KAIP NEPAMIRŠTI...

viršelis

Stasė KISIELIENĖ


KAIP NEPAMIRŠTI.


UDK 947.45.08
            Ki-195

Knyga išleista monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu ir lėšomis.

Leidyklos žodis

Rengiant šią knygą spaudai, žmonių pasakojimus surinkusios ir užrašiusios mokytojos Stasės Kisielienės jau nebebuvo tarp gyvųjų. Todėl atsiprašome dėl kai kurių netikslumų. Jų radus, prašom rašyti:

Linai Jakubauskienei
Karaliaučiaus g. 8-18 
LT-2003 Vilnius

ISBN 9986-461-48-0


© Lina Jakubauskienė, 2001
© Caritas leidykla, 2002

Žodis apie autorę


autorėPrasidėjus Atgimimui, žmonės vis garsiau ir daugiau pradėjo šnekėti apie pokario baisybes. Kavarsko kraštotyrininkai taip pat susirūpino praeities istorija. Mokytoja Stasė Kisielienė pati pasisiūlė jiems užrašyti kraštiečių pasakojimus apie pokario metus.

Kai vienas po kito Amžinybėn iškeliavo daug matę ir iškentėję žmonės, Mokytoja suprato, kad ilgiau laukti jau nebėra kada. 1995-1996 metų žiemą ji rimtai ėmėsi darbo. Nelengva tai buvo padaryti. Tolimų kaimų, vienkiemių ar pamiškės trobelių gyventojai žinojo, kaip saugoti paslaptis.

- Neik, Tamsta, ten. Nieko nepasakys, nieko nesužinosit, - sakydavo žmonės Mokytojai.

Bet ji vis tiek ėjo. Per rudens darganas, žiemos šalčius ir pavasario atlydžius. Ištisas valandas klausyta ir kalbėta iš širdies į širdį, ir viskas užrašyta. Jokios anketos ar klausimynai nepakeis to, ką atveria laiko ir baimės išsaugotas skausmas. Bet būdavo ir taip, kad kelias valandas pasakojęs žmogus kitą rytą atėjęs skundėsi ramybės neradęs, visą naktį akių nesudėjęs. Mokytoja išplėšdavo prirašytus bloknoto lapelius ir atiduodavo, pažadėjusi net pavardės nepaminėti. Kiti patys ateidavo į namus ir pasakodavo, pasakodavo. Jiems po to net palengvėdavo. Juk kalbėjo ne svetimam, nepažįstamam žmogui, bet savai Mokytojai, gal net jų vaikų auklėtojai.

Skaityti daugiau: KAIP NEPAMIRŠTI...

Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

viršelis

Nepataisomasis 

Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai

I dalis

versmė

VILNIUS|2014

UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014

Skaityti daugiau: Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

Gen. Povilas Plechavičius

Povilas Plechavičius

GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.

Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.    

Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.

Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.

Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.

Aplanko nuotraukaVytauto Maželio

Knygos fotografinė kopija Knygos fotografinė kopija   Knyga Pdf knyga PDF   Knyga internete knyga internete

Skaityti daugiau: Gen. Povilas Plechavičius

Suomijos Žiemos karas - Išpirktasis kraštas

viršelis

1939—1940 m. žiemą Sovietų Sąjungai užpuolus mažą, taikią Suomiją, šios šalies vyrai lyg Skandinavijos granito uola stojo į žūtbūtinę kovą prieš keliasdešimt kartų gausesnį priešą. Apie tą kovą, meilę, karišką draugystę ir pasakojama šioje knygoje.

VILJO SARAJA

lŠPIRKTASIS KRAŠTAS

Antrasis, fotografuotas, leidimas

PDF:   Fotografinė kopija: 

Kaunas, MENTA,1990

UDK 894.541- 31 Sa 201

Išpirktojo krašto” paraštėje

Suomijos karas su Sovietų Sąjunga 1939-1940 m. žiemą yra vienas iš skaudžiausių įvykių šios mažos šiaurės tautos gyvenime. Nors daug laiko praėjo, tačiau kančios ir praradimai vėl atgyja ne tik dalyvių, bet ir po karo gimusių žmonių sąmonėje. Žiemos karas byloja apie didžiojo kaimyno niekšybes prieš mažą darbščių suomių tautą.

