LAIKINOSIOS VYRIAUSYBES VIETA MŪSŲ ISTORIJOJE
P. ALGIS RAULINAITIS
Sausio pradžioje Seimas priėmė įstatymą, kuriuo pripažino Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario mėn. 16-tos dienos deklaraciją valstybiniu teisės aktu. Kažkodėl prezidentas Valdas Adamkus šio įstatymo nepasirašė ir grąžino Seimui jo nevetavęs. Pagal galiojančius įstatymus tada jį pasirašė Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
Toje deklaracijoje rašoma: „LLKS taryba, glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta, kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą". Taip pat toje deklaracijoje, išreiškiančioje okupuotos, bet nenugalėtos Lietuvos ir lietuvių tautos valią, įtvirtinami pagrindiniai konstituciniai demokratijos principai: „Valstybinė Lietuvos santvarka - demokratinė respublika. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai".
Pareiškimas (deklaracija), pabrėždamas Lietuvos valstybingumo ir konstitucinės santvarkos tęstinumą, įteisino partizaninės kovos vieningos vadovybės sudarymą ir apibrėžė ginkluoto pasipriešinimo teisėtumą. Galime drąsiai sakyti, kad tai iškiliausias Lietuvos partizaninės kovos teisinis dokumentas. Taigi, dabartinis jo įtvirtinimas įstatymu turi ne tik moralinę, bet ir teisinę reikšmę, bei jos, kaip teisės akto, įtraukimas į Lietuvos teisės sistemą, nenuginčijamai liudija valstybingumo tęstinumą ir nenutrūkstamas pastangas įgyvendinti Lietuvos nepriklausomybę.
Vertindami šiuo metu Lietuvoje daromus žingsnius tvarkyti sovietinės okupacijos palikimą, pvz. KGB darbuotojų veiklos apribojimą, komunistų partijos nusikalstamumo pripažinimą ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio pareiškimo įteisinimą, negalime nepastebėti ir nepagalvoti apie prezidentūros nusistatymą šiais atvejais. Tai jau šeštasis teisės aktas, kurio nors nevetavęs, bet ir nepasirašęs Seimui grąžino prezidentas Valdas Adamkus. Lietuvos konstitucija numato, kad, prezidentui nepasirašius Seimo įstatymo tą dokumentą pasirašo Seimo pirmininkas. Kaip sakė Vytautas Landsbergis, motyvų, kodėl šis dokumentas nepasirašytas, prezidentūra nepateikė. Taip ir lieka mįsle, kodėl prezidentas nepasirašė įstatymo, - sakė Seimo pirmininkas.
KGB darbuotojų veiklos įvertinimo įstatymas, uždraudžiantis jiems dirbti kai kuriose pareigose, prezidento irgi buvo atmestas ir grąžintas Seimui persvarstyti tik su vienu pasiūlymu - atidėti jo įsigaliojimą iki šių metų sausio pirmos dienos. Seimas šį įstatymą iš naujo priėmė ir, nusileisdamas prezidentui, atidėjo jo įsigaliojimo datą. Į kitas prezidentūros pastabas, kurios nebuvo oficialiai pateiktos, Seimas neatsižvelgė. Dabar, įstatymui įsigaliojus, vėl trukdomas jo veikimas, prezidentūrai, jei taip galima išsireikšti, kaišiojant pagalius į ratus, keliant jo konstitucinio veiksmingumo klausimą ir atsisakant jį vykdyti -nesudarant jame numatytos komisijos.
Gerai, kad nors Laisvės kovų sąjūdžio pareiškimas pripažintas ir įteisintas, tačiau kodėl to nepadaroma su 1941 metų sukilimo pareiškimais. Prabėgomis pažvelkime į 1941 metų įvykius. Jau 1940-41 metais Lietuvių aktyvistų frontas stropiai ruošėsi sukilimui prieš sovietinį okupantą, tikintis, kad prasidėsiantis vokiečių - sovietų karas sudarys galimybę atstatyti Lietuvos valstybingumą. Dar 1941 metų balandžio mėnesį Lietuvių aktyvistų frontas buvo sudaręs Laikinąją Lietuvos vyriausybę ir jos veikimo planą. 1941 metų birželio mėnesio 22-tą dieną LAF davė ženklą pradėti sukilimą, o kitą dieną, birželio 23-čią dieną per Kauno radiją paskelbė Lietuvą Nepriklausoma Respublika. Tuo pačiu metu paskelbė ir Laikinosios vyriausybės sąstatą su 13 ministrų ir tiek pat jų pavaduotojų.
Nuo Nepriklausomybės paskelbimo momento, sukilimas išsiplėtė visame krašte. Sekančią dieną LAF laikraštis Į Laisvę jau raštu pateikė informaciją apie esamą padėtį ir plačios koalicijos pagrindais sudarytą vyriausybę, ši Laikinoji vyriausybė išsilaikė 6 savaites ir 2 dienas. Per tą laiką ji atstatė Lietuvos konstituciją, teisingumo organus, pertvarkė švietimą, o visos ministerijos stropiai veikė, atstatydamos krašto administraciją ir panaikindamos daugelį sovietinių įstatymų bei potvarkių, šiuos žygius įgalino ryžtingas tautos noras būti nepriklausomai ir tam tikslui įgyvendinti sudėtos kraujo aukos. Prisiminkime, kad sukilimo metu žuvo apie keturi tūkstančiai asmenų. Tai beveik dvigubai daugiau negu 1918-20 metų Nepriklausomybės kovose. Tai neišbraukiama ir nepamirština mūsų istorijos - Pilėnų, Žalgirio, 1863 metų sukilimo, 1918-20 metų kovų, Medininkų, Televizijos bokšto - dalis.
Antrą kartą XX amžiuje Lietuva buvo paskelbta Nepriklausoma valstybe 1941 metų birželio mėnesio 23-čią dieną, o 1990 m. kovo mėnesio Nepriklausomybės atstatymas jau trečiasis. Deja, šio antrojo istorinio Nepriklausomybės atstatymo kol kas dar nepripažino ir tinkamai neįvertino nei dabartinė Lietuvos vyriausybė, nei Seimas. Tačiau nenustokime vilties - stenkimės, kad tai kuo greičiau būtų padaryta.
