidimtas (Parengė Povilas Raila). Vida Kasperavičūtė-Tereikienė. Šviesus tėvelio paveikslas(Juozo Kasperavičiaus atminimui). Elvyra Lukoševičūtė-Narutienė. Partizano Vytauto Lukoševičiaus - Lizdeikos gyvenimas ir kova. Giedrė Tamulevičiūtė. Gyvenimo kelias (Mano senelis Jonas Tamulevičius pasakoja). Deimantas Sidorenko. Paskutinė Kovos diena.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 19 T. 1996 m.

    N. Gaškaitė. Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje. D. Varnaitė. Šiandien - žinybų susirašinėjimas, ateityje - archyviniai dokumentai. J.Starkauskas. Pokario Lietuva čekistų dokumentuose. E. Grunskis. Sovietinių "liaudies gynėjų" (stribų) Lietuvoje istoriografija. J.Matusevičius. Lietuvos kolonizacija 1940-1941 metais. V.J.Rimgaila. Palangos gimnazijos 1945-1948m. pogrindis ir pogrindininkų likimai. B.Merkys. Iš pogrindžio metų Šiauliuose. V.Gurskis. Kelmės pogrindininkai. Šilalės krašto partizanai 1947-1948m. /Parengė V.Almonaitis/. J.Žičkus. Kankinių kapinaitės Skaudvilėje. Likau amžinai skolinga /Užrašė Jadvyga Bartašienė/. J. Būda. Kaliniai Rytprūsiuose. O.Vanagaitė-Lapinskienė. Mūsų jaunystės dienos. A.Šertvytis. Taišetlago džiunglėse. P. Girdzijauskas. Dialogai su profesoriais ir NKVD.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 20 T. 1997 m.

    Ulevičius B. Jos mylėjo Tėvynę. Žaliosios rinktinės archyvo dokumentai. Juknevičius B. Žaliosios gimimas ir žūtis. Raseinių krašto partizanai ryšininkų prisiminimuose/F.Tiškus. Jokimaitė-Valantinienė S. Paskutinis kpt.Juozo Čeponio prieglobstis. Malinauskailė-Bakutienė E. Ramybė baigėsi. OS ryšininkas Bronius Laurinavičius prisimena. Du laiškai/P.Sabonaitis, A.Dabašinskienė. Dirmauskaitė-Latožicnė B. Radau juodą kaspiną. Matuzas P. Kovojo ir spausdintas žodis. Molavėnų mūšis. Tylaitė-Sakalauskienė B. Ilgas ir sunkus kelias i laisvę. Svėdasų partizanai/V.Valunta. 1941 m. sukilimui pažymėti. Atstopas F. Apie 1941 metų birželio sukilimą Papilės valsčiaus Klaišių apylinkėje. Kasparas K. Teorinė pasipriešinimo samprata ir klasifikacija.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 21 T. 1997 m.

    Svėdasų partizanai (2) / sudarė ir parengė Vytautas Valunta. Indrašius S. Nematomais takais. Lauciūtė G. Per auką tėvynė laisva tepaliks. Litinskas A. Negalėjom likti nuošaly. Čelutka-Nemunėlis L. Mano jaunystės vargai. Palangos gimnazijos 1945-1948 m. pogrindis ir pogrindininkų likimai (2)/sudarė V.Rimgaila. Daukšaitė-Aleksonienė R. Žvilgsnis į praeitį. Jurevičiūtė M. Apie Palangos kuopą. Paškonis A. Marijampolės karo mokyklos kariūno likimas. Prajeraitė-Stankevičienė E. Turėjome gyventi. Pociūnas R. Paminklas tremties ir laisvės kovų aukoms.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 22 T. 1997 m.

    Povilas Vaičekauskas. Ne sau šviesą liejom. Veronika Gabužienė. Pasipriešinimo sąjūdžio Jonavos rajone istorijos puslapiai. Kęstutis Balčiūnas. Zanavykuos narsuoliai. Juozas Skaržinskas-Dramblys. Tikėjome Lietuvos laisve. Anelė Devyžytė-Marcinkevičienė-Klajūnė. Juodi debesys virš Dzūkijos. Pirmasis Radviliškio partizanų rinktinės vadas Juozas Šereiva-Arvydas. Valerija Alksnytė-Šereivienė. Viskas atiduota Lietuvai. Antanas Gintautas Bružas. Jungtinės Kęstučio apygardos Povilo Lukšio rinktinė. Antanas Gintautas Bružas. Kaip buvo sekamas, suimtas ir tardomas Povilo Lukšio rinktinės vadas Antanas Ragauskas-Ragelis. Algirdas Šiukščius. Vaikinas nuo Dubingių.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 23 T. 1997 m.

