Likimo keliai

 

Grįžti į pradinį meniu


„Likimo keliai“ skiriami šeimai ir jaunimui. Tai Lietuvos istorijos laikotarpis, apie kurį turi žinoti, jį suprasti ir teisingai įvertinti ateities kartos. Juose aprašoma pasipriešinimo okupantams kova, tremtis ir vienos šeimos likimas. Tačiau visi suprantame, kad tokių buvusių šeimų sodybų su panašiu likimu Lietuvoje buvo nesuskaičiuojamai daug, todėl ir tekstą rašau trečiuoju asmeniu. Žinoma, kiekvienos šeimos gyvenimo niuansai buvo skirtingi ir įvairūs, bet likimo sunkumai panašūs.

     Argi ne likimo ironija, kad Lietuvoje atsirado, žinoma, neatsitiktinai, šutvė Sovietų Sąjungos pakalikų, kurie 1940 m. birželio 15 d. glebėsčiavosi su okupacine Raudonąja armija, naudojosi jos paslaugomis užgrobdami valdžią ir vykdydami tautos genocidą.

     Lietuviai nuo senų senovės mylėjo savo Tėvynę Lietuvą, ryžtingai, gynė ją nuo didelių ir plėšrių kaimynų. Sovietų Sąjunga, okupavusi Lietuvą, nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, nepripažino žmoniškumo dėsnių, visokiais būdais naikino tautą - kankino, marino kalėjimuose ir tremtyje. Yra daug tokių kapų, kurių surasti neįmanoma - ant jų niekada nežydės gėlės, o per Vėlines niekas neuždegs žvakelės.

     Į kovą už okupuotos Tėvynės išlaisvinimą ėjo vyrai, nepaisydami savo amžiaus, socialinės padėties, išsimokslinimo, - visi norėjo, kad bočių žemės nemindžiotų svetimi grobikai ir jų raudonieji pakalikai.

     Laisvės kovotojai, tiksliau, Lietuvos kariuomenė pogrindyje, neturėjo galingų ginklų, patrankų, tankų, bombonešių, tačiau pasiryžimu, ištverme, pasišventimu įrodė, kad Lietuvą Sovietų Sąjunga okupavo smurtu.

     Didi laisvės ir Tėvynės meilė suteikė mūsų mažai tautai jėgų ir ryžto apsiginti ir išsilaisvinti iš trukusio pusę amžiaus žiauraus okupacijos jungo.

„Pėdų širdyje“ buvo labai daug.

     Pačios reikšmingiausios ir neparašytos eilės buvo sudegintos todėl, kad Kudimkare už dainų sąsiuvinį areštavo mielą draugę Onutę ir nuteisė 25 metams. Bet kas liko ir dar šis tas, drįstu spausdinti, nes toks tas likimo kelias...

Autorė     

 

MALDA PRIE ŠV. MARIJOS PAVEIKSLO

Sveika Marija,
Tu malonės pilnoji, 
atsiųsk mums stebuklą 
iš Dievo sūnaus.
Išgelbėki mane,
Tėvelį, Mamytę 
nuo raudono šėtono -
grobuonio žiauraus!

Apsaugoki Lietuvą,
Motiną gimtinę, 
nuo bolševikinio maro, 
užgrobusio Tėvynę.
Palaiminki šventą 
partizanų ryžtą 
kovoti už Laisvę 
prieš siaubingą priešą.

Sukilusiems už Laisvę 
Lietuvos kariam 
suteiki stiprybės 
protėvių milžinų.
Neleiski pražūti 
tikriesiems galiūnams, -
meldžiu, juos apsaugok, 
suteiki jėgų!

Prieš Dievo ir Tėvynės priešą -
žiaurųjį bolševizmą -
išėjo kovoti žalio kaimo vaikai.
Apsaugoki, Viešpatie, 
jų kilnų siekimą!
Lai juos visus saugo 
Tavo angelai.

1945 m. Bundzai


 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Ignas J. Šeinius RAUDONASIS TVANAS

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

Jis pasakoja, pristigdamas žodžių, su pertraukomis:

—    Prieš posėdį, apie devintą valandą, suėjo salėn Maskvai ištikimi komunistai. Seimo mažuma. Jie nebuvo vakar mūsų susirinkime, tai manėm, kad gal neateis ir šiandien. Jie priskaito, man atrodo, penkiolika vyrų. Salėn suėję, pasiskirstė į visas puses, įsimaišė tarp mūsų. Daugumoj, prieš posėdį, dar stovinėjančių. Vienas komunistų partijos valdybos narys, priėjęs prie manęs ir žiūrėdamas man tiesiai į akis, sako kietu, geležiniu balsu: “Gerai įsidėmėk štai ką: Kas drįs balsuoti prieš susijungimą su Sovietų Sąjunga, tas atsakys ne tik savo ir savo šeimos, bet ir visos Lietuvos inteligentijos galva!"

Patylėjęs kiek, prislėgtas seimo narys nusišluosto karštą prakaitą ir tęsia toliau:

—    Tą pat pasakė ir kiti komunistai, visiems kitiems seimo nariams, kiekvienam atskirai. Didelė dauguma spontaniškai pasuke į duris, norėdama viską mesti ir išeiti. Pasigirdo kitas, komunistų partijos generalinio sekretoriaus geležinis balsas: “Niekas neturi teisės apleisti salę, kol nebus priimta rydienos iškilmingo seimo atidarymo dienotvarkė.” Aš ir kiti paprašėm balso. Pakilo tas pat balsas, dar kietesnių tonu :“Nejau, draugai, nesuprantat, apie ką eina reikalas ? Pasipils kraujas, jei kas drįs prieštarauti!”

Pasirodo, krauju grasinta naujiems seimo nariams jau anksčiau. Nekartą. Dabar visi pajuto, kad buvo pagrasinta jokių abejonių nepaliekančiu rimtumu. Sovietų Sąjunga jau turėjo Lietuvą užgniaužusi savo rankose. Jai daugiau nieko kito nereikėjo, kaip tik parodyti pasauliui, kad lietuvių tauta pati išsižada savo nepriklausomybės. Jei kas iš seimo narių pasipriešintų, imtų apgavystę aikštėn kelti, juk visa komedija nuo pradžios iki galo būtų sugadinta.

Per kelias valandas susenęs seimo narys giliai atsidūsta :

—    Jei mes tik vieni už tos komedijos sugriovimą savo galva atsakytumėm, būtų dar pelnyta. Kvailai, lengvabūdiškai leidom save įvelti, kur nereikia. Ne, dėl mūsų užsispyrimo, pasipriešinimo turėtų nukentėti visa Lietuvos inteligentija, tai mes neabejojam. Ne tik jie, gal ir visa tauta. Bolševikai nieko nepasigailėtų.

Kaip sukaustytas klausaus.

—    Posėdžio metu sėdėjom visi, kaip supančioti, rūsin suvaryti vergai. Komunistinė mažuma su savo valdyba viską tvarkė. Ji sprendė, ką sakau sprendė: kartojo tai kas iš anksto, iš augščiau ir toliau buvo kito kieno padiktuota. Paskaitė, kas rytoj bus išrinktas į seimo prezidiumą, kas į kokias seimo komisijas. Rytdienos dienotvarkė bus tik keturių punktų: iškilmingas seimo atidarymas ir prezidiumo rinkimas, vyriausybės siūlymas sujungti Lietuvos Respubliką su Sovietų Sąjunga, nauja žemės reforma ir bankų bei kapitalistinių įmonių nacionalizacija. Jei suspėsim rytoj visa tai išklausyti ir rankos pakėlimu viskam pritarti, tai galima bus pasakyti, kad liaudies seimas per vieną dieną atliko visus sau skirtus uždavinius. . ,



 

 

SKANDINAVŲ PASISAKYMAI APIE RAUDONĄJĮ TVANĄ

“ Igno Šeinaus stipriai dramatiškai ir puikiai atpasakota skaudi Lietuvos buitis. Šeinius perduoda lemiamų dienų baisios įtampos atmosferą, kuri tolydžio keičiasi, plinta, tirštėja, kol pagaliau laimingu pabėgimu pasiekia augščiausią kulminacinį punktą.” Dr. G. Olsson, Svenska Dagbladet, Švedija.

“Raudonasis tvanas — tai žymus šių laikų dokumentas, parašytas savo kraštą mylinčio, bet ir kitų tautų neniekinančio žmogaus . . Jis atskleidžia paslaptingą ir nuotaikingą sovietų — rusų diplomatijos charakterį.” Nya Norrland, Švedija.

“Savo įtempimu ir tragediniu intensyvumu Raudonasis tvanas pralenkia daugelio romanų turinį”. Oljelund, Stockholms-Tidningen, Švedija.

Tai krūtinėn įsminganti, sukrečianti ir neapsakomai pamokanti knyga visiems tiems, kurie nori pasiruošti kovai dėl laisvės, teisybės ir teisėtumo.” Arne Soerensen, Det Tredje Standpunkt, Danija.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

KAPAI BE KRYŽIŲ, KRYŽIAI BE KAPŲ

 

Grįžti į pradinį meniu


 

Didingas paminklas ne vieną dešimtmetį yra statomas Lietuvos laisvės kovotojams - partizanams. Gyviausia to paminklo dalis - atsiminimai.

Vienas to didingo paminklo autorių yra Albinas Slavickas. Šiuo metu skaitytojo laukia nauja Albino Slavicko knyga, skirta Lietuvos partizanams.

Surinkęs turtingą medžiagą iš tiesioginių partizaninio karo liudininkų, pasitelkęs kai kurių mokyklų jaunųjų istorikų pokalbių su 1944-54 metų dramatiškų įvykių Lietuvoje dalyvių užrašus, archyvinę medžiagą, savo atsiminimus, autorius atveria naujus partizaninio karo istorijos puslapius.

Knyga reikšminga viskuo - autentiškumu, atidumu partizanų talkininkų - ryšininkų, žvalgų, infiltruotų priešo struktūrose, ir aktyvių rėmėjų - likimams, okupanto žiauraus teroro ir klastingiausių priemonių pėdsakų ryškinimu.

Ypač reikšminga yra knygos dalis, skirta Lietuvos partizanų bunkeriams-slėptuvėms, kasdienei buičiai - pateikiami įvairių slėptuvių brėžiniai ir aprašymai, ginklų nuotraukos, partizanų telkimosi Lietuvos teritorijoje duomenys.

Knyga dar kartą primena, kas yra kiekvieno mūsų pareiga Tėvynei.

Robertas Keturakis Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys

2009 03 27, Kaunas

LIETUVIŲ TAUTOS NAIKINIMAS SOVIETINĖS IR VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Sovietų Sąjungos okupacijos metais 1940-1941 ir 1944-1953 m. į Sovietų Sąjungos gilumą išvežta apie 150 tūkst. kalinių (iš jų daugiau kaip 80 tūkst. buvo politiniai kaliniai), į tremtį buvo išvežta apie 130 000 žmonių.

Kalinimo ir tremties vietose žuvo apie 20 proc. visų kalinių ir tremtinių. Apie 40 proc. 1956-1963 m. išlaisvintų tremtinių ir kalinių dėl administracinių kliūčių 10-30 metų negalėjo sugrįžti į Lietuvą.

1959 m. sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis SSRS gyveno 175,3 tūkst. lietuvių, iš jų 108,6 tūkst. RSFSR (Krasnojarsko krašte - 17,6, Irkutsko srityje - 15,6, Komi ASSR - 8,3, Karagandos srityje - 5,0, Karelijos ASSR - 2,9 tūkst., Kazachijos SSR - 12,1 tūkst.). Žinant, kad 1953-1958 m. į SSRS organizuotai buvo išvežta 25,4 tūkst. darbininkų (iš kurių 55 proc. lietuvių), kad dalis pabėgo gyventi į Latviją, Karaliaučiaus sritį, teigiama, kad savanoriškai iš Lietuvos pasitraukė apie 100 tūkst. kalinių ir tremtinių, iki šiol tebegyvenančių už Lietuvos ribų.

Apie 21,5 tūkst. lietuvių buvo nužudyta 1940-1941 ir 1944-1953 m. 1940-1941,1944-1947 ir 1957-1960 m. iš Lietuvos pasitraukė dar apie 500 tūkst. Lietuvos gyventojų.

1941 m. į Vokietiją repatrijavo apie 50 tūkst. 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė 60-70 tūkst. 1944 m. - į Vokietiją evakuota apie 130 tūkst. klaipėdiečių. 1945-1947 m. į Lenkiją repatrijavo 140 tūkst. žmonių. Lenkų duomenimis šis skaičius - 200 tūkstančiai. 1957-1960 m. į Vokietiją ir Lenkiją repatrijavo 52 tūkst. žmonių.

Nustatyta, kad nacistinės okupacijos metais nužudyta apie 200 tūkst. žydų ir apie 30-45 tūkst. kitų tautybių žmonių, žuvusių konclageriuose. Dar apie 60 tūkst. žmonių išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją, bet didžioji dauguma jų sugrįžo į Tėvynę.

Bendri Lietuvos gyventojų demografiniai nuostoliai 1940- 1953 m. dėl sovietinio teroro - daugiau kaip 300 tūkst. žmonių. Dėl evakuotų, pasitraukusių iš Lietuvos 1941-1960 m. (apie 500 tūkst. žmonių) vokiečių okupacijos metais Lietuva neteko 240 tūkst. gyventojų.

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

FIGHTERS FOR FREEDOM Lithuanian Partisans Versus the U.S.S.R. by Juozas Daumantas

 

Grįžti į pradinį meniu


 

This is a factual, first-hand account of the activities of the armed resistance movement in Lithuania during the first three years of Russian occupation (1944-47) and of the desperate conditions which brought it about.

The author, a leading figure in the movement, vividly describes how he and countless other young Lithuanian men and women were forced by relentless Soviet persecutions to abandon their everyday activities and take up arms against their nation’s oppressors.

Living as virtual outlaws, hiding in forests, knowing that at any moment they might be hunted down and killed like so many wild animals, these young freedom fighters were nonetheless determined to strike back with every resource at their command.

We see them risking their lives to protect Lithuanian farmers against Red Army marauders, publishing underground newspapers to combat the vast Communist propaganda machine, even pitting their meager forces against the dreaded NKVD and MGB.

JUOZAS DAUMANTAS

We also see them gradually becoming aware of how little the free world cares about their plight, and we cannot help but admire their determination to go on fighting just the same. Unheralded, unknown, and abandoned by the Western Democracies in which they had placed so much faith, these young people were destined to share the fate of the Hungarian freedom fighters who came after them—a fate which the author of this book also shared. After having broken through the Iron Curtain in 1947 to plead his cause before the West, he returned to Lithuania in 1950 and was killed by the Soviets a few months later

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)
E-knyga

 

IŠĖJO GINTI BRANGIOS TĖVYNĖS...

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

Ūžia, trankos griaustinis po šalį

“O Lietuva, tėvyne brangioji! Lietuva -gimtine! Ir kas do vakarai tavo! Ir kas do dainas vaikai tavo dainuoja". Dar vaikystėje perskaičiau šiuos žodžius. Perskaičiau ir įsiminiau. Nes kaip tik tais laikais - pokary - skambėjo virpulį keliančios dainos. Dainavo paprasti dzūkų kaimo žmonės. Jas girdžiu ir šiandien, ataidinčias iš atminties tolių. Dainuoja šienpjoviai. Dainuoja rugių kirtėjai kaimo talkose. Dainuoja jaunimas savo susibūrimuose. Dainuoja kaimynai ir giminės, susėdę prie vaišių stalo. Dainuoja mano kaimas Vilkininkai. O ten - už kelių kalnelių -atsiliepia Sankonių, o gal Abarauskų balsingieji. Jiems iš antros pusės tarsi antrina Varnėnų kaimo jaunimo daina. Partizanų dainas rytą vakarą dainuoja vyresnioji sesuo, jų mokanti, kaip man atrodė, begales.

Nueidavome į kaimo vakarėlius ir mes, vaikai. Kaip pavydėjau tiems galingų krūtinių vyrams, kurie su tokia jėga, su tokiu herojišku užsidegimu dainuodavo partizanų dainas. Užtraukdavo taip, kad palubėje kabanti spinksulė - paplast ir užgesdavo. Ir dabar, dešimtmečiams praėjus, matau juos, sustojusius glaudžiu ratu, girdžiu jų ryžtingą melodiją:

Išėj broliai į mišką,
Išėj laisvės ieškoti,
Išėjo, kad būt laisva 
Šalelėj Lietuvos.

Ne vienas jų išėjo -
Išėjo jų šimtai.
O iš gimtų namelių 
Beliko pelenai.

Daina skrido pro atvirus langus kaip galinga paukštė. Laisvas buvo ją dainuojąs kaimo žmogus. Kaimas gyveno neapykanta atėjūnui ir visomis galiomis jam priešinosi. Netgi daina. Tai buvo dar vienas kovos būdų, kuriuo naudojosi ir jaunas, ir senas, ir vyrai, ir moterys.

Prisimena pokario Žolinės atlaidai Leipalingyje ir iš jų sugrįžusių namiškių pasakojimas. Ant grindinio pamestas gulėjo žuvęs partizanas. Žmonės apstojo jį ir apklojo gėlėmis. Pro minią prasiveržė stribai ir gėles išspardė. Vos jie pasitraukė, partizanas vėl paskendo gėlėse. Taip tęsėsi visą atlaidų dieną.

Žmonės vis pasakodavo apie didelį partizanų mūšį su rusų kariuomene Kalniškės miške. Esą jame ypač narsiai kovėsi medyje įsitvirtinusi mergina kulkosvaidininkė, slapyvardžiu '‘Pušelė". Vis prisimindavo, kaip partizanai buvo užėmę Merkinę, užpuolę Leipalingį. Neseko pasakojimai apie Pūščios, nusidriekusios nuo Leipalingio ligi Kapčiamiesčio, Žaliamiškio partizanus, jų kovas su enkavedistais, stribais.

Kaimas jautėsi laisvas, jeigu jame nesišvaistė būrys ginkluotų kareivių, enkavedistų ar stribų. Jis gyveno savo (miško) įstatymais. Buvo tokia tvirta nuostata: pamatai ginkluotą svetimąjį - pametęs viską, bėk ir pranešk artimiausiems kaimynams. Tai visi šventai vykdė. Per pusvalandį tokia žinia pasiekdavo kitą kaimo, nusitęsusio daugiau kaip tris kilometrus, pakraštį. Taip visi pasirengdavo sutikti neprašytus "svečius".

Kova prieš atėjūną vyko nuožmi ir negailestinga. Tūkstančiai paaukotų gyvybių. Visa tai atsispindi, kaip man atrodo, subtiliausioje pokario metų mūsų tautos kūryboje - partizanų ir tremtinių (beje, jų niekas taip neskirstė - kartu skambėjo vienos ir kitos) dainose. Taip stipriai išreikšto tautos tragizmo nerasime storiausiuose mūsų tautosakos tomuose. Nerasime, nes tokio nuožmumo, svetimųjų smurto, pasityčiojimų, niekšybių nebuvo ir tūkstantmetėje mūsų tautos istorijoje.

Gyva tautos žaizda - mūsų pokario metų partizanų dainos. Pylėsi jų kaip iš kokio gausybės rago. Lyg būtų staiga pradėję jas kurti visi. Apdainuotas kiekvienas partizanų žygis, kiekviena netektis. Šios dainos - tai išverktos mūsų motinų, vyresniųjų seserų ašaros, išgyventas skausmas, širdgėla netekus sūnaus, brolio, mylimojo, vyro. Tai mūsų tėvų ir vyresniųjų brolių begalinė meilė Tėvynei, kai jie rinkosi geriau miškus tamsiuosius ("Reikėj iškeliauti į miškus tamsiuosius / Ir ten gyvenimą savo palydėt..."), žūtį negu vergavimą svetimiesiems. Be galo graudžios tos mūsų dainos, gal kaip ir didžioji dalis mūsų visos dainuojamosios tautosakos. Tačiau kiek jose meilės tautos sūnums, kritusiems nelygioje kovoje (“Buvai didvyris tu, bernužėli, / Dėl tavęs liūdi visa šalis..."), rūstaus kovos patoso ("Žuvo vyrai šeši, jiems vainikų nepins..."), karžygiškumo įprasminimo ("Tada pasviro jaunas Rytas / Kaip girių ąžuolas puikus..."). Kartu kiek jose liaudiško paprastumo. Ne vienoje dainoje suskamba gaida, kad partizanų likimas negailestingas - teks žūti nuo galingesnio priešo kulkų. Bet tai jie priima stoiškai, kaip lemties ženklą, kaip savo auką ant Tėvynės laisvės aukuro.

Tiesa, tos dainos ne visos buvo tokios liūdnos, skausmo palytėtos. Buvo ir jaunatviškai nerūpestingų, tiesiog valiūkaujančių mirties akivaizdoje. Tai vis mūsų tautosakos neįkainojami turtai. Iš atminties jie pamažu sugrįžta į naują gyvenimą. Teisėtai sugrįžta mūsų tautos liaudies kūrybos lobynan. Ir, žinoma, laukia tyrinėtojų. Kaip ir šių dainų rinkėjų, kol dar vyresniosios kartos nenusinešė jų į Anapus.

O tiek dar jų primirštų, dažnai - ir visai užmirštų.

Taigi šis pokario partizanų dainų rinkinys tegul primena mano vaikystės balsinguosius Leipalingio apylinkių (Lazdijų r.) - Vilkininkų, Varnėnų, Taikūnų ir kitų aplinkinių kaimų -dainininkus, iš kurių vis pasiklausydamas išmokau šių dainų. Iš jų didžių krūtinių tais sunkiais ir žiauriais pokario metais besiliejusios melodijos ir šiandien skamba mano širdyje.

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

PARTIZANAI TADA IR ŠIANDIEN

 

Grįžti į pradinį meniu


 

Partizanų karas galėjo ir, ko gero, turėjo tapti naujos Lietuvos valstybės idėjiniu pamatu. Kadangi to neatsitiko, o nutiko taip, kad gyvenimas mane nunešė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kur dirbdamas daug apie minėtą karą sužinojau, tai šios dvi priežastys ir paskatino mane rašyti. Taip ir parašiau knygą, kurią skaityti teks jau ne man, o jums. Todėl nieko apie jos turinį čia ir nebepasakosiu.

 

Ar Lietuva kada nors kariavo su Sovietų Sąjunga? Esu įsitikinęs, kad, atlikus visuomenės apklausą, būtų gautas neigiamas atsakymas. Jeigu atsitiktų kitaip, turėčiau atsiprašyti savo Tautos, kad taip blogai apie ją galvojau. Šitai padaryčiau su džiaugsmu. Deja, manau, kad neteks.

