Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus
Šiais dvasiniai šurmuliuojančiais laikais Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai parapijose vis dar nesubūrė nei po tris asmenis į „Bažnyčiai ginti komitetus", todėl Bažnyčios šmeižė jai įvairiuose frontuose turi laisvas rankas. Tokie komitetai savaime skleisti} krikščioniško pilietiškumo idėjas. Jei egzistuotų platus puolimams atremti tinklas, prezidento A. M. Brazausko laidotuvių režisieriai nebūtų drįsę laužtis į Arkikatedrą, o tam nepavykus - apmėtyti Bažnyčią melo dumblu. Dabar Bažnyčia neturi gynybos tvirtovių. Tad tenka gynėjo šarvais apsišarvuoti Bažnyčios gynėjams partizanams. Per netrumpą savo gyvenimą esu stebėjęs net keletą civilizuotų kraštų žymių prezidentų ir monarchų laidotuvių. Mirusieji buvo laidojami su orumu ir pagarba rangui, susilaikant nuo politinių ir religinių provokacijų.
Didžiai apgailėtina, kad pirmose mano stebėtose Lietuvos Prezidento laidotuvėse gan ryškiai prasikišo keista, provokacinė režisūra. Kalbu apie LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuves. Turiu mintyje ir sukeltą sovietinio tvaiko propagandinį šurmulį jau kelias dienas prieš jo mirtį. Tai tikrai nepagerino nei LR, nei Prezidento įvaizdžio. Atšiauri laidotuves panaudojusių propagandininkų elgsena ko tik nepavertė visa tai į provokuojantį netiesos festivalį. Lyg kas nors būtų sumanęs panaudoti laidotuves kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Vien tik šiurkščiame tiesos negerbime buvo galima įžiūrėti „buvusiųjų" braižą.
Matyt, buvo bandoma panaudoti tai, kad buvo laidojamas sudėtingu SSRS ir Lietuvos laikotarpiu sudėtingose aplinkybėse gyvenęs sudėtingas asmuo. Pasigirdo įtarimų, jog laidotuvių priedanga bandyta išbaltinti kruvinąjį okupacinį komunizmą ir padėti buvusiems Maskvos statytiniams nuo savo rankų nusiplauti dvasinį tautos kraują. Keista, kad velionio politiniai ir šeimyniniai artimieji nesustabdė jo sąskaitoti keliamų, atkirčio reikalaujančių provokacijų. Laidotuvių progomis būna dažnai primenamas senovės romėnų posakis: „Apie mirusį gerai arba nieko". Šiandien to posakio negalima taikyti žymiam visuomenininkui ar politikui. Nė vienas, kuris palieka raštus, knygas, politinius bei filosofinius straipsnius, „nemiršta", niekad „nenutyla". O šiuo atveju už velionį kalba ne vien jo minčių palikimas, bet dargi ir laidotuvių nepasiskelbusių tikrų režisierių surežisuotas atkaklus brovimasis į grynai religinę sritį. Atsirado, kaip prancūzai sako, „didesnių katalikų už Popiežių". Tokių pasirodė esama net tarp buvusių LR aukštų pareigūnų.
Į „viešosios erdvės" nemalonę pateko Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, pasipriešinę Prezidento karst o įnešimui Vilniaus Arkikatedrom Anot pranešimi}, dėl to net „Bažnyčios reitingai" smuko. (Lyg ji būtų politinė partija ar krepšinio komanda...) Reitingų skaičiuotojams reikia priminti, kad maskvinių okupantų ir jų statytinių akyse Bažnyčios „reitingas" buvo lygus nuliui.
1933 metais penketuku išlaikęs religijos egzaminą Kauno Jėzuitų gimnazijoje netapau teologu. Tačiau ten mokė ir apie „apologetiką" - Bažnyčios gynimo prievolę. Tad bandysiu ginti Lietuvos vyskupus nuo juos mokinančių ir puolančių popiežiukų.
Šio pasauliečio spėjimu, mūsų vyskupai prezidento laidotuvėse susidūrė, net religinių dėsnių nesvarstant, su sunkiai išsprendžiamu socialiniu (ar „socialistiniu"?) klausimu: kaip Arkikatedroje išspręsti „gero kataliko" dviejų gyvų žmonų prie karsto pasodinimo ar pastatymo formalumą? Kuri kairėje, kuri dešinėje? Kuri galvūgalyje ir kuri kojūgalyje? Vargu ar visus būtų patenkinęs abejotinas sprendimas vidun įnešti tik karstą.
Kiek prisimenu iš gimnazijos religijos kurso, ir skelbiamas „gero kataliko" atliktos išpažinties klausimas pakimba miglose. Išpažintis nesibaigia prisipažinimu nusidėjus. Tik avarijos - „staigios ir netikėtos mirties" - atveju, kiek suprantu, reikalas lieka tarp žmogaus ir Dievo. O kitais atvejais, kiek suprantu, ataskaita turi įvykti šiame pasaulyje. Į tai įeina atgaila, skriaudų atitaisymas, neteisėtai įgyto turto grąžinimas. Reiškia, gali būti ne viena priežastis, kodėl bet kuris kunigas gali neįleisti karsto į bet kurią bažnyčią.
Matyt, tiesa, kad tyla daug ką pasako. Naciniai ir komunistiniai socialistinio fronto garsiakalbiai Bažnyčios kritikai staiga prarado balsą, kai vienas vyskupas jų panosėn pakišo „lygybės" pipirinę: Bažnyčia negali daryti išimties turtingam ir galingam...
Tai tiek bandymo vykdyti kataliko apologeto jam suprantamą priedermę. Tikiuosi, kad nepriverčiu dvasiškius gintis nuo tokių pasaulietiški} Bažnyčios apologetų.
Dar žodelis dėl Arkikatedros. Pagal Vatikano istoriką Malakajų Martiną (Malachi Martin), Lietuvos Katedros užgrobimo klausimas iškilo, kai Gorbačiovas su „perestroikos" apgaule siekė pasimatymo su popiežium. Vatikanas nurodė Maskvai, kad Arkikatedra yra viena iŠ kliūčių susitikimui. Spėtina, kad Vilniuje suskambo skambučiai iš Maskvos, nes Gorbis buvo priimtas Vatikane, o Arkikatedra pagaliau grįžo katalikams.
Vilius BRAŽĖNAS „XXI amžius"
