NAUJO DEMOKRATIJOS BANDYMO VILTIS
REDAKCIJOS SKILTIS
Dešimties metų Lietuvos laisvės ryto saulė jau artėja į dienovidį. Gyvenimas atnešė patyrimą, laikas išmokė vengti klaidų. Po ilgos komunistinės santvarkos metų stiprėja demokratijos supratimas, savivalda daugumai jau yra kelias į tvarką ir progresą. Artėjant savivaldybių rinkimams, Lietuvos politinėse partijose jaučiamos aštresnės "jaunųjų ir senųjų" diskusijos ir judėjimas. Tai natūralu - demokratijoje rinkimų atvejais išryškėja bendruomenės vadovai, juos išryškina balsuotojai.
Pagal seną tradiciją, jaunimas nesitenkina tais idealais ir normomis, kurių laikosi vyresnioji karta. Jaunimas jaučiasi kitoks ir turi naujų idėjų bei reikalavimų.Jaunoji karta, atėjusi į valstybinį gyvenimą , yra turtinga vidiniais prieštaravimais, giliomis emocijomis, kankinasi naujais ieškojimais ir nusivylimais. Kai sutinkamos kliūtys ir vyresnieji nepritaria jaunųjų entuziazmui ar kartais nerealiems planams, tada ateina teigimas, kad vyresnieji jiems trukdo, neprileidžia prie kūrybinio valstybės darbo, kad jėga juos laiko po savo sparnu. Tada kyla diskusijos: kas yra tikroji vertybė ir kas veda į katastrofą. Diskusijose reikalinga didelės pakantos, dažnai, nors ir su širdgėla, tenka remtis patyrusiais visuomeninkais ir valstybininkais. Tai momentas, kai partijos ir grupės mėgina priimti programas ar platformas, su kuriomis bus einama į rinkimus. Nereikėtų, žinoma, atmesti ir naujai bręstančių jaunų vadovų, jau išmokusių demokratijos ir pilietiškumo, ir nestumti jų į dvasinį lūžį.
Prie Lietuvos vairo budintiems linkime nebijoti atviro ir nuoširdaus jaunimo žodžio bei kritikos. Sveikintina, kad valstybės vadovai jau siūlo suteikti savivaldybėms daugiau teisių. Šiuo metu girdėti, kad miestelių savivaldybės neturi teisių kartais "nušluoti aplūžusį šaligatvį". Savivaldybės dažnai net mažais kokio namo remonto ar statybos reikalais kreipiasi į rajoną, iš ten į apskritį, o apskrities pareigūnai nukreipia net į ministeriją, kuri vėl prašymą grąžina į vietinę savivaldybę dėl įstatymų painiavos.
Prieš daugelį metų teko girdėti poetą Joną Aistį kalbant, kad skaitydamas graikų poetą Hesiodą, jis radęs posakį: "Kur būtų žmonija, jei ne šventas palydas, kuris verčia žmogų savo kaimyną pavyti ir pralenkti". Šiandien kartais stebimės tokia naivia ir nerealia graikų išmintimi. Pagal mūsų laikų išmintį, daug lengviau bėgančiam kaimynui pakišti koją, kad jis parkristų... Tikėkimės, kad rinkiminėje kovoje tokios taktikos bus atsisakyta.
Kazys Ambrozaitis