O vis dėlto toks karas buvo. Ir ne taip jau seniai, vos prieš pusę amžiaus. Klausimą, kodėl Lietuvos gyventojai jo neatsimena, palikime pabaigai. Pradžioje, matyt, reikėtų pateikti tam tikrus argumentus, patvirtinančius pirmu šios pastraipos sakiniu apibrėžtą poziciją. Kaip tik toks ir yra šios dalies tikslas: vadovaujantis tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis įrodyti, kad karas buvo, kad Lietuva su Sovietų Sąjunga kariavo, kad būtent šitaip įvykiai traktuojami oficialiai pareikštoje šiandienės Lietuvos Respublikos pozicijoje ir kad teorijos, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančios apie pilietinį karą ar kitokias vidinės politinės konfrontacijos formas, yra visiškai absurdiškos. O pradėti, ko gero, reikėtų nuo trupučio istorijos.

 

Būtų nepaprastai sunku pasakyti ką nors originalaus apie faktines partizanų karo aplinkybes. Šiai Lietuvos istorijos daliai skirta ypač daug knygų ir straipsnių. Apie partizanus vienu ar kitu aspektu rašė ir Kęstutis K. Girnius, ir Nijolė Gaškaitė, ir Dalia Kuodytė, ir Algis Kašėta, ir Kęstutis Kasparas, ir Arvydas Anušauskas, ir Liudas Truska, ir Mindaugas Pocius, ir kiti čia nepaminėti mokslininkai ir tyrėjai. Be to, išleista gausybė dokumentų rinkinių, atsiminimų, žemėlapių ir vienas labai įspūdingas nuotraukų albumas. Tad šio skyriaus turinys niekaip negalėtų pretenduoti į naujovės ar, juo labiau, sensacijos statusą. Sudarytas kompiliuojant jis tik atkartoja tai, ką (ir ne kartą) jau yra išsakę kiti. Vienintelė šio teksto, išties šiek tiek primenančio pažymą, prasmė yra vartotojų teisių gynimas. Mat esu šventai įsitikinęs, kad kiekvienas knygos vartotojas turi teisę žinoti, apie ką kalba autorius. Todėl nors ir sunku įsivaizduoti nieko apie partizanų karą negirdėjusį šios knygos skaitytoją, reikia spėti, kad jis yra. Specialiai jam, nors šitoks būtų vienas vienintelis, dedikuojamas šis skyrius su išnaša šio sakinio pabaigoje, kur nurodytos trys pagrindinės naudotos knygos1.

1 Girnius, K. K. Partizanų kovos Lietuvoje. Chicago: Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1987; Gaškaitė, N. Pasipriešinimo istorija ¡944-1953 metai. Vilnius: Aidai, 1997; Gaškaitė, N., Kuodytė, D., Kašėta, A., Ulevičius, B. Lietuvos partizanai 1944-1953. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996.

1944-ųjų vasarą į Lietuvą grįžo sovietai. Grįžo tam, kad sukeltų naują konfliktą. Santykis tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tuomet jau buvo visiškai aiškus. 1940-ųjų okupacija ir vėlesni įvykiai, iš kurių reikėtų išskirti 1941-ųjų birželio sukilimą, galėjo reikšti tik viena: Lietuva nei kaip tarptautinės teisės subjektas, nei kaip valstybinė bendruomenė sovietų veiksmų niekada nepripažino teisėtais ir buvo akivaizdžiai nusiteikusi priešintis agresijai. Todėl nenuostabu, kad, pasaulyje karui baigiantis, Lietuvoje jis tik prasidėjo.

1944-1953 m. datuojamą partizanų karą istorikai paprastai skirsto į tris periodus: 1944-1946 m., 1946-1948 m. ir 1948-1953 m. Būdingesni kiekvieno iš šių periodų bruožai toliau ir aptariami.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Amžinieji Ąžuolai

 

Grįžti į pradinį meniu


 

Knygos tikslas - įamžinti Laisvės kovų dalyvių atminimą, didvyriškus jų žygius - kautynes, susidūrimus su galinga okupanto kariuomene, jos talkininkais - Jiezno, Stakliškių, Butrimonių stribais; įamžinti partizanų kančias nežmoniškų kankinimų metu, istorijai palikti žiauraus ir tamsaus okupanto veiksmus - žiauriausiais būdais Jiezne, ant grindinio išniekintus partizanų kūnus ir kt.

Aš pati negaliu tylėti, nepapasakoti apie žmonių kančias ir skaudžias netektis. Apie Juozą Ogilbą-Dobilą, Jiezno apylinkės partizanų vadą, ant Tėvynės aukuro paaukojusį savo jaunystę, talentus, jauną žmoną, dar negimusį vaikelį ir mažą sūnelį, praėjusį dygliuotu okupuotos Lietuvos keliu. Dobilo sūnus neištvėrė šio sunkaus išbandymo ir anksti išėjo Amžinybėn.

 

Antanas Rutkauskas-Žemaitis, palikęs jauną žmoną su aštuoniais mažais vaikais, išėjo kovoti už savo tėvų žemę ir laisvę. 1945 metų liepos 17 dieną žmona su vaikais (vyriausiajam sūnui buvo 15 metų, o jauniausiai dar nebuvo nė metukų) buvo išvežti į Sibirą, Permės sritį. 1947 metais šešiolikmetė dukra Onytė, nepakeldama sunkių miško darbų, kamuojama begalinio ilgesio, bėgo tolimą kelią į Lietuvą, į mišką, pas tėvelį. Stakliškių apylinkėje, Gojaus miške, susitiko su tėveliu, bet greitai išsiskyrė, nes Žemaitis po kelių mėnesių žuvo apsuptyje. Onytė liko viena Lietuvoje, toliau septynerius metus ėjo vargo, baimės keliu, kol buvo nutraukta jos paieška.

Kostas Minkauskas-Karklas paliko jauną žmoną su šešiais mažais vaikais ir išėjo ginti brangios Tėvynės Lietuvos. Jauna motina liko su mažais vaikais be maitintojo, be pastogės slapstėsi kasdienėje baimėje. O kiek skausmo patyrė ir ašarų išliejo pokario moterys.

Albinas Šiugždinis-Žaibas, Dzingeris. 1945 metais kovo 28 dieną Paverknių kaime, Birštono valsčiuje, vyko įnirtingos kautynės su galinga okupanto kariuomene.

 

Treiderių šeimos tragedija

Buvo 1945 metų balandžio 23-osios rytas. Treideriai, apliuobę gyvulius, išleido dukras - Elenytę ir Janiną- į mokyklą. Julius Treideris ruošėsi eiti talkinti kaimynams, bet sutrukdė J. Pempė-Lydeka, kuris užbėgęs paprašė valgyti.

Šeimininkė šoko pjaustyti lašinių ir kepti kiaušinienės. Vyrai, susėdę už stalo, šnekučiavosi. Už lango šmėkštelėjo rusų kareiviai ir stribai. J. Pempė pasislėpė kamaroje po girnomis, bet įėjęs į trobą rusas leitenantas jį pamatė. J. Pempė šovė į leitenantą ir pasileido bėgti miško link, tačiau sukniubo, kulkos pakirstas.

Kareiviai ir Jiezno stribai baisiai įniršo. Jie baisiai sumušė Julių Treiderį. Paskui jį, sudaužytą ir sukruvintą, išsivežė į Jiezną. Areštavo ir dvi jo dukras - Onutę ir Jadvygą bei mažą berniuką. Treiderienei pavyko pasislėpti tvarte, po ėdžiomis.

Buvo atvarytos pastotės. Į vieną vežimą, ant grynų lentų, įmetė J. Pempę. Jis gulėjo nukarusia, sukruvinta galva. Į kitą vežimą, pridėję užklotų ir pagalvių, paguldė rusų leitenantą, kuris kelyje mirė.

Šešiolikmetė Žuromskaitė, atvaryta vežti sužeistųjų, papasakojo, kad stribai ir kareiviai Julių Treiderį visą kelią mušė. Jo šauksmai ir dejonės buvo girdėti toli. Į Treiderių kiemą buvo atvaryti trys jauni vyrai: J. Zencevičius (gim.l928m.), J. Mickus (gim. 1924m.) ir M. Mickus (gim. 1913m.). Juos irgi išsivarė į Jiezną.

Elenutė ir Janina, grįžusios iš mokyklos, pamatė baisų vaizdą: durys atidarinėtos, viskas išvartyta, išdaužyta, pirkioje ir kieme kraujo balos. Mergaitės pradėjo baisiai verkti. Motina, išgirdusi jų klyksmą, išėjo iš savo slėptuvės ir su dukromis nubėgo pas kaimynus. Kaimynai ir jos matė, kai netrukus keliomis pastotėmis atvažiavo Jiezno stribai, susikrovė į vežimą Treiderių turtą, prisirišo prie vežimų gyvulius, o pastatus padegė.

Jiezne atsivarytus jaunuolius žiauriai kankino. Balandžio 23 dieną sumuštus taip, kad atpažinti buvo sunku, sumetė į vežimą ir pasakė, kad veža į Alytų. Nuo Jiezno pavažiavę pora kilometrų pasuko į negyvenamą Joneliūnų sodybą. Čia žmoniškumą praradę budeliai tęsė savo kruviną darbą. Jie savo aukas toliau daužė ir kankino, kaip tik išmanė. Paskui dar gyvus prikalė prie sienos tarp langų. Pirkelę uždegė. Vienas, kuris liko neprikaltas prie sienos, dar bandė bėgti iš degančios trobos, bet buvo pagautas ir įmestas atgal. Šį šėtonišką darbą padarė Jiezno stribai, vadovaujami Jono Kiseliovo.

Jaunonių kaime, pas Talačkus, buvo partizanų slėptuvė. Slėptuvėje dažnai dienodavo M. Jaruševičius-Lakštingala, Urbonas Dailidė-Tauras, L. Baliukevičius-Dzūkas, kartais ir Vanagas-A.Ramanauskas. Marytė-Rūta buvo Lakštingalos ryšininkė ir tą ankstų rytą kada Talačkų namus apsupo rusų kariai, Butrimonių ir Jiezno stribai, Marytė pasiėmė bulvių pintinę ir įėjo į slėptuvę pranešti, kad apsupti. Žuvo visi keturi: Rūta, Lakštingala, Tauras ir Dzūkas. Marytė Talačkaitė-Rūta buvo patikima partizanų ryšininkė. Labai dažnai ją Lakštingala atsiųsdavo į Šudonių kaimą kur pas Kaškonienę buvo J. Laukaičio-Liūto slėptuvė, su įvairiomis užduotimis. Nuo būrio vado ji parnešdavo laikraščių, atsišaukimų, įvairių pranešimų. 1951 metų kovo 15 dieną žuvo kartu su savo būrio vadu Lakštingala. Visų kūnai buvo niekinami Jiezne, ant grindinio, o Marytę suplėšytais drabužiais Jiezno stribai buvo pririšę prie stulpo.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Žadėjom laisvę Tau parnešti

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

Jūsų rankose trečia knyga apie kovas už laisvę Utenos apylinkėse 1944 - 1954 metais. Medžiaga jai pradėta rinkti dar gerokai prieš nepriklausomybės atgavimą, kai bijojo ir rinkėjas, ir pasakotojai. Dešimtmečius kausčiusios baimės kai kurie žmonės dar ilgai negalėjo atsikratyti ir po 1990 metų. Žmonių pasakojimai buvo dažniausiai rašomi į magnetofono juostas, tad žmonių atsiminimai pateikiami beveik netaisyti. Viena kita sudarytojo pastaba ar data įterpiama laužtiniuose skliaustuose. Žmonių pasakojimai vietom papildomi Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, iš žmonių gautomis nuotraukomis. Tie pasakojimai sudėlioti beveik pagal buvusius valsčius, tad vyresnio amžiaus skaitytojas ras ne vieną pažįstamą iš Kuktiškių, Leliūnų, Tauragnų, Daugailių ar Užpalių apylinkių. Kiti gal ras paminėtą savo senelį ar močiutę, kaimyną ar tolimą giminaitį. Ypač gausu archyvinės medžiagos iš Saldutiškio apylinkių. Mokytojams ir šiaip uteniškiams turėtų būti įdomi medžiaga apie 1948 metais nekaltai nuteistus Utenos gimnazistus, apkaltinus direktoriaus nužudymu.

Didžioji atsiminimų dalis užrašyta prieš 10-20 metų. Gyvų pasakotojų beliko tik trečdalis, kiti nebesulaukė spausdinto savo žodžio. Džiaugiuosi nors dabar galėdamas pagerbti Laisvės kovotojų atminimą, priminti jų auką Tėvynei.

Balys Juodzevičius

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

DRĄSIAI STOVĖSIM LAISVĖS SARGYBOJ...

Grįžti į pradinį meniu


 

Laisvės kovos prarastų savo didžiąją prasmę, jeigu būtų užmirštos. Dabar išleidžiamas fotografijų albumas „Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj..." patvirtina, kad anykštėnai yra sąmoningi Lietuvos piliečiai ir patriotai, Laisvės kovas suprantantys kaip didelę vertybę, lietuvių tautos valstybingumo paveldą.

Albume spausdinamos retos 1946—1953 metais darytos partizanų nuotraukos. Albumo sudarytojai apsisprendė skelbti tik Laisvės kovų metais darytas nuotraukas. Kaip žinoma, pirmaisiais partizaninės kovos prieš sovietinius okupantus metais buvo vengiama fotografuotis, tik vėliau skatinama. Taigi pati kovų pradžia, kai buvo masiškiausias pasipriešinimas okupacinei sovietinei valdžiai, kai žuvo daugiausia pasipriešinimo dalyvių, liko nuotraukose neužfiksuota. Todėl albume kaip išimtis dedamos ankstesnės to laikotarpio kovotojų nuotraukos, nesilaikant nuotraukos ir kovų laikotarpio tapatumo. Nuotraukose matome eilinius partizanus, jų vadus, ryšininkus, Anykščių gimnazijos moksleivių organizacijos „Vienybė“, rėmusios partizanus, narius, išniekintus žuvusiuosius. Iš šių nuotraukų į mus žvelgia Laisvės kovų metų dvasia - kovotojų drąsa ir taurus pasiryžimas...

 

Iš partizano Albino Milčiuko—Tigro dienoraščio:

„... Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę, mūsų tautą. Lietuvis nežino kur dėtis. Mirtis, ašaros, aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose... Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę iš visų jėgų kovoti prieš milijoninę armijų. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jų reikia ieškoti visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šitų vyrų tikisi laimėti kovų? Ar tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje meilė Tėvynei, jo akyse niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros.

...Aš eilinis Lietuvos pilietis —partizanas, ir aš džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir prakaitu siekti laisvės Lietuvai.

... Kiekvieną dieną žmones slegia priespauda, kasdien jie mato žuvusių jaunų vyrų sukruvintus kūnus. Visa tauta sunkiai kenčia ir sunkiai kovoja. Azijatas mato, kad kiekvienas Lietuvos pilietis palaiko savo darbu ginkluotus Lietuvos partizanus. Lietuvis verda neapykanta, sukandęs dantis kenčia... “

 

Iš LLA „Algimanto“ apygardos leidinio „Neįveiksi sūnau, šiaurės...

„... Lietuvių tautoje komunizmo šaknys nerado tinkamos dirvos; tauta, išskyrus dalelę recidyvistinių nusikaltėlių, išsigimėlių ir kitokių penktosios kolonos „didvyrių “, vieningai atmetė atneštąją „saulę“ ir išėjo aktyvion kovon.

Kaip ištikimiausias tautos elementas pasirodė Lietuvos kaimas, ir tik jam tenka garbės aureolė, taip gražiai spindinti per kaimo žaliųjų, jauniįjų žiedų, geltonkasių sesių, pilksermėgių sodiečių ir senučių motinų vargą, kančias ir aukas. Per amžius liks dėkinga Lietuva ir partizanas apdainuotajam sodžiui.

Dėkodamas apygardos broliams ir sesėms už ligi šiolei išlaikytą tautinį sąmoningumą, disciplinuotumą ir kovos reikalo pilną supratimą, kviečiu ir toliau tuo pačiu ryžtu tęsti kovą dėl Tėvynės Laisvės !

Tegyvuoja Laisva, Nepriklausoma Lietuva !

Dainuva 1947,

Šarūnas

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Antanina GARMUTĖ IŠĖJO BROLIAI

Grįžti į pradinį meniu


 

Knyga nepretenduoja į gilią istorinę analizę, ji tėra kuklus bandymas atskleisti keletą skaudžios praeities puslapių, būdingų visai Lietuvai, pasakojančių apie autorės gimtąjį kraštą — nedidelį žemėlapio plotelį tarp Prienų— Šilavoto—Veiverių.

Iš šio krašto yra kilę nemažai kultūros ir mokslo veikėjų. Čia mūsų poeto, vadinamo Tautos sąžine — Justino Marcinkevičiaus lopšys, lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino, literatūros mokslininko — baltisto Jono Kazlausko gimtoji žemė. Ingavangyje pirmuosius žingsnius žengė poetas publicistas Jonas Mačys-Kėkštas. Čiudiškių kaimas davė Lietuvai įžymųjį keliautoją žurnalistą Matą Šalčių, kooperacijos pradininką profesorių Petrą Šalčių, rašytoją Vytautą Bubnį. Juodaraistyje gimė žinomas filosofas, profesorius Bronius Kuzmickas.

Veiverių mokytojų seminarijoje — dar caro laikais išgarsėjusiame lietuvių kultūros židinyje — lietuvybę skleidė dėstytojas Tomas Žilinskas, joje mokėsi Petras Arminas — Trupinėlis, Juozas Damijonaitis, Juozas Geniušas ir kiti nacionalinio judėjimo veikėjai. Čia skambėjo Skriaudžių kanklininko Prano Puskunigio kanklės, kurios jo pasekėjų rankose nenutyla iki šios dienos. Juodbūdyje gimė technikos mokslų daktaras, profesorius Ignas Skučas. Mauručių kaime pirmąkart suskambo galingas dainininko Antano Kučingio balsas, čia gimė ir generolas Kazys Skučas — Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, bolševikų nužudytas Maskvos kalėjime. Iš čia kilę ir daugiau žymių žmonių.

Knygos tikslas — parodyti, kokias asmenybes šis kraštas išugdė Lietuvos pasipriešinimo judėjimui. Gyvų liudininkų lūpomis pasakojama apie Laisvės kovotojus, jų siekimus, viltis ir likimus.

Pasipriešinimo kovoje nedalyvavau. Užaugau šioje terpėje. Teisę parašyti apie TAI suteikė ir įpareigojo pats gyvenimas: užkaltas gyvulinis vagonas ir po to aiškiai parodyta barikadų pusė.

Netolimoje ateityje šį skaudų mūsų tautos istorinį laikotarpį plačiai nušvies mokslinės studijos ir knygos, kurių niekada nebus perdaug.

Nuoširdžiai dėkoju gimtojo krašto žmonėms, visiems, kurie padėjo išleisti šią knygą.

Tauta eina į Atgimimą. Visi, kuo galime, prisidedame.

Grąžinu skolą gimtinei — LIETUVAI!

Autorė

 

Kitų metų vasarą, kai žuvo paskutinieji Juodaraisčio partizanai, vadas Staniškis — „Litas sušaukė merginas: Antaniną Kurtinytę, Moniką Marčiulaitytę, Reginą Jančiauskaitę ir kitas. Pasitarimas vyko Prienų šile, prie Vartų kaimo. Vadas pasakė:

—    Tauta kraujuoja, žūsta paskutiniai partizanai—jūsų broliai. Partizanų seserys,— užimkit brolių vietas!

Sustojusios po eglėmis, laiminamos kunigo, merginos kartojo Partizano priesaiką:

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdama nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesutarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu, ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuosi, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai!"

 

 

Partizaninė kova tilo. Vėlyvą 1952 metų rudenį, lapkričio septintosios pavakare partizanė „Liepa pakliuvo į čekistų nagus. Niekur neišsisuksi: su svarbiais daiktiniais įrodymais. Nešė slaptų štabo dokumentų ir kitų dalykų. Ją perjuosė virvėm, atsivarė į Šilavotą. Tardė pats enkavedistų vadas Kolesovas,— vadino ją centrine bandite ir reikalavo išduoti štabo buveinę, mušė, spardė ir neapsakomai daužė.

—    Tryško kraujas, krito dantys, trūko ausų būgneliai. Atsigaudavau ir vėl prarasdavau sąmonę. Vistiek galvojau pabėgt: užsimušt, nusižudyt. Nepavyko — labai saugojo. Buvau surišta trijose vietose: per kojas, per rankas ir per liemenį.

Iš Šilavoto partizanę nuvežė į Prienus. Tęsėsi tas pats kankinimų košmaras — kaitino geležim, išrengdavo nuogai, degino kūną. Mergina didvyriškai kentėjo už savo Tautą. Taip ir galvojo:

—    Jie kankino ne mane — jie Lietuvą kankino!..

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

TERORIZUOJAMA IR NAIKINAMA LIETUVA 1938-1991. J.P.KEDYS autorius-redaktorius

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

Komunizmo galutinis tikslas — pasaulinė revoliucija

Marksas ir Engelsas savo Komunizmo Manifeste išdėstė teoretinę komunizmo programą. Leninas savo keliu tą programą papildė, kaip komunizmas turi tvarkyti valstybės reikalus ir kaip reikia eiti prie pasaulinės revoliucijos. Šia proga tenka pažymėti, kad dauguma Rusijos valdovų nebuvo rusai, taip ir Leninas nebuvo grynai rusų kilmės, nors sovietų propaganda jį tik rusu vadino, slėpdama jo mišrią — ruso, mongolo, žydo kilmę.

 Grįžtant prie Lenino praktinės komunistinės programos, reikalinga pacituoti keletą jo svarbesnių išsireiškimų. "Partija niekad neatmetė teroro ir mes jo niekad negalime atmesti. Teroras yra viena karinės operacijos formų... Komunistai turi apvaldyti visas formas, taikydami savo taktiką įvairioms sąlygoms"

Leninas apie tautų apsisprendimo teisę: "joks marksistas, neišsižadėjęs socializmo ir pagrindinių marksizmo idėjų, negali paneigti, kad socializmo interesai yra aukščiau negu tautų apsisprendimo teisė...

 

Partizanų kovų tikslai

Pagrindinis tikslas buvo — prarastos nepriklausomybės atstatymas. Kaip jau minėta Ribentropo-Molotovo Pakto skyriuje, Lietuva nepriklausomybę prarado pasekmėje dviejų Europos didžiųjų imperialistinių jėgų slaptame susitarime. Taip vadinamas demokratinis Vakarų pasaulis Atlanto Chartos dokumente ir pavieniais jų vadų pareiškimais, pradėjo karą su tikslu atstatyti senas Europos valstybių sienas: kaip anksčiau minėtas, Dzūkijos partizanų vado A. Ramanausko pareiškimas rodo, jog Lietuvos partizanai išėjo į kovą su Sovietų Sąjunga tik laikinam laikotarpiui, kol Vakarų pasaulis įgyvendins savo duotus dokumentinius pažadus. Tačiau Vakarų demokratinis pasaulis, vietoje įvykdytų pažadų, išdavė Lietuvą ir kitas Rytų Europos tautas.

Vesdami kovas su okupantu, partizanai pirmoje eilėje stengėsi apsaugoti Lietuvą nuo surusinimo-kolonizacijos.