Kai 1989 m. Suomija plačiai minėjo šio karo pradžios penkiasdešimtmetį, Sovietų Sąjungos istorikai ir generolai be paliovos teisino Žiemos karo priežastis, nepamiršdami priminti ano meto ypatingų sąlygų, SSSR “geranoriškos" politikos ir pan. Priekaištauta Suomijos istorikams, kad Jie “neteisingai" vertina tiek politinę situaciją tiek karo priežastis, tendencingai interpretuoja to meto dokumentus.

Suomiai šiam karui, bei po jo paliaubų dar porą kartų atsinaujinusiems karo veiksmams tarp Suomijos ir SSSR skyrė ir tebeskiria daug dėmesio. Istorikai yra išleidę tokių fundamentalių veikalų kaip “Žiemos karo istorija" (“Talvisodan historia", 1977-1980, t. 1-4), “Suomija kovojo: Mūsų kareivių didysis vardynas“ (“Suomi taisteli: Sottemme suurlukemlsto", Porvoo, 1977-1980, t. 1-6), “Suomijos karas" ("Suomen sota“, 1951-1975, t. I-II). “Suomija kare" (“Suomi sodassa", Keuruu, 1982) ir kt. bei dešimtis mažesnių monografijų atsiminimų, dokumentų rinkinių (vien 1989 m., minint karo penkiasdešimtmetį, išleista apie 20 leidinių). Tuose darbuose aprašyta vos ne kiekvieno kareivio karo kelias, ką jau bekalbėti apie didesnių dalinių veiksmus, taip pat apie SSSR ir Suomijos diplomatinius santykius. Todėl abejoti Suomijos mokslininkų kompetentingumu gali tik Maskvos veikėjai.

Žiemos karas atsispindėjo ir meninėje kūryboje. Romanai, apysakos, novelės, dramos veikalai, filmai, dailės kūriniai - tai būtų tik bendra ir nedidelė visos tos kūrybos statistika. Tik, deja, mes, lietuviai, šitų kūrinių nežinome, nes Jie arba mūsų nepasiekdavo, arba buvo uždaryti spec. fonduose. Rašytojų kūryba, dokumentiškai vaizduojanti šį karą, nebuvo leidžiama nei rusų, nei kitomis SSSR tautų kalbomis. Tad lietuvių skaitytojas tik iš nuogirdų galėjo kai ką žinoti apie Žiemos karą, nors oficialioje pasaulinėje istorinėje literatūroje jis laikytas grobikišku SSSR - Suomijos karu.

1939 m. lapkričio mėnesi pradėtas Žiemos karas buvo jau prieš porą metų Maskvoje suplanuotos didelės suomių tautos tragedijos pradžia. Mat Suomija neatidavė prie Leningrado savo teritorijos Sovietų Sąjungai, panorusiai praplėsti sienas ir “užtikrinti'’ šio miesto saugumą. Atvežti iš Leningrado ir Maskvos įvairaus plauko “pabėgėliai“ Suomijos teritorijoje. Terijokyje (dabar Zelenogorskas), paskelbė sovietų valdžią su Suomijos emigrantu komunistu Otto Kūsinenu priešakyje. Įvykdžius provokaciją, beliko peržengti Suomijos sieną ir traukti į Helsinkį, kuris turėjo tapti O. Kūsineno vyriausybės valdomos Suomijos sovietų socialistinės respublikos sostine, bet tam pasipriešino suomiai, nepabūgę daug kartų galingesnio priešo.

Skaityti daugiau: Suomijos Žiemos karas - Išpirktasis kraštas

KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau, — drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas.

JONAS MARCINKEVIČIUS

KRAŽIŲ

SKERDYNĖS

ISTORINIS ROMANAS

I

TOMAS

KAUNAS - MARIJAMPOLĖ

I Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 

II Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 


PIRMOJI DALIS

Keletas žodžių

Prieš keturiasdešimt su viršum metų mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Kas gi atsitiko? Tikiuosi, kad lietuviui skaitytojui nereikia plačiai Kražių istorijos aiškinti, nes tėvai, seneliai iki šių dienų nėra užmiršę Kražių įvykių, kurie, plačiai prigiję Kražių skerdynių vardu, tebėra primenami ir kai kur net legendomis yra virtę. Tačiau vis dėlto paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau,drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas. Nei mūsų senojoj, nei naujojoj literatūroj nėra ryškesnio žodžio apie kražietį. Ne tik jaunimas, bet ir senesniosios kartos inteligentai aiškiai nebesusigaudo, kas yra įvykę Kražiuose ir koki to įvykio padariniai bei tikroji siela.

