VĖLUOJA LIETUVOS LAISVĖS LAIKRODIS
REDAKCIJOS SKILTIS
Jau anksčiau buvome pasisakę, kad išeivija, palaikydama glaudžius ryšius su savąja tauta, nors ir svetimos aplinkos veikiama, gali išlikti gyva savo tautos dalimi, ugdyti savo tautinę sąmonę bei dvasią ir pratęsti ją per kartų kartas. Ištisus dešimtmečius visi kovojome ir siekėme Lietuvai laisvės. Su džiaugsmu ir vilties akimis stebėjome Lietuvos atsistatymą. Skubėjome jai padėti visais būdais. Tik neretai, kaip toje pasakų šalyje, karo audrų išblaškytus paukščius, parlekiančius namo, sustabdė pasislėpęs devyngalvis slibinas. Tiesa, jau Persitvarkymo Sąjūdis tam slibinui nukirto keletą galvų, tačiau viena vis dar bauginanti slibino galva liko nenukirsta - ar tai per neapdairumą, ar per slibino gudrumą. Po aštuonerių nepriklausomo gyvenimo metų ta bauginanti slibino galva dar ryškiai tebematoma: tai galva, kovojanti prieš desovietizaciją.
Natūralu, kad demokratiškai išrinkta valdžia turi savo įsitikinimus ir jais saisto savo veiklą, tačiau nenatūralu, kai valdžios žmonės užsikemša ausis ir nenori girdėti juos rinkusiųjų balso, kartais net versdama valdančiųjų įsitikinimus priimti. Ilga sovietinė okupacija vis dėlto paliko savo pėdsakus, nors ir užmaskuotus. Nebus ramybės ir tikro laisvės jausmo, kol tie pėdsakai nebus sulyginti, kol neįvyks desovietizacija. Tai užsilikusi liga, kuriai operaciją reikėjo padaryti jau tuoj nepriklausomybę atstačius. Prarastas gydymo laikas. Kažkodėl Lietuvos teisėsauga laiko savo pirštu prispaudusi laikrodžio rodyklę. Nebus teisingumo, kol nebus Lietuva dekomunizuota, nes sovietinis komunizmas buvo didžiausias Lietuvos žmonių skriaudėjas ir genocido vykdytojas, nors nuo tos nuodėmės neatsiliko ir vokiškasis nacizmas. Maskvos valios vykdytojai buvo L.K. partijos centro komitetas, kurio palikuonys dar ir dabar tebesijuokia iš laisvės kovotojų ir dažnai tebesėdi valdiškose kėdėse.
Tautos nuotaikų negalima paslėpti. Nors ir pavėluotai, bet atėjo laikas spontaniškai priminti Seimui ir Prezidentui, kad esminiai darbai buvo užtęsti, kartu ir padėkoti, kad jie vistik jau vykdomi ir nėra pamiršti. Šių metų rugsėjo 22 dienos manifestacija Vilniuje buvo mėginimas Lietuvos laikrodį pasukti į priekį. Net keturios rezistencinės ir politinių kalinių bei tremtinių organizacijos pakilo žygiui į prezidentūrą, Seimą ir vyriausybę. Ten keliolikos tūkstančių gerai organizuota ir drausminga minia reikalavo ne kraujo keršto už skriaudas, bet dėkojo Seimui už ilgai lauktą desovietizacijos įstatymą ir prašė, kad jį dar taisant vėl nenumarintų! Vaizdžiai pademonstravo, kad desovietizacijos tikslas - teisingumas ir saugi valstybės ateitis. Reikalavimas labai kuklus: buvusias represines organizacijas pripažinti nusikalstamomis, o jų nariams privalu atsiprašyti už padarytas skriaudas, išmesti iš rankų vergų botagus, kuriais jie kadaise plakė žmones, sėdėdami valdžios kėdėse. Antras kuklus prašymas buvo pagerinti Lietuvos Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbo sąlygas. Panašios įstaigos kitose valstybėse yra dėmesio centre, tačiau Lietuvoje nomenklatūra dažnai trukdė ir tebetrukdo šį darbą.
Labai vėluoja ir pilnas Lietuvos teisėsaugos atstatymas. Tai, be abejo, gali prailginti Lietuvos įsiliejimą į Vakarų valstybių sąjungą. Desovietizacijos trukdytojai, o taip pat didelė dalis ir laisvosios žiniasklaidos vadovų aiškiai deda pastangas tą jungtinės manifestacijos ir joje iškeltų reikalavimų reikšmę mažinti.
Desovietizacija atneštų tautai ir valstybei ramybę ir susitaikymą. Laisvės laikrodis vėl pradėtų tiksėti normaliai. Mūsų padėka manifestacijos dalyviams ir tiems Seimo nariams, kurie prisidėjo prie desovietizacijos įstatymo paruošimo!
Kazys Ambrozaitis