 

Partizaninių kovų išvados

1. Kai kurie sovietiniai istorikai kaltina partizanizmą, sukėlusį masinius lietuvių išvežimus. Šis partizanų kaltinimas neturi jokio istorinio pagrindo. Pirmieji Maskvos valdovų išvežimų planai Lietuvai, Latvijai ir Estijai buvo paruošti tik spėjus tas respublikas okupuoti dar 1939 m. Nr. 001223. Šiuo planu buvo numatyta departuoti visą "antitarybinį" elementą, arba dar vadinamus liaudies priešais. Toliau, jau pagal Maskvos nurodymus, buvo paruoštas ir to "antitarybinio" elemento smulkus sąrašas: a) visų nekomunistinių partijų nariai, ūkinių ir kultūrinių organizacijų nariai, b) visi buvę valstybės aukšti pareigūnai, kariuomenės bei teismų,

c) visi, dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš Sovietinę Lietuvą (1918-1919), d) visi studentiškų organizacijų nariai, e) visi, buvę pagerbtieji, žemvaldžiai, prekybininkai, verslininkai, krautuvininkai, viešbučių savininkai, f) visi asmenys, išmesti iš komunistų partijos už antipartinius nusikaltimus, g) visi pabėgėliai, emigrantai bei politinių pabėgėlių giminės, h) kunigai bei aktyvūs tikybinių organizacijų nariai, i) buvę "Raudonojo Kryžiaus" organizacijos nariai ir lenkų pabėgėliai, j) užsienio firmų atstovai, darbdaviai bei buvę užsienio atstovybių darbuotojai, firmų ir bendrovių darbuotojai, k) žmonės, turėję ryšius su užsienio kraštais, įskaitant pašto ženklų rinkėjus bei esperantininkus. Štai koks išvardintų "liaudies priešų" sąrašas. Partizanai šiame sąraše neminimi, nors jų Raudonosios Armijos užimtose Lietuvos vietovėse buvo 1918-1919 m. Kad partizanavimas nėra išvežimų kaltininkas, svarbiausias įrodymas yra vienas iš didžiausių išvežimų, įvykęs 1940 m. birželio 14-15 d.d., pareikalavęs daugiau kaip 30.000 aukų. Jis vyko Lietuvoje tuo metu, kai prieš bolševikinę valdžią partizanai nebuvo iššovę nei vieno šūvio! Peršasi išvada, kad tie sovietiniai istorikai, kurie bandė įrodyti, kad partizanizmas sukėlė išvežimus, nebuvo susipažinę net su sovietine išvežimų istorija. Išvežimai būtų vykę, net jei partizanavimo ir nebūtų buvę, nes pagal Markso-Lenino politinę liniją "liaudies priešus" reikėjo sunaikinti, o juk ne visi "liaudies priešai" ėjo į partizanus: vadinasi Marksizmas be vežimų negalėjo apsieiti.

2.    Partizaninės kovos, trukusios virš aštuonerių metų, parodė begalinę lietuvių tautos Tėvynės meilę, patriotizmą-nacionalizmą. Šios kovos pagimdė būsimus pogrindžio judėjimus ir atskirų asmenų kovingus pasireiškimus prieš komunizmą (smulkmenas žiūrėk skyriuje "Kas sukūrė Sovietų Sąjungą ir kas ją sunaikino").

3.    Lietuvos partizanines kovas stipriai rėmė tautos dauguma. Tas pademonstravo visam pasauliui komunizmo, kaip valdžios, niekingumą ir jo okupacijos neteisėtumą.

4.    "Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žygiuos į Lietuvą..." Tai buvo Molotovo žodžiai Juozui Urbšiui, įteikiant Lietuvai ultimatumą naktį į 15-tos dienos birželį 1940 m., kada Lietuvos vyriausybė dar to ultimatumo nebuvo gavusi ir per 9 valandas privalėjo į jį atsakyti..! Šis Molotovo pareiškimas buvo praktiškas karo paskelbimas Lietuvai, kuriame mūsų partizanai vėliau kovojo. Pagal Ženevos konvenciją 1949 m., okupantas užimtoje teritorijoje neturi teisės: a) įvežti svetimų gyventojų, b) išvežti vietos gyventojus, c) naudoti vietos gyventojus priverstiniams okupanto tikslams, d) imti vietos gyventojus į kariuomenę. Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusi šią konvenciją, todėl Lietuvos partizanai teisėtai vedė kovą prieš šios konvencijos laužymą.

5.    Tauro Apygardos partizanų Aušrotų kolonizacinio kolchozo likvidavimas prisidėjo prie Lietuvos kaimo surusinimo sustabdymo. Tai buvo vienas iš veiksnių dėl ko ir šiandien, nežiūrint milžiniškų lietuvių tautos naikinimo pasekmių, lietuvių tauta gali pasididžiuoti, turėdama net 80% savo tautiečių naujai atkurtoje valstybėje.

6.    Statistikos duomenimis, 1992 metų lietuvių vedybų skaičius yra 24.690 ir iš jų mišrių vedybų tik 1358 arba 5,5 %. Turint galvoje virš 50 metų okupaciją, buvo begalinis pasišventimas savo tautai, prie ko, be abejonės, prisidėjo ir didvyriškos partizaninės kovos.

 

Asmenys ir organizacijos, prisidėjusios prie Sovietų S-gos sukūrimo

Marksas ir Engelsas, paskelbdami Komunizmo Manifestą ir Marksas su savo knyga “Kapitalas" sudarė teorinius pagrindus Sovietų S-gai.

Leninas su gausiais raštais, liečiančiais komunistinės Valstybės tikslus, santvarką, ūkį, vidaus ir užsienio politiką bei revoliucinę taktiką užbaigė komunistinės Valstybės sukūrimo planą. Leonas Trockis, Raudonosios Armijos vadas ir Jukums Vacietis, 9 latvių pulkų vadas, kovodami atskirai po beveik keturių metų nugalėjo Caro armijos baltuosius generolus. Iš aukščiau pateiktos tik dalinos medžiagos sunku pasakyti, kuriam iš jų tenka "garbė" baltųjų rusų nugalėjimas — Trockiui ar Vaciečiui?

Paskelbti 1918 m. bolševikinės Rusijos svarbiausios administracijos sąrašai rodo, kad sionistai sudarė apie 69% to meto valdžios.

    Atskirai reikalinga paminėti daug prie komunizmo įsteigimo Rusijoj prisidėjusius tris asmenis, tai: Staliną, Molotovą ir Kaganovičių. Jie, Leninui ir Trockiui gyvenant užsieny, įdėjo visas pastangas ne tik paties komunizmo, kaip Valstybės sukūrimo carinėj teritorijoj, bet jie visi trys yra daugiausia atsakingi už tuos milijonus išžudytų nekaltų žmonių.

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Janina SEMAŠKAITĖ VAIČĖNO BŪRIO ŽŪTIS

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

...Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.

Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas -  ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.

Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa -Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi...

Balys-Liubartas

(Iš "Partizano testamento")

 

Apsuptame kaime užvirė nelygios kautynės. Netikėtai užklupti partizanai gynėsi, išsilaikė iki pietų, tik nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų. Tai buvo skaudi pamoka ne tik šitam partizanų būriui, bet ir visiems, kovojantiems, drįstantiems pasipriešinti gerai nežinant, su kuo teks susiremti, ar pernelyg pasitikintiems savo jėgomis.

Būta daug aukų, bet baisiausia, kas gali būti, žmonių laukė po kautynių. Prasidėjo tikra vampyrų puota kaime: kareiviai krėtė, plėšė visą kaimą, kiekvienoje troboje liko kruvinos dėmės, iš kiekvienų langų sklido moterų verksmas. Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Greičiau preliudas į tikrąjį siaubą, kokį ne kiekvienai šios žemės tautai teko patirti...

Žuvusius partizanus rusų kareiviai išrengė nuogai, Čia pat matavosi jų nurengtus rūbus, batus. Grįžę iš kaimo po kratos, kareiviai atsivarė jaunas septyniolikos-dvidešimties metų merginas. Gal ir įmanoma būtų aprašyti ir apsakyti, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, tik ar pajėgs visa tai skaityti skaitytojas? Tai buvo kur kas baisiau už patį baisiausią sapną. Mokytojui Andriui Dručkui apie visa tai parašė ir papasakojo tuo metu buvusi septyniolikmetė mergina, kuriai teko išgyventi tas siaubingas valandas, rusų kareivių patyčias, kuri ten neteko savo mylimojo - kaimo mokytojo Jono Čeponio. Moteris nesisakė pavardės, nes tada buvo dar tas laikas, kai ir už žodį galėjo nukentėti kiekvienas, išdrįsęs kalbėti tiesą.

Juokdamiesi, grasindami automatais, kareiviai privertė merginas tempti nuogus kruvinus nužudytų partizanų kūnus į dirvono vidurį. Išbalusios, nuo kojų iki galvos susikruvinusios merginos, nematydamos per ašaras žemės po kojomis, tempė žuvusius. Ką turėjo jausti mergaitės, per savo trumpą gyvenimėlį nemačiusios nuogo vyriškio, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Kareiviai iš jų juokėsi, spardė lavonus, mėtė juos ant merginų, keikė jas visokiais žodžiais... Laimė, tada dar mūsų kaimas nežinojo tokių populiarių rusiškų keiksmų prasmės, be kurių šiandien daugelis jau niekaip nebegali išsiversti.

Po kruvinos orgijos visiems buvo prigrasinta nedrįsti kuo nors pridengti dirvone gulinčių nukautųjų, nemėginti jų palaidoti. Rytą lavonus išvežė į Salaką ir ten netoli koplyčios jie ilgai nuogi ir išniekinti gulėjo...

Tyčiotis iš mirusio?! Jokia pasaulyje tauta iki rusų okupacijos šito nedarė! Net laukinės gentys nukautuosius palikdavo mūšio lauke, leisdavo likusioms gyvoms moterims ir vyrams juos palaidoti ir apraudoti.

Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas. Gal ir galima būtų už daugelį negandų atleisti, gal ir galima suprasti, tačiau negalima pamiršti. Ir visa tai, ką dar šiandien mena Zarasų rajono Misinovkos kaimo seni žmonės - ne šiurpi legenda apie mėlynbarzdį, ir, žinoma, ne didvyriškas pasakojimas apie išvaduotojus...

Viso to net pragaru nepavadinsi, nes kas kitas dar galėtų žemėje sukurti panašų pragarą, kokį jau kartą buvo okupantai sukūrę mažoje Lietuvėlėje?


 

Nualpusius surišo ir, įsimetę į sunkvežimį, išsivežė į Šapelių kaimą netoli Latvijos sienos. Gal norėta ir Šapelių žmones įbauginti, o gal kankintojui jau teikė malonumą šitai, kas žino?..

Tik žmonės tyliai stebėjosi, negi toks jaunas karininkas jau galėtų būti iškrypėlis? Tačiau mažiausiai žinojo, kodėl ir už ką kankinami patys kankiniai. Šapelių kaimo moterų akyse suimtuosius mušė, kol šie netekdavo sąmonės. Tada užpila kibirą vandens sąmonę praradusiam ir imasi antrojo. Po dviejų valandų mušimo prasidėjo tikra kruvinoji puota: atgaivinę kankinius ir pasivedę kiek toliau, ėmė gabalais pjaustyti kiekvieno kūną. Atpjauna raumenų gabalą ir laukia, gėrisi, kol nelaimingasis raitosi iš skausmo. Iš suimtųjų reikalavo pasakyti, kur partizanai, kur jų būstinė? Deja, suimtieji tikrai neturėjo jokių ryšių su partizanais ir nieko nežinojo. Klykė kankinamas vaikinas, šaukėsi Kristaus ir Marijos, aiškino nieko nežinąs.

“Tikrai nieko nežinau, - prašė kankinys, - greičiau nužudykite mane, užtenka kančios...” Kokį žmogų jis meldė pasigailėjimo? Jeigu būtų galėjęs savo kankintoją pamatyti iš šalies, gal butų neprašęs pribaigti...

Jėga atvaryta viso to siaubo žiūrėti moteris nualpo, pamačiusi karininką, atsiraičiusį iki alkūnių rankoves, visą aptaškytą aukų krauju. Kai pavargęs jis užsirūkė ir sulenkė ranką, per alkūnę lašėjo kraujas. Jis klausėsi vaikinų aimanų, prašymo nušauti juos ir rūkė. Rūkė, paskendęs kruvinoj aistroj... Rūkė godžiai, skubėdamas, nes dar ne viską buvo padaręs. Tam, kuris labiausiai prašė pribaigti, - perskrodė vidurius ir dar gyvam bandė išsukti plaučius.

Kas jis buvo, tas rusų karininkas?

Ne eilinis. Eiliniai šitaip nesielgė.

Nutilus šauksmui, dar ilgai mirties agonijoje krūpčiojo mirštančiojo kūnas. Ar laiko kankintojui trūko, ar jau visas iškrypėlio aistras buvo patenkinęs, nes, atgaivinus antrąjį, atrišo jam rankas, dar apspardė ir pasakė: “Matei, kas nutiko tavo draugui? Eik į savo kaimą ir pakeliui visiems pasakyk: šitaip bus kiekvienam, katras neis į tarybinę armiją! Supratai? O dabar bėgte! Ir kuo greičiau pasakyk kaimui, kas laukia besislapstančių!” Vaikinas iš paskutinių jėgų stengėsi eiti, bandė bėgti. Neišlaikė kraugerys savo žodžio: šovė aukai į nugarą. Jau pabėgėjusį netoli Šapelių kapinių, paguldė armijos “išvaduotojos” karininko kulka.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Juozas Barisa Gyvenome vien tik viltimi

 

Grįžti į pradinį meniu


 

-    Dabar jūsų liko tik saujelė. Lieka tik sugniaužti ir jūsų nėra. Ką jūs norėjote padaryti prieš tokią galingą Tarybų Sąjungą, kuri sudorojo net fašistinę Vokietiją?

-    Kai bitė gina savo lizdą gelia ir žino, kad įgėlus numirs. Ir vis dėlto gelia. Tai tik palyginimas. Lietuviai žinojo, kad jie pasmerkti pražūčiai ir norėjo garbingai numirti savo tėvų žemėje, o ne vergauti ir mirti suklupusiems čia - Sibiro sniegynuose, - atsakiau.

-    Aš nesuprantu, kodėl lietuviai taip nusistatę prieš rusus? Kai prasidėjo karas lietuviai rusų kareivius šaudė iš visų kampų. Argi buvo ne taip?

-    Sutinku, taip buvo. Tačiau pasakykite man ar lietuviai nušovė nors vieną rusų kareivį, kai jie užėjo 1940 metais?

-    Gal ir ne, - sutiko komendantas.

-    O ką jūs darėte dar karui neprasidėjus? Negi nežinote, kad jūsų kareiviai į prekinius vagonus grūdo jaunus, senus, moteris ir vaikus, ir net mirštančius, kurie ramiai norėjo numirti savo protėvių žemėje, ir vežė į Sibirą, Uralą. Pagalvokit, jeigu išvežė tėvus, kad buvo turtingi ir gerai gyveno, o likę vaikai ar broliai žinoma, griebėsi ginklo ir keršijo. O kiek žmonių žiauriausiais būdais buvo nukankinti karui prasidėjus.

-    Tai buvo karas. Išėję iš kalėjimų jie visi būtų kovoję prieš Raudonąją armiją ir tuo talkinę vokiečiams, - pasakė komendantas.

-    Tai tik prielaida. Aš esu girdėjęs tokį anekdotą, kad čigonas muša vaiką siųsdamas parnešti vandens, kad nesudaužytų ąsočio. Paklaustas, kodėl muša, atsako, kad kai sudaužys - mušti bus jau vėlu. Teisti avansu mirtimi yra nežmoniška.

-    O ką darė lietuviai po karo: ėjo į miškus ir šaudė kareivius ir tarybinius aktyvistus, nenorėjo eiti į kolūkius ir visais būdais priešinosi tarybinei santvarkai.

-    Visų pirma lietuviai patys neišėjo į miškus, o juos išvarė ta pati santvarka. Aš gerai prisimenu, kai buvo paskelbta mobilizacija į armiją dar karui nesibaigus. Į miškus niekas nėjo, o slapstėsi namuose. Žinoma, mažai kas ėjo ir į armiją. Į komisariatą atėjo tik kreivi, šleivi ir kuproti, kurie buvo tikri, kad jų neims. Tačiau ir iš tokių dar buvo paimta. Tada vyravo posakis, kad kulka neskiria ir į gurguolę (aboz) tiks. Kai pradėjo krėsti namus, su dvimetriais virbais (dzidom) badyti daržines ir pašalius, kai susikūrė naikintojų būriai ir surastuosius ėmė šaudyti vietoje, jaunimas ieškojo ginklų ir ėmė burtis. Automatus už naminę išsimainydavo iš tų pačių sovietinių kareivių. Tiesa, turėjo ir vokiškų - trofėjinių. Gyventojų nuomonė, kad bolševikai sugrįžo kitokie, pasikeitė. Ypač po to, kai 1944 m. pabaigoje Dzūkijoje ir kitur sudeginti ir iššaudyti ištisi kaimai. Į miškus daugiausia išėjo paprastų kaimo valstiečių vaikai, nes kariškiai ir kiti vokiečiams talkininkavę bei šaudę žydus iš Lietuvos pasitraukė su vokiečiais. Tuos, kuriuos į armiją paėmė, tuoj pat neapmokytus nusiuntė į Latviją, kur prie Liepojos buvo apsupta armija, kuri ir karui pasibaigus, nepasidavė. Ten ir paguldė galvas daug mūsų lietuvių nežinodami už ką.

-    Kaip tai nežinodami už ką? Už laisvę kovojant prieš bendrą priešą.

-    Priešas tai tikrai bendras, bet laisvė - labai skirtinga. Lietuvių tauta (išskyrus nedaugelį) galvojo, kad reikia kovoti ir aukotis už savo tautos -savo žemės laisvę. Dėl to jie ir kovojo, žinodami, kad anksčiau ar vėliau mirs ir mirė. Prisimenu savo brolio žodžius: "Argi ne vistiek, anksčiau ar vėliau... Nuo likimo nepabėgsi, o išdaviku ir vergu niekada nebūsiu".

Komendantas truputį susimąstė, patylėjo ir nukrypo į kolūkio temą:

-    Kodėl lietuviai taip nenorėjo kolūkių?

-    Aš galiu atsakyti labai trumpai - už tai, kad labai mylėjo savo žemę, savo namus, savo gyvulius. Viskas čia buvo užgyventa sūriu kasdieniniu prakaitu, žiūrint ne į laikrodį, o į saulę. Valstietis triūsė nuo aušros iki sutemos. Ko reikia paprastam, valdžios netrokštančiam žmogui? Duonos ir geresnių sąlygų gyventi. Reikėjo įrodyti, kad kolūkyje bus geriau ir valstietis į jį būtų ėjęs. Reikėjo rajone padaryti po 2-3 tokius kolūkius, pavyzdinius, kad į juos eitų laisva valia ir dirbdami tik 8 val. žmonės gyventų geriau. Būtų ėję visi. Deja, to nebuvo. Visur buvo prievarta, teroras ir melas. Ir jūs norite, kad po to žmogus jus gerbtų.

-    Pokario metais Tarybų Sąjunga buvo nualinta karo, neturtinga ir įkurti gerų kolūkių negalėjo sudaryti gerų sąlygų.

-    Jokių papildomų turtų, išskyrus traktorius ir kombainus, čia ir nereikėjo. Reikėjo elgtis su žmonėmis taip, kad jie galėtų gyventi. Lietuvis darbštus - tik reikia leisti jam dirbti ir turėti. Štai jūs sakote, kad lietuviai ir čia gerai gyvena. Aš dar nemačiau ir nenoriu jums prieštarauti. Žinau, kad lageriuose lietuviai viršininkų buvo gerbiami už sąžiningumą ir darbštumą. Tai tiesa. Reikėjo laisvės, kurios žmogus iš prigimties yra ištroškęs.

-    Nesuprantu, kokios laisvės jūs pageidaujate? Argi dabar tu nelaisvas?

-    Nejaugi jūs suprantate laisvę vien tuo, kad žmogus ne už grotų. Ar galit mane dabar pavadinti laisvu? Juk aš esu atsiųstas jūsų žinion, ir mano likimas priklauso nuo jūsų: kaip norėsit, taip ir pasielgsit. Grįžkime į praeitį. Po revoliucijos ir Rusija, ir Lietuva buvo nualintos karų vienodai. Palyginkime, ką pasiekė Lietuva ir TSRS per 20 metų. Lietuva vystėsi esant privačiai nuosavybei, o TSRS įkūrė kolūkius. Lietuva neturėjo jokių turtų, išskyrus žemę, kurią labai brangino. Rusija turėjo milžiniškus turtus ir vos nebadavo. Kas gi dėl to kaltas?

Atsakymo nesulaukiau. Po to kalbėjom apie jaunimą.

-    Kodėl Lietuvos jaunimas, net mokiniai, buvo taip nusistatę prieš tarybinę santvarką? Kas jus taip išauklėjo? - teiravosi komendantas.

-    Mes gimėme esant nepriklausomai Lietuvai. Auklėjo tėvai, mokytojai. Mokė mylėti savo Tėvynę, savo žemę, branginti savo tautą, papročius, istoriją. Mums į jaunas širdis įdiegė meilę gimtinei, kuri mums gražiausia ir brangiausia. Matėme, kaip sunkiai dirba mūsų tėvai, kaimynai, kad viską reikia uždirbti savo prakaitu. Tie, kurie augome kaime, visa tai buvome patyrę ir netgi lageryje mums buvo kur kas lengviau, negu miestiečių, ypač ponų, vaikams. Mes jau buvom įpratę arti, krauti, mišką pjauti ir t.t. Tas palengvino sunkią gyvenimo naštą. O daugelis neištvėrė. Mes buvome tokie, kokiais mus išauklėjo, ir dėl to mūsų nereikėtų kaltinti. Aš noriu jūsų paklausti, komendante, kaip jūs žiūrit į tokius, kurie gimė ir augo tarybinėj santvarkoj, kuriuos auklėjo tarybinė mokykla, buvo komjaunuoliai, o atėjus vokiečiams, nuėjo jiems tarnauti?

-    Tokius reikia statyti prie sienos, kaip išdavikus, - nedvejodamas atsakė. - Iš tokių niekada žmogaus nebus.

- Tai štai ir mes savo bendraklasius, kurie nuėjo vokiečiams ar rusams tarnauti, laikėme savo tautos išdavikais. Pasak jūsų žodžių, ir aš būčiau vertas tik prie sienos statyti, jeigu būčiau nuėjęs jums tarnauti.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

EŠELONŲ BROLIAI

 

Grįžti į pradinį meniu


Rinkinį sudaro įvairaus amžiaus ir skirtingiausių profesijų vyrų atsiminimai. Rasime gimnazisto, patyrusio istoriko, mokytojo, tarnautojo, ūkininko — tremtų ir kalintų,— pasakojimus apie gyveninę ten, kur patyrė pačius sunkiausius išmėginimus.