Ir aš pats, jaunas būdamas, iš savo tėvų ir senesniųjų žmonių esu daug prisiklausęs apie Kražius. Vėliau jau pradėjęs dirbti literatūrinį darbą, nekartą pagalvodavau apie tą vargšą žemaitį taip ryžtai ir su pasiaukojimu išdrįsusį pakelti prieš pūvančios monarchijos dievukus savo pūslėtą kumštį. Pagaliau, susidarius tinkamoms sąlygoms, aš nuoširdžiai šito kūrinio ėmiaus.

Sunku kurti maždaug istorinį romaną tų įvykių, kuriuos dar dauguma atsimena. Kiekvienas toks skaitytojas ar istorininkas paima knygą, lūpų kertelėmis šypsodamasis, prieidamas prie jos kritiškai, nes tariasi esąs taip pat dalyvis, žinąs gal ne blogiau įvykius už autorių. Tačiau, kaip žinome, meno kūrinys turi savo dėsnius ir savo principus. Rašytojas negali suregistruoti visų faktų, faktelių, jam svarbu daugiau esmė ir faktai tik tokie, kurie tą esmę paryškina, parodo jos tikrąją sielą.

Rašydamas šį kūrinį, esu aplankęs tas apylinkes, plačiai kalbėjęsis su pačiais, kurie dar tebegyvi, dalyviais, naudojęsis istorine medžiaga, knyga,,Proces Krožańsky“, kunigo Veblaičio straipsniais, o ypač gerb. kanauninko Kražių klebono Tomaševičiaus pačia patikimiausia ir gražiausia medžiaga. Čia jam ir tariu nuoširdžiausią ačiū. Betgi ta medžiaga naudodamasis, aš visai sąmoningai esu sukeitęs metų laikus, kai kurias vietas, vardus ir net pavardes. Daugiausia betgi romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį. Jei kas atidžiau yra pastudijavęs Kražių įvykių istoriją, tai žino, kad pats rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies sūnūs, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus ,.Varpo“ ar kitokių tų laikų garsesnių lietuviškų leidinių numerius. Dėl to tad kai kas gali pasigesti, kad šitame mano romane nematyti ryškesnio atgarsio to tautinio sąjūdžio, kuris yra plitęs kituose Lietuvos kampuose. Betgi taip ir yra buvę. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo. Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės. Dėl to tad, pakartoju, šitame romane, kad ir su visomis savo silpnybėmis, bet didvyris yra tik paprastas kampininkas, smulkus ūkininkėlis, sena davatkėlė, bernas.

Šia proga tariu dėkui ir „Dirvos“ b-vei, kuri yra davusi medžiaginę ir moralinę paramą šiam kūriniui, kiek mūsų sąlygose galima, tikriau sukurti.

Autorius.

Skaityti daugiau: KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Adelės Dirsytės Maldų knygutė

Adelė Dirsytė

Marija, gelbėki mus

Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.

Dangau, palaiminki vargo diena.

 Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki  mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki  mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.

Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę.  Amen.

Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.

Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus.  Amen.

Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.

Viešpatie, laiminki mano miegą

Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.

Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.

Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.

Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis

Skaityti daugiau: Adelės Dirsytės Maldų knygutė

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

PDF:     Web: 

Antras pataisytas leidimas

Spaudvita

2015

UDK 821.172-1(082) Au-54

RĖMĖJAI:

Jonavos rajono savivaldybė. Meras Mindaugas Sinkevičius

AB „Achema“. Generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas

Jonavos rajono Pasraučių, Mimainių ir Gaižiūnų kaimų bendruomenė. Pirmininkas Petras Vyšniauskas

TS LKD Kėdainių skyrius
Vygantas Dabužinskas 
Audrius Dabužinskas 
Rolandas Mickus 
Kęstas Macionis

Sudarė Vaclovas SLIVINSKAS

4-ame knygos viršelio puslapyje - Benedikto Narkevičiaus-Algio Deltuvos būrio partizanai.