    Vincas Žilys. Pirmąkart širdį atveriant. Bonifacas Ulevičius. Vadu gimstama. Tauro apygardos štabo ir Bendro Lietuvos Pasipriešinimo Sąjūdžio Vadovybės dokumentai (Antano Baltūsio-Žvejo vadovavimo periodas). Parengė Bonifacas Ulevičius. Labanoro girios partizanai. Parengė Vylenis Almonaitis. Antanas Valiūnas. Pabiržės partizanai. Irena Lukoševičiūtė-Žemaitienė. Eržvilko partizanai. Jončių šeimos tragedija. Jurgis ir Jonas Šinkūnai. Antanas Šimėnas. Vorkuta 2

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 24 T. 1998 m.

    Balys Gajauskas. Okupuota Lietuva. Kazimieras Banys. Nemuno-Dubysos-Mituvos trikampio partizanai. Stasė Gedvilaitė-Andriulienė. Mūsų šeimos likimas. Vytautas Dambrauskas. Šiluvos rezistencinės organizacijos įsijungimas į LLA. Kazytė Rašimaitė-Stankienė. Kur jų kapai, Viešpatie? Leitenantas Ignas Šapkūnas. Apie Šatrijos rinktinės partizanus/Parengė Zenonas Jaška. Apie Alkos rinktinės partizanus/ Parengė Zenonas Jaška. Stasė Stanienė-Danilevičienė. O būdavo visaip. Albertas Gargasas. Apie LLA Žemaičių apygardos 43 štabo susikūrimą ir žūtį. Adolfas Preibys. Kardo rinktinė Markulio naguose. Severina Markaitienė. Mūsų partizaninis gyvenimas. Stepas Stepanavičius (Stasys Juodkazis). Kaip sušaudė partizanus. Edmundas Barkauskas. Marijampolės kariūnai. Antanas Gintautas Bružas. 1946 metų Kalėdos Labūnavos dvaro bokšte. Jonas Venckevičius. Palemono partizanų žūties 50-metis. Petras Girdzijauskas. Trečiasis Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilavičius-Vidmantas. Rezistencijos Enciklopedijos puslapius verčiant. Angelė Stučkienė. Spąstai. Balys Juknevičius. Nuo Birutės kalno.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 25 T. 1999 m.

    Patarimai, kaip laikytis tardymo metu. Mindaugas Luobikis. Partizanų statutai. Edvardas Guoga-Glaudys. Išėjo broliai tėvynės ginti. Bonifacas Ulevičius. Kapitono Jurgio Valčio laisvės kovotojai Šakių aps. Leonas Pališkis. Pašventę jaunystę už laimę Tautos. Juozas Puslys. Dievo ir tėvynės meilės vedami. Janina Vytautė Januškienė. Nulaužti ąžuolai... Antanas Baužys. Plungės gimnazistai laisvės kovoje. Alfredas Jonušas. 1941 m. birželio 25 d. mūšis prie Biržulio ežero. Antanas Dundzila. Jaunime Budėk! Jonas Venckevičius. Stipresni už mirtį. Petras Girdzijauskas. Prisiminimai iš Mordlago

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 26 T. 1999 m.

    Partizanų statutai Parengė Mindaugas Luobikis. Balys Gajauskas. Laiškai iš Kučino. Albina Treigytė. Toks mano likimas. Kęstutis Lakickas. Amžina šlovė didvyriams! Pijus Krušinskas. Pakaunės partizanai. Laisvės kovos ir tragedijos Biržų rajone. Parengė Erena Aukštuolienė. Janina Jalinskaitė-Kluonienė. Kovok! Juozas Matusevičius. Sovietinės valdžios ir okupacinės kariuomenės padaryta žala lietuvių kultūros paveldui 1940-1941 metais. Bonifacas Ulevičius. Kario dalia. Rezistencijos Enciklopedijos puslapius verčiant. Petras Girdzijauskas. Kęstutėnų patriarchas. Vidmantas Vitkauskas. Dar viena knyga apie Pasipriešinimo metus. Naujos Laisvės kovų archyvo bibliotekos knygos.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 27 T. 2000 m.