Vytautas Jakelaitis  TAI TOKS PARGRĮŽIMAS

Mes iki šiol dar tiksliai ir nežinome lietuvių tautos stalinistinė genocido kraupių rezultatų. Ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų žemėje gyvenančių visų kitų tautų. Iki vieno visų žuvusių arba visai suluošintų veikiausiai ir nesužinosim, bet kasdien vis atsiskleidžiant naujoms aukoms, žuvusiųjų skaičius jau sveriasi per pusę milijono, tai — kas šeštas Lietuvos gyventojas. Kai anais metais sužinojome, kad kas šeštas lenkas žuvo per Antrąjį pasaulinį karą ir nacių okupaciją, širdingai užjautėme kaimynus. O dabar matome, kad ir mūsų žmonės buvo tokiam pačiam genocido kelyje, pavadintame socializmu. Tiktai reikėtų nepamiršti, kad šita Golgota nesibaigė su Stalinu, o tęsėsi visą brežneviją, tiktai jau kitaip — užsimojus ištirpinti tautas iš visų žmogiškų vėžių iškrypusiame internacionalizme ir jo didžiausiame išradime — tarybinės bendrijos katile.

 Valentinas Dėdinas  IŠVEŽIMAS

Mane šiurpas nukrėtė, prisiminiau Dantę ir dingtelėjo mintis: „Palikite viltį čia įeinantieji".

Pirmiausia žiaurus likimas pačiupinėjo vaikus. Lozoraitis paliko Altajaus kalnuose tris vaikus. Jis vos iš proto neišėjo. Mokytoja Černevičienė, turėjusi trejų metų tokią gražią mergaitę, ją irgi palaidojo Altajaus kalnų uolose. Ji 5 kilometrus nešė dukrą ant rankų į centrinę fermą pas felčerį, nors ferma pilna arklių, bet ką tas felčeris padarys, jei nėra jokių vaistų, net muilo. Tai pirmos aukos. O toliau — daugiau. Martišių šeima: į Sibirą važiavo 7 žmonės; senukai tėvai, duktė su trim vaikais ir žentu. Žentas Jurgilas, atskirtas nuo šeimos ir nuvežtas į Krasnojarsko lagerius,— ten mirė. Senukas už 6 bulves paimtas į kalėjimą ir iš jo negrįžo, senutė jo žmona po 2 mėnesių mirė, jos duktė mirė po metų, liko trys vaikai. Po metų, kitų mirė viena mergaitė, paskui brolis, o liko tik viena iš 7 asmenų šeimos. O kas atsitiko su šeima Stankevičiaus, kuris turėjo 4 mažus vaikus kaip pipirus. Jį pasodino į kalėjimą už „pravaikštą", nors vargšas tikrai sirgo. Negrįžo. Kas maitino šeimą, juk žmona turėjo būti prie vaikų, nes vienas gimė Sibire. Jie badu turėjo išmirti. Kas laukė trijų Janušauskienės vaikų, kurių vyriausiai buvo vos 10 metų, o motina mirė plaučių uždegimu (turėjo temperatūros, fermos ūkvedys išvarė į darbą, persišaldė ir mirė)

O Venclova su Paleckiu ar girdėjo nekaltų kūdikių verksmą šaltajame Sibire ir ar žino, kad jie tuoj išmirė? Jie nematė ešelonų, dundančių su jų tautiečiais į Sibirą. Jie matė ir aprašė tik džiaugsmą „liaudies", kad atkurta Tarybų valdžia Lietuvoje.

 

Vokiečių hitlerininkai atvirai skelbė, kad kitos tautos jiems tik mėšlas, ant kurio turi išaugti vokiškas grūdas.

O rusų komunistai tai darė prisidengdami gražiomis idėjomis ir slaptai.

Į tuos klausimus ieškojo atsakymo mano suvargusi dvasia. Ir jį rado. Rusų komunistų imperializmo-šovinizmo tikslai pridengti ir net paslėpti gražiomis idėjomis, o tikslai tie patys kaip hitlerininkų.

Jeigu aš, mokytojas, buvau komunistams priešas, tai koks galėjo būti priešas vargšas lietuvis geležinkelietis, paprastas darbininkas, kuris mirė lageriuose, o jo žmona Altajaus kalnuose, palikdama tris mažus vaikus. Kuo kalti vargšai vaikai?!

Tegul į šį klausimą atsako rusų komunistai.

 

Stanislovas Petkevičius AUKŲ KELIONĖS

Kai mirdavo lageryje, mes nežinodavom, kur išveždavo. O tremtyje patys laidodavom. Dolgomoste palaidojom apie dešimt: Lapinskų dukterį Basę (1953 m. 18 metų mergaitę). Budimierą (vyrą gerai pažinojau) Budrį ir kt. Iš pradžių kunigo nebuvo, tai man tekdavo eiti kunigo pareigas: turėjau iš Lietuvos švęsto vandens ir krapylą. Laidotuvėse dalyvaudavo visi lietuviai. Iš tikrųjų, kur teko būti, visur rasi lietuvių daugiau ar mažiau, bet rasi. O kiek paliko galvas Rusijos laukuose: Vorkuta, Abezė, Karaganda, o daugiausiai priglaudė Sibiro žemė. Netoli Dolgomosto yra Rešiotai, apie 70 km. Ten guli išvežtieji 1941 metais. Beveik visa mūsų inteligentija, apie 70 000. Suguldyti pliki, be grabų. Supiltas stovi žemės kaupas. Per karą iš bado krito kaip musės, nuo viduriavimo. Gyvų paliko tik 10% . Be galo gaila ir turbūt niekas šito negali pamiršti.

 

Juozas Jurkšaitis KANČIŲ KELIAI

Jau rugpjūtį prasidėjo badas. Alkani žmonės valgė viską: žoles, lapus, įvairius nuodingus žvėrelius ir net pušų ir maumedžių sakus. Kaliniai pasidarė kaip maži vaikai, kas po ranka, tą į burną, nes išalkęs pilvas reikalavo. Iš mažo gabalėlio duonos virdavosi katiliuke du litrus sriubos. Daugelį grįžtančių iš darbo reikėdavo vesti arba nešti. Sargybiniai nusilpusių ir nugriuvusių nepalikdavo, priversdavo stipresnius nešti iki lagerio, nugriuvusius mušdavo ir pjudydavo šunimis.

Be to, lapkričio mėnesį prasidėjo dideli šalčiai, o apsirengimo lietuviams nedavė. Su švarkeliais, vasariniais paltais, batais, kelnėmis, kepurėmis ir be pirštinių turėjome eiti į darbus per gilų sniegą ir kalenti dantimis, kol nueinam į darbą ir susikuriam ugnį.

Iki 1941 m. gruodžio išgulė pusė lagerio lietuvių, o paskui prasidėjo mirtys. Vienus jau vežė juodas jautis į kapus, ten laidojo sniege, o kiti lietuviai užėmė išvežtųjų vietas barakuose. Sausio mėnesį nusilpusieji jau užėmė 8 barakus. Žmonės neperkeldavo kojų per 10 cm durų slenkstį. Žiemą per parą mirdavo apie 20 žmonių, o šaltesnėmis dienomis — iki 40. 1942 m. žiemą mirė apie 2 000 lietuvių. Vienus užkasė, kitus palaidojo sniege. Vilkai, lapės ir kiti žvėrys ėdė lietuvių lavonus, o pavasarį lavonų kaulus užkasdavo į žemę urkos.

1948 m. birželio mėnesį į mūsų lagerio lentpjūves atvežė apie 500 mergaičių iš Lietuvos ir keliasdešimt senelių — moterų ir vyrų. Mergaitės visos buvo iš Utenos apskrities gimnazijos. Jos mokėsi 7—8 klasėse. Dabartiniu metu atitinka 11—12 klases. Iki žiemos šalčių daug senelių ir mergaičių išmirė, kur dingo kitos, nežinau. Utenos gimnazistes ištrėmė už. tai, kad jos gimnazijoje giedojo Lietuvos himną, Maironio dainas ir laikė paslėpusios du vyčius. Be to, ėjo į bažnyčią, nors partorgas buvo uždraudęs.

 

Vladas Ulčinskas  UŽ VIELŲ IR GROTŲ

 

Gal ketvirtą važiavimo parą stovėjo mūsų traukinys. Apdaužė sienas ir atsidaro vagono durys. Įeina du aukšti jauni vyrai — mūsų „globėjai". Vienas jų atsinešė medinį kūjį ant ilgo koto. Sustojo prie įėjimo ir klausia:

—    Kas prie šios sienos guli?

Vagono vyresnysis parodo už manęs stovintį žmogų. Tasai miegojo prie vagono sienos, o aš už jo. Enkavedistas prišoko prie jo, čiupo už rankų ir surakino retežiais. Surakinęs suėmė už retežių ir šoktelėjo į viršų. Surakintasis aukštelninkas griuvo ant grindų. Antras kūju daužė gulintį kur papuolė, per galvą, veidą... Daužė tol, kol kūjo kotas lūžo. O antras spardė. Kai abu mušdami apsilpo, vienas užšoko ant krūtinės ir pasišokinėdamas kelis kartus treptelėjo. Žmogus buvo be žado. Nė karto neatsiliepė, neištarė nė žodžio. Gulėjo be sąmonės. Aš ir kiti buvom čia pat, prie kankinamojo. Stot jį ginti — pačiam būti taip nukankintam. O sadistai išeidami pasakė:

—    Kas bandys suteikti jam kokią pagalbą — pats bus taip sutvarkytas.

Šiurpas ėjo per kūną matant tokį vaizdą ir širdyse virė kraujas pulti žudikus. Bet pulk! — atsisveikink su savo gyvastim. Niekas negynė kankinio, niekas prie jo nepriėjo... Kur pargriovė jį „šaunūs Rusijos vyrai", ten ir merdėjo. Broliška ištiesta ranka jau ir gyvastį ištraukė. O kuo jis nusikalto? Juk be teismo buvo! Arė apie Ignaliną savo žemės lopinėlį, kol vaduotojai neišvarė. Už ką? Kam? Kad stipresnė tauta gali mažesnę naikinti, ir dar sakyti: „Mes jus išvadavome".

Visą parą nukankintasis taip ir išgulėjo. Aukštielninkas, surakintomis rankomis, be pagalbos, be vandens lašo. Tik po paros įėjo baltu chalatu moteris ir du kareiviai su neštuvais. Užvertė ant neštuvų ir išnešė. Išnešė, kad lietuviškais kaulais patręštų Rusijos žemę.

Žmogėdros norėjo aukos, pasisotino...

 

Simonas Norbutas ČIŪNĖS

 

Žmonės ėmė piktintis.

—    Už ką mus nutarė sušaldyti? Mes irgi žmonės... Tarybiniai žmonės.

—    Baigt kalbas! Nejudėti! Sargyba panaudos ginklą,— grasino iš už nugaros.

Mėnulis nusileido, ir visas slėnis nuskendo į tamsą. Taiga kaip juoda siena grėsmingai artėjo prie mūsų ir, rodos, čiulpė, grasindama suvirškinti.

Jaučiau, kad vis labiau šąlu ir stingulys eina širdies link. Nebijojau, bet buvo baisiai graudu...

Pralėkė trečioji mašina. Likome vieni.

Ir staiga šiurpu nupurtė klaikus raudojimas.

—    Aš sušalau... Aš visiškai sušalau,— klykė netoli manęs senas ukrainietis,— o Dieve... Dieve mano, gelbėk mus...

Šis verksmas — visų mūsų būsena. Išseko paskutinis kantrybės lašas.

—    Sušalome... Žūstame! Už ką, už ką?! Pėsti eisim! Leiskit pėsčius!

Verksmai, aimanos ir maldavimai susiliejo į vientisą gailią raudą lyg mirštančio žvėries riaumojimą.

Klūpojau apimtas nevilties. Mačiau šalia savęs verksmo iškreiptus vagių iš Fakyro šutvės veidus, baimės ašaras,— ir visa buvo taip šiurpu. Jutau, kad ir aš neišlaikysiu.

 

Aleksandras Kuprys  AR BESUSITIKSIM?

 

Ėjom mes tylėdami, 
        kai švito rytas.

Man rodės — tarytum jaunystėj 
                į Kalėdų šventę...
Šalimais baltuos pusnynuos
            juoda naktis paskendus.
Šalčio sukaustyti judėjome sunkiai.
    Priešais ir paskui mane
        skarmalais apsirišę veidus 
            lyg šmėklos judančios 
                šešėliai vyrų
 — 
                    eisenos draugai.

Pro šarmotas blakstienas 
        žiūrėjimas siauras — 
dar toli,
dar žingsnių daug sunkių.

Delne suspaustas geležinis pjūklas 
        siekia širdį lediniu šalčiu.
Tylus mūsų ilgos rikiuotės šliaužimas 
        miško kirsti.

Tik šiandien jau nebežinau, 
        kas ką nukirs.

Kas pasakys, kaip ėjau
        tuos žingsnius paskutinius, 
            kai gyvybės buvo
 — tik eiti.
Burnoj saldumas
            vakar suvalgytos duonos,
                skirtos šios dienos gyvenimui.
Meldžiaus, kad dar sutikčiau aušrą.
Pamatytų šviesoj mane išeinant
 — 
        akyse pasiliktų viliojanti 
            dangaus mėlynė.

Konstatuodami mirtį —
            mano gyvenimo skaidrumą rastų.

Nebejaučiu žingsnių...

Bet ėjom,

Mus varė šautuvais sargybiniai.

 

Jonas Grigas  NEBYLIO KRONIKA

 

1942 metų žiemą reikalai visai pablogėjo. Žmonės mirė kiekvieną dieną po 10—15. Buvo dienų, kai mirdavo iki 30 žmonių. Aš dirbau laidojimo brigadoje. Beveik visi sutinę gulėjo ant gultų greta lavonų.

Mirusius sukraudavo pagal visą apsaugos zoną po keturis vyrus vieną ant kito. Mes eidavom laidoti be sargybos, tą zoną saugojo, kad kas nors neišeitų už atžymos.

Nuėję į mišką, atsikasdavom sniegą, prisipjaudavom malkų, užkurdavom laužą ir po to geležiniu kirvuku kirs-davom amžinai iššalusią žemę. Darbas sunkus. Ir man, tada dar jaunuoliui, norint peržengti gulintį medį, reikėjo rankomis pakelti koją.

Duobes kasdavom bendras, maždaug 4—5 m pločio ir 12—15 metrų ilgio. Ten guldydavom vienas ant kito nuogus. Jeigu pasitaikydavo pažįstamas, tai prie rankos pririšdavom medinę lentelę su mirusiojo pavarde.

 

Gerardas Binkis GYVENIMO EKSPERIMENTAS

Antrą kartą sulaikė Šėtoje. Liaudies gynėjas Gapšys pasitenkino atimdamas iš manęs dviratį.

 

Paaiškėjo kitą naktį. Vyrovas sėdėjo tylėdamas. Ant stalo nesimatė popierių, tartum neketino rašyti nepabaigiamų protokolų. Už sienos pasigirdo kojų trypimas, pikti balsai, kažkas suriko, tikriau sustaugė. Staiga staugimas pasidarė ištisinis. Nesuvokiau, kas ten vyksta. Tačiau kaukimui moduliuojant, protarpiais pasigirsdavo ir žmogaus balso tembras. Paaiškėjo. Ten vyksta podgotovka. Ne. Podgotovka vyko čia. Tai aš buvau ruošiamas būsimiems seansams. Vyrovas žiūrėjo į mane nenuleisdamas akių. Aš taip pat pirmą kartą išdrįsau įsmeigti į jį žvilgsnį. Nežinau, ar galima žvilgsniu perduoti, ką jauti. Jeigu taip, tai šitas subjektas turėjo pajusti, kokia šlykšti man pasidarė jo išglaistyta uniforma, jo rankos, baltais elegantiškais pirštais tvarkingai vedžiojančios plunksnakotį, jo demagogija apie socializmo pranašumus ir komunizmą. Nuoširdžiai pavydėjau Beržui. Tas nors gerai juos pašaudė.

Už sienos kaukimas pradėjo silpti, perėjo į kriokimą ir nutilo. Vėl kojų trypimas lyg stumdytųsi. Į kambarį raudonu, iškreiptu veidu įėjo Vovka. „Lopnul",— pasakė tik vieną žodį. Paskui, rodydamas į mane, paklausė: „Kada su šituo užsiimsim?"

Seansai vykdavo naktį. Turėjau visą dieną laiko pagalvoti. Dėl to, kas manęs laukia, nebuvo jokių iliuzijų. Svarbiausia nerėkti. Nesuteikti jiems sadistiško pasitenkinimo ir suardyti podgotovką kam nors kitam. Atsipalaiduoti! Visą dieną dariau atsipalaidavimo treniruotes.

Vedant į tardymą kūną buvo apėmęs lengvas drebulys. Pagalvojau, kad dar ne visai pasirengęs. Tačiau tardymo kambaryje nesimatė jokių pasiruošimų. Vyrovas sėdėjo šonu į mano kėdę, ramiai rūkė papirosą ir žaidė kažkokia plona lazdele. Paklausė, ar neapsigalvojau. Pasiūlė dar pagalvoti. Paskui prikišo prie degančios cigaretės lazdelės galą ir jis pradėjo čirkšdamas liepsnoti. Akimirksniu prisiminiau pasakojimus, kad mušimui naudojo degančias artilerijos parako lazdeles. Vyrovas pamojavo lazdele, sudavė kelis kartus per bato aulą. „Nepotuchnet",— paaiškino. Supratau: podgotovką tęsiasi. Ir tikrai. Besistumdančių kojų trypimas ir... Šį kartą klykė moteris. Matyt, moteriškas kūnas per gležnas sunkioms guminėms lazdoms ir „bendravimui" su juo buvo naudojamos lengvesnio kalibro parako lazdelės.

Drebulys nurimo. Į tardytoją nežiūrėjau. Pajutau visišką ramybę ir begalinį pasišlykštėjimą žmogum.

Podgotovką savo atliko. Kai kitą naktį pamačiau visus keturis tardytojus su majoru Sidorovu ir abi lazdas ant stalo, aš tik pagalvojau, kad mėlynasis „bananas" ir majoro antpečiai tokios pačios spalvos.

Kiek laiko tęsėsi procedūra, negaliu pasakyti. Kiekvienas smūgis kaip sprogimo banga išsiskleisdavo po visą kūną. Greičiau lopnutj. Tačiau mano sportiškas, degtinės lašo neragavęs kūnas neskubėjo išsijungti. Kažkas pradėjo stabdyti: „Chvatit, chvatit!" Keturios poros rankų stengėsi pastatyti mane ant kojų. „Nu i zakalenyj, bliad. Ni piščit, ni govorit",— išgirdau Vovkos balsą. Tas piščit buvo ištartas tokiu beviltišku balsu, kad man pasidarė linksma ir aš pradėjau juoktis. „Ničevo,— komentavo Vovka,— na vtorom seanse zapojoš po drugomu". Vyrovo stumiamas šiaip taip nusivilkau iki kameros, iš kurios padvelkė karštas, tvankus oras. Išsitiesiau ant narų. Už durų nuobodžiaujantis sargybinis, labai ištęsdamas viršutines gaidas, dainavo: „Sėdžiu aš darže-e-e-ly, sėdžiu tarp gėlių..." Daina pamažu tilo, kol sąmonė visai išsijungė.

 

Rimvydas Racėnas LIETUVĄ PALIKOM VAKARUOSE

 

Tolius, dirbdamas prie pagrindinių miško darbų, pasidarė dochodiaga. Taip vadindavo nuo darbo ir bado nusilpusį žmogų, kuris kitoje būties stadijoje neišvengiamai keliaudavo ad patres. Dochodiaga — tai rusiškas klipatos variantas. Paprastai — tai vyrijos būsena. Moterys, nors ir nusilpusios, taip liūdnai neatrodo ir dochodiagų laipsnio pasiekusių neteko matyti, nors nuo išsekimo keletas jų ir mirė. Grįžtančias iš darbo rado negyvas p. Baipšienę, Barasienę.

Dochodiagos nesumaišysi su niekuo. Tai sulysęs, išbalęs, bereikšmiu, drumzlinu žvilgsniu žmogus, paprastai apskuręs, apskretęs, nesiprausęs, po nosimi būtinai lašas. Fizinių jėgų beveik nebeturi — eina svirduliuodamas, ilsėdamasis, griūdamas. Dažnas pargriuvęs lieka gulėti amžiams. Žmogus tampa viskam abejingas, netenka valios, savigarbos, apsileidžia, miega nenusirengęs, nesiprausia; vienintelįs negęstantis noras — ką nors suvalgyti. Gautą davinį neturi valios padalinti į kelis gabalus, dalį palikti rytdienai. Viską godžiai suvalgo tuoj pat. Jei pradžioj dar dalį davinio atideda rytdienai, tai po kiek laiko dochodiaga sako: „Na atsirieksiu dar mažą gabaliuką, o likusią dalį paliksiu rytojui". Ir save visokiais būdais apgaudinėdamas kursuoja duonelės link tol, kol iš jos ir iš pasiryžimo nieko nelieka. Tą kursavimą pažinau ir aš, ir sunku ką nors pasakyti ir padaryti. Patyrimas sako štai ką: net ir menko davinio negalima suvalgyti iškart. Padalintas į pusryčius, pietus ir vakarienę, jis tolygiau ir tuo pačiu veiksmingiau maitina organizmą, padeda išsaugoti fizines jėgas. Moterų ištvermingumą iš dalies galima paaiškinti, nes jos, besirūpindamos vaikais, priverstos griežtai skirstyti davinį, palikdamos šeimynai maisto ir rytdienai. Vyras dochodiaga palikti rytdienai gabalėlio duonos neturi valios ir tikslo, nes viską nugali nepakeliamos bado kančios.

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

SUVALKIJOS KOVŲ AIDAI

 

Grįžti į pradinį meniu


Tai knyga, skirta rezistencinio judėjimo Suvalkijoje pradžios /1944 m. vasara ir ruduo/ ir partizaninės „Tauro" apygardos penkiasdešimtmečio /1945.VIII.15—1995.VIII.15/ paminėjimui. Knygoje pateikiama trumpa „Tauro" apygardos istorija, aprašomos žymesnės partizanų kovos su sovietinių okupantų kariuomenės daliniais Vilkaviškio, Šakių, Lazdijų, Marijampolės ir iš dalies Prienų apskrityse. Knygos autoriai, patys Lietuvos rezistencinės kovos dalyviai ir liudininkai pateikia įdomius ir kartu tikrus, objektyvius savo atsiminimus. Plačiai nušviečiama įžymaus „Tauro" apygardos vado pulkininko „Žvejo" — A. Baltūsio asmenybė. Pateikiami faktai apie sovietinių okupantų ir jų bendrininkų vykdytą lietuvių tautos genocidą — paprastų Suvalkijos kaimo žmonių ir šeimų tragedijas. Pasakojama apie Suvalkijos partizanų herojišką, bet kartu ir tragišką likimą. „Jie tikrai buvo nusipelnę gražios pergalės, kuri kartu būtų buvusi teisingumo, kilnumo, žmoniškumo, apgintos Laisvės triumfas", sakoma vieno knygos autoriaus V. Čerčilio /tai pogrindinis slapyvardis/ rašinyje „Sakalų skrydis ir žūtis" /parašytas 1955—1956 m. sovietiniame GULAGE/. Tai liūdna, bet kartu ir viltį kelianti knyga. Joje, kaip filme, skaitytojas pamatys prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius, daug ko sužinos apie savo apylinkės žmones, vertus pagarbos ir atminimo, kuris, deja, jau yra primirštas.