ISBN 978-609-8126-26-6

PRATARMĖ

Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių. Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia. Tuo metu nebuvo pamirštas nei vienas žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę ir kovojęs Laisvės kovose. Savanoriai buvo jaunimui šviesiausias pavyzdys.

Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale. Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui. Dainose minimi žuvusių partizanų slapyvardžiai, kuriuos dabar identifikuoti yra sunku, nes daug buvo vienodų slapyvardžių.

Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Dauguma dainų virto liaudies dainomis ir autoriai liko nežinomi.

Daug dainų, kuriose skamba Tėvynės ilgesys ir neapsakomai žiaurios gyvenimo sąlygos, sukūrė tremtiniai.

Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai. Tai gera pamoka ateities kartoms, kad išdavikai niekada nebus minimi geru žodžiu.

Leidinyje perspausdinti eilėraščiai iš Vyčio apygardos pogrindinio laikraščio „Lietuva brangi" (1947 04 05 ir 1947 05 01) bei eilėraščiai, kuriuos parašė partizanas Albinas Bilinkevičius-Baltis.

Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Tik gaila, kad liko neužrašyta, kas padainavo, kurioje vietovėje ir kieno buvo dainų sąsiuviniai.

Nuoširdžiai dėkoju Mildai Janušienei, geranoriškai perdavusiai visą surinktą medžiagą, kuri šiuo metu saugoma Kėdainių krašto muziejuje.

Reiškiu nuoširdžią padėką Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais. panaudotos dainos, kurias surinko Kostas Lunys, Vytautas Ilekys, Onutė Atkočiūnaitė, Valė Adamonienė.

Renkant dainas talkino Vaidas Banys ir Kėdainių krašto muziejus, Vaiva Vaitelytė, Vladas Kazlauskas, Ukmergės krašto muziejus.

Vaclovas SLIVINSKAS

NEŽINOMŲ PARTIZANŲ EILĖS

* * *

Ak, šalis liūdna mana gimtoji,
Kiek nelaimių joje ir vargų.
Pilkas kaimas priespaudoje dejuoja,
Liūdna daina girdis ant laukų.

Po laukus švilpauja rūstūs vėjai,
Dienos niaukiasi kaskart labiau.
Ak, šalis, kiek daug esi kentėjus,
Kur skambėjo sielvartas daugiau.

Nuo Šiaulių lig krašto Žemaitijos,
Nuo Dubysos lig puikios Neries
Skamba pančiai vergijos,
Liūdna daina girdis ant laukų.

* * *

Alyvų šakos svyra
Ant vasaros pečių,
Kodėl pravirko žvyras
Ant vieškelių plačių?

Tenai mintis pakerėjo
Gyvenimas sunkus.
Išlaisvinti norėjai
Paniekintus namus.

Vingiuoja, raitos kelias,
Lietuvi, kur esi?
Ir ta maža trobelė
Paskendo liūdesy.

Per miegą pasigirdo
Beldimas į duris,
Kodėl tu nepabėgai
Pro šautuvų ugnis?

Čia guolį tau paklojo,
Kur ošia pušynai.
Ir dainas tau dainuoja
Berželiai amžinai.

Guliu prie miško vienas,
Čirena vyturiai.
Geltonas smėlis krinta
Duobėn giliai, giliai.

* * *

Ant tavo kelių, motinėle,
Padėt galvelę taip saldu,
Čia mane gaubei kaip balta vėlė
Ramybės Angelo sparnu.

Ar žemė sniegu apsiklojo,
Ar verkė vėjai už kalnų,
Tik prie tavęs, motul, širdis nebijo,
Nei šalčio, nei audrų.

Kai tavo rankos susiraukšlėjusios
Galvelę mylinčiai suspaus,
Tai, rodos, saulė pragiedrėjus
Nukris ant žemės iš dangaus.

Menu, kai dar lopšy gulėjau,
Tu man daineles niūniavai.
Ir užmiršt negalėjau -
Tu dažnai man jas dainavai.