    Albinas Milčiukas-Tigras. Siekiant laisvės. Dienoraštis. Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė-Kuosa. Buvome pasiryžę mirti. Stefa Jakubonytė-Jakubonienė. Stiklo būrys. Elena Bisturytė-Budrienė. Žemaitkiemio apylinkės Valų kaimo partizanai. Stasys Valaikis. Žuvo už Tėvynę. Kotrina Kilienė-Brodulskaitė. Partizanų ir rėmėjų šeima. Kunigas Jonas Burneika. Stasys Valaikis. Vytautas Strazdas-Bebras. Antanas Jakutis. Apie Rapolą Jakutį. Genovaitė Zurzaitė-Varkauskienė. Paskutinis susitikimas su tėveliu. B rinktinės (Plieno) partizanų sąrašas. Petras Girdzijauskas. Juodgirio mūšis. Elena Kreivėnienė. Lašų sukilimas.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 28 T. 2000 m.

    Apie pirmąsias Kėdainių krašto partizanų kautynes. Mūšis Valatkaičių pelkėje. Povilo Ligeikos prisiminimai apie brolį Antaną-Perkūną. Liongino Meškausko - Sakalo prisiminimai. Žudynės Ruseinių kaime. Labūnavos kautynės ir po to sekę išdavystės. Birutės būrio vadas Antanas Kvedaras-Tautvydas ir jo partizanai. Juozas Paliūnas-Rytas. Jo veikla, sekimas ir žūtis. KGB agentai, informatoriai, skundikai. MGB agentai: išdavystės ir bausmės. Kalėjimuose ir lageriuose

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 29 T. 2001 m.

    Petras Vėlyvis, Vytautas Vyšniauskas. Prieš smurtą ir priespaudą. Partizanai Žuvinto paliose 1944-1951 m. Partizaninis sąjūdis Salamiesčio apylinkėse. Parengė Vygintas Dragūnas. Bronislavas Latvys. Žvyruotas kelias. Marija Tarvydienė. Apie brolį Stanislovą-Lapą ir mus visus. Celestinas Ajauskas, Kazimieras Banys, Vytautas Bukauskas, Adomas Lukaševičius. Partizanų vadą Antaną Bakšį-Germantą prisiminus. Kazimieras Banys. Nemuno-Dubysos-Mituvos trikampio (Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės) partizanai. Antanas Valiūnas. Kelionė į Nežinią. Antanas Gintautas Bružas. Mato Mažeikos šeimos ir sodybos Ruseinių kaime sunaikinimas. Antanas Gintautas Bružas. Partizanai broliai ir seserys Lisiai. Bonifacas Ulevičius. Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas. Pranas Petkevičius-Kariūnas.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 30 T. 2001 m.

    Petras Girdzijauskas. Laisvės gynėjas. Petro Paulaičio biografijos bruožai. Balys Gajauskas. Nuteisti už Lietuvos nepriklausomybės siekimą. Doc.Kazys Strazdas. Balninkiečių rinktinės Nikodemo Liškausko-Beržo būrio laisvės kovos. Gražina Marija Stanionytė-Zujienė . Komunizmo nusikaltimai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijai. Stasys Mačiulis. Keturių valandų mirties šokis. (Tankų ataka). Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų. Parengė Zuzana Stunžėnienė. Petras Čepkauskas. Čepkauskų šeima. Augustinas Švenčionis. Skleidęs šviesą. Andrius Rondomanskis, Kęstutis Pluščiauskas. Lietuvos Laisvės Armijos politinė mintis ir valstybinė idėja. Zigmas Juozas Tamakauskas. Jaunimo tautinės savimonės pasireiškimas sovietinės okupacijos metais. Andrius Dručkus. Paminėta Vytauto apygardos vado Balio Vaičėno-Pavasario žūtis. Adomas Bartusevičius-Narsuolis. Parengė Vilija Jakučiūnaitė. R.Strazdas. Apie ltn. Mykolą Kazaną ir kitus.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 31 T. 2002 m.