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Jonas Žičkus Nueitas kelias

 

Grįžti į pradinį meniu


 

Jonas Žičkus

Nueitas kelias

Kęstučio apygardos partizano atsiminimai

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS
VILNIUS 1999

Nemakščiuose mus tardė, mušė ir spardė du kartus. Trečios dienos rytą stribai nuvežė į Raseinius ir uždarė mūrinio namo rūsyje. Tame name buvo įsitvirtinę enkagėbistai (NKGB). Suimtuosius labai žiauriai tardė. Po visu namu buvo nemažas rūsys, padalytas į nedideles kameras. Viena nuo kitos jos buvo atskirtos lentų siena, todėl susikalbėti vienos kameros kaliniams su kitais buvo nesunku. Visos kameros buvo sausakimšai prigrūstos Raseinių krašto žmonių. Atsisėsti vietos nebuvo, o apie atsigulimą galima buvo tik pasvajoti. Trūko oro, nedavė vandens, naktimis žiauriai tardė, visaip kankino. Tas sausakimšai žmonių prikimštas kameras vadino rusiškai KPZ. Rūsio viršininkas buvo Galbogis. Vaikščiojo jis apsivilkęs sovietinio milicininko uniforma, kaliniai šnekėjo, kad Galbogis tikras sadistas. Mus tris uždarė į atskiras kameras. Izidorius Stoškus pateko į vidurinę kamerą, todėl jis galėjo per sienoje iškaltas skylutes pasikalbėti su manimi ir Steponu. Pirmosios dienos vėlų vakarą išvedė mane į tardymą. Tardytojas - žydas papulkininkis.

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

A Martinionis Lietuvos kariuomenės tragedija

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

A Martinionis

LIETUVOS  KARIUOMENĖS

tragedija

Remiantis prieškarine ir Antrojo pasaulinio karo metų periodine spauda, dokumentais, atsiminimais, knygoje pasakojama apie Lietuvos kariuomenę, jos tragediją 1940 m. birželio 15 d.—1941 m. birželio 14 d., ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams ir kovas lemtingomis 1941 m birželio 22—25 dienomis.

 

Pirmiausia knygoje trumpai apžvelgiamos negausios, bet narsios Lietuvos kariuomenės dalinių kovos su tėvynės priešais 1918—1920 metais, mūsų ginkluotųjų pajėgų padėtis Nepriklausomybės laikotarpiu. Ši apžvalga pateikiama neatsitiktinai: 50 sovietinės okupacijos metų, pasitelkus bolševikinę spaudą, radiją, televiziją ir kitas propagandos priemones, buvo slopinama, niekinama, juodinama mūsų tautos istorinė atmintis. Tad nereikia stebėtis, kad jau keleto kartų tėvynainiai nieko nežino apie Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

Kaip skelbė macijauskinė karinė spauda, mūsų kariuomenė bolševikinę okupaciją sutiko išskėstomis rankomis, su gėlėmis, nuolankiai nulenkusi galvą stalininei-berijinei genocido kilpai. Taip nebuvo! 1941 m. birželio 22—25 d. mūsų karininkai, viršilos, puskarininkiai ir kareiviai, kurių nespėjo paliesti NKVD, su ginklu rankose pasipriešino raudoniesiems okupantams.

Žinoma, reikia pripažinti mūsų kai kurių karininkų naivumą ir patiklumą. Tai atsispindi ir knygoje. Jie nenumatė, kad su jais bus susidorota siekiant 29-ojo teritorinio šaulių korpuso dalinius palikti be vadų lietuvių, kad jų vietas užims rusai, turėję neleisti pasipriešinti naujajam režimui.

Knygoje rašoma ir apie mūsų karių likimą karo metais tiek vienoje, tiek kitoje fronto pusėje.

Norėčiau tikėti, kad ši nedidelė knygelė paskatins istorikus nuodugniau patyrinėti Lietuvos kariuomenės istoriją.


 

1941-ųjų žiemą sušaudė visus, kurie 1918—1919 metais kariavo prieš Raudonąją armiją. Vėliau daug išmirė. Rūdynuose valėme sniegą, kasėme griovius, dirbome šachtose. 40 laipsnių šalčio, sniegas, pūga. Dirbdavome po 12—14 valandų, dar po valandą nueiti ir pareiti. Valgyti gaudavome tik iš ryto ir vakare, labai mažai. Mirdavo nuo sunkaus darbo, nuo išsekimo, iš nevilties — nesistengdavo išgyventi. Vadovavo mums ir valdė mus vagys, kriminaliniai nusikaltėliai, kurie mūsų pasmerktumą pabrėždavo kiekviename žingsnyje. „Čia jus tam ir atvežė, kad padvėstumėte",—sakydavo. Vėliau, jau po karo, jie atimdavo gaunamus siuntinius.

Iš estų mirė beveik visi — teliko 4 žmonės. Latvių liko apie 20, lietuvių—apie 60 žmonių. 1943-iaisiais iš mūsų jau niekas nebemirė ir tie, kurie išliko, ištvėrė iki galo, grįžo į Lietuvą".

O čia jų vėl laukė kančios: „savųjų" niekinimas, ujimas, stumdymas, lyg jie nebūtų savo tautos sūnūs...

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė PASKUTINIEJI

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

Birutė Pečiokaitė - Adomėnienė

Paskutinieji

Kaunas 2000

 

 

Paskutinieji partizanai: vieni tampa išdavikais ir nužudo ar padeda nužudyti savo buvusius bendražygius partizanus. Amžina Kaino ir Judo tema. Parodoma, kad okupantai neturėjo jokių moralinių skrupulų naikinant patriotus - tokio išradingo blogio išradėjai - tikri velnio tarnai.  Paskutiniųjų Suvalkijos bei Dzūkijos partizanų nuotraukos.
 

 Smogikams buvo įsakyta Kabelį paimti gyvą. Per susirėmimą žuvo Skirgaila ir sodybos, kurioje vyko susitikimas, šeimininkas Antanas Bieliauskas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į saugumą.

Po savaitės Kabelis palūžo ir išdavė bendražygius - Kęstučio tėvūnijos kovotojus. Nuo sausio dvyliktosios Kabelis jau nebe partizanų vadas, o agentas-smogikas, slapyvardžiu Variagas.* Vytauto rinktinės dienos jau suskaitytos - išdavystė po išdavystės. Netrukus Variago dėka likviduojamas ir Vytauto rinktinės štabas, žūsta vadas Slapukas, Vidmantas - Antanas Grikietis ir ūkio skyriaus viršininkas Napoleonas - Juozas Kmieliauskas.

 

 

Atsargiai surinko ilguosius partizanų ginklus, pasidėjo šalia savęs. Alfonsas paėmė Spyglio automatą, Vincas - Slampos.

Alfonsas šaudė miegantiems tiesiai į galvas. Šūviai poškėjo vienas po kito.

Trys...

Keturi...

Penki...

Šeši...

Vincas taikėsi į Dėdę. Slampos automatas užsikirto. Skubiai griebė Klajūno ginklą - užsikirto ir tas.

Dėdė kėlėsi, mėgino stotis. Vyko kažkas neįtikėtina, neįmanoma. Skaudžiai nutvilkė neapsakoma baimė. Bėgti, blykstelėjo galvoje, dumti, kiek kojos neša, kol ne vėlu, kol dar gali suspėti...

Pakėlė galvą. Šalimais stovėjo Vincas, iškėlęs ginklą.

- Vincuk, ar pasiutai...

Sukniubo nuo smūgio - Vincas smogė į galvą automato buože.

Paskutinės žmogaus buvimo sekundės...

Vincas tvojo dar kartą, dar kartą... Pribaigė Dėdę šūviu.

Aplinkui - negyva, tylu, gūdu. Užduotis įvykdyta.

 

Briedis palūžo. Gal paveikė brolio išdavystė, gal savisaugos instinktas nugalėjo - šiaip ar taip, tardytojui nereikėjo ilgai vargintis norint “įkrėsti proto”: po tris valandas trukusio pirmojo tardymo saugumas jau žinojo viską, kas buvo žinoma Briedžiui.

Briedis - Albinas Stanaitis prisipažino, kad Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvūnijos būryje partizanauja nuo 1951 metų gegužės, 1952 metų rugpjūtį pervestas į Pietų srities štabą, buvo tiesiogiai pavaldus Litui, vykdė jo užduotis, drauge su juo gyveno bunkeriuose. Vienas bunkeris skirtas gyventi vasarą, kitas - žiemą. Nurodė, jog vasaros bunkeris yra Prienų šile, pusantro kilometro į pietus nuo Vazgaikiemio kaimo, išdegusiame miške augančiame jaunuolyne. Dabar Litas gyvenąs žiemos bunkeryje, esančiame Prienų šilo vidury, pora kilometrų į vakarus nuo Naravų kaimo. Į bunkerį patenkama siauru pustrečio metro ilgio koridoriumi. Landa į bunkerį - tarp dviejų mažų pušelių, augančių šalia kvartalinės linijos, visai neužmaskuota.

Paskutinį kartą žiemos bunkeryje Albinas Stanaitis sakėsi buvęs sausio 23 dieną. Litas gyvenąs tame bunkeryje, laukiąs grįžtančio jo, Briedžio. Turimų maisto atsargų Litui turėtų užtekti iki vasario dešimtosios. Norėdamas patekti į bunkerį, Stanaitis pabelsdavęs į angos dangtį. Nakties metu pasisakydavęs slapyvardį, o dieną Litas, pakėlęs angos dangtį, pro siaurą plyšį pažiūrėdavęs, kas atėjo.

Albinas Stanaitis sutiko nuvesti saugumiečius prie Lito bunkerio. Saugumiečiams rūpėjo paimti Litą gyvą. Karinė vado Lito paėmimo operacija vyko 1953 metų vasario 4 dieną.

Briedis su Šermukšniu nuvedė kovinę grupę į Prienų mišką, ir bunkeris buvo apsuptas. Išdavikus, lydimus specialiame mokomajame bunkeryje ištreniruotų kareivių grupės, pasiuntė prie angos. Briedis pabeldė taip, kaip buvo sutarta, bet atsako nesulaukė. Pabeldė dar keletą kartų - tyla. Tuomet puolėjai nusprendė panaudoti specialią techniką.

Matyt, Litas išgirdo - gal per įšalusią žemę persidavė garsas, gal per ventiliacijos angas, - kad viršuje esama ne vieno ir ne dviejų žmonių. Suprato esąs išduotas. Sudaužė ryšio aparatūrą, degino dokumentus. Gal traukdamas iš dėklo pistoletą žvilgtelėjo į savo aulinius batus, kuriuos praėjusią vasarą jam pasiūdino ir padovanojo jo bunkerio, buvusio netoli Skriaudžių, šeimininkė, jo globėja Palmė - Anelė Ruseckienė. Negalėjo jis tų batų palikti stribams! Suraižė taip, kad niekas jais nebeavėtų. Ir tuomet pakėlė ginklą prie kaktos.

Sergiejus Staniškis, slapyvardžiais Litas, Viltis, Antanaitis, Tėvukas, Uošvis, gimęs 1899 metais, Lietuvos kariuomenės kapitonas, laisvės kovotojas - majoras, Pietų srities vadas, žuvo didvyrio mirtimi.

 

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Juozas Starkauskas STRIBAI

Grįžti į pradinį meniu


 

Apie kai kuriuos pokario kovų aspektus, stribus ir keli sakiniai apie stribizmą

     1944 m. iš naujo okupavę Lietuvą, primetę jai dvigubą priespaudą - tautinę ir socialinę, sovietai susidūrė su įnirtingu mūsų tautos pasipriešinimu. Lietuvių tauta, nesikišdama į Vokietijos-Sovietų Sąjungos konfliktą, išsaugojo iniciatyviausius, drąsiausius ir ryžtingiausius vyrus, kurie sugebėjo sudaryti okupantams besipriešinančią partizanų armiją, vadovaujamą sumanių vadų. To pasipriešinimo kovotojų pagrindą sudarė vidutiniai valstiečiai ir iš jų kilusi inteligentija, daugiausia karininkai, puskarininkiai ir mokytojai. Tik daug dirbę ir prie įvairių nepriteklių bei nepatogumų (šalčio, alkio, skausmo, nemigos, nuovargio, nešvaros ir pan.) pripratę žmonės galėjo ištverti nežmoniškai sunkiomis partizanavimo sąlygomis. Partizanais galėjo būti anaiptol ne visi; tam reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. Partizaniniame kare nėra fronto linijos, saugaus užnugario, iš kairės ir dešinės - kovos draugų. Partizanui dažnai tekdavo veikti vienam, iš visų pusių apsuptam priešų. Priešas kartais smogdavo netikėtus smūgius, neturinčius aiškios, iš anksto numatomos krypties. Pavojai partizanų tykodavo visur. Toli gražu ne visi sugebėdavo tai ištverti.

     Vienas iš svarbių liudijimų, kad mūsų žmonės palaikė partizanus, yra šimtai apie juos sukurtų dainų. Dažniausiai būdavo apdainuojamas vyrų didvyriškumas, jų žuvimo tragizmas, artimųjų, ypač motinų ir mergelių, sielvartas. O apie stribus, ko gero, nėra nė vienos tokios dainos. Apie juos buvo dainuojamos kitokios dainos, tokios kaip „Stribiteliai pasiutę", „Sudrumstė tylą šūviai", „Vienąkart į kaimą stribukai atjojo" ir panašios. Jose pavaizduoti stribai - partizanų kūnų darkytojai, kelnių kišenėse partizanų ieškantys vagys, gimtųjų sodybų degintojai ir pan. Stribai, ypač išgėrę, taip pat dainuodavo, bet dažniausiai rusiškas karo dainas, geriausiu atveju - jų vertimus.

     Visų laikų ir visų šalių užkariautojai stengėsi okupuotuose kraštuose iš vietos gyventojų sudaryti juos remiančių žmonių sluoksnį. Buvo stengiamasi kuo daugiau žmonių padaryti atvirais kolaborantais ar bent priversti susitaikyti su likimu, tyliai paklusti okupantams. Prisitaikymas buvo pasyvus okupantų palaikymas, kolaboravimas - aktyvus. Beje, sovietiškai rusiško teroro ypatybė buvo ta, kad dažnai į savo teroro mėsmalę jie įgrūsdavo ne tik besipriešinančius, bet ir susitaikyti linkusius, ramius žmones ir šitaip didino savo priešų skaičių. Vienas labiausiai nevykusių buvo komunistų nutarimas 1944-1945 m. vykstant karui į kariuomenę imti Lietuvos vyrus; tai daugelį jų pastūmėjo išeiti į mišką. Panašių, tik gal mažiau tragiškų padarinių turėjusių sprendimų komunistai buvo priėmę daug.

     Kolaborantai būdavo prisijaukinami teikiant jiems įvairias lengvatas, juos apdovanojant. Ne išimtis ir stribai, tapę bjauriausia kolaborantų atmaina. Nors jų atlyginimai ir nebuvo dideli (apie metus karui vykstant ir jam pasibaigus jie ir tų negavo), tačiau jie gaudavo įvairių materialinių paskatinimų. Kas tik norėjo, gavo žemės, gyvulių, pastatų, padargų ir kitokio turto, atimto iš nubuožintų ir tremiamų Lietuvos kaimo gyventojų. Lengvatinėmis sąlygomis stribai gaudavo nusipirkti pokario metais deficitinių pramonės ir maisto prekių, vėliau jiems pradėta duoti dar ir nemokamą maisto davinio priedą. Kadangi jiems niekada nebūdavo gana, jie prisidurdavo pasivogdami kratų metu iš gyventojų. Kartais stribai atvirai plėšikaudavo, ypač 1944-1946 m. Tikros aukso kasyklos jiems būdavo trėmimai, kurių metu vogė išsijuosę. Vien Prienų apskrityje po 1948 m. trėmimų, be to, kas buvo leista oficialiai pasiimti, trūko 236 galvijų, arba 10,4 proc. visų iš apskrities ištremtųjų paliktų galvijų skaičiaus. Pasibaigus šiam trėmimui stribai ir aktyvistai arklius pardavinėjo po 100-150 rb, nors tuo metu arklys kainavo 3-6 tūkst. rublių12. Visoje Lietuvoje po kiekvieno trėmimo būdavo išvagiama tūkstančiai gyvulių.

     Stribai buvo blogiausia kolaborantų atmaina, su ginklu rankose kovojusi prieš savo šalies nepriklausomybę. Kaip matysime, jų karinis indėlis į okupantų pergalę prieš mūsų partizanus nebuvo didelis. Tik 1945 m. jie nukovė daugiau kaip trečdalį visų tais metais įvairių tipų rusų kariuomenės nušautų mūsų žmonių, bet, reikia manyti, dauguma iš tų 3,6 tūkst. nušautų vyrų buvo ne partizanai, o neginkluoti vyrai, slapstęsi nuo ėmimo į kariuomenę. Kitais partizaninio karo metais stribai yra nukovę apie ketvirtadalį visų žuvusių partizanų. Tai jie galėjo padaryti tik todėl, kad jų užnugaryje stovėjo čekistinė kariuomenė. 1945 m. partizanai stribus buvo užspeitę valsčių centruose ir juos nuo visiško sunaikinimo išgelbėjo tai, kad visuose apskričių centruose ir daugumoje valsčių centrų 1946 m. kovo mėn. buvo įkurta 200 vidaus kariuomenės įgulų. Ne karinės stribų pergalės sudarė tikrąją jų vertę. Lietuvą okupavę rusai nemokėjo lietuvių kalbos, nepažino žmonių ir vietovių. Stribai buvo jų vertėjai ir vedliai. Kitas stribų „nuopelnas" - jie sudarė rezervą, iš kurio buvo iškeliami sovietiniai partiniai darbuotojai ar papildomos milicijos gretos. Tokių perkeltų į aukštesnę tarnybą (stribai buvo sovietinių pareigūnų hierarchijos apačioje) buvo apie 5 tūkst. Be abejo, paaukštindavo tuos, kurie buvo itin atsidavę okupantams ir bent kiek raštingesni.

 

 


11. Juozas Ramonas - Subačiaus (Kupiškio aps.) stribų vadas, buvęs tikru sadistu

 

Stribų nusikaltimai

     Stribų nusikaltimus stimuliavo marksizmo, ypač vulgariausios jo atmainos — stalinizmo determinuotas nesiskaitymas su žmogumi. Buvo veikiama liaudies vardu ir neva dėl liaudies, o ypač dėl mitinės valstybės gerovės. Mėgstamiausias komunistų posakis tuo metu buvo toks: „Mišką kerta, skiedros lekia". Tomis „skiedromis" Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių žmonių. Kita komunistų „išmintis", nelabai viešai deklaruojama (itin populiari spalio perversmo ir po jo vykusio komunistų siautėjimo metu), buvo tokia: „Plėšk tai, kas prisiplėšta".

 

     Visą pokario laikotarpį okupantai brutaliais, žiauriais būdais mėgino jėga priversti Lietuvos žmones pripažinti okupacijos faktą, su juo susitaikyti ir net padėti okupantams įtvirtinti jų valdžią. Lietuvoje įsitvirtinti rusams būtų buvę kur kas sunkiau, jeigu jiems nebūtų padėję kolaborantai, ypač stribai. Dauguma stribų ir šiaip civiliniame gyvenime nebuvo pavyzdingi žmonės, o gavę į rankas ginklus ir beveik nekontroliuojamą valdžią, nuolat okupantų raginami aktyviau, efektyviau veikti, žudyti, suiminėti, išduoti, pamažu visiškai degradavo.

 

     Stribai, paėmę į rankas okupantų duotą ginklą, įsisegę į kepures penkiakampes raudonas žvaigždes, vykdė kraupiausius okupantų nurodymus ir tapo savo šalies išdavikais. Jie stojo prieš Lietuvos nepriklausomybę, padėjo okupantams naikinti jos apraiškas mūsų tautoje. Tai ir yra didžiausias jų nusikaltimas, už kurį gali būti teisiamas bet kuris stribas. Kiekvieną stribą galima teisti ir už tai, kad jie visi iki vieno dalyvavo tremiant mūsų žmones į Sibirą.

     Karai skatina žiaurumą, bet civilizuoti žmonės ir kare mėgindavo laikytis tam tikrų etikos normų. Visuotinai, bent jau krikščioniškajame pasaulyje, buvo priimta, kad žuvęs priešas - nebe priešas. Tik iš Azijos išnirę laukiniai galėjo išgalvoti tą klaikią išmonę - žuvusių partizanų kūnus darkyti miestelių aikštėse. Tokią praktiką Lietuvoje pradėjo taikyti LSSR NKVD komisaras J. Bartašiūnas. Jo įsakyme nurodoma žuvusių partizanų lavonus vežti į NKVD būstines jų atpažinimui. Čekistai ir stribai, be abejo, su aukščiausios vadovybės pritarimu, tą „atpažinimą" išplėtė ir rengė makabriškus spektaklius su lavonais. Visaip išdarkyti, apnuoginti partizanų kūnai (nenusakomai bjauriai būdavo išdarkomi moterų partizanių lavonai) turėjo būti panaudojami ne tiek atpažinimui (prie numestų lavonų stovintys šnipai stebėdavo, kaip žmonės reaguoja į matomą vaizdą), kiek įbauginimui. Visa tai buvo pavesta tvarkyti stribams. Stribai partizanų kūnus ir užkasdavo, dažnai suversdavo į durpynus, šulinius, duobes.

 

     Beveik kasdien matydami, kaip niokojamas suimtųjų, tremiamųjų, buožinamųjų turtas, stribai visiškai prarado supratimą, kas priklauso jiems, o kas kitiems. Ką nors pavogti, atimti stribui buvo kasdienis darbas. Negana to, nuolat matydami, ypač pirmaisiais pokario metais, žudomus žmones, kurių nemaža dalis netgi nebuvo aktyvūs pasipriešinimo dalyviai, matydami čekistų organizuojamas provokacijas, kai žmogus būdavo nušaunamas kaip neva bandęs pabėgti arba tardymo metu nukankinus įforminamas kaip miręs nuo širdies nepakankamumo, ir patys stribai nustojo vertinę didžią Dievo dovaną - žmogaus gyvybę. Beje, vertėjais čekistams dažniausiai dirbę stribai, suimtųjų liudijimu, neretai kankindavo baisiau už čekistus.

     Dauguma duomenų apie stribų nusikaltimus paimti iš čekistų ar partijos veikėjų dokumentų. Mat retsykiais prokurorai ar čekistai, neapsikentę, kad stribai nekovoja su partizanais, o tik plėšikauja, vieną kitą jų nusikaltimą atskleisdavo ir juos nubausdavo. Tačiau tai buvo tik lašas jūroje. Kiekvienas Lietuvos kaimas galėtų stribams pateikti ne mažiau kaltinimų, negu jų minima šiame skyriuje. Vis dėlto ir čia minimi stribų nusikaltimai bei nusižengimai atspindi jų veiklos tendencijas, todėl būtina į juos pažvelgti atidžiau.