O ačiū, ačiū, motinėle,
Kad mane užauginai.
Tave, skaisčiausią rojaus gėlę,
Nešiosiu vis širdy giliai.

* * *

Ar aš tau, sese, nesakiau?
Ar tau žodelio netariau?
Būk tikra dukra Lietuvos,
Stovėk Garbės sargyboj jos.

Atėjo priešai iš Rytų,
Apšlakstė žemę mūs krauju. 
Tu brolius, seses pamiršai 
Ir svetimtautį pamilai.

Praėjo metai vieneri,
Atskrido paukščiai vėl kiti,
Kodėl tu, dukra Lietuvos,
Dėl priešo kraustais iš galvos?

Tu už kojines šilkines
Ir kelias vyno taureles 
Pardavei garbę Lietuvos 
Ir net nerausti iš gėdos.

O gal jisai tavęs neves,
Tik pasilinksmins ir pames.
Tada paliksi viena tu 
Be atėjūnų, be draugų.

Tu šunim staugsi gal kada,
Savų tautiečių vejama.
Nė vienam sūnui Lietuvos
Nebereiks tokios žmonos.

Jau dabar tave keikiame,
Dėl to iš gėdos raustame,
Kai su engėjais Lietuvos
Purvini skaistų veidą jos.

Kodėl negaila tau tautos,
Nei savo veido, nei šeimos?
Atmink, kad Lietuvoj gimei, 
Tave augino jos laukai.

Būk tikra dukra tų laukų,
Atmink - lietuvė esi tu, 
Negilink tautai jos žaizdų, 
Gana primirko ji krauju.

* * *

Aš motinos kapą surasti norėčiau,
Seniai jau supiltą ant smėlio kalvos.
Ir kryžių apglėbti kaip žiedą radastos,
Išlieti čia sielą ir žodžius maldos.

Pasiilgau, motute, tavęs begaliniai,
Norėčiau atversti net kapo duris,
Be žodžių parodyt mane kaip kankino
Nuo kaimo gimtinio ligi pat šiaurės.

Tave amžinybė apglėbusi laiko,
Laiminga tu širdy su angelais. 
Nebūtum pažinusi savojo vaiko,
Kaip ėjau žaizdotais skausmo keliais.

Užklydau, motute, prie tavojo kapo,
Praeidamas savo šios žemės keliais, 
Ne tam, kad dejuočiau, jog jėgos išseko, 
Ne skųstis ėjau, bet dėl to, kad myliu.

Keliauja žvaigždynai, rieda planetos
Dangaus vieškeliais, beribe erdve.
O tavo sūnus neturi štai vietos
Nei Tėviškės gryčioj, nei savo sode.

Smūtkelis kadaise stovėjo prie kelio,
Tu laiminai mano jaunystės dienas,
Kepurę tau kėliau, klupau ant kelių, 
Grįžęs čia neradau tavęs.

Juk čia su sesutėm ir broliais
Jaunystę praleidau, dainas dainavau, 
Nuo aido skambėjo beržynas ir gojus, 
Skaudu prisimint darželį ir gėles.

Einu jau, mama, tau amžino miego,
Neklauski, kur eisiu, net pats nežinau.
Ne rožes ant kapo tau aš paliksiu,
Bet ašarą gailią bedalio žmogaus.

* * *

Aš norėčiau, mama, tau atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyt,
Kaip sunku čia žemėj vienišam klajoti
Ir toliausiai būti nuo tavęs, mamyt.

Ir kaip liūdnos mintys slenka mano dienos,
Kaip gegužis neša mano meilę tau,
O prisiminimai užgula krūtinę
Ir tave kaip gyvą prieš save matau.

Ūžauja už lango, nerimu dejuoja,
Neša vėjas skausmą, nuneša toli.
Tu meldiesi, mama, ir rožančių varstai,
Už mane juk viską tu gali.

Tave naktis rūpesčiais apkarsto,
Kai našta ir vargas gula ant pečių.
Ilgesiu paskendus su tavim džiaugiuos,
Su tavim šiandieną aš, mamyt, kenčiu.

* * *

Aš paklausiu šiaurės vėjelio,
Kokią man laimę atneš rytoj.
O gal tik sunkų, juodą vargelį,
Gal reiks gulti žemėn juodon.