    Irena Montvydaitė-Giedraitienė. Žemaičių priesaika: partizanų vadas Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo kariai. Mečislovas Vitkus. Nepriklausomybės atgavimo keliu žengiant. Marta Vyšniūnienė. Partizanų ligoninės seselė. Eugenija Ivanauskaitė-Ennukson. Tvirtai pasiryžęs apginti tėvynę. Vladas Meškauskas. Jurbarko partizanai. Dar kartą apie kpt.Juozą Čeponį. Parengė Feliksas Tiškus. Angelė Laurinavičiūtė-Dabašinskienė. Mane vadino Rūta. Doc.Kazys Strazdas. Lietuvos laisvės kovos ideologas. Elena Pakalniškytė. Išėję nesugrįžta. Vladas Meškauskas. Mes - "lagų" žmonės. Balys Juknevičius. Liudija grįžę. Tamara Grigorjeva. Balchašlago kaliniai. Humoristinės partizanų dainos ir eilėraščiai.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 32 T. 2002 m.
     
    Eugenijus Ignatavičius. MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI. Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui. Petras Girdzijauskas. Paskutinė Kęstutėnų užduotis. Danutė Jarmalaitė-Pauliukonienė. AUDRŪNAS. Kęstučio apygardos štabo narys, mokytojas Stasys Jarmala (Vincas Ulevičius)-Šarūnas, Briedis, Audrūnas. Petras Girdzijauskas. Kankinė-didvyrė Onutė Preilauskaitė. Albinas Raudonis. Akmenyje iškaltos penkios pavardės. Jonas Žičkus. Neįvykdyta užduotis. Petras Girdzijauskas. Batakių būrio vadas Jonas Strainys-Saturnas. Petras Girdzijauskas. Kadagio kuopos, būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas, Liutauras, Daktaras. Petras Girdzijauskas. Pirmasis Paupio būrio vadas Kazys Tamulis-Kulkys, Senis. Petras Girdzijauskas. Paupio būrio ir rinktinės štabo apsaugos grandies vadas Jonas Starkus-Maželis. Antanas Kisielius-Mikutis. Pavidaujo būrio vadas Telesforas Kisielius-Bitinas. Petras Girdzijauskas. Lydžio rinktinės žvalgybos skyriaus ir štabo apsaugos būrio vadas Antanas Stoškus-Raila. Antanas Kisielius-Mikutis. Lydžio rinktinės pirmosios (Kadagio) kuopos vadas Gaudentas Kisielius-Tomas, Arėjas. Doc.Kazys Strazdas. TRYS PASAKOJIMAI APIE DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS B RINKTINĖS PARTIZANUS. DIDŽIOJI A RINKTINĖS PARTIZANŲ LAISVĖS KOVA. Prisiminimus parengė Salomėja Užupienė-Rūta. Apie Taparauskus. Eugenijus Taparauskas. LAISVĖS KOVŲ IR KANČIŲ KELIAI BIRŽŲ KRAŠTE. Prisiminimus parengė Erena Aukštuolienė. Juozas Matusevičius. Nepriklausomos spaudos naikinimas ir sovietinės informacijos priemonių kūrimas 1940-1941 m. Partizano eilėraščiai. Parengė Rimvydas Racėnas.
     
  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 34 T. 2003 m.

    Arvydas Anušauskas. Pratarmė. Česlovas Kavaliauskas. Norilsko sukilėlių himnas. Bronius Zlatkus. Norilsko Vyčiai. Lietuviai Norilsko lageriuose. Kazimieras Vezbergas. Šiaurės vėtrose. Vytautas Kaziulionis. Kruvina kelionė pragare. Irena Martinkutė-Smetonienė. Pasipriešinimas GULAG’e. Ala Makarova. Norilsko sukilimas. Kodėl 1953-iųjų metų vasaros įvykius Norilske mes vadiname „sukilimu“?  Edvardas Burokas. Išsilaisvinimo kovų pėdsakais. Edvardas Svilainis. 1955 m. streikas Vorkutos 40-ojoje šachtoje. Juozas Butrimas. Rečlagas. 1953 m. streikas Ajač Jagoje. T. Romankova. 1953-iųjų kruvinasis rugpjūtis. Bronius Zlatkus. Kengiro sukilimas. Vytautas Kaziulionis. Kaip mes buvome šaudomi. Eugenyus Ignatavičius. Pogrindis spygliuotų vielų užtvarose. Vincas Gurskis. Laisvės šūksniai prie Balchašo.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 35 T. 2003 m.