     Beveik kiekvienas stribų būrys (apskrityje jų būdavo tiek, kiek valsčių - iki 13-15) turėjo savo lyderį, itin sužvėrėjusį, nužmogėjusį stribą. Jis kitiems stribams duodavo elgesio pavyzdžius. Visos Lietuvos mastu, matyt, baisiausias buvo J. Rapolas. Štai kaip liudytojai aprašė vieną šio Grinkiškio stribų vado paelgį: „Ką jis su Mikuckiu padarė! Kažkas įskundė, kad jis turi ryšį su banditais. Tai atvažiavęs ėmė tardyti. Mato, kad nieko neišgaus, įsiuto. Tuo tarpu Mikuckienė blynus kepė. Nutvėrė iš lovytės mėnesio vaiką, išvystė - ir ant keptuvės. Dieve, Dieve, jos akyse ašaros. Mikuckienė per keletą minučių paliko balta kaip popierius. 27 metų moteris pražilo akimirksniu. Rapolas jį varto klykiantį, riebaluose kepa. Mikuckis visai nesavas kaltes prisiėmė ir jį vargšą sušaudė. Aš mačiau jo lavoną. Akys išbadytos, pirštai nukapoti, visas juodas. Kaip baisiai jį stribai nukūtavojo! O vaikiukas tuoj pat mirė"1. Tokių ar panašių J. Rapolo „darbų" buvo nemažai. Nors J. Rapolą jau 1945 m. čekistai buvo nuteisę už „revoliucinio teisėtumo pažeidimus", tačiau netrukus jis vėl buvo priimtas į stribus ir tęsė savo juodą darbą, kol galiausiai, matyt, partizanams pavyko jį sukompromituoti (pasigėręs rėkdavo, jog jis yra Stalinas) ir pasiekti, kad jis būtų suimtas.

 

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)

 

Jūratė BIČIŪNAITĖ - MASIULIENĖ Jaunystė prie Laptevų jūros

Grįžti į pradinį meniu


1941-1956 m. tremtinės atsiminimai. "Nutariau aprašyti viską, kas buvo, ką išgyvenau per penkioliką tremties metų, ką patyrė mano tėvai, broliai, vaikai, kokia išmėginimai teko visai mano šeimai, kuri niekada ne tik nedarė niekam blogo, bet ir nelinkėjo. Tačiau ligos ir artimiausių šeimos narių mirtys vis neleido atsigauti... papasakosiu viską ką prisimenu, kaip buvo, ...kaip tai vertinu dabartiniu savo protu", - rašė autorė

 

Kartą tėvelis parėjęs namo pasakojo, kad buvusioje žydų gimnazijoje, jo dėstomoje klasėje, mokosi žydelis Levušas, fabrikėlio savininko sūnus. Matyt, norėdamas išgelbėti savo tėvus, jis įstojo į komjaunimą ir per piešimo pamokas vis kažką rašinėja, o paprašytas parodyti piešimo darbą, demonstratyviai atneša tuščią popieriaus lapą. Gavęs už tai pelnytus vienetus, Levušas tėveliui pasakė:

—    Na, ponas Bičiūnai, už tuos kuolus mes dar atsiskaitysim!

Vieną dieną, kai kiti buvo darbe, o mes su Rimantu ruošėme pamokas, sučirškė durų skambutis. įėjo jaunas žydelis. Paklaustas, ko norįs, pasakė, kad atėjo sudaryti sąrašus naujiems — tarybiniams — pasams. Mes viską padiktavome. Reikėjo ir Rimanto duomenų, bet jis pasakė jau turįs tarybinį pasą ir išėjo iš kambario. Žydelis sutriko, kiek pasėdėjo, paskui atsistojo ir išėjo.

....

Lietuvis ieškojo Rimanto sąraše, bet nerado. Priėjo pats Rimantas, žvilgtelėjo sąrašan ir šūktelėjo:

—    Taigi čia to žydelio sąrašas! Štai kokiems pasams jis surašinėjo!

—    Nejaugi tai Levušo darbas? — pats savęs paklausė tėvelis.

....

—    Vaikai, prisiminkite, viskas per juos. Rusai mūsų nepažįsta, tai jie parduoda žmones.

....

Tiems grįžus, varydavo kitus. Sutupiam po vagonu, pasistatom apykakles, kad vienas kito nematytume, ir atliekam savo reikalus. Vieną kartą grįžta Rimantas iš po vagono ir sako:

—    Žinote, ką po vagonu susitikau? Nagi žydelį, tą patį žydelį, kuris sąrašus sudarinėjol Aš jam pasakiau: „Tai ką, rupūže, ir tu po vienu vagonu su manim šiki? Nepasisekė, bjaurybe, išgelbėti skūros? Pasirodo, tu mus į vieną sąrašą, o kiti tave — į kitą!“ Nieko jis neatsakė, tik spruko nebaigęs atlikti reikalų.

Kaip vėliau sužinojome, jo pavardė tikrai buvo Levušas.

....

     Mums buvo gera, kad nepasidavėm pagundai. Visi gyveno labai varganai. Štai kaimynė Galaidina pasakojo, kad šią žiemą už 40 kilometrų nuo Kamenio, kolūkyje, kur gyveno jos sesuo, buvo badas. Kolūkis plano neįvykdė, visą derlių privalėjo atiduoti valstybei. Sau nieko negalėjo pasilikti. „Išgirdau žmones šnekant, kad tame kolūkyje, kur mano sesuo su šeima gyvena, badas. Nors pati su 3 vaikais be vyro jau treji metai vargstu, bet pridžiovinau džiūvėsių, susirišau į skarelę ir išėjau sesulei padėti. Einu, sako, per kaimą, širdis dreba — visur tylu, nei šuo kur loja, nei žmonių balsų girdėti. Pradariau duris — sėdi prie stalo svainis ištinęs, sakytum, atsipenėjęs, o ant rusiškos krosnies trys vaikučiai kaip šešėliai — pirščiukus burnytėn susikišę kraują čiulpia. Susverdėjau, nesitikėjau pamatyti tokį šiurpų vaizdą. „Kokia tu graži, kokia riebi!“ — šniokšdamas prie manęs artėjo svainis. Stumtelėjau, jis nugriuvo, vaikai mykė, tiesdami į mane pragraužtus, kruvinus pirštukus. „Kur mano sesuo?“ — šaukiu. „Numirė, mes ją jau suvalgėm“. Sviedžiau džiūvėsius ant stalo ir išbėgau. Vėliau sužinojau, kad visi jie išmirė: svainis džiūvėsių prisivalgęs, o vaikeliai — iš bado. Negalėjau tų vaikučių paimti, nes mano pačios namie trys alkanos burnos laukė...

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)

 

Algimantas Lisauskas Iš pragaro angos

Grįžti į pradinį meniu


Kito vežimo į Sibiro laukta po savaitės. Šauliai jam pasiruošė. Miške, prie vieškelio Kruonis-Darsūniškis, protėvių išbandytu būdu pakirto medžius. Trėmėjams įvažiavus į mišką, kelią į priekį ir atgal užverstų griūvantys medžiai, prasidėjęs šaudymas būtų ženklas visiems slėptis.

Lauktą naktį niekas neatvažiavo. Paryčiui vyrai gal ir girdėjo dundėjimą Kauno pusėje, bet galėjo nekreipti dėmesio, nes jau kelias dienas rusai manevruodami bumpsėjo iš patrankų.

Kai kitą dieną jie susirinko nuošalioje vietoje pasitarti, vietinis skundikas juos parodė jau sprunkantiems rusų kareiviams. Surištus, užklijuotomis akimis juos nusivarė į mišką ir žiauriai nukankino.

Kažkas atsitiktinai miške girdėjęs kankinamųjų klyksmus ir kaip Batučio Albinas iš paskutiniųjų jėgų sušukęs:

-    Mirštame už Lietuvą!


Būdami ypatingai griežto režimo sovietų valstybės saugumo kalėjimuose, mes negalėjome įsivaizduoti, koks nusikaltėlių pasaulio koncentratas yra sovietiniuose lageriuose. Plėšikai ir žmogžudžiai čia jautėsi savo stichijoje. Jie nebaudžiami plėšė nepriklausančius jų ordinams kalinius. Tyčiojosi, žalojo ir žudė vien tik savo pasitenkinimui, atimdavo ne tik bent kiek vertingesnius daiktus, bet ir duonos davinį. Lošdami kortomis, prasilošdavo iki nuogumo, tada statydavo pirštą, ausį ar akį. Kartais savo, o kartais pašalinio, nieko nenujaučiančio žmogaus gyvybę. Pajutę mažiausius pasipriešinimo požymius, jie kankindavo ir žudydavo nepaklusniuosius.


Dabar visa tardymo ugnis sutelkta į organizacijos vadą. Iš esmės nebuvo ko ir tardyti, nes iš surinktos medžiagos viskas buvo aišku. Tačiau pagal MGB paruoštą įprastinę tardymo schemą organizacijos išdavimas ir prisipažinimas privalėjo būti atliktas organizacijos ar grupės lyderio. Kitų akyse jis turėjo likti išdaviku, niekšu, tuo pačiu apsaugant savo agentus ir provokatorius nuo iššifravimo.

Šį kartą reikalas įstrigo. Kaip bekankino Katiną, jis pradžioje visai tylėjo, po kelinto seanso pradėjo klykti, bet į tardytojų klausimus atsakinėjo tvirtu "nežinau". Jį jau "nešiojo"... Suimtasis nusprendė mirti, todėl jo įveikti nebuvo jokių galimybių. Tada emgėbistai pakeitė taktiką. Kankino ir toliau, bet jau rafinuočiau ir kančias dozuodami. Tuo tardymai Kaune skyrėsi nuo stribų tardymų miesteliuose. Ten, jei suimtojo nepareikalaudavo Kaunas arba Vilnius, tai jį paprasčiausiai užmušdavo, jei ne pirmą, tai antrą ar trečią naktį po sulaikymo.

Katinui buvo suruoštas psichologinis spaudimas. Atvedę į tardymą, pradėdavo reikalauti prisipažinti kokį nors faktą. Kai jau pamatydavo, kad kankinio jėgos baigiasi, tardytojai jam su smulkmenomis viską papasakodavo, atseit mes viską žinome: "Reikia, kad tik tu pats prisipažintum ir tau iš karto taps lengviau". Katinas neprisipažindavo. Kitą naktį vėl tas pats. Ir taip gal savaitę... O vieną rytą įvyko lūžis... Vyras, iškentęs nežmoniškas fizines kančias, buvo palaužtas psichologiškai. Jis prisipažino kažkokią smulkmeną. Jam palengvino kalėjimo režimą. Toliau jau ėjo lengviau. Pagaliau tardytojams beliko tik užrašinėti Katino atsakymus. Kai jau viskas buvo iš jo išgauta, prasidėjo ir intensyvus kitų bendrabylių tardymas, dabar jau remiantis Katino parodymais. Prasidėjo akistatos, kuriose Katinas jau privalėjo įrodinėti savo buvusiems draugams jų antitarybinę veiklą. Visiems bendrabyliams pasidarė aišku, kad organizaciją išdavė pats vadas. Moralinis krachas buvo visiškas. Tačiau šito budeliams buvo dar maža.

Baigus tardymą saugumo kalėjime, kaliniai buvo pervežti į kalėjimą A. Mickevičiaus gatvėje. Katinas atsidūrė vienoje kameroje su daugeliu savo bendrabylių. Kankinys buvo paskelbtas išdaviku bei toliau kankinamas, dabar jau buvusių draugų, matyt, samdomų, ir buvo suruoštas kameros teismas. Gimnazistai, tardymo metu praskydę po poros antausių, miesčionys, net nepasiginčiję su tardytojais, ir visokie apakėliai dabar dėjosi didvyriais, tėvynės gynėjais ir teisingumo riteriais, kartu išliedami visą įtūžį už savo nelaimes. Teismo sprendimas buvo rūstus - mirtis: dar sykį jau nebepajėgiančiam gintis Katinui tenka iškentėti mušimą su kaulų laužymu. Budelių būta apdairių. Pakorė jį dar gyvą. Po to buvo kalbama, kad Katinas pats pasikorė kameroje, kai visi kaliniai buvo išvesti į ruošą. Neliko ko apkaltinti.

Taip doras ir narsus vyras po baisių kančių susilaukė pažeminančios mirties ir pomirtinės paniekos. MGB savo darbą atliko iki galo. Jų priešas turėjo būti sunaikinamas absoliučiai. Jo greito fizinio sunaikinimo arba dingimo be žinios buvo maža. Mirtis aukai galėjo suteikti didvyrio aureolę, o šito leisti negalima. Totalitarinė sistema savo priešus naikino totaliai. Pokario istorijoje panašių bylų - ne viena. Moralinis sužlugdymas ir pažeminimas draugų ir artimųjų akyse buvo neišvengiama areštuotųjų partizanų ir pogrindžio vadovų dalia.

Bėgant metams, keitėsi komunistinės imperijos represijų aparato pavadinimai nuo ČK iki KGB, keitėsi jų mastas naikinant žmones ir naikinimo metodai. Nuo masinio teroro pereita prie atrankinio. Siaurą pažinčių ratą turintys žmogeliai buvo likviduojami kas po teismo, kas ir be teismo, pastumiant po sunkvežimiu, įmetant į Nerį. Jei buvo triuškinama žinomesnė asmenybė, tai pirmiausia buvo siekiama moralinio sužlugdymo. Efektas įtikinamesnis, jei tai padaro būtų ir nebūtų nusikaltimų prisipažinimu pats pasmerktasis arba jo bendraminčiai. Fizinis sunaikinimas - tik po to. Šios kraupios veiklos metodų ir priemonių arsenalas turtingas. Vienas iš jų - tai sugebėjimas priversti dirbti savo naudai žmones ir valstybines struktūras, šiaip jau jiems visiškai nepavaldžias arba net priešiškai nusistačiusias.


Norėdami sukurti valstybę tokią, kokios trokštame, turime kurti naują, vakarietiško tipo valdymo struktūrą su padidinta valdininkų ir tarnautojų atsakomybe, besąlygiškai vykdančia įstatymus. To nepadarysime nepriėmę desovietizavimo įstatymo, neparuošę desovietizavimo programos. Pirmiausia turi būti desovietizuota teisėsauga ir teisėtvarka, pagrindiniai valstybės ramsčiai. Jei to nenumato storos partijų programos, apie tai nekalba jų kandidatai, tai jų veikla verta tiek, kiek aklų kačiukų miauksėjimas.


Per Nemirskiemį einančiame plente tysojo tankų suvažinėti civiliai gyventojai. Prie vienos daržinės durų kabojo nukryžiuotos nuogos mergaitės. Kitame gyvenvietės name gulėjo 72 sadistiškai nužudytos moterys, 84 metų moteriškei su kareivišku kastuvėliu nuskelta pusė galvos. Kitoje vietoje buvo suversta 50 sušaudytų prancūzų karo belaisvių - žvėriškumo liudytojų. Skubiai sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad visos nužudytosios (net 8-12 metų mergaitės ir ta 84 metų senutė) buvo išprievartautos. Šios komisijos akto per 1946 m. Niurnbergo teismą anglai ir amerikiečiai nesutiko skelbti, nes manė neetiška kelti savo sąjungininko karinius nusikaltimus. Taigi bolševizmas nebuvo teisiamas.

Masinės žudynės Karaliaučiaus krašte buvo iš anksto subrandinta niekšybė. Vienas jų ideologų buvo generolo Černiachovskio štabo propagandistas, 53 metų žydas rašytojas Ilja Erenburgas. Atsišaukime į karius jis rašė: "Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės - nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!" Šiuos atsišaukimus ant pilkšvai mėlynų atvirutės dydžio lapelių šimtatūkstantiniu tiražu išspausdino Kauno ir Vilniaus spaustuvės.

Panašiai elgtasi pajūryje - raudonžvaigždžiai lėktuvai bombardavo pabėgėlių vilkstinę. Karaliaučiuje raudonarmiečiai vertė vaikus kasti didžiulę duobę ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti. Netoli Ragainės miesto 20 rusų kareivių išprievartavo lietuvę, mažų vaikų motiną, jų akivaizdoje, po to, apipylę benzinu, ją sudegino. Karininkai, tiesa, taip nesielgė. Jie, pasirinkę sau gražesnes, ir užvalgyti duodavo, ir pagirdydavo, o pergulėję ir paleisdavo. Užsiėmusių plėšikavimu, moterų prievartavimu ir civilių, ypač vyrų, žudymu raudonarmiečių drausmė visai pakriko ir net ištisi daliniai dėl to vėluodavo į nurodytas fronto pozicijas. Todėl dalinių vadovybė buvo priversta žudynes apriboti.

Po viso siaubo, 1951 m. gegužės mėnesį, iš Įsrutės geležinkelio stoties buvo deportuoti paskutinieji 3600 krašto gyventojų. Pačioje Karaliaučiaus srityje jų buvo surasta tik 189. Kiti atvežti iš Lietuvos ir Latvijos. Tai viskas, kas buvo likę iš 950 tūkstančių čia gyvenusių 1939 m. Iš jų apie 410 tūkstančių buvo lietuvių kilmės.


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)

 

Pamirštas SSRS karo nusikaltimas Rainiai 1941 06 24-25

Pamirštas SSRS karo nusikaltimas

Rainiai 1941 06 24-25

Antras papildytas leidimas

Vilnius 2007

Sudarė ir parengė:

Agnė Šiušaitė
Jonas Urbanavičius
Vytautas Landsbergis

Knyga buvo išleista 2006 m. Rainių žudynių 65-osioms metinėms paminėti.

Naujas leidimas turi papildomai atsiradusios medžiagos.


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)
Box internetinė talpykla

Ta pačia tema rekomenduojame kitas knygas:

J. PADAUBIETIS   TELŠIŲ  KANKINIAI   1 9 4 9
 
 
ŽEMAIČIU KANKINIAI  
RAINIŲ MIŠKELIO TRAGEDIJA 1941.VI. 24-25

 

RAINIŲ TRAGEDIJA

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2000

 

 

LIETUVIŲ ARCHYVAS

BOLŠEVIZMO METAI I

STUDIJŲ BIURO LEIDINYS

K A U N A S 1942

 

 

GYVENIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE

Gintaras Tautvytis

GYVENIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE

Komunistų propaganda ir tikrovė

 

Chicago, 1982


Leidėjo žodis

Šios knygos rankraštis gautas iš Lietuvos prieš keletą metų. Autorius yra baigęs aukštąjį mokslą, gerai susipažinęs su Sovietų Sąjungos komunistų partijos programa. Kelis sykius buvo kalintas ir kentėjęs Sibire. Spausdiname tekstą nepakeitę, kaip okupuotos Lietuvos gyvenimo dokumentą.

Gintaras Tautvytis (slapyvardis) knygos pavadinimą buvo užrašęs „Tarybų Sąjungos komunistų partijos programa ir gyvenimas". Leidėjas mano, kad tiksliau yra knygą pavadinti „Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje", pridėjus antrinę antraštę „Komunistų propaganda ir tikrovė". Leidėjas pridėjo dalių, skyrių ir poskyrių pavadinimus, kur jų nebuvo, ir turinį atkėlė į knygos pradžią.

Autorius knygą rašė slaptai, rizikuodamas vėl patekti į kalėjimą, Sibirą ar net gyvybės netekti. Mums belieka knygą perskaičius su iškeltais faktais supažindinti pasaulį, prisidėti prie tų, kurie, kaip ir šios knygos autorius, parodo, kad Sovietų Sąjungos propaganda ir gyvenimo tikrovė du labai skirtingi dalykai

Komunistai pašiepia tikinčiuosius, kad jie guodžiasi pomirtiniu gyvenimu, o Marksas dargi teigia , kad tik dėl to nepritekliaus ir išgalvota religija. Na, o komunistai jau per 60 metų guodžia TS liaudį, kad prie komunizmo pasisotins kiekvienas pagal poreikius! Tai tik patalogiškai iškreipta vaizduotė gali tuo guosti žmones, kurie to nesulauks. Matyt, dėl to ir komunistams ir, padedant ateistams, per 60 metų ne tik nepavyko išrauti iš savo liaudies tikėjimo, o atvirkščiai, šalyje pasireiškia tikėjimo atgijimas.

Visa to priežastis, kad, dauguma komunistų, o ypatingai tie, kurie prasimuša į valdančiuosius, turi egotizmo maniją — perdėtą nuomonę apie savo išmanymą ir sugebėjimus, o kitų, nors tie ir išmintingai galvotų, — niekinimą. Dar, jei pridėsime ir komunistų melo ligą, — tai ir yra mūsų viso gyvenimo pagrindiniai stabdžiai. Komunistas, iškopęs į vadovaujamą postą, visose srityse didžiausias „specialistas”. 


Pasaulinio karo (1914-1918) metu Vokietija užmezgė santykius su Rusijos emigrantais — social-demokratais — bolševikais, gyvenančiais Šveicarijoj. Ten buvo ir Leninas. Vokiečiai jiems davė 45 milijonus markių, kad jie sukeltų Rusijoje, kariaujančioje prieš Vokietiją, revoliuciją. Tuo Vokietija siekė Rusiją išskirti iš kariaujančiųjų, kad jiems liktų frontas tik su Vakarų valstybėmis,

1917 metų vasario mėn. Rusijoje įvyko revoliucija. Buvo nuversta caro valdžia ir suorganizuota darbininkų ir kareivių deputatų valdžia. Ši vyriausybė ruošė įstatymus, kuriais turėjo būti numatyta, kaip bus tvarkomi visi valstybės politiniai, ekonominiai, socialiniai ir k. gyvenimo reikalai.

Pirmojoje revoliucijos komisarų sudėtyje (dabar ministrai) buvo komunistai (bolševikai): 3 rusai, gruzinas, armėnas ir 17 žydų!

To meto KPCK buvo: 5 rusai, 6 latviai, vokietis, čekas, ukrainietis, karaimas, 2 gruzinai, 2 armėnai ir 41 žydas.

Maskvoje Čeką (dabar sakytum, Saugumas), kurios teroru rėmėsi bolševikų valdžia, sudarė: lenkas, vokietis, armėnas, 2 rusai, 8 latviai ir 23 žydai. O tarp 556 aukštųjų pareigūnų, veikusių 1918-1919 metais, buvo: 17 rusų, 2 ukrainiečiai, 11 armėnų, 35 latviai, 15 vokiečių, vengras, čekas, karaimas, 10 gruzinų, 3 lenkai, 3 suomiai ir 457 žydai!

Iš visų aukščiau minėtų sudėčių matyti, kad visur buvo bolševikų inspiracija ir iš anksto numatyta, kas kur turi užimti kurį postą.