Kaip aš norėčiau dar vieną kartą
Pažvelgt, mergyte, tau į akis 
Ir pasiklausti, kodėl taip yra,
Kodėl nuliūdus mano širdis?

Pasviręs kryžius prie mano kapo,
Rasos lašelis vilgys gėles,
Nukritęs nuo beržo lapas
Papuoš mano kapą rudens nakčia.

* * *

Aš pamylėjau savo Tėvynę
Nuo pat kūdikystės dienų.
Ieškodamas laimės juodam arime,
Aš Tau supyniau daug dainų.

Laukų dirvonas, žvaigždėtas dangus
Tamsioj nakty paukščių takais,
Man tas gimtinės kampelis brangus,
Kur tyliai ošia žali miškai.

Gražiam daržely tarp žalių rūtų
Mergaitė kalba su žiedais,
Ji apdainuoja savo nedalią
Vasaros tyliais vakarais.

Dievulėliau brangus, kodėl taip yra?
Laimuže, kur tu nuklydai?
Kodėl gi mūsų brangi Tėvynė
Vysta kaip rudenio žiedai?

* * *

Aš sėdžiu už grotų apsuptas sargų,
Tarp sienų storiausių prispaustas vargų.
Tik matos mažutis langelis aukštai, 
Užpintas ir tas geležimis tvirtai.

Aš vienas, atskirtas nuo savo draugų,
Tarp sienų suspaustas, netekęs jėgų,
Tik dega lemputė, aplinkui ramu,
Vargstu čia aš vienas, man širdžiai skaudu.

Kentėsiu čia vienas aš ilgus metus,
Man tenka čia švęsti švenčių šimtus, 
Nes teismas pasakė, kad rado kaltu, 
Dvi dešimtis metų atbūsi čia tu.

* * *

Ateis birželis, žydės gėlės,
Tėvynė kelsis iš kapų,
Tik nesikelsiu aš iš kapo
Ir nedainuosiu Tau dainų.

Mane nužudė piktas priešas
Ir man išbadė akeles,
Peiliu pervėrė man krūtinę,
Kad nemylėčiau aš Tavęs.

Ateik, mergyt, prie mano kapo,
Gražių gėlelių pasodink,
O kad gražiai jos žydėtų,
Nors vandenėliu palaistyk.

* * *

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuos tu žuvai.
Nors tu į laisvę kelią skynei,
Nežino niekas, kas tu buvai.

Saulėto nesulaukęs ryto,
Narsus kary, tautos sūnau,
Tu užmigai, kai laisvė švito,
Laimėjai kovą tu ne sau.

Akis ne motina užmerkė,
Prie kapo neverkė sesuo.
Kovų laukuos patrankos gaudė,
Raudojo rūškanas ruduo.

Atėjo giminės prie kapo,
Nežino, kad tu čia guli.
Tėvynė tau motina tapo,
O tavo broliai - mes visi.

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuos tu žuvai.
Garbė per amžius tau, didvyri, -
Mirtim mums laisvę atpirkai.

* * *

Atskrido vabalas raudonas
Į žydinčią Lietuvą 
Ir lizdą jos laukų žiedeliuose 
Jis susisukęs buvo.

Nuplėšė trispalvę,
Ir mūsų baltą Vytį
Pamynė po kojom 
Ir laukė mūsų mirties.

Užpuolė vabalą raudoną
Rudais sparnais drugiai. 
Nusimetėm nuo sprando jungą -
Užpuolė vokiečiai.

Ir vėl liūdnos dienos,
Ir vėl tamsi naktis.
Slapstykis, lietuvi,
Nes Laisvė dar nešvis.

Ir štai užpuolė drugį rudą
Raudoni vabalai.
Nusimetėm nuo sprando jungą -
Sugrįžo ubagai.

Ir vėl liūdnos dienos,
Ir vėl kankina mus.
Prie ginklo, lietuvi,
Tau laisvės nieks neduos.

* * *

Bejausmės ir šaltos rankos,
Akmenys žiauriai kieti.
Jie paguldė tavo galvelę
Klaikiosios nelaisvės nakty.

Pakilo mėnulis išblyškęs,
Žvaigždutės prabilo gailiai.
Bučiavo rūkai tavo veidą
Ir akmenys kieti nebyliai.