    Jonas Petkevičius, Vytautas Urbikas. Mirti buvo per anksti. Zenonas Rombergas. Prisiminimai apie LLA narių apmokymą vokiečių žvalgybos daliniuose 1944-1945 m. Irena Montvydaitė-Giedraitienė. Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Jūros (Žalgirio) būrio partizanų likimai. Ona Lešinskaitė-Akacija. Mano partizaninis kelias. Petras Girdzijauskas. Kovos tikslas - laisvė ir nepriklausomybė. Aurelija Malinauskaitė. LLA Vyties (Vytenio) rinktinė. Petras Girdzijauskas. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo vadas Vladas Gečas-Tonis. Doc.Kazys Strazdas. Jono Čereškos šeimos tragedija. Gražina Zujienė. Dr.Antanas Garmus ir Lietuvos Raudonsis Kryžius pirmosios sovietų okupacijos metais. Bronius Valaitis. Tie metai juodi... Kengyro sukilimas. Sofija Dargužytė-Graužinienė. Tremtyje. Andrius Rondomanskis. Ad majorem LLA gloriam. Dr.Vincas Žilėnas. Gydytojas, pamynęs žmoniškumą!

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 33 T. 2003 m.

    Partizano mintys apie demokratiją. Parengė B.Šidlauskienė. Vaidoto grupės nežinomo partizano dienoraštis. Vaidoto grupės partizano Broniaus Vasiliausko-Bevardžio dienoraštis. Parengė B.Ulevičius ir H.Rimkus. Antazavės mūšis; Nežinomo partizano užrašai. Parengė K.Kasparas. Jonas Žičkus. Dar kartą apie Petrą Paulaitį. Petras Girdzijauskas. Dar kartą apie Petrą Paulaitį ir jo laiškus iš Dubravlago. Petro Paulaičio laiškai Nijolei Sadūnaitei. Algirdas Radzevičius-Lapas. Mano jaunystės metai. Algimantas Morkūnas. Šeimos likimas. Bonifacas Ulevičius. Viltis žūsta... paskutinis. Kazys Strazdas, Linas Šmigelskas. Alfonsas Saugūnas-Žaibas. Jonas Ančerevičius. Vladas Kuročka-Dūdelė. Balys Gajauskas. Tolimoji Inta. Anelė Karkauskaitė. Martynas Karkauskas-Dievaitis. Polė Karkauskienė-Dievaitė. Birutė Baronienė. Pranas Pavilonis. S.K.Žemaitis. Juozas Grušys-Žilvinis (1915-2002).

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 36 T. 2004 m.

    Janina Semaškaitė. SKAITYTOJUI IR MANO HEROJAMS. JUOZAPAS FRIČAS IR "JUTIS" KELIAI. Kazimieras Kalpokas. MANO LAIKAS - KARIO LIKIMAS. Konstantinas-Kostas Jasinevičius. KAM SKAMBĖJO LAISVĖS VARPAS. Feliksas Mažeikis. AR ĮAMŽINSIME JŲ VARDUS?. Povilas Mateikis. KUR SUPASI ŽEMĖ IR ŠLAMA ŠIMTAMETĖS LIEPOS. Anelė Varnaitė-Paškevičienė. MIRTIES KELIAIS Į POŽEMIO MIESTĄ. Bronė Pupeikytė-Birutė. BALTO RŪKO SKRAISTĖ. Antanina Masteikienė. LAUMĖS JUOSTĄ MAŽYLIUI ĮDĖJO. Bronė Kaselienė-Našlaitė. RYŠININKĖ. Alma Poškaitė. MUMS REIKIA SUSITIKTI. Česlovas Kazakevičius. KALVIO SŪNŪS. Zenonas Liutkus. KUO GYVENO LAGERIŲ IMPERIJA. Onutė Akelaitė. VAKARAI SU ONUTE. Liudvika Marūnienė. ŠIAURĖS GOLGOTA. Stasys Untulis. MEILĖS IR ILGESIO EILĖS TĖVYNEI.

  • LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 37 T. 2005 m.

    Pranas Aidukas. Ilga kelionė namo. Veronika Aleliūnaitė-Bernatonienė. Gyvoji istorijos ašara.  Dienoraštis apie 1944-1946 m. Panevėžį. Laiškų knyga. Panevėžys-Pečiora, Pečiora-Panevėžys 1946-1954 m. Leonas Juškevičius. Autoportretas artimiesiems. Antanas Mozeris. Su partizanais. Kazimieras Algirdas Pečiukonis, Aurelija Griciūtė. Prisiminimai apie partizaninę veiklą ir lagerinę kančią. Jonas Strumskis. Parengė Zuzana Zimaitienė.