Dabar, po 60 metų nuo spalio revoliucijos, TS komunistai savo gretose iš visų gyventojų teturi 6%, tad kiek jie turėjo 1917 metais?! Šita bolševikų saujelė uždėjo savo leteną ant visų savo valdžioje esančių tautų (šiuo metu per 240 mil.). Taip pat po spalio revoliucijos šita bolševikų saujelė savo rankose valdžiai išlaikyti panaikino visas buvusias prie caro demokratines teises, nors jų tik minimumą gyventojai turėjo, ir įvedė kruviną, teroristinę partijos diktatūrą.

Leninas šiuo atžvilgiu, organizuodamas anarchinę propagandą, prieš darb. ir kareivių deputatų valdžią, buvo rafinuotas išminčius, atseit, šaukdamas neklausyti valdžios ir nelaukti, kol bus išleisti įstatymai, — tuojau imkite visa, ko tik norite, — sukėlė anarchiją, ir tuo pasinaudodami komunistai įvykdė spalio revoliuciją, neegzistuojančios proletariato organizacijos vardu paskelbė diktatūrą tiems patiems proletarams, tuo užmaskuodami faktišką partijos diktatūrą.

Šita teroristinė bolševikų-komunistų partijos diktatūra, kad išlaikytų savo rankose valdžią, naikino kiekvieną, kuris jiems atrodė įtartinas — šaudė, kišo į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, kurios iki tol dar pasaulyje nebuvo žinomos.


Vilniuje LKP centro k-to, ministrų ir jų padėjėjų, o taip pat vykdomojo ir partijos komitetų šeimos turi sau specialias parduotuves, kuriose yra įvairiausių prekių, ypatingai maisto. Taigi jie nusiperka be jokių eilių ir, aišku, gauna tik geras prekes. Prieš kelis metus LKP CK sekretorius A. Ferencas rašė, kad jį ima šypsena, kai užsieny rašoma, jog darbo žmogus ne visada LTSR gauna duonos nusipirkti. Taigi siūlau Tamstai pasivažinėti po respublikos miestus ir miestelius ir pamatysi, kad darbininkas, eidamas iš darbo, ne visada randa savo gyvenamo kvartalo parduotuvėje duonos ar kitų prekių (pvz. bulvių keletą dienų iš eilės nebūna), ir tada tas darbo žmogus eina pavargęs nesišypsodamas, o keikdamas tokią tvarką ir jos kūrėjus!


O TSRS toje dalyje krašto, kuriame jau 60 metų „išmintinga” komunistų partija viešpatauja, seniai jau mėsos skonį darbo žmonės užmiršo. Pvz. ten, kai parduotuvėse parduodamos „kilkos”, — būna didžiausios eilės. Dėl to LTSR daug būna ekskursijų iš kitų respublikų, kartais net perone stoviniuoja pora traukinių. Jie važiuoja pas mus ne kokių gamtos grožybių pamatyti ar meno galerijų, o tik nusipirkti įvairių reikmenų ir, svarbiausia, maisto produktų. Ir vežasi mėsą, kumpį į savo kraštą kaip didžiausią brangenybę. Vienu metu net buvo kalbama, esą į Kauną atkėlė 10.000 rusų. Žinoma, nieko panašaus nebuvo. Kai atvažiavę „ekskursantai” (viename traukinyje per 300) po miestą pakriko, tai vietiniai, kur tik eidami, vis juos ir matė per dienas, nes vieni išvažiuodavo, kiti jų vieton atvažiuodavo.

„Vyr. broliai” pensininkai stengiasi kokiu nors būdu apsigyventi LTSR, o kiti, kurie jau turi čia pažjstamų, tai iš tolimiausio Sibiro atvažiuoja. Apsinakvoja pas pažjstamus, o per dienas, kokią pora savaičių, vis perka ir vis siunčia siuntiniais į savo kraštą.

1977 m. buvo iš Briansko atvažiavusi moteris su dukra, tai už galvos susiėmusi šaukė: „Žiūrėkite, pas juos jautienos net ir vakare parduotuvėse galima nusipirkti. Iš jos galima padaryti kotletų, nors ji ne kokio gerumo!” O nuėjusi pietauti, ragina savo dukrą, kad stengtųsi daugiau valgyti mėsos — namuose nematysianti. Be to, atrodo, kad mūsų „vyr. broliai” veda propagandą, esą iš jų mėsą ir kitokį maistą išvežą į Pabaltijį, todėl pas juos trūkstą. 


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
Fotografinė knygos kopija
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)
Box internetinė talpykla

 

 

 

Nijolė Sadūnaitė Gerojo Dievo Globoje

Grįžti į pradinį meniu


LEIDĖJŲ ŽODIS

    Šiame leidinyje pateikiama antroji Nijolės Sadūnaitės prisiminimų dalis. Šie prisiminimai skelbiami iš pačios Nijolės rankraščio, padarant tik vieną kitą pakeitimą bei pridedant poskyrių pavadinimus. Prisiminimų gale taip pat spausdinamas Nijolės pareiškimas Lietuvos TSR Prokurorui A. A. Novikui dėl jos neteisingo suėmimo bei grubaus tardymo.

    Kaip ir pirmųjų, taip ir šių prisiminimų pavadinimas sutrumpintas. Pirmuosius prisiminimus Nijolė pavadino „Kaip patekau į KGB objektyvą”, kuriuos Ateities leidykla, dr. Kazio Pemkaus dėka, išleido pakeistu pavadinimu KGB akiratyje. Šie antrieji prisiminimai „Penki metai Gerasis Dievas slepia mane nuo KGB objektyvo”, išleidžiami sutrumpintu pavadinimu Gerojo Dievo globoje.

    N. Sadūnaitės antrųjų prisiminimų pasirodymo aplinkybės yra nepaprastos. Rankraštis pasiekęs Vakarus, kai Lietuvą dar gaubė nakties tamsuma, dabar išvysta dienos šviesą, Lietuvos horizonte sušvitus aušros spinduliams. Lietuvoje vykstantis atgimimas dar labiau išryškina Nijolės prisiminimų reikšmę. Ji tarsi pranašė pirmoji gyvai paliudijo kard. Sladkevičiaus žodžius: „žmonės ir visuomenė turi patys imti elgtis kaip laisvi.” Ji taip ir elgėsi, pateikdama savo prisiminimus viešumai, kai kiti dar nedrįso būti laisvais. Tegul jos prisiminimai ir kitus paskatina išsakyti tiesą, nes tik tiesos kelias ves ir į pilnutinę laisvę.


Gyvoji mūsų tautos legenda...

     Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:

     „Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus...”

     Nijolės paskutinysis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji jos kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.

     — Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už LKB Kroniką,2 kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už Žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!” Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti...


     Skaitai Nijolės Sadūnaitės atsiminimus kaip įdomią nuotykių apysaką ir pajunti jos įsitikinimą, jog ji yra tiktai Dievo valios vykdytoja. Tuo mus įtikina Nijolės nuoširdus tikėjimas, kuriuo tiesiog spinduliuoja kiekvienas jos atsiminimų puslapis. Beveik kiekviename jų minimas Dievo vardas, kuriuo ji lyg skydu prisidengia, eidama į kovą už tiesą ir teisingumą. Dievas nuolatos yra šalia jos, joje pačioje ir ji — Jame. Ji jaučia ne tik Dievo nuolatinį artumą, bet taip pat Jo valią ir globą kiekviename savo žingsnyje ir kiekvieną akimirką.

    Kas arčiau pažįsta vienuolę Nijolę, visi patvirtins, jog dar nebuvo sutikę kito tokio žmogaus kaip sesuo Nijolė, kuri tiesiog spinduliuote spinduliuoja Dievo meile, visišku pasitikėjimu Juo, gyvenimo džiaugsmu, gėriu ir tyru sielos grožiu. Teko išgirsti ir tokį prisipažinimą: „Atrodo, taip sunku ir toks bjaurus tas gyvenimas, toji įgrisusi pilka kasdienybė. Nors imk ir pasikark! Tačiau vos tik į kambarį įžengė Nijolė ir pasirodė, jog atriedėjo pati saulė...”

    Tą jos dvasios grožį ir paslaptingą jėgą patyrė ne vienas Mordovijos lagerio nr. 3 penktosios zonos kalinys, kada Nijolė, moterų zonos pakraštyje įsilipusi į medį, iš tolo juos guosdavo ir drąsindavo gyvu ir įtaigiu žodžiu. Nijolė jau seniai buvo iš to lagerio išvežta į tremtį, o kaliniai, anksčiau retkarčiais matydavę ją medyje, su pasigėrėjimu ir džiaugsmu pasakodavo apie ją lagerio naujokams. Vien jos prisiminimas juos paguosdavo.


     1988 metų vasario mėn. 6 dieną Nijolė Sadūnaitė vienoje Vilniaus miesto gatvėje, dienos metu buvo užpulta ir primušta. Ją išgelbėjo nuo užpuolikų pro šalį važiavę rusai.

    Po šio įvykio praėjus kelioms dienoms, Nijolė apie savo užpuolikus taip kalbėjo:

    — Jeigu mane užmuš, kaip kad jie žadėjo ar kokią nors avariją padarys, žinokite, jog tai KGB darbas.

    Vasario 12 dieną prie Nijolės Sadūnaitės namų ją mėgino sulaikyti saugumo agentai taip, kad net jos palto sagos ištrūkinėjo.

    Vasario 14 dieną Nijolei Sadūnaitei ir dar keliems disidentams buvo uždėti namų areštai. Jiems tą dieną buvo uždrausta vykti į Lietuvos laisvės intencija aukojamas Mišias Vilniuje. Nijolės namų kieme tą dieną budėjo apie 20 milicininkų ir saugumo agentų. Buvo išjungtas jos telefonas.

    Vasario 16 dieną Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir Vytautas Bogušis ištisą dieną buvo tardomi Valstybės saugumo komitete. Po šio tardymo Nijolė sunkiai susirgo.

    Tomis neramiomis dienomis Nijolė Sadūnaitė savo pašto dėželėje rado rusų kalba parašytą grasinimą. Jis bjaurus, tačiau, kad parodytų moralę tų, kurie prieš ją kovoja, verta ir jį čia pacituoti: „Tu smirdanti glinda, be reikalo ruoši sukilimą. Pas tave prakeiktoji nieko neišeis taip, tad užkišk savo purviną gerklę ir tylėk. Mes sau (atseit rusai — LIC) statėm čia gyvenimą, o ne dėl amerikonų. O tokių kaip tu pasmirdusių žiurkių, kurios cypia po kampais, sutrinsim į miltus. Gali šitą laišką pasiųsti Reaganui. Bus taip kaip visa liaudis nori, o ne taip kaip saujelė tokių nedanešiotų kaip tu. Tai užkimšk savo gerklę ir tylėk, nedamušta kontra”.


     Iš tų vaikystės dienų išliko mano atmintyje šviesus kaip šventojo J. E. vysk. V. Borisevičiaus paveikslas. Jis iš visų išsiskirdavo spinduliuojančiu gerumu ir paprastumu. Jo sesuo man pasakojo, kad J. E. vysk Borisevičius nuo ankstyvos jaunystės meldė Dievo, kaip didžiausios malonės — kankinystės dovanos. Jo malda buvo išklausyta. 1946 m. buvo areštuotas ir ilgus mėnesius žiauriausiai kankintas Vilniaus KGB rūsiuose. Kai sesuo Marytė nuveždavo perduoti jam maisto ir rūbų, jai atiduodavo J. E. vysk. Vincento B. sudraskytus ir krauju permirkusius baltinius, o keliskart baltiniai buvo išmirkę srutuose, rudi ir skalbiant-virinant labai dvokė. J. E. vysk. Vincentą B. ne kartą laikė srutų pilname karceryje, o kai prarasdavo sąmonę, ištraukdavo iš jo... Tuos visus baltinius pati savo akimis mačiau. Nauji lininiai baltiniai buvo išmarginti didelėmis kraujo dėmėmis ir sudraskyti į kaspinus.

     Taip žiauriai J. E. vysk. Vincentą B. kankino norėdami jį priversti nusilenkti melui. To padaryti nepavyko, Jis liko ištikimas Dievui ir Tiesai. 1946 rugpjūčio 26 d. už tai buvo Vilniaus Aukščiausiame Teisme kagėbistų apmuštas ir pasmerktas mirčiai. Sesuo Marytė, jį pravedant pro ją, prisilietė, raumenų nebebuvo — vien oda ir kaulai, bet iškankintame ir išsekusiame veide spindėjo giedra ir ramybė. Seseriai jis nusišypsojo, o teisme pareiškė: „Prieš Dievą ir žmones aš esu teisus”.

     Buvęs kartu su J. E. vysk. Vincentu B. mirtininkų kameroje studentas, stebuklu likęs gyvas, man pasakojo, kad J. E. vysk. Vincentas B. visus stiprino dvasia, paaiškindavo tikėjimo tiesas, sakydavo konferencijas, bet daugiausia laiko susikaupęs klūpėdamas melsdavosi. Gavęs maisto siuntinėlį, tuoj pat visiems išdalindavo, sau visai nepasilikdamas. Kai jį išvesdavo tardymui, matyt vis tikėjosi sulaužyti jo ištikimybę Tiesai, išeidavo lyg į mirtį ir visus palaimindavo. Ne kartą į kamerą įnešdavo be sąmones. Jo galvą sukaustydavo ir spausdavo geležiniais lankais, kol jis prarasdavo sąmonę... Bet galingos J. E. vysk. Vincento B. dvasios pavergti melui nepavyko.

     Vieną kartą jo palaiminimas buvo paskutinis, nes išvedę iš kameros daugiau nebeatvedė... J. E. vysk. Vincentas B. ir kun. Pranciškus Gustaitis buvo sušaudyti Vilniaus Gedimino kalno papėdėje, už Vilnelės esančiame kareivių garnizono kieme. Ankstų rytą juodu atvežė dengta mašina, abu iškėlė, nes patys nebepastovėjo, surėmė kaip pėdus nugaromis vieną su kitu ir pistoleto šūviais į smilkinius nužudė. Kai sukniubo, kojos spyriu parvertė veidais žemyn. Rankos už nugaros buvo surištos virve. Virvę peiliu perpjovė, rankas išlaisvino. Dar keli kojų spyriai ir kankinių kūnai buvo įmesti į čia pat iškastą duobę. Duobę kareiviai tuoj pat užkasė, kapą sulygino su kiemo žeme, kad neliktų nė žymės kur palaidoti...

     Mūsų J. E. vysk. kankinio Mečislovo Reinio žodžiais: „Palaiminti nenusilenkę prieš melą, Jie gyvena amžinai! Jie stiprina mūsų gretas”!

     — Visi Lietuvos šventieji kankiniai, melskite už mus!


     Kaiminystėje už tvoros buvo stribų būstinė. Jų žiaurumui trūksta žodžių aprašyti. Čia jie kankino partizanus, o jų baisiai sužalotus lavonus išmesdavo į kiemą, šalia šulinio, iš kurio sėmėme vandenį. Vėliau tie lavonai savaitėmis gulėdavo Anykščių miesto aikštėje... Laidoti neleisdavo. Žudydavo žmones be gailesčio. Dažnai užtekdavo kaimiečiams nueiti pas savo kaimynus, kad juos stribai palaikytų partizanais ir nušautų... Žodis „stribas” virto keiksmažodžiu, taip žmonės jais ir jų darbais baisėjosi.

     Partizanus visi geros valios lietuviai mylėjo, užjautė ir kiek galėdavo padėjo. Ateidavo partizanai ir į Elmininkų bandymų stotį. Visada kultūringi, malonūs, linksmi, išeidami palikdavo direktoriui pakvitavimą, kiek jie paėmė valdiškų javų ir t.t., kad turėtų ką pateikti stribams... Įsiutę stribai savaitėmis saugodavo Elmininkų bandymų stotį, o kai stribai, netekę kantrybės, pasitraukdavo, partizanai vėl ateidavo, ir vėl palikdavo sąrašą, ką iš valdiškų aruodų paėmė... Tuo metu bandymų stotyje nebuvo nė vieno sovietams parsidavėlio, nė vieno partiečio, todėl sovietiniai pareigūnai Elmininkų bandymų stotį vadino „banditų” stotimi... Daug vargo ir takto turėjo parodyti direktorius Antanas Šlamas, kad nuramintų įsiutusius stribus ir kitus sovietinius pareigūnus, atvykusius su įvairiausiais priekabiais. Dažniausiai juos nuraminti pavykdavo bevaišinant ir nugirdant. Daug žmonių išgelbėjo direktorius Antanas Šlamas! Teatlygina jam Dievas amžinu džiaugsmu!


KGB dažnai samdo žudikus, kad sužalotų ar nužudytųjų persekiojamuosius. Bet Dievo planai, ne žmonių mintys!


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PDF - fotografinė kopija
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)
BOX internetinė talpykla

 

Priesaika Jonas Semaška-Liepa ir bendražygiai

Grįžti į pradinį meniu


Janina Semaškaitė

Priesaika

Jonas -Semaška-Liepa ir bendražygiai

Dokumentinis esė

 

„Pasirinkdami dievus, mes pasirenkame likimą", - užrašei Vergilijaus žodžius, visa širdimi jais įtikėjęs. Žodžiai buvo šventi, tik savąjį likimą, karininke, tu matei kitokį. Tavo kelrodė žvaigždė, tavo likimas - Tėvynės laisvė.

Tu būsi laisvas, karininke, tikrai būsi laisvas, kai sustos širdis. Paskutinė tavo mintis nuskries į gimtus namus ir niekas tavęs nesulaikys. Pralenkęs žaibą, tu būsi su sūnumi ir mylimąja, tik nepakylėsi sūnaus ant rankų ir neapkabinsi savo moters, karininke, nes tu nebeturėsi kūno. Galbūt tada tavo jaunas kūnas gulės svetimoje svetimiausioje žemėje ir niekas jo neapraudos, nepalydės į amžinojo poilsio vietą, ir niekas nesužinos, iš kur paskutinį kartą žvelgei į dangų.

Nesustok plakusi, širdie, tau dar labai daug teks iškentėti. Nesustok, nenurimk, leisk kariui numirti savo Tėvynėje, nors atėjo toks metas, kad lietuvis laisvas tik tada, kai nebeplaka širdis. Ir jei pasaulio akyse lietuvis laisvas tik negyvas, - vis tiek nesustok plakusi, širdie, - dar kario gimti namai toli, dar kario Tėvynė pavergta. Teks iškęsti okupantų pragarą, karininke.

Bet galbūt šią akimirką Lietuvai gimsta didvyris?


Džiaugsmą dėl sugrąžintos sostinės aptemdė ne tik Vilniaus vaizdas.

-    Jie mus naikina, net neužėmę visos Lietuvos, naikina, — pasakė tada kapitonas Semaška. - Akimirką, žiūrėdamas į Vilnių, aš pamačiau savo tautos likimą...

Jis negalėjo nusiraminti.

-    Jei būtum pamačiusi, kokį nusiaubtą, prišiukšlintą Vilnių paliko Raudonoji armija! Gyventojai alkani, parduotuvės tuščios, išplėštos, bolševikai išgrobė viską, ką tik suspėjo pasiglemžti, o ko nespėjo ar nepajėgė - sudaužė. Tokia netrukus bus visa Lietuva... - kalbėjo ir neiškalbėjo žmonai susitvenkusio skausmo jaunas karininkas. Jį bandė „pralinksminti" užėjęs į svečius Petras Paliulis:

-    Ar žinot, koks žvėris yra plėšriausias? - paklausė ir šyptelėjęs pats atsakė: - Alkanas bolševikas.

Jonas Semaška nesijuokė, net nebandė atsakyti draugui į šypseną:

-    Visai nejuokinga: juk Rusija po revoliucijos ir kolūkių sukūrimo visiškai nusiaubta. Ten žmonės badauja. Ar nujaučiat, kas mūsų laukia?

Tą niūrią dieną kario knygelėje atsirado įrašas, kurį vėliau per tardymus pasimėgaudami cituos enkavedistai: „Gyvenimas - tai kova. Kas nori gyventi, privalo kovoti.


Didįjį rusu persilaužimą fronte nulėmė neregėtas žiaurumas. Iš visų Rusijos kalėjimų buvo paleisti mirtininkai - „štrafnikai". nuleisti kalėti iki gyvos galvos ar ilgiems metams ištremti į lagerius. Jie, buvo ginkluoti tik durtuvais ir kastuvėliais, kas kelintas turėjo šautuvą su keliais šoviniais, o kas ir visai tuščiomis rankomis veržėsi pirmyn... Savo kūnais jie nuklojo kelią kitiems ir negalėjo nepaklusti, nes iš paskos kaip siena žengė specialiai paruošti enkavedistai smogikai. Jie šaudė kiekvieną, kuris bandė apsisukti ir pasitraukti iš kautynių lauko. Ėjo i mirtį ir nekaltai nuteistųjų, apkvaitintų alkoholiu, beveidžiu, belyčiu žmonių minia. Durtuvų kautynės - baisiausia, ką teko patirti ir ką galėjo sugalvoti žmonija...  Raudonai įkaisdavo kulkosvaidžių ir automatų vamzdžiai, priekyje - krūvos lavonų ir susmukusių sužeistųjų. Jie staugė iš skausmo, tačiau niekas jų nenešė iš kovos lauko, nes per juos jau žengė nauja raudonarmiečių banga. Žengė per savų žmonių kūnus, per dar gyvus karius, netekusius rankų ar kojų. Baisiausia būdavo, jei spėdavai pamatyti tų žmonių akis: atsiverdavo tokia žmogiškos kančios ir prakeiksmo gelmė, kad pats norėjai numirti, vos pažvelgęs Į mirštančiojo akių bedugnę... Man atrodė, kad jie dar gyvi būdami numirė, susitaikė su mirtimi, nes žinojo, kad numirti lengviau nei sugrįžti atgal į lagerius. Bet mirtinai sužeisti jie staiga tarsi nubusdavo: pajutę realų fizinį skausmą, vėl pasijusdavo žmonėmis, nes pasigirsdavo šauksmas - „pamogite!"

Suprantu rusus, kurie saugojo ir gynė savo valstybės sienas. tačiau kaip pateisinti jų karo vadus, kurie leido žūti milijonams Rusijos žmonių? Kaip turėjo jaustis kareiviai, žinodami, jog atsitraukti negalima, nes nušaus saviškiai? Iki Antrojo pasaulinio karo istorija nežinojo tokio masinio žmonių naikinimo.


Paskutiniu žodžiu majoras Semaška, Lietuvos laisvės armijos kovotojas, paneigė primetamus jam kaltinimus, žadino lietuvių tautinę dvasią:

- Aš, Lietuvos karininkas, majoras Jonas Semaška, akivaizdoje visų esančių teismo salėje sakau: nesu paleidęs nė vieno šūvio į beginklį žmogų. Bet aš - karys, daviau priesaiką savo Tėvynei ir gyniau ją nuo okupantų visomis įmanomomis formomis.

Taip, aš buvau Žemaičių legiono vadas. Partizaninis karas yra tik vienas iš visame pasaulyje pripažintų masiškiausių pasipriešinimo okupacijai būdų, ir teisti mane, taip pat ir mano bendražygius už tai, kad mes gynėmės, niekas neturi teisės. Mus gali teisti tik Lietuvos teismas ir ne už tai, ką mes padarėme gindamiesi, o tik už tai, ko nespėjome padaryti.