Ženklelis trispalvis sulietas,
Broleli, tavo krauju.
- Dėl tavęs, dėl tavęs, Tėvyne, -
Lyg šaukė ženklelis, - kenčiu.

Pasvirę alyvos bučiavo
Nuliūdusias tavo akis.
Nei verki, nei šauki brolelio -
Per kraują mums laisvė nušvis.

* * *

Broliai, sesės, saulutė prašvito!
Visi trokštam sulaukę šito ryto.
Ir žygiuodami šauniai,
Uždainuosime linksmai.

Mes nueisim į pievas, kur pievų gėlės,
Kur žaliam miške lakštutė lanko gėles. 
Ten degs traškantys laužai 
Ir bus džiaugsmo nemažai.

Karys myli Dievą ir Tėvynę,
Garbins drąsą ir tiesą gins kaip gynė.
Kilnią dorą pamylės,
Karys visada budės.

* * *

Buvo rytas ūkanotas,
Sekmadienis neramus,
Dievas pašaukė amžinybėn
Du Tėvynės gynėjus.

Ten nebuvo aukštų medžių,
Šimtamečių ąžuolų.
Vien tik krūmai suraizgyti,
Siauri takeliai tarp jų.

Nežinojo partizanai,
Kad jų priešas lauks.
Ir paleistos į jų krūtines
Kulkos švilpdamos sukauks.

* * *

Daina skirta partizanams,
desantu permestiems į Lietuvą

Mėnulis - tavo tikras tėvas,
Mielas sūnau, žydrynės
Paukščių takais Tu atėjai 
Gint brangiosios Tėvynės.

Buvai nuo budelių toli,
Pas juos negrįžt galėjai.
Betgi širdis nerimo vis -
Tėvynę tu mylėjai.

Žvaigždėtą naktį kaip dieną,
Išskleidęs parašiutą,
Tu nusileidai pušyne
Žaliam, žaliam kaip rūta.

Buvai nepaprastai drąsus,
Ilgėdavais kovoti.
Sakydavai, kad tau geriau
Save paaukoti.

Kai išdavikė drebulė,
Taip tyliai vis šnarėjo,
Jos sužavėtas užsnūdai -
Tą priešas pastebėjo.

Tikrai kaip vilkas grūmeis Tu,
Kol šovinių turėjai.
Paskutiniuoju pats save
Į mūšį palydėjai.

Nebeskraidys erdvių keliais
Su šilko parašiutu.
Jei, sesės, žinot kapą jo,
Padėkit daug daug rūtų.

* * *

Daina skirta septyniems
partizanams, žuvusiems 
Drobčiūnų miške Anykščių rajone

Jūs žinot, tada, kai stūgavo vėjai,
Tamsų šilą dengė ūkana juoda.
Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,
Į mišką skubėjo budelių gauja.

Miškas verkė tylia sena rauda,
Sukniubo eglutė, kulkos pakirsta.
Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas -
Pravirko berželiai raudona puta.

Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,
Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.
Klastingai pakirsti krito tarp viksvelių,
Lūpos sušnibždėjo - sudiev jums, draugai.

Nustojo svaidę kulkas automatai,
Po kautynių dvelkė amžina tyla.
Prie takelio Šarūną ir Carą
Giltinė sutiko, besotė sena.

Ir suklupo maldai beržai, eglės, pušys,
Drebulė liekna ir uoseliai trys.
Dėl Tėvynės laisvės čia septyni žuvot,
Atbrenda Saulutė, ką ji pasakys.

Žuvę partizanai:
Ąžuolas - Kazys Palskis
Eimutis - Petras Dilys 23 m.
Viesulas - Albertas Nakutis 39 m.
Rūkas - Stasys Gimbutis 28 m.
Tigras - Petras Černius
Šarūnas - Petras Miškinis 22 m.
Caras - Jonas Meškauskas 24 m.

* * *

Dalia tu, mano nelaiminga,
Prakeikta tu mūsų visų.
Dieną naktį verkiu ir dejuoju,
Dieną naktį varguose kenčiu.

Sudeginti namai gimtieji,
Tėvai Sibiran išvežti.
Partizano tik šautuvas brolis,
Šalti kapai - tai ateitis.

Stribai galanda liežuvius,
Banditais vadina mus.
Jie savo tėviškę juk žudo -
Daugiau žmonėmis jie nebus.

* * *

Daug daug dienelių, mielasis broli,
Mes praklajojom žaliam miške,
Mes kartu laisvės sulaukt žadėjom -
Tu dabar guli šaltam kape.

Tave pakirto kaip žalią uosį,
Kaip ąžuolėlį iš parugės.
Tu už Tėvynę galvą padėjai -
Tave sesutės ilgai minės.

Bet Tavo žygiai mums pasiliko -
Mes neužmiršim jų niekados.
Per kraują, kančią, pasišventimą
Laisvė Tėvynėj vėl atsistos.

Tad, mielas broli, gulėki ramybėj,
Ant upės kranto žemėj juodoj,
O mes su priešu kovosim toliau -
Laimėsim ar žūsim kovoj.

* * *

Daug daug dainelių aš išsakyčiau,
Daug daug dvejonių tų neramių, 
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Be savo sodžiaus - gimtų namų.

Gimėm bakūžėj mes samanotoj,
Varge užaugom drauge visi,
Lakstėm po pievas ir laukų plotus
Su piemenėliais rytais basi.

Nardėm Šventosios upės vilnyse,
Išbraidėm liūnus ir upelius.
Lyg šaltinėlis tyra jaunystė
Saulėje pynė sapnus tylius.

Meteliai bėgo, mes kilom ir augom,
Karves palikę išėjom art.
O mūsų dienas Aukščiausias slaugė,
Ant skruostų juokas žaidė tuokart.

Žydėjo gėlės gimtuos atšlaimuos,
Pavartėm, kiemais bėgiojom mes. 
Aidėjo dainos kaimuos,
Kai jodavom į naktigones.

Aidėjo toliai tyliam gegužy
Nuo gailaus verksmo armonikos. 
Sodžius krykštavo, nuo juoko ūžė, 
Nebuvo sieloj kančios nykios.

Mus užliūliavo ta tyra meilė,
Laimei užmigdė idilija,
Kurioj skendėjo Lietuvos kaimas
Ir kuris dabar nutilo jau.

Nuskrido juokas, šypsenos sustingo,
Ir skruostus dengė karti dalia.
Rytų žmogėdros siaučia siaubingai,
Nutilo dainos sodžiaus gale.

Likimu skundžias mūsų jaunystė,
Benamės dienos sruvena vis. 
Gyvybių trokšta tie stalinistai,
Nuo jųjų skriaudų verkia visa šalis.

* * *

Nedejuok, neverk, motinėle,
Kad laisvę pamilo sūnus.
Kad palikęs tave jis išėjo
Į žaliuosius Tėvynės miškus.

Auginai jį, naktim nemiegojai,
Prie lopšelio rymojai tyliai.
Ką užaugęs jis ras, nežinojai,
Šviesią ateitį kūrei širdy.

-    Mama, - tardavo vaikiškos lūpos,
Ir tau buvo to žodžio gana.
-    Mama, laisvė Tėvynės man rūpi,
Partizano vylioja dalia.

Laimink žygin mane, motinėlė, -
Prakalbo užaugęs sūnus.
-    Aplankysiu tik vakarą vėlų 
Aš tave ir gimtuosius namus.

Ir išėjo palikdamas gėlą,
Baisų nerimą, skausmą širdy.
Ne raudoti ir verkt, motinėle,
Bet didžiuotis tu šiandien turi.

Išauginusi tikrą lietuvį,
Tikrą vaiką savosios tautos.
O kiek nelaimingųjų žuvo,
Kuriems motinų trūko globos.

* * *

Dunda, trankos griaustinis po šalį,
Vėtros siaučia visu smarkumu.
Prisimink, kas esi, mielas broli,
Neužmiršk, kas lietuviui brangu.

Atsibastė Tėvynėn svetimšaliai,
Išniekino šventus mūsų jausmus.
Išmindžiojo rūtų darželį,
Sudegino gimtus namus.

Daug našlaičių neteko tėvelių,
Jie nežino net jųjų kapų.
Daug mergaičių liko be bernelių,
Nebus joms linksmų vakarų.

Daug kapų dar tebėr