Žinau, mes likome vieni, mes buvome pasmerkti pražūčiai pačioje pasipriešinimo pradžioje, tačiau mes, okupuotos tautos vyrai, neturėjome kito pasirinkimo.

Visuotinis bolševikų teroras, masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai nuo pirmųjų okupacijos dienų, prievartinė kolektyvizacija, specialiųjų NKVD dalinių siautėjimas, smurtas, sodybų deginimas mus išvijo į miškus ir privertė imtis ginklo.

Kaltinate mane tarnavimu Vokietijos kariuomenėje? Taip, aš tarnavau Lietuvos savisaugos daliniuose, aš kovojau prieš bolševizmą, tačiau Lietuva pati nieko neužpuolė ir pasauliui negrasino. Žinau, mumis naudojosi ir viena, ir kita kariaujanti pusė, tik nežinau, ar tragiškas mano Tėvynės likimas, valstybės savarankiškumo praradimas bus kada nors teisingai įvertintas. Tačiau Lietuvai pasirinkimo teisės niekas nesuteikė.

Aš - savo laiko, savo kartos pilietis, buvusios nepriklausomos Lietuvos karininkas privalėjau iki paskutinio gyvybės blyksnio priešintis okupacijai ir man svetimai ideologijai, priešintis neįmanomai sunkiomis sąlygomis, atsidūrus Lietuvai tarp dviejų karo ir grobio ištroškusių valstybių. Ir priešinausi, kovojau iš visos širdies!

Ne Lietuvai, tai jums - komunistams reikėjo karo, suirutės, krizės, melo propagandos, kad pasivadinę „išvaduotojais" galėtumėt pavergti pusę Europos. Argi sustojote po Berlyno kapituliacijos? Juk ne! Jums Vokietijos per maža, reikia dar sovietizuoti užgrobtas teritorijas. Ir pradėjot šitą smurto žygį, sušaudydami šimtus Lietuvos, Latvijos, Estijos karininkų, pasmerkdami bado mirčiai šiaurės ledynuose tūkstančius niekuo nenusikaltusių žmonių.

Jūsų primestas okupuotai Lietuvai karas - baisiausias, kokį tik žinojo istorija. Bet aš tikiu - ateis toks laikas, kai pasaulis pasmerks komunistus už jų kruvino tikslo aukas.

Mane tardant tarsi didžiausias nusikaltimas buvo primintos mano užrašytos mintys apie partizaninio karo taktiką ir strategiją, apie galimybę ir būtinybę mažai tautai gintis ekstremaliomis okupacijos sąlygoms. Buvau kaltinamas ir už surastą užsienio autoriaus straipsnį, kalbantį apie tai, kaip buvo išduotos Baltijos šalys.

Nemanau, jog tai nusikaltimas.

Esu įsitikinęs, jog kada nors ateityje pagrindinis mūsų kariuomenės tikslas bus išmokti gintis, o tiesos ir spaudos žodžiui niekas neužtvers kelių.

Tikiu, jog tūkstančių Lietuvos laisvės armijos kovotojų mirtis ne betikslė ir ateities politikai tai įvertins teisingai.


 


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PDF - fotografinė kopija
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)
BOX internetinė talpykla

 

Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė

Grįžti į pradinį meniu


Bronius Kašelionis

DAINAVOS PARTIZANAI

Šarūno rinktinė: dokumentai ir prisiminimai

 

     Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Jie plūdo ne tiek erdvės užkariauti, kiek - žmonių sielų.
 
     Miestelių gatvėse ir aikštėse iš garsiakalbių, mitinguose iš komunistuojančiųjų lūpų netaisyklinga lietuvių kalba sklido „naujoji evaneglija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus, kurių savotiško pamišimo apimti naujieji pamokslininkai net patys nesuprato. Anapus „soveršenno sekretno" skraistės buvo įkūnijami tokie šėtono sumanymai, kurių ir nūnai lietuvis bijo prisiminti kaip praėjusios nakties klaikaus košmaro.
 
 
     Jaunas Josifas Džiugašvilis mokėsi dvasinėje seminarijoje ir rašė eilėraščius. Tačiau labiausiai troško valdyti, nes mylėjo tik save. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi". Net neturint tam teisės naudojama psichinė ir fizinė jėga. Tą demonišką Stalino galią ir emanavo ČK - šiurpiausioje XX a. valdžios struktūroje. O „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir kartu piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų. Šis velniškas sadizmas ir buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras, kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės. Taip buvo daroma tam, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Tad gal Josifas Visarionovičius ir buvo iš Siono išminčių protokolų žinomas „mistinis principas"? Net iš šios būtybės atvaizdo, keistų primerktų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Anapus jo įsakymu nutiestų spygliuotų vielų gyvi žmonės tapdavo skeletais, virsdavo į ledą, buvo draskomi lagerio prižiūrėtojų šunų ar šaudomi enkavedistų, mirė iš bado ir šalčio, o šiapus jo vardu buvo skleidžiama „naujoji evangelija", atvaizdas nešiojamas gatvėse, mokyklose dabinamas rūtų šakelėmis. Vien pogrindžio atsišaukimuose gimnazistai, kaip kadaise krikščionys Neroną, vaizdavo jį plėšrūno kailiu.
 
 
     Iš jo, kaip iš Minervos galvos, iškilo bolševikinė sistema, persipynusi su Viduramžių inkvizicijos dogmomis, kurių „spiritualizmo" buvo apsėsti naujieji komunizmo išpažinėjai ortodoksai. Jie plito ir dauginosi pasitelkdami vis naujus valdžios mėgėjus, iš kurių nesyk išeidavo tikri sadistai. Iš jų sklido žemiausi žmogaus potroškiai: savimeilė, neapykanta ir kerštas; jie, sutrypę artimo meilės dėsnius, iškėlė kaip vėliavą visuotinę klasių kovą.
 
 
     Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo viešai, o tuomet, kai jo nematome, kai jis veikia per kitus. Šitaip darbavosi ir Antanas Sniečkus, Fridas Krastinas, Leo Finkelšteinas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Antanas Macevičius, Danielius Todesas, Aleksandras Slavinas, Eusiejus Rozauskas, Piotras Gladkovas bei daugelis kitų. Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės. Naujieji ortodoksai nesustojo prieš bet kokį nusikaltimą.
 
 
     Lietuvos valstietis, laikęsis meilės ir doros įstatymų, nė nesusapnavo, kad ateis tokie šiurpūs laikai, kai viršų ims ne Dievo įdiegti principai, o žemiausi pasąmonės instinktai, galia naikinti, žudyti ir žeminti. Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tiesiog tobulai... Gal tik vienas kitas lietuvis buvo girdėjęs iš pradžios mokyklos mokytojo, kad Nerono laikais buvo „statomos" dramos, kurių „veikėjas" vaidintas pasmerkiamas mirčiai. „Merkurijus" paliesdavo jo kūną, įkaitintą iki raudonumo, geležimi tikrindamas, ar jis išties gyvas. Tą pat lietuvis patyrė gausiose tardymų kamerose, tokius dar klaikesnius vaizdus nuolat regėjo miestelių gatvėse ir aikštėse, jausdamas vis didesnį siaubą ir nepasitikėjimą net artimiausiais kaimynais. Vakarai žiūrėjo į tai kaip į spektaklį, vykstantį Nerono laikais, ir be perstojo šaukė: „Vyrai, laikykitės!" Ir vyrai laikėsi - iš paskutiniųjų...
 
 
     Lietuvos miesteliai su raudonais sušaudytų žydų mūreliais visada primins, kad jų sienos prisigėrusios kraujo žmonių, paklaikusių nuo tardymų ir kankinimų, persmelktos šauksmų, dejavimų ir maldų... Ir stribų bei enkavedistų šlykščiausių keiksmažodžių. Ne veltui apie „stribynus" taip augo vešėjo bjauriausios piktžolės, kurios maitinosi tvyrojusiomis tose vietose piktomis mintimis ir neigiamomis emocijomis. Tai šen, tai ten jos tebeauga ir šiandien. O anuomet tuose dagynuose ir dilgėlynuose būdavo pametami stribų atvežti susišaudymuose žuvę partizanai. Ne vienas tėvas, verčiamas tų „liaudies gynėjų", iškasė patvoryje duobę savo kritusiam sūnui ir palaidojo; ne vienas brolis ar sesuo slapčia palaidojo savo artimojo sudarkytą kūną, pavogę iš krauju prisigėrusios miestelio aikštės, kaip kitados Antigonė.
 
 
     Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, kartu vedėsi ar varėsi net visai niekuo dėtus žmones. Po žiauriausių žudynių per kaimus ir miestelius sklido įvairiausios emgėbistų sukurtos legendos apie neva į Vakarus pasitraukusius partizanus, besislapstančius šen bei ten, kad nuslėptų savo pačių nusikaltimus, kad palaikytų visuotinę baimę ir įtarumą, dar labiau supainiotų žmonių mintis ir jausmus.
 
 
     Lietuvoje, pagal KGB dokumentus, veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 buvo suimti, areštuota 62 184 vadinamųjų „banditų". Iš Lietuvos į Sibirą išvežtos 36 669 šeimos arba 118 599 žmonės, kurių didžiuma sau kapą surado svetimuose kraštuose.
 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PDF - fotografinė kopija
BOX internetinė talpykla

 

Ignas Končius KELIONĖ Į ČERVENĘ IR ATGAL

Grįžti į pradinį meniu


Ignas Končius
 
KELIONĖ Į ČERVENĘ IR ATGAL
 
(atsiminimai)
 
Kaunas 1993

 

    prof. Ignas Končius, 1941 m. gegužės mėn. 20 d. buvo NKVD areštuotas dėl nepilnamečio sūnaus Liudo, taip pat areštuoto už antibolševikinų proklamacijų platinimą. Buvo kalinamas Kauno kalėjime. Prasidėjus karui (1941 .VI.22) iš Kauno, kartu su kitais suimtaisiais, vežamas į Baltarusiją - Minską. Subombardavus Minsko kalėjimą, visi suimtieji pėsčiomis buvo varomi į Rytus. Červenėje, 60 km. nuo Minsko, vyko masinis žmonių sušaudymas. Išliko gyvas. Grįžęs iš Červenės, rado iš kalėjimo sugrįžusį sūnų Liudą.
 

Jau nebekalbant apie moralinę pusę, ir fiziškai itin sunku sveikam žmogui kalėjime. Susirgęs tai jau nors prasmek gyvas pro kalėjimo grindis. Jokios pagalbos, jokios tau užuojautos. Plikomis rankomis kameros bičiuliai juk nedaug ką tepadės. Negali dienos metu atsigulti, eik visur lygiai su sveikaisiais.

Kalėjime negalima galvoti apie savo likimą. Būk šaltas kaip akmuo. Būk sustingęs kaip ledas. Visus jausmus, kokie jie bebūtų, turi stengtis mesti. Neturi įsileisti minčių apie savuosius: žmoną, vaikus. Niekas tavęs neturi erzinti. Užmiršk, kad esi žmogus, teisingiau, kad buvai žmogus. Juo labiau, jei nesijauti kaltas dargi pagal į kalėjimą įmetusiųjų reikalavimus, nedėk prie širdies. Negalvok apie žmonijos, žmogaus sąžinę... Neieškok teisybės, už kurią, ir laisvas gyvendamas, nakvynės negausi. Palik sau tik savo kūną, suvalgyk, kas duodama, nusivalyk, neapsileisk, neprisileisk apatijos. Taip ilgiau išlaikysi ir sielos sveikumą, ir kūnas bus kur kas atsparesnis visokiems moraliems smūgiams ir fiziniams dūžiams. Juk besisielodamas nuolat bedegindamas savo mintis, tuo visiškai niekam nepadėsi, o sau tai tikrai giliai pakenksi. Atseit, kūnas sau ir vidujinis pasaulis irgi sau. Lai kalėjimas tebaudžia vien kūną, siela lai pasilieka nepaliesta.


Vis bėgame. Naujajame mieste plati lygi, smaluota gatvė. Prieš mane per keliolika žingsnių susitūpė pilkai apsirėdžiusi moteriškė. Jai ant kaklo nori kabintis kokių 4-5 metų berniukas. Man pasirodė, tarsi, jiedu kalbasi.

Vaikas sako: "Mamyte, pavargau - panešk mane". O motina atsako: “Vaikeli" ir aš pavargus, bėk pats...”

 

Klausimą išsprendė sargybinis... Iš revolverio ir motinai, ir vaikui po šūvį. Sukniubo abu ir paliko kelyj. Tai atsitiko prieš mane per kokius 3-4 žingsnius. Mačiau aiškiai juos gyvus, o dabar bėgdamas gavau daryti apie juos vingį.


Įdomu, ką su Bikinu ir Zdanavičių darys?

Atsisukus žiūrėti juk uždrausta. Einu ir, pasilenkęs vis metu akį. Nuo pušies miško link pirma eina greta Bikinas ir Zdanavičius. Juos įkandin seka tuodu mėlynu čekistu.

Tai dėjos miške. Nuo kelio kokius 30 metrų miškas abiem pusėm iškirstas.

Neigai trukus, po kokių dvejetos minučių, pasigirdo septyni revolverio šūviai.

 

Daugiau jų nebematėme. Tokių šūvių vis daugiau ir daugiau buvo girdima ypač antrąją kelionės dieną.


 


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
BOX internetinė talpykla

 

STUDENTŲ BYLA

Grįžti į pradinį meniu


STUDENTŲ BYLA
 

Vilniaus KGB rūmų salėje 1952 m. gruodžio 23-27 dienomis vyko uždaras teismo posėdis. Visi teismo nariai, išskyrus formaliai dalyvavusius tris advokatus, buvo KGB karininkai. Teisė penkiolika studentų ir vieną mokytoją pagal RTFSR 1926 metų baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už dalyvavimą pogrindžio organizacijoje “Vieningoji darbo sąjunga” (VDS). Kaltinamajame akte pabrėžta, kad vienas iš VDS narių slapstosi. Be to, buvo apgailestaujama, jog tarp teisiamųjų nesą nė vieno buožės ar kapitalisto vaiko. Visi teisiamieji -smulkių ar vidutinių ūkininkų ir neturtingų miestelėnų vaikai. Todėl kaltinamajame akte buvo keliamas logiškas klausimas: kodėl tokios socialinės kilmės jaunuoliai, turėdami visas išgales studijuoti aukštosiose mokyklose, pasirinko pasipriešinimo sovietinei santvarkai kelią? Į šį klausimą prokuroras atsakymo nerado ir negalėjo rasti.

Taigi buvo teisiami 16 pogrindinės studentų organizacijos VDS narių, o septynioliktasis, kurį tribunolas paskelbė besislapstančiu, iš tikrųjų buvo Judas (Vytautas Murauskas).

VDS organizacija turėjo savo veiklos programą ir įstatus. Programoje buvo numatyti jos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateičiai, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo į savo veiklą įtraukti daugiau studentų, inteligentų ir vykdyti ideologinę kovą, kurios galimybės, deja, buvo gana ribotos. Viena tos ideologinės kovos priemonių buvo pogrindžio spauda. Šiam tikslui organizacija užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos kovotojais. Jiems buvo perduodami VDS narių straipsniai, eilėraščiai, o iš jų gaunama pogrindžio spauda.

VDS organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau. Bet tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas: 25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės. Nuteistuosius išvežė į įvairius lagerius.

Šitaip 1953 m. pradžioje šešiolika jaunuolių pradėjo ilgą ir sunkų 25 metų kelią Gulage. Nors Stalinas jau buvo miręs, tačiau kruvinoji sistema tebeegzistavo be ryškesnių pasikeitimų. Nemažai visiems teko patirti bado, sunkaus fizinio darbo ir pažeminimų. 1955 metais VDS bylą peržiūrėjo ir keliems studentams bausmę sumažino iki 5-6 metų, o kitiems - iki 10 metų. Tų pačių metų pabaigoje akivaizdžiai išryškėjo Gulago irimo požymiai. 1956 metais TSRS AT Prezidiumo komisijos peržiūrėjo visų politinių kalinių, taigi ir VDS narių, bylas. Kai kuriuos nuo tolesnės bausmės atleido ir iš lagerių paleido, tačiau kitiems jaunuoliams teko išbūti lageriuose ilgiau.

 

Ne visiems sugrįžusiems iš lagerių buvo lemta baigti aukštąjį mokslą - sovietiniai organai visaip kliudė. Dalis jaunuolių baigė neakivaizdiniu būdu, kai kuriems teko keisti pasirinktas specialybes.

Įvairiai susiklostė VDS narių likimai. Tai byloja šioje knygoje spausdinami jų atsiminimai - rūstus kaltinimas buvusiai nežmoniškai bolševikinei sistemai ir jos satrapams, kurie iki šiol nesusilaukė teisingo įvertinimo.

 

VDS narių veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas. Šie šiurpūs atsiminimai įvairiais aspektais papildo mūsų tautos kančių paveikslą.

 
 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
BOX internetinė talpykla

 

Algirdas Jėčys Sutryptos viltys

Grįžti į pradinį meniu


Algirdas Jėčys Sutryptos viltys
 

Prisiminimų autorius pasakoja apie savo tėvo Domininko Jėčio, nepriklausomos Lietuvos karininko, vėliau - Dainavos apygardos partizanų vado gyvenimą ir žūtį, prisimena savo „golgotas“ po sovietinius kalėjimus ir Sibiro lagerius. Skelbiamas A. Jėčio motinos jaunystės metų dienoraštis.


Kameroje apie 20 žmonių, visi iki pusės nuogi; tvanku, kvėpuoti nėra kuo. Prieš įmesdami į kamerą nukirpo plaukus. Viskas aišku - svajones apie laisvę galima palaidoti. Yra ir suluošintų — sulaužytais kaulais, šonkauliais, sudaužytomis galvomis, sutrankytais viduriais. Aš šioje draugijoje atrodau dar pusėtinai.

Gulbinas čia ypač „nusipelnęs": kas į jo rankas papuolė, su sveikata gali atsisveikinti. Daužomi visi, nesvarbu, ar tu jaunas ar senas, ar vyras ar moteris, ar sveikas ar invalidas. Kaliniai pasakoja, kad mokinukas Liudas Mulerskas (vokiečių laikais su manimi vienoje klasėje mokėsi jo vyresnysis brolis Julius), invalidas iš mažens - jo išsukta koja - buvo kone sumaltas į kotletą, bet vis tiek sugebėjo pabėgti iš saugumo. Sako, kad jį, nežmoniškai sumuštą, įmetė į kamarėlę centrinio pastato rūsyje. 


Kameroje yra vyrukų, kurie atvežti iš Simno. Jie pasakoja, kaip vyko Kalniškės mūšis.

Anksti rytą partizanai susistabdė per mišką einančią į Simno bažnyčią senutę ir paprašė, kad ji Simne užeitų pas stribus ir jiems pasakytų, jog eidama per Kalniškę matė apie pusšimtį partizanų. Jų ten maždaug tiek ir buvo (gal 60). Senutė prašymą išpildė. Partizanai tikėjosi, kad jų gaudyti puls Simno ir gretimų miestelių stribai su enkavedistais, bet nežinojo, jog Simne stovi apie pulką reguliariosios kariuomenės. Enkavedistai skubiai užverbavo tą pulką, ir Kalniškę apsupo fronte užgrūdinti daliniai. Miške buvo iškirstos proskynos kulkosvaidžių ugniai, užmaskuotos „gegutės” medžiuose.

Būriui vadovavo Lakūnas, kartu kovojo ir jo žmona kulkosvaidininkė Pušelė. Pirmoji puolančiųjų banga, suėjusi į mišką, atgal negrįžo. Puolantieji paleido į darbą minosvaidžius ir net lengvąją artileriją, bet Lakūno būrys buvo nepajudinamas. Mūšis truko tolei, kol partizanams užteko amunicijos. Sutikti tokias pajėgas jie nebuvo pasirengę. Pamatę, kad šoviniai baigiasi, nutarė veržtis iš apsupties. Iki to momento Lakūno būrys nuostolių beveik neturėjo; visos bėdos prasidėjo besiveržiant. Iš apsupties ištrūko tik apie 20 partizanų, tarp jų ir Lakūnas. Jo žmona kulkosvaidžio ugnimi pridenginėjo prasiveržimą. Iš už nugaros prislinkęs kareivis ją durtuvu prismeigė prie žemės.

Tie vyrukai žino daug smulkmenų, atrodo, lyg patys būtų dalyvavę mūšyje, bet paklausti to negalima. Jau žinau, kad saugumo kamerose klausinėti daugiau, negu pats pasakotojas pasakoja, nepriimta. Smalsumas čia netoleruojamas.

Beje, dar viena įdomi smulkmena. Mūšis truko ilgai, enkavedistų ir stribų nuostoliai didžiuliai, o „trofėjų", t. y. partizanų lavonų, mažoka - nėra ką parodyti. Rasta originali išeitis: išmesti į turgavietes ir stribų lavonus. Jei žmonės sėdėtų namuose, ši gudrybė būtų pavykusi, bet žmonės važinėja, ir simniškiai pamatė savo stribus gulinčius Gudelių turgavietėje, krokialaukiečiai - savus Simne ir t. t. Nieko nepadarysi, sovietinė propaganda reikalauja aukų!

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
BOX internetinė talpykla

 

Lietuviai Sibire

Grįžti į pradinį meniu


LIETUVIAI SIBIRE

Azijoje, Buriat-Mongolijoje, yra lietuvių tremtinių kapinės. Viename paminkle buvo ten iškaltas įrašas: „Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos. Kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos". Šis raštas, ši knyga tai dokumentinis leidinys dabarties žmogui ir istorijai išsakęs, ką iškentėjo lietuviai, kai bolševikai okupantai, vykdydami mūsų tautos genocidą, išvežė maždaug kas dešimtą Lietuvos gyventoją bado, Sibiro speigų mirčiai.

Čia pateikiami keliolikos gyvais išlikusiųjų liudijimai apie kruvinas kančias Sibiro miškuose, kasyklose, vergų darbo lageriuose. Duodamos ištraukos iš šimtų laiškų, atsiųstų iš Sibiro. Spausdinamos Sibire padarytos mūsų tremtinių nuotraukos. Medžiaga rinkta iš visų pasaulio kontinentų. Prof. M. Mackevičius pateikia analizę apie Lietuvos gyventojų trėmimus faktų ir tarptautinės teisės šviesoje, o buvusi Sibiro tremtinė E. Juciūtė plačiau nušviečia teisinę į Sibirą išgabentų lietuvių kalinių ir tremtinių būklę.

Vienos Sibire žuvusios tremtinės tėviškėje vaikai pastatė paminklą su įrašu: „Ar girdit Jūs ten mūsų raudą ir skundą verkiančios širdies?" Šis leidinys skirtas, kad dabarties ir ateities žmonės girdėtų Sibiro mirtin išvežtųjų 350,000 lietuviškų širdžių raudą ir skundą.

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
BOX internetinė talpykla